Geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje
projektas
GESTŲ KALBOS PROJEKTAS. VII dalis.
Jul 27th
Šįkart Asta primena tris svarbias taisykles, kurios tinka ne tik mokantis gestų: 1) vaikai nedaro to, ko nenori; 2) kontekste vaikui daug lengviau atsiskleisti (ikimokyklinio amžiaus vaikas daug geriau supras, kas tas dramblys, jei keliausite drauge į zoologijos sodą!) ir 3) dirbant su vaikais bene svarbiausia yra kantrybė! Man smagu skaityti, kaip, mokantis gestų, galioja tos pačios taisyklės kaip ir mokantis…bet ko kito!
Taip pat norėjau Astai pasakyti, kad Gertrūda rodo “karšta” taip, kaip, anot Gabrieliaus (kuris gali susikalbėti su kurčiaisiais), šį ženklą rodo kurtieji! Ji užsidengia delniuku (išskėstais pirštukais) burną (ne visai kaip šiame paveikslėlyje, tačiau labai panašiai) ir sako: “kašta” 
Įdomu, ar ne?
Pamokos jau baigtos. Tėveliai džiaugiasi rezultatais, mokytoja vaikučių pasiekimais. Skaitytojams liko parašyti du rašinėlius apie paskutines Kūdikio kalbos pamokas.
Noriu informuoti, kad šiuo metu mokausi atsisakyti priklausomybės nuo kompiuterio, nes senasis kietasis diskas nusinešė ne tik galimybę akimirksniu sužinoti reikiamą informaciją, bet ir rašinį apie septintąją pamoką bei bandymus be konkurencijos laimėti organizuojamą konkursą. Taigi, „į pasaulį“ grįšiu dar visai negreitai, o dabar džiaugiuosi vasara ir savo šeima, bei kuriu įvairiausius ateities planus. Bet jau nukrypau nuo moksliukų.
Prieš paskutinę pamoką mokėmės pažinti metų laikus, na, ne metų laikus, labiau oro sąlygas ir gamtos reiškinius. Pamokai savo pievą su sūpynėmis ir padūkusiu šuniuku dar kartą pasiūlė Luko tėveliai. Ir kokie dabar mokslai galvoje, kai vaikai visur ropinėja, bėginėja. Ogi patys tikriausi! Ši pamoka buvo būtent tokia, kokią aš bent kartą norėjau padaryti – kai nereikia vaikam rodyti paveikslėlių, kai imi už rankos ir vedi mažylį pauostyti gėlytės, vabalėlio ar žolės stiebo. Juolab, kad ir tema tokia.
Skaitydama apie kitų instruktorių rengiamas pamokas zoologijos soduose vis galvodavau: kaip sudėtinga, vaikai pabėga, tėvai iš paskos; vaikai nenori stebėti gyvūno, tėvai negali girdėti apie ką kalbu ir t.t., ir pan. Ir tyliai svajojau nors kartą pabandyti padaryti tokią pamoką – visiškai laisvą, be klasių, be paruošto plano. Ir ką jūs manot – viskas pavyko puikiai.
Būtent – visiškai laisvai. Tėvai džiaugėsi gauta galimybe pažiūrėti, kaip realiame gyvenime aš naudoju gestų kalbą. Vieniems tai buvo natūralu ir įprasta, kiti vis dar bandė pasakoti: tai „jų rankos užimtos“, tai gesto nežino. Vaikai daug labiau domėjosi mano parodytais naujais gestais, nei mokykloje (man ir pačiai įdomiau rodyti debesis ne pieštus, o tikrus). O ir žodyno mokymasis vyko daug paprasčiau – tėvai iškart pakartoja ir nuolat naudoja naujus gestus, nes aplinkt begalė metodinės medžiagos.
Turbūt šitaip ramiai ir būtume pabaigę pamoką, jei nebūčiai pradėjusi pasakoti apie konkursą puslapyje facebook.com, kuriame tėveliai fiksuoja ir giriasi savo vaikučių rodomais gestais. Luko tėtis ir Karolinos mama griebė telefonus ir bandė nufotografuoti mažylius. Vaikai, žinoma, net nesiruošė daryti tėvams šou. Kaip kasė smėlį, taip ir liko sėdėti su žaislais. Čia tėvams teko priminti kelis faktus. Pirma – vaikai nerodo (kaip ir nesako) ko nenori rodyti (ir jiems visiškai nerūpi Karolinos mamos maldavimas parodyti LEMPĄ). Antra – kontekstas. Parodę vaikučiui šviestuvą lengviau prikalbinsite jį parodyti gestą. O trečia – kantrybė. Juk dažnai tenka girdėti, kad vaikas moja VISO GERO, kai jau durys buvo užvertos ir svečiai išėję. Taigi, šiuos patarimus siūlau prisiminti ir tiems, kurie dar ruošiasi dalyvauti konkurse.
Na, atkuriamasis priešpaskutinės pamokos rašinėlis išėjo gerokai trumpesnis ir ne toks išsamus, kaip pirmą kartą, bet ir prapuolusius laiškus stengiamės parašyti kuo greičiau, nors nebe taip plačiai. Pabaigai noriu pakviesti visus skaitytojus dalyvauti Kūdikio kalbos surengtame konkurse. Primenu, kad dalyvauti gali visi, nes visi vaikučiai rodo gestus, nors Jūs jų to tikslingai ir nemokėte. Ar ne?
Nuotrauka: Valerie Everett “Learn Sign Language at the Playground”
(No Ratings Yet)
Loading ...PROJEKTAS. Kalbos raida. 7 dalis.
Jul 27th
Praeitą mėnesį kaip tik rašiau, kad dar nė vienas iš mūsų šnekoriukų nepradėjo laisvai kalbėti, o štai šį mėnesį….a) abi mamos atsiuntė aprašymus šiek tiek vėliau ir b) abi laiške man parašė, kad jau sunku užrašinėti, nes ir Vincentas, ir Emilija, galima registruoti, jau pradėjo kalbėti sakiniais. Juokingiausia, kad aš pati parašiau tą patį – kad norėčiau registruoti žmoniško kalbėjimo pradžią Na, Vincentas su Gertrūda gimę tą patį mėnesį (tik Vincentas pradžioje, o Gertrūda – pabaigoje), ir jiems jau kaip ir dera pradėti kalbėti (juk sakoma, kad dažniausiai lūžis įvyksta apie antrąjį gimtadienį), o štai Emilijai iki antrojo gimtadienio dar likę beveik trys mėnesiai! Ankstyva mergina, spartuolė!
Gertrūdai, manau, lūžis įvyko, nes atvykome į Lietuvą! Prancūziškų žodelių ji nepamiršo ir vis dar įterpia į kalbą, tačiau dabar be jokių abejonių pirmauja lietuvių kalba! Taigi aš vis dar esu nesupratusi: kaip taip atsitinka, kad lietuvių šeimoje, gyvenančių svetur, vaikui dominuojančia kalba tampa ne lietuvių?!?! Mistika! Mat mūsų abi mergaitės pradėjo kalbėti Belgijoje ir abiejų pirmoji kalba be jokių abejonių yra lietuvių.
Ir dar. Šiame projekte taip jau atsitiko, kad visų vaikų kalbos raida buvo labai panaši. Nebuvo tokių kaip mūsų Vilhelmas, kuris jau 15 mėnesių kalbėjo sakiniais ir nebuvo tokių kaip mūsų Morta, kuri nekalbėjo iki 2.5 metų 
Žodžiu, vidutiniškai įdomu Dabar su mamomis sutarėme, kad kitas aprašas bus rudenį, rugsėjo pradžioje: seksime, kuriam vaikui pirmam visiškai nebereikės vertėjauti, o kuris galbūt nuspręs, kad susikalbu, vadinasi, to ir užtenka
O aš iš karto verbuoju tris naujus vaikiukus: jeigu jūsų vaikutis gimė vasarą ir norėtumėte sekti jo kalbos raidą (bei pasidalinti įspūdžiais), rašykite! Naujajame projekte sektumėme vaikučius nuo pirmųjų garsų iki pirmųjų žodžių ir iki pat kalbėjimo pradžios. Būtų labai įdomu, jei būtų vaikučių įvairovė: vienas iš Lietuvos, kitas – iš dvikalbės (trikalbės ) aplinkos, o gal atsiras ir toks, kurį tėvai mokys ir ženklų kalbos?. Žodžiu, kuo įvairiau, tuo įdomiau!
O dabar – prasilaužusių ataskaita
VINCENTAS (24 mėnesiai)
Jau nebesitikėjom, bet… šis mėnuo- kartojimų mėnuo. Kaip niekada noriai kartoja kitų pasakytus žodžius, o seniau nei už ką nepakartodavo jokio žodelyčio. Tad, taip bekartodamas, šio mėnesio gale jau sakydavo, rodos, visus žodžius. Tik ir toliau labai daug kalba galūnėmis, bet mes jau puikiai jį suprantam, tad mums atrodo, kad jis jau šneka VISKĄ. Prasidėjo ir gan ilgi sakinukai- po 5-6 žodžius. Kai nuvažiavom pas senelius, tai jie labai labai nustebo pamatę, kad Vincentas toooks šnekutis pasidaręs ir jie puikiausiai su juo susišnekėjo, o seniau vis prašydavo vertėjauti
Dabar jau apie 3 savaites tęsiasi klausinėjimo etapas. Pagrindiniai klausimai: “Kas sia?”(Kas čia?), “Ką dajej?”(Ką darai?), “Ką tuji?(Ką turi?),… Ir visada pakartoja mūsų atsakymą. O jeigu mes jo paklausiame “Ką darai/darei?”, tai irgi visada gražiausiai papasakoja ką daro/darė pvz “kva kva piesiau”(varlę piešiau), “utioju dediu”(konstruktorių dėlioju),….
1. “uodias”- uodas,
2. “siubytė”- sriubytė,
3. “kibatei” arba “kibasiai”- šaltibarščiai,
4. “Aaatas”- Vincentas,
5. “Pyna” arba “Pija”- Polina,
6. “Ooota”- Morta,
7. “Tiūūūdė”- Gertrūda,
8. “beisėsi”- baigėsi,
9. “otikis”- mokytis,
10. “otikos”- mokausi,
11. “abas ytas”- labas rytas,
12. “mama, neguk an manęs”- mama, negulk ant manęs (kai jis šukavo mane, o aš padėjau galvą jam ant kojų)
13. “pajeis”- praleisk,
14. “šia MANOOO”- čia mano,
15. “zinei, Myjė pagavo odią”- žinai, Miglė pagavo uodą,
16. “Syyyja”- Krislyna,
17. “Seeetas” arba “Siaaatas”- Vincentas,
18. “Tiukas”- Vincentukas,
19. “didedeeedes”- dinozauras,
20. “dozėjis”- buldozeris,
21. “kamaniukas”- kamuoliukas,
22. “taktujus”- traktorius ( o nebe “ta-tūūūū”),
23. “į akatę”- į sveikatą (kai kas čiaudo),
24. “tetė atiu pa-akė”- tėtė ačiū pasakė,
25. “myyy-u tetę, myyy-u mamą, myyy-u Bytą”- myliu tėtę, myliu mamą, myliu Benediktą,
26. “osiu pas Piną” arba “osiu pas Piją”- važiuosiu pas Poliną,
27. “osiu pas čiutę, osiu pas niejį”- važiuosiu pas močiutę, važiuosiu pas senelį,
28. “Bedytas”- kartais taip pavyksta pavadinti Benediktą (vietoj “Byyyto”),
29. “as aaakas”- aš alkanas,
30. “keeekis jau”- kelkis jau,
31. “yto tetė”, “yto mama”- krikšto tėtė, krikšto mama,
32. “kytė”- barankytė,
33. “diutiutiukai”- degtukai,
34. “vavau kito”- žaislinis šuo nukrito,
35. “liliotė”- liniuotė,
36. “atiukas”- kvadratukas,
37. “bejis”- kubelis,
38. “jėkia paut kytes”- reikia plauti rankytes,
39. “ėnam pato”- einam paimti pašto,
40. “ooos onai”- oro balionai,
41. “apajis”- sraigtasparnis,
42. “nesiam”- nešam,
43. “tyk ten”- statyk ten,
44. “as abei myyy-u mamo mamąąą maaa aa maaa anooo”- dainuoja dainą “aš labai myliu savo mamą, tau mano šypsena, ašaros mano,…”
45. “utiojus”- konstruktorius,
46. “kabajys”- kambarys,
47. “tiuvė”- virtuvė,
48. “ziūūūji”- žiūri,
49. “ką dajej???”- ką darai???
50. “Byto otas vejis”- Benedikto drožtas laivelis,
51. “abajas”- vabalas,
52. “digo ektaaa”- dingo elektra,
53. “as kijuosiu”- aš klijuosiu,
54. “mama, pajeisk mane”- mama, paleisk mane,
55. “pjajeisk mane”- praleisk mane,
56. “mama/tete atek, noju styyykt”- mama/tėte ateik pas mane, noriu šokinėt (turim laikyti už rankų, o jis šokinėja ant sofos. Dabar tai jo smagiausia atrakcija)
57. “diuok idiukus”- duok lipdukus,
58. “diu akajej”- du auskarai,
59. “Seeetas gzei nioooja”- Vincentas gražiai dainuoja,
60. “otikas”- motociklas,
61. “tetei kauda kytę”- tėtei skauda rankytę (nusprendė apžiūrinėdamas žaizdą),
62. “pu-gasiu mama”- pagausiu mamą,
63. “Siaaatas mėta diojus”- Vincentas mėgsta pomidorus,
64. “kėėėjau”- atsikėliau,
65. “Seeetas noji ėti teku teku”- Vincentas nori eiti praustis,
66. “zėėėbas”- zebras,
67. “pu-kas”- pusbroliukas,
68. “ėti kai aga zajas mojukas”- eiti per perėją, kai dega žalias žmogeliukas.
EMILIJA (20.5 mėn)
Prasidėjo atostogos, išvažiavom į Lietuvą – ir baigėsi reguliarus
naujų Emilijos žodžių fiksavimas. Atrodo, kad pradėjus bendrauti su
daugiau žmonių Emilijai liežuvis tarsi atsirišo – plepa nesustodama.
Daugiausiai kalba 3-4 žodžių sakinukais, dažnai jungdama ir sakinius
gali papasakot visą istoriją. Pavyzdžiui, nuolat visiems pasakoja, kad
“Emė bubo liūlo. Posėsi. Tėtė posėsi liūlo. Kasė mėlį. Posėsi papapį,
kolią” (Emė buvo prie jūros. Prausėsi. Tėtė prausėsi jūroj. Kasė
smėlį. Prausėsi pažastį, koją ) Dar jai labai patinka istorija, kad
“Maliliukė gagala papypoj. Tuli leliuką. Maliliukė myli Emę. Dega
žiakė” (Marijukė gyvena bažnyčioj. Turi leliuką. Marijukė myli Emę.
Dega žvakės.)
Smagiausia, kad ji pati kuria tokias “istorijas” iš visko, ką mato
aplinkui, taigi kalbėtis su Emilija darosi vis smagiau ir smagiau.
Vis dažniau Emilytė teisingai vartoja veiksmažodžių formas, net ir
būtąjį laiką, nors čia gal labiau klausymosi ir nuolatinio visko
kartojimo rezultatas. O kartoja viską – nuo paprastų iki
sudėtingiausių žodžių (pavyzdžiui, “makalialiai” – chemikalai, taip
vadina visus neaiškius butelius su skysčiu ir mamos kosmetiką )
Anksčiau, jei ko nors nenorėdavo, tiesiog sakydavo, “ne ne”. Dabar jau
pasipila visa tirada “ne ne ne, nenioliu. ne ne, mama nemiegok. Ne ne,
Mikė neima, Emė kakalėli” (Ne ne, Smiltė neima, Emės kastuvėlis )
Aš suprantu beveik viską, ką Emilija šneka, kitiems, aišku, sunkiau
Todėl dažnai dirbu “vertėja”, nes Emilytė kartoja tą patį žodį tol,
kol kas nors pakartoja jį teisingai – tuomet jai ramu, kad yra
teisingai suprasta
Atostogų proga – toks trumpas aprašymas. Apibendrinant, Emilija kalba
nesustodama, viskuo domisi ir protingėja, atrodo, kiekvieną akimirką
O mano širdis džiaugiasi
Gerų visiems atostogų!
P.S. Nuotrauka vienintelė, kurią radau po ranka šiuo metu liūdna,
bet gi visko pasitaiko čia per mamos sesės vestuves, kai miegelis jau
lenkė prie žemės, ir viskas buvo blogai
GERTRŪDA (23mėn)
Aš pagalvojau, kad šį mėnesį jau fiksuočiau kaip Gertrūdos pradėjimo kalbėti mėnesį. Žinoma, tobulėti dar galima labai daug , tačiau mergina jau kalba sakinukais, beveik visus žodelius pasako, galima susikalbėti. Didžiausias lūžis vis dėlto įvyko vos ne pirmąją savaitę atvykus į Lietuvą (birželio gale): matyt, mergina pajuto, kad čia VISI kalba lietuviškai! Na, ir prasidėjo… Juokingiausia, kad Gertrūdėlė irgi visų klausia: kas čia? Atrodo, kad ji visą supantį pasaulį “katalogizuoja” – tarsi tuoj vėl visi prakalbs prancūziškai, ir jai reikia turėti pakankamą lietuviškų žodžių žodyno bagažą Ir juokingiausia yra ne pats klausimas, o Gertrūdėlės reakcija į atsakymą, ji VISADA sako: aaaaaaaaaaa Dažnai perklausia: kas čia? Voverė. Ovejė? Taip. Aaaaaaa.
Vilhelmas vieną dieną sako: Kai Gertrūda buvo kūdikėlis, tai buvo labai miela, o dabar, kai pradėjo kalbėti, tai TOKIA juokinga, kad visą laiką aš juokiuosi!
Man smagiausia stebėti, kaip Gertrūda bendrauja su broliais/sese. Pavyzdžiui, pasiėmė Vilhelmo batus, apsiavė ir sako: Mano batai. Vilhelmas rodo į jos batus ir klausia: O kieno čia batai? Gertrūda nesutrikusi atsako: Ijaus Žodžiu, mergina ir humoro jausmą beturinti!
MANO – pats mylimiausias žodis. Čia tikriausiai todėl, kad yra jauniausia iš keturių. Pavyzdžiui, paima kito žmogaus daiktą (kuris tikrai ne jos) ir sako: MANO! Mūsiškiai vaikai raitosi iš juoko, mat žino, kad po akimirkos ji tą daiktą padės, ir viskas, tačiau kitiems vaikams toks jos griežtas pasakymas (nes tonas tai ojojoi koks griežtas!) sukelia nerimo bangą
Gaila, kad aprašant neįmanoma perteikti intonacijų. Gertrūda jų turi devynias galybes. Du žodžiai turi tokią intonaciją, kuri verčia iš koto: “ne” ir “prašau”. Getrūdos “ne” dažniausiai yra abejingų abejingiausiu tonu ir vos ne su atodūsiu (kokie jūs nenuovokūs!) ištariamas žodis. Iš tiesų jis visiems – ir broliams, ir suaugusiems – sukelia didžiausią juoką. Dar dažniausiai tai yra palydima nubraukiančiu plaukus nuo akių (nors jų ten ir nebūna) mostu arba užverčiant akis. Žodžiu, vyresnėlių pamokos įvertinamos dešimtuku! Apsivertus situacijai – kai mes sakome “ne” – Gertrūda pakreipia galvelę, suraukia noselę ir pačiu maldaujantiškiausiu tonu sako: “čiauuuuuu” (prašau). Jeigu nesi supratingas ir vis dėlto lieki prie savo “ne”, tai gauni kaip kirviu nukirstą ir griežtu žvilgsniu palydėtą “čiau”. O jei ir tada nesusimyli, tai Gertrūda išdidžiai taria: Niu niu niu, mama, niu niu niu. Ir pakėlusi galvą išeina.
Gertrūda siaubingai nemėgsta maudytis. Pirmą kartą telkinyje išsimaudė, kai atostogavome pas šešurą Anykščiuose. Negalėjome patikėti savo akimis! Dabar – nors duše/vonioje vis dar klykia – į vandens telkinį bėga taip, kad vos sulaikome! Kadangi pirmą kartą maudėsi upėje, tai dabar visi telkiniai yra “pupė”, o maudytis – “pupu”. Kodėl? Neklauskite.
Dar nepaprastai smagu, kad Gertrūdos žodyne atsirado giminaičių ir draugų vardai. Kol nebuvo jų mačiusi, tai ir nereikėjo įvardinti (nors nuotraukas vis žiūrėdavome ir apie juos kalbėdavome). Dabar gi yra ir:
baba
bočius
Liulė (Julė)
Autėja (Austėja) Beje, su Austėja buvo juokas: kai suprato, kad Austėja yra Austėja, jai, matyt, dar susijungė tai, kad ir mane daug kas šaukia Austėja. Vadinasi, suaugęs=Austėja. Tai buvo etapas, kai visus šaukė Austėja
Nionas (Jonas)
Deina (Medeina)
Ejus (Elius)
Senis (senelis )
Ezė (Elzė)
Nigė (Miglė)
Gutė (Gustė)
Nina (Lina)
ir pan. Smagu
Kaip matote, Gertrūdos žodžiai nėra tobulai aiškūs visiems, kurie juos išgirsta. Tačiau logiškai išmąstyti galima beveik viską. Aš dažniausiai kaip kokia papūga viską kartoju taisyklingai (na, juk yra sakoma, kad vaiko negalima taisyti, tačiau reikia pakartoti taisyklinga kalba, ir vaikas taip geriausiai mokosi). Ir štai kartą taip sėdžiu ir kartoju viską, ką pasako Gertrūda. O Gertrūda tuo metu kalbėjosi su mano sese. Tai mano sesė ir sako: tu manai, kad aš durna, kad man vertėjauji, ar ko čia viską kartoji??? Vadinasi, nors ir ne visiems, tačiau susikalbėti ir suprasti Gertrūdą jau galima ne tik man!
Nuotrauka: “In Every Language” LivingOS
(No Ratings Yet) Loading ...PROJEKTAS: Laukiam (sulaukėm) antragimio. V dalis.
Jul 26th
Vasara – atostogų metas. Ypač tokia karšta vasara kaip šioji. Nenuostabu, kad ir mūsų projekto dalyviai atostogauja. Kaip visada, mamyčių aprašymų laukiau 15 mėnesio dieną, tačiau ne visų sulaukiau laiku. Kaip visada – užtruko ir tai, kol viską susidėliojau ir įdėjau į tinklaraštį. Pastebėjau, kad būtent apie 10 dienų ir užtrunka tas procesas Skaitydama šio mėnesio pasakojimus pagalvojau, kad mamos, skaitančios šį projektą (o statistika rodo, kad tokių yra tikrai nemažai!) turėtų atsipalaiduoti: nuoširdūs mamų pasakojimai liudija, kad dažniausiai vis dėlto sunku išvengti vyresnėlio nukarūnavimo skausmo, kad dažnai yra skaudu ir svyra rankos, tačiau…yra ir nepaprastai gera! Pavyzdžiui, aš svaigau skaitydama apie Tito dėmesį ir meilę broliukui…grožių grožis!
Projekto mamos pirmieji įspūdžiai.
Mama Viltė: Kristupui 2 m. 4 mėn., Kasparui 4 mėn.
Ketvirtas mėnuo, palyginti su ankstesniuoju, buvo šiek tiek ramesnis. Dabar broliai neretai netgi susiderina pietų miego laiką, o tai man teikia tikrą atgaivą. Kristupas pabaigė lankyti lopšelį (rudenį jau eis į darželį), tad dabar truputį trinamės namie, neva atostogaujam. Maniau, pagailėsiu vaiko, pasilaikysiu jį vasarą namie, nes į lopšiuką vis dar eidavo truputį nelaimingas, bet iš tiesų tai pasidarė sunkiau jį kuo nors sudominti ar užimti: ką pasiūlai, beveik į viską atsakoma „nenioju“. Namie daug siautėja, lipa visur, kur pasiekia (o pasiekia jau beveik viską!), kai nukeliu, klykteli protesto vardan ir paskui apsisukęs vėl ten pat ropščiasi. Neretai dar tai darydamas žiūri gudriai į akis ir šypsosi, lyg tikrindamas, ar mama pasirašys žaidimui su juo. Žodžiu, akivaizdžiai reikalauja dėmesio. Nes dažnai ką nors iškrečia būtent tuo momentu, kai aš ant rankų laikau Kasparą, tada žino, jog mama negalės operatyviai sureaguoti… Užtat viešumoj, kur daugiau žmonių, būna visiška priešingybė tam naminiam „monstriukui“. Į žaidimų aikštelę tenka vestis gudrumu arba tiesiog nusistumti iki jos vežimėliu. Jeigu ten žaidžia daugiau vaikų (o vasarą paprastai jų kasdien būna), Kristupas stebi jų žaidimus iš tolo, dažnai susidomėjęs, nusijuokia ar nusišypso ką nors įdomaus pamatęs, bet pats prie nepažįstamų vaikų neina. Į smėlio dėžę sėdasi tik tada, kai visa aikštelė lieka tuščia… Lipa tik ant tų karstyklių, kur nėra kitų vaikų. Žodžiu, pasidarė toks atsiskyrėlis, net liūdna žiūrėti. O lopšely, kaip sakė auklėtojos, jau buvo pradėjęs žaisti su kitais vaikais, net ir pats iniciatyvos imdavosi.
Ką mėgsta Kristupas šiuo metu, tai visur lipti, dūkti („dūkauti“ su tėte arba mama, kaip sako jis pats) ir skaityti knygeles – ir eilėraščius, ir visokias istorijas, kurias išklauso iki galo ir dar kartą prašo . Taigi kai jau labai įsidūksta, nuraminti pavyksta paprastai tik pasiūlius ką nors paskaityti.
Beje, abu su vyru pastebėjom, kad neseniai Kristupas liovėsi zyzti, sumažėjo irzlumas (dabar vėl dažniau užsisvajoja), ir apsižiūrėjom, kad jis ūgtelėjo gal 2-3 cm nuo pavasario. Spėjam, kad ankstesnės blogos nuotaikos galėjo būti susijusios su augimu.
Brolį vis dar daugiausia ignoruoja, bet nebekliudo. Tik nelabai mėgsta per arti prisileisti, net bučkio niekad nebeduoda, o jei bandau jį brolio rankute paglostyti ar kitaip paliesti, dažniausiai mojuoja, atseit nelįsk. Isterijos iš pavydo praktiškai liovėsi, į Kasparo verksmą nebereaguoja kaip anksčiau, tiesa, jeigu jaučia, kad aš jau tuoj eisiu mažojo paimti, pvz., maitinti, tai ima kaip katinukas trintis prie manęs ir kabinasi ant kaklo. Ir gaila savo vyresnėlio būna, ir erzina kartais, nes nešioti jį tikrai sunku, o prašosi ant rankų kaip mažuliukas…
Tiesa, paskutinėm dienom jau porą kartų pasidžiaugiau, kad pradėjo smalsiau stebėti, kaip aš su Kasparu žaidžiu, jį kalbinu: Kristupas įsitaisęs šalia ant lovos pats juokiasi, kai brolis sukrykščia ar paima į rankutę kokį nors žaisliuką, o paskui pameta. Dar kartais patraukia už virvutės grojantį minkštą žaisliuką ir paguldo prie brolio – atseit jam paduoda. Arba sustato savo mašinėles ant brolio žaidimų kilimėlio, o Kasparas paskui stebi išsižiojęs, kaip Kristupas su jom aplink važinėja. Ir vis žiūri į savo didįjį brolį kaip į tikrą herojų – ką tas bedarytų, net kai mėto žaislus, mažasis ima ir susijuokia (tėvų manymu, visai ne vietoj, bet taip prajuokina ir mus).
Belieka laukti, kada tas „herojus“ atsilieps į jam taip broliuko rodomą dėmesį…
Mama Edita:
Mažajam mūsų Joriui jau keturi su puse mėnesiuko! Sparčiai augam ir atrodom kaip pusės metukų. Labai jau linksmas mūsų mažylis, vos tik pakalbintas padovanoja neapsakomo grožio šypseną. Dėl šios priežasties daugelis jį jau vadina “šypsenėle”. Labiausiai, aišku, šypsosi mums, ypač broliui Titukui. Vos tik šis prieina, Joris negali atitraukti akių ir seka žvilgsniu kiekvieną Tituko žingsnį. Ir džiugina tai, kad Titukas prie broliuko prieina dažnai, labai noriai ir niekieno neverčiamas. Jį kalbina, juokina, ramina, “pasimaivo” įvairiai prieš jį, o tada Joris kvatojasi balsu.
Kaip ir anksčiau minėjau, Titukas labai jaučia atsakomybę už mažąjį broliuką. Jis stebi, kad brolis neįsikištų į burnytę neleistinų daiktų (pvz., jo žaislų). Kad ir būnam abu tam pačiam kambaryje, bet Titukas visada su didžiausiu nerimu mane įspėja, kad brolis jau apsivertė ant pilvo ir jau yra netoli lovos krašto arba jau yra ant savo žaidimų kilimėlio krašto ir tuoj nusiris ant plikos žemės. Aišku, aš visada padėkoju Titukui, kad jis toks pastabus ir man viską pasako. Taip pat visada kviečia mane, kai brolis ir savo lovytėje apsisuka ar apsiverčia ant pilvuko ir su galvyte remiasi į lovos kraštus ar įkiša kojytę į tarpelį. Žodžiu, turiu super pagalbininką! Ir aišku visada reaguoju į Tituko kvietimus (nors kartais jie ir „be reikalo“, ta prasme, kad broliui ten nieko tokio ir nenutikę) ir visada jį pagiriu, kad jis mano šaunuolis, kad tas noras ir entuziazmas rūpintis broliu nepraeitų.
Jis pats jau suvokia, kad brolio negalima palikti vieno, jei pvz., jis guli ant lovos. Todėl, jei aš būnu su Joriu ant lovos, o Titukas nori, kad aš nueičiau pažiūrėti, pvz., ką jis pastatė iš kaladėlių, ar kažką jam paduočiau, tai pats man atėjęs sako: – „Aš, mama, pasaugosiu brolį, o tu nueik ir……“.
Vieną dieną pas mus atvyko dvi mano draugės su savo vaikais. Tai Titukas su draugės berniuku (9 metų) žaidė balkone ir pas juos atropojo to berniuko sesė (10 mėn.). Ji pradėjo imti mašinytes ir kt. jų daiktus ir kištis į burnytę. Tai mano Titukas iškart sako: – „Laurynai, tu žiūrėk tą savo sesę! Žiūrėk, ką ji į burną įsikišo!“. Buvau patenkinta, kad mano vaikas toks atsakingas!
Aš Titukui taip pat stengiuosi leisti viską daryti su broliu, ką jis paprašo. Labai patinka palaikyti brolį pakėlus. Žinoma, aš pati iš nugaros prilaikau Jorį, nors Titukui sakau, kad tik padedu jam prilaikyti brolio galvytę. Titukas labai noriai maudo broliuką (aišku su mano priežiūra). Leidžiu jam su kempine plauti kojytes, rankytes ir netgi galvytę.
O šiandien manęs paprašė, kad paguldyčiau jam broliuką ant pilvo, mat jis dar niekad taip brolio nelaikęs. Aišku aš Joriuką paguldžiau Titukui ant pilvo, o pati sėdėjau šalia ir prilaikiau. Titukas gulėjo patenkintas, kad brolis pas jį ant pilvo kaip pas tėtį guli. Po to, kai Joris matyt jau pavargo galvytę iškėlęs laikyti, jis prisiglaudė prie Tituko. O Titukas glostė ir bučiavo galvytę. „Miriau“ iš laimės šalia sėdėdama ir gailėjausi, kad rankose neturiu kameros.
Titukui nuo liepos 1d. prasidėjo atostogos darželyje, kurios tęsis iki pat rugsėjo! Tai dienas leidžiame trise, tėtis tik vakarais grįžta. Stengiuosi ir Titukui skirti savo laiko bei dėmesio kiek galiu, gal ne visada tiek kiek jis norėtų. Tai kartais dar būna tokių pykimų, bet ne tų baisių pykčio priepuolių. Aš jam dabar, kai tik jis dėl kažko užpyksta, sakau kaip reikia išvyti ožiukus, ko jie labiausiai bijo?! Ogi šypsenos ir vaikučių juoko! Tas beveik visada suveikia ir Titukas neišlaikęs pradeda šypsotis ir juoktis!
Tiesa, savaitę buvome pas mano mamą. Tai Titukui buvo daugiau veiklos, nes dienas leidome sode, kur jo smėlis, baseinas ir neriboti lakstymo plotai.
Taip pat planuojame mėnesio pabaigoje vykti prie jūros. Savaitgalį pabūsime visa šeima, o po to viena liksiu savaitei su vaikučiais. Nerimauju kaip pavyks vienai susitvarkyti, bet kai prisimenu kokį turiu šaunų pagalbininką - nerimo mažiau. Gerų atostogų mamytėms ir gerų santykių tarp vaikučių!
Mama Vilma:
2010 07 13
Karšta… karšta karšta kur dairais, ilgas pasakas mažiesiems seka mamos visą dieną… Taip galėčiau apibūdinti mūsų ilgas atostogas pamaryje. Būti lauke per karščius su mažuoju man sudėtinga, tad Ieva mirksta kieme baseine ir visą dieną klausosi žodžio “KAI”. Važiuosime prie jūros, KAI…
Į pliažą su Jonu Bernardu nenoriu važiuoti nei ryte, nei dieną. Tik vakarop, kai jau atvėsta bent iki 27-28 laipsnių šilumos (prie jūros dėl vėjuko būna vėsiau), aš išsiruošiu su vaikais prie jūros.
Mano vyras išvykęs, kaip pasakė Ieva, “tėtis yra kitoje gaublio pusėje”, tad vienai tikrai nelengva prie jūros… mažius, vežimas, daiktai, Ievos žaislai. Aš panaši tiek į kupranugarį, tiek į kengūrą. Žinoma, būtų lengviau sėdėti kondicionuojamuose namuose Vilniuje, bet Ievai tai būtų nuobodybė. Dabar jūra ir smėlis daug geriau už visus žaislus, knygutes, ledus ir šokoladus. Tik dažnai jai tenka laukti. Ir daugiau ne dėl karščių, o dėl brolio. Kiek kartų buvo situacijų, kai Ieva galėtų pykti ant brolio. Kiek kartų sunerimdavau, kad dabar tai jau tikrai tas brolis bus jai niekadėjas, tiek kartų nustebindavo Ievos reakcija. Kažką padarysim, kai brolis užmigs, važiuosim, kai brolis atsikels ir pan. Kartą turėjome važiuoti pas močiutę, kuri laukė mūsų pliaže Palangoje, o brolis kaip miega taip miega. Ieva stebėjo, laukė, nekantravo. Tikrai maniau, kad gali supykti, bet kai tik mažasis pabudo, Ieva atbėgo džiaugsmo kupina man pranešti ir tada puolė į lovą bučiuoti brolio galvytę. Tik pečiais lieka gūžtelėti ir džiaugtis.
Nors tokios situacijos labai retos, jas suskaičiuoti galima. Iš tikrųjų Ieva vis dar „nemato“ brolio, o brolis ją jau puikiai mato. Būna atsisėdu prie žaidžiančios Ievos su broliu ant rankų, kad jis ją matytų ir galėtų stebėti arba kai ji šoka kambaryje, mes bandome ją stebėti. Bet tuomet Ieva iškart pasitraukia. Ji taip ir sako, kad nenori, kad į ją žiūrėtų brolis. Taip pat vis noriu juos kartu vienus nufotografuoti, bet Ieva atsisako.
Šiuo metu man ne mažiau aktualūs mano ir Ievos santykiai, ne tik Ievos ir brolio. Pasikeitusių mūsų santykių ašis, žinoma, yra brolis. Tačiau džiaugiuosi, kad ji baudžia ne brolį, o mane. Pastaruoju metu tarp mūsų vyksta tokie pokalbiai:
- Mama, įjunk man filmuką vaikams.
- Kadangi visą valandą sėdėjai prie kompiuterio, dabar reikia pailsinti akytes.
- Jei tu man neįjungsi vaikams, aš tau prižadinsiu brolį.
- Gerai, bet tau reikės jį supti.
- Supimas jam nepadeda, tau reikės eiti jį maitinti.
Kai Ieva manęs neklauso, bandžiau jai sakyti, kad man labai liūdna ir širdutę sopa. Tai dabar kai aš jai ko nors negaliu padaryti, jai būna labai liūdna ir pilvuką skauda. Stengiuosi ją girti kaip Austėja rekomendavo, ypač jos piešinius, nes jai be galo patinka piešti. Bet kartą man vėl kažko jai neleidus, Ieva man pagrasino, kad daugiau man nepieš piešinių. Pasakiau, kad man labai patinka Ievos piešiniai ir man bus labai liūdna, jei Ieva nepieš. Tai ji pasigavo šią silpną vietą ir dabar kasdien sulaukiu tokio grasinimo. Žinoma, tas grasinimas gana švelnus, bet kadangi man liūdna, tai ji mano, kad žino, kaip mane gali paveikti. Tad jau kelios dienos nebekartoju, kad man bus liūdna, o ji vis dar nepamiršta.
Kol kas niekada nesu iš Ievos išgirdusi, kad brolis nemielas ar pamačiusi, jog norėtų jį nuskriausti. Blogietė esu aš, kartais ir tėtis. Kartą labai skubėjome išvažiuoti, tėtis paprašė Ievos pakalbinti brolį. Aš tai žinau, kad tai beviltiška ir ji net neprisiartins, bet tėčiui kantrybė nelaikė ir jis labai griežtai liepė tai Ievai padaryti. Per kelias minutes susimečiau visus daiktus, nes ne mano jėgoms matyti kaip šalia klykiančio brolio sėdi verkianti Ieva. Puikiai pamenu savo vaikystę ir kaip man mama liepdavo prižiūrėti sesę ir kaip aš jos kartais nekęsdavau (ir sesers, ir mamos). Bet pritrūko laiko pokalbiui su vyru, už 20 minučių reikėjo būti traukinių stotyje ir tėtį išlydėjome į „kitą gaublio pusę“.
Dabar Ieva vieną savaitę praleis kartu su močiute. Gal toks mūsų visų pabuvimas atskirai išeis visai mūsų šeimai į naudą.
KOMENTARAS: Viltei norėčiau patarti neišgyventi dėl Kristupo atsiskyrimo viešoje erdvėje. Tai – būdinga dvimečiams. Tiesa, ne visiems (kaip visada ), bet iš esmės tokio amžiaus vaikas yra nedrąsus, kai aplink yra nepažįstami žmonės. Ir, žinoma, smagu skaityti, kad dičkio jausmai mažyliui šyla. Kadangi jis vis labiau susidomi mažyliu, tai galima jo tą susidomėjimą šiek tiek skatinti. Pavyzdžiui, komentuoti, ką Kasparas stebi: matai, kaip Kristupas važinėja mašinytėmis? Kai užaugsi, gal ir tave pamokys? Kristupas puikiai moka… ir pan. Taip, tarsi kalbėtumėte su Kasparu, o Kristupas išgirstų tik netyčia Edita, tikiuosi, kad ta savaitė vienai neįbaugino, ir viskas pavyko sklandžiai! Labai miela skaityti, koks Titas šaunus pagalbininkas! Vilma, akivaizdu, kad Ieva ieško Jūsų silpnybių. Tokiu atveju kaip Jūsiškis aš vaiko klausčiau, kodėl ji nori, kad aš liūdėčiau? Ar jai būtų smagu, jei aš padaryčiau kažką, dėl ko ji liūdėtų? Ievos amžiaus vaikui empatija dar nėra savastimi, tačiau jau pats laikas apie ją kalbėti ir ją ugdyti. Kita vertus, man iš tiesų įdomu, kodėl jai beviltiška pakalbinti brolį? Kaip Jūs manote, kodėl? Juk vis vien yra priežastis, kodėl darote tokią išvadą. Esmė ta, kad Ieva jau tokio amžiaus, kai tikrai galėtų užmesti akį, pakalbinti brolį – ypač, kai prašote pagalbos. Suprantu, kad Jums pačiai yra nuoskaudų iš vaikystės, tačiau gal konkrečiai ne todėl, kad reikėdavo žiūrėti? Gal dėl to, kaip, pavyzdžiui, būdavo prašoma? Gal dėl to, kad per dažnai? Gal dėl to, kad nejautėte, jog tėvai yra Jums už tai dėkingi? Aš, žinoma, čia tiesiog traukiu klausimus iš kepurės, bet, manau, tikrai galima pagalvoti, kaip įtraukti Ievą be ašarų. Prisimenu, kaip man vieną kartą socialinė pedagogė (ne LIetuvoje) pasakė apie Augustą (kai aš pasakiau, jog kartais išgyvenu, kad jam tenka daugiau atsakomybės): Na, žinoma, kad tenka! O kaip kitaip?! Juk jis pirmagimis ir norint, kad vaikai būtų artimi, kad būtų ryšys, neišvengsite fakto, kad vyresnėlis turės imtis daugiau atsakomybės! Ir man tai tarsi atvėrė akis: mes kartais taip norime apsaugoti tą vyresnėlį (ypač jei patys patyrėme, ką reiškia rūpintis jaunesniu broliu/sese), kad gadiname, o ne skatiname brolių/seserų santykį. Iš tiesų juk tai yra natūralus ratas, kad vyresni rūpinasi jaunesniais. Tik, manau, mūsų, suaugusiųjų, užduotis, yra pateikti tai vaikui kaip jo stiprybę, kaip galimybę atsiskleisti, įgyti gebėjimų, kurių neįgyja vienturčiai arba jaunėliai, žodžiu, padaryti tai ne prievole, o natūralia būsena. Tik, žinoma, būtinai reikia kontroliuoti save, kad vaikas netaptų aukle/antra mama (tėvu). Esmė yra ta, kad mes visi esame šeima, mes visi padedame vieni kitiems ir, reikia pripažinti, kartais vyresnėlio pagalba yra būtina Ateis laikas, kai ir jaunėlis galės išmokyti/padėti, tačiau dabar yra tas laikas, kai jaunėlis moko vyresnėlį tiesiog būdamas. Moko empatijos, atsakomybės, savarankiškumo, ieškoti sprendimų problemoms, o šios savybės iš tiesų praverčia vėliau gyvenime! TIek visko prirašiau, o net nežinau, ar tinka… (mat vos vienas sakinys įkvėpė). Tikiuosi, kad pabuvimas atskirai bus į naudą: Ieva gaus daugiau individualaus dėmesio, judu su mažyliu gyvensite savo ritmu nesigrauždami dėl KAI… Tačiau norėčiau paraginti pamąstyti – gal vis dėlto yra būdas, kaip būtų galima įtraukti sesę į šeimos vienybės ritualus? Sėkmės!
(No Ratings Yet) Loading ...PROJEKTAS: Laukiam (sulaukėm) antragimio. IV dalis.
Jun 25th
Projekto dalyvės mamos Viltė ir Edita atsiuntė savo pasakojimus kaip laikrodukai, todėl labai smagiai perskaičiau iškart dvi istorijas. Man nepaprastai smagu skaityti tokias šviežias, tokias tik ką išjaustas istorijas… Po kelių dienų skaitydama ir mamos Vilmos pasakojimą pagalvojau, kad atėjo ramybės periodas. Na, laikas, kai visi apsiprato su nauju gyvenimu: ir tėveliai, ir pirmagimiai…Įdomu skaityti, kurie patarimai tiko, o kurie – ne. Dar įdomiau skaityti, ką šeimos pačios atrado/išmoko/sužinojo. Ir, žinoma, visada bene smagiausia skaityti, kad gyvenimas keturiese…įsibėgėja!
Prieš atiduodama jums skaityti mamų istorijas, turiu pasakyti, kad vis dar neaprašiau knygos, kurią labai noriu aprašyti. Atsiprašau laukiančių, tačiau priežastis rimta. Na, ir labai paprasta – ji šiuo metu paskolinta šeimai, kuri laukia antragimio! Taigi aprašysiu iškart, kai vėl tą knygą turėsiu namuose!
Mamos Viltės pasakojimas:
Kristupui 2 m. 3 mėn., Kasparui 12 sav.
Eina į pabaigą trečiasis Kasparo mėnuo, kuris buvo gana permainingas, mat ir aš pati jaučiausi pervargusi ir užsisėdėjusi namie. Dažnai trūkdavo kantrybė bandant susitarti su Kristupu, pakeldavau balsą, porą kartų išvis vos neverkiau apimta nevilties, kad visai nemyli Kristupas savo broliuko (nors protu suvokiu, kad negali taip imt ir iš niekur nieko pamilt )… Bet po poros smagių savaitgalių ir susitikimų su mielais žmonėmis atsigavau.
)… Bet po poros smagių savaitgalių ir susitikimų su mielais žmonėmis atsigavau.Antrojo Kasparo mėnesiadienio proga pirmą kartą pavyko nufotografuoti brolius kartu – iki tol Kristupo neįkalbindavom atsigulti šalia broliuko… Tądien abu pabudo gerai nusiteikę, tad suglaudė galveles, Kristupas davė Kasparui ranką ir linksmai pozavo .
.Gaila, bet tai tikrai nereiškė gražios brolių draugystės pradžios. Kristupui padažnėjo pykčio priepuoliai, kartais virstantys, sakyčiau, net isterijomis… Vos išgirdęs brolio verksmą ar knerktelėjimą, imdavo pats baisiai bliauti, tuomet Kasparas dar labiau išsigąsdavo ir tada jau abudu traukdavo duetu. Iš pradžių sutrikę neišmanėme, kaip reaguoti. Aišku, pokalbiai ir bandymai paaiškinti situaciją tokio priepuolio metu neturėjo jokios prasmės, todėl dažnai ignoruodavom arba tekdavo kažkuriam išeiti į kitą kambarį. Kai Kristupas nustodavo verkti, aiškindavom jau ne kartą aiškintus dalykus – kad brolis verkia, kai jam ką skauda arba nori valgyti, nes kitaip dar nemoka pasakyti. Kiek ta informacija pasiekia Kristupą, nelabai suprasdavom, bet manau, kad kažkoks supratimas vis dėlto ateina. Nes dabar dažniausiai išgirdęs brolį verkiant iškart sako: Bojis eikia. Pijvejį kauda (t.y. „Brolis verkia. Pilvelį skauda“:))“.
Bandžiau ir kitą Austėjos pasiūlytą metodą: kai turiu užsiimti su Kasparu, Kristupui duodu žaislą, kuris iki tol buvo paslėptas spintoje (turim tokį šaunų traktoriuko modeliuką), ir pasakau, kad galės su juo pažaisti, kol mama bus užsiėmusi. Bet kai jau mama galės žaisti su Kristupu, traktorius vėl keliaus į spintą. Pirmą kartą šitas būdas išties pasiteisino (nors kai teko atiduoti traktorių, aišku, buvo pykčio ašarų:)), tačiau kitą kartą vos keletą minučių pažaidęs ėmė mėtyti jį kartu su kitais žaislais ir pats liepė padėti į spintą arba net į šiukšlių dėžę…
Neseniai pastebėjau, kad gal geriausiai veikia emocijų įvardijimas. Dabar, kai ima pykti, sakau: „Kristupai, tu pyksti, kad mama paėmė Kasparą?“ Ne kartą yra buvę, kad vos tai pasakius, jis pats nukreipia kalbą kur nors kitur ir nurimsta. Manau, kad reikia bandyti visus dėmesio nukreipimo būdus, nes daug kas priklauso nuo nuotaikos, pervargimo. Bet praėjus mėnesiui galiu pasakyt, kad piktumo priepuolių vis dėlto sumažėjo.
Deja, kelis kartus net ir be pykčio Kristupas yra užgavęs brolį: pavyzdžiui, nutaikęs progą vos man sekundei išėjus iš kambario užmetė ant jo nemažo formato knygą kietais lapais, kitą kartą, rodos, taikiai įsitaisęs šalia Kasparo ir tėčio ant lovos ima ir kaukšteli su koja broliui per galvytę… Aišku, tokie išpuoliai šokiruoja, laimė, kad pasitaiko tikrai labai retai. Bet dabar kaip įmanydama vengiu palikti juos vienu du kad ir trumpam.
Kita vertus, ir toliau kartojam Kristupui, kad brolis jam šypsosi, juo labai domisi ir jį myli. Iš tiesų išgirdęs Kristupo čiauškėjimą Kasparas išsišiepia iki ausų, tik kad pats vyresnėlis dar nėra nė kartelio brolio pakalbinęs. Bet paprašytas paglosto galvytę arba duoda bučkį. Visai neseniai Kasparas pradėjo juoktis balsu, po truputį ima domėtis žaislais, tad tikimės, kad pasidarys nors kiek įdomesnis savo vyresniajam broliui .
.Mamos Editos pasakojimas:
Džiaugiuosi, jog šio mėnesio aprašymą rašau visiškai priešingom nuotaikom, nei praėjusį mėnesį. Ir tam įtakos turi ne tik prasidėjusi vasara lauke, sakyčiau, „vasaros sezonas“ , jo šiluma atsiskleidė ir mūsų besimokančiųjų gyventi keturiese santykiuose.
Mūsų mažylis Joris sparčiai auga: tiek fizine prasme, tiek intelektualine. Kasdien žvilgsnis darosi iškalbingesnis, lavėja rankų ir pirštukų judesiai (jau beveik viska pataikom įsidėti i burnytę ), labai gerai jau pačiam išeina apsiversti ant šono, o neretai ir ant pilvo. O ką jau kalbėti apie tuos neapsakomo grožio, įvairių intonacijų leidžiamus garsus, vis dažniau padovanojamą juoką balsu!!!
), labai gerai jau pačiam išeina apsiversti ant šono, o neretai ir ant pilvo. O ką jau kalbėti apie tuos neapsakomo grožio, įvairių intonacijų leidžiamus garsus, vis dažniau padovanojamą juoką balsu!!!Savo pasakojimą ir norėjau pradėti nuo to, kad šiandien vakare mano širdis tiesiog „dainavo“ iš džiaugsmo! Kadangi mūsų tėvelis pastarosiomis savaitėmis dar papildomai dirba vakarais, tai aš lieku viena su vaikais namuose. Ir šiandien buvo vienas iš tų vakarų; aš pamaitinau Jorį, pakėliau jį atsirūgti, po to pradėjau visaip kalbinti ir juokinti. Iškart prisistatė Titukas (tuo metu žaidė kompiuterinį žaidimą) ir jis taip pat (kaip mama) kalbino broliuką. Ir tada visai kažkaip netikėtai, laikydama Jorį, jį vis prikišdavau arti prie Tito nosytės visaip linksmai guguodama ir dar tarsi padarydavau su kaktytem “budikšt” (aišku tik juokais). Ir Joris taip pradėjo linksmai kvatotis balsu! O pirmą kartą taip linksmai ir taip ilgai besijuokiantį brolį pamatęs Titas (suprasdamas, kad brolis juokiasi dėl to, kad jam smagu žaisti ir kad Titas jį prajuokino) pats taip išpūtė akis ir taip pradėjo kartu juoktis!!!! Man vos ašaros iš džiaugsmo neriedėjo, kai broliai taip įsismagino! Stebėjau Tituko akis ir visą būseną, jis tiesiog degte degė iš pasitenkinimo. Ir po to su didžiausiu užsidegimu man sako: – Aš sakiau, mama, kad jis (Joris) jau didelis! Jis jau užaugo!
Kaip smagu, kad vaikui tiek daug reiškė tos kelios broliškos akimirkos, kai jo pastangos pakalbinti ir pralinksminti mažąjį broliuką pasiekė tikslą – jis gavo atgalinę reakciją – brolio juoką! Tiesa, ne bet kokį, o juoką iš visos širdies!! Ką tos akimirkos reiškė man, mamai, turbūt nei pasakoti jums nereikia!
Taigi, atrodo, kad Titukas su brolio buvimu vis labiau apsipranta. Jis jau suvokia, kad esam keturi ir viską darom, visur važiuojam ne tik jis, mama ir tėtis, bet ir brolis. Neapsakomai smagu, kai Titukas man arba tėčiui dažnai pasako, kad mus myli (ir mes jam tai kartojam nuo gimimo labai dažnai), bet dar smagiau, kai girdžiu, kai jis sako, jog myli broliuką! Tikiuosi, kad Titas vis labiau tai sakydamas suvokia, ką reiškia mylėti žmogų (mes su tėčiu jam nuolat bandom paaiškinti, kas “telpa” tame žodyje “meilė”), nes iš jo veiksmų brolio atžvilgiu tai matosi…
Titas labai dažnai prieina prie brolio, jį kalbina, ramina, kai brolis verkia, paduoda čiulptuką, netgi nuvalo broliukui veidą, kai šiam kartais per veiduka nubėga srovelė suvalgyto pienuko. O jei broliukas atpila daugiau, tai Titukas pats pirmas sušunka: – Mama, broliukas atsipylė! O aš, žinoma, jį pagiriu, kad jis šaunuolis, kad taip rūpinasi broliuku, man padeda ir viską pasako. Tada jis būna labai patenkintas savimi. Kiekvieną rytą vos prabudęs Titas atlekia pas brolį, o vakare grįžęs su tėčiu iš darželio kartais net nenusimovęs batų jau lekia pasisveikinti su broliu ir jį pabučiuoti.
Taip pat vieną vakarą (buvom likę vėl trise) Titas paprašė manęs vakarienei makaronų. Aš nuėjau į virtuvę gaminti vakarienės, o Titą su Joriu palikau kambaryje (Titas žaidė, o Joris gulėjo ant lovos). Joris pradėjo verkti, tada Titukas iškart prie jo pribėgo ir girdžiu duodamas čiulptuką ramina: - Ša ša ša, broliukai, ša ša ša! Ša ša ša, broliukai, ša ša ša! Ir taip kelias minutes. Joris, aišku, trumpam aprimdavo ir vėl verkia. Tada Titukas atbėgo pas mane į virtuvę ir sako: -mama, gal jau gali eiti pas brolį, nes aš noriu pažaist! Aš pasakiau, kad dar kelias minutes negaliu, nes baigiu jam ruošti vakarienę. Tai jis dar nubėgo pas brolį. O kai jau atėjau į kambarį, tai Titui labai padėkojau, kad jis toks šaunuolis ir man padeda prižiūrėti Joriuką. Tada jis patenkintas nubėgo valgyti. O aš suvokiau, kad vis tik jis jaučia atsakomybę už brolį. Aišku, būna atvejų, kad kai brolis pradeda verkti, jis pats neramina, bet „praneša“ man, kad brolis verkia
Titukas taip pat labai mielai atskuba į pagalbą, jei reikia atnešti broliui kokį daiktą. Ir jei, išgirdęs mano prašymą, pvz., atnešti broliui dekutį, tėtis pirmas bando atnešti, tai Titukas ima ir šaukia, kad jis nori nešti.
Taip pat labai nori padėti maudyti brolį. Ir kai kažkurį vakarą to daryti neleidau (nes jau buvo vėlu ir Titukas buvo paguldytas miegoti), tai buvo ašarų…
Gal kiek Titui trūksta to atsakomybės jausmo, kai glaudžiasi ar gulasi prie brolio, na, ta prasme, kad dar nelabai apskaičiuoja, kiek gali suspausti, prispausti, besivartydamas įspirti ar pan. Todėl dar reikia stebėti ir nuolat priminti, kad reikia būti atsargiam. Taip pat kartais nelabai reaguoja į mūsų prašymus nešūkauti taip garsiai, kai Joris miega.
Taip pat dar būna sunkių situacijų (ypač kai lieku viena su vaikais), kai Titukas nori kažką su manimi veikti: žaisti, ar spręsti užduotis, o Joris taip pat reikalauja mano dėmesio. Tada bandom suktis visaip. Kartais ir Jorį ramindama ar valgydindama dar ir su Titu sugebu kažką nuveikti. Pvz, šiandien, kai maitinau Jorį, Titas atsinešė šaškes, šaškių lentą ir prašė žaisti su juo. Sako, tu, mama, maitindama gi gali . Išdėliojo man šaškes, padėjo lentą šalia ir žaidėm . Aišku, būna situacijų (pvz., eiti žaisti su mašinom, kai maitinu brolį), kai jam turiu atsakyti, tada būna pykčių. Bandom konfliktines situacijas spręsti konstruktyviai, susitardami, naudodami ir anksčiau Austėjos duotus patarimus, ir tikrai tų Tituko pykčio priepuolių daug mažiau.
. Išdėliojo man šaškes, padėjo lentą šalia ir žaidėm . Aišku, būna situacijų (pvz., eiti žaisti su mašinom, kai maitinu brolį), kai jam turiu atsakyti, tada būna pykčių. Bandom konfliktines situacijas spręsti konstruktyviai, susitardami, naudodami ir anksčiau Austėjos duotus patarimus, ir tikrai tų Tituko pykčio priepuolių daug mažiau.Paprastai mes abu su vyru stengiamės pasidalinti vaikais, kad abu nebūtų palikti be dėmesio. Jei aš maitinu Jorį ar šiaip su juo būnu, tėtis daugiau užsiima su Titu. Tėtis ir vakarais Tituką visada prausia, jam skaito pasaką, o savaitgaliais stengiasi juodu būtinai išvažiuoti į gamtą (kartais su mumis, kartais be mūsų): pažvejoti, paleisti aitvarą,pavažinėti dviračiu ar šiaip miške pasivaikščioti. Praeitą savaitgalį, pvz. Jie dviese važiavo pas močiutes, o aš su Joriu likau namuose, nes norėjosi truputį pabūti ramiau. O kartais tėtis pabūna su Joriu, o mudu su Tituku sprendžiam užduotėles, piešiam ar skaitom knygutes.
Dabar vakarais,kai tėtis dirba, kaip kažkada Austėja pasakė, man vienai tenka „žongliruoti“ dviem vaikais. Tai sukamės įvariai, kaip ir rašiau, arba vienu metu ir valgydinu mažąjį ir žaidžiu su didžiuoju, arba kol mažasis miega, mes su Tituku, pvz., kepam blynus ar pan.
Ruošiantis miegui, pirmiausia numaudau Tituką. Tada jis laukia lovoje vartydamas knygeles arba dar kartais leidžiu pažiūrėti filmuką, o aš tuo metu maudau Jorį. Tada visi sugulam į vieną lovą ir skaitom pasaką, kokią išsirenka Titukas. Joriui kartais pasakos pasirodo neįdomios, ir jis tai išreiškia verkimu , tada mes su Tituku jį nuraminam ir toliau skaitom. O kartais Joris beklausydamas, nesulaukęs pabaigos ima ir užmiega. Tik mūsų Titukui vis dar užmigti vienam yra „misija neįmanoma“. Jei paliekam jį vieną lovoje užmigti, jis muistosi, vartosi ir šaukia mane arba tėtį, kad pabūtume pas jį, kol jis užmigs, nes, pasak jo, jam vienam liūdna. Bet šiaip miega naktimis gerai, pietų miegelio darželyje visada miega, o namuose nors ir nenoriai atsigula, bet visada išmiega po 2-3 valandas. Darželyje, pasak auklėtojų, Titukas labai gražiai elgiasi ir klauso.
, tada mes su Tituku jį nuraminam ir toliau skaitom. O kartais Joris beklausydamas, nesulaukęs pabaigos ima ir užmiega. Tik mūsų Titukui vis dar užmigti vienam yra „misija neįmanoma“. Jei paliekam jį vieną lovoje užmigti, jis muistosi, vartosi ir šaukia mane arba tėtį, kad pabūtume pas jį, kol jis užmigs, nes, pasak jo, jam vienam liūdna. Bet šiaip miega naktimis gerai, pietų miegelio darželyje visada miega, o namuose nors ir nenoriai atsigula, bet visada išmiega po 2-3 valandas. Darželyje, pasak auklėtojų, Titukas labai gražiai elgiasi ir klauso.Mamos Vilmos pasakojimas:
Mažasis Ievos brolis Jonas Bernardas kasdien keičiasi ir tobulėja, bet kartu ir visomis prasmėmis sunkėja. Kas mėnesį burbulas priauga beveik 1,5 kg, tad mano rankos tvirtėja, o nugara vis labiau pavargsta. Per antrąjį mėnesį labiau pavargau nei per pirmąjį, kadangi Jonas Bernardas būdraudamas beveik visiškai nepaguli vienas pats. Procesas toks: atsibudau, pavalgiau, kelias minutes pasišypsojau ir prašom mane nešioti. Kitaip klykia, rėkia, net baisu. Paimtas iš karto nusiramina ir ašarų nebūna kol vaikštau ir nešioju. Dėl tokios situacijos visiškai neturiu galimybės ramiai atsisėsti ir pabūti su Ieva. Ieva kuo toliau, tuo mažiau manęs ko nors prašo. Nors brolis ir yra visiškai mane atėmęs, tačiau jokio pykčio ar pavydo ji jam nejaučia. Kartą sėdžiu ir žiūriu į rėkiantį mažių. Ji man šaukia: “Mama, neskriausk vaiko”.
Ne vieną kartą mačiau kaip Ieva priėjusi paglosto broliuką, bet jeigu aš esu šalia, ji prie mūsų neprieina. Brolio nekalbina, nelabai įdomu jai, kai jis juokiasi, žaisliukų jam nepaduoda ir nerodo. Jei bandau atkreipti jos dėmesį, tai žvilgteli, nusišypso ir toliau užsiima savo reikalais.
Kartais paprašau pasupti brolį, kad nepradėtų rėkti, bet kartą ji man pasakė, kad ne ji, o aš turiu auginti vaikus. Kai bandau su ja pakalbėti apie pagalbą mamai, ji man liepia tylėti ir nekalbėti. Ieva nereaguoja į mano prašymus ar paliepimus apsirengti, susitvarkyti ir pan. Kai vėl ištaikiusi minutę be sūnaus ant rankų noriu pakalbėti su Ieva, ji klauso, tyli ir atsako: “Tavęs neklausysiu, klausysiu tik tėčio” arba “Aš girdžiu, ką tu man sakai, bet nenoriu to daryti”. Turbūt neteisingai bandau su ja kalbėtis.
O kartais mielai padeda. Kai nuvažiuoju su abiem vaikais į parduotuvę, tai aš stumiu prekių vėžimėlį, o ji – brolio vėžimėlį. Ir stropiai saugo, nesitraukia nuo vėžimėlio nei per žingsnį. Aš jai leidžiu bėgti išsirinkti sau sausainius, jogurtus, bet ji man sako, kad nenori palikti brolio vieno. Bet svarbiausia, kad Ieva, aišku, pavargsta, man pasiskundžia, bet vis tiek kantriai stumdo vėžimėlį paskui mane.
Kartą uždaviau Ievai tokius klausimus: “Ar myli broliuką?”, “Ar nepyksti, kad aš dažnai būnu su juo?”, “Ar tau negaila, kad miegu su broliuku” ir pan. Į visus klausimus ji atsakė šypsodamasi. Brolį myli, nieko negaila ir nepyksta. Iš tikrųjų tai ir pastebiu. Niekada ant brolio nesupyksta, net kai šimtąjį kartą man tenka pasakyti, kad jai nupiešiu, pažaisiu su ja ir pan., kai mamytės bus laisvos rankos. Aš tik stengiuosi ją girti, kai ji man atneša parodyti savo piešinius, stengiuosi domėtis, kai ji atbėga papasakoti, ką sugalvojo, sukūrė ir t.t.
Iš tiesų manau, kad dabar vyresnėliams praėjo pirmasis siaubas po mažylio gimimo: jie su juo apsipranta, susitaiko su mintimi, kad jo niekas neišveš atgal ten, iš kur jis atėjo ir…pradeda pastebėti ir šviesiąją šio reikalo pusę. Žinia, mažyliai dar nėra mobilūs, todėl kelia grėsmę tik dėmesiui (kurį reikia dalintis!), ir vaikai jau pradeda apsiprasti, kad tiek ir tokio dėmesio, kokį gaudavo anksčiau, dabar jau nebegaus. Taigi pirmasis – priėmimo – etapas jau, galima sakyti, atėjo į pabaigą. Dabar vyks susigyvenimas. Taip pat norėjau parašyti, kad Ievos atsisakymas kažką daryti yra būtent dėmesio siekimas: ji jau pakankamai didelė, kad suprastų, jog brolis reikalauja labai daug Jūsų dėmesio, tačiau vis dar maža mergaitė, kuriai to dėmesio labai norisi! Ką galite daryti? Ignoruokite tuos kartus, kai Ieva nereaguoja. Galite lyg tarp kitko pasakyti, kad Jums skauda širdelę, kai sunku susitarti… Ir viskas. Neduokite jai pagrindo gauti pliūpsnį neigiamo dėmesio! IR…laukite, kol Ieva padarys kažką nuostabaus ir BŪTINAI pagirkite, pastebėkite! Tarkim, jūs neparaginote, o ji ėmė ir kažką padarė! Puiku! Pasidžiaukite drauge! Gaudykite vaiką darantį tai, ką Jūs norite, kad jis darytų, o ne darantį tai, ko Jūs nenorite, kad jis darytų! Kadangi Ieva Jums iš tiesų daug padeda, tai nebijokite pagyromis jos išlepinti: visada pasakykite, kad labai džiaugiatės ir esate dėkinga, kai ji Jums padeda!
po mažylio gimimo: jie su juo apsipranta, susitaiko su mintimi, kad jo niekas neišveš atgal ten, iš kur jis atėjo ir…pradeda pastebėti ir šviesiąją šio reikalo pusę. Žinia, mažyliai dar nėra mobilūs, todėl kelia grėsmę tik dėmesiui (kurį reikia dalintis!), ir vaikai jau pradeda apsiprasti, kad tiek ir tokio dėmesio, kokį gaudavo anksčiau, dabar jau nebegaus. Taigi pirmasis – priėmimo – etapas jau, galima sakyti, atėjo į pabaigą. Dabar vyks susigyvenimas. Taip pat norėjau parašyti, kad Ievos atsisakymas kažką daryti yra būtent dėmesio siekimas: ji jau pakankamai didelė, kad suprastų, jog brolis reikalauja labai daug Jūsų dėmesio, tačiau vis dar maža mergaitė, kuriai to dėmesio labai norisi! Ką galite daryti? Ignoruokite tuos kartus, kai Ieva nereaguoja. Galite lyg tarp kitko pasakyti, kad Jums skauda širdelę, kai sunku susitarti… Ir viskas. Neduokite jai pagrindo gauti pliūpsnį neigiamo dėmesio! IR…laukite, kol Ieva padarys kažką nuostabaus ir BŪTINAI pagirkite, pastebėkite! Tarkim, jūs neparaginote, o ji ėmė ir kažką padarė! Puiku! Pasidžiaukite drauge! Gaudykite vaiką darantį tai, ką Jūs norite, kad jis darytų, o ne darantį tai, ko Jūs nenorite, kad jis darytų! Kadangi Ieva Jums iš tiesų daug padeda, tai nebijokite pagyromis jos išlepinti: visada pasakykite, kad labai džiaugiatės ir esate dėkinga, kai ji Jums padeda!
(No Ratings Yet) Loading ...GESTŲ KALBOS PROJEKTAS. VI dalis.
Jun 21st
Šįkart Asta prieš pat savo atostogas rašo apie tai, kad dėmesio ir meilės vaikams niekada nėra per daug…
Šio mėnesio kažkuriam žurnale tėvams skaičiau rašinį apie vaikų meilę. Gali būti, kad jis paremtas R. Campbell ir G. Chapman knyga „Penkios vaikų meilės kalbos“, nežinau, nes šios knygos dar nesu skaičiusi. Straipsnyje rašoma apie tai, kad skirtingi vaikai meile laiko skirtingas jos išraiškas. Jau išsiaiškinau, kad maniškiui nerūpi nauji daiktai, bet labai svarbus tėvelių su juo kartu praleistas laikas.
Šioje Kūdikio kalbos pamokoje turėjome viešnią – Eglė atvyko su mama ir močiute. Kuo Eglės močiutė susijusi su mano sūnum? Kaip ir niekuo, išskyrus tai, kad dar kartą turėjau galimybę pamatyti, kaip seneliai moka visą dėmesį skirti anūkams, kurį labai mėgsta ir mano dvimetis. Tada ir kilo mintis gal todėl vaikaičiai ir taip išsiilgsta senelių? Gal iš tėvų vertėtų pasimokyti tokio dėmesio dovanojimo? Žinoma, dažna mama atsakytų, kad seneliams nereikia su anūkais būti kartu visą laiką, jie tik pasidžiaugia mažyliais ir vėl juos grąžina tėvams. Na, bet kartais reikia pajudėti, ne tik teisintis 
Nuostabu stebėti, kaip močiutė nuoširdžiai stengiasi neatsilikti nuo mamos: rodo gestus anūkei, klausinėja nežinomų jai gestų, aiškinasi, ką geriau rodyti tam tikrose situacijose. Svečiai visada suteikia pagyvėjimo pamokoms. Jie padeda pakartoti primirštas žinias, o kartais iškelia ir gan sudėtingų klausimų.
Šiandien galvojom ką daryti su dideliu ir nenugalimu „norisi vaikui ir tą pasakyti rankomis, ir kitą, o gestų moku per mažai.“ Tokiais atvejais tenka slopinti močiutės entuziazmą. Būtent pasakyti. Mūsų gebėjimas kalbėti, o vaikučio gebėjimas girdėti nepradingsta, jei į gyvenimą įsileidžiame gestus. Tėveliai kartais labai įsijaučia į vertėjų vaidmenį, todėl arba mokosi begalę papildomų gestų (apskritai retas atvejis), arba nusprendžia, kad vis tiek visko neišmoks, tai nieko neberodo (šioj grupėj nepasitaikęs atvejis). Primenu, kad prieš imant sukti galvą kaip parodyti gestais žodžius „mokytis“, „elektros laidai“ ir pan. turime pasvarstyti ar tai tie gestai, kuriuos vaikas rodys mums? Ar sugalvojate kokioje situacijoje 11 mėn. kūdikis turėtų naudoti gestą „adatos“? (Net jei ir sugalvojot, tai nepamirškit, kad jūsų vaikui smagiau gyventi saugiuose namuose ) Taigi, peršasi išvada, kad kaip ir visur reikia aukso viduriuko. Ši taisyklė turbūt negalioja tik kalbant apie dėmesį, kurio nori vaikutis. Kartą girdėjau mintį, kad vaikams taip patinka dėmesys, jog jei linksmintume juos visą parą jiems iki pilnos laimės pritrūktų dar vienos valandėlės. Todėl ir kaupia mamos visas įmanomas žinias, ką pažaisti su vaiku, kaip jį palinksminti, kuo nustebinti.
) Taigi, peršasi išvada, kad kaip ir visur reikia aukso viduriuko. Ši taisyklė turbūt negalioja tik kalbant apie dėmesį, kurio nori vaikutis. Kartą girdėjau mintį, kad vaikams taip patinka dėmesys, jog jei linksmintume juos visą parą jiems iki pilnos laimės pritrūktų dar vienos valandėlės. Todėl ir kaupia mamos visas įmanomas žinias, ką pažaisti su vaiku, kaip jį palinksminti, kuo nustebinti.Jau esu minėjusi, kad šiai Kūdikio kalbos klasei puikiai sekėsi susigaudyti gestų kalbos labirinte, todėl teorinę pamokos dalį keičiame į žaidimus ir daineles. Taigi sėdame peržvelgti naujus gestus. Mokomės eiti „į lauką“, ten žaisti ir įvardinti transporto priemones. Parodžius gestą AUTOMOBILIS, pamoką trumpam tenka nutraukti, nes visi mažiai, kaip vienas prilimpa prie lango ir džiaugiasi pro šalį važiuojančiom mašinom. Dėmesį lengvai galima grąžinti padainavus vieną kitą linksmą dainelę apie sūpuokles ar dviratuką. Šios dienos gestai lengvi, nes gan intuityvūs ir … net nežinant dažnai mūsų naudojami. O ką gi veikiame toliau? Eime žaisti!
Dėmesį lengvai galima grąžinti padainavus vieną kitą linksmą dainelę apie sūpuokles ar dviratuką. Šios dienos gestai lengvi, nes gan intuityvūs ir … net nežinant dažnai mūsų naudojami. O ką gi veikiame toliau? Eime žaisti!Viena iš mano pamokų užduočių yra pasiūlyti tėveliams kuo daugiau ir įvairių būdų kaip smagiai kartu su vaikais praleisti laiką. Tam žaidžiame žaidimus (jei nespėjame, pasakoju kokie gali būti žaidimų variantai ir tikiuosi, kad tėveliai žaidžia namie, smagu, kad didesnė dalis tai daro:)) Vienas iš man labiausiai patinkančių žaidimų yra „Lenktynės“. Kol mama kaip šviesoforas komanduoja STOP, PALAUK, VAŽIUOK, tėtis klausydamas jos komandų tampo vaikutį pasodintą ant medžiagos gabalėlio, karutyje ar kitoje transporto priemonėje. Jei yra daugiau „ekipažų“, žaidžiama, kol vienas jų pasieks finišą, jei ne – kol tėčiui užteks jėgų. Žaidimas linksmas ir judrus, todėl nerekomenduotinas prieš miegą ir dar … tėčiai, nedarykite staigių judesių, išversite „vairuotojus“. Po tokių linksmybių vaikučių pliusai jums garantuoti
Tiek smagybių, kurias norėjau šiandien aprašyti ir kurias labiausiai įkvėpė Eglės močiutė. Ačiū jai.
(No Ratings Yet) Loading ...PROJEKTAS. Kalbos raida. 6 dalis.
Jun 9th
Šį mėnesį visos buvome pavyzdingos: aš užsirašinėjau, o kitos mamos atsiuntė net anksčiau, nei esam sutarusios! Na, dar nė vienas iš mūsų šnekoriukų nepradėjo laisvai kalbėti, tačiau visi akivaizdžiai tobulėja!
Šįkart – dar šiek tiek žaidimų, skatinančių kalbos raidą bei apie konteksto svarbą mokantis kalbos.
Kūdikis nesupranta kiekvieno jūsų sakomo žodžio, tačiau nežinomas reikšmes jam padeda išsiaiškinti kontekstas. Apipildami vaiką daugybe nesuprantamų žodžių, negausinsite jo žodyno, tačiau, jeigu kartosite žodžius kasdieninėse situacijose, vaikas pradės mėgdžioti jūsų kalbą. Ką galite daryti?
- Komentuokite savo veiksmus. Tiesiog pasakokite vaikui, ką darote.
- Komentuokite mažylio veiksmus. RET-KAR-ČIAIS. Tiesiog užduokite klausimą arba suformuluokite sakinį taip, kad vaikas atsakytų. Nepersistenkite! Kartais vaikai nori likti vieni, nieko jums neaiškindami ir negalvodami, kodėl. Tačiau taip jūs parodote, kad jums įdomu, ką vaikas daro, o mažylis supranta, kad, apibūdindamas savo veiklą, jis gali kalbėti.
- Tinkamai formuluokite klausimus. Į kai kuriuos klausimus (uždarus) galima atsakyti “taip” arba “ne”. Tačiau paklausus sudėtingiau, vaikui teks pagalvoti, kaip atsakyti, ir paaiškinti jums plačiau. Kaip pastatei šį bokštą? Kaip manai, kas bus, jeigu… ir pan.
- Eilėraščiai, pirštukų žaidimai, pasakos. Vaikams labai patinka poezijos rimas ir ritmas, net jei jie ir ne visada supranta reikšmę. Eilėraščiai moko mažylį pajusti žodžių teikiamą malonumą, gėrėtis jų skambesiu, melodingumu. Dažnai kartojamos pasakos, jeigu skaitomos ar sekamos kaskart taip pat, turi panašų poveikį. Be to, taip vaikas mokosi atskirti, iš kokių garsų susideda žodis, o šis gebėjimas yra būtinas, mokantis teisingai tarti garsus ir/ar skaityti.
- Padrąsinimas. Kiekvienas mėgsta būti giriamas, o ypač mažyliai! Skatinamas jūsų komentarų, vaikas mielai pasakos jums, kaip jis padarė vieną ar kitą darbą. Drąsindami stenkitės vartoti įvairius žodžius. Nuostabu. Kaip tu tą padarei?; Čia man? Ačiū, labai gražu. ir pan.
- Pokalbių temos. Mažyliui paaugus, įdomu pasidalinti įspūdžiais apie išvykas. Išvykos dažnai turi savo specifinį žodyną (na, jei tai nedažnos išvykos, ypatingos), be to, ikimokyklinukai geriau prisimena tokias vienkartines išvykas nei kasdieninius įvykius.
- Pasakojimai be knygų. Mažiems vaikams patinka istorijos, kuriose jie yra pagrindiniai veikėjai. Pasakokite tikras arba išgalvotas istorijas apie savo vaiką. Tokios istorijos lavina vaizduotę, skatina bendravimą žodžiais. Kadangi nėra piešinių, kurie padėtų įsiminti, mažylis turi labai susikoncentruoti.
- “Kas, su kuo, kada, kur ir ką darė”. Šis žaidimas paprastai žaidžiamas pakaitomis rašant ant popieriaus lapelių paeiliui (į kiekvieną klausimą atsako vis kitas vaikas), tačiau mažesniems vaikams tiesiog patinka sugalvoti įvairius nerimtus atsakymus.
- “Sugedęs telefonas”. Tikriausiai visi prisimenate šį žaidimą! Vaikai susėda ratu. Pirmasis pašnibžda žodį/istoriją antrajam. Antrasis tą patį kužda trečiajam ir taip toliau, kol istorija grįžta pas autorių. PAKITUSI istorija:)
- “Nutrauk staltiesę”. Žaidimui reikia mažiausiai dviejų dalyvių. Visi susėda aplink užtiestą stalą. Paeiliui kiekvienas dalyvis sako “trauk” arba “paleisk”, o žaidėjas(-ai) turi daryti PREŠINGAI. Suklydusį žaidėją lengva nustatyti, nes jis arba pasiima visą staltiesę, arba jos netenka. Šis žaidimas moko įdėmiai klausyti.
- “Taip ir ne”. Į klausimus NEGALIMA atsakyti “taip” ir “ne”, o tai tikrai nelengva užduotis, kai klausiama: Ar tau ketveri metai? Šis žaidimas skatina įdėmiai klausytis bei plečia vaiko žodyną, kadangi reikia sugalvoti, kaip į klausimą atsakyti nevartojant žodžių “taip” ir “ne”.
- Planai. Planuoti nelengva, ypač tiems, kurie dar nesugeba informacijos prisiminti. Kalba padeda, tačiau ikimokyklinukai dar nemoka gerai kalbėti. Kalbėdamiesi padėkite vaikui suvokti, kad įvairūs dalykai yra planuojami: Ką šiandien veiksime? Kuriuo keliu eisime į parką? ir pan.
- Žaiskite įvairius įsivaizduojamuosius žaidimus: kelionę lėktuvu, viešbutį, ligoninę ir pan. Šie žaidimai skatina vaidmenų pasiskirstymą, primena (padeda išmokti) naujus, rečiau vartojamus žodžius.
VIZITAS PAS LOGOPEDĄ: Daugeliui vaikų sunku ištarti tam tikrus žodžius ir jų artikuliacija susitvarko tik šešerių ar net septynerių metų. Viena vertus, taip yra todėl, kad burna, gomurys ir balso aparatas bręsta labai lėtai ir galutinai susiformuoja tik apie šeštuosius metus. Antra vertus, smegenų procesai, kurie valo artikuliaciją, taip pat dar nesubrendę. Nespręskite patys, ar problema rimta, nes logopedui reikia paklausyti, kaip vaikas kalba. Jeigu nerimaujate, nuveskite pas specialistą, kuris padės, jei reikės pagalbos!
Pagal D.Einon knygą “Ankstyvasis ugdymas”
VINCENTAS (23mėn)
Šį mėnesį stebėti Vincento kalbos raidą buvo ypatingai įdomu, nes jo kalboje atsirado liepiamoji nuosaka ir linksniai. Dar labai svarbu ir tai, kad Vincentas save ėmė vadinti AŠ. Ir vis daugėja sakinukų. Tik Vincentas ir dabar mėgėjas kalbėti galūnėmis, tad iki šiol, dažniausiai, reikia stebėti, ką jis rodo, kad suprastum, ką sako
1. “kiiino”- apkabino,
2. “aka”- pasaka,
3. kai paklausiu “ar miegi?”, “ar valgai?”, tai dabar atsako “miegU”, “vaaaagaU”, o seniau sakydavo “miegi”, “valgai”,…
4. “vagau”- valgau,
5. “pėėė-ėėda”- pelėda,
6. “kūūūtė”- maikutė,
7. “ne-ėėėkia kutės”- nereikia maikutės,
8. “deim yyytų”- dešimt litų,
9. “pukei”- puikiai,
10. “ką mama asio???”- ką mama rašo???,
11. “pajatei”- flomasteriai,
12. “paėėėėk ten”- padėk ten,
13. “ajajas”- aitvaras,
14. “sekas”- Šrekas,
15. “jukas”- Riukas (kenguriukas Riukas iš Pukuotuko),
16. “jau”- jau,
17. “ikas” arba “vikas”- viskas,
18. “tyjis”- trikampis,
19. “aaates”- kvadratas,
20. “tyjas”- apskritimas,
21. “kėkū kekū kėkū vea meka ėkų”- dainuoja: “kėkų kėkų kėkų veža meška šėkų”,
22. “gytė”- galvytė,
23. “as myyyju”- aš tave myliu,
24. “piko”- patiko,
25. “diūze”- medūza,
26. “laaabas”- labas,
27. “pasiau”- prašau,
28. “Yyyyte/Byyyte, ėk agyyyt”- Benediktai, eik valgyt,
29. “bėam kakos”- bėgam į tualetą (kai nori tuštintis arba šlapintis),
30. “ipik geeeeti”- įpilk gerti,
31. “tauk”- patrauk,
32. “Bytas”- Benediktas,
33. “i kitą”- ir kitą,
34. “daj”- dar,
35. “gadys”- gaidys,
36. “vita”- višta,
37. “vytė”- avytė,
38. “kytės”- šukytės,
39. “tėtė su bytu oooos”- tėtis su Benediktu važiuos/parvažiuos,
40. “mama nooo mėgooo”- mama nori miego,
41. “mėga”- miega,
42. puikiai įvaldė liepiamąją nuosaką. Vietoj anksčiau sakytų “diuoti”, “ėti”,… dabar VISADA sako: “diuok”, “padiuok”, pūk”(pūsk), “mesk”, “ėk”(eik),…
43. Pradėjo save vadinti AŠ. Dabar, kai klausiame: “tu miegi?”, “tu valgai?”,… atsako nebe “tiu mėgi”, “vaaagai”,…o “AŠ mėėėėėgU”, AŠ vaaagAU”, AŠ ėėėėėnIU”,….
44. Pradėjo linksniuoti. Jau sako ne “mama ėna su kėtis”(mama eina su skėtis), o “mama ėna su kėtIU”(mama eina su skėčiu),…
EMILIJA (19.5mėn)
Šis mėnuo mums – meilės ir leliukų mėnuo . Emilija visus labai myli
. Emilija visus labai myliir tiesiog “lydosi” dėl visų leliukų. Leliukai dažniausiai “liokiali”
(juokiasi), “miega”, “ėkia” (rėkia), o “Emę myli (net!) tiaktoliu”
(traktorius).
Emilija labai mėgsta skaityti knygutes. Mums vis pasakoja:
“aky tiuji, lenką tiuji, ausią tiuji, bambą tiuji” – akis turi, ranką
turi, ausis turi, bambą turi (teletabis )
)“miau liauką, miau miega, anty liauką” – katytė nori į lauką, katytė
miega, antys nori į lauką
“dambly šioka, žiafafa šioka” – dramblys šoka, žirafa šoka
“Kašia? Ėlialia. Kasia? Igi lėlialia” – Kas čia? Vėliava. Kas čia? Irgi vėliava.
“Kašia? Igi Maliliulia.” – Kas čia? Irgi Marijukė.
Mūsų pokalbiai tampa vis ilgesni. Į klausimus jau dažnai atsako ne
vienu žodžiu, o visu sakiniu. Aš klausiu, “kas išpaišė mamą?”. Emė:
“Makalėlė pėšė Emė” (Flomasteriu piešė Emė). Arba siūlau, ”Einam
pasikeisim pampersą”, o ji man visą tiradą: “Bombą. Čia Emė pošiaši.
Mama iūnk.” (Čia Emė prausiasi. Mama, įjunk).
Dažnai kalbėdama apie save Emilija pavartoja ir teisingas
veiksmažodžių galūnes. Pavyzdžiui, Emilija keberiojasi laiptais, aš
nekantraudama klausiu: “tai tu lipi, ar nelipi?”, o Emė atsako: “lipu”
. Arba klausiu, “ką ten veiki?”. O ji atsako, “liaugau” (valgau),arba “žiūliu” (žiūriu).
Kartais sugalvoja man visai netikėtų atsakymų į mano klausimus. Aš
klausiu: “ar kiškutis nori pasėdėt ant tos kėdytės?” O ji sėdasi pati
ir sako, “kalių Emė” (ant Emės kelių), ir sodina kiškutį sau ant
kelių.
Emilija išmoko atidaryt buto duris. Pamačiau, kai radau atidarytas
pusę valandos. Emė sako, kad ateis “leliuka”, “siupasi”. (leliukai,
supsis). Aiškinu, kad gali ateit pikti žmonės, gali paimt vežimuką.
Tada Emė visą vakarą pasakoja, kad “ati molė žebužiuka” (ateis žmonės,
paims vežimuką)…
Emilija labai daug žodžių kartoja, o paskui kitą kartą ir pati
prisimena, ką jau girdėjusi. Čia tai, ką užsiračiau per praėjusį
mėnesį:
“bazia” – bezda
“božužė” – boružė
“anty pliokia”- antys plaukia
“ežiuka” – ežiukas
“cuku” – cukrus
“dideja mašiašia” – didelė mašina (šiukšliavežė )
)“maziuuuuka kauklė” – mažiukė kriauklė
“kaboliuka” – kamuoliukas
“žiakė” – žvakė
“pegegėgė” – pinigėlis
“imk” – imk
“dėdė goja” – dėdė groja
“kaulia bėgo” – kraujas bėgo
“tėtiuka” – tėtukas
“kalki” – kelkis
“diantiuka” – dantukai
“kakūli” – kakulis
“kali” – kailis
“gyžo” – grįžo
“ziasiuka” -žaisliukas
“šianšinšia ziauia” – sausainis dinozauras )))
)))“liailia pliauka” – laivas plaukia
“lialiuka liaugo lialiu” – leliukas valgo ledus
“gėjyte auga” – gėlytės auga
“teta eina namo, tėtė vūūū dabą” – teta eina namo, tėtė važiuoja į darbą
“teteli” – tėveli
“mamykė” – mamytė
“mokušė” – močiutė
“telialia”- tyrelė
“kibilėlė” – kibirėlis
“gibilėli” – apgamėlis
“bomba” – bomba (pilnas pampersas)
“mekinė tėtė kabo” – marškiniai tėtės kabo
“bukoliuka makaliolia” – brokoliukai su makaronais
“sėsia dega” – šviesa dega
“pušiošiasi” – bučiuojasi
“bazia tėtė auga” – barzda tėtei auga
“Boliolia” – balionas
“Šyžiai” – kryžiai
“šionšiši” – rankšluostis
“mama lygala” – mama lygina
“liabiai kata” – labai karšta
“mama liaugo, tėtė liaugo, Emė žyžiu liaugo niam niam” – mama valgo,
tėtė valgo, Emė ryžių valgo niam niam
“akliuko šiži” – arkliuko širdis
“šėžė” – žvaigždė
“Emė niamiai” – Emės namai
“asalia bėgo” – ašara bėgo
GERTRŪDA (22mėn)
Šį mėnesį akyliau stebėjau Gertrūdos kalbos raidą. Iš tiesų buvo labai smagu, nes Gertrūda yra tarškutė! Smagiausia, kad su ja jau galima kalbėtis! Na, dar ne taip, kaip norėtųsi, be to, labai daug prasmių mes “įskaitome” iš jos pasakyto žodžio ar dviejų, tačiau labai smagu, kai ji linksi sakydama: “taip”, “aha”, “mhm” ir pan. Dar vienas labai žavus: “ką?” arba “quoi?” Sako pasikeisdama lietuviškai ir prancūziškai – kaip tą akimirką norisi! Ir sako dažnai, pakreipdama galvą ir nutaisydama toookią miną, kad galima griūt juokais
“Diūda” – Gertrūda…galų gale!
“brm, brm” – mašina (prašyk neprašęs, kad pasakytų mašina: brmbrm, ir viskas )
“bitė” – bitė
“dėdė” – skruzdėlė
“tianės” – kelnės
“elou” – hello (labas)
“baibai” – bye-bye (atia)
“jes” – yes (taip)
“liabas” – labas
“Minia” – Akvilė
“Nėnia” – Neringa
“Mija” – Emilija
“Ekus” – Herkus
“Otia” – Aušra
“Ūa” – Ūla
“Kaku” – visi tualeto reikalai
“Pampi” – sauskelnės
“Mano” – mano (vienas populiariausių žodžių, be to, dažniausiai vartojamas junginiuose: mano mama, mano lėlė, mano kvakva (varlė), mano sesė ir pan.)
“Aš” – aš
“tau” – tau, sako ką nors duodama
“alio” – alio, dabar pats pats pats mėgiamiausias veiksmas – kalbėti telefonu;
“lapė” – lapė
“lapa” – lapas
“čeuuuu” – prašau; Be to, čia LABAI svarbi intonacija, pakreipta galvelė ir maldaujančios akelės. Pavyzdžiui, vakare klausia: “Peppa?” “Ne, dukrule, Pepos nežiūrėsime, jau einam miegoti”. “Peppa….Čeuuuuu……”
“kompa” – kompas
“atis” – akis
“manis” – medis
“kvakva” – varlė
“lėlė” – lėlė; šį mėnesį pradėjo sakyti “lėlė”, o ne “ija”;
“koja” – koja
“fėėėdia” – fėja
“geeeei” – gerai
“dau” – daug
“guka” – agurkas
“baiiiii!” – baik, žinoma, daugiausiai vartojamas kalbantis su broliais/sese;
“bitė” – bitė
“lyja” – lyja; atsikelia ir eina tikrinti, ar šiandien lyja – tikra belgė
“taitom” – skaitom; manau, vienas dažniausiai vartojamų;
“kiškis” – kiškis
“diudų” – ledų – kuo tolyn, tuo aktualyn…mat mergina BE GALO mėgsta ledus! Kartą valgėme kartu su Emilija, tai Emilija sau ramiai davė savo ledus mamytei, ir ši duodavo Emilijai laižyti. Tuo tarpu Gertrūda TIK savo rankose, TIK pati ir dar neduokdie aš sumanydavau nulaižyti bėgančius
Žinau, kad ir dar kažką sakė, bet jau visko nebespėjau užsirašyti
Nuotrauka: “In Every Language” LivingOS
(No Ratings Yet) Loading ...METŲ PROJEKTAS: Smulkiosios ir stambiosios motorikos raida. Aštuntas Luknės mėnuo.
Jun 7th
Šį mėnesį labai vėluojame su Luknės aprašymu, bet paskutinės dvi savaitės buvo labai labai įteptos Luknės namuose. Visų pirma, mama išėjo į darbą. Į naują darbą Visų antra, tėtė išėjo tėvystės atostogų. Ir visų trečia – namuose buvo net dvi krikštynos: Luknės ir jos didžiosios sesės Upės! Žodžiu, gyvenimas virte virė! Virte virė ir Luknės smulkiosios ir stambiosios motorikos raida. Mamos Indrės pasakojimas…
Visų antra, tėtė išėjo tėvystės atostogų. Ir visų trečia – namuose buvo net dvi krikštynos: Luknės ir jos didžiosios sesės Upės! Žodžiu, gyvenimas virte virė! Virte virė ir Luknės smulkiosios ir stambiosios motorikos raida. Mamos Indrės pasakojimas…
Aštuntas mėnuo atnešė iš tiesų nemažai pokyčių mūsų ir mūsų mažylės (ar, tiksliau, dviejų mažylių) gyvenime. Vienas pagrindinių – tėtis tėvystės atostogose, o mama darbe. Iššūkis visiems mums, bet kol kas tvarkomės visai neblogai. Iš principo tai turėtų reikšti, kad rašinėlių apie Luknę rašymą turėtų perimti tėtis, nes dabar jau jis svarbiausias jos kasdienybės žmogus. Bet žiūrėsim, kaip čia bus
Luknė jau tampa vis rimtesnė mergina. Šliaužimas vyksta dideliu greičiu, visos vietos yra pasiekiamos, įdomios ir patrauklios. Prišliaužusi prie ko nors Luknė jau gana lengvai atsiklaupia arba pasilaikydama atsistoja. Šiandien, pavyzdžiui, palikau sėdinčią prie žaisliukų dėžės, o kol pasidariau kavą, radau jau atsistojusią prie piešimo lentos ir besigardžiuojančią kreidutėmis Porą kartų ta lenta jau yra užgriuvus ant stovėtojos… Kaip ir žaislinė virtuvėlė, ir kėdutė, ir pan.
Porą kartų ta lenta jau yra užgriuvus ant stovėtojos… Kaip ir žaislinė virtuvėlė, ir kėdutė, ir pan.
Beje, jau ne už kalnų dienelė, kai vaikas vis tik prisivers pirščiukus durimis, nes labai jau mėgsta prišliaužus varstyti duris pirmyn atgal… Ne visada duris uždarom normaliai, ne visada ir vaiką nužiūrim…
Šiaip atsirėmusi ar įsikibusi (pavyzdžiui, į lovytės ar sofos kraštą) Luknė gali ir pati pavaikštinėti. Gali atsitūpti ir vėl atsistoti. Gali persisverti. Kartais tik ir spėji griebt už kojos per sofos kraštą besiverčiančią Viena iš patraukliausių vietelių – pirmasis laiptas. Luknė prišliaužia prie jo ir bando lipti ant atrosios pakopos. Beje, kokį kartelį yra pavykę, o šiaip tik viena koja lengvai pakyla :) O nepasitenkinimas tai didelis, kai lipti norisi, o negali! Pastebėjom, kad, priėjusi bordiūrą, Luknė supranta, kad, norint užlipti, reikia kelti koją aukštyn. Ir jai kol kas visai neblogai sekasi tai padaryt.
Viena iš patraukliausių vietelių – pirmasis laiptas. Luknė prišliaužia prie jo ir bando lipti ant atrosios pakopos. Beje, kokį kartelį yra pavykę, o šiaip tik viena koja lengvai pakyla :) O nepasitenkinimas tai didelis, kai lipti norisi, o negali! Pastebėjom, kad, priėjusi bordiūrą, Luknė supranta, kad, norint užlipti, reikia kelti koją aukštyn. Ir jai kol kas visai neblogai sekasi tai padaryt.
Vaikščiojimas yra veikla favoritė ir, jei kas vedžiotų, Luknė galėtų vaikščioti tikriausiai visą dienelę! Eidama ji labai tvirtai stato kojeles, žino savo tikslą ir kryptingai link jo juda. Prieš kokią savaitėlę pastebėjom, kad Luknė jau gali paeiti ir laikoma už vienos rankos. Nedaug, bet gana tvirtai. Mums atrodo, kad tai vienas iš savarankiško vaikščiojimo pranašų.
Šiaip jai drąsos netrūksta – drąsiai stojasi, lipa, šliaužia, eina. Kartais atsiremia tik viena ranka, kartais sugalvoja pasileist apskritai (tik lygsvarą pavyksta išlaikyt kokias lygiai 2 sekundes ) Kartais pasilaikydama viena ranka lenkiasi paimti kokio ant grindų gulinčio daiktelio, kartais pavyksta, kartais ne. Esame išbandę ir kaimynų vaikišką karutį BRIO – Lukniukei visai neprastai sekasi jį stumti ir žygiuoti iš paskos!
) Kartais pasilaikydama viena ranka lenkiasi paimti kokio ant grindų gulinčio daiktelio, kartais pavyksta, kartais ne. Esame išbandę ir kaimynų vaikišką karutį BRIO – Lukniukei visai neprastai sekasi jį stumti ir žygiuoti iš paskos!
Kol kas tikriausiai sunkiausiai sekasi ropoti, matyt, trūksta gerų pavyzdžių, nes mūsų sesė irgi nuo šliaužiojimo bene iškart perėjo prie vaikščiojimo. Esant rimtam reikalui Luknė paropoja kokį metrą, bet įprasta susisiekimo priemonė be konkurencijos yra šliaužimas. Ir mums gerai – grindys puikiai išsivalo )
)
Visai neseniai Luknė pradėjo jau pati atsisėsti. Dar ne visada iki galo pavyksta, bet vis dažniau ir dažniau. Atsisėdus ar atsiklaupus ji žavingai išmoko ploti katučių
Pirštų miklumas vis didesnis ir didesnis. Jį labiausiai lavina Luknės aistra kokioms nors ant žemės esančioms mažytėms šiukšlytėms ir trupinėliams. Juos reikia būtinai pakrapštyt ir, jei pavyksta sugrabaliot, susikišt į burnytę.
Žaisliukų turim kalnus, bet vis tiek įdomiausi daiktai iš realybės. Pavyzdžiui, televizoriaus distancinis valdymas, kompiuterio laidai, kompiuteris, žurnalai, krepšiai ir pan. Didžioji sesė mėgsta pareguliuot, ką Luknei galima ir ko negalima. Bet jau ir jai ne visada pavyksta daiktelį išplėšt iš Luknės rankų, nes ši įsikimba kaip reikiant ir net nesiruošia paleist. Svarstom dabar, ar čia seniai jau Luknė ima daiktus viena ranka.. Bet tikriausiai seniai… Ir perima iš vienos rankos į kitą, ir paėmusi po daiktelį į kiekvieną ranką muša juos vieną į kitą.
P.S. Šįvakar jau įveikta pirma laiptų pakopa!
(No Ratings Yet) Loading ...PROJEKTAS: Laukiam (sulaukėm) antragimio. IIId.
May 20th
Visų pirma noriu pasveikinti mūsų projekto dalyvį Titą su ketvirtuoju gimtadieniu (05.15)! Stiprybės, sveikatos ir kuo daugiau džiugių broliškų akimirkų apsiprantant su nukarūnavimu! Šį mėnesį skaitydama susigraudinau ir skaitydama kaip Viltė su vyru bando atkreipti Kristupo dėmesį, kad Kasparas jam šypsosi; ir dėl atkreipto dėmesio, kad reikia nesudaryti sąlygų vyresnėliui kaip nors nuskriausti mažiuką, nes jis ir pats paskui gali skausmingai reaguoti; ir skaitydama kaip Ieva pirmą kartą savarankiškai pakėlė brolį, ir apie bendravimo su Titu siūlelį…Ech, kaip vis dėlto nelengva vyresnėliui pasislinkti savo tėvų meilės ir dėmesio soste…ir kaip nelengva tėvams matyti tą skausmingą sosto pasidalinimą…
MAMA VILTĖ (Kristupui 2 m. 2 mėn., Kasparui 8 sav.)
Jau keletas savaičių kaip likom vieni, o Kristupas išėjo į darželį. Rytais dažnai dar graudžiai verkia išsiskirdamas su manim, bet paskui jau tėčio mašinoje nurimsta. Kai nueinu pasiimti, auklėtoja vis pasako, kad Kristupas užaugo, visai šauniai laikosi darželyje. Taigi, arba jis pagaliau ten apsiprato, praėjus… 4 mėn. nuo lankymo pradžios (tiesa, dėl ligų ir brolio gimimo labai nereguliariai), arba jis pats pailsi būdamas kitoj aplinkoj, nes grįžęs iš darželio paprastai būna džiaugsmingas, paklusnus, šnekus ir ramus .
.Kai Kristupas neina į darželį, jei tik leidžia oras, stengiamės kuo anksčiau išeiti į lauką, kad jis išsivaikščiotų. Labai daug vaikšto pats, dairosi, rankioja šakas, stebi ir komentuoja mašinas. Aš jo per daug nevaržau, leidžiu eiti, kur jis nori, tik, žinoma, prie gatvės saugau. Kai pavargsta, truputį pavažiuoja vežimėliu, paskui vėl išlipa ir keliauja toliau. Taip paprastai išvengiam ir daiktų mėtymo, nes parėjęs jis mieliau ramiai žaidžia. Beje, kai jau mėto, tai ne tik žaislus, labai dažnai nusitaiko į kokius nors brolio daiktus, drabužėlius, automobilinę kėdutę (kuri būtinai turi su trenksmu kristi nuo staliuko, jeigu tik netyčia ten paliekam…).
Kartais, kai Kristupas ima siautėti ir į pasakymus nereaguoja (taip yra buvę, pvz., prie svečių…), išvedam jį į kitą kambarį, kad „sumažėtų azartas“. Truputį paverkęs paprastai pasidaro sukalbamas, tada jau galima išaiškinti, kodėl mama ar tėtis jį išvedė iš kambario ir kodėl negalima mėtyti daiktų. Po tokių „priemonių“, užėjus kitam mėtymo protrūkiui, užtenka paklausti, ar Kristupas nori pabūti kitame kambaryje – paprastai iškart liaujasi.
Į brolio verkimą Kristupas reaguoja stebėdamas situaciją (gal žiūri, ką mama ar tėtis darys) arba, kai pats būna pervargęs, ima rėkti – katras garsiau… Vieną dieną prieš pietų miegelį Kristupas skaitė knygutę, o Kasparas niekaip nenurimo, negalėjau tiesiog pasiguldyti jo šalia, laikiau sau ant pilvo, tai Kristupas galiausiai susierzinęs vožtelėjo jam su knyga per galvą… Net apšalau iš netikėtumo, na, spėjau kažkiek apsaugoti, bet broliui vis tiek kliuvo, o kai tas pradėjo verkti, tai ir Kristupas išsigandęs patempė lūpą ir vos neapsižliumbė. Neveltui tie perspėjimai, kad reikia nesudaryti sąlygų vyresnėliui kaip nors nuskriausti mažiuką, nes jis ir pats paskui gali skausmingai reaguoti. Žinoma, paskui dar paaiškinau, kad niekada negalima mušti brolio, nors ir suprantu, kad Kristupas gali supykti, kad jam nusibosta, kai brolis verkia, bet tai dėl to, kad jis mažas ir nemoka pasakyti, o jam dažnai skauda pilvelį arba jis nori valgyti.
Sudėtingiausias reikalas šiuo metu – pietų miegas. Kai Kristupas lieka darželyje, viskas gerai, žinau, kad bus pailsėjęs ten (dažniausiai). Kai būna ne darželio diena ir einam priešpiet pasivaikščioti, brolis paprastai visą laiką miega (vežimėlyje arba nešioklėje), tad grįžęs vyresnėlis būna jau pavargęs, o mažajam kaip tik užeina aktyvesnis metas… Žodžiu, kai galėčiau be vargo guldyti Kristupą, Kasparas tada jau nemiega ir net nelabai nori ramiai pagulėti… Būna ir atvirkščiai: aš su Kasparu snaudžiu, o Kristupas pats sau skaito knygutes arba – blogesniu atveju – pradeda maltis lovoje, šokinėti, dūkti, kartais nueina žaisti į kitą kambarį, ir tiek to poilsio… Vis dar suku galvą, kaip suderinti tą jų miego laiką.
Būna ir atvirkščiai: aš su Kasparu snaudžiu, o Kristupas pats sau skaito knygutes arba – blogesniu atveju – pradeda maltis lovoje, šokinėti, dūkti, kartais nueina žaisti į kitą kambarį, ir tiek to poilsio… Vis dar suku galvą, kaip suderinti tą jų miego laiką.Šiaip atrodo, kad pamažu Kristupas apsipranta su naujojo šeimos nario egzistavimu, na, bent jau pripažįsta. Nors per daug dėmesio broliui vis dar nerodo, bet, tarkim, išlipęs iš automobilio eina prie kitų durelių „pasiimti brolio“ , man jį išėmus tvarkingai uždaro dureles. Kartais jau smalsiau pasižiūri, pavyzdžiui, kaip brolis maudosi arba žvilgteli į vežimėlį. Į prašymus ką nors atnešti, paduoti toli gražu ne visada reaguoja, bet kartą labai nustebino, kai neprašomas atnešė iš kito kambario brolio pėdkelnes ir marškinėlius (ketinau visai kitaip jį rengti, bet teko atsižvelgti į Kristupo pasiūlymą:)). Kasparas kalbinamas pradeda vis dažniau šypsotis, tad stengiamės abu su vyru atkreipti Kristupo dėmesį, kad tai į jį brolis žiūri ir jam šypsosi. Kai kada Kristupas tik gana abejingai užmeta akį, bet kartais – tarsi nenorėdamas per daug išsiduoti – šypteli ir pats.
, man jį išėmus tvarkingai uždaro dureles. Kartais jau smalsiau pasižiūri, pavyzdžiui, kaip brolis maudosi arba žvilgteli į vežimėlį. Į prašymus ką nors atnešti, paduoti toli gražu ne visada reaguoja, bet kartą labai nustebino, kai neprašomas atnešė iš kito kambario brolio pėdkelnes ir marškinėlius (ketinau visai kitaip jį rengti, bet teko atsižvelgti į Kristupo pasiūlymą:)). Kasparas kalbinamas pradeda vis dažniau šypsotis, tad stengiamės abu su vyru atkreipti Kristupo dėmesį, kad tai į jį brolis žiūri ir jam šypsosi. Kai kada Kristupas tik gana abejingai užmeta akį, bet kartais – tarsi nenorėdamas per daug išsiduoti – šypteli ir pats.Vis dėlto labiau mato brolį kaip konkurentą… Vis dažniau liepia guldyti arba atiduoti tėčiui (kol buvo močiutė, liepdavo duoti močiutei:)), kad pats galėtų ateiti pas mamą ant rankų. Kartais tik suka ratus aplink ir tyliai stebi, kada brolis pavalgys ir mama bus laisva. Bet buvo užėję ir pykčio priepuolių, kai aš sėdėjau ir maitinau Kasparą – reikalavo paguldyt į lovelę, net ėmė daužyti broliui per kojas. Bandžiau aiškinti, kad jo valgančio niekas nuo stalo nenumeta, tai ir brolio valgančio negaliu guldyt į lovelę. Paprastai tokios „atakos“ baigiasi, kai aš pati pasitraukiu, išeinu į kitą kambarį, tada dažniausiai ir Kristupas pakeitęs aplinką randa kuo užsiimti. Sunkiau susitarti būna naktim, kai pabunda (tikriausiai ką nors susapnavęs) ir ima nesustodamas verkti… Kartais tenka išnešti į kitą kambarį, kad nusiramintų ir brolio nepažadintų. Kartais pakanka pasiguldyti šalia (beje, neretai būna, kad pabudęs vidury nakties pats tiesiog perlipa per tėtį ir įsitaiso per vidurį – arčiau mamos …), nors jau porą savaičių atrodė, kad vaikas vėl įprato miegoti savo lovelėje, kaip prieš brolio gimimą.
…), nors jau porą savaičių atrodė, kad vaikas vėl įprato miegoti savo lovelėje, kaip prieš brolio gimimą.Kad Kristupas jaustų kuo daugiau tėvų dėmesio, stengiamės bent vakarais su vyru „pasidalinti“ vaikus: grįžęs iš darbo tėtis dažniausiai padūksta su Kristupu (kartais tas dūkimas užsitęsia iki miego laiko…); vėliau, pamaitinusi Kasparą, paprastai palieku su tėčiu, o mudu su Kristupu einam praustis, valytis dantukų (beje, visai neseniai tai tapo vakarinio ritualo dalimi, anksčiau net į kalbas nesileisdavo apie dantų valymą:)) ir skaityti knygelių. Aš pati jaučiu tylų džiaugsmą, kai mūsų vyresnėlis susirango šalia, atverčia knygelę ir liepia skaityti „šitą“, o paskui dar „kitą“ ir įdėmiai klausosi . Anksčiau taip skaitydavom eilėraščius, dabar jau ir neeiliuotus tekstukus (pastaruoju metu labiausiai mėgsta R. Scarry „Ką žmonės dirba visą dieną?“). Galiausiai, kai pajuntu, kad jis jau apsnūdęs, užgesinam šviesą ir Kristupas prieš užmigdamas būtinai apsiveja man kaklą, neretai dar ir „myjiu myjiu“ pasako … Ir džiugu, kad tokių vakarų (kai kitam kambary nesiblaško ir neverkia mažasis, o Kristupas eina į lovą ne siautėti ir mėtyti pagalvių, o būtent skaityti) pasitaiko vis dažniau.
. Anksčiau taip skaitydavom eilėraščius, dabar jau ir neeiliuotus tekstukus (pastaruoju metu labiausiai mėgsta R. Scarry „Ką žmonės dirba visą dieną?“). Galiausiai, kai pajuntu, kad jis jau apsnūdęs, užgesinam šviesą ir Kristupas prieš užmigdamas būtinai apsiveja man kaklą, neretai dar ir „myjiu myjiu“ pasako … Ir džiugu, kad tokių vakarų (kai kitam kambary nesiblaško ir neverkia mažasis, o Kristupas eina į lovą ne siautėti ir mėtyti pagalvių, o būtent skaityti) pasitaiko vis dažniau.Štai taip ir mes visi mokomės gyventi keturiese ir vis sukam galvą, kaipgi efektyviau ugdyti tą brolišką meilę…
MAMA VILMA (Ievos ir Jono Bernardo mama)
Dienos bėga, reikalai sakyčiau šiek tiek gerėja… bent jau kol kas. Vienas mėnuo prabėgo nepastebimai greitai, mažasis brolis paaugo, tačiau Ievai jis vis dar neįdomus.
Ieva pirmąkart paprašė palaikyti brolį tik po daugiau nei trijų savaičių namie. O jau po valandos, man nuėjus į virtuvę, o broliui pradėjus verkti, ji pati jį paėmė ir pakėlė. Aš atsisuku ir mano širdis į kulnus nusirideno. Mažylis maždaug kaip katinas paimtas, galva kabaluoja tabaluoja, bet sesė prisispaudus jį sau prie krūtinės ramina. Ieva galėjo pastebėti tik dideles mano akis, bet praėjus kiek tai laiko, aiškinau, kad viena pati daugiau neimtų, kad brolis dar prastai laiko galvytę ir pan.
Visgi pastarąsias savaites brolis buvo sesės ignoruojamas. Gal tik tris keturis kartus Ieva priėjusi paglostė jam galvytę, bet jau po kelių dienų ji net nustojo reaguoti į brolio verkimą. Pirmomis dienomis iškart mane kviesdavo, o vėliau… brolis svetainėje ant sofos verkia, ji žaidžia šalia sofos ant kilimo ir net negirdi. Toks vaizdas, kad ji susitaikė su esama situacija: jis yra, bet jos tai neliečia. Be to, ji jį vadina ne vardu, ne broliu, o lėliuku.
Retkarčiais aš paprašau Ievos man padėti, pvz., pastumdyti vėžimėlį, kol aš nueisiu ko nors pasiimti. Ji visuomet atsisako, bet aš kartoju tą patį: “Kai brolį užmigdysime, galėsime eiti ką nors kartu pažaisti”. Visada suveikia, tik nežinau, ar gerai taip nuolat sakyti. Nes ji padeda tik dėl to, kad kažką jai pažadu. Pastebiu, kad ir iš jos pusės prasideda sąlygos: jei tu man, tuomet aš tau.
Labai dažnai sakau ir pasakoju Ievai apie tai, kai ji buvo maža. Jei Ieva yra šalia man rengiant brolį, sakau, kad tai jos rūbeliai. Jei brolis verkia, ir aš supu jį ant rankų, sakau, kad ir Ieva labai mėgdavo būti supuojama ant rankų. Ir visa kita. Ieva visuomet tada šypsosi ir labai meiliai žiūri į brolį. Bet jei aš su kuo nors kalbinu brolį, tuo metu Ieva visuomet turi ką nors pradėti pasakoti ar rodyti. Ir pilvukas jai dažnai ėmė skaudėti. Gal pastarąjį žodį reikėtų rašyti kabutėse, nes užtenka minutę jos pilvuką paglostyti, ir jis praeina.
Džiugu dėl to, kad nepastebiu, jog Ieva būtų pasidariusi piktesnė ar liūdnesnė. Ir nieko iš jos pusės nėra piktybiško. Dėmesio gal ir nekreipia, bet kartą pastebėjau, kad tutį priėjusi broliui įkišo ir padainuoti kažkada nusprendė jam per mobiliąją auklę (tuo metu brolis verkė). Tik po to Ievai paaiškinau, kad signalo priėmėjas broliui neperduoda jos balso. Taip pat ji stengiasi pabūti tyliai, kai migdomas brolis, sugeba ir kantriai laukti, kol aš atsilaisvinsiu.
Gyvename laukimu… pirmos šypsenos, susidomėjimo žaisliukais. Beje, dėl žaisliukų dalybų ateityje turėtų būti įdomu, nes dabar Ieva prieštarauja bet kokio jos žaislo paėmimui ir rodymui broliui. Mažasis dar tik vos fiksuoja žvilgsnį, bet jei aš paimu kokią nors raudoną Ievos mašiną ar princesių žurnalą… tie daiktai greitai būna padedami atgal į stalčių. Man kol kas labai juokinga
MAMA EDITA (Tito (jau ketverių!) ir Jorio (2.5mėn) mama)
Šiandien (05 15) mūsų vyresnėliui Titui sukako ketveri. O mažajam broliukui Joriui – 2,5 mėnesio. Tiesa, labai ilgai svarsčiau šį kartą, ką parašyti… Iš vienos pusės, atrodo, kad po truputį viskas stojasi į savo vėžias – Joriukas sparčiai auga, jau įgavo režimą, naktimis keliasi tik pora kartelių valgyti, todėl ir aš labiau pailsiu.
Tačiau mūsų vyresnėliui Titui „kažkas“ atsitiko (ypač pastarąją savaitę)…. Į darželį ėjom kas antrą savaitę, nes vis susloguodavo, tai palikdavom savaitei namučiuose. Bet aš ne apie tai… Kaip ir minėjau pradžioje, nežinau, kaip visa tai apibūdinti, kas vyksta su mūsų vaiku… Titas pasidarė kažkoks uždaras, piktas, netgi labai nervingas. Į bet kokį neigiamą atsakymą jo atžvilgiu reaguoja itin audringai: pradeda verkti, šaukti ir pan. .. Taip pat beveik visiškai mūsų su tėčiu „negirdi“: tai yra, neklauso, ko mes jo prašome, ką sakome…
Tikrai nuoširdžiai sakau, būna daug akimirkų, kai nebežinau kaip elgtis?!.. Atrodo, tikrai kalbamės abu su tėčiu su Titu, aiškinamės, kaip reikia elgtis, ir vaikas supranta. Supranta, ką negerai darė, atsiprašinėja, sako, kad mus labai myli ir prižada gražiai elgtis. Bet praeina keletas valandų, ir vėl viskas kartojasi…
Kai prašai ir kalbi gražiuoju, toks vaizdas, kad Titukas nebegirdi. O jau kai pakeli balsą, tada susipykstam visiškai. Labai bijau, kad neprarastume to bendravimo ryšio su vaiku… nes tam “siūleliui” nutrūkus, vėliau jį gali būti labai sunku surišti…
Todėl labai norėčiau kokio patarimo… Ir labai viliuosi, kad viską su laiku pavyks atstatyti… Gal tai kažkiek kaltas ir priešgimtadieninis periodas…
Edita, būtent Tavo laiškas paskatino mane imtis aprašyti vieną knygą, kuri, tikiuosi, padės ir jūsų šeimynai, ir visoms kitoms, kurios daugiau ar mažiau susiduria su tais pačiais ramybės neduodančiais klausimais… Ta knyga nuo pat tos dienos, kai ją įsigijau, guli mūsų miegamajame. Ir vis paskaitau. Analizuoju. Analizuoju save. Stengiuosi taisyti kai kurias savo elgesio klaidas. Pastebiu, kad viskas gerėja. Po to vėl blogėja. Vėl skaitau. Vėl prisimenu. Ir – nors jau praėjo septyneri metai nuo to, kai mūsų pirmagimis turėjo pasislinkti savo soste, tačiau tie klausimai vis dar aktualūs! Žinoma, kitaip, tačiau aktualūs. Dar pastebėjau, kad – kai gimė Morta – tas berniukų stumdymasis soste apmažėjo, tačiau – reikia pripažinti – šiandien soste savo vietos ieško keturiese. O žongliruoti keturiais kamuoliais – jau nejuokas (na, bent jau man ) Ilgai netruksiu su pirmąja dalimi. Stiprybės!
) Ilgai netruksiu su pirmąja dalimi. Stiprybės!
(No Ratings Yet) Loading ...GESTŲ KALBOS PROJEKTAS. V dalis.
May 20th
Džiugią ir pavasarišką istoriją pasakoja Asta:
Nuostabus oras (kai nelyja), saulė šildo, gėlių žiedų pilnos pievos. Kaip sunku sėdėti mokykloje, kai už lango jau beveik vasara. Pavasarį turbūt blogiau, nei vasarą, nes kiekviena saulėta diena atrodo tokia išsiilgta ir nepakartojama. Ir būtinai būtinai turi išeiti į kiemą, o ne mokytis. Taigi, kad vaikučiams būtų smagiau, šią pamoką Luko tėveliai pasiūlė vesti jų kieme.
Visi kiti šią žinią sutiko su džiugesiu. Šiandien mokėmės parodyti rankomis įvairias transporto priemones, žaisti kieme. Taip pat išsiaiškinom kaip elgtis, kai vaikučiai ima rodyti gestus (kartais tai būna tikrai netikėta ), o mažieji Kūdikio kalbos mokinukai jau rodo daug gestų.
), o mažieji Kūdikio kalbos mokinukai jau rodo daug gestų.Turiu net kelias džiugias žinias, kurios labai maloniai nuteiktų bet kurį mokytoją. VISKAS! Pasiekėme ribą, kai net labiausiai užsispyrę vaikučiai ėmė domėtis gestais. Taigi, pradedu girtis. Visos šeimos nuoširdžiai pasinaudojo praėjusios pamokos patarimais. Tai neapsėjo be pasekmių. Net didžiosios „niekas man nerūpi“ šalininkės Karolinos (jai sukako metukai), mama džiūgavo: „Įvyko stebuklas! Karolina ėmė skaityti su manim. Negana to, parodė LEMPA ir KATĖ.“ Tai pirmieji mergaitės gestai, neskaitant visuotinai skatinamų, tokių kaip VISO GERO, PAKELK ar panašių. Mama aikčiojo visą pamoką, o dukra stebino toliau. Kadangi kieme lakstė net su šuniukai, tai pokalbį vis pertraukdavo kurio tėvų „au-au, šuniukas“ ir pliaukštelėjimas į koją. Karolina neatsiliko, per pamoką ėmė mėgdžioti kitus ir rodyti dar ŠUNIUKĄ. Jau trys gestai per vieną savaitę. Mama be amo šypsosi ir bučiuoja, bučiuoja vaiką. Mokytoja tyliai sau mintija: „Pagaliau .“
.“Jau minėjau, kad esu reikli, todėl sunkiai susitaikau, kad ne visi vaikučiai (kalbu apie vyresnius nei 10 mėn. kūdikius) baigę pamokas rodo gestus. Šiai Kūdikio kalbos klasei dedu didelį pliusą – visi mažyliai rodo norus rankutėmis! Mano, kaip mokytojos, tikslas pasiektas ir dar liko trys pamokos.
Giriuosi toliau. Nežinau ar patikėsite, bet aš dažnai susiduriu su tikrai kukliais tėvais. Visokiais būdais raginu juos skaičiuoti, kiek vaikai parodo gestų ir dažniausiai išgirstu: „Nieko nerodo … Na, gal kokius 5.“ Po to paaiškėja, kad reiktų dar bent 10 ar net 20 pridėti Kad tėvų kuklumas truputį atslūgtų, primygtinai reikalauju žymėti jau išmoktus gestus. Nepatikėsite, bet išmoktų gestų skaičius gerokai šoktelėjo aukštyn. Taigi šiandienos statistika: Eglutė (11 mėn., moko abu tėveliai) – 9 gestai (sprendžiam klausimą dar dėl 3, kurių reikšmės tėvai nesupranta); Tėja (13 mėn., moko mama) – 17 gestų; Lukutis (15 mėn., moko abu tėveliai) – 36 gestai, kai kurių neberodo, nes sako; Karolina (12 mėn., moko mama) – 3 gestai; Elija (šią savaitę atšventė gimtadienį, moko mama) – 7 gestai ir daug gestikuliavimo, kai nori ką nors pasakyti. Nežinau, kaip skaitytojams atrodo šie skaičiai, bet man jie įspūdingi.
Kad tėvų kuklumas truputį atslūgtų, primygtinai reikalauju žymėti jau išmoktus gestus. Nepatikėsite, bet išmoktų gestų skaičius gerokai šoktelėjo aukštyn. Taigi šiandienos statistika: Eglutė (11 mėn., moko abu tėveliai) – 9 gestai (sprendžiam klausimą dar dėl 3, kurių reikšmės tėvai nesupranta); Tėja (13 mėn., moko mama) – 17 gestų; Lukutis (15 mėn., moko abu tėveliai) – 36 gestai, kai kurių neberodo, nes sako; Karolina (12 mėn., moko mama) – 3 gestai; Elija (šią savaitę atšventė gimtadienį, moko mama) – 7 gestai ir daug gestikuliavimo, kai nori ką nors pasakyti. Nežinau, kaip skaitytojams atrodo šie skaičiai, bet man jie įspūdingi.Vis tyliai pagalvoju, 17 kartų Tėja „sutaupė“ savo balso stygas, nes parodė, o ne išcypė apie savo norus. Elija prie savo stebuklingai tariamo „ačiū“ rodo, kaip moka bendrauti: norėdama ką pasakyti, ne tik bando tarti skiemenis, bet ir „rodo savo gestais“, nors mama apgailestauja, kad toli gražu ne viską supranta. Lukas – labai greitas berniukas, ir tėveliai gestus panaudoja jį nuraminti – sėda skaityti knygos, beje vieną knygelę „skaito“ jau ne tėveliai, o jis pats. Ar tai ne nuostabu?
Prie šių įspūdingų skaičių dar reiktų pridėti tuos gestus, kurių tėveliams nepasisekė suprasti. Vaikučiai, priklausomai nuo jų amžiaus, skirtingai rodo gestus. Kartais dalį gestų rodo vienodai, kartais – iškraipo ir susigalvoja sau patogesnius gestus. Tėvelių užduotis yra pamatyti ką rodo vaikas, suprasti ir atgal parodyti tai ką rodė visą laką, t.y. nekeisti gesto į tą kurį parodė vaikas. Linksmos man tokios pamokos, kai būna „pirmasis“ kartas ir aš galiu nustebinti tėvelius pasakydama, kad jūsų atžala rodo, tarkim, GERTI. Kai tenka nuolat matyti gestus rodančius kūdikius, imi pastebėti dėsningumus (beje, instruktoriai to mokosi ir prieš gaudami licenzijas), kaip mažyliai pakeičia gestus. Tokios žinios tėveliams padeda lengviau pastebėti ne visada taisyklingai rodomus vaikučių gestus. Bet kuriuo atveju nėra geriau vaiko pažįstančių žmonių, nei tėvai, todėl kartais man tenka klausti: „Ką dabar rodo jūsų vaikas?“
Kadangi pamoka vyko gamtoje, vaikai aplink žaidė ir turėjo daug veiklos, tai ji užsitęsė gerokai ilgiau, nei visada. Taip nepastebimai prabėgo beveik pora valandų. Aptarinėjome konkrečius tėvelių klausimus, svarstėme, kaip elgtis kebliose situacijose, galvojome kokius gestus mokyti, o kokių atsisakyti. Ir klausėmės žavingų tėvelių istorijų kaip kuris nors vaikutis tą ar kitą daiktą parodė
Viena daugiausia šurmulio ir juoko sukėlusi yra apie Tėjos išdaigas. Prieš pamokas tėvelius įspėju, kad jie turėtų suprasti, jog privalės reaguoti į vaiko rodomus gestus, nors tai būtų jiems neparanku. O vaikai gestus (visiškai kaip ir žodžius) naudos savo interesams apginti. Šią savaitę Tėja, kuri jau mėnuo kaip naudoja gestą PAGALBOS, dar labiau pritaikė jį savo „reikmėms“. Mažylės mama pertvarkė virtuvę ir į vieną spintelę sudėjo daiktus, kuriais žaidžia mergaitė. Tuo tarpu kitoje ji laiko birius produktus, todėl paaiškino, kad ši spintelė yra jos, t.y. mamos. Tėja pabandžiusi išversti mamos spintelę ir pora kartų sustabdyta ėmėsi kitos taktikos – ji paprašė tėtės PAGALBOS, kad šis atidarytų jai spintelę, į kurią draudžia lįsti mama. Šeima, sakė, jautėsi sutrikę, tik Tėja šypsojosi. Aš tokias istorijas pakomentuoju: „Tik nepamirškit, kad vaikai jus girdi ir jūs galite jiems priminti apie draudimus.“
Šiandien viskas. Prisigyriau iki soties Gero oro visiems ir smagaus laiko kiemuose.
Gero oro visiems ir smagaus laiko kiemuose.Nuotrauka: Valerie Everett “Learn Sign Language at the Playground”
(No Ratings Yet) Loading ...Agregatorių problema
May 6th
Agregatoriai šiaip yra geras dalykas. Tyrimai rodo, kad užimti ir niekur nespėjantys internautai vis labiau riboja lankomų svetainių kiekį. Ypač dabar, kai didelę laiko dalį suryja bendravimas socialiniuose tinkluose. Todėl turėti vieną ar kelis „žinių centrus“ vietoje šimtų neapibėgamų adresų atrodo labai patrauklu. RSS prenumeratos padeda, bet ne visada – užsidaręs Google Reader „rūtų darželyje“ gali neatrasti naujų įdomių rašinių ar svetainių.
Todėl nenuostabu, kad Jungtinėse Valstijose vis dažniau naujienos sekamos Google News, Wikinews, Digg, Reddit, Popurls ir kitose panašiose tarnybose. „Centro“ poreikis akivaizdus ir Lietuvoje, kur tokių centrų nėra – žmonės tiesiog renkasi naujienų svetainę su didžiausiu turinio kiekiu, laikydami, kad tai mažiausia blogybė.
Negalima sakyti, kad bandymų nebuvo. Buvo projektas „kaip.tik.ten“ (dabar jau neberandamas adresu gerosnaujienos.lt), tebeveikia Topix.lt ir Blogeriai.net. Užvakar gavau dar vieno tokio, Hotweb.lt, anonsą. Su kiekvieno panašaus resurso atsiradimu vis atgimsta viltis, kad jis išaugs į didelį ir vertingą resursą, tačiau po kiek laiko paaiškėja, jog nuolat juo naudotis lieka tik saujelė ištikimiausių skaitytojų/dalyvių, o kiti vėl grįžta prie senų žinių skaitymo būdų.
Kodėl neprigyja mūsų agregatoriai? Sugalvojau keletą priežasčių (sąrašą galite pratęsti komentaruose):
- „Turinys jūsų, pinigai mūsų“ kvapas. Nors nė vienas lietuviškas agregatorius dar nepraturtėjo iš svetimo turinio, rašančiųjų įtarumas ir net atviras pasipriešinimas (teko ir man nagus prikišti) pakišo koją daliai agregatorių, kurie norėjo iš svetimų rašinių sukurti visą svetainę. Vienas toks, Elt.lt dar tebėra pasiekiamas, nors dabar užpiltas brukalu.
- Bendruomenės stoka. „Kaip.tik.ten“ ilgai laikėsi kelių pagrindinių vartotojų dėka. Panašu, kad keli entuziastai iš esmės veža ir Topix vežimą. Gudriau naujų įrašų problemą išsprendė Blogeriai.net, kur tenka užsiregistruoti tik vieną kartą (vėliau srautas nukreipiamas automatiškai), ir Visosnaujienos.lt, kur registruotis apskritai nereikia. Agregatorių kūrėjus vilioja Digg modelis, tačiau Digg (ir gal Reddit) veikiau yra išimtys – net Amerikoje daugybė panašių tarnybų (pavyzdžiui, Newsvine ar Propeller) nesugebėjo suburti gausiai naujienomis besidalinančios, aktyviai jas prižiūrinčios bendruomenės.
- Įrankių trūkumas. Žmonės įdomias žinias randa pačiose įvairiausiose vietose, naudodamiesi pačiomis įvairiausiomis naršyklėmis. Geriausias būdas sukurti tiltą tarp naršymo ir dalinimosi agregatoriuje – turėti įskiepius/įrankių juostas naršyklėms arba bent žymeles (bookmarklets). Tačiau tam reikia programavimo, ką ne kiekvienas jaunas agregatorius gali apžioti. Todėl dažniausiai einama visiškai kitu keliu – siūlomos priemonės svetainių autoriams (mygtukai prie straipsnių), su kurių pagalba jų rašinius skaitytojai gali tiesiai iš svetainės pasiūlyti agregatoriams. Deja, tokia sistema yra siauro taikymo – jei aš radau įdomų straipsnį svetainėje be atitinkamų mygtukų, viską tenka daryti rankomis. Negana to, pačio kodo diegimas į svetainės šabloną ne visada yra paprastas ir visiems suprantamas. Nepalyginsi su „setup.exe“ paprastumu…
- Pirmas įspūdis. Šį rašinį iliustruoja dvi „karščiausios“ naujienos iš Hotweb.lt. Perkūnas žino, kas yra ta kalanetika, bet man skamba, kaip švelnios formos brukaliukas. Ypač kai „karščiu“ šios naujienos su vos keliais balsais dvelkia ištisą pusmetį (!). Suprantama, kad nepaleidus svetainės viešai ir nesurinkus vartotojų yra keblu sudėti daug vertingo turinio, bet toks pirmas įspūdis atbaido lankytojus. Debiutui reikia stipriai pasiruošti.
- Išskirtinumo problema. Mažoje rinkoje atrodo neprotinga apriboti agregatoriaus temas, tačiau tai padeda greičiau surinkti vertingą turinį ir suformuoti vartotojų branduolį. Digg dabar yra „apie viską“, tačiau pamatą tarnybai paklojo technologijų entuziastai. Blogeriai.net turi tinklaraščių turinį ir nesiblaško, Visosnaujienos.lt išsiskiria gyvu naujienų srautu – kažkokio išskirtinumo agregatoriui reikia, kad jį išvydęs nenumotum ranka „dar vienas“…
- Universalumas? Tampam mobili tauta. Digg turiu telefone, todėl naudoju dažniau už kitus agregatorius. Naudojuosi Google Reader, o ne kuria kita RSS tarnyba, nes galiu bet kur skaityti naujienas patogiose telefonui pritaikytose programose. Jei telefone skaitomo teksto negali „padėti“ į agregatorių, tai pusė turinio prarandama iš karto. Žinoma, nesitikint gero uždarbio iš agregatoriaus, kurti programas telefonams yra beprotybė, bet ką daryti, kad vartotojai yra išlepinti užsieninių tarnybų?
- Dinamika. Žmonės nori gyvybės. Dvi dienas iš eilės tos pačios naujienos tarp populiariausių? Blogai. Statiška svetainė be žinutes balsuojant stumdančio „ajakso“? Irgi blogai. Tie patys žmonės, tos pačios temos? Gal aš kur kitur skaitysiu…
Taigi nors agregatoriai kai kuriems skeptikams atrodo kaip lengvas būdas nugriebti grietinėlę nuo svetimų puodynių, iš tikrųjų gero agregatoriaus sukūrimas yra sudėtingas ir netgi rizikingas dalykas. Užtat sveikintinos visos naujos iniciatyvos, bet tikėjimo, kad seni receptai padės, yra nedaug. O norėtųsi savo Digg, Techmeme ar Mediagazer. Pasvajokime…
(No Ratings Yet) Loading ...
Nauji pasisakymai