- mama, jus su tėčiu vienas kitam šypsojotės turbūt tik vestuvių nuotraukose.

Agnė lauke rado švirkštą, aš kiek perdėtai sureagavau: ”mesk greičiau jį, tu KĄĄ!”, Agnė išsigando mano tokios reakcijos, bandau pasiteisint:
- negalima liesti lauke rastų švirkštų, gi gali apsikrėst tokiom ligom, nuo kurių ir nepasveiksta.
- jau geriau apsikrėsiu ir numirsiu, negu su tokiais tėvais gyvent!

pasiteisinimui parašysiu kad pusę lapkričio ir beveik visą gruodį sirgom, tai nuotaikos gerokai pavargusios.

Šįkart – straipsnis apie emocinį intelektą (skaitykite 7psl).

Kai visos temos galų gale buvo išsemtos ir visi sugulė miegoti, paaiškėjo, kad egyptietis knarkia taip, jog net aviacinės ausinės nesugebėtų nuslopinti to triukšmo. Tačiau dar didesnį pyktį kėlė tai, jog su kiekvienu dramatišku įkvėpimu atrodė, jog pakeleivis dabar jau ims ir tikrai dės dubą, ir kažkur viduje įsižiebdavo viltis, kad po to jau galima bus bent keletą valandų nusnusti, prieš ateinant policijai ir medikams, bet praeidavo keletas sekundžių tylos ir egiptietis vėl kriokdamas traukė į plaučius pusę kubo šviežio oro.

Štai tokioje beviltiškoje aplinkoje aš mintimis grįžau prie mūsų ankstesnės diskusijos ir ėmiau samprotauti, o kokias gi vertybes įkūnyja savyje Lietuva? Kokią “gražaus gyvenimo” viziją ji parduoda savo žmonėms ir savo vietos pasaulyje ieškantiems emigrantams? Pavyzdžiui, knarkiantiems virėjams iš Egipto.

Pirmą akimirką klausimas man pasirodė gana naivus, netgi kvailas, juk mums kasdien kalama į galvą, kad Lietuva yra krepšinio, alaus, gražių moterų ir nuostabios gamtos šalis. Kuom prastos vertybės, a? Dar galima pridėti, kad esame darbšti, atkakli tauta įrodžiusi savo nepriklausomybės siekį dainuojančiomis revoliucijomis ir savo aktyvia užsienio politika Kaukaze.  Tačiau šioje vietoje pabūsiu skeptiku ir paklausiu jūsų, tai kaip man, paprastam žmogui, nugyventi gražų gyvenimą žinant, kad Lietuva nepabijojo komunistams parodyti vidurinį pirštą? Nuo ko man pradėti, kur man eiti, ko man siekti ir ką man pasakoti apie Lietuvą savo vaikams ir užsienio žurnalistams?

Suprantate, kai aš kalbu apie vertybes, aš nekalbu apie abstrakčius šūkius išaustus lininėse drobėse ir pakabintus matomoje vietoje posėdžių salėje. Aš turiu omenyje kur kas konkretesnius dalykus. Štai paimkime JAV pavyzdį, kiekvienam čia atvažiuojančiam emigrantui nuo pat pirmos minutės yra kalama į galvą – “Mes esame laisvės šalis! Čia kiekvienas žmogus turi galimybę rinktis ką jam daryti ir jeigu tu teisingai pasirinksi, tai būsi sėkmingas, turtingas ir nugyvensi ilgą, gražų gyvenimą”. Įdomiausia, kad taip kalba visi – nuo Larry King’o iki taksi vairuotojo iš Somalio. Emigrantas pakraipo, pakraipo galva, bet galų gale patiki šituo žaidimu ir pradeda nertis iš kailio dirbamas per tris darbus, ieškodamas vaikams tinkamos mokyklos, ir rinkdamasis už kurį kandidatą balsuoti.

Ir teisingai daro, nes amerikiečiams laisvė iš tiesų yra pamatinė vertybė – politikai plėšo marškinius įrodinėdami kaip atkakliai jie gina paprastų žmonių teisę į laisvai pasirinkti, žiniasklaida leipsta iš susižavėjimo “teisingai pasirinkusiais” žmonėmis, ir visai nesvarbu ar jie yra sėkmingi verslininkai, ar minias sutraukiantys pastoriai, o teismai visada gins laisvę – į savo nuomonę, religiją, seksualinę orientaciją ir visas kitas saviraiškos formas. Nes JAV yra laisvės šalis ir geras gyvenimas čia susiveda į tai, kad tu visada esi laisvas rinktis.

Skandinavijoje yra truputį kitaip. Čia pamatinė vertybė aplink kurią statomas visuomenės gyvenimas yra šeima. Pagyvenęs šalyje, kad ir tris-keturis mėnesius imi tai aiškiai matyti: valstybės socialinė politika rūpinasi visų pirma tuo, kad vaikai visada būtų prižiūrėti ir pamaitinti. Politikai, kurie tą socialinę politiką formuoja, yra renkami pagal tai kaip karštai jie išpažįsta šeimos vertybes. Netgi darbo vietoje kolegos su siaubu žiūri į tuos žmones, kurie lieka darbe po 17 val. “O kaip gi jo šeima? Nejaugi jam nusispjauti į juos” – klausia jie šnabždėdami vienas kito.

Galima būtų keliauti per kitas Vakarų valstybes – Prancūzija, Vokietija, Izraelis – ir visose jų rastume truputį kitokį gero gyvenimo scenarijų: prancūzui tai gali būti socialinis solidarumas su hedonizmo priemaišom, vokiečiui – atsidavimas darbui ir tvarkos visame kame palaikymas, o žydui – valstybės išlikimas ir klestėjimas. Tačiau, visas šias valstybes vienija tai, kad jose gyvenantis žmonės žino, jog geras gyvenimas yra įmanomas jų pačių valstybėje, ir visuomenės žaidėjai – nuo verslininkų ir politikų iki mokytojų ir teisėjų – dirba savo darbą taip, kad tas “gražus” gyvenimas ir toliau būtų įmanomas bei gi prieinamas kuo daugiau žmonių.

Ir šioje vietoje aš vėl grįžtu prie Lietuvos. Tai kas gi yra tos lietuviškos vertybės, kurias mes visi vieinigai puoselėjame? Laisvė? Pabandykite kada pareikšti viešama susirinkime su daugumos nesutampančia nuomone, arba, dar geriau, išeikite į gatvę su vaivorykštės spalvos vėliava ir pamatysite, ką aplinkiniai galvoja apie jūsų teisę į laisvę. Spėju, kad necenzūrinių žodžių tuose atsiliepimuose bus daug ir riebių. Šeima? Bandėte kada nors savo viršininkui išaiškinti, jog šeima laukia jūsų 17 val? Sakote pasiūlė rašyti pareiškimą apie atleidimą iš darbo? Nesistebiu. O kur dar konservatorių eksperimentai su ‘šeimos’ sąvoka, vadovaujantis kuria puse mano draugų tampa žmonėmis be šeimos. Tai gal mes kaip kokie vokiečiai – mylime darbą ir tvarką? Tik kodėl tada visi aplinkui – nuo studentų ir vadybinkų iki Seimo narių ir angelų investuotojų – deda tiek daug pastangų, kad kažką gautų visiškai nedirbami? Ir savo mašinas parkuoja kur papuola?

Mano galva, lietuviai iki šiol sugeba susitarti ne dėl vertybių, o dėl anti-vertybių. Visi supranta, kad korupcija yra blogai ir ją reikia pasmerkti, o karts nuo karto dar ir pričiupti kokį korumpuotą merą ar valstybės tarnautoją. Dar visi supranta, kad skurdas yra blogai ir kaip būtų gerai, jei skurstančių žmonių būtų mažiau. Arba, kad diktatoriai į Rytus nuo mūsų galiau liautųsi terorizavę savo žmones.

Paradoksas yra tame, kad kol visuomenės energija eikvojama kovai su korupcija, skurdu ir posovietiniais diktatoriais, dešimtys, šimtai tūkstančių normalių žmonių sėdi ir galvoja, o kas po to? Kokį gyvenimą aš galiu nugyventi Lietuvoje, kai pragyvenimui uždirbsiu, kyšių mokėti nereikės, o diktatoriai pakratys kojas? Ir kuo ilgiau galvoja, tuo labiau supranta, kad atsakymų į šį klausimą niekas nesiūlo, o jeigu pasiūlo tuojau pat gauna per snapą. Ir kai supranta tai ima labai rimtai galvoti apie tai, kad galbūt pats metas nusipirkti bilietą į vieną pusę ir pradėti krautis lagaminus.

Nes Anglija, Norvegija, Airija, Ispanija, ar Vokietija, kad ir svetimos valstybės, bet siūlo galimybę ne tik užsidirbti duonai kasdieninei, bet dar ir nugyventi ilgą, gražų, prasmingą gyvenimą.

Nida visada nuostabu. O dar kai surandi kokią jaukią prieglaudą – ypač. Tad visiems noriu parekomenduoti, jeigu keliausite į Nidą (tačiau šiukštu nedarykite to aplink rugsėjo 21 d., supyksiu), ten radome labai fainą nuomojamą palėpę – normalios kainos, fainų šeimininkų, jaukią, saulėtą ir šiltą. Viskas, ko reikia – virtuvėlė, pora vietų prigulti, kelios – prisėsti. Tik gyvenk ir žvelk į kopas, kol dar neišbėgai į jas.

Daugiau – http://www.kopos.lt/01140/lt.php

Na, ir vaizdai tikrai tokie:

Apie vaikus ir jų auklėjimą yra daugybė knygų. Dar daugiau apie tai prirašyta straipsnių. Bėda ta, kad daugumoje jų aiškinama, kokia nepamainoma vaikui yra mama ir tik probėgšmais užsimenama apie tėvo vaidmenį šeimoje, kuris daugeliu atveju yra kaip žaidėjas su vaiku. Apie tai, kad tėvas per daug nuvertintas šiandieninėje visuomenėje prisimenama tik vieną sekmadienį per metus. Po to vėl būna štilis. Vien dėl šios priežasties verta perskaityti Luigi Zoja knygą “Tėvas: istorinė, psichologinė ir kultūrinė perspektyva”.

Įvykus pramonės revoliucijai, žmonija pakeitė savo gyvenimo būdą. Ir pakeitė taip drastiškai, kad vos po šimto metų, mes pradedame pamiršti tėvo vaidmenį vaikų auklėjime. Mes nebežinome, koks vyro vaidmuo šeimoje ir keliame jam prieštaringus tikslus. Norime sėkmingų vyrų, kurie būtų pasiryžę padaryti viską, kad išlaikytų šeimą, o kartu ir rūpestingų tėvų, praleidžiančių daugybę laiko su vaikais.  Pasiekti ir vieno ir kito yra praktiškai neįmanoma, kažką turi aukoti, kažkur atsisakyti ambicijų ir užmiršti save. Galbūt laimingo atsitiktinumo dėka, įmanoma ir viena ir kita, tačiau vis dažniau mes pamatome kaip augti visai be tėvo.

Tėvų skyrybos tapo norma. Tačiau net ir santuokoje gyvenantys tėvai atsiskiria nuo vaikų ir nustoja vaidinti bet kokį vaidmenį jų gyvenime. Biologiškai jis tėvas. Bet ar tikrai?

Senovės Romoje tėvas pripažindamas savo vaiką jį iškeldavo ant rankų. Dabartiniais laikais mes atsisakėme visų ritualų, įvilkome gyvenimą į teisės rūbą ir liepėme būti tuo, kuo ne kiekvienas vyras yra kiekvienam vaikui. Būti tėvu yra pasirinkimas. Ar mes jį įvardinsime garsiai, ar vyras pasirinks būti ar nebūti tėvu tyliai, iš esmės nieko nekeičia. Rezultatas bus tas pats – vaikas užaugs nesupratęs, koks turi būti tėvas, iš jo negavęs jokios emocijos ir mokslo. Tai ir yra mūsų, vyrų, didžioji tragedija. Mes nieko negavome iš savo tėvų ir dar mažiau perduodame savo vaikams.

Knyga privertusi permąstyti koks tėvas aš esu ir kodėl aš esu tėvas. Palikusi žymę mano gyvenime. Padariusi mane geresniu tėvu. O galbūt, tik dėl jos tapau tėvu.

Verta perskaityti visiems vyrams, kad suprastų kas jie tokie.

Citatos

Mes patys priklausome istorijai ir, jeigu jos nepažįstame, nepažįstame didžiosios dalies savęs pačių. Mes galime kalbėti apie tam tikrą tapatybę, tačiau jeigu esame tėvai, visai neišmanantys tėvystės istorijos, mūsų tėviškoji tapatybė bus dar netvirtesnė nei ta, kuri vyrauja mūsų laikais. Tėvas, kuris nieko nežino apie praeities tėvus, yra panašus į amerikietį, nieko negirdėjusį apie Amerikos čiabuvius arba George’ą Washingtoną, arba į prancūzą, negalintį nieko pasakyti apie frankus arba Napoleoną. Taip gyventi, žinoma, irgi įmanoma, bet taip gyvenantys žmonės neturi supratimo, kodėl jie šiandien priklauso vienai, o ne kitai bendruomenei. Jie nieko nežino apie prigimtį tautos, kurios dalis, šiaip ar taip, yra. Panašiai tėvas gali būti nesaugus, jei nieko nežinos apie tėvų pasaulį, kurio narys jis yra. žinoma, istorija, apie kurią čia kalbame, neturi nieko bendro su mūšiais ir istorinėmis sutartimis, tai įdėjų ir papročių, vaizdinių ir mitų istorija. Šių dalykų suvokimas yra daugiau nei teorinis, jei jis gali paskatinti tėvą, žvelgiantį į savo vaiką, užduoti sau pačiam klausimą, nulemtą visos ilgos tėvystės istorijos: “Tai mano vaikas, bet ar todėl, kad daviau jam gyvybę, ar todėl, kad jį renkuosi?” 

Mūsų desperatiškas mėginimas pratęsti istoriją į priešistorę, mūsų milžiniškos pastangos įžvelgti, kas yra už laikų horizonto, tai, ko mes visai nežinome, labai primena apsėdimą, kuriuo galima pavadinti našlaičių ar įvaikintųjų pastangas sužinoti ką nors apie savo kilmę.

Kaip gamta būtų priprašiusi žindyti savo kūdikius, jei nebūtų joms davusi krūtų? Vyro problemos daug kuo panašios.

Kiekvienoje kultūroje nuo neatmenamų laikų vyras ir moteris yra meilužiai, bet kartu ir priešai.

Netgi labiausiai savimi pasitikinčio tėvo pasąmonėje slypi tam tikras netikrumas.

Jausmų negalima užgniaužti ilgiau nei tam tikrą laiko tarpą.

Mes visuomet priklausysime nuo savo tėvų, nes ir po mirties jie tebegalvoja apie mus.

Tėvas yra figūra, kuri palieka namus ir išeina į mūšį, o paskui kaunasi, kad galėtų į juos sugrįžti.

< …> paslaptis gali turėti daugiau prasmės ir gyvybės negu jos išaiškinimas.

Šiandienis tėvas kaltinamas ne už tai, ką jis padarė, bet už tai, ko nepadarė. Už tai, ko jis nepasakė, o ne už tuos žodžius, kuriuos pasakė.

Dar ne taip seniai valgymas kartu buvo džiaugsmingiausias šeimos gyvenimo momentas. Jeigu tėvas neleisdavo vaiko prie stalo, tai būdavo didžiausia bausmė. Dabar pietų stalas virto priemone, kurią jaunimas naudoja savo tėvams nubausti arba apdovanoti.

Paėmęs ją į rankas šiek tiek nusivyliau: labai vaikiškai atrodė tiek viršelis, tiek skyrių pavadinimų šriftas. Kita vertus aš tikrai nesu paauglys, kuriam ši knyga yra skirta ir ne man spręsti ar jos apipavidalinimas yra tinkamas. Visgi bevartant knygą labai sužavėjo iliustracijos. Radau netgi tuo metu aktualiai varškės temai tinkančią. Tikrai geros iliustracijos.

Knygą perskaičiau greitai; nuskilo skaityti per atostogas, tai kaip atostogų knygelė susiskaitė labai puikiai. Nors pradedant skaityti atrodo, kad bus eilinė paaugliams skirta lėkšta knygiūkštė, tačiau įsibėgėjant pasakojimui supratau, kad ji toli gražu ne tokia. Tai rimta knyga parašyta nuotaikingai, tačiau savo temomis kabinanti giliai.

Pirmiausiai tai knyga apie rasizmą. Mums galbūt ne tokia aktuali tema, tačiau suvokti, kad visi žmonės lygūs, visada pravartu. Juk niekada nežinai, kada šalia apsigyvens kitaip atrodantis. O kartais ir mums patiems pravartu būti labiau tolerantiškais, kad negąsdintume vaikų, jog “atbėgs būrys čigonų” (realus sakinys iš paplūdimio drausminant vaikus, kad nevaikščiotų toli). Ši tema eina per visą knygą, kartais užleisdama vietą smulkesnėms, tačiau visada grįžta ir primena apie save.

O smulkesnių temų visa gausybė: alkoholizmas, meilė, draugystė, skurdas, šeima, masturbacija, gėjai, viltis, mirtis… Visos jos svarbios, apie visas gyvenime sunku kalbėti. Apie kai ką tiesiog trūksta žinių, apie kai ką nepatogu kalbėti su tais, kurie žinių turi. 

Kolegė iš “Ką skaityti?”, taip pat perskaičiusi šią knygą, stebėjosi kodėl ji JAV yra antroje vietoje norimų uždrausti knygų sąraše. Paskaitęs jos recenziją ir neskaitęs knygos, taip pat nelabai suvokiau kas ir kaip. Knygos aprašymas skambėjo visiškai nekaltai, tačiau po to kai perskaičiau, supratau, kad konservatyviau nusiteikusiems tėvams, ji gali pasirodyti labai šokiruojanti. Užtenka dviejų citatų: vienos apie masturbaciją, kitos apie vyrų santuokas, kad ji būtų prie knygų, kurių tėvai  nenori duoti vaikams skaityti. O ir apie pačius tėvus knygoje neatsiliepiama labai maloniai. 

Kol nežinai kaip turi atrodyti bendravimas šeimoje, kiek laiko ir dėmesio reikia skirti vienas kitam, tol viskas atrodo gerai. Įprasta rutina, kai tėtis žiūri tv, mama užsidariusi virtuvėje gamina valgyt ir taip pat žiūri tv, o vaikas užsiima kuo tik nori, atrodo puiki. Kol nesužinai, kad dėmesys vaikui yra labai svarbus. Kol nepamatai pavyzdžių iš šono. O ši knyga duoda ir tai.

Taigi, verta perskaityti knyga. Paaugliams būtinai, ypač berniukams. Paauglių tėvams  taip pat pravarti.

Citatos

Tačiau žmonės užmaršūs. Jie pamiršta tiek gerus, tiek blogus dalykus.

Suprantate, turi ką nors labai smarkiai mylėti, kad galėtum taip pat stipriai nekęsti.

Kai kalba pasisuka apie mirtį, mes žinome, kad juokas ir ašaros iš esmės yra vienas ir tas pats.

Manau, mums visiems ir visada tėvų akivaizdoje arba jų netekus tebūna po penkerius metus. 

< …> kam turėtų rūpėti, ar vyras ruošiasi tuoktis su kitu vyru? Aš tenoriu žinoti, kuris iš jų rūpinsis nešvariomis kojinėmis.

Supratau, kad, blogiausia, ką tėvai gali padaryti, tai nekreipti dėmesio į savo vaikus.

Taip, netgi keisti vaikinai bijo savo jausmų.

Piešiu, nes žodžiai pernelyg netikslūs.
Piešiu nes žodžiai pernelyg riboti.

Manau, pasaulis yra suirusių užtvankų ir potvynių seka, o mano piešiniai – mažut mažutėliai gelbėjimosi laiveliai.

Skurdas nesuteikia jėgos ir neišmoko ištvermės ar atkaklumo. Ne, skurdas tik išmoko būti skurdžiumi.

Taip, tai tiesa, turiu pripažinti, kad masturbuojuosi.
Ir tuo didžiuojuosi.
Ir darau tai puikiai.
Esu abirankis.
< …>
Jūs galbūt jau galvojate: „Na, tau tikrai nederėtų šnekėti apie masturbaciją viešai.”
Žinot, kietuoliai, aš apie tai šnekėsiu, nes KIEKVIENAS tuo užsiima. Ir VISIEMS tai patinka.

Tyla tapo tokia didelė ir apčiuopiama, kad atrodė, jog verandoje sėdime trise.

Kiekviena knyga yra paslaptis. Ir jeigu perskaitytum visas kadaise parašytas knygas, sužinotum vieną didžiulę paslaptį. Ir nesvarbu, kiek daug sužinotum, vis tiek sužinosi, kad yra dar daugybė dalykų, kuriuos reikia sužinoti.

Meilė ir geismas gali ką nori išvaryti iš proto.

Jei nors truputį įsileidi žmones į savo gyvenimą, jie gali būti stebėtinai nuostabūs.

Daugiau citatų pas kolegę.

Jeigu jau siekti stiprios visuomenės pamatų formavimo, būtina iš esmės pakeisti požiūrį į “Šeimą”. Vertinti ypač atsakingai ir to paties reikalauti iš jaunų žmonių, nutariančių eiti partnerystės keliu.

“ŠEIMA” – kaip pamatinis subjektas valstybės, negali būti neatsakingo sprendimo rezultatas arba  netyčinio veiksmo tąsa. “ŠEIMA” galima tapti tik optimaliai gyvenimiškai subrendus, įsigijant natūralią minimalią patirtį su išsimokslinimu.

Amžiaus cenzas puikiai galėtų apriboti piktnaudžiavimo atvejus šiuo institutu (“šeima”) ir puikiai sureguliuoti partnerių poreikius tolimesniam bendram gyvenimui.

Skirtumas amžiuje tarp moterų ir vyrų – tai gamtos savireguliacinis rodiklis, verčiantis įtvirtinti visų pasąmonėje, jog moterų “šeimininio” pobūdžio branda kiek ankstyvesnė negu vyrų. Ir tuo pačiu, moterų vaikų auklėjamasis faktorius daug stipresnis negu to paties amžiaus vyrų.

Žinote, kas yra juokinga? Ogi tai, kad dauguma žmonių mano, jog mums tiesiog nepaprastai pasisekė. Mano mama, prisimenu, sakė, kad tikriausiai Dievulis mus labai myli, kad taip apdovanojo Pasirodo, gali būti ir blogiau, nei du berniukai ir dvi mergaitės, bet, kaip sakant, jau visai “prie dugno” tokia kaip mūsų kombinacija

Ar norėtumėte žinoti, kokia vaikų kombinacija yra geriausia? JK apklaustos 2,116 šeimos ir tų apklausų dėka buvo sureitinguotos vaikų kombinacijos. Paaiškėjo, kad geriausia (ir lengviausia) šeimai, jei turi dvi dukras Pati blogiausia kombinacija? Keturios dukros!

Žodžiu, reitingo lentelė atrodo štai šitaip:

1. Dvi mergaitės

2. Berniukas ir mergaitė

3. Du berniukai

4. Trys mergaitės

5. Trys berniukai

6. Keturi berniukai (didžiausias man reitingo siurprizas )

7. Dvi mergaitės ir vienas berniukas

8. Du berniukai ir viena mergaitė

9. Trys berniukai ir viena mergaitė

10. Trys mergaitės ir vienas berniukas

11. Du berniukai ir dvi mergaitės

12. Keturios mergaitės

Bet kuriuo atveju peršasi išvada, kad lengviausia yra turėti du vaikus. Sunkiau tris. Sunkiausia – keturis. Faktas tas, kad taika ir ramybė šeimoje, auginančioje keturis vaikus, nėra tokia dažna, kokia yra šeimoje, auginančioje mažiau vaikų. Tyrimas parodė, kad visiems tėvams, kurie augina keturis vaikus, nėra lengva. Valgymas, rytai ir ėjimas miegoti – sunkiausias laikas su keturiais vaikais. (O, TAIP!)

Man šis tyrimas patiko labiausiai dėl to, kad – nors ir nemanau, kad mums dabar visi turi galvą lenkti už pasiryžimą turėti keturis vaikus – bet bent jau toks tyrimas užčiaupia tuos, kurie bando sakyti, kad ir jiems nėra lengva su trim ar dviem (!) vaikais. Nes taip dažnai tenka girdėti: koks skirtumas – trys ar keturi…vienas šen, vienas ten… kad visada norisi pasakyti, kad juk – jei mums jokio skirtumo – tai ir turintiems du ar tris neturėtų tas skirtumas pasijusti. Nes aš kartais tiesiog jaučiuosi ne tik vovere tame rate (kur bėgi bėgi ir nė iš vietos), bet ir dar su gerom girnapusėm ant galūnių.

Ar tai ką nors keičia? Aš asmeniškai priklausau tai 60+% žmonių grupei, kurie sako, kad pasirinktų tą pačią kombinaciją. Bet lengva kalbėti, kai jau žinai visus tos kombinacijos narius ir kokie jie fantastiški ir nepakartojami! Bet vat jei kas nors imtų ir papasakotų (dar jų neturint), ką reiškia tokia kombinacija, tai įdomu, kiek žmonių iš tiesų pasiryžtų? Matyt, ne veltui mūsų Augustas šiandien sako, kad vaikų nesiruošia turėti, nes su jais tik vargas, o naudos – jokios Sakė, kiek reikės, pasidžiaugs brolio ir seserų vaikais.

Pagalvojau apie keletą savo draugų (kurie pirmi šovė į galvą): 1, 2, 1, 1, 2, 8, 7, 3, 1…žodžiu, su dauguma skiria vos ne 10 pozicijų. So much for the understanding. Nes – reikia pripažinti – iš tiesų supranti kitą žmogų tik atsidūręs jo kailyje. Ir čia, kaip sakant, ne tik apie vaikus. Su tokia pačia kombinacija pažįstu tris šeimas: mano JAV šeima Jutoje (Utah), mano JAV šeima Kalifornijoje ir viena šeima čia, Lietuvoje. Vienintelė šeima, kurioje vaikai buvo panašaus amžiaus (vienas paskui kitą) kaip mūsiškiai, buvo mano JAV šeima Jutoje. Kitose – didelis amžiaus tarpas tarp pirmojo ir antrojo “užėjimo”. Manau, tai irgi daro savo

Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje iki šiol nėra įstatymo, kuris reglamentuotų dirbtinį apvaisinimą. Pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 metų sveikatos apsaugos ministro įsakymu “Dėl Dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo”. Suprantama, kol pagalbinis apvaisinimas nėra įtvirtintas įstatymu, nevaisingos šeimos negali iš valstybės tikėtis gydymo išlaidų kompensavimo. Apie tai jau esu rašiusi.

Kas stebėjote vakar Seimo Sveikatos reikalų komitete vykusias peripetijas, žinote, kad komitetas nusprendė pritarti konservatyviam Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektui. Šis sprendimas mane asmeniškai labai nuvylė.

Dar galima suprasti, kad šiam komiteto sprendimui pritarė komiteto nariai – ne medikai. Tačiau komiteto pirmininkas gyd. ginekologas Antanas Matulas ir psichologas Gediminas Navaitis, kurio balsas lėmė balsavimo rezultatą, žino, kokioms pragaro kančioms yra pasmerkiamos moterys, pasiryžusios estrogeninių hormonų terapijai, kuri neišvengiama dirbtinio apvaisinimo procedūroje.

Nesuprantama, kodėl mėginama išsaugoti lytines ląsteles, bet visiškai nesirūpinama moterų sveikata, kurios per pirmą apvaisinimo procedūrą gali ir nepastoti, jeigu pagal konservatyvųjį projektą bus apsiribojama tik 3 embrionais. Šiame projekte visiškai neatsižvelgiama į tai, kad ir vienkartinė apvaisinimo procedūra yra labai brangi, siekia nuo 10 iki 12 tūkst. litų.

Mano požiūriu, konservatyvus dirbtinio apvaisinimo įstatymas pažeidžia moters reprodukcines teises, pamina moterų ir vyrų lūkesčius sulaukti palikuonių. Tad geriau jokio įstatymo, nei šis, luošinantis jaunų porų likimus.

Įrašas Jei taip, tai… geriau jokio įstatymo buvo parašytas 2011/03/31, autorius Politikos virtuvė

Iš 400 cigarečių gavosi 7200 mg arba 7,2 g dervų (400×18=7200). Tai mirtinai pavojingi, lipnūs ir kartūs nuodai, turintys dar ir per 400 įvairių cheminių junginių. Todėl nenuostabu, kad rūkantys žmonės suserga plaučių vėžiu. Pagalvokite: ši lipni nuodinga derva vis kaupiasi jūsų plaučiuose kaskart, surūkius cigaretę. Ir jūsų organizmui reikalingos papildomos pajėgos tam, kad išsivalytų nuo nuodų.

Susimąstykite apie savo sveikatą! O taip pat apie savo šeimos ir vaikų sveikatą!

Demonas alkoholis © http://www.flickr.com/photos/vanbreack/4732721676/

„Tabakas su alkoholiu yra pavojingiausi protinės veiklos priešai.“ – A. Diuma (sūnus)

„Žmogaus gyvenime yra stiprus stimulus – prestižas. Žmogus, nesitikintis prestižo darbo sferoje, ieško savo asmenybei išeities kitose sferose. Atsiranda ydos. Vieną ydą mes jau turime – alkoholizmą.“ – N. Amosovas

„Turime pavyzdžių, kai ryškus talentas nuvysta iki galo neišsiskleidęs, gausiai laistomas vynais ir degtinėle <…>.“ – J. Avyžius

„Gerdamas žmogus užmiršta, kad jis išnaudojamas, kad už savo darbą turi tik paniekinimą. Nereikia būti alkoholiku, kad vaikai būtų išsigimėliai. Kartais ir tiek pakanka, kiek paprastai jaunavedžiai išgeria per vestuves.“

„Girtuokliavimas atveda žmones prie nesąžiningumo, prašmatnumo, išlaidumo ir kitų žmonių giminę įžeidžiančių ydų, o per tai žmonės praranda ne tik savo sveikatą, bet tikrai amžinai žūsta.“ – A. Bacherachtas

„Alkoholizmą lemia trys dalykai: žmogus požiūris į gyvenimą, aplinka, su kuria jis bendrauja, ir alkoholio sukelti medžiagų apykaitos sutrikimai. Gerianti kompanija ir patraukia tokius žmones (ir ne tik juos) savo paprastumu, formalumų nepaisymu. Tokioje draugijoje jie pasijunta nevaržomi, nepriklausomi, čia pritariama viskam, kas nereikalauja pastangų, neapsunkina gyvenimo, atitinka momento nuotaiką. Supaprastėja požiūris į gyvenimą ir ateitį. Tai, kas anksčiau buvo svarbu, tačiau reikalavo pastangų, pasitraukia, o pirmoje vietoje atsiduria primityvūs poreikiai, lengviausiai suprantami ir dar lengviau patenkinami.“ – V. Banaitis

„Alkoholizmas yra toks socialinis blogis, kurį apskritai net sunku įsivaizduoti. Blogis žinomas alkoholizmu vardu, turi milžinišką valstybinę reikšmę, nes tvirtai galime teigti, kad su alkoholizmo didėjimu mažėja fizinė ir protinė gyventojų energija ir darbingumas, dėl to silpnėja šalies ekonominės jėgos, smunka žmonių dorovė, daugėja nusikaltimų. Neturtas ir nusikaltimai, nervų ir psichinės ligos, palikuonių išsigimimas – štai ką daro alkoholis.“ – V. Bechterevas

„Dauguma idiotų ir silpnapročių ateina į pasaulį dėl girtuokliavimui atsidavusių tėvų. Jokios negandos ir nusikaltimai taip nenaikina tautos ir jos turto, kaip girtavimas.“ – F. Bekonas

„Alkoholis nieko nesustiprina, jis tik nustelbia nuovargio jausmą. Šimtai tūkstančių žmonių kasmet žūsta dėl kitų girtuokliavimo: atsiminkite nusikaltimų, nelaimingų atsitikimų statistiką, prisiminkite šeimas, kurias suardė girtuokliai, milijonus vaikų, silpnų ir sergančių dėl kitų girtuokliavimo.“ – G. Bungė

„Iš pradžių žmogus geria nereguliariai, kartais nuo karto, negalvodamas apie padarinius. Jis mano, kad tai niekai. „Kas čia ypatingo? – samprotauja jis. – Na, išgėriau vieną, du, tris kartus per savaitę, na, ir kas? Mesiu, kai panorėsiu“. Pradžioje taip ir būna: išgėrė šiandien, išgėrė vakar, išgėrė po savaitės, po to dešimt dienų negėrė. „Vadinasi galiu save valdyti“, – galvoja šis žmogus. Ne, tokia nuomonė klaidinga. Jis gali nustoti piktnaudžiauti alkoholiu tik iš pradžių, ir jis privalo tai padaryti, nes priešingu atveju anksčiau ar vėliau ateis toks momentas, kai žmogus jau gers ne malonumui patirti, o kad atsikratytų nepasitenkinimu.“ – V. Deglinas

„Dirbant man tekdavo ilgai laukti, kol galvoje kils laiminga mintis, akimirkai nušviečianti painų klausimą <…>. Patirtis man įrodė, kad tokios mintys niekuomet nekildavo nuvargusiose smegenyse, neateidavo į galvą už rašomojo stalo <…>. Mažiausios spiritinių gėrimų dozės naikina galimybę atsirasti laimingoms mintims, sunaikina jas pačioje užuomazgoje.“ – H. Helmholcas

„Dažnai vyksta diskusijos, kiek galima gerti, kad ta pramoga būtų kultūringa. Tačiau neretai užmirštame, kad yra žmonių, kurie tiesiog negali to saiko nustatyti. Ir apskritai nėra jokios aiškios ribos tarp proginio išgėrimo, pomėgio išgerti, girtavimo ir alkoholizmo. Tai vienas nenutrūkstamas procesas.<…>“ – P. Jašinskas

„Dėl žmogaus skurdo ir pažeminimo alkoholis kaltas labiau, negu koks nors kitas blogis. Visą gyvenimą aš praleidau tarp žmonių, kurie žuvo nuo alkoholio. Tai yra didžiausi spąstai, paruošti genijui.“ – E. Sinkleris

„Labai dažnai geriantieji, ypač paaugliai ir jaunuoliai klysta, galvodami, kad jeigu nustojo vemti, vadinasi, jie prisitaikė, „suvyriškėjo“. Tokia nuomonė – gryna nesąmonė. Vėmimo refleksas – per milijonų metų biologinę žmogaus evoliuciją sveikam organizmui gamtos duotas apsaugos reakcija, sauganti jį nuo apsinuodijimo.“ – S. Ševerdinas

„Girtuoklis netenka savo – kūno, proto bei valios – pajėgų. Jis tampa menkesniu žmogumi.“ – Vydūnas

(Ištraukos iš Algirdo Endriukaičio knygos „Klastingas apgavikas“)

Po praeitų Kalėdų teko skaityti internete vieno paauglio atsiliepimus apie šventę, kurią jis aprašė taip, kaip ko gero, aprašytų daugelis mūsų dienų paauglių. Pasiruošimas ir pradžia smagi, o paskui prasideda suaugusiųjų kvailiojimai, kurių, kaip jis įvardino, geriau nematyti, nes visi atrodo kaip išprotėję. Todėl jis užsidarė savo kambaryje ir pasidžiaugė, kad turi ausines ir negirdi to balagano šalia.

Vartojantys alkoholį žmonės nepastebi to pokyčio tarp šventės pradžios ir pabaigos, nes yra apsvaigę. Stebėti tai blaiviems žmonėms išties yra sunku. Labai gaila, bet visos mūsų šventės virto banaliu nusigėrimu. Gaila, kad žmonės nepastebi, kokią žalingą estafetę savo pavyzdžiu perduoda jaunimui.

Dar Demokritas sakė, kad yra kūno ligų, yra gyvensenos ligų. Mūsų šventės jau tapo liga tikrąja ta žodžio prasme: vaistinėse daugybė vaistų nuo pagirių, o populiarieji žurnalai kaip apie kasdieninį ir įprastą dalyką pasakoja apie tai, kaip vaduotis nuo alkoholio vartojimo pasekmių. Jei anksčiau žmonės vartodavo alkoholį tik per šventes, tai dabar vartoja ir kiekvieną savaitgalį, o ir vakare po darbo dienos.

Tai labai liūdni faktai, kuriuos patvirtina išgeriamo alkoholio kiekio statistika. Labai sunku įsivaizduoti progresą, kai didelė dalis žmonių skiria savo laiką girtavimui ir pagirioms. Mūsų šventės virto sutartiniu girtavimu, todėl po jų būna taip liūdna. Todėl švenčių išvakarėse kviečiame susimąstyti, kad galima ir, matyt, jau būtina keisti mūsų švenčių tradicijas, kurios jau neįsivaizduojamos be alkoholio.

Apsispręskime būti blaivūs ir sąmoningi, supraskime savo atsakomybę už augančią kartą. Kiekviena šeima yra ta salelė, ta maža valstybė, kurioje galime sukurti ir savo pavyzdžiu parodyti tai, ką norime perduoti savo vaikams. Jei tokių šeimų daugės, tai galėsime tikėtis šviesios ateities sau, savo vaikams ir mūsų valstybei. Juk savo ateitį kuriame šiandien, dabar, o vaikai seka mūsų pavyzdžiu. Šiandien jau įrodyta alkoholio daroma žala, todėl skirtingai, nei praėjusios kartos, mes galime daryti motyvuotas išvadas ir sprendimus šiuo klausimu.

Šventės – sakralinis laikas, kai be skubėjimo, jaukioje aplinkoje galime nuoširdžiai bendrauti su artimais žmonėmis. Linkime džiaugtis bendravimu, buvimu kartu, dovanoti vienas kitam savo širdžių šilumą. Linkime, kad šios šventės būtų ypatingos dėl nuoširdaus ir smagaus bendravimo, kad prisimintumėte jas su dėkingumo šypsena. Gražių, jaukių, džiaugsmingų visiems Kalėdų!

Autorius: Ruvi

Autorius: Ruvi

Statistika teigia, kad tik 40% geriančių alkoholį abiturientų išgyvens iki pensijos.
Saugok save!

“Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų prezidiumo patvirtintame dokumente radosi apgailestavimų, kad nyksta tradicinės bendruomenės sąvokos prasmė, silpsta šeima, stiprėja individualizmas, todėl esą būtina įtvirtinti vertybių hierarchija grįstą visuomenės tvarką“

Taigi, norėjau porą komentarų papeistint, bet supratau, kad verta visą diskusiją:

Domininkas Burba: Na, bet kokie postrigavimai apie moralės išsaugojimą neatsparūs kritikai. Nes daug kas gyvenime absoliučiai priklauso nuo žmogiško faktoriaus. Kita vertus, gražiai skambantis bendruomenės terminas ir jos veiklos realybė irgi kelia klausimų. Pvz., sugalvos bendruomenė iškirsti mišką ar pastatyti paminklą želigovskiui. Ir kas tada?

BacEvyčia InLove: pirmykste bendruomene butu grazu (jinai atsigamins, kai baigsis vienu naftizmogiu diktatura ir kitu nuolankumas), bet ne apie tai, anaiptol, kalbama… absoliuciai paplekes 19 amziaus diskursas: europos kontinente is virsaus nuleisti patriarchata su baznytiniais ritualais tegali tik durnaropiu uzsiede sovietiniai nomenklaturscikai ))

Romas Sadauskas-Kvietkevičius: Įtarčiau, kad TS-LKD turėjo omenyje ne pirmykštę, o baudžiavos laikų lietuviško kaimo bendruomenę, po Valakų reformos primestą gyventojams, kad patogiau būtų juos engti. Nuo tos bendruomenės tarpukariu išvadavo žemės reforma ir ūkininkų išsikraustymas į vienkiemius.

Petras Rastauskas: Sprendžiant pagal vidutinį konservatorių amžių, jiems tradicinė bendruomenė yra kolchozai.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius: Tai ką, negi tuos kaimiečius, kurie dar nespėjo emigruoti, suvarys į kolchozus ir atimas pasus?

Petras Rastauskas: Na, pagalvės mokestį jau įvedė, o mokesčikų nemokėjimas gali būti baudžiamas, o tai jau yra pagrindas visokioms sankcijoms. Nuo to ir galima pradėti.

Vladimiras Laučius: Paskelbs bendruomenės atkūrimą savo politikos prioritetu, sukurs Bendruomenių ministeriją ir bendruomeniškumo inspekciją, kuri tikrins ir baus už nebendruomenišką elgesį ir individualizmą. Norintys kurti šeimą turės lankyti kažką panašaus į vairavimo kursus, o už skyrybas – kalėjimas. Easy.

Aleksandras Matonis: Jeigu jau ironizuojame. Įsivaizduokite rytą po būsimų parlamentų rinkimų. Salė, kilimas, susėdę visi dabartiniai frakcijos nariai, ant galvų balti raiščiai. Frakcijos seniūnas sako: atleiskite, nuvylėme jūsų pasitikėjimą. Ir visa frakcija kolektyviai pasidaro sepuku. Ot būtų naujas parlamentinės etikos standartas.

Olegas Vasilcenka: Palaikau ironija del seppuku , butu gerai jeigu i preisaika butu itraukta ir visos seimos garbe . Dar dramatiskiau ir teisingiau atrodytu

Share/Bookmark

Tags: bažnyčia, bendruomenė, Ekonomika, emigracija, kolchozai, konservatoriai, mokesčiai, patriarchatas, Politika, PSD, šeima, šeimos politika, Tėvynės Sąjunga, TS-LKD, vertybės

Straipsnis Kratiniai apie šeimos politiką ir konservatorius iš Rokiškis, kur paskelbtas 2010/11/16.

Laimei, gyvename informacinės gausos laikais, ir apie alkoholį šiai dienai yra padarytos aiškios išvados. Jos yra pagrįstos įvairių šalių mokslininkų tyrimais ir patvirtintos Pasaulinės Sveikatos Organizacijos dar 1975 metais: alkoholis yra narkotikas, žalojantis sveikatą. Yra ir išgeriamo gryno alkoholio (spirito) apskaičiavimo formulės, kuriomis remiantis, sprendžiama apie šalies alkoholizacijos lygį.

Tie skaičiavimai tokie: iki 3 litrų išgeriamo per metus gryno alkoholio gyventojui yra žemas rodiklis; 4-5 litrai – vidutinis; 6-7 litrai – aukštas. Jei yra išgeriama per metus virš 8 litrų gryno alkoholio vienam gyventojui, tai yra katastrofinis rodiklis – prasideda moralinis nuosmukis, pablogėja žmonių sveikata, ardomas tautos genofondas. Pernai šis Lietuvos rodiklis buvo 11 litrų vienam gyventojui. Tai yra 55 buteliai degtinės žmogui į metus, 4 asmenų šeimai – 220 butelių degtinės į metus.

Tokia statistika, skaičiai nemalonūs. Ir ne dėl to, kad turime jau ir girtuoklių šlovę, bet dėl to, kad esame per maža tauta, kad taip lengvabūdiškai save naikintume. Prisiminkime Amerikos indėnų istoriją – nuo alkoholio per keliasdešimt metų išmirė milijonai žmonių… Todėl, manau, pats laikas prisiminti blaivybę – mūsų visų prigimtinę, normalią būseną. Civilizuotoje visuomenėje gyvenimo norma yra blaivybė, o alkoholio, kuris yra pripažintas narkotiku, vartojimas – nukrypimas nuo normos.

Blaivybė yra apibrėžiama kaip natūrali prigimtinė žmogaus būsena ir visiška nepriklausomybė nuo bet kokių kvaišalų ir laisvė nuo faktinių apsinuodijimų dėl jų. Tai gyvenimas aiškia sąmone, maksimalus žmogaus, šeimos ir visuomenės kūrybingumas. Visi vadiname alkoholio vartojimą žalingu įpročiu, bet ar susimąstome apie jo daromą žalą? Mes gimstame blaivūs, ir net mintis nekyla duoti mažam vaikui alkoholio – visi žinome, kad tai pavojinga gyvybei.

Kas gi nutinka toliau? Ar mes tampame atsparesni, ar mūsų kūno sudėtis pasikeičia suaugus? O toliau, kaip teigia psichologija, mes pradedame vykdyti programuojančių sistemų įskiepytus šablonus. Pats pirmasis – socialinis programavimas prasideda nuo mažens šeimoje. Psichologai teigia, kad 70-80% vaikystės įspūdžių ir įpročių įtakoja suaugusiųjų žmonių gyvenimą. Giliausiai įsirėžia būtent elgesio (o ne žodinių pamokymų) pavyzdžiai.

Dauguma iš mūsų augo šeimose, kur per šventes buvo geriamas alkoholis (kiekis nesvarbus), blaivybės pavyzdį retas matėme. O dabar prisiminkime, kad esame lengvai programuojamos būtybės, ir programa ar elgesio šablonas (net jei jis neigiamas) geriausiai įsirašo tuomet, kai susiejamas su kažkuo teigiamu. Šiuo atveju – alkoholis su švente ir mylimais tėvais. Štai taip esame užprogramuojami alkoholio vartojimui.

Toliau šį programavimą papildo kitos sistemos, tarp kurių įtakingiausios informavimo priemonės, skiepijančios „kultūringo“ gėrimo ir saikingumo teorijas. „Kultūringas“ gėrimas yra apskritai absurdiškas nesusiejamų sąvokų derinys, kuris naudojamas sąmoningai – tam, kad susieti neigiamą su teigiamu ir taip padaryti poveikį. Kultūra reiškia ugdymą, lavinimą, vystymą ir kūrybą panaudojant dvasines ir materialines vertybes. Šis žodis nesiejamas su žodžiais, turinčiais neigiamą prasmę. Juk neįmanomas kultūringas chuliganizmas ar kultūringa vagystė ar kyšininkavimas – taip pat negali būti ir kultūringo žalingo įpročio.

Žmonės, nesuvokiantys programuojančio poveikio, prilygsta marionetėms, nes polinkiai ir norai jiems įperšami taip, kad galiausiai žmogus juos priima kaip savus, nors jie jam ir kenkia. Saiko matas alkoholiui – narkotinei medžiagai – taip pat nėra taikomas dėl dviejų priežasčių: 1. Prie narkotinės medžiagos labai greitai priprantama – išsivysto priklausomybė. 2. Vartojant alkoholį tam, kad būtų pasiektas tas pats efektas, reikia vis didesnių dozių.

Mažai kas žino, kokios yra alkoholizmo stadijos ir kada galima laikyti save laisvu nuo šios priklausomybės. Nustatyta, kad nekenksmingų alkoholio dozių nėra: net epizodiniai išgėrimai gali atvesti į alkoholinę priklausomybę. Alkoholis turi akumuliatyvinę savybę, t.y., savybę kauptis organizme. Jis gali būti šalinamas (priklausomai nuo išgerto kiekio) nuo 8 iki 20 ir daugiau dienų. Jei neišlaikomas toks blaivybės intervalas ir geriama toliau, vyksta chroniška organizmo intoksikacija.

Alkoholiniu apsvaigimu vadinamas apsinuodijimas etanoliu, ryškiausias požymis – smegenų hipoksija (deguonies trūkumas), apsinuodijimo stiprumas priklauso nuo išgerto kiekio ir etanolio koncentracijos kraujyje. Alkoholizmas yra procesas, ir jei pirmosios dvi stadijos praeina nepastebimai, tai paskutinė sugriauna ir kūną, ir dvasią, ir šie procesai dažnai yra negrįžtami.

Todėl jei neįsivaizduojame savo gyvenimo be alkoholio, susimąstykime. Mes esame įtikinti, kad tik pažengęs alkoholikas turi problemų dėl alkoholio. Tiesa yra tokia, kad kiekvienas, pasiekęs paskutinę alkoholizmo stadiją, savo kelią pradeda nuo pirmųjų stadijų. Skiriasi tik laikas, per kurį pasiekiamos stadijos, kai žmogus be alkoholio neįsivaizduoja savo gyvenimo. Lengvabūdiškas požiūris į alkoholį yra pavojingas, o riba tarp įpročio ir priklausomybės nepastebima.

Nepamirškime, kad alkoholis žaloja ne tik smegenis, bet ir visą organizmą – nėra nei vieno organo, kuriam nekenktų alkoholis, nes tai yra toksinas. Džiugina kitos medikų išvados: nustojus gerti alkoholį, sveikata ir savijauta gana greitai pagerėja, nes mūsų organizmas yra atsistatanti sistema. Žinoma, jei nepažengta per toli, bet tokiu atveju jau ir nesustojama.

Saugokime save ir savo artimuosius ir prisiminkime: jei teisiname savo gėrimą, jei negalime gyventi be alkoholio, reiškia, esame priklausomi nuo jo – tai priežastis susimąstyti apie savo gyvenimo būdą. Ir nepamirškime, kad girtavimas – ne tik alkoholio vartojimas (bet kokiomis dozėmis), bet ir alkoholio propagavimas aplinkiniams, jaunajai kartai.

Tuo tarpu blaivybė – ne tik gyvenimas natūraliai, pagal prigimtį, bet ir blaivaus gyvenimo pavyzdys aplinkiniams ir jaunajai kartai. Pakanka atmesti primestą šabloną apie alkoholį, ir suvokiame visą jo absurdiškumą. Kviečiu susimąstyti apie blaivybę be išankstinių nuostatų – juk esame tokia maža tauta, atlaikiusi didžiulius istorinius išbandymus ir išlikusi, nežiūrint į nieką. Pažiūrėkime dar kartą į statistiką ir tiesiog pagalvokime – ne tik apie save, bet ir apie Lietuvos ateitį…

(Rėmiausi duomenimis iš monografijos „Sobriologija“)

Autorius: Ruvi

Ar būna akimirkų, kai pagalvojate, jog norėtumėte išsiskirti su sutuoktiniu? Ar būna, kai sustojate ir pagalvojate, kad jūsų gyvenime kažko trūksta? Ar būna, kad pagalvojate, jog už tvoros žolė daug žalesnė ir apskritai…gyvenimas būtų daug geresnis, jei būtų… kažkoks abstrakčiai kitoks?

Man būna, kad pagalvoju, kas būtų, jei taip pradėčiau galvoti. Nes turbūt būtų liūdna. Ir tuščia. Ir graudu. Ir vis prisimenu savo šeimos psichologijos paskaitas, kai kartą dėstytojas pasakė: “Santuoka – darbas. Lengviausia – trenkti durim ir išeiti tikintis, kad kažkur kažkada viskas bus lengviau.” (Žinoma, jis nekalbėjo apie santuokas, kur viena pusė patiria smurtą ir pan.) Skaičiau kažkada statistiką, kad, apklausus antrą kartą vedusius/ištekėjusias, kažkur ten virš 80proc sakė, kad antroji santuoka yra tas pats – tik daugiau išminties ir supratimo, kad laiminga santuoka nėra tiesiog savaime suprantamas dalykas. Tai – procesas. Todėl norėčiau pasidalinti istorija, kurią perskaičiau pasidalinus vienam pažįstamam… Linkiu jums – nors šlapio ir snieguoto – gero su sutuoktiniu ar tiesiog išrinktuoju savaitgalio!

“Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir iš…tariau: „noriu tau kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys. Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… – ramiu balsu pradėjau pokalbį. Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“ Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.

Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos iššvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai.

Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.

Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa. Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.

Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus. Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną. Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų…

Maniau, ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu. Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis“, – su neslepiama panieka balse pasakė ji. Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!”

Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10 metrų – nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino.

Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.

Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.

Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man. Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai.

Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek. Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti, ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti. Ir staiga man toptelėjo galvon…. ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą. Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyniojo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau savo glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną. Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: “aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo“.

Nuvažiavau į darbą… skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. “Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis“ – ištariau jai. Ji pažvelgė į mane su nuostaba. „Ar tu karščiuoji?“ – ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. „Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis, tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs”.

Staiga Rasa tartum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio. Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau “aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs”.

Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų… mano žmona gulėjo lovoje nebegyva. Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra… Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį…

Straipsniuko esmė paprasta ir praktiškai visa susakyta antraštėje, tačiau įdomus yra straipsnio pabaigoje pateiktas internetinis balsavimas bei žmonių komentarai – komentarų daug ir dominuoja juose pasipiktinusiųjų tokiu šventvagišku Dagio pasiūlymu balsai. Labai keista skaityti, kaip žmonės nekenčia savo giminės ir kategoriškai atsisako po savęs palikti naują lietuvių kartą.

Štai kaip atrodo tas balsavimas, kurio rezultatai įkvėpė mano trumpą komentarą:

Ar pritariate keliamam tikslui, kad šeimoje būtų 3-4 vaikai?

Taip 39,3% (157) Ne 57,8% (231) Neturiu nuomonės 3% (12)

Aš asmeniškai dėjęs ant žydkrikščionių konservantų, kaip vienų iš Tautos durnintojų, tačiau po šiuo Dagio pareiškimu, kad šeimoje turi būti 3-4 vaikai, o geriausia, kad būtų 5 ir daugiau, pasirašau besąlygiškai. O kokiom priemonėm to reikia siekti – tai jau kitas klausimas.

Mano komentaras:
=====================================

Valstybė – tai žmonės ir teritorija.

Lietuviai nebegimdys vaikų (tiksliau, gimdys mažiau negu po 2,2 vaiko vienai šeimai) – valstybėje nebeliks žmonių.
Lietuviai pradės pardavinėti žemę užsieniečiams – nebeliks teritorijos.

Žemės pardavimas kol kas apribotas, o štai gimdyti naują kartą atsisakome draugiškai – dabar mes paliekame po 1,3 vaiko nuo šeimos.

Savižudybę galima atlikti trim iš esmės skirtingais būdais:
1 – momentinis būdas, kai nusižudoma iškart, pvz, pasikarti, nusišauti, nušokti nuo stogo – bac ir nėra.
2 – ilgalaikis būdas, kai savižudybė tęsiasi visą gyvenimą, pvz., nuodytis alkoholiu, ėsti nitratus, įsivaryti vėžį nuo rūkymo, apaugti taukais, gyventi pastoviam strese bei kitaip save kankinti ir galų gale susirgus padvėsti pirma laiko.
3 – superilgalaikis būdas, ištęstas per kelias kartas, kai dėl žmogaus veiksmų kažkurioje kartoje nutrūksta jo giminė.

Kaip matyti iš balsavimo, 57 procentai lietuvių yra nusiteikę nusižudyti trečiuoju būdu.

Na ką padarysi, jeigu žmogus nebenori gyventi – niekas jo neprivers. Ir ekonominės, politinės, finansinės aplinkybės neturi su tuo nieko bendro – vokiečiai, anglai, prancūzai, ispanai, graikai, italai, olandai, belgai lygiai taip pat sėkmingai likviduojasi, tiesiog jiems nereikia niekur emigruoti ir apsimetinėti, kad jie miršta dėl „blogo gyvenimo“.

Psichologiškai stiprūs ir dori žmonės išgyvena bet kokiomis sąlygomis. Ir užaugina savo vaikus tokiais pat dorais stipriais žmonėmis.

Tiesiog vakarų civilizacijoje prasidėjo socialinės higienos procesas ir visuomenės šiukšlės tyliai savaime utilizuojasi.

Sudie, savižudžiai.

NeTiesa.lt

Noriu supažindinti su mūsų požiūriu į žmogų, vartojantį alkoholinius gėrimus. Mes į jį žiūrime kaip į draugą – teigiamai, geranoriškai ir palankiai. Noriu pabrėžti jog į žmogų, o ne į įprotį vartoti alkoholinius gėrimus. Žmogus nėra kaltas, kad vartoja alkoholinius gėrimus. Aš pats neturėjau galimybės nevartoti, nes tokios buvo tradicijos, tokie žmonės mane supo ir iš esmės nieko nežinojau apie alkoholį bei nebuvo blaivių pavyzdžių. Taigi, jeigu kaltinate save jog geriate alkoholinius gėrimus – dabar pat nustokite. Tai jums nepadės. Dabar būdami brandūs ir turėdami galimybę prieiti prie įvairių informacijos šaltinių galime daugiau žinoti ir priimti naudingiausius sau ir tautai sprendimus. Jeigu  toliau gyveni nežinojime, tai parodo atsakomybės stoką ir trumparegiškumą, kuris anksčiau ar vėliau priveda prie nelaimių.

Mes pradėjome šią iniciatyvą ne dėl to, kad kovotume, smerktume, niekintume ir ginčais vieni kitus supriešintume. Mūsų misija yra dalintis informacija apie alkoholį, kurios, manome, gyvybiškai trūksta. Ši informacija mums patiems atvėrė akis, todėl ji turi potencialo atverti akis ir jums. Norime kurti šiltą atmosferą, kur vystosi konstruktyvi diskusija, palaikyti norinčius atsisakyti alkoholio. Mūsų interesas – blaivūs, sveiki, laimingi, kūrybingi tautiečiai, kuriems alkoholis absoliučiai nėra reikalingas. Norite jūsų veiduose matyti daugiau šypsenų, norime, kad atrastumėte prasmingas veiklas ir hobius ir per juos išreikštumėte save. Norime, kad jūsų šeimos būtų tvirtos ir darnios, o vaikai savarankiški ir sveiki. Norime, kad įgytumėte daugiau savigarbos, drąsos ir pasitikėjimo savimi. Darome tai, ką darome dėl to, kad suvienytume tautą šiuo opiu alkoholiu klausimu. Manome, kad išsprendus alkoholio klausimą mūsų laukia kur kas šviesesnis gyvenimas (perskaitykite puslapį „Vizija“).

Aš žinau, kad daug kam iš tiesų dabar norisi mane pertraukti ir išdėstyti savo nuomonę. Labai gerai jei ji yra kuo nors pagrįsta. Tik prašau pirma paklauskite savęs, ar tikrai ką nors išmanote apie alkoholį? Ar esate perskaitę bent vieną rimtą knygą alkoholio tema? Ką be nuogirdų žinote apie alkoholio žalą organizmui? Ką rašo medicina apie alkoholį? Kokie atlikti tyrimai? Kas yra „saikingas“ gėrimas? Ar iš tiesų alkoholis atpalaiduoja, o gal tik slopina smegenis ir tai atrodo kaip atsipalaidavimas? Klausimų daug ir jiems visiems yra atsakymai! Atsakymus gali atrasti kiekvienas, jeigu viena kartą paieškos, vietoje to, kad reikštų savo tėvų, kaimynų ar nežinia kieno nuomonę  ar įsitikinimą. Atsakingai formuokime savo pasaulėžiūrą, nes ji mus kuria ir puoselėja arba smukdo ir griauna.

Mes galime paskatinti, motyvuoti, palaikyti, bet pakeisti nei vieno negalime. Keistis tenka pačiam, nes tik savo noru ir sprendimu tai darome. Kad pasikeisti užtenka stipraus ryžto ir visos tiesos apie alkoholį. Būtent tą stiprų ryžtą keistis ir keistis į gerą mes norime perduoti. Norime ir perduodame motyvaciją sveikam, natūraliam, sąmoningam gyvenimui. Turime stiprių argumentų, kad blaivus gyvenimo būdas yra prasmingas, paprastesnis ir laimingesnis. Kviečiame su tais argumentais susipažinti.

Gyveno du išgeriantys draugai. Jie mėgo gerti alkoholį, tiesą sakant, jie smarkiai mėgo gerti alkoholį, o rūkyti tuo labiau. Vienas iš jų niekada nebuvo rimtai svarstęs apie „metimą“ rūkyti ar gerti, manė, kad tai bergždžias reikalas ir esą pasaulis taip sutvertas, kad turi aukotis svaigalams ir nuo jų priklausyti.

Kitas draugas turėjo patirties su įvairių žalingų įpročių atsisakymu ir jam visada knietėjo mintis kaip atsisakyti dar vienos ar kitos, nes norėjo pakeisti jas kokia nors ugdančia veikla. Taigi, jis nusprendė visiškai „mesti“ tiek gerti, tiek rūkyti. Kadangi su tokiais reikalais anksčiau buvo susidūręs, tai žinojo koks spaudimas bus iš aplinkos – draugų ir pažįstamų žmonių, todėl nusprendė savo nusistatymą kiek įmanoma ilgiau išlaikyti paslaptyje.

Kokie jo pojūčiai? Pirma savaitė: „žiauriai“ sunku, nėra nuotaikos, trūksta linksmybių, be to, reikia sugalvoti įvairiausių pasiteisinimų kodėl negeri. Pirmas mėnuo: galvos man nebeskauda, išlaidos sumažėjo, bet prarandu draugus, jaučiuosi balta varna. Antras mėnuo: o ar tai tikrai mano draugai? O ką reiškia būti balta varna? Pastebiu vis įdomesnių žmonių. Trečias mėnuo: gerai mesti tai mečiau, bet vis tiek nuobodu, atrodo, kad kitokių tikslų nebeturiu, bet palaukite jei „mečiau“ gerti ir rūkyti, tai galiu atsisakyti ir kitų žalingų įpročių. Ketvirtas mėnuo: nustojau netgi nagus kramtyti, metu vieną po kito žalingus įpročius, bet gyvenimo prasmės vis viena nėra, atrodo, kad turiu tik kovoti su žalingais įpročiais, bet palaukite, jei gamtoje egzistuoja pusiausvyra ir viena keičia kita, kodėl negalėčiau rūkymo iškeisti į sveiką maistą (paskaičiuosiu kiek per mėnesį išeina cigaretėms ir kokio ekologiško maisto galėčiau už tai nusipirkti).

Vakar sutikau draugą, kuris toliau geria. Jis sakė, kad ankščiau ar vėliau aš vėl pradėsiu gerti ir sugrįšiu į kompaniją. Penktas mėnuo: vis galvoju apie tai, ką pasakė draugas, bet palaukite ar jis mano draugas? O kodėl man turėtų būti svarbi nuomonė žmogaus, kuris yra priklausomas nuo alkoholio? Gal turėčiau pasiieškoti tokių draugų, kurie turi kitokių tikslų gyvenime? Šeštas mėnuo: vakar buvo „užplūdusios“ keistos mintys – apie ilgą gyvenimą ir apie laimę, kažkas su manimi darosi… Septintas mėnuo: prisimenu pirmąją savaitę, kai trūko linksmybių, o ar tai buvo linksmybės? Ne, tai greičiau buvo baimė, kad ištuštėjus buteliui dings linksmumas.

Ką gi, septyneri mėnesiai, palyginkime du draugus, vieną pavadinkime – alkoholio žmogumi, o kitą – sąmoningu žmogumi. Kaip jie mąsto apie tuos pačius dalykus? Moterys. Alkoholio žmogus – turėjau jų daug, visos jos vienodos. Sąmoningas žmogus – kažkas keisto, aplinkui pažįstamos poros skiriasi, o man mano moteris darosi vis įdomesnė ir įdomesnė, pasižiūriu jai į akis ir, suprantu, koks laimingas esu ir kaip vis dėlto dar mažai ją pažįstu.

Vaikai. Alkoholio žmogus – kiek kartų jiems sakiau nedarykite to ir ano, kiek kartų juos „prilupu“, bet jie manęs neklauso, turbūt dar smarkiau „lupti“ reikia. Sąmoningas žmogus – įdomu, savo vaikams skiriu tiek pat laiko, bet jų elgesys visiškai pasikeitė – jie elgiasi vis geriau ir geriau

Savaitgalis. Alkoholio žmogus – po velnių, kaip „susišaudyti“ pinigų savaitgalio gėrimui. Sąmoningas žmogus – pažiūrėkime kas numatyta savaitgaliui: pasiplaukiojimas valtimi su šeima, sodo tvarkymas, visa šeima kartu pažiūrėsime komediją, remontuosiu seną, sieninį laikrodį (senelių palikimas), skaitysiu vertingą knygą.

Laikas. Alkoholio žmogus – gerkite greičiau, uždarys parduotuvę, nespėsime papildyti „atsargų“. Sąmoningas žmogus – niekur neskubu, gyvenimas atrodo kaip amžinybė ir kuo toliau, tuo įdomesnis, lėtai mėgaujuosi visais įspūdžiais.

Pinigai. Alkoholio žmogus – pasaulis tarnauja pinigams, visi jų geidžia. Sąmoningas žmogus – pinigai yra tik priemonė ir jie tarnauja man, aš jų nesureikšminu, mano gyvenime yra žymiai svarbesnių dalykų.

Darbas. Alkoholio žmogus – reikia kuo daugiau uždirbti, kad savaitgaliui gėrimams užtektų. Sąmoningas žmogus – dirbu tik tiek, kad užtektų, noriu daugiau laiko praleisti su šeima.

Taigi, sąmoningas žmogus žengė tokį žingsnį, tokiu keliu, iš kurio grįžti nėra noro. Įsivaizduokite jūs einate tiltu, o tiltas už nugaros lėtai griūva, bet jūs dėl to tik džiaugiatės ir koncentruojatės į tai, kas laukia priekyje, o ne kas vyksta už nugaros.

Sąmoningas žmogus yra atradimų kelyje, jis pamažu iš naujo atranda laimę, tikslus ir tvirtai žino, kad viskas tik gerės,  jei tik atsisakys abejonių ir drąsiai žengs pirmyn. Viskas priklauso nuo pasirinkimų. Pasirinkite sąmoningumą ir blaivų protą, tada amžinybės vartininkas atkels jums vartus į visiškai kitą gyvenimo kokybę!

Autorius: Vytautas

Jau ne kartą ir ne du esu sakiusi, kad man patinka Halloween’as. Šiandien pagalvojau, kad tikriausiai todėl, kad ši šventė būna rudenį ir yra apgaubta mistikos šydu – tarsi rudeniniu voratinkliu ar po kiškių pirties pievoje kylančiu rūku. Labai mėgstu žvalgytis, kokiais kostiumais žmonės puošiasi. Dažniausiai – žiūrėdama į tas nuotraukas – galvoju, kad man tai tikrai be šansų tokį sukurpti. Na, bet idėjų pasisemti juk galime visi!

Štai čia rašo, kad šituos kostiumus gali pagaminti bet kas. O štai šitie kostiumai – kai pasipuošti nori visa šeima. Jeigu pasipuošti nori iš tiesų VISI namų gyventojai, tai galima akis paganyti ir į šiuos kostiumus O jeigu vienas namų gyventojas vis dar pilvelyje, tai galite išsirinkti vieną iš šių kostiumų.

O kol kurpsite kostiumą, į orkaitę galite pašauti labai skanius pyragaičius. Mes vakar vakare, sumigdę vaikus, žiūrėjome filmą: atsidarėme vyno ir išsikepėme pyragaičius, tačiau į vidų dar sukau cinamonuotus obuolius. Niams! Tik tiek, kad aš perku ne trapią tešlą, o – kaip viena mano draugė pasakė – bandelinę, mat man visos tos sluoksniuotos nepatinka O galbūt norite su vaikais išbandyti įvairiausius šventinius desertėlius?

Ir jeigu visa tai padarius dar norėsis išpuošti namus moliūgais, tačiau ne skabtuotais, o pieštais, tai tikrai šaunių idėjų galite semtis štai čia.

Na, o kadangi švietimas yra neatskiriama mano kasdienybės dalis, tai mes galime diskuoti apie tai, kodėl tėvai nustebo, kad reikia mokėti už vasaros mėnesius? Mat mes šia tema prieš savaitę diskutavome su keliom mamom lenkėm, viena este ir dviem latvėm. Mat, pasirodo, ir Estijoje bei Latvijoje kai kuriems tėvams kyla nepasitenkinimas, jei reikia mokėti už nesuteiktą paslaugą, mums čia, Belgijoje, net į galvą nebešauna tokia mintis. Kaip išvengti to nepasitenkinimo? Mes pagalvojome, kad reikia kelti mokestį! Tiek, kad per devynis mėnesius tėvai sumokėtų tiek, kad padengtų visas vasaros išlaidas. O jei vaikas nelanko, tai jau tėvelių, o ne ugdymo įstaigos reikalas. Nors…mes Belgijoje vasarą mokam už Gertrūdos lopšelį ir visai nesvarbu, ar ji jį lanko, ar ne. Teisybę pasakius, mūsų nebuvo 2.5mėn, ir tie mokėjimai buvo gan skausmingi ne tik finansiškai, bet ir psichologiškai… Todėl galvoju, kad gal Augusto mokykla, kurioje moki 10 mėnesių (ir TIKRAI į tai – kaip ir visose tarptautinėse mokyklose – yra įskaičiuoti visi vasaros kaštai), yra priėmusi geresnį sprendimą? Nes juk patalpos yra (ir jas sutvarkyti reikia), atlyginimus mokėti reikia, daržnai dar mokytojai siunčiami į mokymus… Kaip manote jūs? Ar geriau brangiau, bet 10 mėnesių ir galvoti, kad už vasarą nereikia mokėti, ar geriau 12 mėnesių, bet pigiau kas mėnesį? Aš objektyviai atsakyti ne(be)galiu, nes mūsų vaikai eina ir į tokią, ir į tokią mokyklas/darželius…jau susitaikėme su abiem variantais:)

Nuotrauka: Jellybean pumpkin by photosavvy

Ir aš visiškai nejuokauju. Esu paskendusi Vaikystės Sode. Šiandien Gabrieliui pasakojau, kad dažniausiai 10val jau turiu susitikimą. Iki tol rašau laiškus, todėl keliuosi 7.30. Iš Vaikystės Sodo grįžtu apie 23.00. Tada vėl sėdu prie kompiuterio, nes per dieną gaunu vidutiniškai 30 laiškų. Kol į visus atsakau, dažniausiai jau švinta. Kai suskamba žadintuvas, kišu galvą po antklode ir galvoju: dar minutėlę, darrrrrrrr minutėėėėėėlęęęęęę….

Vakar pamečiau telefoną. Ne iš pat ryto, bet šiek tiek vėliau. Kai radau, buvo praleisti 38 skambučiai. TRIS-DE-ŠIMT AŠ-TUO-NI O aš, žinia, dabar tik mokausi draugauti su mobiliuoju telefonu, nes šiaip visi žino: man geriau rašyti laišką arba – dar geriau – į Skype. Anksčiau draugai sakydavo, kad neįmanoma man prisiskambinti, nes tiesiog neturiu telefono (nepasiėmiau, neįkrautas ir pan.), o dabar sako, kad visą laiką užimta

Na, bet čia – ūkiški niuansai. Svarbiausia yra tai, kad absoliučiai gyvenu tuo, ką darau. Su auklytėmis kiaurą dieną dirbame. Aš jau greitai joms sukursiu odę…rimtai! Mat jos lygiai taip pat ateina iš ryto ir…išeina drauge su manimi: mes Vaikystės Sode valgome, dirbame, mokomės. Mokomės be galo daug. Jau seniai pamečiau skaičių valandų, kai mes diskutuojame, diskutuojame, diskutuojame… Noriu, kad viskas būtų tobula, kad jos pasitikėtų savimi, kad Vaikystės Sodui iš tiesų nebūtų lygių…

Kai kalbam, įdedu visą širdį. Vakar pasakodama apie vaikų integraciją apsipyliau ašaromis. Kartais susigraudinu ir kalbėdama su tėvais, kurie dabar (bent keli) kasdien lankosi Vaikystės Sode. Nes turiu labai aiškią, na, ryškią viziją, kaip viskas turi būti. Kaip vaikas turi jaustis. Kaip turi jaustis tėvai. Kokia nepakartojama ir nuostabi bus mūsų bendruomenė…

Pavyzdžiui, kalbėjome apie tėvų vaidmenį. Sakiau, kad man baisiausia, kai tėvai ateina į darželį, kalba, kažko prašo, o aš pamatau, kaip auklytės susižvalgo (tarsi sakytų: ir vėl ta mama su savo nesąmoningais prašymais…) Nes iš tiesų tai reikia be galo be krašto džiaugtis, kad tėvams rūpi jų vaikai! Be to, tėvams privalo atrodyti, kad jų vaiku galėtų pasirūpinti ir geriau Kas kitas, jei ne tėvai, taip galvos? Kaip kitaip mes tobulėsime? Kaip kitaip KARTU KURSIME savo ir jų vaikams tobulą sodą? Žodžiu, tėvai – partneriai, draugai, žinovai (juk iš tiesų apie vaiką jie žino daug daugiau, nei mes ir, pasidalinę informacija, jie labai palengvins ir mūsų būtį su vaiku!), o ne lendantys ten, kur nereikia ir įkyruoliai. Jeigu jie klausia, jeigu nerimauja – tai daro ne todėl, kad prikibtų, o todėl, kad jiems RŪPI!  Žodžiu, labai daug kalbame apie tėvus. Apie jų lūkesčius. Apie bendravimą su jais. Apie jų įdarbinimą kuriant bendruomenę ir aktyvų dalyvavimą bendruomenės veikloje. Apie neišmatuojamą jų svarbą mūsų darbe ir apie nepaprasto grožio draugystes, kurios užsimezga su vaikų tėvais…

Šiandien su Renata važiavome pirkti priemonių. Ir šen, ir ten…visą dieną ant kojų. Vilhelmas (taip, taip, mano mažasis Vilhelmas ) šiandien dekupavo vieną kėdutę vaikams (mat visos kėdutės bus skirtingos ir dekupuotos). Augustas vakar su mokytojos Ingos vienmete dukrele Gintare dėliojo minkštą dėlionę-kilimą – pasaulio žemėlapį (per VISĄ kambarį!), kuris bus mūsų bibliotekėlėje, kurioje jau šiandien yra beveik 200 knygų! Šiandien mokytoja Inga su savanore Juste baigė dėlioti dėlionę ir, kol mes su Renata begalėje parduotuvių rinkome įvairiausias priemones bei indus (kad jūs žinotumėte, kokius nuostabius išrinkome: puodelio, sriubos lėkštutės ir lėkštelės rinkinį su avinėliais…net pačios tokių užsimanėme!), rūšiavo Vaikystės Sode žaislus, priemones ir šveitė viską nuo grindų iki lubų. Kai grįžome su Renata, net aiktelėjome! Žinote, kaip būna tose reklamose? Na, atrodė, kad žybsi kampučiuose

Užvakar mudu su M iš L parsivežėme daugybę mūsų daiktų, kuriuos vis pirkdavau ir kaip koks žiurkėnas tempiau pas L sakydama, kad visa tai – mano Vaikystės Sodui. Ir taip – ne vienerius metus. Tuo metu I pamaitino ir mokytojas, ir laukė manęs su vakariene. Ir ne bet kokia – iš Juodkrantės parvežė žuvies, apie kurią aš svaigau jiems išvažiuojant į Juodkrantę… O L padovanojo man fantastišką rankų darbo angelą…kad saugotų mane ir mano svajonę – Vaikystės Sodą. Apsikabinau savo draugių draugę ir krikšto dukrelės mamą ir susigraudinau…abi susigraudinome. Tą vakarą ilgai galvojau, kokių nuostabių nuostabiausių draugų vis dėlto esu užgyvenusi. Ir koks begalinis turtas jie yra…

Šiandien aš tiesiog be galo be krašto esu patenkinta auklyčių pasirinkimu. Jos – taip pat beprotiškai tikinčios tobulo sodo idėja kaip ir aš Žinoma, nebus jis visiems tobulas, na, juk negali būti visiems tobulas, tačiau tiems, kurie sode bus, jis bus pačių pačiausias… Šįryt Inga iš namų atitempė savo magnetofoną, nes labai norėjome, kad mūsų bibliotekėlėje grotų terapinė klasikinė muzika, o su pinigėliais kol kas striuka… Renata iš namų susitempė visas valymo priemones, o jos išrinktasis šiandien nušlifavo stalą, kurį, atrodo, galėsime prikelti naujam gyvenimui! Mano mama žiūri mano mergaites, o Vilhelmo krikšto tėtė šiandien nuo pietų pramogavo su berniukais: iš pradžių ėjo į Vichy parką, o po to – į kiną. Ach, mielieji, ką aš be jūsų daryčiau??? O dar kai vis brūkšteli ar skimbteli Gabrielius – suprantu, kad mano dienos iš tiesų yra kaip šventė…

Pagrindiniai nariai: iMac 24, MacBook Pro 13, iPad ir iPhone 3G. Kiti svarbūs asmenys: NEC MultiSync LCD 2170NX, Logitech MX 1100. Atsitiktinai kadre: Panasonic KX-TG7100FX, pelės kilimėlis su gelio pagalve iš Rimi, kioskinis šunelis ir Off! Aerosool. Atsiprašau dėl blykstės atšvaito.

P.S. AccuWeather telefone meluoja – tuo metu lauke nežaibavo.

1. Mėgstu rašyti punktais.
2. Turiu labai dideles akis ir itin blyškią odą.
3. Dažnokai pasijuntu Hariu Poteriu, nes visi sako, jog esu „labai panaši į tėvą, bet akys kaip mamos”.
4. Keletą mėnesių nešiojau akinius.
5. Pirmus (didelė tikimybė, kad ir vienintelius) auskarus įsivėriau būdama 16-os metų.
6. Esu ganėtinai tipiškas Ožiaragis.
7. Kol su manimi žmonės elgiasi gražiai, tol ir aš stengiuosi su jais taip elgtis.
8. Kai kuriais atvejais esu pernelyg sąžininga ir tai man dažnai kiša koją.
9. Negaliu pakęsti arogantiškų pasipūtėlių, kurie elgiasi pagal modelį „koks aš mielas, koks aš gražus, koks aš protingas, koks aš intelektualus, koks aš įžvalgus, koks aš puikus, koks aš sportiškas, koks aš idealus, o aplink mane vien debilai ir degradai”.
10. Tikiu, kad vardas šiek tiek lemia žmogaus charakterį ir likimą.
11. Domiuosi horoskopais ir astrologija.
12. Pati susikuriu savo prietarus. Pavyzdžiui: jei šiandien sutiksiu katę, diena bus gera (verta paminėti, kad dienų, kai nepamatau jokios katės, pasitaiko labai retai).
13. Viena iš mano gyvenimo taisyklių – jei reikia ką nors svarbaus padaryti, niekada nepatikėk to kitam žmogui. Patikimesnio(-ės) už save nerasi.
14. Sunkokai įsileidžiu žmogų į savo pasaulį, bet, kai pradedu pasitikėti, pasitikiu aklai.
15. Man patinka gyventi per daug nieko neplanuojant.
16. Turiu ydų, trūkumų, bet priimu save tokią, kokia esu.
17. Jei man miela kokia nors veikla, galiu ja užsiimti negailėdama savęs.
18. Alergiją varo visokio plauko „altruistai” tobulai išskaptuotomis koncertinėmis šypsenomis, širdimis, kupinomis „noro dalintis gerumu”, nuolat kalbantys apie „tobulėjimą ir tobulesnį gyvenimą”, planuojantys kiekvieną savo minutę (kad tik neišeitų iš „tobulo” rimto) ir nuolat visur barstantys savo altruistinio „tobulumo” cukrų. Tai naivu. Likimas yra žiaurus: kai nusprendžia žmogui kenkti, nežiūri į tai, kiek laiko jis užsiėmė asmenybės ugdymu.
19. Skųstis man reikia labai atsargiai. Lepių verksnių iš serijos „mano tėvai skiriasi, man sloga, aš prastai jaučiuosi, man depresija, todėl gal galėtum už mane padaryti tą pusantros minutės trukmės darbą?” aš nesuprantu ir neužjaučiu.
20. Kai kuriais atžvilgiais esu perfekcionistė.
21. Nelaikau savęs kvaila, bet manau, kad niekada negalėsiu pasakyti, jog esu tokia protinga, kokia ir noriu būti.
22. Galvoju, kad per 18-a savo gyvenimo metų jau padariau tiek, kiek kiti nepadaro ir per 80-mt.
23. Kai kuriais klausimais mano požiūris yra ganėtinai senamadiškas ir kategoriškas.
24. Dažnai esu per daug savikritiška.
25. Esu kilusi iš labai gausių giminių.
26. Seneliams iš mamos pusės esu vienintelė anūkė (be to, vyriausia). Kiti 4-i – vaikinai.
27. Mano brolis ir tėvas rašo eilėraščius.
28. Turiu didžiulę maniją papuošalams.
29. Man patinka vintažiniai daiktai.
30. Mėgstamiausi brangakmeniai – perlai ir opalai.
31. Sidabrą mėgstu labiau nei auksą.
32. Moku pinti apyrankes, siuvinėti, nerti, megzti, austi gobelenus.
33. Be rašymo, dar užsiimu fotografija ir piešimu.
34. Dievinu kates.
35. Geriausi ledai – su karamele.
36. Negaliu pakęsti didelių karščių ir nuolatinio saulės plieskimo.
37. 11-14-os metų buvau labai „pasinešusi” į būrimus ir raganavimą.
38. Skaityti išmokau ketverių metų, rašyti ir skaičiuoti – šiek tiek vėliau, bet taip pat dar neperžengusi mokyklos slenksčio. Nemanau, kad dėl to esu kuo nors „kitokia” ar tai man sukėlė problemų.
39. Būdama maža mėgau vaikščioti senelių sodybos tvora. Taip, tvora.
40. Iki šešerių metų buvau nepataisomas kodėlčius.
41. Siaubingai bijau šunų ir buvimo aukštuose pastatuose.
42. Net nuo „medicininių” kalbų apie plaučius, venas, žarnas, etc., man pasidaro silpna.
43. Prieš kokius šešerius metus vietoje paaugliškų-vaikiškų knygelių skaičiau vadovėlį apie brangakmenius.
44. Vaikystėje dažnai ką nors susimušdavau ar nusibrozdindavau.
45. Turiu daugiau nei dešimties metų muilo operų žiūrėjimo stažą.
46. Pragaro sinonimas – muzikos mokykla.
47. Žaidžiu „Runescape” ir žaidimus iš miniclip.com.
48. Vienintelis mane pravirkdęs filmas – „Žalioji mylia”.
49. Esu per didelė realistė, kad būčiau romantike.
50. Galvoju, kad tos vaikščiojančios Swarovski kristalų reklamos iš knygos „Saulėlydis” yra tikras pasityčiojimas iš vampyrų.
51. Nekenčiu „hepiendų” („Hepiendas” nėra laiminga pabaiga. Tai – idiotiška laiminga pabaiga).
52. Įdėjusi 5% pastangų moksluose dažniausiai išpešu 95% rezultato.
53. Jei būčiau knygos veikėjas, būčiau Don Kichotas (manau, kad skaitantiems mano įrašus, nereikia aiškinti, kodėl).
54. Jei kada nors kas nors sukurs vaidybinį „Fairly OddParents” filmą, norėčiau jame suvaidinti Vandą.
55. Nesuprantu pernelyg „paplaukusių” menininkų ir jų „meno”.
56. Esu visiškas pelėdžiukas – kartais nueinu miegoti, kai jau švinta.
57. Dievinu animacinius filmukus.
58. Vienas iš mano idealų – Stju Grifinas.
59. Neturiu nieko prieš plastinę chirurgiją, kol ja naudojamasi nepraradus sveiko proto.
60. Pirmą kartą parūkiau baigusi 10-mt klasių. Per gyvenimą esu surūkiusi gal 25-ias cigaretes.
61. Mano įrašai dažniausiai atsiranda „gimė netyčia mintis ir nenusižudė” būdu.
62. Negaliu pakęsti nekultūringų komentatorių.
63. Geriausias maistas pasaulyje – lazanija, lazanija ir dar kartą lazanija.
64. Niekada nesuprasiu tokio dalyko kaip soliariumas. Neičiau ten, net jei man sumokėtų milijoną eurų.
65. Piercing‘as man – šlykštu. Nejau žmonėms taip smagu atrodyti kaip minų aukoms, iš kurių kūnų niekas neišrankiojo skeveldrų?
66. Jaučiu simpatiją senojo Holivudo žvaigždėms ir jų stiliui.
67. Mano nuomone, šuo yra gyvūnas, o ne rankinė.
68. Verkiantis vyras – natūralus dalykas, jei tai nevyksta per dažnai.
69. Kategoriškai nesutinku su nuomone, kad tikslieji mokslai ugdo vaikščiojančias skaičiavimo mašinėles.
70. Vienas iš didžiausių galimų komplimentų man – jei koks nors vietinės reikšmės filologas-pseudointelektualas pavadintų mane grafomane.
71. Beveik nesidomiu sportu.
72. Manęs geriau neleisti į valdžią – turėsit moteriškę diktatorę.
73. Esu vienareikšmiškai prieš smurtą prieš vaikus ir gyvūnų kankinimus.
74. Knygų serijos man patinka todėl, kad labai gražiai atrodo lentynoje sustatyti vieno stiliaus viršeliai.
75. Blogiausia, ką galiu pagalvoti apie komentatorių: „Eik tu velniop. Neketinu sienai įrodinėti, kad ji rožinė, o ne žalia, kai jos rausvumas — akivaizdus faktas. Mano nervų ląstelių atsargos nėra begalinės.”. Po to seka to asmens ignoravimas.
76. Savo katėms paprastai duodu keistus vardus. Pavyzdžiui, Karvė.
77. Manęs beveik nejaudina faktas, kad lietuvių kalbai gresia išnykimas.
78. Rašau apie tai, kas man aktualu, o ne apie kažkokias „opesnes” problemas.
79. Norėčiau ateityje gyventi restauruotame senoviniame dvare.
80. Mano požiūris į lietuvišką literatūrą (ypač tą, „profesionaliąją”) yra labai kritiškas ir toli gražu ne visada teigiamas.
81. Dievinu programos Corel PHOTO-PAINT efektus, kuriuos galima pritaikyti nuotraukoms.
82. Kai jau ateis laikas, norėčiau numirti greitai ir neapturėti ilgos agonijos.
83. Vairuodama automobilį dažniausiai viršiju greitį.
84. Nemoku piešti portretų.
85. Jaučiu sentimentus Vokietijai, nors niekada ten nebuvau.
86. Man patinka filmai ir serialai iš serijos „Atspėk, kas žudikas”.
87. Kaljanas – vienas geriausių žmonijos išradimų.
88. Dauguma alkoholinių gėrimų man neskanūs.
89. Niekada gyvenime nesifotografuosiu ir nesifilmuosiu nuoga.
90. Vienas geriausių mano matytų serialų – „Viešbutis „Babilonas””. Vienas mėgstamiausių veikėjų – Tony Casemore.
91. Norėčiau parašyti knygą, kurios pagrindinė veikėja būtų katė.
92. Vienas iš mėgstamiausių mano anekdotų: „Kodėl nusižudė Hitleris? Nes gavo sąskaitą už dujas.”
93. Kartais perdėtai nerimauju dėl civilizacijos ir Vakarų kultūros ateities.
94. Kai pasižadu ką nors iki tam tikro momento padaryti, suveikia kiaulystės dėsnis ir man to įvykdyti nepavyksta.
95. Nagus lakuoju blizgančiu laku.
96. Esu už lyčių lygybę.
97. Nenorėčiau priklausyti karališkajai šeimai.
98. Studijuoju tarp merginų labai nepopuliarią specialybę.
99. Man patinka atviros erdvės. Nemėgstu miškingų, klaustrofobiškų vietovių.
100. Turbūt prieš tai buvusiais punktais kažkam įvariau šoką.

Corel efektas

Rodyk draugams

Mama Eglė padarė ne tik akvariumą, bet ir namučius, kuriuose apgyvendino žavią šeimynėlę.

Mama Eglė rašo:

“Sugalvojau padaryti mini akvariumą iš akmenukų, plastelininių žuvyčių, jūros augalų iš velykinės žolės ir vandens iš želė. Kadangi mėlynos želė negavau, tai paėmiau žalią, į kurią įlašinau mėlynų valgomųjų dažų. Užpyliau ketvirtadalį vazelės šiuo mišiniu. Likusius tris ketvirtadalius užima vien žalia želė.

Dar ne viskas. Gimė man mintis pavaizduoti mūsų šeimynėlę žaismiškai ir miniatiūriškai. Tam prireikė 3 Lego Duplo žmogeliukų, ką tik mano pagaminto akvariumo, žaidimų aikštelės, vėjo malūnėlio, sraigės, tvorelės, lietsargių ir dar kelių smulkmenėlių.

Šioje visoje kompozicijoje daug įvairių detalių, kurias galima būtų suskaičiuoti ir sugrupuoti (tinka ir matematinei užduočiai).

Dukrytė gimusi svėrė 3 578 gramų, ūgio per visą ilgį turėjo54 cm, o pirmą kartą balsą išbandė apie 19 valandą ir 45 minutes.

Susirūpinusiems giminaičiams ir prijaučiantiems siunčiam žinių, kad ir naujoji mamytė, ir dukrytė gyvena puikiu valgau-miegu režimu, sėkmingai ilsisi po vieno didesnių gyvenime pasitaikančių stresų ir, jeigu kas nors nesumaišys, namučio parsiras kaip tik Šv. Velykų rytą.