Mindaugas Jackevičius
DELFI.lt

Mokytojai, kalbininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai vieningai tvirtina: mokinių raštingumas mažėja. Jau pasiektas lygis, kai pagal įvairius reitingus geriausiame Vilniaus universitete (VU) disertacijos atmetamos dėl galybės klaidų. Ieškodami kaltų, specialistai baksnoja į mokyklą – esą kalbos mokymui pakenkė prieš keletą metų priimtas sprendimas gimtosios kalbos mokyti pagal užsienio kalbos mokymo metodikas.

Priimsi balvoną – išeis beraštis

Jūras Banys

„Konstatuočiau faktą, kad pastaraisiais metais Lietuvoje vidurinė mokykla nebeišmoko lietuvių kalbos. Raštingumas tikrai blogėja. Čia ne universiteto, o globali problema“, – DELFI teigė VU mokslo reikalų prorektorius profesorius Jūras Banys.

Pasak J. Banio, pasitaiko atvejų, kai disertacijos neleidžiama gintis dėl prastos kalbos. Pretenduoti tapti mokslų daktaru vėl galima išsitaisius klaidas. „Tokių atvejų yra“, – neslepia VU prorektorius, klausimą, kaip tokie neraštingi žmonės pasiekia doktorantūrą, kreipiantis į vidurinę mokyklą.

J. Banio teigimu, universitetas nėra vieta, kuri turėtų lopyti mokyklos spragas – mokyti raštingumo nėra nei universiteto misija, nei tikslas. Prorektorius atkreipia dėmesį, kad VU nusistatęs minimalų priėmimo balą – į universitetą nepakliūna tie, kurie surenka mažiau nei 10 balų.

„Palyginimui į Mykolo Romerio universitetą buvo priimtas žmogus su pusantro balo. Apie kokį tokių kadrų raštingumą, kokią motyvaciją ir kokį lygį galime kalbėti? Kai priima viską, kas pasitaiko, tiesiai šviesiai sakykim, visokius balvonus, taip ir gaunasi, išeina beraščiai“, – žodžių į vatą nevyniojo J. Banys.

Dėl klaidų mažina baigiamųjų darbų pažymius

Juozas Galginaitis

„Kaip dėstytojas, procesą stebintis pilietis, galėčiau konstatuoti ir paliudyti, kad raštingumas prastėja. Atsiradęs šveplumas – galbūt dėl elektroninių komunikacijos priemonių ne visada rašoma š ar nosinė raidė“, – sako VU akademinių reikalų prorektorius docentas Juozas Galginaitis.

Pasak J. Galginaičio, yra atvejų, kai gana geram bakalauro ar magistro darbui pažymys balu ar dviem sumažinamas dėl kalbos netaisyklingumo. Mat, pagal reglamentą, darbas turi būti ne tik tinkamai įformintas, atliktas, bet ir parašytas taisyklinga lietuvių kalba.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad VU priima studentus su gana aukštais balais net į mokamas vietas. „Kai kartais tenka paskaityti kokį studento rašto darbą, kartais pagalvoju, kad VU studentas neturėtų būti toks neraštingas“, – kalbėjo J. Galginaitis, keliantis klausimą, kokio raštingumo kitų universitetų studentai.

I.Smetonienė: kalbos ir toliau turi būti mokoma kaip gūdžiu sovietmečiu

Irena Smetonienė

„Man atrodo, kad kažkas ne taip yra mokykloje. Vienu metu išmetėme viską iš mokyklos, kas susiję su žiniomis – esą jų nereikia, tik jų taikymo. Jeigu neturi, ką taikyti, kaip tu jas pritaikysi? Man atrodo, kalbos ir toliau turi būti mokoma taip, kaip gūdžiu sovietmečiu. Vis dėlto reikia paimti tai, kas buvo geriausia. Sugriauti lengviausia, o sukurti pagal kitų šalių modelius, kai kalbos yra visiškai kitokios, nepaprastai sunku“, – tvirtina Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė, Vilniaus universiteto docentė Irena Smetonienė.

I.Smetonienė prisiminė apie funkcinį raštingumą kalbėjusi su docentu Broniu Dobrovolskiu. B. Dobrovolskis sakydavo, kad jei iki 13 metų vaikas neišmoko rašyti, jam nepadėti funkcinės gramatikos pagrindai, toliau jo beveik neįmanoma išmokyti.

„Kažkur dingo nuostata, kad aš esu lietuvis, rašau taisyklingai, viešai kalbu taisyklingai. Kol šito supratimo negrąžinsime atgal į visų galvas, nieko iš to nebus. Beje, turiu pasakyti, kad testai padarė meškos paslaugą – daugeliui atrodo, kad su jais visa lietuvių kalba ir yra susijusi – ar sugebėsiu įrašyti raidelę. Nebeliko požiūrio į kalbą apskritai“, – konstatuoja I. Smetonienė.

Už sąsiuvinių taisymą mokytojams mokama mažai

„Apie silpnėjimo tendencijas galima kalbėti. Priežasčių ne viena. Sutinku, kad mokyti sistemiškai kalbos, raštingumo pagrindų reikia pagrindinėje mokykloje – nuo 5 iki 10 klasės. Vyresnėse klasėse mokiniai jau turi turėti susiformavusius raštingumo įgūdžius ir kalbos mokytis teksto lygmeniu, gilintis į stilistikos ypatumus, retoriką, bet svarbiausia – aiškintis, kas yra kalba žmogui, tautai, kitaip sakant, stiprinti kalbinę savimonę apskritai. Kai jaunuolis jau studentas ar vyresniųjų klasių mokinys, kažką pakeisti labai sunku“, – teigia Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Dainora Eigminienė.

Kaip vieną mažėjančio raštingumo priežasčių D. Eigminienė įvardija pasikeitusią lietuvių kalbos mokymo praktiką. Mat apie 2002-2003 m. besąlygiškai vaikantis naujovių, pasinaudota užsienio kalbų mokymo patirtimi ir mokykloje gimtosios kalbos mokymui imta taikyti užsienio kalbos mokymo metodika.

Dainora Eigminienė

„Pagrindinėje mokykloje kalbos mokoma išryškinant, sureikšminant komunikacinę kalbos paskirtį. Tačiau gimtoji kalba yra kur kas daugiau negu bet kuri išmoktoji užsienio kalba ir ji skirta ne vien tik susikalbėjimui. Gimtąja kalba natūraliausiai žmogus mąsto pasaulį. Ji yra asmens egzistencijos pagrindas, svarbi tapatybės dalis. Todėl jos vaidmuo nuolat turi būti apmąstomas. Praėjo 10 metų ir jau turime tokio „modernaus“ mokymo pasekmes. Todėl pagrindinėje mokykloje reikia grįžti prie sisteminio kalbos mokymo, o ne taip, kaip dabar – mokoma gabalais, segmentais, suardoma sistema, nepaisoma nuoseklumo“, – aiškino D. Eigminienė.

Mokytoja retoriškai klausė, kaip galima išmokyti rašyti, jei mokinys neskiria kalbos dalių, nesugeba atskirti laikų, stokoja elementarių kalbos pagrindų. Visa tai ji laiko naujovių diegimo pasekme, kilusia iš nepagarbos vidinei kalbos struktūrai. Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad iki pat 10 klasės mokiniai neturi jokio rimtesnio patikrinimo. 10-oje klasėje laikomas egzaminas, kurio įvertinimas nieko nelemia.

„Kad raštingumo įgūdžiai nesilpnėtų, juos reikia išmintingai stiprinti. Mokytojams lituanistams už sąsiuvinių taisymą mokama nepadoriai mažai, o jie taiso, turi taisyti daug, kad stebėtų mokymo procesą. Taiso kas dieną po kelias valandas, savaitgaliais, naktimis. Kam visa tai iš tikrųjų rūpi?“, – klausia mokytoja.

Pasak lietuvių kalbos mokytojos ekspertės, matyti, kad silpsta mokinių gebėjimas rišliai reikšti mintis, kurti rišlų tekstą, jie nebemoka pasakoti. Moksleiviai daugelio dalykų pamokose atsiskaito tik atlikinėdami testus raštu. D. Eigminienė tiki, kad pasikeitusios lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programos, įvedamas abitūros egzamino rašinys grąžins prie rišlaus turiningo pasakojimo.

D. Eigminienės teigimu, dabar vaikai, jaunimas mažai skaito arba nebeskaito visai – tai labai kenkia raštingumui, apskritai skurdina kalbą. „Tėvai ir švietimo „eksperimentatoriai“ kai kuriose Lietuvos mokyklose ne tik kad uoliai įsitraukia, ramiai stebi, kaip penktokai, pavyzdžiui, Lietuvos istorijos mokomi anglų ar prancūzų kalba, bet dar laiko tokį pasirinkimą garbės reikalu, modernaus mąstymo, mokymo požymiu“, – stebėjosi pašnekovė.

D. Eigminienė atkreipė dėmesį ir į susirašinėjimą elektroninėje erdvėje nenaudojant lietuviškų rašmenų, trumpinant žodžius, be skyrybos ženklų. To rezultatas – daugėja atvejų, kai rašydami tekstą galininke neberašo nosinių.

Iš čia.


Ketvirtadienį po pietų buvę darželinukai (dabartiniai pirmokai) apsilankė darželyje.


Angelo ir dauguma vaikų (ne tie kurie į šį darželį eina nuo pernai metų rugpjūčio) labai apsidžiaugė išvydę pažįstamus veidus. Vaikai kartu praleido kelias valandas. Drauge užkandžiavo, žaidė ir tiesiog buvo kartu. Angelo tą dieną skraidė lyg ant sparnų.


Vėl gi, eilinį kartą ačiū darželio auklėtojoms!

Ačiū Vidui už memo template’ą!

Nuo: Nerijus (LOLz.lt)

Memas: Einikis – kūno kultūros mokytojas

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kurią bjaurūs mokiniai (taip pat ir aš) pravardžiuodavome “kopūstu”. Baisiausia, kad nebepamenu jos pavardės (ir vėl – klasiokai priminė, Vaitkevičienė), ir net nežinau, ar ji dar tarp mūsų, tikėkimės. Bet šis žmogus man pasakė, kad galiu rašyti šiek tiek daugiau nei bet kuris kitas raštingas žmogus. Ji leido patikėti savimi.

Matematikei (ir vėl – kokia gi pavardė? – aha, klasiokai priminė – S. Čeburnienė), kuri 12-oje klasėje pirmame trimestre įkalė tris dvejetus iš eilės. Po to sekė 4 5 4. Jeigu tai būtų atsitikę ne 12 klasėje, o ankstėliau, galbūt dabar būčiau kažkur netoli savo paauglystės svajonės – turėti kompiuterinius žaidimus kuriančią firmą, būti programuotoju ir t.t.

Auklėtojai biologei (E. Žilėnienei), kuri laiku kirto keletą smūgių per mano ego, kad jis per daug nesipūstų, kur neverta.

Buvo ir daugiau svarbių, įdomių, šaunių, bet kažkodėl šie atrodo žmonėmis, kirčiavę mano likimą.

Na, ir sveikinimai visiems draugams bei pažįstamiems, ypač starlin_elvea, pasirinkusiems šią nedėkingą, bet tokią kilnią profesiją.

-Kelkis, kelkis blet, kelkis atsibusk.

-Nemiegu, atsipisk, nemiegu, -rangiausi, kad nesukrautų serijos į vieną vietą, kadangi tuomet tose vietose besimaudant ima traukti raumenis arba ryte atsiranda kraujosrūvos. -Nemiegu, asile. Aš negaliu užmigti, mane slegia mano buvusios bobos.

Tiesą sakant, net nesusimąsčiau kokias užkrovas patirčiau jeigu buvusios bobos realiai imtų mane slėgti pilnais svoriais (nice), kurie įtariu su metais pasidalino trupmenomis, uostant čipsų trupinių folijas pirštais seilėtais.

Praeityje pasitaikydavo panašių šūdų, kai tekdavo nuo jų bėgti. Kartą buvau nusivyniojęs atminčių labirintais iki vaikystės. Atsitrenkiau į dvivėres mokyklos valgyklos duris. Iš kurių “nykščius į kompotus susmeigia atbėgęs pirmas” man paleido į kaktą. Tuomet grįžau namo su fanarais po abiem akimis ir nesugebėjau išaiškinti mamai, kad niekas neprimušė. Tikrai gavau iš durų. Ji aišku nepatikėjo ir mes nuropojome kryžiaus kelius nuo pavaduotojos iki mokymo dalies vedėjos, nuo fizinio mokytojo iki karvių kailio batų direktoriaus. Mama vedėsi mane už pavadėlio o aš raudodamas iš gėdos bindzenau zyzdamas pavymui. Žodžiu esmė visai gal ir čia būtų, jeigu Froidai nebūtų iš frustracijos pradėję serijiniu būdu gaminti Sapnų Fordo.

Bet jeigu, jeigu tuomet būtų tik sapnas, aš būčiau atsistojęs, mėginęs eiti į vieną, truputį į kitą pusę, išsisukęs nuo jau planuojamo sekančio sukniubimo ir netikėtai išsitiesinęs visos brake danco komisijos nuščiuvimo dėlei. Tuomet greitai suvaryčiau deja vu kraują liežuviu į vietas ir iš nuotirpio bundančiu balsu tarčiau buvusioms savo boboms iš sapno:

-Na, ir kur jūs dabar, kalės?

Share on Facebook

Share on Facebook

Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija © Koalicija.org

Alkoholio vartojimo mažinimui Lietuvoje netinka jokios priemonės

PSO duomenimis, Europos regione suvartojama daugiausia alkoholio visame pasaulyje. Alkoholis pripažintas vienu iš pagrindinių veiksnių, galinčių sukelti ankstyvą mirtį bei daugelį ligų. Dėl šios priežasties šalių vyriausybės taiko specifines priemones šiai pramonės šakai pažaboti: didinami akcizo mokesčiai, įvedamas amžiaus cenzas, naudojami įspėjimai apie žalą sveikatai, ribojamas prekybos laikas, visiškai draudžiama reklama, rėmimas. Visos šios priemonės nėra saujelės blaivininkų išmislas. Alkoholio kontrolės šalininkai tiesiog skatina vadovautis kitų šalių gerąją patirtimi, Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) rekomendacijomis, ES ir EK direktyvomis bei nutarimais.

Visgi mokslininkų patvirtinti siekiniai, galintys užkirsti kelią nesakingam alkoholio vartojimui, niekaip neįtinka alkoholio pramonei, kuri dalį savo pelno skiria dezinformacijai skleisti. Pramonė skelbia: „Lietuvoje valstybės reguliavimas – griežčiausias ne tik tarp Baltijos šalių, bet ir visoje ES“. Pakvimpa melu. Kitų šalių alkoholio kontrolės specialistai gali patvirtinti, kad ir jų šalyse pramonė teigia apribojimams esant griežtesniems nei kitur, kaltina vyriausybę verslo žalojimu. Kiekvienoje šalyje stengiamasi tą šalį pateikti kaip išskirtinai kvailai besielgiančią kitų šalių kontekste tam, kad veiksmingų alkoholio kontrolės priemonių įgyvendinimas būtų bent šiek tiek atidėtas.

Lietuvoje alkoholio pramonei ir jų melu maitinamai visuomenei įtikti nesugeba nei blaivybės idėjas puoselėjantys asmenys, nei jų veikla. Nesvarbu ar kalbama apie draudimus ar apie prevencinę veiklą – kritikos lavina atslenka iš karto. Dėl iki šiol  nepažabotos alkoholio reklamos ir veiksmingų kontrolės priemonių atidėliojimo, alkoholio vartojimas Lietuvoje tapo socialine norma. Narkotines medžiagas vartojantis, o ne blaivus žmogus laikomas normaliu. Blaivininkams visuomet dedami štampai: „Kaunas turi naują Valančių“, „Matulas kuria talibato tvarką“, „<…> bet prieš tai keletas žodžių apie davatkų cypimą“ ir t.t. Tokios ir panašios reakcijos susilaukia kiekvienas blaivesnis pamąstymas, nesvarbu kas jo autorius – politikas, filosofas, kunigas, studentas… Matyt sveiką gyvenimo būdą propaguojantį asmenį paversti marginalu yra pakankamai etiška.

Mokykla – šventovė, tėvai – kalčiausi

Viešose diskusijose ir žiniasklaidoje alkoholio pramonė visuomet teigia, kad ne draudimais, o švietimu reikia spręsti su alkoholio vartojimu susijusias problemas. Jų teigimu, žinios apie atsakingą vartojimą yra geriausias būdas apsaugoti visuomenę nuo alkoholio problemų. Tik gaila, kad ir veiksmingi prevenciniai projektai, kuriais stengiamasi suteikti žinių apie narkotinių medžiagų vartojimo pasekmes, jiems nebeįtinka.

Įtarimą keliančio žiniasklaidos dėmesio šiais metais susilaukė nacionalinis konkursas „Blaivi klasė“, išaugęs iš prieš tai 5 metus sėkmingai visoje Europoje rengto konkurso „Nerūkanti klasė“. Šiemet konkurse dalyvauja 3,5 tūkst. aštuntokų iš 150 Lietuvos mokyklų, kurie propaguoja blaivios klasės idėją. Kaip teigia nacionalinio konkurso koordinatorė Aina Adomaitytė: „Blaivi klasė – tokia klasė, kurioje mokosi sveiki, pozityviai mąstantys, nuo bet kokių kvaišalų nepriklausomi mokiniai.“ Taigi blaivus mokinys  tai nei tabako, nei alkoholio, nei kitų narkotinių medžiagų nevartojantis jaunuolis, kuris supranta narkotinių medžiagų keliamus pavojus, tausoja savo sveikatą, skatina taip elgtis kitus bendraamžius ir nepasiduoda jam primetamiems stereotipams.

Konkursas buvo stipriai kritikuojamas Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje. Pasipylė abejonės konkurso pavadinimo tinkamumu ir nauda. Buvo ironizuojama, kad išrinkus blaivią klasę visiems kitiems krašto aštuntokams liks tik apkvaitusiųjų įvaizdis. Viename iš kritinių straipsnių rašoma: „…klaipėdiečiai stebėjosi, negi miesto švietimo įstaigose alkoholio vartojimas tarp moksleivių pasidarė norma ir jie net baigia nusigerti, kad priprendo būtinybė aiškinti, kurie iš jų į pamokas renkasi blaiviausi“. Taigi abejojantiems šiek tiek duomenų:  Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimo (HBSC, 2006) duomenimis jaunimas pirmą kartą prisigeria būdamas 11 metų. Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos duomenimis, alkoholiu apsinuodijo ir į medicinos įstaigas 2010 m. pateko 162 8-14 metų jaunuoliai. Tokių skaičių nutylėjimas alkoholio pramonei išties naudingas, tačiau kodėl šią problemą neigia mokyklų administracija?

Toliau komentuoja vienos mokyklos direktorė: „Mums tokiuose konkursuose nėra reikalo dalyvauti, nes mūsų mokyklos mokiniai alkoholio nevartoja…“. Jei taip išties yra tuomet nuoširdžiai džiaugiamės. Tačiau pakalbinta Lietuvos mokinių parlamento narė Eglė sakė: „Tokių konkursų kritika – man nesuprantama. Mokykloms suteikiama visa metodika, mokinių susidomėjimas didžiulis. Juk jei konkursas nebūtų tinkamas – jame nedalyvautų tiek daug moksleivių. Ar jų atsiliepimų kas nors klausė? O tai, kad mokytojai ir administracija kratosi atsakomybės – tiesiog iškrypėliška. Visi gerai žino, kad mokinių girtavimas mokyklose netgi toleruojamas, o ir patys mokytojai ne visada varginasi nuslėpti, kad mokyklos teritorijoje kartais pasivaišina“. Taigi peršasi išvada, kad mokinių problemomis tiesiog bodimasi ir kratomasi atsakomybės.

Kitos mokyklos direktorė netgi nesidrovi išpyškinti: „jei tikrai norima ką nors konkrečiai nuveikti, geriau būtų organizuoti akcijas „Blaivi šeima“ ar „Negeriantys tėvai“. Šeimos pavyzdys jaunuolio pasaulėžiūroje neabejotinai svarbus, tačiau ar visa atsakomybė turi būti metama tik ant jos pečių? Vargu. Juk mokyklos funckija yra diegti vaikui vertybes, ugdyti jo asmenybę.

Seimo narė Dangutė Mikutienė situaciją komentuoja taip: „Jeigu jau renkame blaivią klasę, tai gal netrukus rinksime ir blaivią darželio grupę ar ligoninės palatą?.“ Panašu, kad tiek švietimo sistemos atstovų, tiek politinių sprendimų priėmėjų užmerktos akys prieš tokias problemas, gali privesti ir prie to, kad alkoholį vartoti pradės ir darželinukai. O rinkti blaivią ligoninės palatą – neįdomu, geriau rinkime blaivų LR Seimo kabinetą.

Neveiksmingų priemonių skatinimas ir tuo pat metu vykstantis veiksmingų priemonių juodinimas – tai gerai apgalvota ir visame pasaulyje taikoma alkoholio pramonės strategija, jų pelno apsaugojimo strategijos dalis, kuriai puikiai pasitarnauja ir tokio pobūdžio kritiniai straipsniai. Visų pirma norima įteigti, kad dėl vaikų ir paauglių girtavimo kalta šeima ir visuomenės įsikišimas ar įstatyminės bazės tobulinimas čia nepagelbės. Pramonė taip pat stengiasi įtikinti, kad pelno siekia ne tik jie, bet ir žmonės užsiimantys prevencija – mat jiems skiriami pinigai tokiems „niekams“ kaip minėtas nacionalinis konkursas „Blaivi klasė“. Stengiamasi įpiršti ir tai, kad daugumą žmonių neturi su alkoholio vartojimu susijusių problemų, dirbti reikia tik su nedidele alkoholizmu sergančių asocialų dalimi. Vadovaujantis tokia logika, vaikai su alkoholio vartojimu siejamų problemų neturi, todėl minėtos prevencinės veiklos jiems negali būti taikomos. Tik kaip tokia „logika“ gali paaiškinti statistinius rodiklius ir vis dažniau išsigandusių tėvų viešumon siunčiamus signalus? Neaišku.

Tolerancijos lubos nepasiekiamos

Kaip jau minėta, alkoholio daroma žala yra nuolat siejama su itin maža asocialių asmenų grupe, o absoliuti dauguma laikoma atsakingais ir kultūringais vartotojais. Deja, paskutiniųjų mėnesių įvykiai paneigia šį alkoholio pramonės melą: girtas už vairo metų pradžioje buvo sučiuptas Linas Pukys, Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojas, prokuroras Algimantas Kliunka, atšventęs savo 53-ąjį gimtadienį, neblaivus pasirodė darbe, Trakų rajono komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir kelių policijos poskyrio vyresnysis patrulis Sigitas Šostakas, būdamas girtas sukėlė avariją, kurioje žuvo 2 medikai, 2 – buvo sužaloti, Vilniaus apygardos teismo teisėjas Zenonas Birštonas neblaivus buvo sučiuptas darbo vietoje ir plūdo žurnalistus. Toks aukštų valstybės pareigūnų elgesys žemina profesinį vardą, diskredituoja institucinę sistemą, sumenkina visuomenės pasitikėjimą.

Ypatingo dėmesio susilaukė ir niekuo nuo šių pavyzdžių nesiskiriantis įvykis, kuomet garsusis Lietuvos šoumenas V.Šapranauskas girtas vedė laidą „Auksiniai svogūnai“. Šis įvykis išskirtinis tik tuo, kad bene pirmą kartą TV eteryje tiek laiko buvo rodomas akivaizdžiai įkaušęs laidos vedantysis. Juk iki šiol panašių epizodinių vaidmenų teko matyti ne vieną: Rokas Žilinskas plūdo taksistą ir žurnalistus, Viktoras Uspaskich taurelę kėlė rinkimų štabe, Vytautas Šustauskas išgėręs darė beveik viską… Tai, kad problemų su alkoholio vartojimu turi ne vienas žymus, išsilavinęs, gerbiamas ir talentingas žmogus mums tikrai nėra naujiena. Paties aktoriaus V.Šapranausko spektakliai dėl jo problemų buvo ne kartą atidėti, buvo kolegų netgi atsisakiusių su juo dirbti, tad panašios situacijos buvo galima laukti. Juolab, kad girtauti sau leido net generalinis LRT televizijos direktorius, savo girtumą bandęs paslėpti elektros skydinėje. Televizija mus paprasčiausiai moko toleruoti tokius žmones. Girtas žmogus televizijoje, turinčioje atlikti švietimo funkciją, mums nebėra nei blogybė, nei gėda.

Stebėtis galime ne tuo, kas įvyko, bet tuo, kad tokias žmonių tragedijas mes paverčiame juoku ir aplodismentais: šis įvykis vadinamas pokštu, prašoma jį priimti su humoru. Laidą gyvai stebėjo politikai, aktoriai, verslo atstovai, minios Tv žiūrovų. Visi jie plojo, visiems buvo smagu. Nė vienas nebuvo įžeistas, nusivylęs, nė vienam nebuvo skaudu, kad mūsų kultūrinis išprusimas tapo toks skurdus. Nė vienas neatsistojo ir nepaliko salės. Vargu ar daug žiūrovų tą vakarą perjungė kanalą. Taigi kas šioje situacijoje išties svarbu -  ar tai, kad laidos vedėjas buvo girtas, ar tai, kad visiems tai pasirodė normalu ir netgi juokinga? Ar tai vieno žmogaus asmeninė tragedija, ar visos visuomenės demoralumas?

Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija

Vaida Liutkutė

Atrodo, mūsų šeimoje auga dar vienas „tiksliukas”. Jau palakstė po matematikos olimpiadas bei „Kengūrą”. Parsinešė porą aukštų pasiekimų. Turbūt lakstys ir toliau. Kalbant apie programavimą, supranta, ką per programą rašo ir nori tai daryti toliau.

Su pamote trumpai pašnekėjus apie galimas jaunojo informatiko perspektyvas, ji paskambino turbūt vieninteliam mokytojui mano gimtajame rajone, kuris tokio jauno amžiaus mokinius moko programuoti. Žadėjo, kad nuo kito rugsėjo priglaus Baltumiuką po savo sparneliu. Nuoširdžiai tikiuosi, kad taip ir bus.

Kol kas palikime mano brolį ir jo rašomas programas ramybėje. Šiek tiek pašnekėsiu apie save. Būdama tokio amžiaus, kokio dabar yra Baltumiukas, jau buvau pradėjusi „lakstytojos po olimpiadas ir konkursus” karjerą. Kiek pamenu, „lakstymai” prasidėjo ketvirtoje klasėje. Tęsėsi iki pat dvyliktos klasės pabaigos. Dabar turiu aplanką su pora dešimčių padėkų bei pagyrimo raštų: pradedant padėkomis už dalyvavimą, baigiant liudijimais, kad laimėjau kokią nors prizinę vietą. Aukščiausias pasiekimas – septinta vieta lietuvių kalbos ir literatūros olimpiados respublikiniame ture.

Manote, už šiuos pasiekimus turiu būti dėkinga rūpestingiems ir atsidavusiems mokytojams, kurie dėjo dideles pastangas, kad jie atsirastų? Tėvams, kurie skatino užsiimti tuo, ką sugebu? Savo užsispyrimui, pastangoms ir norui siekti savo tikslo? Ne! Labiausiai už tą pluoštą pasiekimų turiu būti dėkinga savo galvai. Visi mano pasiekimai yra „iš savęs”. Jokio didelio specialaus paruošimo, beveik jokių pastangų. Viskas buvo pešama iš to potencialo, kurį turėjau, bei žinių, kurias gavau per pamokas. O jų žymesniems pasiekimams tikrai nepakanka…

Niekada neturėjau tikslo olimpiadose ką nors laimėti. Kodėl? Niekas neskatino. Ilgą laiką mokytojų „ruošimas olimpiadoms” apsiribodavo tuo, kad šie durdavo pirštais į keletą gabesnių mokinių ir pasakydavo, jog šie tam tikrą dieną, tam tikru laiku keliaus į tam tikroje mokykloje vyksiančią olimpiadą. Kai prasidėjo šiokie tokie bandymai mokinius ruošti, jie apsiribodavo žodžiais „Pasižiūrėk tą, aną, šitą ir dar kitą”. Geriausiu atveju – saujele kartu išspręstų uždavinių. Tai neturėtų labai stebinti. Eilinė provincijos gimnazija ne Vilniaus licėjus ar KTU gimnazija. Kur čia užsiimsi olimpiadininkų ruošimu, kai reikia dar į dar dvidešimt galvų bent diskriminanto formulę sukišti. Bet yra ir pora tokių, kurie paruošia tarptautinių olimpiadų prizininkus. Žemai prieš juos lenkiuosi.

Mano tėvai?… Neskatino. „Lakstytojos” karjeros pradžioje dar džiaugdavosi ir šiek tiek pagirdavo, bet pasiekimai olimpiadose pamažu tapo rutina, natūraliu ir visai įprastu reiškiniu. Jei jie ir džiaugėsi, tai profesionaliai to džiaugsmo nerodė. Lyg tai būtų įprasta, kaip valytis dantis ar apsiauti batus prieš išeinant į lauką.

Mano motina, maža to, pasielgė visai priešingai bet kokiam skatinimui – įgrūdo mane ten, kur buvau absoliutus nulis. Ketvirtoje klasėje jos iniciatyva buvau įkišta į muzikos mokyklą. Pagrindinis jos argumentas: „Vaikystėje aš labai norėjau išmokti groti kokiu nors instrumentu ir labai gailėjausi, kad negalėjau ir neišmokau. Jei neišmoksi, tu irgi gailėsiesi.”. Mano nuomonės, kad aš nenoriu ir nejaučiu muzikai jokio potraukio, niekas neklausė. Ašaros nepadėjo. Kai vėliau išaiškėjo, kad neturiu nei klausos, nei balso, nei gabumų, atsirado dar vienas argumentas: „Tau reikia išmokti nugalėti sunkumus.” (mokymosi nugalėti sunkumus pradžioje man buvo 9-i metai). Ašaros vėl nepadėjo. Užtat atsirado „alternatyva”: „Galėsi mesti muzikinę, bet tada eisi į sporto mokyklą!”. Motušė puikiai žinojo, kad sporto tiesiog nekenčiu ir mano gabumai bei galimybės šioje srityje yra beveik lygūs nuliui.

Susivokti, kad iš šitos mergiotės muzikantė neišaugs, mano motinai prireikė 4-ių metų. Ji nekreipė dėmesio į tai, kad kartais aš padarydavau poros mėnesių „pertraukas”, kurių metu tiesiog neidavau į pamokas. Nekreipė dėmesio į tragiškus mano pažymius. Nekreipė dėmesio netgi tada, kai aš tikslingai pritryniau pūsles ant pirštų pagalvėlių ir nulupau atšokusią odą. Galop vienas pažįstamas mokytojas įtikino motušę, kad ši padarė klaidą, versdama eiti mane į muzikos mokyklą. Vis dėlto, man iš pirmo karto neišlaikius ketvirtos klasės egzamino, ji mane išvadino kvaile ir tingine. Ar aš jai dėkinga už tokią patirtį? Nė kiek. Per tuos keturis metus ne kartą sau prisiekiau vieną dalyką: jei turėsiu vaikų, neversiu jų užsiimti tuo, kam jie neturi nei potencialo, nei gabumų.

Tie dalykai, kuriems aš buvau gabi? Į juos nebuvo kreipiama jokio dėmesio. Kartais pagalvoju, kas būtų buvę, jei mano motina, būtų skatinusi mane užsiimti tuo, kam aš turėjau potencialo, užuot dėjusi nežmoniškas pastangas, kad iš manęs išeitų muzikė? Deja, liaudiškai sakant, šaukštai po pietų. Aš galėjau būti labai gera matematikė, labai gera rašytoja, bet į tai nebuvo kreipiama visiškai jokio dėmesio. Mano gabumai liko ne antrame, o „jokiame” plane.

Aš noriu, kad mano brolis turėtų galimybę tobulėti tose srityse, kuriose jis gali nuveikti ką nors reikšmingo. Noriu, kad jis užsiimtų tuo, kam jis turi noro ir gabumų. Tikiuosi, kad savo pasiekimais jis pasivys mane ir pralenks.

Ar šiais trumpais „memuarais” norėjau ką nors pasakyti? Taip. Kreipiuosi į visus tėvus: esamus ir dar tik būsimus: skatinkite vaikus vystyti savo talentus ir gabumus. Olimpiadų nugalėtojai ir konkursų laureatai reikalauja daug kantrybės ir pastangų. Jų ugdymas prasideda anksti. Ne dešimtoje ar aštuntoje klasėje, o dar anksčiau. Jūsų vaikas nepasieks aukštų rezultatų, jei jo talentus priimsite kaip savaime suprantamą dalyką, kuris nereikalauja jokio dėmesio.

Pabaigai: Jūsų vaikas nėra Jūs. Jo norai nebūtinai turi sutapti su jūsiškiais. Neverskite jo pildyti Jūsų neišsipildžiusių svajonių. Užgniaužkite savo kvailas ambicijas ir iliuzijas. Vaikas nėra Jūsų reinkarnacija. Jūsų svajonės ir viltys jam gali būti nepriimtinos. Ašarojančią savo atžalą, kuri nesustodama klykia, kad to nenori, tempdami į muzikos mokyklą, dailės būrelį, krepšinio mokyklėlę ar jaunųjų aviatorių klubą Jūs ant kortos statote labai daug: savo vaiko ramybę, pasitikėjimą savimi, laimę. Netgi savo autoritetą jo akyse. Ar išlošite? Greičiausiai ne.

Rodyk draugams

Po šio kuklaus mano prologo pereikime prie „rimtesnių šnekų”. Jau kuris laikas man darosi aišku, kodėl bohema ir menininkai dažnai yra glaudžiai siejami su alkoholiu ir kitais sąmonę temdančiais preparatais. „Sukurti” tokias nesąmones, kurias „gimdo” dalis „meninykų” ir dar pavadinti tai menu, eilinis blaivaus proto žmogus galėtų tik nemenkai išgėręs (dažnai dar ir užrūkęs). Prisipažinimui, kad tai – jo darbas, tam pačiam žmogeliui reikėtų dar didesnės dozės svaigalų. Tarkim, man reikėtų nenutrūkstamų etanolio injekcijų tiesiai į kraują, kad sugebėčiau taip tyčiotis iš meno, kaip tai daro (darė) kai kurie neseniai mano baigtis gimnazijos „meninykai”.

Atrodo, kad didžioji dalis šiuolaikinių menininkų kuria pagal auksinę taisyklę „O dabar padarykime kuo šlykščiau ir kuo nesuprantamiau”. Retkarčiais dalis „kuo šlykščiau” yra praleidžiama. Suprantu, kad geriausias menas yra tas, kuris kelia emocijas. Vis dėlto ar tikroji meno paskirtis yra kelti šleikštulį? Sunervinti žmones? Juos supykdyti? Ar meno paskirtis yra būti nesuprantamam bent kiek toliau nuo visų „bohemiečių” nutolusiam žmogui? Nejau geras menas yra tas, kuris turi kuo mažiau ryšių su paprastu žmogumi?

Prisiminkime garsiausią Vilniaus vamzdį… Atsiprašau, jis gi turi pavadinimą – „Kratinės arka”. Nors ten greičiau didelė vandentiekio inžinierių klaida, nei kokia nors „arka”. Ir tas vamzdis, už kurį kažkas į kišenę susižėrė nepelnytai daug šlamančių, yra menas? Pardon, tai gal man atsiųsti Vilniui savo namų vandentiekio skaitliukus ir tai taip pat bus menas?

Kartais užeinu į tinklalapį pertrauka.lt. Dažną mano reakciją, perskaičius tenykščius „šedevrus” (ypač poezijos) apibūdina vienos draugės žodžiai: „Marazmų marazmai”. Jei ganėtinai didelė dalis blogas.lt „piliečių” sugeba sukurti visišką banalybę, tai dalis tenykščių „žodžio asai” yra puikiai įvaldę gebėjimą „gimdyti” žodines sunkaus psichinio ligonio haliucinacijų ataskaitas. Pavyzdžiui, kartą „Pertraukoje” man teko skaityti eilėraštį, kuris visas sudarytas iš padrikų narkomano vaizdų, kuo gali ir kuo negali būti lyrinis subjektas.

Vis dėlto visus juos perspjauna tie patys „meninykai” iš gimnazijos, kurią šiemet baigiau. Dažniausiai pamačius kurio nors jų „kūrinį”, norisi pagauti autorių ir gerai vožtelėti galvon – o gal netyčia pasveiks. Vis dėlto po nuotykio su negyvos pelės nuotrauka, tenka daryti išvadą, kas vargu…

Kasmet mano buvusioje mokykloje rengiamos meno dienos. Šiemet jos pasižymėjo dvejais dalykais: išskirtinai mažu biudžetu ir, nežinau, ar tai turi kokį nors ryšį, išskirtinai dideliu „marazmų” kiekiu. Vienas įsimintiniausių „meno kūrinių” – sena lėlė, nudegintais plaukais. Panašiais egzemplioriais (stiklinės su dažuotu vandeniu, aprūdiję laikrodžiai, senas telefonas) buvo nukrautos visos antrojo aukšto palangės. Ne mažiau įdomūs, bet ne tokie įspūdingi – kraupi natūralaus dydžio „lėlė” laiptinės viršuje (gal kas nors sumanė sukti siaubo filmą?), visur, kur tik įmanoma įkišti ranką, prikabinėti lapukai su trumpais, beveik jokios logikos neturinčiais tekstukais (ta pati mano draugė, kurią jau minėjau šiame įraše, pamačiusi vieno tokių „meno kūrinių” nuotrauką, pasakė: „Čia pavadinimas?”) bei ant tvoros sukabinti drabužiai (skalbykla po atviru dangumi?). Atsiprašau, tai – menas? Na, tada belieka laukti, kol menu pataps panaudotos konservų skardinės, atitemptos iš artimiausio konteinerio. Šaunuoliai vaikinai, kurie prie tos suniokotos lėlės parašė: „Tam, kas darė, trūko PROTO!”.

Jau kartą minėjau vieną genialą realybės šou „Mano didelis, storas ir bjaurus bosas” pasakytą frazę: „Menas gali būti kuriamas iš šiukšlių, bet ar visos šiukšlės tada yra menas?”. Regis, šiuolaikiniams menininkams atrodo, kad bet kokią šiukšlę galima „prakišti” kaip meną. Ir nesvarbu, kad 95% žmonijos to „meno” niekada nesupras…

Turbūt tas haliucinogenus į kraują pumpuojančios liaukos, kurią turi kiekvienas šiuolaikinis menininkas, nebuvimas man ir neleidžia suprasti tų dabartinių „meninykų” bei jų „šedevrų”. Gal ir gaila… Sau per dienas deginčiau lėlėms plaukus, rašyčiau „marazmus” ir būčiau pagerbta tarp visų kitų „meninykų”. Tik man įdomu: kaip dabartinę meno srovę pavadins istorikai? Nesąmonizmu? Šiukšlizmu? Beprotizmu? Aš siūlau „narkotizmą”!

P. S. Betvarkydama kambarius šiandien sudaužiau žvakidę. Gal reikėtų šukes atiduoti kuriam nors vietiniui menininkui? Sukurtų „šedevrą”… Turiu omenyje, atiduoti su visu šiukšlių maišu ir jo turiniu.

Rodyk draugams

1. Mėgstu rašyti punktais.
2. Turiu labai dideles akis ir itin blyškią odą.
3. Dažnokai pasijuntu Hariu Poteriu, nes visi sako, jog esu „labai panaši į tėvą, bet akys kaip mamos”.
4. Keletą mėnesių nešiojau akinius.
5. Pirmus (didelė tikimybė, kad ir vienintelius) auskarus įsivėriau būdama 16-os metų.
6. Esu ganėtinai tipiškas Ožiaragis.
7. Kol su manimi žmonės elgiasi gražiai, tol ir aš stengiuosi su jais taip elgtis.
8. Kai kuriais atvejais esu pernelyg sąžininga ir tai man dažnai kiša koją.
9. Negaliu pakęsti arogantiškų pasipūtėlių, kurie elgiasi pagal modelį „koks aš mielas, koks aš gražus, koks aš protingas, koks aš intelektualus, koks aš įžvalgus, koks aš puikus, koks aš sportiškas, koks aš idealus, o aplink mane vien debilai ir degradai”.
10. Tikiu, kad vardas šiek tiek lemia žmogaus charakterį ir likimą.
11. Domiuosi horoskopais ir astrologija.
12. Pati susikuriu savo prietarus. Pavyzdžiui: jei šiandien sutiksiu katę, diena bus gera (verta paminėti, kad dienų, kai nepamatau jokios katės, pasitaiko labai retai).
13. Viena iš mano gyvenimo taisyklių – jei reikia ką nors svarbaus padaryti, niekada nepatikėk to kitam žmogui. Patikimesnio(-ės) už save nerasi.
14. Sunkokai įsileidžiu žmogų į savo pasaulį, bet, kai pradedu pasitikėti, pasitikiu aklai.
15. Man patinka gyventi per daug nieko neplanuojant.
16. Turiu ydų, trūkumų, bet priimu save tokią, kokia esu.
17. Jei man miela kokia nors veikla, galiu ja užsiimti negailėdama savęs.
18. Alergiją varo visokio plauko „altruistai” tobulai išskaptuotomis koncertinėmis šypsenomis, širdimis, kupinomis „noro dalintis gerumu”, nuolat kalbantys apie „tobulėjimą ir tobulesnį gyvenimą”, planuojantys kiekvieną savo minutę (kad tik neišeitų iš „tobulo” rimto) ir nuolat visur barstantys savo altruistinio „tobulumo” cukrų. Tai naivu. Likimas yra žiaurus: kai nusprendžia žmogui kenkti, nežiūri į tai, kiek laiko jis užsiėmė asmenybės ugdymu.
19. Skųstis man reikia labai atsargiai. Lepių verksnių iš serijos „mano tėvai skiriasi, man sloga, aš prastai jaučiuosi, man depresija, todėl gal galėtum už mane padaryti tą pusantros minutės trukmės darbą?” aš nesuprantu ir neužjaučiu.
20. Kai kuriais atžvilgiais esu perfekcionistė.
21. Nelaikau savęs kvaila, bet manau, kad niekada negalėsiu pasakyti, jog esu tokia protinga, kokia ir noriu būti.
22. Galvoju, kad per 18-a savo gyvenimo metų jau padariau tiek, kiek kiti nepadaro ir per 80-mt.
23. Kai kuriais klausimais mano požiūris yra ganėtinai senamadiškas ir kategoriškas.
24. Dažnai esu per daug savikritiška.
25. Esu kilusi iš labai gausių giminių.
26. Seneliams iš mamos pusės esu vienintelė anūkė (be to, vyriausia). Kiti 4-i – vaikinai.
27. Mano brolis ir tėvas rašo eilėraščius.
28. Turiu didžiulę maniją papuošalams.
29. Man patinka vintažiniai daiktai.
30. Mėgstamiausi brangakmeniai – perlai ir opalai.
31. Sidabrą mėgstu labiau nei auksą.
32. Moku pinti apyrankes, siuvinėti, nerti, megzti, austi gobelenus.
33. Be rašymo, dar užsiimu fotografija ir piešimu.
34. Dievinu kates.
35. Geriausi ledai – su karamele.
36. Negaliu pakęsti didelių karščių ir nuolatinio saulės plieskimo.
37. 11-14-os metų buvau labai „pasinešusi” į būrimus ir raganavimą.
38. Skaityti išmokau ketverių metų, rašyti ir skaičiuoti – šiek tiek vėliau, bet taip pat dar neperžengusi mokyklos slenksčio. Nemanau, kad dėl to esu kuo nors „kitokia” ar tai man sukėlė problemų.
39. Būdama maža mėgau vaikščioti senelių sodybos tvora. Taip, tvora.
40. Iki šešerių metų buvau nepataisomas kodėlčius.
41. Siaubingai bijau šunų ir buvimo aukštuose pastatuose.
42. Net nuo „medicininių” kalbų apie plaučius, venas, žarnas, etc., man pasidaro silpna.
43. Prieš kokius šešerius metus vietoje paaugliškų-vaikiškų knygelių skaičiau vadovėlį apie brangakmenius.
44. Vaikystėje dažnai ką nors susimušdavau ar nusibrozdindavau.
45. Turiu daugiau nei dešimties metų muilo operų žiūrėjimo stažą.
46. Pragaro sinonimas – muzikos mokykla.
47. Žaidžiu „Runescape” ir žaidimus iš miniclip.com.
48. Vienintelis mane pravirkdęs filmas – „Žalioji mylia”.
49. Esu per didelė realistė, kad būčiau romantike.
50. Galvoju, kad tos vaikščiojančios Swarovski kristalų reklamos iš knygos „Saulėlydis” yra tikras pasityčiojimas iš vampyrų.
51. Nekenčiu „hepiendų” („Hepiendas” nėra laiminga pabaiga. Tai – idiotiška laiminga pabaiga).
52. Įdėjusi 5% pastangų moksluose dažniausiai išpešu 95% rezultato.
53. Jei būčiau knygos veikėjas, būčiau Don Kichotas (manau, kad skaitantiems mano įrašus, nereikia aiškinti, kodėl).
54. Jei kada nors kas nors sukurs vaidybinį „Fairly OddParents” filmą, norėčiau jame suvaidinti Vandą.
55. Nesuprantu pernelyg „paplaukusių” menininkų ir jų „meno”.
56. Esu visiškas pelėdžiukas – kartais nueinu miegoti, kai jau švinta.
57. Dievinu animacinius filmukus.
58. Vienas iš mano idealų – Stju Grifinas.
59. Neturiu nieko prieš plastinę chirurgiją, kol ja naudojamasi nepraradus sveiko proto.
60. Pirmą kartą parūkiau baigusi 10-mt klasių. Per gyvenimą esu surūkiusi gal 25-ias cigaretes.
61. Mano įrašai dažniausiai atsiranda „gimė netyčia mintis ir nenusižudė” būdu.
62. Negaliu pakęsti nekultūringų komentatorių.
63. Geriausias maistas pasaulyje – lazanija, lazanija ir dar kartą lazanija.
64. Niekada nesuprasiu tokio dalyko kaip soliariumas. Neičiau ten, net jei man sumokėtų milijoną eurų.
65. Piercing‘as man – šlykštu. Nejau žmonėms taip smagu atrodyti kaip minų aukoms, iš kurių kūnų niekas neišrankiojo skeveldrų?
66. Jaučiu simpatiją senojo Holivudo žvaigždėms ir jų stiliui.
67. Mano nuomone, šuo yra gyvūnas, o ne rankinė.
68. Verkiantis vyras – natūralus dalykas, jei tai nevyksta per dažnai.
69. Kategoriškai nesutinku su nuomone, kad tikslieji mokslai ugdo vaikščiojančias skaičiavimo mašinėles.
70. Vienas iš didžiausių galimų komplimentų man – jei koks nors vietinės reikšmės filologas-pseudointelektualas pavadintų mane grafomane.
71. Beveik nesidomiu sportu.
72. Manęs geriau neleisti į valdžią – turėsit moteriškę diktatorę.
73. Esu vienareikšmiškai prieš smurtą prieš vaikus ir gyvūnų kankinimus.
74. Knygų serijos man patinka todėl, kad labai gražiai atrodo lentynoje sustatyti vieno stiliaus viršeliai.
75. Blogiausia, ką galiu pagalvoti apie komentatorių: „Eik tu velniop. Neketinu sienai įrodinėti, kad ji rožinė, o ne žalia, kai jos rausvumas — akivaizdus faktas. Mano nervų ląstelių atsargos nėra begalinės.”. Po to seka to asmens ignoravimas.
76. Savo katėms paprastai duodu keistus vardus. Pavyzdžiui, Karvė.
77. Manęs beveik nejaudina faktas, kad lietuvių kalbai gresia išnykimas.
78. Rašau apie tai, kas man aktualu, o ne apie kažkokias „opesnes” problemas.
79. Norėčiau ateityje gyventi restauruotame senoviniame dvare.
80. Mano požiūris į lietuvišką literatūrą (ypač tą, „profesionaliąją”) yra labai kritiškas ir toli gražu ne visada teigiamas.
81. Dievinu programos Corel PHOTO-PAINT efektus, kuriuos galima pritaikyti nuotraukoms.
82. Kai jau ateis laikas, norėčiau numirti greitai ir neapturėti ilgos agonijos.
83. Vairuodama automobilį dažniausiai viršiju greitį.
84. Nemoku piešti portretų.
85. Jaučiu sentimentus Vokietijai, nors niekada ten nebuvau.
86. Man patinka filmai ir serialai iš serijos „Atspėk, kas žudikas”.
87. Kaljanas – vienas geriausių žmonijos išradimų.
88. Dauguma alkoholinių gėrimų man neskanūs.
89. Niekada gyvenime nesifotografuosiu ir nesifilmuosiu nuoga.
90. Vienas geriausių mano matytų serialų – „Viešbutis „Babilonas””. Vienas mėgstamiausių veikėjų – Tony Casemore.
91. Norėčiau parašyti knygą, kurios pagrindinė veikėja būtų katė.
92. Vienas iš mėgstamiausių mano anekdotų: „Kodėl nusižudė Hitleris? Nes gavo sąskaitą už dujas.”
93. Kartais perdėtai nerimauju dėl civilizacijos ir Vakarų kultūros ateities.
94. Kai pasižadu ką nors iki tam tikro momento padaryti, suveikia kiaulystės dėsnis ir man to įvykdyti nepavyksta.
95. Nagus lakuoju blizgančiu laku.
96. Esu už lyčių lygybę.
97. Nenorėčiau priklausyti karališkajai šeimai.
98. Studijuoju tarp merginų labai nepopuliarią specialybę.
99. Man patinka atviros erdvės. Nemėgstu miškingų, klaustrofobiškų vietovių.
100. Turbūt prieš tai buvusiais punktais kažkam įvariau šoką.

Corel efektas

Rodyk draugams