Minčių vakare „HubCamp #2” dalyvavusi Viktorija Trubačiūtė, įsitikinusi, kad sudėtingą informaciją galima pateikti ir lengvai įsisavinamu būdu – vaizdais. Šis duomenų patiekimo būdas vadinamas – infografika.

Leidžiam filtruoti, bet taip praranda naudotojas dalį informacijos

Pažiūrėkime į aukščiau esantį paveiksliuką. Elektroninėje parduotuvėje yra 89 pelės. Kairėje galime filtruoti pagal kainą, gamintoją, prijungimo būdą ir jos tipą. Ar tikite, kad šiais laikai būtų tik dvi su USB jungtimi iš 89 pelyčių? Tik dvi optinės iš 89? Matosi, kad prekės nėra tinkamai sužymėtos arba netinkamai veikia automatinis grupavimas. Jeigu visgi patingėjote suteikti tam tikrus požymius prekėms ar įrašams, tai geriau jau išjunkite tuos filtrus, kol nesutvarkysite savo informacijos – galite prarasti pirkėją ar skaitytoją.

Jeigu turite parduotuvę ar kitą puslapį, kad ir tinklaraštį, kuriame yra paieškos rezultatų filtravimas pagal tam tikrus požymius(tag’us, kategorijas), įsitikinkite, kad jame pateikiama informacija yra tinkamai pažymėta(arba tinkamai veikia filtravimas, jei ne rankinis).

Aptikau gana naują puslapį anomalija.lt apie įvairius reiškinius, be to talpinama ir panašios tematikos straipsniai kaip ir pas mus bloguose. Taip pat imama info iš versijos.com bei technologijos.lt (nelabai patikimas šaltinis, nebent pradinei informacijai gauti ir vėliau ją tikrinti), įvairių rusiškų, angliškų, lietuviškų šaltinių. Verta panagrinėti tą portalą, o info vertinti kritiniu požiūriu, kaip ir visur, nieko neišskiriant. Gero skaitymo

P.S. Kaip jau minėjau, trydų (dezinformacijos) neišvengia jie; atsidariau sritį “Apie”, vaizdelis toks:

Filed under: Bundančiam protui, Geoinžinerija, Geopolitika, Informacinis karas, Interesting, Savamoksliams, Science and discovery Tagged: anomalija.lt, anti-nwo, anti-NWO websites, informacija, infowar, portalai

Jei šiandien dar vyktų koks diagramų konkursas, tai tektų pagrindinį prizą atiduoti svetainės Viešai.lt žmonėms. Nes tai pirmoji Lietuvoje svetainė, bandanti suprantamai ir vaizdžiai, su komentarais ir tiesiogine prieiga prie originalių (oficlialių) šaltinių, pateikti didžiausios šalies piniginės – valstybės finansų sistemos duomenis.

Biudžeto sumomis ar atskirų kategorijų skaičiais lengvai žongliruoja politikai ir žurnalistai, tačiau paprastas žmogelis be paaiškinimų, konteksto, analizės ar vaizdaus pateikimo realiai negali įvertinti, kokiu tikslu tais skaičiais žarstomasi. Netgi tie iš mūsų, kurie atidžiau seka valstybės finansų peripetijas negali būti tikri, kad tinkamai įvertino visas aplinkybes, nes nė vienoje publikacijoje nėra pateikti visi duomenys.

Be konteksto labai lengva skandalizuoti skaičius. Nesvarbu, ar pridedi „net“, ar pridedi „tik“ – viskas skamba įtikinamai (dažnai labai bauginančiai), nes neturi su kuo palyginti.

Dabar tokia galimybė yra. Galimybė ne tik pamatyti išlaidų proporcijas, įvertinti jų pokyčius, bet ir užduoti klausimus. Pavyzdžiui, ką 2009 m. nuveikė gyventojų apsaugos labui Alytaus rajono savivaldybė su 46 200 litų civilinei gynybai ir kodėl Tauragės raj. savivaldybėje šiam kilniam tikslui yra skirtas apskritas nulis? (na, gerai – šiuo atveju tiesiog neišskirta atskira išlaidų rūšis, bet tai tik pavyzdys…)

Viešai.lt pateikta vizualizacija, įrankiai ir lentelės, panašiai kaip KąVeikiaValdžia informacija, daugiausiai naudos duotų žurnalistams – tai ketvirtajai valdžiai, kuri per pramogas dažnai pamiršta, kad buvo pasišovusi kontroliuoti kitas tris ir informuoti skaitytoją. Biudžeto vizualizacijos projektas, sprendžiant pagal analogus užsienyje, irgi tarsi turėjo gimti kurioje nors iš iniciatyvesnių redakcijų. Bet jei jau taip neatsitiko – šaunu, kad atsirado žmonių, savo iniciatyva ėmusių įgyvendinti projektą. Beje, tie žmonės tinklaraščių skaitytojams nėra nauji – Viešai.lt atsiradimas iš dalies paaiškina, kur dingo nutrūkusio tinklaraščio „Teigiamos naujienos Lietuvoje“ energija…

Peter Ørntoft – gaujų nusikaltimų įtaka danams

Kai kurie guvūs protai anksčiau ar vėliau patenka į aklavietę, kurios egzistavimo pripažinimas pačiam sau tolygus sutikimui numirti. Tiesa, tai kyla iš nenumaldomo noro aprėpti daugiau nei gali, prisikimšti pilnus žandus, nepaisant to, kad paskui vistiek reikės viską sukramtyti po truputį, neskubant. Tie patys protai puikiai supranta, kad šiandieniniai informacijos kiekiai jokiu būdu neleis pasijusti užkariautojais, gebančiais žinoti ir suprasti viską, tačiau, pragmatiškas suvokimas ne visada nuslopina siekį domėtis. Tokie praleidžia valandų valandas ieškodami nebūtinai reikalingos informacijos ir palengva mėgaujasi atradę. Pateikimo rūšių pasiūla yra daugiau nei gausi. Nors nepriskirčiau savęs padidintos rizikos infomaniakų grupei, tačiau taip, kaip niekad nemėgau pernelyg tikslių mokslų, taip iki šiol su tam tikromis išimtimis nemėgstu sausos, be galo nuobodžiai atrodančios informacijos. Šioje situacijoje gelbėja informacinė grafika, kurią dauguma primityviu pavidalu bandėme prisijaukinti dar per pirmąsias informatikos pamokas verčiami kurti keistas diagramas.

Bendrąja prasme informacinė grafika yra skirta aiškiai ir suprantamai pateikti įvairaus sudėtingumo informaciją — nurodymus, žemėlapius, statistinius duomenis bei glaudžiai siejasi su grafiniu dizainu, jei tai nėra jau minėta mokyklinė diagrama. Įvairias kasdienes ženklinimo sistemas, žemėlapius ar orkaitės naudojimo instrukcijų piešinius palikime nuošaly — šįkart mus labiausiai domina informacinės grafikos forma, gana sparčiai tampanti populiariu žaidimo objektu internetinėje erdveje — įvairių rūšių diagramos, kurių formomis ir spalvomis saldžiai manipuliuojama net ir bereiškmiais, dažnai atsitiktinių asmenų sugalvotais duomenimis. Jų pagalba galima sužinoti, kiek žmonių tariamai nekenčia Michael Jackson arba kodėl neturėtum valgyti kiaulienos šoninės. Taip pat įvairiuose humoro puslapiuose rengiami konkursai panašioms diagramoms kurti. Žinoma, šių kūrinių grafinė išraiška nėra kuo nors išsiskirianti, nes darbai atliekami ne profesionalų, o turinys — dažniausiai humoristinis ir neparemtas jokiais patikrintais faktais. Tačiau verta pasetebėti tai kaip augančią interaktyvios medijos tendenciją ir tam tikrą kūrybos formą, skatinančią dalyvauti pagal nustatytas taisykles.

Visgi humoristinės bei „sausosios“ (pavyzdžiui, diagramos, naudojamos vadovėliuose) diagramų rūšys nėra vienintelė šios temos pusė. Gausėja pavyzdžių, įtikinančių, kad informacija gali būti išties graži. Žinoma, jei pateikta kūrybiškai. Galima aptikti beveik bet kokio atlikimo ir stilistikos diagramų, o šitaip pateiktos informacijos gausa sudaro įspūdį, kad tinginiams beveik nebereikia skaityti ilgų naujienų tekstiniu pavidalu. Lieki apžavėtas informacijos, kurios tau galbūt niekada netrūko ir kurią be gailesčio pamirši po kelių dienų, tačiau teisingas vizualumas priverčia sustoti, įtikina ir įtraukia. Dar daugiau — sėkmingas kontekstinis pateikimas gali paversti informaciją psichologiniu modeliu mūsų sąmonėje — kaip netiesioginė patiriamo pasaulio projekcija, pavaizduota grafiškai.
.

Internete pakankamai šviežiai pasklidę jauno danų grafikos dizainerio Peter Ørntoft darbai tikram informacinės grafikos maniakui gali suteikti visa, kas reikalinga vizualiam malonumui patirti — kontekstinį pateikimą, geras fotografijas ir patrauklų grafinį išpildymą. Čia stebėtojas tiesiogiai supažindinamas su pateikiamos informacijos tema ir jau nebereikia skaityti antraštės, kad suprastum, apie ką bus kalbama. Kaip geroje reklamoje.

Dizainerio darbas apima 10 skirtingų temų su pateiktais statistiniais duomenimis ir vizualiniu išpildymu, daugiausia — aktualūs visuomenei klausimai, tokie kaip religijos apraiškos kasdieniniame gyvenime ar nusikaltimai. Štai viename paveiksle moters, dėvinčios tradicinį islamo religijos drabužį galva gudriai panaudota dalinai skritulinei diagramai pavaizduoti ir tai pateikiama taip, kad nepamačius skaičių būtų sudėtinga suvokti, jog tai nėra tikras, to paties medžiagiškumo aprėdas, nepaveiktas kompiuterinės grafikos galių, tik be visa ko dar ir spalvotas. Serija, susieta su religijomis parodo, ar, danų nuomone, yra etiška dėvėti religinius simbolius dirbant visuomeniškus darbus, tokius kaip gydytojo(-s) ar mokytojo(-s). O kaip danų elgesį paveikė gaujų nusikaltimai? Čia sumaniai panaudojama raudonai balta apribojimo juosta, jau savaime nurodanti į simbolį „stop“ ir suvynioti žmogeliai daugiau nei puikiai pavaizduoja daną, kurio elgesys būtų pusiau arba visiškai apribotas gaujų nusikaltimų baimės tam tikrose teritorijose.

Peter pastangos pakelti informacinę grafiką į kitą lygmenį neliko nepastebėtos — šie darbai publikuoti danų žurnale „Journalisten“, o internete sklinda greitai kaip virusas, sulaukdamas tūkstančių pritarimo paspaudimų.

Galbūt totalaus aiškumo ir paprastumo perteklius tarsi suteikia teisę nustoti įsivaizduoti, tačiau tuo pačiu metu padeda atsibusti iš socialinio sapno ir nukreipti dėmesį ten, kur tikimasi. Na, bent jau tas kelias sekundes, kurių dar nespėjo nunešti kitos informacijos banga. Nors Peter Ørntoft darbai išsiskiria puikiu išpildymu, tačiau interneto platybėse galima aptikti ne ką prastesnių pavyzdžių, pasakojančių, kiek visko telpa į žmogaus kūną arba kokia yra bičių nykimo statistika. Informacinė grafika suteikia galimybę be vargo gauti kažką panašaus į populiarųjį produktų tipą ”2 viename” ir dažniausiai abu komponentai pateikiami tik kaip dalis esmės, tačiau šiuo atveju jų derinys moko, skatina, o tiems, kam nepakako, neuždaro kelių domėtis plačiau.

Kūrybiška ir apgalvota diagrama dauguma atvejų neprieštaraus duomenų tematikai — kaip neįmanomai darnioje šeimoje. Todėl ir žaviuosi informacinės grafikos jėga sujungti du iš pažiūros nesusiejamus dalykus bendram tikslui — statistiką ir grafinį dizainą. Galbūt tai pastebėdami vis daugiau dizainerių specializuojasi šioje srityje, leidžiamos knygos, kuriami tinklaraščiai, įvairias informacinės grafikos formas naudoja menininkai savo idėjoms išreikšti. Beje, kas dar nematė, taip pat verta atkreipti dėmesį į norvegų elektronikos dueto Röyksopp videoklipą kūriniui „Remind me“, atliktą prancūzų video studijos „H5“, kuriame naudojama animuota informacinė grafika. Juk informacija yra graži, ar ne?

Nežinia ką mums gali valdžiažmogiai betkada sugalvos mesti į veidą – tad šiek tiek informacijos kaip apsiginti nuo minią vaikančių policinių struktūrų pravers visiems. (Dabar tos struktūros vadinamos “minios valdymo būriais“, o ne “riaušių policija“.) Dar prie to paties kas pateikta žemiau, ši nuoroda į straipsnį apie tai kaip veikia “neramumų valdymas ir kontrolė”. Svarbiausia būti vieningiems ir laikytis kartu. Skaitom.

* * *

Smagi iliustracija

Filed under: Fuck the police, Interesting, Lietuvos ateitis, NWO Tagged: gynyba nuo policijos užpuolimo, informacija, protestai, taikių protestų aršus malšinimas, taikus protestas

Įžanga

Šiandien daugelio žmonių gyvenimas neįsivaizduojamas be interneto (žiniatinklio). Daugelis lietuvių kiekvieną savaitę naudojasi FaceBook, Wikipedia, Google, YouTube paslaugomis. Interneto adresai www.facebook.com, www.wikipedia.lt, www.google.lt, mail.google.com, www.youtube.com daugeliui tapo kasdienybe.

Tačiau ar suvokiame kokios yra naršymo po šias žiniatinklio svetaines pasekmės? Ar suvokiame, kaip jos ir kokiais tikslais sukurtos?

Pirmas interneto vystymosi etapas

Vokietijoje gyvenęs Konrad Zuse 1941 m. pademonstravo pirmąjį programiškai valdomą kompiuterį. Įdomu, kad finansavimas šiam projektui buvo skiriamos iš privačių šaltinių.

JAV vyriausybinėje agentūroje „Advanced Research Projects Agency“ (ARPA) Robert Elliot Kahn 1972 m. išbandė informacijos perdavimą iš 20 kompiuterių sudarytu tinklu. Šie tyrimai buvo daromi JAV kariuomenės tikslams.

1975 m. Vinton Gray Cerf bendradarbiaujant Robert Elliot Kahn išbandė paketinį duomenų perdavimą naudojant TCP/IP, o tai vėliau tapo standartu duomenų perdavime internetu. Todėl Vinton Gray Cerf iki šiol vadinamas interneto pradininku.

Prancūzijos ir Šveicarijos pasienyje esančioje vyriausybinėje įstaigoje European Organization for Nuclear Research (CERN) Timothy John Berners-Lee 1990 m. išbandė duomenų perdavimą HTTP būdu naudojant prašymas-atsakymas principą. Tai protokolas, kurio pagrindu yra pagrįstas visas naršymas per nuorodas. Paspaudus ant nuorodos yra siunčiama užklausa į tarnybinę stotį, pagal kurią gaunamas atitinkamas vaizdas kompiuterio ekrane. Šį principą Timothy John Berners-Lee pateikė kaip World Wide Web (WWW) vaizdinį. WWW apibrėžiama kaip grafinė vartotojo sąsaja, skirta naršymui internete.

Tad internetinio ryšio, kukį turime šiandien, pagrindams sudaryti prireikė daugiau nei 50 metų. Nors šiame pirmajame interneto vystymosi etape išradėjais viešai įvardijami 4-5 žmonės, tačiau tikėtina, kad įvairiems tyrimams, bandymams tūkstančiai mėgėjų ir mokslininkų paaukojo daug savo pastangų, laiko ir bemiegių naktų. Tačiau Konrad Zuse minimas kompiuterio išradėju, Vinton Gray Cerf interneto pradininku, o Timothy John Berners-Lee interneto tėvu.

Kitas įdomus dalykas, kad visi čia paminėti asmenys siejami su judaizmu. Minima, kad internetas kuriamas judaizmo filosofijos pagrindu. Kad visi čia paminėti asmenys sumanymų savo tyrimams sėmėsi iš Kabalos ir Talmudo raštų. Taip pat galima teigti, kad ir finansavimas šiems tyrimams buvo skiriamas iš judaizmo valdomų šaltinių užsibrėžtiems tikslams pasiekti.

Antras interneto vystymosi etapas

Augant interneto tinklui, informacijos kiekiui inernete prireikė ir patogių paieškos sistemų. Stanfardo universiteto studentai Larry Page ir Sergey Brin 1996 m. sudalyvavo informacijos paieškos sistemos bandymų tyrimuose ir jau 1997 m. įkūrė Google įmonę. 2005 m. į Google atėjo dirbti interneto pradininkas Vinton Gray Cerf.

Wikipedia pradžia minima kaip 2000 m. Jimmy Donal Wales ir Lawrence Mark Sanger sukurta nemokamos informacijos svetainė Nupedia. 2003 m. projektas buvo pervardintas į Wikipedia praplečiant svetainės galimybes. Netrukus Wikipedia tapo populiariu nemokamos informacijos šaltiniu.

2004 m. Harvardo universiteto studentai Mark Zuckerberg ir Dustin Moskovitz kūrė bendravimo tinklą universiteto studentams. Netrukus jie paliko universitetą ir įkūrė įmonę Facebook.

2005 m. metais Indijanos ir Ilinojaus universitetų studentai Chad Meredith Hurley, Steven Shih Chen ir Jawed Karim sukūrė vaizdo įrašų apsiketimo svetainę YouTube. Skelbiama, kad jau 2006 m. visas YouTube akcijas perpirko Google.

Tad šiandien galima teigti, kad didžioji dalis interneto naršymo, bendravimo priemonių yra valdomos trijų kompanijų: Wikimedia, Google ir Facebook. Šių kompanijų įkūrėjai ir vadovai Larry Page, Sergey Brin, Vinton Gray Cerf, Jimmy Donal Wales, Lawrence Mark Sanger, Mark Zuckerberg, Dustin Moskovitz įvardijami kaip žydų kilmės asmenys. Finansavimai šiems projektams buvo teikiami iš tų pačių, glaudžiai su judaizmu susijusių šaltinių. Todėl visa informaciją apie naršymus, bendravimą FaceBook, Wikipedia, Google, YouTube priemonėse valdo viena organizacija. Rengiamos naršančiųjų ir bendraujančiųjų internete bendros analizės metodologijos ir strategijos.

Įžvalgos ir išvados

Man asmeniškai žiniatinklis yra kaip žmonijos išradimų pasekmė. Tačiau kiekvienam išradimui užbaigti ir įprasminti reikalingi pinigai. Internetas yra materialinis produktas kurio vystymuisi reikia finansinių išteklių.

Nors internetas yra kaip žmogiškojo intelekto pasekmė, tačiau panašu, kad informacija apie besinaudojančius internetu yra kaupiama grėsmingiems tikslams. Žinoma, kad yra didžiuliai pastatai su daugybe serverių informacijai apie FaceBook, Wikipedia, Google, YouTube lankytojus analizuoti. Tai panašu, kai žvejai prideda jauko į tinklus. Žuvims atrodo tas jaukas lengvai pasiekiama ir dykai, tačiau jo paragavus tampama apsinuoginusiu, – nepasislėpsi nei dugne nei žolėse.

Paprasčiausio enkriptavimo vaizdas

Šios įžvalgos leidžia daryti išvadą, kad Lietuvai būtina kurtis savo virtualųjį uždarą interneto tinklą, bei vystyti skaitmeninių sertifikatų naudojimo sistemą. Lietuvai priėmus tokią strategiją, Būtų galima sukurti lietuviškąjį žiniatinklį, o informacinių sistemų specialistams atsirastų daugybę darbo. Tokiu atveju visa siunčiama informacija būtų enkriptuojama o virtualaus uždaro tinklo pagalba būtų galima užtikrinti, kad informacija apie lietuvių naršymą internete nebūtų kaupiama išorinėse tarnybinėse stotyse. Tokiu atveju būtų užtikrinama privatumas, pasiekiamos informacijos saugumas, pasitikėjimas informacinėmis sistemomis. Net būtų galima nupirkti iš Wikimedia, Google ir Facebook jų sukurtų sistemų kopijas, kad išoriškai naršymas internete nesiskirtų nuo naršymo nesaugiam ir perkrautam globaliame internete.

Žinoma, tam įgyvendinti Lietuva Valstybė turėtų nukreipti dalį savo finansinių išteklių. Tačiau jei tokie nemokami dalykai kaip FaceBook, Wikipedia, Google, YouTube neša didelį pelną, tai ir lietuviškasis internetas turėtų būti pelningas informacijos saugumo prasme. Juk kas valdo ir turi informaciją tas laikomas turtingu. Be to susitaupytų daug laiko Lietuvos interneto vartotojams nes nereiktų nuolatos saugotis nuo elektroninių virusų ir ieškoti naudingos informacijos tarp gausybės purvasklaidos.

Teko girdėti, kad Izraelis jau kuria tokį uždarą žiniatinklį, kuriame galima saugiai naršyti ir ieškoti informacijos hebrajų kalba. Žydai suvokia, kad žymiai saugiau turėti savo internetą, nei jaustis nesaugiai ir bet kam suteikti priėmimą prie vertingos informacijos.

Lietuvoje tai įgyvendinti tereikia intelekto, valios, suvokimo ir meilės Lietuvos žmonėms. Reikia suvokimo, kad už dyką duodamas tik jaukas spąstuose. Kad dabartinio www atsiradimas yra sąlygotas ir forsuotas finansinių šaltinių, kurių tikslas kaupti ir valdyti vertingą informaciją taip didinat savo kapitalą.

Tad Lietuvos Valstybėje būtina atlikti darbą saugios žinių visuomenės kūrimo vyksme.

Mindaugas Lučka

Kai kuriuose šaltiniuose galite perskaityti maždaug tokį sakinį: „Alkoholikų, susilaikiusių nuo alkoholio vartojimo net keletą metų, negalima laikyti pasveikusiais, nes bet koks bandymas vartoti alkoholį išprovokuoja recidyvą (ligos sugrįžimą).“ Tokių teiginių autoriai pasveikimo kriterijų kažkodėl laiko berecidyvinį alkoholio vartojimą. Tai labai šiurkšti klaida!

Pabrėžiu, kad tikrasis pasveikimo nuo alkoholizmo kriterijus yra blaivybė, t.y., visiškas ir motyvuotas alkoholio atsisakymas. Kodėl? Todėl, kad žmogus pagal savo prigimtį – natūraliausias blaivininkas ir išlieka tokiu iki tol, kol nepasiduoda alkoholiniam apdorojimui ir kol jo sąmonė neiškraipoma dezinformacija apie alkoholį ir jo vartojimą.

Suklaidinti primestų melagingų šablonų, vartojantys alkoholį žmonės bijo blaivybės, jie dažnai pripažįsta: „Būti blaivu – reiškia degti iš gėdos ir jaustis nepilnaverčiu geriančiųjų kompanijoje.“ Ypač stipriai tai įskiepyta vyrams – tarsi alkoholio vartojimas jiems suteiktų „tikro“ vyriškumo! Tik pagalvokite, kaip iškreiptas daugelio mūsų suvokimas – periodiškai vartoti nuodą, juo nuodytis ir žaloti savo kūną ir dvasią, o dar ir mokėti už tai nemažus pinigus – normalu ir sektina, o štai tokio elgesio atsisakymas yra gėda.

Jei kalbėsime apie vyriškumą, tai tikrai pilnavertis vyras, vertinant jo sveikatos, energijos, žvalumo ir darbingumo rodiklius, yra blaivininkas. Lygiai tą patį galime pasakyti apie moteris – sveika, kūrybinga ir pilnavertė yra blaivi moteris. Pilnas alkoholio atsisakymas iš pagrindų keičia gyvenimą: pagerėja žmonių fizinė ir psichinė sveikata ir socialinis gyvenimas.

Todėl, jei pajutote, kad alkoholis tapo neatsiejama jūsų gyvenimo dalis, jei nors retkarčiais jaučiate pagirias – tai rimtas signalas daryti rimtus žingsnius. Tam nereikia nei geležinės valios, nei papildomo laiko. Reikalingas nusiteikimas blaivybei, argumentuota informacija, elementari disciplina ir nuoseklumas. Tai nesuteikia kančios, atvirkščiai – jau po kelių dienų jūs pajusite sveikatos pagerėjimą, pradėsite tikėti savimi ir pamatysite kitokią, optimistinę savo gyvenimo perspektyvą.

Įmanomas pilnas alkoholio atsisakymas asmeninėmis pastangomis, o pradėti turėtumėte nuo psichologinio nusiteikimo blaivybei. Nuo to reikia pradėti todėl, kad alkoholizmas yra pirmiausiai psichologinis negalavimas, kurio pagrindinis požymis – alkoholio poreikis ir vadinamas alkoholinis užprogramavimas. Kadangi tai psichologinis negalavimas, jį galima užgesinti kitais psichologiniais poveikiais.

Tai patvirtina daugelis atsisakusių alkoholio: kartais pakanką perskaityti mokslinę, argumentuotą informaciją apie alkoholį, ir visos ankstesnės alkoholinės programos subyra ir žmogus visam laikui praranda potraukį alkoholiui. Nugali loginis mąstymas ir aiškus suvokimas, kas iš tiesų yra alkoholis, kaip jis veikia žmogų ir kaip išsivysto liguista priklausomybė. Tai motyvuota blaivybė, kuri yra visiško pasveikimo įrodymas.

Alkoholinis užprogramavimas – tai sąmonės iškreipimas, užprogramuotas žmogus tiesiog vykdo aplinkos (šeimos, sociumo) suformuotus elgesio šablonus. Net jei alkoholio vartojimui įdiegta programa sukelia atmetimo reakcijas – pykinimą, blogą savijautą – žmogus vis vien ją vykdo. Skiriasi tik požiūris į alkoholio vartojimą ir jo vartojimas: vieni nusiteikia jį vartoti tik per šventes, kiti – per šventes ir savaitgalį, o kai kurie – ir su proga, ir be jos. Esmė ne kiekyje, o sprendime – vartoti alkoholį.

Alkoholinis programavimas yra stiprinamas įsitikinimu, kad alkoholio vartojimas yra natūralus, pateisinamas ir net neišvengiamas. Toks įsitikinimas pateisina alkoholio vartojimą. Šalia jo būtinai yra tikėjimas įvairiais paskleistais mitais apie „stebuklingas“ alkoholio galias. Jei tai būtų ne mitai, o patvirtinti faktai, tai alkoholikai būtų sveikiausi žmonės pasaulyje. Deja, faktai įrodo priešingus dalykus.

Poreikis alkoholiui, alkoholinės programos ir jos įtakoti įsitikinimai taip tarpusavyje susaistyti, kad pakeitus vieną, kinta ir kiti. Lengviausia užgesinti poreikį alkoholiui, sunkiau paveikti alkoholinį užprogramavimą, dar sunkiau – jo įtakotus įsitikinimus. Būtent alkoholinių programų įtakoti įsitikinimai yra ryškiausias alkoholizmo požymis. Pakanka šiuos klaidingus įsitikinimus sugriauti faktais ir tiesa apie alkoholį, ir žmogus visiems laikams praranda potraukį svaigintis. Kol žmogus tiki įvairiais mitais apie alkoholį ir pateisina alkoholio vartojimą, tol jis jį vartos.

Jei norite visiems laikams atsisakyti alkoholio ir gyventi blaiviai, turite padirbėti su savo sąmone tam, kad suprastumėte, kas jus laiko alkoholizmo spąstuose. Tam turite pasiryžti blaivybei, ją motyvuoti argumentuota informacija ir atsisakyti klaidingų įsitikinimų. Blaivybė – didelė žmogiška vertybė, ja reikia didžiuotis, o ne gėdytis. Vartojančio alkoholį žmogaus svajonė turi būti blaivybė, o ne „mokėjimas“ gerti alkoholį.

(Pagal G. Šičko straipsnius)

Autorius: Ruvi

Noriu supažindinti su mūsų požiūriu į žmogų, vartojantį alkoholinius gėrimus. Mes į jį žiūrime kaip į draugą – teigiamai, geranoriškai ir palankiai. Noriu pabrėžti jog į žmogų, o ne į įprotį vartoti alkoholinius gėrimus. Žmogus nėra kaltas, kad vartoja alkoholinius gėrimus. Aš pats neturėjau galimybės nevartoti, nes tokios buvo tradicijos, tokie žmonės mane supo ir iš esmės nieko nežinojau apie alkoholį bei nebuvo blaivių pavyzdžių. Taigi, jeigu kaltinate save jog geriate alkoholinius gėrimus – dabar pat nustokite. Tai jums nepadės. Dabar būdami brandūs ir turėdami galimybę prieiti prie įvairių informacijos šaltinių galime daugiau žinoti ir priimti naudingiausius sau ir tautai sprendimus. Jeigu  toliau gyveni nežinojime, tai parodo atsakomybės stoką ir trumparegiškumą, kuris anksčiau ar vėliau priveda prie nelaimių.

Mes pradėjome šią iniciatyvą ne dėl to, kad kovotume, smerktume, niekintume ir ginčais vieni kitus supriešintume. Mūsų misija yra dalintis informacija apie alkoholį, kurios, manome, gyvybiškai trūksta. Ši informacija mums patiems atvėrė akis, todėl ji turi potencialo atverti akis ir jums. Norime kurti šiltą atmosferą, kur vystosi konstruktyvi diskusija, palaikyti norinčius atsisakyti alkoholio. Mūsų interesas – blaivūs, sveiki, laimingi, kūrybingi tautiečiai, kuriems alkoholis absoliučiai nėra reikalingas. Norite jūsų veiduose matyti daugiau šypsenų, norime, kad atrastumėte prasmingas veiklas ir hobius ir per juos išreikštumėte save. Norime, kad jūsų šeimos būtų tvirtos ir darnios, o vaikai savarankiški ir sveiki. Norime, kad įgytumėte daugiau savigarbos, drąsos ir pasitikėjimo savimi. Darome tai, ką darome dėl to, kad suvienytume tautą šiuo opiu alkoholiu klausimu. Manome, kad išsprendus alkoholio klausimą mūsų laukia kur kas šviesesnis gyvenimas (perskaitykite puslapį „Vizija“).

Aš žinau, kad daug kam iš tiesų dabar norisi mane pertraukti ir išdėstyti savo nuomonę. Labai gerai jei ji yra kuo nors pagrįsta. Tik prašau pirma paklauskite savęs, ar tikrai ką nors išmanote apie alkoholį? Ar esate perskaitę bent vieną rimtą knygą alkoholio tema? Ką be nuogirdų žinote apie alkoholio žalą organizmui? Ką rašo medicina apie alkoholį? Kokie atlikti tyrimai? Kas yra „saikingas“ gėrimas? Ar iš tiesų alkoholis atpalaiduoja, o gal tik slopina smegenis ir tai atrodo kaip atsipalaidavimas? Klausimų daug ir jiems visiems yra atsakymai! Atsakymus gali atrasti kiekvienas, jeigu viena kartą paieškos, vietoje to, kad reikštų savo tėvų, kaimynų ar nežinia kieno nuomonę  ar įsitikinimą. Atsakingai formuokime savo pasaulėžiūrą, nes ji mus kuria ir puoselėja arba smukdo ir griauna.

Mes galime paskatinti, motyvuoti, palaikyti, bet pakeisti nei vieno negalime. Keistis tenka pačiam, nes tik savo noru ir sprendimu tai darome. Kad pasikeisti užtenka stipraus ryžto ir visos tiesos apie alkoholį. Būtent tą stiprų ryžtą keistis ir keistis į gerą mes norime perduoti. Norime ir perduodame motyvaciją sveikam, natūraliam, sąmoningam gyvenimui. Turime stiprių argumentų, kad blaivus gyvenimo būdas yra prasmingas, paprastesnis ir laimingesnis. Kviečiame su tais argumentais susipažinti.

Retą tenkina šiandieninė žiniasklaida. Kai pakalbinu žmones aplink apie žurnalistus, nieko gero neišgirstu – replikų tonas būna nuo paniekos iki neišsipildymo liūdesio. Bakstelėjimas pirštu į vieną kitą doriau dirbantį žurnalistą negelbėja, tik paryškina bendro fono pilkumą. Žiniasklaidos ir žurnalistikos nuosmukio priežasčių yra daug, bet neketinu jų čia vardinti. Rezultatas akivaizdus, beje, ne tik Lietuvoje. Prancūzijoje atlikto tyrimo išvados irgi labai aiškios:

„Digital Natives don’t trust politicians, social institutions, the media or corporations.“

Nepasitikėjimas aiškus, bet dėl jo žinių sklaida nesustos. Tačiau ji gali keistis, kaip gali keistis žmonių santykis su valstybės gyvenimo informacija ir su politikais.

Duomenų žurnalistika

Pirma įdomi naujiena žurnalistikos pasaulyje – duomenų žurnalistika. Kas tai? Tai viešai prieinamų valstybinių, komercinių ir įvairiausių kitų duomenų bazių analizė, siekiant jose rasti svarbios informacijos. Tai kova prieš filtrus.

Juk kai pagalvoji, visą informaciją šiaip iš žiniasklaidos gauni jau prafiltruotą: kažkas apibendrina statistiką, kažkas paaiškina pinigų skirstymo subtilumus, kažkas paaiškina, dėl ko šalyje didėja kainos ar mažėja gyventojų pajamos. Paaiškina savaip – taip, kaip patogu aiškintojui. Žurnalistas labai retai būna pirminis tokios informacijos šaltinis – jis ją jau gauna apvirškintą iš statistikos tarnybų, politikų, verslininkų, įvairių organizacijų atstovų ir pan. Žinoma, žurnalistas gali tikrinti skaičius ir jų paaiškinimus, bet tai retai vyksta – žinia dažniausiai perduodama toliau, auditorijai.

Dabar smalsūs žmonės atrado, kad visiškai nebūtina pasitenkinti tokia redaguota informacija. Dėl įvairių institucijų skaitmenizavimo, viešumo ir e-valdžios procesų labai palengvėjo prieiga prie tiesioginio duomenų šaltinio – duomenų bazių ir išsamių, neapibendrintų statistikos ar tyrimų ataskaitų. Kiekvienas norintis gali pasikinkyti analizės algoritmus ir imti ieškoti jose platesnių atsakymų. Tam net nereikia būti žurnalistu. Lietuvos aukštosiose mokyklose, kiek man žinoma, kol kas net nėra duomenų žurnalistikos kurso – visi mes esame vienodai nepasirengę dirbti su pirminiais šaltiniais, išskyrus nebent… programuotojus. Štai jums ir sąsaja tarp IT ir bohemiškosios žurnalistikos.

Populiariausia duomenų žurnalistikos išraiška – įvairiausios diagramos ir schemos. Kas slypi po fraze „nesurinkti mokesčiai“, pavyzdžiui. Duomenų analizės profesionalai dažnai perspėja, kad toks pateikimas klaidina, bet jis tikrai yra geresnis, nei pora atrinktų ir „patvirtintų“ skaičių, kurie tinka valdžiai, partijai ar šiaip kokiai grupei. Iškasti tuos skaičius, sugrupuoti, susieti skirtingose duomenų bazėse, atlikti analizę ir pateikti aiškiai bei neiškraipant esmės – sudėtingas, bet didelį pasitenkinimą teikiantis dalykas. Juk iš esmės tyrėjas tampa originalios, svarbios, gausiai cituojamos informacijos šaltiniu.

Jei duomenys apskritai būna pateikiami viešai, tai jie būna pateikiami visiems – ne tik žiniasklaidai. Tuo užsienyje jau spėjo pasinaudoti aktyvesni tinklaraščių autoriai. Anksčiau kaltinta tradicinės žiniasklaidos skelbiamų temų pergromulavimu „socialinė žiniasklaida“ tampa originalių žinių šaltiniu, netgi atsvara tam, ką dažnai piliečiai laiko žiniasklaidoje skelbiama dezinformacija. Išskirtiniais atvejais žmonės netgi paskelbia slaptą, kitiems nepasiekiamą informaciją (WikiLeaks), bet netgi dabar viešai prieinamuose duomenyse galima rasti daugybę atvirai neskelbiamų dalykų arba atsekti tam tikrų procesų priežastis.

Duomenų žurnalistika, žinoma, patraukli ir progresyvesnei žiniasklaidai – Vakaruose universitetai vienas po kito skelbia naujas duomenų žurnalistikos programas. Šalia, manau, turėtų būti ir etikos kursas apie manipuliavimo duomenimis pavojus.

Taigi kova su filtrais prasideda, bet duomenų žurnalistika nėra vienintelis jos būdas. Kitas, gerokai paprastesnis, bet nebūtinai lengvas kelias yra

Tiesioginė prieiga

„Tiesioginė prieiga“ (direct access) tėra tik viešumo principų pavadinimas internete. Nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, Transparency International, daugybę metų bando didinti valstybės turimų duomenų viešumą. Viešumo link ragina judėti ir kai kurios Europos Sąjungos iniciatyvos. Niekaip kitaip neatsirastų viešai prieinamos duomenų bazės, kuriomis remiasi jau minėta duomenų žurnalistika.

Su kai kuria informacija žmonės gali susipažinti tiesiogiai, be analizės. Tarkime, yra projektas KąVeikiaValdžia, kuriame kiekvienas norintis be tarpininkų gali sekti, kas dedasi Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje, ministerijose. Duomenų srautas ten milžiniškas, tačiau svetainė suteikia įrankius ją atrinkti. Pavyzdžiui, projekto idėjinis vadovas ir programuotojas Emilis man buvo paruošęs per RSS prenumeruojamą paiešką apie visus dokumentus, susijusius su autorių teisėmis. Naudodamasis ja aš esu nuolat informuojamas apie tai, kas pateikia naujas įstatymų pataisas, koks yra jų turinys, ką apie tai diskutuoja Seimas (iš Seimo stenogramų) ir daugelį kitos informacijos. Užklausą nesudėtinga pasidaryti pačiam – kad ir RSS srautą apie žiniasklaidą, žurnalistiką ir etiką (1041 rezultatas šiuo metu).

Šiek tiek pasėdėjęs prie KąVeikiaValdžia srauto, net nebūdamas politikos entuziastas, sugalvojau keletą pritaikymo sričių: „persekioti“ savo išrinktą deputatą, gaudyti „auksines“ frazes iš Seimo diskusijų (panašiai kaip iš žiniasklaidos parenka Artūras Račas) – galima net atskirą tinklaraštį joms sukurti, bandyti atsekti kokio nors kontraversiško įstatymo ar potvarkio iniciatorius.

Tiesioginė prieiga nėra vienpusė. Lygiai taip, apeinant „laiškus redakcijai“ galima bandyti kabintis politikams į atlapus, ypač mūsų išrinktiems. Gal jau esate pažįstami su Kerniaus projektu-pilietine akcija „Neišduok!“: joje bet kuris Lietuvos pilietis gali nusiųsti politikui laišką, iliustruotą paveikslėliu „neišduok!“. Tiesa, adresai automatiškai neužpildomi – juos iš pateiktų svetainių nuorodų reikia susirasti patiems. Netrukus turėtų atsirasti naujas projektas, kuriame kiekvienas mūsų galėsime tiesiogiai parašyti visiems mus atstovaujantiems politikams – Seime, savivaldybėse, seniūnijose.

Taip, aš žinau, kad daugelis iš mūsų bodisi tuo ir ko gero nė nebandys pasinaudoti. Politikais tikriausiai nepasitikime dar labiau nei žiniasklaida. Bet toks įrankis vis tiek svarbus. Kartu su monitoringu jis net ir nemasiškai naudojamas yra šioks toks spaudimo įrankis valdžiai. O jo, to spaudimo, jai realiai labiausiai ir trūksta.

Alex Smith, Birmingham Universiteto studentas, prieš kelis metus sukūrė paprasčiausią Universaliąją Tiuringo Mašiną pasaulyje. Ši mašina vykdo 3 operacijas su dviem bitais, tačiau skirtingai nuo tiesiškai apriboto automato, vykdančio tiek pat, yra universali, t.y., galinti simuoliuoti kitas Tiuringo mašinas. Kitaip tariant, gali vykdyti visos matematinės aksiomatikos analizę ir teoremų įrodymus ar paneigimus (žinoma, per tą patį neribotą laiką ir su neribota atmintimi). Nuo linijinio automato Smito mašina skiriasi tik vienu dalyku: ji vykdo automatinį persikrovimą darbo metu, kitaip tariant, turi kontekstą. Kadangi yra žinoma, kad linijinis automatas negali veikti, kaip Universali Tiuringo Mašina, tuo kontekstiniu persikrovimu ir yra pereinama į naują lygmenį.

Taigi, štai jums dar trejybė: operacijos, duomenys ir kontekstas. Gali būti, kad natūralių kalbų interpretacija visgi turi didesnius reikalavimus, nei Universalioji Tiuringo Mašina. Tačiau UTM yra pakankama matematikos aksiomatikai. Ir kartu mes negalime pasakyti, kuo objektyviai natūralioji kalba gali būti galingesnė, už metakalbą, skirtą matematinio aparato analizei. Taigi, minimumas – tai UTM.

Prasmė, ženklas ir reikšmė – tai ryškiausia iš krūvos šventų trejybių. Analizuota kokį šimtmetį, kol nepatapo aišku, kad tai yra išties trejybė – ir pakankama, ir minimali. Klausimų ir analizių buvo gyvas velnias. Pavyzdžiui, ar gali būti ženklas be prasmės? Ar gali būti reikšmė be ženklo? Arba reikšmė be prasmės? Galim krypti dar toliau, į kitas trejybes: ar gali būti pranešimas be pranešimo siuntėjo? O pranešimo gavėjas be pranešimo? O informacija be perdavimo kanalo?

Prasmė – tai abstraktas, klasifikatorius, bendra funkcija. Reikšmė – konkretus dalykas. Mes žinome, kas yra blogas. Blogas – tai kažkoks tinklaraštis, kažkoksai ten internetas su kažkokiais tekstais. Konkretus blogas – tai, pvz., šitas, būtent šitas blogas. Arba kitas, tam tikras ir konkretus blogas. O žodis "blogas" – tai tiktai ženklas. Ženklas susieja prasmę su reikšme. Ženklas gali būti kalbinis, architektūrinis, muzikinis, ar net neįvardintas – tik kažkoks mintyse tesantis ženklas, kurio net negalime ištarti. Nepaisant to, kaip tas ženklas bebūtų realizuojamas, jis visada atlieka konkrečią funkciją: susieja objektyvaus pasaulio reikšmę su mastymo pasaulio prasme.

Reikšmės gyvena savus gyvenimus: akmuo, gulintis laukuose, atsirado anksčiau už žmoniją ir, gal būt, išliks ilgiau, nei žmonija. O prasmės kiekvieno galvoje – vis skirtingos. Vienam akmuo atrodo apvalainas, kitam – pilkas. Trečiam – sunkus. Tačiau ženklas leidžia susieti tas prasmes su tikru akmeniu ir manipuoliuoti jomis taip, lyg tai būtų akmuo.

Grįžtant prie metateorijos: kažkodėl niekas nepabandė atsakyti į praeito straipsnio klausimus Ar aš tikrai rašau bent kiek suprantamai?

Prireikė naujo, talpesnio disko. Šiuo metu didžiausios talpos išorinis diskas, neformuojant masyvo, yra 2 terabaitų talpos. Tai yra daug, jei turi laiko tapti skaitmeniniu bibliotekininku: kruopščiai atrinkti, ką jame saugoti, trinti seną medžiagą, stebėti laisvo vietos kiekį. Bet labai mažai, jei turi svajonę apie „gmail“ diską, kuriame niekada nieko netrini.

Jei diskų gamintojai sugebės padidinti jų talpą bent 1000 kartų, tai kada nors iš tikrųjų turėsime tokius diskus, kuriuose nereikės „daryti vietą“ trinant senus dokumentus ar perkeliant juos į optines laikmenas. Nors ne visi trinami dokumentai kada nors mums pravers, vis dėlto toks dalies praeities naikinimas nėra geras dalykas – niekada negali žinoti, kada prireiks kažkada daryto skydelio PSD failo, straipsnių juodraščių ar ganėtinai nevykusio vaizdo įrašo iš kelionės į Italiją. Diskas, iš kurio informacija netrinama, kuriame ji gula sluoksniais diena po dienos, yra indeksuojama ir pasiekiama per paiešką, būtų geras sprendimas.

Toks diskas nebegali naudoti įprastos aplankų ir failų sistemos (bent jau vartotojo sąsajoje), nes tarp tiek aplankų nieko neberasime. Dabar, kasdien naudojamame diske jų yra per 100 tūkstančių – tai kiek bus kelis tūkstančius kartų padidinus disko talpą?

Atitinkamai pasiruošti turėtų ir OS. Šiandien disko turinio indeksavimas ir paieška veikia patenkinamai, bet lėtai. Jei disko talpa ženkliai padidės, tokia sistema nebesusitvarkys su duomenų kiekiu. O ir paieška turėtų būti geriau reitinguojama – programa turi atspėti, kurie duomenys vartotojui yra svarbesni, arba, jei to nesugeba, bent jau leisti pasirinkti paieškos grupes pagal turinio tipą.

Žinoma, mūsų skaitmeninis gyvenimas tampa vis intensyvesnis, tad nežinia, ar jam visam užtektų ir petabaito disko. Bet jei užtektų netrinant informacijos bent keliems metams, jau būtų gerai. Įsivaizduoju vyrų pokalbį prie (nealkoholinio*) alaus:

– Kaip taviškis? Seniai nemačiau, jau visas vyras gal…
– Jau aštuntokas. Baigia antrą diską išaugti.

Beje, tokiame diske nebeveiktų ir antivirusinės programos. Man atrodo, kad jos ir dabar neveikia. Žinote, dėl ko? Ogi pabandykite apypilniame 2 TB diske paleisti „full scan“ – turėsite savaitę atostogų. Net varganame 160 GB diske gilus skenavimas gali trukti ne vieną valandą. Kovos su kenkėjais programomis teks stiprinti budinčią apsaugą ir interneto srauto filtrus, nes virusui praslydus į vidų dideliame diske gali jo ir neberasti… Juo labiau, kad žinodami, kiek trunka patikra, patys žmonės nenorės jos paleisti savo diskuose – tiesiog neras tam laiko.

Kitas klausimas, ar greit atsiras talpesnių diskų? 2 TB limitas parduotuvėse yra jau apie metus. Kad to negana, gerai matosi iš pardavimų dinamikos. Vos prieš kelias dienas mačiau apie 50 Hitachi 2 TB išorinių diskų gerakaina.lt, o šiandien jų nebeliko. Jei 2 TB diskai nėra perkamiausi, tai greitai tokiais taps. O kur 10 ar 20 TB? Negi nebūtų paklausos?

Tai tiek pamąstymų. Bėgu pirkti to 2 TB disko, kol jūs nenupirkote jo man iš panosės. Beveik deficitas…

*- saugau N-17 moralę.

Visosnaujienos.lt yra nuostabus dalykas. Beveik magiškas. Bet neklausykite manęs – atverkite svetainę naršyklės lange ir palikite kokiam pusvalandžiui. Galite tuo metu dirbti dienos darbus, gurkšnoti kavą, šnekučiuotis su kolegomis ar namiškiais. Tai, ką jūs akies krašteliu matysite ekrane, yra šalies pulsas – gyvas naujienų srautas. Tai yra žiniasklaidos ateitis ar bent vienas jos modelis.

Visosnaujienos nuolat renka informaciją iš Lietuvos portalų bei tinklaraščių ir pateikia ją viename paprastame gyvai atsinaujinančiame lange: naujausi pranešimai „įkrenta“ į patį srauto viršų, senesni dingsta iš paskutinių eilučių. Vienu metu pagrindiniame lange galite matyti maždaug valandos šalies žinių pjūvį.

Portalas neturi archyvo ir papildomų „daugiau“ puslapių apačioje. Tai labai svarbi detalė, nes Visosnaujienos nėra įprastas naujienų agregatorius – veikiau jau ji yra langas į gyvas žinias, nenutrūkstamo informacijos srauto atkarpa.

Jis man šiek tiek primena televiziją. Žmogus stebi žinias, jis yra įvykių liudininkas, gaunantis galimybę justi jų dinamiką. Skirtingai nuo TV jis bet kuriuo metu gali paspausti antraštę ir perskaityti straipsnį, pažiūrėti nuotraukas ar reportažus. Portalo formatas neįpareigoja skaityti viską ar primygtinai spręsti, ką skaityti (kaip tradiciniame portale), palikdamas, tačiau, galimybę gilinti žinias. Jis suderina pasyvų televizinį žinių stebėjimą su pasirinkimo laisve. O ir „kanalų“ pasirinkimas yra didžiulis: nuo pagrindinių Lietuvos ir pasaulio įvykių iki siauresnių kaimo ar teatro naujienų.

Praleidęs kelias valandas su Visosnaujienos portalu likau sužavėtas. Jis yra idealus turinys antram monitoriui. Viename dirbi kasdienius darbus, kitame stebi dienos naujienų srautą. Man realaus laiko srautas įprasmina žiniasklaidos misiją ir vertę. Jame slenkančios žinios tarsi įgauna didesnę svarbą – kaip nesustabdomi akcijų kursų skaičiukai, bėgantys biržų ekranuose ir žymintys ar netgi lemiantys šalies ekonomikos būklę.

Visosnaujienos.lt nėra „galutinis sprendimas“ – jis ne visiems ir ne viskam tinka. Portalas atlieka labai specifinę funkciją, bet man atrodo, kad labai svarbią. Pasak tyrimų 42% visų skaitančių žinias portale Google News pasitenkina tik antraštėmis, nespausdami straipsnių nuorodų. Tie žmonės yra naujienų stebėtojai, o ne jų skaitytojai. Taip yra ne tik dėl laiko stokos ar didėjančio nenoro skaityti ilgus tekstus. Tiesiog žmonės stengiasi gilintis į tam tikras sferas, kuriose renka daug informacijos, o bendram naujienų srautui yra linkę skirti vakarinę „Panoramos“ per TV ar žinias per radiją pakeliui į darbą. Gyvas naujienų srautas naršyklėje yra „neįpareigojantis“, bet savaip informatyvus. Net nesigilinant ir neskaitant kiekvienos žinutės atskirai, vien iš antraščių galima jausti, kas šiandien vyksta.

Visosnaujienos idealiai dera su tokiais sprendimais kaip Instapaper. Stebint srautą galima sudominusius straipsnius sumesti į „vakarinių skaitinių krepšį“, kurį galima ištuštinti tiek prie kompiuterio, tiek ir telefono (na gerai, išmaniojo telefono) ekrane. Švarus, tvarkingas „išgliaudytas“ Instapaper tekstas – papildomas privalumas reklamos mirgėjimo išvargintoms akims.

Žinoma, Visosnaujienos nėra visiškai naujas dalykas. Su realaus laiko srautu yra eksperimentuota nemažai. Apie giminingą tarnybą Collecta rašiau prieš pusmetį. Visosnaujienos.lt neturi tiek funkcijų, kiek turi Collecta, tačiau kol kas jų paprastumas man atrodo labai patrauklus. Toks patrauklus ir užkrečiantis, kad nesinori uždaryti naršyklės. Juk tada niekas nebevyks…

Buvo nerūpestingi laikai, kai besidomint kokios nors firmos produktais ir paslaugomis tereikėjo lyginti jų privalumus ir kainą. Dabar gi į privalomų sužinoti dalykų sąrašą pateko ir privati informacija bei kontaktai, kuriuos firmos yra pasiryžusios išduoti teisėsaugos institucijoms ar kitiems smalsuoliams su įgaliojimais (LANVA kodeksą pamenate?). Atviras klausimas, ar privalėjo, tarkime, MegaNet pateikti visą vartotojų jai patikėtą informaciją, bet faktas, kad žmonėms tapo smalsu, ką jų paslaugų tiekėjai kaupia į tuos „įdavimo krepšelius“.

Neseniai svetainei Cryptome į rankas pakliuvo įdomus Microsoft dokumentas, kuriame išdėstyta firmos turimų vartotojų duomenų perdavimo pagal valstybės institucijų užklausą tvarka. 22 puslapių dokumentas buvo paskelbtas Cryptome svetainėje, bet tai kažkodėl nepatiko pačiai Microsoft, kuri kreipėsi į Cryptome talpinančią Network Solutions, kad svetainė būtų uždaryta remiantis kaltinimu, neva Cryptome pažeidė Microsoft autorių teises. Na, ji ir buvo uždaryta. Tik efektas gavosi visiškai priešingas. Dokumentas tuojau pat pasklido po internetą, jį paskelbė Wired, pakomentavo C|Net ir daugelis kitų.

Taigi jei jums smalsu, štai ką Microsoft turi suruošusi perduoti:

• El. pašto registravimo duomenis (saugomi, kol galioja paskyra).
• El. pašto IP prisijungimo duomenis (60 dienų).
• Laiškus, saugomus MSN serveriuose (bet ne tuos, kurie saugomi vartotojų kompiuteriuose).
• 10 paskutinių prisijungimų prie Live ID.
• Windows Live Messenger kontaktų sąrašą, bet ne pokalbių su tais žmonėmis turinį.
• Windows Live Spaces tinklaraščių ir komentarų skelbimo duomenis (90 dienų).
• MSN Groups prisijungimo ir duomenų persiuntimo informaciją (60 dienų).
• Xbox vartotojų gimimo datą, vardą, el. pašto adresą, gyvenamąjį adresą, pašto indeksą, telefoną, kredito kortelės numerį ir tipą, jos galiojimo laiką, žaidimų kompiuterio numerį visą interneto istoriją su IP adresais (visi duomenys saugomi, kol galioja paskyra).

Nieko labai nuostabaus, ar ne? Į akis krenta nebent tai, kad Messenger pokalbių turinys yra santykinai saugus, o štai Xbox tauta yra sekama „nuo iki“ (spėju, kad taip daroma dėl apsaugos nuo „čipinimo“ bei nelegalių žaidimų kopijų).

Man regis, kad firmos turėtų ne slėpti tokius duomenis, o atvirkščiai – skelbti šalia pasiūlymų naudotis jų paslaugomis, kad vartotojas turėtų visą informaciją apie potencialius džiaugsmus ir rūpesčius. Gal dalis jų nuspręstų rinktis paslaugų bendrovę pagal tai, kaip kukliai ji pasiryžusi kaupti svetimus duomenis? Kodėl ne? Prasidėjus The Pirate Bay procesui daug interneto paslaugų tiekėjų pasigyrė saugosią prisijungimo duomenis kuo trumpiau arba išvis nesaugosią. Kai kam tai yra rimtas konkurencinis privalumas.

Gal mūsų supratimas, kuri firma labiau gerbia vartotojų privatumą yra klaidingas? Tik turėdami oficialius „įdavimo krepšelių“ duomenis palyginimui galėtume spręsti, kas saugiau – Google, Yahoo, Microsoft ar kieno kito tarnybos…