Knygos pristatyme pagalvojau, kad mano (kaip mamos) pagrindinis tikslas dabar yra tiesiog apkabinti vaikus, pasikalbėti su jais, išraityti tinginį, vakare smagiai skaityti žurnalą/knygą. Visiškai ne(be)turiu tikslo kažką iš jų nulipdyti: noriu, kad jiems būtų gera, kad jie būtų laimingi ir – svarbiausia (be sveikatos) – kad gerai mokytųsi Nes jeigu gerai mokysis, tai bus ir laimingi, ir patenkinti, nes galės rinktis. Nieko nėra baisiau, kaip aklavietė. Ypač, jei pats save į ją įstumi.

Prieš keletą dienų draugė atsiuntė nuorodą, kurioje būtent ir aprašomi tie mažyčiai žingsneliai, kurie leidžia vaikui pajusti mūsų meilę, rūpestį ir šilumą. Žinote, kada vaikai jaučiasi ypatingi? Tada, kai mes juos gerbiame, kai pastebime, kai girdime ir išgirstame. Ach, kaip norėčiau, kad visi, kurie nori duoti viską savo vaikams, įsiklausytų į šiuos žodžius.  Viskas iš tiesų yra patys paprasčiausi dalykai gyvenime, kurie yra lengvai pasiekiami ranka, tačiau mes netikime, kad gyvenime gali būti taip paprasta.

Žinote, kas yra labai veiksminga? Girti savo vaikus. Sakysite, ir taip aišku? Bet kodėl mes taip retai viešai giriame savo vaikus? Nemandagu? Pagalvos, kad pasikėlę? Po galais, juk vaikas yra brangiausia, ką turiu, tai, kaip sakant, galiu pasidžiaugti! Džiaugiamės nauja knyga, nauja mašina, nauju butu, o vaikais vis pamirštame pasidžiaugti. Jiems girdint. Kartais apsimetant, jog nematome, kad jie girdi .

Ką galima daryti?

a) Mes pastebėjome, kad geriau vaikus žadinti šiek tiek anksčiau, nei šiek tiek vėliau. 100% tiesa. Mergaitės ypač mėgsta įvairius pažaidinimus. Man, pavyzdžiui, patinka įsirangyti pas berniukus (pas kiekvieną paeiliui) į lovą ir visaip juos žadinti.  Pastebėjome, kad mergaitės būna it širšės, jei skubiname. Jeigu duodame laiko susikuisti, ramiai išlipti iš lovos ir atsibusti, tai rytas būna daug geresnis. Žodžiu, tikrai pasitvirtino taisyklė, kad geriau mažiau miego ir daugiau laiko (kalbu apie 10-15min), o ne atvirkščiai.

b) Visi žinome fizinio kontakto svarbą, tačiau ar visada pamyluojame mylimą žmogų? Žinote, aš iš tiesų įpratau myluoti savo vaikus dar savo sesei gimus. Žinau, kad kartais mano mylavimas užknisa, bet iš tiesų niurkau savo vaikus nuolat. Žinoma, Augusto ir Vilhelmo niurkymo (ypač viešo) laikas jau pasibaigęs – aš tikrai nesu nukvakus mama, kuri niurko vaikus bendraamžių viešam išjuokimui, tačiau Mortą vis dar apsikabinu, o Gertrūdą galiu dar išbučiuoti nuo galvos iki kojų. Be galo dievinu fizinį kontaktą su savo vaikais. Keista. Nes šiaip esu turinti be galo didelę asmeninę erdvę. Paklauskite net artimiausių žmonių – tikrai nesu nei laikymosi už rankų šalininkė, nei sėdėjimo susiglaudus (bet mylimą žmogų mėgstu apsikabinti iš visos širdies), o vat su savo vaikais neturiu jokio erdvės barjero.

c) Vaikai mėgsta būti dėmesio centre. Kur ten mėgsta – dievina. Žinote, kaip yra sakoma: vaikams nesvarbu,koks yra dėmesys: jei mato, kad daugiau dėmesio gauna netinkamai elgdamasis, tai taip ir ima elgtis. Viskas dėl to dėmesio… Neseniai teko kalbėti su mama, kurios vaikas pradėjo bėgti iš pamokų. Teko lankytis pas psichologą. Žinote, kodėl tas vaikas bėgo? Nes norėjo su mama eiti pas psichologą! Tiesiog tol, kol viskas gerai, mama neturėjo laiko. Dar vaikai labai mėgsta istorijas apie save. Mūsų namuose viena mėgiamiausių – “papasakok, kai aš buvau mažas”. Kvatoja visi. O mes tų istorijų turime devynias galybes.

d) Įgalinkite vaikus ir leiskite jiems būti savarankiškais. Aš savo mokytojoms nuolat kartoju: darbas vyks daug efektyviau, jei vaikai dalyvaus veiklų planavime, ugdomųjų klausimų išsikėlime, susitvarkyme ir t.t. ir pan.  Namuose tegul rūšiuoja išdžiūvusias kojines, tegul drauge gamina vakarienę. Juokiausi, kai perskaičiau, kad viena mama drauge su vaikais dirba prie kompiuterio – aš (ne visada) darau tą patį: skaitome, ką parašiau, žiūrime, kokias nuotraukas įdėjau ir t.t. Jeigu vaikams nepatinka, fotografuojame iš naujo. Pavyzdžiui, Morta ir Vilhelmas yra nuoširdūs padėjėjai, viską nori daryti drauge. Gertrūda ir Augustas meistriškai nusimuilina: na, nėra jiems tie darbeliai drauge kažkas ypatingo. Manau, kad Gertrūda pakankamai veiklų turi Sodelyje, todėl namuose nori tiesiog žaisti (jeigu aš noriu prisijungti, visada mielai priima), o Augustas apskritai yra toks individualistas. Na, nebent geras stalo žaidimas jį pritraukia.

e) Vaikams labai patinka laužyti taisykles. Patikėkite, nesakyčiau, jei neturėčiau daug patirties šioje srityje! Kai leidžiu Gertrūdai atkeliauti į mūsų lovą, kai netikėtai leidžiame pažiūrėti naują filmą, kai spontaniškai nuvažiuojame ledų, ach-kokie-laimingi būna mūsų vaikai! Ugdymo įstaigoje šiek tiek sudėtingiau, nes kasdieninė tvarka garantuoja…tvarką Man patiko ta mintis, kad kartais galima neiti į mokyklą ir tiesiog būti drauge. Va, kam galima panaudoti mamadienius Du kartus metuose Patiko ir tai, kad kita mama – kaip ir aš – blogą dieną visus siunčia į lovą. Atsipalaiduoti. Kita vertus, ir mes esame vietoj ėjimo miegoti…nuėję žiūrėti filmo!

f) Vienas smagiausių dienos laikų yra tas, kai mes su mergaitėmis nusiprausiame, susirangome lovoje ir skaitome knygą. Kai paskaitome, susikočiojame lovoje, ir aš abiems glostau galvas. Tada išbučiuoju, jos pasislepia po antklode ir jų ieškoti ir išbučiuoti ateina tėtė (kuris, žinoma, iš pradžių jų niekaip neranda!). Straipsnyje rasite daug įdomių ritualų, tačiau – neabejoju – ir jūs galite susikurti savąjį. Mes jau turime. Ir kaskart – kai negaliu būti namuose, kai mergaitės eina miegoti – šiek tiek nuliūstu. Nes tai – mūsų ypatingas laikas, kai aš galiu visą savo dėmesį skirti joms.

g) Ar jūs kvailiojate su vaikais? Aš nepaprastai mėgstu kvailioti. O G – dar labiau. Kaip Morta vieną rytą pareiškė (labai rimtu veidu ir dar rimtesne intonacija): Žinai, ką, tėti? Man jau nusibodo tavo juokeliai. Bet, žinia, dažniausiai tie juokeliai labai patinka ir mūsų trimetei, ir 10-mečiui. Man labai patinka tai, kad mūsų vaikai turi puikų (na, mūsų šeimai ) humoro jausmą. Jų tėtė turi fantastišką humoro jausmą, tad nėra nuostabu, kad ir jų – puikus. Augustas fenomenaliai jaučia ironiją ir sarkazmą. Vilhelmas – tikras Harmsas, Morta su Gertrūda kol kas dar neatskleidė, kur jų stiprioji savybė, tačiau mėgsta šėlioti, kvailioti ir smagiai pasijuokti. Morta turbūt rimčiausia. Bet ji, kaip sakant, mėlyno kraujo, tad ko norėti…

h) Geras patarimas: sakykite ne “aš tavimi didžiuojuosi”, o “tu turėtum didžiuotis savimi!”. Perkelkime akcentą nuo to, ką “aš” darau, į tai, koks yra vaikas. Ką aš didžiuojuosi išmokusi? Ogi girti savo vaikus kitiems. Apmaudu, kai tėvai sako: “Galėtų ir pasistengti” ir pan. kitiems girdint. Aš kitiems labai sąmoningai stengiuosi girti savo vaikus. Ypač tiems, kurių nuomonė vaikams svarbi. Ar visada pavyksta? Tikriausiai ne. Neabejoju, kad kartais pasakau ir kokią nesąmonę. Bet iš esmės žinau, kad didžiuojuosi savo vaikais ir nebijau to pasakyti kitiems. Vakar buvo tokia situacija, kad Morta nerado  20Lt, kuriuos jai padovanojo senelis. Žinoma, apsiraudojo. Ir tada Augustas atnešė jai savo  20Lt. Ir atidavė. Tiesiog. Pasakė: jeigu rasi, atiduok man šiuos. Jeigu nerasi, nieko tokio, aš tau dovanoju. Mūsų pirmagimis, kuris šiaip nėra emociškai brandžiausias žmogus (jo stiprioji pusė nėra EQ) parodė tokią emocinę brandą, kad daug kas galėtų pasimokyti! Tai šiandien jį gyriau ir jam girdint, ir jam negirdint, ir jam galvojant, kad aš nežinau, jog jis girdi . Neabejoju, kad tokia mano reakcija paskatins jį dažniau pasielgti būtent taip.

i) Ir, žinote, ką? Negalvokite, kad reikia padaryti KAŽKĄTOKIO, kad vaikas jaustų jūsų meilę. Neabejoju, kad visiems smagiausios yra tiesiog akimirkos. Man smagu matyti, kai tėvai ateina skaityti vaikams pasakų. Mes turime Sodelyje vieną tokią klasę, kur tėvai – pradėjus vieniems – dabar reguliariai ateina ir ateina. Kaip jais didžiuojasi vaikai! O tėvai pamato, kaip mes gyvename Sodelyje, tampa trumpam auklėtojais, įsigilina, kokia vaiko kasdienybė, kai jie yra darbe. Tą juk galima padaryti per pietus. Arba pusdienį.

Smagiausia, kad – skaitydama šį straipsnį (kurio nuoroda yra mano įraše) – galvojau, kad realiai viską darome. Ir ne tik darome, bet būtent tuo pačiu tikime. Tas straipsnis lygiai taip pat galėjo būti parašytas mano. Ir net ne kaip patarimų straipsnis, o kaip pasidalinimas patirtimi. Turiu pripažinti – užliejo geras jausmas. Nes aš – tikriausiai kaip ir kiekviena daug dirbanti mama – vis turiu, kas mane pamoko (ir žinau, kad – bent jau dauguma – tikrai ne iš piktos valios), kad per mažai laiko būnu su vaikais, kad mirties patale norėsiu būti daugiau laiko praleidusi su jais ir t.t. ir pan.  Bet aš žinau, kad jeigu dabar atgulčiau į kokį nors patalą, tai jausčiausi visai gerai: ir dėl darbų, ir dėl vaikų. Vienintelio, ko gailėčiau, tai laiko: norėčiau padaryti darbe daugiau, o su vaikais praleisti ilgiau. Ir be proto noriu pamatyti savo anūkus. Savanaudiškai galvoju, kad iš visų vaikų ir anūkų kažkam tikrai (:))būsiu toks žmogus, į kurį panašiu ji(s) norėtų būti. Ir tada jau galėsiu ramiai keliauti į kitą dimensiją. Nes šiaip manau esanti gera mama. Ir tuo išmokau didžiuotis. Todėl tos vidinės ramybės linkiu ir jums: tiesiog džiaukitės akimirka, nes, teisybę pasakius, neabejoju, kad esate geri tėvai ir savo vaikams – patys geriausi. Tikiuosi, kad tą žino ir mano tėvai!

O KOKIOS YRA JŪSŲ YPATINGOS AKIMIRKOS?

…ir kuo toliau, tuo labiau pradedu tikėti aplinkos daroma įtaka. Štai diskutavome apie mokyklas ir universitetus: manau, kad ugdymo įstaiga daro didžiulę įtaką, koks susiformuoja žmogus. Kalbėjau ir apie tikimybę: tikimybė, kad žmogus sieks vieno ar kito, kad jam vertybė bus viena ar kita taip pat labai priklauso nuo to, kur ir kaip jis auga. Daugiausiai apie tai skaičiau šią vasarą Malcolm’o Gladwell’o (lengvai skaitomi ir labai įdomūs skaitiniai visiems, kuriuos domina socialiniai mokslai) knygose. Kad nėra atsitiktinumų. Beveik viską galima paaiškinti. Na, gerai, būna išimčių, tačiau, manau, dažnai per daug mistifikuojame. Būtent to mistifikavimo ir neprotingo fatalizmo norėčiau išvengti. Žmogus — savo Likimo kalvis. Čia kaip Dievas pinigų meldžiančiam pasakė: tu bent loterijos bilietą nusipirk!!! Todėl mes, tėvai, kurie dažnai turime priimti sprendimą, kokioje aplinkoje augs mūsų vaikai, turime į tai žiūrėti kaip į vieną svarbiausių (jei ne patį svarbiausią) sprendimą. Nes tai, kokie mes būsime, kur mes būsime ir kaip mes būsime bei kur ir kaip leisime savo vaikus, darys didžiulę įtaką jų ateičiai.

Šiandien tą pirmą kartą pagalvojau skaitydama apie aistringą knygų mylėtoją, kurios, pasirodo, močiutė buvo irgi aistringa knygų mylėtoja (atsitiktinumas???). Antrą kartą taip pagalvojau žiūrėdama filmą apie Norbertą Vėlių (nuo tos vietos, kur jis pradeda pasakoti: aš gimiau ir augau… apie tautosaką, kuri buvo įaugusi jo šeimoje. ATSITIKTINUMAS???). Jei turite truputėlį laiko — būtinai pažiūrėkite. Aš migdžiau Gertrūdą, ir mes abi pažiūrėjome Ji taip ir užmigo užliūliuota lietuvių istorijos apie vieną žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų.

www.youtube.com/watch?v=I7SxTlKoPQ4

www.youtube.com/watch?v=DCPRYt2DP58

www.youtube.com/watch?v=5G3eDb0lB-I

Man patiko jo mintis: kartais įprasminame tai, kas nėra svarbu ir pamirštame tikrai prasmingus dalykus. Amžina tiesa, ar ne? Tačiau nemanau, kad žmonės blogėja. Na, neatrodo man, kad jaunimas yra blogas. Ir apskritai: jau Sokratas sakė, kad jaunimas — žlugęs. Tai ką mes turėtumėme turėti šiandien? O turime be galo daug motyvuotų ir šaunių jaunų žmonių. Vadinasi, visada visokių buvo. Ir visada priklausė, kokioje aplinkoje auga tas jaunimas! Dar man labai patiko, kad filmas išverstas į anglų kalbą. Ot nusiųsiu savo draugei graikei, kad žinotų, kieno mitologiją visų pirma reiktų visiems studijuoti Bet kuriuo atveju — labai pamalonina lietuvišką mano esaties dalį. Ir žadina patriotinius jausmus. Čia kaip su partizanu: jei šitaip susipažintumėme su Lietuva, tai nebūtų tautiškumo krizės!

Bet kuriuo atveju neabejoju, kad be mano tėvų man didžiulę įtaką darė vos ne visos vasaros, o vėliau ir metai Švedijoje, metai Norvegijoje bei mokymasis, studijos ir darbas JAV, mokymasis tam tikroje mokykloje, po to įstojimas į specialybę, kur susirinko irgi tam tikro kirpimo žmonės, darė didžiulę įtaką tam, koks aš esu žmogus šiandien. Nemanau, kad mes dedam tašką ir vieną dieną sakom: viskas, susiformavau. Todėl manau, kad man dabar daro įtaka ir Belgija bei — bene labiausiai — mano vyras ir mano vaikai. Juk kartais net knyga padeda suformuluoti tai, kas, atrodo, jau dešimtmetį tupėjo ant liežuvio galiuko, tačiau negalėjai suformuluoti! O kur dar draugai, vaikų draugai ir mokytojai, įvairios susiklosčiusios situacijos…iš tiesų visą gyvenimą mokaisi!

ТАČIAU.

Turiu sustoti ir pasakyti, kad pradžią visam tam, kur aš esu šiandien, davė mano tėvai. Kaip ir jūsų. Kaip ir mes duosime savo vaikams. Tai tiesiog noriu, kad šiandien sustotumėme ir pagalvotumėme, ar mes esame tokie, ar mes esame ten ir ar mes esame taip, kaip norime, kad būtų ir mus bei gyvenimą matytų mūsų vaikai. Tiesiog.

Originally posted 2010-09-20 22:37:44. Republished by Blog Post Promoter

Ir ne tik kalba skurdesnė – jie (nebūtinai, bet yra tikimybė) gali ir prasčiau skaityti. Jeigu vaiko kalbos raida yra skatinama jau ankstyvajame ikimokykliniame amžiuje, vaikui yra tik geriau/naudingiau.

Švedai susirūpino, nes pastarųjų metų rezultatai rodo, kad Švedijos mokinių žinių lygis krenta. Mokslininkai ėmėsi tirti ir atrado, kad vienas iš penkių prastai skaitančių vaikų nėjo į darželį.

Kodėl mokslininkas agituoja už darželius:

- darželyje sąmoningai lavinama vaiko kalba: eilėraščiai, dainos, pasakos ir pan.

- darželyje vaikai mokosi raidžių, o tai skatina anksčiau pradėti skaityti;

- anksčiau pastebima, jei yra problemų, o anksčiau pastebėtas problemas galima efektyviau spręsti.

Aš dar norėčiau pridurti, kad to nereikėtų taikyti šeimoms, kurios visapusiškai užsiima su vaikučiu namuose. Čia daugiau kalba apie šeimas, kur vaikas tiesiog būna namuose. Na, mama/tėtė/auklė kaip ir gyvena savo gyvenimą: tvarkosi, dirba, skaito ir pan., o vaikas tiesiog gyvena šalia. Jeigu yra taip, tai geras darželis tikrai yra naudinga patirtis. Bent kelios valandos sąmoningo užsiėmimo su vaiku yra neįkainojamos. Žinoma, yra tokių, kurie sako: va, prieš du šimtus metų nebuvo darželių, ir visiems buvo normalu iš paskos mamai sekioti. Prieš du šimtus metų ne tik tai buvo normalu. Buvo normalu dar daug daug dalykų, kurių šiandien niekas nemanytų esant norma.

Bendra išvada: su vaiku reikia sąmoningai užsiimti, kalbėti, skaityti. Ir – tikrai taip – vaikas daug ką pasiima pats, tačiau juk ir mums dažnai yra naudingiau ir tikslas pasiekiamas greičiau, jei kas nors padeda ir parodo.

P.S. Ačiū, Giedre, už nuorodą!

Ir, žinoma, džiaugiuosi galų gale prisėdusi pradėti tvarkyti projektų. Paguoda viena: ne tik aš šią vasarą buvau užsisukusi darbuose. Luknei devyni mėnesiai buvo birželio 25, o aprašymas įkrito į mano dėžutę link liepos vidurio. Dešimto ir vienuolikto mėnesio aprašymus gavau drauge rugpjūčio 27 dieną. Ir štai – praėjus daugiau, nei mėnesiui – sudedu juos ir į tinklaraštį. Guodžiuosi mintimi, kad geriau vėliau, nei… Ir, manau, ir jums bus smagugreitaeige perskaityti apie Luknės raidą šią vasarą Aš pati dar kartą viską perskaičiau su didžiuliu malonumu, nes negaliu nepagirti ir Luknės mamos gebėjimo rašyti, ir, žinoma, Luknytės, kurią taip smagu aprašyti

Ir dar noriu pridurti, kad Luknė – nepaprastai linksma mergina! Ateidama pas sesę į Vaikystės Sodą jau nuo stovyklėlės laikų dalyvauja, draugauja su vaikais, jiems šypsosi ir išbando, ar gerai sukabinti vaikų darbeliai Vaikystės Sodo auklytės jau ne kartą sakė, kad laukia nesulaukia, kada Luknei bus vieneri, ir ji prisijungs prie sesės ir visos Vaikystės Sodo komandos

Luknė auga labai pastebimai. Devinto mėnesio pabaigoje ji šliaužiojo, o ropojo tik išskirtiniais atvejais ir trumpais atstumais. Šiandien ji jau nebešliaužioja – tik ropoja. Dideliu greičiu ir bet kokiais atstumais. Priropojusi stojasi net nesusimąstydama. Nesvarbu, prie ko – kojų, laiptų, sofos, stalo, radiatoriaus – stojasi be jokių problemų. Atsistojusi siekia daiktų, pavyzdžiui, sudėtų ant stalo. Taigi visus puodelius, lėkšteles ir panašius dūžtančius arba pilnus daiktus reikia per nepasiekiamą atstumą Tėtis jau yra pora kartų susinervinęs, kad jo gardi kavutė atsidūrė ant grindų jam nespėjus ja pasimėgauti

Šio mėnesio rimta naujovė – vaikas lipa laiptais. Leidžiam lipt pačiai, bet priežiūra būtina, nes atgal nulipti dar neišmoko, tai tiesiog užpakaliuką leidžia žemyn ir jei negaudytum, tai būtų garantuotas „bum-bada-bum“… Bet laiptai labai masinantis dalykas

Dar didesnė šių dienų naujovė – vaikščiojimas Tiksliau, bandymas vaikščioti. Už vienos rankos vedama Luknė žygiuoja labai sėkmingai ir labai noriai. Bet Joninių proga, Luknė jau ėmė žingsniuoti pati. Ne daug, bet pati: 3-4 žingsnius Mindaugo karūnavimo dienos proga mūsų mergina jau ėmė ir pora metrų įveikti! Ir tada jau reikia gaudyt. Bet eina, nepaneigiamai Tai visiškai tėčio treniruočių nuopelnas. Kol mama dirba, tėtis mergaites treniruoja. Rezultatai akivaizdūs

Vaikas jau suvokia, kad kai kurie objektai atsidaro ir užsidaro, pavyzdžiui, durys. Jas padarinėt yra labai mėgstamas Luknės užsiėmimas. Šiandien ji prišliaužė, pajudino vartelius prie laiptų ir suprato, kad jie atsidarys. Tada ramiai atsidarė ir prišliaužė prie laiptų krašto. Paskui nebeįvyko nieko, nes vaikiuką teko supakuot nuo laiptų

Mamos širdis labai džiaugiasi, kad Luknė intensyviai mojuoja išlydėdama. Iš pradžių labai nedrąsiai, bet dabar mojavimas jau labai akivaizdus. Dar labai šaunu matyti, kaip mūsų mažoji atsiliepia į kvietimą paploti katučių, kaip mėgsta patapšnoti į ištiestą delną ir daug daug kitų dalykų

Beje, šios dienos viršūnė yra važinėjimas su dviračiu sėdint kėdutėje. Abi merginos absoliučioje ekstazėje. Tai tik dar vienas įrodymas, kad mamos darbas ir tėčio tėvystės atostogos yra visiems tik į sveikatą

DEŠIMTASIS IR VIENUOLIKTASIS LUKNĖS MĖNESIAI

Šiandien Luknei jau vienuolika mėnesių. Prašokom tuos keletą mėnesiukų niekam nepasipasakoję… Iškart atsiprašau dėl to visų Luknės gerbėjų. Kai mamos dirba, raštai kenčia:)

Absoliučiai pagrindinis kelių paskutinių mėnesių pasiekimas – vaikščiojimas. Viskas – mūsų mergina jau tvirtai vaikšto. Ji nebešliaužioja, neberopoja, bet vaikšto. Pagrindine susisiekimo priemone vaikščiojimas tapo prieš keletą savaičių. Įgūdžiai ypač pagerėjo per savaitės kelionę į Estiją… Tiesa, keletą žingsnių žengti Luknytė galėjo jau devynių mėnesių. Pirmąjį filmuką iš serijos “Vaikas jau vaikšto!”, kai Luknei buvo devyni mėnesiai. Tuomet ji perėjo per visą kambarį. Bet tą pačią dieną Luknę, kaip ir dažną Lietuvoje šią vasarą, užpuolė žarnyno bakterija ir keletas dienų ligos vaikščiojimą šiek tiek pristabdė. Bet koks gi skirtumas – dabar mergina jau išdidžiai žingsniuoja:) Po šio vakaro linksmybių su Upe ir Morta jau labai nesuklystume sakydami, kad ji pradeda lakstyti:) Ar bent jau labai nori tai daryti:)

Antras didžiausias pasikeitimas – mergaitė iš rimtos brunetės tapo beveik rimta blondine:) Va tik su motorika tai neturi nieko bendro:))

Šiaip Luknytė – gana aktyvus vaikas. Šiuo metu jai įdomu praktiškai viskas: čiuožti nuo čiuožyklos (dar reikia prilaikyti), suptis, aukštai suptis, ilgai suptis, dar suptis:), stovėti ant kopetėlių, lipti laiptais, užlipti ant supamo briedžio, ant dviratuko, važinėti stumiama mašinėle, krapštinėti mašinoje esančius įdomius dalykėlius: mygtukus, vairą, bėgių svirtį ir pan., stumti vežimėlį, krapštinėti sesės virtuvėlę (dabar ją jau galima vadinti ir Luknės virtuvėle:)) ir taip toliau ir panašiai. Luknė jau sugeba pati apsisukti ir kojomis žemyn nulipti nuo lovos ar sofos. Jai jau pavyksta nusileisti keliais laipteliais žemyn (šliaužiant kojomis žemyn). Palipusi kelis laiptelius aukštyn ji mėgsta atsisėsti ant pakopos ir išdidžiai atkreipti visų dėmesį į savo pasiekimą:) Virtuoziškumas lipant ant briedžio yra ypatingai išryškėjęs:) Užlipti abiem kojomis ant jo, lyg kokiai kaskadininkei, yra vienas juokas Iš tokios pozicijos nulipti yra šiek tiek sudėtingiau – ir čia jau Luknytė prašo tėčio arba mamos pagalbos:)

Vaikiuko socialinė raida irgi labai akivaizdi – šiandien jau tikrai nustebau, kai ji paėmė nuo sofos lėlę ir labai sąmoningai bandė pasodinti į vežimėlį Tiesa, lėlė pati kalta, kad iškrito ) Tiesiog buvo panešiota už vienos rankos:) Sesės jau ima žaisti bendrus žaidimus:) Pagrindinis iš jų – Upė bėga, Luknė vejasi. Tai bedarydamos abi virsta iš koto, tai bestebėdami tėveliai lydosi džiaugsmu ir pasididžiavimu mergaitėmis:) Paskutinių savaičių naujiena – prekybos centruose Luknė reikalauja ją įkelti į mašinytes, drambliukus, lėktuvėlius ir absoliučiai patenkinta suka vairą, krapšto mygtukus ir visaip kitaip pramogauja. Nuvedama ji tikrai nėra patenkinta ir pasitaikius pirmai progai apsisuka ir grįžta atgal

Apskritai ji suprato, kad buvimas ant rankų, nors dažnai labai norimas ir pageidaujamas, yra vis dėl to labai ribojanti veikla, tai labai dažnai (pavyzdžiui, vidury gatvės:)) ji veržiasi nuo rankų žemyn (įvairių absoliučiai virtuoziškų judesių pagalba ) ir nori eiti pati. Ir, žinoma žinoma, ten, kur nori ji pati

Priėjusi prie ant žemės stovinčio magnetofono Luknė irgi puikiai žino, kaip atidaryti kompaktinio disko dėklą, išimti diską ir dėklą vėl uždaryti:) Jau antrą vaiką auginame nieko ypatingai netraukdami iš prieinamų vietų. Ir kol kas viskas sekasi gana sėkmingai – gėlytės su šiek tiek, bet visai neypatingai patampytais lapeliais ir pabarstytomis aplinkui žemėmis, spintelių turinys kartas nuo karto patikrinamas, bet ne per dažniausiai, stalčiai irgi padarinėjimi, bet lindimas visur ir visada dar tikrai neveda iš proto:) Kol kas sėkmingai laikomės “politikos”: kuo daugiau galima, kuo mažiau draudimų, tuo mažiau nepageidaujamo ir nekontroliuojamo lindimo ir daiktų mėtymo. O gal tiesiog mūsų jautrumas šiuo klausimu yra visiškai “atšipęs” Pabuvoję Estijoje pas draugus suvokėme, kad mūsų tolerancijos ribos yra oi plačios…:)))

Luknė jau tikrai ne viską kiša į burną. Smėlio jau prisiragavus ir kartais vis dar nori juo pasmalyžiauti, bet tikrai retai. Kažkaip gana sėkmingai ji daugelį dalykų jau pradeda tyrinėti nebelaižydama.. Nors, žinoma, “tai nevalgoma” vis dar dažnas mūsų žodyno svečias Tiesa, dėl vieno daikčiuko sąmoningo kišimo į burną labai džiaugiamės. Ogi dėl dantų šepetėlio!:) Luknei garbės reikalas valytis dantis kartu su visais. Ir ji šepetėlį graužti gali ilgai ilgai…:))) Labai džiugu, ypač prisiminus bandymus jį įkišti į metukų Upės burnytę..:))

Dar vienas susidūrimas su higienos klausimu – klozeto tyrinėjimas. Tiksliau suvokimas, kad tai yra daiktas, į kurį galima mesti daug ką, jei ne bet ką Ar jums nebūtų smagu bandyti iškrapštyt įmestą duonos riekutę? ) Tikrai nesmagu? )

Šia proga galėčiau šį bei tą pasakyti ir apie maistą. Vilties, kad vaikas kada nors ką nors pradės normaliai valgyti jau nebeturime Ji tikrų tikriausiai per dieną suvalgo dvi kruopas ir tris kartus palaižo šaukštelį su kokiu jogurtu:) Dar kokį sausainį prie progos apgraužia Kaip atkreipė dėmesį Margiris, anksčiau valgydavo daugiau, bet kai išmoko per sekundę išlipti iš maitinimo kėdutės, motyvacija atverti burną apskritai išgaravo Matyt, vaikas per naktį tiek priužkandžiauja, kad valgyti dieną nėra nė mažiausios būtinybės

Kalbant smulkiosios motorikos klausimu mūsų pastebėjimai yra kažkaip labai riboti Nors suimti ji jau gali ir gana smulkius daiktelius, vis tik į burną smulkius dribsnius ji dar kiša delnu, o ne dviem pirštais. Ji dar nerodo pirštu į kokius nors daiktus (nors šiaip jau gana akivaizdžiai moka atkreipti mūsų dėmesį į vienus ar kitus daiktus) ir dar retokai jai pavyksta atversti knygos puslapius po vieną. Turimą stumdomą šuniuką Luknė vis dar nešioja už pagaliuko, o ne stumdo. Taigi šiuo klausimu tėveliams dar reikėtų padirbėti

Paklausiau tėčio, ką dar pasakyti apie mūsų mergužėlę, nes pagrindinis jos raidos stebėtojas šiuo metu yra jis. O tėtis nuo sofos pasiūlė parašyti, kad vaikas jau užaugo, ir atsisveikinti su brangiais skaitytojais:))) Toks tas mūsų jausmas – vaikas jau išmoko beveik viską:) Dabar jau tik intensyvių treniruočių klausimas:)

P.S. Beje, šiandien viena mūsų draugė Luknę jau pasveikino su gimtadieniu (visu mėnesiu anksčiau) Iš to darome išvadą, kad vaikas jau tikrai atrodo rimtai:)) Ir pasiruošimas keliauti į Vaikystės sodą vyksta kuo sėkmingiausiai Asmenybė ima skleistis visomis žavingiausiomis spalvomis

DEVINTAS GERTRŪDOS MĖNUO

DEVINTAS VINCENTO MĖNUO

VYSTYMOSI KALENDORIUS

DEŠIMTAS GERTRŪDOS MĖNUO

DEŠIMTAS VINCENTO MĖNUO

VYSTYMOSI KALENDORIUS

VIENUOLIKTAS GERTRŪDOS MĖNUO

VIENUOLIKTAS VINCENTO MĖNUO

VYSTYMOSI KALENDORIUS

Originally posted 2010-09-28 11:58:26. Republished by Blog Post Promoter

Minčių vakare „HubCamp #2” dalyvavusi Viktorija Trubačiūtė, įsitikinusi, kad sudėtingą informaciją galima pateikti ir lengvai įsisavinamu būdu – vaizdais. Šis duomenų patiekimo būdas vadinamas – infografika.

Leidžiam filtruoti, bet taip praranda naudotojas dalį informacijos

Pažiūrėkime į aukščiau esantį paveiksliuką. Elektroninėje parduotuvėje yra 89 pelės. Kairėje galime filtruoti pagal kainą, gamintoją, prijungimo būdą ir jos tipą. Ar tikite, kad šiais laikai būtų tik dvi su USB jungtimi iš 89 pelyčių? Tik dvi optinės iš 89? Matosi, kad prekės nėra tinkamai sužymėtos arba netinkamai veikia automatinis grupavimas. Jeigu visgi patingėjote suteikti tam tikrus požymius prekėms ar įrašams, tai geriau jau išjunkite tuos filtrus, kol nesutvarkysite savo informacijos – galite prarasti pirkėją ar skaitytoją.

Jeigu turite parduotuvę ar kitą puslapį, kad ir tinklaraštį, kuriame yra paieškos rezultatų filtravimas pagal tam tikrus požymius(tag’us, kategorijas), įsitikinkite, kad jame pateikiama informacija yra tinkamai pažymėta(arba tinkamai veikia filtravimas, jei ne rankinis).

Kai manęs paprašė įvertinti B.Caplan knygą “Savanaudiškos priežastys turėti daugiau vaikų”, pagalvojau nieko sau. Taip pagalvojau dėl to, kad ši knyga buvo sąraše knygų, kurias artimiausiu metu norėčiau atsisiųsti. Taigi siųstis nereikėjo. Knygoje yra daug minčių, kurias skaitydama šypsojausi: po visai neseniai kilusio triukšmo dėl Amy Chua knygos (esu rašiusi čia), ši knyga siūlė ne koncentruotis į vaiko auklėjimą, o atsipalaiduoti; ne kabinėtis prie ugdymo įstaigos (per mažai to, per mažai ano ir pan.), į kurią leidžiu vaikus (jau vien dėl to, kad juos ten leidžiu, yra savaime geras dalykas), o tiesiog džiaugtis, kad turiu galimybę ten leisti savo vaikus; ne tikėtis, kad – mano dėka – vaikai bus nuostabesni, bet tiesiog suprasti, kad mano įtaka – nors ji ir yra – nėra tokia didžiulė, kaip gali atrodyti.

Ar viskam pritariu? Tikrai ne. Pavyzdžiui, jo mintys apie vaikų klonavimą ir šio proceso gerumą man nekelia didžiulio susižavėjimo. Bet, kaip sakant, patys perskaitę nuspręsite, kam pritariate, o kam – ne. Aš noriu šiek tiek papasakoti apie tai, kas man patiko.

Yra nemažai savanaudiškų priežasčių turėti daugiau vaikų, bet keturios svarbiausios yra:

1) Šeimos narių panašumą daugiausia lemia paveldėjimas, o ne auklėjimas, tad tėvai lengva širdimi gali atsikratyti daugybės rūpesčių;

2) Tėvai nerimauja daug labiau, nei turėtų. Jei nekreiptumėme dėmesio į kraupias istorijas masinės informacijos priemonėse, suprastumėte, kad šiandien vaikai daug saugesni, nei buvo “idiliškame šeštajame dešimtmetyje”;

3) Daugiausia privalumų, kurių suteikia vaikai, pajuntame tik vėliau. Iš pradžių su vaikais nelengva, bet išmintingi tėvai pasveria miego trūkumą, kol vaikas dar mažas, ir viso gyvenimo atlygį – taip pat ir anūkų gimimą ateityje;

4) Savanaudiškumas ir altruizmas veda ten pat. Pasaulis tampa geresnis, kai tėvai susilaukia dar vieno vaiko, tad apsišvietusio savanaudžio keliu galite žengti ramiai sąžine.

ar jūs atsisakote dėl vaikų nepriklausomybės ir laisvalaikio? ar jaučiate savigraužą, jei skiriate laiko sau? ar žinote, kaip yra iš tiesų? Iš tiesų jūs galite gyventi laisvai ir vis tiek kelti vaiko pasigėrėjimą. Štai taip. Pradėkime nuo to, kad jaunesni nei penkerių vaikai šiandien yra beveik penkis kartus saugesni nei 6 dešimtmetyje. Vaikai nuo 5 iki 16 – keturis kartus. Ir tai – tik pradžia.

Aš visada žinojau, kad gimstamumas yra svarbus mūsų pensijoms (1940 kiekvienam pensininkui JAV teko 10 darbuotojų, dabar – maždaug 5. Apie Lietuvą net nekalbu…gal ir gerai, kad neturiu statistikos), tačiau šįkart pamačiau ir kitą kampą: naujų idėjų šaltinis yra žmonės. Duh, ar ne? Bet iš tiesų: tik gimstant žmonėms gims daugiau genijų, kurie apsaugos Žemę, kurie išras nuostabius daiktus, parašys pasakiškas knygas. Ar žinote, kad du trečdaliai tų, kurie apsisprendė neturėti vaikų, senatvėje to gailisi? be to, thumbs up tėčiams:  1965 tėtės JAV skirdavo tris valandas per savaitę vaikams, šiandien – daugiau nei dvigubai. IR KĄ? Ogi tai, kad mamos šiandien vaikų priežiūrai skiria daugiau laiko, nei skirdavo tada, kai dauguma jų nedirbdavo. Mielosios, kas nutiko? Kas nutiko: eik, zuikeli, pažaisk pats ? 1965 mamos vaikui skirdavo apie 10val, 2000 – apie 13val. Nepaisant to, kad šiuolaikinės mamos dirba, augina mažiau vaikų ir joms padeda tėčiai. Įsiklausykite: PASIKEITĖ NE VAIKAI, O MES.

Kas dar įstrigo?

“Leiskite savo atžaloms savarankiškai naudotis viešaisiais tualetais, pasilikti namuose vienoms, kai važiuojate į parduotuvę, ar  3-ioje salėje žiūrėti filmą “Burundukai” tuo metu, kai mėgaujatės filmu 6-oje salėje”.

Morta baisiausiai nervinasi, kad aš ją lydžiu į viešąjį tualetą (mat aš jį apvynioju tualetiniu popieriumi). Prisimenu, kaip mano draugė pasakė: Tu ką, juokauji?!? Na, realiai, kiek tu pažįsti apsikrėtusių žmonių?!?! Aišku, tai nepakeitė mano nuostatos (vis dar vynioju tualetus ir laukiu nesulaukiu, kada visuose viešuosiuose tualetuose turėsime tuos toilet seat covers, kuriais taip džiaugiuosi kaskart JAV ir – visai neseniai – labai džiaugiausi Suomijos šiaurėje), bet ne kartą esu pagalvojusi, kad elgiuosi šiek tiek per paranojiškai. Ir vis dėlto knygoje rašoma, kad neteisingas suvokimas, kad šiuolaikinis pasaulis yra pavojingas vaikams, yra pagrindinis beprasmių tėvų kančių šaltinis. Palyginti su “idiliškuoju” šeštuoju dešimtmečiu, šiuolaikiniai vaikai yra labai saugūs.

Važiuoti į parduotuvę be vaikų irgi išmokome. Ypač grįžę į Lietuvą. Jiems tiesiog žvėriškai nuobodu vilktis iš paskos, o namuose gražiai žaidžia.

“Jei auginate du vaikus, pasamdę ne visą darbo dieną dirbančią auklę gyvenimo kokybę pagerinsite labiau, nei nusipirkę automobilį”.

Mums labiausiai gyvenimą Lietuvoje palengvino tai, kad man nebereikia vaikų parvežti iš mokyklos. Kai veždavau, susivalgydavo kelios valandos, kurias po to turėdavau atidirbti naktį. Vieną dieną tiesiog apsiverkiau važiuodama, nes važiavau iš susitikimo, kuris užtruko, vaikai laukė lauke 40min, o aš jaučiausi baisiau, nei siaubingai. Jau nekalbant apie tai, kad tuo metu buvau taip pavargusi, kad užmigdavau, kol degdavo raudona šviesoforo šviesa. (Dabar rašau ir pačiai sunku patikėti). Pamoka, kurią išmokau: geriau praleisti mažiau laiko su šeimos nariais, tačiau bendraujant būti gerai nusiteikus ir mažiau pavargus. Na, negali dirbti daug reikalaujančio darbo ir spėti suvežioti vaikus į/iš mokyklos (nors į mokyklą vežu ir dabar), į/iš būrelius ir dar vakare leisti laiką kokybiškai IR nudirbus visus darbus.

Tikriausiai vienas didžiausių jūsų troškimų yra, kad vaikas(-ai) būtų laimingi, ar ne? Pasirodo, “tėvams patinka manyti, jog jie pakankamai myli vaikus, kad šie užaugę būtų laimingi. Nelaimingiems suaugėliams malonu manyti, jog jų problemų priežastis – tėvų meilės ir paramos trūkumas. Svariausi įrodymai patvirtina, kad klysta ir tėvai, ir vaikai. Nors gamta (genetika mano past.) – ne vienintelė mūsų laimės kalvė, auklėjimui nelieka beveik jokių galimybių ją įveikti. Jei negalite tuo patikėti, žinau, kodėl. Nesunkiai prisimenate situacijas, kai mama ar tėtis jus supykdė ar nuliūdino. Jeigu būtumėte užaugę visiškai kitokioje šeimoje, vis tiek galėtumėte papasakoti galybę istorijų apie tai, kaip tėvai jus įskaudino. Kaipgi tėvai gali būti kalti dėl to, kaip šiandien jaučiatės? Lygiai taip pat galite kaltinti “gyvenimą”.”

Man labai patiko skaityti šią pastraipą, nes viena mano nuolat kartojamų frazių man rašantiems ar pas mane užsukantiems tėvams yra ta, kad NESISTENKITE TOBULAI AUGINTI VAIKŲ, NES VISI VAIKAI VIS VIEN TURI NUOSKAUDŲ. TIESIOG JUOS AUGINKITE IR DŽIAUKITĖS. Smagu buvo gauti mokslinį patvirtinimą tam, ką tiesiog jaučiau. Pasirodo, iš tiesų kiekvienam žmogui yra būdingas tam tikras laimės lygis, į kurį jie vis grįžta. Taigi: jeigu turite vaiką, kuris nuolat susiraukęs, kuriam nuolat negana, tai pralinksminti jį galite tik akimirkai ir, deja, gan greitai jam vėl bus negerai. Išvada? Darykite tai, ką esate apsisprendę daryti, būkite nuoseklūs, ir vaikas užaugęs tik padėkos, kad ne puolėte pildyti kiekvienos jo užgaidos (nes jam, vargšeliui, liūdna, nes jam, nabagėliui, trūksta dėmesio ir pan.), o auklėjote nuosekliai, garbingai ir sąžiningai.

Prisimenu, kaip mano močiutė man pasakojo apie save ir savo seserį (pametinukes) ir kaip tėtė vieną kartą joms, Sibire grįžtančioms iš mokyklos, neatidarė durų ir žiūrėjo, kaip seserys reaguos. Mano močiutė baisiausiai supyko ir stovėjo kaltindama tėtį ir visą pasaulį nepratardama nė žodžio. Tuo tarpu močiutės sesuo bėgo nuo lango prie lango, barbeno ir prašė, kad tėtė nepokštautų, o atidarytų duris. Tėtei duris atidarius, sesė puolė tėtei ant kaklo juokdamasi iš pokšto, o mano močiutė – nepratardama nė žodžio ir visa pajuodusi iš pykčio – praėjo pro tėtį. Ar pažįstama situacija??? Man  - tikrai taip! Ir po to sakyk nesakęs, kad tie patys tėvai, tas pats auklėjimas, ta pati aplinka…yra dalykų, kurių – net pakeitę tėvus, auklėjimą ir aplinką – pakeisime tik minimaliai.

Patiko ir teiginys, kad mokome savo vaikus matyti pasaulį taip, kaip matome mes patys, – net jei kiti sako, kad mūsų požiūris neteisingas ir nedoras. Kai tai darome mes – tai “švietimas”, o kai kitų pažiūrių žmonės – “smegenų plovimas”. Gal todėl ieškome ugdymo įstaigų ir pedagogų, kurie būtų tokie (vadovautųsi ta pačia filosofija, turėtų tas pačias vertybes ir pan.), kokie esame mes?

Galiausiai, veiksmingiausias būdas susilaukti tokių vaikų, kokių norite, – išsirinkti sutuoktinį, pasižymintį tokiomis savybėmis, kokiomis turėtų pasižymėti ir jūsų vaikai. Genai turi didelę įtaką beveik kiekvienai pageidaujamai savybei. Tinkamas sutuoktinis – tarsi džinas, išpildantis norus, kurių savo pastangomis įgyvendinti nepajėgiate. Tik vat kaip įtikinti apkvaitusius nuo meilės jaunuolius, kad nuo to, kokį gyvenimo partnerį jie išsirinks, priklauso ne tik jų pačių, bet ir jų vaikų gyvenimas?!?!

Mūsų rūpestis vaikų išsilavinimu, vaikų sėkme, vaikų laimės pojūčiu, vaikų sveikata, protiniais gebėjimais gali pakeisti jo gyvenimą, deja, tik ŠIEK TIEK. Apskritai daugelyje tyrimų (jie gan plačiai aprašyti knygoje) figūruoja skaičius 10%. TAČIAU auklėdami vaiką mes suteikiame galimybę jam atsiskleisti. Pasinaudos jis tomis galimybėmis ar ne, didžiąja dalimi priklauso nuo jo paties. Geri prisiminimai – vienas iš nedaugelio punktų, kurie priklauso tik nuo to, kaip savo vaiką auginsite. Įsidėmėkite tai ir prisiminkite kaskart, kai norite pamiršti savitvardą ir džiaukitės kartu praleistu laiku. Mano patarimas – liaukimės vaiką lenkę savo valiai arba kritikavę jį jo paties labui. Pats geriausias moralas: kadangi mūsų įtaka vaikams stipriausia vaikystėje ir paauglystėje, tai būtent tuo metu galime nukreipti vaikus į tinkamas vėžes, tačiau neleisti iškrypti sekasi jau gerokai prasčiau.

Be viso to, ką aš jau žinojau ir ko nežinojau, šioje knygoje perskaičiau vieną mintį, kuri man nepaprastai priminė tai, ką man kartoja G. “Ar pasauliui reikia dar vieno valytojo? Be abejo. <…>. Kai nepakanka nekvalifikuotų darbininkų, kurie plautų indus ar vežtų šiukšles, to imasi kvalifikuoti darbuotojai – o kiti jų talentai švaistomi. Jei Bill’as Gates’as pusę savo laiko skirtų biurui valyti, valgiui gaminti ir vaikams prižiūrėti, jis atrastų daug mažiau mus visus turtinančių idėjų.” Dėl to vaikams nuolat pabrėžiame, kad visi žmonės, kurie dirba, yra gerbtini. Ir dėl to suprantu, kad tam tikri darbai yra man ir tam tikri – ne. Ir – kad ir ką kas sakytų – nuo to tik geriau.

Ir dar. Vaikai yra geriausia, kas mums gali nutikti. Sunku tuo neabejoti, kai trimetę ištinka pykčio priepuolis, dešimtmetis varto akimis, aštuonmetis atsikalbinėja, o beveik šešiametė pareiškia, kad esame blogiausi tėvai pasaulyje. Bet – nepamirškite – tai trunka tik trumputėlę akimirką, o vaikus turime visą gyvenimą.

Čia skaitykite pokalbį su autoriumi.

Knygos recenzija.

O dabar – GALIMYBĖ LAIMĖTI KNYGĄ:

Parašykite komentarą, kodėl apsisprendėte turėti tiek vaikų, kiek turite. Ir -jei planuojate daugiau – kokie argumentai yra turėti daugiau vaikų?

Komentarų lauksiu iki ketvirtadienio, SAUSIO 26 dienos, vidurdienio.

Laimėtoją – vieno komentaro autorių – atrinksiu atsitiktiniu būdu ir paskelbsiu taip pat komentaruose. Išvydę savo vardą, susisiekite ir pasakysiu, kaip atsiimti knygą.

Nežinau, ar iš tiesų jo. Bet jau kelintą kartą matau šį laišką klaidžiojantį interneto platybėse. Gal ir tiesa. Niekada nežinosi. Žodžiu, 11 taisyklių, kurios parodo, koks IŠ TIESŲ yra gyvenimas. Žinant Bill’ą, nori-nenori perskaitai, ar ne? Kaip kokį sėkmės receptą. Dėl viso pikto. Bet aš – perskaičiusi jo taisykles – noriu pasakyti, kad jos gali būti skirtos paaugliui/jaunuoliui/suaugusiam, kuris pučiasi balažin, kodėl. O mažam vaikui tos taisyklės šauna pro šalį. Man atrodo, kad kažkada net rašiau, kad gyvenimas pats tų taisyklių išmoko, kai ateina laikas jų išmokti. Rimtai. O vaikystėje mes turime patikėti, kad susidorosime su visais įmanomais sunkumais. (Beje, apie nepelnytas pagyras yra kita tema).

Tai kokios tos taisyklės?

1. Gyvenimas nėra sąžiningas. Pratinkis!

2. Pasauliui visai nerūpi tavo savigarba (ir pasitikėjimas savimi). Pasaulis tikisi, kad tu pasieksi kažko PRIEŠ gerai pasijusdamas.

3. Tu NEUŽDIRBSI 60 000USD metuose vos baigęs mokyklą. Nebūsi nei prezidentu, nei turėsi automobilinį telefoną, kol šių neužsidirbsi.

4. Jeigu manai, kad mokytojas – “kirvis”, palauk, kol gausi viršininką.

5. Tavo orumo nežemina mėsainių vartymas. Tavo seneliai tai įvardindavo: GALIMYBĖ.

6. Jei tu susimausi, tai – ne tavo tėvų kaltė. Neinkšk dėl savo klaidų, o mokykis iš jų.

7. Kol tavęs nebuvo, tavo tėvai nebuvo tokie nuobodūs. Jie tokiais tapo, nes reikia apmokėti tavo sąskaitas, plauti tavo rūbus ir klausytis tavęs kalbant, koks tu kietas. Taigi prieš išsaugodamas atogrąžų miškus nuo tavo tėvų kartos parazitų dezinfekuok (susitvarkyk) savo drabužinę.

8.  Galbūt tavo mokykloje nekalbama apie “šaunuolius” ir “nevykėlius”, tačiau gyvenime tokių pilna. Kai kuriose mokyklose netgi neįmanoma neišlaikyti egzaminų – bandai tol, kol gauni teisingą atsakymą. Tai nepanašu Į NIEKĄ realiame gyvenime.

9. Gyvenimas neskirstomas semestrais. Tavo vasaros nėra atostogos ir tik labai nedaug darbdavių norėtų tau padėti SURASTI SAVE. Tai daryti tenka laisvalaikiu.

10. Televizija NĖRA gyvenimas. Tikrame gyvenime žmonės išeina iš kavinių ir eina į darbus.

11. Būk draugiškas vėploms (keistuoliams). Gali būti, kad vienas jų taps tavo darbdaviu.

O KĄ MANOTE JŪS? GAL ŠĮ SĄRAŠĄ NORĖTUMĖTE PAPILDYTI? O GAL JŪS MANOTE, KAD IR MAŽIEMS VAIKAMS REIKTŲ NUO PIRMOS DIENOS DIEGTI TOKIAS TAISYKLES?

Nuotrauka: Bill Gates @ the University of Waterloo by batmoo

Originally posted 2010-09-24 18:22:29. Republished by Blog Post Promoter

Lakštingalos virš mūsų, arba šokiravimo ribų beieškant // Bernardinai.lt, 2011 10 21

Ar Troja švęstų Trojos arklio įvežimą? // Bernardinai.lt, 2011 10 27

T. Snyderio „Kruvinos žemės“: sužmoginta klaikioji statistika (knygos recenzija) // Bernardinai.lt, 2011 12 05

Kodėl Medininkų žudynes reikėtų kvalifikuoti kaip nusikaltimus žmoniškumui // delfi.lt, 2001 08 01

Visiems reikia genocido. Bet kodėl? // Verslo klasė, 2011, Nr. 5

Nemirtinų ginklų vilionės // Verslo klasė, 2011, Nr. 3

Pilietybė ant svarstyklių // Verslo klasė, 2011, nr. 7

Turinio išsigandus, formos pasigedus // Verslo klasė, Nr. 11

Žodžiu, aš – ne Užkalnis (Račas), aš dar tik mokausi :}

Prieš keletą dienų per Lietuvą nuvilnijo istorija apie auklėtoją, kuri vaikams per pietų miegą klijuodavo burną lipnia juosta. Negana to, auklėtoja grasindavo vaikus mušti, jei šie kels triukšmą. Nuo pat ryto man šią nuorodą siuntė ir draugai, ir giminės, ir Vaikystės Sodo vaikų tėveliai, klausdami nuomonės ir prašydami reaguoti.

Reaguoti yra sunku. Ne dėl pačio fakto: dauguma (!) suprantame, kad toks elgesys – visiškai netoleruotinas, reikalaujantis atleidimo iš pareigų ir – net sakyčiau – teisės bet kada dirbti tokį darbą praradimo. Rašau dauguma, nes komentaruose teko visko skaityti: kad tai auklėtojai ir taip sunku, kad dabartiniai vaiko to nusipelno (!?!?) ir t.t. ir pan. Mano nuomone, pastarieji komentarai yra visiška besmegenizmo apraiška, todėl apie juos net nerašysiu.

Visoje šioje istorijoje sunkiausia man suprasti direktorę.

Citata: Komentuoja nenoriai, nes bijo viešumu pakenkti iki šiol buvusiai puikiai darželio reputacijai. Ar čia aš viena tokia, bet man atrodo, kad – jeigu atsitinka kažkas panašaus – tai kaip tik reikia itin išsiviešinti?!?!  Kodėl? Todėl, kad tai – vienintelis būdas išgelbėti reputaciją. Ta reputacija (net nežinau, ar ji buvo puiki, nes apie tą darželį nieko nebuvau girdėjusi: nei gero, nei blogo) ir taip jau sugadinta tiek, kiek galima ją sugadinti. Bėda ta, kad ugdymo įstaigoje tu gali daugybę metų daryti viską gerai, tačiau vienas vienintelis kartas sugriauna tą namą, kurį statei. Tiesiog taip yra. Tai faktas. Ir kai taip atsitinka – tiesiog būtina nebijoti viešumo. Muštis kumščiu į krūtinę ir visai Lietuvai šaukti: mea culpa, susimoviau. Nes, matote, susimauti gali visi. Nemanau, kad direktorė samdė žmogų, kurį įtarė naudojantį smurtą. BET TAI TĄ IR REIKIA PASAKYTI: a) Nė neįtarėm; b) Už tai labai atsiprašom; c) Pasikvietėme į darželį psichologę, kuri stebės vaikus, bendraus su jais ir jų tėveliais, kad būtų kuo greičiau išspręsta ši problema ne tik teisiniu, bet ir emociniu lygmeniu; d) Imsimės visų priemonių, kad įsitikintumėme ir užtikrintumėme, jog vyksta bendradarbiavimo su šeima(-omis) procesas, ir tokie dalykai daugiau nebesikartos. BIJO VIEŠUMU PAKENKTI? Na, man vis vien čia dalyba iš nulio. Apsimeskime, kad nieko nenutiko. Apsimeskime, kad viskas gerai. 

Tai ar buvo atleista ta pedagogė, ar ne? Man iš straipsnio taip ir neaišku: tai sakoma, kad iš karto atleidome, tai sakoma, kad parašė pareiškimą apie išėjimą iš darbo savo noru. Man atrodo, kad tokiu atveju – būtent galvojant apie darželio reputaciją – jau, deja, net ne(be)svarbu, ar ten tik gąsdino, ar taip ir padarė. Vienareikšmiškai – atleisti be jokios abejonės, nes toks elgesys netoleruotinas. Jeigu žmogus sąmoningai gali užklijuoti vaikams burnas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, tai jam ten ne vieta. Net jeigu jo asmeniniame gyvenime pragaras, net jeigu jam viskas gyvenime susidėjo, net jeigu jo grupėje per daug ypatingai aktyvių vaikų. Tiesiog taip negalima, ir tiek.

Kas man dar keista? Įvykis įvyko gruodžio 6d, tačiau apie tai prabilta gruodžio 20d. Nežinau, kaip jums, bet man keista, kad turėjo praeiti 14d, kol šis įvykis buvo išviešintas. Kažkas čia ne taip. Jeigu man gruodžio 6d kažkas įvyktų, ir aš manyčiau, kad tą įvykį reikia viešinti, tai būtent tada ir viešinčiau. Na, vėliausiai gruodžio 7-8. Dabar gi laukiama dvi savaites. Kodėl?

Be to – jeigu vadovė teigia teisybę – ir auklėtoja, ir jos padėjėja rašė pasiaiškinimą, auklėtoja norėjo išeiti iš darbo, bet jos kolegos norėjo, kad ji liktų. Čia jau aš visiškai pasimečiau.  Dar kartelį: a) tai ar ji buvo atleista, ar prašėsi atleidžiama, bet buvo palikta?! b) jeigu kolegos prašo, kad būtų palikta kolegė, kuri vaikams klijuoja burnas lipnia juosta, kuri grasina vaikus mušianti, tai, po galais, kokios ten kolegės?!?!? Aš, kaip sakant, maniau, kad ugdymo įstaigoje labiausiai rūpi ne apgint kolegę, bet optimaliai ugdyti ir prižiūrėti vaikus. Jos ką, nori, jog smurtą naudojanti auklėtoja liktų dirbti su vaikais? Pedagogės?!?!?! Lietuvos ateities augintojos ir puoselėtojos?!?! Nesusiveda man galai. Galvą duodu nukirsti, kad bet koks normalus pedagogas ne(be)norėtų dirbti su tokia kolege. Kodėl jos nori? Ar dėl to, kad jos turi potencialą pasielgti taip pat (dėl ko manyčiau, kad visos ne(be)turėtų dirbti), ar dėl to, kad visa ši istorija yra…ne tokia, kokia pateikiama?

Kita tema – vaikų gąsdinimas. Po direktorės pasiaiškinimo galima pagalvoti, kad fizinis smurtas yra smerktinas, o emocinis – jau ne tokia bėda. Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktorius G.Petronis taip pat teigia, kad direktorė savo vizito savivaldybėje metu neįtikino. Kaip sakant, jei įtikins, kad tik pagąsdino, tai jau, kaip sakant, nieko tokio – ypatingai aktyvius vaikus ugdymo proceso metu gąsdinti galima? Tikiuosi, kad ta komisija vis dėlto bus sudaryta, įvykis ištirtas, ir išvados paskelbtos, nes man jau be galo be krašto smalsu, kas bus, jei auklėtoja tik (???) gąsdino. Ir kaip reaguos visuomenė.

Trečia tema – ką daryti, kad taip neatsitiktų? Manau, kad pastangos užbėgti tokiems įvykiams už akių turi būti prioritetu. Pavyzdžiui, Vaikystės Sode yra net šeši priėmimo į darbą etapai, kurių metu galima patikrinti, ar tas žmogus gali dirbti su vaikais (gal aš net paranojiškai bijau prastų auklėtojų, bet – mano giliu įsitikinimu – yra itin svarbu, kokiems žmonėms yra patikimas ugdymo įstaigos vizijos įgyvendinimas):

1) Ateinanti(s) auklėtoja(s) – po CV atrankos – dalyvauja pokalbyje, kurio metu apskritai kalbamės apie jo(s) požiūrį į vaikų ugdymą;

2) Ateinanti(s) auklėtoja(s) pasirašo savanorystės sutartį, kuria įsipareigoja gan ilgą laiką savanoriauti (be jokių garantijų, kad gaus darbą) Vaikystės Sode;

3) Ateinanti(s) auklėtoja(s) savanoriauja drauge su jau patyrusiomis auklėtojomis, t.y. ne tik mokosi, bet ir yra stebima(s). Mano nuomone, jeigu žmogus gali susiimti per pokalbį ar vieną-dvi dienas savanorystės, tai tikrai jam sunku būti kažkuo kitu keletą savaičių: vis vien kalba su vaikais, su kolegomis, atsitinka įvairiausių situacijų, kurių metu pamatoma ne tik reakcija į jas, bet ir tai, kaip žmogus elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje;

4) Auklėtoja(s) atneša ne tik medicininę pažymą, bet ir pažymą, kad nėra turėjus(-ęs) problemų su teisėsauga;

5) Savanorystės metu nuo šių metų potenciali(-us) auklėtoja(s) atlieka ir eilę psichologinių testų su Vaikystės Sodo psichologe: išsiaiškiname asmenybės tipą, su kokio amžiaus vaikais labiausiai tiktų dirbti, kokie įgūdžiai tvirčiausi, kokie – tobulintini ir t.t.

6) Jeigu viskas gerai, ir auklėtoja(s) neišsigąsta sunkaus darbo Vaikystės Sode (taip, tokių buvo!) ir, žinoma, jei mes taip pat norime, kad ji(s) jungtųsi į mūsų komandą – prasideda trijų mėnesių bandomasis laikotarpis jau kaip Vaikystės Sodo darbuotojo(s).

Čia, žinia, yra mano asmeninė nuomonė, bet jei ugdymo įstaigoje dirba žmonės, kurių nepažįsti, o tiesiog samdai tam tikram darbui atlikti, tai turi visomis išgalėmis stengtis užtikrinti, kad jie tą darbą atliks gerai.

Liūdna ir tai, kad nepasitikima vaikais. Žinoma, vaikai tikrai kartkartėm fantazuoja, tikrai dažnai – vienam pasakius – pritaria visi (skaityti apačioje apie vaikų norus:)), o jų fantazija – beribė, bet taip imti ir nurašyti viską vaikų fantazijoms… Taip pat reiktų pabrėžti, kad vaikai dažniausiai fantazuoja apie tai, kas girdėta/matyta/liesta/ragauta/uostyta ir pan. Aš pedagogams vis kartoju: vaikas niekada nežais gaisrinės, jei jis nežinos/nebus matęs/nebus skaitęs apie gaisrininkus. Kai jau žais, jis gali žaisti, kad gaisrininkai skrenda į Mėnulį, bet VISŲ PIRMA jis turi žinoti, kas tie gaisrininkai. Jau girdžiu komentatorių sakantį, kad vaikai vartoja ir žodžius, kurių nesupranta. Būna. Bet esu linkusi tikėti, kad visada kontekste yra bent krislas tiesos.

Keletas istorijų iš mano gyvenimo, kai norėjosi prasmegti skradžiai žemę:

Augustui buvo ketveri. Ateina mano kolegė ir sako: “Žinai, ką Augustas man sakė? Ogi, kad tu jį nuo laiptų mėtei”. Ačiūdiev, kad tai buvo kolegė…nes aš nė žalio supratimo neturėjau, apie ką mano pirmagimis kalba! Beje, jis labai mėgdavo bėgti aukštyn laiptais namo ir pirmasis pasiekti namų duris. Kartą taip bėgdamas užkliuvo ir krito dantimis į cementinius laiptus. Pasekmė – pajuodęs dantukas, praskelta lūpa. Kaip sakant, visai būtų galima įtarti, kad mama nuo laiptų mėto. Ypač, kai po kelerių metų tas pats atsitiko jo broliui!!! Du broliai, dvi praskeltos lūpos, du pažeisti dantukai. Mama nuo laiptų mėto, ne kitaip.

Prieš keletą savaičių Morta parduotuvėje pradėjo šaukti, kad nenuperku gumos. Net neįsivaizduoju, kodėl, nes ji taip 99k iš 100 nesielgia. Su ja – baisiausiai burnojančia ir paskutiniais penkiametės žodžiais mane išvadinusia – nuėjome iki mašinos. Kai įlipo į mašiną, atsisakė segtis saugos diržą ir visai nutrūko : stūmė mane nuo savęs, rangėsi, spardė kėdę ir pan.; po nepavykusio dialogo (tiksliau, po mano monologo ir jos protesto akcijos) aš ją prispaudžiau prie kėdės ir prisegiau. Tiesa, mokslinė literatūra teigia, kad – kai esame įpykę – elgiamės grubiau, tačiau nepasakyčiau, kad stipriai ją prispaudžiau. Grįžo baisiausiai ant manęs supykusi. Tą vakarą guodėsi tėtei (kuris, beje, dalyvavo visame kame), kad ją mašinoje smaugiau.

Prieš porą dienų Gertrūda ryte atsisakė rengtis. Patikėkite, ji rengiasi beveik visada taip, kaip nori. Bet tądien tiesiog išvis nenorėjo rengtis. Baigėsi tuo, kad teko ją tiesiog aprengti. Mašinoje ji sakė, kad jai liūdna, nes aš ją draskiau. Prisipažinsiu – aprengiau ne švelniomis rankelėmis, o iš akių ne šiluma sklido, bet…draskiau?!?!

Prisimindama visas šias istorijas pagalvojau vieną dalyką – mūsų vaikai nieko nėra sakę apie darželį, kas būtų tokia postmodernistinė kūryba. Kodėl? Nežinau. Tiesiog. Yra gal kai ką pakreipę viena ar kita linkme (na, ne gal, bet tikrai yra), bet kad taip imtų ir visiškai totaliai fantazuotų – ne. Ir – pasikartosiu – bet kokioje fantazijoje yra bent krislas tiesos. Sunkiai tikėtina (bent jau man), kad vaikas, kuriam buvo tik pagrąsinta, skundėsi, jog jam darželyje sunku kvėpuoti. Man nuo to, kad pasako, jog po maratono dreba kojos, jos neima drebėti.

Šiek tiek pavyzdžių iš mano trumpos darželio lankymo istorijos:

- darželyje liepė valgyti svogūną (visi, kurie mane pažįsta, žino, kokią vietą mano gyvenime užima svogūnas);

- kadangi nemiegojau pietų miego, liepdavo gulėti ir uždengdavo akis rankšluosčiu;

- ne kartą man buvo pasakyta, kad – jeigu nedarysiu taip, kaip liepia auklėtoja – išrengs ir nuogą pastatys ant palangės. Ar išrengė? Ne. Bet to grasinimo užtenka iki šios dienos. Net nupurto prisiminus.

Realiai: ar jūs manote, kad viskas 100% pasikeitė? Kad nebedirba panašios auklėtojos į tas, kurios dirbo, kai aš lankiau ugdymo įstaigą? Aš nedrįsau pa(si)pasakoti tėvams, nes bijojau būti išrengta ir pastatyta ant palangės. Ir tai nėra tiesiog 30 metų senumo istorija. Nuolat gaunu laiškų ir kalbu su tėvais, kurie papasakoja panašias istorijas. Kartą man vienas pažįstamas prie vyno taurės sako: Bet, Austėja, juk parašo tik vienetai, o labai daug tėvų yra patenkinti! Taip, parašo tik vienetai. Bet nepamirškime tų tėvų, kurie tyli, nes kažkodėl yra įsitikinę, kad bus blogiau, jei jie netylės. Nepamirškime vaikų, kurie tyli, nes bijo. Ir kai pagalvoji, tai tokių istorijų yra daug. PER DAUG tokiai mažai Lietuvai.

Kodėl mes (vis dar!) švietimo bendruomenėje negalime apie tai kalbėti? Kartais pagalvoju, kad tol, kol tėvai vaikus mokys duot atgal, kol rinksime parašus/reikalausime, kad iš darželio būtų išmestas netobulas vaikas, kol pasiteisinimas pedagogų neprofesionalumui bus aktyvūs vaikai, per maži atlyginimai, daug vaikų, daug darbo ir t.t. ir pan., tol kaitos nesulauksime. O gaila. Nes vaikai auga. Laikas eina. Ir žinią, kad Lietuvoje auga XXI amžiaus vaikai, vis tenka neribotam laikui atidėti…

Nuotrauka: My Little Dreams by DeeJayTee23

Anądien teko dalyvauti Žinių radijo laidoje “Renkuosi šeimą”. Viskas būtų nuostabu, JEI… Man nepatiko tema: “Kas geriausiai išugdys vaiką: tėvai, auklė ar darželis?”. Visi, kurie mane bent kiek geriau pažįsta, žino, kad man šis klausimas yra nepriimtinas iš esmės, nes tėvai yra priešinami su aukle/darželiu. Kadangi visą laiką pabrėžiu, jog darželis/auklė yra ne tėvų namų PAKAITALAS, o PAPILDAS, tai toks supriešinimas yra neteisingas iš esmės.

Galima diskusija, pavyzdžiui, kokie yra auklės privalumai, o kokie – darželio; kokie auklės minusai, o kokie – darželio ir t.t. Bet tėvai VS auklė/darželis…man nepriimtina iš esmės. Kodėl? Ne tik todėl, kad toks lyginimas yra neteisingas iš esmės, bet ir todėl, kad tada darželis/auklė tampa baubu, trauma ir pan. Ir šeimos, kurios tai renkasi, tampa tarsi ne tokiomis šventomis, kaip tos, kuriose mama arba tėtė atsisako žemiškų dalykų ir pasišvenčia nuostabiausiam tikslui pasaulyje – vaiko auginimui. Dar labiau ausį rėžia, kai tai yra pateikiama tarsi šventas darbas, morališkiausia iš visų aukų auka.

Man tai visada norisi nuplėšti tą šventumo aurą, nes nieko švento nedaro nei tie, kurie lieka su vaiku namuose, nei tie, kurie pasireka auklės/darželio paslaugas. Tiesiog kitoks pasirinkimas, ir tiek. Vieni akcentuoja kiekybę, kiti – kokybę. Pirmieji bando pasakyti, kad jų kiekybė pati savaime reiškia kokybę – dėl ko aš stipriai abejoju. Faktas tas, kad visi mėgstame traukti iš maišo žmones, kuriuos manome esant sėkmingais: vieni pasakoja apie tuos, kurie buvo auginti namuose, o kiti – apie tuos, kurie išaugo darželiuose. Laidoje dalyvavusi mama puikiai tai iliustruoja, tačiau man irgi į galvą šauna akimirksniu ne viena dešimtis nepaprastai talentingų žmonių, kurie vis dėlto lankė darželius ir mokyklas. Ir tikriausiai – jeigu suskaičiuosime – jų bus dar net gerokai daugiau! (Žinoma, IR dėl to, kad dauguma žmonių vis dėlto darželius lanko).

Trumpai ir aiškiai: XXI amžiuje realijos yra tokios, kad reta moteris nedirba. Dėl ko ji dirba – jau kitas klausimas. Gal dirba dėl to, kad negali sau leisti nedirbti. Gal dirba dėl to, kad save realizuoja ne mamos, o, tarkim, medikės profesijoje. Gal dirba dėl to, kad nori uždirbti pakankamai, kad vaikas – su kuriuo ji leidžia vakarus, savaitgalius ir atostogas – gautų puikų išsilavinimą. Gal dirba dėl to, kad jaučiasi, jog yra naudingesnė pasauliui išrasdama naujus vaistus, o ne tiesiog būdama su vaiku. Šaunu, jei mama ar tėtė tiesiog iš naujo atranda save, kai gimsta vaikas. Bet – pripažinkime – ne visi jaučiasi taip, kad dabar viską mesiu, nes niekas – be vaiko – ne(be)turi prasmės. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad galima tiems, kurie to nejaučia, sakyti, kad kodėl tada pasigimdei, jei nenori būti? Teisybę pasakius, tas buvimas su vaiku taip pat yra XXI amžiaus naujovė, nes dar mūsų seneliams vaikas tiesiog sekiodavo paskui sijoną, o trejų jau žąsis – dažnai vienas – ganydavo. Žinoma, aš šiek tiek ironizuoju, bet dauguma tėvų, kurie dirba, mielai būna su savo vaikais. Ir tikrai dirba ne todėl, kad nori jais atsikratyti. Apskritai norėčiau padiskutuoti: kodėl mes nekalbame apie mylinčią dirbančią mamą/tėtį? Nemanau, kad tai – nedera. Kaip tik būtų labai įdomu išgirsti, kodėl mylinti mama/tėtė pasirinko dar ir dirbti. Ir dar įdomiau, kodėl 99proc diskusijų būna apie mamą?!?! Toks įspūdis, kad tėtė myli ir dirbdamas, o jau mama išeidama į darbą atsisako savo tikrojo pašaukimo.

Jaučiu pagarbą mamoms, kurios yra nuostabios mamos-namų fėjos, tačiau aš, pavyzdžiui, dirbu, nes:

a) Jaučiu meilę švietimui;

b) Darbas man yra vertybė;

c) Mano pasaulyje geresnis švietimas 20, 50, 100, 200, gal 1000 vaikų yra daugiau, nei 4iems; Kadangi jaučiuosi galinti tai įgyvendinti, paprasčiausiai did the math, kaip sakant;

d)  Daug labiau vertinu ir branginu laiką su vaikais, kai jis yra ribotas;

e) Noriu, kad mano vaikams darbas būtų vertybė, o, kadangi vaikai mokosi iš pavyzdžio, voila!

Ir dar. Kartą ir visiems laikams noriu pasakyti, kad brangiau už vaikus nieko neturiu. N-I-E-K-O. Bet nemanau, kad dėl to turiu visą laiką būti su jais.

Daugiau mano minčių ir diskusija žinių radijo laidoje.

O kaip gyvenate/mąstote jūs?

Nuotrauka: Family in tall grass by Jackal of all trades

Kaip šiandien prisimenu: prieš mane važiuojanti mašina staiga sustabdo, aš dedu ant stabdžių ir garsiai sušunku “BL>>BA!”. Po akimirkos dvejų su puse Gertrūda sako: “Bl<<ba!”. Šalia sėdintys broliai raitosi kvatodami ir, žinoma, netrukus šis žodis tampa aktyvaus žodyno dalimi – ypač žinant, kad – kaskart jį ištarus – auditorija ima kvatoti.

Buvo etapas, kai  tas žodis dingo iš aktyvaus žodyno, tačiau vėliau vėl grįžo. Bet kuriuo atveju – jis žodyne jau yra. Ar aš jaudinuosi? Gal – jeigu būtų pirmas vaikas – jaudinčiausi, bet dabar ramiai ignoruoju, pasakau, kad taip nekalbame, ir tiek. Tiesiog vaikui nepaprastai smagu suprasti, koks galingas įrankis yra kalba. Įsivaizduojate: prieš vos metus vaikas beveik nekalbėjo, o po metų kalba, perteikdamas visa tai, ko anksčiau negalėjo! Fantastika, ar ne? Dvejų metų vaikas dar nieko neišmano apie etiketą – jis tik kartoja tai, ką išmokęs. Trejų metų vaikas pradeda suprasti, kad pasaulis sukasi ne aplink jį, kad yra daugybė dalykų, kurie nėra jo pasaulio dalis. Viena vertus, tai yra labai įdomu: vaikas gali tyrinėti naujus pasaulius. Kita vertus, visa tai baugina, nes vaikas pirmą kartą pajunta savo bejėgiškumą ir mažumą. Ko vaikui reikia? Vėl pasijusti pasaulio centru. Na, bent jau tokiu, kuris daro įspūdį. Kas daro įspūdį? Keiksmažodžiai! (Na, ne tik jie, bet – pripažinkime – jie daro nemažą įspūdį!). Keiktis dažnai skatina ir smalsumas: kodėl suaugusieji šitaip reaguoja į šiuos žodžius? Juk – vaiko akimis – tai tik žodžiai! Prisimindami tai, kad maždaug trejų metų vaikams patinka sugalvoti naujus žodžius (pavyzdžiui, Gertrūda prieš keletą dienų sako: Aš mačiau bagūgą! Ir, kaip sakant, suk tu sau galvą, kas ta bagūga), juokauti, kvailioti, tai nesunku suprasti, kad jiems labai smagu ir keiktis. Be to, suaugusieji uždraudžia keiktis, tačiau nepaaiškina, ką tie žodžiai reiškia, o juk vaikai taip nori žinoti, ką reiškia jų vartojami žodžiai. Vaikų logika yra ta: kuo daugiau keiksiuos, kuo daugiau žmonių išgirs, tuo didesnė tikimybė sužinoti, ką reiškia vienas ar kitas žodis.

Galų gale dvejų-trejų metų vaikai (kai dažniausiai “pasigauna” keiksmažodžius) dar nemoka reikšti savo jausmų žodžiais: tai yra pereinamasis etapas nuo kalbėjimo kojomis, dantimis, kumščiais ir pan. prie kalbėjimo apie savo emocijas žodžiais. Keiksmažodžiai – vaikai tą greitai supranta – padeda atspindėti emocijas.

Taigi ką daryti, jei vaikas pradeda keiktis?

1. Išsiaiškinkite, ar vaikas supranta tai, ką sako. Tiesiog paklauskite: “Ar žinai, ką reiškia šis žodis?” Tai padės suprasti, ką vaikas supranta.

2. Suteikite vaikui informaciją. Kai jau žinosite, ką vaikas supranta, galėsite jam pasakyti, ką žodis reiškia ir kaip žmonės jaučiasi, kai išgirsta vartojant šį žodį. Kadangi dauguma keiksmažodių prasmių yra tikrai netinkamos aiškinti ikimokyklinio amžiaus vaikams, užteks, jei jūs pasakysite, kodėl šių žodžių vartojimas yra netoleruotinas. Pavyzdžiui, šį žodį vartoti yra nemandagu. Taip pat galite sakyti:

- Kitiems nemalonu/skaudu, kai tu vartoji šį žodį;

- Šis žodis reiškia tą patį kaip ir “kvailys”, o juk tu žinai, kad – kai kas nors taip sako – skaudina;

- Kai taip sakai, tai reiškia, kad tu linki kitam nesėkmės/nelaimės/nemalonumų;

- Žmonės vartoja šį žodį, kai yra supykę ir kai nežino, kaip pasakyti, kad jie yra supykę.

Be to – kaip ir minėjau – reakcija, išgirdus keiksmažodį, skirtingų žmonių būna skirtinga: broliai juokiasi, o močiutė vos negauna infarkto, ar ne? Vaikui taip ir pasakykite: kai kuriems žmonėms šis žodis yra juokingas, tačiau dauguma mano, kad jis yra nevartotinas ir visiškai nejuokingas. Vaikai protingi. Supras.

3. Pagalvokite apie šaltinį. Dažnai pagrindinis keiksmažodžių šaltinis yra televizorius. Mažiau televizoriaus – mažiau keiksmažodžių. Kitas šaltinis – bendraamžiai. Kadangi šiame amžiuje draugai/bendraamžiai tampa svarbūs, būna itin sunku įkalbėti vaiką ne(be)vartoti žodžių, kuriuos vartoja jo bendraamžiai. Pabrėžkite vaikui, kad – net jei tuos žodžius vartoja jo draugai – jūs nenorite, kad jis juos vartotų. Kitas – ir vienas dažniausių – keiksmažodžių šaltinių yra…tėvai. Jeigu norime, kad vaikas nesikeiktų, turime nesikeikti patys.

4. Parodykite alternatyvas. Vaikams visada padeda, jei parodome ne tai, kaip jis neturėtų elgtis, o tai, kaip jis turėtų. Pavyzdžiui, nemokamčiam savo jausmų reikšti žodžiais vaikui galime pasakyti: “Mielasis, mes sakome “Aš piktas”, “Man nepatinka”, “Stop”, o ne keikiamės, kai supykstame”. Galima nukreipti dėmesį: “Suprantu, kad tau juokinga sakyti “bl<<ba”, bet juk galime sugalvoti kitą juokingą žodį. Koks tai būtų žodis? Gal “amba”?” ir t.t. Galiausiai galite pasakyti: “Man nepatinka girdėti, kai tu keikiesi. Jeigu tau būtina keiktis, išeik į kitą kambarį ir grįžk, kai norėsi jau gražiai su manimi kalbėti”.

5. Geriausias gydytojas – laikas. Kadangi vaikas tik ką atrado keiksmažodžius, maža vilties, kad jis per dieną-dvi jų atsisakys. Vaikams patinka eksperimentuoti. Taigi lengvai priminkite, kad jums šie žodžiai nepatinka, kurį laiką galite net ignoruoti (po to, kai jau viską išsiaiškinate ir pasakote, kad jums keiksmažodžiai nepatinka). Dauguma vaikų keiksmažodžių etapą išauga ir ima kalbėti taip, kaip kalbama jų šeimoje. (!)

SVARBU! TIk nesugalvokite ikimokyklinio amžiaus vaikų bausti už tai, kad jie keikiasi. Pasikartosiu: tokio amžiaus – o ypač dvejų-ketverių metų vaikai – eksperimentuoja su kalba, aiškinasi, kaip ji veikia. Kantrybės, laiko, ir viskas bus vėl kaip buvę. Ir stiprybės tomis akimirkomis, kai vaikas ima keiktis viešose vietose (ir, žinoma, puikiausiai pataikydamas į kontekstą, kas, atrodo, tuoj pat leidžia aplinkiniams daryti išvadą, kad jūsų vaikui keiksmažodžiai – kasdienybė )

Ar jūsų vaikai keikėsi? Kokia situacija buvo pati nemaloniausia? Ir apskritai būtų įdomu išgirsti, kokia jūsų pačių nuomonė apie keiksmažodžius.

Išsamesnė informacija čia ir čia.

Nuotrauka: Angry child by Gerry T

Ekspertų balsas:
1.Rimvydas Valatka
2.Artūras Račas
3.Rita Miliūtė
4.Edmundas Jakilaitis
5.Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
6.Indrė Makaraitytė
7.Virginijus Savukynas
8.Rolandas Barysas
9.Vitas Tomkus
10.Aurimas Perednis

Liaudies balsas:
1.Rūta Grinevičiūtė-Janutienė
2.Rūta Mikelkevičiūtė
3.Kristupas Krivickas
4.Edita Mildažytė
5.Algimantas Čekuolis
6.Audronė Kudabienė
7.Egidijus Knispelis
8.Rita Miliūtė
9.Henrikas Vaitiekūnas
10.Palmira Galkontaitė

Kaip matote, Lietuvos gyventojų tope – vien TV veidai (R. Valatka liko tik 11 vietoje). Kai kurių žurnalistais nepavadinsi, nes jie tiesiog veda laidas.

Taigi, liaudies medija akivaizdžiai yra TV. Ir tai tiesiogiai liudija, kad TV – efektyviausias komunikacijos kanalas. Vaizdas, garsas… Galimybė stipriai už(si)kabinti emociškai… Internetas arba spauda reikalauja didesnio įsitraukimo ir galvojimo. Žiūrėdamas televiziją – atsipalaiduoji ir “go with the flow”. Žiūrovai įsimena TV vedėjų veidus, o ne “Delfi” arba “Kauno Dienos” žurnalistų pavardes. Deja, kad ir kaip įdomiai bei aktualiai rašytų.

Nekyla abejonių, kad ši TV magija teigiamai veikia ir reklamos užsakovų pardavimų rezultatus. Baneriai internete arba spaudos maketai reikalauja daugiau skaitytojo “darbo”, o juos efektyvius padaryti nėra paprasta. Ne veltui ir “Pepsi”, didieji eksperimentatoriai su socialine medija, neseniai pasakė: “Žinote, vis dėlto 30 sekundžių TV klipas yra gerai”.

In effect, said Singh, TV spots in the future will be most effective when woven into the fabric of digital media. “We saw this with the most successful Super Bowl ads like the Volkswagen ad, which was launched online the preceding week, and the Mercedes advertising, which was driven by their Tweetrace engagement program. We’ve also seen it with Best Buy’s Twelpforce, where TV was used to promote the brand’s digital engagement program.”

Tik grįžusi supratau, kad iš tiesų atėjo ruduo. Tiesa, G sako, kad nevaryčiau Dievo į medį, nes šis ruduo Lietuvoje yra tikrai nuostabus, bet man vis vien jau š-a-l-t-a. Ypač šiandien. Vakar vos nepavėlavome, nes ieškojau merginų šiltesnių batų ir šiltesnių pirštinių — kažkaip norėjosi joms pasiūlyti šį tą šilčiau, nei plonytes pirštinaites ir tiesiog odinius be jokio pašiltinimo bačiukus (vaikinai jau viešėdami pas mano tėvus išsinėrė iš lengvų rūbų ir įsinėrė į šiltesnius).

Kadangi vis pastebiu vaikus, tai turiu keletą pastabų apskritai:

a) Renkite vaikučius sluoksniais. Na, juk tikrai nėra sunku, o nauda — šimteriopa. Niekaip nesuprantu, kaip galima judriam metinukui ant berankovių marškinėlių užvilkti vilnonį megztinį, į kurį vien pažiūrėjus karšta. Vaikui vos pajudėjus, išmuša karštis, o jeigu koks nors skersvėjukas, tai, kaip sakant, ne į gera. O ir šiaip (bent jau man) siaubingai nemalonu sukaisti. Fe. Visada lengviau apsirengti daugiau, nei išsirengti, kai jau nebeturi, ko .

b)  Stori rūbai nėra lygu šilti rūbai. Ypač kombinezonai. Iš patirties galiu pasakyti, kad daugiausiai džiugesio suteikę  kombinezonai yra…ploniausi kombinezonai. Tačiau tikrai kokybiški. Pavyzdžiui, Reima. Mums pasisekė, nes beveik visus kombinezonus paveldėdavome arba iš draugų vaikų Suomijoje, arba iš draugų vaikų Švedijoje. Taigi matėme visokių ir niekada nebūdavo gaila nedėvėti. Vieninteliai, iš kurių vaikai neišlįsdavo, buvo ploniausi Reima. Nes vaikai juda. Jiems turi būti patogu. Man tiesiog fiziškai skauda, kai matau vaikus su tais kombinezonais, kurie ne tik lengvai peršlampa, bet dar ir prikimšti visokios galo, dėl kurio vaikas iš esmės negali net pajudėti.

c) Baikime tą “sušals kojytės” ir/arba “sušals rankytės” epopėją. Prisimenu, kaip Švedijoje — dar tada savo vaikų nė kvapo neturėjau — pasakė, kad turiu žiūrėti vaiko nugarytę, o ne kojas ir ne tuo labiau rankas, ar vaikui šilta/šalta. Tą patį išgirdau ir Šemetos kursuose, kai lankėm laukdamiesi pirmagimio. Nė karto dėl to nepasigailėjau. Mūsų vaikai namuose (ir dabar) basi arba su plonomis kojinėmis. Ir apskritai mūsų tie vaikai lietuviukai su vilnonėmis kojinėmis (viduje, šildomose patalpose!), vilnonėmis liemenėmis (na, tas dar pateisinu kaip vieną iš sluoksnių), pėdkėlnėmis po kelnėmis patalpose (to tai jau niekada gyvenime nesuprasiu). Aš, prisimenu, savo vaikams po kombinezonu vilkdavau ne kelnes + kojines, o tiesiog tik pėdkelnes: greičiau, o ir vaikams nespaudžia susigarunkščiavusios kelnės. Nuvažiavome į Švediją, sakau savo draugei, kad noriu pėdkelnių Augustui (jam tada buvo 7mėn), tai ta niekaip nesuprato, kam man jų reikia ))) O Švedija, žinia, nėra šilto klimato valstybė. Nežinau, gal yra švedų, velkančių pėdkelnes vaikams po kelnėmis, bet man tokių sutikti kol kas nepavyko.

d) Viena garbaus amžiaus medikė pasakė: jei norit, kad vaikai sirgtų, gyvenkite šiltuose namuose. Ji pati su savo pacientais padarė mini tyrimą: jeigu namuose temperatūra iki 21 laipsnio, vaikai sirgdavo mažiau. Jeigu daugiau — ir ligų daugiau. Ir taupiau, ir sveikiau Man taip pat patinka maloni šiluma, bet, pastebėjau, kad — jeigu tikrai šilta — apima tingulys. Vėsiau — geriau. Kai vėsu, yra paskata judėti, dirbti.

e) Apskritai jau esu rašiusi apie vaikų aprangą spustelėjus šaltukui, o ir apie sveikatą jau esu paburbėjusi. Šįkart noriu pasidalinti filmuku (žr įrašo pabaigoje) apie tai, kaip patariama vaikams rengtis šaltuoju metų laiku. Žiūrėkite ir dėmėkitės. O pažiūrėję investuokite į vilnonius apatinius marškinėlius žiemai: ir ligų bus mažiau, ir vaikas jausis geriau.

Ir nupirkite vaikui kepurę-šalmą. Trys pagrindiniai dalykai, dėl kurių jau keliolika metų girdžiu pedagogus (besi)šaukiančius Aukščiausiojo rengiant vaikus, yra:

a) kepurės + šalikai (ir dar be užrašytų vardų ir visų vaikų panašūs:)), kurie erzina, spaudžia, nusismaukia, užkrenta ir dar 100+ priežasčių, dėl kurių PIRKITE VAIKAMS kepures-šalmus.

b) pirštuotos pirštines. Tas išvis uždrausčiau ugdymo įstaigose. Garbės žodis. Nes prašyk neprašęs.

c) atskiri kombinezonai mažyliams (aš net išvis sakyčiau darželinukams). Pagalvokite patys: ar lengviau sužiūrėti, kad bikini viskas būtų taip, kaip reikia, ar ištisinį?! Į pastarąjį reikia tik įlįsti: nei tau jokio vargo, nei ką. O ir po to drąsiai gali čiuožti ir nuo vandens čiuožyklų, ir per bangas šokinėti: nei kas nors nukris, nei taisytis reikės. Taip ir su ištisiniu kombinezonu. Tada nereikės jaudintis, kad strėnytės apsinuogins. Kažkodėl suprantame, kad aplinka turi būti saugi vaikams (be stiklo, bet atvirų rozečių, be chemikalų ir vaistų ant grindų ir pan.), o vat rūbai, atrodo, visų pirma turi būti gražūs (galima pagalvoti, kad a) vaikams tai rūpi ir b) net jeigu ir rūpi, tai yra sukalbama/suderinama). Pamirškite. Visų pirma vaikų rūbai turi būti saugūs ir patogūs jiems (ir tiems, kurie juos rengs/prižiūrės). Taškas.

www.youtube.com/watch?v=McUKYXGLHfs

P.S. Mūsų naudojamas žiemą šalčio kremas (iš esmės nė vienas mūsų vaikas negalėjo (ir negali) be šio kremo eiti į lauką) — žaliasis Essex:

Šįkart – straipsnis apie emocinį intelektą (skaitykite 7psl).

Nesuprantu, kas atsitiko – visi ėmė kalbėti apie švietimą. Atrodo, ir anksčiau švietimas buvo svarbus (kada jis nebuvo svarbus?!), tačiau dabar vos ne visų garbės reikalas yra pasakyti savo nuomonę apie švietimą. Viena vertus, nepaprastai džiaugiuosi, kad jau seniai numaniau, jog tik švietimas gali keisti pasaulį (įsivaizduojate, tokią skambią frazę parašiau ir savo disertacijoje?!). Kita vertus, ar tie debatai duos naudos?

“The Economist” visai neseniai savo straipsnyje įvardina gera priežastį – dabar tiesiog turime daug informacijos apie švietimą įvairiose šalyse ir galime tą informaciją lyginti. Dauguma jau esame girdėję apie PISA – tarptautinį pasiekimų tyrimą, tačiau nedaug kas girdėjo apie McKinsey  tyrimus, kurie stebi, kurios valstybės labiausiai pasistūmėjo pastaraisiais metais. Galime didžiuotis: Lietuva šiame sąraše - aštunta.

Man, žinoma, labiausiai patiko tai, kad daug kas, ką sakiau/rašiau aš, buvo patvirtinta:

a) Pinigai – ne esmė. Kartoju ir kartosiu, kad ne išlaidos švietimui ir ne švietimo darbuotojų atlyginimo dydis lemia švietimo kokybę. Taip, atlyginimai turi būti tokie, kad žmogus galėtų gyventi oriai, tačiau nereikia niekada pamiršti (turint omeny, kad švietimas – masinis reikalas), koks vidutinis atlyginimas yra vienoje ar kitoje valstybėje.

b) Nesutikčiau, kad Lietuvoje didžiulę įtaką daro socioekonominė šeimos padėtis. Kodėl? Todėl, kad Lietuvoje piniginės storis ne visada koreliuoja su smegenų svoriu. Arba – kaip sakė p.Aušra Maldeikienė – su smegenų vingiais (trumpai: kai kurių žmonių smegenys – it nupoliruoti žaidimo kėgliais kamuoliai. Žiauriai patiko:)) Reikia pripažinti, kad Lietuvoje daug išsilavinusių, kultūringų, skaitančių ir pan. intelektualų gyvena ne tik ne prabangiai, bet net ir ganėtinai sunkiai finansine prasme. Yra begalė žmonių, kurie supranta knygos vaiko gyvenime svarbą ir skaito su vaiku daug, nors namuose knygų ir nėra daug (nepamirškime viešųjų bibliotekų!) ir t.t. ir pan. To pasekoje turime visuomenę, kur žmonės priklauso žemesniam, nei vidutinis socioekonominiam sluoksniui pagal savo pajamas, tačiau pagal savo sąmoningumą yra visai kitame lygmenyje.

c)  Žinoma, didelę įtaką daro ir tėvystės stilius, o tam tikras tėvystės stilius dažnai yra susijęs su kultūriniais papročiais. Pavyzdžiui, mes Lietuvoje labai mėgstame tradicijas: aš ėjau į tokį darželį, mano tėvai ėjo į tokį darželį, esame normalūs, tai ir vaikas eis į tokį darželį ir bus normalus. Arba, tarkim, įsivaizdavimas, kad gera mokytoja = griežta mokytoja, kuri turi sutvarkyti (nieko sau pasakymas, ar ne?) klasę. Dar mes labai mėgstame būrelius ir mokymąsi mintinai: jeigu vaikas atkartoja eilėraštukus ir daineles, tai it akmuo nuo krūtinės nusirita, o jei dar ir angliškai kokią abėcėlę sudainuoja, tai išvis vaikštome pasišvilpaudami. Kadangi mėgstam kalti mintinai, o tikrai turime vaikų, kurių atmintis nėra prasta, tai pasirodome puikiai ten, kur reikia atkartoti informaciją. Ten, kur reikia kūrybiškumo, netradicinio mąstymo – jau prasčiau. Nenuostabu: sunku mąstyti kūrybiškai, kai nuo pat ankstyvosios vaikystės pratinaisi, kaip būti geru berniuku/mergaite.

Bet man svarbiausia yra tai, kad aš anksčiau esu aprašiusi tris iš keturių sėkmingo (kokybiško?) švietimo faktorių, kuriuos aprašo The Economist:

1) Decentralizacija. Jau esu rašiusi, kad centralizacija neveikia. Centralizacija pateikia receptus, kurie nėra kilę pačiose ugdymo organizacijose. Centralizacija trukdo progresui, neleidžia tobulėti. Centralizacija žemina ugdymo standartų kartelę ir siaurina ugdymo programas. Lankstumas, atsitraukimas ir ugdymo įstaigų įgalinimas leidžia atsispirti ir pradėti tobulėti.

2) Galimybė steigtis kitokioms mokykloms. Čarterinės (charter) mokyklos JAV, gebėjimų mokyklos Švedijoje, tarptautinės mokyklos, valdorfo mokyklos, montessori mokyklos ir t.t. ir pan – visos jos įneša gaivaus oro į sustabarėjusią švietimo sistemą. Reikia dar ir dar kartą pripažinti: ugdymo sistema dėl savo masiškumo važiuoja it įsibėgėjęs garinis traukinys. Kažką pakeisti valstybiniu mastu – be galo sudėtinga, o mažame, vietiniame lygmenyje – visai kas kita. Tai, ką tokios mažos laboratorijos sukuria, gali būti perkelta ir į masinį švietimą. Kartais manęs klausia: ar įmanoma pakeisti visą sistemą? Teoriškai – taip. Praktiškai – nepaprastai sudėtinga. Tarkim, kodėl visos mokyklos negali būti gebėjimų mokyklos? Visų pirma dėl to, kad ten reikia ypatingų mokytojų, ypatingų tėvų ir ypatingų vaikų. Gal net ne “ypatingų”, o tiesiog “motyvuotų”. Kitaip ta sistema neveikia. Tol, kol žmonės gali rinktis, į tas mokyklas ir renkasi motyvuota bendruomenė, tačiau įsivaizduokime, kas būtų, jei staiga visi turėtų lankyti gebėjimų mokyklas…didelė tikimybė, kad jos ne(BE)būtų tokios, kokios yra šiandien.

3) Aukšti standartai pedagogams. Apie tai rašiau devynias galybes kartų: į ugdymo įstaigas turi ateiti motyvuoti žmonės; ugdymo įstaigose dirbantys pedagogai turi turėti tinkamas sąlygas, kuriose galėtų atsiskleisti jų gebėjimai; pedagogas turi jausti atsakomybę. Gerai suomiams, kurie į pedagoginius universitetus priima geriausius iš geriausių. Gal vieną dieną taip bus ir pas mus? Kol kas tenka pripažinti, kad kokybės inspektoriai kokybės neužtikrins, ir bene vienintelis būdas yra mums patiems stengtis tą kokybę kilstelėti iš apačios.

Dar. Yra vienas niuansas, kuris Lietuvoje, kaip sakant, ne taip, kaip kitur. Kaip ir rašo “The Economist”, alternatyvių (dažnai =  privačių) mokyklų nevaržo tie patys griežti reikalavimai, kurie sustabarina valstybines ugdymo įstaigas. Tačiau aš atkreipiau dėmesį, kad, pavyzdžiui, valstybinio darželio tvora gali būti visiškai išvirtusi ir net iš esmės neegzistuojanti, avarinis išėjimas – užkaltas, tačiau viskas veikia, darželį lanko ne vienas ir ne viena dešimtis vaikų. Ir štai privati ugdymo įstaiga. Atėjusi VSC pareigūnė išsitraukia metrą ir matuoja, ar TIKRAI čiužinuko storis – ne mažiau 7cm Nesvarbu, kad gali parodyti užsakymo dokumentus, kuriuose juodu ant balto parašyta, kad 7cm. Ir tai ne viskas. Desertui gauni laišką, kuriame parašyta, kad vis dėlto čiužinukai – ne 7cm storio ir, kaip sakant, turi nedelsiant taisyti šį akibrokštą vaikų gerovei ir dar kaži kam. Ir čia – smulkmena. Apie kažką lengviau, paprasčiau – jei esi alternatyvus – galime kalbėti tik hipotetiškai. Bent jau man toks įspūdis.

Geriausia viso straipsnio mintis yra ši: Better teachers take much longer to form. They should be made the priority. Aš savo mokytojoms visą laiką kartoju (jau, matyt, ir prikeltos iš miegų pasakytų:)), kad jos turi suprasti, jog nuo jų labai priklauso, kiek ir kaip kels mūsų ugdomi vaikai sparnus. Ir tai yra proporcinga pedagogo profesionalumui.

Jau tikriausiai dauguma, kurie domitės švietimu, skaitėte NYT straipsnį apie amerikiečių šeimos eksperimentą Rusijoje. Straipsnis – nepaprastai gražus, skaitosi lengvai ir tikrai išjudina emocijas (ne veltui autorius yra gavęs Pulitzer apdovanojimą!). Žinote, kas man labiausiai patiko? Tai, kaip žurnalistas apibūdino mokyklos direktorių: “He seemed to care about the way they thought, not what they knew”. Ir dar. Aš dažnai galvoju, kad esu šiek tiek kvaištelėjusi ir būna, jog išsigąstu tų investicijų, kurių reikalauju iš savęs ir iš kitų į švietimą. Kai straipsnyje perskaičiau, kad mokykloje įrašomos pamokos, o vėliau įrašus analizuoja ir kritiškai vertina vadovas ir patys mokytojai iki išnaktų…tyliai sau džiūgavau. Smagu žinoti, kad yra žmonių, mąstančių ir dirbančių panašiai! Ir, žinoma, yra ne vienas ir ne du kultūriniai tokių ugdymo įstaigų skirtumai, bet žaviausia yra tai, kad į darbą jose yra žiūrima kaip į gyvenimo būdą.

Nes darbas su vaikais nėra darbas. Na, ne toks, kai ateini tam tikrą valandą ir išeini tam tikrą išjungęs kompiuterį ir visa tai, ką jautei ir darei darbe. Jeigu iš tiesų ateini dirbti su vaikais, tai…niekada nebegali išeiti. Šiandien viena Vaikystės Sodo auklėtoja pasakė: Aš jau maždaug 12val sekmadienį pradedu apie juos galvoti, pasiilgstu. Taip jau yra su vaikais. Kai iš tiesų supranti, kad tavo rankose ne tik vieno žmogaus, bet gal ir valstybės, o gal net ir pasaulio ateitis…negali nenorėti (jeigu nenori, tai ką veiki ugdymo įstaigoje?!?!) atsiraitoti rankovių ir daryti viską, kad ta ateitis būtų visokia -esnė. Ir čia negali būti jokių kompromisų, nes dienos lekia neįsivaizduojamu greičiu.

Neseniai pats išbandžiau šį projektą. Užregistravau videosmile.lt ir sulaukęs patvirtinimo susikūriau specialų nuorodų atvaizdavimo bloką. Beje, yra sukurtas wp įskiepis, todėl naudotis sistema tikrai lengva. Galima pasirinkti spalvas, bloko dydį ir pan, todėl lengva priderinti prie svetainės dizaino. Nusistačiau kiek noriu gauti už vienos atgalinės nuorodos talpinimą mano projekte vienai dienai (0,30 lt). Iš to užsidirbti nežadu, bet tikiuosi vėliau pats pirkti atgalines nuorodas iš kitų projektų, kurių kol kas nėra daug.

Tiems, kas nori užsidirbi iš šio naujo projekto patarčiau pirmiausiai peržiūrėti kitų svetainių su panašiu Page Rank siūlomas kainas, nes jei užsiprašysite per daug, niekas nepirks. Mano projekto PR3, todėl už parą nutariau prašyti 0,30lt, nors kiti siūlo labai įvairias kainas. Beje nuo uždirbto pelno gausite tik 70%, nes likusius 30% pasiims seolink. Aišku, tai pilnai suprantama…

Jei susidomėjot šiuo lengvu lietuvišku uždarbiu dar galite peržiūrėti youtube video arba aplankyti patį seolink.lt projektą.

ConAgra, along with their agency Ketchum, is the culprit in the latest self-inflicted PR blunder, breaking every basic rule of social media and blogger relations to create a public embarrassment for themselves.  [...] Groups of bloggers were invited to enjoy an intimate dinner cooked by a celebrity chef–only to find out they had been served Marie Callender brand frozen pizza and dessert.

Skaityti visą tekstą čia.

Ar kada nors apie tai galvojate? Aš – dažnai. Ir, žinote, visai neseniai galvojau, kad ji bus…daugiau-mažiau tokia pati. Tiesiog pagalvojau, kad jau realiai prieš 100 metų Montesori teigė, kad reikia keisti švietimo sistemą. Po jos ne vienas ir ne du edukologijos grandai rašė nuostabias ir įkvepiančias knygas apie būtinybę keisti švietimo sistemą. Ir ką? Nieko. Iš esmės švietimo sistema mažai pakito nuo industrinės revoliucijos, kai švietimas iš elitinio tapo masiniu.

Pavyzdžiui, aš jau ne vienerius metus kalbu apie vasaros atostogas kaip apie reiškinį, kurio šaknų dabar daug kas net ne(be)žino. Ar jūs žinote, kodėl vaikai vasarą atostogauja? Ogi todėl, kad – kai atsirado mokykla – niekas nebūtų į ją vasarą – per patį žemdirbio darbymetį – ėjęs! Vadinasi, reikėjo vaikus paleisti žemės ūkio darbų dirbti. Štai todėl ir turime vasaros atostogas. Tikrai ne dėl to, kad geras oras ir reikia juo džiaugtis

Ir štai jau yra nemažai mokyklų, kurios atsisako šios atgyvenos ir turi daugiau trumpesnių atostogų. Kodėl ilgos vasaros atostogos neefektyvios? Todėl, kad vaikui vos ne trys mėnesiai – labai ilgas laikas. Paklauskite bet kokio pedagogo, ir jis jums pasakys, kad rugsėjo mėnuo yra sunkus, nes vaikai po vasaros nebeturi įgūdžių, kurie…buvo ugdyti visus mokslo metus! Be to, vasara – fantastinis laikas ugdymo įstaigoje: galima keliauti, organizuoti išvykas, daug mažiau vaikų serga ir t.t. ir pan. Kaip sakant, bet koks mąstantis pedagogas pasakys, kad vasarą galima su vaikais įgyvendinti daug nepaprastai įdomių projektų, kurių kitu metų laiku niekaip neįgyvendinsi. Galiausiai – ką daryti dirbantiems tėvams? Nežinau, kaip jūs, bet aš pažįstu ne vieną ir ne du pradinukus, kurie šią vasarą tiesiog trūnijo mieste: a) dienos stovyklų tėvai neįpirko; b) aš bent jau nepažįstu dirbančių žmonių, kurie gali atostogauti vasarą beveik tris mėnesius; c) seneliai patys dar dirba, tad…nieko nelieka ir tenka vaiką palikti vieną namuose.

Ir tie pasakymai, kad vasarą vaikas išsimiega. Na, nebūkime juokingi. Vaikas išsimiega VISADA, jei laiku eina miegoti. Tai, kad jis eitų laiku miegoti – tėvų atsakomybė.

Žodžiu, jau keletą metų visiems, kas netingi manęs klausyti, bandau įrodyti, kad reikia pereiti nuo žemdirbio ritmo prie projektinio ritmo: mokytojai metus padalina į projektus, o po didelių projektų – atostogos. Tokios, per kurias vaikas nepavargsta nuo atostogų. Idealu, manau, yra aštuonios savaitės atostogų: po dvi rudenį (prasideda spalio antroje pusėje ir baigiasi Vėlinėmis), žiemą (Kalėdos-Nauji metai), pavasarį (apie Velykas) ir vasarą (liepą-rugpjūtį). Na, vasarą gali būti ir trys. Neabejoju, kad, mokantis tokiu ritmu, nereikėtų “atsigauti” po mokyklos.

Kitas dalykas, kuris, manau, turėtų įvykti, yra ne kompiuterizacija, o pedagogizacija. Mokyklos tiesiog privalo pri(si)vilioti žmones, kurie geba dirbti pedagoginį darbą. Jau esu rašiusi, kad šioje profesijoje – kaip ir visose kitose – galioja varpelio kreivės teorija: viename gale yra (nelabai daug) fantastiškų pedagogų, kitame gale (taip pat nelabai daug) – prastų pedagogų, o per vidurį – daugiausiai – yra gerų pedagogų. Taip turėtų būti. Kai taip nėra – bėda. Tėvai dažnai sako: darželyje svarbiausia – auklėtoja, o ne programa ir t.t. Pradinėje mokykloje tėvai sako tą patį. Bet taip pat yra visada, kai kalbame apie pedagogą! Pagalvokite, kokie dalykai mokykloje jums labiausiai patiko. Ir – garantuoju – dažniausiai tas patikimas bus tiesiogiai susijęs su žmogumi, kuris tą dalyką dėstė. Žmogumi, kuris turėjo ugnelę. Žavėjosi. Kalbėjo su įkvėpimu. Nuostabūs pedagogai yra neįkainojami. Geras pedagogas tą senovinę žalią lentą geba paversti interaktyviausia lenta pasaulyje, o tas, kuriam nereikėtų būti klasėje, ir su interaktyvia geba kartinti gyvenimus. Programa yra įrankis. Kuo tas įrankis tobulesnis, tuo geriau. Tik įsivaizduokite, ką gali daryti puikus pedagogas su puikia programa?! Arba interaktyvia lenta?!

Kita vertus, aš manau, kad po 10 metų technologijos dar labiau įsiskverbs į mokyklą. Taigi – reikia mokytis jomis naudotis. Prisimenu, kaip vienoje mokykloje kompiuteris klasėje buvo net nesujungtas – tiesiog stovėjo. Paprasčiausiai mokytoja bijojo jo. O gaila. Tik pagalvokite: panašios diskusijos kilo, kai prasidėjo knygų spausdinimas (nebereikėjo perrašyti) – daug kam be jokios abejonės atrodė, kad paties perskaityta knyga niekada nebus taip efektyvu kaip sėdėjimas ir Mokytojo klausymas. Mes visada bijome to, kas yra nauja, kas iš tiesų keičia mūsų per dešimtmečius (ar net šimtmečius) susiformavusius įpročius. Įsibėgėjome ir lekiame nesustodami pagalvoti, ar (te)bėra prasminga. Kartais koks nors keistuolis ar keistuolė ima kalbėti/steigia visokias “alternatyvias” mokyklas, bet mes, kaip sakant, žinome geriau, nes tai, ką mes žinome, yra laiko patikrinta

Mes, lietuviai, esame tradicijų mėgėjai. Todėl abejoju, ar po 10 metų nebebus suolų po vieną-du ir mokytojo klasės priekyje. Tikriausiai bus. Abejoju, kad bus įvykusi dalykų integracija – tik pažiūrėkite, kokiu sunkumu pirmasis integruotas vadovėlis skinasi sau kelią! Abejoju, kad dauguma mokytojų ims abejoti mokymosi mintinai nauda. Abejoju, kad įsileisime IT į klases (net jei ir netrūktų lėšų). Abejoju, kad mokysime vaikus užsienio kalbų (prisimenate, kokie vėjai ūžė, kai kalbėjome apie mokymąsi nuo antros klasės? Būtų mano valia, tai nuo pirmos klasės visi mokytųsi pirmą, o mokyklą baigtų kalbėdami bent jau dviem-trim užsienio kalbomis. Bent. Beje, patikęs A.Užkalnio įrašas šia tema).

Žodžiu, manau, kad mokykla Mortai lankant gimnaziją bus nelabai pakitusi nuo tada, kai aš ją lankiau. Kai pagalvoji, kaip per tą laiką bus pakitęs pasaulis (po paraliais, kaip jis pakitęs jau DABAR, o dabar tai TIKRAI labai mažai kas yra mokykloje pasikeitę nuo mano dienų), tai net nežinai, ką ir galvoti. Faktas vienas: kalbos apie švietimą ir jo kokybę nesiliaus. O tai jau yra gerai. Visa kita – pažiūrėsim po 10 metų. Bus visai įdomu, jei būsiu klydus. Nes šiaip esu labiau linkusi į optimizmą.

O šias mintis įkvėpė šie trumpi NYT interviu.

Šią vasarą Vaikystės Sode išbandėme naujieną – lauko stovyklą. Kadangi teko keletą kartų viešėti Švedijos lauko darželiuose, norėjau pažiūrėti, kokios reakcijos sulauktų lauko stovykla ir Lietuvoje. Žinau, kad Lietuvoje vyksta įvairios išgyvenimo stovyklos, ir vaikai gyvena dar ne tokiomis sąlygomis kaip vaikai lauko darželyje Švedijoje, tačiau juk kalbame ne apie mokyklinukus, o apie ikimokyklinukus! Lauko stovyklai nusimačiau tris savaites, kurios, atrodė, bus bene ramiausios savaitės: prieš pat atostogas Vaikystės Sode, tačiau dar ne atostogų metu. Tačiau, žinia, kaip yra sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Panašiai atsitiko ir man – kadangi gavau kvietimą važiuoti į vieną Suomijos regioną stebėti darželių ir gavau jį būtent tuo metu, kai turėjo vykti lauko stovykla, teko apsispręsti.

Kadangi vizito į Suomiją vienas tikslų buvo rasti darželį-partnerį Vaikystės Sodui, tai apsisprendžiau važiuoti. Žinoma, išgyvenau, kad teks išbandyti lauko stovyklą…pačiai nesant Lietuvoje! Brrrr…

Šios stovyklos tikslas buvo visų pirma pažiūrėti, ar bus susidomėjimas ja Lietuvoje. Kita vertus, jau žinojau, kad lietuviams labai patinka gamta ir miškas (tai rodo ir daugumos mūsų noras gyventi kuo žaliau, kuo arčiau gamtos, turėti kuo daugiau žemės ir pan.) – tą įrodo dar ir dabar į Vaikystės Sodą ateinantys tėveliai, kuriems Žvėrynas – per daug miestas, ir jie labai nori žaliojo Antakalnio. Žodžiu, maniau, kad susidomėjimas bus, ir tai tikrai pasitvirtino – surinkome trims savaitėms grupes visiškai be jokios reklamos (buvo tik įrašas mano tinklaraštyje).

Antras tikslas buvo išbandyti Lietuvos ikimokyklinukus. Reikia pripažinti, Lietuvoje – imant tūlą vaiką – vaikai iš darželių yra mažiau savarankiški, nei Švedijoje: ir paeiti ne taip mėgstantys, ir apsirengti ne taip gebantys, ir pratę prie to, kad jiems parodoma, kokia gali būti veikla. Tikslas buvo turėti minimaliai priemonių, tačiau skatinti vaikus iš to, ką turi, kartu su auklėtojomis susigalvoti įvairiausios veiklos. Be to, viena užduočių auklėtojoms buvo stebėti vaikus, o ne laikytis plano. Planas – tik gairės, padedančios susipirkti priemones ir turėti bendrą stovyklos vaizdą, tačiau iš tiesų veiklą turi inicijuoti ir kreipti tam tikra linkme vaikai. Žinoma, tėveliams planus išsiuntėme, tačiau jų niekur nekabinome ir neviešinome – tai buvo tik gairės. Ši mintis pasitvirtino, nes vaikai daug ką pakreipė sava linkme, o tai, kad jiems patiko tai, ką darė, buvo nuostabiausia. Pavyzdžiui, aš atvažiavau stebėti stovyklėlės veiklos kaip tik tada, kai vaikai nusprendė surengti papūgų teatrą. Buvo nuostabu!

Sužavėjo ir tai, kad mūsų vaikai yra ir ištvermingi, ir savarankiški – reikia jiems tik duoti laisvę ir galimybę atsiskleisti. Be to, jie buvo nepaprastai draugiški ir supratingi silpnesnių ir mažesnių atžvilgiu.

Kokie buvo pirmieji žingsniai?

Visų pirma ieškojau pedagogų. Pavyko rasti dvi šaunias jaunas studentes, kurios entuziastingai ėmė planuoti veiklą: tai susitikdavome, tai susirašydavome ir viską aptardavome. Galų gale gimė tikrai kokybiškas planas. Artėjant numatytai stovyklos pradžiai suderinome su Vaikystės Sodo administratore, kad ji organizuos visus atvykimus/išvykimus; dirbs dvi merginos, tačiau – jeigu reikės daugiau rankų – galės ateiti padėti kuri nors iš besimokančių pedagogių (tuo metu Vaikystės Sode praktiką atliko net kelios būsimos Vaikystės Sodo pedagogės) ir t.t. ir pan. Taip pat sužiūrėjome lauko žaislus, kad nebūtų nei per daug, nei per mažai. Tikslas buvo turėti žaislus, kurie paskatintų veiklą. Be to, iki stovyklos pradžios turėjo atvažiuoti ir laipynė.

Viskas prasidėjo tuo, kad laipynė neatvažiavo. Negalėjau patikėti. Viena priežasčių, kodėl užsisakiau būtent iš tos įmonės, buvo ta, kad jie prižadėjo pristatyti laiku. Tikslas buvo pastatyti laipynę penktadienį, kad iki pirmadienio ji jau stovėtų tvirta ir šauni kiemelyje, kuriame visą laiką leis vaikai. Žodžiu, planuok neplanavęs. (Beje, laipyne nusivylėme ir tada, kai ji buvo pastatyta – įsivaizdavome, kad ji bus gerokai didesnė. Bet kuriuo atveju – laipynių kainos yra kosminės, ko niekada net neįtariau!)

Antra nemaloni staigmena buvo ta, kad viena auklėtojų po pirmos savaitės apsisprendė nebedirbti. Po tos dienos gavau triženklę telefono sąskaitą, nes akis išdegusi ieškojau iš Suomijos šiaurės, kas galėtų ją pakeisti. Dvi dienas likusiai auklytei padėjo viena Vaikystės Sodo pedagogių (kuri tuo metu galėjo padėti), o trečią dieną jau radau žmogų, kuris padėtų. Sunkiausia buvo tai, kad tos dvi dienos buvo pirmos antros stovyklos savaitės dienos. Man devyni prakaitai bėgo Suomijoje, o Lietuvoje – ir administratorei, ir dirbančiai auklytei, ir jai padedantiems, nes išėjusi auklytė buvo suplanavusi tos savaitės veiklas, tai, vadinasi, viską teko perdėlioti, o aš – už tūkstančių km. Švelniai tariant – nemalonu. Ačiūdiev, pavyko susidoroti ir su šiuo iššūkiu, tačiau maža nepasirodė!

Taip pat buvome suplanavę, kad – jeigu lis – vaikai leis laiką palėpėje. Merginos dar iki stovyklos pradžios palėpę pavertė tikru pasakų pasauliu. Tačiau – jau prasidėjus stovyklai – pastebėjome, kad būtis tarp dviejų gan nutolusių erdvių (lauko ir palėpės trečiame aukšte) yra nepatogi, todėl auklytės labai džiaugėsi, kai kieme pastatėme didžiulę neperšlampančią palapinę, kur visi stovyklautojai slėpėsi per lietų ir pietų miegelio metu. Oras stovyklautojų nelepino – tomis savaitėmis tai lijo, tai saulė švietė. Viena mama taip net ir parašė, kad susidūrėme su nemažai iššūkių. Kita vertus, iškart pamatėme, kas pasitvirtina, o kas – ne.

Taigi laipynė, vienos auklytės išėjimas ir palėpė buvo trys dalykai, kurių būčiau norėjusi išvengti. Tiesa, kaip ir minėjau, pastatę gerą ir didelę palapinę išsprendėme palėpės klausimą vienu ypu. Kiti du įvykiai tik dar kartelį įrodo, kad geriausia viską yra planuoti LABAI iš anksto ir pasiruošti, ką darytum, jei viskas nepavyktų taip, kaip esi suplanavęs.

Taip jau išėjo, kad aš nerimavau ir pardūmėme iš Suomijos anksčiau, nei planavome – labai jau rūpėjo, keletas tėvelių sunerimo dėl nesklandumų stovyklėlėje. Susirašėme. Jau po visko gavau gražius jų laiškus, vieną kurių noriu pacituoti:

” Stovykloje buvo netobulumų, bet tai yra normalu, taip visuomet atsitinka pradedant daryti kažką naujo. Įgyvendinti tai, ko prieš tai nebuvo, yra mažas stebuklas, o burtai nėra paprastas reikalas:) <…> Apibendrinant, stovykla pateisino mano lūkesčius su kaupu.”

Kadangi tai buvo laiškas tėvelių, kurie pradžioje buvo sunerimę, atrodo, tikrai vertėjo organizuoti stovyklėlę. Smagiausia – be jokios abejonės – yra tai, kad stovyklėlė patiko vaikams. O kad susidarytumėte aiškesnį vaizdą, kaip viskas vyko, paprašiau, kad lauko stovyklą aprašytų viena jos auklėtojų Elžbieta.

Stebuklinga karuselė

Dabar, kai žiūriu į tas tris savaites retrospektyviai, į galvą peršasi žodis „kaleidoskopas“. Kiekviena diena ryški ir spalvinga, o kartu ir visiškai skirtinga nuo kitų. Stovyklėlė buvo fiziškai sunki. Tiek man, tiek vaikams. Didžiumą laiko praleisdavome saulėje, lietuje, vėjyje. Valgėm kaip vilkai, miegojom it katinai. Pajutome, kas yra tikras buvimas gamtoje. Mokėmės kantrybės žygyje. Mokėmės, kaip padėti vieni kitiems. Panešti kits kito daiktus, apauti batuką. Patiesti kilimėlį mažesniam. Didžiausias džiaugsmas, kokį auklytė gali patirti – tai matyti, kaip sudėtingomis sąlygomis atsiskleidžia geriausios mažų žmogiukų savybės. Kūrybiškumas. Dosnumas. Valia.

Beveik kiekvieną dieną bastėmės po miškus. Kalbėjom apie medžius, paukščius ir miško gyvūnus. Kurpėme darbelius iš „nieko“. Pavyzdžiui, rišome paukščius iš medžio šakų ir lapų, ant medžių kamienų tapėme voverių dreves, gaminomės kaukes ir karūnas, papuoštas miške rastomis grožybėmis… Skaitėm daug pasakų, kalbėdavom apie gamtą, atostogas, jūras, ežerus, miškus ir viską, apie ką tik panorėdavom pasipasakoti. Tačiau kaip gi iš tiesų atrodė tos mūsų kaleidoskopinės dienos?

Renkamės aštuntą valandą ryto. Aišku, visiems labai knieti vasarą išsimiegoti, todėl į ryto ratą sėdam tik devintą ar pusę dešimt. Kiekvieną rytą turime vis naują potemę. Pavyzdžiui, jei trečiosios savaitės tema buvo „Mažieji miško gyventojai“, tai pirmadienio potemė – kiškis, antradienio – voverė ir taip toliau… Taigi, susėdę į ryto ratą pasisveikinam, susiskaičiuojam ir aptariam šiandieninę temą. Zuikis. Koks jis? Kur gyvena? Ką valgo?.. Nuostabu tai, kad net trims potemėms – zuikiams, pelėms ir papūgoms – turėjome tikrus vaikystės sodo gyvūnėlius. Todėl buvo dar lengviau ir įdomiau apie juos kalbėti.

Po ryto rato mąstome, kur tęsim veiklą. Ar einame į mišką jau dabar, ar truputį vėliau? Jei gražus oras ir yra noro, susikrauname kuprinėles, apsivelkame ryškias liemenes, kimbam į virvę ir traukiam žygin. Atėję į miškus susirandame savo pamėgtą stovyklavietę. Ten valgome užkandėles ir darome darbelius (jei būname nutarę juos daryti miške, o ne pačioje stovyklėlėje). Likusį laiką iki pietų žaidžiame žaidimus. Kokius? Ogi įvairių įvairiausius. Kamuolio, gaudynių, loginius, taiklumo… Žodžiu, kad tik būtų smagu.

Pietus valgom terasoje, prie stalelių. Bet ne po stogu. Stovyklautojai valgo nuostabiai ir nerealiai daug, nes būna išvargę ir išalkę po aktyvios dienos. Jei likdavo kokių daržovių, mėgdavom pamaitinti jomis triušiukus, kurie gyvena mūsų kieme. Pavalgę tvarkomės ir keliaujame praustis (prausimasis ir tualetas – vieninteliai dalykai, atliekami viduje).

Miegame lauke. Buvo kelios dienos, kuomet oras neleido miegoti kieme. Buvo tiesiog per karšta. Tuomet miegojome palėpėje. Tačiau didžiumą laiko miegojome lauke ar palapinėje (net per baisiausią lietų parpėm palapinėje ir nė siūlas nesušlapo). Miegam dvi valandas. Tačiau yra žmonių, kurie miegoti nenori. O versti tikrai neverčiame. Gi atostogos, dėl dievo meilės. Taigi, tie, kas nemiega, skaito, žaidžia stalo žaidimus, piešia, tapo rankomis ar tiesiog šnekasi su auklytėmis ar vieni su kitais.

Atsikėlę einam praustis ir ruošiamės vakarinei užkandėlei. Valgome kieme arba palapinėje. Lieka apie pusė valandos iki tėvelių atėjimo. Tai – laisvas laikas. Vaikai žaidžia tarpusavy, skaitom knygeles, lakstome.

Taip ir pralėkė trys savaitės miško vasaros stovykloje. Visos dienos, rodos, panašios. Tačiau vis besikeičiantys vaikai, vis naujos temos, nauji orai… Kaip karuselė mirga marga mano atsiminimuose. Dabar galvoju apie Merę Popins. Ji turėjo magiškų galių, todėl jai buvo labai lengva susitvarkyti su neklaužadomis Benksų vaikais. Aš visai jokių magiškų galių neturėjau. Na, nebent kantrybės, meilės ir valios. Ir vis tiek nė kartelio neteko pasigailėti savo darbo. Neteko pakelti balso. Neteko supykti. Žiūriu į prabėgusias stovyklos dienas kaip į kokią fantastinę knygą. Kurios kiekvienas veikėjas – pagrindinis. Ir kiekvienas stebuklingas.

Ačiū, Elžbieta, už nuostabias akimirkas vaikams ir už nuostabiai eksperimentinę pirmąją Vaikystės Sodo lauko stovyklą!

Ką pasakytumėte apie valstybę, kurioje gimnazijos moksleiviai retai gauna daugiau kaip pusvalandį namų darbų, nedėvi uniformų, beveik nėra egzaminų, tėvai nesuka galvos, ar vaikas įstos į universitetą, tačiau…tarptautinių testų rezultatai atkreipė viso pasaulio edukologų ir politikų, besidominčių švietimu,dėmesį į šią valstybę? Tai — mūsų ne tokia ir tolima kaimynė Suomija.

Kokia yra Suomijos švietimo sistemos sėkmės paslaptis? Liepos mėnesį teko viešėti viename Suomijos regione, 400Km į šiaurę nuo Helsinkio, Seinajoki mieste. Ikimokyklinio ugdymo skyriaus vadovė paėmė mane po savo sparneliu ir aprodė darželius, papasakojo apie savo iššūkius ir apie tai, kas glosto širdį bei apie tai, su kuo ji susitaikė ir priėmė tai kaip nekintančią konstantą. Kadangi viešėjau pas žinomą Suomijoje muzikos mokytoją ir chorvedę, tai ji mane supažindino su begale švietimiečių: ir pietaudavome, ir vakarieniaudavome, ir vakarodavome (iki paryčių) tai su mokyklų direktoriais, tai su pavaduotojais, tai su mokytojais. Ir visų prašiau: papasakokite apie save, apie savo ugdymo metodus, apie tai, kas jums patinka ir nepatinka jūsų ugdymo įstaigoje. Jau buvau anksčiau pastebėjusi, kad tokios asmeninės istorijos labai daug atskleidžia apskritai apie šalies sistemą, apie jos privalumus ir trūkumus, tad klausiausi išsižiojusi.

Ir, žinote, ką? Supratau, kad visų pirma ten pedagogams patinka jais būti! Per visą viešnagę nesutikau nė vieno burnojančio, kad algos mažos, kad valdžia kalta, kad tėvai nežino, ko nori.

Apie atlyginimus noriu parašyti atskirai. Pavyzdžiui, JAV vidutinė ikimokyklinio ugdymo pedagogo alga yra 26 000 JAV dolerių. Per mėnesį — 2167 JAV dolerių. Suomijoje — kaip teigė mano sutikti specialistai — vidutinis darželyje dirbančio pedagogo atlyginimas yra apie 1600 Eu. Belgijos — mūsų dukrų lopšelio — pedagogės atlyginimas (jaunos, tačiau tikrai ne pirmus metus dirbančios) buvo 1300 Eu. Panašu, ar ne? Tik neskubėkite dauginti! Kai šia informacija pasidalinau su vienu Lietuvos pareigūnu, kuriam dažnai tenka viešėti ir bendradarbiauja su kolegomis Suomijoje, jis tuoj pat tarė: “Atsižvelgiant į viską, sakyčiau, kad litais tai būtų apie 1200!” Kadangi beveik ketverius metus gyvenome Belgijoje, patikėkite, maistui mūsų šeima Lietuvoje išleidžiame tą patį litais, ką Belgijoje — eurais. Būsto nuoma — tas pats: čia — litais, o ten — eurais. Į detales nesileidžiant (bet ten jogurtas — per išpardavimus — pigesnis!) nori-nenori peršasi išvada, kad pinigai — tikrai ne pagrindinis motyvatorius Suomijos pedagogams.

Taigi, manau, didele dalimi pagrindinė bėda yra mūsų nacionalinio charakterio ypatumas: apie darbą (ir, žinoma, darbo kokybę!) pakalbėsime vėliau, dabar pasiguoskime, kokie mūsų maži atlyginimai! Žinoma, nepaprastai nuliūdau perskaičiusi, kad Lietuvoje pradedančio dirbti ikimokyklinio ugdymo pedagogui dažnai nemokamas net  1000Lt atlyginimas, o jau dirbantiems profesionalams vidurkis yra 1200-1400Lt (neto, t.y. į rankas). Kita vertus, statistikos departamentas praneša, kad vidutinis mėnesinis bruto (t.y., ant popieriaus) darbo užmokestis 2011 pirmą ketvirtį Lietuvoje yra 2178.5 Lt valstybės sektoriuje ir 1999.6Lt privačiame sektoriuje. Vadinasi, Lietuvoje ikimokyklinio ugdymo pedagogai uždirba vidurkį ir daugiau. Turint omeny, kad visose ES valstybėse yra panašiai, nemanau, kad Lietuvos pedagogai yra itin nuskriausti. Tačiau dirbame — norime ar nenorime to pripažinti — kitaip.

Taigi: ar įmanoma atskleisti Suomijos švietimo sistemos paslaptį? Aš ėmiau ir paklausiau pačių pedagogų. Ir, žinote, ką jie pasakė? Jie pasakė, kad paslaptį atskleidžia du žodžiai: PASITIKĖJIMAS IR LAISVĖ. Pasitikėjimas, kad jie žino, ką daro. Ir laisvė įgyvendinti ugdymo programą taip, kaip jie nori.

Tai, kad pedagogai gyvena sava profesija, bylojo kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, yra toks dalykas kaip pietų pertrauka. Ir štai aš kalbu su Suomijos pedagogais, ką jie veikia pietų pertraukos metu, ar jiems laiko nepritrūksta pavalgyti, pasiilsėti. Kadangi lankiausi ne viename darželyje, tai tikrai požiūris, kuriuo su jumis dalinuosi, nėra siauras. Ir štai tie pedagogai sako: pasidarau kavos ir planuoju, planuoju, planuoju. Aš nustebusi klausiu: O kada tvarkote savo reikalus? Jie: Kokius reikalus? Juk nereikia reikalų tvarkyti kiekvieną dieną! Ir, žinoma, bene liūdniausia buvo tai, kad dauguma jų sakėsi einą skaityti, žaisti stalo žaidimų ir pan. su vaikais. SAVO pietų pertrauką jie pasirenka būti kartu su vaikais! Man tai priminė ir Švedijos gebėjimų mokyklas, kuriose teko lankytis jau ne kartą: ten nėra mokytojų kabineto - mokytojai pietauja kartu su vaikais, ruošiasi šalia vaikų, vienas su kitu bendrauja ten, kur juos mato vaikai. Kai aš Gebėjimų mokyklos vieno iš steigėjų paklausiau, kodėl, jo nuomone, pedagogai eina dirbti į Gebėjimų mokyklas, jis man atsakė, kad iš tiesų dažnai net mažesni, nei valstybinėse mokyklose, bet jie “ateina dėl laisvės, dėl galimybės atsiskleisti”. Dėl laisvės. Dėl galimybės atsiskleisti. Tiesiog norisi, kad — kai taip pasako žmogus apie pedagogą — žavingoji akimirka sustotų. Supranti, kad vis dėlto nėra utopija valstybė, kur dauguma žmonių tampa pedagogu, nes apie tai svajoja.

O, taip, svajoja: Suomijoje įstoti į pedagogiką yra tikrai nelengva, ne visiems pavyksta, kai tik užsigeidžia. Atrodo, net sunku patikėti, ar ne? Tačiau faktai byloja, kad visa tai — tiesa. Maš aš pati turiu draugę, kuri buvo puiki mokinė, tačiau į dailės ir darbelių pedagogiką įstojo ne iš pirmo karto, nors prieš tai jau turėjo literatūros bakalaurą. Pamiršau paminėti dar ir tai, kad po literatūros metus studijavo ir skulptūrą, tačiau…nepaprastai norėjo dirbti su vaikais ir bandė tol, kol pasisekė!

Suomiai su tokiu užsidegimu rodė savo vadovėlius, savo klases, savo priemones (kai kurie gamtos mokslų rinkiniai buvo keliolikos metų senumo, bet mokytojos puikiai išsaugoti ir tvarkingi!), kad, atrodė, tuoj širdis krauju apsipils — norėjosi juos visus sodintis į mašiną ir vežtis į Lietuvą. Esu girdėjusi apie pedagogus ir Lietuvoje, kurie patys visko savo klasei prisiuva, primezga, tiesiog stebuklus kuria, tačiau kol kas tokių grupių valstybiniuose darželiuose (nors lankiausi tikrai ne vienoje ir net ne keliolikoje) dar aptikti pavyko vos vieną-kitą (beje, dažniausiai ne didmiesčiuose). Ir apskritai Lietuvoje galioja “gerosios” auklėtojos sindromas: t.y. apie kai kurias auklėtojas sklando geras gandas, ir visi tėveliai visomis išgalėmis stengiasi pakliūti pas tą “gerąją”.

Suomijos grupėse — kiekvienoje grupėje — galėjai pamatyti, ką geba daryti auklėtojos: tai fantastinės sienų dekoracijos, tai siuviniai, tai mezginiai ir pan. Klausiu: KADA? Atsako: Namuose. Savaitgaliais. Per atostogas. Viename darželyje buvo mažai vaikų, tai grupėje su vaikais (vaikų nebuvo daug, mat dauguma atostogavo) ant grindų žaidė tik viena auklėtoja. Mane lydėjusi ugdymo skyriaus vadovė pasiteiravo, kur kita auklėtoja. Užlipome į palėpę, kur ji, atsiraitojusi rankoves, perrinkinėjo visas dėžes, klijavo užrašus, ruošėsi rudeniui. Mums atėjus juokavo, kad reikia susitvarkyti iki rudens, nes nešildomoje palėpėje rudenį bus šalta, tad — jei bus tvarkinga — galės tik įbėgti ir pasiimti tai, ką reikia. Įspūdinga, ar ne? Auklėtojos pačios organizuoja savo laiką, stengiasi, kad būtų visur švaru ir tvarkinga, nieko nereikia pirštu baksnoti. Ir niekas nesako: O man nepriklauso! O mano darbo valandos jau baigėsi! O kodėl aš? Nes VISKAS yra VISOS BENDRUOMENĖS reikalas. Žinoma, žavu, kad yra laisvė daryti tai, ką manai esant būtina. Kita vertus, gal Suomijos pedagogai vis dėlto neturėjo visada tos laisvės? Gal jie tos laisvės ir pasitikėjimo nusipelnė savo darbu?

Ar gali būti taip, kad mūsuose kažkas yra ne taip su ta laisve ir pasitikėjimu. Skirtingai, nei Suomijoje. Pavyzdžiui, Suomijoje metinukai lipa laiptais. Oi, sakau, mūsuose Visuomenės sveikatos centro specialistai išgriūtų, jei pamatytų, kad metinukai lipa laiptais. Manęs klausia: O tai kaip jūs juos tikitės išmokyti? Dar vienas siurprizas buvo ir tai, kad auklėtojos yra retai vertinamos, darželiai (beje, ir mokyklos!) gauna tikrai ne patį didžiausią finansavimą, kuria savo ugdymo programas ir nepaprastai daug individualizuoja. Man patiko tai, kad viso vizito metu nė vieno karto neišgirdau, kad auklėtoja it kirviu nukirstų: tas vaikas toks ir toks. Ir apskritai, kiekvieno kalboje dažniausiai girdėjau “mes”: “mes einame”, “mes mokomės”, “mes bendraujame” — bendruomeniškumas buvo nepaprastai ir kvapą gniaužiančiai akivaizdus.

Suprantu, kad ir ten būna visko, tačiau visų pirma pedagogai sutaria, kad yra darbe dėl vaikų gerovės. Ir tai — pagrindų pagrindas, kuris, manau, yra viena pamatinių vertybių. Tada — pagarba, kurią jie jaučia pedagogo profesijai. Jie nesitiki, kad kažkas juos gerbs, kažkas kažką duos, padarys ir pan. Nieko panašaus. Jie gerbia save. Savo profesiją. Ja didžiuojasi. Galiausiai — mėgaujasi ir didžiuojasi laisve, kurią turi. Laisvę planuoti taip, kaip nori. Laisvę taikyti metodus,kuriuos nori. Laisvę atsiskleisti ir žinoti, kad vadovas džiaugsis, jog įneši naujų vėjų ir naujų idėjų.

Harvardo profesorių Suomijos švietimo sistemos apžvalga (tiesa, čia tik filmo reklama, bet gal padės jums rasti visą filmą):

www.youtube.com/watch?v=bcC2l8zioIw

Kadangi prasidėjo nauji mokslo metai, noriu pasidalinti filmuku, kuris kalba apie Suomijos mokyklos ateitį. Tikiuosi, kad ir Lietuvos mokyklos laukia tokia ateitis. Su naujais mokslo metais, mieli Lietuvos švietimiečiai ir visi, kuriems švietimas yra…gyvenimo būdas!

www.youtube.com/watch?v=_lW8ihhWBZA

2001 JAV Kongresas priėmė No Child Left Behind (Nė vienas vaikas neliks užnugary) įstatymą. Įstatymas buvo priimtas tuometinio JAV Prezidento George W. Bush’o iniciatyva ir Kongrese sulaukė didžiulio palaikymo. Kokia pagrindinė šio įstatymo mintis? Ta, kad aukštų standartų turėjimas ir išmatuojamų tikslų išsikėlimas gali pagerinti (net ir individo) ugdymo rezultatus. Paprastai kalbant, kiekviena mokykla, norėjusi gauti pinigų iš federalinio biudžeto, turėjo vertinti vaikus pagal standartus. Mokyklos finansavimas priklausė nuo vaikų egzaminų rezultatų. Kiekviena valstija pagal naująją tvarką turėjo įvesti vaikų vertinimo standartus (pagal šį įstatymą nebuvo valstybinių standartų, kiekviena valstija turėjo savus) ir būdą išmatuoti (dažniausiai – egzaminai), ar tie standartai yra pasiekiami.

 Kai sužinojau apie šį įstatymą, man jis patiko, nes:

- skatino tėvų įsitraukimą;

- mokyklos buvo atsakingos ir tėvams;

- bent jau teoriškai (ir tai daug kur įvyko ir praktiškai) turi gerėti ugdymo kokybė, nes įstatymas reikalavo, kad tai, kas vyksta klasėse, būtų pagrįsta moksliniais tyrimais;

- skirtas didžiulis dėmesys raštingumo ugdymui.

Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau matėsi įstatymo spragos. Visų pirma, tik skaitymas, gimtoji kalba, matematika ir gamtos mokslai buvo išskirti kaip “esminiai dalykai” mokykloje. Tai sąlygojo, kad net 71proc mokyklų sumažino ne tik finansavimą, bet ir skiriamų valandų skaičių istorijos, dailės, užsienio kalbų ir muzikos pamokoms.

Visų antra, visi koncentravosi į tai, kad būtų pasiekti minimalūs standartai. Pavyzdžiui, per pirmus penkerius metus nuo įstatymo priėmimo finansavimas talentingų vaikų ugdymo programoms sumažėjo trečdaliu.

Visų trečia, paaiškėjo, kad vieni moksliniai tyrimai tiko, o kiti – ne: tinkami buvo tik kiekybiniai tyrimai, o kokybiniais remtis – pagal šį įstatymą – buvo nerekomenduotina.

Ir tai buvo tik pradžia.

Kuo toliau, tuo labiau buvo  abejojama šio įstatymo nauda: valstijos žemino standartus, pedagogai pradėjo apgaudinėti sistemą, ugdymo procesas tapo ruošimosi egzaminams ir testams procesu, iš ugdymo įstaigų išėjo daug motyvuotų pedagogų. Vienu žodžiu, vietoj to, kad mokyklos labiau stengtųsi, jos ėmė stengtis mažiau ir ieškoti būtų, kaip apeiti šį įstatymą. Kadangi mokyklos buvo baudžiamos, natūralu, kad jos visomis išgalėmis ėmė vengti bausmių. Liūdniausia, kad ne stengdamosis gerinti ugdymo kokybę, o bandydamos apeiti sistemą. Nenuostabu, kad pedagogas, žinodamas, kad jo atlyginimas priklauso nuo mokinių egzaminų rezultatų, per egzaminus ėmė pasakinėti mokiniams, o pagrindiniu tikslu tapo ruošimas egzaminams.

Dar viena didelė bėda buvo ta, kad kai kuriose mokyklose progresas buvo milžiniškas, tačiau – pagal standartus – mokykla vis dar buvo “nepateisinanti lūkesčių”. Tai nepaprastai mušė aktyvių, inovatyvių bei dirbančių iš peties pedagogų ir administratorių ūpą.

Ko mes galėtumėme pasimokyti?

1) Akivaizdu, kad centralizacija neveikia. Centralizacija pateikia receptus, kurie nėra kilę pačiose ugdymo organizacijose. Centralizacija trukdo progresui, neleidžia tobulėti. Centralizacija žemina ugdymo standartų kartelę ir siaurina ugdymo programas. Lankstumas, atsitraukimas ir ugdymo įstaigų įgalinimas leidžia atsispirti ir pradėti tobulėti.

2) Reikia, kad į ugdymo įstaigas ateitų dirbti motyvuoti žmonės. Žmonės motyvuojasi, kai daug kas atiduodama į jų pačių rankas, mažėja popierizmo ir daugėja laisvės. TSRS labai aiškiai parodė, kad didindamas prižiūrėtojų skaičių nekelsi kokybės – tik daugės korupcijos ir veidmainiškumo bei bus bandoma apeiti sistemą. Panašiai atsitiko ir su OFSTED Didžiojoje Britanijoje. Trumpai tariant, kokybės inspektoriai kokybės neužtikrina.

3) Akivaizdu, kad daugiau egzaminų negarantuoja geresnių rezultatų. Daug svarbiau už egzaminų kiekybę yra egzaminų kokybė. Be to, kai pagrindiniu tikslu tampa pasiruošimas egzaminams, ugdymo įstaigos virsta ruošimo egzaminams laboratorijomis. Nenuostabu, kad iš tokių laboratorijų bėga talentingi, mylintys savo darbą žmonės, kurie nori ne ruošti vaikus egzaminams, o juos ugdyti.

4) Liaukimės į pedagogą žiūrėti tarsi ji(s) būtų nežemiška būtybė. Pedagogas – masinė profesija. Pavyzdžiui, 2004 Lietuvoje vien tik ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbo beveik 12 000 pedagogų. Aš pati pedagogo profesiją šiek tiek mistifikuoju kalbėdama apie pašaukimą, bet, žmonės mielieji, bet koks savo srities profesionalas turi turėti pašaukimą ir degti aistra savo darbui. Pasidomėkite, kuo gyvena geriausi pasaulio sportininkai, virėjai, teisininkai, pedagogai – jiems visiems jų darbas yra tapęs gyvenimo būdu. Visi kiti – tiesiog atlieka užduotis. Todėl reikia susitaikyti su tuo, kad tas pats yra ir tarp pedagogų: vieniems jų profesija yra ir jų hobis, o kitiems – užduočių atlikimas, kuris garantuoja duoną ant stalo. Todėl liaukimės kalbėti aukštomis frazėmis ir sudarykime sąlygas gerai dirbti tiems, kurie ateina į ugdymo įstaigas.

 5) Įsisąmoninkime, kad svarbiausia – žmogus, o ne jo turimi popieriai. JAV įstatymas reikalavo, kad ugdymo įstaigose dirbtų tik aukštos kvalifikacijos pedagogai, kiekviena valstija turėjo apsibrėžti, ką reiškė aukštos kvalifikacijos pedagogas. Ugdymo įstaigas – ir ypač ikimokyklinio ugdymo įstaigas – teko palikti daugeliui žmonių, kurie neturėjo tinkamų pedagoginių kvalifikacijų, t.y. jas įrodančių dokumentų. Dėl to, pavyzdžiui, dvyliktokams verslą ėmė dėstyti ne pasirinkęs ir šiek tiek valandų (vos ne pro bono) mokykloje dirbantis verslininkas, kuris su vaikais rašydavo verslo planus ir neatsigindavo abiturientų, o ekonomikos mokytojas, kuris realaus, tikro verslo plano nebuvo parašęs per visą savo gyvenimą, tačiau turėjo tvarkingus pedagoginės kvalifikacijos dokumentus.

6) Nepamirškime, kad kiekvienas vaikas – unikalus, vienintelis ir nepakartojamas. Taip, visi vaikai pradeda kalbėti, tačiau yra vaikų, deklamuojančių eilėraščius vos  15 mėnesių ir yra vaikų, kurie 30 mėnesių taria pirmuosius žodžius. Po vos metų-dvejų, niekas ne(be)gali atspėti, kuris pradėjo kalbėti 15, o kuris – 30 mėnesių. Vadinasi, didelė tikimybė, kad vienas perpras daugybos lentelę anksčiau, nei kitas vaikas ir t.t. ir pan. Ir dažnai – patikėkite! – tai visiškai nepriklauso nuo pedagogo kvalifikacijos, gebėjimų ir profesionalumo. Tiesiog kiekvienas vaikas vieno ar kito išmoksta savo tempu. Pavyzdžiui, mūsų šeimoje vaikai pradėjo vaikščioti  5.5 mėnesių spektre, kalbėti – 15 mėnesių spektre, skaityti – 1.5 metų spektre. Ir tai visiškai nėra susiję su mūsų gebėjimais. Ir net ne su vaikų gebėjimais apskritai. Tiesiog kiekvienas vaikas yra kitoks. Unikalus ir nepakartojamas.

Ar tai išsprendžia problemas?

Vis dėlto daugybė klausimų ir problemų lieka: manau, kad pedagoginės žinios pedagogams yra būtinos (bet gal kažkaip reikia sudaryti sąlygas jas įgyti žmonėms, kurie atranda savo pedagoginį pašaukimą ir ateina dirbti į ugdymo įstaigą?); kad visiškai be egzaminų ir testų neišsiversime; kad neišvengsime apskritai neturinčių dirbti ugdymo įstaigoje pedagogų.

Kai pagalvoji, tikrai galima atiduoti daugiau galių į kiekvienos ugdymo įstaigos rankas. Bet kas bus, jei toje ugdymo įstaigoje dirba prasti pedagogai, o vadovauja prastas vadovas? Gal reikėtų labiau įtraukti tėvus? Bet kaip juos įtrauksi, jei vienas tėvas, gerai žinomas visuomenės veikėja,s jį iš(si)kvietusiai vaiko mokytojai pasakė: “Neturiu laiko čia pas jus lakstyti. Dar kartą iškviesi, padarysiu, kad čia nebedirbtum”? Kita vertus, juk ne visi tokie, ar ne? Štai Švedijos Gebėjimų mokyklose tėvai pasirašo sutartį, kuria įsipareigoja aktyviai dalyvauti vaiko ugdyme. Bet net ir ten ne visos mokyklos yra Gebėjimų mokyklose. Tėvai, kurie nenori pasirašyti tokių sutarčių, į Gebėjimų mokyklas savo vaikų neveda.

JAV – artėjant naujiems mokslo metams – imasi naujų iniciatyvų: ir B.Obama, ir nevyriausybinės organizacijos daug diskutuoja apie tai, kas būtų geriausia JAV vaikams. Įdomu, kokie bus 2011/2012 mokslo metai Lietuvos vaikams?!

Dauguma turintys vieną ar kitą išmanųjį Samsung gaminį turbūt yra matę mėlyną AllShare logotipą, bet tikrai ne kiekvienas žino kas tai ir kaip tai galima efektyviai išnaudoti. Šiandien pabandysiu užpildyti šią spragą ir pasidalinti savo patirtimi.

Veikėjai įrenginiai: Samsung SyncMaster TA750 išmanusis LED televizorius, Samsung Galaxy 550 išmanusis telefonas  ir personalinis kompiuteris. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tinka bet kuris Samsung televizorius, išmanusis telefonas ar planšetė turintys AllShare programėles.

Prieš pradedant siūlau perskaityti mano ankstesnį įrašą kaip aktyvuoti DLNA palaikymą Windows 7 operacinėje sistemoje. Jeigu tebesinaudojate Windows XP tai irgi ne bėda – siūlau įsidiegti Samsung AllShare skirtą Windows operacinei sistemai. Dėl visa ko pasidalinsiu ir šios programos sisteminiais reikalavimais:

Procesorius: Intel® Pentium4 2.33GHz
RAM : 2GB
Raiška: 900×500
OS : Windows XP/ Vista/ 7
Būtina: Microsoft® .Net Framework 3.5

Įsidiegus Samsung AllShare ir pirmą kartą paleidus turėtumėte išvysti kažką panašaus į šią iliustraciją:

Kairėje programos pusėje matomi visi įrenginiai veikiantys kaip DLNA serveriai – mano atveju tai stalinis kompiuteris ir išmanusis telefonas Samsung Galaxy GT-I5500. Pasirenkate šaltinį iš kurio norite pasiklausyti muzikos ar pažiūrėti filmus bei nuotraukas. Kadangi žiūrėti tai kas yra kompiuteryje ir taip labai paprastai ir nuobodu, tai pasirenkame filmuką esantį telefone:

Ir paspaudę Pridėti į grojąraštį pasirenkame grotuvą per kurį norime šį video žiūrėti:

Galima žiūrėti per kompiuterį arba per Samsung išmanųjį televizorių. Aš patingėjau pakeisti televizoriaus pavadinimą todėl pasirenkant matomas įrenginys su nieko nesakančiu tekstu (TV)LT23A750. Bet turint noro juos galima pavadinti kaip tik norisi. Pavyzdžiui TV-Svetainėje arba TV-Miegamajame ir tada bus aiškiau kuriame įrenginyje galėsite mėgautis pasirinktu turiniu.

Kai visus norimus peržiūrėti failus jau išsirinkote belieka paspausti viršutiniame kairiajame kampe esančia įkoną ir persijungti į atitinkamo grotuvo valdymą. Mano atveju tai Samsung išmanusis televizorius su neįmantriu pavadinimu (TV)LT23A750:

Paspaudus atkūrimo mygtuką televizorius gali paklausti ar sutinkate leisti juo pasinaudoti atkuriant video su nenoriusakytikokiu pavadinimu ir atsakius teigiamai jau galėsite mėgautis arba piktintis tuo ką matote.

Beskaitant viskas gali pasirodyti painu ir sudėtinga, bet perpratus esmę sugaišite mažiau laiko nei skaitydami šį įrašą.

Taipogi norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad visai nebūtina diegtis Samsung AllShare jeigu naudojate Windows 7 ar Vista operacinėmis sistemomis – pilnai užteks ir Windows Media Player kuris būna tik įsidiegus OS. O kaip tai padaryti rašiau prie keletą dienų.

Visa aukščiau aprašyta procedūra nuobodi ir labiau skirta pademonstruoti DLNA galimybėms Windows operacinėje sistemoje. Realiai norint televizoriuje peržiūrėti failus esančius telefone kompiuteris niekam nereikalingas – užtenka telefone paleisti AllShare programėlę ir televizorius iškart jį pamatys ir pasiūlys peržiūrėti ką gi tokio įdomaus galima jame rasti:

Nenorėdami naršyti po telefoną tiesiog paspauskite Cancel. O jeigu visgi nuspręsit patikrinti telefoną turinį tai beliks pasirinkti kas jus domina – filmai, nuotraukos ar muzika:

Jeigu telefone nieko įdomaus nerasite visada galima pasirinkti kitą turinio šaltinį. Tam reikia paspausti dešiniajame viršutiniame kame esančią piktogramą Change device:

Ir beliks išsirinkti pageidaujamą įrenginį:

Čia rasite ne tik AllShare įrenginius bet ir prie televizoriaus prijungtą USB atmintinę ar išorinį kietąjį diską.

Šį meniu visada galime išsikviesti paspausdami SMART HUB mygtuką distancinio valdymo pultelyje ir pasileidę AllShare programėlę. Nors persijungti šaltinį galima ir dar paprasčiau – tiesiog paspausdus Source distancinio valdymo pultelyje ir pasirinkus norimą šaltinį:

Ne paslaptis, kad dažniausiai bus peržiūrimas turinys ne iš telefono, bet iš kompiuterio kuriame telpa kur kas daugiau muzikos ir filmų.

Pabaigai palikau patį skaniausią variantą – kai filmai ar nuotraukos pasiunčiamos į televizorių išmaniuoju telefonu. Pasileidžiame AllShare:

Galingesniuose Samsung išmaniuosiuose telefonuose AllShare turi dar vieną variantą – tai atkurti kitame DLNA įrenginyje esantį failą. Manasis Galaxy 550 gali tik pasiųsti atkūrimui savo failus arba atlikti distancinio valdymo pultelio funkciją ir iš vieno DLNA įrenginio pasiųsti jį į kitą. Taigi spaudžiame ant apatinio pasirinkimo Play file from server on another player via my phone ir belieka pasirinkti kompiuterį kaip šaltinį,o vėliau išsirinkti norimus peržiūrėti failus:

Pasižymėjus visus norimus failus spaudžiam Add to playlist ir galėsime pasirinkti įrenginį per kurį norime žiūrėti tai ką išsirinkome:

Paskutinėje iliustracijoje matosi, kad su telefonu galima atlikti praktiškai visus veiksmus kaip ir su distancinio valdymo pulteliu. Įskaitant ir garso reguliavimą. Na, o jeigu esate dominuojantis patinas niekada nesiskiriantis su savo distancinio valdymo pulteliu tai galite telefoną mesti į šalį ir viską ką išsirinkote televizorius atvaizduos net jeigu telefonas bus visiškai išjungtas.

Šiandien apžvelgiau tik keletą labai primityvių DLNA panaudojimo scenarijų ir tik su Samsung įrenginiais. Nors DLNA standartą palaiko tiek Microsfot xBox360, tiek Sony Playstation 3, tiek daugybė kitų kompanijų – pavyzdžiui dauguma Nokia kompanijos N serijos telefonų palaiko DLNA. Bene vienintelė didesnė kompanija neprisijungusi prie DLNA tai Apple. Todėl su šios kompanijos įrenginiais nepavyks susijungti. Bet likusieji išmaniųjų įrenginių gamintojai vienaip ar kitaip realizavo DLNA palaikymą. Todėl išvydus užrašą DLNA ant savo įrenginio siūlau pradėti kapstytis ką galėtumėte iš to išspausti.

Jeigu antraštė jums atrodo keistai ir įtariate mane naudojant SEO triukus tai labai apsirinkate. Samsung būtent šitaip ir pristato šį savo kūrinį. Nors mano durna galva joks tai ne monitorius, o tiesiog 58cm įstrižainės FullHD 3D LED televizorius neturintis netgi DVI jungties. Aišku aš jį be problemų prisijungiau per HDMI ir šiuo metu naudoju kaip monitorių, bet liežuvis neapsiverčia šio įrenginio vadinti monitoriumi.

Bet po priekaištų komentaruose kurių sulaukiau praeitą savaitę apžvelgdamas Samsung SyncMaster CA550, kad nepateikiu techninių charakteristikų ar kainų, tai šiandien stengsiuosi pasilaikyti savo nuomonę sau ir pateikti kuo daugiau duomenų. O pradėsiu nuo:

Techniniai parametrai

Tikiuosi lentelė su techniniais parametrais sutaupė keletą minučių jūsų brangaus laiko ir padės suprasti, kas tai per žvėris. O žvėris todėl, kad tai yra mažos įstrižainės Smart TV. Keista, kad Samsung niekur netgi neužsimena ir nerašo, kad šis TV monitorius iš tikrųjų yra mini kompiuteris su Smart TV būdingoms išmaniosiomis funkcijomis. O galbūt nuo šiol visi Samsung televizoriai taps išmaniaisiais? Manau tai sužinosime jau netolimoje ateityje, o šiandien trumpai apžvelgsiu išmaniąją šio TV monitoriaus pusę.

Išmaniosios funkcijos (Smart TV)

Pastoviems mano skaitytojams jau buvo atsibodusi birželio mėnesio įrašų serija apie Smart TV, todėl šiandien pasistengsiu nesikartoti ir tik trumpai apžvelgsiu ko galite tikėtis įsigiję šį TV monitorių. Paspaudus SMART HUB mygtuką išvydau įprastą vaizdą:

Jau įprastos Samsung Apps su įprastomis programėlėmis:

Tiems kam teko susidurti su Smart TV turėtų pastebėti, kad siūlomų programėlių kur kas mažiau. Pavyzdžiui nėra Skype. Ir sprendžiant pagal mano tinklaraščio skaitytojų komentarus Skype galima naudoti tik pačiuose įmantriausiuose Smart TV modeliuose. Netgi 6 serijos Samsung išmaniuosiuose televizoriuose neleidžiama įsidiegti Skype. Nors TA750 modeliui Skype turbūt niekam ir nereikalingas.

Užtai Samsung Apps Video programėlių skirsnyje radau ankščiau nematytą Explore 3D:

Šiandien neklausiu kam įrenginiui pristatomam kaip TV monitorius reikalingos Youtube ar Vimeo programėlės ir tiesiog parodysiu kaip atrodo Explore 3D:

Esu minėjęs, kad šiai dienai netgi turint 3D televizorių sunku rasti 3D turinio. Tai va ši programėlė tikrai labai aktuali. Nesigilinau iš kur ji siunčia tuos 3D filmukus, bet turint spartų internetą  kuris būtinas norint žiūrėti be trukčiojimų visko neperžiūrėsite ir per savaitę. Pasirinkimas irgi gana platus – pradedant vaikiškais filmukais ir baigiant dokumentika apie dinozaurus, Amerikos Didyjį kanjoną ar Mercedes-Benz istorija.

Na ir pabaigai kaip atrodo meniu:

Nuotraukoje viskas anglų kalba, bet tik todėl, kad man taip patogiau susigaudyti. Jeigu jums patogiau naudotis lietuvišku meniu, tai galima persijungti į lietuvių kalbą. Bet tada nepasiklysti tarp visų nustatymų dar sunkiau. Bent jau aš vis dar sugebu užmiršti kur yra vienas ar kitas nustatymas.

Jungtys ir valdymas

Manau atidesni skaitytojai įrašo pradžioje pateiktoje lentelėje atkreipė dėmesį ir į jungčių gausą.Tikiuosi ši neryški nuotrauką padės bent kiek įsivaizduoti kaip tai atrodo realybėje:

Pabandysiu išvardyti eilės tvarka iš kairės į dešinę: 14V maitinimo įėjimas, Skaitmeninis optinis audio įėjimas, tinklas, antena, ausinės, DVI audio įėjimas, serviso jungtis, AV komponentinis įėjimas, RGB įėjimas, 2 HDMI jungtys. Iš šono matosi CI (common interface) lizdas ir 2 USB jungtys. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šis TV monitorius neturi įmontuoto wi-fi, todėl matote pajungtą tinklo kabelį.

Turbūt nedaugelis atkreipė dėmesį į šio įrašo pirmojoje nuotraukoje matomą elegantišką stovą kuris atlieka ir valdymo panelės vaidmenį:

Pirmas mygtukas iš kairės (žinau, kad tai ne mygtukas, bet nežinau kaip tai pavadinti) skirtas išsikviesti meniu. Toliau įjungimo ir 3D vaizdo valdymo mygtukai. Žemiau esančios rodyklės skirtos vaikščioti po meniu arba garsui reguliuoti ir kanalams perjungti. Viduryje jų esantis mygtukas skirtas patvirtinti jūsų pasirinkimui jeigu esate meniu, arba vaizdo šaltiniui perjungti. Pavyzdžiui jeigu norite greitai persijungti iš monitoriaus į televizoriaus režimą tai galite atlikti jo pagalba.

Nors kur kas patogiau tai atlikti distancinio valdymo pultelio pagalba:

Man pakliuvo atnaujintos ir patogesnės formos distancinio valdymo pultelis, bet visi užrašai buvo… korėjietiški! Gerai, kad nespėjau užmiršti kur ir koks mygtukas, nes priešingu atveju būtų buvusi kankynė.

Šalia distancinio valdymo pultelio matote stilingus 3D akinius kuriuos gausite kartu su SyncMaster TA750 TV monitoriumi. Kaip ir gausite keletą specifinių laidų naudojamų tik Samsung įrenginiuose. HDMI laidą kuris reikalingas norint pajungti kompiuterį ar kurį kitą įrenginį teks įsigyti patiems.

Šiam kartui viskas. Už keleto dienų pasidalinsiu įspūdžiais bei pabandysiu išvardinti šio TV monitoriaus privalumus ir trūkumus.

Tenka stebėti nuomones pasisakančių už ir prieš visišką alkoholio reklamos uždraudimo įsigaliojimą viešojoje erdvėje nuo 2012 metų. Straipsnio Lryte „Kaip iš vyskupo M.Valančiaus daromas pranašas Mahometas“ (lrytas.lt) autorius Paulius Jurkevičius pasisakydamas prieš alkoholio reklamos draudimo įsigaliojimą nuo kitų metų pradžios, abejoja, kad tai sumažins alkoholio vartojimą Lietuvoje: „Yra tikinčių, kad taip ir įvyks? Kad iš internetinių portalų, žurnalų ir dienraščių išėmus vyno reklamą, kaimo girtuoklėlis pradės blaivėti? Yra tikinčių?“

Bet greičiau čia ne tikėjimo, o mokslinių duomenų, nepriklausomų tyrimų klausimas. Reklama skirta ne alkoholikus skatinti nusigerti, o naujų vartotojų „paieškai“. Apie tai kalba ne vienas tarptautinis mokslininkų tyrimas. „Nėra jokių abejonių, kad alkoholio reklama skatina vaikus pradėti vartoti alkoholį anksčiau, o jau vartojančius paauglius paskatina vartoti alkoholį intensyviau“ (eurocare.org).

Ir vėl tenka dėti ant svarstyklių ilgalaikę temą: švietimu ar ribojimais? Be abejo, pirmiausia pasakysiu, kad esu už švietimą, tačiau tikrai ne tokį švietimą, kad „koks tu nekultūringas jei visai negeri alkoholio“ (čia sau netaikau, nes nesu abstinentas). Privalai bent kažkiek vartoti, kad būtum apsišvietęs ir kultūringas? Švietimą gali vykdyti tik nesuinteresuotos produkto pardavimais institucijos. Tačiau dažniausiai yra taip, kad labiausiai net politikai sverdami svarsčius, kad ne drausti reikia, o šviesti, lėšų tam švietimui visai nėra linkę skirti. Svarstis dedamas tik tam, kad karaliautų nevaržomas alkoholio verslas. O verslas savo pardavimus yra linkęs didinti iki maksimalaus ir neribojamo lygio.

Ne viešųjų ryšių, o moksline analize pagrįstų straipsnių tikrai internete yra apstu – tik reikia nuoširdžiai norėti surasti teisingus atsakymus į šiuos klausimus. 2008 metų pavasarį lrytas publikuotas straipsnis „Alkoholio gaminimas, jo reklama, jos apribojimai ir jų priešai“ byloja (lrytas.lt) , kaip alkoholio reklama darė pražūtingą poveikį: „Alkoholinių psichozių pagausėjo nuo 9 atvejų 100 000 gyventojų 1990 m. iki 100 atvejų 100 000 gyventojų 2006 m.; 7–14 metų vaikų, gydytų dėl apsinuodijimo alkoholiu, skaičius išaugo nuo 17 atvejų 2001 m. iki 259 atvejų 2006 m.; per penkerius metus 40% padažnėjo mirčių nuo alkoholio vartojimo sukeltų ligų; 15–16 metų amžiaus grupėje visiškai nebevartojančių alkoholio liko mažiau nei 2%.“

Geria nelegalų ar legalų?

Reikia būti visiškai aklam ir metų metais nebuvusiam kaime, provincijoje, kad tvirtintum, kad reklama neveikia, kad masiškai geriamas nelegalus alkoholis. Gyvenu Vilniuje, bet tikrai dažnokai tenka apsilankyti provincinėse gyvenvietėse ir matyti, kaip tariamai masiškai perka pilstuką ar samanę. Tai akivaizdu, kad daugiausiai perkamas legalus alkoholinis gėrimas su labai kultūringais ir išvaizdžiais buteliais bei „bambaliai“, o ne kontrabandiniai. Gal manome, kad ką tik sukakus 18 (ar jaunesniems) yra „lygis“ gerti kokį nelegalų gėralą? Tikrai ne. Samanę ar pilstuką geria jau degradavę. Jie geria ne tik jį, bet ir bet kokį techninį apsvaiginantį skystį. Bet reikia visiems suprasti akivaizdų faktą: pradedama gerti solidžiai ir iškilmingai, o baigiama…

Socialiniame tinklapyje įdomiai viena žurnalistė sureagavo į alkoholinę kultūrą: „Dažna situacija, kai kokiame vakarėlyje žmonės pradeda klausinėti: ką gersi? Nori vyno? Degtinės? Tai gal bent alaus? Kai atsakau: gyvenu gerai ir nieko nenoriu (dažnai tenka pakartoti kelis kartus ir vis garsiau), visi baisiai supyksta. Keista, kad nereikia aiškintis, jei pasakai, kad nemėgsti sūrio, šokolado, ananasų, nerūkai… o va jei negeri, esi kažkoks idiotas“.

Turėdamas konkretų asmenį, bet jo neįvardindamas P. Jurkevičius teigia: „Vienas absoliutinio draudimo tinktūrą peršantis daktaras niekaip nenori suprasti, kad vyno kultūros žmogus nėra girtuoklis.“ Pritariant šiai minčiai, dar daugiau reikia pasakyti, kad ir sidro, alaus, net ir samanės bei pilstuko išgeriantis nebūtinai jau yra girtuoklis. Visiems yra akivaizdu, kad esmė kiekiuose. Tačiau girtuoklis tiek pat gali būti vyno gėrėjas kaip ir samanės. Alkoholikai tikrai savo degradaciją nepradeda vartodami langų valymo skysčius…

Realūs nekokie vaizdeliai

Neseniai lankiausi viename Molėtų rajono bažnytkaimyje. Gražios vietos – tačiau pasivaikštant po kaimo parduotuves – vaizdelis kraupokas. O kartais nereikia eiti ir į parduotuvę, „parduotuvė“ pas tave ateina. Štai vienas jau iš išvaizdos prasigėręs žmogus atnešė parduoti vieną pakelį varškės ir jau prapjautą varškės sūrį. Paprašė 6 Lt, paskui siūlė už 3 Lt, kad tik galėtų už juos nusipirkti kažkokio skysčio su „šventąja“ alkoholine medžiaga. Nepirkau, principas neleido, tikriausiai kažkas kitas nupirko ir vargšelis turėjo iš ko išgerti. Išsiaiškinome, mat jam močiutė atnešanti šių maisto produktų, bet ir juos jis nešantis parduoti, kad tik galėtų išgerti.

Kitas vaizdelis parduotuvėje: ištiesė pagiringas žmogelis ranką pardavėjai su keliais litais ir prašo vyno, o jei tas neišeinąs, tai – alaus. Pakalbinau pardavėją: „Jūs dabar padarėte nusižengimą, už kurį numatoma bauda (pažeistas Alkoholio kontrolės įstatymas – „Alkoholinius gėrimus draudžiama parduoti neblaiviems asmenims“)“. Dalinai nustebo, bet ir išsigando – tik pasiteisino: „Juk visi taip daro: jei neparduosiu tai kaimyninėje parduotuvėje parduos…“ Taip visi ir gyvenam – jei ne aš, tai kitas? Gal laikas keisti požiūrį iš esmės: nei aš, nei kitas!

Kad karaliautų saikas

„O, beje, kur tie tikintieji? Turiu galvoje Romos katalikų konfesijos atstovus. Kodėl jie tyli, nors akivaizdžiai keliaujame islame įtvirtinto marginalinio požiūrio į vyno kultūrą link?“ – klausia minėto straipsnio autorius.

Bažnyčios atstovai netyli ir kartu su kitais mokslininkais išreiškia nuomonę ne apie vyno kultūrą, o bendrai alkoholizacijos nekultūrą, kad ją reikia mažinti: „Akademikai, visuomenės veikėjai ir Bažnyčios atstovai ragina nepanaikinti alkoholio reklamos draudimą, o kitus metus paskelbti sveikatos ir sveikatinimo metais“. (katalikai.lt). „Neatsitiktinai ir tikrai ne tik dėl tėvų aplaidumo Lietuvos vaikai iš 37 tirtųjų šalių yra antroje vietoje pagal apsvaigimo nuo alkoholio dažnumą. Tai nulėmė itin trumparegiška valstybės politika, kuomet pagrindiniu šalies sėkmės rodikliu pradėta laikyti viena verslo šaka, neatsižvelgiant į tai, kokias pasekmes jos klestėjimas atneša visuomenei“, – teigiama kreipimesi į Prezidentę ir Seimo narius. Tačiau kas jų balsą girdi?

Teigdamas, kad negalima eiti tabako reklamos uždraudimo keliu ir tą patį taikant alkoholiui, gerbiamas P. Jurkevičius sako: „Niekas iki šiol nesugebėjo įrodyti, kad tabakas kaip nors naudingas sveikatai.“ O alkoholis kažkaip naudingas… Kaip bebūtų keista – pasakysiu, kad tam tikromis aplinkybėmis rūkymas truputi naudingas sveikatai. Ne, nejuokauju. Ir tuo labiau neskatinu taip savo sveikatą taisyti, bet… Rašau turėdamas labai konkretų pavyzdį, kai vienam, drįsiu pasakyti, tikrai kilniam kunigui gydytojas patarė kartais užsirūkyti, kad sumažinus perdėtą jautrumą. Neveltui Islandijoje ir rengiamasi cigaretes pardavinėti tik su receptais vaistinėje…

O gal visiems reikia pradėti pratintis prie tos minties, kad ne tik įsigalios alkoholio reklamos draudimas, bet jis savo laiku bus pardavinėjamas tik specializuotose parduotuvėse, kaip yra kiek toliau geografiškai nuo musulmoniškų šalių nei mes nutolusioje Skandinavijoje? Reikia labiau girdėti šios srities specialistus: „Priklausomybių prevencijos politika turi būti pagrįsta ekspertų išvadomis“ (lrytas.lt) , kurie apie griežtesnių priemonių naudą kalba: „Rezultatai pranoko lūkesčius, nes per dvejus metus apsinuodijimų alkoholiniais gėrimais ir alkoholio surogatais sumažėjo 31 proc., o alkoholinių psichozių sumažėjo 27 procentais. Be to, 2008 metais pirmą kartą po beveik dešimtmetį trukusio drastiško augimo buvo užregistruotas vaikų apsinuodijimų alkoholiu skaičiaus mažėjimas. Manau, kad šie skaičiai kalba patys už save.“

Dar kartą pakartosiu, kad nesu ypatingas draudimų šalininkas, o labiau sveikatos kultūros puoselėtojas, bet stebint alkoholio pramonės gebėjimą visus – pradedant žiniasklaida ir baigiant politikais – surikiuoti pagal savo milžiniško pelno interesus, tenka klausti: „Ar tai nepanašu į valstybinį perversmą? Kas valdo šalį?“ (etaplius.lt). O tą „perversmą“ pradėjo labai apgalvotai ir itin slaptai dar 2010 m. lapkričio viduryje. Susikviečiama žiniasklaida, bet apie ką kalbama susitikime “nebuvo spaudai”. Taip “už uždarų durų“ sukviečiami ne tik žiniasklaidos vadovai, bet ir partijų atstovai… Kad apsvarstytų, kaip toliau krautis milijonus iš šalies alkoholizacijos tragedijos – „Alkoholio ir žiniasklaidos atstovai svarsto, kaip keisti alkoholio reklamos draudimo „aspektą”" (vz.lt). Beje, į jų gretą pirmais numeriais stojo ir krikščioniškomis besivadinančių partijų atstovai.

P. Jurkevičius išsakyta mintis tikrai labai aktuali, kad sveikatinimo programą privalome matyti kaip visumą, o ne tik vieną kenksmingą faktorių: „Jeigu jau yra noro kovoti už dar neišsilaksčiusios tautos sveikatą, kodėl visur gausu cholesterino pritvinkusių produktų reklamos?“ Bet žinant, kad tų sveikatą ardančių veiksnių yra ne vienas, nepaneigia reikalo kalbėti ir paskirai apie konkrečius faktorius, ir apie visumą.

Ir į karaliaus sostą pasodinkime karalių – saiką. Tik tokia valstybė gali tikėtis išlikimo, o ne tik švenčianti valdovų karūnavimo iškilmes. Siekime, kad karaliautų visko saikas, bet alkoholio reklama, beje, nesukuria jam tinkamo sosto, o tik skatina vartoti vis daugiau ir daugiau.

I was having a conversation with an Estonian ad agency guy about the ads that they hate to make themselves, but still make. Why? „But there are no clients for better ones!“ he said. I opened my mouth to say something, but then closed it again, because I did not know what to say. The guy was obviously referring to low fees, small market, possibly low awareness of clients and what not.

But if you look at the situation from the client´s viewpoint, the question arises – how can they offer excellent services, if they have not developed these in the past? How can they even know, how excellence works, when they have not made enormous efforts, stayed up until the early morning hours, in order to become the best?

Let us assume that one fine day this marketing guy is met by a rich and smart client with an eye for artistic touch. Let us assume that Steve jobs or Richard Branson himself walks into his office. He has a really interesting brief in his hand and he says that ok, go ahead, I want an original and cool solution. The best you can do.

The ad agency team that has lived last five years with bad clients and low budgets will look in his eyes and says hoo-ray, now we are talking! Cannes, here we come! Or not. It is more likely that they will struggle with the task, just like a monkeys that type randomly on a keyboard hoping to achieve a Shakespearan sonnet.

Probable result will be a copy+paste solution from a youtube hit for a famous car producer, or a stupid word-play or a lame logo.

I do not want to say that there are absolutely no good ads in Estonia, but I want to say that instead of working hard on improving themselves professionally, many deluded Estonians expect for a mythical miracle to happen to them and make them rich and talented. If this fails, they blame the size of our small market that does prevent them from becoming world-famous.

Small market is also blamed by journalists, who at the same time often fail to grasp greatness around them. Recently there was an article in Guardian about Estonian composer Arvo Pärt. Despite the fact that the text was short, it managed to grasp something essentially important:

„Pärt at a loss for inspiration, went outside into the snow one morning and asked the cleaner: „What should a composer do?“ „Well, he should love every note,“ was the reply. „No professor had ever told me something like that,“ Pärt said and this single sentence crystallised his thinking.“

Well said, isn´t it? And also found out by a foreign journalist who immediately noticed the importance of the metaphor. That is something that very rarely happens with our own journalists. Small market, they say. And as they say it, Arvo Pärt is walking in a park, having ideas for his next work that would do to classical music the same as Radiohead did to rock music.
At the same time, in the Skype office in Mustamäe, some of the world´s best specialists are putting together a new video solution that would be launched for hundreds of millions of clients worldwide.

Skype is a good example of missed opportunities for Estonian journalists marinating in the juice of small market. Skype is one single company that lends us proximity to something global and thus should be our ticket to the world. Right? Well, then Skype was sold to eBay in 2005 for about half the budget of the state of Estonia, it was also a front page story for most of the world´s business media. It so happened that one of the creators and previous owners of Skype was in Estonia. Although he was a man in demand for the global media, he gave just one interview this day, it was to Estonian business daily Äripäev.

The result was not an article that Bonnier Group could have sold worldwide, but a really clueless review, quoting Friis in about three sentences. The opportunity had knocked, but no one was at home.

Small market is blamed by a musician, actor, writer and who else.
Market is small, market does not let me make this effort, says he when he goes home in the evening, sits in front of his TV, watches bad advertising and pops open a beer can.

There is only a small step from blaming the market to blaming the audience. „Our small market has too few intelligent readers, that is why we have to fill our pages with crap.“

But may be, just may be, it is so that the journalist who has produced low quality stories about see-through nipples of starlets for most productive years of his life would not recognise an intelligent reader even when it walks into his room.

This all brings me to one conclusion – of course you can not deny that the size of the market has big impact on Estonian culture, media and business, but if we say that lazyness in thought and ignorance are caused by the market size, then we actually insult our small market.
There are situations where the market size matters and there are really many situations where the whole issue is a pseudo-issue.

The Icelandic market is many times smaller than the Estonian market, but Iceland is still well known in the world of music, moviemaking and literature. Market was small for Estonian poets Gustav Suits, Betty Alver and others who wrote timeless lines of poetry. Market was small also for the theatre NO99 that was recently able to move the public in Vienna with its Estonian (!) language performance. The subtitles were keyed in by one the authors of the play, because due to the smallness of the market they indeed did not have a separate person for subtitles.

Many good things in Estonia show that a small market can also be an advantage. You can reform it faster, you can innovate faster, you can move faster, if speed is your thing. You can also fix mistakes faster.
You can even access certain top-level people better in a small market.
And so on.

It is a modern thing to talk about various market variables, but it does not mean that people really understand the market. One of the gravest errors in Estonian media is based on the thinking that market needs to dictate the contents of media in a totally reflexive way, meaning that if a reader clicked on a story yesterday, there must be five similar stories in the next day´s paper. It is a good way to shift all the responsibility for contents to the reader´s shoulders (or the market´s shoulders), but it is also a narrow and lame understanding of a thing called „the will of the market“.

It is obvious that there is a demand for innovation on the market, but these innovations are carried out by people who are either smart or bold, who risk and experiment. Even though a cola drink or some other product seems very common today, in the beginning there still had to be a man, a woman or a team that developed the product and in many cases these people have risked their last money for many years before the market started to grasp their product.

Great professionals believbe more, do more, risk more. They even fail more. But it is the love for every note that counts. Sometimes I really wonder, if the smallness of the market is indeed just a stupid excuse to mediocricity.

Kadangi esu gavusi, mano manymu, nemažai laiškų, kuriuos rašo mamos ir tėtės, kurių šeimoje paaiškėja, kad artimas žmogus yra homoseksualus, vis ieškojau atsakymo. Tokio atsakymo, kuriame žodžiai būtų gražūs ir aiškūs, kuris padėtų žmogui nusiraminti ir gyventi toliau. Ir ne tik gyventi, bet gyventi gražų ir mylintį gyvenimą.

Nes visada maniau, kad didžiausia problema – homofobiška visuomenė. Visada maniau, kad tai, jog žmogus yra homoseksualus, nenumenkina nei to žmogaus, nei jo artimųjų. Dėl to apie požiūrį į homoseksualius žmones Lietuvoje reikėtų kalbėti griaunant daugybę mitų. Todėl prisiminiau, kaip savo straipsnyje apie du karalius (Gyveno Karalius ir Karalius: verčiam juos… ar tegul gyvena?) citavau Einšteiną: it is depressing to live in a time when it is easier to blow up an atom than a prejudice. Iš tiesų, ar ne? Todėl dar kartą pacituosiu šiandien Seimo Pirmininkės jau cituotą frazę, kad istoriją rašo <…> kiekvienas, dirbantis savo kraštui, savo tautai, savo valstybei. Ir – neabejoju – visi galime padirbėti linkme, kad mūsų vaikai augtų valstybėje ir aplinkoje, kurioje būtų kuo mažiau įvairių – ir ypač išankstinių nusistatymų bei stereotipų, o ne mokslinių tyrimų ir faktų nulemtų – fobijų.

Ir noriu pasidžiaugti, kad radau žodžius atsakymui į tuos laiškus. Radau juos netikėtai, ir jie – net ne mano. Tačiau skaitydama straipsnį supratau, kad pasakyta viskas, ką norėčiau pasakyti. Todėl tiesiog dedu nuorodą į psichoterapeuto O.Lapino straipsnį-atsakymą.

Jau tikriausiai skaitėte straipsnį apie darželį Švedijoje, į kurį laukia (kad pakliūtų jų vaikai) šeimos, tačiau apie jį gandas sklinda ne todėl, kad yra eilė, o todėl, kad jis yra neįprastas darželis. Iš tiesų man apmaudu, kad vaikai dieną leidžia ugdymo įstaigoje, kurioje nėra nei rožinės, nei melsvos spalvos. Kuriame vengiama įvardžių. Dėl literatūros ir žaislų randu argumentų: juk beveik kiekvienas žmogus turime tam tikrų įsitikinimų, vertybių ir nenorėtumėme, kad vaikams būtų pateikiama prieštaraujanti tam, kuo tikimes mes, informacija. Pavyzdžiui, manau, kad Izraelio darželiuose mažai kietais lapais knygelių skatinančių meilę palestiniečiams.

Šiaip manau, kad vaikai – kai suaugusieji nesikiša – ir taip būna kuo tik panorėję! O šiaip, žinia, vaikui svarbu įtvirtinti savąjį “aš”. Tą “aš” sudaro jo vardas, jo vaizdas (kaip aš atrodau, savęs atpažinimas veidrodyje/nuotraukose ir pan.), jo lytis. Bet kuriuo atveju – patinka mums tai ar nepatinka – lytis yra dalis tos dėlionės, kuri apibrėžia mūsų “aš”. Man – kaip mokslininkei – nepaprastai įdomu, kokie vaikai išaugs taip auginami. Pirmą kartą skaitant net kilo mintis, kad juk šitiek tyrimų (kuriuos tikrai įdomu būtų atlikti!) yra draudžiami, nes, žinia, negalima eksperimentuoti su žmonėmis. O čia juk eksperimentas vidury baltos dienos, ir niekas nieko. Ar kas nors bus blogai? Manau, kad jeigu ugdytojai ir tėvai ras kitus būdus kaip būti šalia, kai vaikas atranda savąjį “aš”, tai gal ir nieko. Na, paralelę išvedžiau su vegetarais, kurie išgyvena be mėsos puikiausiai, tačiau labai sąmoningai ją keičia kitais maisto produktais. Čia, matyt, bus panašiai: jeigu sąmoningai papildysime vaiko savęs pažinimo “racioną” kažkuo kitu – viskas bus ok.

Bet ar aš vesčiau savo vaiką į tokį darželį? Ne. Galvojau vat beveik savaitę atsidariusi šį langą prieš rašydama įrašą. Ir supratau, kad nevesčiau. Nes man patinka viską vadinti savo vardu: jei matau mergaitę, tai noriu ir sakyti, kad ji – mergaitė. Berniukas – berniukas. Vežimėlis – vežimėlis. Rožinė – rožinė, o mėlyna – mėlyna. Nenoriu sakyti, kad “mėlyna yra berniukų spalva”, o “rožinė yra mergaičių spalva”. Ir to nedarau. Bet noriu, kad mano sūnūs ir dukros žinotų ne tik savo vardus, adresą, plaukų spalvą ir pan., bet ir savo lytį. Ir būdamas berniuku galėtų eiti kepti pyragų smėlio dėžėje bei būdama mergaite lėkti dviračiu it žaibas.

Beje, šis straipsnis man priminė mano įrašą apie lytiškumą, nuogumą prie vaikų bei masturbaciją, apie tai, kaip vis dėlto svarbu su vaikais apie TAI kalbėti.

Nuotrauka: iš įraše cituojamo straipsnio