Jis nešė rankose du permatomus maišelius obuolių balasto. Ji paleido lazdą, stabtelėjo ir mėgino užsisegti riebaus kombinezono sagą. Saga, kvykdama išgąsdintos kiaulės balsu, niekaip nenorėjo pasismaugti ankštoje kilpoje. Jis krypavo neatsgręždamas. Ji labai stengėsi ir pūkštė inkšdama, o ištrūkusi saga nuriedėjo tarp balų po mašina. Buvo jau tamsu. Jis sustingo nuo smūgio, kai ji jį pašaukė balsu.

Parietęs sparną jis apsisuko, priplaukė atgal prie jos ir užgesino variklius. Ji smakru parodė link nuriedėjusios sagos. Jis gūžtelėjo pečiais ir kilstelėjęs svarstyklėmis padavė obuolių maišelius. Ji ištiesė rankas, o jis parklupęs keliais šliaužė ten, kur jo manymu turėjo būti nuriedėjusi saga.

Maišeliai neišlaikė jos rankų ir pratrūko. Obuoliai krito, atšoko, riedėjo, dūko. Po sekundės laužydama balas ir juos apšviesdama į aikštelė atriedėjo mašina. Vienas mėgino lysti po ratu, bet pasakęs “aš dūstu” čepsėdamas nutilo. Jis atsistojęs skėstelėjo rankomis be vilties. Sagos nebuvo, bet buvo geras apšvietimas, tamsus asfaltas ir bilijardas obuolių.

Ji stovėdama tylėjo, o jos blakstienos kiauliškai nekaltos baltai suklapsėjo. Jis pradėjo šokti keistą šokį, kulnu trankydamas mėgino padalinti pusiau kiekvieną obuolį. Aš tuo metu lenkiau pro šalį. Man pagailo jos. Labai pagailo to milžiniškai lėto akimirksnius skaičiuojančio kūno, todėl atsegęs paltą su pamušalu išsitraukiau iš kišenės porno dvd kompaktiškų plokštelių krūvą, padaviau jai, ranka prispaudžiau ranką ir švelniai pakračiau sakydamas:

Share on Facebook

Foto Jaunimo teatras

Senas, net 2007 metų spektaklis, gal jau ir nudrožtas, ir pabiręs, ir nebeaišku kodėl ir vardan ko repertuare laikomas. Bet kas gi čia galva ar protu bando Jaunimo teatrą, jo repertuarinę politiką perprasti, nepažinus šis teatras, oj nepažini, neįžvelgiama ir logikos dėsniams nepasiduodanti ta jaunimkė. Jūs tik įsiklausykite, kaip skamba – Jaunimo teatras…. ?! Yra jėgos juk, gyvybės, vilčių šiame pavadinime, oj yra. Neatsitiktinai kažkada šio teatro emblemą, simboliką, vizualą kūrė dieviškasis Stasys Krasauskas – ar pamenate jo grakščiai prigulusią, plevenančią Mūzą ir lakonišką teatro kaukę, įrėmintą žilvičio šakelės motyvu – Jaunimo teatro pradžios simbolius? Kažkur jie ten, anų laikų žiūrovų pasąmonėje, turėtų styroti, lyg koks arklas pamirštas ražienoje. Šiandien man norisi padejuoti ir pavirkauti garsiai – kur gi jis, tas Teatras, buvusi jaunystės tvirtovė, drąsiausių idėjų ir meninių ieškojimų rezervatas… Ot špygą jums, nėra ko čia ieškoti senų laikų, buvusi šlovė išsivadėja ir prašvinksta greičiau, nei seni bezdalai, pavadinimas tėra pavadinimas, seni simboliai saugiai guli muziejų saugyklose, o gyvą teatrą kuria gyvi žmonės – režisuojantys, vaidinantys, administruojantys dabartinį Jaunimo teatrą.

Arba Jaunimkę – toks kodinis trumpinys ganėtinai populiarus teatriniuose sluoksniuose, gal tiksliausiai ir įvardina dabartinę teatro būseną – amžinoji statybvietė, dešimtmečius besitęsiantis tarpuvaldis, amžinojo įšalo žemė… Žinoma, Jaunimkė ne išimtis, šiuo metu visi Lietuvos teatrai daugiau ar mažiau paskendę statybų rūpesčiuose, krizė juk, negi menais čia užsiimsi, statyti reikia, įrangą keisti, žiūrovų ir administracijos gerbūviu reikia pasirūpinti. Va ir statosi Jaunimkė po truputį, tokį kuklų, dalinį euroremontą pasidarė jau, na, porą naujų arkų, porą naujų liftų, kai kur lygus gipskartonis, gražaus kinietiško marmuro grindyse jau matosi. Tikiuosi, gerai laikysis naujas grimas ant senosios Jaunimo teatro kaukės, smagūs popremjeriniai baliukai vyks toje naujoje kavinės salytėje buvusių tualetų vietoje, greitai užsimirš nuo senųjų sienų nugramdytos aktoriaus Rimgaudo Karvelio fotografijos.

Ar gali kas nors numatyti ateitį? Ar kas nors regi, tarkime po dešimties metų, šiame teatre pasibaigusias statybas ir naują pavadinimą ant jo fasado – pavyzdžiui: Dalios Tamulevičiūtės teatras?! O už fasado, kas vyks teatro viduje? Ar dar vaikštinės, pavyzdžiui, po sceną Ivona, “reikšmingai tylėdama, lyg kokia išdidi princesė”, lyg koks raudonas skuduras, erzinantis aplinkinius, juos provokuojantis, varantis į pamišimą?  Nemanau, laikas bus kitas ir Ivonos reikės kitokios, gal jau nebe žmogaus – skuduro, žmogaus – aukojimui skirto gyvulio, žmogystos, paliktos gyvos suėsti kirmėlėms, sučiaumoti šliužams. Ankštas, nestabilus, pavojingas, girgždantis ir metalu skambantis tas Ivonos scenos pasaulėlis. Už tvoros, kuri saugo garbiuosius žiūrovus nuo sceninio vyksmo, o sceninį vyksmą nuo garbiųjų žiūrovų per dvi su puse valandos greitu tempu prabėga tokia atkarpa, kiek užtrunka dar šiltame lavone užsiveisti baltosioms kirmėlaitėms, joms sustiprėti ir padaryti savo darbą – sunaikinti bedvasę, pasipriešinti negalinčią, materiją.

Foto Marius Macevičius

Man labiausiai patinka dvi scenos iš tos „Ivonos, Burgundo kunigaikštytės“ – pirmoji, kai žiūrovų salė emociškai iškertama, perjungiama iš režimo juokas į režimą sukrėtimas, antrame veiksme Karaliui Ignotui – aktorius Rolandas Kazlas, atsiviliojus Ivoną į persirengimo būdelę tikintis greitos ir efektingos oralinės aferytės. Vietoj smagaus nučiulpimo Karaliui tenka tenkintis pykčio, neapykantos ir žiaurumo pliūpsniu išejekuliuojamu čia pat, ant žiūrovų galvų. Kita numylėta scena – finalinė, kai dvariškių choras atskanduoja, atbliauna visom galimom tonacijom „Ivona mirė“, ši galiausiai vargšo prasčioko mylimojo išstumiama ir akimirkai paliekama, lavono pavidalu, scenos gilumoje, balkone, po smagiai jūros pakrantėje besikapstančių kranklių video vaizdeliu. Pastirusi, susigrąžinusi įprastą, pradinį pavidalą, vėl įvilkta į raudoną suknelę, apauta raudonais batukais…

Gal šiose scenose slypi raktas į spektaklio ilgaamžiškumą – smurtas, seksas, mirtis – trys maestro režisieriau Jono Vaitkaus „Ivonoje, Burgundo kunigaikštytėje“, įspausti ryškiausi prasminiai kodai. Visada išlaikantys lietuviško žiūrovo dėmesį. O gal mūsų tautiečiai, pavargę būti sistemos dulkinami, žlugdomi, niekinami, vartojami vietoj grindų skuduro šioj pilkoj lietuviškoj kasdienybėje, metai iš metų ateina pasižiūrėti šito spektaklio savo menkystei kompensuoti? Pamatai kaip po sceną valkioja žmogų – gyvulį, žmogų – skudurą, ir bent vienam vakarui savivertę pasikeli, peršinčią sėdimąją primiršti, žmogumi, anapus grotų, pasijunti?

Foto Marius Macevičius

Užsikaičiu arbatinį, kava be cukraus iš lėto subėga į mane, burnoje palikdama kartų skonį. Mėginu įsivaizduoti, ką veikia direktorė. Gal krūtimi maitina kūdikį. Gal žiūri visiems iki gyvo kaulo nusibodusius gyvenimo būdo žurnalus apie išgalvotą gyvenimo tirkovę. Žinoma, paslapčia svajodama, kad kameros vieną dieną pasibels ir į jos namus.

Suvibruoja telefonas.

Juk visus perspėjau, jog savaitgalį dirbsiu, būsiu nepasiekiamas pramogoms, o gal tiksliau man nebus pasiekiamos pramogos. Ar būtina erzinti?

Laimei ar nelaimei telefono ekrane žiba Rūtos vardas, žinutės tekstas – „man liūdna“.

Rankos pradėjo šiek tiek virpėti, delnuose sužibo rasa, pulsas padažnėjo, lyg būčiau sutraukęs cigaretę į rūkalų nepažeistus plaučius, o galvoja pradėjo kirbėti begalybė minčių, variantų, nuojautų..

Kas nutiko, dėl ko liūdna? Jokio atsakymo. Vėl. Na jau ne, skambinu. Telefono signalo dūžiai dešimt kartų lėtesni nei mano širdies. Nekelia. Velniop ją. Negaliu nurimti, negaliu susitaikyti su dar viena tylos siena, į kurią tiką atsitrenkiau.

Nusiperku cigarečių pakelį, pykstu ant viso pasaulio, vėl įkrentu į duobę, iš kurios buvau beveik išsikapstęs.

Surūkau tis mirties lazdeles ir apsvaigęs krentu į lovą. Beveik miegu, tačiau iš tikrųjų tik imituoju miegą – užsimerkęs paslapčia nuo savęs svajoju. Vėl suvirbruoja telefonas, padėtas ant lovos krašto, nelemtas radijo signalus gaudantis aparatas, neleidžiantis būti ne ryšio zonoje.

„Nepyk“. Eik velniop, Rūta. Išjungiu telefoną ir nejučia užmiegu. Ryte prisimenu, jog pamiršau persižegnoti. O gal ir ne…

Net nepajaučiu, kaip dingsta visas cigarečių pakelis, jo pasėkmės – pilna Golfo peleninė ir nemalonus kvapas, kuiro niekada nemėgau, kaip ir rūkančių moterų. Tik nereikia čia kišti lygių teisių..

Pirmadienis prasideda nuoširdžia Tomo padėka, bendradarbių kalbomis apie savaitgalio nuotykius, apie man nepažįstamus šeimyninius rūpesčius, nuolaidas džinsams ir dantų pastai. Net pats negaliu patikėti, kad viskas taip atsibodę, kartojasi lyg meksikietiškų serialų scenarijai. Deja čia viskas kur kas liūdniau, čia neperjungsi kanalo, toli nenubėgsi, neužteks pakelti užpakalio nuo nusėdėtos sofos.

Rodyk draugams

Pavaikščiojęs po prekybos centrą, lyg netyčia nužvelgęs sekso prekių vitrinoje išrikiuotą asortimentą stebiuosi, kam gali prireikti tokių dalykų.. Suoliukai nusėti paaugliais, kurie, regis, čia gyvena, susikibę už rankų svajoja apie bendrą ateitį. Kita vertus, vaikinas svajoja apie kai ką kita.

Grįžtu į džinsų parduotuvę, tačiau mano dieną nuskaidrinusi pardavėja ir toliau kažkur pradingusi, tik jos rūškanoji kolegė lanksto drabužius, dėlioja juos lyg mėgindama parodyti savo valdžią – čia ji sprendžia, kas kur turi gulėti. Ok.

Šiek tiek sugniuždytas sėdu į Golfą, sėdu ant lovos, dedu galvą ant pagalvės, tačiau nenoriu miego, žavi nepažįstamoji trukdo man atpalaiduoti smegenis, kuriose dabar milijonai klausimų keliauja mažais minčių tuneliais. Atsikeliu ir pusvalandį ieškau jos feisbuke (turbūt kvailiausia, ką galėjau sugalvoti, juk net nežinau jos vardo). Senokai kažkas mane taip traukė, magnetas, o aš mažas geležies gabalėlis, kuris negali atsiplėšti.. Paryčiais iškeliavau į sapnų pasaulį, tačiau vos keletą valandų ten pabuvojęs, prabudau pažadintas nelemto žadintuvo signalo ir inkščiančio šuns. Šortai, pavadėlis, beisbolo kepuraitė. Ar sakiau, kaip nekenčiu rytų?

Visą dieną ryte praleidau galvodamas apie ją. Ė, biče? Kas tau yra? Juk nesu pirmokas, juk ji ne vienintelė pasaulyje egzistuojanti būtybė, kuri turi ilgus plaukus. Mąstymus nutraukia įsiveržęs Tomas ir gležnu balsu prašo, jog padirbčiau už jį savaitgalį, nes iš Ispanijos atvyksta kažkoks draugas.. Draugas?

Po darbo vėl užsuku į prekybos centrą, tie patys paaugliai su panieka nužvelgia mane, galvodami, jog aš čia lankausi kasdien. O jūs?

Piktoji džinsų pardavėja iš karto klausia, ar netiko džinsai, bet įspėja, jog be pateisinamos priežasties pinigai tikrai nebus gražinami. Pasakau jai, jog tai patys patogiausi džinsai, kokius tik kada esu turėjęs. Ji susiraukia, matosi, nemėgsta melo. Klausiu, kur gi jos mieloji kolegė. Iš dar labiau susiraukusio veido (!) suprantu, jog nesu pirmas Kolumbas. Matyt, jai taip pat norisi dėmesio, nusišypsok juk..

Gaunu nepažįstamosios numerį, žinoma, teko nusipirkti dvejus marškinius ir šaliką. Nieko šiais laikais nebėra už dyką, riterių laikai praėjo nepalikdami romantikos, garbingumo, lengvo naivumo.

Sėdžiu namie, bet prisimenu, jog pamiršau pasiklausti vardo. Kita vertus, tai būtų kainavę man dar vieną skudurą, kurio man tikrai nereikia.

Pora alaus butelių ir aš jau telefono ekrane renku svajotąjį kontaktinį numerį. Trumpąja tekstine žinute prisistatau, klausiu jos vardo, atsiprašau už įžulumą, pagirdamas patogiuosius džinsus, kurie iš tikrųjų dar guli spintoje su nenuimtomis etiketėmis (paskutinis kartas, kai jai meluoju.Tikrai..).

Pasirodo – ji Rūta, porą dienų nedirbsianti, nepykstanti už įžulumą, apsimestinai nustebusi mano domėjimusi ja. Lyg tai pirmas kartas..

Kaip jos moka apsimetinėti. Negražios – gražiomis, nemylinčios – pavargusiomis, liūdnos – linksmomis. Kvailos – protingomis, ačiū Dievui, kol kas blogiausiai įvaldyta apsimetinėjimo technika.

Dar pora žinučių ir ji nebeatrašo. Tikrinu telefoną kas penkias sekundes, vėl grįžtu į mokyklą. Ji neatsako į kvietimą kur nors pasimatyti, dar kartą susitikti. Norėčiau radijo bangomis nukeliauti į jos mobilujį, įsitikinti, jog gavo mano žinutę, įlįsti į jos galvą, išsiaiškinti ar ją domina mano kvietimas, ar ją dominu aš. Deja, tai neįmanoma.

Pora dienų, jokių naujienų, tik nuolatinis kirbėjimas smegenyse apie Rūtą, kurią įsivaizduoju tarp daugybės gėlių, su aptemptais džinsais (ne, su šortukais!), be liemenėlės. Ech, ta mūsų fantazija beribė, nė kiek nebręstanti. Nė kiek.

Viena mano pusė mėgina atsiplėšti nuo kitos, siūlydama nuvažiuoti į Rūtos dabovietę, paklausti kodėl tyli, kodėl nerodo jokių ženklų arba bent jau nepasiunčia velniop. Bet vyriškoji principingoji pusė laiko stipriau – niekur aš nevažiuosiu – pati parašys, kai norės. Gal to niekada nebus, gal aš apskritai be reikalo apie ją galvoju. Net nežinau ar ji turi vaikiną. Ar vyrą. Ar vaiką. Ar šunį. O gal žuvyčių, kurias nuolat pamiršta pašerti?

Šeštadienis, o aš dirbu vietoje Tomo. Jis dabar turbūt su džiaugsmo ašaromis oro uoste pasitinka savo mylimąjį, laiko jo ranką kol jie važiuoja taksi. Taksistas taukuotais ūsais, grįžęs namo su nuostaba pasakoja šeimynai, ką matęs pro galinį veidrodėlį.

Rodyk draugams

Kartą susitabdė kelio pasiklausti prancūzė. Je m‘appelle Žana. Kelio nepavyko parodyti, to, kurio ji ieškoji, jei ieškojo – viskas baigėsi, kur kas linksmiau. Galiu patikintim jog prancūzės skuta pažastis. Ir ne tik.

Vakare nusipirkome pelėsinio sūrio, kurio ji, pasirodo, velniškai gera ekspertė. O prieš užmiegant klausiau, kaip ji gimtąja kalba Skype‘ino su savo vaikinu. Įdomu, ar jo lovoje taip pat gulėjo užsienietė?

Ech, galėčiau vėl ją susitikti.. Šį kartą degustuotume vyną. Daug vyno.

Deja, be didelių nuotykių grįžtu namo, tik prie lifto randu padauginusį kaimyną, pasak kurio, „boba“ tokios kondicijos jo neįsileis į jaukų namų lizdelį. Tikėtina. Tik kažin ar reiktų kaltinti žmoną, jei dažniau bučiuoji alaus butelio kaklelį, o ne jos lūpas.

Tiesą pasakius, dabar jaučiuosi vienišas. Žiūriu į savo atspindį lange, bėgančią merginą, keikiu savo sunkų charakterį, tačiau tuo pačiu metu gėriuosi gatvės žibinto apšviestu Golfuku, dėkoju Dievui už gyvenimą, kurį leidžia man gyventi.

Virtuvė smirdi prisvilusiais taukais, nesėkmingas bandymas pusryčiams išsikepti blynų arba nejuokinga J. Olliverio laidos parodija.

Liusė skaniai ruošdavo vakarienę. Nors, atsilikdavo nuo savo mamos. Viena priežasčių ją prisiminti, kai skrandyje dykuma. Dar ji, pavalgius, darydavo nuostabų masažą..

Persižegnoju. Labanakt.

Savaitgalio rytais būna arba labai gera arba labai bloga. Šį rytą – labai gera. Saulė apšviečia mano lovą, ir nesijaučiu vienas. Vonioje stebiu savo veidą, kuris nepastebimai keičiasi, sensta, apauga vis storesniais barzdos šeriais, akis, kurios daug matė, tačiau tebėra tyros, nors jau seniai pamiršo, kas yra ašaros.

Karšta kava be cukraus subėga į mano skrandį. Tariamos energijos užtaisas turėtų padėti mano kūnui nugalėti tinginį. Deja, bet jau porą valandų guliu lovoje, žiūriu į lubas, kalbuosi su šunimi, kuris kaip ir dažniausiai, nesiginčija su manimi. Net jei ir mokėtų kalbėti nesiginčytų – mūsų panašūs charakteriai, kad ir ką tai bereikštų.

Pamenu, draugai klausdavo, kodėl išsiskyrei su Liuse? Nesutapo charakteriai? Sakau, o kaip jie gali nesutapti? Taip ir nesulaukdavau atsakymo į šį klausimą. Jie taip pat.

Gerokai įdienojus išsijudinu į prekybos centrą. Ieškoti džinsų, pakankamai nelengva užduotis, be moteriško patarimo, be bučinių matavimosi kabinoje, be pikto pardavėjų žvilgsnio – įrodymas, jog slaptos kameros vis dėl to yra.

Žavi blondinė (Dieve, kaip aš jas dievinu!!!) pasisveikina ir rodo man naujos kolekcijos melsvų kelnių krūvą. Deja, jos pačios kaltė, jog negaliu apie džinsus galvoti, man prieš akis stovi moteris, kurios grožio pavydėti gali užphotoshopintos reklamų mergaitės, perkarusios manekenės bei plastinių chirurgų nuolatinės klientės. Ji neaukšta, bet tobulos figūros, ji šypsosi, bet neatrodo, jog dėl to, kad įtikintų pirkti džinsus. Jos akys žydros, bet ne haskio, ji labiau pašėlus už haskį. Jos nepririši už pavadėlio. Aš jos noriu, beprotiškai noriu, ir man visiškai nesvarbu, kad apsirengiau, kaip porą mėnesių klajojantis piligrimas. Matavausi visus jos pasiūlytus drabužius, brangiausius, pigiausius, tik prašiau, jog neštų, neštų ir sakytų savo nuomonę, ar tinka.

Ji žaidė. Aš tą jutau. Ji jautėsi medžiojama, bet medžioklę pavertė savo spektakliu, kiekvieną kartą pasilenkdama veidrodyje stebėdavo mano veidą, žinoma, nereikėjo net ir stebėti, žvilgsnio kryptis ir taip aiški.

Pagaliau jos dėka išsirinkęs tinkamiausias kelnes, palaukęs, kada vėl atsigaus išdžiūvusi burna, nuėjau prie prekystalio. Tačiau jos ten jau nebuvo, ėėė???

Kažkokia visiškai apatiškai mane stebinti pardavėja, net nepasisveikinusi nuskanavo prekę ir, įdėjusi į maišelį, nepalinkėjo geros dienos. O aš tuo tarpu apsimečiau, jog užsimaniau marškinių. Nesvarbu, kad niekada jų nenešioju. Aš taip nepaliksiu. Aš lauksiu. Bet nesulaukiau. Bet. Dar grįšiu. Pažadu!

Rodyk draugams

Štai vienas su Nojaus arka:

Ir dar vienas man visai patikęs:

Būtinai pažiūrėkite visus

Rodyk draugams

Šūdų kultas

Kadangi situacija epideminė, laikas į šį dalyką pažiūrėti rimtai. Kas, apibendrintai, yra priklausomybė, ir kaip nuo jų išsivaduoti?

Vieną vakarą mane aplankė mano draugas Šarūnas Mažuolis (jei kas jį žinote) ir padėjo knygą „Lengvas būdas suvaldyti alkoholį“. Šarūno komentaras buvo toks: „visi aplinkui raunasi plaukus, kliedi ir kreizėja dėl grandiozinės problemos, o čia, visai šalia, knygyne guli sprendimas…“. Beje, įdomu ir tai, kad tą pačią dieną el. šios knygos versiją man jau buvo atsiuntęs ir Aivaras Pranarauskas iš success.lt (su kuriuo vėliau parašėme „Priklausomybę nuo pinigų“).

Perskaitęs šią knygą supratau, kur čia šuo pakastas. Priklausomybės atsiranda dėl to, kad per mažai apie jas žinome! Pakanka tik pakankamai sužinoti apie alkoholį, ir jūsų priklausomybė nuo alkoholio tampa nebeįmanoma!

Pasistengsiu Jums įrodyti, kad priklausomybės visuomet kyla dėl nepakankamo žinojimo. Įsivaizduokite, 8 metų vaikas palieka savo tėvus ir mėgina gyventi gatvėje. Kokie jo šansai būti nepriklausomu? Manau sutiksite, kad nuliniai. 8 metų vaikas dar nepakankamai nutuokia apie šį pasaulį, kad galėtų išgyventi savarankiškai. Todėl jis arba miršta, arba tampa priklausomas. Nuo ko, čia jau kitas klausimas. Tačiau priklausomybė jam tampa išsigelbėjimu, nes jo gyvenimiškoji kompetencija nepakankama išgyventi.

Tai ir yra visų priklausomybių bendravardiklis: kai mūsų sąmonės lygis neatitinka mūsų iššūkių lygio, būsime priversti tempti priklausomybių jungą. Aišku, galime įveikti vieną priklausomybę, tačiau į jos vietą stos dvi. Čia kaip su jaunuoliu, kuris, baigęs vos pradinę mokyklą, mėgina spręsti iššūkius, kuriems reikalingas vidurinis išsilavinimas. Baigtis? Pražūtis arba priklausomybė!

Vadinasi, mes esame priklausomi ir nuo valdžios, nes nepakankamai išmanome apie Lietuvą, apie visuomenę. Mes su nepakankamu išmanymu statome šviesų rytojų ir tikimės, kad mums pavyks jį pasiekti?

Tik pakankamai pakėlę savo sąmonės lygį, kad jis atitiktų gyvenimo siunčiamų iššūkių lygį, galime tikėtis oraus gyvenimo. Tik šiuo būdu galime tikėtis išsivaduoti iš priklausomybių jungo. Todėl neradę laiko Torai pastudijuoti netrukus privalėsite rasti laiko pakovoti su savo priklausomybėmis.

Vien jau tai, kad priklausomybių skaičius auga kaip ant mielių, duoda mums suprasti, kad visuomenė tolsta nuo teisingų žinių. Būdamas kaip visi pasmerkiate save priklausomybių kančioms. Vietoj to verčiau rinktis prasmingas baltos varnos kančias. Nes taip bent jau turite ateitį. Ir dar kokią! Tiesa anksčiau ar vėliau nugalės, tada visi šaipūnai ir blevyzgotojai norės būti kaip jūs. Sakau tai ne tik iš širdies, bet ir ilgametės patirties!

Autorius: Aurimas Guoga

Galit pasižiūrėti į išsaugotą puslapį, irgi prieš kokį dešimtmetį tas daiktas sukėlė furorą, kas įdomiausia, daugelis spėliojo, ar tik čia ne iš tikro jie tokius daiktus parduoda – http://www.welookdoyou.com/fufme/index.shtml.html

Share/Bookmark

Tags: humoras, Humoras, internetas, IT, nuorodos, seksas, senienos

Straipsnis Fufme – dar viena senovinė mėmė. Seksas per internetą. iš Rokiškis, kur paskelbtas 2010/10/01.

Parašyti šį straipsnį mane pastūmėjo įdomus atsitiktinumas ir atsitikimas, jau kuris laikas vykstantis „Menų centre“, kuriame dirbu gerą pusmetį. Greta centro yra kavinė, kurioje geros nuotaikos virėja kepa skanius kotletus, šnicelius ir verda kisielių ar kompotą. Įdomu, jog praėjus beveik pusmečiui, kuomet kas dieną vienaip ar kitaip susiduriame, persimetame keliais bereikšmiais žodeliais, moteris galų gale apsilankė mūsų teritorijoje, pasidomėjo kas čia vyksta, ką mes čia turime ir ko siekiame. Tačiau tai tik istorijos pradžia.

Jos akis užkliuvo už jau du mėnesius ant naujų leidinių spintelės begulinčios fotografo Terry Richardson knygos. Pradinės emocijos, juoko sumišimas su lietuvišku „o jėzus, o jėzus“, peraugo į tai, jog moteriškė beveik kiekvieną dieną pas mus atveda vis naujų lankytojų — savo vyrą, drauges, bendradarbes ir kikendama rodo į Terry Richerdsono kuriamas ironiškas, atviras, nuogo kūno ir sekso akimirkų pilnas nuotraukas.

Buvo smagu pamatyti šį reiškinį — edukacija, smalsumas, šokiravimas — vadinkite kaip norite. Šios istorijos kulminacija galėtų būti tokia — vieno renginio metu, atėjusi bobutė iš didžiosios salės pradėjo šaukti ant šių pusamžių moterų, jog jos žiūri velnio darbus, o garsiai šaukiasi „kristaus“. Lietuva ir jos ypatumai. Taigi, Terry Richardson, seksas ir jo begalinis žmogiškumas.

Besigilindama į šio vadinkime menininko, ekshibicionisto kūrybą, radau daugiau klausimų nei atsakymų. Visų pirma daugelis šią kūrybą šmeižia, vadina tai pornografija, buitiaku, bereikšmėmis neprofesionaliomis nuotraukomis ar vyro, kuris mėgsta krušantis fotkintis su kekšėmis, fetišu. Moterys čia dar mato pažeminimą, vyrų nenormalumą ar diskriminaciją. Sakyčiau, visa tai yra bukumo ir siauro požiūrio padarinys, tad daugiau kalbėti apie tai nesinori.

Terry Richardson kūryboje yra keletas labai įdomių aspektų, kuriuos reikia mokėti įžvelgti ir suprasti:

1. Realios emocijos, išgyvenimai ir patyrimai, kuriuose mėgaujasi tiek modelis, tiek fotografas

2. Moters grožio vaizdavimas žvelgiant iš vyro perspektyvos, vyriškumo paieškos moteryje

3. Žmogiškumo ironija

4. Gyvenimo, sekso ir aistros galia prieš glamūrą ir aukštąją madą

Pornografija yra iliuzija — netikra, suvaidinta akimirka, kurios nėra ir kuri kuriama tik tam, kad žadintų žiūrovo vaizduotę, teiktų pasitenkinimą. Terry Richardson kūrybos negalima būtų vadinti pornografija vien dėl to, jog visos jo fiksuojamos akimirkos yra tikros. Galima sakyti pagrindinis jo gebėjimas savo darbe ir yra priversti modelius atsipalaiduoti, jaustis savimi bei mėgautis. Didelę įtaką darbo procesui daro tai, jog fotografas pats dalyvauja fotosesijose, nevengia nusirengti, suteikia galimybę modeliui atsistoti į jo vietą, fantazuoti ir fotografuoti. Šis momentas dažnai plačiai interpretuojamas kaip šiame amžiuje susiformavusio modelio ir fotografo ryšio stereotipo paneigimas.

Mano nuomone šį vaizdų fiksavimą ir menininko filosofiją galima būtų sieti su nudizmo bei natūralizmo srovėmis, kurios kuo toliau tuo vis labiau įsitvirtina kasdienybėje ir yra interpretuojamos atskirai nuo erotikos bei iškrypimų, labiau akcentuojant paprastumą, žmogiškumą, atsigręžimą į gamtą bei atsipalaidavimą. Kitavertus, žinoma, nesunku pastebėti, jog Terry savo darbe žaidžia su šokiravimo, brutalumo, ironijos bei aistros simboliais, tačiau asmeniškai priešiškumą šių elementų naudojimui matau labiau kaip pačio suvokėjo nepasitikėjimą savimi, nuogumo ar savo potraukių atskleidimo baimę, negu autoriaus, kuris atvirai deklaruoja ką daro, nenormalumą.

Pats Terry teigia, jog dažnai sulaukia pasipiktinimų ir diskusijų apie normalumo ir nenormalumo sąvokas. Tačiau autoriaus teigimu, jam daug daugiau nenormalu atrodo tai, jog žmonės fotografuoja savo antrąją pusę, slepia jos nuotraukas ar užtušuoja veidą ir tuomet įdeda nuotrauką į internetą. Tai, ką jis pats daro, deklaruoja atvirai, nieko neslepia, o žiūrovui leidžia tai priimti kaip jam patinka. Paklaustas, ar nemano, jog tokias savo nuotraukas geriau laikyti kaip privatų dalyką, autorius nusistebėjo ir paaiškino, jog jis yra fotografas, fiksuoja žmones, todėl nemato jokių priežasčių kodėl negali rinktis kaip fiksuojamo objekto savęs. Slėpti savo darbus jam nekyla minčių — „<…>juk tam ir fotografuoju, kad tai galėtų pamatyti kiti“.

Meno kritiko Olivier Zahm teigimu, moterys Terry Richardson nuotraukose vaizduojamos iš tokios perspektyvos, kokias jas mato, o gal nori matyti vyrai, ieškomas moters vyriškumas. Tie patys modeliai ir įžymybės kaip Daniel Day Lewis, Leonardo DiCaprio, Vincent Gallo, Tom Ford, Jay Z, Kanye West, Johnny Knoxville, Karl Lagerfeld, Pharell Williams ir kiti čia šokiruoja savo žmogiškumu, atrodo kitokie, atsipalaidavę, pagauti besimėgavimo unikalioje akimirkoje. Tos pačios detalės kaip tarkime kadras, kuriame matomi plaukai ant krūtinės, primena, kad neįmanoma kontroliuoti gyvenimo, o už kadro ir glamūro, slypi žmogus su visu savo gaivališkumu ir žemiškumu. Nuoširdumas tai pagrindinis šios kūrybos elementas, kuris ir kelia daugiausiai diskusijų, pasibjaurėjimo bei klausimų. Visgi tas šokiravimas, spebėjimasis ir pasipiktinimas, manau, daugiau yra paprastas žmonių, kurie į bet kurį kiek kitokį dalyką reaguoja labai karštai, bruožas — ar tai būtų gėjai, ar nauja subkultūra, ar apnuoginta kiekvieno mūsų kasdienybės dalis.

„Nematau nieko blogo tame, jog žiūrėdami į mane ar mano kūrybą žmonės masturbuojasi, esu dėl to laimingas.“ — T. Richardson.

Įdomiausia, jog toks darbo stilius, vaizdavimas ir pateikimas, fotografą išskiria visoje mados industrijoje, o jo darbai vertinami ir daro daug didesnį poveikį bei įtaką negu glamūrinės ar aukštosios mados fotografija. Autorius dirba su tokiais projektais kaip Gucci, Sisley, Miu Miu, Chloe, French Vogue, British Vogue, i-D, GQ, Harper’s Bazaar & Purple, o pagrindinė jo sėkmės priežastis turbūt yra ta, jog kaip asmenybė Terry yra pakankamai trenktas, kad tokiai dinamiškai, nenuspėjamai ir kiekvieną kartą naujų sensacijų reikalaujančiai sričiai kaip mados fotografija, visada randa dar vieną kabliuką, kuris nustebina, papiktina ar tiesiog priverčia eilinį kartą pasimėgauti.

Dažnai menininko kūryba siejama su jo sunkia vaikyste, valkatavimu, pasinėrimu į svaigalus bei nuolatinį dardėjimą žemyn, galiausiai kapstymąsi pasiekus dugną, kuris nuvedė tiesiai į aukštumas. Šiuo metu jis gali pasigirti, jog uždirba daug ir daro tai, kas jam patinka. Daugiau informacijos apie menininką rasite čia, pavartyti visą albumą galima „Menų centre“ (Daukanto g. 28, Kaunas).

Ar žinai, kad BATAI yra …?

Dvasinės vertybės

Aš nebenoriu p*stis. Man dvasinės vertybės pradėjo pramušinėti. Pavyzdžiui, nauji rūbai, batai, bulvių košė, sardelės.

Širdis

Mano dukros sudaužytą širdį geriausiai suklijuoja batsiuvys.

Seksas

Moteris batą aunasi, vyras moterį maunasi.

Verslas

-Ką Gelažnikas pardavinėja? Batus?

-Rūbus.

-Maniau -daržoves.

-Ne, nu tu durnas.

-Aš su skudurais nedirbu. Iš kur galiu žinoti.

Pinigai

Kišenės mano kiauros ir subyra monetos smulkios į batus. Leisdamos tridžiančius purvo pinigų garsus.

Dydis

Sėdi mergos ant betoninio gėlyno. Karšta. Žiūri sau į kojas, rango batuose pirštus.

-A-a -ch -kokia mano koja didelė, -viena, -trimketvirtas dydis.

Kita tyli. Jos keturiasdešimt antras.

Avarija

Kęstutis neateis, nes persidūrė batą ir koją.

Testamentas

Rašyk testamentą, kad palaidotų su batais ir ant rankų su dar batais. Didelėje tašėje. Giliai giliai. Poros tūkstančių kilometrų gylyje.

Svajonė

Kiaurame šlapiam bate žarsčiau įkaitusį Ibizos smėlį pirštais svajodamas apie Trijų skylučių kokoso kokteilį su ledukais ir, kad nepristrigtų į šiaudelį ledo

Meditacija

Kai temsta, pasiremiu alkūnėmis kelius ir žiūriu į kiaurus batus. Žiūriu, kol sutemsta tiek, kad nebesimato kiaurų batų. Tada nusiraminu ir einu miegoti.

Savigarba

Save gerbianti moteris per gyvenimą sunešioja 800 porų batelių. Nelikime abejingi batų perdirbimo problemoms.

Pavyzdžiui, “Buyology” minimas eksperimentas, kurio metu dvi grupės žmonių žiūrėjo seksualųjį “Sex and the City”, tuo tarpu kitos dvi – eilinį “Malcolm in the Middle”. Atitinkamai pertraukose buvo parinktos reklamos. Pirmiesiems seksualios, antriesiems – paprastos. Po peržiūros apklausus dalyvius paaiškėjo, kad seksualiosios reklamos neįsiminė geriau, net gi atvirkščiai – blogiau. Ne ką geresni rezultatai kito eksperimento, kuriame vyrai ir moterys peržiūrinėjo spaudos reklamas. Seksualias ir ne. Rezultatai ir vėl tokie patys – vyrai prisiminė tik 9.8% seksualiųjų reklamų ir 20% neseksualių. Moterų rezultatai panašūs: 10.85% vs. 22.3%. Tyrėjai tai įvardino “vampyrizmo” fenomenu, kai seksualumas suvalgo dėmesį, kurį galėtume skirti pačiam prekių ženklui, reklamuojamai prekei.

Tačiuo tuo pačiu galima prisiminti ir “Calvin Klein” reklamines kampanijas, kurios šokiravo JAV (žemiau esanti reklama iš 1981, tad nesistebėkit, kad jūsų tai jau nešokiruoja)

arba American Apparel’is, kuriame patys darbuotojai pozuodavo seksualiomis pozomis. Šios kampanijos realiai atspindėjo minimų kompanijų pardavimus, bet, prisiminus “vampyrizmo” fenomeną, kas suveikė šiuo atveju: reklamų seksualumas ar kontraversiškumas? Taip, minimos kampanijos nepaisant seksualaus konteksto patraukė visuomenės dėmesį: nuo kaltinimų pedofilija iki nepagarbos moterimis iki tokių kaltinimų perdavimo teismams.

Jeigu kol kas nėra tikslaus atsakymo į šį klausimą, kaip dėl to, kad parduoda ne seksas, bet grožis? Tobula gražuole išlipa iš naujojo “Ford Focus” arba George Clooney pasižiūri į prabangų (po velnių nepamenu brand’o) laikrodį… Tyrimai sako, kad ir čia neišvengiama “vampyrizmo”. Kieno, kieno tas laikrodis ant Nicole Kidman rankos? F… Gal ten buvo visai ne laikrodžio, bet kvepalų reklama? Šiuo atveju kartais veikia ne tik “vampyrizmas”, bet ir neadekvatumas. Ką, pasakykit, tobula gražuole man gali papasakoti apie automobilį? Koks ji man autoritetas, jeigu esu dviejų vaikų mama ieškanti ekonomiško ir saugaus automobilio? Ne tik “Dove” su savo “Real Beauty” kampanija pajuto, kad mus dažnai geriau veikia žmonės panašūs į mus, o ne iš kito pasaulio. Kas geriau išmano apie virtuvinius kombainus: Oksana ar koks Ruslanas Bolgovas iš IKI virėjų kovų?

Ir vis tik vieną paskutiniųjų taškų sekso kovoje už vietą reklamoje, pasak Lindstrom, deda veidrodiniai neuronai (mirror neuron) – tie, kurie atsakingi už tai, jog bandome imituoti kitų elgesį. Man geras pavyzdys šiuo klausimu – baltos iPhone ausinės. Tai už ką būčiau išjuoktas prieš dvidešimt metų, stilingos reklaminės kampanijos dėka tapo madinga. Tuo pačiu metodu parduoda “Victoria’s Secret” ar “Calvin Klein”. Nesvarbu, kad tu per savo pilvą nebematai savo penio, bet kai žiūri į seksualius, treniruotus kūnus su “Calvin Klein” trumpikėmis, atrodo, kad ir tave jos padarytų seksualesniu. Juoba, kad visai nesvarbu, ką jūs (vyrai) manote, nes jeigu tikėti “Gillete” strategija, apatinius jums perka moterys, o jos tikrai moka jus įsivaizduoti šiek tiek seksualesniais.

Tie, kurie nors kiek domėjosi evoliucine psichologija (labai rekomenduoju kada paskaityti “Why Beautiful People Have More Daughters”), turėtų suprasti, kad mes padarysim bet ką, kad pritrauktume norimos lyties partnerį ir pratęstume savo giminę. Tai iš dalies paaiškina kodėl seksas/seksualumas reklamoje buvo, yra ir bus (netgi dar dažniau) ateityje. Reziumuojant – viskas yra seksas. Išskyrus…

- Nepamirškim “vampyrizmo” efekto – kai tėra tik seksualumas, kuris nė kiek nešokiruoja (eilinė apnuoginta krūtinė), tai nebeveikia. “Olialia” būčiau linkęs priskirti prie šokiruojančių reklamų, nes patinka ar ne, mus tos reklamos veikia.
- Seksualumas be konteksto neveikia. Viena yra susitapatinti su Nicole Kidman ir jos laikrodžiu bei gražuole iš automobilio ir visai kas kita – gražuolė traktoriuje arba pusnuogė mergina laikanti dažų skardinę. Deja, pas mus seksualumas dažniausiai naudojamas tokiame kontekste.

Tai tiek. Gero jums sekso savaitgalį.