pilietinė visuomenė

Pragiedrulis. Nustojo lyti lietuviškais pasais

http://i224.photobucket.com/albums/dd115/zeppelinus/DSCF7991-1-1.jpg?t=1258711171
Dar visai neseniai Lietuvos pilietybių suteikimas „išimties tvarka“ labai primindavo Kėdainiuose rengiamas Ledų šventes, kurių metu ant dalyvių galvų pasipila tūkstančiai porcijų nemokamų ledų.


Šimtai lietuviškų pasų būdavo išdalinami nieko bendro su Lietuvą neturintiems asmenims, kurių nuopelnai mūsų šaliai būdavo niekam nežinomi.


Galima tik numanyti, jog nuopelnų, matyt, visgi būta, bet ne Lietuvai, o „priėjimą turintiems“ veikėjams, kurie ir įtraukdavo tuos užsieniečius į sąrašus.


Šia savaitę Prezidentė D.Grybauskaitė atliko savo pareigą ir nutraukė ledų švenčių stiliaus Lietuvos pilietybių dalinimo akcijas.


Jau pasiruošę įsigrūsti kišenėn greta turimo dar ir lietuvišką pasą svetimšaliai liko it musę kandę.


Nenuostabu, kad viešojoje erdvėje kilo nemenkas erzelis.




Įpratę, kad Prezidentai atlieka tik parašų ant jiems pakišamų „naujųjų piliečių“ sąrašų dėliotojo vaidmenį veikėjai garsiai piktinosi netikėtomis kliūtimis.




Ypatingą pasų dalinimo entuziastų nepasitenkinimą sukėlė tai, kad pilietybės negavo ir amerikietė sportininkė. Sporto funkcionieriai ir tolerantiški internacionalistai rovėsi plaukus ir rypavo, kad toks Prezidentės sprendimas sužlugdė jaunosios ledo šokėjėlės vaikystės svajonę - sporto varžybose ginti ne gimtosios Amerikos, bet mūsų Lietuvos garbę.

Girdi, praleidome puikų šansą artėjančioje Olimpiadoje iškovoti vietą pirmame dvidešimtuke šokių ant ledo rungtyje ir tuo „nuskambėti visame pasaulyje“. Visai supratimo neturintys žmogeliai netgi suskubo apraudoti „dėl Prezidentės nesupratingumo prarastus Lietuvos medalius“.

Tarp tos graudžių žodžių gausos kažkodėl niekas nerado reikalo paminėti skaitytojams, kad ta šokėja visai neketina atsisakyti turimos JAV pilietybės ir iškeisti jos į lietuvišką - ji tik norėjo gauti papildomą lietuvišką pasą.

Tai toli gražu ne pirmas atvejis, kai sporto funkcionieriai bando į mūsų rinktinę importuoti profesionalius sportininkus iš užsienio. Sprendžiant iš jų aiškinimų dėl tokių bandymų motyvo – rūpesčio dėl Lietuvos garbės gynimo, tokie veikėjai dėl galimybės iškovoti kokį nelaimingą medalį nepasidrovėtų sukomplektuoti kad ir visos komandos svetimšaliais samdiniais.

Verta prisiminti, kas yra šalies ir tautos garbė ir kaip ji yra susijusi su tarptautinėmis sporto varžybomis, kuriose profesionalūs sportininkai rungtyniauja po savo šalių vėliavomis. Kiekvienam akivaizdu, kad sporto varžybų prizai – taurės ir medaliai – patys savaime jokios vertės neturi ir svetimose rankose emocijų nesukelia.

Garbė yra tuomet, kai mūsų tautiečiai, augę tarp mūsų ir su mumis, varžosi ir kovoja su kitų tautų atletais – ir juos nugali. Medalio ar taurės vertė yra tame, kad jie yra įrodymas, kad mūsų tautietis, Lietuvos sūnus, yra pranašesnis už visų kitų pasaulio tautų atstovus.

Tačiau dažniausiai žmonėms pakanka, kad mūsų atletas ar komanda tiesiog garbingai ir atkakliai kovotu, parodytų gražų žaidimą ir sportinę dvasią – juk mes į juos žiūrime, kaip į tautos didžiavyrius, todėl ir turime teisę iš jų to laukti ir tikėtis.

Nupirktas, apgaulę gautas ar svetimšalio samdinio iškovotas sporto pasiekimas jokios garbės Lietuvai neatneša. Dar ne taip seniai tai buvo nereikalaujantis didelių aiškinimų dalykas.

Įdomu, jeigu anais, legendinių Žalgirio kovų su faktine SSSR rinktine – CASK komanda laikais, Garastas būtų pradėjęs savo komandą „stiprinti“ visokiais gruzinų, rusų ir ukrainiečių samdiniais – kaip būtų reagavę tuometiniai Lietuvos sirgaliai, kurie tyčiodavosi iš Maskvos komandos, praktiškai neturinčios savo sudėtyje tikrų maskviečių?

Deja, bet cenzūrinių žodžių tokiai reakcijai aprašyti nepakaktu. Nes, skirtingai nuo dabartinių sporto funkcionierių bei galutinai nusitoleravusių žmogelių, Lietuvos garbė nei V.Garastui, nei tų laikų sirgaliams nebuvo tuščias žodis – ir ne viskas medaliais buvo matuojama.

Suprantama, kad galima sugundyti papildoma ES šalies pilietybe ir palyginti nedideliais pinigais neturtingų šalių sportininkus ar galimybėmis rungtyniauti aukšto rango varžybose - galingų sporte valstybių atletus, nesugebėjusius prasimušti į savo šalių rinktinę.

Nesunku pradėti dalinti pasus su pakeistais į lietuviškus vardais įvairiems profesionaliems atletams, kaip tai daro Graikija, Kataras ir kai kurios kitos šalys.

Duok kai kuriems veikėjams valią ir jie greit sukomplektuos Lietuvos rinktines komandas bėgikais iš Kenijos, futbolininkais iš Brazilijos, stalo tenisininkais iš Kinijos, imtynininkais iš Dagestano bei krepšininkais iš JAV.

Ir dar garsiai dūsaus, kaip sunkiai jiems tenka dirbti važinėjant po visą pasaulį ir verbuojant „garbės gynėjus“ Lietuvai. Bei išdidžiai žvangins tų samdinių iškovotais medaliais – girdi, didžiuokitės lietuviai, štai kiek apdovanojimų mūsų dėka privežė „naujieji piliečiai“ – nepalyginsi su senaisiais, čia gimusiais ir augusiais.

Nesunku nuspėti, kad būsiu apkaltintas hiperbolizavimu ir dramblio iš musės pūtimu. Girdi, ketinimai suteikti pilietybę ir įtraukti į Lietuvos rinktinės sudėti kol kas apima tik pavienes sportininkes iš mums draugiškų šalių ir nereiškia kažkokio masinio užsienio atletų verbavimo.

Senovės kinų filosofas Lao Dzi į tai atsakė dar prieš kelis tūkstančius metų: „Tūkstančio li kelionė prasideda nuo mažo žingsnio“. Jei nemokantiems ir nenorintiems dirbti sunkaus sportininkų ugdymo darbo funkcionieriams, padedamiems tolerantiškų internacionalistų pavyks prastumti nors vieną pilietybės suteikimo užsienio sportininkui profesionalui atvejį – tai taps precedentu ir atvers apsauginius šliuzus.

Tuomet nebeliks klausimo – ar mes išvysime pagrinde iš svetimšalių samdinių, „išimties tvarka“ paverstų „Lietuvos piliečiais“, sudarytą nacionalinę rinktinę? Liks tik klausimas – kaip greit tai atsitiks?

Bet vargu, ar tokios „Lietuvos rinktinės“ laimėjimai kels daugumai lietuvių tautinį pasididžiavimą. Atvirai sakant, tokiai svetimšalių samdinių komandai žaidžiant prieš tikrai nacionalinę rinktinę, sudarytą iš, tarkime, kaimyninės Latvijos gyventojų, dar klausimas – už ką mums būtų maloniau sirgti?

Jau nekalbu apie tai, kad tokios samdinių komandos laimėjimai būtu absoliučiai beverčiai augančios kartos auklėjimo reikalui, pasitarnautu galutiniam naujų mūsų sporto daigų sužlugdymui ir tikrai neatneštu jokios garbės Lietuvai.

Tačiau didžiausia bėda ne sporto funkcionierių kėsluose pridengti savo negebėjimus svetimšalių medaliais. Kur kas didesnė nelaimė yra tai, kad mūsų visuomenėje sparčiai plinta netradicinės moralės virusas. Niekada nesportavusiems, prie kompiuterių užaugusiems infantiliems internacionalistams atrodo, kad patikėti ginti šalies garbę svetimšaliams samdiniams ir tuo tikslu dalinti jiems lietuviškus pasus – visiškai normalu.

Nuo Antikos laikų žinoma, kad psichologiškai sporto varžybos yra savotiškas karo veiksmų pakaitalas. Nenuostabu, kad tokia „nedarykime patys, geriau samdykime“ nuostata randa atspindį ir požiūryje į Lietuvos gynimą tiesiogine prasme. Lietuva faktiškai jau perėjo nuo visuotinio vyrų šaukimo atlikti Konstitucinę pareigą prie samdomos kariuomenės modelio.

Beliko sulaukti sekančio loginio žingsnio – siūlymų patikėti ne tik šalies garbės, bet ir pačios valstybės gynimą svetimšaliams samdiniams.

Galiu lažintis, jog neprireiks nei 10 metų, kad viešojoje erdvėję suskambėtų įkyrūs viešųjų intelektualų-internacionalistų reikalavimai leisti tarnauti Lietuvos kariuomenėje svetimšaliams samdiniams bei formuoti iš jų sudaromus karinius dalinius. Suteikiant jiems Lietuvos pilietybę, savaime suprantama.

Argumentacija bus iki skausmo pažįstama iš šiandienos debatų dėl užsieniečių sportininkų. Girdi, jeigu tūkstančiai karingų žmonių kur nors Afrikoje ar Pakistane trokšta ginti mūsų valstybę ir deklaruoja pasiryžimą lieti kraują „vardan tos Lietuvos“, tai kodėl gi neduoti jiems lietuviškos pilietybės? Taigi bus galima nuimti nuo sugležusių „senųjų piliečių“ pečių tokią sunkią valstybės funkciją ir patikėti ją kario instinktus išsaugojusiems užsieniečiams!

Tiems, kas spėjo įgyti išsilavinimą dar iki postindustrinio „žinių visuomenės“ švietimo modelio įsigalėjimo ir žino, kuo baigėsi tokie eksperimentai Romos imperijai, visiškai aišku, kad tokių moralinių etinių normų realizavimas – tiesiausias kelias į valstybės žlugimą.

Tradicinės moralės šalininkai Lietuvoje tvirtai žino, kad yra vyriškos pareigos, kurias mūšio lauke, sporto varžybose ar lovoje mūsų vyrai privalo atlikti patys, o ne patikėti samdytiems svetimšaliams.

O netradicinės moralės atstovams, kurie mano priešingai, patartina pamąstyti apie genderio keitimą.

Juolab, kad prof. Marijos-Aušrinės Pavilionienės dėka, genderių pasirinkimas nūnai tikrai nemažas.

Ne taip, kaip senais dvilyčiais laikais.
1 Star2 Stars3 Stars4 Stars5 Stars (No Ratings Yet)
Loading ... Loading ...

Šūviais ginama riba. Ar bus susiprasta jos neperžengti..?


Kaune nuskardėję šūviai ir kilusi visuomenėje reakcija atskleidė labai nemalonų ir netikėtą daliai mūsų žiniasklaidos ir vadinamosios šviesuomenės dalyką. Žmonės kažkodėl vangiai reaguoja į raginimus gaudyti teisėjo ir jaunos moters nužudymu įtariamą asmenį ir nepuola teikti informacijos apie galimas jo buvimo vietas.

Policijos vadovai su nuostaba konstatuoja, kad nesulaukė tokiais atvejais įprastos skambučių iš budrių arba nelabai adekvačių piliečių lavinos.

Dienraščių apklausos rodo, kad dauguma respondentų ne tik neišduotu D.Kedžio, bet netgi suteiktu jam paramą besislapstant.

Keistas atvejis, turint omenyje, kad žmonės paprastai labai neigiamai vertina masinius su nusikalstamu pasauliu nesusijusių asmenų žudymus ir jaučia pareigą prisidėti prie įtariamųjų paieškų ir sulaikymo.

Vienas galimų šio paradokso paaiškinimų yra tame, kad tradicinės moralės prisilaikanti visuomenės dauguma tiesiog nejaučia jokios grėsmės iš Drąsiaus Kedžio pusės.

Nepaisant to, kad įtariamasis dviejų žmonių nužudymu slapstosi kažkur netoliese apsikarstęs ginklais, nėra daug manančių, kad jis pradės šaudyti į aplinkinius.

Nors daugelis Lietuvos gyventojų laikosi nuomonės, kad Linčo teismai negali būti priimtinas teisių gynimo ir nusikaltėlių baudimo būdas civilizuotoje visuomenėje, tačiau esant situacijai, kuomet valstybinė teisėsaugos sistema akivaizdžiai pademonstravo visišką impotenciją ginant mažametės mergaitės teises, tiesiog nėra linkę morališkai pasmerkti jos tėvo, padariusio tai labai žiauriu ir neteisėtu būdu.



Kaip nebūtu keista, bet tokia visuomenės pozicija visiškai neprieštarauja mūsų tradicinei moralei, kurioje suaugusiųjų seksualiniai santykiai su mažamečiais vaikais yra visiškas tabu, o jų santykiai su 16-os nesulaukusiais nepilnamečiais – griežtai smerktinas ir netoleruotinas reiškinys.

Mes auginame savo vaikus aiškiai suprasdami, kad yra veiksmai ir žinios, nuo kurių jie turi būti apsaugoti iki ateis tam laikas. Ir kad tie suaugusieji, kurie energingai kovoja už mūsų mažamečių vaikų „teisę į informaciją“ bei veržte veržiasi kuo anksčiau supažindinti juos su tam tikromis suaugusiųjų gyvenimo praktikomis, nebūtinai vadovaujasi tų vaikų interesais, o galimai siekia kažkokių tik jiems žinomų tikslų.

Sunku nepastebėti, kad jau kuris laikas visuomenėje atsirado ir kitokios - netradicinės moralės atstovų. Ši moralė kol kas pas mus paplitusi tik siauruose, bet ganėtinai įtakinguose sluoksniuose. Kažkodėl būtent jos adeptai labai domisi ir rūpinasi mūsų vaikais. Pabrėšiu – svetimais vaikais, nes ko jie moko savuosius yra jų asmeninis reikalas, į kurį tradicinės moralės atstovai nebando kištis.

Tos moralės atspindys labai jaučiamas ir šių tragiškų įvykių priešistorėje.

Juk aukšto rango teisėsaugininkai nepuolė skubiai aiškintis, ar jų kolegai oficialiai mesti kaltinimai dėl mažametės mergaitės žaginimo yra teisingi, o priešingai – padarė viską, kad „nugesinti“ kaltinimus ir užvilkinti tokį tyrimą. Panašu, kad tokio pobūdžio „išdykavimai“ bent jau kai kuriems įtakingiems pareigūnams, skirtingai nuo Lietuvos gyventojų daugumos, neatrodo kažkoks ypatingas nusikaltimas?

Krito į akis ir pono Generalinio prokuroro pasisakymai, kuriuose jis minėjo, kad byla buvo iškelta pagal straipsnį dėl mergaitės tvirkinimo, nors kiekvienas, matęs D.Kedžio internete išplatintus vaizdo įrašus, savo ausimis girdėjo, kaip mergaitė pasakojo apie, dovanokite už natūralizmą, patį tikriausią žaginimą jos ir tos kitos mergaitės atžvilgiu.

Būdai, kuriais įtariamieji pedofilai tenkino savo lytines aistras su mažametėmis, dar neseniai buvo laikomi iškrypimais, tačiau nūnai tai priskiriama prie įprastinės netradicinio sekso praktikos, kurios mėgėjai netgi pageidauja rengti pasididžiavimo paradus miestų centruose.

Nesiimu spręsti, kiek ta seksualinė praktika verta demonstravimo paraduose, bet kad tokie dalykai nelabai telpa tik į tvirkinamųjų veiksmų nusikaltimo sudėtį akivaizdu ir neužimant Generalinio prokuroro posto. Ir kad jais įtariamiems asmenims turėtu grėsti ne simbolinės bausmės už tvirkinimą, kurias minėjo ponas prokuroras, bet kur kas rimtesni BK straipsniai su visai nesimbolinėmis laisvės atėmimo bausmėmis.

Deja, tenka konstatuoti, kad tokios nepriimtinos Lietuvoje vyraujančios moralės šalininkams pažiūros kai kurių viešųjų intelektualų bei žiniasklaidos priemonių yra aktyviai importuojamos iš kitur. Daugelyje Europos šalių ši netradicinė moralė po truputi legalizuojasi ir siekia vyrauti viešojoje erdvėje bei politikoje.

Prisiminkime reakciją į savo kaltę pripažinusio garsiojo režisieriaus ir pedofilo R.Polanskio pabėgimą nuo teismo nuosprendžio už trylikametės apsvaiginimą, panaudojant medikamentų ir alkoholio mišinį bei jos išžaginimą visais įmanomais būdais.

Šis net jo paties neneigiamas nusikaltimas nei kiek nesutrukdė jam laisvai gyventi Europoje ir neišbraukė jo iš tų, kuriems paduodama ranka, sąrašo. Jo perversiški filmai ir, būkime atviri, ganėtinai šlykšti asmenybė nesulaukdavo kritikų boikoto ir pelnytos kolegų paniekos, priešingai – jo populiarumas ir autoritetas moralinės mažumos tarpe tik užaugo.

Garsusis pabėgėlis viešai džiugino jo talentų gerbėjus Europoje maloniais prisiminimais, kaip kadaise suviliojo 15-metę Nastasja Kinsky, kaip prikalbino ją užsiimti seksu trise su dar vienu vyru ir kaip po to padarė ją kinožvaigžde.

"Normali meilė nėra įdomi. Galiu užtikrinti, kad tai nuobodu." – juokėsi savimi patenkintas R.Polanskis. Iškilūs moralinės mažumos atstovai tik gėrėjosi tokiu senojo menininko šaunumu ir liaupsino jo gaivališką ir kūrybingą natūrą.

Kai pagaliau jis buvo suimtas Šveicarijoje ir pradėtas svarstyti klausimas dėl jo išdavimo JAV teisėsaugai, tai sukėlė audringą pasipiktinimą Europos diplomatiniuose, politiniuose ir meno sluoksniuose. Apie 100 garsių menininkų, kino veikėjų ir artistų, daugiausia iš Europos šalių, pasirašė internete paskelbtą Prancūzijos kino pramonės peticiją, kurioje buvo reikalaujama paleisti režisierių. Prie jų prisijungė ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernardas Kušneris.

Labai aktyviai įsijungė į pedofilo R.Polanskio gynimo kampaniją ir Kanų kino festivalio organizatoriai.

Nenuostabu, prisiminus, kad vos prieš du metus jame buvo demonstruojamas Robinsono Devoro filmas „Zoo“, kuriame labai romantiškai vaizduojami JAV zoofilų santykiai su arkliais. Nepamenu, ar jis buvo apdovanotas, bet kad sulaukė puikių netradicinės moralės atstovų atsiliepimų spaudoje – tai tikrai...

Beje, ką tik paaiškėjo, jog vienas aktyviausių R.Polanskio gynėjų – netradicinės orientacijos neslepiantis Prancūzijos kultūros ministras Frederikas Miteranas - buvusio Prezidento F. Miterano sūnėnas - ir pats mėgsta papramogauti su vaikais.

Dar 2005 m. išleistoje knygoje „Kvailas gyvenimas“ jis pasidalino įspūdžiais iš seksualinio turizmo turo Tailande.
„Gausybė labai patrauklių ir nedelsiant prieinamų berniukų pripildo mane geiduliu, kurio man daugiau nereikia tramdyti ir slėpti. Pinigai ir seksas – aš savo sistemos centre, kuri pagaliau suveikė, nes aš žinau, kad man nebus atsakyta.“
– dalinosi maloniais kelionės įspūdžiais dabartinis Prancūzijos kultūros ministras, Kairiųjų radikalų judėjimo atstovas.

Tokiomis netradicinėmis politiko pažiūromis į seksą su nepilnamečiais už pinigus buvo šokiruoti ne tik Le Peno vadovaujamo „Nacionalinio fronto“ deputatai, kurie pareikalavo, kad Prezidentas nedelsiant atstatydintu tokį ministrą, bet ir Socialistų partijos atstovai Parlamente.

Pasibaisėję kritikai susilaukė pono F.Miterano atsako
„Jeigu Nacionalinis frontas nori mane išvolioti purve – tai garbė man. Jei tai daro deputatas nuo kairiosios partijos – tai gėda jam.“
Ką gi, nei ką bepridurti prie šių žodžių.

Akivaizdu, kad juos ištarusį tikrai negalima priskirti prie tradicinės moralės šalininkų. F.Miteranas yra ryški ir vaizdinga viešai besireiškiančio moralinės mažumos atstovo iliustracija. Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuvos politikoje kol kas tokių dar neturime.

Netradicinės moralės šalininkai Lietuvoje kol kas dar nedrįsta taip atvirauti, nors kaip rodo D.Kedžio dukters žaginimo bylos eiga, ko gero yra ne mažiau įtakingi, nei Prancūzijoje.

Tradicinės moralės žmonėms sunku suvokti moralinės mažumos atstovų poziciją ginant pedofilą R.Polanskį nuo teismo arba „netrukdant“ ir „nevarginant“ garbiųjų įtariamųjų D.Kedžio dukters žaginimo byloje.

Mūsų požiūriu žmonės, kurie viešais pareiškimais ar veiksmais parodo, kad nesmerkia suaugusiųjų lytinių santykių su mažamečiais vaikais, jei juos atliekantis žmogus yra garsus ar užima svarbias pareigas, priskirtini prie tų, kuriems negalima paduoti rankos.

Ir jau tikrai jie negali būti laikomi autoritetais bent kokiais moralės klausimais. Nes jų ir mūsų moralė yra kardinaliai skirtingos.

Grįžtant prie tragiškų įvykių Lietuvoje, tenka paminėti, kad kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų priklausau tradiciškai augintai kartai.

Berniukai buvo auklėjami, kaip būsimi vyrai ir tėvai, mergaitės – kaip būsimos moterys ir mamos.

Darželiuose nebuvo taikoma Gender Loops metodika, taigi išvengėme perrenginėjimo priešingos lyties rūbais, negirdėjome pasakų apie karaliaus ir kito karaliaus vestuves bei nebuvome verčiami keistis žaislais su mergaitėmis.

Už pasiekimus buvome giriami, už nusižengimus – baudžiami, o už tyčinius nedorus poelgius ir į kailį gaudavome.

Niekas mums taip ir nepapasakojo apie homoseksualizmo džiaugsmus ir privalumus, bet pakantumas visokioms mažumoms buvo išugdytas aiškinant, kad negalima tyčiotis ar juoktis iš padoriai besielgiančio žmogaus nekintamų bei nepriklausančių nuo jo valios savybių.

Mūsų tėvams net į galvą nešaudavo glamonėti savo vaikų genitalijas ar mokyti penkiamečius masturbacijos, kaip tai rekomenduojama įvairiose naujamadiškose vaikų auginimo metodikose.

Nežinojome, kad marksizmo-leninizmo ir mokslinio ateizmo vietą studijų programose užims panašios prigimties pseudomokslai – mokslinis feminizmas ir lytiškumo tyrinėjimai, kurių atstovai vietoje dviejų Dievo ir Gamtos sukurtų lyčių išras 5 ar 6 „genderius“.

Tokio neprogresyvaus auklėjimo pasėkoje dauguma likome taip ir neišbandę homoseksualizmo džiaugsmų, neapturėjome laisvo genderio pasirinkimo malonumo, nesantykiavome su mažamečiais vaikais ir nepatyrėme daugelio kitų netradicinės moralės atstovams priimtinų dalykų.

Užtat sukūrėme tradicines, iš skirtingų lyčių sudarytas, šeimas ir susilaukėme vaikų.

Todėl visiems būtų geriau, jei netradicinės moralės atstovai pagaliau suprastu, kurioje vietoje Lietuvoje brėžiama pakantumo jiems, jų pažiūroms ir veiksmams riba.

Ir Drąsiaus Kedžio šeimos tragedijos pavyzdžių suvoktu, kad peržengti tą ribą ir kėsintis į mūsų vaikus ir jų ateitį nevalia.

Nes pasekmės gali būti skaudesnės, nei jie galėjo įsivaizduoti.
1 Star2 Stars3 Stars4 Stars5 Stars (No Ratings Yet)
Loading ... Loading ...
S
LF
ML