http://youtu.be/u5eN_-IN0u0

JAV visuomenės ir “žmogaus teisių” degradacija. Su kuo juos ir sveikiname.

„HUBe dirba daug žmonių iš įvairių sričių – kelių jų paslaugomis pasinaudojau leisdama savo dvi knygas. Vienas kolega kūrė iliustracijas, kitas – interneto svetainę, trečias prisidėjo populiarindamas internete. Bendravimas su kitais žmonėmis – jaunais verslininkais arba laisvai samdomais specialistais, kurių tikrai nemažai HUBe ir kurių aktualijos, rūpesčiai ir tikslai yra panašūs į mano, tikrai įkvepia, palaiko, skatina ir, žinoma, duoda praktinės naudos“ – savo įspūdžiais apie HUB Vilnius dalinosi Jolita.

Jolita – profesionali rinkodaros specialistė, nusprendusi samdomą darbą didelėje telekomunikacijų įmonėje iškeisti į individualią veiklą, kuri ne tik neštų pajamas, bet ir būtų kiekvieną dieną teiktų džiaugsmo. Todėl dabar ji užsiima knygų leidyba ir fotografija, dirba su keliais projektais. Per 2010-2011 metus ji išleido dvi įdomias knygas – „Senelių meilė: kaip tapti geriausiais draugais su savo anūkais“ ir „Tėvai, vaikai ir pinigai: kaip mokyti savo vaikus apie pinigus“. Šios knygos susilaukė nemažai atgarsio visuomenėje, nes vaikų ugdymas šiais laikais – „karšta“ tema, o knygų šiomis konkrečiomis ir aktualiomis temomis rinkoje nebuvo. Knygos leidyba – ilgalaikis ir rizikingas projektas, kuriame reikia išmanyti Lietuvos knygų rinką, reklamos būdus, pažinti tikslinę auditoriją, jausti, kas įdomu šiuolaikiniams tėvams, kurie dauguma laisvai skaito angliškai ir gali nesunkiai susirasti informacijos internete. Jolita inicijuoja ir koordinuoja visus dalykus nuo derybų su knygos autoriumi, vertimo, knygos apipavidalinimo iki patekimo į prekybos vietas ir bibliotekas. Tai visiškai kitokia veikla, nei kad yra manoma apie HUB Vilnius dirbančius laisvadarbius – nesusijusi nei su mobiliųjų aplikacijų kūrimu, nei su tarptautiniais internetiniais verslais.

Kita Jolitos veikla – fotografija. Ji kuria fotografijas, kurias su ARTindividual ženklu pardavinėja Etsy.com portale. Atspausdinta didelė fotografija siunčiama į JAV ir kitas šalis, kur ją įrėminus galima kabinti ant sienos, kaip namų interjero detalę. Be nuotraukų prekybos ji taip pat dirba su fotosesijomis ir verslo fotografijomis.

Šiuo metu Jolita dirba prie ekologiško maisto receptų knygos užsienio rinkai, fotografuoja knygai iliustracijas. Maisto fotografavimas – nemažas iššūkis: nuotraukos ne tik turi būti techniškai kokybiškos – patiekalas jose turi atrodyti „skaniai“.

HUB Vilnius Jolita rado ne tik patalpas ir darbingą atmosferą, bet ir nemažai partnerių bei bendraminčių, su kuriais visada galima pasitarti įvairiomis aktualiomis temomis: techninius tinklaraščių rašymo dalykus, SEO, tekstų rašymą, naujus reklamos būdus, interneto svetainių kūrimą ir t.t. HUBo ypatybė – nors čia susirenka ir dirba skirtingų sričių specialistai ir verslinikai, visi yra labai atviri kitiems žmonėms, kitoms nuomonėms, naujai informacijai, o taip pat ir noriai ja dalinasi patys. Todėl HUBo virtuvėje nuolat vyksta pokalbiai įvairiomis temomis ir gimsta daugybė naujų idėjų. Akivaizdu, kad sėkmingo verslo receptas yra HUB+virtuvė+arbata+pokalbiai su bendraminčiais laisvadarbiais (freelanceriais), kurį gali patvirtinti ne vienas buvęs ir esamas HUB Vilnius narys.

Beje, Jolitą čia visi pažįsta iš nuolatos šalia kompiuterio stovinčio bokalo vandens.

Šį matematinį darbelį padarė 14-metė Gabija.

Mama Dalia rašo:

“pristatau matematinį darbelį. Jį padarė Gabija. Tai buvo sesės velykinė dovanėlė Leonardui. Na, o per velykas buvo ir atostogų ir laisvų dienų, tai praktiškai darbelį išbandėme visi.

Darbelis vadinasi ,,Aš mažas viščiukas, padėk man skaičiuoti”.

Originally posted 2010-04-14 02:30:19. Republished by Blog Post Promoter

Kiekvieno mėnesio antrąjį šeštadienį mes skaitome ir darbuojamės kino teatre “Pasaka”. Pastarojo susitikimo (sausio 8-tą dieną) metu skaitėme apie pelytes, darėme  du darbelius ir žiūrėjome filmuką apie Peliuką Perį. Vienas iš darbelių- Pelytė “Širdelė”.

JUMS REIKĖS:

• spalvoto kartono,
• žirklių,
• klijų,
• lipnios juostelės,
• lipnaus spalvoto popieriaus,
• šenilo vielutės,
• storų siūlų,
• flomasterių/pieštukų/kreidelių arba judančių akyčių.

DARBO EIGA:

• Iš kartono iškerpame širdelę.
• Iš spalvoto popieriaus iškerpame ausytes, o iš lipnaus spalvoto popieriaus (juodo, rudo,…) mažus apskritimus- nosytes.
• Šenilo vielutę sukarpome.
• Ausytes pieštukiniais klijais klijuojame ant kartoninės širdelės. 
• Lipnia juostele priklijuojame šenilo vielutę- ūsus ir ant lipnios juostelės klijuojame lipnaus spalvoto popieriaus mažą apskritimą- nosytę.
• Lipnia juostele priklijuojame siūlą- uodegą.
• Akytes galima nupiešti arba priklijuoti judančias akytes.

O šią pelytę pagamino ir man padovanojo dirbtuvėlių dalyvė Morta:

Originally posted 2011-01-15 22:04:32. Republished by Blog Post Promoter

Ir, žinoma, džiaugiuosi galų gale prisėdusi pradėti tvarkyti projektų. Paguoda viena: ne tik aš šią vasarą buvau užsisukusi darbuose. Luknei devyni mėnesiai buvo birželio 25, o aprašymas įkrito į mano dėžutę link liepos vidurio. Dešimto ir vienuolikto mėnesio aprašymus gavau drauge rugpjūčio 27 dieną. Ir štai – praėjus daugiau, nei mėnesiui – sudedu juos ir į tinklaraštį. Guodžiuosi mintimi, kad geriau vėliau, nei… Ir, manau, ir jums bus smagugreitaeige perskaityti apie Luknės raidą šią vasarą Aš pati dar kartą viską perskaičiau su didžiuliu malonumu, nes negaliu nepagirti ir Luknės mamos gebėjimo rašyti, ir, žinoma, Luknytės, kurią taip smagu aprašyti

Ir dar noriu pridurti, kad Luknė – nepaprastai linksma mergina! Ateidama pas sesę į Vaikystės Sodą jau nuo stovyklėlės laikų dalyvauja, draugauja su vaikais, jiems šypsosi ir išbando, ar gerai sukabinti vaikų darbeliai Vaikystės Sodo auklytės jau ne kartą sakė, kad laukia nesulaukia, kada Luknei bus vieneri, ir ji prisijungs prie sesės ir visos Vaikystės Sodo komandos

Luknė auga labai pastebimai. Devinto mėnesio pabaigoje ji šliaužiojo, o ropojo tik išskirtiniais atvejais ir trumpais atstumais. Šiandien ji jau nebešliaužioja – tik ropoja. Dideliu greičiu ir bet kokiais atstumais. Priropojusi stojasi net nesusimąstydama. Nesvarbu, prie ko – kojų, laiptų, sofos, stalo, radiatoriaus – stojasi be jokių problemų. Atsistojusi siekia daiktų, pavyzdžiui, sudėtų ant stalo. Taigi visus puodelius, lėkšteles ir panašius dūžtančius arba pilnus daiktus reikia per nepasiekiamą atstumą Tėtis jau yra pora kartų susinervinęs, kad jo gardi kavutė atsidūrė ant grindų jam nespėjus ja pasimėgauti

Šio mėnesio rimta naujovė – vaikas lipa laiptais. Leidžiam lipt pačiai, bet priežiūra būtina, nes atgal nulipti dar neišmoko, tai tiesiog užpakaliuką leidžia žemyn ir jei negaudytum, tai būtų garantuotas „bum-bada-bum“… Bet laiptai labai masinantis dalykas

Dar didesnė šių dienų naujovė – vaikščiojimas Tiksliau, bandymas vaikščioti. Už vienos rankos vedama Luknė žygiuoja labai sėkmingai ir labai noriai. Bet Joninių proga, Luknė jau ėmė žingsniuoti pati. Ne daug, bet pati: 3-4 žingsnius Mindaugo karūnavimo dienos proga mūsų mergina jau ėmė ir pora metrų įveikti! Ir tada jau reikia gaudyt. Bet eina, nepaneigiamai Tai visiškai tėčio treniruočių nuopelnas. Kol mama dirba, tėtis mergaites treniruoja. Rezultatai akivaizdūs

Vaikas jau suvokia, kad kai kurie objektai atsidaro ir užsidaro, pavyzdžiui, durys. Jas padarinėt yra labai mėgstamas Luknės užsiėmimas. Šiandien ji prišliaužė, pajudino vartelius prie laiptų ir suprato, kad jie atsidarys. Tada ramiai atsidarė ir prišliaužė prie laiptų krašto. Paskui nebeįvyko nieko, nes vaikiuką teko supakuot nuo laiptų

Mamos širdis labai džiaugiasi, kad Luknė intensyviai mojuoja išlydėdama. Iš pradžių labai nedrąsiai, bet dabar mojavimas jau labai akivaizdus. Dar labai šaunu matyti, kaip mūsų mažoji atsiliepia į kvietimą paploti katučių, kaip mėgsta patapšnoti į ištiestą delną ir daug daug kitų dalykų

Beje, šios dienos viršūnė yra važinėjimas su dviračiu sėdint kėdutėje. Abi merginos absoliučioje ekstazėje. Tai tik dar vienas įrodymas, kad mamos darbas ir tėčio tėvystės atostogos yra visiems tik į sveikatą

DEŠIMTASIS IR VIENUOLIKTASIS LUKNĖS MĖNESIAI

Šiandien Luknei jau vienuolika mėnesių. Prašokom tuos keletą mėnesiukų niekam nepasipasakoję… Iškart atsiprašau dėl to visų Luknės gerbėjų. Kai mamos dirba, raštai kenčia:)

Absoliučiai pagrindinis kelių paskutinių mėnesių pasiekimas – vaikščiojimas. Viskas – mūsų mergina jau tvirtai vaikšto. Ji nebešliaužioja, neberopoja, bet vaikšto. Pagrindine susisiekimo priemone vaikščiojimas tapo prieš keletą savaičių. Įgūdžiai ypač pagerėjo per savaitės kelionę į Estiją… Tiesa, keletą žingsnių žengti Luknytė galėjo jau devynių mėnesių. Pirmąjį filmuką iš serijos “Vaikas jau vaikšto!”, kai Luknei buvo devyni mėnesiai. Tuomet ji perėjo per visą kambarį. Bet tą pačią dieną Luknę, kaip ir dažną Lietuvoje šią vasarą, užpuolė žarnyno bakterija ir keletas dienų ligos vaikščiojimą šiek tiek pristabdė. Bet koks gi skirtumas – dabar mergina jau išdidžiai žingsniuoja:) Po šio vakaro linksmybių su Upe ir Morta jau labai nesuklystume sakydami, kad ji pradeda lakstyti:) Ar bent jau labai nori tai daryti:)

Antras didžiausias pasikeitimas – mergaitė iš rimtos brunetės tapo beveik rimta blondine:) Va tik su motorika tai neturi nieko bendro:))

Šiaip Luknytė – gana aktyvus vaikas. Šiuo metu jai įdomu praktiškai viskas: čiuožti nuo čiuožyklos (dar reikia prilaikyti), suptis, aukštai suptis, ilgai suptis, dar suptis:), stovėti ant kopetėlių, lipti laiptais, užlipti ant supamo briedžio, ant dviratuko, važinėti stumiama mašinėle, krapštinėti mašinoje esančius įdomius dalykėlius: mygtukus, vairą, bėgių svirtį ir pan., stumti vežimėlį, krapštinėti sesės virtuvėlę (dabar ją jau galima vadinti ir Luknės virtuvėle:)) ir taip toliau ir panašiai. Luknė jau sugeba pati apsisukti ir kojomis žemyn nulipti nuo lovos ar sofos. Jai jau pavyksta nusileisti keliais laipteliais žemyn (šliaužiant kojomis žemyn). Palipusi kelis laiptelius aukštyn ji mėgsta atsisėsti ant pakopos ir išdidžiai atkreipti visų dėmesį į savo pasiekimą:) Virtuoziškumas lipant ant briedžio yra ypatingai išryškėjęs:) Užlipti abiem kojomis ant jo, lyg kokiai kaskadininkei, yra vienas juokas Iš tokios pozicijos nulipti yra šiek tiek sudėtingiau – ir čia jau Luknytė prašo tėčio arba mamos pagalbos:)

Vaikiuko socialinė raida irgi labai akivaizdi – šiandien jau tikrai nustebau, kai ji paėmė nuo sofos lėlę ir labai sąmoningai bandė pasodinti į vežimėlį Tiesa, lėlė pati kalta, kad iškrito ) Tiesiog buvo panešiota už vienos rankos:) Sesės jau ima žaisti bendrus žaidimus:) Pagrindinis iš jų – Upė bėga, Luknė vejasi. Tai bedarydamos abi virsta iš koto, tai bestebėdami tėveliai lydosi džiaugsmu ir pasididžiavimu mergaitėmis:) Paskutinių savaičių naujiena – prekybos centruose Luknė reikalauja ją įkelti į mašinytes, drambliukus, lėktuvėlius ir absoliučiai patenkinta suka vairą, krapšto mygtukus ir visaip kitaip pramogauja. Nuvedama ji tikrai nėra patenkinta ir pasitaikius pirmai progai apsisuka ir grįžta atgal

Apskritai ji suprato, kad buvimas ant rankų, nors dažnai labai norimas ir pageidaujamas, yra vis dėl to labai ribojanti veikla, tai labai dažnai (pavyzdžiui, vidury gatvės:)) ji veržiasi nuo rankų žemyn (įvairių absoliučiai virtuoziškų judesių pagalba ) ir nori eiti pati. Ir, žinoma žinoma, ten, kur nori ji pati

Priėjusi prie ant žemės stovinčio magnetofono Luknė irgi puikiai žino, kaip atidaryti kompaktinio disko dėklą, išimti diską ir dėklą vėl uždaryti:) Jau antrą vaiką auginame nieko ypatingai netraukdami iš prieinamų vietų. Ir kol kas viskas sekasi gana sėkmingai – gėlytės su šiek tiek, bet visai neypatingai patampytais lapeliais ir pabarstytomis aplinkui žemėmis, spintelių turinys kartas nuo karto patikrinamas, bet ne per dažniausiai, stalčiai irgi padarinėjimi, bet lindimas visur ir visada dar tikrai neveda iš proto:) Kol kas sėkmingai laikomės “politikos”: kuo daugiau galima, kuo mažiau draudimų, tuo mažiau nepageidaujamo ir nekontroliuojamo lindimo ir daiktų mėtymo. O gal tiesiog mūsų jautrumas šiuo klausimu yra visiškai “atšipęs” Pabuvoję Estijoje pas draugus suvokėme, kad mūsų tolerancijos ribos yra oi plačios…:)))

Luknė jau tikrai ne viską kiša į burną. Smėlio jau prisiragavus ir kartais vis dar nori juo pasmalyžiauti, bet tikrai retai. Kažkaip gana sėkmingai ji daugelį dalykų jau pradeda tyrinėti nebelaižydama.. Nors, žinoma, “tai nevalgoma” vis dar dažnas mūsų žodyno svečias Tiesa, dėl vieno daikčiuko sąmoningo kišimo į burną labai džiaugiamės. Ogi dėl dantų šepetėlio!:) Luknei garbės reikalas valytis dantis kartu su visais. Ir ji šepetėlį graužti gali ilgai ilgai…:))) Labai džiugu, ypač prisiminus bandymus jį įkišti į metukų Upės burnytę..:))

Dar vienas susidūrimas su higienos klausimu – klozeto tyrinėjimas. Tiksliau suvokimas, kad tai yra daiktas, į kurį galima mesti daug ką, jei ne bet ką Ar jums nebūtų smagu bandyti iškrapštyt įmestą duonos riekutę? ) Tikrai nesmagu? )

Šia proga galėčiau šį bei tą pasakyti ir apie maistą. Vilties, kad vaikas kada nors ką nors pradės normaliai valgyti jau nebeturime Ji tikrų tikriausiai per dieną suvalgo dvi kruopas ir tris kartus palaižo šaukštelį su kokiu jogurtu:) Dar kokį sausainį prie progos apgraužia Kaip atkreipė dėmesį Margiris, anksčiau valgydavo daugiau, bet kai išmoko per sekundę išlipti iš maitinimo kėdutės, motyvacija atverti burną apskritai išgaravo Matyt, vaikas per naktį tiek priužkandžiauja, kad valgyti dieną nėra nė mažiausios būtinybės

Kalbant smulkiosios motorikos klausimu mūsų pastebėjimai yra kažkaip labai riboti Nors suimti ji jau gali ir gana smulkius daiktelius, vis tik į burną smulkius dribsnius ji dar kiša delnu, o ne dviem pirštais. Ji dar nerodo pirštu į kokius nors daiktus (nors šiaip jau gana akivaizdžiai moka atkreipti mūsų dėmesį į vienus ar kitus daiktus) ir dar retokai jai pavyksta atversti knygos puslapius po vieną. Turimą stumdomą šuniuką Luknė vis dar nešioja už pagaliuko, o ne stumdo. Taigi šiuo klausimu tėveliams dar reikėtų padirbėti

Paklausiau tėčio, ką dar pasakyti apie mūsų mergužėlę, nes pagrindinis jos raidos stebėtojas šiuo metu yra jis. O tėtis nuo sofos pasiūlė parašyti, kad vaikas jau užaugo, ir atsisveikinti su brangiais skaitytojais:))) Toks tas mūsų jausmas – vaikas jau išmoko beveik viską:) Dabar jau tik intensyvių treniruočių klausimas:)

P.S. Beje, šiandien viena mūsų draugė Luknę jau pasveikino su gimtadieniu (visu mėnesiu anksčiau) Iš to darome išvadą, kad vaikas jau tikrai atrodo rimtai:)) Ir pasiruošimas keliauti į Vaikystės sodą vyksta kuo sėkmingiausiai Asmenybė ima skleistis visomis žavingiausiomis spalvomis

DEVINTAS GERTRŪDOS MĖNUO

DEVINTAS VINCENTO MĖNUO

VYSTYMOSI KALENDORIUS

DEŠIMTAS GERTRŪDOS MĖNUO

DEŠIMTAS VINCENTO MĖNUO

VYSTYMOSI KALENDORIUS

VIENUOLIKTAS GERTRŪDOS MĖNUO

VIENUOLIKTAS VINCENTO MĖNUO

VYSTYMOSI KALENDORIUS

Originally posted 2010-09-28 11:58:26. Republished by Blog Post Promoter

Bliaunančios ir mykiančios revoliucijos pergalė Gyvulių ūkyje

Yra tokia pasaulio Bamba,
Kuri vadinas – Lietuva,
Čia KėGėBistų ainiai saugo,
Ką iškovojo jiems minia

Akla banga per miestus ėjus,
Dainavus pamirštas dainas
Ir kažkodėl šventai tikejus,
Kad šitas kerdžius jos nemelž…

Naivi Tauta ir naivūs žmonės
Išmokyti save apgaut -
Vergauti kiekvienam tironui,
Tiek svetimam, tiek ir savam.

Galvodami, kad metam jungą,
Kuriuo sukaustyta dvasia
Iš tikro pakeitėm tik tvartą,
Kur šeimininkas mums numes

Į lovį – ėsti,
                   Į aslą – kraiko,
Ant balkio – virvę
                           ir laisvę rinktis.

Tai va, bekalbant su juo konceptualiomis temomis ir jų matricų projektavimu į Lietuvos žemelę padiskutavom ir apie internetinius tinklapius, skirtus nešti šviesą į lietuviško interneto tamsybes.

Jis pats įkūrė ir veda tinlapį http://visuomenessaugumas.eu. Kažkada aš tenai užsiregistravau ir pasisiūliau paadministrauti, bet po to užmečiau tą atsakingą veiklą. Užmečiau, nes suabejojau, ir tiesą sakant tebeabejoju tinklapio veikiančiu tokiu domenu ateitimi. Nes jo paskirtis – skleisti žymiai didesnę idėją, negu gali sutalpinti bile kokio krūtumo adresas su evro galūne .eu – gaunasi disonansas, neatitikimas tarp formos ir turinio, žodžiu stuporas.

Kaip bebūtų, bet visgi sutikau su Dmitrijaus pasiūlymu prisidėti prie konceptualios informacijos platinimo per šį tinklapį, kadangi nori nenori, reikia kreipti savo energija viena kryptimi, kad būtų bent kažkoks rezultatas.

Tačiau dabar aš norėjau užfiksuoti visiškai kitą momentą – bekalbant, kaip rusiški simboliai projektuojasi Lietuvoje ir kaip mes priimame ar atmetame rusiškus terminus, staiga aš supratau, kad mane be galo erzinantis Lietuvos istorijos darkytojų ir žydmasoniškų pokazuchinių rusofobų naudojamas paniekinantis terminas "Sovietų Sąjunga", vietoj normalaus ir oficialiai egzistavusio "Tarybų Sajunga" ir tikrųjų demonstruoja ne antirusiško mentaliteto pergalę, o lygiai atvirkščiai.

Mes sodinam gyvenimą! (Laukus saugančių miško juostų planas)
DU PASAULIAI – DU PLANAI
Jie sėja mirtį! (Karinių bazių planas)

Įsivaizduokite paradoksą – pseudopatriotai, persiprašant "kovotojai"-trydaliotojai už lietuvybę, PATYS, niekieno NEVERČIAMI vietoj lietuviško, tautinio termino, savo patriotrydistinėse kalbose vartoja jų taip nekenčiamo "OKUPANTO" kalbą!

Tarybų Lietuvos kalbininkai gūdžiais "okupacijos" laikais jautėsi nuveikę disidentinį žygdarbį, kai jiems pavyko iš bendrinės kalbos išgyvendinti atvirą ir grubų rusicizmą "sovietinis, sovietai, Sovietų Sąjunga" ir priversti žmones svarbiausius terminus vartoti lietuviškai – "tarybų, tarybinis, Tarybų Lietuvos Socialistinė Respublika"… O šiandien TIE PATYS kalbajobai ir kalbajoberės viešai šika ant savo ir savo tėvų kalbos, darkydami ją tuo, prieš ką taip neseniai patys kovojo…

Terminas "Sovietų Sąjunga" visomis savo prasmėmis ir forma yra identiškas terminui "Doičlandas", "Grytbriteinas" arba "Junaited Šteitai" – bet gi mūsų debilams trispavis šūdas taip piso per mankurtiškas sisteminių padlaižių smegenis, kad patys nepajuto, kaip bandydami apsjauti tai, kas yra jiems nepasiekiama apsispjovė patys save.

Tas apgailėtinas faktas, kad mūsuose vietoj lietuviško dabar vartojamas tiesioginis rusiškas terminas ir maža to – netgi oficialiuose valstybės dokumentuose vietoj abriaviatūros "TSRS" yra rašoma transkripuota ORIGINALI "SSSR" <=> "СССР" – tai mentalinė Tarybų Sąjungos informacinės matricos pergalė prieš mūsų neįgalius neįgalios pseudosuverenių vergų valstybėlės vairą užgrobusius dvasios ubagus ir jų ištikimus subinlaižius.

Tokiems sutriams galiu pasiūlyti tik vieną – dar kartą pasiklausyti valstybės, kuriai kiekvienas iš jų yra davęs kokią nors ištikimybės priesaiką – ar tai spaliuko, ar tai pionieriaus, ar tai kadrinio KGBisto. Čiulpkit storą raudoną TARYBINĮ BYBį, nes tik jo jūs ir tesate verti:

http://youtu.be/emxM3RUbsAI

SEOtau.lt sukūriau vedinąs noro turėti vieną projektą, į kurį vestų visi tinklaraščiai, portalai, kuriuose rašau. Kažkas panašaus, kaip visi mano projektai veda į bendrą wps.lt projektų sąrašą. SEOtau.lt turėtų pakeisti mano asmeninį blogą, kaip prezentacinį straipsnių rašytojo puslapį, nes ne visada iš asmeninių rašliavų galima susidaryti bendrą vaizdą apie autorių.

Kodėl turiu net tris skirtingus portfolio projektus? Atsakymas labiau paprastas. Visiškai skirtingos, tačiau tarpusavyje susijusios veiklos, todėl viename projekte talpinti informaciją apie skirtingas paslaugas būtų gana nepatogu SEO atžvilgiu. Sunku iškelti daug skirtingų raktažodžių vienam projektui. Taip pat skirtingus klientus domina skirtingos paslaugos ir jiems nebūtina žinoti apie visą mano vykdomą veiklą.

Angelo (jo darbelis viršuje, viduryje) ir kiti darželio vaikai iš popieriaus lankstė žuvytes (kas kiek norėjo).
O vandenį tai taip piešė: visi drauge spalvino didžiulį balto popieriaus lapą (kas daugiau, kas mažiau prisidėjo). Paskui tas milžiniškas lapas buvo auklėtojų sukarpytas į tiek dalių, kiek vaikučių.
O tada beliko priklijuoti žuvytes.

Tiesą sakant, buvo sunku nuspręsti, kuriuos šviestuvus išrinkti parodyti, nes  pasirinkimas  nemažas, man jie visi gražūs Variantų tikrai daug – su linksmomis aplikacijomis, ir su klostėmis viduje ir su kabančiomis labai, labai mielomis detalėmis, ir net su raidėmis. Prancūziškai pasteliniai ir drąsiai ryškūs.  Man labai patinka ! Tuo labiau, kad patys galite susikurti šviestuvą priklausomai nuo vaiko norų ar kambario sienų spalvos.

Štai koks Jokūbo šviestuvas!

Daugiau Lumidea puslapy.

Lumidea facebook puslapis.

Šį darbelį mudu su Angelo darėme… hmm… pernai metų lapkričio mėn. pabaigoje

Kadangi dar kalendorinė žiema nepasibaigė, tai vis gi jį publikuoju. Manau, kad tikrai bus viskas aišku kas ir kaip, vien tik iš nuotraukų, be aprašymo.

Nenorėdama į vieną mišinį sukrauti gausybės nuotraukų, visus iš Florencijos per Tommy Ton objektyvą atkeliavusius pavyzdžius sugrupavau į idėjų/patarimų/tendencijų sekcijas. Tikiu, kad toks išskirstymas bei nuotraukų pateikimas ne tik padės pasisemti įkvėpimo, bet ir paskatins viena kita detale atšviežinti ir savąjį garderobą. Taigi šalin pilkas spalvas bei pabodusius beformius siluetus – įsileiskite ateinantį pavasarį į savo spintą ir būkite atviresni bei tolerantiškesni madai!

SPALVOS

Vienas didžiausių skirtumų tarp Lietuvos bei didžiųjų Europos sostinių vyrų – jų požiūris į spalvas. Kiek keista, jog mūsų šalyje vis dar vyrauja stereotipas, kad šilti raudoni bei rožiniai atspalviai tinka tik moterims, o vyrams maloniau dėvėti pilkus, juodus, mėlynus, smėlio spalvos apdarus. Tačiau net jei ir išties dievinate klasikinį koloritą, vienas kitas ryškus akcentas visą derinį kaip mat pagyvins bei trauks žvilgsnius. Gal nuo geltonų kelnių, kokias matote nuotraukoje, pradėti nesiūlyčiau, tačiau ryškus laisvalaikio švarkas ar bent tinkamo modelio megztinis visuomet pravers. Lengviausiai derinamos spalvos: prigesinta raudona, ryški žalia, purpurinė.

AUDINIAI

Dar vienas akcentas, kurį privalu paminėti, yra vyrų drąsa derinti iš pirmo žvilgsnio tarpusavyj nesuderinamus audinius: plonytį šilką ir storą vilną, džersį ir mezginius. Dar smagiau, jei kiekvienas audinys pasižymi skirtingu raštu. Tiesa, bendra spalvinė gama turėtų būti gimininga, antraip jūsų derinys atrodys lyg Kalėdų eglutė. Nuo ko reikėtų pradėti? Visų pirma rekomenduočiau įsigyti gero modelio ir kokybišką laisvalaikio švarką (geriausias variantas – šviesų pilką ar mėlyną), keletą raštuotų marškinių, vieną kitą įdomesnę kaklaskarę ar kaklaraištį. Nebijokite kurti netikėtų derinių bei žaisti su skirtingais atspalviais. Jei visų pirma norėtumėte pasidomėti sluoksniavimo pagrindais, rekomenduoju atkreipti dėmesį į gerb. žurnalisto Algimanto Čekuolio tradicinę aprangą: dryžuotus marškinius, jam puikiai tinkantį švarką, kaklaskarę. Įmaišykite šiek tiek spalvų ir voila!

MAŽOS DETALĖS

Mažiau yra daugiau, tad peržvelgiant nuotraukas nesunku įsitikinti, jog didžiausią įspūdį palieka ne didžiuliai vadinamieji „stiliaus pareiškimai“, o mažos ryškios smulkmenos, traukiančios ne tik akį, bet ir stiliaus fotografų blykstes. Juk reikia tiek nedaug: ryškesnių kojinių (tinka tik tuomet, jei esate praėję bent minimalų stiliaus pradžiamokslį ir domitės Žilvino Grigaičio stiliumi – antraip rizikuojate apsijuokti), batelių, fantazijos, galų gale įdomesnės šilkinės skarelės, kuri po tamsiu paltu ar net klasikine striuke atrodo be galo įdomiai. Jei neapsisprendžiate, nuo ko derėtų pradėti, rekomenduoju įsigyti bent švarką atgaivinančią fantaziją ar tiesiog žaismingai įsisegti gėlę į atlapą.

SKRYBĖLĖ

Na, jei esate matę filmą „Kasablanka“ su aktoriumi Humphrey Bogart, skrybėlių svarbą vyro garderobe tikrai suvokiate. Vis tik kartais sunku įsivaizduoti, kaip įdomią (kartais net ryškią ar plačiabrylę) skrybėlę reikėtų derinti, tad šiek tiek pagelbėsiu. Ji tinka tik prie pakankamai klasikinių apdarų, kaip kad švarkas, marškiniai, retro stiliaus paltas. Prieš keletą metų pop atlikėjų pamėgta idėja skrybėles derinti prie plėšytų marškinėlių lai geriau lieka archyvuose, o tikram įkvėpimui siūlau peržiūrėti keletą paskutiniųjų „Lanvin“ mados namų kolekcijų.

ŠALIKAS

Nors Lietuvoje garsusis šalikėlis dažniausiai asocijuojasi su stilistu Mantu Petruškevičiumi ir yra pašiepiamas, aš asmeniškai esu labai dėkinga iškalbiajam stilistui už šios idėjos įdiegimą Lietuvos vyrų spintose. Be galo smagu matyti stilingus vaikinus, kurie savo švarkų bei džinsų derinius kuo puikiausiai papildo klasikiniu šaliku, kaip mat suteikiančiu savotiškos elegancijos. Vis tik norėtųsi, kad lietuviai pereitų į aukštesnį lygmenį ir neapsiribotų nuobodžiais raštais ar spalvomis – atraskite šilką, keistesnius spalvų derinius. Tada užteks vos vieno praktiško aksesuaro, o jūsų derinys įgaus reikiamą prieskonį.

Nuotraukos – Tommy Tom for style.com

Bučkis

Jau pirmąją savaitę pakilau iki 4 vt. pagal raktažodį „Pirmas kartas“, o pagal likusius absurdiškus raktažodžius puikavausi Top 5. Unikalių google paieškos užklausų Lietuvoje mėnesio statistika:

• [pirmas kartas] 9,900;
• [pirmas kartas su mama] 2,900;
• [pirmas kartas su broliu] 1,900;
• [pirmas kartas su suniu] 880.

To pasekoje lankomumas šiuo metu svyruoja 300-400 unikalių lankytojų (neskaitant papildomų reklamų facebook’e). Taip pat pavyko susitarti su rėmėjais, todėl įsteigtas prizas geriausiam pirmojo karto autoriui. Taip skatinama patiems lankytojams pildyti svetainės turinį unikaliomis istorijomis.

Kaip monetarizuojamas mano projektas? Siekiant išnaudoti iškrypusių lankytojų srautą svetainėje patalpinau google adsense reklamą (laikinai), pazintysxxx affiliate ir tiesiogiai parduodu reklamą užsakovams. Jau per pirmąjį mėnesį projektas atsipirko su kaupu.

Kai kuriems galbūt kilo klausimas: iš kur projekto pradžioje gavau pirmojo karto istorijas? Gal pats jas rašau? Galiu atsakyti, kad tikrai ne. Neturiu tiek laiko ir fantazijos, kad sukurčiau daugybę skirtingų istorijų apie tą patį. Dar nuo mobiliojo interneto laikų turiu nemažą pirmojo karto istorijų archyvą, kuris jau senai internete nebenaudojamas, todėl google tikriausiai traktuojamas kaip unikalus turinys. Siekiant užtikrinti, kad turinys google akimis tikrai būtų unikalus ir istorijos bent dalinai atitiktų išgalvotas SEO antraštes, šiek tiek pakeičiau jų pradžia ar kelis sakinius turinyje.

Mano akimis šis SEO eksperimentas pavyko ir rezultatai nudžiugino labai greitai. Žinau, kad tikriausiai daugeliui nelabai įdomu skaityti apie mano naujus projektus, bet vistiek laukiu kritikos ar šiaip komentarų…

Magija ne magija
Apie „Skylanders: Spyro’s Adventure“ pirmą syk išgirdau iš Patarėjo, kai „Gamescom’e“ aptarinėjom dienos įspūdžius. Pamenu buvau net nustojęs kramtyti savo „Double Whooper“, nes istorija apie figūrėles, portalus ir magija buvo labai vaizdinga. Vėliau ją galėjote paskaityti ir Dievo Režime.

Apie ką jie galvoja? Konkurso vertas klausimas.

Aš labai laukiau tos magijos ir pirmasis kontaktas su ja buvo įsimintinas. Kaip žinia, pagrindinis „Skylanders: Spyro’s Adventure“  perliukas yra „stebuklingas“ portalas ir personažų figūrėlės. Tik prasidėjus žaidimui, ar bet kada jo eigos metu, žaidėjas gali padėti norimo žaidimo herojaus miniatiūrą ant portalo ir… Trachtibidoch tibidoch — norimas herojus žaidime. Tai varo iš proto vaikus, tai susuka galvas paaugliams ir tai užkrečia suaugusius. Iš tiesų, man sunku įsivaizduoti kaip tai paveikia ir ar išvis paveikia „casual“ tėvelius su žaidimais ir technologijomis turinčius labai menką ryšį, bet aš asmeniškai žinoma laukiau didesnio stebuklo. Pats nė nežinau kokio, bet norėjosi kažko daugiau, kad ryšis tarp žaidimo ir realaus pasaulio būtų tankesnis ir glaudesnis. Žinoma, skeptiškumas nugaruoja kas kartą kai pamatai, kad tavo vaikas, dėl kurio žaidimas ir atsirado namuose, yra ekstazėje nuo sprendimo ir visos jį supančios magijos. Apie ką ta magija?

„Skylanders: Spyro’s Adventure“ iš esmės yra vaikiškas, spalvingas, nuotaikingas, siužetinis, ilgas, didelis, nuotykis su vaidmenų žaidimo elementais. Žvelgiant iš kritiko pozicijų, gal kiek per „plokščias“, gal vietomis kiek per paprastas, bet visumoje labai neblogas žaidimas vaikučiams. Žvelgiant iš pačių vaikų pažiūros taško — ko gero vienas geresnių vaikiškų žaidimų kuriuos sugebėjo pagimdyti ši konsolių karta. Ir tokiems šiltiems žodžiams yra galybė priežasčių. Visų pirma kamera. Iš pažiūros lyg ir standartinis platform stiliaus žaidimų sprendimas, bet realiai ji veikia labai intuityviai ir išmaniai. Derinyje su atviru lygiu dizainu sukuriamas „aiškumas“, tačiau tuo pat metu neaukojamas vaizdas ekrane. Aplink herojų visada pakankamai daug erdvės, o vaikai gan greitai susigaudo ir perpranta valdymą. Kaip bebūtų keista čia nėra jokių įkyrių pagalbos mechanizmų, rodyklių nurodančių kelią ar kitokių vedlių, juos taip pat pavaduoja gudrus lygių dizainas. Iš šalies stebint žaidžiančius vaikus, susidaro įspūdis, kad jie visada varo tiesiai ir tokiu būdu vieną po kito įveikia lygius, tačiau patys lygiai iš tiesų nėra tokie jau tiesmuki ar suvaržyti. Žaidimo erdvės gan atviros, nematomomis sienomis atitvertos tik vietovės reiškiančios neišvengiamą žūtį. Žaidimas nebaudžia be reikalo, ne siekia demoralizuoti, tačiau tuo pat metu skatina elgtis apgalvotai, tad skardžiai, nuo kurių gali nukristi į jau įveiktą lygio vietą, palikti atviri. Tradiciškai žanrui lygiuose paslėpti kalnai slaptų praėjimų, skrynelių ar artefaktų, tad iš tiesų žaidimas atrodo visiškai tinkamas tiek ketverių, tiek devynerių metų vaikui. Tiesiog priklausomai nuo amžiaus skirsis ir žaidėjo lūkesčiai ar sau keliami reikalavimai. Šiaip smagu stebėti vaiką kuris dar vakar lygį įveikė beatodairiškai ir atsitiktinai spaudaliodamas mygtukus, šiandien jau dairosi ir priekaištauja tau, kad „tėti, kur skubi!? Mes dar tos salos apačioje neapžiūrėjom!“.

Nežinau kodėl tikėjausi, kad „Triger Happy“ bus mylimiausias sūnaus žaisliukas. Ne tik, kad nežaidžia pats, bet ir man neleidžia, o juk jo auksinis chaingun'as imba dalykas!

Puikiam kameros darbui ir lygių dizainui į pagalbą ateina ir spalva ar forma. Žaidimo pasaulis labai dailus, o prasidedant kiekvienam naujam lygiui jis parodomas iš paukščio skrydžio. Atrodytų kūrėjai nori parodyti iššūkį kuris laukia žaidėjo, bet tai yra ir šis tas daugiau… Stebint lygius iš paukščio skrydžio, jie tikrai nuostabūs. Būk tai trolių naftos laukai, akmeninė ciklopų pilis ar medžių vainikuose suręsta lentpjūvė viskas atrodo įspūdingai ir sukelia „World of Warcraft“ efektą. Taip priverčiama dirbti vaizduotė. Įvadas į lygį užduoda tam tikrą toną, tad vėliau, žaidimo eigoje visiškai nekreipi dėmesio į paaukotą detalumą. Tiek žaidimo personažai, tiek aplinkos, žaidimo metu pateikti gan grubiai, lygiai nepasižymi detalių gausa ar aukšta vaizdo kokybe. Bet to ir nereikia, nes žaidime vaikams visų pirma svarbus aiškumas. Dideli aiškūs modeliai, svertai ir priešai. Viskas turi būti matoma ir suvokiama nededant išskirtinių pastangų ir svarbiausia (!) sėdint per padorų atstumą nuo ekrano. Tai ko kūrėjai nesudėjo į žaidimą į jį sudeda vaizduotė, tiek vertinant lygių išvaizdą, tiek ir pačius herojus kurių daili miniatiūra pūpso čia pat ant stalo.

Spyro? Juk tai kvaila! Ne!
Kodėl „Spyro“? Toks klausimas kilo tik išgirdus apie „Skylanders“, tiek juos pažaidus. Nors man purpurinis drakoniukas yra labai gerai žinomas, jis nieko nesako daugybei jaunos kartos žaidėjų. Taip, taip… Vienas ar kitas „Spyro“ žaidimas pasirodo reguliariai, tačiau kažkada vienas šlovingiausių žaidimų herojų, pastaraisiais metais mėgavosi tik blėstančios šlovės atspindžiais. Blogiausia tai, kad „Spyro“ nedingo iš žaidėjų akiračio šlovės zenite, tad tas „reguliarumas“ apie herojų piešė labiau neigiamą aurą. Kaip bežiūrėtum, atrodytų kvaila buvo jį pasirinkti, o ir pažaidęs „Skylanders“ aš negalių pasakyti, kad tai geriausias „Spyro“ serijos žaidimas šiai kartai. Kaip minėjau, tai vienas geriausių šios kartos žaidimų, bet tai ne „Spyro“. Žaidimas niekuo nesiskirtų, jei Spyro jame nebūtų, o ir nesiskirs, jei dėl kažkokių aplinkybių jūs neturėsite pradinio trijų figūrėlių komplekto. „Spyro“ žaidime tėra vienas iš herojų, siužetiškai jis niekaip neišskirtas ir šventėje dalyvauja lygiomis teisėmis su 36 kitais personažais. Tiesą sakant aš visai nenustebsiu, jei laikui bėgant, net ir nepaisant žaidimo pavadinimo, vaikučių galvose ir širdyse vyraus kiti veikėjai. Tad kodėl buvo nutarta gaivinti ir naudoti „Spyro“ vardą?

Šeimininkas savo paties baliuje dalyvaujantis svečio teisėmis.

žaisti

Rodyk draugams

Originally posted 2010-08-25 15:13:50. Republished by Blog Post Promoter

Šį darbelį Angelo darė darželyje.

Iš geltono popieriaus ylute išbadė keturis trikampius ir iš jų suklijavo dvi žvaigždutes. Paprasta!

Jau sausis beveik įpusėjo, o aš tik dabar užsimenu apie Angelo Kalėdinę dovanėlę mudviems su Luciano.

Šioje simpatiškoje dėžutėje radome daug įvairių dalykėlių (nežinau, kaip juos pavadinti), kurie labai skaniai kvepia.

Ačiū ne tik Angelui, bet ir jo darželio auklėtojoms už tokią malonią staigmeną

O čia – Angelo daryta atvirutė. Kokia miela

Nuo: pbg

„Įvykio vietoje 00.45 val. katė, susiradusi gabalėlį palaikų, jį suėdė.“; „Įvykio vietoje prie palaikų buvo prisiartinusi katė, būrys smalsuolių stebėjo ją ėdančią anapus stop linijos. Netrukus gyvūną nuvijo vienas iš perimetrą saugojusių pareigūnų.“

Vėliau faktas iš straipsnio kažkur dingo, bet Mantui K. pavyko įvykio vietoj pabendrauti su minėta kate. Gerų pusryčių!

Nuo: Mantas K.

UPDATED: katukas jau turi ir savo fanų puslapį Facebook’e.

Ačiū Vidui už memo template’ą!

Nuo: Nerijus (LOLz.lt)

Memas: Einikis – kūno kultūros mokytojas

Pelytės Smailytės ir VŠĮ “Mes Darom” konkursui, lopšelio-darželio “Beržynėlis” ,,Svirpliukų“ grupės kolektyvas pagamino girinį iš antrinių žaliavų.

JUMS PRIREIKS:

• plastikinio butelio,
• senų laikraščių,
• tualetinio popieriaus ritinėlių,
• kartoninių dėžių atliekų.

Originally posted 2011-03-26 19:11:25. Republished by Blog Post Promoter

- mama, jus su tėčiu vienas kitam šypsojotės turbūt tik vestuvių nuotraukose.

Agnė lauke rado švirkštą, aš kiek perdėtai sureagavau: ”mesk greičiau jį, tu KĄĄ!”, Agnė išsigando mano tokios reakcijos, bandau pasiteisint:
- negalima liesti lauke rastų švirkštų, gi gali apsikrėst tokiom ligom, nuo kurių ir nepasveiksta.
- jau geriau apsikrėsiu ir numirsiu, negu su tokiais tėvais gyvent!

pasiteisinimui parašysiu kad pusę lapkričio ir beveik visą gruodį sirgom, tai nuotaikos gerokai pavargusios.

20-ąją Advento dieną mes karpėme popierines snaiges.

Angelo snaigė (aš šiek tiek jam pagelbėjau) – kairėje apačioje.

Bendravimas, bendravimas ir dar kartą bendravimas. Juk kokiais laikais gyvename? Bendravimo laikais. Todėl akoholį reikia išvaryti iš butelio kuo greičiau, kuo skubiau ištraukti į dienos šviesą ir tarti pranašingus žodžius: pabendraukime, nes nuo bendravimo prasideda kažkas. Šioje vietoje turėčiau pristabdyti, nes neaišku kas prasideda nuo bendravimo. Tikriausiai, bendrumo jausmas. Kažkoks antgamtiškas susiliejimas, sueitis ar dar kaip bepavadinsi.

Todėl namuose alkoholis ilgai neužsibūna. Aš jį surandu bet kur. Surandu, suspaudžiu sprandą draugiškai, kad net sutraška. Ateik, ateik, susiliekime į vieną daiktą, juk daiktai ne žmonės. Virskime trumpai valandėlei aistringais gyvuliais, besidalinančiais ką dievas davė.

Nepaslaptis, kad pripisęs pradedu krėsti nepadorius šposus. Juk gyvulys neturėtų labai savęs gėdinti, bausti ar stabdyti. Gyvulys turi judėti, prakaituoti, kniaukti, bliauti, loti ir galų gale – būti savimi. Be naudos, be žmogystų primestos pareigos, atsakomybės ir kitokios gyvenant bandoje išmoktos chuinios. Dažnai pasipiktinusių balsų choras persekioja gyvulius gatvėse drebančiomis rankomis mėgindami kuo taikliau pipetėmis ant udegikaulio užlašinti visuomenės gėdos lašų, bet gyvulys bėga, bėgu aš ir bėgi tu.

Kartais užkliudome vieną kitą daiktą. Jeigu neprimatome arba šis netampa tiek permatomas, kad netyčia nepastebėję praeiname jį kiaurai.

Tiek to, pratęsime pezalus kitą kartą, kai susišluosime šukes sugrįžę į tvartus.

Share on Facebook

Poliarinė žydroji lapė sniego guolyje. Norėdamos pasislėpti nuo pūgos, poliarinės lapės slepiasi sniego guolyje.

JUMS PRIREIKS:

• juodo/mėlyno/žydro popieriaus lapo,
• lapės paveikslėlio,
• klijų,
• baltos kreidelės,
• vatos.

DARBO EIGA:

Ant mėlyno/juodo/žydro popieriaus lapo balta kreidele nupiešti pūgą, priklijuoti vatos gabaliuką, o ant vatos priklijuoti lapės paveiksliuką

Poliarinė baltoji lapė iš vatos.

JUMS PRIREIKS:

• popieriaus lapo,
• lapės paveiksliuko,
• klijų,
• vatos.

DARBO EIGA:

Lapės paveikslėlį tepti klijais, ir klijuoti ant jo vatą

Rūšiavimas ir sekos, nuo didžiausio iki mažiausio, dėliojimas.

JUMS PRIREIKS:

• spalvoto/balto popieriaus
• paveiksliukų (skirtingų dydžių)
• klijų,
• žirklių.

DARBO EIGA:

Atspausdinti paveiksliukus ar nupiešti įvairių dydžių geometrines formas, iškirpti ir klijuoti nuo didžiausios iki mažiausios eilute

arba dėlioti formas nuo didžiausios iki mažiausios vieną ant kitos

Ir – dabar turbūt svarbiausia žinia kitiems – dėmesio, ligoninių gydytojai tokiais atvejais kai išduoda receptus kompens vaistams jie yra nekompensuojami. O kompensacijos vaikams paprastai didelės, t.y. antibiotikai, kurių mums reikėjo be kompensacijos 55 Lt, su – 5,60 Lt. Faktiškai reikėtų vėl grįžti pas šeimos gydytoją, kuri, aišku, dirbtų tik ryt, o reikalas skubus ir rimtas.

Ir dar -labai naudinga pasidaryti tyrimų fotokopijas ir nešiotis telefone. Gali parodyti daktarams neturėdamas “ligos istorijos”.

Beje, TAI prasiskverbė ir į ligonines: “2-a palata norėtų RCB*uko”. Uuuuu, net nupurtė, kai išgirdau…

CRB – kraujo testo pavadinimas.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios šeimos centre veikia šeimų klubas “Darna”. Nesant tos parapijos nariu ir savęs nepriskiriant krikščionių bendruomenei, apie jį nei išgirsi, nei sužinosi. Tačiau taip nutiko, kad mus su žmona pakvietė prisijungti prie jų organizuojamų kursų šeimoms. Galimybės neatsisakėme, tad artimiausius trejus metus, jei užteks kantrybės, kartą per mėnesį eisime į susitikimus, kuriuose nagrinėsime šeimoms kylančias problemas.

Pirmojo susitikimo tema buvo bendravimas. Tikrinome,  ar sekasi bendrauti, ir kokios pagrindinės problemos kyla  bendraujant su partneriu. Šiek tiek atradome, šiek tiek pasidalijome patirtimi. O beklausant įvairių patirčių ir vėliau permąstant visa tai  kilo minčių, kuriomis noriu pasidalinti.

Vyrai iš esmės nelinkę daug bendrauti. Jausmų reiškimas jiems atrodo šiek tiek moteriškas užsiėmimas. Bent man pačiam ilgą laiką taip atrodė. Žmona visada atrodė lendanti ir kalbinanti ne laiku . Aš būdavau arba pavargęs po darbo, arba dirbdavau, arba žaisdavau, arba, galiausiai, žiūrėdavau filmą ar kitaip pramogaudavau. Kai pagalvoju, tai su manim būdavo neįmanoma paplepėti. Jei kalbėti, tai tik apie problemas.  

Pokalbiai vyrams nesvarbūs. Net jei atranda laiko, tai dauguma būna įsitikinę, kad jų poilsis svarbesnis.  Jie pavargę, jiems reikia pailsėti. Bet pokalbis – tai ne akmenų skaldymas. Bendraudami su draugais nesijaučiame sunkiai dirbą. Kodėl taip pat negali būti su žmona? Juk su moterimi gyvename ne todėl, kad taip privalu. Ir ne vien dėl sekso. Vedame savo laisva valia, nes jaučiamės geriau nei būdami vieni. Tad, norėdamas jaustis gerai, turiu žmonai skirti tiek laiko, kiek reikia jai. Nes jei žmona nelaiminga, tai ir aš negaliu būti laimingas. Šeimoje nebūna vienas labai laimingas, o kitas labai liūdnas. Paprastai pasitenkinimo lygis būna arčiau nelaimingojo ribos. Patenkinęs žmoną, aš tą ribą smarkiai pakeliu. O pokalbiai padaro ją laimingesne.

Tačiau kartais kalbėti tikrai sunku. Ypač konfliktų metu. Nors, panašu, yra du skirtingi elgsenos modeliai.

Vieni stengiasi kuo greičiau išsikalbėti ir pila žodžius nemąstydami. Apie tokią patirtį nieko negaliu pasakyti. Nebent patarti atsargiau rinkti žodžius, nes įžeidūs žodžiai nepasimiršta barniui nurimus. Net jei ir suvokiu, kad tokie žodžiai buvo tik jausmų išraiška, maniškiai jausmai nuo to nepasikeičia; įžeidūs žodžiai nuoskaudas palieka.  

Kiti konfliktų norėtų išvengti nukeldami pokalbį vėlesniam laikui, kai viską bus apmąstę. Aš taip pat noriu pamąstyti. Rinkti žodžius, viską dėlioti į lentynas ir grupes, aiškiai apsibrėžti argumentus už ir prieš. Man daug lengviau tuo metu apskritai nekalbėti ir užsiimti kita veikla. Ir dabar žinau, kad ne man vienam taip. Bet tyla yra blogiau už viską. Kol aš tyliu, žmona sprendžia pati. 

Dažniausiai tyla interpretuojama kaip abejingumas, nors tylėdami mes tik mąstome. Man daug laiko prireikė, kol tai supratau. Tylėti negalima. Kad ir kaip nerišliai ar neaiškiai net sau pačiam dėliotųsi mintis, ją reikia ištarti garsiai. Taip bus galima ieškoti išeičių. Paprastai jos būna daug lengvesnės nei atrodo. Pradėjus kalbėtis emocijos atslūgsta, o neužgesintos jos tik dar labiau įsiliepsnoja. Joms galioja taisyklė „čia ir dabar” ir jokie racionalūs argumentai jų nepaveiks. 

Esame įvairialypės būtybės. Evoliucijos eigoje išsivadavome iš instinktų. Dėl to tapome sudėtingesni. Bet be jausmų juk nuobodu. Prarandame ne tik niūrias akimirkas, bet ir džiugias. Dėl to verta pasistengti ir pamėginti skirti daugiau dėmesio savo partnerei. 

Nepasiduokite šventiniam stresui, bendraukite ir džiaukitės šventėmis. Aš taip pat bandysiu tai daryti. 

Photo by just.Luc

13-ąją Advento dieną mudu su Angelo lankstėme štai tokią Kalėdinę dėžutę/dovanėlę.
Bepigu mums – pašte gavome dovanų kartono lapą su nupiešta ir žiemos motyvais išmarginta dėžute. Viens, du, trys – ir buvo padaryta.