„HUBe dirba daug žmonių iš įvairių sričių – kelių jų paslaugomis pasinaudojau leisdama savo dvi knygas. Vienas kolega kūrė iliustracijas, kitas – interneto svetainę, trečias prisidėjo populiarindamas internete. Bendravimas su kitais žmonėmis – jaunais verslininkais arba laisvai samdomais specialistais, kurių tikrai nemažai HUBe ir kurių aktualijos, rūpesčiai ir tikslai yra panašūs į mano, tikrai įkvepia, palaiko, skatina ir, žinoma, duoda praktinės naudos“ – savo įspūdžiais apie HUB Vilnius dalinosi Jolita.

Jolita – profesionali rinkodaros specialistė, nusprendusi samdomą darbą didelėje telekomunikacijų įmonėje iškeisti į individualią veiklą, kuri ne tik neštų pajamas, bet ir būtų kiekvieną dieną teiktų džiaugsmo. Todėl dabar ji užsiima knygų leidyba ir fotografija, dirba su keliais projektais. Per 2010-2011 metus ji išleido dvi įdomias knygas – „Senelių meilė: kaip tapti geriausiais draugais su savo anūkais“ ir „Tėvai, vaikai ir pinigai: kaip mokyti savo vaikus apie pinigus“. Šios knygos susilaukė nemažai atgarsio visuomenėje, nes vaikų ugdymas šiais laikais – „karšta“ tema, o knygų šiomis konkrečiomis ir aktualiomis temomis rinkoje nebuvo. Knygos leidyba – ilgalaikis ir rizikingas projektas, kuriame reikia išmanyti Lietuvos knygų rinką, reklamos būdus, pažinti tikslinę auditoriją, jausti, kas įdomu šiuolaikiniams tėvams, kurie dauguma laisvai skaito angliškai ir gali nesunkiai susirasti informacijos internete. Jolita inicijuoja ir koordinuoja visus dalykus nuo derybų su knygos autoriumi, vertimo, knygos apipavidalinimo iki patekimo į prekybos vietas ir bibliotekas. Tai visiškai kitokia veikla, nei kad yra manoma apie HUB Vilnius dirbančius laisvadarbius – nesusijusi nei su mobiliųjų aplikacijų kūrimu, nei su tarptautiniais internetiniais verslais.

Kita Jolitos veikla – fotografija. Ji kuria fotografijas, kurias su ARTindividual ženklu pardavinėja Etsy.com portale. Atspausdinta didelė fotografija siunčiama į JAV ir kitas šalis, kur ją įrėminus galima kabinti ant sienos, kaip namų interjero detalę. Be nuotraukų prekybos ji taip pat dirba su fotosesijomis ir verslo fotografijomis.

Šiuo metu Jolita dirba prie ekologiško maisto receptų knygos užsienio rinkai, fotografuoja knygai iliustracijas. Maisto fotografavimas – nemažas iššūkis: nuotraukos ne tik turi būti techniškai kokybiškos – patiekalas jose turi atrodyti „skaniai“.

HUB Vilnius Jolita rado ne tik patalpas ir darbingą atmosferą, bet ir nemažai partnerių bei bendraminčių, su kuriais visada galima pasitarti įvairiomis aktualiomis temomis: techninius tinklaraščių rašymo dalykus, SEO, tekstų rašymą, naujus reklamos būdus, interneto svetainių kūrimą ir t.t. HUBo ypatybė – nors čia susirenka ir dirba skirtingų sričių specialistai ir verslinikai, visi yra labai atviri kitiems žmonėms, kitoms nuomonėms, naujai informacijai, o taip pat ir noriai ja dalinasi patys. Todėl HUBo virtuvėje nuolat vyksta pokalbiai įvairiomis temomis ir gimsta daugybė naujų idėjų. Akivaizdu, kad sėkmingo verslo receptas yra HUB+virtuvė+arbata+pokalbiai su bendraminčiais laisvadarbiais (freelanceriais), kurį gali patvirtinti ne vienas buvęs ir esamas HUB Vilnius narys.

Beje, Jolitą čia visi pažįsta iš nuolatos šalia kompiuterio stovinčio bokalo vandens.

Ir, žinoma, džiaugiuosi galų gale prisėdusi pradėti tvarkyti projektų. Paguoda viena: ne tik aš šią vasarą buvau užsisukusi darbuose. Luknei devyni mėnesiai buvo birželio 25, o aprašymas įkrito į mano dėžutę link liepos vidurio. Dešimto ir vienuolikto mėnesio aprašymus gavau drauge rugpjūčio 27 dieną. Ir štai – praėjus daugiau, nei mėnesiui – sudedu juos ir į tinklaraštį. Guodžiuosi mintimi, kad geriau vėliau, nei… Ir, manau, ir jums bus smagugreitaeige perskaityti apie Luknės raidą šią vasarą Aš pati dar kartą viską perskaičiau su didžiuliu malonumu, nes negaliu nepagirti ir Luknės mamos gebėjimo rašyti, ir, žinoma, Luknytės, kurią taip smagu aprašyti

Ir dar noriu pridurti, kad Luknė – nepaprastai linksma mergina! Ateidama pas sesę į Vaikystės Sodą jau nuo stovyklėlės laikų dalyvauja, draugauja su vaikais, jiems šypsosi ir išbando, ar gerai sukabinti vaikų darbeliai Vaikystės Sodo auklytės jau ne kartą sakė, kad laukia nesulaukia, kada Luknei bus vieneri, ir ji prisijungs prie sesės ir visos Vaikystės Sodo komandos

Luknė auga labai pastebimai. Devinto mėnesio pabaigoje ji šliaužiojo, o ropojo tik išskirtiniais atvejais ir trumpais atstumais. Šiandien ji jau nebešliaužioja – tik ropoja. Dideliu greičiu ir bet kokiais atstumais. Priropojusi stojasi net nesusimąstydama. Nesvarbu, prie ko – kojų, laiptų, sofos, stalo, radiatoriaus – stojasi be jokių problemų. Atsistojusi siekia daiktų, pavyzdžiui, sudėtų ant stalo. Taigi visus puodelius, lėkšteles ir panašius dūžtančius arba pilnus daiktus reikia per nepasiekiamą atstumą Tėtis jau yra pora kartų susinervinęs, kad jo gardi kavutė atsidūrė ant grindų jam nespėjus ja pasimėgauti

Šio mėnesio rimta naujovė – vaikas lipa laiptais. Leidžiam lipt pačiai, bet priežiūra būtina, nes atgal nulipti dar neišmoko, tai tiesiog užpakaliuką leidžia žemyn ir jei negaudytum, tai būtų garantuotas „bum-bada-bum“… Bet laiptai labai masinantis dalykas

Dar didesnė šių dienų naujovė – vaikščiojimas Tiksliau, bandymas vaikščioti. Už vienos rankos vedama Luknė žygiuoja labai sėkmingai ir labai noriai. Bet Joninių proga, Luknė jau ėmė žingsniuoti pati. Ne daug, bet pati: 3-4 žingsnius Mindaugo karūnavimo dienos proga mūsų mergina jau ėmė ir pora metrų įveikti! Ir tada jau reikia gaudyt. Bet eina, nepaneigiamai Tai visiškai tėčio treniruočių nuopelnas. Kol mama dirba, tėtis mergaites treniruoja. Rezultatai akivaizdūs

Vaikas jau suvokia, kad kai kurie objektai atsidaro ir užsidaro, pavyzdžiui, durys. Jas padarinėt yra labai mėgstamas Luknės užsiėmimas. Šiandien ji prišliaužė, pajudino vartelius prie laiptų ir suprato, kad jie atsidarys. Tada ramiai atsidarė ir prišliaužė prie laiptų krašto. Paskui nebeįvyko nieko, nes vaikiuką teko supakuot nuo laiptų

Mamos širdis labai džiaugiasi, kad Luknė intensyviai mojuoja išlydėdama. Iš pradžių labai nedrąsiai, bet dabar mojavimas jau labai akivaizdus. Dar labai šaunu matyti, kaip mūsų mažoji atsiliepia į kvietimą paploti katučių, kaip mėgsta patapšnoti į ištiestą delną ir daug daug kitų dalykų

Beje, šios dienos viršūnė yra važinėjimas su dviračiu sėdint kėdutėje. Abi merginos absoliučioje ekstazėje. Tai tik dar vienas įrodymas, kad mamos darbas ir tėčio tėvystės atostogos yra visiems tik į sveikatą

DEŠIMTASIS IR VIENUOLIKTASIS LUKNĖS MĖNESIAI

Šiandien Luknei jau vienuolika mėnesių. Prašokom tuos keletą mėnesiukų niekam nepasipasakoję… Iškart atsiprašau dėl to visų Luknės gerbėjų. Kai mamos dirba, raštai kenčia:)

Absoliučiai pagrindinis kelių paskutinių mėnesių pasiekimas – vaikščiojimas. Viskas – mūsų mergina jau tvirtai vaikšto. Ji nebešliaužioja, neberopoja, bet vaikšto. Pagrindine susisiekimo priemone vaikščiojimas tapo prieš keletą savaičių. Įgūdžiai ypač pagerėjo per savaitės kelionę į Estiją… Tiesa, keletą žingsnių žengti Luknytė galėjo jau devynių mėnesių. Pirmąjį filmuką iš serijos “Vaikas jau vaikšto!”, kai Luknei buvo devyni mėnesiai. Tuomet ji perėjo per visą kambarį. Bet tą pačią dieną Luknę, kaip ir dažną Lietuvoje šią vasarą, užpuolė žarnyno bakterija ir keletas dienų ligos vaikščiojimą šiek tiek pristabdė. Bet koks gi skirtumas – dabar mergina jau išdidžiai žingsniuoja:) Po šio vakaro linksmybių su Upe ir Morta jau labai nesuklystume sakydami, kad ji pradeda lakstyti:) Ar bent jau labai nori tai daryti:)

Antras didžiausias pasikeitimas – mergaitė iš rimtos brunetės tapo beveik rimta blondine:) Va tik su motorika tai neturi nieko bendro:))

Šiaip Luknytė – gana aktyvus vaikas. Šiuo metu jai įdomu praktiškai viskas: čiuožti nuo čiuožyklos (dar reikia prilaikyti), suptis, aukštai suptis, ilgai suptis, dar suptis:), stovėti ant kopetėlių, lipti laiptais, užlipti ant supamo briedžio, ant dviratuko, važinėti stumiama mašinėle, krapštinėti mašinoje esančius įdomius dalykėlius: mygtukus, vairą, bėgių svirtį ir pan., stumti vežimėlį, krapštinėti sesės virtuvėlę (dabar ją jau galima vadinti ir Luknės virtuvėle:)) ir taip toliau ir panašiai. Luknė jau sugeba pati apsisukti ir kojomis žemyn nulipti nuo lovos ar sofos. Jai jau pavyksta nusileisti keliais laipteliais žemyn (šliaužiant kojomis žemyn). Palipusi kelis laiptelius aukštyn ji mėgsta atsisėsti ant pakopos ir išdidžiai atkreipti visų dėmesį į savo pasiekimą:) Virtuoziškumas lipant ant briedžio yra ypatingai išryškėjęs:) Užlipti abiem kojomis ant jo, lyg kokiai kaskadininkei, yra vienas juokas Iš tokios pozicijos nulipti yra šiek tiek sudėtingiau – ir čia jau Luknytė prašo tėčio arba mamos pagalbos:)

Vaikiuko socialinė raida irgi labai akivaizdi – šiandien jau tikrai nustebau, kai ji paėmė nuo sofos lėlę ir labai sąmoningai bandė pasodinti į vežimėlį Tiesa, lėlė pati kalta, kad iškrito ) Tiesiog buvo panešiota už vienos rankos:) Sesės jau ima žaisti bendrus žaidimus:) Pagrindinis iš jų – Upė bėga, Luknė vejasi. Tai bedarydamos abi virsta iš koto, tai bestebėdami tėveliai lydosi džiaugsmu ir pasididžiavimu mergaitėmis:) Paskutinių savaičių naujiena – prekybos centruose Luknė reikalauja ją įkelti į mašinytes, drambliukus, lėktuvėlius ir absoliučiai patenkinta suka vairą, krapšto mygtukus ir visaip kitaip pramogauja. Nuvedama ji tikrai nėra patenkinta ir pasitaikius pirmai progai apsisuka ir grįžta atgal

Apskritai ji suprato, kad buvimas ant rankų, nors dažnai labai norimas ir pageidaujamas, yra vis dėl to labai ribojanti veikla, tai labai dažnai (pavyzdžiui, vidury gatvės:)) ji veržiasi nuo rankų žemyn (įvairių absoliučiai virtuoziškų judesių pagalba ) ir nori eiti pati. Ir, žinoma žinoma, ten, kur nori ji pati

Priėjusi prie ant žemės stovinčio magnetofono Luknė irgi puikiai žino, kaip atidaryti kompaktinio disko dėklą, išimti diską ir dėklą vėl uždaryti:) Jau antrą vaiką auginame nieko ypatingai netraukdami iš prieinamų vietų. Ir kol kas viskas sekasi gana sėkmingai – gėlytės su šiek tiek, bet visai neypatingai patampytais lapeliais ir pabarstytomis aplinkui žemėmis, spintelių turinys kartas nuo karto patikrinamas, bet ne per dažniausiai, stalčiai irgi padarinėjimi, bet lindimas visur ir visada dar tikrai neveda iš proto:) Kol kas sėkmingai laikomės “politikos”: kuo daugiau galima, kuo mažiau draudimų, tuo mažiau nepageidaujamo ir nekontroliuojamo lindimo ir daiktų mėtymo. O gal tiesiog mūsų jautrumas šiuo klausimu yra visiškai “atšipęs” Pabuvoję Estijoje pas draugus suvokėme, kad mūsų tolerancijos ribos yra oi plačios…:)))

Luknė jau tikrai ne viską kiša į burną. Smėlio jau prisiragavus ir kartais vis dar nori juo pasmalyžiauti, bet tikrai retai. Kažkaip gana sėkmingai ji daugelį dalykų jau pradeda tyrinėti nebelaižydama.. Nors, žinoma, “tai nevalgoma” vis dar dažnas mūsų žodyno svečias Tiesa, dėl vieno daikčiuko sąmoningo kišimo į burną labai džiaugiamės. Ogi dėl dantų šepetėlio!:) Luknei garbės reikalas valytis dantis kartu su visais. Ir ji šepetėlį graužti gali ilgai ilgai…:))) Labai džiugu, ypač prisiminus bandymus jį įkišti į metukų Upės burnytę..:))

Dar vienas susidūrimas su higienos klausimu – klozeto tyrinėjimas. Tiksliau suvokimas, kad tai yra daiktas, į kurį galima mesti daug ką, jei ne bet ką Ar jums nebūtų smagu bandyti iškrapštyt įmestą duonos riekutę? ) Tikrai nesmagu? )

Šia proga galėčiau šį bei tą pasakyti ir apie maistą. Vilties, kad vaikas kada nors ką nors pradės normaliai valgyti jau nebeturime Ji tikrų tikriausiai per dieną suvalgo dvi kruopas ir tris kartus palaižo šaukštelį su kokiu jogurtu:) Dar kokį sausainį prie progos apgraužia Kaip atkreipė dėmesį Margiris, anksčiau valgydavo daugiau, bet kai išmoko per sekundę išlipti iš maitinimo kėdutės, motyvacija atverti burną apskritai išgaravo Matyt, vaikas per naktį tiek priužkandžiauja, kad valgyti dieną nėra nė mažiausios būtinybės

Kalbant smulkiosios motorikos klausimu mūsų pastebėjimai yra kažkaip labai riboti Nors suimti ji jau gali ir gana smulkius daiktelius, vis tik į burną smulkius dribsnius ji dar kiša delnu, o ne dviem pirštais. Ji dar nerodo pirštu į kokius nors daiktus (nors šiaip jau gana akivaizdžiai moka atkreipti mūsų dėmesį į vienus ar kitus daiktus) ir dar retokai jai pavyksta atversti knygos puslapius po vieną. Turimą stumdomą šuniuką Luknė vis dar nešioja už pagaliuko, o ne stumdo. Taigi šiuo klausimu tėveliams dar reikėtų padirbėti

Paklausiau tėčio, ką dar pasakyti apie mūsų mergužėlę, nes pagrindinis jos raidos stebėtojas šiuo metu yra jis. O tėtis nuo sofos pasiūlė parašyti, kad vaikas jau užaugo, ir atsisveikinti su brangiais skaitytojais:))) Toks tas mūsų jausmas – vaikas jau išmoko beveik viską:) Dabar jau tik intensyvių treniruočių klausimas:)

P.S. Beje, šiandien viena mūsų draugė Luknę jau pasveikino su gimtadieniu (visu mėnesiu anksčiau) Iš to darome išvadą, kad vaikas jau tikrai atrodo rimtai:)) Ir pasiruošimas keliauti į Vaikystės sodą vyksta kuo sėkmingiausiai Asmenybė ima skleistis visomis žavingiausiomis spalvomis

DEVINTAS GERTRŪDOS MĖNUO

DEVINTAS VINCENTO MĖNUO

VYSTYMOSI KALENDORIUS

DEŠIMTAS GERTRŪDOS MĖNUO

DEŠIMTAS VINCENTO MĖNUO

VYSTYMOSI KALENDORIUS

VIENUOLIKTAS GERTRŪDOS MĖNUO

VIENUOLIKTAS VINCENTO MĖNUO

VYSTYMOSI KALENDORIUS

Originally posted 2010-09-28 11:58:26. Republished by Blog Post Promoter

SEOtau.lt sukūriau vedinąs noro turėti vieną projektą, į kurį vestų visi tinklaraščiai, portalai, kuriuose rašau. Kažkas panašaus, kaip visi mano projektai veda į bendrą wps.lt projektų sąrašą. SEOtau.lt turėtų pakeisti mano asmeninį blogą, kaip prezentacinį straipsnių rašytojo puslapį, nes ne visada iš asmeninių rašliavų galima susidaryti bendrą vaizdą apie autorių.

Kodėl turiu net tris skirtingus portfolio projektus? Atsakymas labiau paprastas. Visiškai skirtingos, tačiau tarpusavyje susijusios veiklos, todėl viename projekte talpinti informaciją apie skirtingas paslaugas būtų gana nepatogu SEO atžvilgiu. Sunku iškelti daug skirtingų raktažodžių vienam projektui. Taip pat skirtingus klientus domina skirtingos paslaugos ir jiems nebūtina žinoti apie visą mano vykdomą veiklą.

Jau pirmąją savaitę pakilau iki 4 vt. pagal raktažodį „Pirmas kartas“, o pagal likusius absurdiškus raktažodžius puikavausi Top 5. Unikalių google paieškos užklausų Lietuvoje mėnesio statistika:

• [pirmas kartas] 9,900;
• [pirmas kartas su mama] 2,900;
• [pirmas kartas su broliu] 1,900;
• [pirmas kartas su suniu] 880.

To pasekoje lankomumas šiuo metu svyruoja 300-400 unikalių lankytojų (neskaitant papildomų reklamų facebook’e). Taip pat pavyko susitarti su rėmėjais, todėl įsteigtas prizas geriausiam pirmojo karto autoriui. Taip skatinama patiems lankytojams pildyti svetainės turinį unikaliomis istorijomis.

Kaip monetarizuojamas mano projektas? Siekiant išnaudoti iškrypusių lankytojų srautą svetainėje patalpinau google adsense reklamą (laikinai), pazintysxxx affiliate ir tiesiogiai parduodu reklamą užsakovams. Jau per pirmąjį mėnesį projektas atsipirko su kaupu.

Kai kuriems galbūt kilo klausimas: iš kur projekto pradžioje gavau pirmojo karto istorijas? Gal pats jas rašau? Galiu atsakyti, kad tikrai ne. Neturiu tiek laiko ir fantazijos, kad sukurčiau daugybę skirtingų istorijų apie tą patį. Dar nuo mobiliojo interneto laikų turiu nemažą pirmojo karto istorijų archyvą, kuris jau senai internete nebenaudojamas, todėl google tikriausiai traktuojamas kaip unikalus turinys. Siekiant užtikrinti, kad turinys google akimis tikrai būtų unikalus ir istorijos bent dalinai atitiktų išgalvotas SEO antraštes, šiek tiek pakeičiau jų pradžia ar kelis sakinius turinyje.

Mano akimis šis SEO eksperimentas pavyko ir rezultatai nudžiugino labai greitai. Žinau, kad tikriausiai daugeliui nelabai įdomu skaityti apie mano naujus projektus, bet vistiek laukiu kritikos ar šiaip komentarų…

Tokį klausimą sau uždavė HUB Vilnius narys JAVA programuotojas Vytautas Čivilis, kuris šiuo metu aktyviai dirba su savo startuoliu (na, gerai, kalbėkim slengu – startupu) Kendi.lt. Jis mielai sutiko papasakoti apie projektą, ir jį pristatyti.

www.Kendi.lt puslapyje yra talpinami įvairiausi renginiai vykstantys Vilniuje. Jie rūšiuojami patogiau pagal artimiausią laikotarpį, kad bet kada lankytojas galėtų pamatyti, kas vyksta šiandien, rytoj, šį savaitgalį, taip pat ir kitą savaitę bei kitą mėnesį. Visi renginiai yra rūšiuojami pagal tam tikras kategorijas: koncertai, teatrai, vakarėliai, šou, parodos, mokymai, ekskursijos ir t.t. Taip pat atskiriami ir nemokami renginiai tiems, kurie nenusiteikę už pramogas mokėti.

Kiekvienas renginys turi konkretų aprašymą. Jį įdeda Kendi.lt administratorius, tačiau renginio organizatoriai visą informaciją gali atsiųsti el. paštu. Kol kas renginiai talpinami nemokamai.

Kur Kendi.lt išskirtinumas? Lietuvoje veikia ne vienas renginių tvarkaraštis internete, todėl Kendi.lt kūrėjai sugalvojo padaryti gana unikalų dalyką – renginius paversti susipažinimo vieta. Užsiregistravę dalyviai vertina renginius ir pažymi, ar lankysis jame ar ne. Taip pat prisijungusiems nariams suteikiama galimybė komentuoti renginius, dalintis įspūdžiais. Tokiu būdu sukuriama kiekvieno renginio mini-socialinė aplinka. Jei į renginį eis nemažai žmonių – akivaizdu, kad jis yra kokybiškas ir originalus. Socialinės funkcijos bus dar plečiamos ir plečiamus, nes projektas vis dar Beta stadijoje, tačiau jau dabar sulaukia nemažai lankytojų.

Įdomu tai, kad renginio aprašymuose nepamatysite jokių nuotraukų. Tai yra puslapio koncepcija – pateikti tik tekstinę informaciją siekiant iš dalies apsaugoti renginio puslapį nuo reklamos, o taip pat ir sutelkiant daugiau dėmesio į socialinį jo aspektą – žmonių dalyvavimą, o ne į tiesmukiškus reklamos būdus.

Kendi.lt perspektyvos yra neblogos, nes artimiausiu metu planuojama plėstis į kitus didmiesčius, o vėliau ir visą Lietuvą aprėpti. Po Lietuvos, aišku, bus bandoma keltis į kitas rinkas. Finansine prasme galimybių yra labai daug. Renginių mokama reklama, bilietų pardavimai, tekstinės reklamos sprendimai, darbas Facebook socialiniame tinkle sukurs pakankamai lanksčią ir reklamos davėjams patrauklią terpę. Nors, kaip prisipažino huberis Vytautas, labai daug dėmesio piniginiams reikalams dar neskyrė.

Kodėl Kendi? Todėl, kad pavadinimas lengvai įsimenamas. Ir niekuo jis nesusijęs su saldainiais… Be to tai dar ir antrosios kartos žiniatinklio (Web 2.0 – netaisyklingai nelietuviškai) mados klyksmas – projektams duoti nesusijusius, tačiau trumpus ir lengvai atsimenamus pavadinimus.

Linkime Vytautui ir Kendi.lt didelės sėkmės!

HUBVilnius tinklaraštyje netrukus pristatysime ir kitų HUB narių projektus.

Kas paskatino kurti web versiją?

Ilgą laiką nekreipiau dėmesio į svetainės klaidas, kol ji apmokėdavo hostingo išlaidas. Galiausiai atostogaujant Anglijoje gavau puikią žinią, kad visi skriptai, kuriuos pardavinėjau už centus, buvo atsisiunčiami nemokamai. Šiek tiek įsigilinus į problemą buvo aiškus kaltininkas. Hostingo paslaugų tiekėjas ipcoders.com išjungė aplankalų apsaugą ir visi, kas tik norėjo, galėjo peržiūrinėti mano hostinge esančių aplankalų turinį. Hostingo pasiteisinimas: vienas vartotojas paprašė trumpam išjungti aplankalų apsaugą, o po to pamiršau įjungti. Štai tau ir aukščiausia kokybė… Žinoma, pats kaltas, kad aklai pasitikėjau pažįstamo hostingu ir neįdėjau jokių papildomų apsaugų (.htaccess ar tiesiog tusčią index failą) į svarbius aplankalus.

Juokingas pastebėjimas šia tema: Jei sėkmingai įvyksta teroristų išpuolis, kokia nors viena grupuotė prisiima nuopelnus. Jei svetainėje atsiranda klaidų visi ar bent jau didžioji dalis “wap hakerių” prisiima garbę, kad nulaužė wapmaster svetainę, nors tiesiog buvo paliktos atviros durys visiems ir nereikėjo apskritai išmanyti programavimo norint atsisiųsti skriptus.

Privalumai

Šiek tiek užsiminsiu iš anksto kokie privalumai laukia web versijoje. Bene svarbiausia naujiena, kad visi skriptai taps nemokami, kurių bus žymiai daugiau nei dabar yra svetainėje (mokamų ir nemokamų kartu sudėjus). Visas svetainės turinys taip pat bus nemokamas, kurį stengsiuosi atnaujinti ir neapleisti svetainės. Galbūt ateityje uždirbsiu iš reklamų… Galvoje dar sukasi mintys apie wap svetainių konkursus ar pan, bet konkrečios idėjos dar neturiu, todėl labai neišsiplėsiu šia tema.

Trūkumai

Senesni telefonai tikriausiai nebegalės naršyti svetainėje. Nors įdiegsiu WPtouch įskiepį ir apskritai, kas naudojasi mobiliuoju internetu dažniausiai turi naujesnius tel. Visos šiuo metu veikiančios registracijos su visais vartotojais bus pašalintos, nes web versija suksis ant wordpress turinio valdymo sistemos, todėl registracijos tiesiog neveiks, o integruoti ar kurti jiems atskirus subdomenus nėra prasmės, nes visi vartotojai vistiek būtų ištrinti. Taip pat greičiausiai bus ištrinti banerių, šypsenėlių, css kurikai… o galbūt, jei bus laiko ir noro (nors labai tuo abejoju) juos perkelsiu atskirai ir perkursiu į web versijas.

Nori prisidėti?

Šįkart bandysiu surinkti šiokią, tokią komandą, kad projekto turinys būtų kokybiškesnis ir dažniau atnaujinamas. Tikiuosi pritraukti wap kūrėjų, kurie daugiau už mane išmano apie programavimą ir pan, nes pats jau senai apleidau šią sritį ir apskritai nelabai žinau, kas šiuo metu vyksta mobiliajame internete. Taigi visi norintys prisidėti daugiau informacijos ras wapmaster.lt

Kol kas esu parašęs tik vieną straipsnį, tačiau naujus mano straipsnius skirtus fwd projektui rasite www.fwd.lt/author/insaider. Taigi nuo šiol naujus straipsnius rašysiu ne tik asmeniniam blogui, bet ir naujam IT portalui FWD.lt

Šį savaitgalį įvyks pirmasis savaitgalio su pasaka renginys-projektas, kurio metu šeimos bus skatinamo kūrybingai leisti savaitgalius: RUGSĖJO 11 DIENĄ 12 VALANDĄ VAIKYSTĖS SODO KOMANDA (Šįkart – Renata) KVIEČIA JUS VISUS Į KŪRYBINĘ DIRBTUVĖLĘ, kurios tema – H.K.Anderseno pasaka “Bjaurusis ančiukas”. Po dirbtuvėlių visi dalyviai keliaus žiūrėti filmuko “Bjaurusis ančiukas ir aš”. Šios dirbtuvėlės – tarsi teminė šeštadieninė mokyklėlė. Mokestis – 15lt už VISKĄ!!! Na, mes su Agne iš “Pasakos” dėliojomės ir vienaip, ir kitaip…kaip padaryti, kad ateiti galėtų kuo daugiau vaikų. Pavyzdžiui, kai kurios šeštadieninės mokyklėlės yra populiarios, tačiau gan brangios, be to, reikia įsipareigoti mokėti iškart už daug kartų.

Svarstėme, svarstėme, visaip “karpėme” ir galų gale nukirpome iki 15LT už filmuką, pasaką ir darbelį Sugundyti turėtų ir galimybė mokėti tik tada, kai ateinate (nors gal įsipareigojus lengviau ateiti…ypač, kai lyja arba šalta!). Štai taip pasakų skaitymas prasitęsė ir iš Sereikiškių parko persikėlė į “PASAKOS” kino teatrą ir, tikėkimės, truks visus metus! Projekto sėkmė priklausys nuo to, kiek jūsų ateis, todėl kviečiame ne tik ateiti, bet ir draugą-kitą atsivesti! Vaikai klausysis pasakos, miklins pirštukus darydami teminį darbelį (visa tai užtruks apie 45min plius filmuko laikas) ir keliaus žiūrėti įdomaus ir gražaus filmuko “į temą”. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad renginiai vyks (jeigu niekas nepasikeis) KIEKVIENO MĖNESIO ANTRĄ ŠEŠTADIENĮ

Nežinau, ar jūs jau esate buvę, bet man “Pasakos” kino teatras LABAI patiko! Тoks mielas, jaukutis, o jau ta salytė, kurioje vyks dirbtuvėlės…tiesiog pasakiška pati savaime! Тen taip ir norisi įsitaisyti su knyga arba pasinerti į kūrybinių darbelių pasaulį…

Beje, kai vyko VASARA SU PASAKA renginiai (o juk buvom sutarę, kad – jei lis – vyks “Pasakos” kino teatre), manęs daug kas klausė, kur yra kino teatras. Tai įdedu jums NUORODĖLĘ, kad nereikėtų ilgai ir nuobodžiai ieškoti

Taigi: LABAI LAUKIAME ir…IKI PASIMATYMO!!!

Šįkart Asta primena tris svarbias taisykles, kurios tinka ne tik mokantis gestų: 1) vaikai nedaro to, ko nenori; 2) kontekste vaikui daug lengviau atsiskleisti (ikimokyklinio amžiaus vaikas daug geriau supras, kas tas dramblys, jei keliausite drauge į zoologijos sodą!) ir 3) dirbant su vaikais bene svarbiausia yra kantrybė! Man smagu skaityti, kaip, mokantis gestų, galioja tos pačios taisyklės kaip ir mokantis…bet ko kito!

Taip pat norėjau Astai pasakyti, kad Gertrūda rodo “karšta” taip, kaip, anot Gabrieliaus (kuris gali susikalbėti su kurčiaisiais), šį ženklą rodo kurtieji! Ji užsidengia delniuku (išskėstais pirštukais) burną (ne visai kaip šiame paveikslėlyje, tačiau labai panašiai) ir sako: “kašta” Įdomu, ar ne?

Projekto pristatymas.

I dalis.

II dalis.

III dalis.

IV dalis.

V dalis.

VI dalis.

Pamokos jau baigtos. Tėveliai džiaugiasi rezultatais, mokytoja vaikučių pasiekimais. Skaitytojams liko parašyti du rašinėlius apie paskutines Kūdikio kalbos pamokas.

Noriu informuoti, kad šiuo metu mokausi atsisakyti priklausomybės nuo kompiuterio, nes senasis kietasis diskas nusinešė ne tik galimybę akimirksniu sužinoti reikiamą informaciją, bet ir rašinį apie septintąją pamoką bei bandymus be konkurencijos laimėti organizuojamą konkursą.   Taigi, „į pasaulį“ grįšiu dar visai negreitai, o dabar džiaugiuosi vasara ir savo šeima, bei kuriu įvairiausius ateities planus. Bet jau nukrypau nuo moksliukų.

Prieš paskutinę pamoką mokėmės pažinti metų laikus, na, ne metų laikus, labiau oro sąlygas ir gamtos reiškinius. Pamokai savo pievą su sūpynėmis ir padūkusiu šuniuku dar kartą pasiūlė Luko tėveliai. Ir kokie dabar mokslai galvoje, kai vaikai visur ropinėja, bėginėja. Ogi patys tikriausi! Ši pamoka buvo būtent tokia, kokią aš bent kartą norėjau padaryti – kai nereikia vaikam rodyti paveikslėlių, kai imi už rankos ir vedi mažylį pauostyti gėlytės, vabalėlio ar žolės stiebo. Juolab, kad ir tema tokia.

Skaitydama apie kitų instruktorių rengiamas pamokas zoologijos soduose vis galvodavau: kaip sudėtinga, vaikai pabėga, tėvai iš paskos; vaikai nenori stebėti gyvūno, tėvai negali girdėti apie ką kalbu ir t.t., ir pan. Ir tyliai svajojau nors kartą pabandyti padaryti tokią pamoką – visiškai laisvą, be klasių, be paruošto plano. Ir ką jūs manot – viskas pavyko puikiai.

Būtent – visiškai laisvai. Tėvai džiaugėsi gauta galimybe pažiūrėti, kaip realiame gyvenime aš naudoju gestų kalbą. Vieniems tai buvo natūralu ir įprasta, kiti vis dar bandė pasakoti: tai „jų rankos užimtos“, tai gesto nežino.  Vaikai daug labiau domėjosi mano parodytais naujais gestais, nei mokykloje (man ir pačiai įdomiau rodyti debesis ne pieštus, o tikrus). O ir žodyno mokymasis vyko daug paprasčiau – tėvai iškart pakartoja ir nuolat naudoja naujus gestus, nes aplinkt begalė metodinės medžiagos.

Turbūt šitaip ramiai ir būtume pabaigę pamoką, jei nebūčiai pradėjusi pasakoti apie konkursą puslapyje facebook.com, kuriame tėveliai fiksuoja ir giriasi savo vaikučių rodomais gestais. Luko tėtis ir Karolinos mama griebė telefonus ir bandė nufotografuoti mažylius. Vaikai, žinoma, net nesiruošė daryti tėvams šou. Kaip kasė smėlį, taip ir liko sėdėti su žaislais. Čia tėvams teko priminti kelis faktus. Pirma – vaikai nerodo (kaip ir nesako) ko nenori rodyti (ir jiems visiškai nerūpi Karolinos mamos  maldavimas parodyti LEMPĄ). Antra – kontekstas. Parodę vaikučiui šviestuvą lengviau prikalbinsite jį parodyti gestą. O trečia – kantrybė. Juk dažnai tenka girdėti, kad vaikas moja VISO GERO, kai jau durys buvo užvertos ir svečiai išėję. Taigi, šiuos patarimus siūlau prisiminti ir tiems, kurie dar ruošiasi dalyvauti konkurse.

Na, atkuriamasis priešpaskutinės pamokos rašinėlis išėjo gerokai trumpesnis ir ne toks išsamus, kaip pirmą kartą, bet ir prapuolusius laiškus stengiamės  parašyti kuo greičiau, nors nebe taip plačiai. Pabaigai noriu pakviesti visus skaitytojus dalyvauti Kūdikio kalbos surengtame konkurse. Primenu, kad dalyvauti gali visi, nes visi vaikučiai rodo gestus, nors Jūs jų to tikslingai ir nemokėte.  Ar ne?

Nuotrauka: Valerie Everett “Learn Sign Language at the Playground”

Praeitą mėnesį kaip tik rašiau, kad dar nė vienas iš mūsų šnekoriukų nepradėjo laisvai kalbėti, o štai šį mėnesį….a) abi mamos atsiuntė aprašymus šiek tiek vėliau ir b) abi laiške man parašė, kad jau sunku užrašinėti, nes ir Vincentas, ir Emilija, galima registruoti, jau pradėjo kalbėti sakiniais. Juokingiausia, kad aš pati parašiau tą patį – kad norėčiau registruoti žmoniško kalbėjimo pradžią Na, Vincentas su Gertrūda gimę tą patį mėnesį (tik Vincentas pradžioje, o Gertrūda – pabaigoje), ir jiems jau kaip ir dera pradėti kalbėti (juk sakoma, kad dažniausiai lūžis įvyksta apie antrąjį gimtadienį), o štai Emilijai iki antrojo gimtadienio dar likę beveik trys mėnesiai! Ankstyva mergina, spartuolė!

I DALIS.

II DALIS.

III DALIS.

IV DALIS.

V DALIS.

VI DALIS.

Gertrūdai, manau, lūžis įvyko, nes atvykome į Lietuvą! Prancūziškų žodelių ji nepamiršo ir vis dar įterpia į kalbą, tačiau dabar be jokių abejonių pirmauja lietuvių kalba! Taigi aš vis dar esu nesupratusi: kaip taip atsitinka, kad lietuvių šeimoje, gyvenančių svetur, vaikui dominuojančia kalba tampa ne lietuvių?!?! Mistika! Mat mūsų abi mergaitės pradėjo kalbėti Belgijoje ir abiejų pirmoji kalba be jokių abejonių yra lietuvių.

Ir dar. Šiame projekte taip jau atsitiko, kad visų vaikų kalbos raida buvo labai panaši. Nebuvo tokių kaip mūsų Vilhelmas, kuris jau 15 mėnesių kalbėjo sakiniais ir nebuvo tokių kaip mūsų Morta, kuri nekalbėjo iki 2.5 metų Žodžiu, vidutiniškai įdomu Dabar su mamomis sutarėme, kad kitas aprašas bus rudenį, rugsėjo pradžioje: seksime, kuriam vaikui pirmam visiškai nebereikės vertėjauti, o kuris galbūt nuspręs, kad susikalbu, vadinasi, to ir užtenka

O aš iš karto verbuoju tris naujus vaikiukus: jeigu jūsų vaikutis gimė vasarą ir norėtumėte sekti jo kalbos raidą (bei pasidalinti įspūdžiais), rašykite! Naujajame projekte sektumėme vaikučius nuo pirmųjų garsų iki pirmųjų žodžių ir iki pat kalbėjimo pradžios. Būtų labai įdomu, jei  būtų vaikučių įvairovė: vienas iš Lietuvos, kitas – iš dvikalbės (trikalbės ) aplinkos, o gal atsiras ir toks, kurį tėvai mokys ir ženklų kalbos?. Žodžiu, kuo įvairiau, tuo įdomiau!

O dabar – prasilaužusių ataskaita

VINCENTAS (24 mėnesiai)

Jau nebesitikėjom, bet… šis mėnuo- kartojimų mėnuo. Kaip niekada noriai kartoja kitų pasakytus žodžius, o seniau nei už ką nepakartodavo jokio žodelyčio. Tad, taip bekartodamas, šio mėnesio gale jau sakydavo, rodos, visus žodžius. Tik ir toliau labai daug kalba galūnėmis, bet mes jau puikiai jį suprantam, tad mums atrodo, kad jis jau šneka VISKĄ. Prasidėjo ir gan ilgi sakinukai- po 5-6 žodžius. Kai nuvažiavom pas senelius, tai jie labai labai nustebo pamatę, kad Vincentas toooks šnekutis pasidaręs ir jie puikiausiai su juo susišnekėjo, o seniau vis prašydavo vertėjauti
Dabar jau apie 3 savaites tęsiasi klausinėjimo etapas. Pagrindiniai klausimai: “Kas sia?”(Kas čia?), “Ką dajej?”(Ką darai?), “Ką tuji?(Ką turi?),… Ir visada pakartoja mūsų atsakymą. O jeigu mes jo paklausiame “Ką darai/darei?”, tai irgi visada gražiausiai papasakoja ką daro/darė pvz “kva kva piesiau”(varlę piešiau), “utioju dediu”(konstruktorių dėlioju),….

1. “uodias”- uodas,
2. “siubytė”- sriubytė,
3. “kibatei” arba “kibasiai”- šaltibarščiai,
4. “Aaatas”- Vincentas,
5. “Pyna” arba “Pija”- Polina,
6. “Ooota”- Morta,
7. “Tiūūūdė”- Gertrūda,
8. “beisėsi”- baigėsi,
9. “otikis”- mokytis,
10. “otikos”- mokausi,
11. “abas ytas”- labas rytas,
12. “mama, neguk an manęs”- mama, negulk ant manęs (kai jis šukavo mane, o aš padėjau galvą jam ant kojų)
13. “pajeis”- praleisk,
14. “šia MANOOO”- čia mano,
15. “zinei, Myjė pagavo odią”- žinai, Miglė pagavo uodą,
16. “Syyyja”- Krislyna,
17. “Seeetas” arba “Siaaatas”- Vincentas,
18. “Tiukas”- Vincentukas,
19. “didedeeedes”- dinozauras,
20. “dozėjis”- buldozeris,
21. “kamaniukas”- kamuoliukas,
22. “taktujus”- traktorius ( o nebe “ta-tūūūū”),
23. “į akatę”- į sveikatą (kai kas čiaudo),
24. “tetė atiu pa-akė”- tėtė ačiū pasakė,
25. “myyy-u tetę, myyy-u mamą, myyy-u Bytą”- myliu tėtę, myliu mamą, myliu Benediktą,
26. “osiu pas Piną” arba “osiu pas Piją”- važiuosiu pas Poliną,
27. “osiu pas čiutę, osiu pas niejį”- važiuosiu pas močiutę, važiuosiu pas senelį,
28. “Bedytas”- kartais taip pavyksta pavadinti Benediktą (vietoj “Byyyto”),
29. “as aaakas”- aš alkanas,
30. “keeekis jau”- kelkis jau,
31. “yto tetė”, “yto mama”- krikšto tėtė, krikšto mama,
32. “kytė”- barankytė,
33. “diutiutiukai”- degtukai,
34. “vavau kito”- žaislinis šuo nukrito,
35. “liliotė”- liniuotė,
36. “atiukas”- kvadratukas,
37. “bejis”- kubelis,
38. “jėkia paut kytes”- reikia plauti rankytes,
39. “ėnam pato”- einam paimti pašto,
40. “ooos onai”- oro balionai,
41. “apajis”- sraigtasparnis,
42. “nesiam”- nešam,
43. “tyk ten”- statyk ten,
44. “as abei myyy-u mamo mamąąą maaa aa maaa anooo”- dainuoja dainą “aš labai myliu savo mamą, tau mano šypsena, ašaros mano,…”
45. “utiojus”- konstruktorius,
46. “kabajys”- kambarys,
47. “tiuvė”- virtuvė,
48. “ziūūūji”- žiūri,
49. “ką dajej???”- ką darai???
50. “Byto otas vejis”- Benedikto drožtas laivelis,
51. “abajas”- vabalas,
52. “digo ektaaa”- dingo elektra,
53. “as kijuosiu”- aš klijuosiu,
54. “mama, pajeisk mane”- mama, paleisk mane,
55. “pjajeisk mane”- praleisk mane,
56. “mama/tete atek, noju styyykt”- mama/tėte ateik pas mane, noriu šokinėt (turim laikyti už rankų, o jis šokinėja ant sofos. Dabar tai jo smagiausia atrakcija)
57. “diuok idiukus”- duok lipdukus,
58. “diu akajej”- du auskarai,
59. “Seeetas gzei nioooja”- Vincentas gražiai dainuoja,
60. “otikas”- motociklas,
61. “tetei kauda kytę”- tėtei skauda rankytę (nusprendė apžiūrinėdamas žaizdą),
62. “pu-gasiu mama”- pagausiu mamą,
63. “Siaaatas mėta diojus”- Vincentas mėgsta pomidorus,
64. “kėėėjau”- atsikėliau,
65. “Seeetas noji ėti teku teku”- Vincentas nori eiti praustis,
66. “zėėėbas”- zebras,
67. “pu-kas”- pusbroliukas,
68. “ėti kai aga zajas mojukas”- eiti per perėją, kai dega žalias žmogeliukas.

EMILIJA (20.5 mėn)

Prasidėjo atostogos, išvažiavom į Lietuvą – ir baigėsi reguliarus
naujų Emilijos žodžių fiksavimas. Atrodo, kad pradėjus bendrauti su
daugiau žmonių Emilijai liežuvis tarsi atsirišo – plepa nesustodama.

Daugiausiai kalba 3-4 žodžių sakinukais, dažnai jungdama ir sakinius
gali papasakot visą istoriją. Pavyzdžiui, nuolat visiems pasakoja, kad
“Emė bubo liūlo. Posėsi. Tėtė posėsi liūlo. Kasė mėlį. Posėsi papapį,
kolią” (Emė buvo prie jūros. Prausėsi. Tėtė prausėsi jūroj. Kasė
smėlį. Prausėsi pažastį, koją ) Dar jai labai patinka istorija, kad
“Maliliukė gagala papypoj. Tuli leliuką. Maliliukė myli Emę. Dega
žiakė” (Marijukė gyvena bažnyčioj. Turi leliuką. Marijukė myli Emę.
Dega žvakės.)

Smagiausia, kad ji pati kuria tokias “istorijas” iš visko, ką mato
aplinkui, taigi kalbėtis su Emilija darosi vis smagiau ir smagiau.

Vis dažniau Emilytė teisingai vartoja veiksmažodžių formas, net ir
būtąjį laiką, nors čia gal labiau klausymosi ir nuolatinio visko
kartojimo rezultatas. O kartoja viską – nuo paprastų iki
sudėtingiausių žodžių (pavyzdžiui, “makalialiai” – chemikalai, taip
vadina visus neaiškius butelius su skysčiu ir mamos kosmetiką )

Anksčiau, jei ko nors nenorėdavo, tiesiog sakydavo, “ne ne”. Dabar jau
pasipila visa tirada “ne ne ne, nenioliu. ne ne, mama nemiegok. Ne ne,
Mikė neima, Emė kakalėli” (Ne ne, Smiltė neima, Emės kastuvėlis )

Aš suprantu beveik viską, ką Emilija šneka, kitiems, aišku, sunkiau
Todėl dažnai dirbu “vertėja”, nes Emilytė kartoja tą patį žodį tol,
kol kas nors pakartoja jį teisingai – tuomet jai ramu, kad yra
teisingai suprasta

Atostogų proga – toks trumpas aprašymas. Apibendrinant, Emilija kalba
nesustodama, viskuo domisi ir protingėja, atrodo, kiekvieną akimirką
O mano širdis džiaugiasi

Gerų visiems atostogų!

P.S. Nuotrauka vienintelė, kurią radau po ranka šiuo metu liūdna,
bet gi visko pasitaiko čia per mamos sesės vestuves, kai miegelis jau
lenkė prie žemės, ir viskas buvo blogai

GERTRŪDA (23mėn)

Aš pagalvojau, kad šį mėnesį jau fiksuočiau kaip Gertrūdos pradėjimo kalbėti mėnesį. Žinoma, tobulėti dar galima labai daug , tačiau mergina jau kalba sakinukais, beveik visus žodelius pasako, galima susikalbėti. Didžiausias lūžis vis dėlto įvyko vos ne pirmąją savaitę atvykus į Lietuvą (birželio gale): matyt, mergina pajuto, kad čia VISI kalba lietuviškai! Na, ir prasidėjo… Juokingiausia, kad Gertrūdėlė irgi visų klausia: kas čia? Atrodo, kad ji visą supantį pasaulį “katalogizuoja” – tarsi tuoj vėl visi prakalbs prancūziškai, ir jai reikia turėti pakankamą lietuviškų žodžių žodyno bagažą Ir juokingiausia yra ne pats klausimas, o Gertrūdėlės reakcija į atsakymą, ji VISADA sako: aaaaaaaaaaa Dažnai perklausia: kas čia? Voverė. Ovejė? Taip. Aaaaaaa.

Vilhelmas vieną dieną sako: Kai Gertrūda buvo kūdikėlis, tai buvo labai miela, o dabar, kai pradėjo kalbėti, tai TOKIA juokinga, kad visą laiką aš juokiuosi!

Man smagiausia stebėti, kaip Gertrūda bendrauja su broliais/sese. Pavyzdžiui, pasiėmė Vilhelmo batus, apsiavė ir sako: Mano batai. Vilhelmas rodo į jos batus ir klausia: O kieno čia batai? Gertrūda nesutrikusi atsako: Ijaus Žodžiu, mergina ir humoro jausmą beturinti!

MANO – pats mylimiausias žodis. Čia tikriausiai todėl, kad yra jauniausia iš keturių. Pavyzdžiui, paima kito žmogaus daiktą (kuris tikrai ne jos) ir sako: MANO! Mūsiškiai vaikai raitosi iš juoko, mat žino, kad po akimirkos ji tą daiktą padės, ir viskas, tačiau kitiems vaikams toks jos griežtas pasakymas (nes tonas tai ojojoi koks griežtas!) sukelia nerimo bangą

Gaila, kad aprašant neįmanoma perteikti intonacijų. Gertrūda jų turi devynias galybes. Du žodžiai turi tokią intonaciją, kuri verčia iš koto: “ne” ir “prašau”. Getrūdos “ne” dažniausiai yra abejingų abejingiausiu tonu ir vos ne su atodūsiu (kokie jūs nenuovokūs!) ištariamas žodis. Iš tiesų jis visiems – ir broliams, ir suaugusiems – sukelia didžiausią juoką. Dar dažniausiai tai yra palydima nubraukiančiu plaukus nuo akių (nors jų ten ir nebūna) mostu arba užverčiant akis. Žodžiu, vyresnėlių pamokos įvertinamos dešimtuku! Apsivertus situacijai – kai mes sakome “ne” – Gertrūda pakreipia galvelę, suraukia noselę ir pačiu maldaujantiškiausiu tonu sako: “čiauuuuuu” (prašau). Jeigu nesi supratingas ir vis dėlto lieki prie savo “ne”, tai gauni kaip kirviu nukirstą ir griežtu žvilgsniu palydėtą “čiau”. O jei ir tada nesusimyli, tai Gertrūda išdidžiai taria: Niu niu niu, mama, niu niu niu. Ir pakėlusi galvą išeina.

Gertrūda siaubingai nemėgsta maudytis. Pirmą kartą telkinyje išsimaudė, kai atostogavome pas šešurą Anykščiuose. Negalėjome patikėti savo akimis! Dabar – nors duše/vonioje vis dar klykia – į vandens telkinį bėga taip, kad vos sulaikome! Kadangi pirmą kartą maudėsi upėje, tai dabar visi telkiniai yra “pupė”, o maudytis – “pupu”. Kodėl? Neklauskite.

Dar nepaprastai smagu, kad Gertrūdos žodyne atsirado giminaičių ir draugų vardai. Kol nebuvo jų mačiusi, tai ir nereikėjo įvardinti (nors nuotraukas vis žiūrėdavome ir apie juos kalbėdavome). Dabar gi yra ir:

baba

bočius

Liulė (Julė)

Autėja (Austėja) Beje, su Austėja buvo juokas: kai suprato, kad Austėja yra Austėja, jai, matyt, dar susijungė tai, kad ir mane daug kas šaukia Austėja. Vadinasi, suaugęs=Austėja. Tai buvo etapas, kai visus šaukė Austėja

Nionas (Jonas)

Deina (Medeina)

Ejus (Elius)

Senis (senelis )

Ezė (Elzė)

Nigė (Miglė)

Gutė (Gustė)

Nina (Lina)

ir pan. Smagu

Kaip matote, Gertrūdos žodžiai nėra tobulai aiškūs visiems, kurie juos išgirsta. Tačiau logiškai išmąstyti galima beveik viską. Aš dažniausiai kaip kokia papūga viską kartoju taisyklingai (na, juk yra sakoma, kad vaiko negalima taisyti, tačiau reikia pakartoti taisyklinga kalba, ir vaikas taip geriausiai mokosi). Ir štai kartą taip sėdžiu ir kartoju viską, ką pasako Gertrūda. O Gertrūda tuo metu kalbėjosi su mano sese. Tai mano sesė ir sako: tu manai, kad aš durna, kad man vertėjauji, ar ko čia viską kartoji??? Vadinasi, nors ir ne visiems, tačiau susikalbėti ir suprasti Gertrūdą jau galima ne tik man!

Nuotrauka: “In Every Language” LivingOS

Vasara – atostogų metas. Ypač tokia karšta vasara kaip šioji. Nenuostabu, kad ir mūsų projekto dalyviai atostogauja. Kaip visada, mamyčių aprašymų laukiau 15 mėnesio dieną, tačiau ne visų sulaukiau laiku. Kaip visada – užtruko ir tai, kol viską susidėliojau ir įdėjau į tinklaraštį. Pastebėjau, kad būtent apie 10 dienų ir užtrunka tas procesas Skaitydama šio mėnesio pasakojimus pagalvojau, kad mamos, skaitančios šį projektą (o statistika rodo, kad tokių yra tikrai nemažai!) turėtų atsipalaiduoti: nuoširdūs mamų pasakojimai liudija, kad dažniausiai vis dėlto sunku išvengti vyresnėlio nukarūnavimo skausmo, kad dažnai yra skaudu ir svyra rankos, tačiau…yra ir nepaprastai gera! Pavyzdžiui, aš svaigau skaitydama apie Tito dėmesį ir meilę broliukui…grožių grožis!

Projekto pristatymas.

Straipsnis 1.

Straipsnis 2.

Projekto I dalis.

Projekto II dalis.

Straipsnis 3.

Straipsnis 4.

Projekto mamos pirmieji įspūdžiai.

Projekto III dalis.

Projekto IV dalis.

Mama Viltė: Kristupui 2 m. 4 mėn., Kasparui 4 mėn.

Ketvirtas mėnuo, palyginti su ankstesniuoju, buvo šiek tiek ramesnis. Dabar broliai neretai netgi susiderina pietų miego laiką, o tai man teikia tikrą atgaivą. Kristupas pabaigė lankyti lopšelį (rudenį jau eis į darželį), tad dabar truputį trinamės namie, neva atostogaujam. Maniau, pagailėsiu vaiko, pasilaikysiu jį vasarą namie, nes į lopšiuką vis dar eidavo truputį nelaimingas, bet iš tiesų tai pasidarė sunkiau jį kuo nors sudominti ar užimti: ką pasiūlai, beveik į viską atsakoma „nenioju“. Namie daug siautėja, lipa visur, kur pasiekia (o pasiekia jau beveik viską!), kai nukeliu, klykteli protesto vardan ir paskui apsisukęs vėl ten pat ropščiasi. Neretai dar tai darydamas žiūri gudriai į akis ir šypsosi, lyg tikrindamas, ar mama pasirašys žaidimui su juo. Žodžiu, akivaizdžiai reikalauja dėmesio. Nes dažnai ką nors iškrečia būtent tuo momentu, kai aš ant rankų laikau Kasparą, tada žino, jog mama negalės operatyviai sureaguoti… Užtat viešumoj, kur daugiau žmonių, būna visiška priešingybė tam naminiam „monstriukui“. Į žaidimų aikštelę tenka vestis gudrumu arba tiesiog nusistumti iki jos vežimėliu. Jeigu ten žaidžia daugiau vaikų (o vasarą paprastai jų kasdien būna), Kristupas stebi jų žaidimus iš tolo, dažnai susidomėjęs, nusijuokia ar nusišypso ką nors įdomaus pamatęs, bet pats prie nepažįstamų vaikų neina. Į smėlio dėžę sėdasi tik tada, kai visa aikštelė lieka tuščia… Lipa tik ant tų karstyklių, kur nėra kitų vaikų. Žodžiu, pasidarė toks atsiskyrėlis, net liūdna žiūrėti. O lopšely, kaip sakė auklėtojos, jau buvo pradėjęs žaisti su kitais vaikais, net ir pats iniciatyvos imdavosi.
Ką mėgsta Kristupas šiuo metu, tai visur lipti, dūkti („dūkauti“ su tėte arba mama, kaip sako jis pats) ir skaityti knygeles – ir eilėraščius, ir visokias istorijas, kurias išklauso iki galo ir dar kartą prašo . Taigi kai jau labai įsidūksta, nuraminti pavyksta paprastai tik pasiūlius ką nors paskaityti.
Beje, abu su vyru pastebėjom, kad neseniai Kristupas liovėsi zyzti, sumažėjo irzlumas (dabar vėl dažniau užsisvajoja), ir apsižiūrėjom, kad jis ūgtelėjo gal 2-3 cm nuo pavasario. Spėjam, kad ankstesnės blogos nuotaikos galėjo būti susijusios su augimu.
Brolį vis dar daugiausia ignoruoja, bet nebekliudo. Tik nelabai mėgsta per arti prisileisti, net bučkio niekad nebeduoda, o jei bandau jį brolio rankute paglostyti ar kitaip paliesti, dažniausiai mojuoja, atseit nelįsk. Isterijos iš pavydo praktiškai liovėsi, į Kasparo verksmą nebereaguoja kaip anksčiau, tiesa, jeigu jaučia, kad aš jau tuoj eisiu mažojo paimti, pvz., maitinti, tai ima kaip katinukas trintis prie manęs ir kabinasi ant kaklo. Ir gaila savo vyresnėlio būna, ir erzina kartais, nes nešioti jį tikrai sunku, o prašosi ant rankų kaip mažuliukas…
Tiesa, paskutinėm dienom jau porą kartų pasidžiaugiau, kad pradėjo smalsiau stebėti, kaip aš su Kasparu žaidžiu, jį kalbinu: Kristupas įsitaisęs šalia ant lovos pats juokiasi, kai brolis sukrykščia ar paima į rankutę kokį nors žaisliuką, o paskui pameta. Dar kartais patraukia už virvutės grojantį minkštą žaisliuką ir paguldo prie brolio – atseit jam paduoda. Arba sustato savo mašinėles ant brolio žaidimų kilimėlio, o Kasparas paskui stebi išsižiojęs, kaip Kristupas su jom aplink važinėja. Ir vis žiūri į savo didįjį brolį kaip į tikrą herojų – ką tas bedarytų, net kai mėto žaislus, mažasis ima ir susijuokia (tėvų manymu, visai ne vietoj, bet taip prajuokina ir mus).
Belieka laukti, kada tas „herojus“ atsilieps į jam taip broliuko rodomą dėmesį…

Mama Edita:

Mažajam mūsų Joriui jau keturi su puse mėnesiuko! Sparčiai augam ir atrodom kaip pusės metukų. Labai jau linksmas mūsų mažylis, vos tik pakalbintas padovanoja neapsakomo grožio šypseną. Dėl šios priežasties  daugelis jį jau vadina “šypsenėle”.  Labiausiai, aišku, šypsosi mums, ypač broliui Titukui. Vos tik šis prieina, Joris negali atitraukti akių ir seka žvilgsniu kiekvieną Tituko žingsnį. Ir džiugina tai, kad Titukas prie broliuko prieina dažnai, labai noriai ir niekieno neverčiamas. Jį kalbina, juokina, ramina, “pasimaivo” įvairiai prieš jį, o tada Joris kvatojasi balsu.
Kaip ir anksčiau minėjau, Titukas labai jaučia atsakomybę už mažąjį broliuką. Jis stebi, kad brolis neįsikištų į burnytę neleistinų daiktų (pvz., jo žaislų). Kad ir būnam abu tam pačiam kambaryje, bet Titukas visada su didžiausiu nerimu mane įspėja, kad brolis jau apsivertė ant pilvo ir jau yra netoli lovos krašto arba jau yra ant savo žaidimų kilimėlio krašto ir tuoj nusiris ant plikos žemės. Aišku, aš visada padėkoju Titukui, kad jis toks pastabus ir man viską pasako. Taip pat visada kviečia mane, kai brolis ir savo lovytėje apsisuka ar apsiverčia ant pilvuko ir su galvyte remiasi į lovos kraštus ar įkiša kojytę į tarpelį. Žodžiu, turiu super pagalbininką! Ir aišku visada reaguoju į Tituko kvietimus (nors kartais jie ir „be reikalo“, ta prasme, kad broliui ten nieko tokio ir nenutikę) ir visada jį pagiriu, kad jis mano šaunuolis, kad tas noras ir entuziazmas rūpintis broliu nepraeitų.
Jis pats jau suvokia, kad brolio negalima palikti vieno, jei pvz., jis guli ant lovos. Todėl, jei aš būnu su Joriu ant lovos, o Titukas nori, kad aš nueičiau pažiūrėti, pvz., ką jis pastatė iš kaladėlių, ar kažką jam paduočiau, tai pats man atėjęs sako: – „Aš, mama, pasaugosiu brolį, o tu nueik ir……“.
Vieną dieną pas mus atvyko dvi mano draugės su savo vaikais. Tai Titukas su draugės berniuku (9 metų) žaidė balkone ir pas juos atropojo to berniuko sesė (10 mėn.). Ji pradėjo imti mašinytes ir kt. jų daiktus ir kištis į burnytę. Tai mano Titukas iškart sako: – „Laurynai, tu žiūrėk tą savo sesę! Žiūrėk, ką ji į burną įsikišo!“. Buvau patenkinta, kad mano vaikas toks atsakingas!
Aš Titukui taip pat stengiuosi leisti viską daryti su broliu, ką jis paprašo. Labai patinka palaikyti brolį pakėlus. Žinoma, aš pati iš nugaros prilaikau Jorį, nors Titukui sakau, kad tik padedu jam prilaikyti brolio galvytę. Titukas labai noriai maudo broliuką (aišku su mano priežiūra). Leidžiu jam su kempine plauti kojytes, rankytes ir netgi galvytę.
O šiandien manęs paprašė, kad paguldyčiau jam broliuką ant pilvo, mat jis dar niekad taip brolio nelaikęs.  Aišku aš Joriuką paguldžiau Titukui ant pilvo, o pati sėdėjau šalia ir prilaikiau. Titukas gulėjo patenkintas, kad brolis pas jį ant pilvo kaip pas tėtį guli. Po to, kai Joris matyt jau pavargo galvytę iškėlęs laikyti, jis prisiglaudė prie Tituko. O Titukas glostė ir bučiavo galvytę. „Miriau“ iš laimės šalia sėdėdama ir gailėjausi, kad rankose neturiu kameros.
Titukui nuo liepos 1d. prasidėjo atostogos darželyje, kurios tęsis iki pat rugsėjo! Tai dienas leidžiame trise, tėtis tik vakarais grįžta. Stengiuosi ir Titukui skirti savo laiko bei dėmesio kiek galiu, gal ne visada tiek kiek jis norėtų. Tai kartais dar būna tokių pykimų, bet ne tų baisių pykčio priepuolių. Aš jam dabar, kai tik jis dėl kažko užpyksta, sakau kaip reikia išvyti ožiukus, ko jie labiausiai bijo?! Ogi šypsenos ir vaikučių juoko! Tas beveik visada suveikia ir Titukas neišlaikęs pradeda šypsotis ir juoktis!
Tiesa, savaitę buvome pas mano mamą. Tai Titukui buvo daugiau veiklos, nes dienas leidome sode, kur jo smėlis, baseinas ir neriboti lakstymo plotai.
Taip pat planuojame mėnesio pabaigoje vykti prie jūros. Savaitgalį pabūsime visa šeima, o po to viena liksiu savaitei su vaikučiais. Nerimauju kaip pavyks vienai susitvarkyti, bet kai prisimenu kokį turiu šaunų pagalbininką -  nerimo mažiau. Gerų atostogų mamytėms ir gerų santykių tarp vaikučių!

Mama Vilma:

2010 07 13

Karšta… karšta karšta kur dairais, ilgas pasakas mažiesiems seka mamos visą dieną… Taip galėčiau apibūdinti mūsų ilgas atostogas pamaryje. Būti lauke per karščius su mažuoju man sudėtinga, tad Ieva mirksta kieme baseine ir visą dieną klausosi žodžio “KAI”. Važiuosime prie jūros, KAI…

Į pliažą su Jonu Bernardu nenoriu važiuoti nei ryte, nei dieną. Tik vakarop, kai jau atvėsta bent iki 27-28 laipsnių šilumos (prie jūros dėl vėjuko būna vėsiau), aš išsiruošiu su vaikais prie jūros.

Mano vyras išvykęs, kaip pasakė Ieva, “tėtis yra kitoje gaublio pusėje”, tad vienai tikrai nelengva prie jūros… mažius, vežimas, daiktai, Ievos žaislai. Aš panaši tiek į kupranugarį, tiek į kengūrą. Žinoma, būtų lengviau sėdėti kondicionuojamuose namuose Vilniuje, bet Ievai tai būtų nuobodybė. Dabar jūra ir smėlis daug geriau už visus žaislus, knygutes, ledus ir šokoladus. Tik dažnai jai tenka laukti. Ir daugiau ne dėl karščių, o dėl brolio. Kiek kartų buvo situacijų, kai Ieva galėtų pykti ant brolio. Kiek kartų sunerimdavau, kad dabar tai jau tikrai tas brolis bus jai niekadėjas, tiek kartų nustebindavo Ievos reakcija. Kažką padarysim, kai brolis užmigs, važiuosim, kai brolis atsikels ir pan. Kartą turėjome važiuoti pas močiutę, kuri laukė mūsų pliaže Palangoje, o brolis kaip miega taip miega. Ieva stebėjo, laukė, nekantravo. Tikrai maniau, kad gali supykti, bet kai tik mažasis pabudo, Ieva atbėgo džiaugsmo kupina man pranešti ir tada puolė į lovą bučiuoti brolio galvytę. Tik pečiais lieka gūžtelėti ir džiaugtis.

Nors tokios situacijos labai retos, jas suskaičiuoti galima. Iš tikrųjų Ieva vis dar „nemato“ brolio, o brolis ją jau puikiai mato. Būna atsisėdu prie žaidžiančios Ievos su broliu ant rankų, kad jis ją matytų ir galėtų stebėti arba kai ji šoka kambaryje, mes bandome ją stebėti. Bet tuomet Ieva iškart pasitraukia. Ji taip ir sako, kad nenori, kad į ją žiūrėtų brolis. Taip pat vis noriu juos kartu vienus nufotografuoti, bet Ieva atsisako.

Šiuo metu man ne mažiau aktualūs mano ir Ievos santykiai, ne tik Ievos ir brolio. Pasikeitusių mūsų santykių ašis, žinoma, yra brolis. Tačiau džiaugiuosi, kad ji baudžia ne brolį, o mane. Pastaruoju metu tarp mūsų vyksta tokie pokalbiai:
- Mama, įjunk man filmuką vaikams.
- Kadangi visą valandą sėdėjai prie kompiuterio, dabar reikia pailsinti akytes.
- Jei tu man neįjungsi vaikams, aš tau prižadinsiu brolį.
- Gerai, bet tau reikės jį supti.
- Supimas jam nepadeda, tau reikės eiti jį maitinti.

Kai Ieva manęs neklauso, bandžiau jai sakyti, kad man labai liūdna ir širdutę sopa. Tai dabar kai aš jai ko nors negaliu padaryti, jai būna labai liūdna ir pilvuką skauda. Stengiuosi ją girti kaip Austėja rekomendavo, ypač jos piešinius, nes jai be galo patinka piešti. Bet kartą man vėl kažko jai neleidus, Ieva man pagrasino, kad daugiau man nepieš piešinių. Pasakiau, kad man labai patinka Ievos piešiniai ir man bus labai liūdna, jei Ieva nepieš. Tai ji pasigavo šią silpną vietą ir dabar kasdien sulaukiu tokio grasinimo. Žinoma, tas grasinimas gana švelnus, bet kadangi man liūdna, tai ji mano, kad žino, kaip mane gali paveikti. Tad jau kelios dienos nebekartoju, kad man bus liūdna, o ji vis dar nepamiršta.

Kol kas niekada nesu iš Ievos išgirdusi, kad brolis nemielas ar pamačiusi, jog norėtų jį nuskriausti. Blogietė esu aš, kartais ir tėtis. Kartą labai skubėjome išvažiuoti, tėtis paprašė Ievos pakalbinti brolį. Aš tai žinau, kad tai beviltiška ir ji net neprisiartins, bet tėčiui kantrybė nelaikė ir jis labai griežtai liepė tai Ievai padaryti. Per kelias minutes susimečiau visus daiktus, nes ne mano jėgoms matyti kaip šalia klykiančio brolio sėdi verkianti Ieva. Puikiai pamenu savo vaikystę ir kaip man mama liepdavo prižiūrėti sesę ir kaip aš jos kartais nekęsdavau (ir sesers, ir mamos). Bet pritrūko laiko pokalbiui su vyru, už 20 minučių reikėjo būti traukinių stotyje ir tėtį išlydėjome į „kitą gaublio pusę“.

Dabar Ieva vieną savaitę praleis kartu su močiute. Gal toks mūsų visų pabuvimas atskirai išeis visai mūsų šeimai į naudą.

KOMENTARAS: Viltei norėčiau patarti neišgyventi dėl Kristupo atsiskyrimo viešoje erdvėje. Tai – būdinga dvimečiams. Tiesa, ne visiems (kaip visada ), bet iš esmės tokio amžiaus vaikas yra nedrąsus, kai aplink yra nepažįstami žmonės. Ir, žinoma, smagu skaityti, kad dičkio jausmai mažyliui šyla. Kadangi jis vis labiau susidomi mažyliu, tai galima jo tą susidomėjimą šiek tiek skatinti. Pavyzdžiui, komentuoti, ką Kasparas stebi: matai, kaip Kristupas važinėja mašinytėmis? Kai užaugsi, gal ir tave pamokys? Kristupas puikiai moka… ir pan. Taip, tarsi kalbėtumėte su Kasparu, o Kristupas išgirstų tik netyčia Edita, tikiuosi, kad ta savaitė vienai neįbaugino, ir viskas pavyko sklandžiai! Labai miela skaityti, koks Titas šaunus pagalbininkas! Vilma, akivaizdu, kad Ieva ieško Jūsų silpnybių. Tokiu atveju kaip Jūsiškis aš vaiko klausčiau, kodėl ji nori, kad aš liūdėčiau? Ar jai būtų smagu, jei aš padaryčiau kažką, dėl ko ji liūdėtų? Ievos amžiaus vaikui empatija dar nėra savastimi, tačiau jau pats laikas apie ją kalbėti ir ją ugdyti. Kita vertus, man iš tiesų įdomu, kodėl jai beviltiška pakalbinti brolį? Kaip Jūs manote, kodėl? Juk vis vien yra priežastis, kodėl darote tokią išvadą. Esmė ta, kad Ieva jau tokio amžiaus, kai tikrai galėtų užmesti akį, pakalbinti brolį – ypač, kai prašote pagalbos. Suprantu, kad Jums pačiai yra nuoskaudų iš vaikystės, tačiau gal konkrečiai ne todėl, kad reikėdavo žiūrėti? Gal dėl to, kaip, pavyzdžiui, būdavo prašoma? Gal dėl to, kad per dažnai? Gal dėl to, kad nejautėte, jog tėvai yra Jums už tai dėkingi? Aš, žinoma, čia tiesiog traukiu klausimus iš kepurės, bet, manau, tikrai galima pagalvoti, kaip įtraukti Ievą be ašarų. Prisimenu, kaip man vieną kartą socialinė pedagogė (ne LIetuvoje) pasakė apie  Augustą (kai aš pasakiau, jog kartais išgyvenu, kad jam tenka daugiau atsakomybės): Na, žinoma, kad tenka! O kaip kitaip?! Juk jis pirmagimis ir norint, kad vaikai būtų artimi, kad būtų ryšys, neišvengsite fakto, kad vyresnėlis turės imtis daugiau atsakomybės! Ir man tai tarsi atvėrė akis: mes kartais taip norime apsaugoti tą vyresnėlį (ypač jei patys patyrėme, ką reiškia rūpintis jaunesniu broliu/sese), kad gadiname, o ne skatiname brolių/seserų santykį. Iš tiesų juk tai yra natūralus ratas, kad vyresni rūpinasi jaunesniais. Tik, manau, mūsų, suaugusiųjų, užduotis, yra pateikti tai vaikui kaip jo stiprybę, kaip galimybę atsiskleisti, įgyti gebėjimų, kurių neįgyja vienturčiai arba jaunėliai, žodžiu, padaryti tai ne prievole, o natūralia būsena. Tik, žinoma, būtinai reikia kontroliuoti save, kad vaikas netaptų aukle/antra mama (tėvu). Esmė yra ta, kad mes visi esame šeima, mes visi padedame vieni kitiems ir, reikia pripažinti, kartais vyresnėlio pagalba yra būtina Ateis laikas, kai ir jaunėlis galės išmokyti/padėti, tačiau dabar yra tas laikas, kai jaunėlis moko vyresnėlį tiesiog būdamas. Moko empatijos, atsakomybės, savarankiškumo, ieškoti sprendimų problemoms, o šios savybės iš tiesų praverčia vėliau gyvenime! TIek visko prirašiau, o net nežinau, ar tinka… (mat vos vienas sakinys įkvėpė). Tikiuosi, kad pabuvimas atskirai bus į naudą: Ieva gaus daugiau individualaus dėmesio, judu su mažyliu gyvensite savo ritmu nesigrauždami dėl KAI… Tačiau norėčiau paraginti pamąstyti – gal vis dėlto yra būdas, kaip būtų galima įtraukti sesę į šeimos vienybės ritualus? Sėkmės!

Šį mėnesį stebėti Vincento kalbos raidą buvo ypatingai įdomu, nes jo kalboje atsirado liepiamoji nuosaka ir linksniai. Dar labai svarbu ir tai, kad Vincentas save ėmė vadinti AŠ. Ir vis daugėja sakinukų. Tik Vincentas ir dabar mėgėjas kalbėti galūnėmis, tad iki šiol, dažniausiai, reikia stebėti, ką jis rodo, kad suprastum, ką sako

Šis mėnuo mums – meilės ir leliukų mėnuo . Emilija visus labai myli

turi, ausis turi, bambą turi (teletabis )

. Arba klausiu, “ką ten veiki?”. O ji atsako, “liaugau” (valgau),

“dideja mašiašia” – didelė mašina (šiukšliavežė )

“šianšinšia ziauia” – sausainis dinozauras )))

“gibilėli” – apgamėlis

tėtė valgo, Emė ryžių valgo niam niam

GERTRŪDA (22mėn)

Šį mėnesį akyliau stebėjau Gertrūdos kalbos raidą. Iš tiesų buvo labai smagu, nes Gertrūda yra tarškutė! Smagiausia, kad su ja jau galima kalbėtis! Na, dar ne taip, kaip norėtųsi, be to, labai daug prasmių mes “įskaitome” iš jos pasakyto žodžio ar dviejų, tačiau labai smagu, kai ji linksi sakydama: “taip”, “aha”, “mhm” ir pan. Dar vienas labai žavus: “ką?” arba “quoi?” Sako pasikeisdama lietuviškai ir prancūziškai – kaip tą akimirką norisi! Ir sako dažnai, pakreipdama galvą ir nutaisydama toookią miną, kad galima griūt juokais

“Diūda” – Gertrūda…galų gale!

“brm, brm” – mašina (prašyk neprašęs, kad pasakytų mašina: brmbrm, ir viskas )

“bitė” – bitė

“dėdė” – skruzdėlė

“tianės” – kelnės

“elou” – hello (labas)

“baibai” – bye-bye (atia)

“jes” – yes (taip)

“liabas” – labas

“Minia” – Akvilė

“Nėnia” – Neringa

“Mija” – Emilija

“Ekus” – Herkus

“Otia” – Aušra

“Ūa” – Ūla

“Kaku” – visi tualeto reikalai

“Pampi” – sauskelnės

“Mano” – mano (vienas populiariausių žodžių, be to, dažniausiai vartojamas junginiuose: mano mama, mano lėlė, mano kvakva (varlė), mano sesė ir pan.)

“Aš” – aš

“tau” – tau, sako ką nors duodama

“alio” – alio, dabar pats pats pats mėgiamiausias veiksmas – kalbėti telefonu;

“lapė” – lapė

“lapa” – lapas

“čeuuuu” – prašau; Be to, čia LABAI svarbi intonacija, pakreipta galvelė ir maldaujančios akelės. Pavyzdžiui, vakare klausia: “Peppa?” “Ne, dukrule, Pepos nežiūrėsime, jau einam miegoti”. “Peppa….Čeuuuuu……”

“kompa” – kompas

“atis” – akis

“manis” – medis

“kvakva” – varlė

“lėlė” – lėlė; šį mėnesį pradėjo sakyti “lėlė”, o ne “ija”;

“koja” – koja

“fėėėdia” – fėja

“geeeei” – gerai

“dau” – daug

“guka” – agurkas

“baiiiii!” – baik, žinoma, daugiausiai vartojamas kalbantis su broliais/sese;

“bitė” – bitė

“lyja” – lyja; atsikelia ir eina tikrinti, ar šiandien lyja – tikra belgė

“taitom” – skaitom; manau, vienas dažniausiai vartojamų;

“kiškis” – kiškis

“diudų” – ledų – kuo tolyn, tuo aktualyn…mat mergina BE GALO mėgsta ledus! Kartą valgėme kartu su Emilija, tai Emilija sau ramiai davė savo ledus mamytei, ir ši duodavo Emilijai laižyti. Tuo tarpu Gertrūda TIK savo rankose, TIK pati ir dar neduokdie aš sumanydavau nulaižyti bėgančius

Žinau, kad ir dar kažką sakė, bet jau visko nebespėjau užsirašyti

Nuotrauka: “In Every Language” LivingOS

Visi kiti šią žinią sutiko su džiugesiu. Šiandien mokėmės parodyti rankomis įvairias transporto priemones,  žaisti kieme. Taip pat išsiaiškinom kaip elgtis, kai vaikučiai ima rodyti gestus (kartais tai būna tikrai netikėta ), o mažieji Kūdikio kalbos mokinukai jau rodo daug gestų.

Turiu net kelias džiugias žinias, kurios labai maloniai nuteiktų bet kurį mokytoją. VISKAS! Pasiekėme ribą, kai net labiausiai užsispyrę vaikučiai ėmė domėtis gestais. Taigi, pradedu girtis. Visos šeimos nuoširdžiai pasinaudojo praėjusios pamokos patarimais. Tai neapsėjo be pasekmių. Net didžiosios „niekas man nerūpi“ šalininkės Karolinos (jai sukako metukai), mama džiūgavo: „Įvyko stebuklas! Karolina ėmė skaityti su manim. Negana to, parodė LEMPA ir KATĖ.“ Tai pirmieji mergaitės gestai, neskaitant visuotinai skatinamų, tokių kaip VISO GERO, PAKELK ar panašių. Mama aikčiojo visą pamoką, o dukra stebino toliau. Kadangi  kieme lakstė net su šuniukai, tai pokalbį vis pertraukdavo kurio tėvų „au-au, šuniukas“ ir pliaukštelėjimas į koją. Karolina neatsiliko, per pamoką ėmė mėgdžioti kitus ir rodyti dar ŠUNIUKĄ. Jau trys gestai per vieną savaitę. Mama be amo šypsosi ir bučiuoja, bučiuoja vaiką. Mokytoja tyliai sau mintija: „Pagaliau .“

Giriuosi toliau. Nežinau ar patikėsite, bet aš dažnai susiduriu su tikrai kukliais tėvais. Visokiais būdais raginu juos skaičiuoti, kiek vaikai parodo gestų ir dažniausiai išgirstu: „Nieko nerodo … Na, gal kokius 5.“ Po to paaiškėja, kad reiktų dar bent 10 ar net 20 pridėti Kad tėvų kuklumas truputį atslūgtų, primygtinai reikalauju žymėti jau išmoktus gestus. Nepatikėsite, bet išmoktų gestų skaičius gerokai šoktelėjo aukštyn. Taigi šiandienos statistika: Eglutė (11 mėn., moko abu tėveliai) – 9 gestai (sprendžiam klausimą dar dėl 3, kurių reikšmės tėvai nesupranta); Tėja (13 mėn., moko mama) – 17 gestų; Lukutis (15 mėn., moko abu tėveliai) – 36 gestai, kai kurių neberodo, nes sako; Karolina (12 mėn., moko mama) – 3 gestai; Elija (šią savaitę atšventė gimtadienį, moko mama) – 7 gestai ir daug gestikuliavimo, kai nori ką nors pasakyti. Nežinau, kaip skaitytojams atrodo šie skaičiai, bet man jie įspūdingi.

Kadangi pamoka vyko gamtoje, vaikai aplink žaidė ir turėjo daug veiklos, tai ji užsitęsė gerokai ilgiau, nei visada. Taip nepastebimai prabėgo beveik pora valandų. Aptarinėjome konkrečius tėvelių klausimus, svarstėme, kaip elgtis kebliose situacijose, galvojome kokius gestus mokyti, o kokių atsisakyti. Ir klausėmės žavingų tėvelių istorijų kaip kuris nors vaikutis tą ar kitą daiktą parodė

Šiandien viskas. Prisigyriau iki soties Gero oro visiems ir smagaus laiko kiemuose.

Nuotrauka: Valerie Everett “Learn Sign Language at the Playground”

Agregatoriai šiaip yra geras dalykas. Tyrimai rodo, kad užimti ir niekur nespėjantys internautai vis labiau riboja lankomų svetainių kiekį. Ypač dabar, kai didelę laiko dalį suryja bendravimas socialiniuose tinkluose. Todėl turėti vieną ar kelis „žinių centrus“ vietoje šimtų neapibėgamų adresų atrodo labai patrauklu. RSS prenumeratos padeda, bet ne visada – užsidaręs Google Reader „rūtų darželyje“ gali neatrasti naujų įdomių rašinių ar svetainių.

Todėl nenuostabu, kad Jungtinėse Valstijose vis dažniau naujienos sekamos Google News, Wikinews, Digg, Reddit, Popurls ir kitose panašiose tarnybose. „Centro“ poreikis akivaizdus ir Lietuvoje, kur tokių centrų nėra – žmonės tiesiog renkasi naujienų svetainę su didžiausiu turinio kiekiu, laikydami, kad tai mažiausia blogybė.

Negalima sakyti, kad bandymų nebuvo. Buvo projektas „kaip.tik.ten“ (dabar jau neberandamas adresu gerosnaujienos.lt), tebeveikia Topix.lt ir Blogeriai.net. Užvakar gavau dar vieno tokio, Hotweb.lt, anonsą. Su kiekvieno panašaus resurso atsiradimu vis atgimsta viltis, kad jis išaugs į didelį ir vertingą resursą, tačiau po kiek laiko paaiškėja, jog nuolat juo naudotis lieka tik saujelė ištikimiausių skaitytojų/dalyvių, o kiti vėl grįžta prie senų žinių skaitymo būdų.

Kodėl neprigyja mūsų agregatoriai? Sugalvojau keletą priežasčių (sąrašą galite pratęsti komentaruose):

1. „Turinys jūsų, pinigai mūsų“ kvapas. Nors nė vienas lietuviškas agregatorius dar nepraturtėjo iš svetimo turinio, rašančiųjų įtarumas ir net atviras pasipriešinimas (teko ir man nagus prikišti) pakišo koją daliai agregatorių, kurie norėjo iš svetimų rašinių sukurti visą svetainę. Vienas toks, Elt.lt dar tebėra pasiekiamas, nors dabar užpiltas brukalu.
2. Bendruomenės stoka. „Kaip.tik.ten“ ilgai laikėsi kelių pagrindinių vartotojų dėka. Panašu, kad keli entuziastai iš esmės veža ir Topix vežimą. Gudriau naujų įrašų problemą išsprendė Blogeriai.net, kur tenka užsiregistruoti tik vieną kartą (vėliau srautas nukreipiamas automatiškai), ir Visosnaujienos.lt, kur registruotis apskritai nereikia. Agregatorių kūrėjus vilioja Digg modelis, tačiau Digg (ir gal Reddit) veikiau yra išimtys – net Amerikoje daugybė panašių tarnybų (pavyzdžiui, Newsvine ar Propeller) nesugebėjo suburti gausiai naujienomis besidalinančios, aktyviai jas prižiūrinčios bendruomenės.
3. Įrankių trūkumas. Žmonės įdomias žinias randa pačiose įvairiausiose vietose, naudodamiesi pačiomis įvairiausiomis naršyklėmis. Geriausias būdas sukurti tiltą tarp naršymo ir dalinimosi agregatoriuje – turėti įskiepius/įrankių juostas naršyklėms arba bent žymeles (bookmarklets). Tačiau tam reikia programavimo, ką ne kiekvienas jaunas agregatorius gali apžioti. Todėl dažniausiai einama visiškai kitu keliu – siūlomos priemonės svetainių autoriams (mygtukai prie straipsnių), su kurių pagalba jų rašinius skaitytojai gali tiesiai iš svetainės pasiūlyti agregatoriams. Deja, tokia sistema yra siauro taikymo – jei aš radau įdomų straipsnį svetainėje be atitinkamų mygtukų, viską tenka daryti rankomis. Negana to, pačio kodo diegimas į svetainės šabloną ne visada yra paprastas ir visiems suprantamas. Nepalyginsi su „setup.exe“ paprastumu…
4. Pirmas įspūdis. Šį rašinį iliustruoja dvi „karščiausios“ naujienos iš Hotweb.lt. Perkūnas žino, kas yra ta kalanetika, bet man skamba, kaip švelnios formos brukaliukas. Ypač kai „karščiu“ šios naujienos su vos keliais balsais dvelkia ištisą pusmetį (!). Suprantama, kad nepaleidus svetainės viešai ir nesurinkus vartotojų yra keblu sudėti daug vertingo turinio, bet toks pirmas įspūdis atbaido lankytojus. Debiutui reikia stipriai pasiruošti.
5. Išskirtinumo problema. Mažoje rinkoje atrodo neprotinga apriboti agregatoriaus temas, tačiau tai padeda greičiau surinkti vertingą turinį ir suformuoti vartotojų branduolį. Digg dabar yra „apie viską“, tačiau pamatą tarnybai paklojo technologijų entuziastai. Blogeriai.net turi tinklaraščių turinį ir nesiblaško, Visosnaujienos.lt išsiskiria gyvu naujienų srautu – kažkokio išskirtinumo agregatoriui reikia, kad jį išvydęs nenumotum ranka „dar vienas“…
6. Universalumas? Tampam mobili tauta. Digg turiu telefone, todėl naudoju dažniau už kitus agregatorius. Naudojuosi Google Reader, o ne kuria kita RSS tarnyba, nes galiu bet kur skaityti naujienas patogiose telefonui pritaikytose programose. Jei telefone skaitomo teksto negali „padėti“ į agregatorių, tai pusė turinio prarandama iš karto. Žinoma, nesitikint gero uždarbio iš agregatoriaus, kurti programas telefonams yra beprotybė, bet ką daryti, kad vartotojai yra išlepinti užsieninių tarnybų?
7. Dinamika. Žmonės nori gyvybės. Dvi dienas iš eilės tos pačios naujienos tarp populiariausių? Blogai. Statiška svetainė be žinutes balsuojant stumdančio „ajakso“? Irgi blogai. Tie patys žmonės, tos pačios temos? Gal aš kur kitur skaitysiu…

Taigi nors agregatoriai kai kuriems skeptikams atrodo kaip lengvas būdas nugriebti grietinėlę nuo svetimų puodynių, iš tikrųjų gero agregatoriaus sukūrimas yra sudėtingas ir netgi rizikingas dalykas. Užtat sveikintinos visos naujos iniciatyvos, bet tikėjimo, kad seni receptai padės, yra nedaug. O norėtųsi savo Digg, Techmeme ar Mediagazer. Pasvajokime…

Pastaruoju metu net kelios draugės užklausė, ką daryti, kai mažylis nenori dalintis. Be to, šis klausimas gali greitai būti aktualus ir “Antragimio” projekto dalyviams.

Dažniausiai, žinoma, ši problema iškyla pametinukus, dvynukus arba tiesiog  ”artimus” amžiumi (o tai gali būti ir dvejų, ir …penkerių metų skirtumas) auginančius vaikus tėvams. Jeigu mažylis atima iš vyresniojo, tai dažniausiai vyresnįjį ištinka pykčio priepuolis, o mažylis apsipila ašaromis. Pažįstama situacija? Ir jūsų vyresnėlis ne visada nori dalintis? O gal tegul turi keletą daiktų, kuriais NIEKADA nereikia dalintis?

Nežinau, kaip jūsų vaikai, bet mūsų gyvenimas buvo panašus į pasaką tol, kol jaunėlis nepradėjo ropoti ir siekti/imti vyresnėlio daiktų. Iki tol atrodė, kad vyresnėliui trūksta tik sparnelių: jis pats atnešdavo savo žaislus ir padėdavo šalia brolio. Atrodė, kad ne gyvenimas, o idilė, o mes – tobuli tėvai, kurie vat štai visiškai nesusiduria su brolių konkurencija

Ir štai vieną dieną Augustas kažką statė. Vilhelmas priropojo ir…statinys griuvo. Po to buvo išversta žaislų dėžė (nes mažasis įsikibo stodamas ir apvertė). Po to šiaip reikalavo būtent to žaislo, kuriuo žaidė vyresnėlis. Neilgai trukus pamatėme vaizdelį: Augustas už vienos kojos ištempia Vilhelmą iš žaidimų kambario Griebėmės už galvos! Tačiau įsivaizduokite: ateina KAŽKAS ir suplėšo jūsų sąskaitas. Nemanau, kad šypsositės ir pasiūlysite padaryti DAR kažką panašaus

Tačiau mokslininkai, kurie kalba apie brolystės/seserystės naudą, būtent čia įžvelgia jos tikrai nemažai: broliai/seserys išmoksta dalintis tėvais, erdve (ypač, jei gyvena tame pačiame kambaryje), brangiais daiktais. Žinau, kad tie konfliktai veda iš proto, bet aš vis dar mokausi pažvelgti į juos kaip į galimybę įgyti vieną labai svarbų gebėjimą: gebėjimą spręsti konfliktus.

Ką sako mokslininkai? Mokslininkai sako, kad įvairių problemų prevencija valstybėms apsimoka daug labiau, nei po to tų ligų gydymas/problemų sprendimas ir pan.  Taip ir su dalybomis: geriausia pasistengti problemoms užbėgti už akių.

Pritariu, kad vaikams yra svarbu išmokti dalintis, tačiau taip pat yra svarbu turėti daiktų, kuriais nereikia dalintis. Pasiūlykite vyresnėliui (arba padėkite, jei vaikas dar mažas) atrinkti žaisliukus, kurie bus tik jo(s), su kuriais galės žaisti tik ji(s) – geriausia savo kambaryje arba tada, kai mažylis miega. Be to, kai kuriuos vyresnių vaikų žaislus ir reikės laikyti atskirai dėl saugumo. Taip pat galite pasiūlyti, kad vyresnėlis žaistų ten, kur mažylis negali pasiekti. Pavyzdžiui, daug mūsų vaikų žaidimų (vyresniųjų) persikėlė ant stalo arba į antrą aukštą, kai Gertrūda pradėjo vaikščioti ir viską imti. Dabar Gertrūda jau moka užlipti laiptais, tai jie dabar užsidaro berniukų kambaryje! Dar viena vieta, kur nepasiekia Gertrūda – antro aukšto lova, kur miega Vilhelmas

Jeigu konflikto nepavyko išvengti, pasakykite vyresnėliui, jog suprantate jo susierzinimą: “Pyksti, nes brolis/sesė nori žaisti su tavo žaislais, ar ne? Dalintis tikrai nėra lengva!” Pasakykite vyresnėliui, kaip gali jaustis mažylis: “Jis tik mokosi žaisti su kitais ir labai nori žaisti su tavimi. Jam labai patinka daryti tai, ką darai tu ir tikrai nenori tavęs supykdyti”. Kiekvienam vaikui labai svarbu jausti, kad jį supranta – tik tada vaikas ugdysis empatiją ir ieškos sprendimų, ką galima būtų padaryti, kad abi pusės būtų patenkintos! Manau, kad labai svarbu į sprendimų paiešką įtraukti vyresnėlį. Kuo labiau vyresnėlis jaus, kad tai ji(s) sugalvojo sprendimą, tuo labiau bus linkęs daryti taip, kaip buvo sutarta!

Pavyzdžiui, mes sutarėme su Morta, kad – jei tik Gertrūda norės ką nors iš jos atimti – pasiūlysime Gertrūdai kažką kita. Arba Morta pasakys: “NE. Man nepatinka, kai tu imi! ” ir pan. Tai moko Mortą išreikšti savo jausmus žodžiais bei suteikia jausmą, kad ji nėra bejėgė ir pati gali spręsti kylančias problemas! Su berniukais mes daug labiau kišomės į jų tarpusavio ginčus, todėl dabar galime palyginti. Be jokių abejonių merginoms (na, turbūt reikėtų sakyti Mortai) pavyksta daug geriau, nei Augustui, kuris daug dažniau atbėgdavo pas mus arba imdavosi griežtesnių priemonių prieš brolį. Žodžiu, čia svarbu įgalinti vyresnėlį ir leisti jam prisiimti atsakomybę!

Taip pat norėčiau dar kartą pabrėžti, kad – nors ir svarbu vaikams išmokti žaisti drauge – tačiau svarbu suteikti vaikui ir galimybę pabūti/pažaisti vienam ir žinoti, kad kitas neateis ir nesugriaus/nesutrukdys. Jeigu mažylis veržiasi pas vyresnėlį, pažaiskite tuo metu su mažyliu. Pavyzdžiui, mes dažnai darome taip, kad aš žaidžiu su Gertrūda, kad šioji netrukdytų berniukams su tėte žaisti kokį nors stalo žaidimą (Morta kartais prisijungia prie mūsų, o kartais – prie vyrukų). Arba, pavyzdžiui, kai aš vakarais skaitau knygą Mortai, Gertrūda vis nori atimti tą knygą arba greičiau versti jos lapus. Taigi jau kelios savaitės Mortai skaitau vieną knygą, o Gertrūdai padedu ant lovos visą krūvą. Kol ji visas “perskaito”, tol mes su Morta perskaitome jos pasaką. O tada jau skaitome Gertrūdos, kuri jau kelias savaites išsirenka tą pačią knygelę!

Kad vaikai kuo greičiau pradėtų žaisti drauge, o vyresnėlis nežvelgtų į mažylį kaip į “griovėją” ir “nieko nemokantį”, padėkite vaikams tapti žaidimų draugais. Pavyzdžiui, pasiūlykite vyresnėliui pagaminti “pietus” mažyliui arba tegul abu dėlioja dėlionę (vyresnėlis tegul suranda detalę, kurią reikia įdėti mažiukui, o jūs būkite šalia ir stebėkite procesą), žaiskite drauge slepynių (jūs šiek tiek padėkite mažyliui) ir t.t. ir pan. Tiesiog nepamirškite, kad visą gyvenimą truksianti draugystė – ir ypač jos pradžia – labai priklauso nuo mūsų, tėvų. Sėkmės!

Štai jau ir trečioji kalbančių vaikučių gestų kalbos pamokėlė! Teisybę pasakius, nesuprantu, KAIP tas laikas lekia? Ar ir jums taip lekia, kaip ir man? Nes man atrodo, kad projektai tik sukasi, tik sukasi ir visai nėra tų savaičių, kurios yra TARP pamokų/aprašymų!

Šiandien visiems užduodu daug namų darbų (išmokti visų 3 pamokų gestus). Jei tai nepadės tėveliams lengviau prisiminti, kad reikia parodyti gestus, naudosiu sunkesnį arsenalą . Kadangi mokiniai vis dar šypsosi ir su manim bendrauja, skubu jų visai nenuliūdinti ir pasidalinti keliais pasiūlymais, kaip lengviau pradėti naudoti gestų kalbą.

Komentaras: Asta, buvo laikas, kai “pradėjau”. Teisybę pasakius, tada nežinojau, kad yra žmonių, mokančių gestų kalbos ir Lietuvoje! Užsisakiau knygą, ją perskaičiau ir…pradėjau Gertrūdėlę mokyti. Ji išmoko “pienas” ir “dar” Man atrodo, kad dar mokėjo “žaisti”, ir vaikai sako, kad ir “valgyti” parodydavo Kodėl tuo mokslai ir pasibaigė? Tikriausiai todėl, kad neturėjau “palaikymo komandos”. Na, man labai svarbu mokytis drauge, nes vienai pritrūksta motyvacijos. Be to, aš – kaip ir teigia tėveliai – tiesiog prisimindavau, kad reikėjo parodyti ženklą jau po to, kai pasakydavau žodį! Tiesiog supratau, kad tai – įgūdis, kurį reikia lavinti, o aš kažkaip tam nesuteikiau prioriteto… Po to vienu metu pradėjo graužti sąžinė, tai pasidėjau savo knygą-žodyną (beje, aš mokiau amerikiečių ženklų kalbos) į vaikiškų knygelių lentyną ir tikėjausi, kad tada vis prisiminsiu, bet…taip ir liko. Tai vat štai tokia mūsų istorija… dabar – kai skaitau Tavo patarimus, pagalvoju, kad gal vertėtų vėl pabandyti? Bet gal jau per vėlu? Juk mūsų pagrandukei jau beveik 1m9mėn?!?!

Nuotrauka: Valerie Everett “Learn Sign Language at the Playground”

Penktadienį gimė trečias mūsų projekto mažylis – vienintelės projekto dalyvės – penkiametės Ievos - broliukas! Jau šiek tiek anksčiau žinojau, kad būtent tądien planuojamas mažylio gimimas, tačiau tik šiandien gavau patvirtinimą, kad iš tiesų gimė – kaip ir buvo planuota – penktadienį!

Sveikiname visą šeimyną, ypatingai didžiąją sesę, ir tikimės jau po nepilno mėnesio skaityti, kaip susitiko sesutė su broliuku. Primenu, kad projekto dalyviai Titas ir Kristupas jau sulaukė savųjų broliukų kovo mėnesį.

P.S. Nieko sau: visi trys projekto antragimiai – BROLIAI Ieva projekte ne tik vyriausia, bet ir vienintelė mergaitė!

Nuotrauka: “Stork Invitations” Ruthies’s Girl Designs’

O dirbti su Ieva man tenka jau dabar. Jei tik aš kurį laiką jai neskiriu dėmesio (kalbu apie dienas ar net savaites), iškart būna sunku susikalbėti. Galiu sakyti, prašyti, liepti, net pykti, vis tiek negirdi ir neklauso. Ir viską turiu padaryti už ją: nuprausti, aprengti, net pavalgydinti. Šią savaitę jau griebiausi mandrybių, pradėjome klijuoti “veidukus”. Jei Ieva gera (pasisiūlė suplauti indus, pati susipjaustė blynus ir pavalgė!!!), klijuojame besišypsantį “veiduką”. Jei bloga (ožiai) – susiraukusį. Dar nežinau, kiek laiko tai veikia, bet vaikas pasikeičia raikaliai, kad tik galėtų užklijuoti šypsenėlę. Visgi Ievos neklausymo dabar nesieju su broliuko atėjimu, tik su dėmesio trūkumu. O dėmesiu už savaitės  aš jos tikrai neapdovanosiu. Tikiuosi tėčio pagalbos

Mamos Viltės pasakojimas (Kristupui – 2m1mėn; Kasparui – 3sav.):

Šį pirmadienį tėtis Darius jau išėjo į darbą, bet mes vis dar turim pagalbininkę močiutę, tad galima sakyti, kol kas mūsų trijulei dar neatėjo didžiųjų išbandymų metas . Tiesa, praeitą savaitę porą kartų jau buvom pasilikę vieni keletui valandų, tai kai abu vaikai pabudo iš pietų miego vienu metu, buvo tikras šou : pirmiausia turėjau raminti ne kaip numigusį Kristupą – ir geruoju, ir griežčiau bandžiau kalbinti, bet kurį laiką verkė krokodilo ašarom, kol gavo pavalgyti ir įjungiau filmuką … Per tą laiką dėmesio, aišku, prašė ir Kasparas, bet jam užteko gauti savo pienuko porciją ir įsivyravo ramybė.

Apskritai pastaruoju metu filmukai pasidarė kone būtinybė, kartais vos atsikėlęs reikalauja „sijmą ziūzėt“ (t.y. filmą žiūrėt ), nors anksčiau niekad nemaniau, kad leisiu vaikui kone kasdien žiūrėti televizorių, bet, kita vertus, kartais tai būna tikras išsigelbėjimas, kai norisi bent valandėlės ramybės ir tylos…

Per šventes pas mus svečiavosi Kristupo krikštatėvis, mano brolis. Jį Kristupas labai myli, tad buvo tiesiog iki ausų laimingas, beveik nesitraukė nuo jo, dūko, šėlo, žodžiu, dėmesio visas keturias dienas tikrai gavo užtektinai . Iš kitos pusės, kai aplink tiek daug „auklių“, būna sudėtinga, pvz., pervargusį vaiką paguldyti pietų miego. Ne kartą teko griežtai pasiimt Kristupą ant rankų, paprašyt visų skirstytis, uždaryt miegamojo duris ir, truputį paverkęs, jis dažniausiai apsikabindavo mane ir užmigdavo.

Į brolį Kasparą Kristupas reaguoja itin santūriai, ypač kai kas nors iš suaugusiųjų mėgina atkreipti jo dėmesį, pasižiūri, bet taip tarsi iš aukšto, lyg jam čia visai nerūpėtų… Prieš keletą dienų supratau, kad iš tiesų tokia reakcija iš drovumo ar net baimės, nežinojimo, kaip su tokiu mažu elgtis. Vieną kartą laikiau Kristupą ant rankų ir abu stebėjom Kasparą, ir aš pasiūliau paglostyti broliui rankytę. Kristupas skubiai prisilietė, brūkštelėjo porą kartų ir savimi patenkintas, lyg atlikęs žygdarbį, pareiškė: „Va, sonuojis“ (t.y. šaunuolis) .

Paskutinėm dienom dar pastebėjau, kad Kristupas kartais tarsi paskęsta savyje, dažnai susimąsto ir žiūri į tolį (ypač kai girdi verkiant brolį, nors apskritai jau žino, kad broliui tokiais atvejais pilvelį skauda)… Bet ir aktyvumas padidėjo, kartais elgiasi agresyvokai, tiesa, žaisdamas, juokdamasis, pvz., kai gulim kartu lovoje, spardosi, skaudžiai paima už kaklo arba veido, lipa ant galvos reikalaudamas dūkti su juo. Labai stengiuosi reaguoti kuo ramiau, bet visad sakau, kad mamai skauda, kad reikia švelniai elgtis, bet dažnai tenka išvis nueiti toliau nuo jo, kad nurimtų ir užsiimtų kita veikla.

Geraisiais pokyčiais mūsų šeimoje pavadinčiau tai, kad Kristupas pasidarė artimesnis su tėčiu (kaip anksčiau rašė ir Edita), nes mamos ne visada laisvos rankos, su ja nelabai gali padūkt, ne visada ir pamigdyti spėja mama, tad dabar jau tokiais atvejais puikiai gelbsti tėtis (iki brolio gimimo neretai būdavo sunku įtikinti, kad ir tėtis gali būti draugas, ypač sunkiomis akimirkomis). Nors prieš gimstant antrajam mažyliui su vyru kalbėjome, kad geriausia būtų, jei būtent aš kuo daugiau dėmesio galėčiau skirti Kristupui, o tėtis imtųsi mažojo brolio priežiūros, bet po gimimo susipratom, kad pirmaisiais mėnesiais vis tiek mažiukui neišvengiamai labiausiai reikia mamos. Kasparas dar labai dažnai valgo, be to, nuo dviejų savaičių prasidėjo pilvo diegliukai, tad geriausiai jis jaučiasi ant mamos rankų arba nešioklėje, prisispaudęs man prie pilvo. Nešioklės šiaip tikrai didelis palengvinimas: ir mažasis ramus (dažniausiai), ir rankos laisvos, galima Kristupą apkabinti, paimti už rankos, o kartais ir ant kelių pasisodinti . Turime vaikjuostę ir Ergo Baby, pastaroji itin patogi einant kur nors toliau, porą kartų jau buvom išvažiavę už miesto, ėjom į parką, ir praktiškai visą laiką Kasparas išmiegojo neniurzgėdamas, be to, joje vaiką galima ir neišėmus žindyti, nors ir nėra super patogu, kol jis dar toks mažas.

Mamos Editos pasakojimas (Titui 3m11mėn, Joriui – 6sav):

Taip, Austėja visiškai teisi, tos dienos lekia nepastebimai, kai namuose jau du džiaugsmeliai! Ir mes, mamytės, todėl ne tokios “pažangios” pasidarėm – nesilaikom terminų .

Mūsų mažajam broliukui – Joriui jau šešios savaitės! Atšventėm pirmas Velykas!

Šiais metais močiutė ir tetos (mano mama ir sesės) atvažiavo Velykų švęsti pas mus ir tuo pačiu aplankyti Joriuko (nes močiutė savo mažąjį anūką buvo mačiusi tik nuotraukose). Kadangi mūsų buvo nemažai, tai namuose vyravo lengvas “chaosas”. Vyresnysis brolis Titas buvo  gan dirglus ir net, sakyčiau, piktas. Mano manymu, jį vargino visų per didelis dėmesys, pietų miegelio nemiegojimas ir dar tetų “juokeliai”: “Ar galėtų vežtis brolį bent trumpam pas save?”. Kadangi supratau jo būseną, tai į bet kokį jo “ožiuką” tą dieną reagavau ramiai, stengiausi jį nuraminti.

O šiaip ir įprastom dienom Titas pasidarė daug dirglesnis, nervingesnis, nei iš pradžių. Suprantu, kad tai įtakojo ir mūsų šeimos bendras “išsiderinimas”, to tokio pastovaus ritmo, režimo pametimas. Titui, mano manymu, atsibodo namuose, kai mama ne visada suranda laiko daryti tai, ko jis nori. Nors tėtis mums labai padeda, bet ir jam dabar nelengvas metas… Kadangi dar prieš brolio gimimą neteko darbo, tai dabar tenka imtis naujos veiklos ir labai stengtis įsitvirtinti. Žodžiu, abu sukam galvas, kaip čia ir iš kur dar prasigyvenus, todėl imamės ir papildomos veiklos, kad prasimanytume taip reikalingų pinigėlių. Todėl, suprantate, turbūt, ką turiu galvoje, sakydama, kad mūsų šeimos ritmas “išsiderino”. Todėl tai atsiliepia ir Titukui… Aišku, dar ir atsiradęs brolis, tėvų dėmesys jam…

Taigi, Titas vis labiau pradėjo nervintis, kai iškart negalėdavau eiti su juo veikti tai, ko jis nori, nes, pvz., tuo metu maitindavau ar migdydavau brolį. Kiekvieną kartą pykdavomės, kai reikėdavo eiti pietų miegelio, ar jau vakare eiti miegoti.

Titas susigalvodavo dar šimtus priežasčių, kad to nereikėtų daryti. Kaip mes elgėmės tokiais atvejais? Visaip… Aišku, visada stengiamės tiek aš, tiek tėtis jam viską išaiškinti gražiuoju, paaiškinti, kodėl negalim dabar su juo žaisti ar pan., bandom susitarti, kad tą padarysim, kai pamaitinsiu brolį arba, kai brolis užmigs, bet ne visada tai padeda…

Kartais net atrodo, kad jis specialiai mūsų neklauso ir viską daro priešingai, nei jo prašai, todėl ir mums trūkdavo kantrybė ir kalbėdavom piktai. Galbūt, to labiausiai ir gailiuosi ir stengčiausi taip ateityje nedaryti, kai Titas pradėdavo ne verkti, o tikra ta žodžio prasme šaukti dėl kažko supykęs, trūkdavo kantrybė ir man, ir aš pakeldavau balsą. Vėliau susimąstai, kad pasikarčiavai, kad ne vaikas gi kaltas, kad aš pavargus, kad naktimis neišsimiegojus (Joriukas dažnai nubudinėjo naktimis)… Kad ir jam sunku…

Taip pat pastebėjau, kad Titą labai “dirgina” ir brolio verksmas (ypač, kai vakare užeina pilvuko skausmai). Titas tada arba užsiima ausis, arba, tarsi stengdamasis negirdėti to verksmo, pradeda kažką pats dainuoti, niūniuoti, bet matau, kaip vaikas pasikeičia, susierzina… Ir vakare, nors ir stengdavomės paguldyti laiku, bet Titui sunku būdavo užmigti, kai girdėdavo brolio verksmą. Nors ir miega skirtinguose kambariuose, bet nedideliame bute viskas ir taip girdisi…

Ir kuo toliau, tuo labiau supratom, kad laikas jau Titukui į darželį… ir tai jam sakydavom. Kadangi, kaip anksčiau minėjau, jis niekada per daug “nesiveržė” į darželį, tai jam tokie mūsų pasakymai gal kiek skambėdavo kaip bausmė ar gąsdinimas. Na, bet stengiausi su juo kalbėtis iš anksto, aiškinau, kad dar vieną savaitę po Velykų paatostogaujam namuose, o jau po to keliaujam į darželį. Jis kaip ir neprieštaravo tam. Laikas nuo laiko vis primindavau jam apie tai, paklausdavau, ar gerai? Vis pasitikslindavom, kiek dar dienų liko.

Taigi, nuo šio pirmadienio Titukas jau keliauja į darželį. Pirmadienio rytą buvo ašarėlių, kai reikėjo ryte važiuoti į darželį, bet… Paprašė tik, kad vakare aš jį pasiimčiau. Vėliau, kai paskambinau auklėtojai į darželį, jau viskas buvo tvarkoje, Titukas buvo linksmas, šventė grupės draugo gimtadienį. Auklėtoja padavė jam telefoną, kad pakalbėtų su manimi, tai jis visai ramiai paklausė, kaip man sekasi? ką brolis veikia? ir susitarėm vakare pasimatyti. Kai nuvažiavau vakare pasiimti, Titukas buvo linksmas ir išpasakojęs viską auklėtojoms apie broliuką .

Kitus rytus jau keliasi ir einam į darželį be jokių ašarų ir pykčių, o vakare labai prašo ir džiaugiasi, kad mama su broliuku atvažiuoja jo pasiimti. Tiesa, grupės draugams nelabai leidžia apžiūrinėti brolį, o tuo labiau liestis prie vežimėlio . Taigi, manau, kad Titukui ėjimas į darželį išeis į naudą, t.y. grąžins jį į režimą, ten jis turės daugiau veiklos, pabus laukutyje, o tuo pačiu ir nuotaika pagerės, ir vaikas bus nebe toks irzlus ir nervingas. Aš, savo ruožtu, taip pat truputį būsiu laisvesnė dieną ir gal pavyks labaiu pailsėti! Taigi mokomės, mokomės ir dar kartą mokomės gyventi keturiese!

Nors mums gimimo diena gydytojų buvo numatyta kovo 3-ioji, tačiau jau naktį į vasario 28-tą pajutau skausmus. Kitą dieną susitikome su gydytoja, apžiūrėjo ir jau norėjo, kad nakčiai likčiau ligoninėje. Bet kadangi man pati ligoninė visuomet kelia nemažą stresą, tai išsiprašiau namo ir pažadėjau iš pat ankstaus ryto prisistatyti (na, jei prireiks, ir naktį ). Nes buvo aišku, kad mažylis nori pasaulį išvysti anksčiau ir kovo 3-iosios jau tikrai nesulauksim.

Dar prieš važiuojant susitikti su gydytoja, visą situaciją (kad jau tuoj gali gimti leliukas) papasakojom Titui ir pasiūlėm jį nuvežti pas prosenelius (vyro senelius). Jis mielai sutiko, nes į ligoninę kartu važiuoti tikrai nenorėjo .

Kadangi po operacijos laikiausi tikrai puikiai, vyras neliko pas mane net pirmą naktį. Aš dar norėjau, bet seselė netgi liepė jam važiuoti namo, nes prižadėjo manim rūpintis . Tai vyras iškart išskubėjo pas Tituką. Jam apie brolio gimimą jau buvom pranešę telefonu! Vaikas reagavo džiaugsmingai ir, aišku, nekantravo, kada galės pamatyti brolį. Kadangi pirmą dieną dar negalėjau pasikelti iš lovos ir buvau „prirakinta“ prie lašelinių, tai nutarėm, kad ir Tituko dar nereikia vežtis į ligoninę.

Taigi antrąją dieną įvyko tas lemtingasis Tituko ir jo broliuko Jorio susitikimas ligoninėje! Titukui buvo labai smalsu pamatyti, pačiupinėti broliuką. Jis žiūrinėjo, glostė, bučiavo Jorį. Ir labai buvo pasiilgęs mamos! Glaudėsi prie manęs, taip pat bučiavo ir vis kartojo kaip mane myli. Dėkojo man už broliuką. Dar labiau apsidžiaugė nuo broliuko gavęs dovanų „MACK‘o fūrą“

Grįžus namo, dar truputį sunku buvau įsijausti į tą ritmą, sunku susivokti kaip reikia dabar gyventi ir derintis keturiems . Dėl to, dar buvom truputį visi tokie irzlesni (bent jau aš), išsiderinę. Neretai, jaučiau, kad nesusivaldžiusi ir pati griežčiau subaudžiu Tituką, kad jis netriukšmautų ar pan. Bet atsiprašydavau jo, jei tikrai jaučiau, kad tai labiau kaltas mano nuovargis…

Dabar jau įsivažiuojam į savą, naują mūsų šeimos gyvenimo ritmą. Stengiamės, kad mūsų dėmesio užtektų abiems vaikučiams. Titukas pirmą mėnesį neina i darželį. Kuo nepaprastai yra patenkintas . Tėtis labai stengiasi su juo užsiimti: vežasi į gamtą (ten jie kuria laužą, kepa dešreles), namuose daro valgyti, maudosi. Aš taip pat kiek galiu, stengiuosi laisvą minutę pabūti su Tituku, paskaityti knygutę ar šiaip ką smagaus nuveikti.

Broliuką Titukas labai myli, kiekvieną rytą vos nubudęs atbėga pas jį. Bučiuoja, glosto ir sako, kad myli. Visada padeda prižiūrėti broliuką: atneša, jei ko prireikia, kartu visi jį maudom. Titukui tas labai patinka. Kartais specialiai jo paprašau, kad „prižiūrėtų“ broliuką, pvz., kol aš iškepsiu blynus. Tai jam labai patinka

Jei apibendrinant, tai mes kol kas esam labai patenkinti Tituko pokyčiais. Jis „ūgtelėjo“ mūsų akyse. Pasidarė dar savarankiškesnis, dar protingesnis. Nors negražu, bet mes tikrai manėme, kad bus blogiau… Aišku, ir Titukui mes stengiamės tai parodyti, kad juo džiaugiamės tokiu, didžiuojamės ir, kad brolis jį labai myli, kad į jį dažnai žiūri ir jam šypsosi .

Kristupo (2m) ir Kasparo mamos Viltės pasakojimas:

BROLIO GIMIMAS IR PIRMOSIOS SAVAITĖS

Paskutinėm nėštumo savaitėm ėmiau jaustis taip, lyg tai gali įvykti bet kada… Svarbiausia buvo sulaukti atvyksiančios mano mamos, nes labai sopėjo širdį pagalvojus, kurgi reikėtų dėti pirmagimį ir kaip jis jaustųsi paliktas su svetimais, jei gimdymas prasidėtų anksčiau… Na, visa laimė, viskas įvyko labai laiku . Kristupui iš anksto pasakojome, kad kai atskris močiutė, mama su tėte važiuos į ligoninę parsivežti brolio, o jis pasiliks namie su močiute ir lauks mūsų grįžtančių.

Atvykus močiutei laukėme dar visą savaitę (kaip ir buvo numatyta gydytojos:)). Nors kasdien jausdavau sąrėmius, bet vis paaiškėdavo, kad čia tie „netikrieji“. Visą savaitgalį jaučiausi tokia lyg maišu trenkta, nežinojau, ko imtis, tarsi ėmė trūkti kantrybės, ir Kristupui teko mažiau mano dėmesio, jis vis daugiau laiko praleisdavo su močiute.

Sekmadienio vakarą mudu su Kristupu atsigulėm anksčiau, spėjau nusnausti, o prieš pat vidurnaktį pajutau po truputį stiprėjančius sąrėmius. Taigi apie antrą nakties teko žadinti vyrą (kuris iš pirmo karto nelabai sureagavo į mano raginimą – matyt, negalėjo patikėti, kad pagaliau prasidėjo tikrieji ženklai:)) ir savo mamą. Į ligoninę išvažiavom trečią nakties. Prieš tai dar kartą teko raminti per miegus pravirkusį Kristupą, bet paskui jis puikiai išmiegojo su močiute likusią nakties dalį. O pirmadienio rytą, pusė aštuonių, ant rankų jau turėjau Kristupo broliuką, kurį pavadinom Kasparu. Naujiena gana greitai pasiekė visus artimuosius, o Kristupo močiutė vėliau pasakojo, kad išgirdęs, jog jau gimė brolis, jis ėmė truputį siausti, mėtyti drabužius – nežinia, iš džiaugsmo, ar daugiau iš streso…

Kadangi gimdymas praėjo sklandžiai, naujagimis irgi jautėsi gerai, mus išleido neįtikėtinai greitai – mano gydytojos dėka jau tą patį vakarą buvom namie. Aš labai džiaugiausi, kad nereikės praleisti nė vienos nakties be Kristupo, maniau, kad ir jam bus ramiau su abiem tėvais namie. Tik visa bėda, kad tą patį rytą jam pasirodė sloga, vėliau dar ir kosulys prasidėjo, tad grįžę namo truputį nejaukiai pasijutom, baiminomės, kad neužkrėstų mažiuko. Na, bet liga per savaitėlę beveik praėjo, kol kas sėkmingai laikomės.

Pirmasis brolių susitikimas, sakyčiau, buvo žavus. Kristupas pirmiausia, aišku, papuolė mamai į glėbį (nors dar ir nebuvo spėjęs labai išsiilgti ir turbūt nesuvokė mano stiprių emocijų priežasties). Pamatęs automobilinėje kėdutėje parvažiavusį broliuką, gražiai nusišypsojo ir droviai susikišo į burną pirštą . Paskui gavo nuo brolio dovanų DVD apie savo mylimiausią herojų Tigrą (Mikės Pūkuotuko draugą) ir, aišku, nedelsdamas norėjo jį pasižiūrėti.

Pirmaisiais kartais pamatęs mane įeinančią į kambarį su mažyliu ant rankų, vėl taip pat gražiai šypteldavo ir smalsiai užmesdavo akį į broliuką. Vėliau tas susidomėjimas ėmė slopti (beje, jau antrą dieną). Pirmoji naktis, atrodė, bus sunki, kai vienu metu ėmė raudoti ir kažką susapnavęs nesveikuojantis Kristupas, ir atsibudęs alkanas broliukas. Tąkart mus išgelbėjo močiutė, priėmusi Kristupą į savo lovą, nors prieš tai man teko jį panešioti ir nuraminti. Paskui dar keletą naktų jiedu su močiute miegojo kartu, bet kai kosulys aprimo, Kristupas grįžo į tėvų miegamąjį. Be abejo, miegoti tenka šiek tiek susispaudus, nes paguldytas į savo lovelę Kristupas išmiega daugių daugiausia pusę nakties, paskui pabudęs ropščiasi į mūsų lovą ir tik apsikabinęs mamą (arba kartais prisiglaudęs prie tėčio) vėl užmiega, dažniausiai jau iki pat ryto. Visa laimė, kad Kasparas kol kas miega gana ramiai, tik keletą kartų per naktį pavalgo.

Dėl dėmesio padalijimo, be abejo, kyla sunkumų. Kol šalia yra močiutė, visad pasiruošusi gelbėti situaciją, išsisukam. Bet yra buvę keletas kritinių momentų, kai ir vyresniajam baisiausiai reikia mamos, lipa ant kelių, apsikabina kaklą, trinasi prie manęs ir tik taip nurimsta, o kitas alkanas jau reiškia gailų nepasitenkinimą, ir jam nepasakysi „pabūk su tėčiu“… Na, kartą taip sėdėjom su Kristupu ant kelių ir klausėmės brolio verksmo, o aš jam aiškinu, kad brolis nori valgyti, jam reikia mamos pienuko. Klausiu, ką darom, ar leidžiam broliui verkti, ar mamai vis dėlto eiti pas jį. Kristupas sutiko, kad mamai reikia paimti brolį, o jis tuomet pasitenkino tėčio draugija.

Dar porą kartų Kristupas priėjęs liepė man paguldyti Kasparą į lovelę arba vežimėlį, nes jam tuo metu labai reikėjo mamos dėmesio. Bet visa tai daro nepiktai, tiesiog bandydamas ieškoti išeities iš padėties. Laimė, kad dažniausiai galima susitarti, kad tuoj mama galės jį paimti, tik reikia truputį palaukti. Na, o kartais tenka mokytis beveik akrobatinių triukų, kaip vienu metu apkabinti abu brolius arba vieną pasisodint ant kelių, kol kitas ant rankų žinda… Kai išbandai, vėliau nebeatrodo taip jau sudėtinga .

Žinoma, nuo pat pirmos akimirkos, kai grįžusi su mažyliu iš ligoninės pamačiau Kristupą, jis pasirodė tikras dičkis ir toooks sunkus . Žiūriu dabar į savo pirmagimį ir kartais taip ilgesingai pagalvoju, kad, kaip taikliai pasakė viena mano draugė, jis jau niekada nebebus mažiukas… O užaugo jis ne tik tėvų akyse, palyginus su naujagimiu, bet jau pirmom dienom po broliuko atsiradimo pastebėjom, kad ėmė sklandžiau šnekėti, taip lyg staiga pasipylė naujų žodžių ir net žaisdamas ėmė deklamuoti savo pamėgtus, prieš tai daug kartų skaitytus eilėraščius! Mes vos ne išsižiojom, pirmąkart išgirdę V. Palčinskaitės „Kukū, pagalvėlė pūkų“ nuotrupas arba „Opa opa opapa, augo žirnis su pupa“ . Kita vertus, Kristupas ėmė truputį dažniau verkšlenti, kartais net spygauti ir kišti į burną pirštą (anksčiau to nedarydavo), o vienas iš pagrindinių žodžių pasidarė nenioji („nenoriu“). Neretai pagaunu jo liūdnoką arba tarsi savyje paskendusį žvilgsnį, kai pamato mamą vėl su broliu ant rankų… Be abejo, šiuo metu jis išgyvena nelengvą periodą. Bet užtat būna toooks laimingas, kai brolis ilgiau pamiega ir jam tenka laimė pasiausti su mama .

Štai taip bėga mūsų dienos, antra savaitė su dviem vaikais. Pačiai labiausiai rūpi, kaip seksis, kai tėtis grįš į darbą, išvažiuos močiutė ir liksiu namie viena su abiem mažiukais… Motiniškos meilės gimus antrajam tai tikrai, kaip sakė viena skaitytoja mamytė, padvigubėja. Turiu vilties, kad su laiku daugės ir įgūdžių dalinant reikiamą dėmesį dviem vaikam…

Štai tokie pirmieji mamyčių įspūdžiai, gimus mažyliams! Vis dar laukiame trečiojo mažylio ir, žinoma, ne tik įspūdžių, bet ir jau antrųjų vaikučių mamų “gudrybių” : ką daro, kai dėmesio reikalauja ir mažasis, ir didysis (Viltė jau šiek tiek aprašė)? Kaip padeda tėtė (Edita jau šiek tiek irgi aprašė)? Ar jau buvo situacijų, kai pasielgėte vienaip, o dabar – žiūrėdamos atgal – jau elgtumėtės kitaip? Ką vertingo – apie ką pačios nepagalvojote, tačiau tai būtų naudinga žinoti kitoms mamoms, kurios ateityje atsidurs tokioje situacijoje kaip jūs – galėtumėte papasakoti?

Šiandien Briuselyje – tikras pavasaris: čiulba paukštukai, saulė žeme ritinėjasi, o vaikai išsitraukė plonas striukes, nes – jau net 8 valandą ryto – buvo 9 laipsniai šilumos! Iš tiesų jaučiasi TIKRAS pavasaris. Ir štai šią, tokią saulėtą, šiltą ir pakvipusią tikru pavasariu dieną gimė projekto dalyvio Kristupo BROLIUKAS!

Šią nuostabią žinią man, vos įsijungusiai kompiuterį, pranešė mano mama. Mano mama – nors ir Lietuvoje – pirmiau už mane sužinojo ir apie mažylio gimimą ir net pamatė jo nuotraukytę, kurią man persiuntė… O aš, aš atsidariau tą nuotraukytę ir visa apsiašarojau, nes prieš akis iškilo tie laikai, kai mes su Vilte augome ant Tauro kalno, kaip švęsdavome kartu visas šventes, kai jos mama man buvo “teta”, o tėtė – “dėdė”, ir aš daugybę metų galvojau, kad mes – tikrai giminės! Iš tiesų – mūsų tėvai tiesiog labai labai geri draugai. Tokie draugai, kurių draugystė per dešimtmečius, atrodo, ne kiek ne mažėja, o įgauna naujų spalvų. Labiausiai susigraudinau pagalvojus, kad mano “dėdė” jau džiaugiasi anūkais kartu su mano mama, o aš dar puikiausiai prisimenu tą dieną, kai pirmą kartą nuėjome lankyti Viltės brolio, ir kaip aš džiaugiausi ir jai pavydėjau!

Ir vis dėlto koks didelis džiaugsmas yra, kai gali pasakyti, kad ir mūsų draugystė užaugo: nuo lėkimo rogutėmis nuo Tauro kalno ir “sekretų” darymo Santuokų rūmų parkelyje iki vaikų gimtadienių šventimo, vaikjuosčių išbandymo, ir daugybės kitų – jau visai kitos dimensijos – pokalbių. Ir tik tada, kai užsikalbėjusios užsimirštame ir imame kvatoti pagalvoju, kad laikas sustoja kaip toje mūsų abiejų turimoje SPALVOTOJE nuotraukoje rudeniniame parke: mums gal penkeri-šešeri…ir iš tiesų daugybė dalykų gyvenime nesikeičia! Ir kaip gera turėti draugų iš vaikystės. Tokių draugų, kuriuos tiesiog gali vadinti vos ne giminaičiais…

Dar kartą dideliausi sveikinimai, kalnai žibučių ir meilės kupini bučkiai!

Dabar lauksim, kol mamytė galės papasakoti ir, žinoma, pasidalinti, kur buvo Kristupas, kaip viskas jo pasaulėlyje vyko ir kaip broliai susitiko…

Primenu, kad kovo pirmą gimė projekto dalyvio Tito brolis. Vadinasi, liko sulaukti tik dar vieno! Ir, žinoma, mamyčių aprašymo, kaip Titas ir Kristupas pasitiko savo žaidimų, paslapčių ir nuostabiausių vaikystės akimirkų draugus!

Nuotrauka: “Stork Invitations” Ruthies’s Girl Designs’

Kai buvau Lietuvoje, atkeliavo nuostabi dovana – marškinėliai su užrašu austėjosblogas.lt Marškinėlių kelionės iki mūsų namų istorija tokia:

Prieš Naujus metus su manimi susisiekė jauna kompanija iš Kauno, kurios komanda pati kuria ir gamina vaikiškus drabužėlius ir aksesuarus. Drabužėliai parduodami internetu. Kadangi Lietuvoje drabužėlių gamintojų vos keletas, susidomėjau ir aš.

Taigi susirašėme, po to buvo šventės, po to mes važiavome į Italiją, o po to “paskendau” disertacijoje. Todėl labai apsidžiaugiau, kai vėl susirašėme ir netrukus atkeliavo “bandomieji” marškinėliai – dovana – visiems mūsų vaikams! Mergaitėms teko gražutėliai tamsiai rožiniai rauktomis rankovytėmis, o berniukams – žalsvi (nuotraukos tikrosios spalvos neperteikia, todėl žiūrėkite nuorodas). Vaikams nepaprastai patiko žaismingų raidžių užrašas (ypač Augustui ir Vilhelmui, nes jie juk jau puikiai perskaitė, kas parašyta!), o man patiko gražios, tikros spalvos ir tikra medvilnė. Beje, užrašą – kokį tik norite – galite susikurti ir patys!

Taigi tikiuosi toliau bendradarbiauti, nes kompanija išreiškė norą paremti mūsų konkursėlius/projektus:) Išsiunčiau vieną siūlymą, o apie rezultatus pranešiu, kai gausiu atsakymą!

P.S. Bene labiausiai noriu pagirti žmogaus, su kuriuo susirašinėjome, bendravimo būdą. Gaunu daug įvairių laiškų…tikrai įvairių Ir visada malonu bendrauti su maloniais ir mandagiais žmonėmis!

Šįryt Delfi pranešė, kad Kultūros ministerija vėl siūlo taisyti Autorių teisių įstatymą – šį kartą ketinama prie apmokestinamų laikmenų įrašyti ir USB atmintines. Apie tokių mokesčių prasmę lapkričio mėnesio susitikime su teisės studentais pasakojo LATGA-A atstovai: pasak jų, valstybė šitaip atlygina autoriams už „legalų piratavimą“ – laikmenose daromas legaliai (!) įsigytų kūrinių kopijas asmeninėms reikmėms (!!).

Tebūnie. Tarkime, kad toks mokestis yra pagrįstas pagal kai kurių autorių teisių organizacijų intelektinės nuosavybės sampratą. Tačiau jis visiškai beprasmis praktiškai. Jei norime būti sąžiningi (juk negalime būti sąžiningi tik su autoriais), pirmiausiai turime tiksliai žinoti, kokią dalį USB atmintinėse rašomo turinio sudaro asmeniniai vartotojų sukuriami duomenys, o kokią – „sertifikuotų“ autorių kūrinių kopijos.

Antra, prieš įvedant tokį mokestį visuomenė ir politikai turėtų pasidomėti, kiek ir kam buvo sumokėta iš kelis metus renkamų mokesčių už CD, DVD ir kitas laikmenas. Šie skaičiai ir ypatingai pačių autorių liudijimai (kiek, pavyzdžiui, iš tuščių CD/DVD prekybos uždirbo populiariausi muzikos atlikėjai, TV laidų redakcijos, kiti kūrėjai) padėtų suprasti, ar toks mokestis yra bent kiek prasmingas. Jei net muzikos įrašų pardavimai koncertuojančioms grupėms yra labai nedidelis pajamų šaltinis (Metallica iš koncertų uždirba 22,8 milijonus dolerių, o iš visų parduotų įrašų – 1,6 mln.), tai kokia suma atitenka iš tuščių laikmenų? Kaip atrodytų laiškas „Miela Lady Gaga, kaip laikaisi? Štai mes siunčiame tau 11 lietuviškų centų, gautų iš prekybos tuščiomis laikmenomis 2009 metais, perlaidą. Pasitikrink, ar gavai. Nepyk, kad nelabai daug, bet kitais metais gal jau bus kokių 13 centų, nes imsime mokestį ir už USB atmintines. Iki!“?

Mokestis autoriams už tuščias laikmenas yra per mažas, kad po surinkimo, administravimo ir apskaitos kaštų liktų bent kiek apčiuopiama suma autoriams. Tačiau Lietuvos įmonėms, prekiaujančioms kompiuterine įranga, jis yra labai žalingas. Technologinių produktų pirkėjams prieinamos visos parduotuvės internete, kur jie nuolat gali lyginti kainas ir įsigyti prekes pigiau iš užsienio. 3-6% mokestis nepaskalsins autorių duonos, bet sugriaus vietos IT prekybos verslą (jei dar liko ką po pernai metų griauti). Jei pabrangs USB atmintinės, kas sukliudys žmonėms jas pirkti užsienyje, kad ir iš tos pačios DealExtreme? Jos pakankamai pigios, kad nebūtų apmokestinamos muitais, tad skirtumas gali susidaryti pakankamas visiškai nepirkti jų Lietuvoje. Kam nuo to bus geriau?

Beje, stebėdamas pastarojo meto autorines „iniciatyvas“, brukamas įstatymų leidėjams, pastebėjau kryptingą „nutekamajį vamzdį“ Kultūros ministerijoje. Kažkas ten labai uoliai ir periodiškai siūlo vis žalingesnes ir žalingesnes įstatymų pataisas. Visuomenei būtų sveika pasidomėti, kas yra šių kūrinių autorius ir kokie yra jo/jų interesai. Nes jie nesutampa net su pačių autorių interesais, nekalbant jau apie verslą ir visuomenę.