Panašu, LRT tarybos posėdis bus gerokai trumpesnis nei buvo galima tikėtis, nes didesnių diskusijų bent jau dėl LTV programų tinklelio neturėtų būti.

Nes tinklelį, dar prieš apsvarstant jį LRT Tarybai, jau patvirtino “Lietuvos ryto” priedo “TV Antena” praėjusio šeštadienio numeris.

Jame galima sužinoti, kad naują sezoną LTV pradės “pamėgtų laidų ritmu”, tarp kurių bus jau matyti “Triumfo arka”, “Duokim garo”, Mūsų dienos kaip šventė” ir “Dingę” bei naujos ir niekam dar nematytos “Lietuvos universitetų žinių lyga – ateities lyderiai”,  LRT atstovo spaudai V.Radzevičiaus vedama “Sporto panorama” bei mažiesiems skirta “Varniukų šeima”.

Ir, žinoma, didžiausia sezono naujiena – buvusio LRT tarybos nario režisuojamos “Giminės po 20 metų” su pačia Rūta Ščiogoliovaite.

Jei gerai pamenu, tai šių metų kovo 30 dieną LRT Tarybos patvirtintoje ”LRT tarybos narių susipažinimo su LRT informacija tvarkoje” yra nurodyta, kad LRT programų tinkleliai, kol jų nepatvirtina LRT taryba, yra konfidenciali informacija, kurios viešai skelbti nevalia.

Taip pat, jei gerai pamenu, administracijos pageidavimu, tinkleliai visada būna svarstomi ir tvirtinami uždaruose posėdžiuose. 

Todėl toks konfidencialios informacijos viešas paskelbimas neabejotinai pažeidžia LRT veiklos nuostatus ir kitus galiojančius teisės aktus.

Prisimenant, kad vienas iš LRT Tarybos narių yra portalo lrytas.lt vyriausiasis redaktorius ir turint galvoje, kad konfidenciali informacija pirmiausia pasirodė “Lietuvos ryto” leidinyje, būtų galima įtarti, kad informacija nutekėjo šiuo kanalu - visi LRT tarybos nariai konfidencialią informaciją apie siūlomus būsimus tinklelius gavo dar praėjusią savaitę.

Tačiau tai, kad šalia paviešintos konfidencialios informacijos puikuojasi interviu su LRT generaliniu direktoriumi A.Siaurusevičiumi, leidžia spėti, kad LRT Tarybos narys R.Valatka čia tikriausiai niekuo dėtas.

Panašu, kad konfidencialią informaciją “TV Antenai” nutekino pats LRT generalinis direktorius. Nepaisydamas savo paties pasirašytų įsakymų.

Juk generalinio direktoriaus niekas nenubaus. Nes nubausti jį gali tik LRT Taryba. O ji direktoriumi pasitiki.

Gal ir gerai.

LRT Tarybai antradienį nebebus ką svarstyti, dėl ko ginčytis ir ką tvirtinti.

Ne pirmas ir tikriausiai ne paskutinis kartas.

Šios sudėties LRT Tarybai toks administracijos elgesys, atrodo, visiškai priimtinas.

Tik kam tada ta LRT taryba iš viso reikalinga?..

Rolando Skaisgirio kedopedofilopatinis  daiktas pralaimėjo S. Bartkaus bulvainfogliancošokiniam dalykui.

uagadugu.lt

Paauglių gyvenimus užvaldžiusios technologijos diktuoja kitą, naują, bendravimo manierą, kur neliko vietos kableliams, nosinėms ir kitoms filologinėms vingrybėms.

Na, aš jau nesu paauglys (bent naiviai tikiuosi, kad tokiu niekas manęs nelaiko) ir už juos kalbėti negaliu. Tačiau pažiūriu į FB, pažiūriu į tinklaraščius ir ką matau? Taip, klaidų yra. Kai kur yra ir šveplavimo. Tačiau nematau TOKIO baisaus neraštingumo. Beje, pats Skype ir sms bendrauju šveplai ir dažnai be kablelių. Ir ką? Privačiuose pokalbiuose aš dar ir keikiuosi. Beje, riebiai. Nereikia vaizduoti, jog dėl to atsitinka kažkas baisaus.

Rašymas šiandien yra gal net ir svarbesnė abipusės komunikacijos forma negu seniau knyga. (Kai buvo knyga, buvo vienpusis ryšys.) Todėl ir pats rašymas neturi būti normuotas neoficialiose vietose (prastokai išsireiškiau, bet tiek to), o graudenimas, kad tai pražudys raštingumą – juokingas. Jei kas ir pražudys, tai nesėkmės motyvuojant jaunimą mokytis.

P.S. Straipsnyje šiek tiek liūdima, kad Šiaulių universitetas nesurinko filologijos kurso. Gal nesurinko ne dėl to, kad nerūpi kalba, o todėl, kad universitetas – Šiaulių? Ir jame tiesiog ši disciplina niekam tikusi?

P.P.S. Aš esu už taisyklingą rašybą. Tačiau mieliau pasišaipau iš klaidų seklbimuose arba žiniasklaidoje negu verkšlenu, kad visas pasaulis eina šuniui ant uodegos (bent šia tema).

Štai keletas:

Emigrantai skęsta svaigalų jūroje.

Emigrantų vaikai pasmerkti?

Emigrantai rizikuoja netekti vaikų.

Emigranto namai – brangu, nejauku, nesaugu.

Emigrantai grįžta pervargę ir iškankinti vienatvės.

Paieškoję rastumėte ir daugiau neigiamų atspalvių. Ne tik tuose tekstuose, kuriuose antraštė aiškiai nupiešia nuomonę.

Parašyčiau, išvadas darykite patys, bet tuoj sulauksiu hadrian pastabų, kad išvadas padaryti turiu aš:)

O šiaip manau, kad pastaruoju metu padaugėjo neigiamų tekstų apie emigraciją. Tam tikras šviečiamasis darbas (?), kurį atlieka žiniasklaida. Negaliu pasakyti, ar pritariu atbaidymui nuo migravimo, tačiau situacija man tikrai įdomi. Jei dabar reiktų rašyti kursinį darbą, rinkčiausi emigranto gyvenimo atspindėjimą žiniasklaidoje. Tada detalesnes išvadas padaryčiau. O dabar mano verdiktas: niekas nejaučia naudos iš emigruojančių tautiečių. Mažiau žmonių – mažiau vartotojų. Net jei prieš tai jie vartojo iš bedarbio pašalpos…

Suprantu, kad ne visada gali pavykti nuspėti, ar žmogus kvailas, bet čia jau antrą kartą pasirodė žmogėnas. Ir vis vien priima. Na, atleiskite, bet man gaila to vargšelio. Gal jis ir nėra sutrikęs, gal tiesiog nori tokiu būdu prasimušti (Lietuvoje juk Minedas įsirėžė į sąmonę tiesiog). Tačiau nepamirškime, kad televizijoje reikia ir estetikos… O šiuo atveju tai tikrai nebuvo estetiška. Vakarienę valgyt gal ir galėsiu, bet nuotaika kažkokia ne tokia pasidarė.

P.S. Atleiskite tie, kurie dažniau užsuka į tinklaraštį (tikiuos, kad tokių yra). Nerašiau, nes nebūdamas Vilniuje sunkiai prisiverčiu sukurpti bent eilutę. Be to, iš pagarbos skaitytojams, stengiuosi nerašyti bile rašyt. Ne visada pavyksta, žinoma.

Dresuotos gyvatės žino kur kąsti

Vakar LNK pristatė jubiliejinį, 15-ąjį sezoną, kuris sutapo su “Kviečiu šokti” projekto pristatymu. Atvirai prisipažinsiu, kad mačiau labai nedaug, todėl palikau nelabai nusivylęs – negalima nusivilti tuo ko nematei. Bet iš to ką spėjau išvysti tai įspūdis buvo tikrai nekoks. Na kam gi nebūna. Pagalvojau, kad ankščiau nematytas filmas Gyvatės lėktuve tai lyg ir atsarginis LNK planas – jeigu kam nors nepatiks šokiai, tai bent galės pasimėgauti filmu, kurį netgi 65 tūkstančiai IMDB skaitytojų įvertino daugiau nei 6 balais. Ankščiau toks įvertinimų kiekis ir sakyčiau aukštas balas dažniausiai garantuodavo pusėtiną laiko praleidimą.

Bet tik ne šįkart. Tiesa filmo pradžia nieko blogo nežadėjo ir tiesiog priminė eilinę įtempto siužeto holivudo produkciją. Bet, kai filmui dorai net neįsibėgėjus buvo pradėta sodinti į lėktuvą, man jau pasidarė neramu apie ką gi bus šis filmas. Ir kas gi vyks sekančias 2 valandas. Apie tokią ilgą kovą su gyvatėmis negalėjau nė pagalvoti. O be reikalo. Filmui įpusėjus aš pirmą kartą gyvenime supratau, kad įmanoma į ką nors įtikėti taip stipriai, kad metus normalų gyvenimą eiti dėstyti tautiečiams apie savo praregėjimą. Prisiekiu, kad jeigu būčiau matęs šį filmą 2006 metais, kai jis buvo demonstruojamas kino teatruose, tai net nebaigęs jo žiūrėti, bučiau išėjęs į gatvę ir bandęs sulaikyti visus norinčius pasižiūrėti šį filmą. Ir netgi daugiau. Manau būčiau savo gyvenimą pašventęs tik tam, kad niekas daugiau šio filmo neišvystų. Kaip gerai, kad aš labai retai lankausi kino teatruose – gyvenimas būtų nuėjęs šuniui ant uodegos.

Net nežinau, kodėl ir kaip man pavyko pažiūrėti šį filmą iki galo. Tiesa išjungus televizorių mane aplankė prašviesėjimas – supratau, kad šis filmas neturėjo režisieriaus. Buvo visiškai aišku, kad šykštuolis prodiuseris pagailėjo pinigų nusamdyti režisierių, o gal tiesiog visus pinigus išleido pasamdyti Samueliui Džeksonui, todėl darbavosi tik aktoriai ir operatoriai. O kai visiems atsibodo filmuotis, tai filmo pabaigimo vakarėlyje visa nufilmuota medžiaga buvo sumesta į dėžę su montavimo klijais. Ir baisiai sėkmingo atsitiktinumo dėka gavosi tai ką aš mačiau prieš eidamas miegoti. Tai supratęs iškart užmigau laimingas.

Koks buvo mano nusivylimas, kai šįryt nusprendęs pasitikslinti dėl režisieriaus sužinojau, kad jų buvo netgi 2. Sekanti logiška mintis buvo, kad jie abu šiuo metu turėtų būti kalėjime už netyčinę žmogžudystę. Nes nors užmušk netikiu, kad prodiuseris išvydęs kur buvo iššvaistyti jo pinigai nebūtų gavęs širdies smūgio jau pirmosios peržiūros metu. Mano didžiai nuostabai prodiuseris irgi tebebuvo gyvas. Sekantis spėjimas buvo, kad kalėjime turėtu sėdėti pats prodiuseris -  dauguma kino kritikų jeigu nenusišovė kino salėje, tai bent jau nemažai jų turėjo mirti negalėdami susitaikyti su mintimi, kad jų profesija paliks nebereikalinga. Nes kiekvienas matęs šį kadrų kratinį puikiai sugebės atlikti kritiko darbą ir paskleisti žinią likusiesiems. Jeigu manote, kad aš bent kiek tai perdedu, tai Jūs smarkiai klystate. Ne taip seniai kalbėdamas su viena šviesių plaukų ir tamsios odos šeimininke, kuriai muilo operos atrodo meno kūriniai,  sužinojau, kad esu nevienišas savo jausmuose dėl šio filmo.

Turbūt pamanėte, kad aš esu snobas mėgstantis kabinėtis prie smulkmenų? Ne, aš tikrai nesu priekabus filmų žiūrovas. Man netgi patinka, kai filmuose blondinės dėvinčios kelius dengiančias uniformas pavojaus akivaizdoje persirengia į mini sijoną. Aš tikrai tikiu, kad žmogus bent kartą gyvenime žaidęs su Playstation gali nutupdyti Boeing 747.  Apie tai, kad  į pilotų kabiną galima patekti sulankstomo peiliuko pagalba nežinojau, bet kas gi dabar netaupo? Fizikos dėsnių net neminėsiu, nes kuo ta fizika įsivaizduojanti esanti? Holivude apie ją tikrai niekas nėra girdėjęs. Reiškia ji kaip ir neegzistuoja. Ir gerai. Mes irgi galime egzistuoti be fizikos. Kad tik linksmybių būtų.

Jeigu paskaitę šį mano atsiliepimą nusprendėte patys įsitikinti ar tikrai šis filmas toks blogas, tai nedarykite to! Tai gali  pakeisti visą Jūsų  gyvenimą. Aš tikrai nežinau kada nustosiu bandęs prisiminti ar teko kada matyti prastesnį filmą. Prisiminus tokius kritikų sudirbtus filmus kaip Rembo pagalvoju, kad lyginant su šiuo kūriniu tai buvo tiesiog šedevras. O Stalonė nusipelnė net ne Oskaro ir ne žvaigždės šlovės alėjoje, o 10 metrų aukščio auksinės Oskaro statulos pastatytos šlovės alėjoje. Ar kaip ten ji vadinasi.

Po vakar rimtai svarstau ar nevertėtų ištrinti LNK dažnio iš televizoriaus. Ar bent jau išlupti distancinio valdymo pultelio mygtuko kuris naudojamas LNK įjungti. Belieka tikėtis, kad sveikas protas nugalės emocijas ir pirmadienį nereikės eiti į TOPO centrą. Nors palaukit,  šįvakar 2 minutės šlovės per LNK? Kas žinote, su kuo paprasčiau lupinėti guminius mygtukus?

Masinės informacijos priemonės, tai verslas gaunantis pinigus egzistavimui už informacijos visuomenei pateikimą, dabar ir už reklamą. Ar melą galima vadinti informacija? Arba dalinius faktus?

Ką manote apie masinių informacijos priemonių reklamuojamą šampūną? Bet kokį, markė nesvarbu? Informacija nežinantiems – šampūnai turi ingredientą vadinamą SLS (Sodium Lauryl Sulfate – SLS) – natrio laurilsulfatas – pavojingą kancerogeninę medžiagą, kuri ilgai išlieka kepenyse (plaunant galvą ši laki medžiaga gali papulti visur). SLS naudojamas, kaip putos, papildomai tirpdo riebalus. Pramonėje naudojamas, kaip grindų ploviklis. Išvadas palieku pasidaryti jums patiems. Kai kuriais šampūnais plaunant galvą burnoje jaučiasi jo skonis. (aut. Patirtis) Kaip manote, ar šampūno reklama tai informacija? Ar melas? O gal reklamai melas leistinas? Kas yra reklama savo esme, kai parduodamas nuodas? Ir kuo galima pavadinti tą, kuris reklamuoja šį, arba kokį kitą nuodą?

Kaip žiūrite į Č. Darvino evoliucijos teoriją? – Kad žmogus išsivystė iš beždžionės, arba dar iš ko nors? – Ji jau senokai paneigta, bet oficialiai jos vis dar prisilaikoma, vis pateikiami faktai, kad atrasta dar kažkieno kaukolė esanti, kaip tarpinė grandis tarp dabartinio žmogaus ir nežinia ko, nes dar neatrasta galutinė grandis.

Kaip jums patinka Einšteino visuotinė reliatyvumo teorija? Ji nuostabi – bet nors yra tik teorija, daugelis jos išdavas pateikia, kaip argumentuotą faktą, nors nebuvo nei bandymų, nei jokių rezultatų. Tik teorija. Bet ją išdėstė didis autoritetas ir autoriteto nuomonė gali būti priimama, kaip faktas.

Sakoma dabartinis mokslas gali apskaičiuoti viską, bet ne, visi figūrų kontūrų apskaičiavimai vyksta remiantis euklidine geometrija, t.y. figūromis kurių iš esmės gamtoje beveik nėra – trikampiais, stačiakampiais, apskritimais (apskritimai yra), tiesėmis, kreivėmis. Pabandykime matematikos pagalba apskaičiuoti medžio su lapais, arba debesies apimtį ir atkartoti tą figūrą. Manau nukopijuoti gamtos nepavyks. Mes tolstame nuo gamtos bandydami sukurti kažką geresnio – to niekada nebus.. ir kai mums sakoma – mokslo pasiekimai, galime mintyse pridėti – žmonijos praradimai. Kas finansuoja dabartinį mokslą?

Ką žinome apie kasdienį vandenį? Kad turi 88,6% deguonies ir 11,4% vandenilio. Cheminė formulė H2O. Žmoguje yra 65-70% vandens. Visa kita informacija liečia tik vandens poreikius ir chemines reakcijas. Dar žinome, kad negavus vandens mirsime. Tai kas gi yra vanduo, kokią reikšmę turi žemėje ir kokią reikšmę turi žmogui, jo dvasiai, mąstymui – tam kas žmogų daro žmogumi? To oficialiuose šaltiniuose nerasite, juose tik sausi faktai ir jokios informacijos. Kodėl vandens negalima pagaminti, juk tik vandenilis ir deguonis?

Blogiausia tai, kad žmonės atpratinti mąstyti metodiškai, mums pateikiama informacija yra tik faktologinė (vien faktai). Tai naudinga valdantiesiems, nes kitu atveju būtų greitai identifikuoti, kaip didžiausi valstybės-pasaulio kenkėjai. O šiuo atveju valdantieji gali pasakyti – įstojome į ES, gauname struktūrinių fondų paramą (esą dykai), štai kokie mes šaunuoliai – juk tik mūsų pastangų dėka Lietuva įstojo į ES, kuri dykai dalija mums pinigus. Tauta džiaugiasi. Kam dalija? Ir ar tikrai dykai? Ir faktas: 1990 metais Lietuva nebuvo skolinga nė vienai užsienio valstybei. Įstojusi į tarptautinę valstybių organizaciją (ES), kuri dykai dalija pinigus, ji šiai dienai turi 35,89 milijardo litų skolą (http://www.2g.lt/). Kur laimėjimas ir kas laimėjo?

Apie infliaciją – mums sako infliacija, kainos kyla, bankai didina maržą, palūkanas . Melas, infliacija yra bankų veiklos produktas, tik bankai tai parodo sukeisdami vietomis priežastį su pasekme. Jie sako, didiname banko maržą, nes padidėjo infliacija. Iš tikro tai bankai savo veikla sukėlė infliaciją, o po to dar ir padidino maržą. Čia rasite daugiau informacijos apie tai: http://www.sarmatas.lt/08/krizes-mechanika-arba-krizes-kaltininkai-video-rusu-k/

Vėlgi mums sakoma – pakilo naftos, arba daržovių kaina. Nieko panašaus, kainos nekyla pačios, jas kaip taisyklė kelia suinteresuotos verslo-finansų grupuotės, arba mūsų valdantieji (benzino akcizas + PVM; atitinkamai 1,5 LT + 21% PVM už litrą benzino, daugiau, kaip 50% benzino kainos).

Krizė. Mums sako – niekas nekaltas, juk krizė. Taip, krizė, bet ar tikrai niekas nekaltas dėl jos? Ir ar kas atsakė už šią krizę? Juk tai galima prilyginti didžiausiam šimtmečio nusikaltimui. Bet nuteistas, ar patrauktas atsakomybėn nebuvo nė vienas asmuo, ar organizacija. Nors pagal mūsų teisę, teisiama net už netyčinius nusikaltimus. O ši krizė yra ne kas kita, kaip kryptingos, organizuotos nusikalstamos veikos rezultatas. Bet kaltų nėra – bankai remiami mokesčių mokėtojų pinigais, nors būtent jų ir fondų biržų dėka pasaulyje kilo ši krizė. Banko pelnas privatizuojamas, o nuostoliai nacionalizuojami, t.y. juos apmokame mes visi. Teisės aktai leidžia bankams veikti taip, kad jie nebus įvardijami nusikaltėliais net tada, kai daro akivaizdų ir visiems suprantamą nusikaltimą. Tapo įprasta, kad bankai, tai lyg atskira valstybė valstybėje, kuri gali diktuoti vyriausybėms savo valią, antraip grasina pasitraukti iš šalies. Rezultatus matome šiandien – jie akivaizdūs.

Mums sako – demokratiški rinkimai. Panagrinėkime patį žodį demokratija ir suprasime, kad rinkimai tikrai demokratiški ir atitinka tą žodį. Tik mūsų mąstymas nepakilęs iki to, kad suprasti, jog “demokratiškai” anaiptol nereiškia “teisingai”, todėl ir buvo panaudotas žodis būtent demokratija. Šis žodis kilęs Antikinėje Graikijoje, (gr. δήμος ‘liaudis’ + κρατῶ ‘valdau’). Plačiau paėmus, toje Graikijoje ir truputį vėliau Romoje, tik laisvi piliečiai vyrai turėjo teisę balsuoti, ar reikšti savo nuomonę. Vergai ir moterys neturėjo jokio balso. Išvertus į žmonių kalbą – vergvaldžių valdžia. Nors oficialioje literatūroje to niekada nerasite. Net Aristotelis yra pasakęs, kad demokratija palanki demagogams (http://lt.wikipedia.org/wiki/Demokratija – Antikinė (tiesioginė demokratija).

Todėl galime drąsiai teigti, kad rinkimai pas mus tikrai demokratiški – čia jokio melo nėra. Melas tik pačiame žodžio demokratija išaiškinime.

Mums sako – žinios per televiziją. Nieko panašaus, jokių žinių jūs ten negausite – jums eilinį kartą bus praplautos smegenys naujienomis, apie politikų pasivažinėjimą posėdžių metu į Tailandą, kriminalais, kuriuose dalyvauja pasigėrę, valstybės girdomi asmenys (nuo 1994 m. 24 kartus liberalizuotas alkoholio įstatymas) ir panašiais niekais. Bet jums per žinias nepasakys, kad planuojamos naujosios AE elektros kaina bus daug didesnė už dabartinę ir maža to, valstybė bus įsipareigojusi ją pirkti (žinoma mokėsime mes visi), nes kitu atveju joks investuotojas prie AE statybos nagų(pinigų) nekiš, niekas nepasakys, kad planuojamas elektros tinklų pardavimas, bet mielai praneš, esą prezidentė džiaugiasi, kad Lietuvoje atsirado elektros rinka, nes buvusioji senoji IAE anksčiau šiam procesui trukdė. Kas daugiau rūpi žmonėms, ar kažkokia spekuliatyvi rinka, ar žemos elektros energijos kainos, kurios buvo esant Ignalinos AE ?

Dar per televiziją mums parodys serialus įvairioms amžiaus grupėms, kuriuose smegenys plaunamos lyg ir kasdieniu aktorių gyvenimu, kur išdavystės norma, narkotikų ir alkoholio vartojimas šaunus dalykas, o alus ir rūkymas tiesiog kasdienybė. Kur moterims svarbu, kaip gražiau pasipuošti išduodant savo meilę su jo draugu, o vyrams patenkinti savo aistras, sunaikinti konkurentą, ar kompanijoje pagerti alaus. Kur moterys nuostabios, kartais bejėgės ir verkiančios, bet kai keršija, tai jau keršija – tas saldus žodis kerštas! Visa tai jaunimas siurbia, kaip kempinė, pradedant aprangos stiliumi, baigiant alumi ir cigaretėmis. Nekalbant apie ateities planus, juos dar pamatysime, nors emigracija – viena iš pasekmių.

O jei jums parodys apie klimato atšilimą, tai būtinai sužinosite (jei dar nežinojote), kad dėl šito kaltas CO2. Bet tai irgi yra netiesa, nes CO2 kiekis pakyla esant šiltesniam klimatui, t.y. CO2 – tai pasekmė, o ne priežastis. Daugiau apie tai video medžiagoje: Pasaulinį atšilimą nutraukė “hakeriai” http://www.atoveiksmis.lt/

Pabaigai: – viskas ką jūs girdite, ar matote, ar skaitote turėtų kelti jums klausimą: kokiu tikslu tai sakoma, rašoma, ar rodoma? Tam, kad mes kažką žinotume? Ne! – Viskas daroma vardan pinigų, arba dėl to, kad norima nuslėpti žymiai svarbesnius dalykus nukreipiant mūsų dėmesį. Dar viena priežastis – ugdyti mus bedvasiais vartotojais, kuriems svarbus tik asmeninis gerbūvis, o žodis garbė, ar sąžinė, kelia pašaipą. Ugdyti mus tuščiagalviais ir karjeristais, kuriems iš televizoriaus skambančios frazės ir rodomi vaizdai – visas gyvenimas, o viršininko pasakyti žodžiai, kaip šventa malda. Kuriems atrodo, kad jie žino viską, kai tuo tarpu žino tik vieną faktą, bet paaiškinti kodėl taip vyksta negali. Televizijos „kerams“ pasiduoda ir “mūsų politikai” – šokdami ir dainuodami scenose, kaip prastos rūšies aktoriai. Bet televizija juos tam skatina! Ir jie jau klauso!

Ar mums negėda dėl to, kad rinkome šiuos žmones? Pažiūrėkime atidžiai į ką jie pavirto (o gal visada tokiais ir buvo?) ir užduokime sau klausimą: ar dar ilgai leisimės kvailinami masinės informacijos priemonių(MIP), ar vieną kartą pradėsime galvoti sava galva, o ne aklai priimdami tai, kas atnešama ant lėkštutės, ar tiesiog subrukama į galvą, bekramtant čipsus prieš televizorių?

Arvydas Daunys

Ona Kolobovaitė "Šok su manimi" vakarėlyje

Kad jau apie šaipiausi iš “Kviečiu šokti”, tai nusprendžiau nesivaržyti ir dėl “Šok su manimi”. Beje abu projektai šįvakar 19 valandą atidaro naujus TV3 ir LNK sezonus. Tiesa, tie sezonų atidarymai bus labai ištempti ir tikrasis atidarymas bus berod tik sekantį savaitgalį. Bet šokiai prasideda jau šiandien. Aš tai bent pirmąsias laidas tikrai pažiūrėsiu.

Prisipažinsiu, esu nusivylęs teliko rodoma programa Lietuvoje. Tiek daug to eterio laiko ir taip jį nezgrabnai užkiša visokiu šūdu, kuris netgi nevisai yra lietuviška prekė ar kažkas bent kažkiek originalaus, o dažniausiai pirktas arba tiesiog pavogtas pakeitus vinjetes ir pavadinimą iš užjūrio kanalų. Ir man šiaip nepatinka pramoginiai šokiai, nepatinka žiūrėt į taukuotasnukius gimtinės selebričius, o ir tos aktualijos, aš tikiu kad gal jos ir aktualios, bet dažniausiai liūdnos ir šūdinos. Na kam reikia viso to mėšlo, nejaugi telikas nebegali būti kaip ankščiau- pramogas visai šeimai užtikrinanti dėžė, kur kiekvienas gali sau kažką atrasti, ir net nekalbant apie tuos šimtus kartų matytas laidas, ar nuvalkiotą muilą. Manau kad gali. Viskas ko reikia tai naujos, mūsų tautiniam mentalitetui tinkamos idėjos. Reikia tik surasti kažkokį bendrą visiems tautiečiams bruožą, tada galima galvoti apie daug platesnę tikslinę auditoriją, galima sukurti tokį „Šou“, kuris daugiau ar mažiau tiktų visiems, kuris būtų ne tik dovana įdomių reginių ištroškusioms akims, bet kartu ir pamokanti istorija, galbūt netgi likimus keičiantis, ar bent jau susimastyti priverčiantis išgyvenimas. Tikriausiai pamanysite kad aš šiek tiek idealistas, tačiau savo utopijoje matau kaip visi kartu, pačiu žiūrimiausiu metu, kokią 20 valandą, metame visus savo užsiėmimus ir įsijungiame vieną ir tą patį kanalą, o kitą dieną, darbuose, mokymosi įstaigose ar visuomeniniame transporte dalinamės išgyvenimais, spėliojame „kaip ten bus toliau“. Ir visai nesvarbu, ar automobilių vagis, ar pencininkas, ar klestinčios reklamos agentūros projektų vadovas, o gal eilinis prasilakėlis statybų darbininkas– visi visi turėtų ir bendrą tema apie ką pašnekėt, ir tą bendrumo jausmą, kuris apima kai pajunti turįs bent vieną rimtą bendrą interesą su aplinkiniais…

Sakote neįmanoma? Įmanoma, ir aš beveik praktiškai žinau kaip. Tai būtų visiškai novatoriškas ir tobulai pritaikytas mūsų krašto publikai projektas– realybės šou „dugnas“.

(Iš karto noriu prisipažinti kad nesu šios idėjos autorius, „copywraitas“ turėtų priklausyti tokiam mano bičiuliui Juozui iš Kauno, aš tik galbūt vienintelis įžvelgiau jos perspektyvą, išsaugojau atmintyje ir leidau sau šiek tiek ją apgludinti, adaptuoti pagal susidariusią šiuo metu rinkos padėtį.)

Dabar pati idėja:

„Tikros realybės šou „Dugnas““

Aprašymas (tv antenai):

„Tikrosios realybės šou Dugnas“, tai pusiau realiu laiku vykstanti dokumentika, kurios metu pamatysime ne tik daug įdomių užduočių, estafečių ar išgyvenimų, bet ir daug ko pasimokysime apie tikrąją žmogaus prigimtį.

Dvylika dalyvių, iš visos Lietuvos dešimt savaičių gyvens, tiksliau egzistuos, o dar tiksliau bandys išlikti izoliuotoje ir visai žmoniškam gyvenimui nepritaikytoje aplinkoje, kur kovodami su šalčiu, drėgme, prasta mityba, vieni kitais ir savimi bandys įrodyti Tau, mielas žiūrove, kad yra verti pagrindinio prizo– naujo gyvenimo“

Idėjos aprašas:

Įvairiuose Lietuvos miestuose ir kaimuose vykdoma atranka (rodoma įvadinėse serijose), kurios metu surenkama 12 dalyvių. Tai turėtų būti visiški degeneratai– įvairūs prasilakėliai, veltėdžiai, narkomanai, vagys recidyvistai, ir šiaip visi kurie nusispjovę ant moralės normų ir jau pasiekę, pagal mūsų socialinės visuomenės nuostatas visišką „Dugną“. Dalyviai, arba kitaip– personažai atrenkami tokie, kad būtų surinkta kuo margesnė kompanija. Asmenybės turėtų būti kuo spalvingesnės, išsiskiriančios ir tarpusavyje nesuderinamos, kad žiūrovui būtų įdomiau, ir susidarytų kuo daugiau įvairių spontaniškų situacijų dalyviams tarpusavyje komunikuojant viso šou metu.

Dalyviai, kuriems pavyksta pereiti atranką, iškarto po rezultatų paskelbimo, atskiriami nuo jų įprastos aplinkos, ir apgyvendinami uždarose realybės šou patalpose, kur nebus jokio ryšio su išoriniu pasauliu visą filmavimo laikotarpį, kol iškris iš žaidimo, arba iki finalo, kuris turėtų vykti po dešimties savaičių.(Aišku nebent rėmėjas būtų viena iš mobilaus ryšio bendrovių, tada to ryšio tektų šiek tiek suteikti)

Pačios patalpos, kuriose vyks visas filmavimas neturėtų būti tinkamos gyventi, turėtų galimybę visiškam izoliavimui nuo išorės, turėtų būti atokiau nuo didžiųjų miestų, sudarytos iš keleto atskirų erdvių ir pakankamai didelės įvairių estafečių ir užduočių vykdymui. Manau tam puikiai tiktų koks apleistas buvusios karinės bazės bunkeris. Drėgmė, šaltis tamsa ir betonas turėtų būti pagrindinė tematika. Ir dar– visiškai jokių komunalinių patogumų.

Šou eigoje, dalyviai atlikinės įvairiausias iš anksto socialinių mokslų žinovų sukurtas užduotis, kurių visų pagrindinė tema būtų nepasitikėjimas, savanaudiškumas, klasta, pavydas ir panašios savybės. Dalyviai, kad įveiktų išbandymus turės parodyti savo „tikrąjį aš“, atsisakyti paskutinių žmogiškumo likučių, ir siekti tikslo „Bet kokia kaina“. Teisingai įvykdę užduotis dalyviai bus skatinami įvairiais jų gyvenimo sąlygas gerinančiais prizais, tarkim šiltesniais rūbais, miegmaišiais, papildomu maisto daviniu, o vienas, pats uoliausias– bilietą į kitą etapą, apeinant balsavimus ir kitas galimybes iškristi.

Pagrindinis viso šou prizas būtų ala didžiausia visų dalyvių siekiamybė, tai „naujas gyvenimas“– naujas gyvenimas nuo A iki Z, tai nebrangus vieno kambario butas; darbas su terminuota vienerių metų sutartimi vienoje iš rėmėjų įmonių; „reprezantacinės lėšos“ kažkur 50000 litų, skirtų naujam garderobui, buities rūpestėliams susitvarkyti; reabilitacijos kursai; įvaizdžio specialisto konsultacija ir abonentas tinklapyje www.darnipora.lt– padorios antrosios pusės paieškoms.

Pagrindimas:

Šis projektas turi milžinišką potencialą nes:

1. 1. 1. Didžiajai daugumai patinka matyti kaip kažkam nesiseka, įpatyngai matyti kaip kažkam nesiseka labai smarkiai.
      2. Žiūrėdami į padugnes ir niekšiškus poelgius žiūrovai tarsi patys pasijaučia geresni( mintyse norom nenorom iškyla „aš taip niekada nesu pasielgęs/niekada taip nepasielgčiau).
      3. Iš „moraliosios“ pusės– taigi čia labai kilnus tikslas, naujas gyvenimas, antras šansas, drąstiški pasikeitimai į gerą ir taip toliau
      4. Kadangi personažų asmenybės bus labai skirtingos, kiekvienas žiūrovas galės susirasti sau favoritą, už jį sirgti ir balsuoti ir taip toliau.
      5. Projektas turėtų išliekamają vertę ir jam pasibaigus, galima po to imti interviu iš dalyvių, kurti atskiras laidas apie tai kaip „tai pakeitė mano gyvenimą“
      6. Neribotos rėmimo galimybės, nuo mobilaus ryšio bendrovių (tele2 veikia net „bunkeryje“), komercinių festivalių (be2geva–paganyk savo vidinį bom’žą), skalbimo priemonių (nuplaus viską, netgi tavo nešvarią sąžinę), alkoholinių gėrimų (kai pasiekiu „dugną“, atsikemšu kitą) ir taip toliau ir panašiai. Galimybės įkišti paslaugas ar produktus yra visiškai neribotos, juk „kai nieko neturi, tai reikia visko“

Galimi šūkių variantai:

„Pasiekus „Dugną“ lengva atsispirti“

„Žiūrim į gyvenimą „Dugne“, ir nereik žiūrėt daugiau į save“

„ „Dugnas“– realiausias antras šansas“

„ „Dugną“ tik pasižiūriu, ir kaip gerai gyvenu suprantu“

„Padėki nerimą bei problemas į šalį ir kaip kiti blogai gyvena pažiūrėk!“

Wikas Wikutauskas

Tik šiandien radau tą interviu, tad jei kam nors bus įdomu, jis čia.

Buvo ir reakcija… Joje man labai patiko interviu vertinimas:

Kritiškai mąstant negalima nepadaryti išvados, jog kažkokio ypatingo analizės gylio (nesakau „kompetencijos“ – galų gale, tai nėra profesionalus pokalbis) toliau ir neverta tikėtis.

Buvo šiek tiek vertinimų bei reakcijų ir čia.

Paskaitinėjau… ir dar kartą susimąsčiau apie tai, ką reiškia terminas “socialinis tinklas”.

Man žodis socialinis siejasi su žmonių santykiais.

Ar Facebook’e yra žmonių santykių?

Kažkas tikriausiai pasakys taip…

… Ir dar prisiminiau, kad man nepatinka O.Koršunovo spektakliai.

O ar būtinai privalo patikti? 

Kitaip negaliu vadintis šiuolaikiniu?:))

Serialo "Liudininkai" plakatas

Jau rašiau apie šį serialą pažiūrėjęs pirmąją seriją. Tada buvo neaišku ar kūrėjai nėrėsi iš kailio filmuodami tik įvadinę seriją, ir  ar vėliau “Liudininkai” nesuprastės. Pažiūrėjęs pastarąją, berods 3 seriją, turiu pripažinti, kad mane jis sudomino. Nemanau, kad serialas taps populiarus – antradieniais visi įpratę žiūrėti “Kalėjimo beglius“. Kuris savo ruoštu manęs visiškai nesudomino. Esu matęs pirmas 3 ar 4 serijas, ir dar kelias iš paskutinio sezono. Tai kriminalinė “Santa Barbara“. Ne ta, siužeto nebūvimo prasme, bet, kad netgi paprasčiausios situacijos dirbtinai tempiamos kol užsimanai perjungti kanalą. Visus 4 “Kalėjimo bėglių” sezonus drąsiai būtų galima sutalpinti į vieną. Ir tai jau būtų ištempta. Tai ką, parodydavo per 1 seriją, buvo galima parodyti per 5 minutes. Suprantu, kad dabar daugelis mintyse ar netgi garsiai juokiasi koks aš neišprusėlis. Galbūt. Bet niekad nesupratau kodėl žmonės taip mėgsta “Kalėjimo bėglius”. Ir nemanau, kad kada nors sugebėsiu tai suprasti. Taip, kaip ir  jie greičiausiai nesugebėsi suprasti kodėl man patinka “Liudininkai”.

Deja, bet aš ir pats nelabai galiu paaiškinti kodėl. Kaip jau minėjau rašydamas apie “Viešbutis Babilonas”, man patinka šou su savi ironija. “Liudininku” personažų savi ironija verčia mane garsiai juoktis. Taip, gal aš primityvas. Bet man patinka  šio serialo stilius. Tiek nuogystės pateisinamos ir jomis nepiktnaudžiaujama. Tiek nepersistengiama su moralinėmis vertybėmis ir gyvenimas parodomas toks koks jis yra iš tikrųjų, nepagražinant nė per nago juodymą. Režisieriaus ar operatorių darbas irgi be priekaištų. Tai labai kokybiškas TV produktas, prie kurio nė norėdamas negalėčiau prisikabinti. O man to ir užtenka.

Aišku aš suprantu, kad JAV Maršalų tarnyba tikrovėje labai skiriasi nuo rodomos seriale. Bet kam tai rūpi? Nebent tikriesiems JAV Maršalams? Todėl jeigu Jūs nepriklausote minėtajai tarnybai, mėgstate šou su jumoru ir antradieniais neturite ką veikti nuo 22 iki 23 valandos, tai drąsiai galite persijungti į TV3 kanalą ir pasižiūrėti serialą “Liudininkai”.

Laidos "Kviečiu šokti" pristatymo komiksai 1/3

Laidos "Kviečiu šokti" pristatymo komiksai 2/3

Laidos "Kviečiu šokti" pristatymo komiksai 3/3

Išvydęs “Kviečių šokti” pristatymo nuotraukas nesusilaikiau. Niekad anksčiau nebuvau daręs nieko panašaus. Jeigu žinot kokią normalesnę programą kurti komiksams tai pasidalinkit. Šįkart naudojausi Comic Life kuri šiaip skirta Macintosh OS ir Windows versija labai nepatogi. Panaudotos A.Didžgalvio nuotraukos.

serialo Viešbutis "Babilonas" plakatas

Kad jau prisižadėjau rašyti apie visas TV laidas kurias žiūrėjau iki galo neišjungdamas televizoriaus, tai negaliu neparašyti apie pirmadieniais per TV3 rodomą Viešbutis „Babilonas“. Tai retas BBC serialas rodomas Lietuvos televizijose. Ypač komercinėse. O gaila – BBC produkcija tikrai kokybiškesnė už daugumą JAV televizijos laidų.

Pagrindinė priežastis dėl kurios su mielu noru žiūriu šį serialą tai didelė jumoro ir ironijos porcija kiekvienoje serijoje. Negalėčiau pasakyti, kad tai grynai angliškas jumoras. Labiau jau toks šiuolaikinis internacionalinis. Gal tik saviironijos kiekis didesnis nei JAV produkcijoje. Bet jumoras tikrai negrubus ar vulgarus. Nors šiaip vulgarybių tai netrūksta bene kiekvienoje serijoje. Nors ko gero tai tik duoklė mažiau išprususiems žiūrovams. Man tai nemaišo. Kas mane kiek tai erzina ,tai perdėtas moralizavimas. Ypač pagrindinis veikėjas, tai… toks angeliukas be sparnų ir vilkintis juodą kostiumą. Berods pirmo sezono paskutinėje serijoje jį buvo pašovę, tai tikrai pergyvenau, kad jis mirs ir serialo veiksmas persikels į rojų. Kur jo aukštos moralinės normos neleis atsipalaiduoti net pavyzdingiausiems rojaus gyventojams. Gerai, kad mano baimės neišsipildė ir visagalė medicina leido serialui tęstis žemėje.

Iš kitos pusė man suprantamas tas kūrėjų noras iškilti aukščiau , virš vidutinės BBC serialų produkcijos, kurioje tik pokštaujama. Bet  tada gal nereikėtų piktnaudžiauti veiksmo vieta ir stengtis rodyti mažiau vulgarybių? Nors gal aš čia tik man atrodo, kad moralizavimas ir vulgarybės prastai subalansuotos? O gal tai jau ir nūdienos norma. Bet kuriuo atveju, sumažinus vieną ar kitą, manau kad serialas paliktu patrauklesnis kažkuriam tai žiūrovų ratui. Dabar besimėtydami greičiausiai jie praranda ir vienus ir kitus. Nes reitingai tikrai nespindi. Sakyčiau nepelnytai neįvertintas produktas.

Serialų skaičiais stengiuosi nevertinti. Ir išvis vertinti serialus labai nedėkingas užsiėmimas. Viena serija gali būti labiau nusisekusi, kita mažiau. Gali pasikeisti aktoriai ir taip toliau. Todėl jokių skaičių. Netgi nerekomenduosiu jį parsisiųsti ar nusipirkti DVD. Šiame seriale nėra griežtos siužeto linijos, todėl nereikia būti mačiusiam ankstesnes serijas, tam kad pasimėgauti eiline serija, kurią galbūt rodys per televizijos kanalą kurį žiūrite šiuo metu. Todėl jeigu įsijungus TV pamatėte užrašą Viešbutis “Babilonas” ir neturite jokių kitų planų tai drąsiai galite atidėti distancinio valdymo pultelį į šoną ir pasimėgauti reginiu. Manau nenusivilsite.

Net dvi šokių laidos, dvi talentų laidos. Nežinau, kaip reiks spėti viską aprėpti. Juk įdomu kaip Radžis šoka, bet reikia spėti pamatyti ir kaip kažkas kitam kanale užpakalį krutina. O talentai… M… Jau vien A. Ramanausko be galo protingi išvedžiojimai praėjusiame sezone ko verti buvo. Pasaka…

Bet šiemet TV tiesiog tobulėja. Nuostabiai tobulėja. Įsivaizduokite, tokie talentai kaip R. Grinevičiūtė užaugo ir suvešėjo taip, kad į vieną laidą nebetelpa. Džiaugiasi mano širdis!

Be to, TV pagalvojo, kad vakarais nereikia grūdinti mano smegenų. Nuo šiol savo mėgstamiausią laidą dar lengviau įsiminsiu – ji vadinsis ne “Kakadu”, o “KK2″. Ir dar su tokia intelektualia vedėja. Ach, negaliu nusėdėti vietoje, rašydamas šį tekstą.

Ir tikrai, tiesiog nesulaukiu naujo sezono. Iškart po žinių galėsiu ramiai išjungti TV ir atsiversti knygą. Nereiks bijoti, kad pražiopsosiu ką nors svarbaus.

Turbūt nenustebsite, kad man labiausiai patinka 0-10 metų vaikai. Žinoma, savi vaikai – nesiskaito. Jie patiks ir tada, kai vaikščios su lazdelėmis (jei Dievas duos man sulaukti tos dienos…). Tačiau iš visų pyplių man žaviausi yra dvejų metų pypliai. Jie dar tokie minkštučiai, tokie kūdikėliškai mielučiai, tačiau pritrenkiantys savo besiskleidžiančiom asmenybėm taip, kad iš esmės – bendraujant su dvimečiu – esi arba nuolat išsišiepęs, arba atvipusiu žandikauliu.

Ir nors tai yra mano specialybė, ir aš puikiai žinau, kad tas džiaugsmas labai lengvai gali virsti šnopavimu sukandus dantis, vis vien žaviuosi, kokios nepakartojamos asmenybės yra tie dvimečiai. Kartais tėvai manęs klausia: ar JI(S) NORMALI(-US)? O, taip, žinoma! O kad tam tikromis akimirkomis (dvimečių-trimečių tėvai tikrai žino, apie ką aš kalbu) neprarastumėte noro turėti daugiau vaikų, siūlau pažvelgti į dvimečius šiek tiek pro kitokią prizmę:

- Kai ji ant manęs šokinėja. Arba užšoka. Arba griūva. ..taip tikrina, ar visada turės žmogų, į kurį galės sunkiomis akimirkomis atsiremti. O juk noriu, kad vaikas jaustųsi, jog turi, ar ne? Dėl to tuos šuolius toleruoju. Štai vakar Gertrūda atsistojo lovoje ir TAIP šoko ant skrandžio, kad, atrodė, ne tik turinys, bet ir visas skrandis išlėks, tačiau aš išspaudžiau šypseną ir pasakiau: “Oi, Gertrūdėle!”

- Kai ji atsuka į mane žvilgsnį, kuri be jokių abejonių išmoko iš manęs ir pasako NE, suprantu, kad taip ji įtvirtina save kaip asmenybę. Ir suprantu, kad man reikia tik džiaugtis ir tikėtis, kad ji išlaikys tą atkaklumą iki paauglystės ir turės tokį patį atsakymą visiems tiems paaugliukams, kurie drįs prie jos artintis O kai ji suaugs, tai šis jos bruožas labai pravers darbe, nes tada jis jau vadinsis ryžtingumu.

- Kai ji įmetė mano tėvų printerio adapterį į vandens kibirą, ir šis, žinoma, baigė savo dienas, aš stengiuosi galvoti, kad ji tiria pasaulį ir atranda, kaip veikia daiktai. Galbūt vieną dieną ji bus inžinierė arba nepakartojama mokslininkė…

- Kai ji pripiešia ten, kur neturėtų, taip ji išreiškia savo kūrybiškumą. Stengiuosi galvoti, kad ji dar tik mokosi būti menininke. Ir dar. Svarbiausia, kad ji nori palikti žymę po savęs, kad pasaulis ją prisimintų.

- Kai ji sudaužo mano kvepalus ir šypsosi man artinantis, ji mokosi bendrauti su visokios nuotaikos žmonėmis. Galbūt vieną dieną ji bus fantastiška politikė.

- Kai ji sugrūdo brolių kelias dienas statytą LEGO laivą į dėžutę ir, ją uždarydama, laivą sulaužė, aš galvoju, kad taip ji eksperimentuoja erdvės sąvokomis ir lavėja jos erdvinis mąstymas.

- Kai ji plešia iš Mortos rankų žaislą ir rėkia MANO tokiu balseliu, jog, atrodo, girdisi kitoje valstybėje, stengiuosi galvoti, kad tai parodo jos drąsą susiimant su didesniu ir siekiant užsibrėžtų tikslų. Tik, tikiuosi, kad ateityje ji netrinktelės ir nekąs, kai atrodys, kad kovą gali pralaimėti…

- Kai ji kariasi ant karstyklių, kurios tikrai ne jos amžiui, ji įrodo, kad visi sunkumai yra įveikiami. Ir kai keliauja su mano tėtės vilkšuniu gilyn į mišką, ji nenori užsidaryti savo mažame pasaulėlyje, o nori visą pasaulį pažinti.

-Kai ji pripuola prie brolių/sesės ir niurko juos pešdama plaukus ir bučiuodama juos visur, kur papuola, ji rodo, kad nebijo parodyti savo tikrųjų jausmų.

- Kai ji penki šimtai penkiasdešimt penktą kartą šaukia DAR, kai nueiname pasisupti ant supynių, ji moko mane kantrybės.

- Kai ji meta virtinukus į jogurtą ir nekreipia dėmesio į mano NE, tai įrodo, kad ji moka baigti pradėtą darbą.

- Kai ji apsidžiaugia tuo, kas man atrodo savaime suprantama (pavyzdžiui, vakar ji TAIP džiaugėsi drugeliais, kad mes valandą juos stebėjome, gelbėjome (nešėme iš pirties) ir leidome į laisvę), aš suprantu, kad jos dėka vėl galiu matyti pasaulį vaiko akimis.

- Kai ji pas Liudviką ir Renatą valgė katės maistą, ji įrodė, kad nebus išranki valgytoja, kad gebės išlikti ten, kur gyvenimas ją nublokš.

- Kai ji vidury nakties prikelia mane, nes nori “kaku”, aš ją nunešu į tualetą, o ten ji nusprendžia, kad “kaku” nenorėjo…taip ji naudojasi savo teise keisti nuomonę.

- Kai aš ją pašaukiu, o ji bėga į priešingą pusę…taip ji įsiklauso į vidinį savo balsą, kuris jai neleidžia tapti prisitaikėle.

- Kai ji lifte nusprendžia, kad čia puiki vieta pykčio priepuoliui (o mes, žinoma, važiuojame juo ne vienos), ji moko mane nuolankumo.

- Kai ji apsiauna mano batus, kuriuose visiškai dingsta jos mažos putlios pėdutės ir visaip krypuodama vaikšto po namus, ji priverčia mane susimąstyti apie atsakomybę, kurią turiu kaip pavyzdys, kaip žmogus, kuris ją moko gyventi.

- Ir kai ji visiškai nuoga šoka sodyboje…aš stengiuosi galvoti tik geras mintis, kas gali iš to būti:)

Prieš keletą dienų gavau naujienlaikraštį, kuriame perskaičiau, ką specialistai rekomenduoja dovanoti trimečiams. Pagalvojau, kad jei jau yra rekomendacijos trimečiams, tai turėtų būti ir dvimečiams. Ir, žinoma, radau! Taigi – kadangi rytoj mūsų pagrandėlei dveji,  ir man tai aktualu – pasidalinsiu šia informacija

GERIAUSIOS DOVANOS DVIMEČIAMS

1. Žaislinė virtuvė. Šio amžiaus vaikai labai mėgsta atkartoti tai, ką darome mes, suaugusieji, todėl veikla virtuvėje – itin aktualu! Be to, tai skatina kūrybiškumą.

2. Triratukas. Nes dabar pats laikas lavinti vaiko pusiausvyrą ir koordinaciją. Kadangi truratukai neapvirsta, tai net nedrąsūs vaikai gali juos išbandyti.

3. Molbertas. Taip vaikas turės vietą, kurioje galės išlieti savo kūrybinę energiją (ir apsaugos jūsų sienas ir baldus ) Be to, rašymas ant tokios stovinčios lentos moko taisyklingai laikyti riešą ir ranką, o tai svarbu išmokt prieš pradedant rašyti.

4. Dėlionės. Dveji – pats laikas pradėti intensyviai dėlioti dėliones ir lavinti supratimą, kad visuma susideda iš detalių. Kadangi tokio amžiaus vaikai koncentruojasi tik labai trumpam, geriausios delionės – iki 6 detalių (bet, žinoma, yra vaikų, kurie sudėlios ir 20). Labai smagios būna dviejų detalių dėlionės, kai, pavyzdžiui, vienoje detalėje pavaizduota mama, o kitoje – vaikutis. Taip galima kalbėti apie mamas/vaikučius, garsus, kuriuos gyvūnai leidžia ir pan.

5. Minkštas žaisliukas. Reikia pripažinti, kad nė vienas vaikas be jų neužauga. Vieniems jie tampa mylimukais, kitiems – kartais paimamu žaislu, tačiau minkštas kokybiškas žaislas yra neatsiejama vaikystės dalis.

6. Knyga. Knyga – amžina dovana. Mes dabar su Gertrūda atsiverčiame kokią nors knygą, o ji, pasirodo, mūsų draugų vaiko dovanota dar Augustui. Fantastika. Knyga su dedikacija – pati geriausia dovana, kai abejoji, ką dovanoti. Na, bent jau aš taip manau… Nes keturi vaikai džiaugiasi pirmojo vaiko dovana ir, manau, džiaugsis dar daug daugiau. Knyga skatina raštingumą, lavina kalbą. Knyga – net drįsčiau taip teigti – padeda mums būti geresniais tėvais, nes ji skatina mus skirti daugiau laiko vaikui, jį priglausti, suglausti galvas ir pasinerti į fantastinį pasaulį… Antrojo gimtadienio sulaukusiems vis dar geriausios knygos yra kietais puslapiais, su mažai žodelių ir daug iliustracijų

7. Naktipuodis. Dveji yra metas, kai daugelis tėvų nusprendžia atpratinti vaiką nuo sauskelnių. Paklauskite tėvų, ar jie jau nupirkę naktipuodį. Tai – iš tiesų naudinga dovana, jei tokio daikto tėvai dar neturi! Be to, šiais laikais jų būna įvairiausių (galbūt norėsite padovanoti pasilypėjimą su antdangčiu ir pan.).

8. Lėlė. Dvimetukui patinka daryti tai, ką daro suaugusieji, t.y. rūpintis kūdikiu. Be to, įsivaizduojamieji žaidimai moko vaikus mąstyti abstrakčiai, o tai vėliau labai padės ugdymo įstaigoje. Lėlė yra ir puikus būdas iš anksto ruošti vaiką šeimos pagausėjimui.

9. Guašas, akvarelė, modilinas, plastilinas ir pan. Dvimečiai susipažįsta su spalvomis, o koks džiaugsmas jas maišyti ir atrasti vis kitus atspalvius! Kurdami vaikai mokosi priežasties-pasekmės ryšio, lavina kūrybiškumą ir estetinį pasaulio suvokimą.

10. Kostiumai. Šio amžiaus vaikams pradeda patikti persirenginėti, todėl – jei vaikas vienas tokių – galite nelaukti Užgavėnių (Helovyno) ir padovanoti jam nuotaikingą kostiumą! Kostiumai skatina įsivaizduojamuosius žaidimus, lavina kalbą ir vaizduotę.

GERIAUSIOS DOVANOS TRIMEČIAMS

1. Modilino (Play-doh) rinkinys. Įsivaizduojate – vaikai žaidžia modilinu jau daugiau, nei 50 metų??? Jis puikiai lavina smulkiąją motoriką, todėl labai tinkamas ikimokyklinukams. Gimtadieniu geriausia dovanoti ne modiliną, o kokį nors rinkinį: kaip iš modilino daryti maistą, daktaro rinkinį ir pan. Jei vaikui truks (paprastai originalioje dėžutėje modilino būna nedaug), daugiau nupirks tėveliai.

2. Žurnalo prenumerata. O, taip! Treji – ne per anksti. Tiesa, nežinau, kaip LIetuvoje, tačiau ir Belgijoje, ir JAV yra puikių, tinkančių šiam  amžiui žurnalų. O ką jau kalbėti apie tą laukimą…vaikuis bus pirmas, kasdien lekiantis prie pašto dėžutės! O pradėti skaityti juk niekada nėra per anksti.

3. Lauko žaislai. Trimečiai turi labai daug energijos, ir dauguma problemų kyla tada, kai neturi, kur jos išlieti! Bet kuriuo metų laiku yra žaidimų, kuriuos galima žaisti lauke ir kuriems reikia įrangos. Pasirūpinkite, kad vaikas jos turėtų!

4. Rinkiniai darbeliams. Kadangi Lietuvoje ne visi rinkiniai yra kokybiški, galite patys sudaryti tokį rinkinį: nupirkite kosmetinę, į kurią įdėkite klijus, skylamušą, segtuvą, lipnią juostą, sąvaržėlių, žirkles ir pan, o pakuodami dar supakuokite ir kreideles bei įvairaus popieriaus (balto, spalvoto, kartono, krepinio, keletą vokų ir pan.)

5. “Memory” žaidimai. Tai toks žaidimas, kurį žaidžia bent du žaidėjai. Žaidimo dėžutėje – visų kortelių po dvi, jas reikia apversti ir išmaišyti, o jau tada žaidėjai iš eilės atverčia ir ieško poros. Laimi tas, kuris surenka daugiausiai porų. Šis žaidimas tinka trimečiams, nes jie jau moka ilgiau koncentruotis, lavina atmintį, mokosi suprasti tai, kas panašu/skirtinga, mokosi spręsti problemas, laukti savo eilės ir pan. Pradėkite nuo kelių porų ir jų skaičių – vaikui tobulėjant – vis didinkite.

6. Daktaro rinkiniai. Šio amžiaus vaikams atsiranda baimių, o tokie rinkiniai per įsivaizduojamuosius žaidimus padeda jas nugalėti. Be to, taip vaikas mokosi rūpintis kitais. Tik nepamirškite – tegul vaikas gydo ne tik lėles, bet ir jus!

7. Triratis paspirtukas. Judriam trimečiui, kuris jau išlipo iš vežimėlio, tačiau dar nelabai mėgsta eiti, pats tas! Jis lavina stambiąją motoriką, yra stabilus, saugus bei padeda greičiau nueiti ten, kur norima.

8. Lėlių namelis. Skatina įsivaizduojamuosius žaidimus, vaikas jaučiasi atsakingas už tai, kas vyksta JO namuose.

9. Grindų dėlionės. Trimečiai – su kuriais dėlionės yra dažnai dėliojamos – yra tiesiog jų ekspertai. Be to, jie jau moka būti atkaklūs ir džiaugiasi, kai yra už tai pagiriami. Didelės detalės, judėjimas didelėje erdvėje lavina ir smulkiąją, ir stambiąją motoriką, be to, vaikui labai smagu matyti tokį didelį savo kūrinį.

10. Aktualios knygos. Šiame amžiuje labai svarbios knygos apie socializaciją, apie negerų įpročių (kandžiojimosi, mušimosi) atsikratymą. Šios knygos padės vaikams suprasti kitų jausmus, skatins jų empatiją. Lietuvoje, deja, tokių knygų yra labai mažai, tačiau pasitelkite į pagalbą amazon.uk.com, siųskitės angliškai ir…skaitykite vaikui lietuviškai! Ne tik vaikas įgaus naudingų gebėjimų ir įgūdžių, bet ir jūs tobulėsite!

11. Namelis. Galite nupirkti žaislinį. Galite pastatyti didelę kartono dėžę. Galite pastatyti palapinę. Tačiau visiems vaikams patinka gabalėlis savos erdvės.

O KOKIOS GAUTOS DOVANOS JŪSŲ VAIKAMS BUVO ĮDOMIAUSIOS (jei prisimenate, paminėkite, kokio amžiaus buvo vaikas, kai ją gavo)? BE TO, GAL JUMS ATRODO, KAD KAŽKAS TIKRAI LIKO NEPAMINĖTA? PASIDALINKITE!

Nuotrauka: Play Kitchen by kumari_kt

Pagal parents.com rekomendacijas.

Tai bus pirmas rimtas mano darbas televizijoje

LNK pranešimas spaudai

Praeitą mėnesį kaip tik rašiau, kad dar nė vienas iš mūsų šnekoriukų nepradėjo laisvai kalbėti, o štai šį mėnesį….a) abi mamos atsiuntė aprašymus šiek tiek vėliau ir b) abi laiške man parašė, kad jau sunku užrašinėti, nes ir Vincentas, ir Emilija, galima registruoti, jau pradėjo kalbėti sakiniais. Juokingiausia, kad aš pati parašiau tą patį – kad norėčiau registruoti žmoniško kalbėjimo pradžią Na, Vincentas su Gertrūda gimę tą patį mėnesį (tik Vincentas pradžioje, o Gertrūda – pabaigoje), ir jiems jau kaip ir dera pradėti kalbėti (juk sakoma, kad dažniausiai lūžis įvyksta apie antrąjį gimtadienį), o štai Emilijai iki antrojo gimtadienio dar likę beveik trys mėnesiai! Ankstyva mergina, spartuolė!

I DALIS.

II DALIS.

III DALIS.

IV DALIS.

V DALIS.

VI DALIS.

Gertrūdai, manau, lūžis įvyko, nes atvykome į Lietuvą! Prancūziškų žodelių ji nepamiršo ir vis dar įterpia į kalbą, tačiau dabar be jokių abejonių pirmauja lietuvių kalba! Taigi aš vis dar esu nesupratusi: kaip taip atsitinka, kad lietuvių šeimoje, gyvenančių svetur, vaikui dominuojančia kalba tampa ne lietuvių?!?! Mistika! Mat mūsų abi mergaitės pradėjo kalbėti Belgijoje ir abiejų pirmoji kalba be jokių abejonių yra lietuvių.

Ir dar. Šiame projekte taip jau atsitiko, kad visų vaikų kalbos raida buvo labai panaši. Nebuvo tokių kaip mūsų Vilhelmas, kuris jau 15 mėnesių kalbėjo sakiniais ir nebuvo tokių kaip mūsų Morta, kuri nekalbėjo iki 2.5 metų Žodžiu, vidutiniškai įdomu Dabar su mamomis sutarėme, kad kitas aprašas bus rudenį, rugsėjo pradžioje: seksime, kuriam vaikui pirmam visiškai nebereikės vertėjauti, o kuris galbūt nuspręs, kad susikalbu, vadinasi, to ir užtenka

O aš iš karto verbuoju tris naujus vaikiukus: jeigu jūsų vaikutis gimė vasarą ir norėtumėte sekti jo kalbos raidą (bei pasidalinti įspūdžiais), rašykite! Naujajame projekte sektumėme vaikučius nuo pirmųjų garsų iki pirmųjų žodžių ir iki pat kalbėjimo pradžios. Būtų labai įdomu, jei  būtų vaikučių įvairovė: vienas iš Lietuvos, kitas – iš dvikalbės (trikalbės ) aplinkos, o gal atsiras ir toks, kurį tėvai mokys ir ženklų kalbos?. Žodžiu, kuo įvairiau, tuo įdomiau!

O dabar – prasilaužusių ataskaita

VINCENTAS (24 mėnesiai)

Jau nebesitikėjom, bet… šis mėnuo- kartojimų mėnuo. Kaip niekada noriai kartoja kitų pasakytus žodžius, o seniau nei už ką nepakartodavo jokio žodelyčio. Tad, taip bekartodamas, šio mėnesio gale jau sakydavo, rodos, visus žodžius. Tik ir toliau labai daug kalba galūnėmis, bet mes jau puikiai jį suprantam, tad mums atrodo, kad jis jau šneka VISKĄ. Prasidėjo ir gan ilgi sakinukai- po 5-6 žodžius. Kai nuvažiavom pas senelius, tai jie labai labai nustebo pamatę, kad Vincentas toooks šnekutis pasidaręs ir jie puikiausiai su juo susišnekėjo, o seniau vis prašydavo vertėjauti
Dabar jau apie 3 savaites tęsiasi klausinėjimo etapas. Pagrindiniai klausimai: “Kas sia?”(Kas čia?), “Ką dajej?”(Ką darai?), “Ką tuji?(Ką turi?),… Ir visada pakartoja mūsų atsakymą. O jeigu mes jo paklausiame “Ką darai/darei?”, tai irgi visada gražiausiai papasakoja ką daro/darė pvz “kva kva piesiau”(varlę piešiau), “utioju dediu”(konstruktorių dėlioju),….

1. “uodias”- uodas,
2. “siubytė”- sriubytė,
3. “kibatei” arba “kibasiai”- šaltibarščiai,
4. “Aaatas”- Vincentas,
5. “Pyna” arba “Pija”- Polina,
6. “Ooota”- Morta,
7. “Tiūūūdė”- Gertrūda,
8. “beisėsi”- baigėsi,
9. “otikis”- mokytis,
10. “otikos”- mokausi,
11. “abas ytas”- labas rytas,
12. “mama, neguk an manęs”- mama, negulk ant manęs (kai jis šukavo mane, o aš padėjau galvą jam ant kojų)
13. “pajeis”- praleisk,
14. “šia MANOOO”- čia mano,
15. “zinei, Myjė pagavo odią”- žinai, Miglė pagavo uodą,
16. “Syyyja”- Krislyna,
17. “Seeetas” arba “Siaaatas”- Vincentas,
18. “Tiukas”- Vincentukas,
19. “didedeeedes”- dinozauras,
20. “dozėjis”- buldozeris,
21. “kamaniukas”- kamuoliukas,
22. “taktujus”- traktorius ( o nebe “ta-tūūūū”),
23. “į akatę”- į sveikatą (kai kas čiaudo),
24. “tetė atiu pa-akė”- tėtė ačiū pasakė,
25. “myyy-u tetę, myyy-u mamą, myyy-u Bytą”- myliu tėtę, myliu mamą, myliu Benediktą,
26. “osiu pas Piną” arba “osiu pas Piją”- važiuosiu pas Poliną,
27. “osiu pas čiutę, osiu pas niejį”- važiuosiu pas močiutę, važiuosiu pas senelį,
28. “Bedytas”- kartais taip pavyksta pavadinti Benediktą (vietoj “Byyyto”),
29. “as aaakas”- aš alkanas,
30. “keeekis jau”- kelkis jau,
31. “yto tetė”, “yto mama”- krikšto tėtė, krikšto mama,
32. “kytė”- barankytė,
33. “diutiutiukai”- degtukai,
34. “vavau kito”- žaislinis šuo nukrito,
35. “liliotė”- liniuotė,
36. “atiukas”- kvadratukas,
37. “bejis”- kubelis,
38. “jėkia paut kytes”- reikia plauti rankytes,
39. “ėnam pato”- einam paimti pašto,
40. “ooos onai”- oro balionai,
41. “apajis”- sraigtasparnis,
42. “nesiam”- nešam,
43. “tyk ten”- statyk ten,
44. “as abei myyy-u mamo mamąąą maaa aa maaa anooo”- dainuoja dainą “aš labai myliu savo mamą, tau mano šypsena, ašaros mano,…”
45. “utiojus”- konstruktorius,
46. “kabajys”- kambarys,
47. “tiuvė”- virtuvė,
48. “ziūūūji”- žiūri,
49. “ką dajej???”- ką darai???
50. “Byto otas vejis”- Benedikto drožtas laivelis,
51. “abajas”- vabalas,
52. “digo ektaaa”- dingo elektra,
53. “as kijuosiu”- aš klijuosiu,
54. “mama, pajeisk mane”- mama, paleisk mane,
55. “pjajeisk mane”- praleisk mane,
56. “mama/tete atek, noju styyykt”- mama/tėte ateik pas mane, noriu šokinėt (turim laikyti už rankų, o jis šokinėja ant sofos. Dabar tai jo smagiausia atrakcija)
57. “diuok idiukus”- duok lipdukus,
58. “diu akajej”- du auskarai,
59. “Seeetas gzei nioooja”- Vincentas gražiai dainuoja,
60. “otikas”- motociklas,
61. “tetei kauda kytę”- tėtei skauda rankytę (nusprendė apžiūrinėdamas žaizdą),
62. “pu-gasiu mama”- pagausiu mamą,
63. “Siaaatas mėta diojus”- Vincentas mėgsta pomidorus,
64. “kėėėjau”- atsikėliau,
65. “Seeetas noji ėti teku teku”- Vincentas nori eiti praustis,
66. “zėėėbas”- zebras,
67. “pu-kas”- pusbroliukas,
68. “ėti kai aga zajas mojukas”- eiti per perėją, kai dega žalias žmogeliukas.

EMILIJA (20.5 mėn)

Prasidėjo atostogos, išvažiavom į Lietuvą – ir baigėsi reguliarus
naujų Emilijos žodžių fiksavimas. Atrodo, kad pradėjus bendrauti su
daugiau žmonių Emilijai liežuvis tarsi atsirišo – plepa nesustodama.

Daugiausiai kalba 3-4 žodžių sakinukais, dažnai jungdama ir sakinius
gali papasakot visą istoriją. Pavyzdžiui, nuolat visiems pasakoja, kad
“Emė bubo liūlo. Posėsi. Tėtė posėsi liūlo. Kasė mėlį. Posėsi papapį,
kolią” (Emė buvo prie jūros. Prausėsi. Tėtė prausėsi jūroj. Kasė
smėlį. Prausėsi pažastį, koją ) Dar jai labai patinka istorija, kad
“Maliliukė gagala papypoj. Tuli leliuką. Maliliukė myli Emę. Dega
žiakė” (Marijukė gyvena bažnyčioj. Turi leliuką. Marijukė myli Emę.
Dega žvakės.)

Smagiausia, kad ji pati kuria tokias “istorijas” iš visko, ką mato
aplinkui, taigi kalbėtis su Emilija darosi vis smagiau ir smagiau.

Vis dažniau Emilytė teisingai vartoja veiksmažodžių formas, net ir
būtąjį laiką, nors čia gal labiau klausymosi ir nuolatinio visko
kartojimo rezultatas. O kartoja viską – nuo paprastų iki
sudėtingiausių žodžių (pavyzdžiui, “makalialiai” – chemikalai, taip
vadina visus neaiškius butelius su skysčiu ir mamos kosmetiką )

Anksčiau, jei ko nors nenorėdavo, tiesiog sakydavo, “ne ne”. Dabar jau
pasipila visa tirada “ne ne ne, nenioliu. ne ne, mama nemiegok. Ne ne,
Mikė neima, Emė kakalėli” (Ne ne, Smiltė neima, Emės kastuvėlis )

Aš suprantu beveik viską, ką Emilija šneka, kitiems, aišku, sunkiau
Todėl dažnai dirbu “vertėja”, nes Emilytė kartoja tą patį žodį tol,
kol kas nors pakartoja jį teisingai – tuomet jai ramu, kad yra
teisingai suprasta

Atostogų proga – toks trumpas aprašymas. Apibendrinant, Emilija kalba
nesustodama, viskuo domisi ir protingėja, atrodo, kiekvieną akimirką
O mano širdis džiaugiasi

Gerų visiems atostogų!

P.S. Nuotrauka vienintelė, kurią radau po ranka šiuo metu liūdna,
bet gi visko pasitaiko čia per mamos sesės vestuves, kai miegelis jau
lenkė prie žemės, ir viskas buvo blogai

GERTRŪDA (23mėn)

Aš pagalvojau, kad šį mėnesį jau fiksuočiau kaip Gertrūdos pradėjimo kalbėti mėnesį. Žinoma, tobulėti dar galima labai daug , tačiau mergina jau kalba sakinukais, beveik visus žodelius pasako, galima susikalbėti. Didžiausias lūžis vis dėlto įvyko vos ne pirmąją savaitę atvykus į Lietuvą (birželio gale): matyt, mergina pajuto, kad čia VISI kalba lietuviškai! Na, ir prasidėjo… Juokingiausia, kad Gertrūdėlė irgi visų klausia: kas čia? Atrodo, kad ji visą supantį pasaulį “katalogizuoja” – tarsi tuoj vėl visi prakalbs prancūziškai, ir jai reikia turėti pakankamą lietuviškų žodžių žodyno bagažą Ir juokingiausia yra ne pats klausimas, o Gertrūdėlės reakcija į atsakymą, ji VISADA sako: aaaaaaaaaaa Dažnai perklausia: kas čia? Voverė. Ovejė? Taip. Aaaaaaa.

Vilhelmas vieną dieną sako: Kai Gertrūda buvo kūdikėlis, tai buvo labai miela, o dabar, kai pradėjo kalbėti, tai TOKIA juokinga, kad visą laiką aš juokiuosi!

Man smagiausia stebėti, kaip Gertrūda bendrauja su broliais/sese. Pavyzdžiui, pasiėmė Vilhelmo batus, apsiavė ir sako: Mano batai. Vilhelmas rodo į jos batus ir klausia: O kieno čia batai? Gertrūda nesutrikusi atsako: Ijaus Žodžiu, mergina ir humoro jausmą beturinti!

MANO – pats mylimiausias žodis. Čia tikriausiai todėl, kad yra jauniausia iš keturių. Pavyzdžiui, paima kito žmogaus daiktą (kuris tikrai ne jos) ir sako: MANO! Mūsiškiai vaikai raitosi iš juoko, mat žino, kad po akimirkos ji tą daiktą padės, ir viskas, tačiau kitiems vaikams toks jos griežtas pasakymas (nes tonas tai ojojoi koks griežtas!) sukelia nerimo bangą

Gaila, kad aprašant neįmanoma perteikti intonacijų. Gertrūda jų turi devynias galybes. Du žodžiai turi tokią intonaciją, kuri verčia iš koto: “ne” ir “prašau”. Getrūdos “ne” dažniausiai yra abejingų abejingiausiu tonu ir vos ne su atodūsiu (kokie jūs nenuovokūs!) ištariamas žodis. Iš tiesų jis visiems – ir broliams, ir suaugusiems – sukelia didžiausią juoką. Dar dažniausiai tai yra palydima nubraukiančiu plaukus nuo akių (nors jų ten ir nebūna) mostu arba užverčiant akis. Žodžiu, vyresnėlių pamokos įvertinamos dešimtuku! Apsivertus situacijai – kai mes sakome “ne” – Gertrūda pakreipia galvelę, suraukia noselę ir pačiu maldaujantiškiausiu tonu sako: “čiauuuuuu” (prašau). Jeigu nesi supratingas ir vis dėlto lieki prie savo “ne”, tai gauni kaip kirviu nukirstą ir griežtu žvilgsniu palydėtą “čiau”. O jei ir tada nesusimyli, tai Gertrūda išdidžiai taria: Niu niu niu, mama, niu niu niu. Ir pakėlusi galvą išeina.

Gertrūda siaubingai nemėgsta maudytis. Pirmą kartą telkinyje išsimaudė, kai atostogavome pas šešurą Anykščiuose. Negalėjome patikėti savo akimis! Dabar – nors duše/vonioje vis dar klykia – į vandens telkinį bėga taip, kad vos sulaikome! Kadangi pirmą kartą maudėsi upėje, tai dabar visi telkiniai yra “pupė”, o maudytis – “pupu”. Kodėl? Neklauskite.

Dar nepaprastai smagu, kad Gertrūdos žodyne atsirado giminaičių ir draugų vardai. Kol nebuvo jų mačiusi, tai ir nereikėjo įvardinti (nors nuotraukas vis žiūrėdavome ir apie juos kalbėdavome). Dabar gi yra ir:

baba

bočius

Liulė (Julė)

Autėja (Austėja) Beje, su Austėja buvo juokas: kai suprato, kad Austėja yra Austėja, jai, matyt, dar susijungė tai, kad ir mane daug kas šaukia Austėja. Vadinasi, suaugęs=Austėja. Tai buvo etapas, kai visus šaukė Austėja

Nionas (Jonas)

Deina (Medeina)

Ejus (Elius)

Senis (senelis )

Ezė (Elzė)

Nigė (Miglė)

Gutė (Gustė)

Nina (Lina)

ir pan. Smagu

Kaip matote, Gertrūdos žodžiai nėra tobulai aiškūs visiems, kurie juos išgirsta. Tačiau logiškai išmąstyti galima beveik viską. Aš dažniausiai kaip kokia papūga viską kartoju taisyklingai (na, juk yra sakoma, kad vaiko negalima taisyti, tačiau reikia pakartoti taisyklinga kalba, ir vaikas taip geriausiai mokosi). Ir štai kartą taip sėdžiu ir kartoju viską, ką pasako Gertrūda. O Gertrūda tuo metu kalbėjosi su mano sese. Tai mano sesė ir sako: tu manai, kad aš durna, kad man vertėjauji, ar ko čia viską kartoji??? Vadinasi, nors ir ne visiems, tačiau susikalbėti ir suprasti Gertrūdą jau galima ne tik man!

Nuotrauka: “In Every Language” LivingOS

Vasara – atostogų metas. Ypač tokia karšta vasara kaip šioji. Nenuostabu, kad ir mūsų projekto dalyviai atostogauja. Kaip visada, mamyčių aprašymų laukiau 15 mėnesio dieną, tačiau ne visų sulaukiau laiku. Kaip visada – užtruko ir tai, kol viską susidėliojau ir įdėjau į tinklaraštį. Pastebėjau, kad būtent apie 10 dienų ir užtrunka tas procesas Skaitydama šio mėnesio pasakojimus pagalvojau, kad mamos, skaitančios šį projektą (o statistika rodo, kad tokių yra tikrai nemažai!) turėtų atsipalaiduoti: nuoširdūs mamų pasakojimai liudija, kad dažniausiai vis dėlto sunku išvengti vyresnėlio nukarūnavimo skausmo, kad dažnai yra skaudu ir svyra rankos, tačiau…yra ir nepaprastai gera! Pavyzdžiui, aš svaigau skaitydama apie Tito dėmesį ir meilę broliukui…grožių grožis!

Projekto pristatymas.

Straipsnis 1.

Straipsnis 2.

Projekto I dalis.

Projekto II dalis.

Straipsnis 3.

Straipsnis 4.

Projekto mamos pirmieji įspūdžiai.

Projekto III dalis.

Projekto IV dalis.

Mama Viltė: Kristupui 2 m. 4 mėn., Kasparui 4 mėn.

Ketvirtas mėnuo, palyginti su ankstesniuoju, buvo šiek tiek ramesnis. Dabar broliai neretai netgi susiderina pietų miego laiką, o tai man teikia tikrą atgaivą. Kristupas pabaigė lankyti lopšelį (rudenį jau eis į darželį), tad dabar truputį trinamės namie, neva atostogaujam. Maniau, pagailėsiu vaiko, pasilaikysiu jį vasarą namie, nes į lopšiuką vis dar eidavo truputį nelaimingas, bet iš tiesų tai pasidarė sunkiau jį kuo nors sudominti ar užimti: ką pasiūlai, beveik į viską atsakoma „nenioju“. Namie daug siautėja, lipa visur, kur pasiekia (o pasiekia jau beveik viską!), kai nukeliu, klykteli protesto vardan ir paskui apsisukęs vėl ten pat ropščiasi. Neretai dar tai darydamas žiūri gudriai į akis ir šypsosi, lyg tikrindamas, ar mama pasirašys žaidimui su juo. Žodžiu, akivaizdžiai reikalauja dėmesio. Nes dažnai ką nors iškrečia būtent tuo momentu, kai aš ant rankų laikau Kasparą, tada žino, jog mama negalės operatyviai sureaguoti… Užtat viešumoj, kur daugiau žmonių, būna visiška priešingybė tam naminiam „monstriukui“. Į žaidimų aikštelę tenka vestis gudrumu arba tiesiog nusistumti iki jos vežimėliu. Jeigu ten žaidžia daugiau vaikų (o vasarą paprastai jų kasdien būna), Kristupas stebi jų žaidimus iš tolo, dažnai susidomėjęs, nusijuokia ar nusišypso ką nors įdomaus pamatęs, bet pats prie nepažįstamų vaikų neina. Į smėlio dėžę sėdasi tik tada, kai visa aikštelė lieka tuščia… Lipa tik ant tų karstyklių, kur nėra kitų vaikų. Žodžiu, pasidarė toks atsiskyrėlis, net liūdna žiūrėti. O lopšely, kaip sakė auklėtojos, jau buvo pradėjęs žaisti su kitais vaikais, net ir pats iniciatyvos imdavosi.
Ką mėgsta Kristupas šiuo metu, tai visur lipti, dūkti („dūkauti“ su tėte arba mama, kaip sako jis pats) ir skaityti knygeles – ir eilėraščius, ir visokias istorijas, kurias išklauso iki galo ir dar kartą prašo . Taigi kai jau labai įsidūksta, nuraminti pavyksta paprastai tik pasiūlius ką nors paskaityti.
Beje, abu su vyru pastebėjom, kad neseniai Kristupas liovėsi zyzti, sumažėjo irzlumas (dabar vėl dažniau užsisvajoja), ir apsižiūrėjom, kad jis ūgtelėjo gal 2-3 cm nuo pavasario. Spėjam, kad ankstesnės blogos nuotaikos galėjo būti susijusios su augimu.
Brolį vis dar daugiausia ignoruoja, bet nebekliudo. Tik nelabai mėgsta per arti prisileisti, net bučkio niekad nebeduoda, o jei bandau jį brolio rankute paglostyti ar kitaip paliesti, dažniausiai mojuoja, atseit nelįsk. Isterijos iš pavydo praktiškai liovėsi, į Kasparo verksmą nebereaguoja kaip anksčiau, tiesa, jeigu jaučia, kad aš jau tuoj eisiu mažojo paimti, pvz., maitinti, tai ima kaip katinukas trintis prie manęs ir kabinasi ant kaklo. Ir gaila savo vyresnėlio būna, ir erzina kartais, nes nešioti jį tikrai sunku, o prašosi ant rankų kaip mažuliukas…
Tiesa, paskutinėm dienom jau porą kartų pasidžiaugiau, kad pradėjo smalsiau stebėti, kaip aš su Kasparu žaidžiu, jį kalbinu: Kristupas įsitaisęs šalia ant lovos pats juokiasi, kai brolis sukrykščia ar paima į rankutę kokį nors žaisliuką, o paskui pameta. Dar kartais patraukia už virvutės grojantį minkštą žaisliuką ir paguldo prie brolio – atseit jam paduoda. Arba sustato savo mašinėles ant brolio žaidimų kilimėlio, o Kasparas paskui stebi išsižiojęs, kaip Kristupas su jom aplink važinėja. Ir vis žiūri į savo didįjį brolį kaip į tikrą herojų – ką tas bedarytų, net kai mėto žaislus, mažasis ima ir susijuokia (tėvų manymu, visai ne vietoj, bet taip prajuokina ir mus).
Belieka laukti, kada tas „herojus“ atsilieps į jam taip broliuko rodomą dėmesį…

Mama Edita:

Mažajam mūsų Joriui jau keturi su puse mėnesiuko! Sparčiai augam ir atrodom kaip pusės metukų. Labai jau linksmas mūsų mažylis, vos tik pakalbintas padovanoja neapsakomo grožio šypseną. Dėl šios priežasties  daugelis jį jau vadina “šypsenėle”.  Labiausiai, aišku, šypsosi mums, ypač broliui Titukui. Vos tik šis prieina, Joris negali atitraukti akių ir seka žvilgsniu kiekvieną Tituko žingsnį. Ir džiugina tai, kad Titukas prie broliuko prieina dažnai, labai noriai ir niekieno neverčiamas. Jį kalbina, juokina, ramina, “pasimaivo” įvairiai prieš jį, o tada Joris kvatojasi balsu.
Kaip ir anksčiau minėjau, Titukas labai jaučia atsakomybę už mažąjį broliuką. Jis stebi, kad brolis neįsikištų į burnytę neleistinų daiktų (pvz., jo žaislų). Kad ir būnam abu tam pačiam kambaryje, bet Titukas visada su didžiausiu nerimu mane įspėja, kad brolis jau apsivertė ant pilvo ir jau yra netoli lovos krašto arba jau yra ant savo žaidimų kilimėlio krašto ir tuoj nusiris ant plikos žemės. Aišku, aš visada padėkoju Titukui, kad jis toks pastabus ir man viską pasako. Taip pat visada kviečia mane, kai brolis ir savo lovytėje apsisuka ar apsiverčia ant pilvuko ir su galvyte remiasi į lovos kraštus ar įkiša kojytę į tarpelį. Žodžiu, turiu super pagalbininką! Ir aišku visada reaguoju į Tituko kvietimus (nors kartais jie ir „be reikalo“, ta prasme, kad broliui ten nieko tokio ir nenutikę) ir visada jį pagiriu, kad jis mano šaunuolis, kad tas noras ir entuziazmas rūpintis broliu nepraeitų.
Jis pats jau suvokia, kad brolio negalima palikti vieno, jei pvz., jis guli ant lovos. Todėl, jei aš būnu su Joriu ant lovos, o Titukas nori, kad aš nueičiau pažiūrėti, pvz., ką jis pastatė iš kaladėlių, ar kažką jam paduočiau, tai pats man atėjęs sako: – „Aš, mama, pasaugosiu brolį, o tu nueik ir……“.
Vieną dieną pas mus atvyko dvi mano draugės su savo vaikais. Tai Titukas su draugės berniuku (9 metų) žaidė balkone ir pas juos atropojo to berniuko sesė (10 mėn.). Ji pradėjo imti mašinytes ir kt. jų daiktus ir kištis į burnytę. Tai mano Titukas iškart sako: – „Laurynai, tu žiūrėk tą savo sesę! Žiūrėk, ką ji į burną įsikišo!“. Buvau patenkinta, kad mano vaikas toks atsakingas!
Aš Titukui taip pat stengiuosi leisti viską daryti su broliu, ką jis paprašo. Labai patinka palaikyti brolį pakėlus. Žinoma, aš pati iš nugaros prilaikau Jorį, nors Titukui sakau, kad tik padedu jam prilaikyti brolio galvytę. Titukas labai noriai maudo broliuką (aišku su mano priežiūra). Leidžiu jam su kempine plauti kojytes, rankytes ir netgi galvytę.
O šiandien manęs paprašė, kad paguldyčiau jam broliuką ant pilvo, mat jis dar niekad taip brolio nelaikęs.  Aišku aš Joriuką paguldžiau Titukui ant pilvo, o pati sėdėjau šalia ir prilaikiau. Titukas gulėjo patenkintas, kad brolis pas jį ant pilvo kaip pas tėtį guli. Po to, kai Joris matyt jau pavargo galvytę iškėlęs laikyti, jis prisiglaudė prie Tituko. O Titukas glostė ir bučiavo galvytę. „Miriau“ iš laimės šalia sėdėdama ir gailėjausi, kad rankose neturiu kameros.
Titukui nuo liepos 1d. prasidėjo atostogos darželyje, kurios tęsis iki pat rugsėjo! Tai dienas leidžiame trise, tėtis tik vakarais grįžta. Stengiuosi ir Titukui skirti savo laiko bei dėmesio kiek galiu, gal ne visada tiek kiek jis norėtų. Tai kartais dar būna tokių pykimų, bet ne tų baisių pykčio priepuolių. Aš jam dabar, kai tik jis dėl kažko užpyksta, sakau kaip reikia išvyti ožiukus, ko jie labiausiai bijo?! Ogi šypsenos ir vaikučių juoko! Tas beveik visada suveikia ir Titukas neišlaikęs pradeda šypsotis ir juoktis!
Tiesa, savaitę buvome pas mano mamą. Tai Titukui buvo daugiau veiklos, nes dienas leidome sode, kur jo smėlis, baseinas ir neriboti lakstymo plotai.
Taip pat planuojame mėnesio pabaigoje vykti prie jūros. Savaitgalį pabūsime visa šeima, o po to viena liksiu savaitei su vaikučiais. Nerimauju kaip pavyks vienai susitvarkyti, bet kai prisimenu kokį turiu šaunų pagalbininką -  nerimo mažiau. Gerų atostogų mamytėms ir gerų santykių tarp vaikučių!

Mama Vilma:

2010 07 13

Karšta… karšta karšta kur dairais, ilgas pasakas mažiesiems seka mamos visą dieną… Taip galėčiau apibūdinti mūsų ilgas atostogas pamaryje. Būti lauke per karščius su mažuoju man sudėtinga, tad Ieva mirksta kieme baseine ir visą dieną klausosi žodžio “KAI”. Važiuosime prie jūros, KAI…

Į pliažą su Jonu Bernardu nenoriu važiuoti nei ryte, nei dieną. Tik vakarop, kai jau atvėsta bent iki 27-28 laipsnių šilumos (prie jūros dėl vėjuko būna vėsiau), aš išsiruošiu su vaikais prie jūros.

Mano vyras išvykęs, kaip pasakė Ieva, “tėtis yra kitoje gaublio pusėje”, tad vienai tikrai nelengva prie jūros… mažius, vežimas, daiktai, Ievos žaislai. Aš panaši tiek į kupranugarį, tiek į kengūrą. Žinoma, būtų lengviau sėdėti kondicionuojamuose namuose Vilniuje, bet Ievai tai būtų nuobodybė. Dabar jūra ir smėlis daug geriau už visus žaislus, knygutes, ledus ir šokoladus. Tik dažnai jai tenka laukti. Ir daugiau ne dėl karščių, o dėl brolio. Kiek kartų buvo situacijų, kai Ieva galėtų pykti ant brolio. Kiek kartų sunerimdavau, kad dabar tai jau tikrai tas brolis bus jai niekadėjas, tiek kartų nustebindavo Ievos reakcija. Kažką padarysim, kai brolis užmigs, važiuosim, kai brolis atsikels ir pan. Kartą turėjome važiuoti pas močiutę, kuri laukė mūsų pliaže Palangoje, o brolis kaip miega taip miega. Ieva stebėjo, laukė, nekantravo. Tikrai maniau, kad gali supykti, bet kai tik mažasis pabudo, Ieva atbėgo džiaugsmo kupina man pranešti ir tada puolė į lovą bučiuoti brolio galvytę. Tik pečiais lieka gūžtelėti ir džiaugtis.

Nors tokios situacijos labai retos, jas suskaičiuoti galima. Iš tikrųjų Ieva vis dar „nemato“ brolio, o brolis ją jau puikiai mato. Būna atsisėdu prie žaidžiančios Ievos su broliu ant rankų, kad jis ją matytų ir galėtų stebėti arba kai ji šoka kambaryje, mes bandome ją stebėti. Bet tuomet Ieva iškart pasitraukia. Ji taip ir sako, kad nenori, kad į ją žiūrėtų brolis. Taip pat vis noriu juos kartu vienus nufotografuoti, bet Ieva atsisako.

Šiuo metu man ne mažiau aktualūs mano ir Ievos santykiai, ne tik Ievos ir brolio. Pasikeitusių mūsų santykių ašis, žinoma, yra brolis. Tačiau džiaugiuosi, kad ji baudžia ne brolį, o mane. Pastaruoju metu tarp mūsų vyksta tokie pokalbiai:
- Mama, įjunk man filmuką vaikams.
- Kadangi visą valandą sėdėjai prie kompiuterio, dabar reikia pailsinti akytes.
- Jei tu man neįjungsi vaikams, aš tau prižadinsiu brolį.
- Gerai, bet tau reikės jį supti.
- Supimas jam nepadeda, tau reikės eiti jį maitinti.

Kai Ieva manęs neklauso, bandžiau jai sakyti, kad man labai liūdna ir širdutę sopa. Tai dabar kai aš jai ko nors negaliu padaryti, jai būna labai liūdna ir pilvuką skauda. Stengiuosi ją girti kaip Austėja rekomendavo, ypač jos piešinius, nes jai be galo patinka piešti. Bet kartą man vėl kažko jai neleidus, Ieva man pagrasino, kad daugiau man nepieš piešinių. Pasakiau, kad man labai patinka Ievos piešiniai ir man bus labai liūdna, jei Ieva nepieš. Tai ji pasigavo šią silpną vietą ir dabar kasdien sulaukiu tokio grasinimo. Žinoma, tas grasinimas gana švelnus, bet kadangi man liūdna, tai ji mano, kad žino, kaip mane gali paveikti. Tad jau kelios dienos nebekartoju, kad man bus liūdna, o ji vis dar nepamiršta.

Kol kas niekada nesu iš Ievos išgirdusi, kad brolis nemielas ar pamačiusi, jog norėtų jį nuskriausti. Blogietė esu aš, kartais ir tėtis. Kartą labai skubėjome išvažiuoti, tėtis paprašė Ievos pakalbinti brolį. Aš tai žinau, kad tai beviltiška ir ji net neprisiartins, bet tėčiui kantrybė nelaikė ir jis labai griežtai liepė tai Ievai padaryti. Per kelias minutes susimečiau visus daiktus, nes ne mano jėgoms matyti kaip šalia klykiančio brolio sėdi verkianti Ieva. Puikiai pamenu savo vaikystę ir kaip man mama liepdavo prižiūrėti sesę ir kaip aš jos kartais nekęsdavau (ir sesers, ir mamos). Bet pritrūko laiko pokalbiui su vyru, už 20 minučių reikėjo būti traukinių stotyje ir tėtį išlydėjome į „kitą gaublio pusę“.

Dabar Ieva vieną savaitę praleis kartu su močiute. Gal toks mūsų visų pabuvimas atskirai išeis visai mūsų šeimai į naudą.

KOMENTARAS: Viltei norėčiau patarti neišgyventi dėl Kristupo atsiskyrimo viešoje erdvėje. Tai – būdinga dvimečiams. Tiesa, ne visiems (kaip visada ), bet iš esmės tokio amžiaus vaikas yra nedrąsus, kai aplink yra nepažįstami žmonės. Ir, žinoma, smagu skaityti, kad dičkio jausmai mažyliui šyla. Kadangi jis vis labiau susidomi mažyliu, tai galima jo tą susidomėjimą šiek tiek skatinti. Pavyzdžiui, komentuoti, ką Kasparas stebi: matai, kaip Kristupas važinėja mašinytėmis? Kai užaugsi, gal ir tave pamokys? Kristupas puikiai moka… ir pan. Taip, tarsi kalbėtumėte su Kasparu, o Kristupas išgirstų tik netyčia Edita, tikiuosi, kad ta savaitė vienai neįbaugino, ir viskas pavyko sklandžiai! Labai miela skaityti, koks Titas šaunus pagalbininkas! Vilma, akivaizdu, kad Ieva ieško Jūsų silpnybių. Tokiu atveju kaip Jūsiškis aš vaiko klausčiau, kodėl ji nori, kad aš liūdėčiau? Ar jai būtų smagu, jei aš padaryčiau kažką, dėl ko ji liūdėtų? Ievos amžiaus vaikui empatija dar nėra savastimi, tačiau jau pats laikas apie ją kalbėti ir ją ugdyti. Kita vertus, man iš tiesų įdomu, kodėl jai beviltiška pakalbinti brolį? Kaip Jūs manote, kodėl? Juk vis vien yra priežastis, kodėl darote tokią išvadą. Esmė ta, kad Ieva jau tokio amžiaus, kai tikrai galėtų užmesti akį, pakalbinti brolį – ypač, kai prašote pagalbos. Suprantu, kad Jums pačiai yra nuoskaudų iš vaikystės, tačiau gal konkrečiai ne todėl, kad reikėdavo žiūrėti? Gal dėl to, kaip, pavyzdžiui, būdavo prašoma? Gal dėl to, kad per dažnai? Gal dėl to, kad nejautėte, jog tėvai yra Jums už tai dėkingi? Aš, žinoma, čia tiesiog traukiu klausimus iš kepurės, bet, manau, tikrai galima pagalvoti, kaip įtraukti Ievą be ašarų. Prisimenu, kaip man vieną kartą socialinė pedagogė (ne LIetuvoje) pasakė apie  Augustą (kai aš pasakiau, jog kartais išgyvenu, kad jam tenka daugiau atsakomybės): Na, žinoma, kad tenka! O kaip kitaip?! Juk jis pirmagimis ir norint, kad vaikai būtų artimi, kad būtų ryšys, neišvengsite fakto, kad vyresnėlis turės imtis daugiau atsakomybės! Ir man tai tarsi atvėrė akis: mes kartais taip norime apsaugoti tą vyresnėlį (ypač jei patys patyrėme, ką reiškia rūpintis jaunesniu broliu/sese), kad gadiname, o ne skatiname brolių/seserų santykį. Iš tiesų juk tai yra natūralus ratas, kad vyresni rūpinasi jaunesniais. Tik, manau, mūsų, suaugusiųjų, užduotis, yra pateikti tai vaikui kaip jo stiprybę, kaip galimybę atsiskleisti, įgyti gebėjimų, kurių neįgyja vienturčiai arba jaunėliai, žodžiu, padaryti tai ne prievole, o natūralia būsena. Tik, žinoma, būtinai reikia kontroliuoti save, kad vaikas netaptų aukle/antra mama (tėvu). Esmė yra ta, kad mes visi esame šeima, mes visi padedame vieni kitiems ir, reikia pripažinti, kartais vyresnėlio pagalba yra būtina Ateis laikas, kai ir jaunėlis galės išmokyti/padėti, tačiau dabar yra tas laikas, kai jaunėlis moko vyresnėlį tiesiog būdamas. Moko empatijos, atsakomybės, savarankiškumo, ieškoti sprendimų problemoms, o šios savybės iš tiesų praverčia vėliau gyvenime! TIek visko prirašiau, o net nežinau, ar tinka… (mat vos vienas sakinys įkvėpė). Tikiuosi, kad pabuvimas atskirai bus į naudą: Ieva gaus daugiau individualaus dėmesio, judu su mažyliu gyvensite savo ritmu nesigrauždami dėl KAI… Tačiau norėčiau paraginti pamąstyti – gal vis dėlto yra būdas, kaip būtų galima įtraukti sesę į šeimos vienybės ritualus? Sėkmės!

BBC pasididžiavimas Adam Curtis mėgsta kapstytis archyvuose, bet šį kartą jam netikėtai pasisekė. Phil Goodwin, kolega iš BBC, Afganistane filmavo 14 metų ir visą medžiagą perdavė Curtisui, kuris teigia, kad iš to, ką pamatė, akivazdu, jog Vakarai visiškai nesuvokia, kas vyko ir tebevyksta Afganistane. Apie pasirinktus vaizdelius Curtis rašo: “It is just stuff recorded. It doesn’t make any sense. But it doesn’t make any less sense than the way Afghanistan is reported by newspapers and television.”

Galima pamatyti pasikėsinimą į Hamid Karzai (kalbama, kad žudikui buvo pažadėtos dvi Corollos), ekspertė iš Vakarų su vietiniais diskutuoja apie Marcel Duchamp “Fontaną.” 1995 metais Kabulą nuo Talibano ginantys artileristai mėgėjai nusprendžia peržvelgti patrankos instrukcijas.

Grečiausiai pamišęs amerikietis kankino afganistaniečius privačiame kalėjime ir sakė, kad yra pavaldus Donaldui Rumsfeldui, nes tarnauja Task Force Sabre 7, dar pasakojo, kad medžiojo teroristus Lietuvoje, kurie nešiojosi atominius ginklus kuprinėse, be to, keistuolis sakė, kad su savimi turi šuns genetinius duomenis ir ketina jį klonuoti, nes šuo yra geriausias padėjėjas ieškant bombų. Rinktines ištraukas galima peržiūrėti čia ir laukti daugiau įdomybių. Galbūt net filmo apie Jack Idema ir jo šunį Sarge.

Jack Idema. Lietuvos gelbėtojas.

Šiaip jau būtų galima ir nekreipti dėmesio, bet bėda ta, kad taip daro kolegos. Tie, kuriuos pažįstu apie 20 metų ir iš kurių, nepaisant požiūrių skirtumų, tikiesi bent jau argumentacijos ir sveiko proto, nekalbant jau apie elementarių taisyklių išmanymą.

Štai Lina Pečeliūnienė, matyt Žalgirio mūšio metinių įkvėpta, rašo apie “prezidentės kalaviją“. 

Tą, kuris kapoja galvas ir kurio visi taip bijo.

Visi, įskaitant gerbiamus žurnalistus ir politikos apžvalgininkus:

Pasikvietusi politikos apžvalgininkus D.Grybauskaitė juos prigąsdino taip: jei išplepėsite, ką čia girdėjote, išlėksite iš sąrašo tų, su kuriais prezidentė bendrauja. Kaip prigąsdina pareigūnus, tarnautojus ar politikus, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai jai pavaldūs, galime tik įsivaizduoti.

Jei ką, tai ir aš ten buvau, ir kavą gėriau, ir net saldainį su prezidentūros atvaizdu suvalgiau. Ir, priešingai nei L.Pečelinienei, man visai nebuvo baisu.

Nes tai, ką pasakė prezidentė, yra normali žurnalistinio darbo praktika. Pasakyčiau net daugiau – tai viena iš pagrindinių darbo taisyklių, kurios nesilaikydamas vargu ar gali vadinti save profesionaliu žurnalistu.

Pokalbiai “off the record” arba “on the background” su politikais, verslininkais ir visais kitais pašnekovais yra geranoriška pagalba žurnalistui, padedantys suprasti kai kuriuos sprendimus, atkreipiantys dėmesį į tai, kuo galbūt reikėtų pasidomėti, nukreipiantys tinkama linkme ieškant vienokios ar kitokios informacijos.

Kuo daugiau yra žmonių, su kuriais žurnalistas gali kalbėti “ne spaudai”, tuo jis vertingesnis. Jis žino, kas vyksta, jis mato tai, ko nemato kiti, jis laukia to, kas dar tik įvyks, jis gali prognozuoti ir daryti išvadas. Be tokių pokalbių ir be informacijos šaltinių- tik “kakadu”, o ne rimta žurnalistika.

Tačiau toks bendravimas neįmanomas be pasitikėjimo. Tai yra, su tavimi kalbės tik tada, kai žinos, kad nepakiši, nepakenksi, neišduosi.

O tai sunku. Nes dažnai taip norisi pasirodyti labai protingu ir daug žinančiu.

Tai pavyksta. Bet dažniausiai – tik vieną kartą. Nes kitą kartą su tavim jau niekas nekalbės.

Galbūt todėl Lietuvoje taip sparčiai mažėja žurnalistikos ir taip greitai plinta “kakadu”.

Juk taip norisi kartais pabūti didvyriu.

Tokiu kaip A.Valinskas. Kuris drąsiai iš TV ekrano pasakoja tautai, kaip ta piktoji D.Grybauskaitė jį barė ir užsienio svečius be kavos namo išvijo.

Tada tampi herojumi.

L.Pečeliūnienė irgi tokia tapo.

Ir gal net galės tuo pasigirti dar kartą – kai prezidentė, kitą kartą kviesdama žurnalistus pokalbiui “off the record”, paprašys, kad L.Pečeliūnienės sąraše jau nebebūtų.

Aš tokiai pozicijai visiškai pritarčiau.

P.S. … kažkodėl berašant į galvą įkyrai vis lindo tas porą mėnesių intensyviai aptarinėtas gražus lietuviškas žodis “boba”…

Kai kilo mintis steigti Vaikystės Sodą, pagalvojau, kad sunkiausia bus rasti pedagogus, kurie dirbtų taip, kaip norėčiau. Todėl iš pradžių buvo mintis pradėti dirbti kartu su pedagogais ir tik palaipsniui pereiti prie savarankiško jų darbo modelio. Būtent tokį modelį pasirinko Tarptautinės Amerikos mokyklos Vilniuje direktorius, kai aš sausio mėnesį ruošiausi išeiti motinystės atostogų (Morta gimė sausio 25, o aš išėjau atostogauti, atrodo, sausio 6 ), ir mano darbą turėjo perimti žmogus, kuris buvo nedirbęs mokytoju tarptautinėje mokykloje.

Kadangi ten perėmimas įvyko šauniai, ir tas žmogus vis dar dirba toje mokykloje, pagalvojau, kad tikriausiai toks būdas būtų geriausias. Be to, pati mačiau, kaip šauniai per metus įsidirbo mamos-savanorės šeštadieninėje Briuselio mokyklėlėje.

Kita vertus, kai samdėm pedagogus Vilniaus Tarptautinei mokyklai, buvo akivaizdu, kad Tarptautinis bakalaureatas mažyliams – mažai minta žemė Lietuvoje ir reikės investuoti daug laiko ir pastangų į pedagogų mokymus. Ką ir padarėm: vasarą intensyviai ruošėme pedagogus rudeniui, o rudenį jie startavo patys. Kadangi mūsų pirmagimis pirmais metais lankė tą mokyklą, turiu pasakyti, kad prikibti galėjau, tačiau tai nebuvo kažkas, dėl ko keisčiau vaiko mokyklą (darželį). Be to, na, reikia pripažinti, kad VISADA galima prikibti, jei nori

Taigi teko konstatuoti, kad galimas ir darbo kartu, ir mokymų modelis.

Kadangi apsisprendžiau Vaikystės Sodo duris atverti 2010, o ne 2011 rugsėjį, tai ir apsprendė, kad teks taikyti mokymų modelį. Be to, aš nepaprastai tikiu pedagogų tobulėjimu. Na, ne tuo, kur užsidedamas pliusas, bet tokiu, kur pedagogai aktyviai dalyvauja: stebi vaikus ir analizuoja stebėjimus, vertina save ir vienas kitą, dalinasi gerąja patirtimi, dažniau dalyvauja praktiniuose, o ne teoriniuose seminaruose ir pan. Tikiu, kad į ugdymo įstaigą atėjęs motyvuotas žmogus su prastesniu išsilavinimu dažnai gali padaryti tiek pat, kiek žmogus, baigęs magistrą, tačiau nejaučiantis vaikų.

Todėl pagrindine užduotimi ieškant pirmųjų Vaikystės Sodo pedagogų man tapo žmonių, kurie a) jaučia vaikus; b) nori dirbti pedagoginį darbą ir c) nesijaučia esą teisūs ir nori mokytis, paieška.

a) Per jau netrumpą savo praktiką pastebėjau, kad vaikus geriausiai jaučia trys tipai žmonių: 1) žmonės, kurie turi savo vaikų; 2) žmonės, kurie yra iš daugiavaikių šeimų (arba buvo gerokai vyresni už brolį/sesę, kurį auginant teko dalyvauti) ir 3) žmonės, kurie tiesiog gimė turėdami pedagoginį talentą. TAČIAU tai, kad žmogus turi vaikų ir/ar tai, kad jis augino brolį/sesę dar visai nereiškia, kad gali dirbti su vaikais. Žodžiu, reikia stebėti ir ieškoti geriausio derinuko, tačiau… Štai Gertrūda šiandien visą dieną neatlipo nuo vyro brolio draugės. Ir Mortai ji labai patinka. Ji – vyriausia daugiavaikėje šeimoje. Mūsų vaikai labiausiai mėgdavo būti arba su mano sese, arba su vyro sese (kurią labai mėgsta daug vaikų ir šeštadieninėje mokyklėlėje, ir būreliuose, kuriuose ji dalyvaudavo, ir stovyklose, kurių vadove ji buvo) – vyriausia iš trijų seserų. Aš irgi, žinia, aktyviai dalyvavau sesers auginime.  Sunku pasakyti, kaip visa tai susiję, tačiau visai praverstų kokia nors išsami analizė, iš kokių šeimų ateina talentingi pedagogai ir ar iš tiesų tai – talentas? Gal tiesiog įgyta savybė, nes yra MEILĖ vaikams? O gal ta meilė – talentas?

b) Jeigu žmogus sako, kad pasirinko tokią profesiją, nes nieko geriau nesugalvojo, tai aš iškart nukabinu nosį. Man patinka, kai žmogus atranda savyje pedagogą. Štai viena dabartinių Vaikystės Sodo auklyčių man pasakė: pagalvojau, kad noriu tą darbą dirbti ir pradėjau ieškoti galimybių… Kai taip pasako žmogus, kuris uždirba daugiau, nei darželio auklėtojos ir kuris apsisprendžia keisti gyvenimą – iškart atkreipiu dėmesį. Čia net ne projektas Renkuosi mokyti, kur suteikiama galimybė mokyti ir mokamas didesnis atlyginimas, nei šiaip pedagogams (nesupraskite klaidingai – manau, kad tas projektas – nuostabus!)…čia rizikuojama tiesiog, nes NORIMA! Arba kai jau vyresnis žmogus apsisprendžia studijuoti vaikystės pedagogiką. Arba ateina jaunas ir turi idėjų, mato save su vaikais ir po 5erių metų, yra iniciatyvus… Žmogus turi turėti motyvaciją. Na, nebūtinai kalnams versti, bet tikrai užtenka, jei jis tiesiog nori dirbti su vaikais ir nori dirbti gerai.

c) Žinote, kas atsitinka stovinčiam vandeniui? Jis prasmirsta. Kas atsitinka nevėdinamame kambaryje? Pritrūkstama oro. Taip ir su pedagogais. Tie, kurie stoja į vėžias ir važiuoja nesidairydami, yra it pelėsiais ir kerpe apaugę. Ir ne gerąja prasme. Nes niekas nenori, kad pedagogas būtų it archeologinė iškasena. (beje, nuo pedagogo amžiaus tai visai nepriklauso). Na, bent jau aš tai tikrai nenoriu. Todėl labai svarbu – kad žmogus norėtų tobulėti, kad negalvotų, kad tai, ką jis žino, yra sočiai ir pakankamai. Žinau, kad apie tai dabar daug kalbama ir daug popierėlių tą sako, tačiau aš iš tiesų labai tikiu visą gyvenimą mokymosi idėja. Todėl noriu suburti bendraminčius, kurie tikėtų šia idėja ir nuolat manytų, kad ir jų, ir programos, ir įstaigos tobulėjimui ribų nėra.

Štai tokie pagrindiniai pedagogų atrankos kriterijai. Po atrankos – mokymai. Žinoma, daugiausiai mokymų – pirmiesiems pedagogams, kurie taps Vaikystės Sodų vėliavnešiais. Su jais diskutuojama, jie rašo planus bei kaip juos įgyvendins. Be to, pedagogai supažindinami su Tarptautinio bakalaureato, Tarptautine pradine (ankstyvojo ugdymo) ir nacionaline Švedijos – kurios sudaro pagrindą Vaikystės Sodo autorinės ugdymo programos pagrindą – programomis. Ir planavimą, ir turinio įgyvendinimą asmeniškai stebėsiu, be to, visa tai aptarsime reguliariuose profesinio tobulėjimo susitikimuose.

Kadangi savo disertacijoje pabrėžiau savanorių svarbą ikimokyklinio ugdymo įstaigų bendruomenėse, stengsiuosi į Vaikystės Sodus pritraukti ir savanorius: galbūt mamas-savanores, kurios norės tobulėti šioje srityje; galbūt močiutes, kurios norės ateiti paskaityti vaikams pasakų; galbūt studentes, kurios norės atlikti praktiką; galbūt studentes, kurios norės įsitikinti, ar jų pašaukimas – darbas su vaikais? Savanoriai bus pedagogų asistentai ir lygiaverčiai bendruomenės nariai. Jeigu Jus domintų būti Vaikystės Sodo savanoriu – rašykite: vaikystessodas@gmail.com Papasakokite, kaip norėtumėte dalyvauti, kodėl tai būtų naudinga Jums ir kodėl – mums! Pati dirbau savanore ir vaikų onkologinėje ligoninėje (JAV), ir UNICEF, ir labdaringoje Gelbėjimo armijos (JAV) bei Mėlynojo kryžiaus (Norvegijoje) veikloje. Manau, kad savanoriška veikla yra naudinga ne tik gaunančiam, bet ir teikiančiam. Niekada nepamiršiu senutėlio gido Krikštolinėje Katedroje – seniai į pensiją išėjusio mokytojo, kuris Katedroje dirbo gidu-savanoriu ir kuris pasakojo su tokiu polėkiu ir aistra, kad net sunku buvo patikėti, kad šis žmogus dirba iš idėjos! Be to, jis labai apsidžiaugė, kad mes – iš Lietuvos, mat nedaug lankytojų sulaukia iš Rytų Europos (kas sakė, kad amerikiečiai mažai žino???) Jis pasakojo, koks jam prasmingas atrodo šis darbas, ir koks jis jaučiasi reikalingas ir ne vienišas…

Asmeninės informacijos apie pedagogus neskelbiame: kiekvienai šeimai, kuri rimtai svarsto lankyti (taip, taip – juk lanko visa šeima!) Vaikystės Sodą, suteikiame galimybę prieš pradedant lankyti susitikti ir pakalbėti su pedagogais asmeniškai!

Kaip tau mano disonansas? Mano portale galima pasižavėti mūsų žudikų idėjomis.

Komunistai žudė lietuvius. Lietuviai siekia komunizmo nusikaltimų pripažinimo, tačiau kai kurie lietuviai vis dar žavisi komunizmo idėjomis ir jas propaguoja. Aišku, visokių savižudžių yra, Izraelyje yra ir neonacių žydų, kurie svastikomis apsikarsto, tačiau mes juk žinome, kad pirmadienį Valatka vėl minės sovietinį mąstymą…

Tiesa, “Lietuvos ryto informacija” galėjo pastebėti, kad siaučiant krizei rinkimus laimi dešinieji.

Birželio 4-13 dienomis surengta visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ apklausa rodo, kad D.Grybauskaitę myli net 84,3 proc. apklaustųjų. O kita sociologinė kompanija „Spinter tyrimai” sausio 8-18 dienomis nustatė – jeigu Lietuvai kiltų išorės grėsmė, 61,3 proc. mūsų šalies piliečių greičiausiai nepaimtų ginklo į rankas ir savo valstybės negintų. Lietuvos gyventojų meilė prezidentei D. Grybauskaitei atvirkščiai proporcinga jų patriotizmui!

balsas.lt

Deividas Jursevičius atrodo visuomeniškai patikimas mieste.

Prieš dvi savaites pasklidęs gandas, kad “Vakaro žinias” LTV vedęs žurnalistas Deividas Jursevičius dirbs  ”Lietuvos ryto” televizijoje pasitvirtino. Šiandien 28-erių metų vyras su televizija pasirašė sutartį. Čia jis taip pat ves žinias.

“Patvirtinu gandus. Dirbsiu “Lietuvos ryto” televizijoje. Vesiu “Žinias”. Ne “Reporterį”, “Žinias”", sakė žurnalistas.

Ponas Jursevičius LRT dirbo aštuonerius metus. Čia vedė radijo ir televizijos žinias, rengė diskusijų laidas, kartu su velioniu Modestu Vaišnoru statė satyros laidą “Spaudos teatras”.

“Naujajame darbe matau daugybę galimybių ir šiltą kolektyvą. Buvusiems kolegoms linkiu išlikti”, sakė p.Jursevičius.

Vyras mėgsta žvejoti, grybauti, žaisti tinklinį, dainas su žodžiais. Yra sukūręs šūkius “Tegul jie pralaimi!”, “Gyvenkit, bet nesusidevėkit!”, “Aš tave tyliai smerkiu” ir kitus. Žmona Ieva – kino prodiuserė. Mėgstamiausias filmas – “Gladiatorius”.

Portalas portale? Why not? Yot! Kad būtų kuo daugiau galimybių informacijai dubliuotis, o skirtinguose skyriuose dirbantys žurnalistai nuolat turėtų spręsti galvosūkį – gal šitas jau buvo, gal šitą BNSas arba ELTA padarys, gal kolega daro?

“Alfa” jau padarė klaidą nesuvokdami, kad Seimo narių nuomonės įvairiais klausimais yra puikios naujienos ir lauždami iš jų “Politikos ringą”. Galiausiai ir jo, ir originalių naujienų iš Seimo nebeliko. O, kad mes visi pasimokytumėm iš kitų klaidų.