Šiandien perskaičiau knygą suaugusiems. Kuri atrodo it žavi knygelė vaikams. Pasirodo, tai yra vaikiška knygelė tėvams, turintiems mažų vaikų. Knyga pasirodys prekyboje tik birželio 14, per tėtės dieną (JAV), tačiau apie ją jau daug rašoma ir kalbama. Kodėl? Mat kažkas “nutekino” knygą, ir ji jau keliauja po pasaulį PDF formatu. Be to, ji jau Nr1 parduodamų amazon.com  knygų sąraše ir jau iš anksto parduota daugiau, nei 100 000 jos vienetų (primenu – ji dar net nepasirodė!)

Maži vaikai gali būti be galo mieli, tačiau gali būti ir tokie, kad… (čia galite įrašyti, ką patys esate pagalvoję, kai, pavyzdžiui, pusę trijų ryto vaikas lovoje pradeda šaukti, kad nori gerti; arba 55 kartą (kai jau jūs įsijungėte su sutuoktiniu filmą ir pasiruošėte ramiam vakarui) šaukia jus į miegamąjį; arba užsimano trečią (?) kartą į tualetą ir pan.)

Knygelę parašė Adam Mansbach. Jis nėra rašytojas – naujokas. Jo knyga “The End of the Jews” buvo San Francisco Chronicle išrinkta 2008-ųjų Metų Knyga. Jo knyga “Angry Black White Boy” yra universitetų ir gimnazijų programose. Tačiau jis yra ir tėtė. Ir turi dukrelę, kurią – jei legenda teisinga – reikdavo migdyti kas vakarą dvi valandas. Kartą jis savo FB parašė keletą ketureilių (visas knygelės tekstas – eiliuotas): teksto pradžia – tarsi mielos vaikiškos knygutės, bet po to tarsi išgirsti jo mintis – tai, ką jis galvoja. Skaitydama knygelę pagalvojau, kad tokios NIEKAIP neparašytų žmogus, neturintis vaikų.

Prisimenu, kaip pas mus Belgijoje viešėjo mūsų draugai: jeigu viešėdavo su vaikais, tai bendravimo laiką vakarais būdavo galima skelti perpus: arba vaikus užmigdydavo jau tada, kai praeidavo noras atsidaryti vyno butelį ir smagiai pataukšti; arba PATYS užmigdavo juos migdydami! Ir, kaip sakant, mes – ne išimtis tokių egzorcistinių ritualų. Net neprisimenu, kiek kartų esu atsibudusi vidury nakties, pavyzdžiui, suledėjusi ant grindų šalia vaiko lovos. Arba nutirpusiu šonu, nes guliu klaikiai nepatogiai susirangiusi vaikiškoje lovelėje. Apie tai, kad dar planavau milijoną darbų arba, galų gale, pažiūrėti filmą… Tokiomis akimirkomis visiškai neliepsnojau meile savo ikriukams.

Aš manau, kad ši knyga itin aktuali mūsų kartos tėvams. Kodėl? Todėl, kad anksčiau vaikui būdavo pasakoma, kad jis privalo miegoti, ir viskas. Dabar – kai vaikas neužmiega – mes suirztame lygiai taip pat, kaip mūsų tėvai ir seneliai, tačiau mes ne paliekame vaiką užmigti, o sėdime su juo, skaitome jam, nešame vandenuką, einame į tualetą ir t.t. ir pan. Ir tuo metu tikriausiai negalvojame: “Ach, kaip smagu, dar penkios artimos minutės su mano angelėliu!” Atsiprašau visų tų, kurie taip galvojate, bet aš tai taip negalvoju Negalvoju ir taip, kaip šios knygos autorius, bet, tarkim, lietuviškas atitikmuo: po velnių, ar eisi tu šįvakar miegoti?!?!?!?! tikrai sukasi mano galvoje.

Tik nenupirkite šios knygos tiems, kurie nesupranta humoro, kuriems vaikai yra dieviškos būtybės, apie kurias net pagalvoti nieko neigiamo negalima ir, žinoma, tik nesugalvokite šios knygelės paskaityti vaikui prieš miegą! Aišku, jau pats pavadinimas pasako, kad ši knygelė – ne vaikams, bet žinau atvejų, kaip kartais žmonės čiupo kažką nuo prekystalio ir…

The cats nestle close to their kittens now.

The lambs have laid down with the sheep.

You’re cozy and warm in your bed, my dear.

Please go the fk to sleep.

(…)

The eagles who soar through the sky are at rest

And the creatures who crawl, run, and creep.

I know you’re not thirsty. That’s bullshit. Stop lying.

Lie the fk down, my darling, and sleep.

P.S. Knygoje rašomas pilnas žodis, bet aš esu apsisprendusi rašyti be keiksmažodžių, tai ir necituoju tvarkingai

Kokia jūsų nuomonė apie šią knygą?

Kadangi radau ir Jusu nuoroda i tai, kad galima pasidalinti, paklausti, tad nusprendziau parasyti

2003-aisiais Dr.Phil atliko tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kad 40proc apklaustų tėvų (o jų buvo apklausta 20 031) pagalvotų antrą kartą prieš susilaukdami vaikų. Nenuostabu. Labai daug šių dienų tėvų jaučiasi taip, tarsi negalėtų atsikvėpti ir viskas, ką jie pajėgia, tai tik suktis ir suktis, kad viskas nesugriūtų…

Žinoma, dažniausiai taip ima jaustis mamos, nes – nors ir daug kalbama apie lyčių lygybę – tačiau vis dar didesnė namų ruošos ir vaikų auginimo našta gula būtent ant mamų pečių.Ir visai nesvarbu, ar ta mama dirba, ar ji augina vaikus – iš tiesų beveik visos – kai atvirai išsikalbi – pasiguodžia, kad „nieko nespėja“, kad norėtų galėti atsipalaiduoti ir jaustis užtikrintai augindamos savo vaikus. Psichologai vis dažniau prabyla apie mamas, kurios jaučia nuolatinę įtampą, stresą ir labiausiai norėtų savo gyvenime pusiausvyros. Visa šių dienų moterų/mamų diena susideda iš darbo, vaikų nuvežimo-parvežimo, pirkinių, maisto gaminimo, skalbinių, sąskaitų mokėjimo ir t.t. ir pan. O kur dar noras nuveikti kažką prasmingo su tais vaikais. Ir, kaip sakant, yra gi ir vyras, su kuriuo irgi norisi prasmingai (pa)bendrauti…

Taigi kyla klausimas: ar įmanoma susigrąžinti tuos laikus, kai kontroliavote savo gyvenimą? Ar gali į gyvenimą grįžti struktūra? Ar gali grįžti jausmas, kad padarysite visa tai, ką turite padaryti ir padarysite laiku? Ir ne tik padarysite, bet dar ir liks laisvo laiko pramogai ir ramiai veiklai? Juk norisi, jog vaikai augtų galvodami, kad su mumis smagu ir gera…

Yra toks posakis: jeigu užduodi klausimą, vadinasi, jau turi į jį atsakymą. Iš tiesų į visus mūsų klausimus atsakymai yra labai netoli, bet dažnai, užsisukę tuose neatidėliotinuose reikaluose, pamirštame, kad būtent gyvenimą atidėliojame, nes vis ruošiamės jam, o ne tiesiog gyvename…

Kai kurie patarimai, kuriuos rasite, pasirodys labai paprasti ir žinomi. Bet paklauskite savęs: ar jais naudojatės? O gal tiesiog kasdien galvojate, kad padarysite tai RYTOJ?

- Skirkite laiko sau. Manau, kad tą esate girdėję ne kartą ir ne du. Bet iš tiesų to laiko skirti reikia. Kartais labai sunku išeiti iš namų, atrodo, kad geriau pasiilsėsite namuose, tačiau tai – saviapgaulė. Jeigu skiriate laiko sau namuose, tai iš tiesų turi būti taisyklė, kad NIEKAS jūsų nesutrukdys! Laikas sau gali būti malda. Meditacija. Vonia. Manikiūras. Dekupažas. Siuvinėjimas. Knygos skaitymas. Žodžiu, bet kas, kas jums teikia atgaivą. Įsivaizduokite save kaip laivą, kuris nuolat plaukia iš vieno uosto į kitą. Ir štai uoste jūs privalote pripildyti savo baką kuro, nes kitaip nenuplauksite iki kito uosto…Jūsų „bakas“ – fizinės, emocinės, psichologinės ir dvasinės jėgos. Kuo daugiau jų išnaudojate, tuo daugiau jų reikia susigrąžinti! Taigi būkite gera sau. Jeigu būsite gera sau, bus gera ir jums, ir vaikui, ir jūsų gyvenimo draugui, ir net jūsų kolegoms bei darbdaviams. Be to, taip jūs mokysite ir vaiką, kad svarbu skirti laiko sau. Jis išmoks tai gerbti ir žavėtis.

- Sisteminkite savo veiklą, t.y., būkite organizuota. Lengva pasakyti, sunku padaryti. Aš, pavyzdžiui, esu tai girdėjusi begalę kartų, bet vis paslystu. Ką ten paslystu – net nepradedu. Kodėl? Todėl, kad net nežinau, nuo ko pradėti! Pradėti, pasirodo, reikia nuo to, kad jūs įvardinate, ko jums labiausiai reikia. Papildomų rankų? Užrašų knygelės, kur viską susirašytumėte? Nemokate išskirti prioritetų? Beje, dirbačios, nepamirškite, kad reikia išskirti ir darbinius, ir „naminius“ poreikius. Kuo geriau juos išskirsite, tuo geriau suprasite, ko jums iš tiesų labiausiai reikia, kad pagerėtų situacija. O net jei ir tokia užduotis atrodo neįgyvendinama, tiesiog pradėkite mažais žingsneliais ir įvardinkite tai, kas labiausiai jus varo iš proto ir ką būtų galima padaryti, kad jaustumėtės geriau. Ir nenuleiskite rankų, kol padėtis nepasikeis.

- Vaikų gyvenime svarbi rutina. Jūsų veiklos planavimas neatsiejamas nuo vaikų veiklos planavimo. Nepamirškite, kad vaikams – ir ypač mažiems – labai svarbi rutina. Rutina garantuoja nuoseklumą, pastovumą, o tai vaikui reiškia saugumą. Susitarkite, ką kada darote (iki smulkmenų), galite net pasikabinti dienotvarkę. Kuo aiškesnė rutina, tuo mažiau nenuspėjamumo ir tuo mažiau streso. Ir jums, ir vaikui.

- Žinokite, kur yra jūsų ribos. Šeimos taisyklės yra puikus būdas išvengti pojūčio, kad viskas slysta jums iš rankų. Visų pirma, apsibrėžkite, kas, jūsų nuomone, yra leistinas elgesys. Elgesio taisyklės, kurios ne riboja, o leidžia skleistis asmenybei, yra ne pageidautinos, o tiesiog būtinos. Taisyklės ne pakerpa sparnus, o moko vaiką juos skleisti taip, kad ir jam pačiam, ir aplinkiniams būtų saugu ir priimtina. Jeigu vaikas bėga į gatvę, sustokite ir apie tai pasikalbėkite. Jeigu nustatėte taisyklę, tai jos laikykitės. Jeigu leisite vaikui kažką „tik šiandien“, tai nesistebėkite, jei prašymas kartosis ir kartosis. O tada jau žalia šviesa pykčiui ir jausmui, kad vaikui niekada negana, su juo negalima susitarti ir pan. Kaskart, kai jausitės sunerimusi ir prarandanti pusiausvyrą, pagalvokite, ar tik ne laikas apgalvoti ribas ir esamas taisykles. Tik nepamirškite, kad taisyklės ir reikalavimai vaikui turi būti realūs: ir atsižvelgiantys į amžiaus tarpsnių raidos ypatumus, ir į individualius vaiko gebėjimus. Būkite ne tik protinga, bet ir išmintinga!

- Valdykite savo finansus. Jeigu nuolat galvojate apie pinigus, metas kažką daryti! Jeigu kasdien jaudinatės dėl pinigų stygiaus ir nenumanote, ką galima būtų padaryti, kad situacija pasikeistų, susėskite ir pagalvokite apie tai. Paprastai šitas – finansų tvarkymo – procesas nėra malonus. Be to, žmonės kartais taip būna uždarę save į užburtą ratą, kad pyksta, kai kas nors – nežinantis jų padėties „rimtumo“ – drįsta duoti patarimus! Bet iš tiesų viena yra tiesa: niekur nevedantis stresas yra dar blogiau! Taigi jūs galite bent jau suteikti sau galimybę pasijusti geriau. Jeigu pačios nežinote nuo ko pradėti, galite paskaityti kokią knygą šia tema. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra išleista L.Dvareckienės knyga „91 būdas taupyti arba dieta jūsų piniginei“. Varčiau ją ir supratau, kad daug ką galiu daryti geriau!

- Nebijokite prašyti pagalvos. Tėvystė – sunkus darbas. Ir mažai kas kalba apie tai, koks iš tiesų sunkus. Be to, kartais šis darbas atrodo it Sizifo: darai darai, o rezultatų nematysi kelis dešimtmečius. Jau vien ta mintis gali įvaryti depresiją! Tačiau norėčiau iš visos širdies patarti visoms mamoms: pasitikėkite savimi, o kai jaučiate, kad to pasitikėjimo ima trūkti, nebijokite ieškoti informacijos, pagalbos, kitokios nuomonės ir pan. Raskite savo guru – žmogų, kuriuo pasitikite ir kurio vaikai jau gali būti perėję tai, kas jums neduoda ramybės. Susėskite ir pasikalbėkite. Skaitykite knygas. Tik atrodo, kad neturite laiko. Tiesiog labai daug jo iššvaistome besijaudindamos. Kai žinosime, ką daryti, mažiau jaudinsimės, ir bus daugiau to laiko! Prisiminkite ir vieną seną gerą gyvenimo išmintį: tie, kurie prašo pagalbos, dažniausiai ją gauna ir išsprendžia savo problemas. Su didžiausiomis bėdomis susiduria tie, kurie atsisako pagalbos ir/arba jos neieško. Nebijokite pasirodyti nekompetetinga. Nebijokite užduoti „kvailų“ klausimų. Visų pirma, tokių nėra! Visų antra…maža, ką kas galvoja!

- Skirkite dėmesio savo profesijai. Vaiko gimimas – puikus metas pajusti, ar tai, ką jūs darote profesinėje srityje, iš tiesų yra tai, ko jūs norite. Lietuvoje auksinės sąlygos – galima apie tai galvoti dvejus metus. Be to, po pirmųjų metų jau tikrai galima ieškoti naujų galimybių (jei norite savo gyvenime kažką keisti), eiti mokytis ir pan. Šis laikas gali būti puiki galimybė ne sėdėti laukiant, kol reikės grįžti į nemėgiamą darbą, bet rasti ir siekti Naujo Gyvenimo!

- Nesukite galvos dėl santykių su kitais. Šiais laikais, kai tiek daug kalbama apie tarpasmeninių santykių svarbą, šis teiginys gali pasirodyti it akibrokštas. Tačiau aš asmeniškai pastebėjau, kad mano gyvenimo kokybė labai pagerėjo po to, kai lioviausi švaistyti laiką sutarimui su visais. Tiesiog laikas įsisąmoninti, kad vieni bus draugai, kiti – ne. Vieni bus tie kolegos, su kuriais palaikysite ryšius net nebebūdami kolegomis, o su kitais išsiskirsite amžiams amžiniesiems. Svarbiausia – būti mandagiu ir kultūringu, bet su visais sutarti…utopija! Be to, yra ir nedraugiškų, ir savanaudžių, ir viską užmirštančių, ir lendančių ne į savo daržą ir visokių kitokių – ŽMOGIŠKŲ – žmonių. Todėl verta šiek tiek pasikietinti savo odą ir mažiau imti į galvą, ką kiekvienas galvoja ir/ar sako. Žinoma, jei jus įskaudino arba jūs įskaudinote, skaudulį reikia išspręsti. Juk visada galima atsiprašyti/atleisti ir…judėti tolyn!

- Koncentruokitės į santykį su vaiku. Kiekvieną dieną skirkite nors truputėlį laiko savo santykiui su vaiku puoselėti. Nesvarbu, kaip apsispręsite tai daryti, bet tai turi trukti ilgiau, nei keletą minučių. Na, bent pusvalandį. Nešvarūs indai niekur nedings. Dulkės – irgi. O vaikas užaugs. Todėl pasirinkite veiklą, kuri jums abiems maloni: vaikas augs ir džiaugsis, o jūs atsipalaiduosite ir iš susiraukusios matronos tapsite…tokiu pačiu vaikystės džiaugsmo kupinu žmogumi! Toks laiko leidimas kartu ištirpdys tą jausmą, kad visko yra per daug. Nes smagiai žaidžiant su vaiku dažniausiai apima jausmas, kad visko yra tiek, kiek reikia…ir gal net truputį per mažai! Vaiko emocinė raida labai priklauso nuo santykio su tėvais: jūsų šypsenos, atsipalaidavęs balsas yra sveika ne tik jums, bet ir jūsų mažyliui.

- Galvokite apie savo vaikų ateitį. Puikiai žinau, kad labai sunku galvoti apie ateitį, kai dabartis šnopuoja į kaklą, o šiandienos reikalai užgožia viską, ką įmanoma užgožti. Tačiau – gulėdama vonioje – pagalvokite, koks yra jūsų pagrindinis – kaip MAMOS – tikslas? Ko norite savo vaikams? Sveikatos? Laimės? Produktyvumo? Žinių? Religingumo? Tie, atrodo, tolimi ir abstraktūs tikslai labai padeda kasdienybėje ir priimti kasdieninius sprendimus. Kai žinosite, kuria linkme norite, kad eitų jūsų vaikai, vedimas ten link taps rutina, ir jūsų gyvenimas iš tiesų įgaus daug stabilumo ir aiškumo.

- Daugiau džiaukitės, mažiau jaudinkitės. Atsipalaiduokite. Ach, jei tik galėčiau perduoti tą jausmą, kurį pajutau gimus trečiam (su ketvirtu jis tik sustiprėjo) vaikui… Tai – pasaka. Kai žinai, kad VISKAS bus gerai, kad VISI nemalonumai praeina ir YRA dalykų, kurių nepakeisi… Juk iš esmės jūs norite, kad vaikai užaugtų tokiais žmonėmis, kuriems ir patiems smagu, ir kitiems smagu su jais! Todėl kartu juokitės. Klausykite ir išklausykite. Drąsinkite ir girkite. BŪKITE šalia. AUKITE KARTU. Kiekvienas žmogus yra nusipelnęs būti kažkam pačiu pačiausiu. Jūs esate kažkam pati svarbiausia, pasaulio centras, todėl visai ne pro šalį pasidžiaugti tokia ypatinga savo padėtimi!

- Kartais daugiau iš tiesų yra mažiau. Pradėkite nuo to, kad apsispręsite daryti mažiau. Nesiplėšykite. Visko vis vien nepadarysite. O ir vaikams „duoti visko“ tikrai nereikia. Kuo daugiau stengiatės padaryti, tuo daugiau galimybių stresui ir persitempimui. O tą visi jaučia. Visi būreliai, visa veikla, žinoma, yra svarbu, tačiau dar svarbiau yra dvasios ramybė ir sveikas protas. Pagalvokite, ar iš tiesų visko reikia? Ir drąsiai iš savo gyvenimo braukite tai, kas verčia jus sakyti „na, paskubėk“, „na, greičiau“, „ir vėl vėluojam“ ir pan. Visą tai išbraukę pajusite, kad padaugėjo ramaus ir gražaus šeimos laiko drauge, kai ramiai gaminate vakarienę, juokaujate ir skaitote visai neplanuotą pasaką.

Norite būti geresne mama? Tik nepakliūkite į minčių spąstus, kurie teigia, kad reikia visko DAUGIAU ir GERIAU. Koncentruokitės į tai, ką galite. Ką galite gerai. Ramiai. Ir su meile. Ir nebijokite sau pasakyti, kad motinystė – sunkus darbas. Ir ne visada smagus. Ir kartais išsunkiantis iki begalybės. Ir kad nėra nieko baisaus, jei tai sau pasakysite. Ir net jei pasakysite garsiai. SUPERMAMŲ nėra. Nejauskite gėdos ir neniekinkite savęs, kad nesate TOBULA mama. Nes tokių irgi nėra. Bet vien tai, kad jūs esate mama,yra ir super, ir tobula. Tiesiog išmokite džiaugtis tuo.

Užtruko, kol sugalvojau, nuo ko norėčiau pradėti vėl rašyti. Tiek visko prisikaupė, tiek visko įvyko, kad kelias dienas blaškiausi nuo vienos temos prie kitos… Kadangi vieną temą buvau “užmetusi”, pagalvojau, kad ji padės vėl “įsivažiuoti” (Pirmas straipsnis šia tema. Antras straipnis šia tema) .

O galvojau apie pasirinkimus… Tiesiog su Gabrieliumi prisiminėme vieną aukštas pareigas užimančią moterį, kuri (pagal Belgijos įstatymus) pabuvo su kūdikiu tris mėnesius, atidavė jį į lopšiuką ir…po kelių mėnesių vėl grįžo namo. Taigi – apie kartais labai sunkius pasirinkimus. Apie problemų sprendimus. Ir dar. Man viskas atrodo taip lengva, kai skaitau straipsnius, o vat štai realiame gyvenime… O kaip jums?

Iš tiesų mes juk kasdien priimame sprendimus: ką vilkėsime, ką valgysime. Tačiau kai kuriuos sprendimus priimti nėra lengva, reikia iš tiesų labai pasverti visus “už” ir “prieš”. Kartais tiek “už”, tiek “prieš” atrodo visiškai lygiaverčiai: abu vienodai puikūs arba abu vienodai prasti…Nenuostabu, kad ištinka sprendimų priėmimo “paralyžius”.

Teigiama, kad toks “paralyžius” – normalu. Tačiau mokslininkai vis vien nesiliovė ieškoję, kaip galima būtų žmonėms padėti išlipti iš tokių smegduobių. Kartą ieškojau informacijos būtent apie tai, nes jaučiausi negalinti apsispręsti, kurį darbą pasirinkti. Dabar – kai žiūriu atgal – net nežinau, ar tai buvo pats protingiausias sprendimas, tačiau vis dėlto manau, kad tuo metu – racionaliausias.

Ką siūlo mokslininkai?

PIRMAS ŽINGSNIS

Pripažinti, kad problema yra. Ir kad verta ją spręsti. Sakoma, jog svarbiausia priimti sprendimus žvelgiant į situaciją optimistiškai, nebijant iššūkio. Ir lyg to būtų negana, pasirodo, dar reikia pasitikėjimo savo jėgomis Suprantu, kad reikia į save žvelgti kaip į žmogų, galintį išspręsti problemą, bet kartais – bent jau man – tai nėra pati lengviausia užduotis!

ANTRAS ŽINGSNIS

Suprasti, KODĖL jums viena ar kita atrodo problema. Atrodo, kad ir taip akivaizdu: yra problema, tačiau, pasirodo, reikia iš tiesų įsigilinti: apgalvoti, surinkti informaciją apie galimus sprendimo būdus ir įsitikinti, kad būtent TAI yra ta problema, kurią norite išspręsti. Ar jums tai nebūna? Kad vos ne pats save įtikinate, kad yra TA problema, o po to – kai įsigilinate į savo susierzinimo priežastį – paaiškėja, kad problema yra visai KITA? Man taip atsitinka, jei aš noriu ignoruoti tikrąją problemą…  Kai kurie siūlo į problemą žvelgti taip: ką turiu ir ko norėčiau Man visai patinka toks būdas, o jums? Nes, tikėkimės, įvardinus, ko norėtum, išryškėja tikslai, kurių siekti reikia užsibrėžti. O ką daryti, kai tų problemų – ne viena? Šio reikalo žinovai siūlo prioritetizuoti ir pradėti ieškoti sprendimų svarbiausiai…

TREČIAS ŽINGSNIS

Čia jau reikia pradėti ieškoti sprendimų. Užduokite sau klausimą: “Ką dariau panašioje situacijoje praeityje? Padėjo? Nepadėjo?” Jeigu nepadėjo, tai nebriskite vėl į tą patį vandenį ir ieškokite alternatyvų Net jei ir padėjo, neprošal iš naujo pagalvoti – gal šaus į galvą kokia nors nauja super duper mintis! Čia – kaip dabar mėgstama sakyti – reikia “brainstorminti” (žinau, kad yra lietuviškas žodis, bet niekaip jo neprisimenu). Užsirašykite viską, kas šauna į galvą – vėliau nepatikusias idėjas lengvai galėsite atmesti. Pasitarkite ir su kitais – juk niekas neverčia elgtis taip, kaip jie patars! (O žmonės paprastai visai noriai dalina patarimus). Tik prisiminkite, kad žmogui, kuris pataria, nereikės gyventi, taip sakant, “su tuo sprendimu”, todėl iš tiesų apgalvokite, ar tai, ką jis siūlo, yra geriausia JUMS. Prisimenu, išvažiuojant iš Lietuvos mums daug kas siūlė pirkti namą… Dabar – vos pagalvojus apie tai – apmirstu iš baimės: turėtumėme dabar lyg Damoklo kardą virš galvos milijoninę paskolą, o galimybių jai mokėti – ne. Brrrr…

KETVIRTAS ŽINGSNIS

Išbandykite geriausią sprendimo variantą. Tik vat čia jau siūloma nerti visa galva. Man tai – problema. O jums? Aš visada brendu labai atsargiai, nors ir pažadu, kad jau DABAR… Per tą savo atsargumą gyvenime esu praradusi labai brangių sau galimybių. Kaip manote – ar įmanoma to išmokti? Jeigu neriate visa galva ir pamatote, kad problemą vis dar per sunku išspręsti, kad šis sprendimas – netinkamas, laiku (o kada tas “laiku” būna?) jį peržiūrėkite arba apsispręskite imtis kito sprendimo būdo. Sakoma, kad tik labai retam pasiseka iš pirmo karto, todėl reikia turėti pakankamai atkaklumo ir ryžto! Vat vakar man draugė kaip tik sako: taip, kai kurie žmonės gauna darbus, kurių nori, tačiau kiek negauna??? Reikia rankų nenuleisti! Nors, aišku, tą akimirką gali atrodyti, kad esi nevykėlis, ir tau nepasiseks. Žodžiu, nepraraskite vilties, sveiko proto ir…bandykite!

Nuotrauka: Sal Petruzelli Marino “Working Mom”

Šiandien (na, sekmadienį, nors baigiu įrašą jau po vidurnakčio, pirmadienį) baigėsi trumpas ir aiškus konkursėlis, kurio pabaigoje, sakiau, paaiškės, kas laimės VAGOS leidyklos išleistą knygą: A.Faber ir E.Mazlish knyga “Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų”. Pagal šią knygą tinklaraštyje jau buvo projektas, apie kurį GALITE SKAITYTI ČIA.Taip pat noriu pasakyti, kad VAGOS leidykla parėmė tinklaraštį tėvystės serijos knygomis, todėl…na, dar ne šiandien, bet tuoj bus naujas projektas!

Kaip gi šįkart paaiškėjo laimėtojas? Gabrielius atsiuntė nuorodą į puslapį, kur galima suvesti visus vardus, spustelėti mygtuką ir…taip paprastai išrinkti laimėtoją. Kai suvedžiau visus vardus (jei to paties žmogaus komentarai kartodavosi, vesdavau tik po vieną kartą), Medeinos paklausiau, kokį ji tartų skaičių. Ji tarė “TRYLIKA”. Taigi spustelėjau ir….KNYGOS LAIMĖTOJA(S) – KISSA. TRAM-PAM-PAM-SVEI-KI-NAM!!!

Prašau laimėtoją susisiekti su manimi, kad galėčiau susitarti, kaip išsiųsti/perduoti knygą!

Ačiū visiems dalyvavusiems!

O čia – minėtų knygų sąrašas. Tikiuosi, kad jis padės nepasiklysti išleistų knygų labirintuose. Jeigu norite paskaityti, kodėl uvo rekomenduota viena ar kita knyga (tinklalapis), skaitykite komentarus po šiuo straipsniu. Jeigu pastebėjote, kad kažką praleidau – brūkštelėkite. Jeigu norite, kad sąrašą papildyčiau – irgi rašykite. Tebūnie jis “gyvas” ir naudingas!

Ir, žinoma, noriu iš visos širdies padėkoti už gražius žodžius mano tinklaraščiui….AČIŪ! Ačiū už įvertinimą, už palaikymą, esu čia…jums!

KNYGOS TĖVAMS:

“Laisvi tėvai, laisvi vaikai”

“Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų”

Žukauskienės Raidos psichologija

“Emocinis intelektas”

”Laimingi vaikai”

Mary Sheedy Kurcinka “Raising Your Spirited Child”

Wolfgang Goebel ir Michaela Glockler “Padėkime augti. Sveikas ir guvus vaikas nuo kūdikystės iki brandos”

M. Odeno “Gimdymo atgimimas”

Ninos ir Zarianos Nekrasovų “Liaukitės vaikus auklėti-padėkite jiesm augti!”

Christopher Green “Mažylio tramdymas”

Julija Gippenreiter “Kaip bendrauti su vaiku”

E.Shapiro “Kaip ugdyti vaiko emocinį intelektą”

Lawrence J. Cohen, PH.D. “Payful Parenting”

Sabine Bohmann “Ein Löffelchen voll Zucker… und was bitter ist wird süß!” (Šaukštelis cukraus, ir kas kartu, pasidarys saldu).

Why They Cry: Understanding Child Development in the First Year
Hetty Van De Rijt , Frank Plooij

Haim G. Ginott „Tarp tėvų ir vaiko“ Vilnius, 1999

Roberto Kiyosaki knygą “Du tėčiai – turtingas ir vargšas”

“Vaikai kilę iš dangaus”

Čittapad “Dvasinis vaiku auklejimas”

A. Zarskaus “Gimimo slepinys”.

“Penkios vaiku meiles kalbos”

Bendžamino Spoko “Vaikas ir jo priežiūra”

A.Žarskaus “Aš iki gimimo”

Fee Czisch knygą ‘”Vaikai gali daugiau. Kitokia pradinė mokykla” (“Kinder können mehr. Anders lernen in der Grundschule” – originalo kalba)

NAUDINGI TINKLALAPIAI:

http://www.kellymom.com/

http://www.askdrsears.com/

http://www.geramama.lt

babycentre.co.uk

vaikopasaulis.blogspot.com

http://www.supermama.lt/forumas

kokonas.wordpress.lt

smeliodeze.blogspot.com

Sonatinos blogas

Ką gi, mielieji ir mielosios. Kadangi šis tinklaraštis -apie tėvystę, noriu suorganizuoti vieną trumpą, aiškų ir paprastą konkursą

Dovana laimėjusiajam – viena man labiausiai patikusių tėvystės knygų, jau išversta į lietuvių kalbą: A.Faber ir E.Mazlish knyga “Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų”. Beje, pagal šią knygą tinklaraštyje jau buvo projektas, apie kurį GALITE SKAITYTI ČIA.

Ką daryti, kad knygą laimėtumėte? Tiesiog komentaruose parašykite, kokia knyga ir/arba koks tinklalapis apie tėvystę jums – pati pačiausia (pats pačiausias). Knyga gali būti išleista ir lietuvių, ir ne lietuvių kalba. Svarbiausia – parašykite bent keliais sakiniais, kodėl būtent TA knyga (ir/ar TAS tinklalapis) yra jūsų mėgiamiausia(s)!

Kitą sekmadienį – kovo septintą dieną – loterijos būdu išrinksiu vieną komentatorių, kuriam pirmadienį – prieš pat išvykdama iš Lietuvos – šią knygą ir išsiųsiu.

Taigi…kokia knyga apie tėvystę ir/ar koks tinklalapis Jums buvo/yra naudingiausia(s)?

Jeigu turite noro ir laiko (aš tai nelabai įsivaizduoju, kad aš – vieną ramindama – imčiau ir įsitaisyčiau kokia nors jogos poza, o kiti trys tuo metu lauktų Na, nebent visi dėl bendros naudos tokia poza įsitaisytumėme…), galite išbandyti keletą jogos pozų, kurios, sakoma, nuramina susierzinusį mažylį.

Prisimenu, kaip mūsų Vilhelmas atsisėsdavo lotoso poza ir sakydavo: hmmmmmm…. Bet tikrai ne tada, kai susinervindavo, o tada, kai norėdavo visą šeimyną prajuokinti!

Ir dar. Gal tai padės ne tik vaikams? Kaip tik prieš kelias dienas viena pažįstama pasiskundė, kad jaučiasi labai išvargusi. Ko norėti…žiema, šaltis, tamsa daro savo! Taigi gal šie pratimai padės ne tik vaikučiams, bet ir jų tėveliams??? Juk ne kiekviena turime ir laiko, ir pinigų lankyti jogos užsiėmimus… O jei dar praversite langą, giliai kvėpuosite (žinoma, kai miegos mažylis…)…gal iš tiesų atsigausite?

Ką gi, jei norite išbandyti (ar su vaiku, ar be jo), PRATIMUS RASITE ČIA. Sėkmės!