Keista, tačiau prisiminimai visuomet ištinka švelnūs. Trumpam tampu sau pačiam įsivaizduojama naivuole mergina, kuri taip laukė ir pagaliau susirgo širdies drugelių mėnesinėm. Taip keliolika sekundžių susijadinęs žingsniuoju. Atrodo ir nueisiu ten kur kažkada ėjau, bet susvirduliuoju, ima pintis kojos, stigti oro.

Tuomet išgelbėja sugadintą žmogų lenkiantys sveiki praeiviai. Akimis tvirtai į nugaras jiems kabinuosi. Po keleto akimirkų jau nebelinksta keliai. Susiliejęs stebuklingas vaizdas grįžta, susifokusuoja. Cirkininkai gena arklius iš arenos, žiūrovai iki raudonumo trina veidus ir apsirengia namo.

Tuomet paleidžiu gelbėjančias nugaras ir slystu joms tarp kojų, galvodamas, kad neapsakomai džiaugiuosi futbolo kamuolio nejodinėta savo žingine.

Share on Facebook

Pasižiūrėkite, kad ir į literatūrinius personažus – piktas, irzlus, blogas veikėjas dažniausiai toks būna dėl kokios nors negalios – fizinės, dvasinės, sunkių vaikystės patirčių, senatvės ar pan. Tuo tarpu gyvenimo džiaugsmo, gerumo kupini žmonės dažniausiai būna sveiki – ir kūnu, ir siela. Ir tai – ne humoras, teko girdėti istoriją, kurios tikrumu neabejoju, kai fizinė trauma visiškai pakeitė žmogaus charakterį. O ir save pastebėkit – kaip keičiasi jūsų santykiai su žmonėmis, kai jūs sergate ar jums bloga.

Todėl ant tokių žmonių pykti neverta ir nereikia – tai nieko nepakeis. Pykčiu atsakyti į pyktį – ne išeitis. Juose kaip tik reikia mėginti įžvelgti tą šviesiąją pusę – tegul ir mintyse. Pagaliau, ir krikščionybė, kurios kultūrinė dalis esame, moko, kad mes vieni kitiems esame broliai ir seserys, ir laimėje, ir nelaimėje; mes turėtume mylėti net savo priešą. Ir tai – be galo graži idėja, kaip ir visa šios religijos pacifistinė, žmogiškoji potekstė. Nors sekti šiuo principu kas dieną yra be galo sunku.

Kartais einame per kapines. Aplankyti kitų žmonių kapų, kurių irgi nepažįstu. Tuomet, eidamas galvoju “na, štai, einu paskui žmones, kurie išves mane iš čia, nes to jų paprašė dievas”.

Kartais nežinau kas esu ir kodėl einu paskui tuos žmones. Tuomet matau visus mus iš šono ir išgyvenu kiną. Bet dažniausiai tai jo, dažniausiai tik einu paskui tuos žmones, matau jų batus tarpukapių takeliuose, stengiuosi neatsilikti ir šventai tikiu, kad jie greitai išsives mane iš čia.

Share on Facebook

Camera Model: PENTAX K-5
Focal Length: 37.0mm
Aperture: f/4.0
Exposure Time: 1/50
ISO equiv: 3200

Rodyk draugams

-Tai tu atvarai?

-Ne, aš jau savo atvariau.

Atsigulu, šviečiu į veidą, kad neužmirščiau atsibusti – užsirašau.

Labas rytas,

Karaliene našle, siunčiu jums morge neregistruotą pranešimą iš ano pasaulio.

Kartais troškina pasijusti paprastu žmogučiu. Aplinkui ratus trina kekšės. Puota įpusėja, o kurvos pradeda vaidinti šachmatų karalienes. Spektaklis veržiasi didėjančiais nepamatuotos kritikos takeliais. Jos šaukia įsivaizduojamus tarnus, šie į veidą kiša veidrodinius padėklus ir liepia rodyti dantis. Tuomet nuo arklio peršoku kur buvęs, kviečiuosi kekšes į balkoną. Išsiimu akis stiklines ir pasižiūriu tikromis. Jos klausia ar jau eiti nachui. Tyliai atsakau:

-Ne, išeikit, našlės, paprastai. Karališkai kaip mokat.

Foto: Šreko liežuvis

Share on Facebook

Aktualija – tai, kas kažkuriuo tai metu plačiajai visuomenei yra svarbu. Kodėl pradėjau nuo žodžio "aktualijos" reikšmės? Čia tiems, jei kas nesupranta, ką reiškia šis žodis. Patikėkit, sutikau tokį žmogų, kuris nežino. Graudu… Norėjau pabrėžti žodį svarbu, nes šis žodis įrodo, kaip žmonės dėl kažko tai ypač suka galvą. Kokia mano keliama problema? Dabar žmonės ypač nežino dėl ko reikia domėtis, kokias naujienas sekti. Kiek pastebėjau, plačioji … Read More

via Laimono tinklaraštis

Filed under: Uncategorized Tagged: pamastymai, ziniasklaida, žmonės

Žinoma, ilgai išbūti suartėjus, jiems trukdo skirtingi gravitacijos laukai, temperatūrų skirtumai, baimė pažinti vienas kitą, baimė parodyti savąsias paslaptis.

Vos tik šiek tiek suartėja – prasideda potvyniai ir atoslūgiai, veržiasi jausmų ugnikalniai, kurių lava užlieja visą kūną. Atitolus, palieka Pompėją, storą pelenų sluoksnį. Ilgam. Iki kito suartėjimo.

Atitolę, jie stebi vienas kitą nakties fone, galvodami, jog kitas nemato, tačiau žvaigždės viską išduoda.. Atitolę, jie retkarčiais nusiunčia ekspedicijas į kitą planetą ir mėgina išsiaiškinti, kas joje dedasi. Atitolę, dažnai jaučiasi vieniši, pumpuoja naftą, žaloja save, mėgindami pamiršti. Bet planetos nieko nepamiršta – lieka randai.

Dažnai susimąsto, ar bendrose nuotraukose ant darbastalio besišypsantys veidai buvo tikri. Tada jie supranta, kaip jaučiasi N. Armstrongas.

Planetos skrieja orbitoje, nešioja begales žiedų, deginasi prieš saulę, rodos, gyvena tobulą gyvenimą. Bet jos tiesiog negali pakęsti, jog mato tik vieną kitos planetos pusę.. Nepasitikėjimas. Jis užkaitina branduolį, pagimdo pyktį ir drebėjimus.

Anksčiau ar vėliau visas žmogiškąsias planetas sutraukia juodoji skylė, arba jos susinaikina, iš esmės, nepakėlusios vienatvės skausmo. Belieka tik klausimas, ar jos tada susitinka ir prieina viena prie kitos?

Rodyk draugams

Turbūt visi sutiks: blogas.lt lietuviškų konkurentų, galinčių rimtai su juo varžytis, neturi. Kodėl neturi? Ne dėl kokybės. Konkurentų nėra todėl, kad niekas jų dar nesukūrė. Ši svetainė yra lyg vienintelis žemynas planetoje. Apie konkurenciją kalbėti netgi nekorektiška. Ši sistema nėra pirmaujanti. Ji yra vienintelė.

Prisipažinsiu: prieš „akciją-atrakciją” „Pokyčiai blogas.lt” turėjau kitą idėją: suburti žmones, norinčius tuo užsiimti, ir kurti naują sistemą, kur patys būtume sau šeimininkai ir patys būtume atsakingi už savo gerovę. Deja, akis badantis finansų ir gebėjimų trūkumas atšaldė šią idėją, nors galutinai jos dar nepalaidojau. Kas žino: gal kada nors ši mintis materializuosis?

Vis dėlto įsivaizduokime, kad Lietuvos interneto padangėje atsiranda, tarkim, rasykbloga.lt. Ši sistema pasiūlo šiokią tokią bendruomenę, lengvesnį ir patogesnį blog‘ų administravimą su daugiau funkcijų, o sistemą administruojantys žmonės rūpinasi jos vartotojais. Numanote, koks bus rezultatas? Rasykbloga.lt nukonkuruotų blogas.lt greičiau nei šios sistemos kūrėjai spės ištarti „Na, ir kas gi čia atsitiko?”.

Netgi gan siauroje lietuviškoje blogosferoje galima rasti pačių įvairiausių bloger‘ių. Pradedant rimtai tuo užsiimančiais asmenimis, turinčiais savus blog‘us ir krūvas lankytojų, kuriems nebereikia mygtuko „Patiko” ar blogotop‘o. Jie dirbo ir išsikovojo savo vietą po blog‘ų saule. Taip pat yra tie, kurie dar tik pradeda savo karjerą interneto platybėse, bet taip pat rimtai užsiima tinklaraščių rašymu ir deda pastangas, kad kada nors atsidurtų su tais, kuriuos galima pavadinti Lietuvos bloger‘ių elitu, vienose gretose. Netgi, jei jų tikslas nėra išgarsėti ir turėti didžiulį gerbėjų klubą, šie žmonės dirba daug ir rimtai. Jie darbštūs ir talentingi.

Vis dėlto egzistuoja ir dar dvi bloger‘ių grupės. Dalis žmonių blog‘ą rašo laisvalaikiu ir į šią veiklą rimtai nežiūri: kartais brūkšteli vieną kitą įrašą ir tada pamiršta savo tinklaraštį iki kol smegenys sukirba ir liepa parašyti naują įrašėlį. Šis įrašas labiausiai nukreiptas paskutinės bloger‘ių grupės adresu: talento jie neturi arba šis užsnūdęs po didžiuliu tinguliu, dirbti ir dėti pastangas jie nenori (juk geriau viską gauti lengvai ir greitai, ar ne?), bet populiarumo ir pripažinimo, va, norisi.

Taip, visi mes norime būti įvertinti. Visi mes norime turėti šimtus draugų. Visi mes norime uždirbti milijonus. Visi norime turėti spintą, prikimštą įvairiausių apdovanojimų. Tik ne visi norime dėti pastangų. Ir, štai, nenorintiems dėti pastangų blogas.lt siūlo puikią alternatyvą: susimoki penkis litus per mėnesį ir tau atsiveria puikios galimybės patekti į išsvajotąjį blogotop‘ą. Pastangų – beveik nulis, o rezultatas net geresnis nei geras.

Atvirai sakant, man gaila žmonių, kurie tame nemato nieko blogo ir net laiko tokį absurdišką reiškinį sveikintinu ir mano, kad nieko čia nereikia keisti. Susimoki mėnesinį mokestį už vietą PRO blogotop‘e, dešimčiai draugų pasakai, kad per pertrauką tarp geografijos ir lietuvių kalbos skaitykloje spustelėtų „Patiko” ir gali mėgautis butaforiniu pripažinimu. Nenuostabu, kad yra tokių, kurie geriau leisis pakariami, nei pritars kokiems nors vertinimo sistemos ir blogotop‘ų pokyčiams. Juk čia viskas taip patogu tiems tinginiams, kurie nenori nieko daryti, bet reikalauja dieviškos manos, pateiktos ant sidabrinės lėkštelės!

Brangieji, pasaulis nežaidžia pagal tokias taisykles. Įsisąmoninkite tai! Susiraskite Bill‘o Gates‘o kalbą su 11-a dalykų, kurių Jūs neišmoksite mokykloje. Įsikalkite sau į galvas: pripažinimą Jūs turite užsitarnauti. Galimybė jį nusipirkti yra ydinga nuo pat šaknelių iki žiedų. Jūs neturite jokios teisės maišytis su žmonėmis, dedančiais pastangas ir sąžiningai uždirbančiais kiekvieną „Patiko”. Man neįdomu, kad tokie mano žodžiai Jus žeidžia, kad Jūs norite jaustis įvertinti. Tai – Jūsų problema. Neketinu pataikauti asmenims, kurie nenori dėti pastangų vardan kokių nors rezultatų ir vaikosi pigių bei lengvų būdų „išgarsėti”. Dirbkite – tada šnekėsime apie kokius nors dividendus, kuriuos duos Jūsų darbas. Kol kas Jūs elgiatės tiesiog šlykščiai: pigiai vaikotės pigaus ir populiarumo ir netikro pripažinimo. Raminta jau pasakė tam apibūdinti puikiai tinkamą žodį: saviapgaulė. Jūsų „Patiko” vertė tokia pat tikra kaip miražai dykumoje. Ji – niekinė.

Kalbant atvirai, mane, kaip šiokias tokias pastangas dedantį žmogų, žeidžia buvimas vienoje gretoje su ypatomis, rėkiančiomis „Užsisakiau PRO planą tam, kad lengviau patekčiau į blogotop‘ą ir nematau čia nieko blogo!”. Taip pat man gaila tų talentingų ir darbščių žmonių, kurie ne vieną mėnesį rašė, kol į tą blogotop‘ą pateko. Gaila dėl tų pačių tingių vidutinybių, kurių pastangos apsiriboja padrikų tekstų brūkščiojimais ir telefono mygtukų spaudymu užsisakant PRO planą. Jūs, mieli lengvo populiarumo norintys žmogeliukai, demonstruojate protu nesuvokiamą nepagarbą mums, rimtai žiūrintiems į blog‘ų rašymą. Jei jau perkate tą PRO planą dėl fiktyvaus populiarumo, bent jau turėkite gėdos ir tylėkite, o ne rėkite apie tai į visas keturias puses.

Taip, suprantu, kad blogas.lt administracijai tai nebūtų pelninga, nes, nebegalėdami nusipirkti vietos blogotop‘e, iš čia dingtų visi tinginiai. Be to, sparnus pakeltų tos lepios mimozos, kurios neištvertų vietoj 5-ių balų už įrašą gavusios „tik” 3-is. Tik… Ar viskas matuojama pinigais ir lankytojų skaičiumi? Nejau nebesvarbi reputacija, kokybė? Aš dar turiu vilties, kad administracija turi bent lašą nuovokos ir sugebės įdėti pastangų, kad blogas.lt nevirstų išlepintų, kritikos neatlaikančių ypatų irštva.

Paklausite, kodėl aš dar čia, jei jau šitoje sistemoje taip blogai? Dėl bendruomenės. Dėl jausmo, kad nesi vienas su savo blog‘u, o esi kartu su bendraminčiais. Tai – galingas koziris. Vis dėlto jis nėra toks galingas, kad pateisintų visus trūkumus: krūvas parazitinių tinklaraščių, gan sudėtingą ir nepatogų administravimą bei jau minėtus buvimą su lengvo išgarsėjimo trokštančia liaudimi ir perkamas vietas PRO blogotope (kas yra ne privalumas, o tragiškas trūkumas). Prisipažinsiu: būnant Login man į galvą šovė viena eretiška mintis: spjauti į viską dabar pat ir, vos radus progą, nešti iš blogas.lt kudašių. Kaip matote, dar nenešu. Nenešu, nes tikiuosi, kad žmonės, atsakingi už vartotojų gerovę, pasistengs, jog šita sistema nepavirstų eiliniu lepių paaugliukų socialiniu tinklu. Bendruomenė – puikus dalykas, bet kai ji pati iš „idėjinių” žmonių kompanijos virsta pripažinimo ištroškusių tinginių kompanija, darosi šlykštu.

Pabaigai leisiu sau pamąstyti, kas laukia šitos sistemos, jei niekas nesikeis. Galbūt ji neišnyks. Užtat degraduos. Tą galiu garantuoti. Manote, tie žmonės, kurie bent kiek pritraukia šitą sistemą iki rimtų bloger‘ių lygio, norės ilgai maišytis kartu su žmogeliukais, perkančiais pripažinimą? Nemanau! Jie paliks šitą sistemą. Beje, kaip tyčia, jie ir lankytojų sulaukia daugiau nei visi pigiai išgarsėti norintys tinginukai. Blogas.lt kris. Labai žemai. Jis taps eiliniu socialiniu tinklu, kur maišysis nei talento nei noro dirbti neturintys asmenys. Tik rimtai rašančių jau čia nebebus… Bet juk Jums taip gerai? Juk atsilaisvins bent dešimtis blogotop‘ų vietų. Nebereikės konkuruoti su tais pasipūtusiais „rašytojūkščiais”, kurie į rašymą žiūri rimčiau nei į lengvo ir dirbtinio pripažinimo šaltinį.

Rodyk draugams

Vilhelmas Storostas (slapyvardis Vydūnas, vok. Wilhelm Storost) © http://www.sahadzajoga.lt/sahadza_joga/free_time/vydunas

BLAIVYBĖS KLAUSIMAS LIETUVOJE

Buvo laikas, kai Lietuvoje užginta buvo svaiginančių gėralų parduoti. Per laikraščius ėjo ta žinia. Ir Lietuva buvo statoma šalia Šiaurės Amerikos Suvienytų Valdžiavų, šalia Suomijos ir kitų. Ir mes galėjome kone didžiuotis. Dabar girdžiu, kad viskas kitaip, net blogiau negu buvusioje Rusijoje. Sakoma, esą valdžiai reikia pinigų, o ji daug pelnanti iš alkoholio pardavimo. Visai aišku, kad toks sprendimas yra paikumas. Didesni mokesčiai gali įplaukti į valdžios iždą tik iš stropiai dirbančių, produkuo­jančių žmonių. O alkoholis kaip tik naikina ne vien stropumą, darbštumą, bet ir žmonių darbo jėgas. Valdžiai imant mokesčius iš alkoholio, imama pinigus iš gyvo kapitalo. Ir tuo jis nuolat mažinamas. O leisdama smuklininkams varyti savo darbą, ji leidžia tautą naikinti. Ar dar neužtenka visų tų praeities paveikslų?

Mes norime lietuvių tautos gyvenimo. Ir todėl negalime tylėti, kad išmintingoji pradžia blaivybei išlaikyti vėl griaujama būtų. Žinome, kad sakoma: ar draudžiame ar ne, žmonės vis tiek gers. Keistas toks pasakymas. Seniau buvo dažnai vagiama. Ir sutarė žmonės išleisti įstatymą, kad kiekvienas vagis būtų baudžiamas. Kažin ar kas nors tuokart sakė: kam užginsime vogimą, žmonės vis tiek vogs? O gal ir vienas kitas reikalavo, kad leistų laisvai vogti, tada nebūsią tiek vagiama. Ne visais laikais žmonės lygaus proto ir paikumo.

Teisybė, žinoma, kad žmonės turėtų gera daryti be spaudimo. Ir kur auginami jauni žmonės, tai yra idealas. O valdžiavos gyvenime iš principo užduotis ta pati — būtent žmonių auklėjimas. Vis dėlto reikėtų ir atsižvelgti į tai, kad kiti būtų apsaugojami. Valdymas tuo tarpu dar nepasiekia kiekvieno žmogaus. O tūlas jam artimus žmones į pragarą verčia. Tėvas girtuoklis visą šeimą gali pražudyti. Todėl tokia jauna valdžiava, kaip Lietuva, savo valdžios ir įstatymų duodančių žmonių pasmerkiama mirčiai, kad ji vėl laisvai leidžia smuklininkams mūsų tautą žudantįjį darbą varyti.

Visiems, kurie nori savo tautos gera, reikėtų tam priešintis. Kaip nors turime iškopti iš alkoholio vergovės. Blaivininkų darbas geras. Bet per maža yra gerų paveikslų. Tik įstatymais alkoholį pasmerkus, iš lengvo žmonės numanys, koks nekultūringas dalykas yra girtauti ir koks garbės vertas yra blaivus žmogus! Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja. Politinė nepriklausomybė tegali teisingai tekti blaiviems žmonėms, kurie nėra alkoholio vergai.

„Darbymetis” (1921, nr. 3, p. 43-44)

Autorius: Ruvi

Aš reliatyvi.

Vienas mano egzempliorius plūduriuoja, o kitas sėdi ant sidabro folija padengto akmens.

Mano būsenos kintamasis priklauso nuo to, šalia ko aš esu. Kam aš esu. Kur aš esu. Kaip aš esu. Kada aš esu. Aš nepastovi. Konstanta atskiroms funkcijoms ir kintamasis jų visumai.

Plazmos ežero dugnas blizga. Glamžyta folija priaugusi prie uždusintų akmenų glotnaus paviršiaus. Plūduriuojanti mano kopija mato juodame rūke paskendusį dangų.

Ar čia yra dangus?

Matau sienas.

Lygias. Juodas. Blizgančias.

Dangus?

Lazuritas? Turkis? Sodalitas? Opalas? Safyras?

Mano reliatyvumas reliatyvus. Aš pastovi sau, pastovi kitam, nepastovi jų visumai. Aš keičiuosi kiekvieno naujo paveikslo rėmuose. Chameleonas. Ne savo noru.

Du mano egzemplioriai apauga druska ir virsta balkšvomis statulomis.

Pokšt!

Sutrupa safyrais.

Safyrai blizga plazmoje…

Mėlyna.

Plazma.

Mes reliatyvūs. Kiekvienas. Viskas. Be taisyklės. Be išimčių. Be išlygų.

Lipnia derva pasileidžia juodos sienos. Klampūs lašai krenta smėliu. Žemyn? Aukštyn… Kažkur… Jų nebėra.

Mes reliatyvūs visumai. Kai visuma tampa apibrėžta iki vieneto, mes virstame konstantomis. Kiekvienas iš mūsų – skirtinga konstanta, kuri gimdo reliatyvumą. Skirtingas suvokimas?…

Pieva. Stiklinė. Aštri. Du mano egzemplioriai eina badydami pėdas į trapias smilgeles…

Rodyk draugams

Iš kitos pusės užleidžiamos tos sritys, kuriose Lietuva visada garsėjo ir kuriose jai reikėtų mokytis visai nedaug – žemės ūkis. Čia žmonės turi patirties – kol kas dar turi. Ir ši sritis užleidžiama dėl visai neaiškių daugumai priežasčių, net mokant ūkininkams už tai, kad jie negamins žemės ūkio produkcijos.

Kur dar pasaulyje mokama už tai, kad žmogus nedirbtų? Tik žemės ūkyje, nes tai strateginė KIEKVIENOS šalies ūkio kryptis. Tai gyvybiškai svarbi kryptis kiekvienos šalies išgyvenimui!

Juk šalis sužlugdžiusi savo žemės ūkį tampa visiškai PRIKLAUSOMA nuo užsienio tiekėjų ir jokių savo sąlygų diktuoti jau nebegali, nes neturi alternatyvų.

Kam naudingas toks Lietuvos variantas? Ogi pažiūrėkime kas moka tuos Judo sidabrinius – ES centrinis bankas. Ir kuo mažiau šalių bus, kurios pačios valdys savo maisto aprūpinimo sistemą, tuo didesnius spaudimo svertus turės tos šalys, kuriose ta sistema bus išvystyta. Ir pasekus toliau šia mintimi gausis, kad mes jau nebegalėsime net atsisakyti jokių GMO produktų, nes tiesiog neturėsime iš ko rinktis. Čia apie Lietuvos Nepriklausomybę net kalbos būti negali, čia jau tiesiogine vergija kvepia.

O kokias kryptis mums siūlo rinktis? Aukštųjų technologijų į kurias patenka ir IT (informacinės-interneto technologijos).
Šis siūlymas yra kaip katė maiše, niekas iki galo nėra išsiaiškinęs kas yra ta, ar tas IT ir su kuo jis valgomas, bei kokios jo priklausomybės.
Pabandykime pasiaiškinti vieną kryptį – interneto technologijas ir pamatysime, kad pats internetas yra kaip didelis tinklas, kurio vartai randasi JAV http://lt.wikipedia.org/wiki/Interneto_istorija . Ir būtent JAV valdo tuos vartus, kurie bet kada gali būti uždaryti. Ir visos mūsų technologijos automatiškai nueis šuniui po uodega, jei jomis negalės pasinaudoti tie, kam jos skirtos. Kitaip sakant mūsų technologijos mūsų tik tol, kol mums leidžia jomis naudotis.

Beje yra dar vienas dalykas, kurį turbūt visi pastebėjome vykstant masiniams mitingams Egipte. Tai galimybė atjungti interneto ir mobilų ryšį. Kad visuomenės grupės būtų atjungtos viena nuo kitos ir negalėtų koordinuoti savo veiksmų. Ir tai būdinga visoms šalims…

Tas pats vyksta ir Lietuvoje, visuomenė įpratinama prie netiesioginio bendravimo ir tai labai akivaizdu, kai kažkas pamiršta telefoną namuose – žmogų apima vos ne panikos būsena, jis nežino kitų būdų, kaip susisiekti su reikalingu žmogumi. Arba kai laikinai dingsta interneto ryšys, pastebėkite kokie apima jausmai…

Ir kai valdantiesiems tas pasirodys reikalinga, visuomenė atjungus šiuos ryšius bus išbarstyta į atskirus individus, nes dauguma nežino kito kontaktavimo būdo, kaip tik internetas ar mobilus ryšys. Tiesioginis kontaktas daugelio jau pamirštas, kaip atgyvena.

Bet neabejokime, būtent tuo bus reikiamu metu pasinaudota, kad tauta negalėtų įgyvendinti savo Konstitucinių teisių, kurių 4 straipsnis (Lietuvoje) skelbia:

Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo Tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

Pirmoje vietoje stovi žodis TIESIOGIAI. Ir būtent tas žodis yra kaip peilis valdantiesiems, nes jie žino, jog atėjus laikui Tauta gali pareikalauti šios teisės. Ir tada pasirinkimas bus arba/arba. Reiškia šios mobilaus ir internetinio ryšio priemonės yra tikras Trojos arklys visuomenei, kuris veiks tik iki tol, kol nekels grėsmės esamai santvarkai ir sistemai. Kai tik iškils grėsmė sistemai – tai bus atjungta momentaliai. Ir tai bus pateisinta kuo tik nori, pradedant maišto sąvoka ir baigiant perversmo galimybe. Tik niekada tai nebus įvardinta, kaip teisėta Tautos valia tiesiogiai vykdyti savo suverenią galią.

Dabar kokios gaunasi išvados? – Žlugdome tai kas tikra ir įdedame savo laiką, lėšas, energiją ir žmogiškus išteklius į tai, ko net negalime pilnai valdyti, nes pirminė sąlyga (vieta, veiklos laukas) nėra mūsų. Ji (vieta, laukas) valdoma JAV.

Griauname savo visuomenės saugumą, tai yra, griauna tie, kas už jį atsakingi, vietoje to, kad jį saugoti ir vystyti. Čia kalbu būtent apie maisto pramonę ir žemės ūkį, kuris yra pirminė maisto pramonės sąlyga.

Žemės ūkis griaunamas sąmoningai ir vykdant iš anksto numatytą planą. Niekas nevyksta stichiškai ir bet kaip. Ir šiais globalizacijos laikais finansiniai-gamybiniai koncernai koncentruoja energetikos ir pramonės resursus į savo rankas. Ir maisto pramonė čia užima strateginę vietą. Manipuliuojant maisto tiekimu pasaulio lygmenyje, galima sukelti maištus, revoliucijas, nuversti neįtinkančias vyriausybes ar režimus. Sukelti šiaip neramumus bet kurioje šalyje. Badas ne brolis.

Kalbant apie Lietuvą, neturėdami savo maisto pramonės turėsime įsileisti svetimus pardavėjus, kurie mums diktuos savo sąlygas, pradedant GMO produktais ir baigiant jų kainomis. Kol kas nediktuoja, tik varžosi kainomis, bet kas liečia visus „E“ priedus jau dabar nuodija mus atsakančiai.

Todėl šią sritį išmintingos vyriausybės saugo itin atidžiai, tai prioritetinės valstybių sritys. Tai kodėl Lietuvoje kitaip? Kodėl mūsų šalyje leidžiama dalinti išmokas nedirbantiems ūkininkams! už tai, kad jie nedirba savo žemės maitintojos?! – Už tai turėtų būti baudžiama! Juk kas seks po to, kai niekas nebedirbs savo žemės, arba ją dirbs tik nežymi mažuma? Pabandykime pamodeliuoti šį variantą…

Ūkininkams mokamos išmokos neleidžia susitaupyti ir atsidėti pinigų ateičiai. Jos pravalgomos. Technika surūdys ir bus atiduota į metalo laužą. O išmokos bus nutrauktos mokėti, motyvuojant tuo, kad netikslinga. Ūkininkai tiesiog bus priversti parduoti savo žemes pusvelčiui, nes niekam jų nebereikės – niekas nebenorės, o ir nebeturės kuo dirbti savo žemės, buvusios maitintojos. Technika bus metalo lauže, darbo įgūdžiai pamiršti arba jaunimo apskritai neįsisavinti. Žemės mokesčiai neleis išlaikyti žemės jos neįdirbant, o dirbti jau nebus kam.

Žemė bus prekybos objektas ir neaišku ar jos kam nors reikės. Jei ir reikės, tai užsienio koncernai ją supirks vien tam, kad čia netyčia neatgimtų praeityje toks sėkmingas žemės ūkis. O galbūt bus sėjami GMO augalai. Čia jau galite interpretuoti, kaip norite, Esmė tame, kad savo maistu apsirūpinti jau nebegalėsime.

Pasaulyje gilėja apsirūpinimo maistu krizė. O jei pasakyti tiksliai – pasaulyje gilinama maisto produktų gamybos krizė. Gilinama griežtai pagal planą. Keliamos maisto produktų kainos, tuo pačiu mažinant apdirbamos žemės plotus. Kad tai vykdoma kryptingai – akivaizdu, juk pakaktų padidinti apdirbamos žemės plotus, kad išauginti didesnį grūdų derlių. Didesnis derlius atpigintų pašarų gamybą, atpigtų mėsa ir kiti susiję su grūdais maisto produktai.

Bet daroma viskas atvirkščiai – išmokomis mažinamas dirbančiųjų žemę skaičius, tuo sumažinant žemės ūkio produkcijos kiekį ir keliant jos kainas. Per tai vyksta santykinai pigių GMO produktų įterpimas į maisto rinką, kurie ateityje gerokai pabrangs, kai jau nebebus konkurencijos iš natūralių augalų augintojų pusės. T. y. kai natūrinis žemės ūkis bus sunaikintas. O kol kas keliama bado grėsmė tam, kad potencialūs maisto pirkėjai labai nesigilintų į pateikiamų produktų kokybę ir suprantama kainą. Juk jei visur bus sunaikintas žemės ūkis, tai monopolistas galės savo produkciją pardavinėti kokiomis nori kainomis ir vis tiek dar eilė stovės, nes visiems neužteks. Jau dabar pasaulyje norint panaikinti bado grėsmę žemės ūkio produkcijos apimtis reikėtų padidinti 50 %. Bet nežiūrint į tai, jos tik mažinamos.

Rusija apskritai uždraudė grūdų eksportą, nes ten suprato, kuo gali grėsti maisto trūkumas šalyje. Ir teisingai nusprendė, kad nei €urų, nei $Dolerių valgyti neišeis, bet teks už juos pirkti. Ir pirkti ko gero teks brangiau, nei gautų pinigų dabar pardavę savas atsargas.

Gal laikas būtų jau ir mus atsigręžti į tai, kas turi tikrą vertę – į mūsų žemę maitintoją, už kurią ilgus amžius kovojo mūsų proseneliai, kad galėtų ją palikti mums. Jie suprato kas yra tikrosios vertybės, suprato, kas suartina žmones. Tai žemė kurios vardas Lietuva ir kuri leidžia mums vadintis jos piliečiais – pilies gynėjais. Tai žemė, kuri ilgus amžius mus maitino ir kol kas maitina iki šiol.

Apginkime SAVO Lietuvą dar kartą, šįkart nuo tų, kurie siūlo ją išparduoti užsieniečiams vien todėl, kad patys yra prisipirkę jos spekuliaciniais tikslais ir dabar agituoja už įstatymus, leisiančius jiems eilinį kartą užsidirbti Judo sidabrinius už savo Tėvynės pardavimą.
Viskas ką jie sako mums yra MELAS!
Jiems nerūpi kokį maistą valgo Lietuvos piliečiai.
Jiems nerūpi Lietuvos žmonės ir Tėvynė.
Jiems rūpi tik PELNAS!

Pasakykime NE Lietuvos išpardavimui, išsaugokime ją savo vaikams – žemė neturi būti prekybos objektas tarp valstybių, nes priklauso tik jose gyvenantiems žmonėms, o ne politikų valiai. Ir tikiu, kad lietuviai supras jog tai, kur jie gyvena, yra mūsų protėvių narsa ir krauju apmokėta ir išsaugota mums Lietuva, kuri tiesiog neįkainojama ir kuri turi likti kiekvienam savo piliečiui šventas vardas, kaip Motina.

Mes čia gimėme ir mes čia mirsime, SAVO žemėje, kaip jos šeimininkai, o ne užsienio tarnai.

Arvydas Daunys

]]> http://blogorama.lt/2011/02/02/lietuva-%e2%80%93-buti-ar-nebuti/feed/ 0 http://blogorama.lt/2011/02/01/mieli-mano-troliai-as-myliu-jus/ http://blogorama.lt/2011/02/01/mieli-mano-troliai-as-myliu-jus/#comments Tue, 01 Feb 2011 17:48:32 +0000 baltuma http://baltuma.blogas.lt/?p=1492 Aš nemeluoju. Tikrai myliu trolius. Ne, ne tuos iš fantastikos knygų, o tuos, kurie veisiasi internete ir net sulaužytais pirštais galėtų subarbenti komentarą „Fake”, „Autorius debilas” ar „Mano laikais tai taip nebuvo”. Myliu tas jų paklaikusias pusmėnuliuko formos akytes bei skystai maniakiškas šypsenėles.

Vis dėlto pamelavau. Mano simpatijos troliams tikrai nėra tokios begalinės ir tikrai nejaučiu jiems nieko panašaus į meilę. Kažkada jie man kėlė pyktį. Dabar jie man tėra juokingi, kartais – erzinantys. Pasigailėtinai. To priežastis: šalia statistinio piktybinio trolio net laboratorinė žiurkė vaistų išdžiovintomis smegenėlėmis atrodo kaip genijus.

Kol kas palikime trolių sukeliamą juoką nuošalyje. Pabandykime trolius surūšiuoti ir sudėlioti į jiems skirtas lentynėles. Visų pirma suskirstykime juos į dvi grupes pagal gan elementarų kriterijų: piktybiškumą.

Šiame įraše nekalbu apie nepiktybinius trolius. Jie nedžiovina akių prie kompiuterių, ieškodami straipsnio apie N. Zvonkę ir D. Bunkų, kurio dar nepakomentavo, nepyksta, kai juos pavadina troliais, netgi patys kartais save taip įvardina. „Trolina” retai, kartais net logiškai. Svarbiausia: suvokia, kad jų pasisakymai nėra šviesos nešimas „neišprususiems degradams”, o tiesiog „trolinimas”. Nelaikau jų egzistavimo didele tragedija. Juoba, kad kiekvienam nepiktybiniui troliui, įtariu, tenka bent dešimtis piktybinių.

Būtent apie šią trolių rūšį ir kalbu šitame įraše. Piktybiniai troliai. Nauja pseudokultūra. Nauja gyvybės forma, nepasiduodanti fizikos dėsniams. Tokie įsitikinę savo teisumu, kad greičiau Saulę pastums iš vietos, nei atsižadės savo minčių. Neduok dieve, atsiras prieštaraujančių neginčijamai teisingai piktybinio trolio nuomonei. Užvirs tokios diskusijos, kad pusė pasaulio stichinių nelaimių, palyginus su jomis, atrodys kaip nusibodusi rutina. Piktybinius trolius galima skirstyti į dar mažesnes grupeles, bet didelėmis jų elgsenos analizėmis užsiimti nesiruošiu. Be to, šiuo atveju tai neaktualu: nesvarbu, ar komentaruose vaidenasi negatyvus trolis, visur matantis tik tamsą ir fekalijas, ar trolis-pseudointelektualas, kuriam moralinį pasitenkinimą teikia galimybė žmogui išrėžti: „Žinai, tu debilas”. Jūs, mieli piktybiniai troliai, vis tiek esate verti tik gailesčio persmelkto juoko.

Kodėl? Atsakymai labai paprasti. Aš nesivadovauju idiotiška logika, kurios pavyzdžiu būtų galima laikyti žmonių skirstymą į nuobodžius ir nenuobodžius pagal vienintelį – požiūrio į rūkančiuosius – kriterijų („nesąmonė kažkokia. man atrodo, šito blogo rašytoja yra tikrai nuobodus žmogus, tačiau su tvirta nuomone. Tiesa yra vienintelė, kad nerūkantis žmogus tikrai nesupras rūkančiojo, ir nėra ko čia ginčytis ir apsimetinėt vienas už kitą protingesniais ir labiau suprantančiais.” – Radvilė po „Rūkančių mimozų isterijos”). Man net mintis nekyla neperskaičius įrašo rėkti „Neskaičiau, nes nuobodu” (Įdomu, iš kur žinai, kad nuobodu, jei neskaitei?). Taip pat jokio blog‘o aš nelaikau savo aforizmų užrašų knygele, kur komentaruose reikia skelbti savo sugalvotus minčių „perlus”. Galop: dar turiu pakankamai takto, kad nepulčiau žmonių siuntinėti „ant tam tikro vyriško organo”. Yra tokių trolių, kurie ne tik pasiunčia, bet ir jaučiasi padarę nepaprastai gerą darbą ir siaubingi įsižeidžia, jei pasiųstasis juos apdovanoja atkirčiu. „Kaip čia dabar drįsta neklausyti mano teisingų ir absoliučiai tobulų siuntinėjimų n***ui ir dar atgal kažką sakyti?!”.

Todėl jūs ir esate juokingi, mieli piktybiniai troliai. Juokingi ir erzinantys. Nors… Iš kitos pusės pažvelgus: ačiū jums. Ačiū už tai, kad duodate man progų pasijusti protinga, nuovokia, mandagia ir taktiška. Žmonijai reikalingi kvailai, kad suprastų, kas yra protas. Tik tai nepadaro jūsų veiklos pateisinama. Be to: lengva rasti dalykų, kurie nuotaiką kelia labiau nei jūsų „trolinimai”. Tad nenustebkite, jei vieną gražią dieną taip „užtrolinsite” mano kantrybę, kad ji išeis atostogų.

Rodyk draugams

Atrodo, mūsų šeimoje auga dar vienas „tiksliukas”. Jau palakstė po matematikos olimpiadas bei „Kengūrą”. Parsinešė porą aukštų pasiekimų. Turbūt lakstys ir toliau. Kalbant apie programavimą, supranta, ką per programą rašo ir nori tai daryti toliau.

Su pamote trumpai pašnekėjus apie galimas jaunojo informatiko perspektyvas, ji paskambino turbūt vieninteliam mokytojui mano gimtajame rajone, kuris tokio jauno amžiaus mokinius moko programuoti. Žadėjo, kad nuo kito rugsėjo priglaus Baltumiuką po savo sparneliu. Nuoširdžiai tikiuosi, kad taip ir bus.

Kol kas palikime mano brolį ir jo rašomas programas ramybėje. Šiek tiek pašnekėsiu apie save. Būdama tokio amžiaus, kokio dabar yra Baltumiukas, jau buvau pradėjusi „lakstytojos po olimpiadas ir konkursus” karjerą. Kiek pamenu, „lakstymai” prasidėjo ketvirtoje klasėje. Tęsėsi iki pat dvyliktos klasės pabaigos. Dabar turiu aplanką su pora dešimčių padėkų bei pagyrimo raštų: pradedant padėkomis už dalyvavimą, baigiant liudijimais, kad laimėjau kokią nors prizinę vietą. Aukščiausias pasiekimas – septinta vieta lietuvių kalbos ir literatūros olimpiados respublikiniame ture.

Manote, už šiuos pasiekimus turiu būti dėkinga rūpestingiems ir atsidavusiems mokytojams, kurie dėjo dideles pastangas, kad jie atsirastų? Tėvams, kurie skatino užsiimti tuo, ką sugebu? Savo užsispyrimui, pastangoms ir norui siekti savo tikslo? Ne! Labiausiai už tą pluoštą pasiekimų turiu būti dėkinga savo galvai. Visi mano pasiekimai yra „iš savęs”. Jokio didelio specialaus paruošimo, beveik jokių pastangų. Viskas buvo pešama iš to potencialo, kurį turėjau, bei žinių, kurias gavau per pamokas. O jų žymesniems pasiekimams tikrai nepakanka…

Niekada neturėjau tikslo olimpiadose ką nors laimėti. Kodėl? Niekas neskatino. Ilgą laiką mokytojų „ruošimas olimpiadoms” apsiribodavo tuo, kad šie durdavo pirštais į keletą gabesnių mokinių ir pasakydavo, jog šie tam tikrą dieną, tam tikru laiku keliaus į tam tikroje mokykloje vyksiančią olimpiadą. Kai prasidėjo šiokie tokie bandymai mokinius ruošti, jie apsiribodavo žodžiais „Pasižiūrėk tą, aną, šitą ir dar kitą”. Geriausiu atveju – saujele kartu išspręstų uždavinių. Tai neturėtų labai stebinti. Eilinė provincijos gimnazija ne Vilniaus licėjus ar KTU gimnazija. Kur čia užsiimsi olimpiadininkų ruošimu, kai reikia dar į dar dvidešimt galvų bent diskriminanto formulę sukišti. Bet yra ir pora tokių, kurie paruošia tarptautinių olimpiadų prizininkus. Žemai prieš juos lenkiuosi.

Mano tėvai?… Neskatino. „Lakstytojos” karjeros pradžioje dar džiaugdavosi ir šiek tiek pagirdavo, bet pasiekimai olimpiadose pamažu tapo rutina, natūraliu ir visai įprastu reiškiniu. Jei jie ir džiaugėsi, tai profesionaliai to džiaugsmo nerodė. Lyg tai būtų įprasta, kaip valytis dantis ar apsiauti batus prieš išeinant į lauką.

Mano motina, maža to, pasielgė visai priešingai bet kokiam skatinimui – įgrūdo mane ten, kur buvau absoliutus nulis. Ketvirtoje klasėje jos iniciatyva buvau įkišta į muzikos mokyklą. Pagrindinis jos argumentas: „Vaikystėje aš labai norėjau išmokti groti kokiu nors instrumentu ir labai gailėjausi, kad negalėjau ir neišmokau. Jei neišmoksi, tu irgi gailėsiesi.”. Mano nuomonės, kad aš nenoriu ir nejaučiu muzikai jokio potraukio, niekas neklausė. Ašaros nepadėjo. Kai vėliau išaiškėjo, kad neturiu nei klausos, nei balso, nei gabumų, atsirado dar vienas argumentas: „Tau reikia išmokti nugalėti sunkumus.” (mokymosi nugalėti sunkumus pradžioje man buvo 9-i metai). Ašaros vėl nepadėjo. Užtat atsirado „alternatyva”: „Galėsi mesti muzikinę, bet tada eisi į sporto mokyklą!”. Motušė puikiai žinojo, kad sporto tiesiog nekenčiu ir mano gabumai bei galimybės šioje srityje yra beveik lygūs nuliui.

Susivokti, kad iš šitos mergiotės muzikantė neišaugs, mano motinai prireikė 4-ių metų. Ji nekreipė dėmesio į tai, kad kartais aš padarydavau poros mėnesių „pertraukas”, kurių metu tiesiog neidavau į pamokas. Nekreipė dėmesio į tragiškus mano pažymius. Nekreipė dėmesio netgi tada, kai aš tikslingai pritryniau pūsles ant pirštų pagalvėlių ir nulupau atšokusią odą. Galop vienas pažįstamas mokytojas įtikino motušę, kad ši padarė klaidą, versdama eiti mane į muzikos mokyklą. Vis dėlto, man iš pirmo karto neišlaikius ketvirtos klasės egzamino, ji mane išvadino kvaile ir tingine. Ar aš jai dėkinga už tokią patirtį? Nė kiek. Per tuos keturis metus ne kartą sau prisiekiau vieną dalyką: jei turėsiu vaikų, neversiu jų užsiimti tuo, kam jie neturi nei potencialo, nei gabumų.

Tie dalykai, kuriems aš buvau gabi? Į juos nebuvo kreipiama jokio dėmesio. Kartais pagalvoju, kas būtų buvę, jei mano motina, būtų skatinusi mane užsiimti tuo, kam aš turėjau potencialo, užuot dėjusi nežmoniškas pastangas, kad iš manęs išeitų muzikė? Deja, liaudiškai sakant, šaukštai po pietų. Aš galėjau būti labai gera matematikė, labai gera rašytoja, bet į tai nebuvo kreipiama visiškai jokio dėmesio. Mano gabumai liko ne antrame, o „jokiame” plane.

Aš noriu, kad mano brolis turėtų galimybę tobulėti tose srityse, kuriose jis gali nuveikti ką nors reikšmingo. Noriu, kad jis užsiimtų tuo, kam jis turi noro ir gabumų. Tikiuosi, kad savo pasiekimais jis pasivys mane ir pralenks.

Ar šiais trumpais „memuarais” norėjau ką nors pasakyti? Taip. Kreipiuosi į visus tėvus: esamus ir dar tik būsimus: skatinkite vaikus vystyti savo talentus ir gabumus. Olimpiadų nugalėtojai ir konkursų laureatai reikalauja daug kantrybės ir pastangų. Jų ugdymas prasideda anksti. Ne dešimtoje ar aštuntoje klasėje, o dar anksčiau. Jūsų vaikas nepasieks aukštų rezultatų, jei jo talentus priimsite kaip savaime suprantamą dalyką, kuris nereikalauja jokio dėmesio.

Pabaigai: Jūsų vaikas nėra Jūs. Jo norai nebūtinai turi sutapti su jūsiškiais. Neverskite jo pildyti Jūsų neišsipildžiusių svajonių. Užgniaužkite savo kvailas ambicijas ir iliuzijas. Vaikas nėra Jūsų reinkarnacija. Jūsų svajonės ir viltys jam gali būti nepriimtinos. Ašarojančią savo atžalą, kuri nesustodama klykia, kad to nenori, tempdami į muzikos mokyklą, dailės būrelį, krepšinio mokyklėlę ar jaunųjų aviatorių klubą Jūs ant kortos statote labai daug: savo vaiko ramybę, pasitikėjimą savimi, laimę. Netgi savo autoritetą jo akyse. Ar išlošite? Greičiausiai ne.

Rodyk draugams

Taigi, visų pirma, kodėl autoriai pasirinko tokį pavadinimą – „VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA“. Tai yra todėl, kad joje kalba apie VISŲ ŽMONIŲ mūsų Planetoje taikaus ir gero gyvenimo, o ne atskirų tautų ar išrinktų grupių. „Visuomenės saugumo koncepcijos“ autoriai aiškina, kad tikrąją valdžią mūsų pasaulyje turinti asmenų grupė nuo mūsų nuslepia tikrąją pasaulio sandarą ir gyvenime mus priverčia rinktis tarp kelių melagingų „pasaulio sandaros“ mod … Read More

via Žinok tiesą!

Filed under: Bendravimo formos, Interesting, Serious shit, Svarbi Dokumentika, VSK Tagged: koncepcija, pasaulio sandara, saugumas, visuomenė, Visuomenės saugumo koncepcija, žmonija, žmonės

Apdovanotiesiems į nugarą baksnoja šios taisyklės:

• Gavęs apdovanojimą išduoda, iš ko jį gavo
• Parašo 7 dalykus apie save;
• Išrenka tuos, kam perduos titulą;
• Jiems praneša gerą žinią.

Pirmasis punktas – įvykdytas. Žygiuojame toliau. Lengviausia dabar būtų nukreipti Jus į anksčiau pasirodžiusį mano įrašą, kuriame yra 7 • 7 + 7 • 7 + 7 / 7 + 7 / 7 faktų apie mane. Sugalvoti ką nors, kas jau nebūtų paminėta tame sąraše yra ganėtinai keblu. Vis dėlto pabandykime…

Ko Jūs galėjote apie mane nežinoti. Pirma dalis – Studijos

Ką aš studijuoju? Tai nėra žurnalistika, nors tam tikrais atvejais mano studijuojama sritis gali būti susijusi ir su ja. Tiesą sakant, tam tikrais atvejais ta sritis gali būti susijusi su bet kuo. Tai taip pat nėra ____________ (įrašyti kokios nors kalbos pavadinimą) filologija. Svarsčiau ir pastaruosius du variantus, bet jie pralaimėjo nelygiame mūšyje su tiksliaisiais mokslais. Žurnalistika sugebėjo išgyventi beveik visą mūšį, bet buvo galop pasidavė, supratusi, kad priešininkai galingesni. Tuo tarpu filologijas tiksliųjų mokslų būrys sušaudė dar minėtam mūšiui neprasidėjus. Taigi, turbūt jau supratote, kad esu „tiksliukė”.

Ko Jūs galėjote apie mane nežinoti. Antra dalis – Požiūris

Dažna nuostata, kurią visuomenė ar bent jau tam tikros jos ląstelės, priima kaip savaime suprantamą normą, man yra svetima. Nesuprantu jų, kad ir kiek sukčiau galvą. Man neprikarksėsi jokių „Būtina gerbti brandaus visus brandaus amžiaus žmones!” (Tie, kurie patys kitų negerbia, taip pat verti pagarbos?) ar „Šitaip normalūs žmonės nesielgia!” (Tada mieliau pabūsiu nenormali.). Su žmonėmis, kurie priima tokias nuostatas, dar galiu sugyventi, bet negaliu pakęsti, kaip bandoma jas įpiršti man (dažnai „piršėjai” neturi nė trečdalio svaraus argumento savo pažiūrų naudai).

Ko Jūs galėjote apie mane nežinoti. Trečia dalis – Realybė

Per pastaruosius šešetą mėnesių labai padaugėjo žmonių, kurie vieną realią merginą gali susieti su Baltuma iš blogas.lt. Du iš jų – konstantos, dar du – studentų žurnalo (manau, tai tiksliausias apibūdinimas), kuriame šį bei tą rašinėju, komandos nariai. Vienas iš šio ketverto į mano blog‘ą užeina turbūt dažniau už mane pačią. Ir vis nepamiršta zyzti, kad parašyčiau ką nors naujo. Jei ne Jis, turbūt blog‘erės karjerą būčiau pamažu baigusi.

Ko Jūs galėjote apie mane nežinoti. Ketvirta dalis – Procesas

Negaliu rašyti, jei man į nugarą įkyriai baksnoja kokie nors trikdžiai: artėjantis egzaminas, kolokviumas, nepadarytas laboratorinis darbas, nesutvarkytas kambarys, neparašytas straipsnis, kokią nors operos ariją repetuojanti katė, galvos/kojos/skrandžio/dešinės akies vidinio kampučio/etc. skausmas, tuščias šaldytuvas, tragiškai bloga nuotaika ar kiti ramybės drumstėjai. Jei nors vienas jų vaidenasi horizonte – rašymui „batai”. Taip pat sklandžiam įrašų kurpimui beveik be išimčių būtinas mano kompiuteris (kiek pamenu, tik vieną įrašą esu parašiusi prie svetimo kompiuterio). Galiausiai net nepradedu rašyti, jei žinau, kad negalėsiu įrašui skirti bent poros valandų. Paradoksas, bet didžioji dauguma mano įrašų yra sukurti, kai buvau geros, ramios nuotaikos (taip, netgi tie „piktieji”). Kai pastebėjau tendenciją, jog dėl dažno įrašo, brūkštelėto nenusistovėjus emocijoms, vėliau gailiuosi, pradėjau vengti tokios praktikos.

Ko Jūs galėjote apie mane nežinoti. Penkta dalis – Atmintis

Mano galvoje yra daug vietos įvairiam nelabai reikalingam šlamštui. Puikiai atsimenu „Madagaskaro” pingvinų vardus, bent trejetą Weebl‘s dainelių tekstų, porą tuzinų (jei ne daugiau) kačių veislių pavadinimų, keleto didžiausių pasaulio deimantų vardus ir kitą ne itin reikalingą informaciją. Užtat, kai prireikia atsiminti neišreikštinių funkcijų formulių išvedimą ar komunikavimo proceso efektyvumo lygius, tai dažnai tampa sunkiai įveikiama užduotimi.

Ko Jūs galėjote apie mane nežinoti. Šešta dalis – Ryšiai

Kuo toliau, tuo labiau tikiu 6 rankos paspaudimų teorija. Kartais mane stebina tai, kaip netikėtai gali išlįsti keisčiausi ryšiai. Pavyzdžiui, mano grupės seniūnas kadaise gyveno mano gimtajame mieste. Mano bendrabučio kambaryje kadaise gyveno vienos kolegės blog‘erės motina. Kitos mano pažįstamos tinklaraštininkės draugė yra mano grupioko sesuo. Tokiu atvejų yra ir daugiau.

Ko Jūs galėjote apie mane nežinoti. Septinta dalis – Pavydas

Tiems žmonėms, kuriems pavydžiu, linkiu kuo didžiausios sėkmės gyvenime (ne, tai nereiškia, kad to linkiu tik tiems, kuriems pavydžiu). Tai yra žmonės, į kuriuos noriu lygiuotis, kuriuos laikau pavyzdžiu. Nešvaistau savo pavydo atsargų tiems, kurie jo neverti. Panieka ir pavydas mano pasaulyje yra nesusiejami dalykai. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau ko nors pavydėti žmogui, kuriam jaučiu antipatiją.

O dabar prašau paruošti fanfaras ir fejerverkus. Stylish apdovanojimą gauna (taip, žinau, kad daugelis šių tinklaraštininkų jau jį turi):

• Raminta
• Raidelesekrane
• Le Renard
• Linoreta
• Mantvydas Leknickas
• Tadas Vidmantas
• Hashisher
• Apocalyptica
• Enorca
• Reda
• Pirmojiwi
• Lali
• Katė Ant Palangės
• Silom
• Derva

Rodyk draugams

Prieš kurį laiką tiek Formspring.me, tiek blog‘e kalbėjau apie ketinimus imti interviu iš blog‘erių. Vis dėlto matau, kad šį planą teks atidėti jau iki vasaros (jei ne ilgiau). Labai atsiprašau tų, kurie laukė šių interviu. Šiuo metu turiu išties mažai laisvo laiko, o dėl tam tikrų aplinkybių gali būti, kad artimiausiu metu jo turėsiu dar mažiau. Kol kas noriu susidoroti su sesija ir įnešti tam tikro aiškumo į savo gyvenimą. Šiuo metu didelė dalis mano laiko skendi rūke, o prasisklaidęs jis dažnai sugriauna mano planus.

Dėstytojų perliukai. Gal kas nors atsimena, kuri dalis? Antra?

Dėstytojas nr. 1:

• Ilgai vadinome tą spalvą žydra, bet pastaruoju metu ją užgrobė kai kurios mažumos.
• Pamažu artėjam prie didžiųjų metų švenčių. Tai yra sesijos.

Dėstytoja nr. 2:

• Norint diferencijuoti, reikia būti labai atidiems ir diferencijuoti.
• Laukiau, kada Jūs pasakysit neteisingą atsakymą.
• …Todėl Jūs ir nesat matematikai! Pastaba: šitaip minėta dėstytoja atsako į 80% visų studentų replikų.

Dėstytojas nr. 3:

• Jūs irgi mėgstate su protingu žmogumi pasišnekėti – su savimi.
• O toliau visiems įdomu, kaip dauginasi triušiai.
• Mums siaubas, pamačius, ką Afrikoje valgo. Musulmonui siaubas, pamačius, kaip lietuvis kiaulę valgo. O kai kam iš viso siaubas, kai kas nors gyvūnus valgo.

Dėstytoja nr. 4:

• Jums turbūt nereikia nieko pasakoti apie naudojimąsi pogrindine literatūra?

Nuostabioji sesija. I dalis – Dar nuostabesnė matematika

Išlaikiau matematikos egzaminą. Galutinis semestro pažymys – 9. Tai reiškia, kad iš egzamino gavau nuo 6-ių iki 9-ių. Atsižvelgiant į laiką, įdėtą besimokant (ne daugiau 5-ių valandų), geriau tikėtis būtų buvę kvaila.

Nostalgija. Jokia dalis

Kai seniūnas mokslo metų pradžioje pasiųsdavo lapą, kuriame turėdavo užsirašyti dalyvaujantieji paskaitoje, sužinodavome, kad mūsų grupėje yra:

• Jonas Basanavičius,
• Draugas Stalinas,
• Chuck Norris,
• Kūlverstukas Gena (taip ir buvo parašyta),
• Dankanas McLaudas,
• Čeburaška.

Vis dėlto mūsų grupė negali lygintis su ta grupe, kurioje po lapo siuntimo kartą atsirado studentas Edvardas Kulėnas.

Realybė prieš pavadinimus. Pirma ir paskutinė dalis

Pastaruoju metu aš mačiau. Pirmoji ir galbūt ne paskutinė dalis

Haris Poteris ir mirties relikvijos. Pirmoji dalis (Harry Potter and the Deathly Hallows: Part 1)

Filmo kūrėjų darbas atliktas švariai ir tvarkingai. Aišku, išliekamosios erdvės beveik nėra ir po penkiasdešimties metų greičiausiai niekas jo nebežiūrės. Vis dėlto smagiam laiko praleidimui jis tinka. Scenos žavios, estetiškos. Tie, kurie matė ankstesnes dalis, žino, ko tikėtis. Sakmės intarpas nusipelno atskiro pagyrimo.

• Rekomenduoju: prisiekusiems „Hario Poterio” gerbėjams ir visiems, norintiems smagiai praleisti kelias valandas.
• Nerekomenduoju: prisiekusiems fantastikos „antigerbėjams” ir pseudointelektualams, nuolat kartojantiems „Nekenčiu visko, kas populiaru”.

Tronas. Palikimas (TRON: Legacy)

Filmas apie kompiuterinius žaidimus. Gilių minčių ieškotojai neatras jame nieko prasmingo. Siužetas nestebina. Veikėjai nestebina. Aplinka nestebina. Filmas nuspėjamas nuo pirmos iki paskutinės minutės. Specialiųjų efektų daugiau nei ledo Antarktidoje. Kone visame filme vien dūmai ir neono žvilgesys. Kimšte prikimšta įvairių kompiuterinių terminų (programos, vartotojai, ciklai, algoritmai), bet šie panaudoti ganėtinai banaliai. Vaikinai akis gali paganyti į sunkiai atpažįstamą Olivią Wilde. Jai „draugiją palaiko” dar kelios į aptemptus odinius kostiumus įspraustos damos kruopščiai nugrimuotais veidais. Vis dėlto, jei norite tiesiog „prastumti laiką”, rekomenduoju jau minėtą „Harį Poterį ir mirties relikvijas. Pirmąją dalį” arba „Širdžių ėdiką”.

• Rekomenduoju: „nolifer‘iams”: pagaliau kažkas sukūrė filmą apie Jūsų svajonę.
• Nerekomenduoju: „nolifer‘iams”, kurie labiau norėtų atsirasti WoW arba Lineage 2.

Širdžių ėdikas (Heartbreaker)

Lengva, vasariška, švelni lyg orinis pyragaitis prancūzų romantinė komedija. Vėlgi be didelės, fundamentalios minties. Siužetą galima lengvai nuspėti. Pabaiga aiški net nepradėjus žiūrėti filmo. Humoras neįpareigojantis.

• Rekomenduoju: vaikinams, kurie nori sužavėti tik ką susirastą merginą, romantikams, dar kartą: norintiems tiesiog smagiai praleisti popietę.
• Nerekomenduoju: vaikinams, kurių tik ką susirastos merginos nekenčia romantinių komedijų, ieškantiems esminių tiesų kiekviename pakelės akmenyje, merginoms, kurios kiekvieną filme ar knygoje ištartą žodį priima kaip realybę, tokių filmų kaip „Paskutinė naktis” gerbėjams.

Paskutinė naktis (Last Night)

Filmas iš serijos „O kas būtų, jei būtų, nes būtų, ir tada būtų, dėl to, kad būtų, o būtų, jei būtų, ir būtų, kada būtų, kur būtų, jei ten būtų, kadangi būtų, kur nors būtų, bet būtų, kas būtų?”. Kūrėjai akivaizdžiai bandė „išlaužti mintį”, bet ji nuskendo tamsių ir blankių spalvų kokteilyje bei prislopintame apšvietime, kuris nepaleidžia šios juostos nė sekundei. Asmeniškai man, nuobodu pasidarė po pirmųjų dešimties minučių.

• Rekomenduoju: vyrams, turintiems meilužes. Pabaiga Jums patiks. Taip pat nesibaigiančių pagrindinės minties paieškų mėgėjams.
• Nerekomenduoju: visiems kitiems. Ypač moterims, kurių antrosios pusės „nuėjo į kairę”.

Horizontas (Skyline)

Šlykštu. Banalu. Komerciška iki paskutinio kompiuterinio ateivių laivo laido. Geriau dar kartą pažiūrėti „Marsas atakuoja” arba „Pasaulių karą”: bent jau pabaigos laimingos. Etaloninis Holivudo juodosios komercijos, kai norima tik pamelžti pinigų karvę, pavyzdys. Tik pabaigą, įtariu, kūrėjai nusprendė padaryti „ne taip, kaip kiti darė”. Neišdegė. Pabaiga turbūt šlykščiausia viso filmo dalis. Akivaizdi klaida, pastebima kiekvienam, bent kiek susipažinusiam su branduoline fizika: sprogus atominei bombai žmonėms nieko nenutinka, nors šie turėjo greitu laiku mirti nuo radiacinės ligos arba net būti nušluoti nuo žemės paviršiaus iškart (pataisykite mane, jei klystu). Aktoriai lyg išskaptuoti pagal šiuolaikinius grožio ir seksualumo etalonus. Pagrindinė aktorė (Scottie Thompson) įtartinai panaši į Olivią Wilde, pagrindinis aktorius (Eric Balfour) atrodo kaip Robert Downey Jr. ir Orlando Bloom‘o hibridas. Aplinka taip pat nepriekaištingai nušlifuota. Reziumė: mielai panaudočiau vieną „kvapnų” žodelį, bet susilaikysiu.

• Rekomenduoju: niekam. Nebent atsirastų mazochistų, kurių svajonė, kad žemę užgrobtų ateiviai, pagrobtų juos, nutrauktų galvas, išimtų iš kaukolių smegenis ir jas įsodintų ateiviams.

Pelėdų Karalystės sargai (Legend of the Guardians: The Owls of Ga’Hoole)

Mielas, neįpareigojantis filmukas. Po jo Baltuma parsisiuntė jo darbastalio fono piešinį (tam, kas sugalvojo šitą terminą, perduodu linkėjimus pasigauti viduriavimą) ir pradėjo vienam žmogui nuolat kartoti „Bet tai koooooooooooooooooooooooookios pelėdos!”. Kai kurie momentai pernelyg ištęsti, bet pelėdos vis tiek mielos. Beje, ar aš jau sakiau, kad pelėdos labai žavios?… Gerai, supratau, baigiu… Bet pelėdos vis tiek mielos.

• Rekomenduoju: gamtininkams, pelėdų augintojams, animacinių filmukų gerbėjams ir apskritai visiems.
• Nerekomenduoju: „Horizonto”, „Paskutinės nakties” ir panašių juostų gerbėjams.

Raktas (The Skeleton Key)

Siaubo filmas (teoriškai). Kraujai nesitaško, žmogėdros mutantai nelaksto, juosta lyg ir turėtų daryti šiokį tokį psichologinį poveikį, bet efekto beveik nėra. Kartais sukirba šiurpulių užuomazgos, bet tuo viskas ir baigiasi. Vėlgi panaudotas šablonas: nuošalus namas, kraupoka aplinka, slaptas kambarys, kraupūs įvykiai, kažkada nutikę tame name, žiupsnelis vietinės mistikos. Vienintelis galimas istorijos moralas yra rasistinis, todėl geriau jo neįvardinsiu. Pabaiga beveik tokia pati idiotiška kaip ir „Horizonto”, nors kažko panašaus ir buvo galima tikėtis.

• Rekomenduoju: vudu praktikuojantiems tipams, gyvenantiems pelkynuose.
• Nerekomenduoju: visiems kitiems.

Mergina su drakono tatuiruote (The Girl with the Dragon Tattoo)

Sukrečiantis. Įtraukiantis. Dalis epizodų žiaurūs. Kraupiai realistiškai žiaurūs. Vis dėlto žiūrėti verta. Vien dėl filmo pabaigoje Lisbetos apie Martiną pasakytos replikos. Holivudo blizgesio nė lašo. Eiliniai darbininkai nenešioja drabužių su dizainerių etiketėmis. Moterys turi raukšlių, vyrai – antsvorio. Žurnalistai nesimuša lyg Bruce Lee. Filmas nėra „perspaustas”, lengva įsijausti, susitapatinti su veikėjais. Pabaiga kiek nuspėjama, bet dėl to juostos vertė nemažėja.

• Rekomenduoju: visiems, besiskundžiantiems savo gyvenimu. Apskritai visiems. Netgi vyrams, kurie nekenčia moterų. Pamatys, su kuo gali susidurti.

Praeito įrašo dalies apie blogas.lt pokyčius tęsinys

Praeitame įraše šiek tiek kalbėjau apie galimus pokyčius šioje blogosferoje. Iš vienos kolegės blog‘erės patirties žinau, kad privatūs laiškai blog‘o administracijai gali ne tik neduoti jokių rezultatų, bet ir likti be atsako.

Dėl šios priežasties aš siūlau tokį variantą: kartu sukurti įrašą, kuriame paaiškintume, ko mes norime iš blogas.lt, kodėl, ir „draugiškai įspėtume”, kas laukia, jei iki nustatyto laikotarpio nesulauksime jokio atsako iš administracijos. Šį įrašą visiems gerai žinomu „Copy – Paste” principu savo tinklaraštyje publikuotų kiekvienas blog‘eris, taip pat jo tekstą įdėtų į atskirą blog‘o puslapį. Žinau, kad tai kertasi su tuo, prieš ką mes kovosime (kopijavimu), bet kol kas nesugalvojau nieko geriau. Jei pritariate šiam sumanymui, artimiausiu metu pradėsime kurti minėtą įrašą.

Rodyk draugams

Cigaretė jau gyvenimo būdu tapusi yra Ir ta amžina kova,ir visi tie nuo pirmadienio mesiu rūkyt.Rūkymas ne problema,problema yra nerūkančiųjų požiūris
Parašė taadas 2010-12-16 18:54
http://delchia.blogas.lt/paprasta-rukymo-filosofija-15.html#comment-8

Cigaretė turi filosofijos, turi poezijos, bei žavesio. Turi to kažko tokio, kažkokio cinkelio. Ir kas jau kas, bet nerūkantieji rūkančių tikrai nesupras.
Parašė Anonimas Antanas 2010-02-17 20:58
http://roberto.blogas.lt/mesciau-jei-noreciau-162.html#comment-1302

Pamačiusi šiuos komentarus Baltuma suabejojo, ar Žemės neprarijo juodoji skylė. Na, bent jau šitų rašliavų autorių smegenų. Vargšės pilkosios ląstelės…

Neturiu nieko prieš rūkorius, kol jie elgiasi adekvačiai. Paaugliai, kurie per kiekvieną pertrauką čiulpia cigaretes ir grįždami atsineša smarvę, panašią į seno konteinerio ir sudegusios plastmasės „aromatų” kokteilį (įsivaizduokite, kaip tai smagu karštą vėlyvo pavasario popietę tvankioje klasėje), man pagarbos nekelia. Taip pat nežavi vežimėlius stumiančios mamytės geltonais kaip 24 ių karatų auksas dantimis, dvokiantys „kieti vyrai” (abu žodžiai kabutėse yra neatsitiktinai), kurie pasistengia, kad jiems rūkant aplink būtų kuo daugiau žmonių ar kitos ypatos, dedančios pastangas, kad nerūkantieji šalia jų jaustųsi kuo bjauriau. Jei į šias kategorijas nepatenkate – rūkykite, kiek leidžia Jūsų pamažu dervomis apsitraukiantys plaučiai.

Pereikime prie kito, su šia tema susijusio aspekto. Vienas iš itin šlykštaus žmogaus elgesio pavyzdžių yra taktikos „Jei negaliu nusipirkti namo prie jūros, tai jūrą perkelsiu prie savo namo” taktikos naudojimas savo žalingų įpročių ir garbės nedarančios veiklos pateisinimui. Jei negali pakeisti savo elgesio, papurtai galvą, apverti aukštyn kojom vertybes ir voilà – problema išspręsta! Taip alkoholikas tampa bohemos atstovu, o negeriantis – atsipalaiduoti nemokančiu nevykėliu, kekšė bei intrigantė – fatališka ir pagarbos verta moterimi, o šeimą bei pastovumą vertinanti mergina – atsilikusia „davatka”, nuolat lengvus narkotikus šniojantis hipis – laisva bei nepriklausoma asmenybe, o į darbą tvarkingai einantis asmuo – sistemos vergu. Sveikos, iliuzijos!

Jei norite pamatyti, kuo toks požiūris yra susijęs su rūkymu, perskaitykite viršuje pacituotus komentarus. Gerai, mieli rūkoriai: rūkote ir stengiatės, kad tai nekomplikuotų aplinkinių gyvenimo – nieko prieš Jus neturiu. Rūkote ir aplinkiniai Jums giliai dzin – linkėjimai, kad kas nors Jums padarytų taip, kaip Hooks padarė cigarą rūkančiam vyriškiui šiame video. Rūkote, aplinkiniai Jums giliai dzin ir dar manote, kad visi nerūkantieji yra netolerantiški „lochai” – pasakysiu labai buitiškai: čia jau virš visko… Jei rūkote, turėkite orumo pripažinti, kad nieko žavaus ir naudingo sveikatai nedarote, o ne verskite kaltę ant nerūkančiųjų ir ieškokite nesamų rūkymo pliusų. Tai absurdiška ir idiotiška.

Kuo čia dėtas nerūkančiųjų žmonių požiūris? Rūkymas yra žalingas įprotis. Netgi labai. Natūralu, kad yra tokių, kurie yra kategoriškai nusistatę prieš cigaretes. Tie, kurie net primygtinai verčiami visada bus teisesni už tuos, kurie dėl priešiškumo rūkantiesiems kaltina nerūkančiuosius. Kas slepiasi už skatinimų nerūkyti ir gigantiškos kampanijos prieš cigaretes? Tikslas, kad ligoninių onkologijos skyriuose būtų mažiau užimtų lovų. Rūpestis ateinančių kartų sveikata, nes visi cigarečių nuodai, deja, deja, padaro žalos ir rūkorių palikuonims. Galų gale, rūpinimasis visuomenės sveikata apskritai: cigaretės daro žalą ne tik rūkantiesiems, bet ir tiems, kurie yra šalia jų. Ir ne tik fizinei, bet ir intelektinei sveikatai. Taigi nustokite pulti nerūkančiuosius, kurie po įrašais „Kaip šūstra rūkyti!” skrupulingai išrašo visus galimus dūmų traukimo į plaučius padarinius. Pasikartosiu: jei rūkote – Jūsų problemos. Tik nepulkite nerūkančiųjų. Šiuo atveju jie teisūs. Teisūs, saugodami savo sveikatą. Teisūs, norėdami išeiti į gatvę ir įkvėpti švaraus, o ne rūkalais atskiesto oro. Teisūs, baisėdamiesi jaunų mamyčių, su cigarete dantyse stumiančių savo vaikų vežimėlius, elgesiu. O Jūs, rūkantieji, juos kaltindami tiesiog elgiatės labai kvailai.

Žinau, kad Iggy Pop‘as viename filme yra leptelėjęs „Cigarettes and coffee, man, that’s a combination.”. Daug bent kiek inteligentiškesnių rūkorių teigia, kad cigaretė yra poetiška, meniška, žavinga, stebuklinga ir apskritai nieko negali būti nuostabiau už rytą su kava ir cigarete. Įdomu, jei tas pats Iggy Pop‘as kokiame nors dabar klasika laikomame filme būtų leptelėjęs „Chop your mom‘s head. It‘s cool”, dabar bėgiotumėte ieškodami grakštesnio kirvio? Tinkamomis aplinkybėmis net ir šviežia serijinio žudiko „darbo vieta” gali atrodyti žavingai bei klasiškai. Ypač televizijoje. Tik tai nereiškia, kad ir realybėje didžiulės kūrybinės grupės skrupulingai perteiktos scenos atrodys taip pat žaviai.

Kokia yra cigaretės poezija realiame gyvenime? Gerklės peršulys, per staigiai įtraukus dūmų. Kartu su tavimi vaikštanti dvokianti aura, kuria persismelkia viskas aplinkui. Šlykštus, karstelėjęs skonis burnoje, kurio nesunaikina puodelis mėtinės arbatos ir keturi sukramtyti gumos gabalėliai. Žiemą – šąlantis veidas, belaukiant, kol plonoji lazdelė susmilks. Nuolatinės išlaidos: galimybė savo plaučius pamaloninti kancerogenais kainuoja brangiai. Būtinybė taupyti pinigus dantų balinimui: nuo cigarečių (ir kavos) dantys dailesni nesidaro. Štai tokia yra cigaretės poezija. Toks žavesys.

Nereikia virkauti, kad „nerūkantieji rūkančiųjų niekada nesupras”. Nebūtina susirgti plaučių vėžiu, kad žinotum, jog rūkymas kenkia. Taipogi nebūtina taukšti, jog „O kai kurie vaikšto į soliariumą/geria/valgo šokoladą/etc.”. Kenksmingos veiklos gausa rūkymo nepadaro labiau pateisinamu.

Galop norėčiau atkreipti dėmesį į pasisakymus iš serijos „O man nerūpi, kaip gyvensiu ir kaip mirsiu”. Suprantu, kad daugeliui jaunų rūkorių atrodo, jog gyvenimas ilgas ir jiems giliai dzin, kas nutiks vėliau. „Gyvenimas trumpas”, „Gyvenk ir dėl nieko nesirūpink”, „Gyvenimas tik vienas – naudokis proga ir viską išbandyk”. Būtent dėl to, kad gyvenimas tik vienas, reikia jį branginti. Kažkodėl galiu garantuoti, kad didžioji dauguma tų jaunuolių (ir ne tik), traukiančių cigaretes, iš onkologo išgirdę, kad serga vėžiu ir jiems liko pusė metų gyvenimo, velniui sielą parduotų už papildomą gyvybės dieną. Gyvenau su žmogumi, kurį į karstą paguldė vėžys. Žinau, kaip stipriai laikomasi gyvenimo, kai lovos kojūgalyje stovi giltinė.

Rodyk draugams

Visų pirma sveikinu visus su artėjančiomis šventėmis. Nelinkėsiu skanių mandarinų, daug dovanų ir laimingų kitų metų. Labiau noriu palinkėti gardaus aguonų pieno: mandarinai per Kalėdas pradeda augti iš stalų, kad dovanos būtų naudingos ir prasmingos bei stiprybės sunkumams įveikti: laimė tada pati atrėplios.

Greičiausiai tai yra paskutinis arba priešpaskutinis mano įrašas šiais metais. Galbūt rasiu (mažai tikėtina) laisvą minutę tarp švenčių ir ką nors brūkštelėsiu. Vis dėlto didelių vilčių siūlau neturėti.

Apdairumo bedugnė

Sukurti demotyvaciją, kurioje šviečia vienas iš dėstytojų, ir profilyje nurodyti savo vardą bei pavardę.

Neteisingai. Neteisingai. Neteisingai!!!

Tvarka yra tam tikra netvarkos forma.

Kas gali pasakyti, kas yra gerai, o kas yra blogai? Va, amerikiečiai su rusais neseniai šnipais apsikeitė. Tose šalyse, kur pagavo, tai juos į kalėjimus uždarė. Grįžo į gimtinę – ordinais apdovanojo. Tai kaip čia išeina, kad vienoje šalyje tas pats poelgis traktuojamas kaip geras, o kitoje jau kaip blogas? Arba pavagia žmogelis 10 litų. Poelgis lyg ir blogas, bet gal jis už tuos pinigus pirks vaikams valgyti? Tai gal vis tik jis pasielgė gerai?

Prieš keletą savaičių paprašiau Jūsų atspėti, kas pasakė šias frazes. Dauguma spėjusių šovė į filosofiją. Absoliučiai visi spėjimai taikė į humanitarinius modulius.

O teisingas atsakymas yra: programuotojas.

Taip, dėstytojas, kuris pažėrė (nuolat pažeria) panašių minčių dėsto ne ką kitą, o programavimą.

Nepažadukų cirkas

Prieš į duris pasibeldžiant švelniais pūkais apaugusiems triušio metams aš:

• Nepažadu per trejetą mėnesių sutvarkyti blog‘o dizaino.
• Nepažadu keleto įrašų apie studentišką gyvenimą.
• Nepažadu interviu su kitais blog‘eriais serijos.
• Ir tikrai nepažadu, kad kažkada vasarį į blogosferą sugrįš „Tai nesąžininga”. Taip pat nepažadu, kad skyriai pasirodys reguliariai. Ir dar nepažadu, kad jie pasirodys ne dažniau kaip kas dvi savaites.

Moteriškas pasirausimas po savo daiktus

Baltumos kosmetinėje, papuošalų dėžutėje, batų dėžėje, ir spintoje nėra (ir greičiausiai niekada nebus):

• Pūkinių striukių,
• Paltų, kurie atrodo kaip pasiūti iš kiliminės dangos,
• „Crocs”, „Ugg” ir kitų nežinia kodėl labai brangių „kaliošų”,
• Bet ko, kas pasiūta iš šiuo metu itin populiarios medžiagos, panašios į šiukšlių maišus,
• Sportinių batelių ir aukštakulnių hibridų,
• Pūstų suknelių ir sijonų,
• Mini sijonų bei suknelių, labai trumpų šortų,
• Papuošalų, kurie atrodo kaip pagaminti aklos ūdros,
• Visais pasaulio aromatais dvelkiančios kvepalų kolekcijos,
• Veidą ar kūną tamsinančios kosmetikos.

Rodyk draugams

-Ar tu mane myli?
-Jau 1547-ą kartą šiandien sakau, kad taip!

Niekada nemėgau Antuano de Sent-Egziuperi ir jo „Mažojo princo”. Nei trečioje klasėje, kai pirmą kartą paėmiau į rankas tą knygą, nei dabar. Koktu. Šleikštu. Lipnu. Klampu. Glitu. Vos pagalvojus apie tuos popieriaus lapus, surištus į keturkampį makulatūros blokelį ir pavadintą knyga, mane nukrato šaižiai mėlynos spalvos elektra. Nugarą sutraukia nematomi botagai, o rankas purto putlių dėlių dantukai, įsikirtę į odą.

Pašvinkusi cukraus sirupo pelkė.

Ne, tai ne sacharinas. Ne dirbtinis svajonių pakaitalas, prikimštas konservantų EGyvenimas, ELūkesčiai, ELaimė ir ELikimas. Ne rožinė butaforija, apakinanti liaunų jauniklių akis, kurie po to įtiki sumeluoto gyvenimo matrica. Ne siurrealistinis, iškraipytas natiurmortas, matomas pro skaisčiai žydrą televizoriaus ekraną.

Tai cukrus. Visa niekšiškai tyra pasaulio saldybė, kurios lygiame paviršiuje atsispindi vaivorykštės. Cukrus. Sukristalizuotas iki tobulumo. Šimtaprocentinio grynumo formulė, paversta realybe. Jis nugula popieriaus lapuose ir išbyra nepriekaištingai baltu sniegu. Cukrus. Žudantis cukrus. Cukrus užima gerklę, lipni masė veržiasi į šnerves ir jas užklijuoja. Cukrus keliauja tol, kol kraujagyslės apauga stikliniais jo kristalais. Kraujas tampa permatomas. Vos vos rausvas. Jame plaukioja pasmaugti hemoglobino lavonai. Cukrus keliauja į smegenis. Kanda į liulančius drebučius ir šie po truputį gūžiasi ir kietėja. Cukrus pasiglemžia viską. Viską pasiima sau. Tik sau… Cukrus pavydus. Cukrus arogantiškas. Cukrus egocentriškas.

Ir visą laiką labai skauda.

Vieną dieną tu pradedi matyti, kaip mažoje stoties planetoje stovi riebaluotas keturiasdešimtmetis Baobabas ir storas dešras primenančiais savo pirštais kibiai maigo keturiolikmetei Rožei baltas šlaunis. Šalia stovi sugižusi ir persenusi Gyvatė su žilu kuodu ant didaktiškos galvos bei čirškančia neapykanta akyse. Ant suoliuko sėdi juodaplaukė Lapė, kurios stagarus primenantys plaukai krenta ant gličia anglimi suklijuotų akių, Lapė pakelia ploną metalo skiautelę ir teatrališkai brūkšteli jos krašteliu riešus.

Raudonas Tigras. Raudonas Eufratas.

Raudonas Eufratas. Raudonas Tigras.

Raudonas… Raudonas…

Rožės šlaunys tikriausiai iš plastilino, nes Baobabo pirštai minko jas kaip šiltą, putnią tešlą.

Raudona planeta. Raudona…

“Meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, tai žiūrėjimas kartu, ta pačia kryptimi”- cyptelėjo Egziuperi savo revoliucingu balsu ir šie žodžiai gyvatės dantimis įsikirto į infantiliai romantiškų lėlyčių sielas. Negrįžtamai. Kaip nematomas radioaktyvus vėjas. Piktybiški atomai prilipo prie sielos ir nebeatsitrauks. Laikysis įsikibę, kad ir kiek bus plaunami racionaliomis ašaromis.

Jau matau mimozą, sakančią šiuos žodžius. Liauna kaip jauno karklo gležna rykštelė, trapiomis kojomis ir nuolaidžiais pečiais. Smulkučiais, virpančiais pirštais. Plonas kaklas vos išlaiko galvą, ant kurios guli džiūstančių smilgų vainikas. Šiaudinių plaukų kasa plaikstosi hiperakytvaus vėjo gūsiuose. Miniatiūrinis, porcelianinis veidelis dreba, kai ji taria žodžius, o vandens spalvos akyse tvenkiasi ašaros. Ne sūrios. Saldžios. Kaip Egziuperi žodžiai.

O kol Mergelė kartoja visagalę meilės formulę, jos Princas pamato priešais gruboku žingsniu einančią sultingą Fizikę, kuri pažvelgia į jį nefrito žalumo akimis. Ir Mergelė lieka laukti, kol atsiras koks nors kilniaširdis riteris, kuris pakęs buvimą šalia, žiūrint ta pačia kryptimi ir nematant to, kas stovi šalia.

Mergaitės šaukštais valgo juodų raidžių cukrų, kol jų širdys apsąla ir išprotėja iš puslapių išluptose žvaigždžių projekcijose. Mergaitės nematomais minčių teptukais piešia minkštas iliuzijas. Minkštesniais už sabalo plauką šereliais braukia per trapų popierių, statydamos vanilines oro pilis.

Tik oro pilys galop ir virsta oru. Sudega popierinės žvaigždės, sienos sutrupa ir krisdamos rėžiasi giliai į sielą, palikdamos randus, o Princas nueina su Fizike nefritinėmis akimis. Galas.

-Kodėl gyvenimas toks neteisingas?
-Ar Egziuperi iš popieriaus lapų tau neminėjo, kad jis visada toks buvo, yra ir bus?

Iliuzijų ir realybės negali matyti vienu metu.

Man patinka žiūrėti Priežastinei konstantai į akis. Patinka rudose rainelėse gaudyti smulkų savo siluetą. Tokį išblukusį ir abstraktų…

Kryptinę išvestinę galima suskaičiuoti ir jos nematant. Tereikia turėti pakankamai pradinių duomenų.

Kai perkant iliuzijas įkeičiamas gyvenimas, ateina diena, kai tenka atsisakyti abiejų.

Rodyk draugams

Manote, kad mažame provincijos miestelyje yra labai ramu, saugu, jauku ir malonu gyventi, o tamsų vidurnaktį gali nieko nebijodamas išeiti pasivaikščioti ir, užvertęs galvą, spoksoti į dangų bei ieškoti, kur pasislėpė Grįžulo ratai? Manote, kad vos tik prasidėjus saulėlydžiui, visi padorūs Didelio ir gražaus miesto gyventojai skubiai užrakina visas 15-a savo 4-ių buto durų spynas ir dar įėjimą užremia pusę tonos sveriančia spinta (atsarga gėdos nedaro)? Manote, kad vos tik dangų užtemdo naktis, į Didelio ir gražaus miesto gatves išeina žmogžudžiai, plėšikai, prievartautojai bei kiti visuomenės atmatos? Turiu draugišką pasiūlymą: perskaityti šį įrašą ir mintis sudėlioti iš naujo.

Per tuos kelis mėnesius Dideliame ir gražiame mieste ne kartą teko pasivaikščioti tamsiuoju paros metu. Tai buvo ir trumpos kelionės iš bendrabučio į netoliese esančią parduotuvę, ir vizitai pas gydytoją, kaip tyčia dirbančią labai liūdnai pagarsėjusiame mikrorajone. Neigiami padariniai? Jokių. Grėsmingiausia, ką teko matyti, buvo girtų nepilnamečių „pacanų” grupelės, šlitinėjančios kartu su bronzinėje pudroje mirkytomis jauniklėmis. Maža to, saulei nusileidus Dideliame ir gražiame mieste ką nors sutikti apskritai nėra lengva. Dažniausiai tenka prasilenkti su pavieniais pensininkais, vedžiojančiais šunis arba nešančiais šiukšles. Nieko baisaus ar mirtinai pavojingo. Aišku, ir pati neieškau „įtartinų kompanijų”, kad galėčiau jiems pasimaišyti prieš akis.

Vakar vėl apturėjau kelionę į gimtus namus. Kelionė iš bendrabučio į Didelio ir gražaus miesto autobusų stotį šiuo atveju nėra labai aktuali. Dar labiau neaktualus yra sėdėjimas autobuse, laukiant, kol šis pagaliau atriedės į kelionės tikslą. Užtat labai įdomus ir nuotykingas buvo 20-ies minučių pasivaikščiojimas nuo Mažojo miestelio autobusų stoties iki tėvų namų.

Ką pastebėjau pirmiausiai? Prie parduotuvių – „forsai”. Prie kavinių – „forsai”. Prie bankų – „forsai”. Kiekvienoje automobilių stovėjimo aikštelėje – „forsai”. Prie vienintelio naktinio klubo prieigų – „forsų” seminaras tema „Kaip efektingai kankinti savo pasenusio BMW padangas”. Prie kiekvieno daugiabučio – taip pat „forsai”. Pro bažnyčią nėjau, bet, įtariu, prie jos pablukusių durų taip pat būčiau sutikusi kelias minėtas žmogystas. Pridursiu, kad mieste, kuriame dabar praleidžiu didžiąją dalį laiko, per visus tris mėnesius tokio kiekio tų padarų matyti neteko.

Aišku, „forsai” tikrai ramiai nesėdėjo ir apie žmogaus charakterio ryšį su auginto gyvūnų veisle ir plauko spalva nediskutavo. Jie rūkė, lakė degtinę ir aulų, savo sukiužusiomis geldomis bandė išraižyti „saules” sniege bei laidė pastabas, panašias į šią: „Bl#t, užp*$o mane ta višta. Pasmaugsiu aš pad%ą, jei kitą kartą p%$t neduos!”. Žavus tas visuomenės padugnių gyvenimas, labai žavus…

Vis dėlto ši kelionė nebūtų buvusi tokia kraupi, jei ne vienas, viską vainikavęs epizodas. Eina Baltuma su bent 8 kg. sveriančiu krepšiu gražia, apšviesta gatve. Mato: priešais ateina trejetas jau nebesugebančių tiesiai paeiti „forsiukų”. Problemų Baltuma nenori, todėl pasinaudoja artimiausiu pasitaikiusiu posūkiu – o gal „vyrai” nueis tiesiai. O, šventas Naivume! Po trijų minučių Baltuma už savo nugaros išgirsta gan triukšmingą juoką. Atsisuka: o ten tie patys trys „forsiukai”. Pereina į kitą gatvės pusę – trejetas iš paskos. Po poros minučių iš už nugaros atskrieja pastaba: „Davai, chebra, jamam tą, kur prieky su taše eina. Bile kas matys.”. Menka pastaba: visoje gatvėje buvo tik keturi žmonės: Baltuma ir minėti trys girti „bachūriukai”.

Kas vyksta toliau? Per pusantros milisekundės Baltuma spėja keturi kartus sukalbėti „Tėve mūsų” ir pažadėti, kad, jei liks sveika ir gyva, gimtajame mieste lankysis kaip įmanoma rečiau ir tik su keturkampių asmens sargybinių komanda. Bėgti su beveik nepakeliamu krepšiu ir 5 cm. kulnus turinčiais batais nėra labai lengva užduotis. Galimybė palikti nešiojamą kompiuterį, vadovėlius ir studijų konspektus irgi nevilioja…

Kaip viskas baigėsi? „Vyrai” po poros minučių gerokai atsiliko (matyt, alkoholis su gebėjimais tiesiai paeiti ir neapsivožti vis tik nedraugauja). Tada Baltuma dar labiau paskubino žingsnį ir greitai girtieji riteriai dingo iš akiračio. Aišku, kol pasiekė tėvų namus, ji sutiko dar ne vieną „forsų” grupelę (turbūt norint jų išvengti, tektų daryti 5-ių km. ilgio lankstą ir keliauti miestą supančiais laukais), bet šitie nieko „jamt” jau nenorėjo.

Keisčiausia, kad pagal susiformavusius stereotipus tokie „nuotykiai” turėtų tykoti ne provincijos miestelyje, o didmiestyje. Vis dėlto, bent jau mano atveju, yra atvirkščiai. Gal virš mano gimtojo miesto yra kritęs koks nors prakeiksmas, kad panašūs įvykiai kartojasi ganėtinai dažnai? Pradedant pro šalį važiuojančiais „kietais bachūrais”, kurie taip ir taikosi tikslingai pervažiuoti per balą: kad tik tave aptaškytų, ir baigiant dvokiančiais 40-mečiais, burbuliuojančiais „Kokia graži merga praėjo”. Atrodo, kad pas tėvus tuoj galėsiu atvažiuoti nebent su tanku, nes pro „forsus” ir kitas „jamančias” atmatas neis praeiti.

Šiuo metu galvoju, kas geriau: pipirinių dujų balionėlis ar dujinis pistoletas. Kitą kartą į gimtąjį miestą grįšiu tik su viena iš šių smulkmenėlių. O mieliems trims „forsiukams” palinkėsiu: „vyrai”, kad Jums tam tikra vieta nudžiūtų iki to laiko, kai sugebėsite ką nors „pajamt”.

Rodyk draugams

Yra Lietuvoje viena vieta: kaimas prie pat Nemuno. Žavus. Magiškas. Kerintis. Trūksta tik tolumoje stūksančios pilies, kurios raudoni kuorai švytėtų neoniniame saulėlydyje. Sudūlėjusi istorija, įrėžta supelijusiuose puslapiuose sako, kad kažkurioje pusėje upės pilis vis tik buvo. Siunčiu laikui skambų, disonansais aidintį antausį už tai, kad kuorus šiandien galiu tik įsivaizduoti: kilnoti savo pilį iš vienos vietos į kitą ir įsivaizduoti, kur ji atrodytų geriau.

Ten stūkso bronziniai dvarų pastatai, kur dabar gyvena… Velniai žino, kas.

Pavasarį Nemunas patvinsta, kartais pabučiuodamas bailių namų, stypsančių toli nuo jo kranto, sienas, ir užlietose pievose įsikuria trapios gulbės. Jos plaukioja drumzliname vandenyje ir laukia, kol kas nors atsistos prie pat didelės balos krašto ir pradės joms mėtyti minkštą batoną.

Miela.

Ne visai.

Yra namas. Jausmas? Nejauku. Šalta. Krečia drebulys.

Kuo toliau, tuo labiau nematau tikslo apsimetinėti. „Šventas melas”. „Nedrumsti vandens”. „Vis tiek nieko nepakeisi”. „Dėl šventos ramybės”.

Sukąsti silpnus dantis ir laukti. Galbūt vėliau, kitą dieną, po metų, kada nors…

Niekada… Niekada…

Nepasikeis.

Prasmė? Kur ji? Palaukti, kol neliks tų, kuriuos galimai įskaudinsiu? O kodėl? Nes taip „reikia”?

Tai lyg adata, įsmeigta į dantį ir užplombuota. Skauda. Pūliuoja. Norėčiau, kad vieną dieną tai užsibaigtų. Vienaip ar kitaip. Kol kas nė viena alternatyva neatrodo gera.

Žinau: manimi nepatikėtų. Manęs nekęstų. Būčiau ta, kuri sutepė mirusio žmogaus atminimą dėl savo emocijų. Nuoskaudų, kurių, jų galva, neturi būti. Nes „taip niekas nedaro”. „Taip niekas nesijaučia”.

Kažkur už tobulybės šešėlio pradingo vaikas. Tobulybė mirė. Vaikas išėjo. Kai kurių žmonių akyse tobulybė dar pripildyta šleikščiai dieviškos energijos, palaikančios priplėkusiai saldžią prisiminimo gyvybę. Vaikas dar tebetūno tobulybės šešėlyje.

Man sako, kad turėčiau užmiršti.

Kaip tai padaryti, kai turiu reguliariai apsimetinėti, jog „viskas buvo gerai”?

Rodyk draugams

Aš esu Baltuma.

Aš rašau blog‘ą.

Skamba kaip pamėlynavusio nelaimėlio prisipažinimas pirmame anoniminių alkoholikų susirinkime?

Galbūt. Jei mano blog‘as būtų žmogus, jis būtų ketvirtoji konstanta.

Kodėl aš rašau? Tai – dalybos. Aš suprojektuoju savo pasaulio krislelius į regimybę – popieriaus lapą iš tvarkingai išrikiuotų pikselių – ir paleidžiu jį į bekraštes virtualaus neono erdves. Galite imti mano projekcijas ir įsileisti į saviškį pasaulį. Tik kartais jos būna per daug iškreiptos ir nutolusios nuo realybės. Nenuostabu. Projekcija nėra tapati originalui.

Taip, aš norėčiau, kad pasaulyje nebūtų „supermamų”, manančių, jog „diržas – nieko čia blogo”, o užaugęs vaikas „dar padėkos už tai, kad įkrėčiau į kailį”*, susireikšminusių kvailių, kurie galvoja, kad „man atrodo” būtinai reiškia „tai yra tiesa”, susiraukusių, sustirusių pseudointelektualų, temokančių virkauti „Vaje, vaje, Kalėdos knygos perkamos labiau nei Šerelytės ir Tamošaičio, vaje, vaje!” ar bukos, perokside išmaudytos „VaJerGau” pupyčių gvardijos. Puiku, jei kas nors, perskaitęs mano įrašus, paspaudžia smegenų įjungimo mygtuką. Vis dėlto aš nekelsiu tragedijos, jei vienas mano įrašas neapvers pasaulio aukštyn kojomis.

Nesu iš tų žmonių, kuriuos sustabdyti galima klausimu „O kas tau iš to?”. Atsakau: dažniausiai – nieko. Tik aš nepriklausau ypatų, kurioms niekas už jų kiemo ribos nerūpi, gvardijai. Jei galiu bent jau konstatuoti problemą, aš taip ir padarysiu. Jei problema lįs į akis dar kartą, aš vėl tėkšiu ją ant virtualaus popieriaus. Juk kartais nuo konstatavimo daug kas ir prasideda. Pirma reikia žinoti, kad problema yra, o po to bandyti ją sunaikinti.

Aš neturiu nei vizijos, nei misijos. Aš tiesiog atsispindžiu žodžiuose. Mano blog‘as nėra skirtas vienai konkrečiai sričiai. Jame rasite visą spektrą projekcijų. Nuo emocijų iki faktų. Nuo laimės iki nevilties.

Ir, taip, aš turiu visas emocijas. Moku ne tik džiaugtis, bet ir pykti. Suprantu: bent jau blogas.lt erdvėje pyktis yra panašus į raganavimą inkvizicijos laikais. Laužu nenubaus, bet moralizuojančiu žvilgsniu tikrai. Tu gali mylėti, gali džiaugtis, gali liūdėti, gali jausti gėdą, bet nebegali pykti. Pykti čia amoralu. Jei tik supyksti, atsiranda minia „tyrų” teisuolių, pasiruošusių tau paaiškinti, kaip blogai tu elgiesi. Sovietų sąjungoje nebuvo sekso. Blogas.lt nėra pykčio.

Mane kartais pykina nuo to apsimestinio, neurotiško optimizmo. Filmas „Stepfordo blog‘eriai”. Lyg tai, kad aš pykstu, o jūs tvarkingai rauginate neigiamų emocijų mieles ir apsimetate, kad jų nėra, suteiktų Jums kokią nors teisę mane mokyti gyventi. Pykti natūralu. Žmogiška. Pyktis yra tokia pati emocija, kaip ir visos kitos. Neapsimeskite dievybėmis. Neišeis.

Taip, aš moku pykti. Ir nežadu savo pykčio atsižadėti. „Veltui švaistai energiją pykdami, geriau pasidžiaugtum kažkuo.”. Skamba kaip „Geriau nusipjauk vieną ranką ir vietoje jos įsitaisyk kojos protezą.”. Kodėl aš turėčiau išplėšti dalelę savo sielos ir išmesti ją į šiukšlinę? Vien dėl to, kad ta dalelė – pyktis?

Ne, pykčio neišplėši. Pyktis lieka. Galima kiek nori marinuoti jį, krauti į emocinio šaldytuvo lentynėles ir apsimesti, kad sunaikinai šią emociją. Iki to momento, kai plonasienių stiklainėlių turinys surūgs ir sprogs, palikdamas aplink tik sulaužytus baldus, išmėtytas kosmetikos dėžutes ir kvepalų buteliukų šukes. Pyktis niekur nedingsta. Jis laukia savo valandos. Jis atsiims energiją, kurios Jūs jam nedavėte. Atsiims su palūkanomis. Ir geriau aš paleisiu pyktį į orą iš karto, o ne lauksiu, kol jis subręs ir grįš suvesti sąskaitų su manimi.

Ir, beje, kas man iš to džiaugsmo vietoj pykčio. Tas džiaugsmas būtų apsimestinis. Fikcija. Užnuodytas pakaitalas. Kartą mačiau krūvą „labai pozityvios ir optimistiškos” mergaitės nuotraukų. Visose ji šypsosi. Tik ta šypsena suręsta iš prievarta iškreiptų veido raumenų. Netikra. Gyvenimo užspausto žmogaus vypsnys, spinduliuojantis noru čiupti revolverį, užtaisyti jį, švelniai prispausti vamzdį prie smilkinio ir spustelėti gaiduką. Suskaičiuokite, kiek gyvenimu patenkintų, laimingų žmonių baigia gyvenimą savižudybe. Manau, bent po vieną tokį atvejį tikrai girdėjote.

Taip, aš moku pykti.

Taip, būna atvejų, kai rašau tiesmukai, šiurkščiai, aštriai ir piktai.

Ne, aš net negalvoju vaidinti malonios, itin taktiškos damutės, prie kiekvieno sakinio priduriančios „Čia tik mano nuomonė”. Jei su manimi bus elgiamasi negražiai, aš geru neatsakysiu. Aš irgi elgsiuosi bjauriai.

Jei norite, skaitykite. Jei norite, komentuokite. Jei norite, girkite. Jei norite, kritikuokite. Tik ne viską aš priimsiu.

Įspėju iš anksto: klausimas „Iš kur pas tave tiek pykčio?” yra beprasmis. Nieko tuo nepakeisite. Aš savo rankos nepjausiu ir vietoj jos kojos protezo nesitaisysiu. Be to, nemanau, kad pas mane to pykčio yra tiek daug. Tiesiog aš nesigėdiju tos emocijos ir nesikratau jos kaip neįgalaus vaiko, o dalis Jūsų apsimeta, kad užslopintas pyktis neras kelių prasiveržti.

Žinau, kad ir po šio įrašo atsiras tų, kurie baisėsis mano piktumu. Tegul. Netrukdysiu, o palauksiu konservų stiklainių sprogimo.

Baltuma

*Didžiausią pyktį keliantis dalykas. Jei kam nors mano praėję įrašai atrodo labai pikti, tai perskaitę įrašą šia tema, tie asmenys nualptų iš siaubo.

Rodyk draugams

Pasižvalgysiu po savo kiemą. Aš žiūriu MTV, jau dešimtmetį ištikimai seku „Euroviziją”, skaitau „Panelę”, „Cosmopolitan”, retkarčiais paklausau Backstreet Boys („Incomplete” man – viena gražiausių dainų pasaulyje), Alexandros Burke ar kitų pop muzikos atlikėjų, perskaičiau „Da Vinčio kodą”, „Angelus ir demonus”, visą „Hario Poterio” seriją (ir man šios knygos patiko), žinau, kurioje grupėje dainuoja Nijolė Pareigytė ir, maža to, dešimtmetį uoliai žiūrėjau muilo operas. Ar jaučiuosi „nubukinta”? Ne. Ar jaučiuosi sukvailėjusi? Ne. Ar jaučiuosi veltui iššvaisčiusi laiką? Ne. Aš net džiaugiuosi, kad galiu atskirti Fernando Colungą nuo Jorge Aravena‘os ar žinau, kas atstovavo Estijai, kai ši laimėjo „Euroviziją”.

Skeptiškai žiūriu į tuos asmenis, kurie aimanuoja dėl populiariosios kultūros „blogybių”. Tai man primena iš „Maximos” su pilnais krepšiais prekių išeinančios namų šeimininkės dejavimą, kad visos prekės „Maximoje” nekokybiškos. Masinė kultūra – ne vien Zvonkė ir ne vien blogybės. Kaltinti šį reiškinį dėl visų intelektinių ir socialinių problemų yra taip pat absurdiška, kaip teigti, kad Žemė yra tetraedro formos.

Aišku, taip pat naivu yra sakyti, kad populiarioji kultūra nedaro jokios įtakos mūsų gyvenimams. Didžioji dauguma pasaulio homo sapiens yra vienokiu ar kitokiu būdu jos veikiami. Vis dėlto ta įtaka nėra tokia milžiniška, kaip linkę teigti masinės kultūros kritikai.

Visos kultūros srovės realiai gali padaryti du dalykus: „prisistatyti” žmonėms ir taip švelniai paskatinti juos ja domėtis arba ieškoti alternatyvų. Toliau veikia pats žmogus, jo interesai, pasaulėžiūra, simpatijos bei antipatijos ir protas. Populiarioji kultūra nė vienam žmogui nelaiko pistoleto prie smilkinio ir negrasina mirtimi, jei šis jos nedievins. Būti jos dalimi ar ne – individualus kiekvieno homo sapiens pasirinkimas. Mes patys atsirenkame, kas mums yra priimtina.

Išmintis ir intelektas slepiasi ne rimtojoje literatūroje. Taipogi naivumas bei trumparegiškumas gyvena ne masinėje kultūroje. Esu susidūrusi su ne vienu žmogumi, kuris visus pasaulinės klasikos kūrinius greičiausiai moka mintinai, bet su sausu jų atpasakojimu šių ypatų „intelektas” ir išsenka. Taip pat ne kartą teko bendrauti su asmenimis, per visą gyvenimą neskaičiusiais jokios A. Škėmos ar R. Granausko rašliavos, bet jie yra žymiai protingesni ir įžvalgesni už minėtas „protingų” knygų žiurkes. Leisiu sau pasikartoti: ne knygose gyvena intelektas. Jis gyvena mumyse. Intelektą apibrėžia ne perskaitytų A. Kamiu, E. M. Remarko ar F. Kafkos kūrinių skaičius. Jis gimsta iš mūsų reakcijų į aplinką, gyvenimišką patirtį, kultūrą, mus supančius žmones. Jei žmogus nesugeba daryti išmintingų išvadų, joks „Gyvenimas po klevu” jam proto ir nepridės.

Dėl šios priežasties apšaukti populiariąją kultūrą bukinančia, skatinančia smurtą ir kvailinančia nėra protinga. Bet kurios kultūrinės srovės galią falsifikuoja ja sekantys žmonės. Kokią įtaką turėtų masinė kultūra, jei nebūtų ja besidominčių žmonių? Jokios. Argumentai „Jauną žmogų labai lengva paveikti” ar „Žmonės stengiasi lygiuotis į televizijoje rodomas žvaigždes” yra beveik niekiniai. Jei asmenybė pakankamai nuovoki, ji atsirinks, kas jai naudinga. Juk ne kiekvienas „Saulėlydį” perskaitęs žmogus tapo jo gerbėju ir ne kiekvienas „Tomą ir Džerį” pažiūrėjęs vaikas čiumpa plaktuką ir puola į gatvę daužyti kaimynų galvų. Nereikėtų dėl dalies žmonijos nesugebėjimo naudotis smegenimis kaltinti masinės kultūros.

Populiarioji kultūra – ne blogis. Ji pasauliui davė pakankamai daug gero: galybę puikių filmų, tuntus gražių dainų, įdomių serialų ir net pasauline klasika dabar laikomų kūrinių (E. M. Remarko „Vakarų fronte nieko naujo” savo laiku buvo perkamiausias vokiškas romanas). Nesu skaičiusi geresnių lietuviškų knygų už E. Kalėdos trilogiją „Nemylimi”, „Svetimi”, „Pasmerkti”. Happyendless muzika – beveik šedevrai, o Kristupą Krivicką, Kariną Krysko ar Gytę Gecevičiūtę-Želnienę pavadinti bukais liežuvis man neapsiverstų. Kita vertus, apie sėkmingiausią Lietuvos nuotaką man geriau net neužsiminti, madam Papul apskritai sukelia alergiją, pamačiusi ateinančio „Šok su manim” sezono dalyvius, pasijuntu šlykščiai, o „Kelio į žvaigždes” gamybos dainas laikau pasityčiojimu iš muzikos.

Kiekvienas žmogus renkasi, kaip jam reaguoti į atitinkamus gyvenimo aspektus. Populiarioji kultūra nekalta dėl to, kad kai kurie žmonės yra menkesnio intelekto. Norint būti protingu, reikia mokėti tinkamai naudotis savo smegenimis. Jeigu neturi to sugebėjimo, net ir protingiausia knyga genijumi tavęs nepavers. Ir, kad ir kaip paradoksaliai tai atrodytų, protingiausi mano sutikti žmonės ne Dostojevskį citavo.

Rodyk draugams

Sakote neįmanoma? Įmanoma, ir aš beveik praktiškai žinau kaip. Tai būtų visiškai novatoriškas ir tobulai pritaikytas mūsų krašto publikai projektas– realybės šou „dugnas“.

(Iš karto noriu prisipažinti kad nesu šios idėjos autorius, „copywraitas“ turėtų priklausyti tokiam mano bičiuliui Juozui iš Kauno, aš tik galbūt vienintelis įžvelgiau jos perspektyvą, išsaugojau atmintyje ir leidau sau šiek tiek ją apgludinti, adaptuoti pagal susidariusią šiuo metu rinkos padėtį.)

Dabar pati idėja:

„Tikros realybės šou „Dugnas““

Aprašymas (tv antenai):

„Tikrosios realybės šou Dugnas“, tai pusiau realiu laiku vykstanti dokumentika, kurios metu pamatysime ne tik daug įdomių užduočių, estafečių ar išgyvenimų, bet ir daug ko pasimokysime apie tikrąją žmogaus prigimtį.

Dvylika dalyvių, iš visos Lietuvos dešimt savaičių gyvens, tiksliau egzistuos, o dar tiksliau bandys išlikti izoliuotoje ir visai žmoniškam gyvenimui nepritaikytoje aplinkoje, kur kovodami su šalčiu, drėgme, prasta mityba, vieni kitais ir savimi bandys įrodyti Tau, mielas žiūrove, kad yra verti pagrindinio prizo– naujo gyvenimo“

Idėjos aprašas:

Įvairiuose Lietuvos miestuose ir kaimuose vykdoma atranka (rodoma įvadinėse serijose), kurios metu surenkama 12 dalyvių. Tai turėtų būti visiški degeneratai– įvairūs prasilakėliai, veltėdžiai, narkomanai, vagys recidyvistai, ir šiaip visi kurie nusispjovę ant moralės normų ir jau pasiekę, pagal mūsų socialinės visuomenės nuostatas visišką „Dugną“. Dalyviai, arba kitaip– personažai atrenkami tokie, kad būtų surinkta kuo margesnė kompanija. Asmenybės turėtų būti kuo spalvingesnės, išsiskiriančios ir tarpusavyje nesuderinamos, kad žiūrovui būtų įdomiau, ir susidarytų kuo daugiau įvairių spontaniškų situacijų dalyviams tarpusavyje komunikuojant viso šou metu.

Dalyviai, kuriems pavyksta pereiti atranką, iškarto po rezultatų paskelbimo, atskiriami nuo jų įprastos aplinkos, ir apgyvendinami uždarose realybės šou patalpose, kur nebus jokio ryšio su išoriniu pasauliu visą filmavimo laikotarpį, kol iškris iš žaidimo, arba iki finalo, kuris turėtų vykti po dešimties savaičių.(Aišku nebent rėmėjas būtų viena iš mobilaus ryšio bendrovių, tada to ryšio tektų šiek tiek suteikti)

Pačios patalpos, kuriose vyks visas filmavimas neturėtų būti tinkamos gyventi, turėtų galimybę visiškam izoliavimui nuo išorės, turėtų būti atokiau nuo didžiųjų miestų, sudarytos iš keleto atskirų erdvių ir pakankamai didelės įvairių estafečių ir užduočių vykdymui. Manau tam puikiai tiktų koks apleistas buvusios karinės bazės bunkeris. Drėgmė, šaltis tamsa ir betonas turėtų būti pagrindinė tematika. Ir dar– visiškai jokių komunalinių patogumų.

Šou eigoje, dalyviai atlikinės įvairiausias iš anksto socialinių mokslų žinovų sukurtas užduotis, kurių visų pagrindinė tema būtų nepasitikėjimas, savanaudiškumas, klasta, pavydas ir panašios savybės. Dalyviai, kad įveiktų išbandymus turės parodyti savo „tikrąjį aš“, atsisakyti paskutinių žmogiškumo likučių, ir siekti tikslo „Bet kokia kaina“. Teisingai įvykdę užduotis dalyviai bus skatinami įvairiais jų gyvenimo sąlygas gerinančiais prizais, tarkim šiltesniais rūbais, miegmaišiais, papildomu maisto daviniu, o vienas, pats uoliausias– bilietą į kitą etapą, apeinant balsavimus ir kitas galimybes iškristi.

Pagrindinis viso šou prizas būtų ala didžiausia visų dalyvių siekiamybė, tai „naujas gyvenimas“– naujas gyvenimas nuo A iki Z, tai nebrangus vieno kambario butas; darbas su terminuota vienerių metų sutartimi vienoje iš rėmėjų įmonių; „reprezantacinės lėšos“ kažkur 50000 litų, skirtų naujam garderobui, buities rūpestėliams susitvarkyti; reabilitacijos kursai; įvaizdžio specialisto konsultacija ir abonentas tinklapyje www.darnipora.lt– padorios antrosios pusės paieškoms.

Pagrindimas:

Šis projektas turi milžinišką potencialą nes:

1. 1. 1. Didžiajai daugumai patinka matyti kaip kažkam nesiseka, įpatyngai matyti kaip kažkam nesiseka labai smarkiai.
      2. Žiūrėdami į padugnes ir niekšiškus poelgius žiūrovai tarsi patys pasijaučia geresni( mintyse norom nenorom iškyla „aš taip niekada nesu pasielgęs/niekada taip nepasielgčiau).
      3. Iš „moraliosios“ pusės– taigi čia labai kilnus tikslas, naujas gyvenimas, antras šansas, drąstiški pasikeitimai į gerą ir taip toliau
      4. Kadangi personažų asmenybės bus labai skirtingos, kiekvienas žiūrovas galės susirasti sau favoritą, už jį sirgti ir balsuoti ir taip toliau.
      5. Projektas turėtų išliekamają vertę ir jam pasibaigus, galima po to imti interviu iš dalyvių, kurti atskiras laidas apie tai kaip „tai pakeitė mano gyvenimą“
      6. Neribotos rėmimo galimybės, nuo mobilaus ryšio bendrovių (tele2 veikia net „bunkeryje“), komercinių festivalių (be2geva–paganyk savo vidinį bom’žą), skalbimo priemonių (nuplaus viską, netgi tavo nešvarią sąžinę), alkoholinių gėrimų (kai pasiekiu „dugną“, atsikemšu kitą) ir taip toliau ir panašiai. Galimybės įkišti paslaugas ar produktus yra visiškai neribotos, juk „kai nieko neturi, tai reikia visko“

Galimi šūkių variantai:

„Pasiekus „Dugną“ lengva atsispirti“

„Žiūrim į gyvenimą „Dugne“, ir nereik žiūrėt daugiau į save“

„ „Dugnas“– realiausias antras šansas“

„ „Dugną“ tik pasižiūriu, ir kaip gerai gyvenu suprantu“

„Padėki nerimą bei problemas į šalį ir kaip kiti blogai gyvena pažiūrėk!“

Wikas Wikutauskas

Gyvenimo blogas.lt taisyklės:

1. Jokios kritikos.
2. Kritika – blogis!
3. Gink dieve, jokios kritikos!
4. Jau tik nesumanyk reikšti kritiką.
5. Jei ekstremaliais išimtiniais atvejais prireiks kritikuoti, prašome tai daryti kuo švelniau, kuo atsargiau ir kuo labiau padlaižiaujant. Tarsi bandytumėte įtikinti piktą šunį Jūsų nepulti. Pavyzdys: „Aš labai atsiprašau, dovanokite, panele, tai Jūsų ir tik Jūsų asmeninis reikalas, aš tikrai galiu būti ir greičiausiai esu neteisi, bet žodyje „džiauktis” rašoma ne „k”, o „g” raidė.”
6. Už bet kokią aštresnę, ironiškesnę arba sarkastiškesnę kritiką Jūs susilauksite teisėto bendruomenės linčo teismo.
7. Nepatinka – neskaityk! Ir nekomentuok! Geriau: net jei ir nepatinka, paspausk „Patiko” ir parašyk šlovinantį komentarą. Beje, dėjau aš ant Jūsų nuomonės, bet garbinantys komentarai man vis tiek labai patinka.
8. Tu taip parašyti nesugebėtum, todėl ir kritikuoji.
9. Banalybės – gerai.
10. Analfabetai – dar geriau.
11. „Copy – Paste” – aukščiausia klasė.

Kartais rimtai susiruošiu prakeikti savo tėvus, gimines, mokytojus ir kitus žmones, kurie mane auklėjo bei įskiepijo šiokį tokį supratimą apie mandagumą, pagarbą kito žmogaus darbui bei kitus, realiame pasaulyje, regis, daugumai žmonių yra be vargo suprantami. Tik ne šioje svetainėje. Blogas.lt daugeliu šių atžvilgių yra kaip realybės negatyvas: viskas atvirkščiai. Galima perfrazuoti vieną Balio Sruogos frazę: ko verti visi moraliniai principai, kai niekam tai neberūpi.

Įsivaizduokime: ši blogosfera yra atskiras pasaulis. Situacija: vagis apvogė bobutę ir išsinešė jos viso gyvenimo santaupas. Tolimesni įvykiai realiame pasaulyje: bobutė praneša policijai, pradedamas tyrimas. Greitai atsiranda keletas liudininkų, mačiusių vagį. Pagal jų parodymus, sudaromas vagies fotorobotas. Nusikaltėlis veikiai suimamas, po neilgo teismo pasodinamas už grotų, bobutė atgauna savo pinigus ir toliau laimingai gyvena.

O dabar pažvelkime, kokie tolimesni įvykiai laukia blogas.lt pasaulyje: iškart po įvykdyto nusikaltimo, vagis aplanko tos pačios bobutės kaimynus, kur išdidžiai, su smulkmenomis papasakoja, ką padaręs, netgi parodo vogtus pinigus. Kaimynų reakcija įvairi: kai kurie vagį pavaišina kava, brendžiuku ir saldainiais, papasakoja, kad ir jie taip darą (suprask, vagia iš bobučių bei kitų blogas.lt pasaulio gyventojų). Dar kiti pagiria vagį: „Kaip faina, aš irgi taip norėčiau”. Pusė tokių ilgai nedelsdami nukulniuoja pas tą pačią bobutę ir pavagia viską, ką tik galima panešti. Bobutei lieka sena lova. Treti piktinasi, bet tyli: kam kištis į svetimus reikalus? Ketvirti, drąsiausieji, papasakoja bobutei, kas nutiko, bei praneša policijai. Iš policijos reakcijos nėra, be to, vagies gerbėjai drąsuolius dar gerokai prikula ir prigrasina kitą kartą tylėti: kam kišasi ne į savo reikalus?

Tuo tarpu bobutė atkakliai mindo policijos slenkstį. Penkis kartus ji eina rašyti pareiškimo. Jokių vaisių tai neduoda. Galų gale, šeštąjį kartą, policija imasi šiokių tokių veiksmų. Vagis šiaip ne taip randamas, bet tuoj pat paleidžiamas dėl „neaiškių nusikaltimo aplinkybių”. Nusikaltėlio gerbėjai taip prikula bobutę, kad toji vos nenukeliauja pas poną Dievą. Vėliau jie prikula ir tuos, kurie išdrįso liudyti bobutės naudai: kam vėl kišosi ne į savo reikalus? Po savaitės nuo šio linčo teismo, laidojami trys bobutės gynėjai, kuriuos užmušė vagies „gvardija”. Teisėsaugos organų darbuotojai tuo metu sutartinai krapštosi nagus ir skaito žurnalą „Žmonės”.

Po ilgų mėnesių pagaliau įvyksta teismas. Teisėjas visiškai išteisina vagį, o vietoj jo nuteisia bobutę. Bausmė: kalėjimas iki gyvos galvos be teisės būti paleistai anksčiau laiko. Sprendimo priežastis: „Bobutė yra pati kalta dėl vagystės, nes turėjo pinigų, kurie sugundė vagį.”. Tokiu sprendimu niekas nesistebi. Tokia gyvenimo blogas.lt logika. Po teismo viskas vyksta po senovei: teisėsauga krapšto nagus ir aptarinėja naujausias Marinos Papovos iš grupės „Ojergau krūtinės” gyvenimo smulkmenas. Vagies gerbėjai prikula nepatenkintus teisėjo sprendimu: gal jau gana kištis ne į savo reikalus? Didžioji pasaulio dalis piktinasi, bet tyli ir taikstosi. O vagis tą pačią dieną, po teismo, apšvarina kitos bobutės namus. Šioji į policiją jau nebesikreipia…

Pastarojoje realybėje visa ši blogosfera ir gyvena. Kartais atrodo, kad blogas.lt vartotojai dalijasi į dvi bendruomenes: tie, su kuriais dar įmanoma susišnekėti, ir tie, kurie savo smegenis jau seniai atidavė žmonėms, kurie jomis mokės naudotis geriau. O šitų egzempliorių turbūt reikia saugotis taip, kai kiekvienas klasikinis vampyras saugosi saulės šviesos. Kai dievas sumaišė Babelio bokšto statytojų kalbas, tai kalbai, kurią suprastų minėtieji vietiniai individai, žmonių nebeliko.

Ne per seniausiai po vienu savo įrašu radau tokį Kvankos komentarą:

Pritariu dėl to, kad tokią kritiką skaityti nemalonu. Ir ne tik nemalonu, bet norisi imti ir skelti gerą antausį “kritikui”. Jeigu paprašai jo paaiškinti, kas jam užkliuvo arba, kodėl jis tokios nuomonės, tuomet prasideda “balaganas”, kurio metu tu susigadini nuotaiką ir pamanai, kad tau šiam blog’e turbūt ne vieta. Tokių incidentų pastebiu dažnai. Nors savo blog’e dar neteko matyti, bet man užverda kraujas, pamačius kaip ginasi kitos merginos, kai “kritikai” “sukritikuoja” jų rašinius. Tikiuosi, kad dalis “kritikų” perskaitė šį straipsnį ir “pasuskę” smegenėles, supras, kad kritika, tai visai ne “stumimas”. Ir, kad “stumiant” tu nekritikuoji, o rodai savo neišsilavinimo lygį…

Taip, kritiką iš serijos „čia viskas – šūdas, nes aš taip pasakiau” skaityti nėra malonu. Vis dėlto kritikuojamiesiems kartais taip ir norisi pasakyti: „Kuo sumoki, tuo ir grąžą gauni”. Suprask: kokį įrašą parašei, toks ir komentaras po juo. Dar kitaip tariant: bandau šnekėti tau suprantama kalba. Bėda ta, kad ir tokios šnekos niekas nesupranta

Didelei daliai bloger‘ių nemaloni absoliučiai VISA kritika, kad ir kokia jos forma būtų. Dar nespėjus parašyti komentaro, galimiems kritikams jau kalamas ešafotas ir ruošiamos kartuvės. Jei kritika reiškiama su milžinišku, protu nesuvokiamu baimingu atsargumu, kritikuojamasis kartais ją dar ir pakenčia. Bet tikras vargas tam kritikui, kuris savo mintis rėžė šiek tiek aštriau, tiesmukiau, ar, o siaube, panaudojo ironiją bei sarkazmą. Tada sulekia kritikuojamasis su savo „gvardija” ir taip žodžiais nuplaka kritiką, kad tam net akyse žalia pasidaro. Galų gale garbingasis kritikuotasis dar išdidžiai, su neslepiama puikybe teškia kažką panašaus į „Taip, aš visiškai nemoku priimti kritikos”. Ir tu, žmogau, kad nori, kiniškai tokiai asmenybei aiškink, jog nesugebėjimas priimti kritikos yra savikritikos trūkumo, arogancijos ir nebrandumo ženklas, o ne kažkokio mistinio „kietumo”, kuriuo reikėtų didžiuotis, požymis.

Kitas atskiras reikalas yra kritikuojamųjų „atsikirtinėjimas” kritikams. Ypatingų „perliukų” ten tiek daug, kad nei verk, nei juokis. Dar viena kreivų veidrodžių karalystė, kurioje išnyksta bet kokia logika. Ten bet koks statistinis vienetas, kurio įrašo pavadinime, nei daug, nei mažai, tik 100% keiksmažodžių, gali pasakyti, jog keiksmai iš jo lūpų sklinda retai. Maža to, tokį „minties galiūną” jo gerbėjai dar pašlovins, o kritiką pakars, kad specialiai tokiems reikalams pastatytos virtualios kartuvės tuščios nestovėtų.

Jei kada nors sudarinėsiu kvailiausių frazių top‘ą, jo pirmoje vietoje neabejotinai puikuosis „Nepatinka – neskaityk!”. Visų pirma norisi šį komentarą propaguojančių asmenų paklausti: kas mes? Gal ekstrasensai, kad iš pavadinimo atspėtume, ar konkretus įrašas mums nepatiks? O gal mums reikia vadovautis „geležine” ir tuo pat metu jau anekdotu tapusia mano brolio logika „Šito maisto dar neragavau, bet žinau, kad man nepatiks”? Informuoju: (nors turbūt reikėtų iškart rašyti kinišką, arabišką ir indišką vertimus, nes tie, kuriems bandau tai pasakyti, vargiai supranta lietuviškai) mes pirma įrašą perskaitome, o tada sprendžiame, ar jis mums patinka. Ne „pirma sprendžiame, ar patinka, o po to skaitome”, o perskaitome ir tada darome išvadas. Ar aišku? Dėl visa pikto pakartosiu dar kartą. Punktas nr. 1: Skaitome įrašą. Punktas nr. 2: Galvojame, ar patiko. Net mygtukas „Patiko” yra po įrašu, o ne virš jo, kas būtų, jei galiotų logika „Nepatinka – neskaityk”.

Maža to, ką jau rašiau, „Nepatinka – neskaityk” turi vieną, beveik neatskiriamą palydovą. Jis vadinasi „Nepatinka – ignoruok ir komentarų nerašyk”. Vėlgi viskas atsimuša į milžinišką kritikuojamojo ego, rožiniu šydu užgožusį realybės dangų, ir nemokėjimą priimti jokios kritikos. Kai komentarai šlovinantys – „Prašom, komentatoriai mielieji, jauskitės kaip namie!”. Kai tik apsireiškia kritikai – „Šluotą, miela „gvardija”, į nagus ir vejam tą kritikėlį lauk!”. Ir veja. Uoliai veja. Situacija labai nutolusi nuo realybės: pasaulyje už blogas.lt sienų kritika yra visiems suprantamas reiškinys. Be kritikos tobulėjimas sunkiai įmanomas. Kritikuojami buvo ir yra netgi žinomi bei pripažinti kūrėjai. Ar nors vienas nuo to numirė? Tai kodėl šioje svetainėje už kritiką baudžiama kaip už karo nusikaltimus? Rimtai prašau: bent vienas iš tų „Nepatinka – neskaityk” šalininkų, paaiškinkite, kodėl kritika Jums taip nepatinka. Toks įspūdis, kad kai kuriems bloger‘iams kritika yra tarsi kalio cianidas, kurio reikia saugotis kaip žydui kiaulienos. Ak, taip! Juk rausvai dangų spalvinantis ego nepakenčia net menkiausių abejonių savo globotinio tobulumu. Beje, jei jau taip nesinori sulaukti kritikuojančių komentarų, visada galima komentarus visai išjungti… Tiesa, juk tada ir šlovinimų nebesulauksite, ar ne? Gaila, teks blokuoti visus komentarus, juos trinti, arba turėti omenyje, kad sulauksite kritikos, bei tikėtis, jog kažkada informatikos asai sukurs „kritikos” filtrą.

Kitas ne mažiau populiarus komentaras: „Tu taip nesugebėtum, todėl kritikuoji”. Žinoma, kai kurie taip nesugebėtų (nekalbu apie tai, kad kai kurie žmonės net kankinami tokių kvailysčių parašyti nesugebėtų). Todėl jie to ir nerašo. Ar jau taip sunku tai suprasti?

Važiuojame toliau ir pririedame prie paskutinių blogas.lt logikos „perliukų“. Kas yra labiausiai gerbtini šios blogosferos vartotojai? Neabejotinai – analfabetai (gerai, sakysiu tiesą: analfabetės) ir įgudusios „Copy – Paste” funkcijos vartotojos. Pradėsiu nuo pastarųjų. Retorinis klausimas: ar man verta vargti, barbenant pirštus į klaviatūrą, renkant tekstą apie etiką, autoriaus teises, pagarbą kito žmogaus darbui ir kitus dalykus, kurie turėtų būti savaime suprantami? Turbūt, kad ne. Nebent kiniškai. Vietiniai dėsniai šiuo atveju labai paprasti: 101-ą kartą pasirodęs įrašas gali laisvai pasirodyti ir 102-ą kartą. Nesvarbu, kad didžioji dauguma žmonių jau bus jį skaitę. Nesvarbu, kad jis visiems jau nusibodęs iki gyvo kaulo. Po tuo įrašu vis tiek puikuosis šūsnis šlovinančių komentarų, o bet koks bandymas kritikuoti atsimuš į plieninius „Man patinka, todėl įsidėjau” ir „Nepatinka – neskaityk”. Ir tai bus pats švelniausias variantas. Sunkesniu atveju kritikuojamasis susiras dar N + K įrašų iš serijos „buvo” ir juos iš principo įsidės į savo blog‘ą. Suprask: „Matai, kokia aš kieta, nerūpi man jūsų nuomonė”. Šitokie įvykiai apskritai turbūt jau nieko nebestebina. Keista tik, kaip visas blog‘as nemirga kopijuojamais Enorcos, Hashisher‘io ir kitų populiarių autorių įrašais.

Apie analfabetus nesakysiu nieko. Tiesiog parodysiu didžiausią blogas.lt iki šiol mano matytą absurdo teatrą. Išvadas pasidarykite patys.

Ką gi, baigiu jau šį savo įrašą. Dėjau aš ant Jūsų nuomonės. Keliauju, prasinešiu pro blogotop‘ą. Mačiau vieną Tado Vidmanto įrašą, kuris man patiko. Įsimesiu jį į savo blog‘ą. Juk vis tiek tai nieko blogo. Po to parašysiu įrašą, kokia aš kieta, kad nusikopijavau tokio žinomo blogiario (taip, žinau, kad šiame žodyje yra klaida, bet toks yra meninis užmojis) įrašą. Nepatiks – neskaitykit. Jūsų problemos, kaip iš pavadinimo nuspręsit, kad Jums tai bus ne prie širdies. Ir tik pabandykit kritikuoti: taip drėbsiu atgal, kad žalia akyse Jums pasidarys. Tiksliai: juk Jūs kritikuojate, nes patys taip rašyti nemokate… Ir kaip Jums pirmas mano bandymas naudotis blogas.lt logika? Bobutė juk irgi buvo kalta, kad ją apvogė.

Rodyk draugams

1. Mėgstu rašyti punktais.
2. Turiu labai dideles akis ir itin blyškią odą.
3. Dažnokai pasijuntu Hariu Poteriu, nes visi sako, jog esu „labai panaši į tėvą, bet akys kaip mamos”.
4. Keletą mėnesių nešiojau akinius.
5. Pirmus (didelė tikimybė, kad ir vienintelius) auskarus įsivėriau būdama 16-os metų.
6. Esu ganėtinai tipiškas Ožiaragis.
7. Kol su manimi žmonės elgiasi gražiai, tol ir aš stengiuosi su jais taip elgtis.
8. Kai kuriais atvejais esu pernelyg sąžininga ir tai man dažnai kiša koją.
9. Negaliu pakęsti arogantiškų pasipūtėlių, kurie elgiasi pagal modelį „koks aš mielas, koks aš gražus, koks aš protingas, koks aš intelektualus, koks aš įžvalgus, koks aš puikus, koks aš sportiškas, koks aš idealus, o aplink mane vien debilai ir degradai”.
10. Tikiu, kad vardas šiek tiek lemia žmogaus charakterį ir likimą.
11. Domiuosi horoskopais ir astrologija.
12. Pati susikuriu savo prietarus. Pavyzdžiui: jei šiandien sutiksiu katę, diena bus gera (verta paminėti, kad dienų, kai nepamatau jokios katės, pasitaiko labai retai).
13. Viena iš mano gyvenimo taisyklių – jei reikia ką nors svarbaus padaryti, niekada nepatikėk to kitam žmogui. Patikimesnio(-ės) už save nerasi.
14. Sunkokai įsileidžiu žmogų į savo pasaulį, bet, kai pradedu pasitikėti, pasitikiu aklai.
15. Man patinka gyventi per daug nieko neplanuojant.
16. Turiu ydų, trūkumų, bet priimu save tokią, kokia esu.
17. Jei man miela kokia nors veikla, galiu ja užsiimti negailėdama savęs.
18. Alergiją varo visokio plauko „altruistai” tobulai išskaptuotomis koncertinėmis šypsenomis, širdimis, kupinomis „noro dalintis gerumu”, nuolat kalbantys apie „tobulėjimą ir tobulesnį gyvenimą”, planuojantys kiekvieną savo minutę (kad tik neišeitų iš „tobulo” rimto) ir nuolat visur barstantys savo altruistinio „tobulumo” cukrų. Tai naivu. Likimas yra žiaurus: kai nusprendžia žmogui kenkti, nežiūri į tai, kiek laiko jis užsiėmė asmenybės ugdymu.
19. Skųstis man reikia labai atsargiai. Lepių verksnių iš serijos „mano tėvai skiriasi, man sloga, aš prastai jaučiuosi, man depresija, todėl gal galėtum už mane padaryti tą pusantros minutės trukmės darbą?” aš nesuprantu ir neužjaučiu.
20. Kai kuriais atžvilgiais esu perfekcionistė.
21. Nelaikau savęs kvaila, bet manau, kad niekada negalėsiu pasakyti, jog esu tokia protinga, kokia ir noriu būti.
22. Galvoju, kad per 18-a savo gyvenimo metų jau padariau tiek, kiek kiti nepadaro ir per 80-mt.
23. Kai kuriais klausimais mano požiūris yra ganėtinai senamadiškas ir kategoriškas.
24. Dažnai esu per daug savikritiška.
25. Esu kilusi iš labai gausių giminių.
26. Seneliams iš mamos pusės esu vienintelė anūkė (be to, vyriausia). Kiti 4-i – vaikinai.
27. Mano brolis ir tėvas rašo eilėraščius.
28. Turiu didžiulę maniją papuošalams.
29. Man patinka vintažiniai daiktai.
30. Mėgstamiausi brangakmeniai – perlai ir opalai.
31. Sidabrą mėgstu labiau nei auksą.
32. Moku pinti apyrankes, siuvinėti, nerti, megzti, austi gobelenus.
33. Be rašymo, dar užsiimu fotografija ir piešimu.
34. Dievinu kates.
35. Geriausi ledai – su karamele.
36. Negaliu pakęsti didelių karščių ir nuolatinio saulės plieskimo.
37. 11-14-os metų buvau labai „pasinešusi” į būrimus ir raganavimą.
38. Skaityti išmokau ketverių metų, rašyti ir skaičiuoti – šiek tiek vėliau, bet taip pat dar neperžengusi mokyklos slenksčio. Nemanau, kad dėl to esu kuo nors „kitokia” ar tai man sukėlė problemų.
39. Būdama maža mėgau vaikščioti senelių sodybos tvora. Taip, tvora.
40. Iki šešerių metų buvau nepataisomas kodėlčius.
41. Siaubingai bijau šunų ir buvimo aukštuose pastatuose.
42. Net nuo „medicininių” kalbų apie plaučius, venas, žarnas, etc., man pasidaro silpna.
43. Prieš kokius šešerius metus vietoje paaugliškų-vaikiškų knygelių skaičiau vadovėlį apie brangakmenius.
44. Vaikystėje dažnai ką nors susimušdavau ar nusibrozdindavau.
45. Turiu daugiau nei dešimties metų muilo operų žiūrėjimo stažą.
46. Pragaro sinonimas – muzikos mokykla.
47. Žaidžiu „Runescape” ir žaidimus iš miniclip.com.
48. Vienintelis mane pravirkdęs filmas – „Žalioji mylia”.
49. Esu per didelė realistė, kad būčiau romantike.
50. Galvoju, kad tos vaikščiojančios Swarovski kristalų reklamos iš knygos „Saulėlydis” yra tikras pasityčiojimas iš vampyrų.
51. Nekenčiu „hepiendų” („Hepiendas” nėra laiminga pabaiga. Tai – idiotiška laiminga pabaiga).
52. Įdėjusi 5% pastangų moksluose dažniausiai išpešu 95% rezultato.
53. Jei būčiau knygos veikėjas, būčiau Don Kichotas (manau, kad skaitantiems mano įrašus, nereikia aiškinti, kodėl).
54. Jei kada nors kas nors sukurs vaidybinį „Fairly OddParents” filmą, norėčiau jame suvaidinti Vandą.
55. Nesuprantu pernelyg „paplaukusių” menininkų ir jų „meno”.
56. Esu visiškas pelėdžiukas – kartais nueinu miegoti, kai jau švinta.
57. Dievinu animacinius filmukus.
58. Vienas iš mano idealų – Stju Grifinas.
59. Neturiu nieko prieš plastinę chirurgiją, kol ja naudojamasi nepraradus sveiko proto.
60. Pirmą kartą parūkiau baigusi 10-mt klasių. Per gyvenimą esu surūkiusi gal 25-ias cigaretes.
61. Mano įrašai dažniausiai atsiranda „gimė netyčia mintis ir nenusižudė” būdu.
62. Negaliu pakęsti nekultūringų komentatorių.
63. Geriausias maistas pasaulyje – lazanija, lazanija ir dar kartą lazanija.
64. Niekada nesuprasiu tokio dalyko kaip soliariumas. Neičiau ten, net jei man sumokėtų milijoną eurų.
65. Piercing‘as man – šlykštu. Nejau žmonėms taip smagu atrodyti kaip minų aukoms, iš kurių kūnų niekas neišrankiojo skeveldrų?
66. Jaučiu simpatiją senojo Holivudo žvaigždėms ir jų stiliui.
67. Mano nuomone, šuo yra gyvūnas, o ne rankinė.
68. Verkiantis vyras – natūralus dalykas, jei tai nevyksta per dažnai.
69. Kategoriškai nesutinku su nuomone, kad tikslieji mokslai ugdo vaikščiojančias skaičiavimo mašinėles.
70. Vienas iš didžiausių galimų komplimentų man – jei koks nors vietinės reikšmės filologas-pseudointelektualas pavadintų mane grafomane.
71. Beveik nesidomiu sportu.
72. Manęs geriau neleisti į valdžią – turėsit moteriškę diktatorę.
73. Esu vienareikšmiškai prieš smurtą prieš vaikus ir gyvūnų kankinimus.
74. Knygų serijos man patinka todėl, kad labai gražiai atrodo lentynoje sustatyti vieno stiliaus viršeliai.
75. Blogiausia, ką galiu pagalvoti apie komentatorių: „Eik tu velniop. Neketinu sienai įrodinėti, kad ji rožinė, o ne žalia, kai jos rausvumas — akivaizdus faktas. Mano nervų ląstelių atsargos nėra begalinės.”. Po to seka to asmens ignoravimas.
76. Savo katėms paprastai duodu keistus vardus. Pavyzdžiui, Karvė.
77. Manęs beveik nejaudina faktas, kad lietuvių kalbai gresia išnykimas.
78. Rašau apie tai, kas man aktualu, o ne apie kažkokias „opesnes” problemas.
79. Norėčiau ateityje gyventi restauruotame senoviniame dvare.
80. Mano požiūris į lietuvišką literatūrą (ypač tą, „profesionaliąją”) yra labai kritiškas ir toli gražu ne visada teigiamas.
81. Dievinu programos Corel PHOTO-PAINT efektus, kuriuos galima pritaikyti nuotraukoms.
82. Kai jau ateis laikas, norėčiau numirti greitai ir neapturėti ilgos agonijos.
83. Vairuodama automobilį dažniausiai viršiju greitį.
84. Nemoku piešti portretų.
85. Jaučiu sentimentus Vokietijai, nors niekada ten nebuvau.
86. Man patinka filmai ir serialai iš serijos „Atspėk, kas žudikas”.
87. Kaljanas – vienas geriausių žmonijos išradimų.
88. Dauguma alkoholinių gėrimų man neskanūs.
89. Niekada gyvenime nesifotografuosiu ir nesifilmuosiu nuoga.
90. Vienas geriausių mano matytų serialų – „Viešbutis „Babilonas””. Vienas mėgstamiausių veikėjų – Tony Casemore.
91. Norėčiau parašyti knygą, kurios pagrindinė veikėja būtų katė.
92. Vienas iš mėgstamiausių mano anekdotų: „Kodėl nusižudė Hitleris? Nes gavo sąskaitą už dujas.”
93. Kartais perdėtai nerimauju dėl civilizacijos ir Vakarų kultūros ateities.
94. Kai pasižadu ką nors iki tam tikro momento padaryti, suveikia kiaulystės dėsnis ir man to įvykdyti nepavyksta.
95. Nagus lakuoju blizgančiu laku.
96. Esu už lyčių lygybę.
97. Nenorėčiau priklausyti karališkajai šeimai.
98. Studijuoju tarp merginų labai nepopuliarią specialybę.
99. Man patinka atviros erdvės. Nemėgstu miškingų, klaustrofobiškų vietovių.
100. Turbūt prieš tai buvusiais punktais kažkam įvariau šoką.

Corel efektas

Rodyk draugams

Jeigu tokia praktika iš tiesų paplitus, tai reikia išsamaus tyrimo ir detalios analizės, kokie teisės aktai buvo priimti tokio mechanizmo pagalba. Aišku, galima būtų numoti ranka, jog tai tikriausiai buvo eiliniai klausimai, neturėję jokios esminės įtakos teisės aktų rengimo ir priėmimo procese. O jeigu ne?

Ne tiek svarbūs konkretūs faktai vienu ar kitu atveju, tačiau žymiai svarbiau bendra tendencija toleruoti tokius pažeidimus. Akivaizdu, jog leidus suvešėti tokiai praktikai netoli gali būti ir kiti žingsniai, kurių dalis tiesiogiai kertasi su teisinės valstybės principais. Pavyzdžiui, kas galėtų paneigti, jog už tuos balsavimus, kurių metų Linas Karalius ilsėjosi Azijoje, jam nebuvo atsilyginta? Lygiai taip pat – ar kas nors galėtų užtikrinti, jog tokia forma nėra kontroliuojama, jog vienas ar kitas Seimo narys negalėtų išreikšti savo asmeninės pozicijos ir už jį balsuoja frakcijos patikėtinis? Ir t.t. ir pan.

Galų gale, ką turėti manyti tie piliečiai, kurių išrinktas Seimo narys leidžia sau taip elgtis? Ar tai reiškia, jog jis jų nuomonę „deleguoja“ kitos rinkimų apygardos piliečiams? Manau, greitai atsirastų daug prieštaraujančių. Tačiau šiuo atveju vienintelis sprendimas ir vertinimo kriterijus – tai pačių piliečių sprendimai per sekančius rinkimus. Jeigu jie atleis tokiems savo „atstovams“ – jų valia, tai tiesiog bus dar vienas įrodymas, jog mano pažiūros smarkiai nenormalios šiandienos Lietuvoje

Kitas, bet ne paskutinės reikšmės, dalykas – tai visų tokiais balsais priimtų teisės aktų teisinis nepatvarumas. Turėdamas kokį teisinį ginčą, tikrai turėčiau teorinį pagrindą dar vienam gynybos argumentui, jog toks teisės aktas yra antikonstitucinis kaip priimtas neatitinkant tautos valiai, todėl teismo iš karto būtų galima prašyti stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą. Bent pirmu atveju sunkiai įsivaizduočiau teismą atmetant tokį prašymą.

P.S. panaudota Gedimino Žilinsko / „Žmonės“ nuotrauka (iš wikimedia.org).

Šį darbelį konkursui gamino ir atsiuntė Klaipėdos spec.darželio-mokyklos”Versmė” vaikučiai,su auklėtojomis Irena  ir Aušra.