Geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje
ryšiai su visuomene
NVO veiklos pagrindas – finansų viešumas
May 14th
Šviežias skandalas dėl galimai neetiškų „Teo“ naudojamų ryšių su visuomene technologijų kovoje prieš mobiliojo ryšio bendroves apnuogino seną dar 2007 metais „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) paskelbtą tiesą – didžiausios abejonės dėl Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) susijusios su jų neskaidriu rėmimu ir gautų lėšų panaudojimu. Šalia asociacijų atsiradusi sąlyginai nauja teisinė forma – viešoji įstaiga – tik paaštrino NVO sektoriaus skaidrumo problemas ir iš esmės atvėrė būdus viešąjį interesą ginti visiškai apsigobus komercinės paslapties ar panašiomis skraistėmis.
TILS tyrime – nepasitikėjimo NVO sektoriumi priežastys
2007-ųjų gruodį TILS paskelbė ataskaitą „NVO sektoriaus skaidrumo skatinimas“. Jos išvadose pagal svarbą išdėstomos priemonės, užtikrinančios NVO skaidrumą. Dalis jų susijusios su NVO vadybos tobulinimu (didesnis piliečių įtraukimas, elgesio standartų laikymasis, mokymai), valstybės reguliavimu (didesnė finansinė parama, teisės aktų tobulinimas, griežtesnės sankcijos).
Tačiau trys priežastys ir kartu priemonės yra svarbios viešajai erdvei, o tiksliau – planuojant ir vykdant NVO komunikaciją (pagal svarbą):
- rėmėjų viešinimas;
- organizacijos veiklos ir finansų viešinimas;
- organizacijos visų narių ir darbuotojų viešinimas.
Šias dalis galima apibendrinti ir konstatuoti paprastai – organizacija privalo skelbti informaciją apie gaunamas (jų šaltinius ir sumas) ir išleidžiamas (jų tikslus ir sumas) lėšas. Sudėtinė šios temos dalis – ar organizacijos nariai ir darbuotojai yra finansiškai motyvuojami, jei taip – kas ir kiek.
Neviešinant finansų – esminė grėsmė komunikacijos krizei
Panagrinėsiu vos keletą šviežių ir atmintyje užsilikusių situacijų, kai a priori viešai nepaskelbti NVO finansiniai duomenys tapo komunikacijos krizės šaltiniu.
Kūrybinės sąjungos
Balandžio 20-21 dienomis dienraštis „Lietuvos žinios“ paskelbė du straipsnius „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai“ ir „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai (tęsinys)“. Nors būtų galima sutikti, jog tekstai (ypač antrasis) gana vienpusiški, tačiau bazinė kritikos ašis yra teisinga.
Matyt, kritika į viešumą iškilo todėl, kad iš 11 kūrybinių sąjungų trys (Dailininkų, Rašytojų ir Kompozitorių) iš valstybės biudžeto gauna žymiai didesnes sumas nei likusios.
Kita straipsniuose taikliai pastebėta yda – tai iš tarybinių laikų likusio turto (dažniausiai – nekilnojamojo) naudojimas (čia labiausiai kliuvo „Lietuvos žinių“ redaktoriaus nemėgstamai Lietuvos žurnalistų sąjungai). Už šio turto naudojimą dažnai gaunamos didesnės ar mažesnės pajamos, todėl kyla natūralūs klausimai, kaip šios ir kitos (tiesiogiai iš Kultūros ministerijos ar per įvairius fondus) lėšos naudojamos. Deja, kiek teko peržiūrėti, nei viena iš šių kūrėjų sąjungų viešai pajamų/išlaidų ataskaitų neteikia.
„Ekoinstitutas“
Silvinija Simonaitytė kažkodėl delsė beveik mėnesį ir tik tinklaraštyje commonsense.lt komentaruose atskleidė, jog ji pati yra pagrindinė viešosios įstaigos „Ekoinstitutas“ vadovė ir finansuotoja:
Pats filmas, jo teisės ir transportavimas bei rodymas mums nekainavo nieko. Keletą tūkstančių kainavo režisieriaus vizitas ir su tuo susiję išlaidos, bei viešinimo kampanija. Šie keli tūkstančiai yra mano investicija į besivystantį projektą – Ekoinstitutą, kuris dirba ir dirbs man asmeniškai labai svarbiose problematinėse temose – ekologijoje.
Kodėl šios informacijos negalima buvo paskelbti instituto interneto svetainėje? Taip ne tik būtų apsisaugota nuo oponentų bandymų susieti viešąją įstaigą su „Teo“, bet kartu ir užtikrintas didesnis neutralių informacijos gavėjų palankumas.
Tuo metu teisinimasis kilus skandalui visada yra po abejonės šydu – ar tikrai? o gal meluoja? kam tai galėtų būti naudinga? ir t.t. ir pan.
Lygiai taip pat pavėluota ir „Teo“ reakcija – oficiali pozicija suformuluota ir paskelbta vėlgi vėluojant – tik beveik po mėnesio nuo pirmosios neigiamos „Lietuvos žinių“ publikacijos. Pagal komunikacijos kanonus holding statement (keletas pavyzdžių, kas ir kodėl) turi būti teikiamas nedelsiant po įvykio, o po jo iš karto ruošiama oficiali organizacijos pozicija.
Piliečių Santalka
Kaip gerą pavyzdį galiu paminėti Piliečių Santalką, kurios veikloje ir pats gana aktyviai dalyvauju. Nuo pat jos įkūrimo buvo sutarta, jog tai neformali organizacija, todėl visa veikla – tai privačių asmenų iniciatyvos. Finansų prasme tai reiškia, jog visą veiklą finansuoja patys dalyviai – remiamasi savanoriškumu, pasitelkiamos nemokamos galimybės (pavyzdžiui, bendradarbiaujančių organizacijų patalpos, priemonės, ištekliai, techninė pagalba).
Aišku, sąmokslo teorijų krašte ir tokia veikla gali kelti įtarimų, nes esą atvirai finansinės naudos negaunantys dalyviai turi kažkokių kitokių interesų, pasitelkia organizaciją nedeklaruotiems nefinansiniams interesams propaguoti – politinėms ambicijoms, profesiniams tikslas ir t.t. Tačiau šiuo atveju komunikacijos problemos nėra – nepriklausomos žiniasklaidos situacijoje neįmanoma panaikinti kritikos galimybės, galima tik minimalizuoti galimą tokios kritikos žalą.
Vėliau, Piliečių Santalkos veiklai įgavus pagreitį, visgi nebuvo išvengta būtinybės institucionalizuotis ir atskiroms veikloms (dažniausiai susijusioms su ES ar valstybės paramos lėšomis) vykdyti buvo įkurta viešoji įstaiga „Piliečių Santalkos fondas“. Šios finansų skaidrumą tikrai galima ir reikia didinti.
Pavyzdį rodo „Vaikų linija“
Straipsnio iliustracijai panaudotas vieno VšĮ „Vaikų linija“ 2008 metų ataskaitos vaizdas – ši organizacija bene pirmoji Lietuvoje viešai skelbia ne tik savo rėmėjus, bet ir išlaidų grupes. Taip maksimaliai skaidriai ir itin paprastai galima įsitikinti, kam naudojamos įstaigos lėšos.
Tokia drąsa (pavyzdžiui, net „Transparency International“ Lietuvos skyrius kol kas skelbia tik pajamų struktūrą, išlaidas žada paviešinti šių metų ataskaitoje) atsiperka. Jeigu nevyriausybinė organizacija tikrai gina viešąjį interesą, tai neturėtų slėpti, kiek kainuoja tokia veikla – juk nebūna nemokamų pietų.
Ir atvirkščiai – jeigu NVO dirbantieji nesugeba efektyviai naudoti gaunamų lėšų – kyla pagrįstas klausimas, ar vertos visuomenės paramos tokios iniciatyvos? O jeigu skaidrumo bijoma – gal iš tiesų tokia „NVO“ gina ne visuomenės, bet neviešinamų interesų grupių poziciją? Abiem atvejais atvira ir skaidri NVO komunikacija laimi. Su sąlyga, jog ta NVO nėra priedangos organizacija..
(No Ratings Yet)
Loading ...Prokuratūra viešumoje: nauja kokybė?
May 8th
Jeigu trumpai – man iš tiesų patiko paskutinis generalinės prokuratūros žingsnis, kai ji kreipėsi į teismą su prašymu sustabdyti leidimą homoseksualų eitynėms „Baltic Pride“ Vilniuje. Ir patiko net ir nepaisant to, jog šiaip aš palaikau priešingą nuomonę – eitynes reikia leisti kaip reikėtų leisti ir, pavyzdžiui, alkoholio pramonės darbuotojų mitingą ar nelegalių viešnamių darbuotojų piketą – teisė į viešus renginius negali būti priklausoma nuo jų dalyvių vienokių ar kitokių savybių (tiesa, visiškai kita situacija būtų, jeigu tuose renginiuose kas nors siūlytų rūkyti marihuaną ar rodyti savo vienokias ar kitokias kūno dalis). Jeigu žmonės to tik nori, tegu renkasi ir vaikšto, diskutuoja. Neabejoju, kad mūsų nuostatos pakankamai tvirtos.
Generalinės prokuratūros žingsnis man patiko dėl to, jog bene pirmą kartą išgirdau tai, ką ši įstaiga turėjo daryti jau labai seniai – savo veiksmus grįsti viešaisiais visuomenės interesais, o ne kuo nors kitu. Apie tai prokurorams kalbėjau dar praėjusių metų vasarį.
Vertybės kaip viešųjų įstaigų komunikacijos ašis
Valstybės įstaigos savo komunikaciją privalo grįsti vertybių komunikacijos principais, t.y. visus savo veiksmus pateikti per vykdomos funkcijos naudą ir reikalingumą visuomenei. Jeigu tos naudos nėra, tai nėra ir tokios organizacijos poreikio..
Komunikaciją dėliojant per vertybes išnyksta labai daug problemų – sumažėja politikavimo, atsiranda aiškus ir paprastas veiksmų planavimas, nekyla pagundų organizacijos galimybių išnaudoti privatiems interesams tenkinti.
Generalinės prokuratūros atveju vertybė yra labai aiški – visuomenės saugumas. Todėl visi generalinio prokuroro pasisakymai turi prasidėti ir baigtis ta pačia gaida – apie kokią visuomenės problemą kalbama ir kaip prokurorų veiksmai padės visuomenei išspręsti tą sopulį ar bent jau sumažins gresiančią žalą.
Raimondo Petrausko sėkmė ir klaidos
Trečiadienį įvykę laikinai einančio generalinio prokuroro pareigas Raimondo Petrausko vieši pasisakymai iš esmės rėmėsi labai teisingu pamatu – visuomenės saugumas, kuriam kyla grėsmė, nes institucija yra gavusi patikimos informacijos apie apčiuopiamas grėsmes.
Teko girdėti kelias oponentų reakcijas ir visos jos sėkmingai atremiamos:
- prokuratūra vykdo politinį užsakymą, engia homoseksualus – prokuratūros veiksmai niekaip nesusiję su pačiu homoseksualų eitynių faktu, o remiasi tiesiogiai su visuomenės saugumu susijusia informacija apie apčiuopiamas grėsmes. Prokuratūra visada turi sverti skirtingus visuomeninius gėrius ir šiuo atveju nuspręsta, jog potenciali žala visuomenės saugumui yra didesnė nei žala sustabdant (ne uždraudžiant!) leidimo organizuoti eitynes galiojimą;
- prokuroras taiso savo įvaizdį, pašlijusį po Kedžio tyrimo – prokuratūra privalo kritiškai analizuoti visas galimas pasekmes ir eitynių atveju padaryta išvada, jog pavojus pernelyg didelis. Prokuratūros surinkta informacija pateikta teismui ir teismas, įvertinęs visas aplinkybes, spręs, ar grėsmės pakankamos priimti atitinkamus veiksmus;
- Prezidentė (Vyriausybė, …) turėtų nurodyti prokuratūrai pakeisti poziciją – Lietuvoje prokuratūra yra nepriklausoma institucija, kuri savo veiksmus vykdo nederindama jų su kitomis vykdomosios valdžios institucijomis. Galutinį sprendimą dėl surinktos informacijos pagrįstumo priims teismas;
- …
Akivaizdu (pagal šviežius tyrimų duomenis, ~3 iš 4 lietuvių nepritaria eitynėms), jog tokia prokuratūros pozicija iš esmės bus teigiamai įvertinta ir prokurorai iš tiesų susirinko vieną kitą simpatijų balą. Tačiau ko trūko visiškai viešumo pergalei?
Pirma, l.e.p. Raimonas Petrauskas buvo pernelyg susikaustęs ir jo pasisakymams pritrūko gyvumo. Gana formaliai pateikti argumentai nebuvo itin lengvai „suvalgomi“. Tuo tarpu paprastas pavyzdys, jog analogiškas prokuratūros veiksmas būtų apsaugojęs Seimą nuo sausio 16-osios įvykių praėjusiais metais, suteiktų platesnį akiratį vertintojams. Ką jau bekalbėti, jog retorinis klausimas, kas geriau – keliasdešimt rimtai sužeistų piliečių ar nukelta eitynių data – išmuštų oponentus iš tiesioginės kritikos prokuratūrai, diskusija persikeltų į policijos veiklos lauką, t.y. kas ir kaip turi užtikrinti renginių saugumą, kai tokių renginių turinį itin neigiamai vertina didžioji dalis visuomenės?
Antra, konkuruojant dviems vertybėms ir ginčijantis interesų grupėms, visada verta tapti arbitru, kuris iškelia klausimą, tačiau neturi atsakymų. Todėl R.Petrauskas tikrai turėjo retoriškai klausti – ar eitynių šalininkai yra pasiryžę priimti galimas žmonių aukas? Ar „Baltic Pride“ organizatoriai suvokia ir prisiima tokią atsakomybę?
Dabartinėje situacijoje, kai leidimo galiojimas vis tik atnaujintas, prokuratūra vis tiek išliktų nugalėtoja – prokuroras labai trumpai ir aiškiai galėtų konstatuoti, jog aukštesnysis teismas nepalaikė prokuratūros fiksuotų grėsmių pakankamomis – tuo prokuratūros nuomonės skiriasi. Tačiau kartu toks teismo sprendimas reiškia, jog teisėjai prisiėmė atsakomybę už galimą žalą visuomenės saugumui, o prokuratūra atliko savo darbą įspėdama apie grėsmes.
(No Ratings Yet) Loading ...„Ekoinstitutas“ kaip priedangos organizacija?
May 5th
Praėjusią savaitę Audrė Kudabienė iš TV3 laidos „Prieš srovę“ kalbino apie neetiškas ryšius su visuomene technologijas, kasdienėje kalboje supaprastinai vadinamas juodaisiais viešaisiais ryšiais arba juodosiomis technologijomis. Laidos autoriai nagrinėja plačiai komunikacijos rinkoje nuskambėjusį atvejį, kai fiksuoto ryšio flagmanas „Teo“ buvo apkaltintas neetišku konkuravimu su mobiliojo ryšio bendrovėmis, pasitelkiant priedangos organizaciją – Pasvalio rajone, Gūžių kaime registruotą viešąją įstaigą „Ekoinstitutas“.
Neetiškos ryšių su visuomene technologijos
Neetiškos technologijos į Lietuvą aktyviau pradėtos importuoti iš rytų (Rusijos Federacijos) pastaraisiais metais. Pirmuosius veiksmus galima priskirti 2002-2003 metais Rolando Pakso vykdytai Prezidento rinkimų kampanijai, kai visuomenės dėmesys buvo tikslingai telkiamas išnaudojant iki tol Lietuvoje nematytas taktikas.
Labiau apčiuopiamu ir fundamentaliu žingsniu reikėtų laikyti Rusijoje dirbančio ryšių su visuomene specialisto Antono Vuimos reklaminius veiksmus ir pažintinius seminarus. Po jų bendrovė „RDI grupė“ lietuvių kalba išleido to paties autoriaus knygą apie neetiškų technologijų pradmenis „Juodieji viešieji ryšiai“.
Visgi, nereikia manyti, jog iki tol neetiškų ryšių su visuomene technologijų nebuvo naudota – pavyzdžių galime rasti praktiškai kiekvienoje srityje nuo kiekvieną pavasarį skelbiamo aliarmo apie bundančias erkes iki po rusų kultūros sklaidos priedanga veikiančių Rusijos Federacijos specialiųjų tarnybų.
Kada ryšių su visuomene veiksmai tampa neetiški?
Etika – tai plona raudona linija, kurią peržengę elgiamės ne taip, kaip viešai tikėtųsi mūsų aplinka. Todėl tai, kas vienoje visuomenėje yra neetiška, kitoje gali būti laikoma normalia praktika. Pavyzdžiui, nesantuokiniai ryšiai katalikiškoje bendruomenėje būtų neginčytinai pasmerkti, tuo tarpu kokioje nors šiuolaikiškoje modernumo tvirtovėje kur nors Niū Jorko vidury monogamija būtų pajuokos objektas.
Lygiai taip pat ir ryšiai su visuomene – pavyzdžiui, prieš keletą metų teko ilgokai ginčytis su kolegomis iš Latvijos, kurie nematė nieko bloga, jog už atėjimą į spaudos konferenciją žurnalistams dalina labai apčiuopiamas dovanas (kartais – net grynaisiais), tai Lietuvoje tokia praktika būtų likusi nesuprasta. Dabar, tiesa, situacija ir Lietuvoje keičiasi – nors ir kilo skandalas dėl Lietuvos žurnalistų dovanų gautų nešiojamųjų kompiuterių vizito į Maskvą metu, tai visiems žinomas viešas anekdotas iš „Transparency International“ Lietuvos skyriaus veiklos, kai už tyrimo apie žiniasklaidos korupciją rezultatų analizę regioniniame laikraštyje buvo pasiūlyta susimokėti…
Bendru atveju aš raudoną ribą būčiau linkęs brėžti paprastai – ar buvo meluojama ir remiamasi su tikrove nieko bendra neturinčiais faktais? Ryšių su visuomene veikloje neišvengiamai tenka įvertinti klaidingus lūkesčius ir prielaidas, tačiau jeigu veiksmų sėkmė priklauso tik nuo to, kiek sėkmingas vienam ar kitam naudojamas blefas (ar nutylėjimai), tada etika tikrai pažeidžiama. Todėl neetiškoms technologijoms negali priskirti sąžiningos konkurencijos veiksmų, tarp kurių gali būti ir konkurentų klaidų bei ydų viešinimas. Todėl, pavyzdžiui, dažnai dabar Lietuvoje vykstantys ginčai dėl neskaidrių viešųjų pirkimų tikrai negali būti laikomi neetiškomis technologijoms.
Priedangos organizacija – kas tai ir kodėl naudojama?
Bendrieji komunikacijos principai skelbia, jog informacija tuo geriau priimama ir ja labiau pasitikima, kuo labiau pasitikima informacijos šaltiniu. Todėl visada turgaus prekeivio pažadai apie bulvių kokybę bus mažiau patikimi nei tas bulves valgiusio jūsų gero pažįstamo rekomendacijos.
Todėl priedangos organizacijos skleidžiama informacija visada bus geriau priimama tikslinėse auditorijose, nei kad tokią informaciją skleistų tiesiogiai suinteresuotas subjektas.
Priedangos organizacijos dviejų pagrindinių tipų:
- su viešais dalininkais/finansuotojais – oficialiai registruotos NVO su jose dalyvaujančiais ar finansiškai remiančiais dalininkais yra ilgalaikis priedangos organizacijos tipas, kuris leidžia vystyti ilgalaikę tam tikros orientacijos vertybių komunikaciją. Pavyzdžiui – „Transparency International“, Lietuvos laisvosios rinkos institutas;
- (porūšis) vyriausybinės arba tarp-vyriausybinės organizacijos – tai tarpinė forma tarp NVO ir valstybės įstaigos. Pavyzdžiui, Rusijos Prezidento įkurtas fondas „Русский мир“ teoriškai užsiima rusų kultūros sklaida, o praktiškai veikia ir kaip Rusijos Federacijos vykdomos politikos populiarintojas;
- kurių dalininkai/finansuotojai nėra vieši – remiantis asociacijų laisve atskiros interesų grupės ar jų nariai gali jungtis ir kurti organizacijas ne visada viešindami savo dalyvavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje iki šiol labai reta praktika, jog NVO viešai skelbtų savo realių (!) rėmėjų (finansinių ir ne tik) sąrašus, todėl į šią grupę priskirčiau didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių politinių partijų. Paradoksalu, tačiau šiai priedangos organizacijų grupei galima priskirti didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių uždarųjų akcinių bendrovių, nes tik reta iš jų viešai skelbia savo akcininkus.
Priklausomai nuo pasirinkto priedangos organizacijos tipo ji gali būti naudojama arba trumpalaikiams tikslams (pavyzdžiui, skandalui sukelti, fiktyviam veiksmui atlikti [pavyzdžiui, boikotuoti viešąjį pirkimą, pasiūlydama itin mažą kainą, kreipdamasi į teismus ir t.t.]), arba ilgalaikiams.
Faktai apie „Teo“ priskiriamą kovą dėl skaitmeninės televizijos
Pakankamai glaustai „Ekoinstituto“ istorija yra aprašyta Tomo Plaušinio straipsnyje „Konkurentai pasitelkė ekologiją?“. Reikia sutikti su kritikuojamųjų replika, jog aštri kritika pateikiama slapyvardžiu pasirašančio asmens, todėl kyla pagrįstų klausimų, kodėl, pavyzdžiui, straipsnyje nepateikiama oficiali „Teo“ pozicija.
Mobiliojo ryšio bendrovės teigia, jog priedangos organizacija šiuo atveju buvo pasitelkta siekiant sukelti visuomenėje baimę, nepasitikėjimą ir abejones (plačiau apie FUD – fear, uncertainity and doubt – technologiją) mobiliojo ryšio antenomis, t.y. jų neva skleidžiamomis ir sveikatai pavojingomis bangomis. „Teo“ interesų šiuo atveju tikrai turi – mažesnis antenų skaičius reiškia prastesnį mobilųjį ryšį, menkesnes galimybes plėtoti mobiliojo interneto paslaugas, vystyti skaitmeninę antžeminę televiziją (DBV-T). Visa tai reikštų didesnes pajamas bazinėms telekomo paslaugoms – fiksuotam laidiniam telefono ryšiui, interneto paslaugoms, kabelinei skaitmeninei televizijai (DBV-C).
Akivaizdu, jog FUD taktika mobiliojo ryšio antenų atveju veikia ir finansiniu požiūriu turėtų turėti itin gerą ROI rodiklį. Net jeigu vieša baimė pakeis vos 1% mobiliojo ryšio vartojimo mastą, tai reikš milijonus litų daugiau pajamų fiksuoto ryšio paslaugų tiekėjams, kurių didžioji dalis nusės „Teo“ monopolyje. Tad vienos ar kelių UAB, VšĮ ar kt. priedangos organizacijų formų steigimas – tikrai svarstytina ryšių su visuomene taktika. Kur brėžtina raudona linija? Remčiausi oficialiai skelbiamo „Teo“ etikos kodekso 5.1 – 5.2 straipsniais:
5.1. Bendrovė remia laisvą verslą bei konkurenciją ir nebando užkirsti kelio kitoms bendrovėms laisvai su jomis konkuruoti.
5.2. Bendrovė siekia konkuruoti sąžiningai, vadovaudamasi verslo etikos principais ir laikydamasi veikiančių įstatymų. Nugalėti konkurencinėje kovoje Bendrovė siekia efektyvindama valdymą, didindama našumą bei mažindama sąnaudas.
„Teo“ konkurentai teigia, jog telekomas su „Ekoinstitutu“ yra susijęs per ryšių su visuomene agentūrą „Andriuškevičiūtė, Kuras ir partneriai“, kurios vienas didžiausių klientų ir yra „Teo“, o „Ekoinstituto“ vadovė Silvinija Simonaitytė yra buvusi (?) agentūros darbuotoja ar artima bendražygė.
Oficialiai „Teo“ atstovai kaltinimus sąsajomis su „Ekoinstitutu“ atmeta, tačiau galutinį atsakymą pateiktų tik vieši atsakymai į paprastą klausimą – kas užmokėjo už filmo „Grėsmingas signalas“ atvežimą ir pristatymą Lietuvoje? Paprasti klausimai, kuriuos labiausiai turėtų trokšti viešai atsakyti patys „Teo“ (o gal tik „TeliaSonera“) vadovai?
(No Ratings Yet) Loading ...Piratai ir „Linkomanija“ švenčia Pyro pergalę
Mar 16th
Virtualiame pasaulyje gyvenantys Lietuvos piratai (dabar bendrine prasme galės būt vadinami sergėjais bernotais) švenčia pergalę prieš LANVA, tačiau tik menka dalis suvokia, jog tos pergalės vertė tolygi Pyro džiaugsmui. Tiksliau, tai tik laikinas savęs apgaudinėjimas, esą teismas išteisino asmenį, kuris pats buvo prisipažinęs „galėjęs siųstis programinę įrangą“.
Priminsiu, jog su Džiugu (1, 2, 3) jau ilgokai diskutuojame apie įvairius šios bylos klausimus, tačiau man asmeniškai svarbiausias klausimas, ar asmuo suvokia darąs teisės pažeidimą ir tai vis tiek daro. Jeigu taip, tai moralinis problemos sprendimas akivaizdus, o teisinės procesinės įrodinėjimo priemonės ir jų naudojimas jau tik šalutinis techninis klausimas.
Ką išgirdome iš teismo? Jeigu lrytas.lt teisingai cituoja teismo paskelbtą sprendimą, tai:
Kaip matyti iš bylos medžiagos, LANVA yra viešoji įstaiga. Teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad LANVA, kaip viešoji įstaiga, turėjo teisę savarankiškai rinkti įrodymus. Teismui taip pat nebuvo pateikta duomenų, ar įranga, kuri buvo naudojama fiksuoti interneto vartotojų autorių ir gretutinių teisių pažeidimus padarant kūrinius viešai prieinamus internete, yra aprobuota.
Administracinė teisė reikalauja, jog teisėsaugos institucijos vienareikšmiškai nustatytų asmens kaltumą, todėl teismo argumentus reikia suprasti paprastai – tyrimo metu buvo naudotos netinkamos įrodymų fiksavimo priemonės ir procedūros. Dėl pirmojo teismo argumento (esą LANVA neturi teisės rinkti įrodymų) iš tiesų LANVA planuojama apeliacija galėtų būti sėkminga. Dėl antrojo argumento (jog naudojama įranga neaprobuota) sudėtingiau. Manau, jog čia LANVA padarė esminę klaidą, nepasinaudojusi antstolių paslaugomis. Jeigu mano turimi neoficial9s duomenys iš tiesų teisingi ir LANVA tiesiog pateikė IP adresų sąrašą su kompiuterio darbinio vaizdo spausdiniais, tai tokie įrodymai iš tiesų itin silpni. Kita vertus, jog tokie sergėjų prisipažinimai, kaip kad buvo šios bylos atveju, gali padaryti ir minimalius turimus įrodymus pakankamais dėl įrodymų visumos.
Tad kodėl piratų pergalė laikina? Nes LANVA turės ir antrą, ir trečią, ir, jeigu reikės 485-ą progą pakartoti savo veiksmus. Ir kažkurį kartą pataikys. Kažkodėl spėju, kad protingiau paruoštas „Microsoft“ veiksmas prieš „Linkomaniją“ į tikslą pataikys jau pirmu ar antru šūviu. Laiko klausimas.
O Džiugo idėją, jog intelektinės nuosavybės kopijavimas be savininkų sutikimo elektroninėje erdvėje nėra teisės pažeidimas, kol kas galiu priimti tik kaip naujadarą, kuriam trūksta tiek teorinio, tiek loginio pagrindimo. Gaila, jog šį naujadarą daugelis interneto entuziastų linkę priimti kaip teisinę realybę. Deja, tai toli gražu prasilenkia su tiesa ir, kaip bebūtų gaila, bet skatina Lietuvos piliečius pažeidinėti mūsų pačių priimtus įstatymus. Dura lex, sed lex…
(No Ratings Yet) Loading ...Svarbių temų nepastebinti žiniasklaida
Mar 9th
Praėjusią savaitę Dainiaus Radzevičiaus pakviestas dalyvavau „Žinių radijo“ laidoje „Žiniasklaidos anatomija“, kurioje kartu su Justu Paleckiu ir Indre Makaraityte diskutavome, ką praranda tradicinė žiniasklaida, kai ignoruoja visuomenei svarbias temas.
Laidos įrašą galite klausyti radijo interneto svetainėje. Diskusija gavosi gana laisvoka ir kartais pernelyg primenanti Justo Paleckio savireklamą, bet tebūnie – buvo ir keletas naudingų epizodų. Prisimindamas laidą noriu čia pakartoti tris mintis.
Pirma, kas yra „svarbi“ tema? Bendru atveju didesnės žiniasklaidos priemonės privalo orientuotis į didelę skaitytojų grupę, t.y. sudarančią ženklią visuomenės dalį. Lietuvos atveju visa mąstanti visuomenė tesudaro apie 2 mln. gyventojų, todėl žiniasklaida privalo „suvidurkinti“ savo temas. Ką tai reiškia?
„Vidutinis“ Lietuvos pilietis tikrai nėra pasaulinis proto bokštas. Jam įdomios temos gali būti apibendrinamos labai paprastai: a) ką padarė kvailys (t.y. kvailesnis už manė), esantis (bet patekęs atsitiktinai) aukštai; b) nemokamos pramogos (gražu, patrauklu, lengva).
Tad kokios „svarbios“ temos būtų šiandienos Lietuvoje? Manau, apie veiklos tęstinumą mąstančiai žiniasklaidai šiandien svarbios temos visiškai nesutampa su „svarbiomis“ temomis. Tokia žiniasklaida siekia užsitikrinti savo pragyvenimą, tačiau realiai patenka į spąstus – pradėjusi pataikauti žemam masinio vartotojo skoniui ji kerta šaką, ant kurios sėdi. Pataikavimo kaina juda tik mažėjimo linkme – internete to pataikavimo žymiai daugiau ir už mažesnę kainą (nemokamai). Todėl tokio sprendimo galutinė stotelė visada bus pajamų iš turinio sumažėjimas iki nulio…
Antra, mąstančių skaitytojų mažėjimas. Savo dėmesį „svarbioms“ temoms skiriančios žiniasklaidos bene didžiausia netektis – protingų ir mąstančių skaitytojų skaičiaus mažėjimas. Taip jau sutampa, jog šie skaitytojai uždirba ir išleidžia daugiau, dažniau priima visuomenei svarbius sprendimus. Tai reiškia, jog tokią skaitytojų dalį prarandanti žiniasklaida itin aiškiai pradeda prarasti savo įtaką.
Tai, kad mąstančius skaitytojus prarandanti žiniasklaida praranda ir savo įtaką, gerai iliustruoja šiandienos padėtis Lietuvoje. Valdančioji koalicija iš esmės ignoruoja bet kokią žiniasklaidos kritiką ir diskusijas. Nuolatinius „skandalus“ kelianti žiniasklaida tampa užsiciklinusiu neigiamos informacijos šaltiniu, panašėjančiu į prie būdos pririštą šuniuką. Ir tai visiškai kita rolė, nei tradiciškai su žiniasklaida sietas sarginio šuns įvaizdis. Liūdni tai patvirtinantys lietuviškos žiniasklaidos pavyzdžiai – savaitraštis „Veidas“, dienraštis „Lietuvos rytas“. Buvę rinkos flagmanai dabar jau yra tapę arba tebeslenka į nišinę marginalų sritį.
Patekus į inertišką mąstančių skaitytojų mažėjimo srautą itin sunku pasukti kryptį atgal – tiek iš masinio skaitytojo požiūrio taško, tiek iš reklamdavių vis didėja paskatos imtis neįprastų temų, jas vis labiau radikalizuojant ir renkantis „svarbias“.
Trečia, forumo savininko ir sprendimų priėmėjo rolių dvikova. Paskutinis, ir turbūt svarbiausias, žiniasklaidos pokytis – tai žiniasklaidos užimamos pozicijos diskusijoje pasikeitimas. Jeigu tradicinė žiniasklaidos misijos samprata suprantama kaip viešą forumą suteikiančio, diskusiją įgalinančio subjekto, tai „svarbias“ temas pasirenkanti žiniasklaida tampa sprendimų priėmėju, neabejotinu teisėju bet kokioje diskusijoje. Tokiu atveju visų pusių išklausymas, argumentų svėrimas ir vertinimas tampa nebereikalingas. Pagrindiniu žiniasklaidos turiniu tampa subjektyvus ir dažnai hiperbolizuotas pasirinktos pusės palaikymas, jos argumentų šlovinimas ir oponentų menkinimas, dažnai pasitelkiant ad hominem priemones.
Paradoksalu, tačiau toks būdvardžiais persmelktas žiniasklaidos turinys žymiai patrauklesnis masiniam vartotojui. Tokiam argumentai nėra svarbūs, o pirmą vietą užima kažkieno parinktos etiketės ir pasiūlyti stereotipai. Gyvas kraujuojantis pavyzdys iš mūsų dienų – Drąsiaus Kedžio istorija, kurioje abi pusės turi aiškius kaltuosius ir visiškai panaikintas abejones, pilkąją zoną.
Vietoj išvadų. Mąstant pozityviai galima būtų džiaugtis, jog šie procesai dėsningi, atitinka socialinius dėsnius, pagal kuriuos visuomenės dauguma formuoja sau įprastus reiškinius. Lygiai taip pat galima pastebėti, jog tie, kuriems nepatinka tradicinės žiniasklaidos pokyčiai, atranda ir vis dažniau telkiasi kitose erdvėse, kurios suteikia galimybes efektyviai apjungti bendraminčius, nors ir nutolusius vietos, laiko požiūriu. Todėl interneto žiniasklaidos populiarumo augimas ir galios telkimasis šioje srityje yra įdomus ir vilties teikiantis.
O tradicinei žiniasklaidai tenka rymoti prie paprasto klausimo – kaip išlaikyti savo veiklą, kai konkurentų, siūlančių tą patį „svarbų“ turinį, skaičius yra išaugęs iki begalybės.
(No Ratings Yet) Loading ...Prezidentei kalbant, įprantama linksėti galva
Jan 21st
Man neramu. Dėl vienos paprastos ir, tikėtina, visai kvailos beprasmės priežasties. Man neramu, jog tai, ką mačiau per kelias televizijos naujienų laidas sausio 18 dieną, labai primena ypatingai vertingus vaizdo įrašus iš ankstesnio ir dar kartais pirmojo Rusijos TV kanalo transliacijose pamatomo Vladimiro Putino repertuaro, kai kurios nors vykdomosios valdžios šakos atstovas raportuoja apie padėtį ir įdėmiai išklauso vertingus buvusio Rusijos Federacijos Prezidento nurodymus ir ima juos domėn.
Tikiuosi, tai tik toks atsitiktinis déjà-vu, bet panašų tikrai esama. Pirma, aiškus tiesos 
šaltinis, žinantis, ką ir kur daryti, jog būtų tvarka. Antra, paklusnūs nurodymų klausytojai ir, tikėtina, tolesni vykdytojai. Trečia, geriausias televizijos laikas.
Visa tai man kvepia neskaniai.
Aš labai norėčiau klysti ir tikiuosi, jog toks sutapimas atsitiktinis. Kitu atveju iš karto reikia įspėti (kol dar galima ką nors įspėti), jog net ir šviesiausias autokratas yra blogiau nei prasčiausia demokratija. Ir čia, bijau, nėra jokių jokių, net menkiausių, išimčių. Nes ilgalaikiai neigiami padariniai gali būti žymiai blogesni, nei trumpalaikė nauda.
Kur slypi spąstai? Jau daugelis teisingai pastebi, jog pagrindiniai mūsų Prezidentės žingsniai – tai neįtinkančių politikų, vadovų, lyderių pašalinimas. Pakanka paminėti vien garsesnius atvejus: iš pradžių buvo Rimantas Dagys, po to Mečislovas Laurinkus, dabar Vygaudas Ušackas, artimiausias eilėje.. matyt, Algimantas Valantinas.
Nenoriu teigti, jog lyderis savo valdomame kolektyve neturi siekti kuo skubiau suformuoti savo komandą. Anaiptol, nuo to turėtų pradėti kiekvienas lyderis. Iš esmės visus iki šiol girdėtus/matytus viešus veiksmus galima būtų ir paaiškinti šiuo noru sudėlioti aiškius ir efektyvius rėmus tolesnei veiklai.
Tačiau nerimą kelia du dalykai. Pirma, laikas bėga, o konstruktyvių iniciatyvų mažoka (tiesa, teigiamas ir visai šviežias šiandieną įvykęs Valstybės gynimo tarybos sprendimas dėl specialiųjų tarnybų veiklos darbotvarkės formavimo). Antra, išorinė veiksmų ir turinio forma pernelyg autoritariška, čia sunku būtų aptikti bandymus vystyti dialogą, o akivaizdūs požymiai geriau už mus visus žinančiosios pozos. Manau, ilgu laikotarpiu tai pralaiminti pozicija.
Nepaisant šių mano pastabų ir abejonių, kol kas į klausimą gatvėje „Ar pritariate Prezidentės veiksmams?“ atsakyčiau teigiamai. Nors ir turėdamas priekaištų formai, dėl sprendimų turinio daugeliu atvejų visiškai sutinku.
(No Ratings Yet) Loading ...Ribinis neigiamas viešumas = tegul loja?
Dec 29th
Dainiaus Kreivio situacija tik pateikia eilinį pavyzdį, jog viešajai komunikacijai taikytinos kai kurios ekonomikos mokslo tiesos. Viena iš tokių kategorijų – tai ribinis viešumas.
Iš kasdienybės visi pritartume, jog pirmasis lauktas obuolys visada skanesnis nei septintasis. Lygiai taip pat ir aštuntas diržo kirtis yra mažiau skaudus nei pirmasis. Ekonomikos moksle ribinės naudos (angl. marginal utility) sąvoka pradėta naudoti dar XIX amžiuje ir dažniau analizuojama pozityvia prasme, t.y. kaip papildoma nauda, susijusi su papildomu prekių ar paslaugų vienetu.
Komunikacijos praktikoje (ypač pastaruoju metu, kai pradeda daugėti negatyvios komunikacijos) vis dažniau tenka susidurti su situacija, kai kyla klausimas, kiek pavojinga yra nuosekli neigiamos informacijos sklaida. Jau minėto ir kolegų aptarto Dainiaus Kreivio ir „Lietuvos ryto“ atveju kyla klausimas, ar kiekvienas naujas neigiamas dienraščio tekstas daro realią neigiamą įtaką ūkio ministrui?
Akivaizdu, jog neigiamos poveikis (žala) kiekvienu atveju mažėja, nes:
- tikslinėje auditorijoje (skaitytojuose) ta pati žinia (ministras blogas) pradeda keistis iš naujienos (skandalo) į dienraščio charakteristiką (dienraštis teigia, jog ministras blogas);
- pirmosiomis publikacijomis padaryta žala (pasikeitęs tikslinės auditorijos vertinimas) kiekviena sekančia publikacija mažėja, nes vis mažesnė likusios auditorijos dalis gauna progą pakeisti savo poziciją;
- žinios transformacija į dienraščio stereotipą kartu veikia ir priešinga kryptimi – dalis auditorijos pradeda abejoti pirminės pozicijos objektyvumu.
Taigi, galima būtų daryti išvadą, jog viešumoje į atskirą „užsisėdusią“ žinių sklaidos priemonę galima būtų nekreipti dėmesio, nes pasikartojantis neigiamų žinių tiražavimas yra neveiksmingas ilgu laikotarpiu.
Kur yra realus pavojus, tai „žiniasklaidos sniego gniūžtė“ – jeigu atitinkamą informaciją perima ir pradeda tiražuoti kitos žiniasklaidos priemonės (kaip kad būta Arūno Valinsko vertimo iš LRS pirmininko posto atveju). Tada didėja momentinis emocinis spaudimas, eksponentiškai auga paveikta tikslinė auditorija.
Paradoksalu, tačiau tokiu atveju gaunam du paprastus sprendimus, kaip reikėtų reaguoti į pasikartojančiai neigiamas vienos ar kitos žinių sklaidos priemonės žinias:
- pateikti aiškią ir argumentuotą poziciją/kritikos kritiką, kurią idealiu atveju turėtų skelbti nepriklausomi tretieji (nesusiję) asmenys;
- proaktyviai dirbti su kitomis žiniasklaidos priemonėmis prevenciškai apsisaugant nuo išankstinio jų vertinimo, tačiau kartu ir nepernelyg sureikšminant nuoseklaus puolimo faktą.
Aišku, situacija yra šiek tiek kitokia, jeigu (kaip, pavyzdžiui, Arūno Valinsko atveju) neigiamas informacinis srautas yra nuosekliai kuriamas politinių ar verslo oponentų (Zuoko/Žiemelio), jeigu jie pasitelkia didelius finansinius išteklius žinios tiražavimui ir pan. Šiuo atveju, Sun Tzu terminais, dažnai laimi tiesiog tas, kuris turi daugiau kareivių, kuriuos informaciniame kare šiandien galima išreikšti informaciniais kareiviais ir jų valdomu biudžetu.
Žvelgiant iš kitos pusės (tarkim, nuolat kritiką reiškiančios watch-dog tipo organizacijos kaip kad Piliečių Santalka), formuotini tokie siūlymai:
- kritika turi būti atsinaujinanti, o ne pasikartojanti, t.y. atsižvelgti/apimti vis naujas aplinkybes;
- turėtų keistis kritikuojančiųjų subjektų/žinių sklaidos priemonių ratas;
- kritika turėtų būti formuojama ne pati savaime, o turėti ir teigiamą, konstruktyvų sprendimą siūlantį elementą.
(No Ratings Yet) Loading ...
Nauji pasisakymai