Dar visai neseniai Lietuvos pilietybių suteikimas „išimties tvarka“ labai primindavo Kėdainiuose rengiamas Ledų šventes, kurių metu ant dalyvių galvų pasipila tūkstančiai porcijų nemokamų ledų.


Šimtai lietuviškų pasų būdavo išdalinami nieko bendro su Lietuvą neturintiems asmenims, kurių nuopelnai mūsų šaliai būdavo niekam nežinomi.


Galima tik numanyti, jog nuopelnų, matyt, visgi būta, bet ne Lietuvai, o „priėjimą turintiems“ veikėjams, kurie ir įtraukdavo tuos užsieniečius į sąrašus.


Šia savaitę Prezidentė D.Grybauskaitė atliko savo pareigą ir nutraukė ledų švenčių stiliaus Lietuvos pilietybių dalinimo akcijas.


Jau pasiruošę įsigrūsti kišenėn greta turimo dar ir lietuvišką pasą svetimšaliai liko it musę kandę.


Nenuostabu, kad viešojoje erdvėje kilo nemenkas erzelis.




Įpratę, kad Prezidentai atlieka tik parašų ant jiems pakišamų „naujųjų piliečių“ sąrašų dėliotojo vaidmenį veikėjai garsiai piktinosi netikėtomis kliūtimis.

Ypatingą pasų dalinimo entuziastų nepasitenkinimą sukėlė tai, kad pilietybės negavo ir amerikietė sportininkė. Sporto funkcionieriai ir tolerantiški internacionalistai rovėsi plaukus ir rypavo, kad toks Prezidentės sprendimas sužlugdė jaunosios ledo šokėjėlės vaikystės svajonę - sporto varžybose ginti ne gimtosios Amerikos, bet mūsų Lietuvos garbę.

Girdi, praleidome puikų šansą artėjančioje Olimpiadoje iškovoti vietą pirmame dvidešimtuke šokių ant ledo rungtyje ir tuo „nuskambėti visame pasaulyje“. Visai supratimo neturintys žmogeliai netgi suskubo apraudoti „dėl Prezidentės nesupratingumo prarastus Lietuvos medalius“.

Tarp tos graudžių žodžių gausos kažkodėl niekas nerado reikalo paminėti skaitytojams, kad ta šokėja visai neketina atsisakyti turimos JAV pilietybės ir iškeisti jos į lietuvišką - ji tik norėjo gauti papildomą lietuvišką pasą.

Tai toli gražu ne pirmas atvejis, kai sporto funkcionieriai bando į mūsų rinktinę importuoti profesionalius sportininkus iš užsienio. Sprendžiant iš jų aiškinimų dėl tokių bandymų motyvo – rūpesčio dėl Lietuvos garbės gynimo, tokie veikėjai dėl galimybės iškovoti kokį nelaimingą medalį nepasidrovėtų sukomplektuoti kad ir visos komandos svetimšaliais samdiniais.

Verta prisiminti, kas yra šalies ir tautos garbė ir kaip ji yra susijusi su tarptautinėmis sporto varžybomis, kuriose profesionalūs sportininkai rungtyniauja po savo šalių vėliavomis. Kiekvienam akivaizdu, kad sporto varžybų prizai – taurės ir medaliai – patys savaime jokios vertės neturi ir svetimose rankose emocijų nesukelia.

Garbė yra tuomet, kai mūsų tautiečiai, augę tarp mūsų ir su mumis, varžosi ir kovoja su kitų tautų atletais – ir juos nugali. Medalio ar taurės vertė yra tame, kad jie yra įrodymas, kad mūsų tautietis, Lietuvos sūnus, yra pranašesnis už visų kitų pasaulio tautų atstovus.

Tačiau dažniausiai žmonėms pakanka, kad mūsų atletas ar komanda tiesiog garbingai ir atkakliai kovotu, parodytų gražų žaidimą ir sportinę dvasią – juk mes į juos žiūrime, kaip į tautos didžiavyrius, todėl ir turime teisę iš jų to laukti ir tikėtis.

Nupirktas, apgaulę gautas ar svetimšalio samdinio iškovotas sporto pasiekimas jokios garbės Lietuvai neatneša. Dar ne taip seniai tai buvo nereikalaujantis didelių aiškinimų dalykas.

Įdomu, jeigu anais, legendinių Žalgirio kovų su faktine SSSR rinktine – CASK komanda laikais, Garastas būtų pradėjęs savo komandą „stiprinti“ visokiais gruzinų, rusų ir ukrainiečių samdiniais – kaip būtų reagavę tuometiniai Lietuvos sirgaliai, kurie tyčiodavosi iš Maskvos komandos, praktiškai neturinčios savo sudėtyje tikrų maskviečių?

Deja, bet cenzūrinių žodžių tokiai reakcijai aprašyti nepakaktu. Nes, skirtingai nuo dabartinių sporto funkcionierių bei galutinai nusitoleravusių žmogelių, Lietuvos garbė nei V.Garastui, nei tų laikų sirgaliams nebuvo tuščias žodis – ir ne viskas medaliais buvo matuojama.

Suprantama, kad galima sugundyti papildoma ES šalies pilietybe ir palyginti nedideliais pinigais neturtingų šalių sportininkus ar galimybėmis rungtyniauti aukšto rango varžybose - galingų sporte valstybių atletus, nesugebėjusius prasimušti į savo šalių rinktinę.

Nesunku pradėti dalinti pasus su pakeistais į lietuviškus vardais įvairiems profesionaliems atletams, kaip tai daro Graikija, Kataras ir kai kurios kitos šalys.

Duok kai kuriems veikėjams valią ir jie greit sukomplektuos Lietuvos rinktines komandas bėgikais iš Kenijos, futbolininkais iš Brazilijos, stalo tenisininkais iš Kinijos, imtynininkais iš Dagestano bei krepšininkais iš JAV.

Ir dar garsiai dūsaus, kaip sunkiai jiems tenka dirbti važinėjant po visą pasaulį ir verbuojant „garbės gynėjus“ Lietuvai. Bei išdidžiai žvangins tų samdinių iškovotais medaliais – girdi, didžiuokitės lietuviai, štai kiek apdovanojimų mūsų dėka privežė „naujieji piliečiai“ – nepalyginsi su senaisiais, čia gimusiais ir augusiais.

Nesunku nuspėti, kad būsiu apkaltintas hiperbolizavimu ir dramblio iš musės pūtimu. Girdi, ketinimai suteikti pilietybę ir įtraukti į Lietuvos rinktinės sudėti kol kas apima tik pavienes sportininkes iš mums draugiškų šalių ir nereiškia kažkokio masinio užsienio atletų verbavimo.

Senovės kinų filosofas Lao Dzi į tai atsakė dar prieš kelis tūkstančius metų: „Tūkstančio li kelionė prasideda nuo mažo žingsnio“. Jei nemokantiems ir nenorintiems dirbti sunkaus sportininkų ugdymo darbo funkcionieriams, padedamiems tolerantiškų internacionalistų pavyks prastumti nors vieną pilietybės suteikimo užsienio sportininkui profesionalui atvejį – tai taps precedentu ir atvers apsauginius šliuzus.

Tuomet nebeliks klausimo – ar mes išvysime pagrinde iš svetimšalių samdinių, „išimties tvarka“ paverstų „Lietuvos piliečiais“, sudarytą nacionalinę rinktinę? Liks tik klausimas – kaip greit tai atsitiks?

Bet vargu, ar tokios „Lietuvos rinktinės“ laimėjimai kels daugumai lietuvių tautinį pasididžiavimą. Atvirai sakant, tokiai svetimšalių samdinių komandai žaidžiant prieš tikrai nacionalinę rinktinę, sudarytą iš, tarkime, kaimyninės Latvijos gyventojų, dar klausimas – už ką mums būtų maloniau sirgti?

Jau nekalbu apie tai, kad tokios samdinių komandos laimėjimai būtu absoliučiai beverčiai augančios kartos auklėjimo reikalui, pasitarnautu galutiniam naujų mūsų sporto daigų sužlugdymui ir tikrai neatneštu jokios garbės Lietuvai.

Tačiau didžiausia bėda ne sporto funkcionierių kėsluose pridengti savo negebėjimus svetimšalių medaliais. Kur kas didesnė nelaimė yra tai, kad mūsų visuomenėje sparčiai plinta netradicinės moralės virusas. Niekada nesportavusiems, prie kompiuterių užaugusiems infantiliems internacionalistams atrodo, kad patikėti ginti šalies garbę svetimšaliams samdiniams ir tuo tikslu dalinti jiems lietuviškus pasus – visiškai normalu.

Nuo Antikos laikų žinoma, kad psichologiškai sporto varžybos yra savotiškas karo veiksmų pakaitalas. Nenuostabu, kad tokia „nedarykime patys, geriau samdykime“ nuostata randa atspindį ir požiūryje į Lietuvos gynimą tiesiogine prasme. Lietuva faktiškai jau perėjo nuo visuotinio vyrų šaukimo atlikti Konstitucinę pareigą prie samdomos kariuomenės modelio.

Beliko sulaukti sekančio loginio žingsnio – siūlymų patikėti ne tik šalies garbės, bet ir pačios valstybės gynimą svetimšaliams samdiniams.

Galiu lažintis, jog neprireiks nei 10 metų, kad viešojoje erdvėję suskambėtų įkyrūs viešųjų intelektualų-internacionalistų reikalavimai leisti tarnauti Lietuvos kariuomenėje svetimšaliams samdiniams bei formuoti iš jų sudaromus karinius dalinius. Suteikiant jiems Lietuvos pilietybę, savaime suprantama.

Argumentacija bus iki skausmo pažįstama iš šiandienos debatų dėl užsieniečių sportininkų. Girdi, jeigu tūkstančiai karingų žmonių kur nors Afrikoje ar Pakistane trokšta ginti mūsų valstybę ir deklaruoja pasiryžimą lieti kraują „vardan tos Lietuvos“, tai kodėl gi neduoti jiems lietuviškos pilietybės? Taigi bus galima nuimti nuo sugležusių „senųjų piliečių“ pečių tokią sunkią valstybės funkciją ir patikėti ją kario instinktus išsaugojusiems užsieniečiams!

Tiems, kas spėjo įgyti išsilavinimą dar iki postindustrinio „žinių visuomenės“ švietimo modelio įsigalėjimo ir žino, kuo baigėsi tokie eksperimentai Romos imperijai, visiškai aišku, kad tokių moralinių etinių normų realizavimas – tiesiausias kelias į valstybės žlugimą.

Tradicinės moralės šalininkai Lietuvoje tvirtai žino, kad yra vyriškos pareigos, kurias mūšio lauke, sporto varžybose ar lovoje mūsų vyrai privalo atlikti patys, o ne patikėti samdytiems svetimšaliams.

O netradicinės moralės atstovams, kurie mano priešingai, patartina pamąstyti apie genderio keitimą.

Juolab, kad prof. Marijos-Aušrinės Pavilionienės dėka, genderių pasirinkimas nūnai tikrai nemažas.

Ne taip, kaip senais dvilyčiais laikais.

Kaune nuskardėję šūviai ir kilusi visuomenėje reakcija atskleidė labai nemalonų ir netikėtą daliai mūsų žiniasklaidos ir vadinamosios šviesuomenės dalyką. Žmonės kažkodėl vangiai reaguoja į raginimus gaudyti teisėjo ir jaunos moters nužudymu įtariamą asmenį ir nepuola teikti informacijos apie galimas jo buvimo vietas.

Policijos vadovai su nuostaba konstatuoja, kad nesulaukė tokiais atvejais įprastos skambučių iš budrių arba nelabai adekvačių piliečių lavinos.

Dienraščių apklausos rodo, kad dauguma respondentų ne tik neišduotu D.Kedžio, bet netgi suteiktu jam paramą besislapstant.

Keistas atvejis, turint omenyje, kad žmonės paprastai labai neigiamai vertina masinius su nusikalstamu pasauliu nesusijusių asmenų žudymus ir jaučia pareigą prisidėti prie įtariamųjų paieškų ir sulaikymo.

Vienas galimų šio paradokso paaiškinimų yra tame, kad tradicinės moralės prisilaikanti visuomenės dauguma tiesiog nejaučia jokios grėsmės iš Drąsiaus Kedžio pusės.

Nepaisant to, kad įtariamasis dviejų žmonių nužudymu slapstosi kažkur netoliese apsikarstęs ginklais, nėra daug manančių, kad jis pradės šaudyti į aplinkinius.

Nors daugelis Lietuvos gyventojų laikosi nuomonės, kad Linčo teismai negali būti priimtinas teisių gynimo ir nusikaltėlių baudimo būdas civilizuotoje visuomenėje, tačiau esant situacijai, kuomet valstybinė teisėsaugos sistema akivaizdžiai pademonstravo visišką impotenciją ginant mažametės mergaitės teises, tiesiog nėra linkę morališkai pasmerkti jos tėvo, padariusio tai labai žiauriu ir neteisėtu būdu.

Kaip nebūtu keista, bet tokia visuomenės pozicija visiškai neprieštarauja mūsų tradicinei moralei, kurioje suaugusiųjų seksualiniai santykiai su mažamečiais vaikais yra visiškas tabu, o jų santykiai su 16-os nesulaukusiais nepilnamečiais – griežtai smerktinas ir netoleruotinas reiškinys.

Mes auginame savo vaikus aiškiai suprasdami, kad yra veiksmai ir žinios, nuo kurių jie turi būti apsaugoti iki ateis tam laikas. Ir kad tie suaugusieji, kurie energingai kovoja už mūsų mažamečių vaikų „teisę į informaciją“ bei veržte veržiasi kuo anksčiau supažindinti juos su tam tikromis suaugusiųjų gyvenimo praktikomis, nebūtinai vadovaujasi tų vaikų interesais, o galimai siekia kažkokių tik jiems žinomų tikslų.

Sunku nepastebėti, kad jau kuris laikas visuomenėje atsirado ir kitokios - netradicinės moralės atstovų. Ši moralė kol kas pas mus paplitusi tik siauruose, bet ganėtinai įtakinguose sluoksniuose. Kažkodėl būtent jos adeptai labai domisi ir rūpinasi mūsų vaikais. Pabrėšiu – svetimais vaikais, nes ko jie moko savuosius yra jų asmeninis reikalas, į kurį tradicinės moralės atstovai nebando kištis.

Tos moralės atspindys labai jaučiamas ir šių tragiškų įvykių priešistorėje.

Juk aukšto rango teisėsaugininkai nepuolė skubiai aiškintis, ar jų kolegai oficialiai mesti kaltinimai dėl mažametės mergaitės žaginimo yra teisingi, o priešingai – padarė viską, kad „nugesinti“ kaltinimus ir užvilkinti tokį tyrimą. Panašu, kad tokio pobūdžio „išdykavimai“ bent jau kai kuriems įtakingiems pareigūnams, skirtingai nuo Lietuvos gyventojų daugumos, neatrodo kažkoks ypatingas nusikaltimas?

Krito į akis ir pono Generalinio prokuroro pasisakymai, kuriuose jis minėjo, kad byla buvo iškelta pagal straipsnį dėl mergaitės tvirkinimo, nors kiekvienas, matęs D.Kedžio internete išplatintus vaizdo įrašus, savo ausimis girdėjo, kaip mergaitė pasakojo apie, dovanokite už natūralizmą, patį tikriausią žaginimą jos ir tos kitos mergaitės atžvilgiu.

Būdai, kuriais įtariamieji pedofilai tenkino savo lytines aistras su mažametėmis, dar neseniai buvo laikomi iškrypimais, tačiau nūnai tai priskiriama prie įprastinės netradicinio sekso praktikos, kurios mėgėjai netgi pageidauja rengti pasididžiavimo paradus miestų centruose.

Nesiimu spręsti, kiek ta seksualinė praktika verta demonstravimo paraduose, bet kad tokie dalykai nelabai telpa tik į tvirkinamųjų veiksmų nusikaltimo sudėtį akivaizdu ir neužimant Generalinio prokuroro posto. Ir kad jais įtariamiems asmenims turėtu grėsti ne simbolinės bausmės už tvirkinimą, kurias minėjo ponas prokuroras, bet kur kas rimtesni BK straipsniai su visai nesimbolinėmis laisvės atėmimo bausmėmis.

Deja, tenka konstatuoti, kad tokios nepriimtinos Lietuvoje vyraujančios moralės šalininkams pažiūros kai kurių viešųjų intelektualų bei žiniasklaidos priemonių yra aktyviai importuojamos iš kitur. Daugelyje Europos šalių ši netradicinė moralė po truputi legalizuojasi ir siekia vyrauti viešojoje erdvėje bei politikoje.

Prisiminkime reakciją į savo kaltę pripažinusio garsiojo režisieriaus ir pedofilo R.Polanskio pabėgimą nuo teismo nuosprendžio už trylikametės apsvaiginimą, panaudojant medikamentų ir alkoholio mišinį bei jos išžaginimą visais įmanomais būdais.

Šis net jo paties neneigiamas nusikaltimas nei kiek nesutrukdė jam laisvai gyventi Europoje ir neišbraukė jo iš tų, kuriems paduodama ranka, sąrašo. Jo perversiški filmai ir, būkime atviri, ganėtinai šlykšti asmenybė nesulaukdavo kritikų boikoto ir pelnytos kolegų paniekos, priešingai – jo populiarumas ir autoritetas moralinės mažumos tarpe tik užaugo.

Garsusis pabėgėlis viešai džiugino jo talentų gerbėjus Europoje maloniais prisiminimais, kaip kadaise suviliojo 15-metę Nastasja Kinsky, kaip prikalbino ją užsiimti seksu trise su dar vienu vyru ir kaip po to padarė ją kinožvaigžde.

"Normali meilė nėra įdomi. Galiu užtikrinti, kad tai nuobodu." – juokėsi savimi patenkintas R.Polanskis. Iškilūs moralinės mažumos atstovai tik gėrėjosi tokiu senojo menininko šaunumu ir liaupsino jo gaivališką ir kūrybingą natūrą.

Kai pagaliau jis buvo suimtas Šveicarijoje ir pradėtas svarstyti klausimas dėl jo išdavimo JAV teisėsaugai, tai sukėlė audringą pasipiktinimą Europos diplomatiniuose, politiniuose ir meno sluoksniuose. Apie 100 garsių menininkų, kino veikėjų ir artistų, daugiausia iš Europos šalių, pasirašė internete paskelbtą Prancūzijos kino pramonės peticiją, kurioje buvo reikalaujama paleisti režisierių. Prie jų prisijungė ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernardas Kušneris.

Labai aktyviai įsijungė į pedofilo R.Polanskio gynimo kampaniją ir Kanų kino festivalio organizatoriai.

Nenuostabu, prisiminus, kad vos prieš du metus jame buvo demonstruojamas Robinsono Devoro filmas „Zoo“, kuriame labai romantiškai vaizduojami JAV zoofilų santykiai su arkliais. Nepamenu, ar jis buvo apdovanotas, bet kad sulaukė puikių netradicinės moralės atstovų atsiliepimų spaudoje – tai tikrai...

Beje, ką tik paaiškėjo, jog vienas aktyviausių R.Polanskio gynėjų – netradicinės orientacijos neslepiantis Prancūzijos kultūros ministras Frederikas Miteranas - buvusio Prezidento F. Miterano sūnėnas - ir pats mėgsta papramogauti su vaikais.

Dar 2005 m. išleistoje knygoje „Kvailas gyvenimas“ jis pasidalino įspūdžiais iš seksualinio turizmo turo Tailande.

– dalinosi maloniais kelionės įspūdžiais dabartinis Prancūzijos kultūros ministras, Kairiųjų radikalų judėjimo atstovas.

Tokiomis netradicinėmis politiko pažiūromis į seksą su nepilnamečiais už pinigus buvo šokiruoti ne tik Le Peno vadovaujamo „Nacionalinio fronto“ deputatai, kurie pareikalavo, kad Prezidentas nedelsiant atstatydintu tokį ministrą, bet ir Socialistų partijos atstovai Parlamente.

Pasibaisėję kritikai susilaukė pono F.Miterano atsako

Ką gi, nei ką bepridurti prie šių žodžių.

Akivaizdu, kad juos ištarusį tikrai negalima priskirti prie tradicinės moralės šalininkų. F.Miteranas yra ryški ir vaizdinga viešai besireiškiančio moralinės mažumos atstovo iliustracija. Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuvos politikoje kol kas tokių dar neturime.

Netradicinės moralės šalininkai Lietuvoje kol kas dar nedrįsta taip atvirauti, nors kaip rodo D.Kedžio dukters žaginimo bylos eiga, ko gero yra ne mažiau įtakingi, nei Prancūzijoje.

Tradicinės moralės žmonėms sunku suvokti moralinės mažumos atstovų poziciją ginant pedofilą R.Polanskį nuo teismo arba „netrukdant“ ir „nevarginant“ garbiųjų įtariamųjų D.Kedžio dukters žaginimo byloje.

Mūsų požiūriu žmonės, kurie viešais pareiškimais ar veiksmais parodo, kad nesmerkia suaugusiųjų lytinių santykių su mažamečiais vaikais, jei juos atliekantis žmogus yra garsus ar užima svarbias pareigas, priskirtini prie tų, kuriems negalima paduoti rankos.

Ir jau tikrai jie negali būti laikomi autoritetais bent kokiais moralės klausimais. Nes jų ir mūsų moralė yra kardinaliai skirtingos.

Grįžtant prie tragiškų įvykių Lietuvoje, tenka paminėti, kad kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų priklausau tradiciškai augintai kartai.

Berniukai buvo auklėjami, kaip būsimi vyrai ir tėvai, mergaitės – kaip būsimos moterys ir mamos.

Darželiuose nebuvo taikoma Gender Loops metodika, taigi išvengėme perrenginėjimo priešingos lyties rūbais, negirdėjome pasakų apie karaliaus ir kito karaliaus vestuves bei nebuvome verčiami keistis žaislais su mergaitėmis.

Už pasiekimus buvome giriami, už nusižengimus – baudžiami, o už tyčinius nedorus poelgius ir į kailį gaudavome.

Niekas mums taip ir nepapasakojo apie homoseksualizmo džiaugsmus ir privalumus, bet pakantumas visokioms mažumoms buvo išugdytas aiškinant, kad negalima tyčiotis ar juoktis iš padoriai besielgiančio žmogaus nekintamų bei nepriklausančių nuo jo valios savybių.

Mūsų tėvams net į galvą nešaudavo glamonėti savo vaikų genitalijas ar mokyti penkiamečius masturbacijos, kaip tai rekomenduojama įvairiose naujamadiškose vaikų auginimo metodikose.

Nežinojome, kad marksizmo-leninizmo ir mokslinio ateizmo vietą studijų programose užims panašios prigimties pseudomokslai – mokslinis feminizmas ir lytiškumo tyrinėjimai, kurių atstovai vietoje dviejų Dievo ir Gamtos sukurtų lyčių išras 5 ar 6 „genderius“.

Tokio neprogresyvaus auklėjimo pasėkoje dauguma likome taip ir neišbandę homoseksualizmo džiaugsmų, neapturėjome laisvo genderio pasirinkimo malonumo, nesantykiavome su mažamečiais vaikais ir nepatyrėme daugelio kitų netradicinės moralės atstovams priimtinų dalykų.

Užtat sukūrėme tradicines, iš skirtingų lyčių sudarytas, šeimas ir susilaukėme vaikų.

Todėl visiems būtų geriau, jei netradicinės moralės atstovai pagaliau suprastu, kurioje vietoje Lietuvoje brėžiama pakantumo jiems, jų pažiūroms ir veiksmams riba.

Ir Drąsiaus Kedžio šeimos tragedijos pavyzdžių suvoktu, kad peržengti tą ribą ir kėsintis į mūsų vaikus ir jų ateitį nevalia.

Nes pasekmės gali būti skaudesnės, nei jie galėjo įsivaizduoti.

Bet kas, nors kartą gyvenime regėjęs diskusiją, kurioje susikerta patriotizmo, tautiškumo, tolerancijos bei kosmopolitizmo klausimai, garantuotai yra susidūręs su vienu paradoksaliu aforizmu, kurį baisiausiai mėgsta cituoti idėjiniai tautiškumo ir patriotizmo priešininkai.


- Dar Samuelis Džonsonas sakė, kad „Patriotizmas – tai paskutinis niekšo prieglobstis“, - pergalingai tekšteli „lemiamą argumentą“ į veidą pašnekovui tolerantiški intelektualai, leisdami suprasti, kad jeigu oponentas atstovauja patriotines pozicijas, tai greičiausiai todėl, kad ir yra šiuo „paskutiniu prieglobsčiu“ besinaudojantis niekšas.


Ir dar būtinai išdidžiai apsidairo aplink – ar visi matė, kaip šauniai jie „nuleido“ tuos patriotus ir ar buvo pastebėtas jų išprusimas, leidžiantis laisvai operuoti mažai kam Lietuvoje žinomo senobės britų išminčiaus citatomis.


Google paieška nesunkiai nustato, kieno pastangomis ši citata taip išpopuliarėjo, kad nūnai ja svaidosi vos ne jaunesniųjų klasių mokinukai, į kurių nesutvirtėjusias galveles vietoje žinių nekurie veikėjai pripumpavo vadinamos tolerancijos.

Pvz., retas prof. L.Donskio tekstas apsieina be minėtos „išminties“ paminėjimo:

..anglai patriotizmą vadina paskutine niekšo priebėga..

Anglai juokauja, kad neretai patriotizmas esti paskutinė niekšo priebėga.

Tad neretai ne patriotizmas, o radikalizmas yra paskutinė niekšo priebėga.

O štai ponas Audrius Butkevičius, buvęs landsbergistas, buvęs ministras, buvęs korupcionierius, buvęs kalinys, buvęs revoliucionierius, buvęs paksistas, o nūnai – Frontininkas ir Paleckiuko bendražygis, reziumuoja:

Ką gi, ne veltui sakoma: "Patriotizmas - paskutinė niekšo priebėga".

Neatsilieka nuo minėtųjų ir tūlas interneto komentatorius, kaip pvz., toks politizuotų homoseksualistų atstovas Delfyje, kaip RB:

RB 2008 06 09 19:12
to nasha, 2008 06 09 18:46
"Kosmopolitas nėra tas žmogus, kuriam vienodai rūpi visi.
Kosmopolitas - tai tas, kuriam vienodai į visus nusispjaut. "
Jei jau taip nori skambių posakių – „Patriotizmas – tai paskutinė niekšo priedanga“ (dr. Samuelis Džonsonas)

RB

Patriotizmo priešai ne veltui stengiasi. Žinomas ir garbus rašytojas Jonas Mikelinskas liūdnai konstatuoja:

.. šiuo metu, kai į viso pasaulio svarbiausių kapitalistinių valstybių dienotvarkę įtrauktas globalizmas, diskredituoti patriotizmą, karių žygdarbius ginant tėvynę pasidarė ne tik madinga, bet ir didžiai naudinga. Todėl nieko nestebina net toks anglosaksų šalyse paplitęs posakis, kaip "patriotizmas yra paskutinė niekšo priebėga".

O studentų pasyvumas tiesiog nusikalstamas. Nejaugi tokią didelę įtaką jiems daro plačiai paplitęs anglosaksų šalyse posakis, jog patriotizmas yra paskutinė niekšo priebėga? Arba tie plačiai žinomi vyrai, kurie leidžia sau teigti: ,,patriotas-idiotas” arba Vytautą, Didįjį Lietuvos kunigaikštį, pavadinti ,,šunsnukiu”. Nejaugi čia pasireiškia kosmopolitizmo užkratas? Betgi tie, kurie jau atsisveikino su patriotizmu, turėtų bent žinoti, kad jei negerbsi pats savęs, negerbs tavęs ir kiti. O dėl kosmopolitizmo, tai jau J.Fichtė žinojo, jog, „kiekvienas žmogus, kuris savo tautoje yra veikliausias patriotas, yra ir geriausias pasaulio pilietis”.

Regint visus tuos žodinius patriotizmo niekinimus man tiesiog pasidarė įdomu – nejaugi niekam iš to aforizmo citatorių, braukančiu juo, kaip šlapiu skuduru, patriotiškiems oponentams per veidą, taip ir nekilo mintis, kad kažkas čia ne taip?

Juk Lietuvių kalbos žodynas mums sako, kad :

"niẽkšas - niekam vertas, negarbingas, žemas žmogus, nenaudėlis: Niekšų, kurie už pinigus parduoda savo sąžinę, tėvynę, – visada ir visur atsiranda" , o
"patriotizmas - atsidavimas, meilė, pasiaukojimas savo tėvynei: Mūsų patriotizmą smerkė sutarybinti filosofai"
"patriòtas, -ė - žmogus, mylintis savo tėvynę, pasiryžęs jai aukotis: Lietuvis patriòtas NdŽ. Savo šalies patriotas"

Vadovaujantis kosmopolitinių antipatriotų vartojama šio aforizmo prasme, gaunasi, kad atsidavimas, meilė, pasiaukojimas savo tėvynei (t.y. patriotizmas) yra paskutinis niekam verto, negarbingo, žemo žmogaus, nenaudėlio (t.y. niekšo) prieglobstis. Hmm – galai aiškiai nesueina?

Štai tuomet mes ir priartėjame prie suvokimo, kad mūsų kosmopolitiškai-tolerantiškieji intelektualai tiesiog iškraipo Samuelio Džonsono mintį ir faktiškai apverčia jos prasmę aukštyn kojomis.

Reikalas tame, kad realus Samuelis Džonsonas tiesiog negalėjo išsakyti tokios kvailystės, kurią bandoma įsprausti jam į lūpas – kad tarp patrioto ir niekšo gali būti dedamas savotiškas lygybės ženklas. Kad tai suprasti, reikia tiesiog prisiminti, kada ir kur jis gyveno, kas toks buvo ir kuo dar, be šio paradoksalaus aforizmo, pagarsėjo?

Ne, brangūs skaitytojai, jis nebuvo savotiškas XVIII a. dr. Nidos Vasiliauskaitės analogas, t.y. tolerantiškas kosmopolitas, aistringai propaguojantis nutautėjimą, pasaulio pilietybę ir intelektualiai burnojantis ant savo Tėvynę mylinčių patriotų. Nors būtent ši mintis pirmoji šauna galvon, išgirdus džiaugsmingą kosmopolitų krizenimą jį cituojant.

Samuel‘is Johnson‘as (1709 – 1784) buvo anglų poetas, publicistas, eseistas, leksikografas, kurio vardas anglakalbiame pasaulyje yra tapęs XVIII a. antros pusės simboliu. Jis yra pirmojo anglų kalbos žodyno autorius ir pagal įtaką savo amžininkų protams prilygsta Voltero įtakai kontinentinėje Europoje. Pagal politines pažiūras jis buvo labai konservatyvus torių šalininkas ir nuo jo pašaipos kentėjo ne tik Amerikos kolonijų savarankiškumo šalininkai, bet ir gretimos Škotijos gyventojai bei vigų politikai. Tiesiog neįtikėtina, kad toks žmogus galėtu išreikšti savo neigiamą požiūrį į patriotizmą bei sieti jį su niekšais.

Garsusis aforizmas, kuris originalo kalba skamba, kaip "Patriotism is the last refuge of a scoundrel" nėra vieno iš jo daugelio rašytų tekstų dalis. Tai yra jo biografo, James‘o Boswell‘o 1775 m. pokalbio Literatūriniame klube su S.Johnsonu atpasakojimas, pateiktas garsiojoje pastarojo biografijoje 1791 m..

Pateikęs šią frazę, S.Johnsono pašnekovas ir draugas iškart paaiškina, kad: "But let it be considered, that he did not mean a real and generous love of our country, but that pretended patriotism which so many, in all ages and countries, have made a cloak of self-interes."

[Bet reikia suprasti, kad jis neturėjo omenyje tikros ir dosnios meilės mūsų šaliai, bet kalbėjo apie tą patriotizmą, kurį tiek daug žmonių, visais laikais ir visose šalyse, vertė savo asmeninių interesų priedanga.]

Kitaip sakant, J.Boswell‘as patikslina, kad S.Johnson‘as, išsakydamas šį aforizmą, turėjo omenyje ne tikruosius patriotus, o būtent niekšus, kurie tik apsimeta patriotais, t.y. jokiu būdu nesmerkia patriotizmo, kaipo tokio, o smerkia asmenis, kurie NĖRA TIKRI PATRIOTAI!

Beje, prisiminus netolerantiško XVIII a. realijas, nenuostabu, kad tokių apsimetėlių, besidangstančių patriotine retorika, būta nemažai. Kosmopolitinės idėjos ano meto Anglijoje tikrai nebuvo populiarios ir kokia tolima daktarės Nidos Vasiliauskaitės prosenelė, pabandžiusi bent pusę lūpų pakartoti dabartinę jaunosios filosofės nuomonę savo tautos ir šalies atžvilgiu, greit būtu atsidūrusi kartuvėse ar nusikaltėlių kolonijoje užjūryje.

O ką gi iš tikrųjų apie patriotizmą manė ir rašė pats Samuel‘is Johnson‘as ?

Lygiai metai prieš šį lemtingą pokalbį su J.Boswell‘u, kurio aprašymo tolerancijos ir kosmopolitizmo šalininkų nekorektiškas ir nedoras traktavimas taip iškraipė jo žodžius ir įvaizdį mažiau apsišvietusių Lietuvos gyventojų akyse, 1774 m. S.Johnson‘as parašė labai plačiai nuskambėjusį priešrinkiminį esė „Patriotas. Kreipimasis į Didžiosios Britanijos rinkėjus“ (The Patriot. Addressed to the electors of Great Britain), kuriame jis triuškina apsimetėlišką „patriotizmą“ ir išaukština tikro Patrioto vardą.

Pacituosiu žodžius iš šio esė pradžios, kurie duoda aiškų supratimą, ką apie patriotizmą ir patriotus manė S.Johnson‘as, kurio iškraipytomis mintimis nūnai apgaudinėjami Lietuvos žmonės:

"It ought to be deeply impressed on the minds of all who have voices in this national deliberation, that no man can deserve a seat in parliament, who is not a patriot.

No other man will protect our rights: no other man can merit our confidence.

A patriot is he whose publick conduct is regulated by one single motive, the love of his country; who, as an agent in parliament, has, for himself, neither hope nor fear, neither kindness nor resentment, but refers every thing to the common interest.
...
He that wishes to see his country robbed of its rights cannot be a patriot."

Laisvas citatos vertimas pagal prasmę:

["Visiems, turintiems balso teisę šiuose nacionaliniuose svarstymuose, derėtu giliai įsisamoninti, kad joks žmogus nevertas būti parlamente, jeigu jis nėra patriotas.

Niekas kitas neapgins mūsų teisių, niekas kitas nepelnys mūsų pasitikėjimo.

O patriotas yra tas, kurio visuomeninę veiklą nulemia vienas vienintelis motyvas – meilė savo šaliai, tas, kas atstovaudamas mus parlamente kiekvieną kartą vadovaujasi ne asmeninėmis paskatomis, viltimis ir baimėmis, ne nuosavu geranoriškumu ar skriaudomis, bet tik bendrais visų interesais.

Tas, kas nori matyti, kaip iš jo šalies pagrobiamos teisės negali būti laikomas patriotu.]

Manau, kad šiuos įžymiojo intelektualo S.Johnson‘o žodžius būtu galima drąsiai įtraukti į Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Ir būtent jais siūlau braukti per nosis kokiems L.Donskio tekstų prisiskaičiusiems antipatriotams, eilinį kartą bandantiems pacituoti „S.Džonsono žodžius apie patriotizmą – niekšų prieglaudą“.

Nes tie žodžiai apie niekšus buvo skirti jų pirmtakams, kuriems, skirtingai nuo dabarties, dar tekdavo maskuotis po apsimestinio patriotizmo kauke.

Naujų religijų misionieriai nuo seno žinojo vieną svarbų dalyką: naujas šventyklas verta statyti senųjų aukurų vieton, o naujas šventes geriausia švęsti adeptams jau įprastu laiku.


Žmonių prigimties išmanymas leidžia jiems naudotis tuo, kad dauguma mūsų yra įpročio vergai.


Spalio Revoliucijos metinių šventimą Rusijoje pakeitė XVIIa. lenkų-lietuvių okupantų išvijimo iš Kremliaus minėjimas, Lietuvoje gi ton vieton pasirinktas madingesnis bei europietiškesnis naujašventės variantas.


Šiandien, lapkričio 16-tą, mes, kartu su visa progresyviąja žmonija, pažymime Tolerancijos dieną, vainikuojančią Tolerancijos savaitę.


Su kuo visus ir sveikinu bei linkiu šią dieną būti, ėėė, ypatingai pakantiems visokioms blogybėms, kurių šiaip jau pakęsti negalite bei pabrėžtinai geranoriškiems jų reiškėjams.




Jeigu jūsų laiptinėje besinuomojanti butą studentaujanti govėda surengia smagų naktinį vakarėlį, su per tris aukštus kiaurai skambančia bumcik-muzika iki paryčių, per balkoną krentančiomis ir vemiančiomis fuksiukėmis bei entuziastingai, visu balsu su jomis iš kiemo besišnekučiuojančiais jų gerbėjais, palydinčiais autosignalų pysėjimais kiekvieną liemenuko nusiėmimą ar sijonuko kilstėlėjimą - nekvieskite policijos, neikite rinkti kaimynų komandos, idant jėga nutraukti pasilinksminimus su dalyvių mėtymu pro langus ir ryte negriebkite atsakingo to buto nuomininko už madingai liesos krūtinės - prisiminkite, kokia šiandien diena ir būkite tolerantiškas!

Jeigu anksti ryte eidamas išvesti šuns ar šiaip pasportuoti aptiksite laiptinėje greta prikrautos krūvelės balutėje prisnūdusį šventės dalyvį - nemuškite jo ir nebaksnokite veidu į prisidirbtą, neverskite plauti laiptinės jo nuosava striuke - tiesiog bakstelkite bato galu gulintį, kad įsitikinti, jog jam nereikalinga pirmoji pagalba ar paskutinis patepimas, sugriežkite dantimis ir eikite sau, panosėje bambėdamas "Vardan tolerancijos ir pakantumo per amžių amžius amen..."

Vienžo, Tolerancijos dieną turėtumėte pakęsti tai, ko paprastą dieną tikrai netoleruotumėte pačiu pikčiausiu būdu. Klausykitės muzikos, kurios neapkenčiate, žiūrėkite TV laidas, kurių gyvenime nežiūrite, bendraukite su žmonėmis, kuriems šiaip rankos nepaduotumėte, valgykite maistą, kurio kasdien į burną neimtumėte, apsirenkite drabužiais, iš kurių šiaip jau juokiatės, o vakare su šimtu-kitu litų, pora buteliu degtienės ir maišeliu užkandos nuvažiuokite į Kirtimų taborą ir surenkite sau pikniką su vietos aborigenais ir jų klientūra.

Taip, neturėtu būti lengva - bet juk tame ir yra visa tolerancijos prasmė...?

Trumpiau tariant, Tolerancijos dienos minėjimo tradicijos po truputį pačios susiklostys, reikia tik persisemti šios šventės dvasia ir stengtis...

Žiū, po keliolikos metų lapkričio 16-os ryte sveikinsimės "Benai, varom į Nidą taborą!" .

Ta proga norėčiau prisidėti prie Lietuvos Ryto iniciatyvos įvesti tradiciją pasakoti šia progą kokią nors pamokančią istoriją, visems žinomų Kalėdinių pasakų pavyzdžiu Karibų salos gražuolė paspruko iš Lietuvos ir paporinti tegul ir ne tokią linksmą, bet irgi pamokančią tolerencijos tiesų istoriją.



Kaip žinia, tolerancijos ideologija sunkiai skinasi sau kelia mūsų tradicinėje ir konservatyvioje visuomenėje, niekaip nesuprantančioje, kodėl ji turi maloniai šypsotis ir vaidinti baisiai patenkintus visokių jai nepriimtinų dalykų bei reiškinių akivaizdoje. Būtent todėl tos ideologijos adeptai, būdami idėjiniai bolševikų įpėdiniai, aktyviai naudojasi teisėsaugos organų pagalba, kad tauta greičiau suprastu ir pamiltu tolerancijos tiesas.

Taip ir atsitiko vieną gražią 2003 m. dieną, kai po daugeliui atmintinos Izraelio parlamento pirmininko Ruveno Riwlino kalbos Lietuvos Seime, prie jos "perlus" perteikiančio strapsnio interneto svetainėje "Delfi" pasirodė tūkstančiai komentarų, iš kurių 80–90 proc. – nepatenkintų įžeidžiamomis ir antilietuviškomis svečio kalbomis. Kai kurie komentarai buvo ypač nedraugiški visos Riwlino atstovaujamos tautos atžvilgiu.

Tačiau nedelsiant atsirado ir pono Riwlino pozicijos gynėjų bei žydų tautos užtarėjų. Vienas toks anoniminis "gynėjas-entuziastas" nesugalvojo nieko gudriau, kaip pradėti įžeidinėti lietuvių tautą ir tiesigine prasme - tyčiotis iš jos. Savo komentaruose jis lietuvius [visus] išvadino "šlykščia tauta" bei "baudžiauninkais" ir išreiškė nuomonę, kad lietuviai [visi] yra vergai, "kruvinom rankom uoliai tarnaujantys bet kokiam okupantui".

"Asmeniškai man gėda būna civilizuotame krašte prisipažinti, kad esu lietuvis", – postringavo nežinomos kilmės komentatorius. Savaime suprantama, kad po to, kai Delfio direktorė Jurgita Eivaitė kreipėsi į teisėsaugą dėl šių virtualybėje kilusių karų, būtent jo kategoriški pasisakymai patraukė prokurorų dėmesį.

Šie iškart pastebėjo, kad tokios patyčios ir nekorektiški apibendrinimai visos lietuvių tautos atžvilgiu patenka po Baudžiamojo kodekso 170 str. 1 d numatyto nusikaltimo sudėtimi ir iškėlė baudžiamąją bylą dėl to, kad komentatorius tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą žmonių grupės – lietuvių tautybės asmenų atžvilgiu dėl jų tautybės.

Buvo nustatyta ir lietuvių nekentėjo tapatybė - tai pasirodė besąs gan žinomas žurnalistas Aras Lukšas, mėgstantis rašinėti tautinės pakraipos leidiniams.

Minėtam veikėjui, beje, vienam iš Žurnalistų draugijos šulų grėsė bauda su kompiuterio konfiskavimu arba laisvės atėmimas iki dviejų metų - būtent panašias bausmes nūnai gauna nesugebantys savo nuomonės išreikšti įstatymo rėmuose komentatoriai.

Tačiau kilo žurnalistinės žodžio laisvės gynėjų pasipiktinimo banga, išsiliejusi ir į nekurias užsienio mass-media bei prasidėjo tolerancijos ideologų lobistiniai veiksmai, ko pasėkoje Generalinis prokuroras Antanas Klimavičius nutarė nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kurioje žurnalistas Aras Lukšas buvo įtariamas tautinės nesantaikos kurstymu.

Kas gi atsitiko? Pasikeitė įstatymai? Seimas paskelbė amnestiją? Paaiškėjo, kad kaltinamasis nepakaltinamas?

Nieko panašaus - pasirodo:

"... tyrėjas, atlikęs ikiteisminį tyrimą, ir prokurorė, surašiusi kaltinamąjį aktą, neįvertino esminių aplinkybių, būtinų baudžiamajai atsakomybei."

Oho, ir ką gi tokio esmingo nepastebėjo tyrėjas su prokurore, kurių profesinėmis kompetencijomis buvo viešai suabejota?

Skaitom toliau:

"A.Lukšas agresyviai ir nenormine leksika smerkė tuos, kurie teisino žydų genocidą ir samprotavo apie smurtą prieš kitos etninės grupės asmenis. Toks rašinys buvo nukreiptas prieš absoliutų blogį, kurio įstatymas nesaugo, rašoma Generalinės prokuratūros pranešime."

Tik pamanykite, tie žiopliai nepamatė Absoliutaus Blogio... Ėėėė, arba aš kažko nesuprantu, arba ką tik pamatėme, jog visiems lietuviams Prokuratūra pripaišė žydų genocido teisinimą ir ketinimą smurtauti prieš tos tautybės asmenis, nes būtent apie juos, o ne tik apie nedraugiškas žydams pažiūras reiškusius asmenis, savo patyčias liejo ponas A.Lukšas dviem pastraipom aukščiau ??

Tuo nuostabiau, kad jo oponentus prokurorai visgi nubaudė:

"Kitą ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, nustačius internete paskelbtų komentarų, kuriuose buvo šmeižikiškų ir provokuojančių išpuolių prieš žydus, autorių Generalinė prokuratūra prašo užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu – pripažinti Vytą Poliak kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso, ir skirti jam 40 minimalių gyvenimo lygių dydžio – 5000 litų – baudą"

Įdomūs dalykai ant svieto dedasi: du veikėjai bediskutuodami išsityčiojo iš dviejų tautų. Vienas, kalbėjęs apie žydus, nubaudžiamas, o jo oponentas, vadinęs lietuvius "šlykščia tauta..baudžianinkais.. vergais, kruvinom rankom uoliai tarnaujančiais bet kokiam okupantui ir etc." - ne....? Nuostabu, tiesiog nuostabu......

Na, bet nebūkime kraujotroškos - aš asmeniškai esu neribotos žodžio laisvės šalininkas, todėl bevelyčiau, kad niekas nebūtų baudžiamas už savo žodžius bei nuomonę, bet šiuo atveju bent vienas išsisuko nuo bausmės, tad tiek jau to. Nors aišku, kad žurnalisto darbas jam, greičiausiai, per sunkus, nes jeigu profesionalus tekstų kurpėjas nesugeba taip suformuluoti savo viešų minčių, kad nepažeisti BK reikalavimų, tai čia jau visai liūdnas atvejis......

Bet nuo nubaustų ir nenubaustų neapykantos kurstytojų grižkime prie malonesnių dalykų - prie tolerancijos. Taigi, Kaune yra tokia Viešoji įstaiga “Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę”, kuros valdyba, atsižvelgdama į visuomeninės nominacijos ekspertų komisijos siūlymus, visuomenės veikėjui, labiausiai prisidėjusiam prie tolerancijos ugdymo Lietuvoje, pademonstravusiam pilietinį ryžtą ir "netoleranciją netolerancijai", kasmet skiria premiją ir atitinkamų metų Tolerancijos žmogaus titulą.

Tolerancijos žmogaus titulas skiriamas Lietuvos piliečiams, kurie savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojo prieš ksenofobijos, antisemitizmo, kitataučių, kitaminčių ar kitatikių persekiojimą, pasisakiusiems prieš radikalizmo apraiškas bei prietarus politiniame ir visuomeniniame Lietuvos gyvenime. Vienžo, jau būti nominuotam yra didelė garbė, nekalbant apie patį titulą.

Ir štai, besigėrėdamas įvairių metų Tolerancijos žmonių žygdarbiais ir portretais su didžia nuostaba pamačiau, kad tarp 2004 m. keturių nominantų , greta kovomis su Mažonu pagarsėjusio moksleivio Drochnerio, čigonų draugo S.Beržinio bei tolerancijos ideologijos funkcionierės S.Matonienės buvo ir toks žurnalistas Aras Lukšas, nominuotas už pasisakymą prieš antisemitizmo apraiškas elektroninėje Lietuvos erdvėje.

Išvydęs tokį stebuklą aš vos nuo kėdės neparpuoliau, tai visa laimė, kad mano krėslas su ratukais....

Žmogus, kuris besiginčydamas su žydus puolančiais komentatoriais vietoje to, kad pradėtu smerkti ar galų gale įžeidinėti juos ar jų pažiūrų asmenis, staiga užsipuolė VISUS lietuvius, išvadindamas juos "šlykščia tauta" bei "baudžiauninkais" ir išreiškia nuomonę, kad VISI lietuviai yra vergai, "kruvinom rankom uoliai tarnaujantys bet kokiam okupantui", pareiškė, jog jam "asmeniškai ... gėda būna civilizuotame krašte prisipažinti, kad esu lietuvis" ir kuris tik per sunkiai paaiškinamą prokuroro Klimavičiaus gerumą išvengė baudžiamosios atsakomybės pagal BK 171 str. - siūloma suteikti metų Tolerancijos žmogaus titulą??!!

Khhm, visgi kaip mes dar mažai žinome ir dar mažiau suprantame toleranciją......Aš netgi retkarčiais pagalvoju, kad nepriklausantiems tolerantiškosios tautos ar orientacijos ratui tai tiesiog pagal apibrėžimą neįkandamas dalykas....

Plačiau pasidomėjus tais Tolerancijos žmogaus rinkimais netikėtai paaiškėjo, kad Lietuvoje su tolerancija reikalai ant tiek prasti, kad ekspertai net neranda ką padoraus pasiūlyti - daeina vos ne iki anekdotų, kuomet Tolerancijos metų žmogaus titulą siūloma suteikti už visiškus niekus:

"Svarstėme dar toki vieną variantą. Dabar neprisimenu to žmogaus pavardės. Norėta suteikti šį titulą kaimiečiui, kuris dirbdamas sutiko to nukritusio rusų naikintuvo lakūną, pavaišino jį kava", - pasakojo A.Kulakauskas (ekspertų komisijos pirmininkas). Neradusi tinkamo kandidato į Tolerancijos žmogaus titulą, komisija šį darbą patikėjusi fondo valdybai: "Fondo valdybą tiesiog informavau, kad nieko negalime pasiūlyti, tad jiems teko patiems išsirinkti laureatą".

Rezultate Sugiharos fondas pradėjo tuos vardus ir premijas dalinti saviškiams - juk nepaliksi gi Lietuvos be Tolerancijos žmogaus, o gero žmogaus - be premijos?

Plačiau apie tai galima pasiskaityti čia: Apdovanojimai - "tolerantiškiems" saviškiams Dienraštis "Vakaro žinios" 2006 02 02

Sužinojus apie tokias rimtas problemas premijų dalybose bei vertų dėmesio kandidatų, kurie savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojo prieš ksenofobijos, antisemitizmo, kitataučių, kitaminčių ar kitatikių persekiojimą, pademonstravusius pilietinį ryžtą ir "netoleranciją netolerancijai", akivaizdžią stoką, ko pasėkoje nominuojami tolerancijos biznio funkcionieriai, nevykėlius lakūnus kava girdantys kaimiečiai, ne perdėm intelektualiais pareiškimais garsėjančios popso daininykės ar netgi žurnalistai, viešai besityčiojantys, įžeidinėjantys ir niekinantys lietuvių tautą, vertinimas prašosi vienas - absoliuti idėjos degradacija ir titulo devalvacija, kaip pasakytu vienas reguliarių nominantų prof.L.Donskis.

Su liūdesiu susimąsčiau - kam gi atiteks titulas šiemet - krūtimis vedančiai TV laidas Bernyn-Čereškienei? Jos gynėjui ir gerbėjui Prezidento žentui D.Mertinui? Ksenofobijos burbulų pūtikui Lietryčio redaktoriui R.Valatkai? Ar visgi tam pačiam prof.L.Donskiui - "už tolerantiškiausios tautos interesų atstovavimą"?

Ir staiga man toptelėjo mintis - Jėzau, taigi dar galima išgelbėti šios premijos reputaciją: yra Lietuvoje žmogus, ne žodžiais, o darbais kovojantis už toleranciją ir asmeniškai atskleidęs etninės diskriminacijos atvejį valstybinėje mokykloje, dėl kurio šiuo metu Lygių teisių kontrolieriaus tarnyba vis dar atlieka tyrimą...taip taip, gerbiamieji, pabūsiu nekuklus - tas asmuo yra pilietinės akcijos "šalin etninę diskriminaciją iš valstybinių mokyklų" pradininkas ir organizatorius, virtulios erdvės personažas zeppelinus, kurio dėka bus nutrauktas tiesioginis vaikų diskriminavimas vienoje Viniaus mokyklų.

Anoks čia žygdarbis, nusišaipys skeptikai - ir dalinai bus teisūs, nes pilietinės pareigos vykdymas šiaip jau neturėtu būti vertinamas, kaip kažkas ypatingo ar premijuotino, bet šiuo atveju tenka prisiminti, kad viskas pažįstama palyginus. Sutikite, kad visų tų kavos pilstytojų, drochnerių, nusišnekančių popdainininkių, pilkų tolerancijos biznio funkcionierių ir lituanofobų-žurnalistų fone šis konkretus pilietinis poelgis išsiskiria prasmingumu, pilietiškumu bei tiesiogiai atitinka viešai deklaruojamus metų Tolerancijos žmogaus nominavimo nuostatus - "kurie savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojo prieš ksenofobijos, antisemitizmo, kitataučių, kitaminčių ar kitatikių persekiojimą, pasisakiusiems prieš radikalizmo apraiškas bei prietarus politiniame ir visuomeniniame Lietuvos gyvenime ..". Žinote geresnių 2008 m. pavyzdžių...?

Taigi, nesakau, kad esu vertas šių metų Tolerancijos žmogaus titulo - tai būtų nekuklu, be to, reikalauja palyginimo su kitų kandidatų nuveiktais darbais -gal jų nuopelnai tolerancijai kovose su diskriminacija dar žymesni? Bet tai, kad esu vertas nominacijos - nei sekundės neabejoju.

Beje, manau, kad tokia virtualaus personažo nominacija ir viešinimas leistu nušauti kelis zuikius:

a) paskatintu Lietuvos gyventojus aktyviau reikšti savo pilietiškumą ir tiesiogiai kovoti su jiems žinomais diskriminavimo ar netolerancijos atvejais;
b) parodytų jaunimui, sėdinčiam čatuose ir skaipuose, konkretų pavyzdį, kad būti neabejingu, kovojančiu su blogybėmis, piliečiu galima ir neišlendant iš vrtualybės, o organizuotis ir vykdyti pilietines akcijas pasinaudojant informacinės visuomenės teikiamomis galimybėmis;
c) išsklaidytų visuomenėje plintančią nuomonę, kad Lietuvoje yra tautų bei organizacijų, kurių atstovų veiksmai yra aukščiau viešos kritikos ir įvertinimo;
d) leistu bent dalinai reabilituoti susiformavusią visuomenėje Sugiharos fondo "premijų sau patiems ir savo chebrai už nuopelnus saviems" dalintojų reputaciją;
e) pademonstruotu, kad informacinės visuomenės plėtros srityje Lietuva nenusileidžia Estijai ir suteiktu galimybę nušluostyti jai nosį, pirmą kartą mūsų istorijoje nominuojant ne konkretų asmenį, bet virtualų personažą, kas tikrai taptu įdomiu precedentu ir garantuotai patrauktu žiniasklaidos dėmesį;
f) suteiktu pamoką skeptikams, kad pilietiškumą Lietuvoje galima demonstruoti nesiekiant asmeninės garbės ar pripažinimo, o išliekant kukliu, anonimišku virtualiu personažu.

Beje, tuo pačiu oficialiai deklaruoju, kad jeigu įvyktu stebuklas ir personažas zeppelinus gautu kokią premiją už kovą su diskriminaciją - ji visa, iki paskutinio cento, būtu panaudota tolimesnėms kovoms prieš tiesioginį ir netiesioginį Lietuvos gyventojų diskriminavimą su vieša ir detalia lėšų panaudojimo ataskaita.

---

Trumpiau tariant, kas mano, jog minėtas personažas už savo veiklą kovojant prieš Lietuvos vaikų diskriminavimą valstybinėse mokyklose yra vertas nominacijos 2008 m. Tolerancijos žmogaus titului suteikti, gali informuoti apie tai Sugiharos fondo ekspertus:

telefonais 370 7 423277, 370 7 332881, 370 7 331902
paprastu laišku - Sugiharos fondas" Diplomatai už gyvybę" , Vaižganto g. 30 Kaunas, LIETUVA
Arba elektroniniu laišku - sugihara@takas.lt

Galite pasirašyti vardu bei pavarde arba nickneimu, jeigu atstovaujate kokią formalią organizaciją ar neformalų sambūrį - pasirašykite jos vardu. Tai nėra laiškas oficialioms institucijoms, pakanka, kad visuomenės nuomonė apie tinkamą kandidatą būtų kuo gausiau pateikta fondui.

Žinoma, kad tikslinga jūsų nuomonę pradubliuoti ir visuomenės informavimo priemonėms, kad užsislaptinę tolerancijos priešai ir diskriminavimo šalininkai negalėtu tiesiog nutylėti šios nominacijos fakto:

alfa@alfa.lt; delfi@delfi.lt; info@balsas.lt; info@atn.lt; info@vz.lt; redakcija@vakarozinios.lt; info@vtv.lt; zinios@elta.lt; politika@bns.lt; mvlgk@lrs.lt; portalas@kaunodiena.lt; press@respublika.net
(tiesiog nukopijuokite šią eilutę į el.pašto adresato ar Cc laukelį)

Kaip man jau įprasta, kad pilietiškumo pasireiškimas nereikalautu iš mano skaitytojų per didelių pastangų, pateikiu laiško su nominacija variantą, kurį galima tiesiog nusikopijuoti ir nusiųsti aukščiau minėtais el.pašto adresais. Galite, žinoma, ir parašyti patys.

Jau primiršę Didžiosios Spalio Socialistinės Revoliucijos eilinių metinių šventimą Lietuvos žmonės sulaukė priminimo. Susizgribus, kad "šventa vieta" liko tuščia, beveik ton pačion daton įrašyta naujųjų revoliucionierių rudeninė šventė - lapkričio 16-ta - Tolerancijos diena!

Atskiros paralelės tiesiog stulbina - nūnai apie toleranciją eilinis lietuvis skaito, girdi ir mato ne ką mažiau, nei anų laikų sovietžmogis apie tą Didžiąją Revoliuciją ir jos svarbiausius veikėjus, kurių daugumos kilmę minėti - kaip tuomet, taip ir dabar - lyg ir nemandagu.. . Praktiškai kasdien galime išvysti straipsnių, kuriuose L.Donskis, S.Alperavičius, A.Rudomanskis, A.Vinokuras, T.Leončikas, NK 95 atstovai ir kiti šviesuliai moko mus to nelengvo tolerancijos mokslo...

Lietuvos Seimas rengia konferencijas apie toleranciją, tarptautinė komisija, kurios narys, beje, buvo liūdnai nuskambėjęs Y.Aradas, pristeigė Tolerancijos ugdymo centrų, kurių tinklas padengė visą Lietuvą. Valstybiniame V.Gaono Žydų muziejuje atsirado struktūrinis padalinys - Tolerancijos centras . Toleruojantis netradicinius seksualinius pomėgius jaunimas netgi susibūrė į Tolerantiško jaunimo asociaciją, o netradicinius politinius - į NK95 judėjimą. Kasmet išrenkamas ir šlovinamas metų Tolerancijos Žmogus.

Bet ką čia mūsų Lietuvėlė - visas pasaulis apimtas tolerancijos idėjų karštligės. Štai Los-Anžele, USA, vietinis Simono Vyzentalio centro, kurio Izraelio skyriui vadovauja nuo seno tolerancija lietuviams garsėjantis E.Zuroffas, filialas buvo tiesiog pertvarkytas į Tolerancijos muziejų, kuriame ir bus įamžinta šio Centro veikla skleidžiant toleranciją kitokiems.

Kultinio serialo South Park kūrėjai neliko abejingi ir pašventė atskirą seriją tolerancijai - ji vadinasi The Death Camp of Tolerance. Vienžo, nieko nuostabaus - tolimojoje užatlantėje tolerancija patampa vos ne valstybinės religijos atmaina, sparčiai plintančia po platųjį pasaulį.

Štai Izraelyje vardan Tolerancijos muziejaus statybų, kurioms pirmą akmenį padėjo pats A.Švarcenegeris, net nepaigailėta nuošluoti nuo žemės paviršiaus arabų kapinių, ne ypač pagarbiai iškrapštant kaulelius, bet juk net ir arabui turi būti aišku, kad vardan tolerancijos kažką reikia aukoti.

Bet ką čia Izraelis - neatsilaikė netgi autoritarinio prezidento valdoma Rusija, kur pats V.Putinas iškilmingai paaukojo savo mėnesinį atlyginimą Žydiškojo tolerancijos muziejaus Maskvos centre, kažkaip įtartinai primenančio mūsų Gugenheimo-Litvakų muziejaus idėją, statyboms. Pastatas, beje, irgi pretenduoja tapti architektūros šedevru, turistų traukos centru ir didžiausiu žydų muziejumi pasaulyje..

Ir štai beklaidžiodamas po tolerancijos kupinas interneto platybes, besidžiaugdamas sparčiai dygstančiais mūsuose šio reiškinio daigais, aptikau dar vieną vietą, kurioje aktyviai propaguojama ir ugdoma tolerancija, kam netgi įsteigtas specialus Tolerancijos centras - valstybinę Vilniaus miesto Šolom Aleichemo mokyklą. Mokykla įdomi, savotiška, vadovaujama energingo ir veiklaus direktoriaus, puoselėjanti žydų tautines tradicijas, tarp kurių, sprendžiant iš aukščiau aprašyto, vieną pagrindinių vietų užima tolerancija kitokiems.

Rusų kalboje, beje, jau kuris laikas netgi įsitvirtino naujadaras - eufemizmas "лицо толерантной национальности" (tolerantiškos tautybės asmuo), vartojamas vietoje negražaus ir įžeidaus jų kalboje lenkiško šios tautos užvadinimo.



Beskaitydamas atkreipiau dėmesį į įdomias mokykloje diegiamas nuostatas - pvz. kokias dainas moksleiviai dainuoja renginyje, dalyvaujant Prezidentui V.Adamkui "..Šolom Aleichemo žydų vidurinės mokyklos mokinių choras atliko partizanų himną „Zog nit kein mol...“, į jį įsijungė pirma veteranai, o po to ir daugelis LŽB narių.": Ir taip svarsčiau, ir anaip - bet tarp Lietuvos partizanų dainų tokio himno neprisiminiau..?

Ar kartais nebus tai NKVD siunčiamų ir vadovaujamų komunistinių diversantų, pagarsėjusių savo žygdarbiais Kaniūkuose, himnas? Khhm, Maskvon į SSSR Pergalės šventimą V.Adamkus atsisakė vykti, tai ta šventė ji čia pati susirado ir komunistinių dainų paklausyti privertė..Ką gi, tolerancija daro stebuklus - kas nepavyko rusams - pavyko kitiems...

Staiga už akių užkliuvo keistas dalykas - pabrėžtinai patalpinta ištrauka iš mokyklos nuostatų , dar 2004 m. patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto departamento Švietimo skyriaus vedėjo, kurioje kalbama apie vaikų priėmimą į šią valstybinę mokyklą:

20. Mokykla komplektuojama tautiniu principu – bent vienas iš mokinio tėvų arba senelių turi būti žydų kilmės. Pirmumo teisę lankyti mokyklą turi asmuo, kurio tėvai yra Vilniaus žydų bendruomenės nariai. Jei yra vietos, į mokyklą priimami ir kitų tautybių vaikai. Mokykla yra pasaulietinė.

Perskaitęs nepatikėjau savo akimis - pretenduojantis į mokslą valstybinėje mokymo įstaigoje vaikas turi pateikti dokumentalius įrodymus apie senolių kilmę ir jo gyslomis tekančio kraujo proporciją? Ir jeigu to kraujo nėra arba yra per mažai, tai jo galima nepriimti? Ir tai atvirai išdėstyta viešai prieinamame oficialiame mokyklos tinklapyje skyriuje "Informacija tėvams"?

Nustėręs pagalvojau - o gal ignoruodamas televiziją nepastebėjau, kaip rinkimus laimėjo gervaldistai ir Lietuvoje buvo pakeista Konstitucija? Ir dabar jau galima steigti mokyklas "tik lietuvių/lenkų/rusų kilmės asmenims"? Ar parašyti reikalavimą "bent vienas iš mokinio tėvų arba senelių turi būti kilęs iš baltosios rasės" ? Jėzau, tai kas gi tuomet laukia bernyn-mertinienės vaikučių? Juk visa tai pasaulis jau berods matė - ir viskas prasidėjo būtent nuo žmonių kilmės aiškinimosi - ir visi pamena, kuo baigėsi...

Nedelsiant įsijungiau Seimo tinklapį - ir lengviau atsidusau - Konstitucijos 29 straipsnis liko nepakitęs:

"Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu."

Aha, bet gal ta mokykla yra kažkokia ypatinga ir jai leista vadovautis ne Lietuvos, bet pvz.Izraelio įstatymais? Pasitikrinau Nuostatus:

5. Mokykla yra Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaiga, teikianti bendrąjį pradinį, pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą, steigiama, reorganizuojama ir likviduojama Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka. Mokykla turi savo atributiką – emblemą ir vėliavą (1 priedas).
7. Mokykla savo veiklą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, Švietimo įstatymu bei kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Švietimo ir mokslo ministerijos norminiais teisės aktais ir šiais nuostatais.
10. Mokyklos steigėjas – Vilniaus miesto savivaldybės taryba, identifikavimo kodas – 8864892, adresas – Konstitucijos pr. 3, LT-09601 Vilnius. Priklausomybės forma – (2) savivaldybės.

Na ne - rašo, kad vadovaujasi Lietuvos Konstitucija ir įstatymais. Tuomet galvoju, o gal čia kokia Konstitucinės Dvasios aprobuota nuolaida visoms tautinėms mažumoms? - reikia užmesti akį į kitas nelietuviškas/netradicines mokyklas:

rusakalbė Vilniaus Vasilijaus Kačialovo gimnazija - priimami visi, kilmės įrodymų nereikalaujama.

lenkiškoji Vilniaus Vladislovo Sirokomlės vidurinė mokykla - nei žodžio apie tėvus-lenkus ar mokinio kilmę:

18. Į gimnaziją priimami visi vidurinį išsilavinimą įgyti pageidaujantys mokiniai.
19. Į gimnaziją pirmumo teise priimami mokiniai, gyvenantys Savivaldybės gimnazijai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje.
20. Tėvams (globėjams, rūpintojams) ir vaikui, gyvenančiam Savivaldybės nepriskirtoje gimnazijos aptarnavimo teritorijoje, pageidaujant mokytis šioje gimnazijoje, vaikas priimamas tuo atveju, jei yra laisvų vietų ir Savivaldybės nustatyta tvarka.

lenkiškoji Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazija

1. Gimnazijos klasės yra komplektuojamos pagal suderintą su Švietimo skyriumi komplektavimo mikrorajoną.
2. Moksleivių priėmimas į bet kurią klasę vykdomas pagal steigėjo nustatytą tvarką paruošta pagal Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro patvirtintas bendruosius priėmimo kriterijus.
3. Į I-ą klasę priimami visi Jono Pauliaus pagrindinės mokyklos aštuntą klasę baigę pažangus moksleiviai.
4. Esant laisvų vietų į I-ą klasę priimami kitų miesto mokyklų moksleiviai. Didesniam moksleivių skaičiui pareiškus norą mokytis pirmoje gimnazijos klasėje pirmenybė teikiama dalykinių olimpiadų ir konkursų prizininkams, vaikams su negalia, daugiavaikių šeimų vaikams, našlaičiams, gimnazijoje besimokančių moksleivių broliams ir seserims.

Dar yra baltarusių Vilniaus Pranciškaus Skorinos Vid.mokykla - ir ten priima visus. Nustebsite, bet netgi Priėmimo į Vilniaus jėzuitų gimnaziją taisyklėse nėra reikalavimo, kad mokinys ar jo tėvai privalomai būtu katalikų tikėjimo...

Keista, bet visos, apart vienos minėtos, Lietuvos tautinių mažumų mokyklos lyg ir visai nebijo, kad pas juos ateis mokytis kitataučiai vaikai ir visiškai to neriboja, jau nekalbant apie senelių kilmės dokumentų reikalavimą? Nejuokais sunerimęs, įsijungiau Lygių galimybių įstatymą - negi ten kas nors įrašė, jog visi yra lygūs, bet nekurie yra lygesni?

Lygių galimybių įstatymas
1. Šio Įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės, bei uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų.
2. Lygių galimybių pažeidimas – tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų.
3. Tiesioginė diskriminacija – elgesys su asmeniu, kai dėl jo amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų taikomos prastesnės sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui.

Kaip ir ne - įstatymas aiškus ir skaidrus - tiesioginė diskriminacija, vienok. Žiūrime jį toliau- ką rašo apie mokymo įstaigas, gal joms yra kokia išimtis:

4 straipsnis. Švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų pareiga įgyvendinti lygias galimybes

1. Švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijos privalo užtikrinti vienodas sąlygas asmenims nepaisant jų amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, kai:

1) priimama į bendrojo lavinimo mokyklas, profesinio mokymo įstaigas, aukštesniąsias, aukštąsias mokyklas ir kvalifikacijos kėlimo, persikvalifikavimo ir kitus kursus;

Ne, išimčių nėra. O tai kas tuomet privalėjo įstatyti šios mokyklos vadovą į Konstitucijos rėmus? Viskas parašyta, netingim žiūrėt - ogi įvairaus rango Vilniaus savivaldybės, kurios skyriaus vedėjas patvirtino mokyklos nuostatus, vadovai:

3 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareiga įgyvendinti lygias galimybesValstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos pagal kompetenciją privalo:

1) užtikrinti, kad visuose jų rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios teisės ir galimybės neatsižvelgiant į amžių, lytinę orientaciją, negalią, rasę ar etninę priklausomybę, religiją ar įsitikinimus;

Bet gal tai, ką aš miniu, visai nėra lygių galimybių įstatymo pažeidimas tiesioginės diskriminacijos forma? Pasitikrinkime:

8 straipsnis. Lygias galimybes pažeidžiantys švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų veiksmai

Švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų veiksmai pripažįstami pažeidžiančiais lygias galimybes, jeigu dėl asmens amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų:

1) nustatomi skirtingi reikalavimai ir sąlygos priimant mokytis ar studijuoti, sudarant, rengiant, tvirtinant mokymo programas bei jas parenkant ir taikomi vertinant žinias;

Tai kad ne - tiesioginė diskriminacija tikra to žodžio prasme. O tas skelbimas dėl mokinių priėmimo mokyklos tinklapyje? Kaip jis? Nepergyvenkite, Seimas viską numatė - yra ir apie tokius skelbimus:

10 straipsnis. Diskriminuojantys skelbimai

Skelbimuose priimti į darbą, valstybės tarnybą arba mokytis draudžiama nurodyti reikalavimus, suteikiančius pirmenybę tam tikro amžiaus, tam tikros lytinės orientacijos asmenims, sveikiems asmenims, tam tikros rasės ar etninės priklausomybės asmenims, asmenims, išpažįstantiems tam tikrą religiją, tam tikrų įsitikinimų asmenis.

Ką gi, gerbiamieji, manau, kad jau visiems tapo aišku, kad nekurie tolerantiškiausios tautos atstovai, plėtodami tolerancijos ugdymo centrus, statydami tolerancijos muziejus, nepailsdamai kovodami su diskriminacijomis bei mokydami kitus tolerancijos, patys, khhm, khhm, kažkodėl nepageidauja, kad valstybinėje, pasaulietinėje mokykloje kartu su jų vaikais mokytusi neturintys žydiško kraujo gojukai ir sugebėjo šią antikonstitucinę nuostatą oficialiai įteisinti Vilniaus savivaldybėje.

Kaip sakydavo anksčiau - štai tau, boba, ir tolerancija......ir tai visų tų skambių, nenutylančių kalbų fone....

Liūdna ir graudu, vienok.....

---

Tačiau nemanau, kad principingam Lietuvos piliečiui, kuriam brangios tolerancijos idėjos, leistina tylomis praeiti pro tokį Konstituciją ir įstatymus pažeidžiantį tiesioginio mažamečių vaikų diskriminavimo pagal tėvų/senelių etninę kilmę atvejį, kitaip tikrai netruks atsirasti mokyklos "tik baltiesiems", "tik lenkams" ar "tik heteroseksualams".

Vienžo, kviečiu visus, kuriems brangi tikra, o ne deklaruojama tolerancija, kurie nenusiteikę taikstytis su tiesioginiu Lietuvos vaikų diskriminavimu, sudalyvauti pilietinėje akcijoje ir nutraukti šią antikonstitucinę praktiką.

Neišsigaskite, pastangų Jums tam prireiks nedaug - net nuo krėslo pakilti nereikės..:)

Priminsiu, kas nežino, jog Lietuvoje Lygių galimybių įstatymo vykdymo priežiūrą atlieka Lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė ir jos Tarnyba.
Kiekvienas fizinis ir juridinis asmuo turi teisę pateikti Lygių galimybių kontrolieriui skundą dėl lygių teisių pažeidimo.

Skundai teikiami raštu: pareiškėjas arba jo įgaliotas asmuo skundą lygių galimybių kontrolieriui gali atsiųsti paštu (Šeimyniškių g. 1A, 09312 Vilnius (5 aukštas), faksu (8-5 2612725), elektroniniu paštu (mvlgk@lrs.lt) ar atnešti į Lygių kontrolieriaus tarnybos priimamąjį.

Kaip matote, ši tarnyba tikrai nėra perdėm biurokratiška - priima skundus ir elektroniniu paštu, pakanka jame nurodyti savo vardą ir pavardę bei gyvenamąją vietą.

Todėl nepatingėkite - nusikopijuokite žemiau esantį tekstą, įrašykite savo vardą ir pavardę ir nusiųskite el.paštu: mvlgk@lrs.lt , arba, jeigu turite atliekamų pinigų bei laiko, atsispausdinkite ir išsiųskite paprastu paštu adresu: Šeimyniškių 1A, LT-09312 Vilnius, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Turint omenyje, kad ši tarnyba per metus gauna kokius 130-160 skundų, desietkas-kitas papildomų laiškų dėl Š.Aleichemo mokykloje vykstančio vaikų diskriminavimo tikrai pakoreguos šios tarnybos veiklos rodiklius. Imkime pavyzdį iš tų, kurie moka kovoti dėl savo privilegijų - citata iš tarnybos 2007 m. ataskaitos:

2007 m. išaugo skundų dėl seksualinės orientacijos skaičius. Šis padidėjimas susijęs su tuo, jog gauta daug pavienių skundų iš tarptautinės organizacijos “Amnesty International” narių, nurodančių į homoseksualių žmonių teisių suvaržymus Lietuvoje. Taip pat gauti skundai dėl Vilniaus mero veiksmų, dėl kurių į Vilnių nebuvo įleistas “eurovilkikas”, su lygių galimybių visiems įgyvendinimo projekto sklaida važiavęs į beveik visas Europos Sąjungos šalis.

Kaip matome, homoseksualistų aktyvistai nesidrovi net užsieniečių įtraukti į skundų rašymą Lygių teisių kontrolieriaus tarnybai. Tai jeigu mes, Lietuvos piliečiai, tylėsime, tai tolerancijai greit ateis galas...