Nenorėdama į vieną mišinį sukrauti gausybės nuotraukų, visus iš Florencijos per Tommy Ton objektyvą atkeliavusius pavyzdžius sugrupavau į idėjų/patarimų/tendencijų sekcijas. Tikiu, kad toks išskirstymas bei nuotraukų pateikimas ne tik padės pasisemti įkvėpimo, bet ir paskatins viena kita detale atšviežinti ir savąjį garderobą. Taigi šalin pilkas spalvas bei pabodusius beformius siluetus – įsileiskite ateinantį pavasarį į savo spintą ir būkite atviresni bei tolerantiškesni madai!

SPALVOS

Vienas didžiausių skirtumų tarp Lietuvos bei didžiųjų Europos sostinių vyrų – jų požiūris į spalvas. Kiek keista, jog mūsų šalyje vis dar vyrauja stereotipas, kad šilti raudoni bei rožiniai atspalviai tinka tik moterims, o vyrams maloniau dėvėti pilkus, juodus, mėlynus, smėlio spalvos apdarus. Tačiau net jei ir išties dievinate klasikinį koloritą, vienas kitas ryškus akcentas visą derinį kaip mat pagyvins bei trauks žvilgsnius. Gal nuo geltonų kelnių, kokias matote nuotraukoje, pradėti nesiūlyčiau, tačiau ryškus laisvalaikio švarkas ar bent tinkamo modelio megztinis visuomet pravers. Lengviausiai derinamos spalvos: prigesinta raudona, ryški žalia, purpurinė.

AUDINIAI

Dar vienas akcentas, kurį privalu paminėti, yra vyrų drąsa derinti iš pirmo žvilgsnio tarpusavyj nesuderinamus audinius: plonytį šilką ir storą vilną, džersį ir mezginius. Dar smagiau, jei kiekvienas audinys pasižymi skirtingu raštu. Tiesa, bendra spalvinė gama turėtų būti gimininga, antraip jūsų derinys atrodys lyg Kalėdų eglutė. Nuo ko reikėtų pradėti? Visų pirma rekomenduočiau įsigyti gero modelio ir kokybišką laisvalaikio švarką (geriausias variantas – šviesų pilką ar mėlyną), keletą raštuotų marškinių, vieną kitą įdomesnę kaklaskarę ar kaklaraištį. Nebijokite kurti netikėtų derinių bei žaisti su skirtingais atspalviais. Jei visų pirma norėtumėte pasidomėti sluoksniavimo pagrindais, rekomenduoju atkreipti dėmesį į gerb. žurnalisto Algimanto Čekuolio tradicinę aprangą: dryžuotus marškinius, jam puikiai tinkantį švarką, kaklaskarę. Įmaišykite šiek tiek spalvų ir voila!

MAŽOS DETALĖS

Mažiau yra daugiau, tad peržvelgiant nuotraukas nesunku įsitikinti, jog didžiausią įspūdį palieka ne didžiuliai vadinamieji „stiliaus pareiškimai“, o mažos ryškios smulkmenos, traukiančios ne tik akį, bet ir stiliaus fotografų blykstes. Juk reikia tiek nedaug: ryškesnių kojinių (tinka tik tuomet, jei esate praėję bent minimalų stiliaus pradžiamokslį ir domitės Žilvino Grigaičio stiliumi – antraip rizikuojate apsijuokti), batelių, fantazijos, galų gale įdomesnės šilkinės skarelės, kuri po tamsiu paltu ar net klasikine striuke atrodo be galo įdomiai. Jei neapsisprendžiate, nuo ko derėtų pradėti, rekomenduoju įsigyti bent švarką atgaivinančią fantaziją ar tiesiog žaismingai įsisegti gėlę į atlapą.

SKRYBĖLĖ

Na, jei esate matę filmą „Kasablanka“ su aktoriumi Humphrey Bogart, skrybėlių svarbą vyro garderobe tikrai suvokiate. Vis tik kartais sunku įsivaizduoti, kaip įdomią (kartais net ryškią ar plačiabrylę) skrybėlę reikėtų derinti, tad šiek tiek pagelbėsiu. Ji tinka tik prie pakankamai klasikinių apdarų, kaip kad švarkas, marškiniai, retro stiliaus paltas. Prieš keletą metų pop atlikėjų pamėgta idėja skrybėles derinti prie plėšytų marškinėlių lai geriau lieka archyvuose, o tikram įkvėpimui siūlau peržiūrėti keletą paskutiniųjų „Lanvin“ mados namų kolekcijų.

ŠALIKAS

Nors Lietuvoje garsusis šalikėlis dažniausiai asocijuojasi su stilistu Mantu Petruškevičiumi ir yra pašiepiamas, aš asmeniškai esu labai dėkinga iškalbiajam stilistui už šios idėjos įdiegimą Lietuvos vyrų spintose. Be galo smagu matyti stilingus vaikinus, kurie savo švarkų bei džinsų derinius kuo puikiausiai papildo klasikiniu šaliku, kaip mat suteikiančiu savotiškos elegancijos. Vis tik norėtųsi, kad lietuviai pereitų į aukštesnį lygmenį ir neapsiribotų nuobodžiais raštais ar spalvomis – atraskite šilką, keistesnius spalvų derinius. Tada užteks vos vieno praktiško aksesuaro, o jūsų derinys įgaus reikiamą prieskonį.

Nuotraukos – Tommy Tom for style.com

Bučkis

Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios šeimos centre veikia šeimų klubas “Darna”. Nesant tos parapijos nariu ir savęs nepriskiriant krikščionių bendruomenei, apie jį nei išgirsi, nei sužinosi. Tačiau taip nutiko, kad mus su žmona pakvietė prisijungti prie jų organizuojamų kursų šeimoms. Galimybės neatsisakėme, tad artimiausius trejus metus, jei užteks kantrybės, kartą per mėnesį eisime į susitikimus, kuriuose nagrinėsime šeimoms kylančias problemas.

Pirmojo susitikimo tema buvo bendravimas. Tikrinome,  ar sekasi bendrauti, ir kokios pagrindinės problemos kyla  bendraujant su partneriu. Šiek tiek atradome, šiek tiek pasidalijome patirtimi. O beklausant įvairių patirčių ir vėliau permąstant visa tai  kilo minčių, kuriomis noriu pasidalinti.

Vyrai iš esmės nelinkę daug bendrauti. Jausmų reiškimas jiems atrodo šiek tiek moteriškas užsiėmimas. Bent man pačiam ilgą laiką taip atrodė. Žmona visada atrodė lendanti ir kalbinanti ne laiku . Aš būdavau arba pavargęs po darbo, arba dirbdavau, arba žaisdavau, arba, galiausiai, žiūrėdavau filmą ar kitaip pramogaudavau. Kai pagalvoju, tai su manim būdavo neįmanoma paplepėti. Jei kalbėti, tai tik apie problemas.  

Pokalbiai vyrams nesvarbūs. Net jei atranda laiko, tai dauguma būna įsitikinę, kad jų poilsis svarbesnis.  Jie pavargę, jiems reikia pailsėti. Bet pokalbis – tai ne akmenų skaldymas. Bendraudami su draugais nesijaučiame sunkiai dirbą. Kodėl taip pat negali būti su žmona? Juk su moterimi gyvename ne todėl, kad taip privalu. Ir ne vien dėl sekso. Vedame savo laisva valia, nes jaučiamės geriau nei būdami vieni. Tad, norėdamas jaustis gerai, turiu žmonai skirti tiek laiko, kiek reikia jai. Nes jei žmona nelaiminga, tai ir aš negaliu būti laimingas. Šeimoje nebūna vienas labai laimingas, o kitas labai liūdnas. Paprastai pasitenkinimo lygis būna arčiau nelaimingojo ribos. Patenkinęs žmoną, aš tą ribą smarkiai pakeliu. O pokalbiai padaro ją laimingesne.

Tačiau kartais kalbėti tikrai sunku. Ypač konfliktų metu. Nors, panašu, yra du skirtingi elgsenos modeliai.

Vieni stengiasi kuo greičiau išsikalbėti ir pila žodžius nemąstydami. Apie tokią patirtį nieko negaliu pasakyti. Nebent patarti atsargiau rinkti žodžius, nes įžeidūs žodžiai nepasimiršta barniui nurimus. Net jei ir suvokiu, kad tokie žodžiai buvo tik jausmų išraiška, maniškiai jausmai nuo to nepasikeičia; įžeidūs žodžiai nuoskaudas palieka.  

Kiti konfliktų norėtų išvengti nukeldami pokalbį vėlesniam laikui, kai viską bus apmąstę. Aš taip pat noriu pamąstyti. Rinkti žodžius, viską dėlioti į lentynas ir grupes, aiškiai apsibrėžti argumentus už ir prieš. Man daug lengviau tuo metu apskritai nekalbėti ir užsiimti kita veikla. Ir dabar žinau, kad ne man vienam taip. Bet tyla yra blogiau už viską. Kol aš tyliu, žmona sprendžia pati. 

Dažniausiai tyla interpretuojama kaip abejingumas, nors tylėdami mes tik mąstome. Man daug laiko prireikė, kol tai supratau. Tylėti negalima. Kad ir kaip nerišliai ar neaiškiai net sau pačiam dėliotųsi mintis, ją reikia ištarti garsiai. Taip bus galima ieškoti išeičių. Paprastai jos būna daug lengvesnės nei atrodo. Pradėjus kalbėtis emocijos atslūgsta, o neužgesintos jos tik dar labiau įsiliepsnoja. Joms galioja taisyklė „čia ir dabar” ir jokie racionalūs argumentai jų nepaveiks. 

Esame įvairialypės būtybės. Evoliucijos eigoje išsivadavome iš instinktų. Dėl to tapome sudėtingesni. Bet be jausmų juk nuobodu. Prarandame ne tik niūrias akimirkas, bet ir džiugias. Dėl to verta pasistengti ir pamėginti skirti daugiau dėmesio savo partnerei. 

Nepasiduokite šventiniam stresui, bendraukite ir džiaukitės šventėmis. Aš taip pat bandysiu tai daryti. 

Photo by just.Luc

Po sekundės gauna atsakymą:

ARTIMIAUSIĄ MĖNESĮ:

Mažiau
Čiulpk
-
Daugiau
Mąstyk

Share on Facebook

Mano akys – žalios, bet aš nesu katinas, nors vaikštau vienas. Vyrai nieko nebijo, bet aš bijau likti vienišas. Todėl galiausiai tikiuosi sutikti moterį.

Kartais sakau melą, tačiau nebijau tiesos, nebijau suklysti. Mano dantys nėra balti, man tai nėra svarbu, manau galiu pasiūlyti kažką daugiau.

Aš negalvoju apie rytdieną, nes rytojus visada pasirūpina savimi. Negalvoju apie dalykus, kurie mano mintyse paliktų visa tai, kas man brangu, graužiančius kirminus.

Aš visada žiūriu į akis, nes noriu matyti žmogų, o ne jo kuriamą spektaklį.

Dažnai laukiu tylos ir tamsos.

Būnu su savimi, nes tik tada galiu suprasti, ko man reikia.

Man nesvarbi mano automobilio spalva, purvas ant jo durelių. Aš negyvenu dėl jo, aš gyvenu dėl svarbesnių dalykų.

Aš – vyras. Auginsiantis vaikus, dirbsiantis, kad jie turėtų maisto ir pastogę, nešiosiu ant pečių juos vakarais, kad siektų lubas, siektų aukščio. Aš neaukšas, bet galiu pakelti kitą.

Aš turiu silpnybių, bet tik jos parodo mano stipriąsias puses. Vyras turi būti stiprus. Į galvą neprisileisi anabolikų, gyslomis nepriversi bėgti savigarbos ristūnų.

Dabartiniai vyrai moka ginti, neregistruotu ginklu mosuodami snargliams, bet ar jie moka papuošti moteris žodžiais, kurie jas sušildo?

Aš neturiu ginklo, bet mano pasitikėjimas savimi visada užtaisytas.

Kita vertus, mane irgi galima sugniuždyti. Išduodant. Nuviliant.

Bet vyrai neverkia – jie tik atiduoda silpnumą nakties tylai.

Rodyk draugams

Užsikaičiu arbatinį, kava be cukraus iš lėto subėga į mane, burnoje palikdama kartų skonį. Mėginu įsivaizduoti, ką veikia direktorė. Gal krūtimi maitina kūdikį. Gal žiūri visiems iki gyvo kaulo nusibodusius gyvenimo būdo žurnalus apie išgalvotą gyvenimo tirkovę. Žinoma, paslapčia svajodama, kad kameros vieną dieną pasibels ir į jos namus.

Suvibruoja telefonas.

Juk visus perspėjau, jog savaitgalį dirbsiu, būsiu nepasiekiamas pramogoms, o gal tiksliau man nebus pasiekiamos pramogos. Ar būtina erzinti?

Laimei ar nelaimei telefono ekrane žiba Rūtos vardas, žinutės tekstas – „man liūdna“.

Rankos pradėjo šiek tiek virpėti, delnuose sužibo rasa, pulsas padažnėjo, lyg būčiau sutraukęs cigaretę į rūkalų nepažeistus plaučius, o galvoja pradėjo kirbėti begalybė minčių, variantų, nuojautų..

Kas nutiko, dėl ko liūdna? Jokio atsakymo. Vėl. Na jau ne, skambinu. Telefono signalo dūžiai dešimt kartų lėtesni nei mano širdies. Nekelia. Velniop ją. Negaliu nurimti, negaliu susitaikyti su dar viena tylos siena, į kurią tiką atsitrenkiau.

Nusiperku cigarečių pakelį, pykstu ant viso pasaulio, vėl įkrentu į duobę, iš kurios buvau beveik išsikapstęs.

Surūkau tis mirties lazdeles ir apsvaigęs krentu į lovą. Beveik miegu, tačiau iš tikrųjų tik imituoju miegą – užsimerkęs paslapčia nuo savęs svajoju. Vėl suvirbruoja telefonas, padėtas ant lovos krašto, nelemtas radijo signalus gaudantis aparatas, neleidžiantis būti ne ryšio zonoje.

„Nepyk“. Eik velniop, Rūta. Išjungiu telefoną ir nejučia užmiegu. Ryte prisimenu, jog pamiršau persižegnoti. O gal ir ne…

Net nepajaučiu, kaip dingsta visas cigarečių pakelis, jo pasėkmės – pilna Golfo peleninė ir nemalonus kvapas, kuiro niekada nemėgau, kaip ir rūkančių moterų. Tik nereikia čia kišti lygių teisių..

Pirmadienis prasideda nuoširdžia Tomo padėka, bendradarbių kalbomis apie savaitgalio nuotykius, apie man nepažįstamus šeimyninius rūpesčius, nuolaidas džinsams ir dantų pastai. Net pats negaliu patikėti, kad viskas taip atsibodę, kartojasi lyg meksikietiškų serialų scenarijai. Deja čia viskas kur kas liūdniau, čia neperjungsi kanalo, toli nenubėgsi, neužteks pakelti užpakalio nuo nusėdėtos sofos.

Rodyk draugams

Pavaikščiojęs po prekybos centrą, lyg netyčia nužvelgęs sekso prekių vitrinoje išrikiuotą asortimentą stebiuosi, kam gali prireikti tokių dalykų.. Suoliukai nusėti paaugliais, kurie, regis, čia gyvena, susikibę už rankų svajoja apie bendrą ateitį. Kita vertus, vaikinas svajoja apie kai ką kita.

Grįžtu į džinsų parduotuvę, tačiau mano dieną nuskaidrinusi pardavėja ir toliau kažkur pradingusi, tik jos rūškanoji kolegė lanksto drabužius, dėlioja juos lyg mėgindama parodyti savo valdžią – čia ji sprendžia, kas kur turi gulėti. Ok.

Šiek tiek sugniuždytas sėdu į Golfą, sėdu ant lovos, dedu galvą ant pagalvės, tačiau nenoriu miego, žavi nepažįstamoji trukdo man atpalaiduoti smegenis, kuriose dabar milijonai klausimų keliauja mažais minčių tuneliais. Atsikeliu ir pusvalandį ieškau jos feisbuke (turbūt kvailiausia, ką galėjau sugalvoti, juk net nežinau jos vardo). Senokai kažkas mane taip traukė, magnetas, o aš mažas geležies gabalėlis, kuris negali atsiplėšti.. Paryčiais iškeliavau į sapnų pasaulį, tačiau vos keletą valandų ten pabuvojęs, prabudau pažadintas nelemto žadintuvo signalo ir inkščiančio šuns. Šortai, pavadėlis, beisbolo kepuraitė. Ar sakiau, kaip nekenčiu rytų?

Visą dieną ryte praleidau galvodamas apie ją. Ė, biče? Kas tau yra? Juk nesu pirmokas, juk ji ne vienintelė pasaulyje egzistuojanti būtybė, kuri turi ilgus plaukus. Mąstymus nutraukia įsiveržęs Tomas ir gležnu balsu prašo, jog padirbčiau už jį savaitgalį, nes iš Ispanijos atvyksta kažkoks draugas.. Draugas?

Po darbo vėl užsuku į prekybos centrą, tie patys paaugliai su panieka nužvelgia mane, galvodami, jog aš čia lankausi kasdien. O jūs?

Piktoji džinsų pardavėja iš karto klausia, ar netiko džinsai, bet įspėja, jog be pateisinamos priežasties pinigai tikrai nebus gražinami. Pasakau jai, jog tai patys patogiausi džinsai, kokius tik kada esu turėjęs. Ji susiraukia, matosi, nemėgsta melo. Klausiu, kur gi jos mieloji kolegė. Iš dar labiau susiraukusio veido (!) suprantu, jog nesu pirmas Kolumbas. Matyt, jai taip pat norisi dėmesio, nusišypsok juk..

Gaunu nepažįstamosios numerį, žinoma, teko nusipirkti dvejus marškinius ir šaliką. Nieko šiais laikais nebėra už dyką, riterių laikai praėjo nepalikdami romantikos, garbingumo, lengvo naivumo.

Sėdžiu namie, bet prisimenu, jog pamiršau pasiklausti vardo. Kita vertus, tai būtų kainavę man dar vieną skudurą, kurio man tikrai nereikia.

Pora alaus butelių ir aš jau telefono ekrane renku svajotąjį kontaktinį numerį. Trumpąja tekstine žinute prisistatau, klausiu jos vardo, atsiprašau už įžulumą, pagirdamas patogiuosius džinsus, kurie iš tikrųjų dar guli spintoje su nenuimtomis etiketėmis (paskutinis kartas, kai jai meluoju.Tikrai..).

Pasirodo – ji Rūta, porą dienų nedirbsianti, nepykstanti už įžulumą, apsimestinai nustebusi mano domėjimusi ja. Lyg tai pirmas kartas..

Kaip jos moka apsimetinėti. Negražios – gražiomis, nemylinčios – pavargusiomis, liūdnos – linksmomis. Kvailos – protingomis, ačiū Dievui, kol kas blogiausiai įvaldyta apsimetinėjimo technika.

Dar pora žinučių ir ji nebeatrašo. Tikrinu telefoną kas penkias sekundes, vėl grįžtu į mokyklą. Ji neatsako į kvietimą kur nors pasimatyti, dar kartą susitikti. Norėčiau radijo bangomis nukeliauti į jos mobilujį, įsitikinti, jog gavo mano žinutę, įlįsti į jos galvą, išsiaiškinti ar ją domina mano kvietimas, ar ją dominu aš. Deja, tai neįmanoma.

Pora dienų, jokių naujienų, tik nuolatinis kirbėjimas smegenyse apie Rūtą, kurią įsivaizduoju tarp daugybės gėlių, su aptemptais džinsais (ne, su šortukais!), be liemenėlės. Ech, ta mūsų fantazija beribė, nė kiek nebręstanti. Nė kiek.

Viena mano pusė mėgina atsiplėšti nuo kitos, siūlydama nuvažiuoti į Rūtos dabovietę, paklausti kodėl tyli, kodėl nerodo jokių ženklų arba bent jau nepasiunčia velniop. Bet vyriškoji principingoji pusė laiko stipriau – niekur aš nevažiuosiu – pati parašys, kai norės. Gal to niekada nebus, gal aš apskritai be reikalo apie ją galvoju. Net nežinau ar ji turi vaikiną. Ar vyrą. Ar vaiką. Ar šunį. O gal žuvyčių, kurias nuolat pamiršta pašerti?

Šeštadienis, o aš dirbu vietoje Tomo. Jis dabar turbūt su džiaugsmo ašaromis oro uoste pasitinka savo mylimąjį, laiko jo ranką kol jie važiuoja taksi. Taksistas taukuotais ūsais, grįžęs namo su nuostaba pasakoja šeimynai, ką matęs pro galinį veidrodėlį.

Rodyk draugams

Kartą susitabdė kelio pasiklausti prancūzė. Je m‘appelle Žana. Kelio nepavyko parodyti, to, kurio ji ieškoji, jei ieškojo – viskas baigėsi, kur kas linksmiau. Galiu patikintim jog prancūzės skuta pažastis. Ir ne tik.

Vakare nusipirkome pelėsinio sūrio, kurio ji, pasirodo, velniškai gera ekspertė. O prieš užmiegant klausiau, kaip ji gimtąja kalba Skype‘ino su savo vaikinu. Įdomu, ar jo lovoje taip pat gulėjo užsienietė?

Ech, galėčiau vėl ją susitikti.. Šį kartą degustuotume vyną. Daug vyno.

Deja, be didelių nuotykių grįžtu namo, tik prie lifto randu padauginusį kaimyną, pasak kurio, „boba“ tokios kondicijos jo neįsileis į jaukų namų lizdelį. Tikėtina. Tik kažin ar reiktų kaltinti žmoną, jei dažniau bučiuoji alaus butelio kaklelį, o ne jos lūpas.

Tiesą pasakius, dabar jaučiuosi vienišas. Žiūriu į savo atspindį lange, bėgančią merginą, keikiu savo sunkų charakterį, tačiau tuo pačiu metu gėriuosi gatvės žibinto apšviestu Golfuku, dėkoju Dievui už gyvenimą, kurį leidžia man gyventi.

Virtuvė smirdi prisvilusiais taukais, nesėkmingas bandymas pusryčiams išsikepti blynų arba nejuokinga J. Olliverio laidos parodija.

Liusė skaniai ruošdavo vakarienę. Nors, atsilikdavo nuo savo mamos. Viena priežasčių ją prisiminti, kai skrandyje dykuma. Dar ji, pavalgius, darydavo nuostabų masažą..

Persižegnoju. Labanakt.

Savaitgalio rytais būna arba labai gera arba labai bloga. Šį rytą – labai gera. Saulė apšviečia mano lovą, ir nesijaučiu vienas. Vonioje stebiu savo veidą, kuris nepastebimai keičiasi, sensta, apauga vis storesniais barzdos šeriais, akis, kurios daug matė, tačiau tebėra tyros, nors jau seniai pamiršo, kas yra ašaros.

Karšta kava be cukraus subėga į mano skrandį. Tariamos energijos užtaisas turėtų padėti mano kūnui nugalėti tinginį. Deja, bet jau porą valandų guliu lovoje, žiūriu į lubas, kalbuosi su šunimi, kuris kaip ir dažniausiai, nesiginčija su manimi. Net jei ir mokėtų kalbėti nesiginčytų – mūsų panašūs charakteriai, kad ir ką tai bereikštų.

Pamenu, draugai klausdavo, kodėl išsiskyrei su Liuse? Nesutapo charakteriai? Sakau, o kaip jie gali nesutapti? Taip ir nesulaukdavau atsakymo į šį klausimą. Jie taip pat.

Gerokai įdienojus išsijudinu į prekybos centrą. Ieškoti džinsų, pakankamai nelengva užduotis, be moteriško patarimo, be bučinių matavimosi kabinoje, be pikto pardavėjų žvilgsnio – įrodymas, jog slaptos kameros vis dėl to yra.

Žavi blondinė (Dieve, kaip aš jas dievinu!!!) pasisveikina ir rodo man naujos kolekcijos melsvų kelnių krūvą. Deja, jos pačios kaltė, jog negaliu apie džinsus galvoti, man prieš akis stovi moteris, kurios grožio pavydėti gali užphotoshopintos reklamų mergaitės, perkarusios manekenės bei plastinių chirurgų nuolatinės klientės. Ji neaukšta, bet tobulos figūros, ji šypsosi, bet neatrodo, jog dėl to, kad įtikintų pirkti džinsus. Jos akys žydros, bet ne haskio, ji labiau pašėlus už haskį. Jos nepririši už pavadėlio. Aš jos noriu, beprotiškai noriu, ir man visiškai nesvarbu, kad apsirengiau, kaip porą mėnesių klajojantis piligrimas. Matavausi visus jos pasiūlytus drabužius, brangiausius, pigiausius, tik prašiau, jog neštų, neštų ir sakytų savo nuomonę, ar tinka.

Ji žaidė. Aš tą jutau. Ji jautėsi medžiojama, bet medžioklę pavertė savo spektakliu, kiekvieną kartą pasilenkdama veidrodyje stebėdavo mano veidą, žinoma, nereikėjo net ir stebėti, žvilgsnio kryptis ir taip aiški.

Pagaliau jos dėka išsirinkęs tinkamiausias kelnes, palaukęs, kada vėl atsigaus išdžiūvusi burna, nuėjau prie prekystalio. Tačiau jos ten jau nebuvo, ėėė???

Kažkokia visiškai apatiškai mane stebinti pardavėja, net nepasisveikinusi nuskanavo prekę ir, įdėjusi į maišelį, nepalinkėjo geros dienos. O aš tuo tarpu apsimečiau, jog užsimaniau marškinių. Nesvarbu, kad niekada jų nenešioju. Aš taip nepaliksiu. Aš lauksiu. Bet nesulaukiau. Bet. Dar grįšiu. Pažadu!

Rodyk draugams

Praleiskime daugiau nei pusmetį ir iškart peršokime į dabartį. Kas pasikeitė? Utopija blogas.lt žlugo. Iš atradimų žemės teliko tik nualinta, monotoniška dykuma. Jau nebeprisimenu dienos, kai tarp naujausių įrašų nebūtų puikavęsis pavadinimas „Prologas”, „Įvadas” arba „Nauja story”. Jau nebeprisimenu dienos, kai blogotope 50% procentų nebūtų buvusios istorijos, o tarp jų nebūtų įsimaišęs bent vienas įrašas iš serijos „Aš – kalė ir man tai patinka” ir bent vienas „Saulėlydžio” fanų „šedevras”. Atvirai tariant, tokios proporcijos jau tampa „idealiu variantu”, nes dar lieka kelios laisvos vietos „kitokiems” įrašams. Paprastai tiek blogotopas, tiek naujausių įrašų skyrius yra taip užkišti naujais istorijų skyriais, kalių nuotykiais ar „Saulėlydžio” gerbėjų klubo įrašais, kad pamatyti kažką kitokio tampa beveik švente.

Praeitą savaitę į viešumą jau paleidau vieną įrašą blog‘o madų tema. Tąkart reiškiausi su tam tikru humoru. Šį kartą pasisakysiu tomis pačiomis temomis, bet jau rimtai.

Pradėsiu nuo „Saulėlydžio” blog‘ų. Bent vienas iš šios kategorijos įrašų beveik visada sėdi blogotope. Prisipažinsiu: žmogaus įdėtų pastangų ir darbo klausimu aš esu ganėtinai kategoriška. Manęs toli gražu nežavi įrašai, kuriuose visas autoriaus darbas apsiriboja klavišų kombinacijų „Ctrl + C” ir „Ctrl + V” spaudymu ir, geriausiu atveju, minimaliais komentarais. Prisipažinsiu, kažkada pasiraitojau rankoves ir pradėjau filtruoti vieną tokį blog‘ą. Įrašų, kuriuose buvo bent 3-ys sakiniai originalaus autorių teksto, tebuvo apie 15%. Visa kita: nuotraukos, nuotraukos, nuotraukos, nuotraukos, nuotraukos, video, video, video, video, video ir keli straipsneliai, kurių dauguma – nukopijuoti iš kitų tinklapių. Tokio blog‘o kūrimo rašymu nepavadinsi. Tai greičiau labai „naglas” gebėjimas pasinaudoti vieno produkto populiarumu. Tokių įrašų autoriai „Patiko” renkasi ne iš savo idėjų, sugebėjimų ar darbo, o iš kitų žmonių padarytų video įrašų, nuotraukų, kitų žmonių parašytų straipsnių. Tai, mano nuomone, yra nesąžininga. Be to, turbūt gyvenime nesuprasiu, ką bendro su „Saulėlydžiu” turi faktas, kad Ashley Greene apsilankė pas manikiūrininkę.

Toliau – „mergaitės kalės”. Pasakysiu tiesiai šviesiai: kiek man teko skaityti tokio tipo įrašų, vienintelės Le renard ir GossipChic turi ir patirties, ir proto. Nors jas, ypač GossipChic, jau derėtų išskirti kaip atskiras asmenybes, o ne intrigančių mados aukas. Tiek jų stilius, tiek temos, tiek demonstruojama pasaulėžiūra per daug skiriasi nuo „standarto”, kad būtų galima lengva ranka klijuoti etiketę „Miss bitch”.

Vis dėlto grįžkime prie jaunųjų „kalių”. Kaip man teko susidaryti įspūdį, šių yra du tipai: dar nesulaukusios 15-os ir seniai sulaukusios to amžiaus, bet užstrigusios pereinamame laikotarpyje tarp vaikystės ir paauglystės. Pastarasis variantas jau yra diagnozė. Jei realios jauniklės dar turi šansą išaugti iš tos idiotiškos „šūstros kalės” mados, tai vyresnio amžiaus egzemplioriai nuo šios ligos jau greičiausiai nebepasveiks. Šiaip ar taip, šis faktas nepadaro tų „damų” „veiklos” labiau pateisinamos.

Mielosios, pagrindinė problema nėra Jūsų elgesys. Pagrindinė problema yra to elgesio afišavimas ir jo pateikimas lyg tai būtų kažkokia siekiamybė. Jūs kada nors susimąstėte, kokį savo įvaizdį sudarote ir ką mato kiti žmonės? Turbūt, kad ne. Pasufleruosiu: kas dvi savaites kavalierius keičianti, visiems „tikras meiles” jaučianti, visus „tikrai mylimus” už nosies vedžiojanti, apskritai visus žmones žeminanti ir niekinanti, bet verkianti, kad niekas jos nemyli, „femme fatale”, kuri laiką leidžia „besidulkindama” ir besišlaistydama po vakarėlius. Lengva nuspėti, ką galvoja į tokius blog‘us užklydusi statistinė kompleksuota 14-etė, vis galvojanti, kaip čia pasikelti savo „reitingą”: „Vau, kaip faina! Ir aš noriu tokia būti.” Juk „kalė” vaikšto išdidžiai mindžiodama kitus žmones ir jų jausmus bei žiūri į pasaulį „skersą dėjusiomis” akimis. Rezultatas: kai kurios iš tokių panelių deda visas jėgas, kad taptų tokiomis „kietomis panomis”.

Štai čia ir atsiranda ryškus disonansas. Kol „kalė” gyvena tik blog‘e, egzistuoja vienintelė – „šviesioji” jos gyvenimo pusė bei infantilus įsivaizdavimas, kad tokioms merginoms blogai nebūna (o, šventas naivume!). Vis dėlto realybėje tokių gyvenimų minusai be vargo atsveria pliusus. Pradėkime nuo to, kad joks normalus, save gerbiantis vaikinas į tokią „kalytę” niekada gyvenime rimtai nežiūrės. Paaiškinimas paprastas: mielosios bejausmės intrigantės, yra vienas idealus žodis apibūdinantis Jūsų tipišką elgesį vyrų atžvilgiu – kekšės. Kekšių vyrai nemyli, su jomis jie tik mylisi. Bet kokie rimtesni santykiai su tokia „madam” jau gresia tokiais ragais, kurie „krūčiausiam” briedžiui gėdos nepadarytų. O čia dar net ne paprasti ragai. Čia vieši ragai, mat panelytė, „draugystei” pasibaigus, su smulkmenomis ją aprašys blog‘e. Tai, kad visi kavalieriai griūva tokioms „damoms” po kojomis irgi egzistuoja tik iki žodelio „blogas” ribų. Gimnazijoje, kurioje mokinuosi, ne per seniausiai viena tokia „auka” jį suvilioti bandžiusią „kalę” taktiškai pasiuntė velniop. Tą merginą apibūdinančios frazės, kurių švelniausios „Užmušt per maža” bei „Edita patinka tik Simonai ir kai kuriems bernams” kalba už save.

Tokių mergaičiukių, kurių įvaizdis blog‘e romantizuojamas ir teisinamas visokiais „ją kažkada kažkas įskaudino”, gyvenimas ir perspektyva yra labai liūdni. Aplinkiniai jų nemėgsta, vyrai į jas rimtai nežiūri ir niekada nežiūrės (femme fatale vaizdavimas šiuo atveju primena mažametės staipymąsi su mamos aukštakulniais ir lūpdažiu išterliotą veidą: patirties trūksta). Apie didžiules galimybes tapti dar vaiku, bet jau mama, po „tūso” nubusti išprievartautai arba pasigauti venerinę ligą jau nekalbėsiu.

Aišku, Jūs, meilutės, galite sakyti, kad ir „kalės” gerai gyvena, kad Jums „dzin”, ką galvoja kiti. Ne „dzin” bus vėliau, galite net neabejoti. Ne „dzin” bus tada, kai liksite vienos šiame pasaulyje. Lietuva vis dėlto yra mažas „kaimas”. Užsitarnauti „tam tikrą” reputaciją yra vienas juokas. Užtat jos atsikratyti yra nežmoniškai sunku.

Jau nujaučiu, ką kai kurios iš Jūsų nori man pasakyti: „Čia tik įvaizdis”. Mažytė problemėlė: viename seriale kartą buvo pasakyta puiki frazė: „Tavo batai matosi geriau nei tavo siela”. Kokį įvaizdį susikuriate, tokias Jus ir mato žmonės. Niekam neįdomu, kokios minkštos bei jautrios esate širdyje po milijonais savo „kalių” kaukių. Niekas neprašo Jūsų vaidinti gerutes mergaites. Neigiamų savybių galima turėti ir neapsimetant intrigante. „Kalė” toli gražu nėra elitinė mergina. Man nerūpi, ar Jūs tokios esate realybėje, ar tik interneto ribose. Esmė tame, kad į tą idiotišką įsivaizdavimą „kalė – gėris” jūs tempiate ir kitas merginas. Man gaila jų, o ne Jūsų.

Štai, ir pririedėjome iki šiuo metu mane labiausiai siutinančios dalies – internetinių istorijų. Į blogas.lt atėjau tuo metu, kai blog‘ų knygos buvo kažkas naujo ir originalaus. Be to, tokiu metu rašė tos, kurios rašyti tikrai mokėjo, bei turėjo, ką papasakoti. Šiuo metu žodžiai „internetinė istorija” kai kurių vietinių „rašytojėlių” dėka yra paversti tokia „pigena”, kad, asmeniškai man, kartais net rašyti nesinori. Brangiosios, Jūs rašymą taip sumaišėte su purvu, taip nupiginote, kad nežinau, ar jis kada nors susigrąžins reputaciją. Tai jau nebe kūryba. Internetinės istorijos tapo nuvalkiotu nuobodžiaujančių, atsiprašau už žodį, „malalietkų” žaisliuku, kurios staiga sugalvojo, kad „gali rašyti”.

Aš nešoku į tų kritikų, kurie jau seniai puola visas internetines istorijas, pusę. Žodžiai „tai – šūdas” argumentu netapo. Iš kitos pusės, tenka pripažinti faktą – 90% dabartinių blogas.lt istorijų yra visiškas šlamštas. Išskirti galima tik siaurą ratą tikrai gerų ir profesionalių kūrėjų. Mielosios „rašytojos”, kas Jums pasakė, kad mokate rašyti? Paskaitėte Lali, Nonsense istorijas ir nusprendėte, kad „ir aš taip galiu”? Informuoju: prastai nusprendėte. Rašyti Jūs, atvirai sakant, nemokate.

Iš vienos pusės, Jūsų egzistavimas nėra labai blogas reiškinys. Pasirodysiu labai arogantiška, bet Jūs ženkliai pakėlėte mano savivertę rašymo klausymu. Šiuo metu aš jaučiuosi kaip deimantas tarp akrilinių kristalų. Priežastys paprastos: viename skyriuje aš parašau ryškiai daugiau nei 300-us žodžių, istorija nesisuka nei apie meilę, nei apie Neesmę, mano pagrindinės veikėjos vardas nėra Džozefina, ji dar su niekuo „nepasidulkino” (apskritai neturėjo vaikino) ir, nors ir yra bjaurybė, ji nėra bejausmė. Originalios istorijos etiketei blogas.lt to daugiau nei pakanka.

Vis dėlto tai Jūsų rašliavos egzistavimo neteisina. Ne per seniausiai turėjau idėją susiimti, „prasinešti” pro visas tas „pigenas” ir išsakyti, ką galvoju. Bet, kaip vienas protingas žmogus sakė, „visų dvylikamečių nepaprotinsi”. Nors… Šita idėja dar nėra mirusi.

Pažvelkime, kas darosi daugumoje blog‘ų knygų. Pradėkime nuo siužeto. Skaitant istorijas susidaro įspūdis, kad vienintelės „rašytojų” žinomos temos: meilė ir „kalės”, meilė ir fantastinės būtybės. Kaip atskirą kategoriją dar galima išskirti meilę ir Neesmę. Lyg Lenos dainoje: „Love, oh, love”. Originalumo – nulis. Idėjos – nulis. Per visus „šedevrus” eina tie patys veikėjai ir tos pačios jų problemos. Tarsi nurašyta nuo pigaus romano. Jūs nekuriate nieko savo ir autentiško. Net ir veikėjų nuotraukos visur beveik identiškos. Jau pradedu labai stebėtis, jei tarp veikėjų neatrandu Alex Meraz veido.

Toliau – raiška. Brangutės, girdėjote, kad buitiniu stiliumi knygos nerašomos? O Jūs būtent taip ir darote! Buitinei šnekai yra pokalbiai bei kasdienis gyvenimas. Čia – blog‘as, o ne Skype, ne one.lt žinutės ir ne tauškimai su draugais telefonu. Koktu darosi, kai istorijoje pamatai kokį nors „Gashhhh”. Kitas dalykas: girdėjote ką nors apie tokius dalykus kaip būdvardžiai, aprašymai, monologai, meninės priemonės, stilius? Atrodo, kad ne. Stiliaus pas jus taip pat nėra. Monologų – minimaliai. Dažniausiai trys sakiniai skyriaus pradžioje, trys – gale. Visas tekstas – kaip ištęstas pokalbis. Emocijų – nulis, tik pliki žodžiai. Aišku, tada trūkumus reikia lopyti gražiomis veikėjų nuotraukomis, ar ne? O apie tokių apibūdinimų kaip „blondiniška plaukų spalva” vartojimą gal aš geriau išvis patylėsiu.

Dar vienas isterišką juoką keliantis dalykas – gramatika. Pykit-nepykit, damos, bet šiuo atveju gražiai šviečia visos Jūsų išsilavinimo spragos. Norisi paklausti: ką Jūs veikėte mokykloje, jei „sugebate” vietoj „normaliai” parašyti „normalei”? Teko skaityti keletą komentarų, kurių pagrindinė mintis buvo „kam rūpi ta gramatika, kai idėja gera”. Puiku. Nutylėkime tai, kad ir tos idėjos nėra. Mielosios, kur matėte knygą, kurioje būtų po 125-ias klaidas skyriuje? Tikrai nėra malonu skaityti „kūrinį”, kur kiekviename sakinyje šviečia po keletą grubių klaidų. Taip, mes visi klystam. Vis dėlto žmonės klaidas išsitaiso, stengiasi jų nedaryti. Galite šnekėti apie idėjas, ką tik norite, bet faktas lieka faktu: klaidos knygoje kaip druska torte – labai gadina skonį.

Priartėjome prie paskutinio dalyko, kurį norėjau pasakyti. Dauguma vietinių „rašytojų” ne tik nemoka rašyti, bet ir nesugeba priimti kritikos. Kai šiandien pamačiau komentarus po šiuo įrašu, kelias minutes buvau be žado. Tikrai. Net neabejoju, kad kai ką dabar įžeisiu, bet, damos, nusipelnėte (manau, suprasite, kurioms skirta šita pastaba). Tokį šlykštų įžūlumą blogas.lt erdvėje mačiau tik vieną kartą. Negana to, kad kurpiate čia savo meksikietiškas melodramas, tai dar drįstate piktintis, kai Jums kas nors išsako kritiką? Be to, pelnytą kritiką. Save gerbiantis rašytojas kritiką priims ir apgalvos, o ne puls žeminti kritikuojantįjį. Ir, beje, kas čia per idiotiškas „atsikirtinėjimas” „pati man atrodo nei tokios neparašytum”? Iš kur šitą nesąmonę ištraukėte? Su logika visiškai susipykote? Jei nemoka, tai ir nerašo. Šiuo atveju Nespalvotaii pasielgė žymiai sąžiningiau ir garbingiau nei Jūs, kurios rašote, nors neturite nei talentų, nei sugebėjimų.

Mergaitės, pasakysiu tiesiai: dauguma Jūsų neturi jokio talento, jokio stiliaus, jokio originalumo, jokių idėjų ir jokių sugebėjimų. Supratimo, apie ką rašote, taip pat nerasta. Apie logiką šnekėjau milijoną kartų. Gal jau metas liautis žaisti „kūrėjas” bei darkyta kalba krauti viena kitoms dievinančius komentarus ir perversti lietuvių kalbos vadovėlį? Man, perskaičius Jūsų melodramas, norisi verkti. Jūs nuleidote rašymą į tokią bedugnę, kad tuoj žodis „rašytoja” čia taps keiksmažodžiu. Rašykite toliau, jei norite. Bet nenustebkite, jei vieną gražią dieną po įrašais pradėsite rasti ilgus komentarus su išrašytomis klaidomis.

Pasakysiu trumpai: tokia, štai, šių dienų blogas.lt realybė. Realybė su pseudorašytojomis, mažametėmis kalėmis ir „Saulėlydžio” gerbėjų ordomis. Asmeniškai aš jau pradedu pavargti nuo šio cirko. Tik kad geresnių alternatyvų nėra.

P. S. Jei manote, kad apie kales pašnekėjau vien tam, kad žodžių daugiau būtų, labai klystate. Taip, ir aš savo gyvenime „kale” pabuvau. Iki vaikinų širdžių daužymo prieita nebuvo, bet ir kitų šunybių užteko, kad finalas būtų labai liūdnas. Galiu pasakyti taip: tai yra riedėjimas su pagreičiu žemyn, kai tikrai išsitėkši į sieną. Kuo ilgiau riedėsi, tuo labiau skaudės. Gyvenimas už tokias šunybes pateikia sąskaitą ir dar pasiima didelius arbatpinigius. Be išimčių.

Rodyk draugams

Dar vienas blogas.lt erdvės reiškinys – lemtingosios moterys (merginos). Jų tuntai nesuskaičiuojami, kaip ir internetinių istorijų. Atrodo, kad kiekviena apie meilę rašanti mergina jaučia nenumaldomą poreikį bandyti sudaryti fatališkos, visus užburiančios būtybės įvaizdį.

Tik bandymai taip ir lieka bandymais. Labai nesėkmingais. Dar neteko perskaityti tokio įrašo, kuris įtikintų, kad jo autorė tikrai yra femme fatale. Vietoj to matau kažkokius neaiškius surogatus. Po vienos tokios madam eiliniu įrašu apie paliktą vaikiną buvo parašyta kažkas panašaus į „išlepinta ir nesubrendusi turtingų tėvelių dukrelė”. Pritariu šiems žodžiams 110-ia procentų.

Ar kuri nors iš tų blog‘o „fatališkųjų” žino, kas yra lemtinga moteris? Taip: ji graži, kerinti, užburianti, atimanti protą. Jai einant gatve, vyrai atsisuka ir negali atitraukti žvilgsnio. Bet tai nėra eilinė tuščia „lėlė”, kuri kasnakt miega su kitu vyru ir daužo jiems širdis. Lemtinga moteris – charizmatiška, originali, išsilavinusi, protinga, iš išorės jausminga, o viduje šaltai mąstanti būtybė. Dar daugiau: femme fatale yra profesionali intrigantė, kuri savo moteriškus kerus naudoja savo tikslams pasiekti. Tai – šalta ir viską apskaičiuojanti strategė, kuriai vyrai – figūrėlės jo šachmatų lentoje. Kuri iš blog‘o „lėlyčių” atitinka šį tipažą? Nė viena. Jos, atrodo, užsiima tik vienu – betiksliu vaikinų keitimu (juk reikia kas dvi savaites į blog‘ą parašyti, kad palikai kavalierių ant ledo).

Važiuojam toliau. Vis dar vilioja galimybė būti lemtinga moterimi? Sutinku, stereotipai daro savo. Man senojo Holivudo žvaigždžių nuotraukos su intriguojančiais žvilgsniais, elegantiškai tarp lūpų įspraustais cigarečių kandikliais, tobulai sudėtomis garbanomis bei žvilgančiais apdarais taip pat atrodo žavingai. Bet tai – tik nuotraukos.

O koks femme fatale gyvenimas realybėje? Žinote, kuo baigiasi jų žaidimai? Pažiūrėkite pirmą pasitaikiusią muilo operą, kur lemtinga blogietė pabaigoje miršta. Mirčių amplitudė pati įvairiausia: nuo paprastos kulkos į kaktą iki palaidojimo antagonistei dar esant gyvai. Bet ką čia telenovelės! Pažvelkime į kai kurių realių bei išgalvotų lemtingųjų likimus. Egipto karalienė Kleopatra – nusižudė. Senatrix Marocija – įkalinta iki mirties. Ana Bolein – nukirsdinta. Imperatorienė Žozefina – Bonapartas su ja išsiskyrė tam, kad galėtų vesti kilmingą princesę. Mata Hari – sušaudyta. Miledi Vinter iš „Trijų muškietininkų” – jai įvykdyta mirties bausmė. Nuodingoji Gebenė iš „Betmeno” – įkalinta. Bridget von Hammersmark iš „Negarbingų šunsnukių” – pasmaugta. Gali viską nurašyti atsitiktinumams ar kvailoms likimo išdaigoms, bet lemtingoms moterims dažniausiai baigiasi labai blogai.

Taigi, ar verta? Ar verta apsimesti tokia moterimi, kurių baigtis beveik visada tragiška? Ar verta bandyti sudaryti femme fatale įvaizdį, kai net realiai nežinai, kas tai per dalykas? Ar verta vaidinti lemtingą moterį, kai tau dar tik 13-a? Aš manau, kad ne. Vis dėlto yra manančių ir kitaip. Bent jau prajuokina…

Rodyk draugams