Puiki meditacija penktadieniui- nuostabios fotografijos

Hare Tokidoki Haru.

Ne vienam iš mūsų filosofijos mokslas yra sunkiai suprantamas arba tiek atitolęs nuo kasdienio gyvenimo, jog galima būtų teigti, jog jis išvis slypi kažkur anapus… Knygos autoriaus Robert’o Rowland Smith’o, britų filosofo, tikslas buvo paneigti šią nusistovėjusią nuomonę. Filosofų mintis jis išmoningai perkėlė į kiekvienam pažįstamą kasdienybę, kurioje nestinga spontaniškumo, o kartais slogios rutinos šmėklų. Knygos puslapiuose prabusite su prancūzų filosofu Descartes’u, draugiją pakeliui į darbą jums palaikys vokiečių filosofas Nietzsche ir dar daugelis kitų išminčių, kurie nestokos minčių apie kasdienines veiklas. Visa tai tam, jog galėtumėte pagerinti savo gyvenimo kokybę.

Be galo įdomi, ganėtinai lengvai skaitoma knyga. Nevertėtų baimintis nežinomų filosofų ar kitų eruditų pavardžių. Svarbiausia tai, jog autorius išsamiai paaiškina pagrindines mintis, leidžia skaitytojui kitoniškai pažvelgti į savąją kasdienybę.

Pabaigai, mintis iš knygos: „Gyvenimą iš tiesų nugyvename taip, kaip kiekvieną savo dieną“…

Kadangi apie gyvūnų kankinimus šiuo metu daug šnekama ir garsiai skalambijama, kai koks nors piktadarys nuskriaudžia šunį ar katę, tai ir savo veiksmuose greičiau pajauti kylantį žiaurumą. Teko susimastyti iš kur man kilo toks noras. 

Ir tada prisiminiau animacinį filmą “Katinas, kuris mėgo vaikščioti vienas”. Štai iš jo ir išmokau, kad visi vyrai į katinus turi mėtyti batus, nors realiai nesu matęs, kad kas paleistų batą į savo augintinį.

O pažiūrėjęs filmuką, tai apskritai susimasčiau, ko mus tarybiniai filmai mokė. Jau pati pradžia, kur gyveno žmogus kaip laukinis iki kol neatėjo moteris, sukėlė šiurpą. Ir nors jame yra tikrai gerų minčių, tačiau po jo peržiūros dar pagalvosiu prieš rodydamas savo vaikui ar tikrai verti dėmesio visi tarybiniai filmukai.

Pirma dalis

Antra dalis

Tai štai ir maliesi visą dieną. O kai norisi papasakoti, ką padarei, atrodo – kaip ir nieko. Nors, tarytum, ir diena buvo ilga, ir visą dieną dirbai, o rezultatas – hmm… kuklus. Bet, žingsnis po žingsnio – bet štai, jau norėtum išbraukti iš darbų sąrašo, bet pagalvoji – o čia gi turėkliuką galima būtų geriau sutvarkyti… Ir darbas visa dar lieka sąraše. Ir sąrašas netrumpėja, o netgi turi polinkį ilgėti.

Beje, pabaigiau skaityti “Hobitą” angliškai. Visgi, genialus kūrinys. Ir visai ne vaikiškas. Dar didesnis ekranizacijos laukimas

Beje, tolkinistai, štai koks klausimas: Bilbas gi labai aktyviai naudoja žiedą ir jam jokių pasekmių. Tai čia dėl to, kad Sauronas dar per mažai galios įgijęs, tad visi tuneliniai efektai neveikia? Ir – ar teisingai pamenu, Vienišojo kalno dvarfai buvo tie, kurie bandė atkariauti Moriją?

- Roletai 2a (baigti kabinti)
- Kampas prie miegamojo durų (išpjauti detalę, įdėti, užglaistyti)
- Antresolės dangtis (dažyti)
- Kiemo apšvietimas (galvoti, daryti)
- Bortelis skaldai (rąstukai? – pirkti, tvirtinti)
- Balkono žibintas (perdaryti, sutvarkyti)
- 2a dušo lempa (pabaigti)
- Čiuožynė (perdaryti į skardą)
- Laipiojimo sienelė (pradėti daryti)
- Krepšis (daryti arba pirkti ir statyti)
- Pertraukti supamąją kėdę ir Rusnės kėdę
- Anteną iškelti ant stogo
- Sutvarkyti terasos tvorelę / turėklą (dažyti)
- Sutvarkyti įėjimo tvorelę (atitaikyti lentą, dažyti)
- Tambūro ventiliatoriaus pastatymas (glaistyti, dažyti)
- Balkonų durų fiksatoriai (surasti, kur nukišti ir sumontuoti)
- Terasos įėjimo grindjuostė.

Na, ir vis dėlto, galvojau, kad žmonės per Kaziuką noriau perka. Ogi ne – panašu, mažai kam reikia “tiesiog grožio”. Privilioti – tai viena, parduoti – tai kita. Dar įdomu stebėti, kaip žmonės aukoja. Vienas iš ne kartą girdėtų dėsnių pasitvirtina – tie, kurie aiškiai pinigais nesiskundžia, aukoja kukliai. Vidurinė klasė daug dosnesnė. Na, ir ypač juokinga, kai moteriškės vis liepia savo vyrams: “nagi, paaukok, aš neturiu” :}

O šiandien buvome menų studijos “Garsas ir spalva” nedidelėse Užgavėnėse. Prisirinko pilnas Valakampių I pliažo miško klonis, su įvairiausio amžiaus jaunikliais, tad ir šokiai, ir žaidimai buvo smagiai nerangūs. Už saldainius ir mandarinus (valiuta) galima buvo nusipirkti blynų, kitų skanumynų, bet tarp vaikų labiausiai ėjo… hmm… popkornai. Juokingiausia, kad net ir paaugliukai nori lygių teisių su mažiukais – duok jiems ir pagalius blynams medžioti, ir lenktyniauti su rogėmis nori, ir dar visko. Kaip ir turėjo būti, Lašininį nugalėjome, tik va Morės nedeginome – tik ant pagalio surišome visokiausias blogybes simbolizuojančias virveles ir įmetėme į laužą. Kad kartu su žiema pabėgtų. Vaikus jau vos įmanoma parvaryti iš lauko – ir patiems nebesinori lindėti troboje. Ir saulė jau net pro langą į pakaušį kaitina taip, kad maža nepasirodo. Kovas kovas kovinėja. Greičiau laimėtų

Jeigu tėtis nesuos pats, tai jam nesakykit, aš tik trumpai kokią dienelę čia pabūsiu, nes dar nelabai moku ilgai dėmesį sutelkti, va net nuotraukoj galvą laikyti sunkoka man dar.. Skubu – savaitgalį žadu tėvelius vežtis į Žemaitiją, reikia žaislus dėtis. Prieš savaitę kai lankiau Aukštaitiją, tai bariau tėvelius – tiek uodų surado supažindinimui!

O šiaip siunčiu linkėjimus pusbroliui Gedukui (jis tik pora mėnesių už mane vyresnis) ir puseserėms Ūlai (dar įmanoma su žmogum kalbą rasti), dičkėms Dovilei su Gabriele (visos tetos jau beveik).

Jeigu pavyks, gal net artimiausiom dienom įkelsiu kur nors savo vaizdo sveikinimą – įrašinėjom čia su tėčiu savaitgalį. Gu!

Apie gėjų ir lesbiečių problemas esu rašęs, netgi viešai internete diskutavęs su oponentais (pavyzdžiui, diskusija su Rimu Žilinsku, apsikeitimas argumentais su LTSR.lt).

Vienas protingas pažįstamas žmogus mėgsta sakyti: „Žmogaus protui ribos yra, bet kvailybei – deja, ne..“. Turbūt homoseksualių vadybininkų organizuotos eitynės „Baltic Pride 2010“ turėjo praverti akis visiems bent kiek mąstantiems Lietuvos piliečiams. Jau seniai turiu gana griežtą nuomonę, jog homoseksualumas nėra skatintina visuomeninė vertybė, tačiau tikrai ir ne piktžolė, kurią reikia visomis jėgomis rauti lauk. Visgi, visuomenės reakcija į taikią eiseną yra liguista ir atveria ne homoseksualų, bet visuomenės ydas ir pakantumo trūkumą. Baisoka, kad tas santykis dažnai siekia 3:1 (visuomenės nuomonių tyrimų) ar net 10:1 (TV balsavimų atveju).

Šiek tiek praėjus laiko po eitynių galima bandyti apibendrinti situaciją. Trumpai jį apjungiau iliustracijoje į vieną TAIP ir tris NE. Kodėl? Nes nematau jokių argumentų, kodėl homoseksualios orientacijos žmonės turėtų būti laikomi visuomenei pavojingais ligoniais. Tačiau tuo pat metu esu visiškai tikras, jog aktyvus homoseksualumo kaip vertybės propagavimas visuomenei ilgu laikotarpiu neša nuostolius, o ne naudą.

Klausimų sąrašas

Norint diskutuoti, o ne pilstytis purvais, visada naudinga susidėlioti argumentus. Tad kur laužomos ietys?

1. ar tai liga? (homoseksualumas įgimtas vs. įgytas – jaunuoliai, kurie viską nori išbandyti ir atrasti?);
2. ar tai pavojinga aplinkiniams? (reikia izoliuoti? užkrečiama?) ar egzistuoja poveikis riboto veiksnumo asmenims (ypač – jaunimui)? ar reikia riboti informaciją apie (homo)seksualumą?
3. ar egzistuoja homoseksuali šeima? (teisė kurti šeimą vs. teisė įsivaikinti).

Ar homoseksualumas – liga?

Jeigu būčiau biurokratas, pasiremčiau 1973-iųjų Amerikos Psichiatrų Asociacijos sprendimu išbraukti homoseksualumą iš psichinių sutrikimų diagnostikos ir statistikos žinyno (DSM).

Tačiau esu paprastas žmogus, kuriam liga – tai kūno veiklos laikina klaida, nukrypimas nuo vidutiniškai patikrinto kelio (panašiai ir LKŽ). Tada ir kyla abejonės, ar homoseksualumas yra laiko patikrintas būdas. Akivaizdu, kad:

• tai ilgalaikis visuomeninis reiškinys – paskaitykite Platono „Puotą“ (angl. Symposium);
• homoseksualai sudaro žymią visuomenės mažumą, t.y. tokie polinkiai būdingi retam žmogui;
• homoseksualai neturi galimybių susilaukti bendro palikuonio;
• homoseksualai (ypač gėjai) dažnai turi savitą saviraiškos (meno ir kt.) supratimą, kas iš tiesų praturtina visuomenę;
• …

Taigi, homoseksualumas yra neišvengiamas visuomenės palydovas, tačiau turi nišinį pobūdį, t.y. būdingas tik mažai visuomenės daliai. Tačiau ta mažuma teikia didžiajai daliai visuomenės tam tikrą naudą pati iš esmės nesinaudodama galimybes pratęsti save.

Ar homoseksualūs polinkiai yra tokių asmenų kūno veiklos sutrikimai? Beveik visais atvejais homoseksualūs asmenys ir toliau gali naudoti savo lytinius organus giminės pratęsimui, tačiau valingai to nedaro. Taigi, akivaizdu, jog tai nėra kūno veiklos sutrikimas, o valios valdomas žingsnis. Tos pačios lyties asmens pasirinkimas vyksta pasąmonėje, todėl tol, kol nėra veiksmingų būdų ją tirti ir kontroliuoti, tol ir kalbos apie homoseksualumą kaip ligą yra tuščios.

Ar homoseksualumas užkrečiamas?

Vienas taikliausių klausimų, kuriuos iškėlė „Baltic Pride“ organizatoriai, buvo skirtas tradicinių vertybių puoselėtojams. Klausta, ar tos vertybės iš tiesų tokios tvirtos, jeigu jas galima paminti paprasta taikia eisena?

Pasaulyje, kurį valdo „Gyvenk dabar! Mirk jaunas! Būk gražus lavonas!“ kultas, toks klausimas susilaukia palaikymo, bet jo autoriai neturi atsakymo, kaip nišinių, kartais gal net deviantinių, vertybių propagavimas veikia ribotai veiksnius piliečius (toli gražu ne tik nepilnamečius). Ar nėra taip, jog seksualumo (visų formų) propagavimas Vakarų visuomenėse lėmė itin ankstyvą ir perteklinį domėjimąsi? Ar energija, anksčiau skirta kitoms žmonių veiklos sritims, dabar nėra telkiama tik į su seksualumu susietus malonumus? Manau, tai pernelyg gilūs klausimai, kad juos būtų galima atsakyti tik juodu ar baltu rašalu.

Kita vertus, nagrinėjant net ir lietuviškąsias medijas abejonių nekyla – seksualumo kultas daro tiesioginę įtaką visuomenės vertybėms ir tikslams. Ar pramoga ir malonumas yra pamatinės mūsų šalies vertybės? Drįstu abejoti, jog šių dalykų persisotinimas yra žymiai pavojingesnis, nei trūkumas.

Svarstant taikių eitynių kaip homoseksualumo propagavimo klausimą, dabar esu nuomonės, jog taiki ir nevulgari eisena yra prasmingas mažumos teisių gynimas. Tai, ką matėme Vilniuje, tik patvirtino homoseksualų priešininkų silpnybes, o ne pirmųjų trūkumus ir pavojus.

Ar šeimos samprata „lanksti“?

Bene lengviausiai atsakomas klausimas. Lietuvoje šeima yra tas visuomeninis darinys, kurio jungtis yra vaikai. Homoseksualai bendrų vaikų turėti negali, todėl ir šeima jų atveju yra kitokia. Tam Civilinis kodeksas numato net specialią formą – partnerystę (tiesa, tai, jog nėra priimti visi reikalingi poįstatyminiai aktai, yra rimtas kliuvinys, kurį reikia skubiai spręsti).

Galimybė kurti šeimą homoseksualiems asmenims atsirastų tik įvaikinimo atveju, tačiau įsivaikinti visai svetimą vaiką dviems tos pačios lyties asmenims būtų visai netinkamas sprendimas – psichologai šiuo atveju abejonių neturi. Tuo tarpu „pusinis“ įsivaikinimas, kai savo partnerio(-ės) vaiką įsivaikina kitas partneris, labiau panašus į bandymą apeiti teisės normas, o ne realus rūpestis betėviais vaikais.

Aišku, rimtas klausimas kyla tada, kai vaikų namai pilni vaikų, o šeimos jų įsivaikinti nenori. Ar turėtume tada leisti įsivaikinti homoseksualiems partneriams, atskirai gyvenantiems asmenims? Čia vėlgi klausimas, kuriam vieno aiškaus atsakymo nėra..

Pabaigai

Homoseksualumas – nepanaikinamas visuomeninis reiškinys. Turintis privalumų ir trūkumų, tačiau nei dėl vienų, nei dėl kitų nevertas išskirtinio dėmesio ar teisių.

Generalinės prokuratūros žingsnis man patiko dėl to, jog bene pirmą kartą išgirdau tai, ką ši įstaiga turėjo daryti jau labai seniai – savo veiksmus grįsti viešaisiais visuomenės interesais, o ne kuo nors kitu. Apie tai prokurorams kalbėjau dar praėjusių metų vasarį.

Vertybės kaip viešųjų įstaigų komunikacijos ašis

Valstybės įstaigos savo komunikaciją privalo grįsti vertybių komunikacijos principais, t.y. visus savo veiksmus pateikti per vykdomos funkcijos naudą ir reikalingumą visuomenei. Jeigu tos naudos nėra, tai nėra ir tokios organizacijos poreikio..

Komunikaciją dėliojant per vertybes išnyksta labai daug problemų – sumažėja politikavimo, atsiranda aiškus ir paprastas veiksmų planavimas, nekyla pagundų organizacijos galimybių išnaudoti privatiems interesams tenkinti.

Generalinės prokuratūros atveju vertybė yra labai aiški – visuomenės saugumas. Todėl visi generalinio prokuroro pasisakymai turi prasidėti ir baigtis ta pačia gaida – apie kokią visuomenės problemą kalbama ir kaip prokurorų veiksmai padės visuomenei išspręsti tą sopulį ar bent jau sumažins gresiančią žalą.

Raimondo Petrausko sėkmė ir klaidos

Trečiadienį įvykę laikinai einančio generalinio prokuroro pareigas Raimondo Petrausko vieši pasisakymai iš esmės rėmėsi labai teisingu pamatu – visuomenės saugumas, kuriam kyla grėsmė, nes institucija yra gavusi patikimos informacijos apie apčiuopiamas grėsmes.

Teko girdėti kelias oponentų reakcijas ir visos jos sėkmingai atremiamos:

• prokuratūra vykdo politinį užsakymą, engia homoseksualus – prokuratūros veiksmai niekaip nesusiję su pačiu homoseksualų eitynių faktu, o remiasi tiesiogiai su visuomenės saugumu susijusia informacija apie apčiuopiamas grėsmes. Prokuratūra visada turi sverti skirtingus visuomeninius gėrius ir šiuo atveju nuspręsta, jog potenciali žala visuomenės saugumui yra didesnė nei žala sustabdant (ne uždraudžiant!) leidimo organizuoti eitynes galiojimą;
• prokuroras taiso savo įvaizdį, pašlijusį po Kedžio tyrimo – prokuratūra privalo kritiškai analizuoti visas galimas pasekmes ir eitynių atveju padaryta išvada, jog pavojus pernelyg didelis. Prokuratūros surinkta informacija pateikta teismui ir teismas, įvertinęs visas aplinkybes, spręs, ar grėsmės pakankamos priimti atitinkamus veiksmus;
• Prezidentė (Vyriausybė, …) turėtų nurodyti prokuratūrai pakeisti poziciją – Lietuvoje prokuratūra yra nepriklausoma institucija, kuri savo veiksmus vykdo nederindama jų su kitomis vykdomosios valdžios institucijomis. Galutinį sprendimą dėl surinktos informacijos pagrįstumo priims teismas;
• …

Akivaizdu (pagal šviežius tyrimų duomenis, ~3 iš 4 lietuvių nepritaria eitynėms), jog tokia prokuratūros pozicija iš esmės bus teigiamai įvertinta ir prokurorai iš tiesų susirinko vieną kitą simpatijų balą. Tačiau ko trūko visiškai viešumo pergalei?

Pirma, l.e.p. Raimonas Petrauskas buvo pernelyg susikaustęs ir jo pasisakymams pritrūko gyvumo. Gana formaliai pateikti argumentai nebuvo itin lengvai „suvalgomi“. Tuo tarpu paprastas pavyzdys, jog analogiškas prokuratūros veiksmas būtų apsaugojęs Seimą nuo sausio 16-osios įvykių praėjusiais metais, suteiktų platesnį akiratį vertintojams. Ką jau bekalbėti, jog retorinis klausimas, kas geriau – keliasdešimt rimtai sužeistų piliečių ar nukelta eitynių data – išmuštų oponentus iš tiesioginės kritikos prokuratūrai, diskusija persikeltų į policijos veiklos lauką, t.y. kas ir kaip turi užtikrinti renginių saugumą, kai tokių renginių turinį itin neigiamai vertina didžioji dalis visuomenės?

Antra, konkuruojant dviems vertybėms ir ginčijantis interesų grupėms, visada verta tapti arbitru, kuris iškelia klausimą, tačiau neturi atsakymų. Todėl R.Petrauskas tikrai turėjo retoriškai klausti – ar eitynių šalininkai yra pasiryžę priimti galimas žmonių aukas? Ar „Baltic Pride“ organizatoriai suvokia ir prisiima tokią atsakomybę?

Dabartinėje situacijoje, kai leidimo galiojimas vis tik atnaujintas, prokuratūra vis tiek išliktų nugalėtoja – prokuroras labai trumpai ir aiškiai galėtų konstatuoti, jog aukštesnysis teismas nepalaikė prokuratūros fiksuotų grėsmių pakankamomis – tuo prokuratūros nuomonės skiriasi. Tačiau kartu toks teismo sprendimas reiškia, jog teisėjai prisiėmė atsakomybę už galimą žalą visuomenės saugumui, o prokuratūra atliko savo darbą įspėdama apie grėsmes.

Pokeris – tarp lemties ir statistikos

Rankose prie gyvo ar virtualaus stalo laikydamas AA visada esi padėties šeimininkas, tačiau žymiai menkesnis padėties šeimininkas esi, jeigu be rankose laikomų matai dar 3 ar net 4, 5 kortas ant stalo. Čia ir prasideda visas pokerio grožis. AA statistiškai laimi prieš KK gal kokius 95%~82% kartų, tačiau realybėje su statymais už AA galima atsisveikinti ir kovojant prieš menkiausią 27 ranką..

Tas 5% skirtumas yra daug, LABAI DAUG! Tarkim, per valandą sužaidžiate 100 partijų, tai tie 5%kiekvienas procentas virsta 5viena partijomisa, kuriose jūsų „nenugalima“ (!) ranka pagal statistikos taisykles tiesiog privalo pralaimėti. 5 partijos per vieną valandą? Jeigu žaidžiate populiariausią pokerio rūšį – Hold’em No Limit – tai net turėdami geriausias kortas bent 5 kartus statistiškai turite pralaimėti. 5 kartai per vieną valandą yra daug ar mažai? Po pirmo karto jūs galvosite, jog tai atsitiktinumas? Po antrojo suabejosite krupjė arba internete lošimus organizuojančiaisiais? Po trečiojo panikuosite? Po ketvirto desperatiškai bandysite atsilošti bet kaip ir su bet kuo? Po penktojo… ?

Pokeris, kaip ir visi azartiniai lošimai, yra labai pavojinga veikla. Todėl saugumas ir būtent SAUGUMAS turi būti pirmas ir pagrindinis dalykas, kai pradedama kalba apie lošimus – tebūnie tai paprasčiausia „akis“ ar užburiančioji ruletė.

Saugūs lošimai: pramoga, sportas, … pajamų šaltinis?

Mano nuomone, saugus lošimas įmanomas tol ir tiek, kol šia veikla (žaidimu iš pinigų) asmuo nerizikuoja savo esmine finansine ir kasdiene gerove, t.y. kol lošimai netampa finansinių nepriteklių priežastimi ir nepradeda imti viršaus prieš normalų gyvenimą šeimoje, įprastoje bendruomenėje.

Kita vertus, visiškai sutinku su teigiančiais, jog azartiniai lošimai –  tai puikus būdas atsipalaiduoti, gauti greitą adrenalino dozę ir patikrinti savo proto, savikontrolės galimybes prie priešininkų stalo. Deja, neatsitiktinai mano minėtas SAUGUMAS žymi pavojingą ribą, kai pirmoji adrenalino dozė skatina ieškoti naujos, didesnės. Vėliau – dar didesnės ir dar didesnės.

Lietuvoje sparčiai populiarėjančiam (populiarinamam?) pokeriui gresia tie patys spąstai – nuo keptuve išreiškiamo prizo dalis pereis prie 1 euro statymų, po to kelsis į 2, 4, 10 ir t.t. eurų zonas. Kelias ilgas, o jo pabaigos nėra. Gaila, bet yra riba sėkmei, todėl net ir su 95% laimėjimų riba vieną dieną bus pasiekta raudona pralaimėjimo zona ir tik patys stipriausieji sugebės laikytis tos zonos raudonosios linijos.

Kalbu ne tik apie profesionalus. Žymiai svarbiau rūpintis eilinių mažai skaitančių ir mažai suprantančių SAUGUMU. Būtent jiems gresia tapti tais 0,03% Lietuvos gyventojų, turinčių problemų dėl perteklinio lošimo. Dabar jau sunkiai prisimenu po eilinio gimtadienio būrelį draugų, sugužėjusių į vieną iš Vilniaus kazino, ir laimėtą 100 ar 120 litų. Tuo metu faktas, jog per pusvalandį galima išlošti tiek (!) visai nublanko prieš faktą, jog bendras visų balansas sudarė gal -200 ar -300 litų.

Lengva sėkmė. Lengvo pinigų šaltinio mitas. Tai, kaip besvarstytum, po gražia pramogų kauke parduoda lošimų organizatoriai. Tinkamai nepasiruošęs (neparuoštas?) lošėjas žengia į minų lauką. Tai didžiausia problema ir iššūkis socialiai atsakingiems lošimų organizatoriams.

Sisteminiai lošimai vs. krupjė verslas

Sisteminis lošimas – tai pagal kazino nustatytas lošimas vykdomas azartinis lošimas, kuris statistiškai visada neigiamas lošėjui ir visada teigiamas lošimų organizatoriui. Pavyzdžiui, pagal klasikines sąlygas vykdomo „Black Jack“ lošimo metu lošėjui iš 1 lito statymo sugrįžta apie 0,99 Lt, t.y. kiekvienu dalinimu lošėjas vidutiniškai pralošia apie 1% savo statymo.

Klubinis pokeris žavi tuo, jog čia lošimas laisvas ir didesne dalimi priklauso nuo lošėjo veiksmų, o ne krupjė dalinamų kortų. Kitaip tariant, protingas lošėjas turi galimybių keisti žaidimą pasinaudodamas savo žiniomis, patirtimi ir šaltu protu. Tiesa, ir klubiniame pokeryje laimėtoju lieka lošimų organizatorius – turnyruose lošimų organizatoriui atitenka apie 10% bendro lošėjų suneštų lėšų fondo. Gyvuose pinigų lošimuose krupjė kiekvieną kartą tenka iš anksto sutarta fiksuota prizinio fondo dalis.

Šiuo metu dar svarstau, ar tapti LSPF nariu. Priežastys yra kelios. Pirmoji – mane neramina tai, jog realiai suteikiama regioninio klubo, o ne LSPF narystė. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog eiliniai nariai, tarp jų būčiau ir aš, iš esmės turi tik teorinę galimybę (t.y. per regioninės organizacijos delegatą LSPF’e) įtakoti LSPF veiklą. Su tuo susijusi ir antroji priežastis – LSPF veikloje mane neramina prioritetai – šiuo metu pagrindine ašimi tampa pokerio populiarinimas, o ne jau mano minėtasis saugumas. Nors gerbiu LSPF sprendimą griežtai atsiriboti nuo jaunesnių nei 21 metai pretendentų, tačiau realybė pernelyg skaudi –  kaip pavyzdį aukščiau įdėjau vieno įdomesnių lietuviškų tinklaraščių apie pokerį skaitytojų amžiaus apklausą. Jos rezultatas – daugiau nei trečdalis skaitytojų yra jaunesni nei 21 metai…

Teisė: tarp ES paslaugų laisvės ir tarp plytų dirbančiųjų apsaugos

Sportinio pokerio pripažinimas sportu yra teigiamas dalykas, tačiau kartu kelia ir daug retorinių klausimų. Ką bendro turi Kultūros ir sporto departamento pozicija su aiškiai priešinga Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nuostata?

Šiuo atveju – vėlgi, remiantis saugumo prioritetu, o ne lošėjų teise lošti – visiškai palaikau dažnai sustabarėjusios VLPK poziciją. Man nepriimtini, pavyzdžiui, „PokerStars“ veiksmai, kai viena ranka pokeris aktyviai populiarinimas (pridedu ekrano nuotrauką iš vieno PS nemokamų turnyrų, skirtų Lietuvai) kaip sportinis, o tuo pat metu tas pats prekinis ženklas aktyviai naudojamas komercinėms paslaugoms teikti. Priminsiu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau sprendė panašų ginčą, ar „Marlboro Classic“ ir „Davidoff“ ženklais pažymėti drabužiai, kvepalai yra tabako reklama. Tuo metu sprendimas buvo vienareikšmiškas – tai yra tabako reklama. PS atveju analogija akivaizdi, o „.net“ naudojimas pernelyg jau baltais siūlais siūtas.

Atskiro paminėjimo verta ir situacijoje Estijoje. Šiuo metu Lietuvoje VLPK dažnai ginasi argumentu, jog neįmanoma suvaldyti nelegalius lošimus internete organizuojančių bendrovių. Estijos mokesčių ir muitinės tarnyba surinko apie 200 interneto domenų sąrašą ir jį pateikė interneto paslaugų tiekėjams, kad jie blokuotų šių domenų prieiga Estijoje. Rezultatas greitas ir paprastas – blokavimas veikia, legaliai paslaugas internetu teikia tik „Olympic Casino“ (kalbama, jog būtent šis operatorius inicijavo tokią sistemą, kad išvengti užsienio operatorių konkurencijos), šiuo metu licenciją gavo vienas laivuose lošimų paslaugas teikiantis operatorius ir, rašoma, eilėje trečias operatorius.

Vietoj pabaigos

Klubinį pokerį žaidžiu jau kelerius metus – daugeliu požymių tai labai panašus į mano mėgstamus šachmatus protinis žaidimas. Tačiau iš pat pradžių pokerį pradedant kaip lošimą, pasekmės bus liūdnos, todėl bet kokia kalba apie šią pramogą turi prasidėti nuo kalbos ir mokymų apie neigiamas pasekmes. Tik pavojus suvokiantis lošėjas gali saugiai mėgautis pokeriu.

P.S. tai yra asmeninė tinklaraščio autoriaus nuomonė, kuri susiformavo per daugiau nei 5 metus pažinties su azartiniais lošimais tiek iš lošėjų, tiek ir iš lošimų organizatorių (pastaruoju metu dirbta su Nacionaline lošimų ir žaidimų verslo asociacija) bei reguliuojančiųjų institucijų pusių.

Dukrytė gimusi svėrė 3 578 gramų, ūgio per visą ilgį turėjo54 cm, o pirmą kartą balsą išbandė apie 19 valandą ir 45 minutes.

Susirūpinusiems giminaičiams ir prijaučiantiems siunčiam žinių, kad ir naujoji mamytė, ir dukrytė gyvena puikiu valgau-miegu režimu, sėkmingai ilsisi po vieno didesnių gyvenime pasitaikančių stresų ir, jeigu kas nors nesumaišys, namučio parsiras kaip tik Šv. Velykų rytą.

Šį kartą atvejis įdomus ne tiek dėl techninių ir teisinių aplinkybių, kiek dėl moralinės pažeidėjų elgsenos ypatumų.

Pirma, vienas iš Džiugo mėgstamų argumentų – esą autoriai nesudaro galimybių lengvai įsigyti elektroninę kūrinių versiją Lietuvoje, todėl elektroniniu būdu vykdoma vagystė nėra tokia „vagystiška“. Šiuo atveju tikrai bus įdomus sulaukti Džiugo nuomonės, kaip vertinti tokį veiksmas prieš savo bendrapiliečius?

Verta pacituoti platintojų faktus – kino teatruose filmą matė daugiau nei 70 tūkst. žmonių, t.y. pajamos iš bilietų sudaro ~700 tūkst. litų, kas beveik atpirko filmo gamybos kaštus.

Tuo tarpu internete įkeltą filmo kopiją atsisiuntė jau 43 tūkst. vartotojų. Reikia įvertinti, jog kiekvienu atsisiųstu atveju filmą vidutiniškai matė tikrai daugiau nei 1 žmogus. Rezervuotai tarus, jog šis rodiklis siekia 1,5, gauname, jog internete patalpintą kopiją matė apie 65 tūkst. žmonių – t.y. beveik tiek pat, kiek kino teatruose!

Antra, dažnas laisvo kūrinių platinimo internete argumentų – esą elektroninių kūrinių kaina Lietuvoje pernelyg didelė. Man tikrai būtų pamatyti žmogų, kuriam 17 litų lietuviškame kino teatre yra neįkandama suma naujam lietuviškam (!) kūriniui.

Būtų įdomus eksperimentas, jeigu „Zero II“ autoriai viešai paskelbtų savo sąskaitą, į kurią virtualūs piratai galėtų susimokėti už savo padarytą teisės pažeidimą. Kaip galvojat, kiek iš tų 65 tūkstančių susimokėtų bent po simbolinį 1 litą?

Trečia, skaitant interneto naujienų komentarus kartojasi viena mintis – filmas yra šlamštas, todėl jo autoriai nieko neverti. Galima būtų smagiai pasijuokti iš tokių žmonių, kurie savo realybėje kasdieną daro įvairaus broko pavyzdžių. Ar jie sutiktų už tas klaidas negauti jokio atlyginimo?

Būtų juokinga, tačiau yra tik graudoka. Aš suprantu Džiugo pastangas, tačiau realybė jas sukarikatūrina ir iš rimtos diskusijos apie būtinybę transformuoti teisės principus lieka tik bandymai teisinti paprastus lietuviškus vagius..

P.S. jeigu kam kiltų klausimas – panaudota „Zero II“ nuotrauka yra viešai skelbiama filmo interneto svetainėje, todėl pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo numatytas išimtis (21 str.) ji gali būti naudojama citavimo tikslais.

Priminsiu, jog su Džiugu (1, 2, 3) jau ilgokai diskutuojame apie įvairius šios bylos klausimus, tačiau man asmeniškai svarbiausias klausimas, ar asmuo suvokia darąs teisės pažeidimą ir tai vis tiek daro. Jeigu taip, tai moralinis problemos sprendimas akivaizdus, o teisinės procesinės įrodinėjimo priemonės ir jų naudojimas jau tik šalutinis techninis klausimas.

Ką išgirdome iš teismo? Jeigu lrytas.lt teisingai cituoja teismo paskelbtą sprendimą, tai:

Kaip matyti iš bylos medžiagos, LANVA yra viešoji įstaiga. Teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad LANVA, kaip viešoji įstaiga, turėjo teisę savarankiškai rinkti įrodymus. Teismui taip pat nebuvo pateikta duomenų, ar įranga, kuri buvo naudojama fiksuoti interneto vartotojų autorių ir gretutinių teisių pažeidimus padarant kūrinius viešai prieinamus internete, yra aprobuota.

Administracinė teisė reikalauja, jog teisėsaugos institucijos vienareikšmiškai nustatytų asmens kaltumą, todėl teismo argumentus reikia suprasti paprastai – tyrimo metu buvo naudotos netinkamos įrodymų fiksavimo priemonės ir procedūros. Dėl pirmojo teismo argumento (esą LANVA neturi teisės rinkti įrodymų) iš tiesų LANVA planuojama apeliacija galėtų būti sėkminga. Dėl antrojo argumento (jog naudojama įranga neaprobuota) sudėtingiau. Manau, jog čia LANVA padarė esminę klaidą, nepasinaudojusi antstolių paslaugomis. Jeigu mano turimi neoficial9s duomenys iš tiesų teisingi ir LANVA tiesiog pateikė IP adresų sąrašą su kompiuterio darbinio vaizdo spausdiniais, tai tokie įrodymai iš tiesų itin silpni. Kita vertus, jog tokie sergėjų prisipažinimai, kaip kad buvo šios bylos atveju, gali padaryti ir minimalius turimus įrodymus pakankamais dėl įrodymų visumos.

Tad kodėl piratų pergalė laikina? Nes LANVA turės ir antrą, ir trečią, ir, jeigu reikės 485-ą progą pakartoti savo veiksmus. Ir kažkurį kartą pataikys. Kažkodėl  spėju, kad protingiau paruoštas „Microsoft“ veiksmas prieš „Linkomaniją“ į tikslą pataikys jau pirmu ar antru šūviu. Laiko klausimas.

O Džiugo idėją, jog intelektinės nuosavybės kopijavimas be savininkų sutikimo elektroninėje erdvėje nėra teisės pažeidimas, kol kas galiu priimti tik kaip naujadarą, kuriam trūksta tiek teorinio, tiek loginio pagrindimo. Gaila, jog šį naujadarą daugelis interneto entuziastų linkę priimti kaip teisinę realybę. Deja, tai toli gražu prasilenkia su tiesa ir, kaip bebūtų gaila, bet skatina Lietuvos piliečius pažeidinėti mūsų pačių priimtus įstatymus. Dura lex, sed lex…

Žiema – mylimiausias mano metų laikas – baigėsi. O kokia žiema! Praėję ir prasidėję metai tikrai įsirėš į atmintį ir liks ilgam savo gražiomis akimirkomis. Simboliškas pabaigtas dar vienas dešimtmetis tėra tik forma, į kurią reikėtų sutalpinti daugybę įspūdžių. Ką verta užrašyti sau ir ne tik sau?

Labai džiaugčiausi, jeigu man galiotų priežodis apie žmogų, kurio būdą nusako draugai. Draugai – artimesni ir rečiau sutinkami, nauji ir visą gyvenimą kartu einantys, nepakartojami ir nuobodoki – jie yra mano gyvenimo ašis. Aplink tą ašį ir sukasi kiekviena nauja diena, ta pati ašis neleidžia nukrypti ir tampa tvirtu pagrindu jaustis šio pasaulio dalimi. Ačiū likimui, jog kol kas draugų nemažėja, o nusivilti esamais priežasčių neturėjau.

Praėjusieji metai mums su Aušryte atnešė dar vieną puikią žinią. Ir kol ta žinia tėra begalės naujų klausimų šaltinis, galiu tik džiaugtis, jog maži stebuklai įvyksta ir jie lanko mus! Sau vėlgi eilinį kartą galiu priminti bent šiek tiek arčiau pavyti mano nuostabiausią žmogų sugebėjimu stengtis, stebinti ir rūpintis.

Astrologai rašo (jais truputį tikiu), jog Vandenio ženklu pažymėtiems praėjusieji metai buvo sunkūs, sunkmetis tęsis iki pat šiųmetės vasaros, kai svorį nuo pečių padės nuritinti galų gale ilgalaikę palankią ateitį lemiantis dangaus šviesulių išsidėstymas. Kodėl šiek tiek tikiu astrologais? Nes 2009-ieji tikrai nebuvo lengvi, tikrai teko pakovoti ir ieškoti naujų erdvių, bandyti neatrastas kryptis ir idėjas. Šiek tiek tragikomiška, jog dėl daugelio klaidų kaltę tektų prisiimti pačiam sau ir dabar, žvelgiant atgal, kai kuriais atvejais tiesiog būtų geriau buvę ramiai miegoti arba skaityti knygas.. Bet tuo ir įdomūs pokyčių metai – naujomis patirtimis, naujomis klaidomis, iš kurių galima mokytis, ir daugybe naujų galimybių.

O kur žiūriu dabar, kur ruošiuosi? Dabar ramiai ariu vagas, kurių tiesumu neabejoju. Ramiai dėlioju ir kaupiu mintis bei jėgas. Tiesiog jaučiu, jog labai greitai viso to prireiks. Juk pa-vasaris!

Susimąsčiau ir pagalvojau – galbūt yra daugiau panašumų? Ir iš ties keletą radau – tai karinga pradžia (Tarybų Rusija, bermontininkai ir Lenkija prieš sausio 13-ąją ir Medininkus), politinių jėgų pokyčiai (pirmieji Seimei, A.Smetonos perversmas ir Sąjūdžio pralaimėjimas), ekonomikos bėdos (bankų griūtis, Rusijos ir JAV krizės, ekonominis sunkmetis).

Įdomiausias, žinoma, yra tarpukario Respublikos saulėlydis, kurį dabar ir galime projektuoti savo laikmečiui. Daug kam kyla noras ieškoti paralelių, tačiau akivaizdu, kad situacija pasaulyje kita, kitos ir agresijos priemonės. Kaip matyti iš tiesioginio palyginimo, dabar turėtume bijoti 2012-ųjų liepos, tačiau žymiai svarbiau būtų palyginti ūkio padėtį – kiek jis buvo (ne)priklausomas tarpukariu ir kokią situaciją turime šiandien?

Bendras sąrašas atrodo taip:

Ką įdomaus galima pastebėt?

1. antroji Respublika žymiai sunkiau gyveno pirmuosius metus – ir aktyviai kariavo, ir prarado dalį teritorijų;
2. trečioji Respublika greičiau integravosi į tarptautinę erdvę – buvo pripažinta, tapo Jungtinių Tautų nare. Beje, abiem atvejais pirmiau tenka išsiaiškint su kaimynais, tik vėliau pradedama kalba su tarptautinėmis organizacijomis;
3. abiejose Respublikose buvo „suvalgyti“ nepriklausomybės autoriai – abiem atvejais kalti buvo patys autoriai…
4. praktiškai tuo pat metu Respublikas užklupo ekonominės krizės;
5. antroji Respublika nesugebėjo sukurti regioninio gynybinio/ekonominio darinio, todėl į ją pradėjo kėsintis agresyvūs kaimynai…

Visi tikslūs skaičiai – „Excel“ byloje.

Visgi, šįkart pasiduosiu provokacijai ir nuosekliai atsakysiu – ironija laimi tik tada, kai yra tiksli ir preciziška. O kai remiasi klaidingomis prielaidomis, tai ją lengva apversti aukštyn kojom. Pabandykim iš eilės.

1. Ar esate kada nors draugui skolinę muzikinį CD arba DVD su filmu? Gal esate skolinęsi juos?

Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 54 straipsnio 3 dalį išimtinė teisė platinti fonogramą nustoja galioti (išnaudojama) į parduotą ar kitu būdu perduotą nuosavybėn fonogramą ar jos kopijas. Taigi, skolinkit laisvai, kol tai netapo verslu (nuoma).

2. Ar esate asmeninius muzikos įrašus naudoję vakarėlio su svečiais muzikiniam fonui (pirtelėse, iškylose ir pan.)?

Jeigu už dalyvavimą renginyje neimamas mokestis (nevykdoma ūkinė veikla), jis nėra viešas (t.y. negali dalyvauti bet kuris pašalietis), tai teisėtai įgytą fonogramą galima naudoti be jokio papildomo mokesčio. Detaliau atlyginimo už viešo (!) paskelbimo sąlygas nustato ATGTĮ 55 straipsnis.

3. Ar esate kada nors vedę mėgėjiškas diskotekas (mokymo įstaigose ar jaunimo klubuose)?

Kas yra „mėgėjiška“? Jeigu neribojam dalyvių rato ir renkam pinigus (vykdom ūkinę veiklą), tai būkim sąžiningi – atsilyginkim autoriams ir atlikėjams.

4. Ar turite kompiuteryje ar telefone MP3 failų, išskyrus tuos, kuriuos pirkote skaitmeninių įrašų parduotuvėse internete?

ATGTĮ 20 straipsnis numato galimybę atgaminti kūrinius asmeniniais tikslais. Už tokį kūrinių panaudojimą mokestis autoriams sumokamas įsigyjant tuščias laikmenas, mokesčio dydis sudaro apie 6 proc. laikmenos didmeninės kainos.

Taigi, jeigu turiu išleistą kūrinį (tarkim, CD ar DVD), tai asmeniniais tikslais galiu pasidaryti jų vienetines kopijas ir laikyti kompiuteryje ar telefone.

5. Ar esate darę turimų CD kopijas klausymui automobilyje/darbe?

Atsakymas Nr.4.

6. Ar esate savarankiškai įdiegę telefono melodijų iš parsiųstų garso failų?

Atsakymas Nr.4.

7. Ar esate girdėję viešai privačių asmenų grojamą muziką (gatvės muzikantų, paauglių su telefonais ar magnetolomis)? Ar įspėjote juos tuojau pat nutraukti viešą atlikimą? Ar pranešėte policijai, jei jie nepakluso?

Atsakymas Nr.2. Papildant – LATGA-A yra nustačiusi tarifus už muzikos kūrinių panaudojimą įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, jeigu renginys be įėjimo mokesčio, tai dalyvių skaičiui esant iki 100, autorinis atlyginimas yra 30 litų.

Intelektinė nuosavybė – sudėtinė civilinių santykių dalis, klausytojas niekaip nėra šių santykių dalyvis, todėl nėra jokio pagrindo nutraukti viešą atlikimą ar pranešinėti policijai (tas būtų tik tuo atveju, jeigu būtų daromas baudžiamasis nusikaltimas).

8. Ar esate kada nors savo filmuotai medžiagai naudoję garso takelį iš turimos ar parsiųstos muzikos?

Be atskiro sutikimo ir atlyginimo leidžiama naudoti fonogramą parodijai ir karikatūrai (ATGTĮ 58 straipsnis), tačiau akivaizdu, kad kitoks fonogramos panaudojimas nėra teisėtas.

9. Ar esate filmavę ar fotografavę vaizdus, kuriuose yra svetimos kūrybos objektų (filmų plakatų, logotipų, vitrinų, automobilių, žmonių aprangos)? Ar esate tokias nuotraukas ar klipus skelbę viešai?

ATGTĮ 24 straipsnis numato kūrinio panaudojimą informacijos tikslais, o konkrečiai – leidžiama atgaminti ir viešai skelbti kūrinius, kai iš jų atlikimo vietos ar viešos parodos pateikiama informacija apie visuomenės gyvenimo įvykius arba dienos įvykių apžvalgos, jeigu tokį kūrinių naudojimą pateisina informacijos pateikimo tikslas ir tai yra pagalbinė informacijos medžiaga, ir nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą, išskyrus atvejus, kai to padaryti neįmanoma.

10. Ar esate kada nors perrašę filmą iš DVD į failą kompiuteryje?

Atsakymas Nr. 4.

11. Ar esate DVD leistuve nurodę ne tą regioną, kuriame gyvenate?

Man kažkaip savaime suprantama, kad autorius gali norėti už tą patį savo kūrinį iš lietuvio prašyti 5 litų, o iš amerikiečio – 10 dolerių. Juk ar ne to norime, kai prašome, kad programinės įrangos kainos Lietuvoje būtų adekvačios lietuvių pajamoms?

12. Ar naudojotės programomis, skirtomis parsiųsti klipus iš YouTube ir kitų tarnybų (FLV ar kitais formatais)?

Lygiai ta pati nuostata galioja ir bet kokio kito elektroninio turinio atveju – jį pasiekti internete galime, autoriai suteikia teises jį naudoti interneto naršyklėje (čia galioja taisyklės dėl laikino atgaminimo – ATGTĮ 29 straipsnis), tačiau tolimesnis jo saugojimas ir vėlesnis atgaminimas jau reikalauja atitinkamo leidimo.

13. Ar esate kada nors apėję kompiuterio programų apribojimus (darę kopijas ne vien duomenų saugumo tikslais, nustatę kompiuterio laikrodį atgaline data, įrašę jums nelicencijuotą kodą ar klaidingai nurodę savo šalį)?

Akivaizdu. Sunku būtų net įrodinėti, kad tokie veiksmai yra teisėti.

14. Ar esate kada nors paspaudę kompiuterio programos pateiktą mygtuką „sutinku“, prieš tai nesusipažinę su visu licencijos tekstu?

Tai tik parodo atmestinį požiūrį į autorių teises ir nė kiek nėra pateisinanti situacija.

15. Ar esate kada nors skenavę ar kopijavę kopijuokliu ne savo sukurtą tekstą/vaizdą? Ar visada turėjote tam rašytinį leidimą?

ATGTĮ 23 straipsnis numato sąlygas, kada tokiems veiksmams nereikalingas autoriaus sutikimas.

16. Ar siųsdamiesi nemokamas programas visada paisote jų reikalavimo naudoti tik nekomerciniams tikslams (jei toks reikalavimas keliamas)?

Akivaizdus ir suprantamas autorių noras. Jie nenori pelnytis iš namų vartotojų, tačiau jeigu naudodamasis uždirbi pinigus – būk mielas, pasidalink.

17. Ar visada reikalaujate įgaliojimus platinti patvirtinančio dokumento iš svetainių, siūlančių parsisiųsti trečiųjų šalių kūrinius (žaidimų, muzikos, knygų archyvų)?

„Google books“ ginčai su autorius atstovaujančiomis organizacijomis geriausiai iliustruoja ganėtinai didelį chaosą ir neapibrėžtumą šioje srityje.

18. Ar esate pasinaudoję interneto iškarpų tarnybomis su dalinimosi turiniu funkcija (Tumblr, Google Reader, Evernote ir pan.)?

Daugelis šių tarnybų remiasi pačių turinio autorių įdiegtomis technologijomis (pavyzdžiui, RSS), todėl toks turinio naudojimas yra teisėtas.

19. Ar esate matę ar patys kūrę autorinių darbų variantus/tęsinius („fanfiction“)?

Jau minėta (atsakymas Nr. 8 ) dėl parodijų ir karikatūrų. Dėl nepatenkančių į šią sritį darbų sprendžia pirminio kūrinio autorius.

20. Ar jūsų vaikų žaidimo aikštelė, kambariai darželyje/mokykloje nėra papuošti atpažįstamais peliuko Mikio, ančiuko Donaldo ar Snieguolės, kitų filmų ar knygų personažų atvaizdais? Ar nepamiršote tai apskųsti?

Štai dėl ko originalus „Walt Disney“ žaislas vertas žymiai daugiau nei kinų pramonės dirbiniai. Štai dėl ko kinų animacijos pramonė neturi tokių sėkmės istorijų.

Nėra pareigos skųsti civilinėje teisėje.

21. Ar esate apskundę bent vieną smulkaus verslo iškabą ar vitriną mieste dėl nelegalaus komercinių šriftų panaudojimo?

Nėra pareigos skųsti civilinėje teisėje.

22. Ar naudojote kada kompiuterio ekrano fonui ne specialiai tam skirtus ir ne savo darytus vaizdus (kadrus iš žaidimų, filmų, internete rastas iliustracijas)?

Jeigu autorius tai riboja ir nenumato tokios galimybės žaidime – savaime suprantama, jog tai pažeidžia jo interesus.

23. Ar savo svetainei internete iliustruoti nesate naudoję svetimų nuotraukų ar vaizdų be leidimo?

Akivaizdu, kad leidimas reikalingas. Automatizuotai tai sprendžia, pavyzdžiui „Creative Commons“ tipo sisitemos.

24. Ar nesate savo tekstuose naudoję subendrintų žodžių „supermenas“, „terminatorius“ ir pan. ne originalaus kūrinio recenzijos kontekste?

Tai nėra autorių teisės dalykas, tai prekių ženklų apsaugos klausimas. Plačiau – Prekių ženklų įstatymas. Jo 38 straipsnis detalizuoja įregistruoto ženklo savininko teises, tačiau visos jos taikomos tiesiogiai su prekių/paslaugų komercija susijusiems santykiams, o ne bendrinei kalbai.

25. Ar esate citavę tekstuose kitų kūrybą be leidimo ir nuorodos į šaltinį?

ATGTĮ 21 straipsnis leidžia citavimą be atskiro autoriaus leidimo ir numato atitinkamas sąlygas.

26. Ar esate įdėję nuorodas į konkretų svetainės tinklalapį, o ne į pirmąjį („deep linking“)?

Atviras teisės klausimas. Mano vertinimu – tai teisėta, kol turinio autorius tam sudaro technologines prielaidas (neapsaugo savo turinio).

27. Ar skaitote Gizmodo, Lifehacker, nežinau.lt, topzone.lt, versme.net (svetaines, užsimenančias ar tiesiogiai pasakojančias apie torrentus, Usenet ir internetą apskritai)?

Tai nėra autorių teisių saugomas objektas – nėra ir problemos.

Pabaigai noriu priminti, jog daugelis baimių atsiranda dėl mūsų ribotų žinių ir pernelyg hiperbolizuoto autorių teisių apsaugos baubo. Teisės aktai leidžia mums daryti tai, kas savaime suprantama, ir nėra milžiniškų perteklinių reikalavimų. Žinoma, tuo nenoriu neigti,jog daugelis esame pripratę ignoruoti autorių teises ir jas pažeidinėjame. Visgi, daugelis tariamų pažeidimų nėra pažeidimai apskritai, tai įstatymuose numatyti autorių teisių ribojimai. Naudokimės jais, tačiau atlyginkime autoriams tada, kai privalome.

Pabandykim paskaičiuot standartiškai ir panagrinėt, ką tuo gyveno metu veikė mano a.a. seneliai ir močiutės.

Norbertas (1940-ųjų gruodis) ir Anelė (1941-ųjų spalis) – vedę apie 5 metus, pirmajam sūnui apie 2 metai, planuose antras vaikas. Ūkininkų šeima, ūkis Radeikių kaime nedidelis, apie 7-8 (?) ha, kartu gyvena Anelės mama. Abiejų tėčiai a.a. – Norberto prieš 15 metų, Anelės prieš 7 metus. Norberto gyvi 3 broliai ir sesuo (kur gyvena, neturiu žinių, bet vienas brolis kažkada išvežamas darbams į Vokietiją), Anelės – du broliai (vienas ūkininkauja šalia, vienas pasitraukęs su tarybine armija), vienas a.a. Laikas sudėtingas ir įtemptas – prasidėjęs karas, frontas, berods, jau perėjęs, vokiečiai siuntinėja raštus, kuriais nustato natūrines prievoles, tiekti armijai maistą, pašarus ir pan.

Bronius (1955-ųjų gruodis) ir Vitalija (1957-ųjų liepa) – vedę apie 8-10 metų, dukrai apie 7-9 metai. Bronius dirba LLKJS (komjaunimo?) Utenos RK org. skyriaus vedėju, neseniai jam paskiriama Tėvynės karo invalido (neteko dešinės rankos) pensija – 200 rublių iki gyvos galvos, vėliau 330, 470 rublių. Vitalija gal jau dirba „Šatrijos“ filiale (nuo ‘67-ųjų „Utenos trikotažas“). Laikas sunkus, bet Stalinas jau miręs, tam tikras politinis atokvėpis, partizanų veikla Lietuvoje pasibaigus.

O ką aš?

Vedęs 2 su puse metų, vaikai dar planuose. Dirbu bent 3 darbuose, iš kurių pagrindinė – individuali veikla ryšių su visuomene srityje. Laikmetis lengvas, išskyrus ekonominius sunkumus, atvira politinė erdvė nuo Norvegijos šiaurės iki Gibraltaro pietų. Tiesa, reikia vizos patekti į Pskovą ar Minską, bet turiu teorinę galimybę lengvai įvažiuoti į JAV. Galiu kalbėti ir rašyti daug, net baisūs komerciniai, politiniai ar kitokie dariniai nėra tiek galingi, kad priverstų save radikaliai cenzūruoti.

Vat ir galvoju, o kur aš būčiau ‘41-aisiais arba ‘56-aisiais? Kuo užsiimčiau ir kaip skirtingai matyčiau pasaulį? Ką tai keistų mano kasdieniame gyvenime? Būčiau mažiau ar daugiau laimingas? Bus proga padiskutuot su a.a. seneliais ir močiutėmis už dar kokių 20 tūkst. dienų.

Todėl mane asmeniškai labiausiai traukia vienas paprastas klausimas apie mūsų Lietuvos ateitį – tai tradicinės žiniasklaidos (spaudos, radijo ir televizijos) ateitis. Labai paprastai jos šiandienos būseną pamatavo Vilhelmas, kurio išvada akis bado plonėjančiais leidiniais ir retėjančiu reguliarumu.

Pilki horizontai tradicinei žiniasklaidai

Tradicinę žiniasklaidą kankina tiek laisvų lėšų, tiek specifinio išsilavinimo, tiek ir sugebėjimų detaliai analizuoti nišines temas trūkumas. Visa tai pasireiškia menkos kokybės turiniu ir prastėjančiais tradicinės žiniasklaidos vartotojų įspūdžiais. Tik keletas atsitiktinių pastebėjimų:

• nykus regionų ir rajonų spaudos turinys, temdomas nuolat didėjančio nežymėtos reklamos srauto;
• bazinių žinių stoka nacionalinėje žiniasklaidoje nagrinėjant specifinio išsilavinimo reikalaujančias temas;
• grįžtamojo ryšio su skaitytojais (t.p. jų pasitikėjimo) stoka, dėl ko žiniasklaida itin retai „iškasa“ ką nors verto visuomenės dėmesio;
• …

Taip įsisuka uždaras ratas, kuris menkina turinį, verčia riboti investicijas ir neleidžia tikėtis kylančios saulės horizonte. Daug kartų minėta Deivido prognozė apie spaudos mirtį tik vaizdžiai iliustruoja artimiausio laikotarpio pokyčius.

Tinklaraščių autoriai gali padėti

Nors objektyvių statistinių duomenų nėra, tačiau retas kuris ginčytųsi, jog Lietuvos interneto vartotojų sukuriamo turinio (vertingo!) daugėja ir jau retas kas galėtų imtis pakartoti Džiugo titaniškas pastangas daryti kasdienes tinklaraščių autorių sukuriamo turinio apžvalgas. Tiesiog to turinio jau per daug!

Daugelis tinklaraščių nėra komerciniai, t.y. turinį kuria dėl saviraiškos, žinomumo didinimo, profesinės diskusijos ar kitų asmeninių tikslų, kurie nėra pajamų užtikrinimas trumpuoju laikotarpiu. Daugeliu atvejų tinklaraščių autoriai mielai dalinasi sukurtu turiniu, leidžia jį skelbti kitose interneto svetainėse.

Siūlymas!
Sukurti automatizuotą sistemą, kuri leistų dalyvaujančių autorių turinį nemokamai teikti tradicinės žiniasklaidos priemonėms.

Kaip sistema galėtų veikti, pavyzdį pateikia „Project Syndicate“. Tai savanoriška, narių išlaikoma organizacija, kurios misija – suteikti pasaulinio lygio įžvalgas ir komentarus vietos bendruomenėms. Taip stiprinama spaudos ir elektroninės žiniasklaidos priemonių nepriklausomybė, suteikiant galimybę gauti kokybišką ir nemokamą turinį.

Tokiam projektui sukurti ir paleisti į gyvenimą reikėtų:

1. sukurti interneto svetainę;
2. teisinio mechanizmo sąlygų (autorių nuorodos, honorarų, jei tokie yra, apskaita ir pan., kurių daugelį galima spręsti „CreativeCommons“ priemonėmis);
3. bent 10-20 kokybiškų tinklaraščių autorių sutikimo dalyvauti;
4. mokymų galimiems vartotojams (tradicinės žiniasklaidos priemonėms);
5. minimalios priežiūros veikimo metu.

Tai toks paprastas siūlymas, kaip keisti dalį Lietuvos ateities. Yra norinčių prisidėti?

Iš esmės finansų ministrė yra visiškai teisi – ekonomiškai skirtumo visiškai nėra, tačiau yra didžiulis psichologinis skirtumas ir ne tik pasireiškiantis kaip užslėptos darbdavių išmokos darbuotojams. Žymiai svarbesnis skirtumas, jog labai labai didelė dirbančių gyventojų dalis ir jų darbdaviai taps sąmoningais įstatymo pažeidėjais.

Sąmoningas (tyčinis) įstatymo pažeidimas vyks nuo smulkiausių elgesio savybių (pavyzdžiui, darbo metu pasinaudodami darbo kompiuteriu susirasite kavinės, į kurią eisite vakare, telefono numerį) iki stambesnių (pavyzdžiui, pietų pertraukos metu atvažiavę papietauti už automobilio stovėjimą užmokėsite įmonės skirtu mobiliuoju telefonu) ar net visiškai stambių (pavyzdžiui, komandos stiprinimo seminaras kur nors Austrijos slidinėjimo trasose).

Kiekvienu šiuo atveju tiek darbuotojas, tiek darbdavys turės puikų formalų pasiteisinimą, jog darbo priemonės ir lėšos naudotos pagal paskirtį tiesioginėms darbo funkcijoms vykdyti. Išsiaiškinti galimą melą galės nebent telefonų pasiklausantys ir per palydovus tiesiogiai jūsų veiksmus sekantys saugumo darbuotojai…

Taip valstybė nevalingai tiek dirbančius piliečius, tiek darbdavius privers tapti teisės pažeidimo bendrininkais, skatins jį slėpti, eikvos savo samdinių (t.y. mūsų visų pinigus) darbo laiką ir labai abejotina, ar surinks bent kiek ženklesnę biudžeto pajamų sumą.

Apie tai, kad įstatymų leidėjų prievolę kurti įstatymus taip, kad šie automatiškai neverstų mūsų visų nusikaltėliais, puikiai yra išdėstęs Lorensas Lessigas (Lawrence Lessig), kalbėdamas ted.com žiūrovams. Jo vertinimu, negali būti kuriama tokia sistema, kurioje absoliuti dauguma dalyvių puikiai suvokia ir ignoruoja tai, jog savo veiksmais sąmoningai ir reguliariai pažeidinėja įstatymus.

Tapę sąmoningais įstatymų pažeidėjais, dirbantys piliečiai ir jų darbdaviai tiesiog įpras prie minties, jog įstatymų laikymasis nėra aksioma, juos galima ignoruoti, jie nėra privalomi ir teisingi. Tolesnė veiksmų seka labai aiški..

Malkolmas Gladvelas (Malcom Gladwel) savo knygoje „Virsmo taškas“ mini išdaužytų langų teoriją, kurios autoriai – Džeimsas Vilsonas (James Wilson) ir Džordžas Kelingas (George Kelling) (žr. The police and neighbourhoof safety: broken window), teigiančią, jog žymiai didesnė tikimybė, jog langas bus išdaužtas ten, kur tokių duženų jau yra.  Ir tik laiko klausimas, kol į tokį namą bus įsilaužta, įsirengta landynė. Todėl būtina keisti išdaužtus langus, o žvelgiant plačiau – neleisti visuomenei priprasti prie minties, jog įstatymų pažeidinėjimas yra įprastas dalykas, kuris gali būti kasdienybe.

Savaime suprantama, savaip radikaliai į šį klausimą žiūri radikaliai laisvosios rinkos šalininkė Rūta Vainienė, teigdama, jog verslas ir dirbantys piliečiai darys pažeidimus tol, kol tai toleruos ydingi įstatymai. Galbūt ir tiesa, galbūt ir galima taip teisinti savo daromus įstatymų pažeidinėjimus, tačiau išankstinis visų pavertimas nusikaltėliais gali privesti tik prie dar blogesnės padėties – absurdu laikomų įstatymų, kurie a priori taptų pajuokos, o ne pagarbos objektu.

Iš karto pabrėšiu – nematau galimybių rasti objektyviai pamatuojamą sprendimą dėl atskirų kintamųjų verčių. Vienintelis būdas – daryti išsamius tyrimus, kurių nei aš, nei Džiugas neturim. Jeigu kas suras tarptautinių analogų – mielai panagrinėsiu. Jeigu kada nors Informacinės visuomenės plėtros komitetas ar kita valstybinė įstaiga to imsis – tik sveikinsiu.

Iki tol visa diskusija yra subjektyvi ir atitinkamai subjektyvios išvados dėl galutinės sumos, kurią kūrybinė pramonė galėtų gauti, jeigu Lietuvos vartotojai nepiratautų. Intervalas tarp maniškės 350 mln. litų ir Džiugo 8,5 mln. litų sumų iš tiesų didžiulis, todėl erdvė diskusijai didelė. Atsikirsdamas tiesiog smarkiai suabejočiau Džiugo išvada – 8,5 mln. reiškia ~12 litų piratinio turinio kiekvienam kompiuteriui. Mažoka?

Šįkart pabandysiu nesigilinti į atskirų formulės kintamųjų vertes, o žvelgti šiek tiek plačiau, t.y. iš vartotojų ir pramonės atstovų pozicijų. Iš karto pabrėžiu, jog pasirenku tik tris pradines temas, kurios susijusios su piratavimu, tačiau nepretenduoju, jog jos yra pagrindinės ir vienintelės.

A. Parama lietuviškai kūrybinei pramonei, joje dirbantiems Lietuvos piliečiams

Kūrybinė Lietuvos pramonė iš tiesų didelė. Elektroninėje erdvėje vykstantis piratavimas veikia ne tik programuotojus, dar daugiau – drįstu teigti, jog Lietuvos piliečiai programuotojai nuo šio reiškinio kenčia mažiausia, nes daugelis iš jų yra iš tiesų pasaulinio lygio profesionalai, todėl lengvai konkuruoja tarptautinėje rinkoje, kurdami ne lietuvių kalba.

Kalbėdamas apie piratavimo įtaką kaip pavyzdį galiu atkreipti dėmesį į daugelio jau minėtą puikų „Verslo žinių“ vedamąjį, kuriame dienraščio vadovas rašo: „<…>Analitiniams straipsniams parengti reikia daugiau išteklių, todėl jie internete bus prieinami tik „Verslo žinių“ prenumeratoriams arba slaptažodį įsigijusiems vartotojams <…>“.

Tai, apie ką rašo lietuviškas dienraštis yra pagrindinis klausimas, kurį sprendžia pasaulio žiniasklaidos koncernai – beribis jų autorinio turinio kopijavimas gresia jų gyvavimo pabaiga. Ir Deivido paminėtas „The Wall Street Journal“ yra išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę, galiojančią visoms žiniasklaidos priemonėms.

Tačiau žiniasklaida yra tik vienas iš daugybės elektroninės erdvės kankinamų rinkos segmentų. O noras gauti turinį nemokamai (dažnai virstantis piratavimu) tikrai keičia šių segmentų pajamų struktūrą.

Dažnas garso įrašų piratų argumentas – moku atlikėjui už realų darbą (koncertus), o ne iš namų kompiuterį sklindantį garsą. Bent šiek tiek su muzikos verslu susijusiems norėtųsi iš tokių oponentų išgirsti, kas turėtų sumokėti garso įrašų studijoms, kompozitoriams, tekstų autoriams ir kitiems, tiesiogiai dalyvaujantiems muzikos kūrybos procese?

Ar ne tuo reikėtų paaiškinti ant rankos pirštų skaičiuojamus kokybiškus lietuviškos muzikos vaizdo klipus? Galų gale, ką daryti atlikėjams, kurie „masine šlove“ džiaugiasi vos kelias savaites ar, geresniu atveju, pora mėnesių po kiekvieno išleisto naujo albumo?

Nemanau, jog verta plėstis argumentais iš kino pramonės, kuriančių poeziją ar prozą, dailės ar foto menininkų gyvenimo.

Laisvoji rinka pagrįsta pamatine prielaida, jog vyksta mainai. Viena pusė suteikia vertę, už kurią kita pusė atiduoda savo vertę. Mainų atveju abi šalys sutaria, jog gaunamą objektą vertina ne mažiau nei atiduodamą. Piratavimo atveju nebelieka mainų, lieka tik vienos pusės noras gauti. Tiesa, kai kuriais atvejais (pavyzdžiui, ankstyvosios „Microsoft“ programinės įrangos) tas gobšumas tampa priklausomybe, kuri vėliau pasireiškia noru vartoti tą patį ir gal net didesniais mastais už tai susimokant.

Atskirai reikia paminėti ir „pirk prekę lietuvišką“ sąlygą – šiandienos globaliame pasaulyje jau retai galima būtų surasti grynai lietuvišką produktą. Pavyzdžiui, mūsų visų tautinis džiaugsmas – UAB „Teltonika“ produktai yra tik iš dalies tautiniai. Lygiai taip pat ir užsienio šalyse pagaminti produktai yra „truputį lietuviški“. Lietuviai programuoja „Microsoft“, kuria „Intel“ ir kitose kompanijose, kurių produktus naudojame ir mes Lietuvoje. Todėl lietuviškų programų skaičiavimas negali prasidėti ir sustoti ties žodynais.

B. Skirtumai tarp programinės įrangos, garso ir vaizdo įrašų bei kitų kūrinių piratavimo

Akivaizdu, jog kaip kūriniai teatro vaidinimas ir naujienų žinutė gerokai skiriasi. Tačiau ir vienam, ir kitam reikia patirties, kvalifikacijos ir kūrybinio veiksmo. Todėl teisūs piratavimo šalininkai siūlydami rečiau naudojamus pajamų šaltinius, atkreipdami dėmesį į galimybių teisėtai įsigyti autorinius darbus stoką.

Tačiau čia reikia ir būtina grįžti prie laisvų mainų idėjos. Kūriniai yra jų autorių nuosavybė ir be šių sutikimo negali būti jokios kalbos ir pateisinimų tol, kol tai nėra gyvybiškai svarbūs objektai. Tokie, tarkim, galėtų būti vanduo, maistas ir pan. – beje, būtent dėl šios priežasties kai kuriais atvejais galėjo būti ginama būtinybė naudoti nelegalią programinę įrangą tais atvejais, kai viena ar kita paslauga (galimybė) buvo tiesiogiai susieta su vienu ar kitu produktu (pavyzdžiui, pradinės VMI elektroninio deklaravimo sistemos reikalavo tik  „Microsoft“ programinės įrangos palaikomų standartų).

Būtent mainai ir nustato, kaip gali ir turi būti vertinama piratavimu padaryta žala. Autoriaus pasiūlyta kaina – tai jo pasiūlymas visiems rinkos dalyviams naudotis kūriniu už tam tikrą atlygį. Negali būti nei „dalinio sutikimo“, nei valstybės reguliuojamų kainų. Ypač šiuo metu, kai praktiškai kiekvienai užduočiai galima rasti tiek komercinių, tiek ir nemokamų alternatyvių įrankių.

Džiugo pateikta „kibiro obuolių“ analogija tik išryškina skirtumą tarp mainų ir vagystės. Tikrai teisingai, jeigu kaimynas siūlo obuolius nemokamai, tai viskas tvarkoj – rinkoje iš tiesų yra nemokamai platinamų autorinių darbų. Tačiau jeigu kaimynas obuolius kibire siūlo ant staliuko, kur šalia guli lapelis su užrašu „10 Lt už kibirą“ ir dėžutė su monetomis, tai pasiėmę visą kibirą į namus jau tikrai neturėtume teisintis, jog obuolius tik apžiūrėjome ir grąžinome…

Kitas svarbus skirtumas – tai autorinių darbų naudojimo intensyvumas. Jeigu profesionalus dizaineris „Adobe“ produktus ir jų leidimų skirtumus dažnai galėtų išvardinti mintinai, tai daugelis vidutinių vartotojų nerastų skirtumų tarp „Reader“ ir „Illustrator“. Grįžtant prie kibiro obuolių pavyzdžio – žalos požiūriu tai neturi reikšmės, nors visi suprantame, kad intensyviai naudojant piratinį produktą gauname žymiai didesnę neteisėtą naudą (šįkart nesiplėsiu apie tokia veikla sukuriamą nesąžiningą konkurenciją).

C. Lietuvių kalbos, istorijos ir kitų nacionalinių žymių naudojimo puoselėjimas

Ar dėl patirties trūkumo, ar tiesiog informacijos stokos daugelis nuomonių itin ribotai vertina galimybes kurti unikalius tik Lietuvai skirtus programinės įrangos produktus.

Pateiksiu tik keletą pavyzdžių, kuriuos teko matyti kitose šalyse ir kurie galėtų būti tiesiogiai susiję ir su lietuvių kalba:

• žodynai (dvikalbiai, sinonimų, aforizmų, citatų ir t.t.);
• gramatikos, leksikos, stiliaus ir t.t. tikrinimo programos;
• priemonės neįgaliesiems (skaitymo, rašymo);
• dokumentų šablonai (oficialūs valstybiniai, verslo, asmeniniai ir pan.) ir skaičiuoklės (mokesčių, sąskaitų, darbo laiko ir pan.);
• įgūdžių lavinimo priemonės (pavyzdžiui, spausdinimo kompiuterio klaviatūra treniruokliai);
• geneologijos (šeimos medžių) tyrimų įrankiai;
• žinynai/enciklopedijos (meno, istorijos, turizmo ir pan.);
• …

Sąrašas tikrai nėra baigtinis, dalį iš paminėtų priemonių šiuo metu įvairiomis programomis bando finansuoti valstybė, tačiau akivaizdu, kad nei kūrybos sparta, nei kokybė nėra patenkinama.

Kalbant ne apie programinę įrangą sunku būtų nepaminėti knygų vertimų į lietuvių kalbą kokybės. Nors pastaruoju metu situacija buvo pagerėjusi, tačiau dažnai skaitant lietuvių kalba išleistą žinomo pasaulio rašytojo knygą negali nepykti, kai skaitai apie JAV gyventoją, važiuojantį į šalia esančią degalinę piltis dujų… Žinoma, negalima šio reiškinio absoliutinti, tačiau faktas, jog ne vienas ir ne du vertimai klaidžioja lietuviškame internete kartu mažindami mokėti 20 ar 30 litų knygyne.

Kitas pavyzdys – interneto svetainė apie Lietuvos piliakalnius www.piliakalniai.lt. Džiugu, jog valstybė remia tokius projektus, tačiau ar tokie projektai yra išimtinai tik valstybės rūpestis? Tarybiniais metais susiformavusią tradiciją šeimoje turėti bent vieną kitą Lietuvos gamtovaizdžių albumą tik iš dalies atnaujina „Neregėta Lietuva“. Kur elektroninės priemonės, filmai, interviu, istoriniai žaidimai vaikams?

Vietoj pabaigos

Džiaugčiausi, jeigu mūsų su Džiugu diskusija priverstų pamąstyti ne tik apie savęs pateisinimą, bet ir apie reikalingus pokyčius. Esu tikras, kad dar ne kartą teks prie šios temos grįžti ir grįžti.

„Žinių radijo“ diskusijoje, į kurią pakvietė „Microsoft“, teko sudalyvauti kartu su Deividu Bargaila („Itex“), padiskutuoti tiek su „Rakto“ laidos vedėju Audriu Antanaičiu, tiek su laidos klausytojais gyvame eteryje. Negirdėjusius kviečiu atsisiųsti (~16 Mb) ir įvertinti argumentus.

Atsiribodamas nuo kvailokų vartotojų pasakojimų apie neoriginalios įrangos (per ją – virusų, nuotoliniu būdu užvaldomų kompiuterių ir pan.) realiai daromą žalą, atkreipčiau dėmesį į kitą labai paprastą ir visiems (!) Lietuvos vartotojams svarbią problemą – kokią lietuvių autorių sukurtą ir palaikomą programinę įrangą naudojate? Aš, deja, nenaudoju jokios… Ar tai yra dėl to, jog ji: a) per brangi; b) nekokybiška; c) yra nemokamų alternatyvų; d) …?

Pradėčiau iš kitos pusės – ar galėtumėt išvardinti žinomesnius lietuvių programuotojų kuriamus programinės įrangos produktus? Bandau iš atminties:

• Tildė IT („Tildės biuras“ ir kt.);
• Fotonija („Alkonas“ ir kt.);
• 1000s (ir kiti „Ivolgamus“ kurti žaidimai);
• dar keletas dabar jau užmirštų žaidimų (ne adaptuotų, o originaliai sukurtų Lietuvoje);
• vietinės buhalterinės apskaitos programos (su išlyga, jog daugelis iš jų yra tailor-made (konkrečiam klientui pritaikomi) produktai, o ne baigtiniai produktai „dėžutėse“);
• …

Ar tai pakankama? Akivaizdu, jog ne ir priežastis labai aiški – programuotojai neturi jokių laisvos rinkos dėsniais paaiškinamų motyvacijos svertų. Daugelis Lietuvoje sukurtų programų yra daugiau ar mažiau susijusios su akademine veikla, valstybinių lėšų panaudojimu lietuvinant ar nuo nulio programuojant atitinkamą produktą.

Galėčiau lažintis, jog padėtis analogiškai kartojasi ir lietuviškos garso bei vaizdo produkcijos srityse.

Apytiksliai paskaičiuokime/paspėliokime:

1. interneto vartotojų Lietuvoje ~1 mln.;
2. aktyviai naudojamų kompiuterių Lietuvoje ~0,7 mln.;
3. vidutiniškai viename naudojamame kompiuteryje nelegalaus turinio apimtys:
   • programinė įranga – 3 programos (pagal naujausius skelbtus 2008 metų BSA duomenis, Lietuvoje nelegalios programinės įrangos dalis siekia 54 proc.);
   • garso įrašai – 150 dainų;
   • vaizdo įrašai – 5 filmai;
   • kitas turinys – nuotraukos, tekstai, …
4. tarkim, vidutinė vienos programos kaina ~350 Lt (100 EUR);
5. tarkim, vidutinė vienos dainos kaina ~2 Lt (lietuviškas CD / 10 dainų);
6. tarkim, vidutinė vieno filmo DVD kaina ~15 Lt;
7. padauginę ir sudėję gauname viename vidutiniškame lietuviškame kompiuteryje nelegaliai naudojamo turinio mažmeninę vertę – 1 425 Lt;
8. tarkim, lietuviškas turinys sudaro ~1/3 viso turinio, tai atitinkamai negautos lietuviškos pramonės pajamos – apie 350 mln. Lt.

Palyginimui galima priminti „Tilde IT“ pirmojo 2009 metų pusmečio pajamas – 1,48 mln. litų. Tarkim, jeigu metai buvo sėkmingi, įmonė per metus uždirbo 3 mln. Lt.

Šis skirtumas tarp vieno iš geriausių lietuviškų programinės įrangos pavyzdžių gamintojos metinių pajamų ir potencialiai vartotojų kaupiamo turinio įvertinimo pernelyg bado akis. Dar blogiau – ankstesnio sąrašo skurdumas tik parodo, jog sukamės uždarame rate. Vieni nenori mokėti, kiti nenori dykai dirbti. Ir tada tiek vieni, tiek kiti pradeda ieškoti argumentų, kodėl jų pozicija geresnė…

Mano vertinimu, sprendimas paprastas ir jis mūsų – eilinių vartotojų – rankose bei piniginėse.

P.S. atskirai paminėtinas vienas iš dokumentų, kurį „Microsoft“ paskelbė kartu su kita informacija žiniasklaidai – Summary of Enforcement and Education Initiatives Around the World (Dec. 2, 2009). Itin įdomi ištrauka apie Lietuvą: „<…> In Lithuania, Microsoft worked with local authorities to announce the first civil search in a hard-disk loading case and the first civil claim against the owner of a peer-to-peer network. <…>“. Ar šituo bendrovė pripažįsta, jog aktyviai prisidėjo prie kauniečio studento nuteisimo ir/ar LANVA 106-ių bylos?