Geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje
straipsniai
Geriausia dovana dvimečiui ir trimečiui.
Jul 27th
Prieš keletą dienų gavau naujienlaikraštį, kuriame perskaičiau, ką specialistai rekomenduoja dovanoti trimečiams. Pagalvojau, kad jei jau yra rekomendacijos trimečiams, tai turėtų būti ir dvimečiams. Ir, žinoma, radau! Taigi – kadangi rytoj mūsų pagrandėlei dveji, ir man tai aktualu – pasidalinsiu šia informacija 
GERIAUSIOS DOVANOS DVIMEČIAMS
1. Žaislinė virtuvė. Šio amžiaus vaikai labai mėgsta atkartoti tai, ką darome mes, suaugusieji, todėl veikla virtuvėje – itin aktualu! Be to, tai skatina kūrybiškumą.
2. Triratukas. Nes dabar pats laikas lavinti vaiko pusiausvyrą ir koordinaciją. Kadangi truratukai neapvirsta, tai net nedrąsūs vaikai gali juos išbandyti.
3. Molbertas. Taip vaikas turės vietą, kurioje galės išlieti savo kūrybinę energiją (ir apsaugos jūsų sienas ir baldus ) Be to, rašymas ant tokios stovinčios lentos moko taisyklingai laikyti riešą ir ranką, o tai svarbu išmokt prieš pradedant rašyti.
4. Dėlionės. Dveji – pats laikas pradėti intensyviai dėlioti dėliones ir lavinti supratimą, kad visuma susideda iš detalių. Kadangi tokio amžiaus vaikai koncentruojasi tik labai trumpam, geriausios delionės – iki 6 detalių (bet, žinoma, yra vaikų, kurie sudėlios ir 20). Labai smagios būna dviejų detalių dėlionės, kai, pavyzdžiui, vienoje detalėje pavaizduota mama, o kitoje – vaikutis. Taip galima kalbėti apie mamas/vaikučius, garsus, kuriuos gyvūnai leidžia ir pan.
5. Minkštas žaisliukas. Reikia pripažinti, kad nė vienas vaikas be jų neužauga. Vieniems jie tampa mylimukais, kitiems – kartais paimamu žaislu, tačiau minkštas kokybiškas žaislas yra neatsiejama vaikystės dalis.
6. Knyga. Knyga – amžina dovana. Mes dabar su Gertrūda atsiverčiame kokią nors knygą, o ji, pasirodo, mūsų draugų vaiko dovanota dar Augustui. Fantastika. Knyga su dedikacija – pati geriausia dovana, kai abejoji, ką dovanoti. Na, bent jau aš taip manau… Nes keturi vaikai džiaugiasi pirmojo vaiko dovana ir, manau, džiaugsis dar daug daugiau. Knyga skatina raštingumą, lavina kalbą. Knyga – net drįsčiau taip teigti – padeda mums būti geresniais tėvais, nes ji skatina mus skirti daugiau laiko vaikui, jį priglausti, suglausti galvas ir pasinerti į fantastinį pasaulį… Antrojo gimtadienio sulaukusiems vis dar geriausios knygos yra kietais puslapiais, su mažai žodelių ir daug iliustracijų
7. Naktipuodis. Dveji yra metas, kai daugelis tėvų nusprendžia atpratinti vaiką nuo sauskelnių. Paklauskite tėvų, ar jie jau nupirkę naktipuodį. Tai – iš tiesų naudinga dovana, jei tokio daikto tėvai dar neturi! Be to, šiais laikais jų būna įvairiausių (galbūt norėsite padovanoti pasilypėjimą su antdangčiu ir pan.).
8. Lėlė. Dvimetukui patinka daryti tai, ką daro suaugusieji, t.y. rūpintis kūdikiu. Be to, įsivaizduojamieji žaidimai moko vaikus mąstyti abstrakčiai, o tai vėliau labai padės ugdymo įstaigoje. Lėlė yra ir puikus būdas iš anksto ruošti vaiką šeimos pagausėjimui.
9. Guašas, akvarelė, modilinas, plastilinas ir pan. Dvimečiai susipažįsta su spalvomis, o koks džiaugsmas jas maišyti ir atrasti vis kitus atspalvius! Kurdami vaikai mokosi priežasties-pasekmės ryšio, lavina kūrybiškumą ir estetinį pasaulio suvokimą.
10. Kostiumai. Šio amžiaus vaikams pradeda patikti persirenginėti, todėl – jei vaikas vienas tokių – galite nelaukti Užgavėnių (Helovyno) ir padovanoti jam nuotaikingą kostiumą! Kostiumai skatina įsivaizduojamuosius žaidimus, lavina kalbą ir vaizduotę.
GERIAUSIOS DOVANOS TRIMEČIAMS
1. Modilino (Play-doh) rinkinys. Įsivaizduojate – vaikai žaidžia modilinu jau daugiau, nei 50 metų??? Jis puikiai lavina smulkiąją motoriką, todėl labai tinkamas ikimokyklinukams. Gimtadieniu geriausia dovanoti ne modiliną, o kokį nors rinkinį: kaip iš modilino daryti maistą, daktaro rinkinį ir pan. Jei vaikui truks (paprastai originalioje dėžutėje modilino būna nedaug), daugiau nupirks tėveliai.
2. Žurnalo prenumerata. O, taip! Treji – ne per anksti. Tiesa, nežinau, kaip LIetuvoje, tačiau ir Belgijoje, ir JAV yra puikių, tinkančių šiam amžiui žurnalų. O ką jau kalbėti apie tą laukimą…vaikuis bus pirmas, kasdien lekiantis prie pašto dėžutės! O pradėti skaityti juk niekada nėra per anksti.
3. Lauko žaislai. Trimečiai turi labai daug energijos, ir dauguma problemų kyla tada, kai neturi, kur jos išlieti! Bet kuriuo metų laiku yra žaidimų, kuriuos galima žaisti lauke ir kuriems reikia įrangos. Pasirūpinkite, kad vaikas jos turėtų!
4. Rinkiniai darbeliams. Kadangi Lietuvoje ne visi rinkiniai yra kokybiški, galite patys sudaryti tokį rinkinį: nupirkite kosmetinę, į kurią įdėkite klijus, skylamušą, segtuvą, lipnią juostą, sąvaržėlių, žirkles ir pan, o pakuodami dar supakuokite ir kreideles bei įvairaus popieriaus (balto, spalvoto, kartono, krepinio, keletą vokų ir pan.)
5. “Memory” žaidimai. Tai toks žaidimas, kurį žaidžia bent du žaidėjai. Žaidimo dėžutėje – visų kortelių po dvi, jas reikia apversti ir išmaišyti, o jau tada žaidėjai iš eilės atverčia ir ieško poros. Laimi tas, kuris surenka daugiausiai porų. Šis žaidimas tinka trimečiams, nes jie jau moka ilgiau koncentruotis, lavina atmintį, mokosi suprasti tai, kas panašu/skirtinga, mokosi spręsti problemas, laukti savo eilės ir pan. Pradėkite nuo kelių porų ir jų skaičių – vaikui tobulėjant – vis didinkite.
6. Daktaro rinkiniai. Šio amžiaus vaikams atsiranda baimių, o tokie rinkiniai per įsivaizduojamuosius žaidimus padeda jas nugalėti. Be to, taip vaikas mokosi rūpintis kitais. Tik nepamirškite – tegul vaikas gydo ne tik lėles, bet ir jus!
7. Triratis paspirtukas. Judriam trimečiui, kuris jau išlipo iš vežimėlio, tačiau dar nelabai mėgsta eiti, pats tas! Jis lavina stambiąją motoriką, yra stabilus, saugus bei padeda greičiau nueiti ten, kur norima.
8. Lėlių namelis. Skatina įsivaizduojamuosius žaidimus, vaikas jaučiasi atsakingas už tai, kas vyksta JO namuose.
9. Grindų dėlionės. Trimečiai – su kuriais dėlionės yra dažnai dėliojamos – yra tiesiog jų ekspertai. Be to, jie jau moka būti atkaklūs ir džiaugiasi, kai yra už tai pagiriami. Didelės detalės, judėjimas didelėje erdvėje lavina ir smulkiąją, ir stambiąją motoriką, be to, vaikui labai smagu matyti tokį didelį savo kūrinį.
10. Aktualios knygos. Šiame amžiuje labai svarbios knygos apie socializaciją, apie negerų įpročių (kandžiojimosi, mušimosi) atsikratymą. Šios knygos padės vaikams suprasti kitų jausmus, skatins jų empatiją. Lietuvoje, deja, tokių knygų yra labai mažai, tačiau pasitelkite į pagalbą amazon.uk.com, siųskitės angliškai ir…skaitykite vaikui lietuviškai! Ne tik vaikas įgaus naudingų gebėjimų ir įgūdžių, bet ir jūs tobulėsite!
11. Namelis. Galite nupirkti žaislinį. Galite pastatyti didelę kartono dėžę. Galite pastatyti palapinę. Tačiau visiems vaikams patinka gabalėlis savos erdvės.
O KOKIOS GAUTOS DOVANOS JŪSŲ VAIKAMS BUVO ĮDOMIAUSIOS (jei prisimenate, paminėkite, kokio amžiaus buvo vaikas, kai ją gavo)? BE TO, GAL JUMS ATRODO, KAD KAŽKAS TIKRAI LIKO NEPAMINĖTA? PASIDALINKITE!
Nuotrauka: Play Kitchen by kumari_kt
Pagal parents.com rekomendacijas.
(1 votes, average: 5.00 out of 5)
Loading ...PROJEKTAS. Kalbos raida. 7 dalis.
Jul 27th
Praeitą mėnesį kaip tik rašiau, kad dar nė vienas iš mūsų šnekoriukų nepradėjo laisvai kalbėti, o štai šį mėnesį….a) abi mamos atsiuntė aprašymus šiek tiek vėliau ir b) abi laiške man parašė, kad jau sunku užrašinėti, nes ir Vincentas, ir Emilija, galima registruoti, jau pradėjo kalbėti sakiniais. Juokingiausia, kad aš pati parašiau tą patį – kad norėčiau registruoti žmoniško kalbėjimo pradžią Na, Vincentas su Gertrūda gimę tą patį mėnesį (tik Vincentas pradžioje, o Gertrūda – pabaigoje), ir jiems jau kaip ir dera pradėti kalbėti (juk sakoma, kad dažniausiai lūžis įvyksta apie antrąjį gimtadienį), o štai Emilijai iki antrojo gimtadienio dar likę beveik trys mėnesiai! Ankstyva mergina, spartuolė!
Gertrūdai, manau, lūžis įvyko, nes atvykome į Lietuvą! Prancūziškų žodelių ji nepamiršo ir vis dar įterpia į kalbą, tačiau dabar be jokių abejonių pirmauja lietuvių kalba! Taigi aš vis dar esu nesupratusi: kaip taip atsitinka, kad lietuvių šeimoje, gyvenančių svetur, vaikui dominuojančia kalba tampa ne lietuvių?!?! Mistika! Mat mūsų abi mergaitės pradėjo kalbėti Belgijoje ir abiejų pirmoji kalba be jokių abejonių yra lietuvių.
Ir dar. Šiame projekte taip jau atsitiko, kad visų vaikų kalbos raida buvo labai panaši. Nebuvo tokių kaip mūsų Vilhelmas, kuris jau 15 mėnesių kalbėjo sakiniais ir nebuvo tokių kaip mūsų Morta, kuri nekalbėjo iki 2.5 metų 
Žodžiu, vidutiniškai įdomu Dabar su mamomis sutarėme, kad kitas aprašas bus rudenį, rugsėjo pradžioje: seksime, kuriam vaikui pirmam visiškai nebereikės vertėjauti, o kuris galbūt nuspręs, kad susikalbu, vadinasi, to ir užtenka
O aš iš karto verbuoju tris naujus vaikiukus: jeigu jūsų vaikutis gimė vasarą ir norėtumėte sekti jo kalbos raidą (bei pasidalinti įspūdžiais), rašykite! Naujajame projekte sektumėme vaikučius nuo pirmųjų garsų iki pirmųjų žodžių ir iki pat kalbėjimo pradžios. Būtų labai įdomu, jei būtų vaikučių įvairovė: vienas iš Lietuvos, kitas – iš dvikalbės (trikalbės ) aplinkos, o gal atsiras ir toks, kurį tėvai mokys ir ženklų kalbos?. Žodžiu, kuo įvairiau, tuo įdomiau!
O dabar – prasilaužusių ataskaita
VINCENTAS (24 mėnesiai)
Jau nebesitikėjom, bet… šis mėnuo- kartojimų mėnuo. Kaip niekada noriai kartoja kitų pasakytus žodžius, o seniau nei už ką nepakartodavo jokio žodelyčio. Tad, taip bekartodamas, šio mėnesio gale jau sakydavo, rodos, visus žodžius. Tik ir toliau labai daug kalba galūnėmis, bet mes jau puikiai jį suprantam, tad mums atrodo, kad jis jau šneka VISKĄ. Prasidėjo ir gan ilgi sakinukai- po 5-6 žodžius. Kai nuvažiavom pas senelius, tai jie labai labai nustebo pamatę, kad Vincentas toooks šnekutis pasidaręs ir jie puikiausiai su juo susišnekėjo, o seniau vis prašydavo vertėjauti
Dabar jau apie 3 savaites tęsiasi klausinėjimo etapas. Pagrindiniai klausimai: “Kas sia?”(Kas čia?), “Ką dajej?”(Ką darai?), “Ką tuji?(Ką turi?),… Ir visada pakartoja mūsų atsakymą. O jeigu mes jo paklausiame “Ką darai/darei?”, tai irgi visada gražiausiai papasakoja ką daro/darė pvz “kva kva piesiau”(varlę piešiau), “utioju dediu”(konstruktorių dėlioju),….
1. “uodias”- uodas,
2. “siubytė”- sriubytė,
3. “kibatei” arba “kibasiai”- šaltibarščiai,
4. “Aaatas”- Vincentas,
5. “Pyna” arba “Pija”- Polina,
6. “Ooota”- Morta,
7. “Tiūūūdė”- Gertrūda,
8. “beisėsi”- baigėsi,
9. “otikis”- mokytis,
10. “otikos”- mokausi,
11. “abas ytas”- labas rytas,
12. “mama, neguk an manęs”- mama, negulk ant manęs (kai jis šukavo mane, o aš padėjau galvą jam ant kojų)
13. “pajeis”- praleisk,
14. “šia MANOOO”- čia mano,
15. “zinei, Myjė pagavo odią”- žinai, Miglė pagavo uodą,
16. “Syyyja”- Krislyna,
17. “Seeetas” arba “Siaaatas”- Vincentas,
18. “Tiukas”- Vincentukas,
19. “didedeeedes”- dinozauras,
20. “dozėjis”- buldozeris,
21. “kamaniukas”- kamuoliukas,
22. “taktujus”- traktorius ( o nebe “ta-tūūūū”),
23. “į akatę”- į sveikatą (kai kas čiaudo),
24. “tetė atiu pa-akė”- tėtė ačiū pasakė,
25. “myyy-u tetę, myyy-u mamą, myyy-u Bytą”- myliu tėtę, myliu mamą, myliu Benediktą,
26. “osiu pas Piną” arba “osiu pas Piją”- važiuosiu pas Poliną,
27. “osiu pas čiutę, osiu pas niejį”- važiuosiu pas močiutę, važiuosiu pas senelį,
28. “Bedytas”- kartais taip pavyksta pavadinti Benediktą (vietoj “Byyyto”),
29. “as aaakas”- aš alkanas,
30. “keeekis jau”- kelkis jau,
31. “yto tetė”, “yto mama”- krikšto tėtė, krikšto mama,
32. “kytė”- barankytė,
33. “diutiutiukai”- degtukai,
34. “vavau kito”- žaislinis šuo nukrito,
35. “liliotė”- liniuotė,
36. “atiukas”- kvadratukas,
37. “bejis”- kubelis,
38. “jėkia paut kytes”- reikia plauti rankytes,
39. “ėnam pato”- einam paimti pašto,
40. “ooos onai”- oro balionai,
41. “apajis”- sraigtasparnis,
42. “nesiam”- nešam,
43. “tyk ten”- statyk ten,
44. “as abei myyy-u mamo mamąąą maaa aa maaa anooo”- dainuoja dainą “aš labai myliu savo mamą, tau mano šypsena, ašaros mano,…”
45. “utiojus”- konstruktorius,
46. “kabajys”- kambarys,
47. “tiuvė”- virtuvė,
48. “ziūūūji”- žiūri,
49. “ką dajej???”- ką darai???
50. “Byto otas vejis”- Benedikto drožtas laivelis,
51. “abajas”- vabalas,
52. “digo ektaaa”- dingo elektra,
53. “as kijuosiu”- aš klijuosiu,
54. “mama, pajeisk mane”- mama, paleisk mane,
55. “pjajeisk mane”- praleisk mane,
56. “mama/tete atek, noju styyykt”- mama/tėte ateik pas mane, noriu šokinėt (turim laikyti už rankų, o jis šokinėja ant sofos. Dabar tai jo smagiausia atrakcija)
57. “diuok idiukus”- duok lipdukus,
58. “diu akajej”- du auskarai,
59. “Seeetas gzei nioooja”- Vincentas gražiai dainuoja,
60. “otikas”- motociklas,
61. “tetei kauda kytę”- tėtei skauda rankytę (nusprendė apžiūrinėdamas žaizdą),
62. “pu-gasiu mama”- pagausiu mamą,
63. “Siaaatas mėta diojus”- Vincentas mėgsta pomidorus,
64. “kėėėjau”- atsikėliau,
65. “Seeetas noji ėti teku teku”- Vincentas nori eiti praustis,
66. “zėėėbas”- zebras,
67. “pu-kas”- pusbroliukas,
68. “ėti kai aga zajas mojukas”- eiti per perėją, kai dega žalias žmogeliukas.
EMILIJA (20.5 mėn)
Prasidėjo atostogos, išvažiavom į Lietuvą – ir baigėsi reguliarus
naujų Emilijos žodžių fiksavimas. Atrodo, kad pradėjus bendrauti su
daugiau žmonių Emilijai liežuvis tarsi atsirišo – plepa nesustodama.
Daugiausiai kalba 3-4 žodžių sakinukais, dažnai jungdama ir sakinius
gali papasakot visą istoriją. Pavyzdžiui, nuolat visiems pasakoja, kad
“Emė bubo liūlo. Posėsi. Tėtė posėsi liūlo. Kasė mėlį. Posėsi papapį,
kolią” (Emė buvo prie jūros. Prausėsi. Tėtė prausėsi jūroj. Kasė
smėlį. Prausėsi pažastį, koją ) Dar jai labai patinka istorija, kad
“Maliliukė gagala papypoj. Tuli leliuką. Maliliukė myli Emę. Dega
žiakė” (Marijukė gyvena bažnyčioj. Turi leliuką. Marijukė myli Emę.
Dega žvakės.)
Smagiausia, kad ji pati kuria tokias “istorijas” iš visko, ką mato
aplinkui, taigi kalbėtis su Emilija darosi vis smagiau ir smagiau.
Vis dažniau Emilytė teisingai vartoja veiksmažodžių formas, net ir
būtąjį laiką, nors čia gal labiau klausymosi ir nuolatinio visko
kartojimo rezultatas. O kartoja viską – nuo paprastų iki
sudėtingiausių žodžių (pavyzdžiui, “makalialiai” – chemikalai, taip
vadina visus neaiškius butelius su skysčiu ir mamos kosmetiką )
Anksčiau, jei ko nors nenorėdavo, tiesiog sakydavo, “ne ne”. Dabar jau
pasipila visa tirada “ne ne ne, nenioliu. ne ne, mama nemiegok. Ne ne,
Mikė neima, Emė kakalėli” (Ne ne, Smiltė neima, Emės kastuvėlis )
Aš suprantu beveik viską, ką Emilija šneka, kitiems, aišku, sunkiau
Todėl dažnai dirbu “vertėja”, nes Emilytė kartoja tą patį žodį tol,
kol kas nors pakartoja jį teisingai – tuomet jai ramu, kad yra
teisingai suprasta
Atostogų proga – toks trumpas aprašymas. Apibendrinant, Emilija kalba
nesustodama, viskuo domisi ir protingėja, atrodo, kiekvieną akimirką
O mano širdis džiaugiasi
Gerų visiems atostogų!
P.S. Nuotrauka vienintelė, kurią radau po ranka šiuo metu liūdna,
bet gi visko pasitaiko čia per mamos sesės vestuves, kai miegelis jau
lenkė prie žemės, ir viskas buvo blogai
GERTRŪDA (23mėn)
Aš pagalvojau, kad šį mėnesį jau fiksuočiau kaip Gertrūdos pradėjimo kalbėti mėnesį. Žinoma, tobulėti dar galima labai daug , tačiau mergina jau kalba sakinukais, beveik visus žodelius pasako, galima susikalbėti. Didžiausias lūžis vis dėlto įvyko vos ne pirmąją savaitę atvykus į Lietuvą (birželio gale): matyt, mergina pajuto, kad čia VISI kalba lietuviškai! Na, ir prasidėjo… Juokingiausia, kad Gertrūdėlė irgi visų klausia: kas čia? Atrodo, kad ji visą supantį pasaulį “katalogizuoja” – tarsi tuoj vėl visi prakalbs prancūziškai, ir jai reikia turėti pakankamą lietuviškų žodžių žodyno bagažą Ir juokingiausia yra ne pats klausimas, o Gertrūdėlės reakcija į atsakymą, ji VISADA sako: aaaaaaaaaaa Dažnai perklausia: kas čia? Voverė. Ovejė? Taip. Aaaaaaa.
Vilhelmas vieną dieną sako: Kai Gertrūda buvo kūdikėlis, tai buvo labai miela, o dabar, kai pradėjo kalbėti, tai TOKIA juokinga, kad visą laiką aš juokiuosi!
Man smagiausia stebėti, kaip Gertrūda bendrauja su broliais/sese. Pavyzdžiui, pasiėmė Vilhelmo batus, apsiavė ir sako: Mano batai. Vilhelmas rodo į jos batus ir klausia: O kieno čia batai? Gertrūda nesutrikusi atsako: Ijaus Žodžiu, mergina ir humoro jausmą beturinti!
MANO – pats mylimiausias žodis. Čia tikriausiai todėl, kad yra jauniausia iš keturių. Pavyzdžiui, paima kito žmogaus daiktą (kuris tikrai ne jos) ir sako: MANO! Mūsiškiai vaikai raitosi iš juoko, mat žino, kad po akimirkos ji tą daiktą padės, ir viskas, tačiau kitiems vaikams toks jos griežtas pasakymas (nes tonas tai ojojoi koks griežtas!) sukelia nerimo bangą
Gaila, kad aprašant neįmanoma perteikti intonacijų. Gertrūda jų turi devynias galybes. Du žodžiai turi tokią intonaciją, kuri verčia iš koto: “ne” ir “prašau”. Getrūdos “ne” dažniausiai yra abejingų abejingiausiu tonu ir vos ne su atodūsiu (kokie jūs nenuovokūs!) ištariamas žodis. Iš tiesų jis visiems – ir broliams, ir suaugusiems – sukelia didžiausią juoką. Dar dažniausiai tai yra palydima nubraukiančiu plaukus nuo akių (nors jų ten ir nebūna) mostu arba užverčiant akis. Žodžiu, vyresnėlių pamokos įvertinamos dešimtuku! Apsivertus situacijai – kai mes sakome “ne” – Gertrūda pakreipia galvelę, suraukia noselę ir pačiu maldaujantiškiausiu tonu sako: “čiauuuuuu” (prašau). Jeigu nesi supratingas ir vis dėlto lieki prie savo “ne”, tai gauni kaip kirviu nukirstą ir griežtu žvilgsniu palydėtą “čiau”. O jei ir tada nesusimyli, tai Gertrūda išdidžiai taria: Niu niu niu, mama, niu niu niu. Ir pakėlusi galvą išeina.
Gertrūda siaubingai nemėgsta maudytis. Pirmą kartą telkinyje išsimaudė, kai atostogavome pas šešurą Anykščiuose. Negalėjome patikėti savo akimis! Dabar – nors duše/vonioje vis dar klykia – į vandens telkinį bėga taip, kad vos sulaikome! Kadangi pirmą kartą maudėsi upėje, tai dabar visi telkiniai yra “pupė”, o maudytis – “pupu”. Kodėl? Neklauskite.
Dar nepaprastai smagu, kad Gertrūdos žodyne atsirado giminaičių ir draugų vardai. Kol nebuvo jų mačiusi, tai ir nereikėjo įvardinti (nors nuotraukas vis žiūrėdavome ir apie juos kalbėdavome). Dabar gi yra ir:
baba
bočius
Liulė (Julė)
Autėja (Austėja) Beje, su Austėja buvo juokas: kai suprato, kad Austėja yra Austėja, jai, matyt, dar susijungė tai, kad ir mane daug kas šaukia Austėja. Vadinasi, suaugęs=Austėja. Tai buvo etapas, kai visus šaukė Austėja
Nionas (Jonas)
Deina (Medeina)
Ejus (Elius)
Senis (senelis )
Ezė (Elzė)
Nigė (Miglė)
Gutė (Gustė)
Nina (Lina)
ir pan. Smagu
Kaip matote, Gertrūdos žodžiai nėra tobulai aiškūs visiems, kurie juos išgirsta. Tačiau logiškai išmąstyti galima beveik viską. Aš dažniausiai kaip kokia papūga viską kartoju taisyklingai (na, juk yra sakoma, kad vaiko negalima taisyti, tačiau reikia pakartoti taisyklinga kalba, ir vaikas taip geriausiai mokosi). Ir štai kartą taip sėdžiu ir kartoju viską, ką pasako Gertrūda. O Gertrūda tuo metu kalbėjosi su mano sese. Tai mano sesė ir sako: tu manai, kad aš durna, kad man vertėjauji, ar ko čia viską kartoji??? Vadinasi, nors ir ne visiems, tačiau susikalbėti ir suprasti Gertrūdą jau galima ne tik man!
Nuotrauka: “In Every Language” LivingOS
(No Ratings Yet) Loading ...PROJEKTAS: Laukiam (sulaukėm) antragimio. V dalis.
Jul 26th
Vasara – atostogų metas. Ypač tokia karšta vasara kaip šioji. Nenuostabu, kad ir mūsų projekto dalyviai atostogauja. Kaip visada, mamyčių aprašymų laukiau 15 mėnesio dieną, tačiau ne visų sulaukiau laiku. Kaip visada – užtruko ir tai, kol viską susidėliojau ir įdėjau į tinklaraštį. Pastebėjau, kad būtent apie 10 dienų ir užtrunka tas procesas Skaitydama šio mėnesio pasakojimus pagalvojau, kad mamos, skaitančios šį projektą (o statistika rodo, kad tokių yra tikrai nemažai!) turėtų atsipalaiduoti: nuoširdūs mamų pasakojimai liudija, kad dažniausiai vis dėlto sunku išvengti vyresnėlio nukarūnavimo skausmo, kad dažnai yra skaudu ir svyra rankos, tačiau…yra ir nepaprastai gera! Pavyzdžiui, aš svaigau skaitydama apie Tito dėmesį ir meilę broliukui…grožių grožis!
Projekto mamos pirmieji įspūdžiai.
Mama Viltė: Kristupui 2 m. 4 mėn., Kasparui 4 mėn.
Ketvirtas mėnuo, palyginti su ankstesniuoju, buvo šiek tiek ramesnis. Dabar broliai neretai netgi susiderina pietų miego laiką, o tai man teikia tikrą atgaivą. Kristupas pabaigė lankyti lopšelį (rudenį jau eis į darželį), tad dabar truputį trinamės namie, neva atostogaujam. Maniau, pagailėsiu vaiko, pasilaikysiu jį vasarą namie, nes į lopšiuką vis dar eidavo truputį nelaimingas, bet iš tiesų tai pasidarė sunkiau jį kuo nors sudominti ar užimti: ką pasiūlai, beveik į viską atsakoma „nenioju“. Namie daug siautėja, lipa visur, kur pasiekia (o pasiekia jau beveik viską!), kai nukeliu, klykteli protesto vardan ir paskui apsisukęs vėl ten pat ropščiasi. Neretai dar tai darydamas žiūri gudriai į akis ir šypsosi, lyg tikrindamas, ar mama pasirašys žaidimui su juo. Žodžiu, akivaizdžiai reikalauja dėmesio. Nes dažnai ką nors iškrečia būtent tuo momentu, kai aš ant rankų laikau Kasparą, tada žino, jog mama negalės operatyviai sureaguoti… Užtat viešumoj, kur daugiau žmonių, būna visiška priešingybė tam naminiam „monstriukui“. Į žaidimų aikštelę tenka vestis gudrumu arba tiesiog nusistumti iki jos vežimėliu. Jeigu ten žaidžia daugiau vaikų (o vasarą paprastai jų kasdien būna), Kristupas stebi jų žaidimus iš tolo, dažnai susidomėjęs, nusijuokia ar nusišypso ką nors įdomaus pamatęs, bet pats prie nepažįstamų vaikų neina. Į smėlio dėžę sėdasi tik tada, kai visa aikštelė lieka tuščia… Lipa tik ant tų karstyklių, kur nėra kitų vaikų. Žodžiu, pasidarė toks atsiskyrėlis, net liūdna žiūrėti. O lopšely, kaip sakė auklėtojos, jau buvo pradėjęs žaisti su kitais vaikais, net ir pats iniciatyvos imdavosi.
Ką mėgsta Kristupas šiuo metu, tai visur lipti, dūkti („dūkauti“ su tėte arba mama, kaip sako jis pats) ir skaityti knygeles – ir eilėraščius, ir visokias istorijas, kurias išklauso iki galo ir dar kartą prašo . Taigi kai jau labai įsidūksta, nuraminti pavyksta paprastai tik pasiūlius ką nors paskaityti.
Beje, abu su vyru pastebėjom, kad neseniai Kristupas liovėsi zyzti, sumažėjo irzlumas (dabar vėl dažniau užsisvajoja), ir apsižiūrėjom, kad jis ūgtelėjo gal 2-3 cm nuo pavasario. Spėjam, kad ankstesnės blogos nuotaikos galėjo būti susijusios su augimu.
Brolį vis dar daugiausia ignoruoja, bet nebekliudo. Tik nelabai mėgsta per arti prisileisti, net bučkio niekad nebeduoda, o jei bandau jį brolio rankute paglostyti ar kitaip paliesti, dažniausiai mojuoja, atseit nelįsk. Isterijos iš pavydo praktiškai liovėsi, į Kasparo verksmą nebereaguoja kaip anksčiau, tiesa, jeigu jaučia, kad aš jau tuoj eisiu mažojo paimti, pvz., maitinti, tai ima kaip katinukas trintis prie manęs ir kabinasi ant kaklo. Ir gaila savo vyresnėlio būna, ir erzina kartais, nes nešioti jį tikrai sunku, o prašosi ant rankų kaip mažuliukas…
Tiesa, paskutinėm dienom jau porą kartų pasidžiaugiau, kad pradėjo smalsiau stebėti, kaip aš su Kasparu žaidžiu, jį kalbinu: Kristupas įsitaisęs šalia ant lovos pats juokiasi, kai brolis sukrykščia ar paima į rankutę kokį nors žaisliuką, o paskui pameta. Dar kartais patraukia už virvutės grojantį minkštą žaisliuką ir paguldo prie brolio – atseit jam paduoda. Arba sustato savo mašinėles ant brolio žaidimų kilimėlio, o Kasparas paskui stebi išsižiojęs, kaip Kristupas su jom aplink važinėja. Ir vis žiūri į savo didįjį brolį kaip į tikrą herojų – ką tas bedarytų, net kai mėto žaislus, mažasis ima ir susijuokia (tėvų manymu, visai ne vietoj, bet taip prajuokina ir mus).
Belieka laukti, kada tas „herojus“ atsilieps į jam taip broliuko rodomą dėmesį…
Mama Edita:
Mažajam mūsų Joriui jau keturi su puse mėnesiuko! Sparčiai augam ir atrodom kaip pusės metukų. Labai jau linksmas mūsų mažylis, vos tik pakalbintas padovanoja neapsakomo grožio šypseną. Dėl šios priežasties daugelis jį jau vadina “šypsenėle”. Labiausiai, aišku, šypsosi mums, ypač broliui Titukui. Vos tik šis prieina, Joris negali atitraukti akių ir seka žvilgsniu kiekvieną Tituko žingsnį. Ir džiugina tai, kad Titukas prie broliuko prieina dažnai, labai noriai ir niekieno neverčiamas. Jį kalbina, juokina, ramina, “pasimaivo” įvairiai prieš jį, o tada Joris kvatojasi balsu.
Kaip ir anksčiau minėjau, Titukas labai jaučia atsakomybę už mažąjį broliuką. Jis stebi, kad brolis neįsikištų į burnytę neleistinų daiktų (pvz., jo žaislų). Kad ir būnam abu tam pačiam kambaryje, bet Titukas visada su didžiausiu nerimu mane įspėja, kad brolis jau apsivertė ant pilvo ir jau yra netoli lovos krašto arba jau yra ant savo žaidimų kilimėlio krašto ir tuoj nusiris ant plikos žemės. Aišku, aš visada padėkoju Titukui, kad jis toks pastabus ir man viską pasako. Taip pat visada kviečia mane, kai brolis ir savo lovytėje apsisuka ar apsiverčia ant pilvuko ir su galvyte remiasi į lovos kraštus ar įkiša kojytę į tarpelį. Žodžiu, turiu super pagalbininką! Ir aišku visada reaguoju į Tituko kvietimus (nors kartais jie ir „be reikalo“, ta prasme, kad broliui ten nieko tokio ir nenutikę) ir visada jį pagiriu, kad jis mano šaunuolis, kad tas noras ir entuziazmas rūpintis broliu nepraeitų.
Jis pats jau suvokia, kad brolio negalima palikti vieno, jei pvz., jis guli ant lovos. Todėl, jei aš būnu su Joriu ant lovos, o Titukas nori, kad aš nueičiau pažiūrėti, pvz., ką jis pastatė iš kaladėlių, ar kažką jam paduočiau, tai pats man atėjęs sako: – „Aš, mama, pasaugosiu brolį, o tu nueik ir……“.
Vieną dieną pas mus atvyko dvi mano draugės su savo vaikais. Tai Titukas su draugės berniuku (9 metų) žaidė balkone ir pas juos atropojo to berniuko sesė (10 mėn.). Ji pradėjo imti mašinytes ir kt. jų daiktus ir kištis į burnytę. Tai mano Titukas iškart sako: – „Laurynai, tu žiūrėk tą savo sesę! Žiūrėk, ką ji į burną įsikišo!“. Buvau patenkinta, kad mano vaikas toks atsakingas!
Aš Titukui taip pat stengiuosi leisti viską daryti su broliu, ką jis paprašo. Labai patinka palaikyti brolį pakėlus. Žinoma, aš pati iš nugaros prilaikau Jorį, nors Titukui sakau, kad tik padedu jam prilaikyti brolio galvytę. Titukas labai noriai maudo broliuką (aišku su mano priežiūra). Leidžiu jam su kempine plauti kojytes, rankytes ir netgi galvytę.
O šiandien manęs paprašė, kad paguldyčiau jam broliuką ant pilvo, mat jis dar niekad taip brolio nelaikęs. Aišku aš Joriuką paguldžiau Titukui ant pilvo, o pati sėdėjau šalia ir prilaikiau. Titukas gulėjo patenkintas, kad brolis pas jį ant pilvo kaip pas tėtį guli. Po to, kai Joris matyt jau pavargo galvytę iškėlęs laikyti, jis prisiglaudė prie Tituko. O Titukas glostė ir bučiavo galvytę. „Miriau“ iš laimės šalia sėdėdama ir gailėjausi, kad rankose neturiu kameros.
Titukui nuo liepos 1d. prasidėjo atostogos darželyje, kurios tęsis iki pat rugsėjo! Tai dienas leidžiame trise, tėtis tik vakarais grįžta. Stengiuosi ir Titukui skirti savo laiko bei dėmesio kiek galiu, gal ne visada tiek kiek jis norėtų. Tai kartais dar būna tokių pykimų, bet ne tų baisių pykčio priepuolių. Aš jam dabar, kai tik jis dėl kažko užpyksta, sakau kaip reikia išvyti ožiukus, ko jie labiausiai bijo?! Ogi šypsenos ir vaikučių juoko! Tas beveik visada suveikia ir Titukas neišlaikęs pradeda šypsotis ir juoktis!
Tiesa, savaitę buvome pas mano mamą. Tai Titukui buvo daugiau veiklos, nes dienas leidome sode, kur jo smėlis, baseinas ir neriboti lakstymo plotai.
Taip pat planuojame mėnesio pabaigoje vykti prie jūros. Savaitgalį pabūsime visa šeima, o po to viena liksiu savaitei su vaikučiais. Nerimauju kaip pavyks vienai susitvarkyti, bet kai prisimenu kokį turiu šaunų pagalbininką - nerimo mažiau. Gerų atostogų mamytėms ir gerų santykių tarp vaikučių!
Mama Vilma:
2010 07 13
Karšta… karšta karšta kur dairais, ilgas pasakas mažiesiems seka mamos visą dieną… Taip galėčiau apibūdinti mūsų ilgas atostogas pamaryje. Būti lauke per karščius su mažuoju man sudėtinga, tad Ieva mirksta kieme baseine ir visą dieną klausosi žodžio “KAI”. Važiuosime prie jūros, KAI…
Į pliažą su Jonu Bernardu nenoriu važiuoti nei ryte, nei dieną. Tik vakarop, kai jau atvėsta bent iki 27-28 laipsnių šilumos (prie jūros dėl vėjuko būna vėsiau), aš išsiruošiu su vaikais prie jūros.
Mano vyras išvykęs, kaip pasakė Ieva, “tėtis yra kitoje gaublio pusėje”, tad vienai tikrai nelengva prie jūros… mažius, vežimas, daiktai, Ievos žaislai. Aš panaši tiek į kupranugarį, tiek į kengūrą. Žinoma, būtų lengviau sėdėti kondicionuojamuose namuose Vilniuje, bet Ievai tai būtų nuobodybė. Dabar jūra ir smėlis daug geriau už visus žaislus, knygutes, ledus ir šokoladus. Tik dažnai jai tenka laukti. Ir daugiau ne dėl karščių, o dėl brolio. Kiek kartų buvo situacijų, kai Ieva galėtų pykti ant brolio. Kiek kartų sunerimdavau, kad dabar tai jau tikrai tas brolis bus jai niekadėjas, tiek kartų nustebindavo Ievos reakcija. Kažką padarysim, kai brolis užmigs, važiuosim, kai brolis atsikels ir pan. Kartą turėjome važiuoti pas močiutę, kuri laukė mūsų pliaže Palangoje, o brolis kaip miega taip miega. Ieva stebėjo, laukė, nekantravo. Tikrai maniau, kad gali supykti, bet kai tik mažasis pabudo, Ieva atbėgo džiaugsmo kupina man pranešti ir tada puolė į lovą bučiuoti brolio galvytę. Tik pečiais lieka gūžtelėti ir džiaugtis.
Nors tokios situacijos labai retos, jas suskaičiuoti galima. Iš tikrųjų Ieva vis dar „nemato“ brolio, o brolis ją jau puikiai mato. Būna atsisėdu prie žaidžiančios Ievos su broliu ant rankų, kad jis ją matytų ir galėtų stebėti arba kai ji šoka kambaryje, mes bandome ją stebėti. Bet tuomet Ieva iškart pasitraukia. Ji taip ir sako, kad nenori, kad į ją žiūrėtų brolis. Taip pat vis noriu juos kartu vienus nufotografuoti, bet Ieva atsisako.
Šiuo metu man ne mažiau aktualūs mano ir Ievos santykiai, ne tik Ievos ir brolio. Pasikeitusių mūsų santykių ašis, žinoma, yra brolis. Tačiau džiaugiuosi, kad ji baudžia ne brolį, o mane. Pastaruoju metu tarp mūsų vyksta tokie pokalbiai:
- Mama, įjunk man filmuką vaikams.
- Kadangi visą valandą sėdėjai prie kompiuterio, dabar reikia pailsinti akytes.
- Jei tu man neįjungsi vaikams, aš tau prižadinsiu brolį.
- Gerai, bet tau reikės jį supti.
- Supimas jam nepadeda, tau reikės eiti jį maitinti.
Kai Ieva manęs neklauso, bandžiau jai sakyti, kad man labai liūdna ir širdutę sopa. Tai dabar kai aš jai ko nors negaliu padaryti, jai būna labai liūdna ir pilvuką skauda. Stengiuosi ją girti kaip Austėja rekomendavo, ypač jos piešinius, nes jai be galo patinka piešti. Bet kartą man vėl kažko jai neleidus, Ieva man pagrasino, kad daugiau man nepieš piešinių. Pasakiau, kad man labai patinka Ievos piešiniai ir man bus labai liūdna, jei Ieva nepieš. Tai ji pasigavo šią silpną vietą ir dabar kasdien sulaukiu tokio grasinimo. Žinoma, tas grasinimas gana švelnus, bet kadangi man liūdna, tai ji mano, kad žino, kaip mane gali paveikti. Tad jau kelios dienos nebekartoju, kad man bus liūdna, o ji vis dar nepamiršta.
Kol kas niekada nesu iš Ievos išgirdusi, kad brolis nemielas ar pamačiusi, jog norėtų jį nuskriausti. Blogietė esu aš, kartais ir tėtis. Kartą labai skubėjome išvažiuoti, tėtis paprašė Ievos pakalbinti brolį. Aš tai žinau, kad tai beviltiška ir ji net neprisiartins, bet tėčiui kantrybė nelaikė ir jis labai griežtai liepė tai Ievai padaryti. Per kelias minutes susimečiau visus daiktus, nes ne mano jėgoms matyti kaip šalia klykiančio brolio sėdi verkianti Ieva. Puikiai pamenu savo vaikystę ir kaip man mama liepdavo prižiūrėti sesę ir kaip aš jos kartais nekęsdavau (ir sesers, ir mamos). Bet pritrūko laiko pokalbiui su vyru, už 20 minučių reikėjo būti traukinių stotyje ir tėtį išlydėjome į „kitą gaublio pusę“.
Dabar Ieva vieną savaitę praleis kartu su močiute. Gal toks mūsų visų pabuvimas atskirai išeis visai mūsų šeimai į naudą.
KOMENTARAS: Viltei norėčiau patarti neišgyventi dėl Kristupo atsiskyrimo viešoje erdvėje. Tai – būdinga dvimečiams. Tiesa, ne visiems (kaip visada ), bet iš esmės tokio amžiaus vaikas yra nedrąsus, kai aplink yra nepažįstami žmonės. Ir, žinoma, smagu skaityti, kad dičkio jausmai mažyliui šyla. Kadangi jis vis labiau susidomi mažyliu, tai galima jo tą susidomėjimą šiek tiek skatinti. Pavyzdžiui, komentuoti, ką Kasparas stebi: matai, kaip Kristupas važinėja mašinytėmis? Kai užaugsi, gal ir tave pamokys? Kristupas puikiai moka… ir pan. Taip, tarsi kalbėtumėte su Kasparu, o Kristupas išgirstų tik netyčia Edita, tikiuosi, kad ta savaitė vienai neįbaugino, ir viskas pavyko sklandžiai! Labai miela skaityti, koks Titas šaunus pagalbininkas! Vilma, akivaizdu, kad Ieva ieško Jūsų silpnybių. Tokiu atveju kaip Jūsiškis aš vaiko klausčiau, kodėl ji nori, kad aš liūdėčiau? Ar jai būtų smagu, jei aš padaryčiau kažką, dėl ko ji liūdėtų? Ievos amžiaus vaikui empatija dar nėra savastimi, tačiau jau pats laikas apie ją kalbėti ir ją ugdyti. Kita vertus, man iš tiesų įdomu, kodėl jai beviltiška pakalbinti brolį? Kaip Jūs manote, kodėl? Juk vis vien yra priežastis, kodėl darote tokią išvadą. Esmė ta, kad Ieva jau tokio amžiaus, kai tikrai galėtų užmesti akį, pakalbinti brolį – ypač, kai prašote pagalbos. Suprantu, kad Jums pačiai yra nuoskaudų iš vaikystės, tačiau gal konkrečiai ne todėl, kad reikėdavo žiūrėti? Gal dėl to, kaip, pavyzdžiui, būdavo prašoma? Gal dėl to, kad per dažnai? Gal dėl to, kad nejautėte, jog tėvai yra Jums už tai dėkingi? Aš, žinoma, čia tiesiog traukiu klausimus iš kepurės, bet, manau, tikrai galima pagalvoti, kaip įtraukti Ievą be ašarų. Prisimenu, kaip man vieną kartą socialinė pedagogė (ne LIetuvoje) pasakė apie Augustą (kai aš pasakiau, jog kartais išgyvenu, kad jam tenka daugiau atsakomybės): Na, žinoma, kad tenka! O kaip kitaip?! Juk jis pirmagimis ir norint, kad vaikai būtų artimi, kad būtų ryšys, neišvengsite fakto, kad vyresnėlis turės imtis daugiau atsakomybės! Ir man tai tarsi atvėrė akis: mes kartais taip norime apsaugoti tą vyresnėlį (ypač jei patys patyrėme, ką reiškia rūpintis jaunesniu broliu/sese), kad gadiname, o ne skatiname brolių/seserų santykį. Iš tiesų juk tai yra natūralus ratas, kad vyresni rūpinasi jaunesniais. Tik, manau, mūsų, suaugusiųjų, užduotis, yra pateikti tai vaikui kaip jo stiprybę, kaip galimybę atsiskleisti, įgyti gebėjimų, kurių neįgyja vienturčiai arba jaunėliai, žodžiu, padaryti tai ne prievole, o natūralia būsena. Tik, žinoma, būtinai reikia kontroliuoti save, kad vaikas netaptų aukle/antra mama (tėvu). Esmė yra ta, kad mes visi esame šeima, mes visi padedame vieni kitiems ir, reikia pripažinti, kartais vyresnėlio pagalba yra būtina Ateis laikas, kai ir jaunėlis galės išmokyti/padėti, tačiau dabar yra tas laikas, kai jaunėlis moko vyresnėlį tiesiog būdamas. Moko empatijos, atsakomybės, savarankiškumo, ieškoti sprendimų problemoms, o šios savybės iš tiesų praverčia vėliau gyvenime! TIek visko prirašiau, o net nežinau, ar tinka… (mat vos vienas sakinys įkvėpė). Tikiuosi, kad pabuvimas atskirai bus į naudą: Ieva gaus daugiau individualaus dėmesio, judu su mažyliu gyvensite savo ritmu nesigrauždami dėl KAI… Tačiau norėčiau paraginti pamąstyti – gal vis dėlto yra būdas, kaip būtų galima įtraukti sesę į šeimos vienybės ritualus? Sėkmės!
(No Ratings Yet) Loading ...Pedagogų atranka ir mokymai.
Jul 14th
Kai kilo mintis steigti Vaikystės Sodą, pagalvojau, kad sunkiausia bus rasti pedagogus, kurie dirbtų taip, kaip norėčiau. Todėl iš pradžių buvo mintis pradėti dirbti kartu su pedagogais ir tik palaipsniui pereiti prie savarankiško jų darbo modelio. Būtent tokį modelį pasirinko Tarptautinės Amerikos mokyklos Vilniuje direktorius, kai aš sausio mėnesį ruošiausi išeiti motinystės atostogų (Morta gimė sausio 25, o aš išėjau atostogauti, atrodo, sausio 6 ), ir mano darbą turėjo perimti žmogus, kuris buvo nedirbęs mokytoju tarptautinėje mokykloje.
Kadangi ten perėmimas įvyko šauniai, ir tas žmogus vis dar dirba toje mokykloje, pagalvojau, kad tikriausiai toks būdas būtų geriausias. Be to, pati mačiau, kaip šauniai per metus įsidirbo mamos-savanorės šeštadieninėje Briuselio mokyklėlėje.
Kita vertus, kai samdėm pedagogus Vilniaus Tarptautinei mokyklai, buvo akivaizdu, kad Tarptautinis bakalaureatas mažyliams – mažai minta žemė Lietuvoje ir reikės investuoti daug laiko ir pastangų į pedagogų mokymus. Ką ir padarėm: vasarą intensyviai ruošėme pedagogus rudeniui, o rudenį jie startavo patys. Kadangi mūsų pirmagimis pirmais metais lankė tą mokyklą, turiu pasakyti, kad prikibti galėjau, tačiau tai nebuvo kažkas, dėl ko keisčiau vaiko mokyklą (darželį). Be to, na, reikia pripažinti, kad VISADA galima prikibti, jei nori
Taigi teko konstatuoti, kad galimas ir darbo kartu, ir mokymų modelis.
Kadangi apsisprendžiau Vaikystės Sodo duris atverti 2010, o ne 2011 rugsėjį, tai ir apsprendė, kad teks taikyti mokymų modelį. Be to, aš nepaprastai tikiu pedagogų tobulėjimu. Na, ne tuo, kur užsidedamas pliusas, bet tokiu, kur pedagogai aktyviai dalyvauja: stebi vaikus ir analizuoja stebėjimus, vertina save ir vienas kitą, dalinasi gerąja patirtimi, dažniau dalyvauja praktiniuose, o ne teoriniuose seminaruose ir pan. Tikiu, kad į ugdymo įstaigą atėjęs motyvuotas žmogus su prastesniu išsilavinimu dažnai gali padaryti tiek pat, kiek žmogus, baigęs magistrą, tačiau nejaučiantis vaikų.
Todėl pagrindine užduotimi ieškant pirmųjų Vaikystės Sodo pedagogų man tapo žmonių, kurie a) jaučia vaikus; b) nori dirbti pedagoginį darbą ir c) nesijaučia esą teisūs ir nori mokytis, paieška.
a) Per jau netrumpą savo praktiką pastebėjau, kad vaikus geriausiai jaučia trys tipai žmonių: 1) žmonės, kurie turi savo vaikų; 2) žmonės, kurie yra iš daugiavaikių šeimų (arba buvo gerokai vyresni už brolį/sesę, kurį auginant teko dalyvauti) ir 3) žmonės, kurie tiesiog gimė turėdami pedagoginį talentą. TAČIAU tai, kad žmogus turi vaikų ir/ar tai, kad jis augino brolį/sesę dar visai nereiškia, kad gali dirbti su vaikais. Žodžiu, reikia stebėti ir ieškoti geriausio derinuko, tačiau… Štai Gertrūda šiandien visą dieną neatlipo nuo vyro brolio draugės. Ir Mortai ji labai patinka. Ji – vyriausia daugiavaikėje šeimoje. Mūsų vaikai labiausiai mėgdavo būti arba su mano sese, arba su vyro sese (kurią labai mėgsta daug vaikų ir šeštadieninėje mokyklėlėje, ir būreliuose, kuriuose ji dalyvaudavo, ir stovyklose, kurių vadove ji buvo) – vyriausia iš trijų seserų. Aš irgi, žinia, aktyviai dalyvavau sesers auginime. Sunku pasakyti, kaip visa tai susiję, tačiau visai praverstų kokia nors išsami analizė, iš kokių šeimų ateina talentingi pedagogai ir ar iš tiesų tai – talentas? Gal tiesiog įgyta savybė, nes yra MEILĖ vaikams? O gal ta meilė – talentas?
b) Jeigu žmogus sako, kad pasirinko tokią profesiją, nes nieko geriau nesugalvojo, tai aš iškart nukabinu nosį. Man patinka, kai žmogus atranda savyje pedagogą. Štai viena dabartinių Vaikystės Sodo auklyčių man pasakė: pagalvojau, kad noriu tą darbą dirbti ir pradėjau ieškoti galimybių… Kai taip pasako žmogus, kuris uždirba daugiau, nei darželio auklėtojos ir kuris apsisprendžia keisti gyvenimą – iškart atkreipiu dėmesį. Čia net ne projektas Renkuosi mokyti, kur suteikiama galimybė mokyti ir mokamas didesnis atlyginimas, nei šiaip pedagogams (nesupraskite klaidingai – manau, kad tas projektas – nuostabus!)…čia rizikuojama tiesiog, nes NORIMA! Arba kai jau vyresnis žmogus apsisprendžia studijuoti vaikystės pedagogiką. Arba ateina jaunas ir turi idėjų, mato save su vaikais ir po 5erių metų, yra iniciatyvus… Žmogus turi turėti motyvaciją. Na, nebūtinai kalnams versti, bet tikrai užtenka, jei jis tiesiog nori dirbti su vaikais ir nori dirbti gerai.
c) Žinote, kas atsitinka stovinčiam vandeniui? Jis prasmirsta. Kas atsitinka nevėdinamame kambaryje? Pritrūkstama oro. Taip ir su pedagogais. Tie, kurie stoja į vėžias ir važiuoja nesidairydami, yra it pelėsiais ir kerpe apaugę. Ir ne gerąja prasme. Nes niekas nenori, kad pedagogas būtų it archeologinė iškasena. (beje, nuo pedagogo amžiaus tai visai nepriklauso). Na, bent jau aš tai tikrai nenoriu. Todėl labai svarbu – kad žmogus norėtų tobulėti, kad negalvotų, kad tai, ką jis žino, yra sočiai ir pakankamai. Žinau, kad apie tai dabar daug kalbama ir daug popierėlių tą sako, tačiau aš iš tiesų labai tikiu visą gyvenimą mokymosi idėja. Todėl noriu suburti bendraminčius, kurie tikėtų šia idėja ir nuolat manytų, kad ir jų, ir programos, ir įstaigos tobulėjimui ribų nėra.
Štai tokie pagrindiniai pedagogų atrankos kriterijai. Po atrankos – mokymai. Žinoma, daugiausiai mokymų – pirmiesiems pedagogams, kurie taps Vaikystės Sodų vėliavnešiais. Su jais diskutuojama, jie rašo planus bei kaip juos įgyvendins. Be to, pedagogai supažindinami su Tarptautinio bakalaureato, Tarptautine pradine (ankstyvojo ugdymo) ir nacionaline Švedijos – kurios sudaro pagrindą Vaikystės Sodo autorinės ugdymo programos pagrindą – programomis. Ir planavimą, ir turinio įgyvendinimą asmeniškai stebėsiu, be to, visa tai aptarsime reguliariuose profesinio tobulėjimo susitikimuose.
Kadangi savo disertacijoje pabrėžiau savanorių svarbą ikimokyklinio ugdymo įstaigų bendruomenėse, stengsiuosi į Vaikystės Sodus pritraukti ir savanorius: galbūt mamas-savanores, kurios norės tobulėti šioje srityje; galbūt močiutes, kurios norės ateiti paskaityti vaikams pasakų; galbūt studentes, kurios norės atlikti praktiką; galbūt studentes, kurios norės įsitikinti, ar jų pašaukimas – darbas su vaikais? Savanoriai bus pedagogų asistentai ir lygiaverčiai bendruomenės nariai. Jeigu Jus domintų būti Vaikystės Sodo savanoriu – rašykite: vaikystessodas@gmail.com Papasakokite, kaip norėtumėte dalyvauti, kodėl tai būtų naudinga Jums ir kodėl – mums! Pati dirbau savanore ir vaikų onkologinėje ligoninėje (JAV), ir UNICEF, ir labdaringoje Gelbėjimo armijos (JAV) bei Mėlynojo kryžiaus (Norvegijoje) veikloje. Manau, kad savanoriška veikla yra naudinga ne tik gaunančiam, bet ir teikiančiam. Niekada nepamiršiu senutėlio gido Krikštolinėje Katedroje – seniai į pensiją išėjusio mokytojo, kuris Katedroje dirbo gidu-savanoriu ir kuris pasakojo su tokiu polėkiu ir aistra, kad net sunku buvo patikėti, kad šis žmogus dirba iš idėjos! Be to, jis labai apsidžiaugė, kad mes – iš Lietuvos, mat nedaug lankytojų sulaukia iš Rytų Europos (kas sakė, kad amerikiečiai mažai žino???) Jis pasakojo, koks jam prasmingas atrodo šis darbas, ir koks jis jaučiasi reikalingas ir ne vienišas…
Asmeninės informacijos apie pedagogus neskelbiame: kiekvienai šeimai, kuri rimtai svarsto lankyti (taip, taip – juk lanko visa šeima!) Vaikystės Sodą, suteikiame galimybę prieš pradedant lankyti susitikti ir pakalbėti su pedagogais asmeniškai!
(No Ratings Yet) Loading ...Veiklos lauke svarba ikimokykliniame amžiuje.
Jul 13th
Lauko žaidimų nauda vaikams yra didžiulė, todėl svarbu, kad vaikai reguliariai leistų laiką lauke. Deja, lauko žaidimai, kurie anksčiau buvo savaime suprantama mažų vaikų gyvenimo dalis, šiandien vis dažniau yra pakeičiami laiku prie televizoriaus; pavargę tėvai neturi laiko išeiti su vaiku, o vieno išleisti nedrįsta (nesaugu; o kai kuriose valstybėse net draudžia įstatymai); darželiuose (ir ypač lopšeliuose) pedagogai irgi vaikus vis rečiau veda į lauką teigdami, kad jiems yra gan sudėtinga išruošti daug vaikų į lauką ir/arba prastas oras ir pan. Žodžiu, laiko lauke mažėja – ypač šaltuoju ir tamsiuoju metų laiku. O štai tyrimai rodo, kad tas laikas lauke – gyvybiškai būtinas, jei norime, kad vaiko raida būtų visavertė:
- Tyrimas, atliktas Švedijoje (Bondestam, 1994), parodė, kad vaikai, kurie bent 6 val per savaitę leisdavo lauke, daug rečiau praleisdavo darželį dėl ligos;
- Vaikai, kurie daug laiko leidžia lauke, pasižymi geresne psichine sveikata;
- Vaikų, kurie leidžia laiką ne tik žaidimų aikštelėse, bet ir natūralioje gamtinėje aplinkoje, stambiosios motorikos raida yra spartesnė, nei vaikų, kurie leidžia laiką viduje ir/arba tik žaidimų aikštelėse;
- Vaikai, kurie leidžia laiką gamtoje, geba geriau koncentruotis;
- Tyrimai (Herrington ir Studtmann, 1998) taip pat rodo, kad natūrali gamta skatina socialinę, emocinę ir kognityvinę raidą;
- Prasmingas žaidimas lauke sąlygoja tai, kad grupėse yra mažiau patyčių, konfliktų ir sužeidimų, kurie atsitinka vaikams konfliktuojant;
- 2005 atliktas darželių tyrimas taip pat parodė, kad daugumos darželių viduje triukšmo lygis yra ganėtinai didelis, o štai lauke retai kada triukšmo būna per daug, todėl vaiką supa ramesnė aplinka;
- Lauke dūkti yra smagu;
- Lauke vaikai mokosi apie juos supantį pasaulį: kas bus, jei palaižysiu ledą? Ar šį pagalį įsmeigsiu į žemę? Kaip auga ši gėlė? Ar gili ši bala? Ar pagausiu skrendantį drugelį? Ar užlipsiu šioms kopėčiomis? Užduodamas begalę klausimų vaikas sprendžia matematines problemas, gauna gamtos mokslų pradmenis, pradeda suprasti apie ekologiją, sodininkystę/daržininkystę, bei supranta metų laikų kaitą. Be to, vaikai ne tik išmoks, bet ir tikriausiai prisimins, nes visa bus konkretu ir asmeniškai išjausta;
- Lauke vaikas atranda savo vietą gamtoje bei savo santykį su ja: jis mokosi suptis, čiuožti, lipti, voliojasi ant žolės, liečia augalus ir pan.;
- Žaidimai lauke sudaro vaikui sąlygas atsipalaiduoti, „išsikrauti“, todėl vėl grįžus į vidų vaikui lengviau susikaupti ir lavinti kitus gebėjimus;
- Vaikai, kurie vaikystėje daug laiko leidžia lauke, užaugę yra labiau linkę sportuoti ir užsiimti kita veikla lauke;
- Geriausios žaidimų aikštelės yra tos, kuriose yra kuo mažiau…konkretumo: pastogė gali būti ir karalaitės pilis, ir drakono rūmai, ir namai, ir ligoninė, o štai raketa bus tik raketa;
- Pastebėta, kad lauko žaidimus vaikams smagiausia žaisti ten, kur yra natūrali gamtinė aplinka.
Lauko erdvė leidžia vaikams patenkinti tokius paprastus, tačiau labai svarbius vaikų poreikius: lipti, šokti, bėgti, suptis, rėkti, voliotis, slėptis ir dar daug daug kitų. Žinia, viso to (na, beveik) arba negalima daryti uždaroje erdvėje, arba tai yra ribojama. O štai lauke jie pajunta laisvės, nuotykių, rizikos, eksperimentų ir…tiesiog VAIKYSTĖS skonį!
Idėjos žaidimams lauke:
- Patieskite ant žolės didelį popieriaus lapą ir duokite vaikams guašo ir teptukų. Vaikai gali piešti „vaikščiodami“ ir piešti tai, apie ką kalbate grupėje. Pavyzdžiui, varles.
- Turite dviratukų, mašinyčių-paspirtukų, paspirtukų? Karštą dieną duokite vaikams kempinaites ir negilius dubenis su vandeniu. Tegul vaikai įsivaizduoja plauną mašinas. Puikus būdas išmokti vaikams dalintis ir bendradarbiauti (juk visiems mašinyčių neužteks!)
- Daugybė žaidimų su kamuoliu;
- Turite senų paklodžių? Pripildykite purkštukus vandeniu, skiestu dažais ir leiskite vaikams nupurkšti jas;
- Duokite vaikams lankų: iš pradžių tegul žaidžia taip, kaip nori, o po to parodykite, kaip galima juos sukti aplink juosmenį bei žaisti įvairius žaidimus;
- Lobio paieškos moko drauge siekti tikslo, spręsti problemas, sekti nurodymus (žemėlapis!), mąstyti ir pan.
- Su senomis raketėmis „muškite“ balionus;
- Jeigu grupėje kalbate apie vorus (drugelius, vabaliukus ir pan.), eikite jų ieškoti ir stebėti;
- Pažymėkite vaikams tašką A ir tašką B. Atstumą jie turi įveikti: šokinėdami kaip triušiai, šliauždami it gyvatės, liuoksėdami it stirnos ir pan.
- Temai „Miškas“ lauke galite surinkti daug medžiagos koliažui (žievė, gėlės, lapai, žolė, akmenėliai, riešutėliai ir pan.);
- Eidami į žaidimų aikštelę stebėkite aplinką. Grįžę nubraižykite žemėlapį, kaip reikia nueiti iš grupės į žaidimų aikštelę (taip realybė perkeliama į abstraktų žemėlapį, be to, vaikai mąsto kūrybingai, sprendžia problemas ir tobulėja jų erdvinis mąstymas);
- Miške rinkite įvairius akmenukus. Grupėje juos rūšiuokite (pagal spalvą, pagal dydį), nudažykite ir pan.;
- Išneškite smėlio ir vandens – vaikams bus tas pats, tarsi atostogautų prie jūros!
Tai – tik keletas pavyzdžių! Kiekvieną temą galima praturtinti daug laiko leidžiant lauke ir susipažįstant su supančiu pasauliu. Taip kiekvienas vaikas pajus, kad tai, apie ką jis kalba mokyklėlėje, yra neatsiejama nuo to pasaulio, kuris jį supa, o, žinia, mes visada lengviau ir geriau suprantame tai, kas mums aktualu ir ką mes galime pajusti visais savo pojūčais!
Ugdymo programa ir žaidimai lauke
Veikla lauke yra tąsa to, kas vyksta mokyklėlėje. Planuodami veiklą lauke, pedagogai atsižvelgia į vaiko raidą bei amžiaus ypatumus – lygiai taip pat, kaip planuodami laiką viduje. Kai ką pedagogai planuoja atsižvelgdami į temą, o kai ką – stebėdami vaikus ir atsižvelgdami į tai, kas vaikus sudomina. Ugdymo programa yra efektyviai įgyvendinama, jei pedagogas nuolat stebi vaikus, klausosi, apie ką jie kalba ir atsižvelgia į jų užduodamus klausimus. Taip pat svarbu, kad veikla lauke atsižvelgtų į vietos klimatą, augalus, gyvūniją, papročius, o pedagogai turi nepamiršti, kad veikla lauke gali būti ir matematinė, ir muzikinė, ir mokslinė, ir kalbinė, ir meninė.
Todėl pedagogai, dirbantys su ikimokyklinio amžiaus vaikais, turi užduoti sau šiuos klausimus:
- ar veikla lauke yra reguliari kasdieninės rutinos dalis?
- ar stengiuosi planuoti prasmingą veiklą lauke?
- ar – planuodamas veiklą lauke – atsižvelgiu į vaikų interesus?
- ar leidžiu vaikams patiems susirasti veiklą ir ją plėtoti?
- ar stebiu vaikų veiklą, kad galėčiau tobulinti ir turtinti ugdymo programą? (tikiuosi, kad jau nebėra tokių pedagogų, kurie – vaikams žaidžiant lauke – skaito žurnalą).
Žinoma, tėvams yra lengviau išeiti su vaiku į lauką. Ugdymo įstaiga taip lengvai to padaryti negali, nes ją varžo vaikų saugumo reikalavimai. Ir – be jokios abejonės – vaikai turi būti prižiūrėti ir saugūs. Tačiau tai, jog tai nėra lengva, neturėtų būti priežastimi atsisakyti prasmingo žaidimo lauke. Ypač šiais laikais, kai tų žaidimų lauke vis mažėja…
(No Ratings Yet) Loading ...Tai bent karščiai…naudingi patarimai.
Jul 12th
Vaikai su tėte – vos pavalgę pusryčius – išdundėjo į sodybą. Nežinau, kaip jūs, bet mes tai net miegam kažkaip sudėtingai…karšta karšta karšta. Nesakau, kad noriu lietaus , tačiau vis dėlto geriausia tokiu oru būtų ne sėdėti prie kompiuterio, o gulėti prie tvenkinio tėvų sodyboje. Ir valgyti šaltibarščius. Arba šaldyti sultis ir lapnoti ledus.
Esu labai dėkinga tinklaraščio skaitytojai Olgai, kuri šiandien atsiuntė nuorodą į priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (kuriame pati Olga ir dirba) tinklalapyje esantį straipsnį, kuriame patariama, kaip elgtis per karščius ir ką daryti, jei vis dėlto atsitinka nelaimė.
Svarbiausia – tinkamai apsirenkite:
- dėvėkite natūralaus pluošto, laisvus, lengvai ir gerai praleidžiančius prakaitą drabužius;
- venkite drabužių iš sintetinių audinių;
- patartina rengtis šviesiais drabužiais, kad jie atspindėtų saulės spindulius;
- avėkite odinę avalynę;
- pridenkite galvą apdangalu ar dėvėkite kepurę.
Ribokite fizinį aktyvumą ir buvimo karštyje trukmę:
- karštuoju metų laiku fizinius darbus atlikite ryte ar vakare, karštomis ir tvankiomis dienomis patariama nesportuoti, pavojingiausias laikas – nuo 11 iki 17 val.;
- darbdaviai turėtų atkreipti ypatingą dėmesį į darbuotojus, dirbančius lauko sąlygomis: parūpinti natūralaus pluošto, lengvai ir gerai praleidžiančius prakaitą darbo drabužiais, neleisti darbuotojams dirbti išsirengus iki pusės, be galvos apdangalų;
- kai karšta, visada judėkite ir darykite viską gerokai lėčiau negu paprastai, o žmonės, dirbantys lauke, patys ar jų darbdaviai turi sumažinti darbo krūvius, nes kuo sunkesnis darbas yra dirbamas, tuo daugiau šilumos pasigamina žmogaus organizme, kuri turi būti išskirta į aplinką spinduliavimu pro odą (iki 50-60 proc.) ir išgarinimu prakaituojant ir kvėpuojant (fizinė termoreguliacija);
- dirbant karštyje, darbuotojams būtinos specialios pertraukos vėsioje vietoje, kurių trukmę ir dažnumą darbdavys nustato savo nuožiūra, tačiau ne rečiau nei kas 1,5 val.;
- ribokite buvimo trukmę karštoje aplinkoje, venkite saulėkaitos, tiesioginių saulės spindulių poveikio, ypač pavojinga užmigti saulės atokaitoje;
- pratinkite organizmą prie karščio palaipsniui, tai labai svarbu vyresnio amžiaus žmonėms bei turintiems antsvorį;
- kuo daugiau laiko praleiskite vėsesnėse patalpose;
- pasistenkite išvykti iš didmiesčio, ypač patartina vyresnio amžiaus žmonėms ir mamoms su kūdikiais bei žmonėms, sergantiems įvairiais širdies sutrikimais ir hipertenzija.
Gerkite dažniau nei troškina:
- gerti geriausiai tinka stipresnės mineralizacijos be angliarūgšties vanduo (mineralinis, mineralizuotas ar pasūdytas), nes karštoje aplinkoje žmogaus organizmas su prakaitu netenka daug skysčių ir mineralinių medžiagų;
- labiau išprakaitavus patartina pavartoti kalio chlorido, magnio, pomidorų, citrusinių vaisių, slyvų sulčių;
- venkite alkoholio, skysčių su kofeinu, gėrimų su cukrumi ar saldikliais, nes šie gėrimai skatina vandens pašalinimą iš organizmo;
- negerkite iš karto daug, geriau gerkite nuolat ar reguliariai (kas 1-2 val.) po truputį, nelaukiant kol ims kankinti troškulys (pajutus troškulį, organizmas jau būna šiek tiek dehidratuotas);
- jei išgėrėte pakankamai daug skysčių, o troškulio pojūtis nepraeina, jį geriau malšinkite drungnu vandeniu ar arbata arba vandeniu su citrinos sultimis, arba gerkite vandenį kuo ilgiau jį išlaikant burnoje, kad susidrėkintų visa burnos ertmė, arba tik paskalaukite gerklę vandeniu (taip daro kai kurių sporto šakų sportininkai);
- gėrimai su ledu karštyje taip pat nemalšina troškulio, o gerdami ledinį skystį galite peršalti, nes toks gėrimas atšaldo gerklę ir skrandį, o troškulio pojūtis sugrįžta greitai ir karštį iškęsti (pakelti) tampa dar sunkiau;
- troškulio nemalšina ir pienas;
- atsigaivinti labiausiai tinka vaisių ir daržovių sultys ir arbatos.
Valgykite saikingai ir lengvai virškinamą maistą:
- valgykite tik lengvai pasisavinamą maistą, o geriausia – daug vaisių ir daržovių;
- valgykite daugiau skystų produktų, lengviau pasisavinamų liesų pieno produktų;
- nevalgykite riebaus ir sunkiai virškinamo maisto.
Karščio metu gyventojai nukenčia:
- dėl nudegimų;
- dėl perkaitimo arba taip vadinamo šilumos smūgio;
- dėl saulės smūgio;
- dėl hipoksijos (deguonies bado).
Saulės nudegimas:
- kiek įmanoma venkite saulės nudegimų, nes tai iššaukia ne tik laikiną diskomfortą, bet ir odos funkcijų susilpnėjimą – ji mažiau vėsinama, nes laikinai netenkama prakaito liaukų funkcijos;
- odos apsaugai nuo nudegimų naudokite apsauginius kremus;
- pratinkite odą prie tiesioginių saulės spindulių palaipsniui ilginant buvimo atokaitoje trukmę;
- akims apsaugoti naudokite akinius su ultravioletinių spindulių filtrais.
Perkaitimas arba šilumos smūgis – tai pavojinga sveikatai organizmo būklė, kai sutrinka kūno temperatūros reguliacijos mechanizmas, susikaupia šilumos perteklius organizme, kurio kūnas jau nesugeba pašalinti, todėl pakyla kūno temperatūra. Termoreguliacijos esmė – į aplinką turi išsiskirti tiek šilumos, kiek jos pasigamina organizme.
Galimos perkaitimo priežastys:
- aukšta aplinkos oro temperatūra (dažniausiai 30 ir daugiau laipsnių);
- didelė santykinė oro drėgmė (dėl didelės santykinės oro drėgmės žmogaus organizmas jaučia keliais laipsniais aukštesnę temperatūrą negu yra iš tikrųjų);
- intensyvi saulės spinduliuotė (didelis saulės aktyvumas);
- mažas oro srauto judėjimas apatiniuose atmosferos sluoksniuose, nesugebantis išsklaidyti prie žemės susikaupusios šilumos;
- mažai vartojama skysčių;
- ilgai ir sunkiai dirbama ar intensyviai judama saulės atokaitoje ar karštoje nevėdinamoje patalpoje;
- organizmas nebuvo palaipsniui pratinamas prie karščio;
- perkaitimas labai priklauso ir nuo žmogaus amžiaus, sveikatos stovio, psichikos būklės – labai greitai perkaista vaikai, vyresnio amžiaus žmonėms perkaitimas sukelia skausmus širdies plote.
Perkaitimo simptomai:
- aukšta kūno temperatūra (gali pakilti iki 38 – 41 laipsnių);
- odos paraudimas ir karščiavimas (oda neprakaituoja);
- galvos skausmas ir svaigimas, spengimas ausyse, pusiausvyros sutrikimas;
- stiprus ir padažnėjęs (iki 110-160 k/min.) pulsas ir kvėpavimas (per 20 k/min.);
- troškulys;
- mieguistumas, vangumas, nenoras judėti;
- užsitęsusi tokia būklė sukelia smegenų funkcijų apribojimą, spazmus ir galiausiai sąmonės aptemimą ir trumpalaikį sąmonės netekimą ar net komą;
- jei pajutote perkaitimo požymius ar pastebėjote kito žmogaus blogą savijautą, nelikite vienas ir nepalikite kito žmogaus vieno, o pasitelkite pagalbai kitus asmenis.
Pirmoji pagalba perkaitus:
- jei perkaistama lengvai, padės šiltas dušas, apsitrynimas rankšluosčiu, suvilgytu vėsiame vandenyje, vėsaus vandens ar sulčių gėrimas, ramybės būsena;
- sunkesniu atveju skubiai išveskite ar išneškite nukentėjusįjį iš karštos aplinkos; paguldykite pavėsyje ar vėsioje vietoje būtinai ant nugaros, po kojomis pakišant pagalvę ar suvyniotus drabužius (taip pagerės galvos ir širdies kraujotaka);
- apklokite ar vyniokite nukentėjusįjį į sudrėkintą vandeniu (37 laipsnių) antklodę, paklodę, rankšluostį, nuolat juos drėkinkite, jo veidą vilgykite vėsiu vandeniu;
- kai kūno temperatūra nukris iki 37,5 laipsnių, drėgną antklodę, paklodę, rankšluostį pakeisite sausa ir duoti gerti ko nors vėsaus;
- labai patogu naudoti specialią antklodę iš pirmosios pagalbos rinkinio, bet paguldyti ir apklotyti nukentėjusįjį reikia taip, kad auksinė pusė šios antklodės būtų prie kūno (vėsintų jį), jei sidabrinė bus prie kūno, jį šildis;
- jei nukentėjusysis be sąmonės, guldykite jį ant šono, vėdinkite, niekuo negirdykite ir skubiai vežkite į gydymo įstaigą.
Saulės smūgis – tai galvos smegenų pažeidimas dėl lokalinio perkaitimo ilgą laiką tiesiogiai veikiant saulės spinduliams nepridengtą (neapsaugotą) galvą ar sprandą, kai įkaista smegenų dangalų kraujo indai ir pakyla galvos smegenų temperatūra.
Apie saulės smūgį, pirmąją pagalbą, hipoksiją bei karščio įtaką skaitykite straipsnyje.
Nuotrauka: Day 51: Summer in the Pool by eyesogreen.
(No Ratings Yet) Loading ...PROJEKTAS: Laukiam (sulaukėm) antragimio. IV dalis.
Jun 25th
Projekto dalyvės mamos Viltė ir Edita atsiuntė savo pasakojimus kaip laikrodukai, todėl labai smagiai perskaičiau iškart dvi istorijas. Man nepaprastai smagu skaityti tokias šviežias, tokias tik ką išjaustas istorijas… Po kelių dienų skaitydama ir mamos Vilmos pasakojimą pagalvojau, kad atėjo ramybės periodas. Na, laikas, kai visi apsiprato su nauju gyvenimu: ir tėveliai, ir pirmagimiai…Įdomu skaityti, kurie patarimai tiko, o kurie – ne. Dar įdomiau skaityti, ką šeimos pačios atrado/išmoko/sužinojo. Ir, žinoma, visada bene smagiausia skaityti, kad gyvenimas keturiese…įsibėgėja!
Prieš atiduodama jums skaityti mamų istorijas, turiu pasakyti, kad vis dar neaprašiau knygos, kurią labai noriu aprašyti. Atsiprašau laukiančių, tačiau priežastis rimta. Na, ir labai paprasta – ji šiuo metu paskolinta šeimai, kuri laukia antragimio! Taigi aprašysiu iškart, kai vėl tą knygą turėsiu namuose!
Mamos Viltės pasakojimas:
Kristupui 2 m. 3 mėn., Kasparui 12 sav.
Eina į pabaigą trečiasis Kasparo mėnuo, kuris buvo gana permainingas, mat ir aš pati jaučiausi pervargusi ir užsisėdėjusi namie. Dažnai trūkdavo kantrybė bandant susitarti su Kristupu, pakeldavau balsą, porą kartų išvis vos neverkiau apimta nevilties, kad visai nemyli Kristupas savo broliuko (nors protu suvokiu, kad negali taip imt ir iš niekur nieko pamilt )… Bet po poros smagių savaitgalių ir susitikimų su mielais žmonėmis atsigavau.
)… Bet po poros smagių savaitgalių ir susitikimų su mielais žmonėmis atsigavau.Antrojo Kasparo mėnesiadienio proga pirmą kartą pavyko nufotografuoti brolius kartu – iki tol Kristupo neįkalbindavom atsigulti šalia broliuko… Tądien abu pabudo gerai nusiteikę, tad suglaudė galveles, Kristupas davė Kasparui ranką ir linksmai pozavo .
.Gaila, bet tai tikrai nereiškė gražios brolių draugystės pradžios. Kristupui padažnėjo pykčio priepuoliai, kartais virstantys, sakyčiau, net isterijomis… Vos išgirdęs brolio verksmą ar knerktelėjimą, imdavo pats baisiai bliauti, tuomet Kasparas dar labiau išsigąsdavo ir tada jau abudu traukdavo duetu. Iš pradžių sutrikę neišmanėme, kaip reaguoti. Aišku, pokalbiai ir bandymai paaiškinti situaciją tokio priepuolio metu neturėjo jokios prasmės, todėl dažnai ignoruodavom arba tekdavo kažkuriam išeiti į kitą kambarį. Kai Kristupas nustodavo verkti, aiškindavom jau ne kartą aiškintus dalykus – kad brolis verkia, kai jam ką skauda arba nori valgyti, nes kitaip dar nemoka pasakyti. Kiek ta informacija pasiekia Kristupą, nelabai suprasdavom, bet manau, kad kažkoks supratimas vis dėlto ateina. Nes dabar dažniausiai išgirdęs brolį verkiant iškart sako: Bojis eikia. Pijvejį kauda (t.y. „Brolis verkia. Pilvelį skauda“:))“.
Bandžiau ir kitą Austėjos pasiūlytą metodą: kai turiu užsiimti su Kasparu, Kristupui duodu žaislą, kuris iki tol buvo paslėptas spintoje (turim tokį šaunų traktoriuko modeliuką), ir pasakau, kad galės su juo pažaisti, kol mama bus užsiėmusi. Bet kai jau mama galės žaisti su Kristupu, traktorius vėl keliaus į spintą. Pirmą kartą šitas būdas išties pasiteisino (nors kai teko atiduoti traktorių, aišku, buvo pykčio ašarų:)), tačiau kitą kartą vos keletą minučių pažaidęs ėmė mėtyti jį kartu su kitais žaislais ir pats liepė padėti į spintą arba net į šiukšlių dėžę…
Neseniai pastebėjau, kad gal geriausiai veikia emocijų įvardijimas. Dabar, kai ima pykti, sakau: „Kristupai, tu pyksti, kad mama paėmė Kasparą?“ Ne kartą yra buvę, kad vos tai pasakius, jis pats nukreipia kalbą kur nors kitur ir nurimsta. Manau, kad reikia bandyti visus dėmesio nukreipimo būdus, nes daug kas priklauso nuo nuotaikos, pervargimo. Bet praėjus mėnesiui galiu pasakyt, kad piktumo priepuolių vis dėlto sumažėjo.
Deja, kelis kartus net ir be pykčio Kristupas yra užgavęs brolį: pavyzdžiui, nutaikęs progą vos man sekundei išėjus iš kambario užmetė ant jo nemažo formato knygą kietais lapais, kitą kartą, rodos, taikiai įsitaisęs šalia Kasparo ir tėčio ant lovos ima ir kaukšteli su koja broliui per galvytę… Aišku, tokie išpuoliai šokiruoja, laimė, kad pasitaiko tikrai labai retai. Bet dabar kaip įmanydama vengiu palikti juos vienu du kad ir trumpam.
Kita vertus, ir toliau kartojam Kristupui, kad brolis jam šypsosi, juo labai domisi ir jį myli. Iš tiesų išgirdęs Kristupo čiauškėjimą Kasparas išsišiepia iki ausų, tik kad pats vyresnėlis dar nėra nė kartelio brolio pakalbinęs. Bet paprašytas paglosto galvytę arba duoda bučkį. Visai neseniai Kasparas pradėjo juoktis balsu, po truputį ima domėtis žaislais, tad tikimės, kad pasidarys nors kiek įdomesnis savo vyresniajam broliui .
.Mamos Editos pasakojimas:
Džiaugiuosi, jog šio mėnesio aprašymą rašau visiškai priešingom nuotaikom, nei praėjusį mėnesį. Ir tam įtakos turi ne tik prasidėjusi vasara lauke, sakyčiau, „vasaros sezonas“ , jo šiluma atsiskleidė ir mūsų besimokančiųjų gyventi keturiese santykiuose.
Mūsų mažylis Joris sparčiai auga: tiek fizine prasme, tiek intelektualine. Kasdien žvilgsnis darosi iškalbingesnis, lavėja rankų ir pirštukų judesiai (jau beveik viska pataikom įsidėti i burnytę ), labai gerai jau pačiam išeina apsiversti ant šono, o neretai ir ant pilvo. O ką jau kalbėti apie tuos neapsakomo grožio, įvairių intonacijų leidžiamus garsus, vis dažniau padovanojamą juoką balsu!!!
), labai gerai jau pačiam išeina apsiversti ant šono, o neretai ir ant pilvo. O ką jau kalbėti apie tuos neapsakomo grožio, įvairių intonacijų leidžiamus garsus, vis dažniau padovanojamą juoką balsu!!!Savo pasakojimą ir norėjau pradėti nuo to, kad šiandien vakare mano širdis tiesiog „dainavo“ iš džiaugsmo! Kadangi mūsų tėvelis pastarosiomis savaitėmis dar papildomai dirba vakarais, tai aš lieku viena su vaikais namuose. Ir šiandien buvo vienas iš tų vakarų; aš pamaitinau Jorį, pakėliau jį atsirūgti, po to pradėjau visaip kalbinti ir juokinti. Iškart prisistatė Titukas (tuo metu žaidė kompiuterinį žaidimą) ir jis taip pat (kaip mama) kalbino broliuką. Ir tada visai kažkaip netikėtai, laikydama Jorį, jį vis prikišdavau arti prie Tito nosytės visaip linksmai guguodama ir dar tarsi padarydavau su kaktytem “budikšt” (aišku tik juokais). Ir Joris taip pradėjo linksmai kvatotis balsu! O pirmą kartą taip linksmai ir taip ilgai besijuokiantį brolį pamatęs Titas (suprasdamas, kad brolis juokiasi dėl to, kad jam smagu žaisti ir kad Titas jį prajuokino) pats taip išpūtė akis ir taip pradėjo kartu juoktis!!!! Man vos ašaros iš džiaugsmo neriedėjo, kai broliai taip įsismagino! Stebėjau Tituko akis ir visą būseną, jis tiesiog degte degė iš pasitenkinimo. Ir po to su didžiausiu užsidegimu man sako: – Aš sakiau, mama, kad jis (Joris) jau didelis! Jis jau užaugo!
Kaip smagu, kad vaikui tiek daug reiškė tos kelios broliškos akimirkos, kai jo pastangos pakalbinti ir pralinksminti mažąjį broliuką pasiekė tikslą – jis gavo atgalinę reakciją – brolio juoką! Tiesa, ne bet kokį, o juoką iš visos širdies!! Ką tos akimirkos reiškė man, mamai, turbūt nei pasakoti jums nereikia!
Taigi, atrodo, kad Titukas su brolio buvimu vis labiau apsipranta. Jis jau suvokia, kad esam keturi ir viską darom, visur važiuojam ne tik jis, mama ir tėtis, bet ir brolis. Neapsakomai smagu, kai Titukas man arba tėčiui dažnai pasako, kad mus myli (ir mes jam tai kartojam nuo gimimo labai dažnai), bet dar smagiau, kai girdžiu, kai jis sako, jog myli broliuką! Tikiuosi, kad Titas vis labiau tai sakydamas suvokia, ką reiškia mylėti žmogų (mes su tėčiu jam nuolat bandom paaiškinti, kas “telpa” tame žodyje “meilė”), nes iš jo veiksmų brolio atžvilgiu tai matosi…
Titas labai dažnai prieina prie brolio, jį kalbina, ramina, kai brolis verkia, paduoda čiulptuką, netgi nuvalo broliukui veidą, kai šiam kartais per veiduka nubėga srovelė suvalgyto pienuko. O jei broliukas atpila daugiau, tai Titukas pats pirmas sušunka: – Mama, broliukas atsipylė! O aš, žinoma, jį pagiriu, kad jis šaunuolis, kad taip rūpinasi broliuku, man padeda ir viską pasako. Tada jis būna labai patenkintas savimi. Kiekvieną rytą vos prabudęs Titas atlekia pas brolį, o vakare grįžęs su tėčiu iš darželio kartais net nenusimovęs batų jau lekia pasisveikinti su broliu ir jį pabučiuoti.
Taip pat vieną vakarą (buvom likę vėl trise) Titas paprašė manęs vakarienei makaronų. Aš nuėjau į virtuvę gaminti vakarienės, o Titą su Joriu palikau kambaryje (Titas žaidė, o Joris gulėjo ant lovos). Joris pradėjo verkti, tada Titukas iškart prie jo pribėgo ir girdžiu duodamas čiulptuką ramina: - Ša ša ša, broliukai, ša ša ša! Ša ša ša, broliukai, ša ša ša! Ir taip kelias minutes. Joris, aišku, trumpam aprimdavo ir vėl verkia. Tada Titukas atbėgo pas mane į virtuvę ir sako: -mama, gal jau gali eiti pas brolį, nes aš noriu pažaist! Aš pasakiau, kad dar kelias minutes negaliu, nes baigiu jam ruošti vakarienę. Tai jis dar nubėgo pas brolį. O kai jau atėjau į kambarį, tai Titui labai padėkojau, kad jis toks šaunuolis ir man padeda prižiūrėti Joriuką. Tada jis patenkintas nubėgo valgyti. O aš suvokiau, kad vis tik jis jaučia atsakomybę už brolį. Aišku, būna atvejų, kad kai brolis pradeda verkti, jis pats neramina, bet „praneša“ man, kad brolis verkia
Titukas taip pat labai mielai atskuba į pagalbą, jei reikia atnešti broliui kokį daiktą. Ir jei, išgirdęs mano prašymą, pvz., atnešti broliui dekutį, tėtis pirmas bando atnešti, tai Titukas ima ir šaukia, kad jis nori nešti.
Taip pat labai nori padėti maudyti brolį. Ir kai kažkurį vakarą to daryti neleidau (nes jau buvo vėlu ir Titukas buvo paguldytas miegoti), tai buvo ašarų…
Gal kiek Titui trūksta to atsakomybės jausmo, kai glaudžiasi ar gulasi prie brolio, na, ta prasme, kad dar nelabai apskaičiuoja, kiek gali suspausti, prispausti, besivartydamas įspirti ar pan. Todėl dar reikia stebėti ir nuolat priminti, kad reikia būti atsargiam. Taip pat kartais nelabai reaguoja į mūsų prašymus nešūkauti taip garsiai, kai Joris miega.
Taip pat dar būna sunkių situacijų (ypač kai lieku viena su vaikais), kai Titukas nori kažką su manimi veikti: žaisti, ar spręsti užduotis, o Joris taip pat reikalauja mano dėmesio. Tada bandom suktis visaip. Kartais ir Jorį ramindama ar valgydindama dar ir su Titu sugebu kažką nuveikti. Pvz, šiandien, kai maitinau Jorį, Titas atsinešė šaškes, šaškių lentą ir prašė žaisti su juo. Sako, tu, mama, maitindama gi gali . Išdėliojo man šaškes, padėjo lentą šalia ir žaidėm . Aišku, būna situacijų (pvz., eiti žaisti su mašinom, kai maitinu brolį), kai jam turiu atsakyti, tada būna pykčių. Bandom konfliktines situacijas spręsti konstruktyviai, susitardami, naudodami ir anksčiau Austėjos duotus patarimus, ir tikrai tų Tituko pykčio priepuolių daug mažiau.
. Išdėliojo man šaškes, padėjo lentą šalia ir žaidėm . Aišku, būna situacijų (pvz., eiti žaisti su mašinom, kai maitinu brolį), kai jam turiu atsakyti, tada būna pykčių. Bandom konfliktines situacijas spręsti konstruktyviai, susitardami, naudodami ir anksčiau Austėjos duotus patarimus, ir tikrai tų Tituko pykčio priepuolių daug mažiau.Paprastai mes abu su vyru stengiamės pasidalinti vaikais, kad abu nebūtų palikti be dėmesio. Jei aš maitinu Jorį ar šiaip su juo būnu, tėtis daugiau užsiima su Titu. Tėtis ir vakarais Tituką visada prausia, jam skaito pasaką, o savaitgaliais stengiasi juodu būtinai išvažiuoti į gamtą (kartais su mumis, kartais be mūsų): pažvejoti, paleisti aitvarą,pavažinėti dviračiu ar šiaip miške pasivaikščioti. Praeitą savaitgalį, pvz. Jie dviese važiavo pas močiutes, o aš su Joriu likau namuose, nes norėjosi truputį pabūti ramiau. O kartais tėtis pabūna su Joriu, o mudu su Tituku sprendžiam užduotėles, piešiam ar skaitom knygutes.
Dabar vakarais,kai tėtis dirba, kaip kažkada Austėja pasakė, man vienai tenka „žongliruoti“ dviem vaikais. Tai sukamės įvariai, kaip ir rašiau, arba vienu metu ir valgydinu mažąjį ir žaidžiu su didžiuoju, arba kol mažasis miega, mes su Tituku, pvz., kepam blynus ar pan.
Ruošiantis miegui, pirmiausia numaudau Tituką. Tada jis laukia lovoje vartydamas knygeles arba dar kartais leidžiu pažiūrėti filmuką, o aš tuo metu maudau Jorį. Tada visi sugulam į vieną lovą ir skaitom pasaką, kokią išsirenka Titukas. Joriui kartais pasakos pasirodo neįdomios, ir jis tai išreiškia verkimu , tada mes su Tituku jį nuraminam ir toliau skaitom. O kartais Joris beklausydamas, nesulaukęs pabaigos ima ir užmiega. Tik mūsų Titukui vis dar užmigti vienam yra „misija neįmanoma“. Jei paliekam jį vieną lovoje užmigti, jis muistosi, vartosi ir šaukia mane arba tėtį, kad pabūtume pas jį, kol jis užmigs, nes, pasak jo, jam vienam liūdna. Bet šiaip miega naktimis gerai, pietų miegelio darželyje visada miega, o namuose nors ir nenoriai atsigula, bet visada išmiega po 2-3 valandas. Darželyje, pasak auklėtojų, Titukas labai gražiai elgiasi ir klauso.
, tada mes su Tituku jį nuraminam ir toliau skaitom. O kartais Joris beklausydamas, nesulaukęs pabaigos ima ir užmiega. Tik mūsų Titukui vis dar užmigti vienam yra „misija neįmanoma“. Jei paliekam jį vieną lovoje užmigti, jis muistosi, vartosi ir šaukia mane arba tėtį, kad pabūtume pas jį, kol jis užmigs, nes, pasak jo, jam vienam liūdna. Bet šiaip miega naktimis gerai, pietų miegelio darželyje visada miega, o namuose nors ir nenoriai atsigula, bet visada išmiega po 2-3 valandas. Darželyje, pasak auklėtojų, Titukas labai gražiai elgiasi ir klauso.Mamos Vilmos pasakojimas:
Mažasis Ievos brolis Jonas Bernardas kasdien keičiasi ir tobulėja, bet kartu ir visomis prasmėmis sunkėja. Kas mėnesį burbulas priauga beveik 1,5 kg, tad mano rankos tvirtėja, o nugara vis labiau pavargsta. Per antrąjį mėnesį labiau pavargau nei per pirmąjį, kadangi Jonas Bernardas būdraudamas beveik visiškai nepaguli vienas pats. Procesas toks: atsibudau, pavalgiau, kelias minutes pasišypsojau ir prašom mane nešioti. Kitaip klykia, rėkia, net baisu. Paimtas iš karto nusiramina ir ašarų nebūna kol vaikštau ir nešioju. Dėl tokios situacijos visiškai neturiu galimybės ramiai atsisėsti ir pabūti su Ieva. Ieva kuo toliau, tuo mažiau manęs ko nors prašo. Nors brolis ir yra visiškai mane atėmęs, tačiau jokio pykčio ar pavydo ji jam nejaučia. Kartą sėdžiu ir žiūriu į rėkiantį mažių. Ji man šaukia: “Mama, neskriausk vaiko”.
Ne vieną kartą mačiau kaip Ieva priėjusi paglosto broliuką, bet jeigu aš esu šalia, ji prie mūsų neprieina. Brolio nekalbina, nelabai įdomu jai, kai jis juokiasi, žaisliukų jam nepaduoda ir nerodo. Jei bandau atkreipti jos dėmesį, tai žvilgteli, nusišypso ir toliau užsiima savo reikalais.
Kartais paprašau pasupti brolį, kad nepradėtų rėkti, bet kartą ji man pasakė, kad ne ji, o aš turiu auginti vaikus. Kai bandau su ja pakalbėti apie pagalbą mamai, ji man liepia tylėti ir nekalbėti. Ieva nereaguoja į mano prašymus ar paliepimus apsirengti, susitvarkyti ir pan. Kai vėl ištaikiusi minutę be sūnaus ant rankų noriu pakalbėti su Ieva, ji klauso, tyli ir atsako: “Tavęs neklausysiu, klausysiu tik tėčio” arba “Aš girdžiu, ką tu man sakai, bet nenoriu to daryti”. Turbūt neteisingai bandau su ja kalbėtis.
O kartais mielai padeda. Kai nuvažiuoju su abiem vaikais į parduotuvę, tai aš stumiu prekių vėžimėlį, o ji – brolio vėžimėlį. Ir stropiai saugo, nesitraukia nuo vėžimėlio nei per žingsnį. Aš jai leidžiu bėgti išsirinkti sau sausainius, jogurtus, bet ji man sako, kad nenori palikti brolio vieno. Bet svarbiausia, kad Ieva, aišku, pavargsta, man pasiskundžia, bet vis tiek kantriai stumdo vėžimėlį paskui mane.
Kartą uždaviau Ievai tokius klausimus: “Ar myli broliuką?”, “Ar nepyksti, kad aš dažnai būnu su juo?”, “Ar tau negaila, kad miegu su broliuku” ir pan. Į visus klausimus ji atsakė šypsodamasi. Brolį myli, nieko negaila ir nepyksta. Iš tikrųjų tai ir pastebiu. Niekada ant brolio nesupyksta, net kai šimtąjį kartą man tenka pasakyti, kad jai nupiešiu, pažaisiu su ja ir pan., kai mamytės bus laisvos rankos. Aš tik stengiuosi ją girti, kai ji man atneša parodyti savo piešinius, stengiuosi domėtis, kai ji atbėga papasakoti, ką sugalvojo, sukūrė ir t.t.
Iš tiesų manau, kad dabar vyresnėliams praėjo pirmasis siaubas po mažylio gimimo: jie su juo apsipranta, susitaiko su mintimi, kad jo niekas neišveš atgal ten, iš kur jis atėjo ir…pradeda pastebėti ir šviesiąją šio reikalo pusę. Žinia, mažyliai dar nėra mobilūs, todėl kelia grėsmę tik dėmesiui (kurį reikia dalintis!), ir vaikai jau pradeda apsiprasti, kad tiek ir tokio dėmesio, kokį gaudavo anksčiau, dabar jau nebegaus. Taigi pirmasis – priėmimo – etapas jau, galima sakyti, atėjo į pabaigą. Dabar vyks susigyvenimas. Taip pat norėjau parašyti, kad Ievos atsisakymas kažką daryti yra būtent dėmesio siekimas: ji jau pakankamai didelė, kad suprastų, jog brolis reikalauja labai daug Jūsų dėmesio, tačiau vis dar maža mergaitė, kuriai to dėmesio labai norisi! Ką galite daryti? Ignoruokite tuos kartus, kai Ieva nereaguoja. Galite lyg tarp kitko pasakyti, kad Jums skauda širdelę, kai sunku susitarti… Ir viskas. Neduokite jai pagrindo gauti pliūpsnį neigiamo dėmesio! IR…laukite, kol Ieva padarys kažką nuostabaus ir BŪTINAI pagirkite, pastebėkite! Tarkim, jūs neparaginote, o ji ėmė ir kažką padarė! Puiku! Pasidžiaukite drauge! Gaudykite vaiką darantį tai, ką Jūs norite, kad jis darytų, o ne darantį tai, ko Jūs nenorite, kad jis darytų! Kadangi Ieva Jums iš tiesų daug padeda, tai nebijokite pagyromis jos išlepinti: visada pasakykite, kad labai džiaugiatės ir esate dėkinga, kai ji Jums padeda!
po mažylio gimimo: jie su juo apsipranta, susitaiko su mintimi, kad jo niekas neišveš atgal ten, iš kur jis atėjo ir…pradeda pastebėti ir šviesiąją šio reikalo pusę. Žinia, mažyliai dar nėra mobilūs, todėl kelia grėsmę tik dėmesiui (kurį reikia dalintis!), ir vaikai jau pradeda apsiprasti, kad tiek ir tokio dėmesio, kokį gaudavo anksčiau, dabar jau nebegaus. Taigi pirmasis – priėmimo – etapas jau, galima sakyti, atėjo į pabaigą. Dabar vyks susigyvenimas. Taip pat norėjau parašyti, kad Ievos atsisakymas kažką daryti yra būtent dėmesio siekimas: ji jau pakankamai didelė, kad suprastų, jog brolis reikalauja labai daug Jūsų dėmesio, tačiau vis dar maža mergaitė, kuriai to dėmesio labai norisi! Ką galite daryti? Ignoruokite tuos kartus, kai Ieva nereaguoja. Galite lyg tarp kitko pasakyti, kad Jums skauda širdelę, kai sunku susitarti… Ir viskas. Neduokite jai pagrindo gauti pliūpsnį neigiamo dėmesio! IR…laukite, kol Ieva padarys kažką nuostabaus ir BŪTINAI pagirkite, pastebėkite! Tarkim, jūs neparaginote, o ji ėmė ir kažką padarė! Puiku! Pasidžiaukite drauge! Gaudykite vaiką darantį tai, ką Jūs norite, kad jis darytų, o ne darantį tai, ko Jūs nenorite, kad jis darytų! Kadangi Ieva Jums iš tiesų daug padeda, tai nebijokite pagyromis jos išlepinti: visada pasakykite, kad labai džiaugiatės ir esate dėkinga, kai ji Jums padeda!
(No Ratings Yet) Loading ...VIENI KITIEMS. Klykiantys ir pan. mažyliai.
Jun 22nd
Dažnai gaunu Jūsų laiškus. Visada stengiuosi atsakyti, nors – turiu pripažinti – būna ir taip, kad prisimenu, jog buvau gavusi laišką, jau praėjus labai daug laiko. Būna savaičių, kai gaunu penketą laiškų, o būna – kai vieną, bet dabar jau reta savaitė būna be laiško! Ir štai iš tų laiškų jau pradedu pastebėti tendencijas, kas yra didžiausi tėvų skauduliai:
muštynės (“kandynės” ir pan.); naujas gyvenimas, gimus antram vaikui (ir vaikų, ir tėvų skauduliai, kurių šaknys būtent tame, kad pasikeitė gyvenimas); mažylių nepaaiškinami pykčio priepuoliai. Šie turbūt kartojasi dažniausiai. Ir čia norėčiau paprieštarauti literatūros klasikui Tolstojui, kuris sakė, kad visos šeimos laimingos vienodai, o nelaimingos – kiekviena savaip. Iš esmės bent šioje – tėvystės – srityje tos nelaimės neįtikėtinai panašios… Tik tiek, kad tėvai nežino, jog, pavyzdžiui, pykčio priepuolių būna visokių: vaikas gali atsigulti ant grindų, vaikas gali eiti į priešingą pusę, vaikas gali mėtyti maistą, vaikas gali klykti kiekviena įmanoma ir neįmanoma proga, vaikas gali muštis ir t.t. ir pan. Skiriasi tik forma, tačiau priežastys ir būdai šioms problemoms spręsti yra labai panašūs!
Ar yra ir tokių vaikų, kurie niekada neturi jokių priepuolių? Jeigu nuoširdžiai, aš tuo netikiu. Kodėl tada kai kurie tėvai sako, kad jie neturi? Ar jie meluoja? Nemanau, kad meluoja. Tiesiog tėvai – kaip ir vaikai – yra ne vienodi. Mes patys matom savo draugus, kurie auklėja savo vaikus visai kitaip, nei mes. Vienas didžiausių skirtumų – kur įžvelgiame problemą. Vat mudu su Gabrieliumi manome, kad dažnai tėvai daro problemą ten, kur jos nėra. Kartais stebi tėvų-vaikų bendravimą ir norisi pasakyti: ai, palik tu tą vaiką ramybėje, nekreipk dėmesio, gi viskas IŠ ESMĖS yra gerai! O vat tiems tėvams negerai, nors tu ką. Ir, žinoma, nesikiši, nes aš bent jau išmokau nedalyti patarimų, jei neprašo (taip daug ramiau gyvenasi, patikėkite…)
Tačiau mes turime draugus. Norvegus, beje. Jis – psichologas, dirbantis psichiatrinėje vaikų ligoninėje. Ji – socialinė darbuotoja, dirbanti toje pačioje ligoninėje. Tai, žinokite, mes – palyginus su jais – esame ISTERIŠKI tėvai Jų vaikai jau gerokai ūgtelėję, todėl jau galime matyti, kokius vaisius davė toks ramus ramutėlis auklėjimas, kai tol, kol vaikas neišplėšia durų iš vyrių ir paskutiniais žodžiais keikdamasis nešokinėja ant jų (anot jų pačių)…viskas yra gerai Žinote, ką? Viskas ten yra gerai. Jų vaikai nešokinėja ir nešokinėjo ant išlaužtų durų.
Skirtingas tėvų POŽIŪRIS į tai, ką vaikas daro ir kaip vaikas elgiasi. Pavyzdžiui, mes ne kartą esame pagavę kitų žvilgsnius, kurie tarsi sakė: ir jums viskas ok? T.y., jūs čia dabar nesiimsite jokių priemonių šiam elgesiui sutramdyti? Ir esame gavę per nosį, kai keletą kartų (žinoma, tų kartų buvo mažiau) išgirdome, kad galėtumėme labiau atsipalaiduoti ugdydami savo vaikus.
Kodėl tiek daug apie tai kalbu? Todėl, kad manau, kad dažniausiai – ypač, kai vaikas yra mažas – dirbti reikia ne su vaiku, o su tėvais! Tas mūsų draugas norvegas VISADA dirba su tėvais. Jis sakė, kad užtenka poros susitikimų su vaiku, ir jam viskas aišku. O tada prasideda darbas su tėvais…
Ilga įžanga į keletą laiškų, kuriuos norėjau pacituoti. Šiuos laiškus gavau tą pačią dieną, ir jie abu dar labai šviežutėliai, todėl pasvarstykime, ką darytumėme iškilus tokioms situacijoms:
1.
Supyksta ko nors negavęs ir ima verkti. Jeigu nestipriai įsiverkia, dažniausiai padeda dėmesio nukreipimas. Bet būna, kad įsiverkia stipriai (kaip jau man nervai nelaiko). Sugebu ignoruoti kokį 10 minučių. Tuomet keliu sąlygą – eik į miegamąjį ir nusiramink ( atsakymas – klykimas, kad neis). Pasisodinu pas save, apsikabinu, toliau klykia, kad paleisčiau, kad jam šilta ir pan. Tuomet pasakau, kad išeisiu iš kambario ir palauksiu, kol nusiramins, ir pvz. užsidarau vonioje. Klykia, kad atidaryčiau duris ir išeičiau. Taip ir blaškausi pati, pasimetusi, ir jaučiu, kad jam taip pat negerai. Galų gale po kokio pusvalandžio rėkimo viskas aprimsta, bet man pasaulis tuomet jau atrodo visiškai juodas…
2.
Dukrelė 4 metu ir 8 mėn sūnelis. Didzioji pastaruoju metu nebesukalbama. Atrodo, pusvalandi gali aiskinti kad reik valgyt mesa, o po sekundes ji paprasys vel sausainio…. isaiskini, kad batutas slapias, o ji paleidzia isterija ant viso kiemo (atrodytu, kad ja kas skerdzia)! neuzsisege basutė – cypimas! issipyle sultys – rekimas! ir taip beveik kiekvienam zingsnyje… <…> Perverciau patarimus ir galimas priezastis – demesio, atrodo, gauna, iseinam abi ir be brolio, tetis issiveza ja irgi be brolio kur papramogaut, spalvinam, skaitom knygas, sokam, dainuojam, bandom kazka zaist visi keturi ar tik tryse…. bet visa ta grozi labai greit pakeicia blogieji. Man jau skauda gerkle, nes saukiu ir saukiu. Grazi kalba, kaip sakydavo mano mama – kaip i siena. Cia tik graziai paaiskini, kad brolis mazas, kad jo sitaip niurkyt negalima, kad nuvirs, tik uzsisuki-atsisuki ji jau “smaugia” ji… grieztai bet ramiai bandai dar karta destyt… vel tas pats. tada paleidi gerkle. o jei nepaleidi kakarynes, o prieini ir ja tiesiog isnesi i kita zona – tada reikia ausu kimstuku…. nes baubia abu… vienas nes nuverte, o kitas kam isnesiau… <…> Situacija atrodo kaip tas vezimelis nuo kalno pasileides ir nezinia kada ir kur sustosias ir kokia to sustojimo pabaiga…
Man šios situacijos ir panašios, ir skirtingos. Antroji – daugiau didžiosios reakcija į vis mobilėjantį, niekur nedingstantį ir į jos gyvenimą įsibrovusį brolį. Pirmoji – siekimas įtvirtinti savo autonomiją, bandyti ribas… Abiem atvejais vyksta pasaulio pažinimas. Deja, skausmingas ir vaikams, ir tėvams. Nors, teisybę pasakius, daug skausmingesnis tėvams, nei vaikams!
Pirmu atveju bent jau aš vaiką išnešu. Ne pati išeinu, o išnešu. Parbėga – vėl išnešu. Sakoma, kad negalima nei pačiam užsidaryti, nei vaiko uždaryti. Jis tiesiog turi žinoti, kad yra ne ištremtas (nes gali išsigąsti negrįžtamumo, o Jūsų tikslas juk yra ne išgąsdinti, o parodyti, kad po tam tikro elgesio laukia tam tikros pasekmės…), o tiesiog pašalintas iš įvykio vietos nusiraminimui. Kai tik nusiramins ir elgsis kultūringai – galės grįžti! Žinau, kad tai – sunku. Pati buvau TEN. Ir iš tiesų reikia vidinio virsmo, kad pasaulis nebebūtų pajuodęs po vaiko iššūkio… Pradėkite nuo to, kad vaikui daug geriau, jei Jūs išlaikote ramybę. Žinoma, kad būna dienų, kai pratrūkstate (bet tai irgi vaiką moko, kad mes esam žmonės ir žmogiški…) ir nebarkite savęs už tuos kartus. Susitaikykite ir…toliau aukite drauge!
Man kartais tėvai sako: Na, Austėja, ką dabar darytum? (o jų vaikas, tarkim, rėkia, bėga, mušasi…) a) Nueičiau prie vaiko, atsitūpčiau, žiūrėčiau jam į akis ir pasakyčiau: šis elgesys turi liautis; b) Jeigu elgesys nesiliauja, vaiką išnešu, tačiau ir toliau bendrauju su draugais. Reikia kantrybės? Reikia! Reikia savitvardos? Reikia! Visada man pavyksta? Ne! Bet tai nereiškia, kad pasiduodu ir kitą kartą taip ne(be)darau
Esmė yra ta, kad tas elgesys NETRUNKA AMŽINAI. Anksčiau ar vėliau vaikas žino, kad Jūs pasielgsite būtent taip ir daugiau tų ribų nebebando. NIEKADA nebebando? Mielieji, nebūkime naivūs! Žinoma, kad bando! Tačiau tie kartai būna tik retkarčiais. Ir kartais net užtrunka, kol Jūs suprasite, kad jau tas laikas baigėsi. Mūsų Vilhelmas buvo tas, kuris dėl visko verkė. Man kartais atrodydavo, kad tai NIEKADA nesibaigs. Ir štai kažkada supratau, kad JAU. VISKAS. BAIGĖSI. Nerealu!!! Žinoma, būna įvairių dienų…bet IŠ ESMĖS baigėsi. Pasaka…
Dar keletas patarimų šia tema…
Įvairios pasekmės (ieškokite tos, kuri tiks JUMS ir JŪSŲ VAIKUI!!!)
O dėl to nuvertimo iš sosto…Daug jau apie tai esu rašiusi, daug galima paskaityti ir “Antragimio” projekte. Ir dar labai noriu parašyti, bet šiuo metu esu paskolinusi knygą, kuria noriu remtis…todėl paprašysiu kantrybės…
Taigi…giliai įkvėpkite. Pasikalbėkite su tais, kurie jau tai išgyveno. Jeigu sako, kad neišgyveno, nenuleiskite rankų – tikrai rasite tuos, kurie išgyveno! Man visada būna smagu, kai žmonės man parašo: aš maniau, kad tavo vaikai tai jau TIKRAI taip nedaro Kaip sakant, reikia susprogdinti muilo burbulą: mūsų vaikai yra normalūs Jie ir susimuša, ir pasako, kad mes blogi, ir nevalgo ilgai gaminto maisto, ir pyksta, ir į sauskelnes daro, ir patys neužmiega, ir….toliau kurkite patys! Jie – patys normaliausi, ir patys nuostabiausi vaikai. Kaip ir Jūsų! Svarbiausia – atrasti būdą, kuris padėtų gyventi ir augti kartu neskausmingai. Sėkmės!
Kaip sakant, reikia susprogdinti muilo burbulą: mūsų vaikai yra normalūs Jie ir susimuša, ir pasako, kad mes blogi, ir nevalgo ilgai gaminto maisto, ir pyksta, ir į sauskelnes daro, ir patys neužmiega, ir….toliau kurkite patys! Jie – patys normaliausi, ir patys nuostabiausi vaikai. Kaip ir Jūsų! Svarbiausia – atrasti būdą, kuris padėtų gyventi ir augti kartu neskausmingai. Sėkmės! (No Ratings Yet) Loading ...Socialinės sąveikos svarba kūdikiams – “akmeninio” veido eksperimentas.
Jun 20th
Vaikams be galo be krašto svarbu jaustis mylimiems, reikalingiems, ar ne? Jau turbūt visi esame skaitę apie tai, kad vaikai yra itin jautrūs aplinkai (tikriausiai esate girdėję (ir ne tik!), kad kūdikiai jaučia emocijas). Be to, mes esame socialios būtybės: mums reikia bendrauti su kitais, mums reikia, kad kiti į mus reaguotų… Žodžiu, socialinė interakcija yra tiesiog gyvybiškai būtina!
Tačiau ne visada buvo taip manoma: vos prieš 30 metų (įsivaizduojate, aš jau buvau gimusi!) dar buvo manoma, kad kūdikiai nedalyvauja socialinėje sąveikoje! Įsivaizduojate?! Aš vis dar stebiuosi, kiek mes pažengėme socialiniuose moksluose vos per keletą dešimtmečių. Kita vertus, kaita tokia sparti, kad ne visi žmonės spėja: juk vis girdime, kaip tėvai sako: o mane taip augino, ir, va, viskas gerai! Bet esmė yra ta, kad dabar mes jau žinome, jog gali būti geriau!
Vienas įrodymų, kad kūdikiams reikia socialinės interakcijos -- “akmeninio” veido eksperimentas:
Ir -- nepamirškite -- joks televizorius (Baby Einstein ir pan.) neatstos vaikui bendravimo su Jumis! Jūs -- geriausias savo kūdikiui ir mažyliui lavinamasis būrelis, kokį jis tik gali lankyti! Būkime kartu!
(No Ratings Yet) Loading ...Privatus darželis – “motinos mokyklėlė”.
Jun 19th
Kadangi jau keleri metai labai daug skaitau apie nedidelius privačius darželius (turbūt nuo tada, kai nuėjau į dukros lopšelį pirmą kartą ir pagalvojau, kad tai yra būtent tai, ko aš ieškojau!), surinkau begalę informacijos. Tiesa, dauguma tos informacijos nėra itin įdomi šiaip skaitančiam. Tačiau prieš keletą dienų perskaičiau straipsnį, kuris tikrai vertas dėmesio vos ne kiekvienam, auginančiam ikimokyklinio amžiaus vaikus. Dėl bendrojo išsilavinimo.
Nenuostabu, kad daug mamų, auginančių vaikus namuose, pradeda galvoti apie motinos mokyklėlę namuose. Toli keliauti nereikia – vien Supermamoje daugybė moterų svarsto tokią galimybę: augini savo vaikutį ir dar uždirbi! Kas gali būti geriau, ar ne?
Lietuvos švietimo plėtotės strateginėse nuostatose “Švietimo gairės 2003-2012″ rašoma: Ikimokyklinio ugdymo struktūra tampa kur kas įvairesnė. Ikimokyklinio ugdymo programos imamos įgyvendinti ne tik tradiciniuose savivaldybių darželiuose, bet ir privačiose “motinos mokyklėlėse”, privačiuose “šeimos darželiuose” ar privačiai dirbančio pedagogo namuose.
Vadinasi, ir Lietuvoje už poros metų - vėliausiai – jau turi būti sistema, kuri leis steigti tokias ikimokyklinio ugdymo įstaigas. (Žinoma, jos steigiasi ir dabar, tačiau neturi savo kepurės ir vis bando lįsti po kokia nors kita…o ką daryti? Juk paklausa yra!)
Tačiau ar tikrai tai yra darbas, kurio norėtumėte? Štai keletas klausimų, į kuriuos privalu atsakyti…
Visų pirma, motinos mokyklėlė – ne auklės paslaugas teikianti moteris ir ne įprastas mums darželis. Savo disertacijoje siūlau būsimiems vadovams atlikti vadovavimo praktiką (mat gali būti puikus pedagogas ir visai prastas vadovas!) ir įsitikinti stebint kito vadovo darbą, ar tai yra tas darbas, apie kurį svajoja! Manau, kad lygiai tą patį reiktų padaryti ir prieš atidarant motinos mokyklėlę: apsilankyti vienoje ir iš tiesų įsitraukti į veiklą!
Net įsitikinus pašaukimu, nereikia pamiršti, kad su vaikais reikės (ir sudaryt jiems sąlygas):
- Žaisti
- Daryti darbelius
- Skaityti
- Ilsėtis
- Žaisti lauke
- Lavinti
- Muzikuoti
- Sportuoti
Negalima pamiršti ir maisto, miegelio bei sauskelnių/tualeto!
Vienas pirmųjų klausimų, į kuriuos reikės atsakyti, bus: AR JŪSŲ ERDVĖ TINKAMA motinos mokyklėlei?
a) Daugumoje JAV valstijų reikalaujama, kad kiekvienam vaikui būtų 3.2kv/m erdvė.
b) Dažnai reikalaujama, kad turėtumėte, kur išvesti vaikus į lauką. Daug valstijų reikalauja, kad vaikai būtų kasdien išvedami į lauką (nors ne visos!).
c) Žaislai ir baldai turi būti tinkami vaikams.
d) Name (bute) turite įsigyti/įtaisyt gaisro gesintuvus bei dūmų detektorius.
Net jeigu ir turite visa tai, nepamirškite, kad – kartu su papildomais vaikais – į jūsų namus atkeliaus ir krūva naujų daiktų, kuriems vietos neplanavote. Todėl pagalvokite, ar tikrai viskam užteks vietos?!
KOKIE YRA REIKALAVIMAI MOTINOS MOKYKLĖLĖMS JAV?
Kiekvienoje valstijoje jie šiek tiek skiriasi, tačiau dažniausiai vienai mamai leidžiama užsiimti maksimum su 6 ar 7 vaikais ir ne daugiau 2 iš tų vaikų gali būti jaunesni, nei dvejų metų. Jeigu turėsite asistentą ir pakankamai erdvės, vaikų gali būti ir dvigubai daugiau!
Be to, jums reikės:
- atlikti saugumo patikrą, pateikti savo ir visų savo pilnamečių namiškių pirštų atspaudus;
- apsidrausti;
- įsigyti pirmosios pagalbos teikimo sertifikatą;
- kai kurios valstijos reikalauja išklausyti darbo su vaikais kursą (apie vaikų raidą, ugdymo programą, veiklą, mitybą ir pan.)
- atlikti sveikatos patikrą bei tuberkuliozės testą visiems šeimos nariams.
KĄ REIKIA APGALVOTI?
- Koks bus mokestis už mokyklėlę?
- Koks bus mokestis vėluojantiems atsiskaityti tėvams? (šitas punktas toks neįprastas lietuvių mentalitetui, ar ne?)
- Kaip elgsitės, jei jūsų priežiūroje vaikas susirgs? Jei tėvai atves jau sergantį?
- Kada bus jūsų atostogos? Koks bus mokestis, jei dirbsite viršvalandžius?
- Kokios bus elgesio ir vidaus tvarkos taisyklės?
- Kokia bus dienotvarkė?
Kad nereikėtų išradinėti dviračio, susisiekite su vietos motinos mokyklėlių licencijavimo agentūra (Kaip jums toks dalykas? Agentūra! Vieno langelio principas! Būtent tai, apie ką aš nuolat kalbu – kad būtina Lietuvoje!), kuri jums duos keletą pavyzdinių kontraktų su tėvais.
Kiekvienam vaikui pasidarykite po atskirą bylą, į kurią sudėkite visą medicininę informaciją, informaciją apie skiepus bei telefonus, kuriais galima susisiekti su vaiko tėvais/globėjais. Rūpinkitės, kad leidimas vykdyti motinos mokyklėlės veiklą, registracija, draudimai bei mokesčiai būtų sutvarkomi laiku. Galite įsigyti ir kompiuterinių programų, kurios yra skirtos būtent motinos mokyklėlių vadybai.
Kitas aspektas, kurio jokiu būdu negalima pamiršti, yra santykiai su vaikų tėvais. Kaip ir visuose kituose santykiuose, žinoma, pasitaikys ir klausimų, kur jūs nesutarsite. Žinia, temos apie vaikus yra ypatingai jautrios. Nesutarimai gali kilti bet kur: dėl auklėjimo, dėl puodo reikalų, dėl miego, dėl maisto…visur! Ir – supraskite – jūs čia bendraujate su klientu, todėl turite būti itin diplomatiškas aiškindamas, kodėl elgiatės vienaip ar kitaip!
Be to, net ir turėdama sutartį su tėvais, vis vien neišvengsite, kad tėvai atves sergantį vaiką ir/arba vėluos jį pasiimti. Gali būti net taip, kad vaikas tiesiog nepritaps jūsų namuose, trukdys visą veiklą ir teks prašyti tėvų, kad atsiimtų jį iš jūsų motinos mokyklėlės. Ir štai tokiose situacijose jūs turite išlikti garbinga ir profesionali!
KOKIE MOTINOS MOKYKLĖLIŲ TRŪKUMAI?
Jūsų vaikams gali patikti tai, kad jūs namuose, tačiau gali visai nepatikti tai, kad tenka dalintis jūsų dėmesį, namus, žaislus ir savo erdvę su kitais vaikais! Be to, ir sutuoktiniui gali nepatikti visi tie papildomi daiktai, kurie atkeliaus į jūsų namus. Ir dar pastebėta, kad vis dėlto į motinos mokyklėles turinčias moteris žvelgiama taip tarsi jos būtų namuose! Na, tarsi tuo pačiu dar turėtų ir sutvarkyti namus, išskalbti skalbinius bei sutvarkyti kitus namų reikalus!
Be to:
- Sunku sutvarkyti reikalus, nes jums sunku ištrūkti iš namų;
- Jeigu jūsų vaikai eina į mokyklą, tai praleisite beveik visus jų renginius;
- Neturite nei sveikatos draudimo, nei pietų valandos;
- Tenka dirbti daug valandų (beveik visos motinos mokyklėlės dirba 10val kasdien)
- Tiesiog negalite taip lengvai susirgti arba pasiimti laisvadienių it dirbdama biure;
- Kai kurios moterys jaučiasi izoliuotos, joms pradeda trūkti bendravimo su suaugusiaisiais;
- Uždarbis yra nedidelis. Pavyzdžiui, JAV vidutinės metinės motinos mokyklėlės pajamos yra 16 000USD;
- Pradžioj vis vien reikės nemažų investicijų: reikės draudimo, reikės gesintuvų, reikės žaislų, priemonių ir baldų.
Jeigu visa tai dar jūsų neatbaidė, tai nepamirškite, kad kuo profesionaliau dirbsite, tuo sėkmingesnė bus jūsų motinos mokyklėlė. Žodžiu, pasistenkite tapti licencijuota paslaugos teikėja! (Lietuvoje išvis dar nėra jokios tvarkos motinoms mokyklėlėms, ką jau kalbėti apie profesionalias motinos mokyklėlės (kurios jau nebėra vien tik motinos mokyklėlės, o daugiau mini darželiai, kuriuose su vaikais dirba specialistai pagal specialias programas!)!
Įsijusi licenciją gausite:
- paramą ir praktinius patarimus kaip steigti tokį mini darželį;
- teisę gauti lėšų įrangai (baldams, gesintuvams ir pan.) pirkti;
- teisę pretenduoti į programas, kurios dengia maitinimo kaštus;
- pirmosios pagalbos apmokymus;
- jūsų klientai turės garantiją, kad jūsų namai atitinka saugumo reikalavimus;
- jūsų klientai galės vaikus jums palikti ramia sąžine, nes žinos, kad turite gebėjimus, kurių reikia, kad tinkamai pasirūpintumėte vaiku.
Šiuos punktus skaičiau ir galvojau: juk JAV – kapitalistinė valstybė? Juk jiems, kaip sakant, turbūt svetimiausia yra visokios socialinės programos, paramos ir pan. Tačiau ir ten puikiai suprasta, kad valstybei yra gerai, jei sudaromos sąlygos steigtis motinos mokyklėlėms! Ir ne tik sudaromos sąlygos: jei steigiasi profesionalios (licencijuotos) mokyklėlės, tai dar gauna ir visokeriopą paramą! Tik pagalvokite: GAUNATE įrangą, padengtus maitinimo kaštus ir apmokymus! Ir neabejoju, kad valstybei tai apsimoka – kitaip nedarytų. Kodėl? Todėl, kad visuomenės sveikata yra geresnė, kai tėvai nesuka galvos, kur palikti savo ikimokyklinuką. O ir mama, kuri augina savo vaiką ir priima kitus, dar ir uždirba. Taip, nedaug, tačiau vis vien uždirba, o ne pretenduoja į vienokią ar kitokią valstybės paramą. (Žinia, JAV motinystės atostogos – 3 mėnesiai (ir dar ne visur!), tai – jei norite vaikelį auginti ilgiau – nebegaunate jokios finansinės paramos.
Smagiausia, kad straipsnio pabaigoje – jei vis dar norite steigti darželį – siūloma telefonų knygoje susirasti vietinės agentūros telefoną arba keliauti į internetinį tinklalapį ir išsiaiškinti konkrečios valstijos reikalavimus. Įsivaizduojate – viskas VIENOJE VIETOJE! Nereikia minti SoDros, VMI, higienistų ir dar visokių kitokių -istų slenksčių, kurie konkrečiai apie motinos mokyklėles nieko net nepasakys… Aš, prisimenu, šiemet skambinau į VMI, nes kilo keletas klausimų dėl mano padėties specifikos. Tai buvau permesta gal per tris žmones, kurių paskutinis pasakė, kad tikriausiai reikia man daryti taip ir taip. O kas bus, jei pasirodys, kad tikriausiai ne taip reikėjo daryti? Baudą tikriausiai mokėsiu aš… Taigi skambinau dar kartą. Ir dar kartą kalbėjausi su keliais žmonėmis. Ir dar kartą išgirdau tikriausiai. Žodžiu, tikriausiai patartų ir tai, kaip daryti steigiant motinos mokyklėlę!
Ir nekalbu vien tik apie steigimą. Jau įsisteigus JAV yra galimybės tapti įvairių organizacijų nare, kurios padės profesiškai tobulėti, sudarys galimybę akredituotis, o klientai, žinoma, tik dar labiau pasitikės tokia įstaiga ir bus pasiryžę mokėti ir daugiau!
Skaičiau ir žavėjausi. Žinoma, realybėje gal nėra viskas taip paprasta, bet nemanau, kad yra ir daug sudėtingiau. Tiesiog pačiai teko stebėti kaip žmogus įsteigė įmonę (tiesa, ne motinos mokyklėlę) JAV – man ilgiau laiko užtruko aiškintis dėl motinystės pašalpos SoDroje!
Lietuvoje džiugina bent tai, kad vis garsiau prabylama apie motinos mokyklėles, ruošiama teisinė bazė. Ir dar – tų mokyklėlių jau yra. Ir ne viena. Ir ne dvi. Ir net ne trys. Tik tiek, kad jos veikia žmonių tarpusavio susitarimu. Geriausiu atveju – nusipirkus verslo liudijimą. Arba jau pačiu pačiu geriausiu atveju – įsteigus VšĮ. Tačiau juk visi suprantame, kad motinos mokyklėlės - ne darželiai ir ne socialines paslaugas teikiančios įmonės! Ach, kur tas vienas langelis, kurio dėka būtų galima ramiai ir tvarkingai steigti motinos mokyklėles? Tikiuosi, kad jis greitai atsivers…
(No Ratings Yet) Loading ...
Nauji pasisakymai