Staigiai visi valyt dangaus, mes laimėsim!

Globalistai dabar panikuoja ir meta visas pajėgas, ne tik geo-politinėje ar ekonominėje arenoje, bet ir tiesiogiai prieš žmones per geoinžineriją(debesų sėjimas – cloud seeding, chemtrails).

Youtube vartotojo Zebritto21 reportažai (lietuvių kalba):

Filed under: Baltijos šalys, Bundančiam protui, Europa, Fuck the police, Geoinžinerija, Informacinis karas, Interesting, Lietuvos ateitis, Nacionalinė grėsmė, Savamoksliams, Science and discovery, SkyWatch, Svarbu, VSK, Vyriausybių nusikaltimai, Žmonijos genocidas Tagged: 2012, actas, adidas, alex jones, anti chemtrails, anti-nwo, aston martin, atkirtis geoinžinieriams, atsibudimas, bankininkai, banksters, bmw m3, buda, Bush, canon, chemtrails, dangaus valymas, David Icke, debesuota, debesys, dell, ekologija, elitas panikuoja, fuji, galvonaite, garinimas, geguze, geri orai, giedra, haarp, ibm, infowars, isparduotuve, jehova, jezus, kompiuteriai, kvepalai, laikas veikti, lnk, lrt, may, meteorologai, muhamedas, negaisk laiko prie tv, nike, nikon, nuolaidos, oil, puma, skalbimo masina, tv3, vejuota, versace, vinegar, youtube, zebritto, zionistai panikuoja, zionists are in distress

Alda

Įkvėpta vienos kurso apie mados suvokimą paskaitos, nusprendžiau pasižvalgyti asmenybių, kurias galėčiau pakalbinti apie jų kasdieninės mados įpročius. Sakyčiau, man pasisekė greitai susisiekti su Alda, kuri domisi senų audinių panaudojimu, drabužių prikėlimu naujam gyvenimui, padevėtų drabužių istorijomis bei savo mamos išsaugotu spintos turiniu. Buvo nuostabu išgirsti, jog tokia tradicija Aldos šeimoje kartojasi besikeičiant kartoms. Visų pirma ji man papasakojo apie savo močiutę, kuri stebuklingai sugebėdavo rasti išskirtinių drabužių visai šeimai, tuomet mamą, kuri išsaugojo daugelį savo jaunystės apdarų ir galų gale pačią save, kiekvieną dieną vis originaliau atrandančią kaip panaudoti vieną ar kitą rūbą bei aksesuarą. Labiausiai mane nustebino Aldos megztiniai iš pradinių klasių, kuriuos ji nešioja ir dabar. Ech, norėčiau turėti ir savuosius, deja mano šeimoje jų niekas neišsaugojo. Taigi, dalinuosi su jumis be galo įdomiu interviu su mama ir dukra, jeigu norėtumėte pasidlainti ir savo drabužių istorija, rašykite man arba komentuokite.

Sveika, Alda, minėjai, jog tavo šeimoje  praktikuojamas gyvenimo būdas, kai drabužiai retai išmetami, dažnai persiųnami, perdaromi ar keliauja iš kartos į kartą. Gal gali papasakoti apie tai plačiau? Kaip pati susidomėjai tokių gyvenimo, mados būdu?

Panašu, kad imdamasi apie tai kalbėti, kalbėsiu apie trijų kartų moterų, močiutės, mamos ir savo istoriją. Kalbėti apie situaciją, kuri susiklostė mano šeimos spintoje, kurią tęsiu savarankiškai – nėra vieno momentinio ir sąmoningo apsisprendimo pasekmė. Tiesiog taip, kaip yra susiklostė savaime. Tai turbūt lėmė ir istorinis laikotarpis, kai tiesiog neturėjome drabužiams pakankamai pinigų, gal taupusis suvalkietiškas charakteris

Siuvimu ir drabužių perdarymu užsiėmė mano močiutė, tačiau ji nei manęs, nei mamos to nemokė. Tad aš nepapasakosiu ir apie tai, kaip greitai atnaujinti pabodusius drabužius, nes tam reikia bent šiek tiek valdyti adatą, turėti siuviamąją mašina, fantazijos ir daug laiko. Aš iš paminėtųjų turiu tik fantaziją, tačiau tai, manau, gal net yra svarbiausia.

Visa mano Spintos sistema atrodo maždaug taip: pirkimas padėvėtų drabužių parduotuvėse, kartais nešiojama tol kol nunešiojama visiškai. Kai naujesni pirkiniai išstumia senuosius – jie atidedami į šalį, užkeliami į aukščiausią spintos lentyną ir ten gali pragulėti net ir 10 metų. Taip namai yra tapę savotišku nemokamu skudurynu.

Kartais galvoju, kad toks daiktų kaupimas, vengimas išmesti yra gal perdėtas prisirišimas ar net garbinimas. Tačiau pati save imu neigti, nes labai mielai atiduodu tiek man nusibodusius, tiek dar mėgstamus ir nešiojamus drabužius draugams, kurie jiems patinka. Toks dalinimasis su artimaisiais, skolinimasis iš draugų, manau, yra puikus būdas paįvairinti savo spintą. Svarbiausias principas – vengti šiukšlių dėžės!

Minėjai, jog turi drabužių, kuriuos jaunystėje nešiojo tavo mama ? Koks jausmas dėvėti tokius drabužius, ar tai suteikia jiems papildomos reikšmės?

Tiesa, turiu keletą mamos drabužių, man tikrai yra brangūs ir mieli. Daugiausiai drabužių esu perėmusi iš mamos studijų laikų. Vaikystėje būdama teigdavau, kad aš studijuosiu kaip ir mano mama Vilniaus Universitete ir būtinai senamiestyje. Man tai buvo svarbu. Suprantu, kad tai nėra niekaip susieja nei su mano ateitimi, o turi tik simbolinę reikšmę, tačiau vis tik man smagu eiti į tą patį universitetą su ta pačia mamos suknele, kaip kad ji kadaise ėjo. Turbūt pati brangiausia yra močiutės pasiūta raudona suknelė. Medžiagos turėjo labai mažai, kone skiautes, tačiau suknelė pavyko!

Prieš keletą metų, artėjant mano šimtadieniui, važiavome su tėvais į prekybos centrą, kad vieną kartą nusipirkčiau kažką naujo, gražaus ir pasipuošiau. Tačiau po kelių valandų paieškų, tiek aš tiek mama, eilinį kartą nusivylėme parduotuvių pasiūla ir aš tiesiog pasipuošiau senais, mamos taškuotais marškiniais. Tiesa, kadaise jie buvo ilgomis rankovėmis ir su apykakle – tačiau mamai pabodus, labai greitai tokiu būdu buvo atnaujinti.

Tačiau intensyviausias dalinimasis drabužiais su mama vyksta dabar. Esame praktiškai vienodo ūgio ir sudėjimo, skoniai daugiau sutampa nei prasilenkia, tad viena kitos drabužius skolinamės labai dažnai ir ribos tarp mano ir jos spintos vis labiau nyksta.

2008, vasaris, mamos marškiniai, pasiruošimas šimtadieniui.

Gal turi kokią įdomią istoriją apie vieną ar kitą drabužį tavo gyvenime, kuris buvo perdarytas, panaudotas kitai funkcijai ir panašiai?

Drabužiai dažniausiai išgyvena tarsi savaiminę evoliuciją. Mylimų drabužių keliai ar alkūnės išdyla, nespėjus jiems pabosti. Taip kelnės virsta šortais, o marškinių rankovės nutrumpinamos.

Tie drabužiai, kurie yra pabodę, nėra išmetami, o tik atidedami, tad jų renesansas ateina taip pat. Keista, tačiau megztiniai, kuriuos nešiojau prieš 12 metų puikiai tinka man ir šiandien. Kadaise, aš jų atsisakiau, nes norėjosi kažko kitokio naujo, o dabar juos prisiminus sugrįžo į mano spintą.

Vaikystėje nešiotų megztinių detalės, kurie nebuvo išaugti, buvo išsaugoti ir šiandien vėl nešiojami

Manau, jog svarbu įvertinti visas tavo turimo drabužio galimybes. Pradedant nuo tokių elementarių, kaip prisisluoksniuoti drabužių vardan šilumos, o dienos eigoje, prireikus, galima persisluoksniuoti, nusimesti megztinį ir palaidinė, kuri atliko apatinio drabužio funkciją gali puikiai Tave papuošti. Galima kalbėti ir apie ekstremalesnius panaudojimus – plonas megztukas, surišus rankoves ir paslėpus kaklą – puikiai gali atlikti vėsų vakarą ir šaliko funkciją.

Manau svarbu suvokti drabužio medžiagiškumą, jo formą ir to panaudojimo galimybes, kurios gali būti ir labai netikėtos. Kartą padėvėtų drabužių parduotuvėje pamačius vos keletą litų kainuojančius vaikiškus Dr.Martens batukus, tą pat akimirką sugalvojau – tai bus puiki pieštukinė ant mano darbo stalo!

Sunešioti drabužiai tampa tiesiog skudurais, kurie visada praverčia sode, garaže ar rūsyje. Arba tai gali būti puikios draperijos! Kai lankiau dailės mokykla, konstruodami pastatymus tapybai naudodavomės būtent tokiais senais ir niekam nereikalingais drabužiais.

Koks tavo santykis su padėvėtų prekių parduotuvėmis, yra teigiančių, jog tai šlamšto talpyklos, kitiems tai stiliaus ir asmenybės raiškos būdo galimybė, ką apie tai manai tu?

Tiesa, ne kartą teko girdėti, kad tai ne tik šlamšto talpykla, kuri užima labai daug laiko. Teko susidurti ir su priešiškumu, jog tai drabužiai, kurie priklausė kažkokiems, visai svetimiems žmonėms, jie yra nepažįstami, todėl neturėtų iš viso būti nešiojami.

Padėvėtų drabužių parduotuvės, manau, puiki idėja ir veikla, nes jos nesunaudoja jokių papildomų žaliavų gamybai, o tik užsiima esamų kiekių valdymu, pateikimu ir sukuria galimybę įsigyti. Gal nuskambės šiek tiek idealistiškai ir naiviai, tačiau man malonu žinoti, jog aš galiu mainytis drabužiai su visu pasauliu. Tai ką aš už jį sumoku – tai tėra tarsi mokestis už šias galimybes, drabužių atvežimą,sandėliavimą ir galimybes juos tvarkingai iškabinti.

Kadangi padėvėtų drabužių parduotuvėse lankausi nuo ankstyvos vaikystės, tad tarsi ir išmokau atsirinkti kas man yra tinkama. Turbūt ieškojimo specifika yra kitokia nei naujų prekių parduotuvėse, nes pastarosiose aš nieko nesugebu rasti Tiesa, kuisdamasis, po padėvėtus drabužius, kurie yra skirtingų dydžių, sezonų ir pagaminti, madingi buvę skirtingu metu, norint kažką susirasti tenka išmokti filtruoti. Kadangi drabužių yra daug, jie peržiūrinėjami labai greitai, tenka taip pat greitai nuspręsti ar prie jo pasilikti ilgiau. Ieškodama stengiuosi bent trumpam žvilgtelti, kiekvieną drabužį paliesti, taip įvertinu spalvą, medžiagą ir dydį. Situacija nėra tokia, jog perku ir rengiuosi tai ką randu, o ne tai ką svajoju. Aš labai dažnai randu tarp padėvėtų drabužių būtent tokio drabužio, kokio ir norėjau!

Pirmoji komunija, močiutės sukurta suknelė

Minėjai, jog tavo močiutė turėjo aistrą perdaryti drabužius, lankytis padėvėtų drabužių parduotuvėse bei prigalvodavo įdomiausių būdų išnaudoti skirtingus daiktus. Gal gali apie tai papasakoti plačiau, kaip tai buvo susiję su jos gyvenimo būdu, mada, savo ar artimųjų stiliaus formavimu? Kiek tai įtakos padarė tau?

Kai po nepriklausomybės atsidaro padėvėtų drabužių parduotuvės – mano močiutė jose lankydavosi kone kasdien! Visi artimieji ir juokais, ir visai rimtai sakydavom, kad močiutė eina į darbą. O ji savo ruožtu, darbą dirbo gerai, ir surasdavo drabužių visiems ir visoms progomis, tiek mums, vaikams, tiek mano tėvams, tiek dėdės šeimai.

Tačiau be šių kasdienių drabužių pirkimo visai šeimai, buvo ir kiti pirkiniai, apie kuriuos mes retai pamatydavome. Tai buvo gan uždaras mano močiutės kūrybinis pasaulis. Na, mes juo nelabai ir domėdavomės, nes nei auksinės spalvos švarkeliai, nei tokie pat prašmatnios rankinės, mums buvo tiesiog neaktualios. O ji pirko viską, kas yra savaime gražu, nesvarbu, kad šiai dienai nereikalinga. Ji įsigytus drabužius taisydavo – dažniausiai sau. Padėvėti drabužiai, buvo pigus būdas, įsigyti įvairiausių medžiagų, megztinių, kurie gali būti išardomi siūlams, sagų. Taip mano Pirmosios Komunijos suknelė ir buvo sukurta ir kažkokios pigiai nupirktos ir padėvėtos suknelės.

Daugybę nupirktų drabužių, kurie buvo tiesiog jai gražūs, tačiau tai dienai niekam netinkami – ji tiesiog sulankstydavo ir tvarkingai padėdavo giliai į spintą, dažnai ir pamiršdavo. Šiandien mes juos randame! Suknelė, su kuria pasipuošiau brolio išleistuvėms, taip pat buvo ilgai gulėjusi namuose ir netikėtai atrasta visai prieš šventę.

Ko mane tai išmokė ir kaip įtakojo? Turbūt svarbiausia, ko ji mane išmokė yra tai, jog namuose tikrai pakankamai yra drabužių, jog sugalvotume kaip pasipuošti, ar tai būtų pirmosios klasės rugsėjo 1-oji, ar vestuvės. Tikrai yra drabužių, kuriuos nusipirkai ir dar nebuvo progos dėvėti. Taip pat galima kažką ištraukti iš viršutinės lentynos, kas jau seniai nebenešiojama, galima žvilgtelti į mamos spintą. O kur dar visi galimi deriniai!

Drabužis pirmiausia nėra vienos dienos reikalas. Jo laikas, gal net ne atėjo, o jei praėjo – tai ne su visam. Kartais jis atgyvenęs net keletą sezonų ima ir pradeda atrodyti nykiai ir neįdomiai, kad ir kaip tu jį mėgai. Tačiau praėjus keletui metų — jis puikiai gali suskambėti prie su naujais drabužių deriniais! Drabužis turi būti tausojamas, kodėl reikia išmesti daiktą, kuris Tau nėra reikalingas, tačiau galėtų dar puikiai funkcionuoti? Tuo labiau, ne visi nešiojami drabužiai atlieka „išstojimo į visuomenę“ funkciją, tad drabužiai, kurie neprivalo būti puošnūs – jie turi būti patogūs ir praktiški. Kasdienam drabužiui kriterijus Nusibodo — tiesiog negalioja.

Tas pats megztinis 1999m. Kauno teatre ir 2008 pirmakursių stovykloje.

Vakarų valstybėse šiuo metu tarsi vyrauja tendencija labai iškelianti retro/vintage stilistikas, tačiau tokie daiktai yra labai brangūs ir daugiau priklauso ‘karštų naujienų’ nei kad gyvenimo stiliaus sričiai. Kaip manai kuo Lietuvos ar gal net visos Rytų Europos gyvenimo būdas ir drabužių suvokimas skiriasi nuo minėtojo? Ar gal atvirkščiai sakytum, kad nesiskiria?

Komiškiausia, ką teko girdėti, tai šių retro/vintage drabužių pirkimas rytų Europos skudurynuose ir jų pardavimas atgal į Vakarus už žymiai didesnę kainą. Na, tai tik įrodo, kad drabužiai buvo nevertinti, jų atsisakyta per anksti. Nors kitą vertus, suprantu ir vietos neturėjimo klausimą. Čia mes, rytų Europoje gyvename tikrai ne taip tankiai, turime daugiau vietos, turime tėvus ar senelius kaime, kurie gyvena erdviuose namuose, tad galime ir sandėliuoti.

Kalbant apie drabužių keitimą kasdien, nesu tikra ar tikrai rytų ir vakarų įpročiai labai skiriasii. Manau, kad tiek šioje rytų Europoje yra žmonių grupė, kuri laikosi tos trijų dienų taisyklės, tiek Vakaruose tikrai yra dėvinčių tuos pačius džinsus visą savaitę. Tai matyt priklauso nuo to, ką apskritai veiki, ką dirbi, su kuo susitinki. Jei mano diena susideda tik iš paskaitų, bibliotekos, namų, susitikimo su artimiausias draugais – tai kvaila būtų persirenginėti vis kitaip kas dieną. Kvaila yra galvoti, jog kasdien kažkas seka tavąją aprangą. Mano nuomone, tai jau yra puikybė.

Nors pirmojo įspūdžio pagal drabužį negaliu paneigti, tai egzistuoja. Tad gal tokio darbo specifika ir reikalauja šiek tiek apgalvoti aprangą. Tačiau netikiu, jog žmonės yra tokie įkyriai smalsūs ir pastabūs, jog su Tavimi dirbdami tik ir spoksotų kaip šiandieną persirengei Noriu tikėti, jog taip nėra. O jei yra – norėčiau, jog nebūtų. Tai mane verstų klausti ir stebėtis: kur mes žiūrime susipažindami su naujais žmonėmis: ar jam į veidą, ar klausomės ką jisai šneka, ar mums daugiau apie jį pasako jo bateliai, laikrodis ar rankinė?

1990

Interviu su Aldos mama

Kokią svarbą jūsų gyvenime ir šeimoje užima drabužių mada? Ką manote apie žmones, kurie išmeta drabužį vos keletą kartų jį apsirengę?

Galėčiau savo poziciją mados klausimu įvardinti, kaip pasyvų domėjimasi ir sekimą. Tai nėra labai aktualu, tačiau visad šiek tiek tuo domiuosi, otientuojuosi. Tačiau tai vertinu kritiškai, nes ne visada man gražu yra tai, kas madinga. Taip pat esu prisirišusi prie savo drabužių, mėgstu ne visas spalvas, ne visus audinius ir kirpimus, bet nemanau, kad tik tai, ką aš nešioju, yra gražu. Yra daug madingų drabužių, kurie man patinka, kurie puikiai atrodo nešiojami kitų žmonių, tačiau man nepriimtini, su jais nesijausčiau jaukiai ir patogiai.

Žmones išmetančius vos keletą kartų dėvėtus drabužius vertinu neigiamai. Manau, kad visada yra galimybė, pabodusius drabužius kažkam padovanoti ir pradžiuginti kitą žmogų. Kvaila yra atsisakyti drabužių ir dejuoti, jog nėra ką apsirengti, nėra už ką nusipirkti. Taip pat, drabužiai, manau, nėra pati naudingiausia investicija, galima pingius išleisti ir protingiau, mokslui, įspūdžiams ar kitokiam savęs lavinimui.

2012

Alda minėjo, jog turi keletą įdomių drabužių iš jūsų jaunystės, kodėl sumanėte jų neišmesti ir išsaugoti, ar kada manėte, jog juos dėvės jūsų dukra?

Drabužius pasilikau, nes jie man patiko, ir aš su jais gerai jaučiausi. Taip pat nuo jaunystės mano drabužių dydis nepasikeitė, tad niekada nebuvo motyvo juos išmesti kaip per didelius ar per mažus. Juk, jei kadaise jie buvo patogūs, tai tokie pat patogūs gali būti ir šiandien? Seni drabužiai taip pat sukelia tam tikrų sentimentų. Kartais atsidarau spintą ir prisimenu tam tiktus gražius įvykius susijusius su tuo drabužiu. Man labai gaila, kad mano mama neišsaugojo savo jaunystės drabužių, man būtų buvę smagu juos turėti, tačiau ji viską išdalino. Didelę dalį savo drabužių taip pat esu atidavusi pusseserėms, tačiau kai ką pasilikau ir džiaugiuosi, jog mano dukrai jie patinka ir gali tai nešioti.

Mūsų manymu daiktų išsaugojimas bei panaudojimas iš naujo yra nuostabus gyvenimo būdas. Papasakokite kaip jums užtenka kantrybės išsaugoti vienus ir kitus daiktus bei kur randate vietos juos laikyti?

Gyvename nuosavame name, kuriame yra palėpių. Tad laikinai nenaudojamus daiktus tiesiog gražiai sulankstau, sudedu į kartotines dėžes, nunešu ir dažniausiai pamirštu. Kartais prisimenu, jog kadaise turėjau tokią suknelę ir tuomet atidarau šias dėžes.

Esame girdėję, jog prieš 10–15 metų atiduoti vieni kitiems vaikų ar nenešiojamus drabužius, daiktus ir visą kitą buvo labai natūralu, tuo tarpu šiandiena žmonės dažnai išmeta daiktą vos jam sugedus ar atsiradus žymesniai dėmei, kaip manote kodėl taip keičiasi žmonių gyvenimo būdas?

Manau, jog žmonės nebeturi laiko. Jiems paprasčiau, greičiau yra tiesiog daiktą išmesti, nei domėtis jo pataisymo galimybėmis. Jiems reikia daikto tuo momentu, taisymas, valymas užtrunka. Žmonės nenori įdėti pastangų, jiems svarbiausia, kad būtų kuo greičiau ir kuo paprasčiau. Tai vertinu gan neigiamai, nes dėl tokio atmestino požiūrio, tingumo, sukuriame kitas problemas: vis didesnius gamybos mastus ir gausesnius šiukšlių kalnus.

Ar turite kokį mėgiamiausią išsaugotą daiktą ar drabužį, kuris turi kokią ypatingą istoriją ir kurio jokiu būdu neišmestumėte?

Saugau keletą drabužių, kurie nėra nešiojami, tačiau brangūs kaip prisiminimai, pavyzdžiui megztas mano dukros krikštynų kostiumėlis. Savo nešiojamus drabužius vertinu daugiau praktiškai, kai jie susidėvi – juos išmetu. Tačiau yra tokių, kuriems jaučiu daugiau sentimentų. Mano spintoje kabo suomiškas paltas, kurį pirkau dar Sovietų Sąjungos laikais, siaubingai daug kainavo, buvo labai patogus ir lengvas. Dabar, rankovės jau net apiplyšę, bet galvoju, kad, kai važiuosiu į mišką, bus labai patogu su juo per sniegus žiemą keliauti.

Taip pat neišmetu tų drabužių, kurie yra gero audinio, gražių spalvų ar įdomaus piešinio. Net jei kirpimas yra tuo metu nemadingas, bet audinys vertingas, aš tiesiog padedu tą drabužį gilyn į spintą, išnešu į palėpę ir tikiuosi, jog mados vėl sugrįš. Turiu ir norų, idėjų, kaip galima būtų persiūti, tad tikiuosi, jog mamos palikta siuvimo mašina vėl pradės darbuotis.

Ačiū už labai įdomius atsakymus!

1998, Frankfurtas prie Maino, Vokietija ir 2012 Kudirkos Naumiestis, Lietuva

Vienas iš jų buvo žurnalas apie ekologiją.
Grįžusi jį paskaitinėjau ir supratau, kad niekada negalėsiu gyventi ekologiškai.

Galų gale sekė skyrelis apie drabužių skalbimą… Žinot, aš niekada nesu pirkusi nei dėmių valiklio, nei skalbinių minkštiklio, nei kokio nors kito daikto, nei kad patys paprasčiausi skalbimo milteliai. Jokių automobilių netaisau ir panašiai, todėl visos mano drabužių dėmės būna tik buitinės, kurias puikiai išplauna ir paprasti skalbimo milteliai. Aš jų dedu kur kas mažiau, nei būna nurodyta ant dėžutės, nes taip man pigiau (išplauna taip pat gerai), o taip pat vėliau drabužiai nesmirda tų miltelių “gaiva”. Švarūs drabužiai turi kvepėti švariais drabužiais, ir jeigu dar niekada neuostėte to nuostabaus virinamo medvilnės ir lino kvapo, daug ką prarandate… Čia tikriausiai antras pagal mistiškumą kvapas po petrchoro kvapo

Ir taip toliau, ir panašiai manau mintį supratote. Nenoriu įžeisti žmonių, kurie perka “ekologiškus” produktus todėl, kad jie yra gerenės kokybės ar skanesni. Šitas straipsnelis buvo apie tuos, kurių viduramžių atitikmuo pirkdavo indulgencijas.

Štai pvz. Anglijoje automobiliai išmetantys iki 130 g./km CO2 nemoka jokio metinio mokesčio, o išmetantys nuo 151 g/km iki 165 g/km moka papildomus 165 svarus kasmet, nekalbant aišku apie dar didesnius teršėjus. Panašios sistemos galioja ir kitose “išsivysčiusiose” ES šalyse, o mes irgi neilgai būsim “atsilikeliai” – nuo 2016 m. visos ES narės privalės taikyti apmokestinimą pagal CO2. Ir kas čia blogo? Ogi visiškai nieko. Jei jau pasaulio žalieji taip nutarė tai tebūnie. Be to, žinant, kad CO2 išmetimo ir kuro sąnaudų priklausomybė yra beveik linijinė viskas išvis atrodo idealu: jei saugai mūsų planetą ir važinėji su kokiu “Prius” – nemoki nieko, o jei kas dieną į darbą važiuoji su “Hummer” – turi papildomai susimokėti. Lyg ir viskas socialiai teisinga ir t.t. Tačiau, grįžtu prie to “bet”. Kadangi CO2 įtakoja automobilio turėjimo kaštus, natūralu, kad visi gamintojai siekia gaminti kuo mažiau CO2 išmetančius automobilius (ir mažiau degalų vartojančius). Ir, tame aišku, nėra nieko blogo, kol nepradedi kapstyti giliau. O va su sąnaudų (ir CO2) matavimu ir prasideda niuansai. Kaip žinia, kuro sąnaudos automobilyje yra labai abstraktus dalykas. Vien sąnaudos “užmiestyje”, net esant fiksuotam greičiui gali būti labai stipriai įtakojamos įvairių faktorių – oro temperatūros, kelio dangos, kelio aukštingumo, vėjo ir pan. O dar didesnė mįslė yra sąnaudos “mieste”. Mieste tai kokiam? Londone per kamštį ar Rokiškyje, kur yra 3 šviesoforai (niekaip nesiekiu diskriminuoti Rokiškio – šviesoforų ten turbūt yra daugiau, o taip parašiau tik tam, kad palyginimas būtų įtikinamesnis).

Be abejo, kad  išvengti tokių interpretacijų šie testai yra reglamentuoti ir viskas lyg turėtų būti OK. Tačiau kas galėtų paneigti, kad gamintojai kurdami variklius/variklių valdymo programas nesistengia jų adaptuoti būtent tokiam testui, o realios kuro sąnaudos (ir CO2 išmetimas) lieka kažkur nuošaly. Skamba kaip sąmokslo teorija? Tik tol, kol pagalvoji kad tokia adaptacija gali padėti įgauti lemiamą pranašumą prieš konkurentus ir įgalinti parduoti pvz. papildomus 50.000 automobilių Europoje per metus. Visas tas gamintojų gudravimas turi ir apibūdinimą – “cycle beating” – pagūglinus galima rasti ir daugiau info apie tai. O viso ko pasekoje, gaunasi tokia situacija, kad vartotojas nusipirkęs superduperekonomišką mažuliuką “Fiat 500″ staiga supranta, kad jis srebia daugiau nei “BMW 530d”.

Yra niuansų ir su oro kondicionieriumi – niekur neradau ar testuojant jis turi būti įjungtas ar ne. O visokių hibridų testai kelia dar didesnius klausimus – juk jei hibridas testą pradeda pilnai įkrautu akumuliatoriumi tai jo sąnaudos bus tikrai mažesnės nei akumuliatoriui esant tuščiam. Arba elektromobilių nulinis CO2 traktavimas. Taip CO2 jie patys neišmeta, bet kas žino kaip ta elektra pagaminta? Kažkur net buvo tyrimas, kad elektrą gaminant iš iškastinio kuro CO2 išmetama panašiai kiek jo išmestų ekonomiškas dyzelinis automobilis.

Ką aš siūlau? Ogi labai paprastą ir genialų sprendimą. Tik, deja, sunkiai realybėje įgyvendinamą. Jei jau CO2 išmetimas priklauso nuo sudeginto kuro kiekio, tai kodėl to mokesčio tiesiog neįskaičiuoti į kuro kainą. Kiek sudeginai kuro, tiek ir sumokėjai. Nes dabar gaunasi kad jei turi kokį baisiai ekologišką automobilį (su mažu CO2 išmetimu) gali su juo nuvažiuoti nors ir kelis šimtus km kas dieną – vistiek CO2 mokesčio nemokėsi. O štai jei turi kokį “Ferrari” ir su juo nuvažiuoji vos 1000 km į metus vis vien turi mokėti 1000  eurų ar svarų siekiantį metinį CO2 mokestį… Bėda tik tame, kad kuro kainos Europoje taip apaugintos visokiais akcizais, kad tokio metodo jos jau nebepakeltų.

O mums, išvis, tas apmokestinimas dar nė motais, bet, kaip minėjau, laukti jau liko nebeilgai. O kas dėl realių sąnaudų, tai pvz. Britanijoje yra visai nebloga iniciatyva – galite ir savo bolidus pasitikrinti (tik susiraskit MPG konverterį).

Nepaisant visko, šio daikto labiau norėčiau nei "530d"

Taigi, klausimas:

KUR MATĖTE VILNIUJE DAR LIKUSIŲ ŠIOS PASKIRTIES KONTEINERIŲ?

Arba ką dar protingo pasiūlytumėte…

Pildau:

Nemokamai priimame seną buitinę techniką degalinėje „Alauša”, Kalvarijų g. 204G, Vilniuje (EMP)

EMP atliekų surinkimo punktas

Ar žinote, kad šių metų balandžio 16 d. vyks kasmetinė aplinkos švarinimo akcija „Mes darom 2011“, kurios metu visi kviečiami tvarkyti aplinką, švarinti, rinkti šiukšles? Dar kalendorius sako, kad kovo 20 – ne tik pavasario lygiadienis, bet ir Žemės diena. Žodžiu, tirpstant sniegui džiaugiamės atgimstančia Žeme. Dar Belgijoje svajojau, kad Vaikystės Sode rūšiuotumėme šiukšles, todėl vieno susirinkimo Vaikystės Sode metu su auklytėmis nusprendėme, kad nuo balandžio 1 dienos pradėsime Vaikystės Sode rūšiuoti. Žinia, Lietuvoje perdirbama labai mažai šiukšlių, bet galima formuoti bent jau įprotį, ar ne?

Be to, jau praeitą savaitę pradėjome daryti darbelius iš naminių atliekų. Auklėtojos kiekvieną dieną planuoja bent vieną darbelį, kuriam beveik viską randame aplinkoje ir nereikia pirkti. Kad vaikai matytų, jog daug ką galima perdirbti

Per paskutinį susirinkimą nusprendėme įvesti į vaikučių žodyną dar vieną kodinę frazę (tokių Vaikystės Sode yra nemažai:)): MES SAUGOME ŽEMĘ. Šią frazę irgi nešiojausi ne vienerius metus ir tik laukiau tinkamo momento, kad būtų galima ją įgyvendinti Vaikystės Sode. Kodėl būtent šį frazė ir ką ji reiškia? Na, reikia šiek tiek priešistorės.

Prieš aštuonerius metus savo klasėje turėjau tokį keturmetį, kurio šeima buvo labai sąmoninga Žemės saugotoja. Iš tiesų sąmoninga. Taip, jie turėjo mašiną. Tačiau važiuodavo tik tada, kai reikia (jeigu galima nueiti arba važiuoti dviračiu – taip ir darydavo). Taip, jie pirkdavo ir naujų rūbų, tačiau daugiausiai – iš dėvėtų rūbų parduotuvių (ir TIKRAI ne todėl, kad sau to negalėtų leisti – juk vaikas lankė tarptautinę mokyklą!). Taip, jie maudydavosi vonioje, bet tik kartkartėm. Mano keturmetis į mokyklėlę atsinešė rankšluostį, nes popieriniai nesaugo gamtos. Ir vis perspėdavo draugus, kurie nuleisdavo tualetą keletą kartų (ikimokyklinukai tą labai mėgsta:)), kad toks elgesys nesaugo gamtos. Žodžiu, nebuvo nieko, ką būtų galima pavadinti fanatiškumu, tačiau tai buvo tikrai aukštas sąmoningumas. Ir man taip patiko, kad…savo klasėje tuomet ėmėme naudotis ne dozuojamu, o paprastu muilu, ne vienkartiniais, o daugkartiniais (iš namų atsineštais) rankšluosčiais ir t.t. ir pan. Žodžiu, tas keturmetis padarė man didžiulę įtaką, kurios dėka susiformavo ir mano apskritai požiūrius į ekologiją ir aplinkosaugą. Beje, to berniuko mamos tėtė – gamtos mokslų atstovas – yra žinomas savo srities mokslininkas (JAV). Ir kas sako, kad aplinka nedaro įtakos?!

Taigi dabar Vaikystės Sode vis priminsime vaikams, kad MES SAUGOME ŽEMĘ. O kada to priminimo reikia? Kai labai ilgai bėga vanduo. Kai išeiname neužgesinę šviesos. Kai metame popierių į maisto atliekų šiukšlių dėžę. Ach, vis reikia ir reikia pri(si)minti. Prisimenu, kartą išėjome į bibliotekėlę, ir aš pamiršau užgesinti šviesą. Mano keturmetis nuskubėjo atgal, užgesino, pažiūrėjo į mane atlaidžiu žvilgsniu ir tarė: MES SAUGOME ŽEMĘ. Fantastika, ar ne?

Kaip tik vakar dar prisiminiau ir fantastinę parodą apie Motulės Žemės saugojimą. Jeigu būtų daugiau tokių parodų, jeigu ugdymo įstaigose ir namuose stengtumėmės pagal išgales gyventi sąmoningiau, manau, visiems būtų tik geriau. Na, apskritai skatintina bet kokia iniciatyva. Kodėl? Todėl, kad aš manau, jog svarbu auginti sąmoningumą. Pavyzdžiui, man dabar bjauru nerūšiuoti. Tiesiog erzina. Ir – tikiu – jeigu erzintų daugiau žmonių, nei neerzintų, tai tikrai būtų kas nors daroma! Taigi – DAROM. Kai man pasiūlė taip nelabai tiesiogiai prisijungti prie šios akcijos – darbelio iš šiukšlių konkurso – mielai sutikau. Idėmiai skaitykite konkurso sąlygas ir – sėkmės! O man bus labai smagu pamatyti visus jūsų darbelius ir dalyvauti komisijoje.

Pelytė Smailytė, J.Sakalauskaitės knygos vaikams “Smagiosios Pelytės Smailytės istorijos” veikėja, rūpinasi, kad gyventume švarioje, gražioje aplinkoje ir kviečia visus vaikučius su savo tėveliais, auklėtojais, mokytojais aktyviai dalyvauti „Darom 2011” akcijoje. O kad dalyvauti būtų smagiau ir iki balandžio 16d. nepasimirštų visi geri užmojai siūlome dalyvauti „Darbelis iš šiukšlių“ konkurse.

Konkurso taisyklės:
Kviečiame kurti darbelius iš įvairių buitinių atliekų (buteliukų, pakuočių, žurnalų ir t.t.), juos trumpai aprašyti (iš ko darėte, sugalvoti pavadinimą) ir nufotografavus siųsti adresu pelyte@smailyte.lt

Darbelių pavyzdžių galite rasti čia: darbeliai iš naminių atliekų

Už labiausiai patikusius darbelius galima bus balsuoti Pelytės Smailytės Facebook puslapyje.

Visų darbelių nuotraukos bus talpinamos www.mesdarom.lt, www.austejosblogas.lt, www.smailyte.lt.

Nugalėtojais taps darbelių autoriai, sulaukę daugiausiai „Patinka“ paspaudimų bei 3 darbeliai, labiausiai sužavėję šio konkurso organizatorius.

Gražiausius darbelius išrinks Jurga Sakalauskaitė, dr. Austėja Landsbergienė, Ignas Brazauskas.

Konkurso trukmė: kovo mėn. 07d. – balandžio mėn. 16d. Nugalėtojai bus paskelbti iki balandžio mėn. 20d.

Prizai:visi atsiuntę bent po vieną darbelį dalyviai bus apdovanoti diplomais;

Jauniausias dalyvis – knyga „Smagiosios Pelytės Smailytės istorijos“;

1 knyga „Smagiosios Pelytės Smailytės istorijos“, 1 Pelytės Smailytės pinigėlių taupyklė, 2 Pelytės Smailytės marškinėliai, 10 ženkliukų bus įteikti daugiausiai „patinka“ paspaudimų sulaukusiems darbeliams;1 knyga „Smagiosios Pelytės Smailytės istorijos“, 1 Pelytės Smailytės pinigėlių taupyklė ir 2 Pelytės Smailytės marškinėliai bus įteikti šio konkurso organizatoriams labiausiai patikusiems darbeliams.

DALYVAUKITE KONKURSE, SĖKMĖS ir NEPAMIRŠKITE SAUGOTI GAMTOS

Japonų architekto Kenzo Tange gyvenimo siekis – sukurti tokį architektūros modelį, kuris leistų žmogui gyventi jį supančioje aplinkoje jos beveik nekeičiant. O tai būtų panašu į gamtoje gyvenančių gyvūnų būstus. Įvairių gyvūnų „namai“ susukti iš šakų, lapų, sausos žolės, išsikasti žemėje ir pan. yra taip susilieję su aplinka, taip joje pasislepia, kad yra beveik nepastebimi. Tarkime, miške surasti kokią olą, gūžtą ar lizdą yra išties sunku. Deja, mes, žmonės, namus statome ir jų funkciją suprantame ne kaip buveinės, kurioje saugu ir jauku „pasislėpti“, bet kaip turtingumo išraišką (kuo daugiau turiu lėšų, tuo aukštesnis, platesnis mano namas ar bent jau tvora), norą pasirodyti prieš kitus ir įsivaizduojamą visišką (sukurtą dirbtinomis priemonėmis) komfortą.

Su tokiu supratimu statant namą, statybos, o vėliau ir namo kiemo aplinkoje visam laikui išnaikinama begalė įvairių formų gyvybės: pradedant žoliniais pievų augalais (kada viskas iškasama ir pasėjama vienarūšė, nežydinti veja), vabzdžiais, paukščiais ir baigiant smulkiaisiais žinduoliais. Žodžiu, žmogus daro viską, kad jam jokia musė, pelė ar žydinti kiaulpienė netrukdytų „gyventi“. Kyla klausimas, ar įmanoma susikurti namus, kurie būtų patogūs, tačiau dėl to nenukentėtų gamta. Žvelgiant dar toliau – kad ne tik nebūtų kenkiama, bet ir darniai įsiliejama į aplinką.

Didžiausios taršos šaltinis

Būstas – turbūt svarbiausia žmogaus gyvenimo ir veiklos erdvė, kurioje, priklausomai nuo gyvenimo būdo, praleidžiama nemaža paros, metų, viso egzistavimo dalis. Savo namų statymui, priežiūrai bei remontui skiriame tikrai daug finansinių resursų, laiko bei energijos, deja, apie gamtinių resursų naudojimą nieko nežinome arba nenorime žinoti.

Statybų pramonė yra pagrindinė gamtinių išteklių naudotoja (50 % visų išgaunamų resursų) ir labiausiai medžiagų prasme imli antropogeninės veiklos rūšis, dėl kurios, pradėjus reikštis lokalaus ar regioninio masto ekologinėms problemos ar net ekologinės krizės užuomazgoms, vis dažniau tiek mokslinėje, tiek populiariojoje literatūroje figūruoja ekologiškos statybos ar ekologiško būsto tema. Pagal šiandieninę situaciją, kai žmogus taip konfrontuoja, kovoja su aplinka, ekologinės statybos tema yra ne tik kad neišvengiama, bet ir būtina. Deja, didžiausia bėda yra ta, kad pagal šiandien viešai egzistuojantį supratimą, ekologišku būstu arba ekonamu vadinami tokie statiniai, kurie architektūriniu, medžiaginiu, statybiniu ir eksploataciniu požiūriais apima labai platų intervalą ir kai kuriais atvejais yra labai nutolę nuo pagrindinės minties. Kartais ekologišku įvardijamas pastatas, kuris nieko arba beveik nieko bendro su ekologija neturi. Pavyzdžiui, tradicinės šių dienų architektūros statinys iš netoksiškų (bet nebūtinai natūralių) statybinių medžiagų arba su įdiegta geoterminio šildymo sistema vadinamas ekologišku lygiai taip pat, kaip ir darnios architektūros pastatas iš natūralių statybinių medžiagų, pasyviai naudojantis atsinaujinančius energijos šaltinius ir funkcionuodamas darantisminimalų neigiamą poveikį gamtinęei aplinkai.

Pamirštos tradicijos

Nusikėlę į netolimą praeitį pamatytume, kad kadaise žmonės namus statydavo (o ir dabar kai kuriose šalyse tik tokius ir stato) vien iš natūralių, šalia esančių, o ne vežtų iš už jūrų marių medžiagų. Lietuviai bei visi, gyvenantys šiauriau, namus rentė iš rąstų (kas, beje, daroma ir dabar, tik rąstai per gana trumpą laiką susiaurėjo 2 kartus ir atkeliauja iš tolimosios Rusijos), piečiau gyvenantys – iš akmenų, molio bei molio ir įvairios organikos mišinio. Kad ir kaip keista, kuo turtingesni esame, tuo mūsų namai mažiau natūralūs. Štai, pvz., daugumos Afrikos ir Rytų Azijos šalių gyventojai iki šiolei namus drebia iš molio, tiesa, galime teigti, kad jie labai neturtingi, todėl blokelių neįpirktų. Bet juk būtent šie neturtingiausieji ir yra arčiausiai gamtos. Paradoksalu, bet kuo esame turtingesni, tuo turime didesnį norą savo santaupas išleisti. Negi namo statybai naudosi molį, šiaudus, kurie beveik nieko nekainuoja, kai turi tiek daug pinigų ir gali nusipirkti pačių „geriausių“ blokelių.

Alternatyvi koncepcija

Kas tai yra „namas be namo“? Tai idėja, koncepcija ir požiūris, iš esmės besiskiriantis nuo įprastos namo sąvokos. Tai būstas, kuris yra artimas aplinkai, kuris jai nedaro jokios įtakos arba jo įtaka yra minimali. Toks būstas savo funkcijas atlieka kuo puikiausiai – yra prieglobstis, šiluma bei jaukumas. Tokio būsto sienos – vien iš natūralių, tikrų, paprastų statybinių medžiagų, kurios kelis kartus pranašesnės už dirbtinai gaminamas (pvz., cementą). Tokioms medžiagoms galėtume priskirti įvairius molio ir organikos (šiaudai, pjuvenos) mišinius, supresuotų šiaudų briketus. Iš šių medžiagų pastatytos sienos kuo puikiausiai atlieka savo funkciją, tokių sienų techniniai parametrai ne tik kad nenusileidžia, bet kai kuriais atvejais yra pranešesni už įprastų medžiagų techninius parametrus. Iš mums įprastų statybinių medžiagų pastatytų sienų poveikis gali būti (dažnai ir yra) toksiškas, o natūralios medžiagos natūraliai reguliuoja patalpų vidaus mikroklimatą, taip formuodamos gydantį poveikį vidaus aplinkai, taip pat ir gyventojams.

Stogo įtaka gamtinei aplinkai taip pat yra didelė, nes užstatome tam tikrą žemės plotą, kuriame prieš tai vešėjo žolė, augo medžiai. Tik nežinodami galime manyti, kad po pastatais prarasti paviršiai neturi didelės įtakos bendrai bioprodukcijos gamybai bei atmosferos dujų apykaitos procesui. Deja, kuo užstatymo plotas didesnis ir kuo daugiau žemės paviršiaus „įsisavinama“, tuo stipresnis poveikis vietos klimatui, sąlygojantis netgi kai kuriuos meteorologinių parametrų ekstremumus. Mūsuose priimtiniausios yra dirbtinės stogų dangos: molinių, betoninių čerpių danga, asbestcementinė, bituminė, skardinė, polikarbonatinė danga ir t. t. Labai retai ant tokių dangų gali atsirasti primityvi žolinė augalija – pvz., kai kurios samanos, dar rečiau – medėjanti augalija (koks „save gerbiantis“ namo šeiminkas ant stogo leis augti kokiam varganam berželiui?). Bet galvojantiems kitaip turime alternatyvą – žalią stogą. Žalias stogas niekuo nesiskiria nuo įprasto žemės paviršiaus, ant jo auga įvairi žolinė bei sumedėjusi augmenija. Jis atrodo ne tik estetiškai, bet yra ir labai geras šilumos izoliatorius. Žaliuosius stogus, kaip populiarią tendenciją, galima pastebėti prigyjant ne viename į ateitį žvelgiančio architekto projekte (pvz., dabar populiariose „cradle to cradle“ kūrėjo vizijose). Futuristai svajoja apie daržus ant stogų, praktikai – apie lietaus vandens taupymą ir kt.

Fobijų įkaitai

Deja, tokios „namo be namo“ idėjos įgyvendinimui trukdo ne neįprastų techninių sprendimų ieškojimas ar finansiniai sunkumai, o žmogaus požiūrio, supratimo ir elgesio renatūralizacijos (minčių, žodžių ir darbų perorientavimas link biopozityvios gyvensenos, kuomet vadovaujamasi koadaptacijos principais) nebuvimas bei kai kurie psichologiniai aspektai: žmogaus ir visuomenės abejingumas, nelankstumas ar net baimės. Pastąrąjį aspektą pagrįstai galima būtų vadinti pagrindiniu, ribojančiu daugumos visuomenės narių ryžtą persiorientuoti į ekologiškai harmoningą elgsenos ir gyvenimo formą.

Tad ko labiausiai bijoma ir dėl ko nesiryžtama pereiti prie tikros ekologiškos statybos:

• Hidrofobija – tai drėgmės baimė, pasireiškianti tuomet, kai kalbama apie apželdintus stogus. Daugumai žmonių jie atrodo nepatikimi, nes, priešingai nuo įprastinių stogų, jie yra savotiški ilgalaikės drėgmės rezervuarai. Tokį stogą pažeidus ar jam prakiurus, gali pratekėti vanduo, o sutvarkyti būtų sunku ir sudėtinga. Ši baimė greičiausiai susijusi su patyrimu gyvenant plokščiastogiuose daugiabučiuose namuose, kur užpylimai dėl prakiurusio stogo būdavo gana dažnas reiškinys.

Sienų, pastatytų iš natūralių medžiagų, hidrofobija pasireiškia nepagrįstai manant, kad vanduo gali išplauti ar kitokiu būdu pažeisti degimo procesu nesukietintų medžiagų sienas (molio, molio-šiaudų ir pan.). Ši baimė gyva nepaisant to, kad net ir drėgno klimato sąlygomis pastatai iš nedegtų medžiagų ir be apsauginio sluoksnio jau turi šimtametę gyvavimo istoriją.

• Zoofobija – gyvūnijos baimė, kai bijoma, kad tam tikrose būsto dalyse gali apsigyventi gyvūnų ir, daugumos nuomone, padaryti nepataisomos žalos pastato konstrukcijoms: pabloginti jų savybes, trikdyti ramų žmogaus gyvenimą. Zoofobijos apraiškos daugiausiai susijusios su tomis statinio dalimis, kurių statybai naudojamos įvairaus pobūdžio organinės medžiagos (mediena, pjuvenos, šiaudai ir pan.) ir baiminamasi, kad įvairūs gyviai (vabzdžiai, smulkūs graužikai) jas sunaikins, ir dėl to nukentės kontruktyvas. Pastaroji baimė randasi dėl nežinojimo, kad dauguma gyvybės formų savo gyvenamosios erdvės nenaikina.

• Botanofobija – pasireiškia baime, kad augalai ar jų šaknys gali pažeisti namo konstrukcijas: prasiskverbti per apželdinto stogo hidroizoliaciją, iškilnoti pastato pamatus, pažeisti sienas. Baimė gyva dėl nežinojimo, kad augalai neprasiskverbia per nepralaidžias medžiagas ir nesiskverbia ten, kur nėra drėgmės.

• Kaip didžiausią baimę ar neryžtą įvardyčiau mūsų visuomenės dvasinį ribotumą, kai vis dar bijoma galvoti bei veikti „kitaip“,įsikibus laikomasi priimtų standartų ir bijoma nors kiek nuo jų nukrypti, kai vis dar šventai tikima reklama ir tariamom „stebuklingom“ medžiagom, kurios „šildo“ ir „saugo“ mūsų namus; kai paisoma kaimynų, draugų nuomonės ir bijoma atrodyti „keistai“. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad dabartinės kartos žmonės yra labai aptingę, pripratę viską nusipirkti gatavą („nuo pamatų iki raktų“) ar pasisamdyti krūvas darbininkų ir nieko patys nedaryti. Pastąrąjį niuansą įvardyčiau kaip darbo baimę.

Ekologiški namai praktikoje

Skaitant straipsnį turbūt kyla klausimas – ar jau yra pastatytų tokių namų?

Atsakymas – taip, yra. Ir juose gyvena žmonės, auga vaikai, žydi gėlės.

Daug tokių namų visoje Europoje yra suprojektavęs ir pastatęs architektas iš Šveicarijos Peter Vetch. Jo namų ypatybė ta, jog jie beveik visi yra po žeme – atrodo tarsi lapės olos, apžėlusiais stogais bei didžiuliais langais iš pietų pusės ir darniai įsilieja į aplinką,. O jeigu jums visiškai nepriimtinas toks namo modelis ir jūs norite šiuolaikiško, griežtų linijų namo, – tokie statomi iš šiaudų briketų.

Reikėtų pabrėžti, kad iš natūralių medžiagų galima pastatyti pačios įvairiausios formos, modelio, kelių aukštų ar kitokių įmantrybių turintį namą. Mums įprastos statybinės medžiagos šių „nukrypimų“ jokiu būdu neleistų.

Lietuvoje taip pat yra pastatyta ir apgyvendinta namų iš šiaudų briketų , molio-šiaudų mišinio (sunkiojo plaušmolio).

Apibendrinant norisi pasakyti, kad Vakarų pasaulyje ekologiškos statybos yra populiarios, ten nieko nenustebinsite pasistatę namą iš ekologiškų medžiagų. Pas mus šios idėjos atkeliauja daug vėliau ir joms prigyti dar reikės nemaža laiko ir ne vien visuomenės pripažinimo, bet ir valstybinių institucijų požiūrio bei teisės aktų pakeitimo. Šiaudų briketai Statybų įstatyme nėra reglamentuoti kaip statybinė medžiaga, o statyba iš tokių briketų traktuojama kaip eksperimentinė. Teisės aktų, įteisinančių šiaudų briketus kaip statybinę medžiagą, nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje (neatlikti laboratoriniai bandymai – spaudimo, tempimo, gniuždymo, mirkymo vandenyje, degimo ir t. t.). Plaušo betonas arba sunkusis plaušmolis (molio-smėlio-šiaudų mišinys) yra reglamentuotas kaip statybinė medžiaga, tad pagal šios dienos teisės aktus namas, pastatytas iš šios medžiagos, būtų legalus.

Pabaigai

Ekologiškas būstas – tai ne tik įžvalgios architektūros, racionalios konstrukcijos, natūralių statybinių medžiagų ar naujų energiją taupančių ir atsinaujinančius energijos išteklius produkuojančių technologijų darinys, bet visų pirma tai – esminis žmogaus ir visuomenės moralinių nuostatų permąstymas ir elgesio normų perorientavimas natūralizavimo linkme. Ekologiškas būstas, lygiai taip kaip ir optimalus harmoningas kraštovaizdis, – tai ne besąlygiškas žmogaus diktatas gamtinei aplinkai, bet jautrus dialoginio pobūdžio tarpusavio santykis. Plėtojant koncepciją „namas be namo“, tikslinga atkreipti dėmesį ne tik į namo egzistavimo periodą, bet ir jo atsiradimą sąlygojančius procesus iš žmogiškosios pusės: projektavimą ir statybą. Projektuojantis darnų namą architektas turi būti „rankomis ir kojomis“ susijęs su aplinka, į kurią turės įsilieti, todėl pagrindinė jo asmeninė savybė turi būti ne siekimas save įtvirtinti, išgarsinti, bet priešingai – susitaikyti, susilaikyti. Galbūt skamba paradoksaliai, bet geru architektu šiandien reikėtų laikyti tą, kurio darbo rezultatų nesimato arba jie sunkiai pastebimi, nerėksmingi, susilieję su aplinka, tapę jos dalimi. Pagyrimas architektui, jei jo kūriniui būdingos gyvo organizmo ar biocenozės savybės. Tokia pozicija siejasi su ekologija ir aplinkos apsaugos uždaviniais.

Kalbant apie ekologišką būstą, terminą „statyba“ ir su ja susijusius brutualius veiksmus reikėtų keisti į „auginimą“. Statyti – tai judinti, griauti, prievartauti, užkariauti, laužyti; statyba veikia prieš gyvenimą, ji egoistinė, despotiška, karinga, agresyvi. Auginti – tai saugoti, rūpintis, pasitikėti gamta ir kitų asmenų gera valia, ne trukdyti, o leisti gyventi visiems, kas turi tam galios. Svarbiausia – netrukdyti.

Dr. Ričardas SKORUPSKAS

Vilniaus Universitetas, Geografijos ir Kraštotvarkos katedra

Vaida OLŠAUSKYTĖ-SKORUPSKIENĖ

šaltinis – ozonas.lt

Žinot, kas mane baigia išvesti iš kantrybės? EKO karštinė! Kai daugiau dėmesio kreipiama į tai, su kokiais valikliais plaunami mokyklų stalai, o ne į tai, į kokias mokyklas ateina vaikai, man tiesiog ima trukčioti akių vokai Ir visiškai ne todėl, kad man nerūpi ekologija!

Va, Vaikystės Sode vaikai tik ką baigė doroti dėžę pačių pačiausių obuolių iš pažįstamo sodo…tiesiog seilės tįso, vaikai vis prašydavo DAR!, bet…mes niekur nesakėme ir nerašėme, kad maitiname vaikus eko maistu Pusė mūsų darbelių — perdirbta tai, ko jau nebenaudojame namuose. Tėvelių vis prašome, kad neišmestų biuruose ant vienos pusės prispausdinto popieriaus — dar galima ohoho kiek kurti! Ar tai yra kažkas tokio super duper eko? Mano nuomone, tai yra tai, kas turi būti!

Lygiai taip pat, kad vaikai pavasarį ir vasarą sodina gėles, daržoves, na, ir šiaip viską sodina — ar tai reiškia, kad ugdymo įstaiga — ekologiška? Man kažkaip atrodo, kad…normali. Na, tokia, kokia ir turi būti!  Vilhelmas su Morta iš savo darželio parsineša ir prieskonių, ir pomidoriukų, ir gėlių…ir niekas niekada nesakė, kad tai yra ypatinga ugdymo programos dalis! Tiesiog metų ritmo dalis, dalis kasdienio gyvenimo. Vat ir mes Vaikystės Sode jau esam nužiūrėję, kur, nutirpus sniegui, eisim ūkininkauti. Gerai man pasakė viena mama: “čia tik Jums vienai atrodo, kad tai — savaime suprantama! Visi kiti tai pateikia kaip kažką tokio! “

Pavyzdžiui, Belgijoje yra rūšiuojama apie 98proc šiukšlių. Lietuvoje — apie 2proc. Belgijoje dviračiais važiuoja apie 8proc gyventojų. Lietuvoje — nėra nė procento. Sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Kaip sakė viena pažįstama: iš pradžių dar buvo konteineriai, skirti rūšiavimui (čia Tuskulėnų gatvėje Žirmūnuose), o dabar tai nė tų nebeliko…

Beje, mano labai artimas žmogus yra susijęs su ta eko produkcija. Tai va jis sakė, kad Lietuvoje beveik neįmanoma būti garantuotu, kad ji — tikrai eko, nes mes tiesiog neturime dar technologijų, kuriomis būtų galima patikrinti. Žinote, kur tikrinama? Tikrinama tik dalis ir ta pati Vokietijoje. Žodžiu, vos ne geriau pirkti ne lietuvišką eko produkciją. Tai apie ką mes kalbame?!?! Gal iš tiesų visų pirma pradėkime rūšiuoti?  Prisimenu, kad šią vasarą man Lietuvoje nugara bėgiojo šiurpuliukai, nes vis dėlto per 3.5 metų išsivystė puikus įprotis rūšiuoti ir kai matai, kaip viskas metama į viena, tai brrrrrrr…. Gabrielius sakė, kad jam lygiai tas pats jausmas…

Gabrielius lankėsi viename ūkyje Olandijoje. Ten augina paprikas. Ir po viso auginimo proceso vienintelis dalykas, kuris lieka, yra siūlas! Pasirodo, ES remia atsinaujinančias technologijas, ir ūkis gavo paramą. Ar jie sakosi esą eko? Ne! Bet jie naudoja savo ūkyje saulę, lietų…viską. Todėl esu linkusi manyti, kad eko šiandien yra tiesiog ant bangos, ir yra madinga pasakoti, kokie esame ekologiški. Ir nesvarbu, kad šešių litrų džipu važiuojame per visą miestą į eko parduotuvėlę Užupyje. Tai — smulkmena. Svarbu, kad viską perku eko! Arba, kaip sakant, gaminu eko… O dar svarbiau — garsiai apie tai visiems kalbėti:) Kaip Renata manęs Vilniuje paklausė: Na, nejau tu išties manai, kad ši daktariška dešra yra be E? Mat aš irgi pakliuvau į tas pinkles ir, užsinorėjusi dešros, pirkau pažymėtą “be E”.

Jeigu kas nors paklaustų, koks darželis/mokykla yra eko, tai pasiūlyčiau apsilankyti (ar bent jau pasidomėti) štai šia Žaliąja mokykla Balyje. Beje, toje mokykloje dirba ir mano vienas buvęs kolega O štai ką apie mokyklą sako ir pats steigėjas:

www.youtube.com/watch?v=HD4bpztESWw

Va, čia tai žalia! Ir net šiame kontekste teko skaityti vieno eko specialisto atsiliepimą apie mokyklą, kad inciatyva puiki ir nuostabi, tačiau nereikėtų nerti į ją 100proc, nes ir čia yra visokių “kabliukų”. Bet jau čia aš nesikabinėsiu Čia man tikrai — labiau nei bet kas kita — kvepia eko. Ir — svarbiausia!!! — nepamirštama ir ugdymo programa (už ką tikrai keliu šiai mokyklai du nykščius į viršų). Nes, na, nepamirškime, kodėl renkamės į ugdymo įstaigą!

Paburbėjau, o dabar pasakysiu, ką iš tiesų galvoju O iš tiesų aš galvoju, kad jei nebūtų tokių kovotojų kaip tie, kurie gulasi skersai kelio, rašo straipsnius, atkreipia dėmesį, prieštarauja, kritikuoja, tai pasaulis būtų daug nuobodesnė vieta! Jeigu John Hardy nebūtų kilusi Žaliosios mokyklos mintis, tai šiandien pasaulyje nebūtų Žaliosios mokyklos — tokios, į kurią tikrai gali žiūrėti daug ugdymo įstaigų, norinčių užimti eko ugdymo įstaigos nišą. Nes aš manau, kad nupirkti eko valiklį gali bet kas ir čia tikrai nėra tai, kas apibrėžia ugdymo įstaigą kaip eko.

Eko yra filosofija, kuria visų pirma turi šventai tikėti ugdymo įstaigos bendruomenė, ir ji turi atsispindėti bei persipinti visame kame. Aš galiu visus valiklus nupirkti eko (tai — juokas!), bet ar dėl to būsiu eko? Mano manymu, tada tik grindys bus išplautos ekologiniu valikliu. Nes norint būti eko, reikia tuo tikėti. Taip, kaip aš tikiu profesionalumu, tarptautine ugdymo programa ir tuo, kad švietimas gali išgelbėti pasaulį  :)

Nuotrauka: Alive by Jason A Samfield

7,6 proc. apklaustųjų teigia, kad perka ekologiškus produktus nuolatos. 39,3 proc. Lietuvos gyventojų atsakė, kad kartais nusiperka ekologiškų produktų. 15,4 proc. apklaustųjų teigė ekologiškus produktus yra pirkę vieną ar kelis kartus.

Tuo tarpu beveik ketvirtadalis (24,0%) respondentų teigė, kad ekologiškų produktų neperka ir nežada pirkti.

Bet įdomiausia yra šitai:

97,7 proc. perkančių ar kada nors pirkusių ekologiškas prekes, dažniausiai perka ekologiškus maisto produktus, tik 11,3 proc. perka ekologiškas kosmetikos ir higienos priemones,  9,5 proc. – švaros priemones buičiai.

Įdomų būtu sužinoti ar perkančių ekologišką ne maistą daugėja. Naujo verslo galimybė?

Tąkart Iki marketingistų vadas(?) komentaruose man pažadėjo, kad susiaiškins dėl šio reikalo. Deja, taip ir neatrašė. Taigi, praėjo jau ištisi metai, todėl dabar galiu pasakyti tiesiai – Iki yra meluojantis ir protą krušantis tinklas. Iki meluoja ant savo maišelių, jie kruša protą apie menamas jų ekologijas, kurių nėra anei pėdsako. Ir meluoja man. Ir dar, beje, Cento parduotuvių tinklas, apie kurį irgi rašiau, nes viena iš jų parduotuvių – tai didžiausia iš paskutiniais metais mano matytų smirdaskylių – tai irgi Iki giminaičiai, pasirodo. Melas vienur – reiškia, melas ir kitur. Aš negaliu pasitikėti įmone, kuri melą laiko natūraliu dalyku.

Brangūs Iki veikėjai, visai neseniai jus gyriau už tai, kaip darote akcijas su savo lipdukais. Bet akcijos – tai ne viskas. Viskas yra kliento požiūris į jus, o šis atsiranda iš jūsų požiūrio į klientą. Aš nesu pakvaišęs dėl ekologinių dalykų. Tačiau man labai nepatinka makaronai ir proto krušimas. Todėl esu ant jūsų labai piktas. Pasiieškojau internetuose – piktas ne aš vienas. Pavyzdžiui, yra piktų dėl to, kad jūs skelbiate savo Iki akcijas kokioms nors pigioms prekėms, o paskui paaiškėja, kad tų prekių išties neturite, nes mat “kiekis ribotas”.

Gal dar paieškokim? Aš peržiūrėjau pas save, ką rašiau su tegu IKI – gavosi ne tiek jau ir daug gero apie jus, brangūs prekybininkai iš UAB Palink. Brangūs tiesiogine prasme – puikiai žinome, kad kainomis jūs bene lyderiai, tiesa? Kaip jaučiatės?

Share/Bookmark

Tags: akcijos, Belenkas, cento, ekologija, iki, maxima, palink, prekybos tinklai, rimi, skundai, Vadyba ir marketingas

Straipsnis Iki prekybos tinklas apgaudinėja klientus iš Rokiškis, kur paskelbtas 2010/10/11.

Ar esate patyrę tą jausmą, kai pradedi gyventi paskutinio nuotaika? Labiausiai tą jausmą prisimenu iš tų laikų, kai man buvo 16 metų ir išsiruošiau į JAV. Atrodė, kad išvažiuoju amžiams: paskutinė diena mokykloje, išleistuvės, paskutinis rytas namuose, paskutinis užbėgimas į parduotuvę… Ir štai prasidėjo paskutiniai metai Belgijoje. Todėl ir šiandien – paskutinė diena be automobilio Briuselyje mums vis dar gyvenant čia. Pirmą kartą susigraudinau nuėjus su vaikais į mokyklą. Kai pagalvojau, kad paskutinį rudenį ir paskutinė nauja mokytoja. Dabar tie paskutiniai pasipils vienas po kito…

Šį savaigalį baigiau susitvarkyti po mūsų grįžimo į Belgiją. Po paraliais kaip pavargau nuo to tvarkymosi… Atrodė, galo nebus! Aišku, jeigu tik būtų reikėję sudėlioti daiktus, būtų buvę daug paprasčiau, tačiau vaikai buvo išaugę daug rūbų (vienus atrinkau draugams, kitus – į labdaros konteinerį), reikėjo perrūšiuoti visus žaislus, lėkti į parduotuves ir supirkti tai, ką norėjau išsiųsti į Vaikystės Sodą… Žodžiu, atlikau tai, kas yra vadinama generaline tvarka su kelionėmis į parduotuves. Uch… Suskaičiavau, kiek kartų sukosi skalbimo mašina. 12. Dabar jau visi turi, ką rengtis

Taigi džiaugiuosi, kad galiu lengviau atsikvėpti ir imtis kitų reikalų. O naujų mokslo metų sezoną atidarėme – kaip visada – Gabrieliaus darbo tylia gražia vakarone vakar vakare. Žinote, ką? Jau atsėlina ruduo. Atrodo, šilta, bet iš tiesų…kai Gertrūda vakar užmigo man ant rankų (lauke), tai susupau į šiltą vilnonį pledą, kad nesušaltų! Morta visą vakarą lakstė su drauge ir klasioke (paralelinuke) latve Marta, mūsų draugų vaikiuku A, kuris su mumis leidžią šį savaitgalį ir dar viena nauja drauge. Man tai kvapą gniaužia, kai latvė ir lietuviai (net tarpusavyje – tik dėl to, kad suprastų ir draugė latvė!) kalbasi…prancūziškai

Naktį Gertrūdai pakilo temperatūra. Sveikas, darželi! Arba, tiksliau, rudenėli! Ir -kaip visada – plieskė virš 39. Kad ją kur galas, tą temperatūrą… Todėl šiandien teko atšaukti pasivaikščiojimą su Marta ir jos mama parke. Tupim namie. Kadangi karščiuoja, matyt, nelabai jaučia, kada užsinori į tualetą. Šlapių kelnių – kalnai. KLausiu: Nori žaisti? Gertrūda: Noriu mamos… Ir prilipus visą dieną kaip kengūriukas.

Todėl apsipylė ašaromis, kai aš su berniukais, Morta ir A išvažiavome paskutinį kartą pajusti Briuselio dienos be mašinų dvasią. A tėveliai išvažiavo savaitgaliui, tai mes gyvename štai jau trečia diena septyniese. Super!

Iš pradžių jaudinausi, kad Morta nenorės pati važiuoti dviračiu. Mat sakys, kad jie su A bendraamžiai, tai abu turi teisę sėdėti kėdutėje Tačiau Morta pati pirmoji užsidėjo šalmą ir pasakė, kad ji tai jau važiuos PATI Taigi – taip ir nekilus problemai – šioji išsisprendė, ir mes, palikę Gabrielių su Gertrūda namie, išvažiavome link Montgomery – vieno didžiausių Briuselyje ir labai netoli mūsų namų – žiedo. Mat dieną be mašinų galima prieiti prie pat žiedo viduryje esančio didžiulio fontano.

Iki žiedo – beveik kilometras. Morta tik vieną kartą buvo beapsipilanti ašaromis, kad jos dviratis blogas. Sustojome. Paklausiau, gal mergina nori važiuoti namo? Morta tik sukando dantis ir nuvažiavo į priekį nieko man neatsakiusi. Užsispyrusi mergina kaip nežinia, ką.

Prie žiedo teko nusivilti, nes…neveikė fontanas. Pasirodo, jį remontuoja. Kad jį kur galas! Ir dar apsičiupinėjau, kad į fotoaparatą neįdėjau kortelės. Aaaaa…. Be to, vaikai užsimanė gerti/ledų. Paprašiau Augusto, kad jis nuvažiuotų namo ir…atvežtų kortelę bei šiek tiek pinigėlių. Kol jo laukėme, Morta su Vilhelmu suko ir suko ratus aplink žiedą. Baisiausia man buvo tai, kad Morta pareiškė, jog nori važiuoti VIENA. O juk taksi ir viešasis transportas (autobusai) važiuoja! Prašau: važiuok su Viliuku… Morta: Gerai, VIENĄ kartą su Vilium, o po to – PATI! Viena iš tų akimirkų, kai supranti, kad vaiką reikia paleisti, kad jis GALI. Ir mūsų mažoji keturmetė numynė drąsiai aplink žiedą. Vieną, antrą, trečią…po jau jau net nebeskaičiavau. Grįžo Augustas, kuris pasakė, kad jam nusibodo, ir jis važiuos namo Na, bent jau nufotografuoti leido

O mes dar nuvažiavome iki Triumfo arkos, kur vyko šiokia tokia fiesta. Kadangi buvo vienas stendas, kuriame taisė (nemokamai) dviračius, o Morta dejavo, kad jos sėdynė per žemai, Vilhelmas – kad sėdynė per žemai ir padangose per mažai oro, o mano padangos buvo beviltiškai išsileidusios, tai atsistojome į eilę ir laukėme, kad pataisytų ir mūsiškius.

Merfio dėsnis – pakliuvome ten, kur prieš mus taisė dviratį, atrodė, visą amžinybę. Be to, to berniuko, kurio dviratį taisė, mama, beviltiškai flirtavo su tuo taisytoju, tai jis dar ir visiškai neskubėjo. A su Morta pradėjo dūkti, o aš – kalbėti su Vilhelmu, tai bent jau vaikai nenuobodžiavo, o man tai norėjosi bent keletą kartų pratrūkti, nes Mortelė vis ateidavo ir paklausdavo: ar dar ne mano eilė?

Morta kantriai laukia:

Ir vis dar laukia…

A tuo metu įdėmiai apžiūrėjo visus dviračius:

O tie čiučiundros matė, kad aš – viena mama su trims vaikais, tačiau kad nors krust… Kai sutaisė, apdovanojome save ledais Na, ir vaikai dar gavo po pakabuką raktams, o juk jiems tiek ir tereikia iki pilnos laimės! Štai taip po Triumfo arka juos ir sutašėme. Ir pasukome atgal. Lėkėm su vėjeliu, nes vis dėlto sėdynės ir padangos šį tą reiškia

Džiaugiuosi, kad nelikome namuose. Manau, kad džiaugėsi ir Vilhelmas (kurį buvo sunku ištempti ir kuris norėjo likti su tėte namuose…), nes po to važiavo daugybę  ratų aplink Montgomery su dideliausia šypsena ir labai savimi didžiavosi, kad NET keturiolika kartų apvažiavo! Ir, žinoma, ledai ne pro šalį.

Vilhelmas – ant pataisyto dviračio – lekia su vėjeliu:

O man patiko tas vaizdas, tas įspūdis, kai matai daugybę žmonių su dviračiais, riedučiais, bėgančius, einančius, pėdinančius su vaikais vežimėliuose…grožių grožis! Ir toks stiprus bendruomenės jausmas. Žinau, kad būtent šio jausmo labai ilgėsiuos Lietuvoje.

Ta pati diena PERNAI.

Šią temą galima drąsiai užvadinti: Tyliai ir nenumaldomai šliaužianti apokalipsė.

Apie ką aš čia, ogi apie tai, ką jau seniai pamiršo mūsų šūdasklaida užsiėmusi savo šiknaskylės raukų skaičiavimu – apie pindostanišką amerikanososų Černobylio analogą – Meksikos įlankos sunaikinimą šiuo metu pereinantį į Atlanto vandenyno bei jo pakrančių floros bei faunos sunaikinimą.

Štai, imkite skaitykite ir džiovinkite džiuvėsius, kaskite bunkerius bei kraukite į juos konservus:

http://www.webarmy.ru/forums/theme.php?th=8746

Tekstas pagrinde rusiškas su šiek tiek anglakalbiškų komentarų, tačiau visos nuorodos į analitinius bei info straipsnius ir gausybė videoklipų yra in ingliš. Man patiko tiek medžiagos kiekis, tiek pteikimas tiek pastovus papildymas.

Manau, savaitėlei pasiskaitymo užteks.

Beje, nesitikėkite, kad pizdakas bus visai planetai – mes to dar nenusipelnėme. Tačiau vakarų „civilizacija“, tai atsiims už visus savo nuopelnus bedram žmonijos vystymuisi… Su kuo mumis visus ir sveikinu.

lipkovich

Bet tai niekai, šitai juk nesukeltų pasaulio pabaigos. Pasaulio pabaiga kils tada, kai skylė pakankamai išsiplės, o slėgis telkinyje sumažės tiek, kad vandenyno dugnas, esantis virš dujų ir naftos telkinio, įgriūtų. Tada įvyks milžiniško kiekio metano išmetimas, o kai šios dujos iškils į vandens paviršių, jos, sudariusios su oru sprogųjį mišinį, bumptels. Ir bumptels taip, kad pusę pasaulio sulygins su žeme, o likusią numarins per visokius klimato pokyčius ir panašiai. Maždaug taip, kaip nuo visokių bumptelėjimų ir klimato pokyčių kažkada išdvėsė dinozaurai. Ir visa tai įvyks gal būt jau po kokio pusmečio.

Taigi, jei kas netingi skaityt – tasai linkas, o jei netingit ieškoti Google – tai ir dar daugiau galit atrast.

Ką aš manau? Ogi nieko nemanau. Šiaip tai iš principo gal ir įmanoma, o gal ir ne. Absurdizmų didelių lyg ir nepastebėjau (jei neskaitysim sunkokai įvertinamo tokiai katastrofai reikalingo dujų kiekio), bet kita vertus, apie geologiją neišmanau. Būtų įdomu kitų nuomonių ar teorijų išgirst.

Perskaičiau savo klasiokės tinklaraštyje apie riešutus, kurie skalbia. Susidomėjau. Bet, aišku, nieko nei LT, nei Belgijoje neieškojau. Iš štai šiandien ateina man laiškelis! Štai ką rašo tie, kurie suinteresuoti, kad tų riešutėlių pirktumėme kuo daugiau :

• 100% suyrantys

• Idealiai tinka šilkui ir vilnai

• antialergiški

• Valo ir atnaujina kvapą

• Taupo vandenį ir energiją

• Paryškina spalvas

• Natūralus medžiagos minkštiklis

• Be chemikalų

• Ekologiškai išauginti

• Efektyvu: švarūs skalbiniai be cheminių likučių.

• Natūralus minkštumas: drabužiai tampa minkšti ir gaivūs be cheminių medžiagos minkštiklių naudojimo.

• Tinka visoms skalbimo mašinoms: naudojami tiek paprastose, tiek didelio našumo skalbimo mašinose. Muilo riešutai yra mažai putojantys ir tinka visoms skalbimo mašinoms.

• Visoms medžiagoms: puikiai tinka šilkui, medvilnei, vilnai ir sintetikai. Drabužiai tampa švarūs, ryškūs ir minkšti.

• Saugūs ir gydantys: saugūs jautriai odai. Tūkstančius metų sis muilas  buvo naudojamas tradicinėje Ajurverdos ir kinų medicinoje gydant odos ligas.

• Daugkartinio naudojimo: naudokite 6-7 riešutų lukštus medvilniniame maišelyje 3 skalbimams.

Įsigyjant 1,5 kg riešutų-užteks tikrai metams (jei trijų asmenų šeima, tikėtina, kad užteks net pusantrų metų:), dovanų įdedamas specialus medvilninis maišelis, į kurį skalbiant sudedami riešutukai (6-8 riesutų kevalų užtenka 3 kartams, po to reikia juos  išmesti ir 4-am skalbimui dėti naujus).

Štai taip. Susigundėte? Aš vis dar suku galvą… Turiu net moters, kuri parduoda šiuos riešutėlius, telefoną… Mane, aišku, labiausiai užkabino tai, kad šie riešutėliai yra gerai alergiškiems vaikams. Ir kad Agnė jais nenusivylė Žinant, kad mūsų namuose gyvena atopinio dermatito likučiai, egzema ir šiaip jautrios odos piliečiai…gal verta?  Gal dar kas nors bandėte ir galėtumėte parašyti, kaip jums???

P.S. Nuotrauka – tos pačios mano klasiokės Agnės, kuri vis visokių ekologiškų gėrybių man užrodo

Iki šiol įprasta, kad į daugelį dezodorantų pilamas freonas – taip vadinami įvairūs fluoro angliavandeniliai. Freonų būna įvairių, tai dešimtys ar šimtai junginių, kuriuos vienija tik vienas dalykas – molekulėje vienas ar keli vandenilio atomai yra pakeisti fluoru. Tarp kitko, plačiai žinoma nedegi plastmasė teflonas – tai irgi freonams artimas daiktas. Tiesiog polimerinis fluoro angliavandenilis. Sunkesni, didelės molekulinės masės freonai naudojami gesintuvuose – tai sunkūs lėtai garuojantys skysčiai, labai tinkami tais atvejais, kai negalima panaudoti vandens. Pavyzdžiui, gesinant kokius nors elektros prietaisus. Mažesnės molekulinės masės freonai naudojami šaldytuvuose, kondicionieriuose, dezodorantuose ir pan.. Naudingas freonų bruožas – jie gan atsparūs aukštoms temperatūroms, sąlyginai ar visai nedegūs, parenkant tinkamą freoną, galima gauti tinkamą jo virimo temperatūrą, todėl gerai pritaikyti visokiems buitiniams panaudojimams.

Senas senutėlis triukas, ne kartą rodytas filmuose ar mūsų pačių bandytas, kai uždegi žiebtuvėlį, o į jo liepsną papurški dezodorantu, gaudamas buitinį „liepsnosvaidį“, duodantį metrinę ugnies čiurkšlę – irgi įdomus. Įdomus tuo, kad dega tai ne freonas, o spirito ir eterinių aliejų mišinys, tačiau degimo temperatūros (500-600C) pakanka tam, kad dalis freono būtų sunaikinta, išskaldyta, o fluorangliavandeniliai, oksidavęsi, pavirstų į anglies dvideginio, vandens garų, laisvo fluoro vandenilio ir fluoro rūgšties mišinį.

Darydami savižudišką bandymą, galime kelias-kelioliką sekundžių deginti čiurkšlę iš freoninio dezodoranto, paskui kelis kartus giliai į plaučius įkvėpti susidariusio dūmų debesėlio, pakosėti, o po pusdienio-dienos pajusti aiškius bronchito, o paskui – ir plaučių uždegimo požymius, o jei pavyko prisikvėpuoti pakankamai daug – tai dar ir imt kosėti kraujais. Po kelių dienų važiuoti į ligoninę, ilgai gydytis ir visą likusį gyvenimą kamuotis nuo įvairių plaučių ligų.

Fluoro vandenilio rūgštis – vienas iš šlykščiausių junginių, pasižymintis labai ryškiu citotoksiniu poveikiu (tai reiškia dar ir tai, kad priešnuodžių – nėra), ganėtinai laki, puikiai prasiskverbianti per odą ir tiesiog žudanti ląsteles. Apsinuodijimo požymiai – gan panašūs į tuos, kokius sukelia ipritas, liuizitas ir panašūs cheminiai ginklai. Tiesa, vargu ar buityje kokiu nors būdu gausite pakankamą dozę fluoro rūgšties, kad ši sukeltų pūsles ir pūlinius ant odos. Tačiau dažnas chemikas žino, kad ši medžiaga, beje, daug geriau ir giliau prasiskverbianti į audinius, nei kiti chemikalai, pakliuvusi ant rankų, tiesiog suėda sąnarius ir kaulus, paversdama juos ištisiniais pūliniais.

Senais laikais, kai apie panašius pavojus buvo žinoma daug mažiau, neretas chemikas ar koks gudresnis dailininkas su visokiais chemikalais darydavo visokias grožybes. Pavyzdžiui, graviruodavo fluoro rūgštimi stiklą, ant jo padarydamas visokius gražius raštus, piešinius. Fluoro rūgštis stiklą tirpina, tad ja galima tiesiog tapyti. Beje, viename iš dailės medžiagų žinynų buvau net ir keletą receptūrų tam radęs, žinoma, kad su fluoro rūgštimi, nors ir su įspėjimais, kad tai tinka tik pramoniniam graviravimui. Chemikų ar menininkų nelaimei, tokie bandymai, daromi be specialių pirštinių ir traukos spintų, paprastai baigdavosi tragedijomis.

Kadaise teko skaityti apie rusų chemikų porelę, kuri pasivogė iš valgyklos kažkokių indų ir nutarė nutrinti tuos užrašus, žyminčius, kokiai valgyklai tie indai priklausė (atsimenat sovietinius laikus su tokiais indų žymėjimais restoranuose?). Aktyvistė žmona nutrynė užrašus nuo indų paprasčiausia vata, pamirkyta fluoro rūgštyje. Ir, matomai, dar ir akis pasikasė (fluoro rūgšties garai smarkiai dirgina, ašaros, bevalant indus, turėjo bėgti upeliais). Chemikei teko keisti profesiją. Savo laimei, ji įsidarbino chemijos mokytoja mokykloje. Be abiejų akių, tik su duobėmis, kurios liko, išpjovus ištisinėmis votimis pavirtusius akių obuolius. Ir be riešų – pūliavimas tiesiog išėdė kaulus. Mokiniams ši mokytoja dėstydavo chemiją iš galvos, atmintinai, su įvairiais pavyzdžiais. Savo istoriją irgi kartais papasakodavo. Jos mokiniai laimėdavo įvairiose chemijos olimpiadose, nors mokytoja negalėdavo nei užrašyti ant lentos formulių, nei parašyti jiems pažymių į knygeles.

Keistas dalykas – fluoro rūgštis kaulus ir sąnarius dažnai suėda greičiau, nei odą, ant kurios jos lašeliai pakliuvo: maža molekulinė masė šiam junginiui leidžia greitai prasiskverbti per mėsas, o pažeidžiami daugiau tie audiniai, kuriuose yra kalcio. Kai kurie chemikai, supratę, kad fluoro rūgšties pakliuvo ant pirštų, po pusdienio-dienos patys maldaudavo chirurgų juos nupjauti, nors išoriškai tesimatydavo stiprokas sutinimas. Nepatyrę gydytojai nesuprasdavo, kodėl, tačiau kai pūslės ir pūliniai pasirodydavo ant odos paviršiaus, jau tekdavo amputuoti ne tik pirštus, bet ir rankas.

Ne, deginamas dezodorantas neduos tiek fluoro rūgšties, kad ši suėstų jums kaulus. Net jei deginsite kambaryje, greičiausiai gausite tik mažą dozę. Ir tiktai degindami – nes paprastas freonas yra labai inertiškas ir visiškai nenuodingas. Kai kurie iš sunkesnių freonų buvo netgi bandomi, kaip specifinis kraujo pakaitalas – tai tikrai patikrintas ir nekenksmingas chemijos pramonės kūrinys. Tačiau jei pakvėpuosite deginto freono dūmais, greitai suprasite, kas yra tikra gamtos tarša.

Žinoma, vinis reikia kalti giliai – taip, kad jų būtų neįmanoma ištraukti. Manyčiau, labai tiktų vinys su vadinamosiom paslėptom galvutėm (jos kiek kitokios, nei įprastų plokščiagalvių vinių). Gal būt, galima panaudoti ir šiaip vinis su nugnaibytom galvutėm – tokių irgi taip paprastai neištrauksi, tiktai kad kalant vinis gali sulinkt. Kita vertus, yra ir parastesnis, tik laiko užimantis metodas – galvutę nugnybti po to, kai vinis jau įkalta. Jei pavyktų kur rasti – esu matęs vinių su užkarpomis, ar kaip čia pavadint – tam tikru būdu rantytų. Tokių ištraukti beveik neįmanoma netgi tada, kai galvutė palikta.

Savaime aišku, vinis kalti reiktų įstrižai, taip kad padidėtų tikimybė, kad pjūklas užtaikys. Skersinis kalimas į kamieną ne toks pavojingas pjūklams. Kita vertus, ir skersai kalant, medis tampa visiškai netinkamu lentoms gaminti. O tai irgi nėra taip jau blogai. Taip ar anaip, tinkamai panaudotos vinys tampa medžių skiepais nuo pačios bjauriausios ligos – žmonių.

Gaila, kad radikalūs žalieji šito nežinojo tada, kai buvo ruošiamasi pjauti medžius Gedimino prospekte. Tikiuosi, dabar sužinos.

Visada mylėjau Barseloną už tai, kad yra drąsi ir nebijo eksperimentų. Ir, kas svarbiausia, eksperimentuodama pataiko. Birželį iš Kauno į ten už 100-150 Lt – skrendam apžiūrėti, kaip reikia taupyti?

Rodyk draugams

Turint šaldytuve mažai vietos ir nesiekiant aukštumų ekologijos bei ekonomijos srityse, dubenukus galima uždenginėti aliuminio folija. Pakankamai patogu. Bokšto nepastatysi, bet gi pirma sąlyga ir buvo mažai vietos šaldytuve.

Vienas pirmųjų dalykų išgirstų iš mano dabartinės sugyventinės buvo “We have to think about environment”. Namuose turime ekologiškas priemones viskam, kam tik tokios buvo sukurtos. Ir šiuose namuose aš dubenukus uždenginėju daugkartinėmis įvairių dydžių celofaninėmis kepuraitėmis gumos juostelėmis kraštuose.

Jau žinodama tris būdus uždengti dubenukus, galvoju, kad tokių egzistuoja ir daugiau, ir gal geresnių. Žinote? Pasidalinkite.

Globalūs veiksmai ir susitarimai, žinoma, yra puiku, bet kaip sako think global, act local. štai keli įdomūs dalykai, įvykę pačioje Kopenhagoje, konferencijos metu:

Kai didieji Europos miestai pratina savo gyventojus prie dviračių ir įrenginėja jiems nuomos punktus, Kopenhaga pristato energiją gaminantį dviratį. Rato sukimo energija verčiama į elektros. Taip bevažiuojant galima pakrauti kompiuterį, telefoną ar dar ką širdis geidžia. Į komplektą įeina ir milijonas kitų funkcijų, kaip nuvažiuotų kilometrų skaičiavimas, dalinimasis maršrutais ir t.t. Na, bet čia jau nieko labai naujo. Žėkit:

Antras įdomus dalykas, kad pasnigus Kopenhagoje, nuo šiol dviračių takai bus nuvalomi greičiau už automobilių gatves. Nepasakyčiau, kad tai kažkoks stebuklingas sprendimas. Taip pat nemanau, kad jei dviračių takų valytojai užstabdys, tai kelininkai specialiai stovės ir lauks, kol pirmieji atliks savo darbą. Tiesiog tai rodo miesto galvų požiūrį į dviratininką: kaip prioritetinės transporto priemonės vairuotoją, kurį reikia gerbti. KADA TAI DAŠUS VILNIAUS VALDŽIAI?????

To paties renginio proga buvo ištirtas ir visų Europos miestų oro kokybė. Pagal bendrą indeksą esame 13-i, o pagal vieną iš parametrų – švarumą – pirmi! Tačiau džiaugtis galėsime neilgai, nes ypatingai blogai pasirodėme CO2 emisijos kategorijoje. Taigi dar kartą: dviračiai dviračiai dviračiai! (Beje, motociklas – ne dviratis, pone Navickai).

Žinoma, kaip ir kiekvieno politinio renginio metu, atsiranda opozicija. Šįkart susirinko didelis būrys protestuotojų, teigiančių, kad COP greičiau jau skatina vartojimą (ragindama pirkti naują, taupesnę techniką) vietoj to, kad mažintų jį. Daugiau argumentų ir pavyzdžių – vienos aktyvistės užrašuose.

Visada svajojau gyventi prie jūros. Bet iš Vilniaus kraustytis irgi nenoriu. Tad gal visai smagu bus, jei Baltijos jūros lygis pakils iki tiek, kad pasiektų Vilnių? Juokai juokais, bet besikeičiantį klimatą bent jau aš jaučiu stipriai. Kaip mažinti mūsų sukuriamas pasekmes – jau kitas klausimas.

Rodyk draugams