Geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje
Žiniasklaida
Geriausia dovana dvimečiui ir trimečiui.
Jul 27th
Prieš keletą dienų gavau naujienlaikraštį, kuriame perskaičiau, ką specialistai rekomenduoja dovanoti trimečiams. Pagalvojau, kad jei jau yra rekomendacijos trimečiams, tai turėtų būti ir dvimečiams. Ir, žinoma, radau! Taigi – kadangi rytoj mūsų pagrandėlei dveji, ir man tai aktualu – pasidalinsiu šia informacija 
GERIAUSIOS DOVANOS DVIMEČIAMS
1. Žaislinė virtuvė. Šio amžiaus vaikai labai mėgsta atkartoti tai, ką darome mes, suaugusieji, todėl veikla virtuvėje – itin aktualu! Be to, tai skatina kūrybiškumą.
2. Triratukas. Nes dabar pats laikas lavinti vaiko pusiausvyrą ir koordinaciją. Kadangi truratukai neapvirsta, tai net nedrąsūs vaikai gali juos išbandyti.
3. Molbertas. Taip vaikas turės vietą, kurioje galės išlieti savo kūrybinę energiją (ir apsaugos jūsų sienas ir baldus ) Be to, rašymas ant tokios stovinčios lentos moko taisyklingai laikyti riešą ir ranką, o tai svarbu išmokt prieš pradedant rašyti.
4. Dėlionės. Dveji – pats laikas pradėti intensyviai dėlioti dėliones ir lavinti supratimą, kad visuma susideda iš detalių. Kadangi tokio amžiaus vaikai koncentruojasi tik labai trumpam, geriausios delionės – iki 6 detalių (bet, žinoma, yra vaikų, kurie sudėlios ir 20). Labai smagios būna dviejų detalių dėlionės, kai, pavyzdžiui, vienoje detalėje pavaizduota mama, o kitoje – vaikutis. Taip galima kalbėti apie mamas/vaikučius, garsus, kuriuos gyvūnai leidžia ir pan.
5. Minkštas žaisliukas. Reikia pripažinti, kad nė vienas vaikas be jų neužauga. Vieniems jie tampa mylimukais, kitiems – kartais paimamu žaislu, tačiau minkštas kokybiškas žaislas yra neatsiejama vaikystės dalis.
6. Knyga. Knyga – amžina dovana. Mes dabar su Gertrūda atsiverčiame kokią nors knygą, o ji, pasirodo, mūsų draugų vaiko dovanota dar Augustui. Fantastika. Knyga su dedikacija – pati geriausia dovana, kai abejoji, ką dovanoti. Na, bent jau aš taip manau… Nes keturi vaikai džiaugiasi pirmojo vaiko dovana ir, manau, džiaugsis dar daug daugiau. Knyga skatina raštingumą, lavina kalbą. Knyga – net drįsčiau taip teigti – padeda mums būti geresniais tėvais, nes ji skatina mus skirti daugiau laiko vaikui, jį priglausti, suglausti galvas ir pasinerti į fantastinį pasaulį… Antrojo gimtadienio sulaukusiems vis dar geriausios knygos yra kietais puslapiais, su mažai žodelių ir daug iliustracijų
7. Naktipuodis. Dveji yra metas, kai daugelis tėvų nusprendžia atpratinti vaiką nuo sauskelnių. Paklauskite tėvų, ar jie jau nupirkę naktipuodį. Tai – iš tiesų naudinga dovana, jei tokio daikto tėvai dar neturi! Be to, šiais laikais jų būna įvairiausių (galbūt norėsite padovanoti pasilypėjimą su antdangčiu ir pan.).
8. Lėlė. Dvimetukui patinka daryti tai, ką daro suaugusieji, t.y. rūpintis kūdikiu. Be to, įsivaizduojamieji žaidimai moko vaikus mąstyti abstrakčiai, o tai vėliau labai padės ugdymo įstaigoje. Lėlė yra ir puikus būdas iš anksto ruošti vaiką šeimos pagausėjimui.
9. Guašas, akvarelė, modilinas, plastilinas ir pan. Dvimečiai susipažįsta su spalvomis, o koks džiaugsmas jas maišyti ir atrasti vis kitus atspalvius! Kurdami vaikai mokosi priežasties-pasekmės ryšio, lavina kūrybiškumą ir estetinį pasaulio suvokimą.
10. Kostiumai. Šio amžiaus vaikams pradeda patikti persirenginėti, todėl – jei vaikas vienas tokių – galite nelaukti Užgavėnių (Helovyno) ir padovanoti jam nuotaikingą kostiumą! Kostiumai skatina įsivaizduojamuosius žaidimus, lavina kalbą ir vaizduotę.
GERIAUSIOS DOVANOS TRIMEČIAMS
1. Modilino (Play-doh) rinkinys. Įsivaizduojate – vaikai žaidžia modilinu jau daugiau, nei 50 metų??? Jis puikiai lavina smulkiąją motoriką, todėl labai tinkamas ikimokyklinukams. Gimtadieniu geriausia dovanoti ne modiliną, o kokį nors rinkinį: kaip iš modilino daryti maistą, daktaro rinkinį ir pan. Jei vaikui truks (paprastai originalioje dėžutėje modilino būna nedaug), daugiau nupirks tėveliai.
2. Žurnalo prenumerata. O, taip! Treji – ne per anksti. Tiesa, nežinau, kaip LIetuvoje, tačiau ir Belgijoje, ir JAV yra puikių, tinkančių šiam amžiui žurnalų. O ką jau kalbėti apie tą laukimą…vaikuis bus pirmas, kasdien lekiantis prie pašto dėžutės! O pradėti skaityti juk niekada nėra per anksti.
3. Lauko žaislai. Trimečiai turi labai daug energijos, ir dauguma problemų kyla tada, kai neturi, kur jos išlieti! Bet kuriuo metų laiku yra žaidimų, kuriuos galima žaisti lauke ir kuriems reikia įrangos. Pasirūpinkite, kad vaikas jos turėtų!
4. Rinkiniai darbeliams. Kadangi Lietuvoje ne visi rinkiniai yra kokybiški, galite patys sudaryti tokį rinkinį: nupirkite kosmetinę, į kurią įdėkite klijus, skylamušą, segtuvą, lipnią juostą, sąvaržėlių, žirkles ir pan, o pakuodami dar supakuokite ir kreideles bei įvairaus popieriaus (balto, spalvoto, kartono, krepinio, keletą vokų ir pan.)
5. “Memory” žaidimai. Tai toks žaidimas, kurį žaidžia bent du žaidėjai. Žaidimo dėžutėje – visų kortelių po dvi, jas reikia apversti ir išmaišyti, o jau tada žaidėjai iš eilės atverčia ir ieško poros. Laimi tas, kuris surenka daugiausiai porų. Šis žaidimas tinka trimečiams, nes jie jau moka ilgiau koncentruotis, lavina atmintį, mokosi suprasti tai, kas panašu/skirtinga, mokosi spręsti problemas, laukti savo eilės ir pan. Pradėkite nuo kelių porų ir jų skaičių – vaikui tobulėjant – vis didinkite.
6. Daktaro rinkiniai. Šio amžiaus vaikams atsiranda baimių, o tokie rinkiniai per įsivaizduojamuosius žaidimus padeda jas nugalėti. Be to, taip vaikas mokosi rūpintis kitais. Tik nepamirškite – tegul vaikas gydo ne tik lėles, bet ir jus!
7. Triratis paspirtukas. Judriam trimečiui, kuris jau išlipo iš vežimėlio, tačiau dar nelabai mėgsta eiti, pats tas! Jis lavina stambiąją motoriką, yra stabilus, saugus bei padeda greičiau nueiti ten, kur norima.
8. Lėlių namelis. Skatina įsivaizduojamuosius žaidimus, vaikas jaučiasi atsakingas už tai, kas vyksta JO namuose.
9. Grindų dėlionės. Trimečiai – su kuriais dėlionės yra dažnai dėliojamos – yra tiesiog jų ekspertai. Be to, jie jau moka būti atkaklūs ir džiaugiasi, kai yra už tai pagiriami. Didelės detalės, judėjimas didelėje erdvėje lavina ir smulkiąją, ir stambiąją motoriką, be to, vaikui labai smagu matyti tokį didelį savo kūrinį.
10. Aktualios knygos. Šiame amžiuje labai svarbios knygos apie socializaciją, apie negerų įpročių (kandžiojimosi, mušimosi) atsikratymą. Šios knygos padės vaikams suprasti kitų jausmus, skatins jų empatiją. Lietuvoje, deja, tokių knygų yra labai mažai, tačiau pasitelkite į pagalbą amazon.uk.com, siųskitės angliškai ir…skaitykite vaikui lietuviškai! Ne tik vaikas įgaus naudingų gebėjimų ir įgūdžių, bet ir jūs tobulėsite!
11. Namelis. Galite nupirkti žaislinį. Galite pastatyti didelę kartono dėžę. Galite pastatyti palapinę. Tačiau visiems vaikams patinka gabalėlis savos erdvės.
O KOKIOS GAUTOS DOVANOS JŪSŲ VAIKAMS BUVO ĮDOMIAUSIOS (jei prisimenate, paminėkite, kokio amžiaus buvo vaikas, kai ją gavo)? BE TO, GAL JUMS ATRODO, KAD KAŽKAS TIKRAI LIKO NEPAMINĖTA? PASIDALINKITE!
Nuotrauka: Play Kitchen by kumari_kt
Pagal parents.com rekomendacijas.
(1 votes, average: 5.00 out of 5)
Loading ...Citata #387 O.Pikul apie rimtus darbus
Jul 27th
“Olialia pupyčių” grupės lyderė Oksana Pikul komentuoja gautą pasiūlymą tapti laidos “Kakadu” vedėja:
Tai bus pirmas rimtas mano darbas televizijoje
(No Ratings Yet) Loading ...PROJEKTAS. Kalbos raida. 7 dalis.
Jul 27th
Praeitą mėnesį kaip tik rašiau, kad dar nė vienas iš mūsų šnekoriukų nepradėjo laisvai kalbėti, o štai šį mėnesį….a) abi mamos atsiuntė aprašymus šiek tiek vėliau ir b) abi laiške man parašė, kad jau sunku užrašinėti, nes ir Vincentas, ir Emilija, galima registruoti, jau pradėjo kalbėti sakiniais. Juokingiausia, kad aš pati parašiau tą patį – kad norėčiau registruoti žmoniško kalbėjimo pradžią Na, Vincentas su Gertrūda gimę tą patį mėnesį (tik Vincentas pradžioje, o Gertrūda – pabaigoje), ir jiems jau kaip ir dera pradėti kalbėti (juk sakoma, kad dažniausiai lūžis įvyksta apie antrąjį gimtadienį), o štai Emilijai iki antrojo gimtadienio dar likę beveik trys mėnesiai! Ankstyva mergina, spartuolė!
Gertrūdai, manau, lūžis įvyko, nes atvykome į Lietuvą! Prancūziškų žodelių ji nepamiršo ir vis dar įterpia į kalbą, tačiau dabar be jokių abejonių pirmauja lietuvių kalba! Taigi aš vis dar esu nesupratusi: kaip taip atsitinka, kad lietuvių šeimoje, gyvenančių svetur, vaikui dominuojančia kalba tampa ne lietuvių?!?! Mistika! Mat mūsų abi mergaitės pradėjo kalbėti Belgijoje ir abiejų pirmoji kalba be jokių abejonių yra lietuvių.
Ir dar. Šiame projekte taip jau atsitiko, kad visų vaikų kalbos raida buvo labai panaši. Nebuvo tokių kaip mūsų Vilhelmas, kuris jau 15 mėnesių kalbėjo sakiniais ir nebuvo tokių kaip mūsų Morta, kuri nekalbėjo iki 2.5 metų 
Žodžiu, vidutiniškai įdomu Dabar su mamomis sutarėme, kad kitas aprašas bus rudenį, rugsėjo pradžioje: seksime, kuriam vaikui pirmam visiškai nebereikės vertėjauti, o kuris galbūt nuspręs, kad susikalbu, vadinasi, to ir užtenka
O aš iš karto verbuoju tris naujus vaikiukus: jeigu jūsų vaikutis gimė vasarą ir norėtumėte sekti jo kalbos raidą (bei pasidalinti įspūdžiais), rašykite! Naujajame projekte sektumėme vaikučius nuo pirmųjų garsų iki pirmųjų žodžių ir iki pat kalbėjimo pradžios. Būtų labai įdomu, jei būtų vaikučių įvairovė: vienas iš Lietuvos, kitas – iš dvikalbės (trikalbės ) aplinkos, o gal atsiras ir toks, kurį tėvai mokys ir ženklų kalbos?. Žodžiu, kuo įvairiau, tuo įdomiau!
O dabar – prasilaužusių ataskaita
VINCENTAS (24 mėnesiai)
Jau nebesitikėjom, bet… šis mėnuo- kartojimų mėnuo. Kaip niekada noriai kartoja kitų pasakytus žodžius, o seniau nei už ką nepakartodavo jokio žodelyčio. Tad, taip bekartodamas, šio mėnesio gale jau sakydavo, rodos, visus žodžius. Tik ir toliau labai daug kalba galūnėmis, bet mes jau puikiai jį suprantam, tad mums atrodo, kad jis jau šneka VISKĄ. Prasidėjo ir gan ilgi sakinukai- po 5-6 žodžius. Kai nuvažiavom pas senelius, tai jie labai labai nustebo pamatę, kad Vincentas toooks šnekutis pasidaręs ir jie puikiausiai su juo susišnekėjo, o seniau vis prašydavo vertėjauti
Dabar jau apie 3 savaites tęsiasi klausinėjimo etapas. Pagrindiniai klausimai: “Kas sia?”(Kas čia?), “Ką dajej?”(Ką darai?), “Ką tuji?(Ką turi?),… Ir visada pakartoja mūsų atsakymą. O jeigu mes jo paklausiame “Ką darai/darei?”, tai irgi visada gražiausiai papasakoja ką daro/darė pvz “kva kva piesiau”(varlę piešiau), “utioju dediu”(konstruktorių dėlioju),….
1. “uodias”- uodas,
2. “siubytė”- sriubytė,
3. “kibatei” arba “kibasiai”- šaltibarščiai,
4. “Aaatas”- Vincentas,
5. “Pyna” arba “Pija”- Polina,
6. “Ooota”- Morta,
7. “Tiūūūdė”- Gertrūda,
8. “beisėsi”- baigėsi,
9. “otikis”- mokytis,
10. “otikos”- mokausi,
11. “abas ytas”- labas rytas,
12. “mama, neguk an manęs”- mama, negulk ant manęs (kai jis šukavo mane, o aš padėjau galvą jam ant kojų)
13. “pajeis”- praleisk,
14. “šia MANOOO”- čia mano,
15. “zinei, Myjė pagavo odią”- žinai, Miglė pagavo uodą,
16. “Syyyja”- Krislyna,
17. “Seeetas” arba “Siaaatas”- Vincentas,
18. “Tiukas”- Vincentukas,
19. “didedeeedes”- dinozauras,
20. “dozėjis”- buldozeris,
21. “kamaniukas”- kamuoliukas,
22. “taktujus”- traktorius ( o nebe “ta-tūūūū”),
23. “į akatę”- į sveikatą (kai kas čiaudo),
24. “tetė atiu pa-akė”- tėtė ačiū pasakė,
25. “myyy-u tetę, myyy-u mamą, myyy-u Bytą”- myliu tėtę, myliu mamą, myliu Benediktą,
26. “osiu pas Piną” arba “osiu pas Piją”- važiuosiu pas Poliną,
27. “osiu pas čiutę, osiu pas niejį”- važiuosiu pas močiutę, važiuosiu pas senelį,
28. “Bedytas”- kartais taip pavyksta pavadinti Benediktą (vietoj “Byyyto”),
29. “as aaakas”- aš alkanas,
30. “keeekis jau”- kelkis jau,
31. “yto tetė”, “yto mama”- krikšto tėtė, krikšto mama,
32. “kytė”- barankytė,
33. “diutiutiukai”- degtukai,
34. “vavau kito”- žaislinis šuo nukrito,
35. “liliotė”- liniuotė,
36. “atiukas”- kvadratukas,
37. “bejis”- kubelis,
38. “jėkia paut kytes”- reikia plauti rankytes,
39. “ėnam pato”- einam paimti pašto,
40. “ooos onai”- oro balionai,
41. “apajis”- sraigtasparnis,
42. “nesiam”- nešam,
43. “tyk ten”- statyk ten,
44. “as abei myyy-u mamo mamąąą maaa aa maaa anooo”- dainuoja dainą “aš labai myliu savo mamą, tau mano šypsena, ašaros mano,…”
45. “utiojus”- konstruktorius,
46. “kabajys”- kambarys,
47. “tiuvė”- virtuvė,
48. “ziūūūji”- žiūri,
49. “ką dajej???”- ką darai???
50. “Byto otas vejis”- Benedikto drožtas laivelis,
51. “abajas”- vabalas,
52. “digo ektaaa”- dingo elektra,
53. “as kijuosiu”- aš klijuosiu,
54. “mama, pajeisk mane”- mama, paleisk mane,
55. “pjajeisk mane”- praleisk mane,
56. “mama/tete atek, noju styyykt”- mama/tėte ateik pas mane, noriu šokinėt (turim laikyti už rankų, o jis šokinėja ant sofos. Dabar tai jo smagiausia atrakcija)
57. “diuok idiukus”- duok lipdukus,
58. “diu akajej”- du auskarai,
59. “Seeetas gzei nioooja”- Vincentas gražiai dainuoja,
60. “otikas”- motociklas,
61. “tetei kauda kytę”- tėtei skauda rankytę (nusprendė apžiūrinėdamas žaizdą),
62. “pu-gasiu mama”- pagausiu mamą,
63. “Siaaatas mėta diojus”- Vincentas mėgsta pomidorus,
64. “kėėėjau”- atsikėliau,
65. “Seeetas noji ėti teku teku”- Vincentas nori eiti praustis,
66. “zėėėbas”- zebras,
67. “pu-kas”- pusbroliukas,
68. “ėti kai aga zajas mojukas”- eiti per perėją, kai dega žalias žmogeliukas.
EMILIJA (20.5 mėn)
Prasidėjo atostogos, išvažiavom į Lietuvą – ir baigėsi reguliarus
naujų Emilijos žodžių fiksavimas. Atrodo, kad pradėjus bendrauti su
daugiau žmonių Emilijai liežuvis tarsi atsirišo – plepa nesustodama.
Daugiausiai kalba 3-4 žodžių sakinukais, dažnai jungdama ir sakinius
gali papasakot visą istoriją. Pavyzdžiui, nuolat visiems pasakoja, kad
“Emė bubo liūlo. Posėsi. Tėtė posėsi liūlo. Kasė mėlį. Posėsi papapį,
kolią” (Emė buvo prie jūros. Prausėsi. Tėtė prausėsi jūroj. Kasė
smėlį. Prausėsi pažastį, koją ) Dar jai labai patinka istorija, kad
“Maliliukė gagala papypoj. Tuli leliuką. Maliliukė myli Emę. Dega
žiakė” (Marijukė gyvena bažnyčioj. Turi leliuką. Marijukė myli Emę.
Dega žvakės.)
Smagiausia, kad ji pati kuria tokias “istorijas” iš visko, ką mato
aplinkui, taigi kalbėtis su Emilija darosi vis smagiau ir smagiau.
Vis dažniau Emilytė teisingai vartoja veiksmažodžių formas, net ir
būtąjį laiką, nors čia gal labiau klausymosi ir nuolatinio visko
kartojimo rezultatas. O kartoja viską – nuo paprastų iki
sudėtingiausių žodžių (pavyzdžiui, “makalialiai” – chemikalai, taip
vadina visus neaiškius butelius su skysčiu ir mamos kosmetiką )
Anksčiau, jei ko nors nenorėdavo, tiesiog sakydavo, “ne ne”. Dabar jau
pasipila visa tirada “ne ne ne, nenioliu. ne ne, mama nemiegok. Ne ne,
Mikė neima, Emė kakalėli” (Ne ne, Smiltė neima, Emės kastuvėlis )
Aš suprantu beveik viską, ką Emilija šneka, kitiems, aišku, sunkiau
Todėl dažnai dirbu “vertėja”, nes Emilytė kartoja tą patį žodį tol,
kol kas nors pakartoja jį teisingai – tuomet jai ramu, kad yra
teisingai suprasta
Atostogų proga – toks trumpas aprašymas. Apibendrinant, Emilija kalba
nesustodama, viskuo domisi ir protingėja, atrodo, kiekvieną akimirką
O mano širdis džiaugiasi
Gerų visiems atostogų!
P.S. Nuotrauka vienintelė, kurią radau po ranka šiuo metu liūdna,
bet gi visko pasitaiko čia per mamos sesės vestuves, kai miegelis jau
lenkė prie žemės, ir viskas buvo blogai
GERTRŪDA (23mėn)
Aš pagalvojau, kad šį mėnesį jau fiksuočiau kaip Gertrūdos pradėjimo kalbėti mėnesį. Žinoma, tobulėti dar galima labai daug , tačiau mergina jau kalba sakinukais, beveik visus žodelius pasako, galima susikalbėti. Didžiausias lūžis vis dėlto įvyko vos ne pirmąją savaitę atvykus į Lietuvą (birželio gale): matyt, mergina pajuto, kad čia VISI kalba lietuviškai! Na, ir prasidėjo… Juokingiausia, kad Gertrūdėlė irgi visų klausia: kas čia? Atrodo, kad ji visą supantį pasaulį “katalogizuoja” – tarsi tuoj vėl visi prakalbs prancūziškai, ir jai reikia turėti pakankamą lietuviškų žodžių žodyno bagažą Ir juokingiausia yra ne pats klausimas, o Gertrūdėlės reakcija į atsakymą, ji VISADA sako: aaaaaaaaaaa Dažnai perklausia: kas čia? Voverė. Ovejė? Taip. Aaaaaaa.
Vilhelmas vieną dieną sako: Kai Gertrūda buvo kūdikėlis, tai buvo labai miela, o dabar, kai pradėjo kalbėti, tai TOKIA juokinga, kad visą laiką aš juokiuosi!
Man smagiausia stebėti, kaip Gertrūda bendrauja su broliais/sese. Pavyzdžiui, pasiėmė Vilhelmo batus, apsiavė ir sako: Mano batai. Vilhelmas rodo į jos batus ir klausia: O kieno čia batai? Gertrūda nesutrikusi atsako: Ijaus Žodžiu, mergina ir humoro jausmą beturinti!
MANO – pats mylimiausias žodis. Čia tikriausiai todėl, kad yra jauniausia iš keturių. Pavyzdžiui, paima kito žmogaus daiktą (kuris tikrai ne jos) ir sako: MANO! Mūsiškiai vaikai raitosi iš juoko, mat žino, kad po akimirkos ji tą daiktą padės, ir viskas, tačiau kitiems vaikams toks jos griežtas pasakymas (nes tonas tai ojojoi koks griežtas!) sukelia nerimo bangą
Gaila, kad aprašant neįmanoma perteikti intonacijų. Gertrūda jų turi devynias galybes. Du žodžiai turi tokią intonaciją, kuri verčia iš koto: “ne” ir “prašau”. Getrūdos “ne” dažniausiai yra abejingų abejingiausiu tonu ir vos ne su atodūsiu (kokie jūs nenuovokūs!) ištariamas žodis. Iš tiesų jis visiems – ir broliams, ir suaugusiems – sukelia didžiausią juoką. Dar dažniausiai tai yra palydima nubraukiančiu plaukus nuo akių (nors jų ten ir nebūna) mostu arba užverčiant akis. Žodžiu, vyresnėlių pamokos įvertinamos dešimtuku! Apsivertus situacijai – kai mes sakome “ne” – Gertrūda pakreipia galvelę, suraukia noselę ir pačiu maldaujantiškiausiu tonu sako: “čiauuuuuu” (prašau). Jeigu nesi supratingas ir vis dėlto lieki prie savo “ne”, tai gauni kaip kirviu nukirstą ir griežtu žvilgsniu palydėtą “čiau”. O jei ir tada nesusimyli, tai Gertrūda išdidžiai taria: Niu niu niu, mama, niu niu niu. Ir pakėlusi galvą išeina.
Gertrūda siaubingai nemėgsta maudytis. Pirmą kartą telkinyje išsimaudė, kai atostogavome pas šešurą Anykščiuose. Negalėjome patikėti savo akimis! Dabar – nors duše/vonioje vis dar klykia – į vandens telkinį bėga taip, kad vos sulaikome! Kadangi pirmą kartą maudėsi upėje, tai dabar visi telkiniai yra “pupė”, o maudytis – “pupu”. Kodėl? Neklauskite.
Dar nepaprastai smagu, kad Gertrūdos žodyne atsirado giminaičių ir draugų vardai. Kol nebuvo jų mačiusi, tai ir nereikėjo įvardinti (nors nuotraukas vis žiūrėdavome ir apie juos kalbėdavome). Dabar gi yra ir:
baba
bočius
Liulė (Julė)
Autėja (Austėja) Beje, su Austėja buvo juokas: kai suprato, kad Austėja yra Austėja, jai, matyt, dar susijungė tai, kad ir mane daug kas šaukia Austėja. Vadinasi, suaugęs=Austėja. Tai buvo etapas, kai visus šaukė Austėja
Nionas (Jonas)
Deina (Medeina)
Ejus (Elius)
Senis (senelis )
Ezė (Elzė)
Nigė (Miglė)
Gutė (Gustė)
Nina (Lina)
ir pan. Smagu
Kaip matote, Gertrūdos žodžiai nėra tobulai aiškūs visiems, kurie juos išgirsta. Tačiau logiškai išmąstyti galima beveik viską. Aš dažniausiai kaip kokia papūga viską kartoju taisyklingai (na, juk yra sakoma, kad vaiko negalima taisyti, tačiau reikia pakartoti taisyklinga kalba, ir vaikas taip geriausiai mokosi). Ir štai kartą taip sėdžiu ir kartoju viską, ką pasako Gertrūda. O Gertrūda tuo metu kalbėjosi su mano sese. Tai mano sesė ir sako: tu manai, kad aš durna, kad man vertėjauji, ar ko čia viską kartoji??? Vadinasi, nors ir ne visiems, tačiau susikalbėti ir suprasti Gertrūdą jau galima ne tik man!
Nuotrauka: “In Every Language” LivingOS
(No Ratings Yet) Loading ...PROJEKTAS: Laukiam (sulaukėm) antragimio. V dalis.
Jul 26th
Vasara – atostogų metas. Ypač tokia karšta vasara kaip šioji. Nenuostabu, kad ir mūsų projekto dalyviai atostogauja. Kaip visada, mamyčių aprašymų laukiau 15 mėnesio dieną, tačiau ne visų sulaukiau laiku. Kaip visada – užtruko ir tai, kol viską susidėliojau ir įdėjau į tinklaraštį. Pastebėjau, kad būtent apie 10 dienų ir užtrunka tas procesas Skaitydama šio mėnesio pasakojimus pagalvojau, kad mamos, skaitančios šį projektą (o statistika rodo, kad tokių yra tikrai nemažai!) turėtų atsipalaiduoti: nuoširdūs mamų pasakojimai liudija, kad dažniausiai vis dėlto sunku išvengti vyresnėlio nukarūnavimo skausmo, kad dažnai yra skaudu ir svyra rankos, tačiau…yra ir nepaprastai gera! Pavyzdžiui, aš svaigau skaitydama apie Tito dėmesį ir meilę broliukui…grožių grožis!
Projekto mamos pirmieji įspūdžiai.
Mama Viltė: Kristupui 2 m. 4 mėn., Kasparui 4 mėn.
Ketvirtas mėnuo, palyginti su ankstesniuoju, buvo šiek tiek ramesnis. Dabar broliai neretai netgi susiderina pietų miego laiką, o tai man teikia tikrą atgaivą. Kristupas pabaigė lankyti lopšelį (rudenį jau eis į darželį), tad dabar truputį trinamės namie, neva atostogaujam. Maniau, pagailėsiu vaiko, pasilaikysiu jį vasarą namie, nes į lopšiuką vis dar eidavo truputį nelaimingas, bet iš tiesų tai pasidarė sunkiau jį kuo nors sudominti ar užimti: ką pasiūlai, beveik į viską atsakoma „nenioju“. Namie daug siautėja, lipa visur, kur pasiekia (o pasiekia jau beveik viską!), kai nukeliu, klykteli protesto vardan ir paskui apsisukęs vėl ten pat ropščiasi. Neretai dar tai darydamas žiūri gudriai į akis ir šypsosi, lyg tikrindamas, ar mama pasirašys žaidimui su juo. Žodžiu, akivaizdžiai reikalauja dėmesio. Nes dažnai ką nors iškrečia būtent tuo momentu, kai aš ant rankų laikau Kasparą, tada žino, jog mama negalės operatyviai sureaguoti… Užtat viešumoj, kur daugiau žmonių, būna visiška priešingybė tam naminiam „monstriukui“. Į žaidimų aikštelę tenka vestis gudrumu arba tiesiog nusistumti iki jos vežimėliu. Jeigu ten žaidžia daugiau vaikų (o vasarą paprastai jų kasdien būna), Kristupas stebi jų žaidimus iš tolo, dažnai susidomėjęs, nusijuokia ar nusišypso ką nors įdomaus pamatęs, bet pats prie nepažįstamų vaikų neina. Į smėlio dėžę sėdasi tik tada, kai visa aikštelė lieka tuščia… Lipa tik ant tų karstyklių, kur nėra kitų vaikų. Žodžiu, pasidarė toks atsiskyrėlis, net liūdna žiūrėti. O lopšely, kaip sakė auklėtojos, jau buvo pradėjęs žaisti su kitais vaikais, net ir pats iniciatyvos imdavosi.
Ką mėgsta Kristupas šiuo metu, tai visur lipti, dūkti („dūkauti“ su tėte arba mama, kaip sako jis pats) ir skaityti knygeles – ir eilėraščius, ir visokias istorijas, kurias išklauso iki galo ir dar kartą prašo . Taigi kai jau labai įsidūksta, nuraminti pavyksta paprastai tik pasiūlius ką nors paskaityti.
Beje, abu su vyru pastebėjom, kad neseniai Kristupas liovėsi zyzti, sumažėjo irzlumas (dabar vėl dažniau užsisvajoja), ir apsižiūrėjom, kad jis ūgtelėjo gal 2-3 cm nuo pavasario. Spėjam, kad ankstesnės blogos nuotaikos galėjo būti susijusios su augimu.
Brolį vis dar daugiausia ignoruoja, bet nebekliudo. Tik nelabai mėgsta per arti prisileisti, net bučkio niekad nebeduoda, o jei bandau jį brolio rankute paglostyti ar kitaip paliesti, dažniausiai mojuoja, atseit nelįsk. Isterijos iš pavydo praktiškai liovėsi, į Kasparo verksmą nebereaguoja kaip anksčiau, tiesa, jeigu jaučia, kad aš jau tuoj eisiu mažojo paimti, pvz., maitinti, tai ima kaip katinukas trintis prie manęs ir kabinasi ant kaklo. Ir gaila savo vyresnėlio būna, ir erzina kartais, nes nešioti jį tikrai sunku, o prašosi ant rankų kaip mažuliukas…
Tiesa, paskutinėm dienom jau porą kartų pasidžiaugiau, kad pradėjo smalsiau stebėti, kaip aš su Kasparu žaidžiu, jį kalbinu: Kristupas įsitaisęs šalia ant lovos pats juokiasi, kai brolis sukrykščia ar paima į rankutę kokį nors žaisliuką, o paskui pameta. Dar kartais patraukia už virvutės grojantį minkštą žaisliuką ir paguldo prie brolio – atseit jam paduoda. Arba sustato savo mašinėles ant brolio žaidimų kilimėlio, o Kasparas paskui stebi išsižiojęs, kaip Kristupas su jom aplink važinėja. Ir vis žiūri į savo didįjį brolį kaip į tikrą herojų – ką tas bedarytų, net kai mėto žaislus, mažasis ima ir susijuokia (tėvų manymu, visai ne vietoj, bet taip prajuokina ir mus).
Belieka laukti, kada tas „herojus“ atsilieps į jam taip broliuko rodomą dėmesį…
Mama Edita:
Mažajam mūsų Joriui jau keturi su puse mėnesiuko! Sparčiai augam ir atrodom kaip pusės metukų. Labai jau linksmas mūsų mažylis, vos tik pakalbintas padovanoja neapsakomo grožio šypseną. Dėl šios priežasties daugelis jį jau vadina “šypsenėle”. Labiausiai, aišku, šypsosi mums, ypač broliui Titukui. Vos tik šis prieina, Joris negali atitraukti akių ir seka žvilgsniu kiekvieną Tituko žingsnį. Ir džiugina tai, kad Titukas prie broliuko prieina dažnai, labai noriai ir niekieno neverčiamas. Jį kalbina, juokina, ramina, “pasimaivo” įvairiai prieš jį, o tada Joris kvatojasi balsu.
Kaip ir anksčiau minėjau, Titukas labai jaučia atsakomybę už mažąjį broliuką. Jis stebi, kad brolis neįsikištų į burnytę neleistinų daiktų (pvz., jo žaislų). Kad ir būnam abu tam pačiam kambaryje, bet Titukas visada su didžiausiu nerimu mane įspėja, kad brolis jau apsivertė ant pilvo ir jau yra netoli lovos krašto arba jau yra ant savo žaidimų kilimėlio krašto ir tuoj nusiris ant plikos žemės. Aišku, aš visada padėkoju Titukui, kad jis toks pastabus ir man viską pasako. Taip pat visada kviečia mane, kai brolis ir savo lovytėje apsisuka ar apsiverčia ant pilvuko ir su galvyte remiasi į lovos kraštus ar įkiša kojytę į tarpelį. Žodžiu, turiu super pagalbininką! Ir aišku visada reaguoju į Tituko kvietimus (nors kartais jie ir „be reikalo“, ta prasme, kad broliui ten nieko tokio ir nenutikę) ir visada jį pagiriu, kad jis mano šaunuolis, kad tas noras ir entuziazmas rūpintis broliu nepraeitų.
Jis pats jau suvokia, kad brolio negalima palikti vieno, jei pvz., jis guli ant lovos. Todėl, jei aš būnu su Joriu ant lovos, o Titukas nori, kad aš nueičiau pažiūrėti, pvz., ką jis pastatė iš kaladėlių, ar kažką jam paduočiau, tai pats man atėjęs sako: – „Aš, mama, pasaugosiu brolį, o tu nueik ir……“.
Vieną dieną pas mus atvyko dvi mano draugės su savo vaikais. Tai Titukas su draugės berniuku (9 metų) žaidė balkone ir pas juos atropojo to berniuko sesė (10 mėn.). Ji pradėjo imti mašinytes ir kt. jų daiktus ir kištis į burnytę. Tai mano Titukas iškart sako: – „Laurynai, tu žiūrėk tą savo sesę! Žiūrėk, ką ji į burną įsikišo!“. Buvau patenkinta, kad mano vaikas toks atsakingas!
Aš Titukui taip pat stengiuosi leisti viską daryti su broliu, ką jis paprašo. Labai patinka palaikyti brolį pakėlus. Žinoma, aš pati iš nugaros prilaikau Jorį, nors Titukui sakau, kad tik padedu jam prilaikyti brolio galvytę. Titukas labai noriai maudo broliuką (aišku su mano priežiūra). Leidžiu jam su kempine plauti kojytes, rankytes ir netgi galvytę.
O šiandien manęs paprašė, kad paguldyčiau jam broliuką ant pilvo, mat jis dar niekad taip brolio nelaikęs. Aišku aš Joriuką paguldžiau Titukui ant pilvo, o pati sėdėjau šalia ir prilaikiau. Titukas gulėjo patenkintas, kad brolis pas jį ant pilvo kaip pas tėtį guli. Po to, kai Joris matyt jau pavargo galvytę iškėlęs laikyti, jis prisiglaudė prie Tituko. O Titukas glostė ir bučiavo galvytę. „Miriau“ iš laimės šalia sėdėdama ir gailėjausi, kad rankose neturiu kameros.
Titukui nuo liepos 1d. prasidėjo atostogos darželyje, kurios tęsis iki pat rugsėjo! Tai dienas leidžiame trise, tėtis tik vakarais grįžta. Stengiuosi ir Titukui skirti savo laiko bei dėmesio kiek galiu, gal ne visada tiek kiek jis norėtų. Tai kartais dar būna tokių pykimų, bet ne tų baisių pykčio priepuolių. Aš jam dabar, kai tik jis dėl kažko užpyksta, sakau kaip reikia išvyti ožiukus, ko jie labiausiai bijo?! Ogi šypsenos ir vaikučių juoko! Tas beveik visada suveikia ir Titukas neišlaikęs pradeda šypsotis ir juoktis!
Tiesa, savaitę buvome pas mano mamą. Tai Titukui buvo daugiau veiklos, nes dienas leidome sode, kur jo smėlis, baseinas ir neriboti lakstymo plotai.
Taip pat planuojame mėnesio pabaigoje vykti prie jūros. Savaitgalį pabūsime visa šeima, o po to viena liksiu savaitei su vaikučiais. Nerimauju kaip pavyks vienai susitvarkyti, bet kai prisimenu kokį turiu šaunų pagalbininką - nerimo mažiau. Gerų atostogų mamytėms ir gerų santykių tarp vaikučių!
Mama Vilma:
2010 07 13
Karšta… karšta karšta kur dairais, ilgas pasakas mažiesiems seka mamos visą dieną… Taip galėčiau apibūdinti mūsų ilgas atostogas pamaryje. Būti lauke per karščius su mažuoju man sudėtinga, tad Ieva mirksta kieme baseine ir visą dieną klausosi žodžio “KAI”. Važiuosime prie jūros, KAI…
Į pliažą su Jonu Bernardu nenoriu važiuoti nei ryte, nei dieną. Tik vakarop, kai jau atvėsta bent iki 27-28 laipsnių šilumos (prie jūros dėl vėjuko būna vėsiau), aš išsiruošiu su vaikais prie jūros.
Mano vyras išvykęs, kaip pasakė Ieva, “tėtis yra kitoje gaublio pusėje”, tad vienai tikrai nelengva prie jūros… mažius, vežimas, daiktai, Ievos žaislai. Aš panaši tiek į kupranugarį, tiek į kengūrą. Žinoma, būtų lengviau sėdėti kondicionuojamuose namuose Vilniuje, bet Ievai tai būtų nuobodybė. Dabar jūra ir smėlis daug geriau už visus žaislus, knygutes, ledus ir šokoladus. Tik dažnai jai tenka laukti. Ir daugiau ne dėl karščių, o dėl brolio. Kiek kartų buvo situacijų, kai Ieva galėtų pykti ant brolio. Kiek kartų sunerimdavau, kad dabar tai jau tikrai tas brolis bus jai niekadėjas, tiek kartų nustebindavo Ievos reakcija. Kažką padarysim, kai brolis užmigs, važiuosim, kai brolis atsikels ir pan. Kartą turėjome važiuoti pas močiutę, kuri laukė mūsų pliaže Palangoje, o brolis kaip miega taip miega. Ieva stebėjo, laukė, nekantravo. Tikrai maniau, kad gali supykti, bet kai tik mažasis pabudo, Ieva atbėgo džiaugsmo kupina man pranešti ir tada puolė į lovą bučiuoti brolio galvytę. Tik pečiais lieka gūžtelėti ir džiaugtis.
Nors tokios situacijos labai retos, jas suskaičiuoti galima. Iš tikrųjų Ieva vis dar „nemato“ brolio, o brolis ją jau puikiai mato. Būna atsisėdu prie žaidžiančios Ievos su broliu ant rankų, kad jis ją matytų ir galėtų stebėti arba kai ji šoka kambaryje, mes bandome ją stebėti. Bet tuomet Ieva iškart pasitraukia. Ji taip ir sako, kad nenori, kad į ją žiūrėtų brolis. Taip pat vis noriu juos kartu vienus nufotografuoti, bet Ieva atsisako.
Šiuo metu man ne mažiau aktualūs mano ir Ievos santykiai, ne tik Ievos ir brolio. Pasikeitusių mūsų santykių ašis, žinoma, yra brolis. Tačiau džiaugiuosi, kad ji baudžia ne brolį, o mane. Pastaruoju metu tarp mūsų vyksta tokie pokalbiai:
- Mama, įjunk man filmuką vaikams.
- Kadangi visą valandą sėdėjai prie kompiuterio, dabar reikia pailsinti akytes.
- Jei tu man neįjungsi vaikams, aš tau prižadinsiu brolį.
- Gerai, bet tau reikės jį supti.
- Supimas jam nepadeda, tau reikės eiti jį maitinti.
Kai Ieva manęs neklauso, bandžiau jai sakyti, kad man labai liūdna ir širdutę sopa. Tai dabar kai aš jai ko nors negaliu padaryti, jai būna labai liūdna ir pilvuką skauda. Stengiuosi ją girti kaip Austėja rekomendavo, ypač jos piešinius, nes jai be galo patinka piešti. Bet kartą man vėl kažko jai neleidus, Ieva man pagrasino, kad daugiau man nepieš piešinių. Pasakiau, kad man labai patinka Ievos piešiniai ir man bus labai liūdna, jei Ieva nepieš. Tai ji pasigavo šią silpną vietą ir dabar kasdien sulaukiu tokio grasinimo. Žinoma, tas grasinimas gana švelnus, bet kadangi man liūdna, tai ji mano, kad žino, kaip mane gali paveikti. Tad jau kelios dienos nebekartoju, kad man bus liūdna, o ji vis dar nepamiršta.
Kol kas niekada nesu iš Ievos išgirdusi, kad brolis nemielas ar pamačiusi, jog norėtų jį nuskriausti. Blogietė esu aš, kartais ir tėtis. Kartą labai skubėjome išvažiuoti, tėtis paprašė Ievos pakalbinti brolį. Aš tai žinau, kad tai beviltiška ir ji net neprisiartins, bet tėčiui kantrybė nelaikė ir jis labai griežtai liepė tai Ievai padaryti. Per kelias minutes susimečiau visus daiktus, nes ne mano jėgoms matyti kaip šalia klykiančio brolio sėdi verkianti Ieva. Puikiai pamenu savo vaikystę ir kaip man mama liepdavo prižiūrėti sesę ir kaip aš jos kartais nekęsdavau (ir sesers, ir mamos). Bet pritrūko laiko pokalbiui su vyru, už 20 minučių reikėjo būti traukinių stotyje ir tėtį išlydėjome į „kitą gaublio pusę“.
Dabar Ieva vieną savaitę praleis kartu su močiute. Gal toks mūsų visų pabuvimas atskirai išeis visai mūsų šeimai į naudą.
KOMENTARAS: Viltei norėčiau patarti neišgyventi dėl Kristupo atsiskyrimo viešoje erdvėje. Tai – būdinga dvimečiams. Tiesa, ne visiems (kaip visada ), bet iš esmės tokio amžiaus vaikas yra nedrąsus, kai aplink yra nepažįstami žmonės. Ir, žinoma, smagu skaityti, kad dičkio jausmai mažyliui šyla. Kadangi jis vis labiau susidomi mažyliu, tai galima jo tą susidomėjimą šiek tiek skatinti. Pavyzdžiui, komentuoti, ką Kasparas stebi: matai, kaip Kristupas važinėja mašinytėmis? Kai užaugsi, gal ir tave pamokys? Kristupas puikiai moka… ir pan. Taip, tarsi kalbėtumėte su Kasparu, o Kristupas išgirstų tik netyčia Edita, tikiuosi, kad ta savaitė vienai neįbaugino, ir viskas pavyko sklandžiai! Labai miela skaityti, koks Titas šaunus pagalbininkas! Vilma, akivaizdu, kad Ieva ieško Jūsų silpnybių. Tokiu atveju kaip Jūsiškis aš vaiko klausčiau, kodėl ji nori, kad aš liūdėčiau? Ar jai būtų smagu, jei aš padaryčiau kažką, dėl ko ji liūdėtų? Ievos amžiaus vaikui empatija dar nėra savastimi, tačiau jau pats laikas apie ją kalbėti ir ją ugdyti. Kita vertus, man iš tiesų įdomu, kodėl jai beviltiška pakalbinti brolį? Kaip Jūs manote, kodėl? Juk vis vien yra priežastis, kodėl darote tokią išvadą. Esmė ta, kad Ieva jau tokio amžiaus, kai tikrai galėtų užmesti akį, pakalbinti brolį – ypač, kai prašote pagalbos. Suprantu, kad Jums pačiai yra nuoskaudų iš vaikystės, tačiau gal konkrečiai ne todėl, kad reikėdavo žiūrėti? Gal dėl to, kaip, pavyzdžiui, būdavo prašoma? Gal dėl to, kad per dažnai? Gal dėl to, kad nejautėte, jog tėvai yra Jums už tai dėkingi? Aš, žinoma, čia tiesiog traukiu klausimus iš kepurės, bet, manau, tikrai galima pagalvoti, kaip įtraukti Ievą be ašarų. Prisimenu, kaip man vieną kartą socialinė pedagogė (ne LIetuvoje) pasakė apie Augustą (kai aš pasakiau, jog kartais išgyvenu, kad jam tenka daugiau atsakomybės): Na, žinoma, kad tenka! O kaip kitaip?! Juk jis pirmagimis ir norint, kad vaikai būtų artimi, kad būtų ryšys, neišvengsite fakto, kad vyresnėlis turės imtis daugiau atsakomybės! Ir man tai tarsi atvėrė akis: mes kartais taip norime apsaugoti tą vyresnėlį (ypač jei patys patyrėme, ką reiškia rūpintis jaunesniu broliu/sese), kad gadiname, o ne skatiname brolių/seserų santykį. Iš tiesų juk tai yra natūralus ratas, kad vyresni rūpinasi jaunesniais. Tik, manau, mūsų, suaugusiųjų, užduotis, yra pateikti tai vaikui kaip jo stiprybę, kaip galimybę atsiskleisti, įgyti gebėjimų, kurių neįgyja vienturčiai arba jaunėliai, žodžiu, padaryti tai ne prievole, o natūralia būsena. Tik, žinoma, būtinai reikia kontroliuoti save, kad vaikas netaptų aukle/antra mama (tėvu). Esmė yra ta, kad mes visi esame šeima, mes visi padedame vieni kitiems ir, reikia pripažinti, kartais vyresnėlio pagalba yra būtina Ateis laikas, kai ir jaunėlis galės išmokyti/padėti, tačiau dabar yra tas laikas, kai jaunėlis moko vyresnėlį tiesiog būdamas. Moko empatijos, atsakomybės, savarankiškumo, ieškoti sprendimų problemoms, o šios savybės iš tiesų praverčia vėliau gyvenime! TIek visko prirašiau, o net nežinau, ar tinka… (mat vos vienas sakinys įkvėpė). Tikiuosi, kad pabuvimas atskirai bus į naudą: Ieva gaus daugiau individualaus dėmesio, judu su mažyliu gyvensite savo ritmu nesigrauždami dėl KAI… Tačiau norėčiau paraginti pamąstyti – gal vis dėlto yra būdas, kaip būtų galima įtraukti sesę į šeimos vienybės ritualus? Sėkmės!
(No Ratings Yet) Loading ...Kažkas visai pasmirdo mūsų valstybėlėje
Jul 22nd
Ypač pasmirdo po to, kai "Lietuvos Rytas" paskelbė straipsnį apie tai, kad (tikslus antraštės pavadinimas) "Terorizmo garbintojai atidengė savo veidą". Kalbu apie tą keistą, tiesiog durną Eglės Kusaitės bylą. Tokios politinių bylų antraštės man primena išimtinai tik sovietmetį. Tiktai sovietmetį ir daugiau nieko.
Keista asociacija - Darius Jurgelevičius, dar neseniai buvęs vienu iš VSD vadovų, o prieš 23 metus - vienas iš komsomolo, o paskui - ir partijos šulų, tuomet "Komjaunimo Tiesa" besivadinusiame, tačiau tame pačiame laikraštyje rašė apie 1987 vykusį mitingą:
O dabar - prokuroras Justas Laucius, kuris mano, kad viskas tvarkoj, kad tokia keista byla, kaip Eglės Kusaitės, kur ją tardo kažkokie FSB/KGB veikėjai, o visi įrodymai, kiek turima - greičiausiai tik jos pačios prisipažinimai (prisiminkim, kodėl jai neleidžia bendraut su artimaisiais ar žmogaus teisių gynėjais), pareiškia, kad (citata iš Delfi):
Prokuroras, kuris net nesugeba atskirti tikėjimo ir rasės sąvokų ("Eglė Kusaitė išpažįsta tik vieną rasę - musulmonus"), o grasina tiems, kas nori iš VSD ir prokuratūros skaidrumo - pagal "Lietuvos Rytą" - tai ne kažkokia keistenybė. Tačiau tai, kad žmonės nori šioje, atleiskit, dalbajobiškiausiai per paskutinius kelerius metus atrodančioje byloje skaidrumo - tai nenormalu, tai "terorizmo garbinimas"? Tačiau įrodymai, gauti tik prisipažinimais, kaip Stalino laikais - tai normalu?
Justas Laucius jau nušalintas nuo šios bylos. Tikėkimės, kad jam bent dašils, kodėl. Deja, Eglė Kusaitė toliau liko sulaikyta, nors visa istorija, atleiskit, kaip koks kliedesys, sugalvotas baltų arklių apsėsto girtuoklio: patys saugumiečiai augina "teroristę", ją globoja, etc., o paskui išsodina iš autobuso ir suima, pasiremdami įrodymu - Maskvos metro planu. Ir kleidėja apie susisprogdinimus, nors mergina net nesilaiko minimalių islamistinių reikalavimų - vaikšto palaidais ir nepaslėptais plaukais, t.y., menamo religingumo, jau nekalbant apie fanatizmą - nei pėdsakų. Nenuostabu, kad po sulaikymo jau kelis kartus keičiasi įvairiausios oficialios versijos, o pačiai kaltinamąjai neduodama su niekuo pasišnekėt.
Beje, patarčiau žymiai rimčiau pažvelgt ir į pačios Eglės Kusaitės pareiškimus, kad jai buvo girdomi psichotropiniai preparatai: sovietmečiu tokia praktika buvo visiškai įprasta KGB tardymuose, o psichiatrija - tai vienintelė su sovietiniu saugumu bendradarbiavusi sistema, kurioje taip ir nebuvo įvardinti su KGB bendradarbiavę psichiatrai, nors kai kurios psichiatrinės ligoninės veikė, vos ne kaip specialūs KGB kalėjimų filialai.
VSD, nuvadovauta KGB karininkų ir kompartijos veikėjų, įsivelianti į jau bala žino kelintą skandalą - smirda sovietmečiu. Ir dėl Pociūno bylos, ir dėl Gatajevų bylos, ir dėl kelių skirtingų sąsajų su Kedžio byla, ir dėl Eglės Kusaitės bylos, ir dėl keistų sąrašų, į kuriuos buvo traukiami žurnalistai, ir dėl neaiškių bandymų kažką patarinėti politikos apžvalgininkams, ir dėl seniai žinomų Turniškių skandalų. Bet tai tik skandalai. Tikrąjį sistemos veidą parodo ne pats triukšmas - jį parodo antraštės spaudoje. Antraštės parodo, kaip įvykius pateikia sistemos valdytojai, ar jie nori ką nors keisti, ar nori tik susidoroti su tais, kas reikalauja pokyčių.
Aš ilgai galvojau apie visą tą bardaką, ilgai tikėjausi, kad aš klystu, kad visgi nėra taip prastai. Bet po tokių antraščių - aš jau neturiu, kuo abejoti. Taip, suprantu, kad už žodį "smirda" koks nors prokuroras gal norėtų mane patraukti atsakomybėn, nes pagal jį tai gal "nesuderinama su demokratinės visuomenės principais". Aš suprantu, kad aš išties galiu klysti. Kaip suprantu ir tai, kad vien už ingušiškų naujienų skaitymą irgi galiu būti įtartas terorizmais. Visai šviežia naujiena - vienas iš rusiškų LJ vartotojų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes jo friendjuostėje buvo "ekstremistinių" blogų. Tai FSB išrastas briedas, bet ar mūsų VSD smarkiai skiriasi? Kiek suprantu, šios įstaigos netgi bendradarbiauja, tiesa?
Aš labai tikiuosi, kad aš klystu. Bet aš nematau jokių, jokių požymių, kad yra kitaip. Ir jei kedofilai yra vieninteliai, kurie protestuoja prieš tokias nesąmones - galit mane vadinti kedofilu.
Keista asociacija - Darius Jurgelevičius, dar neseniai buvęs vienu iš VSD vadovų, o prieš 23 metus - vienas iš komsomolo, o paskui - ir partijos šulų, tuomet "Komjaunimo Tiesa" besivadinusiame, tačiau tame pačiame laikraštyje rašė apie 1987 vykusį mitingą:
Noriu ir aš pasidalyti mintimis apie rugpjūčio 23-osios sueigą. Demonstracija - pati didžiausia veidmainystė. Tai Vakarų masinės informacijos priemonių darbas. Tačiau pagrindinis šios akcijos tikslas - apjuodinti mūsų persitvarkymo politiką ir vieną jos pusių - viešumą.
O dabar - prokuroras Justas Laucius, kuris mano, kad viskas tvarkoj, kad tokia keista byla, kaip Eglės Kusaitės, kur ją tardo kažkokie FSB/KGB veikėjai, o visi įrodymai, kiek turima - greičiausiai tik jos pačios prisipažinimai (prisiminkim, kodėl jai neleidžia bendraut su artimaisiais ar žmogaus teisių gynėjais), pareiškia, kad (citata iš Delfi):
Viešas Valstybės saugumo departamento, prokuratūros ir tyrimui vadovaujančio prokuroro dergimas, niekinimas ir žeminimas, jog atliekant ikiteisminį tyrimą Lietuvos Respublikoje gali būti nesilaikoma žmogaus teisių, nėra suderinimas su demokratinės visuomenės principais, turi nusikalstamų požymių, dėl to atitinkamai turi būti įvertintas.
Prokuroras, kuris net nesugeba atskirti tikėjimo ir rasės sąvokų ("Eglė Kusaitė išpažįsta tik vieną rasę - musulmonus"), o grasina tiems, kas nori iš VSD ir prokuratūros skaidrumo - pagal "Lietuvos Rytą" - tai ne kažkokia keistenybė. Tačiau tai, kad žmonės nori šioje, atleiskit, dalbajobiškiausiai per paskutinius kelerius metus atrodančioje byloje skaidrumo - tai nenormalu, tai "terorizmo garbinimas"? Tačiau įrodymai, gauti tik prisipažinimais, kaip Stalino laikais - tai normalu?
Justas Laucius jau nušalintas nuo šios bylos. Tikėkimės, kad jam bent dašils, kodėl. Deja, Eglė Kusaitė toliau liko sulaikyta, nors visa istorija, atleiskit, kaip koks kliedesys, sugalvotas baltų arklių apsėsto girtuoklio: patys saugumiečiai augina "teroristę", ją globoja, etc., o paskui išsodina iš autobuso ir suima, pasiremdami įrodymu - Maskvos metro planu. Ir kleidėja apie susisprogdinimus, nors mergina net nesilaiko minimalių islamistinių reikalavimų - vaikšto palaidais ir nepaslėptais plaukais, t.y., menamo religingumo, jau nekalbant apie fanatizmą - nei pėdsakų. Nenuostabu, kad po sulaikymo jau kelis kartus keičiasi įvairiausios oficialios versijos, o pačiai kaltinamąjai neduodama su niekuo pasišnekėt.
Beje, patarčiau žymiai rimčiau pažvelgt ir į pačios Eglės Kusaitės pareiškimus, kad jai buvo girdomi psichotropiniai preparatai: sovietmečiu tokia praktika buvo visiškai įprasta KGB tardymuose, o psichiatrija - tai vienintelė su sovietiniu saugumu bendradarbiavusi sistema, kurioje taip ir nebuvo įvardinti su KGB bendradarbiavę psichiatrai, nors kai kurios psichiatrinės ligoninės veikė, vos ne kaip specialūs KGB kalėjimų filialai.
VSD, nuvadovauta KGB karininkų ir kompartijos veikėjų, įsivelianti į jau bala žino kelintą skandalą - smirda sovietmečiu. Ir dėl Pociūno bylos, ir dėl Gatajevų bylos, ir dėl kelių skirtingų sąsajų su Kedžio byla, ir dėl Eglės Kusaitės bylos, ir dėl keistų sąrašų, į kuriuos buvo traukiami žurnalistai, ir dėl neaiškių bandymų kažką patarinėti politikos apžvalgininkams, ir dėl seniai žinomų Turniškių skandalų. Bet tai tik skandalai. Tikrąjį sistemos veidą parodo ne pats triukšmas - jį parodo antraštės spaudoje. Antraštės parodo, kaip įvykius pateikia sistemos valdytojai, ar jie nori ką nors keisti, ar nori tik susidoroti su tais, kas reikalauja pokyčių.
Aš ilgai galvojau apie visą tą bardaką, ilgai tikėjausi, kad aš klystu, kad visgi nėra taip prastai. Bet po tokių antraščių - aš jau neturiu, kuo abejoti. Taip, suprantu, kad už žodį "smirda" koks nors prokuroras gal norėtų mane patraukti atsakomybėn, nes pagal jį tai gal "nesuderinama su demokratinės visuomenės principais". Aš suprantu, kad aš išties galiu klysti. Kaip suprantu ir tai, kad vien už ingušiškų naujienų skaitymą irgi galiu būti įtartas terorizmais. Visai šviežia naujiena - vienas iš rusiškų LJ vartotojų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes jo friendjuostėje buvo "ekstremistinių" blogų. Tai FSB išrastas briedas, bet ar mūsų VSD smarkiai skiriasi? Kiek suprantu, šios įstaigos netgi bendradarbiauja, tiesa?
Aš labai tikiuosi, kad aš klystu. Bet aš nematau jokių, jokių požymių, kad yra kitaip. Ir jei kedofilai yra vieninteliai, kurie protestuoja prieš tokias nesąmones - galit mane vadinti kedofilu.
(No Ratings Yet) Loading ...Atkeliavo 18 terabaitų iš Afganistano
Jul 17th
BBC pasididžiavimas Adam Curtis mėgsta kapstytis archyvuose, bet šį kartą jam netikėtai pasisekė. Phil Goodwin, kolega iš BBC, Afganistane filmavo 14 metų ir visą medžiagą perdavė Curtisui, kuris teigia, kad iš to, ką pamatė, akivazdu, jog Vakarai visiškai nesuvokia, kas vyko ir tebevyksta Afganistane. Apie pasirinktus vaizdelius Curtis rašo: “It is just stuff recorded. It doesn’t make any sense. But it doesn’t make any less sense than the way Afghanistan is reported by newspapers and television.”
Galima pamatyti pasikėsinimą į Hamid Karzai (kalbama, kad žudikui buvo pažadėtos dvi Corollos), ekspertė iš Vakarų su vietiniais diskutuoja apie Marcel Duchamp “Fontaną.” 1995 metais Kabulą nuo Talibano ginantys artileristai mėgėjai nusprendžia peržvelgti patrankos instrukcijas.
Grečiausiai pamišęs amerikietis kankino afganistaniečius privačiame kalėjime ir sakė, kad yra pavaldus Donaldui Rumsfeldui, nes tarnauja Task Force Sabre 7, dar pasakojo, kad medžiojo teroristus Lietuvoje, kurie nešiojosi atominius ginklus kuprinėse, be to, keistuolis sakė, kad su savimi turi šuns genetinius duomenis ir ketina jį klonuoti, nes šuo yra geriausias padėjėjas ieškant bombų. Rinktines ištraukas galima peržiūrėti čia ir laukti daugiau įdomybių. Galbūt net filmo apie Jack Idema ir jo šunį Sarge.
Jack Idema. Lietuvos gelbėtojas.
(No Ratings Yet) Loading ...Apie herojus, kalavijus ir kakadu
Jul 15th
… Kartais jau nebesuprantu, kodėl iš šalies protingais atrodantys žmonės taip nori apsimesti kvailais ir nieko nesuprantančiais…
Šiaip jau būtų galima ir nekreipti dėmesio, bet bėda ta, kad taip daro kolegos. Tie, kuriuos pažįstu apie 20 metų ir iš kurių, nepaisant požiūrių skirtumų, tikiesi bent jau argumentacijos ir sveiko proto, nekalbant jau apie elementarių taisyklių išmanymą.
Štai Lina Pečeliūnienė, matyt Žalgirio mūšio metinių įkvėpta, rašo apie “prezidentės kalaviją“.
Tą, kuris kapoja galvas ir kurio visi taip bijo.
Visi, įskaitant gerbiamus žurnalistus ir politikos apžvalgininkus:
Pasikvietusi politikos apžvalgininkus D.Grybauskaitė juos prigąsdino taip: jei išplepėsite, ką čia girdėjote, išlėksite iš sąrašo tų, su kuriais prezidentė bendrauja. Kaip prigąsdina pareigūnus, tarnautojus ar politikus, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai jai pavaldūs, galime tik įsivaizduoti.
Jei ką, tai ir aš ten buvau, ir kavą gėriau, ir net saldainį su prezidentūros atvaizdu suvalgiau. Ir, priešingai nei L.Pečelinienei, man visai nebuvo baisu.
Nes tai, ką pasakė prezidentė, yra normali žurnalistinio darbo praktika. Pasakyčiau net daugiau – tai viena iš pagrindinių darbo taisyklių, kurios nesilaikydamas vargu ar gali vadinti save profesionaliu žurnalistu.
Pokalbiai “off the record” arba “on the background” su politikais, verslininkais ir visais kitais pašnekovais yra geranoriška pagalba žurnalistui, padedantys suprasti kai kuriuos sprendimus, atkreipiantys dėmesį į tai, kuo galbūt reikėtų pasidomėti, nukreipiantys tinkama linkme ieškant vienokios ar kitokios informacijos.
Kuo daugiau yra žmonių, su kuriais žurnalistas gali kalbėti “ne spaudai”, tuo jis vertingesnis. Jis žino, kas vyksta, jis mato tai, ko nemato kiti, jis laukia to, kas dar tik įvyks, jis gali prognozuoti ir daryti išvadas. Be tokių pokalbių ir be informacijos šaltinių- tik “kakadu”, o ne rimta žurnalistika.
Tačiau toks bendravimas neįmanomas be pasitikėjimo. Tai yra, su tavimi kalbės tik tada, kai žinos, kad nepakiši, nepakenksi, neišduosi.
O tai sunku. Nes dažnai taip norisi pasirodyti labai protingu ir daug žinančiu.
Tai pavyksta. Bet dažniausiai – tik vieną kartą. Nes kitą kartą su tavim jau niekas nekalbės.
Galbūt todėl Lietuvoje taip sparčiai mažėja žurnalistikos ir taip greitai plinta “kakadu”.
Juk taip norisi kartais pabūti didvyriu.
Tokiu kaip A.Valinskas. Kuris drąsiai iš TV ekrano pasakoja tautai, kaip ta piktoji D.Grybauskaitė jį barė ir užsienio svečius be kavos namo išvijo.
Tada tampi herojumi.
L.Pečeliūnienė irgi tokia tapo.
Ir gal net galės tuo pasigirti dar kartą – kai prezidentė, kitą kartą kviesdama žurnalistus pokalbiui “off the record”, paprašys, kad L.Pečeliūnienės sąraše jau nebebūtų.
Aš tokiai pozicijai visiškai pritarčiau.
P.S. … kažkodėl berašant į galvą įkyrai vis lindo tas porą mėnesių intensyviai aptarinėtas gražus lietuviškas žodis “boba”…
(No Ratings Yet) Loading ...Pedagogų atranka ir mokymai.
Jul 14th
Kai kilo mintis steigti Vaikystės Sodą, pagalvojau, kad sunkiausia bus rasti pedagogus, kurie dirbtų taip, kaip norėčiau. Todėl iš pradžių buvo mintis pradėti dirbti kartu su pedagogais ir tik palaipsniui pereiti prie savarankiško jų darbo modelio. Būtent tokį modelį pasirinko Tarptautinės Amerikos mokyklos Vilniuje direktorius, kai aš sausio mėnesį ruošiausi išeiti motinystės atostogų (Morta gimė sausio 25, o aš išėjau atostogauti, atrodo, sausio 6 ), ir mano darbą turėjo perimti žmogus, kuris buvo nedirbęs mokytoju tarptautinėje mokykloje.
Kadangi ten perėmimas įvyko šauniai, ir tas žmogus vis dar dirba toje mokykloje, pagalvojau, kad tikriausiai toks būdas būtų geriausias. Be to, pati mačiau, kaip šauniai per metus įsidirbo mamos-savanorės šeštadieninėje Briuselio mokyklėlėje.
Kita vertus, kai samdėm pedagogus Vilniaus Tarptautinei mokyklai, buvo akivaizdu, kad Tarptautinis bakalaureatas mažyliams – mažai minta žemė Lietuvoje ir reikės investuoti daug laiko ir pastangų į pedagogų mokymus. Ką ir padarėm: vasarą intensyviai ruošėme pedagogus rudeniui, o rudenį jie startavo patys. Kadangi mūsų pirmagimis pirmais metais lankė tą mokyklą, turiu pasakyti, kad prikibti galėjau, tačiau tai nebuvo kažkas, dėl ko keisčiau vaiko mokyklą (darželį). Be to, na, reikia pripažinti, kad VISADA galima prikibti, jei nori
Taigi teko konstatuoti, kad galimas ir darbo kartu, ir mokymų modelis.
Kadangi apsisprendžiau Vaikystės Sodo duris atverti 2010, o ne 2011 rugsėjį, tai ir apsprendė, kad teks taikyti mokymų modelį. Be to, aš nepaprastai tikiu pedagogų tobulėjimu. Na, ne tuo, kur užsidedamas pliusas, bet tokiu, kur pedagogai aktyviai dalyvauja: stebi vaikus ir analizuoja stebėjimus, vertina save ir vienas kitą, dalinasi gerąja patirtimi, dažniau dalyvauja praktiniuose, o ne teoriniuose seminaruose ir pan. Tikiu, kad į ugdymo įstaigą atėjęs motyvuotas žmogus su prastesniu išsilavinimu dažnai gali padaryti tiek pat, kiek žmogus, baigęs magistrą, tačiau nejaučiantis vaikų.
Todėl pagrindine užduotimi ieškant pirmųjų Vaikystės Sodo pedagogų man tapo žmonių, kurie a) jaučia vaikus; b) nori dirbti pedagoginį darbą ir c) nesijaučia esą teisūs ir nori mokytis, paieška.
a) Per jau netrumpą savo praktiką pastebėjau, kad vaikus geriausiai jaučia trys tipai žmonių: 1) žmonės, kurie turi savo vaikų; 2) žmonės, kurie yra iš daugiavaikių šeimų (arba buvo gerokai vyresni už brolį/sesę, kurį auginant teko dalyvauti) ir 3) žmonės, kurie tiesiog gimė turėdami pedagoginį talentą. TAČIAU tai, kad žmogus turi vaikų ir/ar tai, kad jis augino brolį/sesę dar visai nereiškia, kad gali dirbti su vaikais. Žodžiu, reikia stebėti ir ieškoti geriausio derinuko, tačiau… Štai Gertrūda šiandien visą dieną neatlipo nuo vyro brolio draugės. Ir Mortai ji labai patinka. Ji – vyriausia daugiavaikėje šeimoje. Mūsų vaikai labiausiai mėgdavo būti arba su mano sese, arba su vyro sese (kurią labai mėgsta daug vaikų ir šeštadieninėje mokyklėlėje, ir būreliuose, kuriuose ji dalyvaudavo, ir stovyklose, kurių vadove ji buvo) – vyriausia iš trijų seserų. Aš irgi, žinia, aktyviai dalyvavau sesers auginime. Sunku pasakyti, kaip visa tai susiję, tačiau visai praverstų kokia nors išsami analizė, iš kokių šeimų ateina talentingi pedagogai ir ar iš tiesų tai – talentas? Gal tiesiog įgyta savybė, nes yra MEILĖ vaikams? O gal ta meilė – talentas?
b) Jeigu žmogus sako, kad pasirinko tokią profesiją, nes nieko geriau nesugalvojo, tai aš iškart nukabinu nosį. Man patinka, kai žmogus atranda savyje pedagogą. Štai viena dabartinių Vaikystės Sodo auklyčių man pasakė: pagalvojau, kad noriu tą darbą dirbti ir pradėjau ieškoti galimybių… Kai taip pasako žmogus, kuris uždirba daugiau, nei darželio auklėtojos ir kuris apsisprendžia keisti gyvenimą – iškart atkreipiu dėmesį. Čia net ne projektas Renkuosi mokyti, kur suteikiama galimybė mokyti ir mokamas didesnis atlyginimas, nei šiaip pedagogams (nesupraskite klaidingai – manau, kad tas projektas – nuostabus!)…čia rizikuojama tiesiog, nes NORIMA! Arba kai jau vyresnis žmogus apsisprendžia studijuoti vaikystės pedagogiką. Arba ateina jaunas ir turi idėjų, mato save su vaikais ir po 5erių metų, yra iniciatyvus… Žmogus turi turėti motyvaciją. Na, nebūtinai kalnams versti, bet tikrai užtenka, jei jis tiesiog nori dirbti su vaikais ir nori dirbti gerai.
c) Žinote, kas atsitinka stovinčiam vandeniui? Jis prasmirsta. Kas atsitinka nevėdinamame kambaryje? Pritrūkstama oro. Taip ir su pedagogais. Tie, kurie stoja į vėžias ir važiuoja nesidairydami, yra it pelėsiais ir kerpe apaugę. Ir ne gerąja prasme. Nes niekas nenori, kad pedagogas būtų it archeologinė iškasena. (beje, nuo pedagogo amžiaus tai visai nepriklauso). Na, bent jau aš tai tikrai nenoriu. Todėl labai svarbu – kad žmogus norėtų tobulėti, kad negalvotų, kad tai, ką jis žino, yra sočiai ir pakankamai. Žinau, kad apie tai dabar daug kalbama ir daug popierėlių tą sako, tačiau aš iš tiesų labai tikiu visą gyvenimą mokymosi idėja. Todėl noriu suburti bendraminčius, kurie tikėtų šia idėja ir nuolat manytų, kad ir jų, ir programos, ir įstaigos tobulėjimui ribų nėra.
Štai tokie pagrindiniai pedagogų atrankos kriterijai. Po atrankos – mokymai. Žinoma, daugiausiai mokymų – pirmiesiems pedagogams, kurie taps Vaikystės Sodų vėliavnešiais. Su jais diskutuojama, jie rašo planus bei kaip juos įgyvendins. Be to, pedagogai supažindinami su Tarptautinio bakalaureato, Tarptautine pradine (ankstyvojo ugdymo) ir nacionaline Švedijos – kurios sudaro pagrindą Vaikystės Sodo autorinės ugdymo programos pagrindą – programomis. Ir planavimą, ir turinio įgyvendinimą asmeniškai stebėsiu, be to, visa tai aptarsime reguliariuose profesinio tobulėjimo susitikimuose.
Kadangi savo disertacijoje pabrėžiau savanorių svarbą ikimokyklinio ugdymo įstaigų bendruomenėse, stengsiuosi į Vaikystės Sodus pritraukti ir savanorius: galbūt mamas-savanores, kurios norės tobulėti šioje srityje; galbūt močiutes, kurios norės ateiti paskaityti vaikams pasakų; galbūt studentes, kurios norės atlikti praktiką; galbūt studentes, kurios norės įsitikinti, ar jų pašaukimas – darbas su vaikais? Savanoriai bus pedagogų asistentai ir lygiaverčiai bendruomenės nariai. Jeigu Jus domintų būti Vaikystės Sodo savanoriu – rašykite: vaikystessodas@gmail.com Papasakokite, kaip norėtumėte dalyvauti, kodėl tai būtų naudinga Jums ir kodėl – mums! Pati dirbau savanore ir vaikų onkologinėje ligoninėje (JAV), ir UNICEF, ir labdaringoje Gelbėjimo armijos (JAV) bei Mėlynojo kryžiaus (Norvegijoje) veikloje. Manau, kad savanoriška veikla yra naudinga ne tik gaunančiam, bet ir teikiančiam. Niekada nepamiršiu senutėlio gido Krikštolinėje Katedroje – seniai į pensiją išėjusio mokytojo, kuris Katedroje dirbo gidu-savanoriu ir kuris pasakojo su tokiu polėkiu ir aistra, kad net sunku buvo patikėti, kad šis žmogus dirba iš idėjos! Be to, jis labai apsidžiaugė, kad mes – iš Lietuvos, mat nedaug lankytojų sulaukia iš Rytų Europos (kas sakė, kad amerikiečiai mažai žino???) Jis pasakojo, koks jam prasmingas atrodo šis darbas, ir koks jis jaučiasi reikalingas ir ne vienišas…
Asmeninės informacijos apie pedagogus neskelbiame: kiekvienai šeimai, kuri rimtai svarsto lankyti (taip, taip – juk lanko visa šeima!) Vaikystės Sodą, suteikiame galimybę prieš pradedant lankyti susitikti ir pakalbėti su pedagogais asmeniškai!
(No Ratings Yet) Loading ...Kaip tau mano disonansas?
Jul 14th
Kaip tau mano disonansas? Mano portale galima pasižavėti mūsų žudikų idėjomis.
Komunistai žudė lietuvius. Lietuviai siekia komunizmo nusikaltimų pripažinimo, tačiau kai kurie lietuviai vis dar žavisi komunizmo idėjomis ir jas propaguoja. Aišku, visokių savižudžių yra, Izraelyje yra ir neonacių žydų, kurie svastikomis apsikarsto, tačiau mes juk žinome, kad pirmadienį Valatka vėl minės sovietinį mąstymą…
Tiesa, “Lietuvos ryto informacija” galėjo pastebėti, kad siaučiant krizei rinkimus laimi dešinieji.
(No Ratings Yet) Loading ...Citata #384 Žurnalistas A.Aleksandravičius išsiaiškino, kodėl Lietuvoje mažėja patriotų
Jul 13th
Birželio 4-13 dienomis surengta visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ apklausa rodo, kad D.Grybauskaitę myli net 84,3 proc. apklaustųjų. O kita sociologinė kompanija „Spinter tyrimai” sausio 8-18 dienomis nustatė – jeigu Lietuvai kiltų išorės grėsmė, 61,3 proc. mūsų šalies piliečių greičiausiai nepaimtų ginklo į rankas ir savo valstybės negintų. Lietuvos gyventojų meilė prezidentei D. Grybauskaitei atvirkščiai proporcinga jų patriotizmui!
(No Ratings Yet) Loading ...
Nauji pasisakymai