Blogorama.lt » Tėvams

VIENI KITIEMS. Kai tėvai pykstasi…

Austėja Landsbergienė — Tue, 25 May 2010 13:11:31 +0000

Kartą gavau štai tokį klausimą: domintų viena tema: kaip jūs sprendžiate tarpusavio konfiktus su vyru? Turiu omeny, ar slepiat tai nuo vaikų? Kiek jiems naudinga matyti įtampą tarp tėvų? Juk jie sunkiai išreiškia savo jausmu žodžiais, tai kaip jie jaučiasi, matydami, kai pykstasi ar aršiau ginčijasi tėvai? Nors suprantu, kad konfliktinės situacijos, susitaikymas, jų sprendimai irgi naudingi vaikams matyti. Bet kaip sukurti tą balansą, kad nebūtų per didelio krūrio, ar, kad jie galvotų, joj tėvai niekada nesipyksta (kas nėra realu) Vienas žmogus, kurį galėčiau vadinti savo mentoriumi, visą laiką sakydavo, kad mes – jeigu mums iškyla klausimas – jau turime į jį ir atsakymą. Reikia tik apie tai su kažkuo pasikalbėti, ir tas atsakymas – jei jo dar nematome – atsiskleis!

Apskritai yra teigiama, kad vaikus neigiamai veikia tėvų konfliktai. Sakoma, kad net tada, kai tėvai stengiasi, jog vaikai nepastebėtų tų konfliktų, jie puikiausiai pastebi… Net tada, kai tėvai nesipyksta vaikams matant, vaikai pajunta įtampą, kuri atsiranda namuose tėvams susipykus. Tėvai, kurie nuolat konfliktuoja, turėtų suprasti, jog tie konfliktai daro didžiulę įtaką ir vaikų elgesiui, ir net akademiniams rezultatams. Kodėl? Todėl, kad vaikai dėl tėvų barnių kaltina…save! Jie nesupranta, kad TĖVAI yra atsakingi už tarpusavio konfliktus. Vaikams atrodo, kad jie kažką padarė (nors nežinia, ką), kad tėvai nesutartų.

Pasirodo, kad net nedideli konfliktai taip pat veikia vaikus – mat vaikai dažnai neskiria, kur didelis, o kur – mažas konfliktas. Pastebėta ir tai, kad vaikai, kurių tėvai pykstasi, ima konfliktuoti ir su bendraamžiais. Jeigu tėvai dažnai pykstasi, pastebėta, kad prie mamos vaikai ima blogai kalbėti apie tėtį, o prie tėtės – apie mamą. (Čia iš tiesų gali būti signalas tiems, kurie mano, kad pykstasi nedaug. Jei taip vyksta, vadinasi, jau DAUG!) Kodėl vaikas taip elgiasi? Todėl, kad vaikai bet kokia kaina nori įtikti tėvams. Jeigu tai reiškia, kad prie mamos blogai kalbama apie tėtį, tai jie tą ir ima daryti! Ir, žinoma, tai visiškai nereiškia, kad vaikas nemyli vieno ar kito iš tėvų. Manau, suprantama, jog tai tik dar labiau didina konfliktą ir dar labiau neigiamai veikia vaiką.

Ir dar. Namuose, kur tėvai nuolat pykstasi, vaikai pradeda…sirgti. Sakoma, kad imuninė sistema tiesiog pasiduoda dėl užsitęsusio streso, tačiau esu girdėjusi ir metafizinį paaiškinimą, jog taip vaikas šaukiasi tėvų dėmesio, tikisi, kad jie susivienys ir tiki, jog šitaip išlaikys ir tėvus drauge, ir jų dėmesį sau.

Taigi…vaikams reikia harmoningų namų. Jei vaikai yra ikimokyklinio amžiaus, iš tiesų labai svarbu pyktis už uždarų durų: kad mažylis nei matytų, nei girdėtų. Įmanoma? Manau, kad ne! Ką daryti, jei vaikais pamatė/išgirdo? Lygiai taip pat vaikui matant atsiprašyti ir susitaikyti. Sakoma, kad tada net neįvyksta ta neigiama įtaka: vaikas patiria stresą konflikto metu, tačiau po to – pamatęs, kad viskas buvo gražiai išspręsta – atsipalaiduoja. Žinoma, nereikia tuo piktnaudžiauti! Jeigu per dieną 10 kartų šauksite vienas ant kito, o po to atsiprašysite, manau, kad vaikui nuo to nebus gerai! Beje, vaikus lygiai taip pat neigiamai veikia ir vienas kito ignoravimas/nesikalbėjimas ir pan.

Žodžiu, tėvų barnius ir jų įtaką tyrusių mokslininkų nuomone, tėvų konfliktai daro neigiamą įtaką vaikų gerovei ir jo gyvenimo kokybei. Vadinasi, matyti įtampą tarp tėvų vaikams nėra gerai. Ir kuo jos daugiau/dažniau, tuo prasčiau. Vaikai kaltina save, neskiria didelių konfliktų nuo vidutinių/mažų – jiems visi atrodo dideli! Juos apninka negatyvios mintys, jie išgyvena stresą…

Ką darom mes? Jeigu tai dalykas, kuris gali palaukti, tai kalbamės apie tai vaikams sumigus. Kartas ir pakeltu tonu Ir dar duris užsidarome Jeigu konfliktas spontaniškas, na, kur užsidegi it degtukas (čia taip man dažniau būna…), tai tada esame su vyru susitarę, kad vienas kitam pasakome: JAU. Prisimenu, yra tokia viena komedija, kur uošvis vis sakydavo (norėdavo pasakyti) kažką negražaus savo žentui, tai jo žmona iškart sakydavo kodinį žodį, kuris reiškė, kad jau elgiesi netinkamai Tai va mes turime kažką panašaus. Nes – turime pripažinti – per 10 metų jau pastebėjome tendencijas, kada kuris nors įsivažiuojame. Tiesa, Gabrielius greičiau reaguoja ir pakeičia taktiką, man kartais tenka keletą kartų pasakyti! Be to, mums dažnai gelbsti humoras. Abu turime panašų, be to, žinome, kas gali kitą prajuokinti ir padėti nuleisti garą. Manau, vaikai irgi atsipalaiduoja, kad pamato, jog mes jau juokiamės, nors prieš minutę įtampa lyg ir augo. O šiaip…gyvenam. Žinoma, kad būna visko! Žinoma, kad kartais nepadeda nei kodinis žodis, nei humoras…Bet kažkaip (bent jau aš) manau, kad tokių kartų – vienetai, be to, vaikai taip pat pamato, jog mes susitaikome. Ir, tikiuosi, dėl mūsų barnių jiems netenka daug išgyventi…

Mama ieško darbo. Mokomės priimti sprendimus.

Austėja Landsbergienė — Thu, 22 Apr 2010 07:56:57 +0000

Užtruko, kol sugalvojau, nuo ko norėčiau pradėti vėl rašyti. Tiek visko prisikaupė, tiek visko įvyko, kad kelias dienas blaškiausi nuo vienos temos prie kitos… Kadangi vieną temą buvau “užmetusi”, pagalvojau, kad ji padės vėl “įsivažiuoti” (Pirmas straipsnis šia tema. Antras straipnis šia tema) .

O galvojau apie pasirinkimus… Tiesiog su Gabrieliumi prisiminėme vieną aukštas pareigas užimančią moterį, kuri (pagal Belgijos įstatymus) pabuvo su kūdikiu tris mėnesius, atidavė jį į lopšiuką ir…po kelių mėnesių vėl grįžo namo. Taigi – apie kartais labai sunkius pasirinkimus. Apie problemų sprendimus. Ir dar. Man viskas atrodo taip lengva, kai skaitau straipsnius, o vat štai realiame gyvenime… O kaip jums?

Iš tiesų mes juk kasdien priimame sprendimus: ką vilkėsime, ką valgysime. Tačiau kai kuriuos sprendimus priimti nėra lengva, reikia iš tiesų labai pasverti visus “už” ir “prieš”. Kartais tiek “už”, tiek “prieš” atrodo visiškai lygiaverčiai: abu vienodai puikūs arba abu vienodai prasti…Nenuostabu, kad ištinka sprendimų priėmimo “paralyžius”.

Teigiama, kad toks “paralyžius” – normalu. Tačiau mokslininkai vis vien nesiliovė ieškoję, kaip galima būtų žmonėms padėti išlipti iš tokių smegduobių. Kartą ieškojau informacijos būtent apie tai, nes jaučiausi negalinti apsispręsti, kurį darbą pasirinkti. Dabar – kai žiūriu atgal – net nežinau, ar tai buvo pats protingiausias sprendimas, tačiau vis dėlto manau, kad tuo metu – racionaliausias.

Ką siūlo mokslininkai?

PIRMAS ŽINGSNIS

Pripažinti, kad problema yra. Ir kad verta ją spręsti. Sakoma, jog svarbiausia priimti sprendimus žvelgiant į situaciją optimistiškai, nebijant iššūkio. Ir lyg to būtų negana, pasirodo, dar reikia pasitikėjimo savo jėgomis Suprantu, kad reikia į save žvelgti kaip į žmogų, galintį išspręsti problemą, bet kartais – bent jau man – tai nėra pati lengviausia užduotis!

ANTRAS ŽINGSNIS

Suprasti, KODĖL jums viena ar kita atrodo problema. Atrodo, kad ir taip akivaizdu: yra problema, tačiau, pasirodo, reikia iš tiesų įsigilinti: apgalvoti, surinkti informaciją apie galimus sprendimo būdus ir įsitikinti, kad būtent TAI yra ta problema, kurią norite išspręsti. Ar jums tai nebūna? Kad vos ne pats save įtikinate, kad yra TA problema, o po to – kai įsigilinate į savo susierzinimo priežastį – paaiškėja, kad problema yra visai KITA? Man taip atsitinka, jei aš noriu ignoruoti tikrąją problemą… Kai kurie siūlo į problemą žvelgti taip: ką turiu ir ko norėčiau Man visai patinka toks būdas, o jums? Nes, tikėkimės, įvardinus, ko norėtum, išryškėja tikslai, kurių siekti reikia užsibrėžti. O ką daryti, kai tų problemų – ne viena? Šio reikalo žinovai siūlo prioritetizuoti ir pradėti ieškoti sprendimų svarbiausiai…

TREČIAS ŽINGSNIS

Čia jau reikia pradėti ieškoti sprendimų. Užduokite sau klausimą: “Ką dariau panašioje situacijoje praeityje? Padėjo? Nepadėjo?” Jeigu nepadėjo, tai nebriskite vėl į tą patį vandenį ir ieškokite alternatyvų Net jei ir padėjo, neprošal iš naujo pagalvoti – gal šaus į galvą kokia nors nauja super duper mintis! Čia – kaip dabar mėgstama sakyti – reikia “brainstorminti” (žinau, kad yra lietuviškas žodis, bet niekaip jo neprisimenu). Užsirašykite viską, kas šauna į galvą – vėliau nepatikusias idėjas lengvai galėsite atmesti. Pasitarkite ir su kitais – juk niekas neverčia elgtis taip, kaip jie patars! (O žmonės paprastai visai noriai dalina patarimus). Tik prisiminkite, kad žmogui, kuris pataria, nereikės gyventi, taip sakant, “su tuo sprendimu”, todėl iš tiesų apgalvokite, ar tai, ką jis siūlo, yra geriausia JUMS. Prisimenu, išvažiuojant iš Lietuvos mums daug kas siūlė pirkti namą… Dabar – vos pagalvojus apie tai – apmirstu iš baimės: turėtumėme dabar lyg Damoklo kardą virš galvos milijoninę paskolą, o galimybių jai mokėti – ne. Brrrr…

KETVIRTAS ŽINGSNIS

Išbandykite geriausią sprendimo variantą. Tik vat čia jau siūloma nerti visa galva. Man tai – problema. O jums? Aš visada brendu labai atsargiai, nors ir pažadu, kad jau DABAR… Per tą savo atsargumą gyvenime esu praradusi labai brangių sau galimybių. Kaip manote – ar įmanoma to išmokti? Jeigu neriate visa galva ir pamatote, kad problemą vis dar per sunku išspręsti, kad šis sprendimas – netinkamas, laiku (o kada tas “laiku” būna?) jį peržiūrėkite arba apsispręskite imtis kito sprendimo būdo. Sakoma, kad tik labai retam pasiseka iš pirmo karto, todėl reikia turėti pakankamai atkaklumo ir ryžto! Vat vakar man draugė kaip tik sako: taip, kai kurie žmonės gauna darbus, kurių nori, tačiau kiek negauna??? Reikia rankų nenuleisti! Nors, aišku, tą akimirką gali atrodyti, kad esi nevykėlis, ir tau nepasiseks. Žodžiu, nepraraskite vilties, sveiko proto ir…bandykite!

Nuotrauka: Sal Petruzelli Marino “Working Mom”

Knygos ir tinklalapiai tėvams. Sąrašas ir laimėtoja(s).

Austėja Landsbergienė — Mon, 08 Mar 2010 00:03:01 +0000

Šiandien (na, sekmadienį, nors baigiu įrašą jau po vidurnakčio, pirmadienį) baigėsi trumpas ir aiškus konkursėlis, kurio pabaigoje, sakiau, paaiškės, kas laimės VAGOS leidyklos išleistą knygą: A.Faber ir E.Mazlish knyga “Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų”. Pagal šią knygą tinklaraštyje jau buvo projektas, apie kurį GALITE SKAITYTI ČIA.Taip pat noriu pasakyti, kad VAGOS leidykla parėmė tinklaraštį tėvystės serijos knygomis, todėl…na, dar ne šiandien, bet tuoj bus naujas projektas!

Kaip gi šįkart paaiškėjo laimėtojas? Gabrielius atsiuntė nuorodą į puslapį, kur galima suvesti visus vardus, spustelėti mygtuką ir…taip paprastai išrinkti laimėtoją. Kai suvedžiau visus vardus (jei to paties žmogaus komentarai kartodavosi, vesdavau tik po vieną kartą), Medeinos paklausiau, kokį ji tartų skaičių. Ji tarė “TRYLIKA”. Taigi spustelėjau ir….KNYGOS LAIMĖTOJA(S) – KISSA. TRAM-PAM-PAM-SVEI-KI-NAM!!!

Prašau laimėtoją susisiekti su manimi, kad galėčiau susitarti, kaip išsiųsti/perduoti knygą!

Ačiū visiems dalyvavusiems!

O čia – minėtų knygų sąrašas. Tikiuosi, kad jis padės nepasiklysti išleistų knygų labirintuose. Jeigu norite paskaityti, kodėl uvo rekomenduota viena ar kita knyga (tinklalapis), skaitykite komentarus po šiuo straipsniu. Jeigu pastebėjote, kad kažką praleidau – brūkštelėkite. Jeigu norite, kad sąrašą papildyčiau – irgi rašykite. Tebūnie jis “gyvas” ir naudingas!

Ir, žinoma, noriu iš visos širdies padėkoti už gražius žodžius mano tinklaraščiui….AČIŪ! Ačiū už įvertinimą, už palaikymą, esu čia…jums!

KNYGOS TĖVAMS:

“Laisvi tėvai, laisvi vaikai”

“Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų”

Žukauskienės Raidos psichologija

“Emocinis intelektas”

”Laimingi vaikai”

Mary Sheedy Kurcinka “Raising Your Spirited Child”

Wolfgang Goebel ir Michaela Glockler “Padėkime augti. Sveikas ir guvus vaikas nuo kūdikystės iki brandos”

M. Odeno “Gimdymo atgimimas”

Ninos ir Zarianos Nekrasovų “Liaukitės vaikus auklėti-padėkite jiesm augti!”

Christopher Green “Mažylio tramdymas”

Julija Gippenreiter “Kaip bendrauti su vaiku”

E.Shapiro “Kaip ugdyti vaiko emocinį intelektą”

Lawrence J. Cohen, PH.D. “Payful Parenting”

Sabine Bohmann “Ein Löffelchen voll Zucker… und was bitter ist wird süß!” (Šaukštelis cukraus, ir kas kartu, pasidarys saldu).

Why They Cry: Understanding Child Development in the First Year
Hetty Van De Rijt , Frank Plooij

Haim G. Ginott „Tarp tėvų ir vaiko“ Vilnius, 1999

Roberto Kiyosaki knygą “Du tėčiai – turtingas ir vargšas”

“Vaikai kilę iš dangaus”

Čittapad “Dvasinis vaiku auklejimas”

A. Zarskaus “Gimimo slepinys”.

“Penkios vaiku meiles kalbos”

Bendžamino Spoko “Vaikas ir jo priežiūra”

A.Žarskaus “Aš iki gimimo”

Fee Czisch knygą ‘”Vaikai gali daugiau. Kitokia pradinė mokykla” (“Kinder können mehr. Anders lernen in der Grundschule” – originalo kalba)

NAUDINGI TINKLALAPIAI:

http://www.kellymom.com/

http://www.askdrsears.com/

http://www.geramama.lt

babycentre.co.uk

vaikopasaulis.blogspot.com

http://www.supermama.lt/forumas

kokonas.wordpress.lt

smeliodeze.blogspot.com

Sonatinos blogas

Knygos ir tinklalapiai tėvams.

Austėja Landsbergienė — Sat, 27 Feb 2010 23:32:04 +0000

Ką gi, mielieji ir mielosios. Kadangi šis tinklaraštis -apie tėvystę, noriu suorganizuoti vieną trumpą, aiškų ir paprastą konkursą

Dovana laimėjusiajam – viena man labiausiai patikusių tėvystės knygų, jau išversta į lietuvių kalbą: A.Faber ir E.Mazlish knyga “Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų”. Beje, pagal šią knygą tinklaraštyje jau buvo projektas, apie kurį GALITE SKAITYTI ČIA.

Ką daryti, kad knygą laimėtumėte? Tiesiog komentaruose parašykite, kokia knyga ir/arba koks tinklalapis apie tėvystę jums – pati pačiausia (pats pačiausias). Knyga gali būti išleista ir lietuvių, ir ne lietuvių kalba. Svarbiausia – parašykite bent keliais sakiniais, kodėl būtent TA knyga (ir/ar TAS tinklalapis) yra jūsų mėgiamiausia(s)!

Kitą sekmadienį – kovo septintą dieną – loterijos būdu išrinksiu vieną komentatorių, kuriam pirmadienį – prieš pat išvykdama iš Lietuvos – šią knygą ir išsiųsiu.

Taigi…kokia knyga apie tėvystę ir/ar koks tinklalapis Jums buvo/yra naudingiausia(s)?

Joga…kad geriau elgtųsi?

Austėja Landsbergienė — Wed, 17 Feb 2010 15:49:09 +0000

Jeigu turite noro ir laiko (aš tai nelabai įsivaizduoju, kad aš – vieną ramindama – imčiau ir įsitaisyčiau kokia nors jogos poza, o kiti trys tuo metu lauktų Na, nebent visi dėl bendros naudos tokia poza įsitaisytumėme…), galite išbandyti keletą jogos pozų, kurios, sakoma, nuramina susierzinusį mažylį.

Prisimenu, kaip mūsų Vilhelmas atsisėsdavo lotoso poza ir sakydavo: hmmmmmm…. Bet tikrai ne tada, kai susinervindavo, o tada, kai norėdavo visą šeimyną prajuokinti!

Ir dar. Gal tai padės ne tik vaikams? Kaip tik prieš kelias dienas viena pažįstama pasiskundė, kad jaučiasi labai išvargusi. Ko norėti…žiema, šaltis, tamsa daro savo! Taigi gal šie pratimai padės ne tik vaikučiams, bet ir jų tėveliams??? Juk ne kiekviena turime ir laiko, ir pinigų lankyti jogos užsiėmimus… O jei dar praversite langą, giliai kvėpuosite (žinoma, kai miegos mažylis…)…gal iš tiesų atsigausite?

Ką gi, jei norite išbandyti (ar su vaiku, ar be jo), PRATIMUS RASITE ČIA. Sėkmės!