Nuo: Nerijus (LOLz.lt)

Šį nepaprastai mielą servetėlių laikiklį Angelo sumeistravo darželyje su didele auklėtojų pagalba.

Ši dovanelė ne tik kad graži, bet ir labai praktiška. Buvau maloniai nustebinta.

12-kametė Goda pagamino ir atsiuntė 12-ka žirafų.

Mama Dalia rašo:

“Kadangi Godai 12 metų, ji padarė ir nupaveikslavo 12 žirafų.
Darbo laikas – apie pusantros valandos. Daryta iš įvairių daiktų:

1. Iš susuktų šenilo vielučių ir prie jų pritvirtinta piešta galva:

2. Dvi žirafos iš kaladėlių:

3. Dvi žirafos iš sąvaržėlių:

4. Iš vinukų:

5. Iš rašymo priemonių, drožtuko ir klijų:

6. Iš flomasterių:

7. Iš arbatos maišelių:

8. Iš kreidelių:

9. Iš smeigtukų:

10. Iš servetėlių:

Originally posted 2010-06-02 01:38:02. Republished by Blog Post Promoter

Taigi, kad stovėtų ne tik vietoj o ir makaluotų – skelbiu įstabią naujieną: RUGIAVEIDĖS KLAUSK DRĄSIAI. Rašykite mielieji man savo svajones ir klausimus o aš jums atsiųsiu patarimą – ką daryti šį pavasarį, kad jūsų meilės reikalai pajudėtų teigiama linkme.
Nepasitikėkite savo jėgomis nes gali blogai baigtis. Geriau – pasikliaukite Rugiaveidės ir ji jums padės!

Laiškai laukiami: rugiaveide.ciulpe@gmail.com

Share on Facebook

Kaitri vasaros saulė, šiltas paplūdymio smėlis, sūrios Baltijos bangos, slėpynės pievoje, laipynės medžiuose, pasitaškymai vandeniu…smėlio pilys iki dangaus arba sūpuoklės VISĄ dieną:) ką tik sunokusi braškė, drugelių vaikymas, gumutė, virvutė ir daaaaug tirpstančių ledų… – ATOSTOGOS!

Būtent tokius prisiminimus pažadino gaivi ir vasaros vėjeliu dvelkianti, United Colors Of Benetton, 2012 vasaros kolekcija mergaitėms.

Atostogaujanti panelė turi jaustis „super“ patogiai ir paprastai, bet kodėl gi kartu neatrodžius ir stilingai:) Ypač kai akiratyje pasirodo tas pirmasis neklaužada:)

Pasigrožėkite… vaikišku nerūpestingumu ir lengvumu… ar dar prisimenate?

Labai patiko kaip suderinti marškinėliai  ir šortai. Gėlės + langučiai:).

O suknelės – kaip visada – kuo daugiau gėlyčių, kuo daugiau sluoksnių, raukinių – tuo gražiau plazda ir sukasi

Ryt pakalbėsim ir apie vaikinus:)

foto : www.benetton.com/kids/

Po pačiu straipsniu prasidėjo labai įdomi diskusija apie pedofilijos frontą – http://www.delfi.lt/news/daily/kedys/policija-aptare-kaip-is-garliavos-paimti-lstankunaites-dukra.d?id=58679477&com=1

Dar neteko matyti taip siautėjančių samdinių – varo praktiškai kas antrą komentarą – matyt, sėdi keli žmonės, paruošti iš anksto: pasirašę “antikedofilinius komentarus”, kuriuos dabar tik kopipeistina ir vis kitu vardu meta į komentarų srautą. Tikslas akivaizdus – kadangi debildėžes arba kontroliuojamos, arba tiesiog sureaguos pavėluotai, vienintelė žiniasklaida, galinti operatyviai sukelti masinį žmonių pasipriešinimą lieka internetas, todėl atjungė internetą Garliavoje (tame tarpe nutrūko ir tiesioginė internetinė transliacija iš Kedžių namų) ir bando užglušinti informaciją sklindančia vieninteliu masišku kanalu – komentaruose po delfinariumo straipsniu.

Maža to, į informacijos ataką organizuotai stojo pedofilų ruporas Šūdrytis: bandydamas pridengti legalių Kauno banditų žaliomis uniformomis puolimą prieš vaiką, informaciniai banditai pašiko ir ištaškė:

Ei, Europa! Ei, pasauli! Padovanojome savo šalį pedofilams

Šūdstraipsnio autorius Vladas Maželis

Pakankamai išsamus straisnis apie niekam nežinomo, bet pedofilų ruporo Šūdryčio reguiariai spausdinamo, pedofilų mylėtojo asmenybę – http://www.tiesiaisviesiai.lt/teisetvarka/pedofilija/egzotiskasis-pianistas-is-uz-atlanto

Tačiau pats įdomumas – nežinomos kilmės anonimuso komentaras po Šūdryčio šūdstraipsniu:

=================================

iš stankunaites ir maželio susirašinėjimo

2011-08-23 07:33 2011 m. liepa 2 d. 18:08, Vladas Mazelis rašė: Sakai bijai paviešinimo? Bet ar tu žinai kas apie tave rašoma ištisai, kasdien, visų leidinių komentarų skyriuose? Ar žinai kas rašoma apie Tavo supuvusią vaikystę, apie Tavo santykius su apsauginiais ir t.t. ir taip be galo, nenoriu net lįsti į tą pusę. Ir puolu aš ginti Tave šimtus kartų be mažiausios dvejonės kaip kažką tai švewnto ir brangaus. Žodžiu, visa Tavo padėtis ir vienaip ir kitaip, kaip bežiūrėsi, yra labai bjauri. Ir siūlau aš Tau išeitį, viltį, kelią į laisvę ne taip tolimoje ateityje. Eikim, Vovere pirmyn nežiūrint šmeižtų, priekabių, kliūčių, blogiau negu Tau jau buvo niekada nebebus. Laikykimės, reikalingi mes vienas kitam, pagalvok apie tai, tai ir laikykimės vienas kito. Tavo …

2011-08-23 07:15 Forwarded Message From: Samanta Baroniene To: Vladas Mazelis Sent: Saturday, July 2, 2011 3:27 PM Subject: Re: Dar… Kolkas tragiško neįvyko. Tikiuosi, kad ir neįvyks. Tik nežinau ar galiu būti rami žinant, kad kaip sakai, kai kažką žino tavo žmoną. Labai įdomu ką žino ir kiek. Tikiuosi ji neskaitė tavo laiškų, nes kitaip baisu ir pagalvoti. Aš apie Kedį išvis nekalbu koks jis buvo. Man jis seniai miręs, tik tiek kad kaip 1 m paskelbtas mirusiu. Žinai, aš palyginus su tavimi, dar labai mažai daug mačius ir patyrus, kad galėčiau patarti, kaip tinkamiausiai pasielgti. Tame tarpe ir dėl Aldonos. Aš net nežinau ką tu žinai, Ką apie mus žino Aldona? Kai į šį klausimą man atsakysi tada galėsiu Tau kažką ir patarti. Šiuo atveju net nežinau kaip. Laukiu atsakymo. Tada pratęsiu šį laišką PRASYMAS,

2011-08-23 07:00 Forwarded Message From: Samanta Baroniene To: Vladas Mazelis Sent: Saturday, July 2, 2011 12:43 PM Subject: Re: Prašymas Taip už viską garantuotas būti negali ir negali žinoti kas nutiks. Tik jei jau taip atsitiko, prašau kad tai tik ir liktų tarp mūsų, o ne visai Lietuvai. Tikiuosi, kad gali tai sutvarkyti. Suprantu, kad Tu to nenorėjai, ir nepykstu, tik prašau kad tai būtų tarp mūsų, ir kad Aldona neįsisiautėtų. Labai prašau….

=================================

Savo siūvinėtus kiaušinius taip pat labai norėjau padovanoti gražiai “paslėptus”, tad su Benediktu gaminome “slėptuves”.

Atsiprašau, bet aprašymą parašysiu dieną, dabar jau baigiu užmigti, tad publikuoju tik išsamų fotoreportažą.

Originally posted 2010-04-05 02:58:39. Republished by Blog Post Promoter

Mindaugas Jackevičius
DELFI.lt

Mokytojai, kalbininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai vieningai tvirtina: mokinių raštingumas mažėja. Jau pasiektas lygis, kai pagal įvairius reitingus geriausiame Vilniaus universitete (VU) disertacijos atmetamos dėl galybės klaidų. Ieškodami kaltų, specialistai baksnoja į mokyklą – esą kalbos mokymui pakenkė prieš keletą metų priimtas sprendimas gimtosios kalbos mokyti pagal užsienio kalbos mokymo metodikas.

Priimsi balvoną – išeis beraštis

Jūras Banys

„Konstatuočiau faktą, kad pastaraisiais metais Lietuvoje vidurinė mokykla nebeišmoko lietuvių kalbos. Raštingumas tikrai blogėja. Čia ne universiteto, o globali problema“, – DELFI teigė VU mokslo reikalų prorektorius profesorius Jūras Banys.

Pasak J. Banio, pasitaiko atvejų, kai disertacijos neleidžiama gintis dėl prastos kalbos. Pretenduoti tapti mokslų daktaru vėl galima išsitaisius klaidas. „Tokių atvejų yra“, – neslepia VU prorektorius, klausimą, kaip tokie neraštingi žmonės pasiekia doktorantūrą, kreipiantis į vidurinę mokyklą.

J. Banio teigimu, universitetas nėra vieta, kuri turėtų lopyti mokyklos spragas – mokyti raštingumo nėra nei universiteto misija, nei tikslas. Prorektorius atkreipia dėmesį, kad VU nusistatęs minimalų priėmimo balą – į universitetą nepakliūna tie, kurie surenka mažiau nei 10 balų.

„Palyginimui į Mykolo Romerio universitetą buvo priimtas žmogus su pusantro balo. Apie kokį tokių kadrų raštingumą, kokią motyvaciją ir kokį lygį galime kalbėti? Kai priima viską, kas pasitaiko, tiesiai šviesiai sakykim, visokius balvonus, taip ir gaunasi, išeina beraščiai“, – žodžių į vatą nevyniojo J. Banys.

Dėl klaidų mažina baigiamųjų darbų pažymius

Juozas Galginaitis

„Kaip dėstytojas, procesą stebintis pilietis, galėčiau konstatuoti ir paliudyti, kad raštingumas prastėja. Atsiradęs šveplumas – galbūt dėl elektroninių komunikacijos priemonių ne visada rašoma š ar nosinė raidė“, – sako VU akademinių reikalų prorektorius docentas Juozas Galginaitis.

Pasak J. Galginaičio, yra atvejų, kai gana geram bakalauro ar magistro darbui pažymys balu ar dviem sumažinamas dėl kalbos netaisyklingumo. Mat, pagal reglamentą, darbas turi būti ne tik tinkamai įformintas, atliktas, bet ir parašytas taisyklinga lietuvių kalba.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad VU priima studentus su gana aukštais balais net į mokamas vietas. „Kai kartais tenka paskaityti kokį studento rašto darbą, kartais pagalvoju, kad VU studentas neturėtų būti toks neraštingas“, – kalbėjo J. Galginaitis, keliantis klausimą, kokio raštingumo kitų universitetų studentai.

I.Smetonienė: kalbos ir toliau turi būti mokoma kaip gūdžiu sovietmečiu

Irena Smetonienė

„Man atrodo, kad kažkas ne taip yra mokykloje. Vienu metu išmetėme viską iš mokyklos, kas susiję su žiniomis – esą jų nereikia, tik jų taikymo. Jeigu neturi, ką taikyti, kaip tu jas pritaikysi? Man atrodo, kalbos ir toliau turi būti mokoma taip, kaip gūdžiu sovietmečiu. Vis dėlto reikia paimti tai, kas buvo geriausia. Sugriauti lengviausia, o sukurti pagal kitų šalių modelius, kai kalbos yra visiškai kitokios, nepaprastai sunku“, – tvirtina Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė, Vilniaus universiteto docentė Irena Smetonienė.

I.Smetonienė prisiminė apie funkcinį raštingumą kalbėjusi su docentu Broniu Dobrovolskiu. B. Dobrovolskis sakydavo, kad jei iki 13 metų vaikas neišmoko rašyti, jam nepadėti funkcinės gramatikos pagrindai, toliau jo beveik neįmanoma išmokyti.

„Kažkur dingo nuostata, kad aš esu lietuvis, rašau taisyklingai, viešai kalbu taisyklingai. Kol šito supratimo negrąžinsime atgal į visų galvas, nieko iš to nebus. Beje, turiu pasakyti, kad testai padarė meškos paslaugą – daugeliui atrodo, kad su jais visa lietuvių kalba ir yra susijusi – ar sugebėsiu įrašyti raidelę. Nebeliko požiūrio į kalbą apskritai“, – konstatuoja I. Smetonienė.

Už sąsiuvinių taisymą mokytojams mokama mažai

„Apie silpnėjimo tendencijas galima kalbėti. Priežasčių ne viena. Sutinku, kad mokyti sistemiškai kalbos, raštingumo pagrindų reikia pagrindinėje mokykloje – nuo 5 iki 10 klasės. Vyresnėse klasėse mokiniai jau turi turėti susiformavusius raštingumo įgūdžius ir kalbos mokytis teksto lygmeniu, gilintis į stilistikos ypatumus, retoriką, bet svarbiausia – aiškintis, kas yra kalba žmogui, tautai, kitaip sakant, stiprinti kalbinę savimonę apskritai. Kai jaunuolis jau studentas ar vyresniųjų klasių mokinys, kažką pakeisti labai sunku“, – teigia Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Dainora Eigminienė.

Kaip vieną mažėjančio raštingumo priežasčių D. Eigminienė įvardija pasikeitusią lietuvių kalbos mokymo praktiką. Mat apie 2002-2003 m. besąlygiškai vaikantis naujovių, pasinaudota užsienio kalbų mokymo patirtimi ir mokykloje gimtosios kalbos mokymui imta taikyti užsienio kalbos mokymo metodika.

Dainora Eigminienė

„Pagrindinėje mokykloje kalbos mokoma išryškinant, sureikšminant komunikacinę kalbos paskirtį. Tačiau gimtoji kalba yra kur kas daugiau negu bet kuri išmoktoji užsienio kalba ir ji skirta ne vien tik susikalbėjimui. Gimtąja kalba natūraliausiai žmogus mąsto pasaulį. Ji yra asmens egzistencijos pagrindas, svarbi tapatybės dalis. Todėl jos vaidmuo nuolat turi būti apmąstomas. Praėjo 10 metų ir jau turime tokio „modernaus“ mokymo pasekmes. Todėl pagrindinėje mokykloje reikia grįžti prie sisteminio kalbos mokymo, o ne taip, kaip dabar – mokoma gabalais, segmentais, suardoma sistema, nepaisoma nuoseklumo“, – aiškino D. Eigminienė.

Mokytoja retoriškai klausė, kaip galima išmokyti rašyti, jei mokinys neskiria kalbos dalių, nesugeba atskirti laikų, stokoja elementarių kalbos pagrindų. Visa tai ji laiko naujovių diegimo pasekme, kilusia iš nepagarbos vidinei kalbos struktūrai. Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad iki pat 10 klasės mokiniai neturi jokio rimtesnio patikrinimo. 10-oje klasėje laikomas egzaminas, kurio įvertinimas nieko nelemia.

„Kad raštingumo įgūdžiai nesilpnėtų, juos reikia išmintingai stiprinti. Mokytojams lituanistams už sąsiuvinių taisymą mokama nepadoriai mažai, o jie taiso, turi taisyti daug, kad stebėtų mokymo procesą. Taiso kas dieną po kelias valandas, savaitgaliais, naktimis. Kam visa tai iš tikrųjų rūpi?“, – klausia mokytoja.

Pasak lietuvių kalbos mokytojos ekspertės, matyti, kad silpsta mokinių gebėjimas rišliai reikšti mintis, kurti rišlų tekstą, jie nebemoka pasakoti. Moksleiviai daugelio dalykų pamokose atsiskaito tik atlikinėdami testus raštu. D. Eigminienė tiki, kad pasikeitusios lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programos, įvedamas abitūros egzamino rašinys grąžins prie rišlaus turiningo pasakojimo.

D. Eigminienės teigimu, dabar vaikai, jaunimas mažai skaito arba nebeskaito visai – tai labai kenkia raštingumui, apskritai skurdina kalbą. „Tėvai ir švietimo „eksperimentatoriai“ kai kuriose Lietuvos mokyklose ne tik kad uoliai įsitraukia, ramiai stebi, kaip penktokai, pavyzdžiui, Lietuvos istorijos mokomi anglų ar prancūzų kalba, bet dar laiko tokį pasirinkimą garbės reikalu, modernaus mąstymo, mokymo požymiu“, – stebėjosi pašnekovė.

D. Eigminienė atkreipė dėmesį ir į susirašinėjimą elektroninėje erdvėje nenaudojant lietuviškų rašmenų, trumpinant žodžius, be skyrybos ženklų. To rezultatas – daugėja atvejų, kai rašydami tekstą galininke neberašo nosinių.

2012 02 09. BTV laida „Sąmokslo teorija”. Laidos dalyviai: vedėjas Arnas Klivečka, dr. Darius Kuolys, Vytautas Matulevičius, Tomas Dapkus, Valdas Vasiliauskas, kuris, besibaigiant laidai, atskleidė gaujos (taip įvardino bijančius N. Venckienės) sąrašą, susidedantį iš 11-os pavardžių – 41:38

Delfinariumo anonimuno žiniomis, sąrašas yra toks:

1. A M – Aidis Mieželis (VSD),
2. A S – Alvydas Sadeckas (politikas),
3. L J – Linas Jurgelaitis (VSD),
4. R V – Romualdas Vaišnoras (teisininkas, laikinai ėjęs VSD vadovo pareigas),
5. A S – Aloyzas Sakalas (politikas),
6. Č J – Česlovas Jokubauskas (LAT teisėjas),
7. A A – Armanas Abramavičius (LAT teisėjas),
8. V V – Virgilijus Valančius (LVAT teisėjas),
9. R A – Rimas Andrikis (advokatas),
10. G L – Giršas Leichteris (advokatas),
11. D B – Darius Balčiūnas (STT Šiaulių valdybos viršininkas

-Hmm, sakote, stručio kojų sriubą? Ne, geriau duokite tris širdis ir iešmą. Jūs juk turite iešmų savo fermoje?

Grįžęs pasakiau, kad kojų jie neturi, bet dovanojo man ne savo širdį paskutinę. Taip visiems laikams išsivadavau nuo nerašytos prievolės, kai mano darbas buvo ant dujinės viryklės svilinti vištų kojas, lupti nagus ir skusti žvynus.

Persmeigėme širdį iešmu, kepėme, vartėme, žiūrėjome. Pavalgę sukišome galvas į karštą smėlį ir daugiau prie stalo niekada nebesusitikome.

Share on Facebook

Iš antrinių žaliavų pagaminta Pelytės Smailytės ir VŠĮ “Mes Darom” konkursui.

Originally posted 2011-04-10 17:26:25. Republished by Blog Post Promoter

Staigiai visi valyt dangaus, mes laimėsim!

Globalistai dabar panikuoja ir meta visas pajėgas, ne tik geo-politinėje ar ekonominėje arenoje, bet ir tiesiogiai prieš žmones per geoinžineriją(debesų sėjimas – cloud seeding, chemtrails).

Youtube vartotojo Zebritto21 reportažai (lietuvių kalba):

Filed under: Baltijos šalys, Bundančiam protui, Europa, Fuck the police, Geoinžinerija, Informacinis karas, Interesting, Lietuvos ateitis, Nacionalinė grėsmė, Savamoksliams, Science and discovery, SkyWatch, Svarbu, VSK, Vyriausybių nusikaltimai, Žmonijos genocidas Tagged: 2012, actas, adidas, alex jones, anti chemtrails, anti-nwo, aston martin, atkirtis geoinžinieriams, atsibudimas, bankininkai, banksters, bmw m3, buda, Bush, canon, chemtrails, dangaus valymas, David Icke, debesuota, debesys, dell, ekologija, elitas panikuoja, fuji, galvonaite, garinimas, geguze, geri orai, giedra, haarp, ibm, infowars, isparduotuve, jehova, jezus, kompiuteriai, kvepalai, laikas veikti, lnk, lrt, may, meteorologai, muhamedas, negaisk laiko prie tv, nike, nikon, nuolaidos, oil, puma, skalbimo masina, tv3, vejuota, versace, vinegar, youtube, zebritto, zionistai panikuoja, zionists are in distress

Nors dabar ne Halloweenas, bet šiandieną planavome visi pasidaryti po raganėlę iš savo pėdos atspaudo, nes Benediktą sužavėjo šis darbelis, bet taip jau nutiko, kad savo raganėlę padarė tik Vincentas, o mes pabaigsime rytoj

Prireikė:

• juodo kartono,
• ausų krapštukų,
• pieštuko,
• judančių akyčių,
• žirklių,
• žalio kartono,
• lipnios juostos,
• klijų,
• flomasterių.

Mes su Benediktu apvedžiojome visų šeimos narių pėdas

Pėdas reikėjo iškirpti, lipnia juosta priklijuoti ausų krapštukus (kojas ir rankas)

Iškirpti iš žalio kartono apskritimą-raganos veidą, priklijuoti ant kulno, prilipinti judančias akytes, nupiešti nosį, lūpas

Iškirpti ir priklijuoti juodą skrybėlę

Originally posted 2010-02-24 23:10:23. Republished by Blog Post Promoter

Musulmonų skaičius Europoje per pastaruosius penkis dešimtmečius augo geometrine progresija – XX a. viduryje Senajame žemyne jie nesudarė nė 1 proc., o šiandien jų jau daugiau nei 5 proc. viso žemyno gyventojų. Nors nesama tikslios statistikos, manoma, kad bendras musulmonų skaičius Europoje (neskaitant Rusijos) jau apie 30 milijonų. Rusijos europinėje dalyje gyvena dar maždaug 15 mln. musulmonų.

Ir nors daugelis šiuo metu Europoje gyvenančių musulmonų yra neseniai atvykę iš Azijos ir Afrikos arba šių atvykėlių palikuonys, nemažai Europos musulmonų yra vietiniai (autochtonai) – jų ne tik tėvai ir seneliai, bet ir protėviai jau buvo europiečiai. Tai visų pirma pasakytina apie islamą viduramžiais ir ankstyvaisiais moderniaisiais amžiais priėmusius Balkanų gyventojus: albanus, slavus (makedoniškai kalbančius torbešus, bulgariškai kalbančius pomakus, serbiškai ir kroatiškai kalbančius bosniakus) ir romus. Vietiniams priskirtini ir milijonas Balkanų šalyse gyvenančių turkų, kurių protėviai kolonistai į šį regioną atsikraustė tarp XVI ir XVIII amžiaus. Ir, žinoma, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje įsikūrę totoriai. Nors jų šiais laikais telikę apie 10 tūkst., kai kurie istorikai mano, kad XVI–XVII a. jų galėję būti iki 100 tūkstančių.

Konstantinopolio patriarchas Genadijus II ir sultonas Mexmedas II. Mozaika.

Europoje vis gausėja ir į islamą atsivertusių europiečių. Ir nors kiek patikimesnės statistikos apie atsivertėlius į islamą Europos valstybėse nėra, skaičiuojama, kad bendras jų skaičius galbūt jau pasiekė 100 tūkstančių. Tarp jų – ir apie tūkstantį per du atgautos nepriklausomybės dešimtmečius į islamą atsivertusių Lietuvos piliečių. Tokių žmonių palikuonys gimsta jau musulmonais.

Europinti ar palikti ramybėje?

Vis dėlto kol kas didžiausio dėmesio Europoje tiek iš politinių grupių, tiek iš žiniasklaidos sulaukia imigrantai bei natūralizuoti musulmonai ir jų palikuonys, kurie, nepaisant jų gimimo vietos (kuri nors Europos šalis) ir pilietybės, neretai iš inercijos tebevadinami imigrantais ir tebetapatinami su jais. Ši Europos musulmonų dalis europiečių nemusulmonų beveik be išimčių matoma kaip kelianti jei ne tiesioginę grėsmę, tai bent jau rimtą iššūkį tariamai monolitinei europietiškai tapatybei ir įsivaizduojamai europietiškai vertybių sistemai.

Po Antrojo pasaulinio karo didėjant legalios, vėliau – ir nelegalios imigracijos mastui, Vakarų Europos valstybės, iki tol neturėjusios musulmoniškų mažumų savo teritorijose (nors kai kurios su musulmonais buvo susidūrusios savo buvusiose kolonijose Azijoje bei Afrikoje), ėmėsi dvejopos politikos besiformuojančių tokių mažumų atžvilgiu. Viena vertus, pradedant 8-uoju dešimtmečiu, išsivysčiusių pramoninių Vakarų Europos valstybių vyriausybės pradėjo stipriai riboti legalios imigracijos galimybes ir griežtinti nelegalią imigraciją reglamentuojančius įstatymus. Kita vertus, tuo pačiu metu suvokusios, kad laikinais užsieniečiais darbininkais (vok. Gastarbeiter) laikyti atvykėliai tapo de facto imigrantais ir su savo šeimomis visam laikui apsigyveno pasirinktose Europos šalyse, jos pradėjo aktyviai svarstyti galimus elgesio su jau esamomis musulmonų bendruomenėmis variantus. Kalbant schematiškai ir supaprastintai, Vakarų Europos valstybės šiuo klausimu pateko į kelias tarpusavyje gana reikšmingai besiskiriančias grupes.

Vienų jų (ypač Skandinavijos šalių) vyriausybės ėmė kurti ir įgyvendinti valstybines integracijos programas, kurių premisa būdavo įsitikinimas, kad imigrantai nori tapti tokiais pačiais europiečiais, kokie yra vietiniai. Tuomet beveik visuotinai tikėtasi, kad, sudarius reikiamas sąlygas, musulmonai (kaip ir kitoms religinėms tradicijoms priklausantys imigrantai) taps integralia europinių visuomenių dalimi, gebėsiančia adekvačiai dalyvauti socialiniame ir politiniame tų visuomenių gyvenime.
Kitaip tariant, buvo tikima, kad Europoje apsigyvenusius musulmonus galima (ir būtina) europinti – išmokyti vietos kalbų, suteikti profesinį išsilavinimą, įdiegti europinėse visuomenėse nusistovėjusias vertybines orientacijas – ir taip sukurti naują europietiško pagrindo tapatybę. Tuo metu į musulmonus buvo žiūrima kaip į savotišką tabula rasa, į kurią reikia įrašyti mąstymo ir veikimo principus, atitinkančius tariamus (idealistiškai suprantamus) visuomenės daugumos mąstymo bei veikimo šablonus. Galutinis daugelio integracijos programų tikslas, nors nebūtinai įvardytas atvirai, buvo kultūrinė imigrantų asimiliacija.

Keliose valstybėse (geriausi to meto pavyzdžiai – Anglija ir Olandija) pasirinkta kitokia strategija – daugiakultūrė prieiga, kai susilaikyta nuo integracijos programų brukimo ir leista imigrantams „likti savimi“, tikintis, kad jie patys apsispręs būti atsakingais ir lojaliais pasirinktų valstybių gyventojais ir pamažu savo mąstymu bei elgesiu supanašės su vietiniais.
Kai kurių valstybių, pavyzdžiui, Vokietijos ar Italijos, vyriausybės apsisprendė tiesiog neigti patį imigracijos (ir su ja tiesiogiai susijusios integracijos bei natūralizacijos) faktą ir imigrantus ar net jų palikuonis oficialiai vis dar įvardydavo kaip užsieniečius, laikinai gyvenančius tų valstybių teritorijose. O Prancūzijoje nutarta neužsiimti jokiomis integracijos programomis ir visus imigrantus traktuoti kaip savus – prancūzus. Taip iš esmės buvo paneigtos bet kokios jų pretenzijos į kitoniškumą (kultūrinį savitumą ir išskirtinumą).

Deja, netrukus pasirodė, kad nė viena iš pasirinktų strategijų nepasiteisino. Nemažai musulmonų nebuvo sėkmingai integruoti, nesugebėjo ar net nenorėjo integruotis į europines visuomenes, daug kur net subūrė beveik uždaras kultūrines saleles, o kai kuriais atvejais – ir fizinius getus.

Taip nutiko dėl daugybės priežasčių. Tačiau bendra daugeliui Europos valstybių buvo tai, kad diegtosios integracijos programos (o kur tokių nebūta – bendra vyriausybių ir visuomenių nuostata) buvo paremtos išimtinai europinėse visuomenėse susiformavusiais žmonių tarpusavio sugyvenimo principais. Ir nors tie principai buvo suvokiami kaip universalūs, jie viso labo buvo partikuliariniai – nulemti europinio kultūrinio konteksto. Vertybių sistemų ir kultūrinės gyvensenos perspektyvoje jie nebūtinai imponavo imigrantams, su savimi į Europą atsivežusiems stiprų prisirišimą prie savo prigimtinių kultūrų.

Tarp dviejų ugnių

Čia, matyt, verta padaryti pastabą dėl de facto perskyros tarp islamo religijos kaip normatyvinės sistemos ir musulmonų visuomenių bei bendruomenių kultūrų kaip praktinių vertybių sistemų, paralelių su normatyviniu (legalistiniu) islamu, – religija ir kultūra nebūtinai sutampa. Kitaip tariant, tuo, kas reikalaujama iš tikinčiojo šventraščiuose ir religinėje teisėje, nebūtinai vadovaujamasi kasdieniame gyvenime. Neretai nominaliai (formaliai) kuriai nors religinei tradicijai priklausantis asmuo ar grupė savo kasdieniame gyvenime nesivadovauja religinėmis dogmomis ir reikalavimais.

Dar dažniau tos dogmos ir normos perinterpretuojamos taip, kad tai, kuo realiai vadovaujamasi, būna ganėtinai nutolę nuo „originalo“. Išorinės kultūrinės įtakos, gamtinės ir kitokios aplinkybės dar labiau atitolina gyvenseną nuo religinių idealų. Todėl islamo (kaip ir bet kurios kitos religijos) atveju musulmonų kultūrų nevalia sutapatinti su mokovų skelbiamu normatyviniu islamu.

Tad atvykdami į Europą musulmonai visų pirma atsiveža savo specifines (tarpusavyje neretai labai skirtingas) musulmoniškas kultūras, kurios nors ir negali būti visiškai atskirtos nuo islamo – tarp musulmonų kasdienės gyvensenos ir islamo normų yra akivaizdus ryšys, negali būti matomos ir kaip Islamo (iš didžiosios raidės) reprezentacija.

Daugeliui europiečių, artimiau nesusipažinusių nei su islamo tiesomis, nei su musulmonų pasaulėžiūra bei gyvenimo būdu, ši perskyra jokiu būdu nebuvo ir vis dar nėra akivaizdi. Todėl daugumos europiečių nemusulmonų akyse beveik bet koks musulmonų veiksmas matomas kaip religijos nulemtas (ar net prisakytas) ir nuo jos neatsietinas. Bet tai nėra vien neišprususių europiečių yda – neretai ir patys musulmonai nesugeba suvokti šio istoriškai susiformavusio neatitikimo tarp realybės ir idealo.

Tačiau kai kurie musulmonai šią istorinę perskyrą atpažįsta savo visuomenėse bei bendruomenėse ir dėl jos labai jaudinasi. Tokie mokslinėje literatūroje vadinami revaivalistais – islamo atgimimo šalininkais. Ir nors islamo atgimimo sąjūdis arabų kraštuose jau skaičiuoja antrą šimtmetį, jo visuotinio suvešėjimo, iš dalies nulemto staigaus ir neregėto kai kurių konservatyvių arabų visuomenių praturtėjimo iš prekybos nafta, pradžia sutapo su imigracijos masto į Europą išaugimu.

Tad su musulmonais tradicionalistais, kurie sudaro daugumą į Europą patekusių musulmonų imigrantų, atvyko ir nemažai revaivalistų, kurie, palaikomi savo kilmės šalyse veikiančių bendraminčių organizacijų, o kartais ir savarankiškai ėmėsi, jų akimis, didžiosios misijos – sugrąžinti musulmonus (tarp jų ar net visų pirma atsidūrusius Europoje) į įsivaizduojamą grynąjį (priešpriešinamą kultūriniam) islamą. Islamo atgimimo sąjūdžio aktyvistų veikla Europoje iš esmės buvo nukreipta prieš musulmonų integravimąsi į bedieviškomis įvardytas europines visuomenes. Tad nemažai musulmonų Europoje atsidūrė tarp dviejų ugnių: iš vienos pusės – iš jų lojalumo ir atsidavimo naujosioms tėvynėms besitikinčių europiečių nemusulmonų (tiek vyriausybių, tiek plačiosios visuomenės), iš kitos pusės – juos savo nenuilstama propaganda ir raginimais sugrįžti į „tikrąjį“ islamą spaudžiančių revaivalistų.

Musulmonų religinė šventė Maskvoje

Islamofobija

Dėl šio spaudimo praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje įvyko pirmieji musulmonų ir nemusulmonų susikirtimai – Jungtinėje Karalystėje ietys buvo sukryžiuotos dėl skirtingų reakcijų į Salmano Rushdie romaną „Šėtoniškos eilės“, o Prancūzijoje – dėl musulmonių moksleivių aprangos valstybinėse mokyklose. Šie ir panašūs didesnio ar mažesnio rezonanso incidentai tarp europiečių nemusulmonų, žinoma, ne be žiniasklaidos pagalbos, pamažu suformavo musulmonų kaip nepritampančios (nenorinčios ar negebančios pritapti) ir net pavojingos žmonių kategorijos įvaizdį.

Europoje suvešėjo kultūrinio rasizmo atmaina – islamofobija, dažnai slepiama po antiimigracine retorika, bet vis labiau pasireiškianti atviromis formomis. Bene iliustratyviausiai islamofobijos raidą ir piką rodo per Europą pastarąjį dešimtmetį vilnijanti kraštutinių dešiniųjų partijų iškilimo banga. Daugumos šių partijų (bent jau Vakarų Europos šalyse, patiriančiose musulmonų imigrantų gausėjimą) programos yra antiimigracinės ir visų pirma nukreiptos prieš konkrečią imigrantų dalį – musulmonus. Šių partijų sėkmė rinkimuose atspindi Europos nemusulmonų visuomenėse įsitvirtinančią antiimigracinę (islamofobišką) nuostatą, kuri pastaruoju metu tampa ir iki šiol nuosaikiomis laikytų politinių jėgų atspirties tašku. Pavyzdžiui, net siekiančio būti perrinkto dabartinio Prancūzijos prezidento rinkimų kampanijoje antiimigracinės (netiesiogiai – ir antimusulmoniškos) gaidos jei ne dominuoja, tai užima gana svarbią vietą.

Antimusulmoniškos nuotaikos Europoje kai kur jau netgi institucionalizuojamos: Šveicarijoje referendumu uždrausta statyti minaretus, Prancūzijoje kriminalizuotas ne tik nikabo (dengiančio veidą), bei ir chidžabo (dengiančio plaukus, bet ne veidą) dėvėjimas, keliose kitose šalyse aktyviai svarstoma pasekti Prancūzijos pavyzdžiu. Nyderlandai šalyje apsigyventi norintiems neeuropiečiams įvedė privalomą kultūrinį testą, kurio vizualizacijos kai kurios dalys (nuoga saulėje besideginanti moteris, besibučiuojantys homoseksualai) akivaizdžiai nukreiptos prieš imigrantus musulmonus.

Europietiškos kilmės musulmonų, tai yra europiečių, atsivertusių į islamą, padėtis skiriasi nuo jų tikėjimo draugų, atvykusių iš musulmoniškų kraštų: konvertitai nesusiduria su biurokratinėmis kliūtimis, jei nori patekti į šalį ir joje įsikurti, taip pat nepatiria varginančio adaptavimosi ir integravimosi Europoje proceso. Jie išmano europines visuomenes ir jų kultūrinius ypatumus, o tai suteikia daugiau galimybių tiek ekonominėje, tiek socialinėje srityje. Tačiau ir atsivertusieji į islamą augančios islamofobijos akivaizdoje susiduria su nemusulmonų neprielankumu musulmonams ar net nepakantumu. Kai kada buvimas atsivertėliu žalingas labiau nei buvimas imigrantu – antimusulmoniškai nusiteikusios grupės ir kai kurie europiečiai atsivertėlius neretai mato kaip savotiškus išdavikus, išsižadėjusius savo prigimtinės kultūrinės tapatybės ir vertybių sistemos. Tokį požiūrį sustiprina ir tai, kad didelė dalis konvertitų tampa demonstratyviai uoliais musulmonais, neretai besitapatinančiais su revaivalistais ir talkinančiais jiems. Tarp aršiausių teisės dėvėti nikabą gynėjų nemažai yra europiečių konvertičių.

Mažiausiai priekaištų iš nemusulmonų sulaukia Europos musulmonai autochtonai. Mat didelė jų dalis yra ne tik visiškai integravęsi į savo gyvenamų šalių visuomenes, bet ir labai sekuliarizuoti – kasdieniame ir ypač viešame gyvenime jie niekaip nedemonstruoja savo islamo religijos, tad juos sunku atskirti nuo nemusulmonų. Be to, jų praktikuojamas (jei apskritai tebepraktikuojamas) islamas dažniausiai yra vadinamasis kultūrinis (liaudies) ir savo dievogarbos formomis bei ritualais ne tik labai nutolęs nuo normatyvinio islamo, bet dar ir persisėmęs krikščionybės elementų bei su ja supanašėjęs. Neretai iš Vidurinių Rytų atvykę musulmonai autochtonų religinės praktikos net nebelaiko musulmoniška.

Tačiau toks autochtonų elgesys priimtinas nemusulmoniškai daugumai, kuri dažnai autochtonų islamą išaukština ir priešpriešina kitoms musulmonų religingumo formoms kaip „gerąjį“ islamą, kartais pavadinamą europietišku islamu. Binarinės opozicijos sąlygomis kitoks (ne Europoje praktikuojamas, bet į ją importuojamas) islamas kone automatiškai pažymimas neigiamu ženklu. Taip, sąmoningai ar ne, supriešinamos skirtingos kilmės ir prigimties Europos musulmonų bendruomenės dalys. Manipuliuojant vienais siekiama apriboti kitų lūkesčius.

Dėl nenumaldomo musulmonų gausėjimo ir siekio įsitvirtinti Europoje Senojo žemyno visuomenės neišvengiamai keisis. Ir ne tik demografiškai. Jos iš esmės keisis kultūriškai. Tačiau akivaizdu, kad tas keitimasis, vykstantis jau ir dabar, nebus švelnus ir sklandus – įvairios, neretai antagonistiškos, politinės ir socialinės interesų grupės sieks išlaikyti santykinę galią arba įgyti jos dar daugiau ir primesti savo perkuriamos Europos tapatybės viziją. Kol kas sunku nuspėti, kokia Europa demografiškai ir kultūriškai bus po dar vieno 50 metų laikotarpio, bet jau dabar aišku, kad musulmonų veiksnys joje neabejotinai įgis daugiau reikšmės.

Šiandien kalbame apie Tin Tiną, jauną žurnalistą iš Briuselio ieškantį vienaragio lobių. Mūsų nuomone tai tobulas žaidimas vaikams ir jų tėvams, suteikiantis progą žaisti ir narplioti istoriją kartu.

Užvakar pas mus svečiavosi berniukų pusseserė Miglė. Kadangi ji nebemiega pietų miego, tai, kad išsimiegotų Vincentas, mes užsidarėme su Migle virtuvėje ir gaminom dovanėles tėtei ir mamai.

Miglė išsirinko sausainių formeles ir darė atspaudukus mamytei

Ir tėveliui

Originally posted 2010-04-17 03:59:30. Republished by Blog Post Promoter

Tokias žirkles aš pirmą kartą pamačiau Angelo darželyje prieš kelis mėnesius. Paėmusi ir jas išbandžiusi, įsitikinau, kad jos tiesiog nepamainamos mažesniems vaikams.

Bėgau į kanceliarinių prekių parduotuves jų ieškoti. Neradau – visos išpirktos. Užsakiau. Praėjusią savaitę pagaliau jų sulaukėme.

Angelo ant jų tikrai “užsikabino”, ko negalėčiau pasakyti apie įprastas žirkles. Daro darbelius žirklių pagalba tuzinais.

Štai: iš baldų parduotuvės katalogo iškarpė visą tai, ką jis turės užaugęs (kaip atrodys jo namai):

O čia dar viena šių nerealių žirklių nuotrauka.

Rekomenduoju!

Besidomint vaikų mada, savaime, kilo noras pasižvalgyti po Lietuvos kūrėjų darbus. Pradedu nuo Mummymoon, nes jie tikrai turi kažką “tokio”:) Tikriausiai originalumo, keistumo, žaismingumo…pratęskite patys.

Mummymoon – šiuolaikiški, netikėti ir tiesiog kitokie rūbai vaikams – mummymoon’iški. VK jau buvo kalbėjęs apie šį prekinį ženklą, tad siūlau vėl jį prisiminti ir pažvelgti ką gi jie siūlo ….. ateinančiam rudeniui… Taip rudeniui:)… Nors “Subalansuota rudeniui, bet tinka ir pavasariui”.

„Mummymoon“ komandos pasaulio pajautimas ir nuostatos siekia saugoti tai, kas tikra. Jaukūs, natūralių pluoštų, minimalistinių, tačiau mielų ir su šarmu siluetų,  gamtos spalvų drabužėliai alsuoja darna su savimi ir aplinka, nenuostabu, kad pirmieji mummymoon kūryba patikėjo japonai, įsigiję visą kolekciją ir nekantriai laukiantys naujų.

Jos tokios žaismingos ir laisvos  Natūralūs pluoštai, pastelinės spalvos ir neįpareigojantys modeliukai šioms padaužoms labai tinka.

100 % linas, tokias kelnes ir palaidinę su malonumu vilkėčiau ir aš. Jau įsivaizduoju kokie jie patogūs ir praktiški šiltą vasaros dieną.  Ir nors nuotraukose kelnes vilki mergaitės, manau šis modelis puikiai tiktų ir berniukams. Tai, kad dauguma drabužių yra “unisex” savotiškas mummymoon braižas ir išskirtinumas.

O dabar atidžiau apžiūrėkime pavasario kolekciją:

Mommymoon išlieka “japoniškai” stilingais, išlieka savimi, tačiau matosi, jog žengia pirmyn, nenustoja ieškoti ir atranda dar daugiau žaismingumo, kas vaikų madoje, žinoma, yra labai sveikintina.

Štai mano mėgiamiausi:

Foto ir daugiau apie juos :mummymoon.com

Gyvūnų elgesio tyrimai, kurie demostruoja gyvūnų grupės ir žmonių sociumo bendrumus. Nors žmogus susipažinęs su KOBos (Visuomenės saugumo koncepcijos) medžiaga, galėtų pastebėti, kad šie tyrimai atspindi ne šiaip žmonių sociumo savybes, o sociumo, kuriame dominuoja gyvuliškas psichikos sandaros tipas. “Psichikos sandaros tipas” – tai ne tas pats, kas “psichika” – žmogus ir gyvūnai yra skirtingos biologinės rūšys, todėl ir jų psichikos yra du skirtingi dalykai.

“Psichikos sandaros tipas” apibrėžia kokiu būdu, kokiais algoritmais vadovaujantis individo psichikoje vyksta procesai, kurie gatuniniame rezultate pavirsta realiomis mintimis,veiksmais ir sprendimais.

Plačiau apie skirtingus psichikos sandaros tipus galite pasiskaityti čia, o aš tik trumpai papasakosiu kas ta “gyvuliška psichikos sandara”, kad žemiau esanti informacija būtų suprantama plačiau negu tipiška reakcija: “Oi, tai juk lygiai taip pat tarp žmoniųvyksta!”

Gyvuliškas psichikos sandaros tipas pasireiškia tuo, kad individas savo sprendimų priėmime (tai yra pagrindinė psichikos funkcija – suformuoti veiksmų programą) pagrindinis veiksnys, argumentas, kreipiančioji jėga yra natūralūs (įgimti) instinktai, o ne visuomenės normos, sava sąmonė arba ryšys su Apvaizda. Tuomet žmogaus psichika veikia ieškodama būdų kaip kuo geriau aptarnauti instinktų keliamus poreikius – būtent tokių individų gyvenimo maksima trumpai apibūdinama trimis Pė: “Paėst, Pašikt, Papist”. Na ir ketvirta, ne tokia svarbia – “Pamiegot”.

Žinoma, žmogaus psichika nėra tokia vienpusiška, jos veikloje visuomet tam tikrą įtaką turi ir kitos, jau minėtos dominantės – visuomenės normos, savo sąmonė-valia ir Dievo-Apvaizdos ranka – tačiau skirtingu laiku paprastai dominuoja arba yra labai aiškiai išreikštas kuris nors vienas. Psichikos veikimas labai priklauso ir nuo aplinkybių, kurios kuo labiau nepajudinamos, tuo labiau verčia žmogų pakeisti savo įprastus psichikos “marškinius” – tiesiog gyvuliškas išlikimo instinktas priverčia persiorientuoti ir prisitaikyti kad išliktum.

Visuose žemiau aprašytuose eksperimentuose būtent ir buvo suformuotos tam tikros ekstremalios aplinkybės, pastačiusios gyvuliškos psichikos sandaros tipo individus (suprantama, jie juk gyvūnai, besivadovaujantys iš esmės instinktais) į situaciją, kurioje ant jų natūralių instinktų pagrindo  įdiegiami tam tikri elgesio stereotipai – “visuomenės normos”.

Būtent tai, kad daugumos žmonių psichikoje dominuoja gyvuliškas sandaros tipas, mes galime išvysti ir labai panašias “žmonių visuomenės normas”, nesiskiriančias nuo beždžionių, žiurkių, blusų ir elektros kratomų šunų “civilizacijos”:

Bandymas su šimpanzėmis

1 bandymas

Narvas. Jame 5-ios beždžionės. Palubėje pakabintas bananų ryšelis. Po juo stovi kopėčios. Viena iš bedžionių praalkusi prieina prie kopėčių turėdama akivaizdų tikslą pasiimti bananų. kai tik ji prisiliečia prie kopėčių, atidaromas kranas ir VISAS bedžiones apipila labai šaltu vandeniu.

Praeina kiek laiko ir kita beždžionė bando paskanauti bananų. Tas pats ledinio vandens dušas. Trečia bedžionė apkvaitusi nuo alkio bando pasiekti bananus, tačiau likusios čiumpa ją, nebenorėdamos dar kartą gauti šalto dušo.

Dabar iš narvo yra pašalinama viena bedžionė ir ją pakeičia nauja bedžionė. Kai tik ji pastebi bananus, bando juos pasiekti. Savo siaubui ji išvysta ją puolančių likusiųjų beždžionių piktus snukius. Po trečiojo bandymo ji supranta, kad gauti bananų jai nepavyks – kiekvieną kartą ji bus užpulta ir sumušta.

Dabar iš narvo šalinama dar viena iš pradžioje buvusių penkių bedžionių, vietos kurios įleidžiama naujokė. Kai tik ji bando pasiekti bananus, visos bedžionės sutartinai ją atakuoja, be to, toji, kurią pakeitė prieš tai, daro tai dar ir su entuziasmu.

Ir taip palaipsniui, keičiant bedžiones vieną po kitos, pasiekiama situacija, kai narve atsiduria penkios bedžionės, kurios apskritai  nė karto nebuvo apipiltos šaltu vandeniu, tačiau kurios niekam neleidžia net pabandyti pasiekti bananus.

2 bandymas

Tuščiame kambaryje – 5-ios beždžionės. Kambario centre stovi kopėčios, jų viršuje padėtas bananas. Kai pirmoji beždžionė pastebi bananą, ji ropščiasi kopėčiomis norėdama jį pasičiupti ir suėsti. Tačiau kai tik ji priartėja prie vaisiaus, nuo lubų į paleidžiama ledinio vandens srovė, kuri nubloškia beždžionę žemyn. Kitos beždžionės taip pat bando užlipti kopėčiomis. Kiekvieną kartą ledinio vandens srovė nubloškia tokią beždžionę žemyn. Tai kartojasi tol. kol daugiau nė viena nebemėgina pasiimti banano.

Vandenį atjungia, o vieną iš peršlapusių beždžionių pakeičia naujoke – sausa. Vos tik jai peržengus slenkstį, senosios stengiasi jai neleisti lipti kopėčiomis, kad jos taip pat kaip jų neapipiltų vandeniu. Naujoji beždžionė nesupranta,  kame reikalas. Ji tiesiog mato savo nelaimės draugų grupę, trukdančią jai pasiimto skanų vaisių. Tuomet ji pabando prasiveržti jėga ir pešasi su tomis beždžionėmis, kurios jos nepraleidžia. Tačiau ji viena ir keturios senbuvės ją sutramdo.

Pakeičiama kita peršlapusi beždžionė. Kai tik pasirodo naujoji sausa beždžionė, prieš tai įleistoji puola ją ir muša, manydama, kad būtent taip reikia pasitikti naujokes. Naujokėlė net nespėjusi pastebėti kopėčių bei banano išvedama iš rikuotės.

Paeiliui trečioji, ketvirtoji ir penktoji peršlapusios senbuvės keičiamos naujomis sausomis beždžionėmis. Kiekvieną kartą, kai tik pasirodo naujokė, ji yra sumušama. Sutikimas kaskart darosi vis žiauresnis. Beždžionės visos drauge šoka ant naujokės, tarsi bandydamos dar labiau “pagerinti” sutikimo ritualą.

Finale bananas taip ir lieka gulėti ant kopėčių, tačiau penkios sausos beždžionės apkvaitusios nuo nuolatinių muštynių netgi nemano artintis prie vaisiaus. Vienintelis jų rūpestis – stebėti duris, pro kurias įleidžiama kita nauja beždžionė, kad kuo greičiau ją užpulti.

Šis bandymas buvo atliktas siekiant ištirti grupinį elgesį įmonėse.

Blusų saviapribojimai

Stikliniame inde yra suleistos blusos. Indo aukštis kaip tik toks, kad blusos galėtų iššokti. Tada indas yra uždengiamas stiklu, kuris uždaro praėjimą. Iš pradžių blusos šokinėja ir atsitrenkia į stiklą. Vėliau, kad išvengtų skausmo, jos pradeda šokinėti taip, kad neatsitrenktų į dangtį. Po valandos nebėra nė vienos blusos, kuri šokdama atsitrentų į stiklą. Visos sumažino savo šuolio aukštį, kad sustotų žemiau lubų. Nuimamas stiklas. Blusos toliau šokinėja taip, tarsi indas yra uždengtas.

Žiurkių hierarchija

Biologinio elgesio tyrimų laboratorijos Nansi universiteta tyrėjas Didje Dezoras į vieną narvą suleido šešias žiurkes, tikėdamasis ištirti jų plaukiojimo sugebėjimus. Vienintelis išėjimas iš narvo ėjo per baseinėlį, kurį buvo būtina perplaukti norint pasiekti šėryklėlę su ėdesiu. Netrukus paaiškėjo, kad žiurkės neplaukia visoskartu ieškodamos ėdesio. Viskas vyko taip, tarsi jos būtų tarpusavyje pasiskirsčiusios vaidmenimis. Ten atsirado 2 eksploatuojami plaukikai, 2 ekploatatoriai, kurie patys neplaukiojo, 1 nepriklausomas plaukikas ir 1 atpirkimo ožys.

Dvi ekploatuojamosios žiurkės nerdavo į vandenį atsinešti ėdesio. Jas grįžusias į narvą du eksploatatoriai mušdavo tol, kol jos atiduodavo savo ėdesį. Tik tuomet, kai išnaudotojai pasisotindavo, išnaudojamieji turėdavo galimybę paėsti. Patys eksploatatoriai niekuomet neplaukiojo. Jų veikla apsiribodavo plaukikų terorizavimu, kad patiems sočiai paėsti.

Autonomas buvo pakankamai stiprus plaukikas, kad pats pasiektų ėdesį ir, neatidavus jo eksploatatoriams, patsgalėtų jį suėsti. Pagaliau, atpirkimo ožys negalėjo nei pats plaukioti, nei prigąsdinti eksploatatorių, todėl ėsdavo likusius nuo kitų trupinius.

Lygiai toks pat pasiskirstymas – 2 eksploatatoriai, 2 eksploatuojamieji, 1 autonomas, 1 atpirkimo ožys – susidarė visuose 20-tyje narvų su skirtingomis žiurkėmis, kuriuose eksperimentas buvo pakartotas.

Norėdamas geriau suprasti šitą hierarchizacijos mechanizmą, Didje Dezoras į vieną narvą suleido šešis eksploatatorius. Jie pjovėsi visą naktį. Ryte buvo pasiskirstyta lygiai tais pačiais vaidmenimis: 2 eksploatatoriai, 2 eksploatuojamieji, 1 autonomas, 1 atpirkimo ožys. Lygiai tokį patį rezultatą tyrėjas gaudavo ir tuomet, kai į vieną narvą suleisdavo šešis eksploatuojamuosius, šešis autonomus ir šešis atpirkimo ožius.

Kokie bebūtų individai, jie visuomet galų gale pasiskirstydavo vaidmenimis. Tyrimas buvo perkeltas į didelį narvą, kur suleido 200 žiurkių. Jos mušėsi visą naktį. Ryte tris žiurkes nudraskyta oda rado “nukryžiuotas” ant narvo grotelių. Moralė: kuo didesnis gyventojų skaičius, tuo daugiau žiaurumo atpirkimo ožių atžvilgiu.

Tuo pat metu, eksploatatoriai didžiajame narve sukūrė pavaduotojų hierarchiją, kad savo valdžią primestų su jų pagalba, o patiems netgi nebereikėtų vargintis, tiesiogiai terorizuojant eksploatuojamuosius.

Nansi universiteto tyrėjai tęsė eksperimentą nagrinėdami bandomųjų žiurkių smegenis. Jie padarė išvadą, kad didžiausią stresą patyrė ne atpirkimo ožiai ir ne eksploatuojamieji, o kaip  tik – patys eksploatatoriai. Savaime suprantama, jie nuolatos jautė grėsmę prarasti savo privilegijuotųjų statusą ir vieną kartą būti priversti patiems pradėti dirbti.

 Išugdytas šuns bejėgiškumas

Akademiko Pavlovo pasekėjai atliko bandymą su šunimis. Bandymas buvo vykdomas tokiu būdu:

Į tris narus pasodino tris vienodus šunis. Pirmąjį kankino elektros šoku ir šis su tuo nieko negalėjo padaryti. Antrąjį šunį taip pat purtė elektra, tačiau jo narve buvo mygtukas, kurį paspaudus galima buvo nutraukti kankinimą. Trečiam šuniui (kontroliniam egzemplioriui) nedarė nieko.

Kaip ir reikėjo tikėtis, kai tik į narvus buvo paleista elektros srovė, pirmasis ir antrasis šuo pradėjo lakstyti savo narvuose. Antrasis šuo pakankamai greitai surado mygtuką ir atjungė elektros srovę. Pirmasis šuo ilgai bandė ištrūkti iš narvo, tačiau galų gale pasidavė, atsigulį ant grindų ir pradėjo gailiai unkšti. Trečiasis šuo (kurio eletra apskritai nekratė) tuo metu žiovavo ir kasėsi.

Po to visus tris šunis perkėlė į kitus narvus. Naujųjų narvų sienelių aukštis buvo viso labo pusė metro ir šunys galėjo be vargo iš jų iššokti. Suleidę į narvus vargšus bandomuosisu gyvulius, žiaurūs mokslininkai vėl įjungė elektros srovę.

Trečia šuo, kurio apskriti nekankino, iškart iššoko iš narvo. Antrasis šuo, kuris atjunginėjo elektros srovę letena, pasisukiojo po narvą ieškodamas mygtuko ir jo neradęs taipogi iššoko. Pirmasis šuo… atsigulė ant narvo grindų ir pradėjo gailiai unkšti.

Pirmojo šuns būseną zoopsichologai pavadino “išauklėtasis bejėgiškumas”. Šuo suprato, kad pasaulis žiaurus ir jai nepavyks jo pakeisti. Todėl šuo net nebandė iššokti iš narvo – ji žinojo, kad tai nepadės – sustabdyti deginančią elektros srovę yra neįmanoma…

Filmas apie eksperimentus su tamsiąja žmogaus sielos puse:

http://www.youtube.com/watch?v=d4Gva5-72Qk

Jūsų dėmesiui, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto darbuotojų atstovybės – profesinės sąjungos pirmininko Stasio Girdzijausko straipsnis – atsakymas liberastei Vainienei – Liberalizmas aukštajame moksle: pirmyn į praeitį.

—

Stasys Girdzijauskas

Pasiklausius Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialiosios ekspertės Rūtos Vainienės komentaro „Pasirinkę privačią aukštąją – bedaliai?“, darosi ir apmaudu ir graudu. Ji su savo kolegomis taip užsižaidė laisvąja rinka, kad nepastebėjo, kad pačios laisvos rinkos jau nebėra. Gaila, kad ir dalis visuomenės veikėjų, ypač kai kurie „senieji“ liberalai, vis dar sapnuoja laisvąją rinką. Jie neskiria laisvosios rinkos nuo rinkos ekonomikos apskritai. Rinka yra ir bus, o laisvoji rinka jau savo atgyveno.

Rūta Vainienė su ekonominiu banditu iš CATO instituto (JAV) dr. Richard Rahn

R. Vainienės komentare kalba sukasi apie studijų krepšelius. Kažkaip keistai skamba valstybės finansuojama laisvoji rinka. O gal tai „krepšelių“ rinka, kur reikia vikriai pasidalyti valstybės pinigus, bent jų dalį? Tam „krepšeliai“ neblogai tinka. Nesvarbu, kad tas pačias funkcijas, kurios numatytos krepšeliams, gali puikiausiai atlikti pati valstybė.

„Finansinio krepšelio“ idėjos autorius yra amerikiečių ekonomistas Miltonas Friedmanas. Jis pasiūlė paslaugų finansavimo būdą – „vaučerius“ t.y. „švietimo čekius“ ar „mokinio krepšelius“, kuriuos paslaugas gaunantis asmuo gali atnešti jam labiausiai patikusiam paslaugos teikėjui. Viskas yra gerai, kol krepšelius ir paslaugas teikia ta pati visuomenės dalis – paprastai valstybė. Problemų atsiranda, kai krepšelius siūlo valstybė, o paslaugas teikia privatusis sektorius. Iš tikrų-jų kaip tik tokiam atvejui ir buvo sukurti „krepšeliai“.

Prisimename neseną Lietuvos patirtį, kai prie valstybinių įmonių egzistavo įvairūs UAB, „pade-dantys dirbti“ valstybinėms institucijoms. „Neblogi“ buvo rezultatai: UAB klestėjo, o valstybinės įstaigos merdėjo. Dabar bandoma tai pakartoti kitu pavidalu. Viskas būtų gerai, jei privačios aukštosios mokyklos dirbtų lygiavertėmis sąlygomis, nebandytų nugriebti grietinėlės nuo studijų krepšelio.

Ar negalėtų privačios aukštosios mokyklos rengti Visagine atomininkus, Mažeikiuose – naftininkus, Klaipėdoje – laivų inžinierius, Marijampolėje – žemės ūkio specialistus? Žinoma, prieš tai dar reikėtų pasirūpinti tinkama baze, gauti licenzijas ir visa kita. Tokiu atveju valstybės užsakymas specialistus rengti privačioje aukštojoje mokykloje atrodytų pakankamai logiškas. Tačiau, kai valstybės pinigai atimami iš valstybinių mokyklų ir telkiami beveik išskirtinai tik sostinėje ir tik tokių programų, kurias vykdyti reikalingos minimalios investicijos, o pačių programų poreikis labai abejotinas, darosi keista klausytis apie laisvosios rinkos siūlomą „judėjimą pirmyn“.

R. Vainienė primena, kad praėjusiais metais studijų krepšelius į privačias aukštąsias mokyklas atsinešė apie 1,5 tūkstančio asmenų, arba 8 procentai visų gavusiųjų krepšelius. Vadinasi, net kelių regioninių universitetų ir kolegijų finansavimas buvo paimtas ir paprasčiausiai perduotas, už lėšas neatskaitingam privačiajam sektoriui. Ir tai vadinama konkurencija!

Nesunku suvokti, kad tik valstybė gali pasirūpinti brangių ir dažnai dėl to nekomercinių, bet šaliai gyvybiškai reikalingų, programų finansavimu. Sutelkus skirtingas programas į vieningą sistemą, pasiekiamas tarpdiscipliniškumas, o iš to gaunamas ir sinerginis efektas. Perdavę komerciškai pelningas programas privačiam sektoriui, o nekomercines programas užkrovę išskirtinai valstybei, nepasieksime nei kokybės, nei efektyvumo. Deja, dabartinės pseudo reformos auto-riams tai nerūpi. Jie įsitikinę laisvosios rinkos galia ir laissez-faire (valstybės nesikišimo doktrina) neišvengiamumu.

Praktika parodė, kad kai reikia atsižvelgti į valstybės ir visuomenės poreikius, studijų krepšeliai yra visiškai netinkami valstybės užsakymui formuoti. Jie didina regionų atskirtį, spartina dalies reikalingų programų išnykimą ir aktyvina stojančiųjų trauką į užsienio mokymo įstaigas. Studijų krepšelis pagal idėją turėtų veikti automatiškai, be išorinio įsikišimo ir papildomo valdymo. Bet realiai taip nėra, todėl jis tapo apipintas daugybe išimčių, tikslinančių rodiklių, veiksnių ir apri-bojimų. Nepaisant to, jis savo funkciją vis tiek atlieka prastai. Taip krepšelis prarado bet kokią prasmę. Išskyrus vieną – ministerijai nereikia rengti valstybės užsakymo ir jį derinti su aukšto-siomis mokyklomis.

Tokiu būdu „studijų vaučeris“ ar „švietimo čekis“ buvęs laisvosios rinkos įrankis, skirtas perpumpuoti valstybes lėšas į privatų sektorių, visiškai susikompromitavo ir tapo regreso simboliu. Ir nieko nuostabaus – pati laisvoji rinka tapo atsilikimo įvaizdžiu. Tą parodė ne tik Didžioji depresija, daugelis mažesnių nuosmukių, bet ypač paskutinioji pasaulinė krizė. Didžioji depresija ir pastaroji krizė civilizaciją pristūmė prie bedugnės krašto. Ir tik didelėmis viešojo sektoriaus pastangomis pavyko bent laikinai išvengti negrįžtamų griūties procesų.

Vien per šią krizę rinkai stabilizuoti buvo mesti keli tūkstančiai milijardų viešojo sektoriaus dolerių. Ir ne be reikalo: civilizacijai iškilo realus pavojus. Ne gamtos užterštumas, ne kultūriniai civilizacijų skirtumai, ne gamtos kataklizmai, o rinkos dėsnių neišmanymas kelia didžiausią grėsmę pasaulio bendrijai. Beje, tas pats rinkos dėsnių neišmanymas trukdo efektyviai gelbėti tas pačias rinkas. Reikia nepamiršti, kad antrasis pasaulinis karas buvo išprovokuotas Didžiosios depresijos, nors paskui ir sukūrė naujo ekonominio augimo erdvę. Baisu ir pagalvoti kas atsitik-tų, jei įvyktų antroji (jau gerokai didesnė už buvusią!) Didžioji depresija. Kad ir kaip ten būtų, po viso šito rinkos vadinti „laisvąja“ be kabučių neišeina.

Tai čia praktika. Teorija taip pat nerodo nieko, kas paguostų – laisvoji rinka yra nestabili, linkusi į sprogimą ir dėl to laisva ilgai išbūti negali. Prieš dešimtį metų, biologinių populiacijų pavyzdžiu, buvo sukurta ekonominė logistinė teorija. Ji parodė, kad laisvosios rinkos nestabilumas glūdi pačios rinkos sistemos prigimtyje. Taikant ekonominės logistinės analizės metodus aptikti ekonominiai paradoksai leidžia daryti išvadą, kad nevaldoma rinka, siekdama vis didėjančio pelno, nuolatos veržiasi į perprodukciją. Be to, dažniausiai ši perprodukcija turi sunkiai apčiuopiamą, paslėptą formą, tampa nevaldoma ir sukelia krizes. Vienintelė priimtina alternatyva laisvajai rinkai yra jos reguliavimas. Taigi ne tik patirtis, bet ir matematiniai modeliai rodo, jog laisvoji rinka atgyveno, rodo laissez-faire pabaigą, kurią savo laiku paskelbė Johnas Maynardas Keynesas. Ar ne per dažnai grįžtame į praeitį? Gal jau laikas iš jos ištrūkti? Ir apie kokias aukštojo mokslo reformas čia dar galima kalbėti?

Ir dar: belieka viltis, kad Konstitucinio teismo sprendimas atvėsins aukštojo mokslo „reformatorių“ siekį atsidaryti naują, privatų, bet finansiškai valstybės remiamą, universitetą, pakištą po užsienietiško universiteto filialo vėliava. Argi ne tuo tikslu buvo imituojama „reforma“, ar ne dėl to buvo stengiamasi sujungti ar uždaryti konkuruojančius valstybinius universitetus?

—

NeTiesa.lt komentaras: seniai laikas Lietuvos mokslo bendruomenei pasiųsti vertelgas ir įvairiausio plauko “ekspertus”, apnikusius paliegusį valstybės kūną, tenai kur jiems ir vieta – šunims šėko pjauti. Lietuvoje užtenka ir sveikai mąstančių žmonių ir visuomeninio intelekto, kad išspręsti visas problemas – tiesiog reikia išlįsti iš savo saugių “užsitarnautų” pozicijų ir pradėti bendrai mėžti visą žydo-masoninį-liberastinį-derьmokratinį mėšlą iš MŪSŲ BENDROS VALSTYBĖS.

Kadangi dabar mes vis daugiau laiko praleidžiame sode, ir neturime ten daug atrakcijų vaikams, tad vis tenka kaip nors išsisukti, kai noriu nuveikti kokį sodinį darbelį, bet bijau, kad vaikai neišlėktų į gatvę (dar neturim tvoros), neįvirstų į kokią duobę, nepaspaustų kokio įjungto statybinio įrankio ir t.t. Tad pastarąjį kartą, kai norėjau pasodinti kelias avietes, prieš tai su jais padarėme medūzas, kurios po to nardė, lakstė aplink mane, o aš ramiausiai sau sodinau avietes.

Iš rastų maišų prikarpėme juostelių ir lipnia juostele priklijavome jas ant indelio (vidinėje pusėje) nuo varškytės

Benediktas nupiešė akis savo ir brolio medūzoms

Ir abu noriai žaidė su jomis

Tik mes su Benediktu vis svarstėme ar čia medūzos, ar vaiduokliai. Vincentas pasakė, kad “diūūūūze”. Na, “diūze”, tai “diūze”

Pradėsiu nuo vieno paskutiniųjų rusiško interneto topų – balandžio 4-iąją pasaulis sužinojo apie tikriausią stebuklą: visos Rusios metropolitui Kirilkai susitikinėjant su justicijos ministru fotoreporteriui pavyo užfiksuoti neįtikėtiną dematerializacijos faktą:

Kaip pastebėjo milijonai susijaudinusių interneto pravoslavų – nors ant šventojo rankos laikrodžio, kainuojančio nuo 28.000 iki 36.000 dolerių, nebeliko, tačiau laikrodžio atspindys toliau tiksi ir padeda nepamiršti sielų ganytojui apie artėjantį Paskutiniojo Teismo Dienos momentą…

Visas šis reikalas turi dvi puses RIMTĄJĄ, kuri bus aprašyta žemiau, ir LINKSMĄJĄ, kuri prasideda čia:

Dvi sekundės iki stebuklo

Jau po dviejų dienų pravoslaviškoji inkvizicija konstatavo ir informavo visuomenę, kad stebuklo autorius yra pačios patriarchijos dyzikė iki šiol visomis įmanomomis priemonėmis valiusi nuodėmes nuo Metropolito Kirilkos kūno ir dvasios. Dar po dviejų dienų praleistų požemiuose, dyzikė prisipažino, kad laikrodžio atspindžio ji neretušavo tyčia, taip keršydama Kirilkai už jo pasiryžimą negailestingai susidoroti su “Maištaujančios pizdos” agitbrigada…

Bet kuriuo atveju, prikolas gavosi toks sėkmingas, kad iššaukė nuoširdžios ir entuziastingos kūrybybinės bangos cunamį rusiškuose internetuose ir dalimi jos aš noriu pasidalinti.

Tautos dėmesys sielos ganytojui prasideda nuo paprastų fotožoperių rankos miklinimų:

Tęsiama realizuojant savo slaptas svajones:

Pridedamas švelnios padjobkės aromatas:

Jėzus: “Gal pasakytum kiek laiko?”
Kirilas: “Jėzau, atsipisk.”

Pereinama nuo socialinės ironijos…

Patriarcho rūbai
“BREGUET” laikrodis: apvalus ciferblatas
simbolizuoja nenuodėmingumą ir minčių
tyrumą, o tikslumas leidžia skaičiuoti laiką
iki Paskutiniojo Teismo

…prie amžinai gyvos Tautos atminties:

A.S.Nepuškinas
Pasaka apie popą, prekybą alkoholiu ir cigaretėmis,
Brequet laikrodžius, brangius automobilius
ir apie Baldą, tai yra apie tave.

Susiejama religijos ir vampyrizmo semantika:

Nepamirštama atkreipti dėmesio ir į stebuklingą automobilio metamorfozę…

… dar vienas – mobilus – variantas:

Pagardinama politiniais prieskoniais:

- Klausyk, o kokį čia laikrodį turi,toks visai nieko, už kiek paėmei?
- Tu ką, Vova, aš apskritai nenešioju laikrožio, tai fotokoliažas.

Tėvas – Sūnus – Šventoji Dvasia

Pakylama nuo karikatūrų ligi moderniosios klasikos:

Pajungiamas netgi nemirtingasis Žirinovskio memas:

- Papostinau foto kur Gundiajevas be laikrodžio, bet su atspindžiu!
- Žiūriu, šitas perpostino.
- Kitas taip pat perpostino.
- Visi, bliatь, perpostino!

Ir galų gale viską reziumuojama tiksliu, prie dienos aktualijų sugrąžinančiu, apibendrinimu:

Idėjos autorius ir autorinių teisių savininkas

O dabar RIMTOJI reikalo pusė.

Visas šitas pranykusio laikrodžio šurumburas įvyko balandžio pradžioj, tuo tarpu pats laikrodis dingo ne šį mėnesį ir ne praėjusį, o prieš tris metus – Kirilkos susitikimas su ministru vyko 2009-ųjų birželį. Kokio velnio narsieji rusiškojo interneto kurmiai šį stebuklą atkniso būtent dabar? Negi po Libijos sunaikinimo, po nepavykusios porinkiminės liberastinės šizoliucijos Rusijoje, po Putino sugrįžimo į prezidento postą, po oficialiai paskelbto pasirengimo branduoliniam JAV-Izraelio-Irano karui kažkas dar gali prisiminti trejų metų šviežumo suplėkusią ir perpuvusią falsifikaciją? Kodėl visa tai išplaukia būtent po to, kai buvo įvykdyta pseudoanarcholierastinių kurvų agitbrigados “Pizdos maištas” ataka svarbiausiame Maskvos sobore?

Atsitiktinumas? Ar tiesiog viena šūdo banga bando pastumti į šalį kitą šūdo bangą ir atsikovoti sau daugiau erdvės masės protuose?

Pasiklausykime vieno iš informacijos “valdovų” Igorio Ašmanovo komentaro apie tai, kaip kuriamos naujienos ir kaip atskirti tikrąsias naujienas nuo informacinio karo bombų:

Tam, kad nekiltų noras vidurį nakties teptis rankų bebarškinant klaviatūrą apie paminėtas projektines kurvas “Pizdos maištas”, savo poziciją apie tai kas yra TIKRAS, nesuprojektuotas ir ne grantais apmokėtas protestas prieš žydkrikščionis okupantus galiu pailiustruoti kad ir tokiu jutūbiniu trešu:

Jeigu dar nesupratote – groja ir dainuoja ultra-hiper-iuber-ruso-pravo-slavai “Ансамбль Христа Спасителя и Мать Сыра Земля”…

O štai, kaip atrodo tikroji Tėvynės meilė “Kristaus Gelbėtojo ir Mamos Juodos Žemės” ansamblio akimis:

Ir pabaigai – aptemusio proto blaivus žvilgsnis į masinę “kultūrą”:

O kad naktis nesibaigtų religiniais košmarais, reikia įmesti bent šiek tiek muzikinio pozityvo – dar vienas, bet ne toks pogrindinis vokalo-grafinis ansamblis “Ebonitinis barškutis” ir jo specialiai Žydovizijai paruošta daina apie Rusišką sielą:

Šiemet mes kiaušinius dažėme dviem būdais.

Pirmuoju, a la da Vinci:

Ir antruoju: ant kiaušinių klijavome lipdukus, paskui juos dažėme o vėliau nuėmus lipdukus, ant kiaušinių liko baltos forminės dėmelės:

Rezultatas – įrašo titulinėje nuotraukoje. Buvo labai smagu žaisti su spalvomis, jas maišyti. Ypač mums patiko a la da Vinci kiaušinių dažymas ir pats rezultatas.

O štai čia mūsų kuklios Velykinės dekoracijos ir Velykų zuikio lauktuvės:

O šis krepšelis su margučiu, tai Angelo dovanėlė mums (daryta darželyje).

Ką išgyvena tėvas per tuos devynis laukimo mėnesius? Jeigu jis nori kūdikio ir myli jį, tuomet turėtų išgyventi džiaugsmą ir pasigėrėjimą, šventę. Betgi ne! Ten – viskas pilnėja, brinksta, priplūsta jėgų, o mano viduje – stingdanti tuštuma, maudžianti ir išsunkianti. Tokio ilgesio ir beprasmybės jausmo kaip tą ilgą žiemą dar niekada neteko patirti… šią mintį:

O prie Velykų stalo užėjo kalba apie tai, kaip norėjau būti vadinamas tik gimus Faustui. Prieš vaiko gimimą juk renkamas vardas ne tik kūdikiui, bet nauji įvardžiai parenkami ir seneliams bei tėvams. Tuo metu nejaučiau skirtumo, kaip mane vadins: maniau, kad sūnus galės laisvai kreiptis vardu ir aš gerai jausiuos.

Tuo metu taip ir jaučiausi. Vaikas į mano gyvenimą atėjo tik gimdymo namuose, kai išgirdau jį klykiantį ir supratau, kad atskirčiau jo balsą iš visų pasaulio vaikų. Tik nuo to momento mes pradėjome santykius. Nepasakyčiau, kad pirmi mėnesiai buvo kupini meilės ir džiaugsmo. Tai buvo proto diktuojamas rūpinimasis. 

Pamatęs vaiką kiekvienas vyras pasirenka, ar pripažins jį savu. Aš pasirinkau būti Fausto tėvu, tad stengiausi juo tapti. Pradžioje tai buvo sauskelnių keitimas, vėliau – ieškojimas, kaip bendrauti, ir žaidimų kūrimas. Dar vėliau atsirado diena skirta pabūti dviese. 

Kiekvieną mėnesį, kiekvieną dieną tai buvo paieškos. Įgimto tėvo jausmo neturiu; netikiu, kad jį turi nors vienas vyras. Skirtingai nei moterys, vaiko atsiradimo aš nejutau kūnu. Moterys dažnai dėl to pasiskundžia. Nerimtai, bet tokią mažą svajonę turi. Tačiau jos pamiršta, kokią didelę dovaną gauna su gimdymo sunkumu: emocinį ryšį jos sukuria dar prieš gimimą, vaiko gimimas joms būna palaima. Šį ryšį joms reikės silpninti, o man kurti. 

Aš, žmona ir sūnus gyvename skirtinguose pasauliuose, nors glaudžiamės po tuo pačiu stogu. Ji Faustą paleidžia į pasaulį, aš su juo tampu artimesnis. Aš jį bandau įtraukti į savo orbitą. Noriu sukurti ypatingą ryšį, ne kaip draugų, ne kaip mylimųjų. Noriu būti tėvu ir noriu būti taip vadinamas.

Nes Mantas yra tiesiog Mantas.

Antrąją pažinties dieną pakvietė pas save į svečius. Sakė „pažiūrėt filmo“. Tai jau aišku, kad pisimės. Įsimečiau vyno butelį dėl visa ko, jeigu kartais neturėtų. Be alkoholio niekad neaišku kaip čia tą seksą pradėti. Abu žino, kad reikia, bet nei vienas nežino kaip čia labiau „netikėtai“ ir natūraliai… Tai prasideda ten: aš tau už papo, tu man už birkos, tai gal eikim į kambarį? Tai gal lovą pasiklokim? Tada stovi kažkuris nuogu stajaku arba nuoga pyzda, kol kažkuris pakloja ta lovą. Nu, vobšim, chuinia. Tai prisišnioji ir viskas kaip sviestu iškart.

Aišku vyno jis neturėjo. Išgėrėm manąjį. Parūkėm. Parūkėm. Už papo neima. Matau, kad nerimauja, nežino ką daryti, nes kaip ir laikas jau pistis, nes vynas jau baigėsi. Tai aš ant sofkės labiau atsiguliau, pamaniau duosiu namioką čiuvakui. Tada jis sako: „Aš dar prisiminiau, kad šiek tiek brendžio turiu“. Nuotaika iškart abiejų pakilo, nes žinojom bent jau ką veikti. Slapčia abu vylėmės, kad nuo to likučio prisigersim ir lengviau prasidės čia viskas, dėl ko ir susirinkome.

Ir brendis baigėsi. Tada berniukas sako – tai gal einam miegot jau? Aš sakau gerai. Sliūkinam abudu į miegamąjį kambarį. Nėr kaip čia nusirengti vienas prieš kitą, net ir nepatogu. Tada jis pasakė:

- Duoti tau kokią maikę?

Nustembu. Bet sakau duok. Apsirengiam vienas nuo kito skirtinguose kampuose, bet slapčia tycharinam kaip kuris atrodo pusnuogis. Atsigulam šalia. Man jau žvengas imt pradėjo. Galvoju, bene, rimtai čia taip pagulėsim vienas šalia kito. Bet ne ne ne.
Neužtruko ir jaučiu bernaitis ranką ant šlaunies padėjo. Valio – galvoju, pagaliau seksas. Bet tai irgi ten, trynė trynė jis tą putką man, taip pavargau ten vaidinti, kad zajabis, kad papraščiausiai smigau. Kitą dieną pisau nachui iš to pyderastiško nesusipratimo. Jau geriau su senais diedais, jie bent maikės nesiūlo prieš lipant į lovą.

Share on Facebook

Kazimieras (6m.) sugalvojo Vasario 16 išvakarėse pagaminti mašiną raketą, kuri važinėtų aplink Lietuvą ir saugotų ją nuo bet kokių agresorių.

JUMS PRIREIKS:

• kaladėlių (geltonų, žalių ir raudonų).
• kaladėlių su ratukais.

Kitą dieną mes su šeima šventėme Vasario 16 šventę, kuri man labai patiko, todel dalinuosi. Kasmet vis ką nors naujo sugalvojame.
Šios dienos šventė mums prasideda išvažiavimu prie Prezidentūros, kadangi gyvename Vilniuje, dalyvaujame iškilmingame minėjime su įspūdingomis vaikams salvėmis. Tada važiavome į svečius pas draugų šeimą, kartu šventėme toliau. Prie pietų stalo palaiminome valgį ir sugiedojome Lietuvos himną, papasakodami vaikams apie V.Kudirką, kuris šią giesmę sukūrė. Valgėme nacionalinį patiekalą – kopūstų sriubą ir kugelį.
Paskui vyko žaidimas – piešiu Lietuvos žemėlapį. Per visą kambarį ištiesėme paklodę, parodėme vaikams žemėlapį
paaiškinome jį, tada Lietuvos kontūrus vos vos pažymėjome ant paklodės.
Tuomet vyko klausimų apie Lietuvą viktorina: Kokioje šalyje aš gyvenu, Kas yra Lietuvos sostinė, kokius žinau Lietuvos miestus, kokios Lietuvos šalys kaimynės? Kas buvo Lietuvos karalius? Prie kokios jūros yra Lietuva? ir pan.ir pan. ir kiekvienas vaikas, atsakęs į klausimą gaudavo galimybę paryškinti Lietuvos sienas, pažymeti miestą, nupiešti jūra ir pan. Nupiešę Lietuvos ribas, susikabinę dainavom : Už rankų susiemę, apjuosim Lietuvėlę… Ir dar “keliavome” po Lietuvos miestelius pažymetus, ten aplankydami pažįstamus žmones ar vieni kitus – tai buvo labai smagu, sužinoti, kas yra žemelapis ir kaip galima keliauti po Lietuvą. Po šio žaidimo ėjo vaikai valgyti deserto, kurį reikejo pasigaminti iš ananasų, kivio skiltelių ir šaldytų braškiu – sudėlioti Lietuvos vėliavą. Paskui tą patį iš marmeladinių trijų spalvų saldainėlių. Dar buvo suruošta knygų apie Lietuvą parodėlė, kurią vaikai galėjo apžiūrėti, o knyga “Daina apie Lietuvą” – buvo spėjimų knyga, atvertus nuotrauką reikėjo atspėti, kas joje. Po rimtosios dalies vaikai nuėjo žaisti į žaidimų kambarį ir šventę tęsė tėveliai dalindamiesi savo prisiminimais. nelabai pavyko perteikti šventės nuotaiką, tačiau visi likome laimingi. mama Inesa