Blogorama.lt

“Rabiniškojoje literatūroje chasidais vadinami tie, kurie laikosi gerokai aukštesnių religinio gyvenimo ir moralės standartų nei kiti žmonės.[...] Šiame chasidų sąjūdyje atsiradę tekstai iki šiol maitina gilesnio dvasinio gyvenimo besiilginčias sielas” © dr. Aušra Pažėraitė, judaizmo istorijos tyrinėtoja, VU Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja

Nelabai išprusę, bet aršūs karingojo ateizmo atstovai mėgsta kapstytis šventraščiuose. Ir ištraukę kokią nors 2-3 tūkstančių metų senumo citatą, puola baisėtis netolerancija, matuojama, savaime suprantama, pagal aukščiausius dabarties standartus.

Lietuviško aukštojo mokslo aukos niekaip negali susiprasti, kad vertinant šiuolaikinį religinį mokymą ir juo grįstus elgsenos modelius, derėtų žiūrėti, ne į tai, kas buvo parašyta prieš kelis šimtus ar net tūkstančius metų, bet į tų žodžių atspindį dabarties praktikoje.

Tie autoritetų lūpose bei tekstuose skambantys kasdienio gyvenimo patarimai bei tinkamos moralinės pozicijos nuostatos, kurie yra pateikiami to mokymo pasekėjams senų dieviškų tiesų interpretacijose, pritaikytuose aktualiai dabarčiai, yra gerokai svarbesni, nei negražūs ar netolerantiški žodžiai senobiniuose raštuose.

Jokia religija ar ideologija nemėgsta keisti savo pamatinių tekstų, ypač tų, kurie yra palaiminti aukštesne pripažįstamos jėgos. Būtent todėl prie dabarties poreikių jie yra pritaikomi per autoritetingos institucijos interpretacijas, kurių pasėkoje tam tikrų senobinių tekstų frazių prasmė gali ženkliai pasikeisti. Net į priešingą prasmę.

Geriausia to iliustracija – mūsų viso labo 20 metų sulaukusi Konstitucija, kurios nuostatos Konstitucinės Dvasios žynių interpretacijose apsivertė aukštyn kojomis, palyginus su tomis, už kurias nubalsavo ir kurias palaimino aukščiausiasis žemiškasis suverenas. Pabandykite įsivaizduoti, kaip atrodytų mūsų vis dar tebegaliojančios Konstitucijos interpretacijos, daromos, tarkime po …2000 metų! Labai nustebtumėte, jas pamatę…;)

Kitas nesunkiai pastebimas dalykas yra tai, jog religinės praktikos kritikai Lietuvoje, kaip taisyklė, apsiriboja išskirtinai Romos Katalikų bažnyčios mokymu. Saviveikliniai religijotyrininkai tarsi niekad negirdėjo, kad mūsų krašte yra ir kitų tradicinių bei netradicinių religijų ir niekad nebando nei panagrinėti jų mokymo nei palyginti jo su taip aršiai kritikuojamos Romos Katalikų bažnyčios šiuolaikine praktika. Kad ir tais tolerancijos kriterijais matuojant.

Štai pavyzdžiui, rabinistinis judaizmas per ilgus amžius yra išdirbęs nuostabų religinį teisinį kodeksą, kuriame svarstoma gausybė įvairiausių situacijų, kuriose gali atsidurti priesakų besilaikantis žydas ir aiškiai aprašantis deramos elgsenos modelius tuose situacijose. Daugelis yra girdėję apie Talmudo išmintį bei Šulchan Arucho įstatymus.

Deja, dėl tekstų apimties bei specifikos gilintis į juos nepasiruošusiam ir tam tikrų kalbų nemokančiam žmogui nėra taip jau paprasta, todėl besidominčiam šiais šaltiniais smalsuoliui labai dažnai tenka susidurti su antisemitiniais pramanais bei falsifikacijomis.

Tačiau progresas nestovi vietoje ir šiandien jau galima susipažinti su konkrečiais judaizmo mokymo taikymo šiuolaikinėje praktikoje pavyzdžiais. Praktiškai iš pirmų rankų ir visiems suprantama kalba.

Taigi, vienos ortodoksinių judaizmo pakraipų autoritetai nutarė apsvarstyti globalizacijos ir tarpžemyninių kelionių amžiuje staiga tapusį aktualių klausimą: “Ar žydui galima atiduoti lėktuve gautus pietus, neatitinkančius kašruto reikalavimų, gretimais sėdinčiam ne žydui?“

Ir pateikė autoritetingą bei įpareigojančią nuomonę, pagrįsta, savaime suprantama, šventaisiais raštais ir Dievo valia:

Štai tos autoritetingos bei įpareigojančios nuomonės, argumentuotos taip vadinamos talmudinės interpretacijos logikos pagalba, vertimas į lietuvių kalbą.

Jame sudėjau ir nuorodas į rečiau sutinkamų bei mažai pažįstamų daugumai Lietuvos skaitytojų terminų bei abreviatūrų reikšmių paaiškinimus.

Na ir kaip jums? Argi ne miela?

Nejaugi gali kam nors kilti mintis neigiamai vertinti tokio tolerantiško religinio mokymo adeptus, besivadovaujančius tokiu savotiškai logišku ir nuosekliu požiūriu į aplinkinius? Įkvėptu, beje, paties šventojo rašto per atitinkamą interpretaciją….

Kaip jūs manote – kokį atsakymą gautu Romos katalikų bažnyčios narys, jeigu užduotu tą patį klausimą (Ar katalikas gali atiduoti savo maistą lėktuve great sėdinčiam kitatikiui“) kokiai Vyskupų konferencijai ar net pačiam Benediktui XVI? Turiu pagrindo manyti, kad kiek kitokį. O juk Šventojo Rašto tekstas tai tas pats – skirtumas tik Dievo valios interpretacijose.

Ypatingai žingeidiems skaitytojams galiu pranešti, kad Lietuvoje šią ortodoksinio judaizmo atšaką atstovauja Chabad Lubavitch Žydų Religinė Bendruomenė, vadovaujama Bostone (JAV) gimusio rabino Ber Krinskio.

Apie šią bendruomenę savo laiku nemažai rašė doc. dr.Aušra Pažėraitė:

„Ši, rabino Ber Krinskio vadovaujama grupė, atsirado Lietuvoje 1994 metais, po sovietmečio likusioje tuštumoje, nes sovietmečiu žydų religinis gyvenimas buvo visiškai apmiręs, nes neegzistavo pagrindiniai dalykai, kuriais paprastai apsibrėždavo save ortodoksiškas litvakiškas judaizmas – kaip, pavyzdžiui, ješivos (rabiniškų aukštųjų studijų institucijos) ir bendruomenės, atsidėjusios tradiciniam gyvenimo būdui; čia nebuvo rabinų. Praktiškai buvo likučiai religinės tradicijos, religinio gyvenimo prisiminimai, bet tikro religinio gyvenimo nebuvo.

O pasaulyje šiandien Chabad Liubavič atšaka priskiriama prie ortodoksinio judaizmo, kaip ir pats litvakiškas judaizmas, priešpastatant tokias kryptis liberalioms, reformistinėms šiandieninio judaizmo idėjoms ir praktikoms. Chabad Liubavič yra labai „užsidegę“ misionieriškai veiklai. Tuo jie skiriasi nuo kitų ortodoksinių judėjų bendruomenių.

Tad ir Lietuvoje, kai tik atsirado galimybė, jie pasiuntė čia savo misionierius. Chabad Liubavič religinė praktika labai nesiskiria nuo kitų ortodoksinio judaizmo atšakų, bet maldos „manieros“ (šokimas, plojimas ir pan.) ir veikimo būdas (misionieriškumas) labai skiriasi nuo misnagdiško. Be to, labai ryškus skirtumas – mano minėtas ypatingas, besiribojantis su mesianistiniu, rebės gerbimas, dėl kurio šiandien Chabad Liubavič dažnai laikomas virstančiu nauju mesianistiniu judėjimu

Paskutinysis misnagdų rabinas Chaimas Buršteinas iš Peterburgo per tuos konfliktus su rabinu Krinskiu (pasakojama, kad jį Chabad atstovai buvo tiesiog fiziškai užsipuolę) irgi pasitraukė iš Lietuvos.

Iš tiesų neaišku, ar Chabad Liubavič atstovų motyvacija įsikurti Lietuvoje nuoširdžiai misionieriška, norint padėti Lietuvos žydams sugrįžti prie judaizmo praktikos, ar jie visgi buvo paskatinti dar ir kokių nors kitų motyvų, pavyzdžiui, tos pačios turto restitucijos.

Kita vertus, kadangi tai turtingiausia chasidizmo atšaka, jiems lengviau rasti reikalingų lėšų, nei kitiems rabinams.

Vietinių žydų senoji karta jau po truputį „iškeliauja“, o jaunimas nėra labai linkęs prie religinės praktikos, ir, kiek teko susidurti, baidosi Chabad Liubavič.

Tik sunku pasakyti, ar iš idėjinių nuostatų, ar dėl to, kad netinka rabio Krinskio asmenybė: pasakoja, kad nuo pat pradžių, kai šiems „Bruklino chasidams“ buvo leista melstis kartu Vilniaus sinagogoje, rabis Krinskis pasišaipydamas taisydavo skaitančius Torą, jei šie suklysdavo. Ir šiaip, panašu, kad elgėsi svečiuose kaip savo namuose.“

Tuo pačiu noriu atkreipti menkiau išprususių bei mėgstančių skaityti mintis, o ne žodžius kritikų dėmesį, kad jokiu būdu negalima teigti, kad toks mąstymo bei elgsenos modelis, kuris aukščiau pateiktoje iškarpoje primygtinai rekomenduojamas ortodoksinio judaizmo autoritetų, yra būdingas visiems ar net daugumai Lietuvos žydų.

Anaiptol ne. Absoliuti jų dauguma – pasaulietiški ir šiuolaikiški žmonės, besivadovaujantys ne viduramžiškomis religinių priesakų interpretacijomis, bet prisilaikantys padoriam, mandagiam bei pakančiam visuomenės nariui priderančios elgsenos modelio. Tai yra akivaizdu ir nereikalauja papildomų įrodymų.

Tačiau, kaip regime savo akimis – ir tarp tolerantiškos tautos atstovų bei tolerantiškų religijų netolerancijos pasitaiko.

Ir įdomu, kad ši netolerancija kažkaip stebuklingai prasprūsta pro aršiųjų kovotojų su „religiniais prietarais“ Lietuvoje akis, kurios kritiškai vertina tik vienos vienintelės Bažnyčios reikalus.

Nors tolerancijos atžvilgiu tokį savotišką mokymą sunku net bandyti sulyginti su Dievo įkvėpta meile visų spalvų bei tikėjimų žmonėms persmelkta šiuolaikine Romos katalikų bažnyčios teorija bei praktika.

Gal visgi nusiaukime akis ir pradėkime vertinti objektyviai tolerantiškiausios religijos konkurso dalyvius?

Literatūra ir nuorodos:

1. HaMaskil LiveJournal įrašas.
2. Doc. dr. Aušros Pažėraitės “Judaizmo pagrindų” seminarų medžiaga
3. Chabad Lubavitch/Torah newsletter/PDF/2 psl.