ConAgra, along with their agency Ketchum, is the culprit in the latest self-inflicted PR blunder, breaking every basic rule of social media and blogger relations to create a public embarrassment for themselves.  [...] Groups of bloggers were invited to enjoy an intimate dinner cooked by a celebrity chef–only to find out they had been served Marie Callender brand frozen pizza and dessert.

Skaityti visą tekstą čia.

Su žiniasklaida, įsivaizduoju, turėtų būti dirbama per asmeninius santykius, o ne per masinį laiškų siuntimą. Aišku, nepretenduojame į žiniasklaidos statusą, todėl nesitikime skambučio. Ir net nenorėtume aptarinėti tokių reikalų.

Nebent būtų įdomi naujiena. Pvz., kad “Čili” fanų skaičiumi lenkia visas komercines įmones Lietuvoje (papildymas: taip, dirbu su “Čili”, bet pliusą užsakovo akyse užsidedi ne įrašais). Tai gerokai skiriasi nuo pranešimo, kad “Nokia” pristatė naują telefoną (tačiau neabejoju, kad tai yra įdomu Džiugui).

*  *  *

Prieš nepilną mėnesį didžiavomės pirmieji Lietuvoje gavę tarptautinį SABRE apdovanojimą, praėjusią savaitę gavome kvietimą atvykti į SABRE finalą Londone, o šią savaitę nudžiugome dar ir patekdami į „Baltic PR awards“ finalą.

Kai projektas įspūdingas, norisi pasidalinti su jumis projekto užkulisiais. Gero skaitymo!

Yra du žmonių tipai – vieni stiklinę mato pusiau pilną, kitiems ji atrodo pustuštė. Mums ji visuomet panešėjo į sklidiną pusę. O gal čia kaltas žemaitiškas užsispyrimas, tikėjimas, kad viskas pavyks. Taip buvo ir su vagių tyrimu. Idėjos pradžioje ja tikėjo vos keli kolegos, kiti atvirai abejojo: „Nieko jums neišeis – jie žiūrės į akis ir meluos“.

Didžioji dauguma komunikacijos žmonių tikriausiai sutiks: rimčiausias galvos skausmas prieš kiekvieną marketingo kampaniją yra kaip išsiskirti iš kitų, panašias prekes ar paslaugas siūlančių konkurentų, kaip subtiliau pasiekti norimą segmentą. Štai ir mes, ruošdami vadinamąjį būsto draudimo kampanijos brief`ą viešųjų ryšių agentūrai BVRG, tikėjomės ko nors išskirtinio, negirdėto ir nematyto. Kaip šiandien pamenu, buvo pats vidurvasaris, kolega iš BVRG pristatinėja idėjas – karšta, nuobodžios mintys, nuotaika prasta… Paprašau kolegų dar pagalvoti ir tada Martynas, minėtasis kolega, sako: „Mes turim vieną tokią „kitokią, bet jums tikriausiai netiks“ – gal padarome nuteistųjų už turto vagystes tyrimą? Idėja gal ir būtų taip ištirpusi ore, jei ne polinkis į „vis kitoniškai, nors ir nežmoniškai“. Kitos darbo dienos pradžia buvo paskirta idėjos „pardavimui“  marketingo, o ypač atsakingiems už prekės ženklą, žmonėms. Pavyko! Na, o toliau jau traukinio niekas nebesustabdė. Nei pesimistiniai komentarai, nei biurokratinės kliūtys, nei beviltiškai greitai bėgantis laikas. Projekto pradžia buvo liepos pradžia, o realiais rezultatais džiaugėmės tik spalio mėnesį.

Didžiausia tyrimo stiprybė, mano požiūriu, buvo puikiai sudėlioti klausimai. Paaiškėjo, kad mūsų rinkos analitikė Kristina laisvai galėtų dirbti ir psichologe, ir tardytoja. Klausimai buvo suformuluoti taip, kad nuteistieji į juos atsakinėjo ganėtinai atvirai. Apklausa vyko Pravieniškių, Marijampolės, ir Panevėžio pataisos namuose bei Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio regionų pataisos inspekcijose. Iš viso buvo apklausti 386 asmenys, nuteisti už turto vagystes. 82 proc. vyrų ir 18 proc. moterų. Pribloškė faktas, kad vidutinis turto vagies amžius – 29,6 metai. Pagrindinis skirtumas tarp vyrų ir moterų atsakymų: jie dažniau teigė esantys „nuteisti ne už tai“, bet pažįsta, kas tuo „verslu“ užsiima, o jos pasididžiuodamos teigė esančios tikros savo „verslo“ profesionalės.

Pasakysiu atvirai: įdomiausia buvo važiuoti į pataisos namus ir akis į akį pabendrauti su tais žmonėmis. Firminiai sportbačiai, kokybiški drabužiai, grandinėlė ant kaklo, simpatiški jaunuoliai – štai jums ir vagies portretas. Jokio agresyvumo, piktumo. Jokių pavojaus ženklų.

Labiausiai įsiminė pirmasis vizitas. Praėję pro visas apsaugos sistemas patekome į ganėtinai didelę teritoriją, kurioje stovėjo namai su užrašais „Parduotuvė“, „Korpusas nr.1“ ir t.t. Mus nuvedė į pastatą, kuris kiek priminė mokyklinę aktų salę. Ten laukė gal 50 jaunų vyrukų. Prisipažinsiu, iš pradžių buvo nejauku, bet po truputį profesinis smalsumas nugalėjo ir po kurio laiko drąsiai bendravome su nuteistaisiais. Pasirodo, šiais laikais niekas negali jiems liepti ateiti ir dalyvauti vienokiame ar kitokiame renginyje, nuteistieji patys sprendžia, ar atsakinėti į klausimus, ar ne. Po gero pusdienio pokalbių, grįžome ne tik su užpildytomis anketomis, bet ir su įsitikinimais, ką reikia greitai pakeisti, ką papasakoti vaikams, artimiesiems – ar kabančios kameros tikrai apsauga nuo ilgapirščių, ar informacija profesionalams apie saugomą turtą; apie ką vaikai kalbasi mokykloje, universitete su draugais; ar mes patys ne per daug visiems pasakojame apie savo atostogas, keliones, namus, naujus daiktus…..

Apibendrinus tyrimo rezultatus visiems skeptikams galėjome drąsiai pareikšti: sunkiai įtikėtina, kad meluotų visi, skirtinguose šalies vietose ir visi, kaip susitarę, vienodai. Taigi apklausos rezultatai pranoko lūkesčius – ne tik pirmą kartą buvo išklausyta „kita“ pusė, bet ir buvo gauta puiki medžiaga komunikacijai. Duomenys, galimai turintys socialinės ir išliekamosios vertės. Kaip maži vaikai džiūgavome, kai po tyrimo pristatymo žiniasklaidai, pasipylė skambučiai iš policijos, bankų, įvairių seniūnijų, kurie klausė, ar gali išsiųsti prezentaciją savo klientams. Taigi komunikacija buvo „paleista iš rankų“ ir tapo geriausiu „Lietuvos draudimo“ advokatu, kitaip tariant puikiausia reklamos forma „iš lūpų į lūpas“.

Maestro D. Katkus, šventinio šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncerto metu anonsuodamas dainą „Strangers in the night“ (Nepažįstamieji naktyje), tarė: „O dabar – daina apie tuos, kuriuos apklausė ir tyrimą atliko „Lietuvos draudimas“.

Kurdami šį projektą visų pirma siekėme įdomios, išskirtinės komunikacijos, tačiau rezultatai pranoko lūkesčius. Tai – tarsi dar viena šukė, iš kurios ateityje bus lipdomas XXI amžiaus pradžios Lietuvos veidrodis.

Renginys, kurio tikslas pamaloninti visus didžiuosius, gražiai įvilktas į apdovanojimų etiketę? Atrodo, kad „Publicum“ praleido vieną detalę – prieš didžiuosius žiniasklaidos rinkos žaidėjus jie galbūt ir atrodys gražiai, tačiau prieš likusią rinkos dalį (tiek žiniasklaidos, tiek komunikacijos, tiek apskritai visą visuomenę – juk pranešimą spaudai platino, renginį visuomenei viešino) „Publicum“ liks batsiuviai be batų – kurdami įvaizdį savo klientams, atrodo, bus pamiršę save. Nes tokie apdovanojimai jau greičiau primena šiųmetinių „Radiocentro“ apdovanojimų fiasko, nei solidų arba šmaikštų renginį (o juk to siekta?).

Beje, pabandykite atspėti, kokios žiniasklaidos priemonės šiuos apdovanojimus gavo praėjusiais metais? Taip, daug mąstyti čia nereikia – vėl visi didieji: „Lietuvos rytas“, „Respublika“ (už „Laisvalaikį“), TV3, LNK, LTV. Tiesa, pernai apdovanojimus gavo ir 3 didžiausi naujienų portalai (Delfi, Lrytas, Alfa), šiemet prie jų būtų tekę pridėti 15min.lt ir Balsas.lt, todėl kategorija liko be laimėtojų – juk koks konkursas, kur laimi visi? Tik kodėl kitose kategorijose apie tai nepagalvota?

Grįžkime dar metus atgal – kas nugalėjo “Paparazzi 2007″ apdovanojimuose? Čia netikėtai triumfavo… „Lietuvos rytas”, ‘Respublika”, LNK, TV3!

Nebevarginsiu jūsų žvelgdamas į dar tolimesnę praeitį – nesitikiu rasti kitokių rezultatų.

Bet dabar pabandykite paskutinį kartą spėti, tik šį kartą į ateitį – kas nugalės apdovanojimuose „Paparazzi 2010“?