Blogorama.ltEkologija | Blogorama.lt

my ecology level is over 9000

ENORCA — Sun, 24 Jul 2011 17:30:00 +0000

Šiandien su antra puse išėjome sekmadienio popietės pasivaikščiojimo. Ir, kaip visuomet būna, kai išeini pasivaikščioti, namo grįžome gavę/radę nemokamų dalykėlių.

Vienas iš jų buvo žurnalas apie ekologiją.
Grįžusi jį paskaitinėjau ir supratau, kad niekada negalėsiu gyventi ekologiškai.

Ekologiškai jau ir taip gyvename kiekvienas, nes ekologija yra mokslas apie gyvosios ir negyvosios gamtos sąryšį. Neekologiškai gyventi galėtų nebent antgamtinės būtybės.

O štai ekologiškai aš gyventi negalėčiau.

Ir tikėtį “į ekologiją” niekaip negaliu, nes dauguma jos šalininkų teigia, kad motulė Gaja yra didžiausias mūsų draugas, koks begali būti, o visos ligos, kuriomis susergame, mus užpuola tik dėl mūsų kaltės, kad cunamiai ir uraganai kyla tik dėl klimato kaitos ir taip toliau. Aš suprantu, kad gyventi suvokiant Visatos indefirentiškumą ir žmogiškosios meilės atstūmimą gali būti be galo sunku, kad gyventi Pasaulyje, kuriame geri dalykai gali nutikti blogiems žmonėms, o blogi geriems be jokios priežasties ir pasekmių gali būti skausminga, kad realiai priimti atsakomybę už savo veiksmus gali būti baugu, kad kartais be galo norisi tikėti atgamtinėmis galiomis ar teisingumo dėsniais, kurie paguostų, arba bent jau, na… …ekologija.

Aš be galo gerbiu žmones, kurie kovoja ir stengiasi, kad kasdieniame mūsų maiste būtų kuo mažiau maisto priedų, kad iš vaistinių išnyktų nereceptiniai maisto papildai ir visokios “natūralios žolelės nuo kosulio iš Kinijos”, kad moterys jaustųsi gražios ir be naftos perdirbimo produktų, o vyrai pajėgūs ir be tūkstančio arklio galių. Ir suprantu, kad su ekologijos mylėtojais šių žmonių kelio dalis sutampa, bet, jeigu dar nesupratote, šiandien aš kalbu apie tuos, kurie naktį miega ramiai tik dėl to, kad naudoja plaukų kondicionierių su žaliu lapeliu.

Negaliu būti ekologiška, nes tame žurnale išskaičiau šimtus dalykų, kurių aš niekaip negaliu sau pritaikyti. Jame vis buvo vardijama kokią ekologišką plaukų blizgesio priemonę pirkti, kokį keramininių plytelių valiklį ar netgi tokį daiktą, kaip kad “kilimų šampūną”, mat naudojant įprastus “kilimų šampūnus” jūsų kūdikėliui nesivystytų alerginė astma ir taip toliau ir panašiai (iki 3/4 berniukų sirgusių astma vaikystėje po lytinio brendimo nuo jos “pagyja”, nes pagaliau išsilaivinę nuo motinos, jie nebejaučia jos įdiegiamos kaltės ir suvaržymo – tokia astma tikriausiai būna psichosomatinis susirgimas, kurį greičiau išprovokuoja motinos, savo meilę išreiškiančios “kilimų šampūnu”, hipergloba, nei kad anie chemikalai)*

Kaip žmogus, kurio visa grožio chemija apsiriboja “uniseksiniu” šampūnu, muilu ir deozodorantu, bei akių tušų įpatingoms progoms, skaičiau ir kraipiau galvą, kokio velnio man reikia tokių dalykų. Ypač prajuokino tas “kilimų šampūnas”…

O tada prasidėjo buitinė chemija… Beskaitydama patarimus apie indų ploviklio taupymą (pvz.: kad išgėrus vandens galima puodelio su indų plovikliu ir neplauti, kad geriau plauti tik pilnai pakrautą indaplovę ir panašiai), supratau, kad šioje srityje aš jau seniai turbo ekologiška, kadangi neturiu tiek lėšų, kad pirkčiau pigų indų ploviklį, ir naudoju tokį, kurio pakanka vieno lašelio visam indų tuntui suplauti (kaip bebūtų keista, bet jo reklama nemeluoja), o kai kurių indų su indų valikliu net neplaunu – pvz.: ilgą laiką man niekaip neišrūgdavo skani duonos gira (na, ji išrūgdavo, bet labai panašaus skonio, kaip kad būna 60% mugėse perkamų…), kol vieną dieną suvokiau, kad ką gi aš darau – ot “genijus” plaunu būsimą giros rauginimo indą su indų plovikliu. Ilgai juokiausi, kad ne veltui iš mikrobiologijos egzamino gavau tik šešetą… Nuo šiol tą indą plaunu tik soda ir gira būna fantastiška!

Galų gale sekė skyrelis apie drabužių skalbimą… Žinot, aš niekada nesu pirkusi nei dėmių valiklio, nei skalbinių minkštiklio, nei kokio nors kito daikto, nei kad patys paprasčiausi skalbimo milteliai. Jokių automobilių netaisau ir panašiai, todėl visos mano drabužių dėmės būna tik buitinės, kurias puikiai išplauna ir paprasti skalbimo milteliai. Aš jų dedu kur kas mažiau, nei būna nurodyta ant dėžutės, nes taip man pigiau (išplauna taip pat gerai), o taip pat vėliau drabužiai nesmirda tų miltelių “gaiva”. Švarūs drabužiai turi kvepėti švariais drabužiais, ir jeigu dar niekada neuostėte to nuostabaus virinamo medvilnės ir lino kvapo, daug ką prarandate… Čia tikriausiai antras pagal mistiškumą kvapas po petrchoro kvapo

Apie visokius “pasidarykime papuošalų iš šiukšlių” straipsnius tai jau iš viso tyliu. Taip jau išeina, kad kiekviena fantazijos nestokojanti, bet pinigų pristygsanti paauglė esti tikra ekologijos dievaitė. O kai demonstruojami tokie straipsniai, kuriuose rašoma, kad kartais reikia ir pakentėti, pavaikščioti ir su pernykščiais, iš mados išėjusiais, bet dar gerais batais, kad padėtum motulei gamtai, tai norisi daužyti galvą į stalą. Kad tik stigmos nuo tokių aukų neatsivertų.

Ir taip toliau, ir panašiai manau mintį supratote. Nenoriu įžeisti žmonių, kurie perka “ekologiškus” produktus todėl, kad jie yra gerenės kokybės ar skanesni. Šitas straipsnelis buvo apie tuos, kurių viduramžių atitikmuo pirkdavo indulgencijas.

* – tai tik viena iš toerijų apie paauglystėje praeinančią astmą. Egzistuoja ir daugiau – kad paauglystėje subręsta imuninė ir nervinė sistema ir kitos. Tačiau psichosomatinis priėmimas prie šios ligos dažnai duoda puikių gydymo rezultatų – pvz.: tokių vaikų sanatorinis gydymas sumažina priepuolių skaičių ir intensyvumą, nepriklausomai nuo to, kokioje vietoje yra sanatorija (gydo ne rami aplinka, bet poilsis, nuo nuolatos vaiką sekančių tėvų). Taip pat svarbu suvokti, kad nesvarbu, ar liga kyla dėl psichosomatinių priežasčių ar dėl tikrų alergenų, jos eiga, simptomai ir galimos komplikacijos esti identiškos!!!

atsikratymas buit. elektronikos atliekomis

z.justinas@gmail.com — Mon, 21 Mar 2011 08:54:39 +0000

Atliekas – rūšiuoju. Ir štai iškilo poreikis atsikratyti trupučiu elektronikos atliekų. Bet problema, kad tai – ne skalbyklė ar bent mikrobangė, o tikras smulkmenos: keletas pelių, sulūžusios ausinės, elektroninės svarstyklės ir t.t. Bet iškilo klausimas – o kur dėti? Anksčiau stovėdavo konteineriai prie parduotuvių, dabar jau nebematau. Yra UAB Žalvaris (http://www.zalvaris.lt), bet negi kviesi žmones atvažiuoti dėl kelių daiktų?

Taigi, klausimas:

KUR MATĖTE VILNIUJE DAR LIKUSIŲ ŠIOS PASKIRTIES KONTEINERIŲ?

Arba ką dar protingo pasiūlytumėte…

Pildau:

Nemokamai priimame seną buitinę techniką degalinėje „Alauša”, Kalvarijų g. 204G, Vilniuje (EMP)

EMP atliekų surinkimo punktas

DARBELIO IŠ ŠIUKŠLIŲ KONKURSAS – mes saugome Žemę!

Austėja Landsbergienė — Sun, 13 Mar 2011 23:48:23 +0000

Ar žinote, kad šių metų balandžio 16 d. vyks kasmetinė aplinkos švarinimo akcija „Mes darom 2011“, kurios metu visi kviečiami tvarkyti aplinką, švarinti, rinkti šiukšles? Dar kalendorius sako, kad kovo 20 – ne tik pavasario lygiadienis, bet ir Žemės diena. Žodžiu, tirpstant sniegui džiaugiamės atgimstančia Žeme. Dar Belgijoje svajojau, kad Vaikystės Sode rūšiuotumėme šiukšles, todėl vieno susirinkimo Vaikystės Sode metu su auklytėmis nusprendėme, kad nuo balandžio 1 dienos pradėsime Vaikystės Sode rūšiuoti. Žinia, Lietuvoje perdirbama labai mažai šiukšlių, bet galima formuoti bent jau įprotį, ar ne?

Be to, jau praeitą savaitę pradėjome daryti darbelius iš naminių atliekų. Auklėtojos kiekvieną dieną planuoja bent vieną darbelį, kuriam beveik viską randame aplinkoje ir nereikia pirkti. Kad vaikai matytų, jog daug ką galima perdirbti

Per paskutinį susirinkimą nusprendėme įvesti į vaikučių žodyną dar vieną kodinę frazę (tokių Vaikystės Sode yra nemažai:)): MES SAUGOME ŽEMĘ. Šią frazę irgi nešiojausi ne vienerius metus ir tik laukiau tinkamo momento, kad būtų galima ją įgyvendinti Vaikystės Sode. Kodėl būtent šį frazė ir ką ji reiškia? Na, reikia šiek tiek priešistorės.

Prieš aštuonerius metus savo klasėje turėjau tokį keturmetį, kurio šeima buvo labai sąmoninga Žemės saugotoja. Iš tiesų sąmoninga. Taip, jie turėjo mašiną. Tačiau važiuodavo tik tada, kai reikia (jeigu galima nueiti arba važiuoti dviračiu – taip ir darydavo). Taip, jie pirkdavo ir naujų rūbų, tačiau daugiausiai – iš dėvėtų rūbų parduotuvių (ir TIKRAI ne todėl, kad sau to negalėtų leisti – juk vaikas lankė tarptautinę mokyklą!). Taip, jie maudydavosi vonioje, bet tik kartkartėm. Mano keturmetis į mokyklėlę atsinešė rankšluostį, nes popieriniai nesaugo gamtos. Ir vis perspėdavo draugus, kurie nuleisdavo tualetą keletą kartų (ikimokyklinukai tą labai mėgsta:)), kad toks elgesys nesaugo gamtos. Žodžiu, nebuvo nieko, ką būtų galima pavadinti fanatiškumu, tačiau tai buvo tikrai aukštas sąmoningumas. Ir man taip patiko, kad…savo klasėje tuomet ėmėme naudotis ne dozuojamu, o paprastu muilu, ne vienkartiniais, o daugkartiniais (iš namų atsineštais) rankšluosčiais ir t.t. ir pan. Žodžiu, tas keturmetis padarė man didžiulę įtaką, kurios dėka susiformavo ir mano apskritai požiūrius į ekologiją ir aplinkosaugą. Beje, to berniuko mamos tėtė – gamtos mokslų atstovas – yra žinomas savo srities mokslininkas (JAV). Ir kas sako, kad aplinka nedaro įtakos?!

Taigi dabar Vaikystės Sode vis priminsime vaikams, kad MES SAUGOME ŽEMĘ. O kada to priminimo reikia? Kai labai ilgai bėga vanduo. Kai išeiname neužgesinę šviesos. Kai metame popierių į maisto atliekų šiukšlių dėžę. Ach, vis reikia ir reikia pri(si)minti. Prisimenu, kartą išėjome į bibliotekėlę, ir aš pamiršau užgesinti šviesą. Mano keturmetis nuskubėjo atgal, užgesino, pažiūrėjo į mane atlaidžiu žvilgsniu ir tarė: MES SAUGOME ŽEMĘ. Fantastika, ar ne?

Kaip tik vakar dar prisiminiau ir fantastinę parodą apie Motulės Žemės saugojimą. Jeigu būtų daugiau tokių parodų, jeigu ugdymo įstaigose ir namuose stengtumėmės pagal išgales gyventi sąmoningiau, manau, visiems būtų tik geriau. Na, apskritai skatintina bet kokia iniciatyva. Kodėl? Todėl, kad aš manau, jog svarbu auginti sąmoningumą. Pavyzdžiui, man dabar bjauru nerūšiuoti. Tiesiog erzina. Ir – tikiu – jeigu erzintų daugiau žmonių, nei neerzintų, tai tikrai būtų kas nors daroma! Taigi – DAROM. Kai man pasiūlė taip nelabai tiesiogiai prisijungti prie šios akcijos – darbelio iš šiukšlių konkurso – mielai sutikau. Idėmiai skaitykite konkurso sąlygas ir – sėkmės! O man bus labai smagu pamatyti visus jūsų darbelius ir dalyvauti komisijoje.

Pelytė Smailytė, J.Sakalauskaitės knygos vaikams “Smagiosios Pelytės Smailytės istorijos” veikėja, rūpinasi, kad gyventume švarioje, gražioje aplinkoje ir kviečia visus vaikučius su savo tėveliais, auklėtojais, mokytojais aktyviai dalyvauti „Darom 2011” akcijoje. O kad dalyvauti būtų smagiau ir iki balandžio 16d. nepasimirštų visi geri užmojai siūlome dalyvauti „Darbelis iš šiukšlių“ konkurse.

Konkurso taisyklės:
Kviečiame kurti darbelius iš įvairių buitinių atliekų (buteliukų, pakuočių, žurnalų ir t.t.), juos trumpai aprašyti (iš ko darėte, sugalvoti pavadinimą) ir nufotografavus siųsti adresu pelyte@smailyte.lt

Darbelių pavyzdžių galite rasti čia: darbeliai iš naminių atliekų

Už labiausiai patikusius darbelius galima bus balsuoti Pelytės Smailytės Facebook puslapyje.

Visų darbelių nuotraukos bus talpinamos www.mesdarom.lt, www.austejosblogas.lt, www.smailyte.lt.

Nugalėtojais taps darbelių autoriai, sulaukę daugiausiai „Patinka“ paspaudimų bei 3 darbeliai, labiausiai sužavėję šio konkurso organizatorius.

Gražiausius darbelius išrinks Jurga Sakalauskaitė, dr. Austėja Landsbergienė, Ignas Brazauskas.

Konkurso trukmė: kovo mėn. 07d. – balandžio mėn. 16d. Nugalėtojai bus paskelbti iki balandžio mėn. 20d.

Prizai:visi atsiuntę bent po vieną darbelį dalyviai bus apdovanoti diplomais;

Jauniausias dalyvis – knyga „Smagiosios Pelytės Smailytės istorijos“;

1 knyga „Smagiosios Pelytės Smailytės istorijos“, 1 Pelytės Smailytės pinigėlių taupyklė, 2 Pelytės Smailytės marškinėliai, 10 ženkliukų bus įteikti daugiausiai „patinka“ paspaudimų sulaukusiems darbeliams;1 knyga „Smagiosios Pelytės Smailytės istorijos“, 1 Pelytės Smailytės pinigėlių taupyklė ir 2 Pelytės Smailytės marškinėliai bus įteikti šio konkurso organizatoriams labiausiai patikusiems darbeliams.

DALYVAUKITE KONKURSE, SĖKMĖS ir NEPAMIRŠKITE SAUGOTI GAMTOS

Naujas požiūris į statybą

Visoris — Thu, 10 Feb 2011 20:39:28 +0000

Japonų architekto Kenzo Tange gyvenimo siekis – sukurti tokį architektūros modelį, kuris leistų žmogui gyventi jį supančioje aplinkoje jos beveik nekeičiant. O tai būtų panašu į gamtoje gyvenančių gyvūnų būstus. Įvairių gyvūnų „namai“ susukti iš šakų, lapų, sausos žolės, išsikasti žemėje ir pan. yra taip susilieję su aplinka, taip joje pasislepia, kad yra beveik nepastebimi. Tarkime, miške surasti kokią olą, gūžtą ar lizdą yra išties sunku. Deja, mes, žmonės, namus statome ir jų funkciją suprantame ne kaip buveinės, kurioje saugu ir jauku „pasislėpti“, bet kaip turtingumo išraišką (kuo daugiau turiu lėšų, tuo aukštesnis, platesnis mano namas ar bent jau tvora), norą pasirodyti prieš kitus ir įsivaizduojamą visišką (sukurtą dirbtinomis priemonėmis) komfortą.

Su tokiu supratimu statant namą, statybos, o vėliau ir namo kiemo aplinkoje visam laikui išnaikinama begalė įvairių formų gyvybės: pradedant žoliniais pievų augalais (kada viskas iškasama ir pasėjama vienarūšė, nežydinti veja), vabzdžiais, paukščiais ir baigiant smulkiaisiais žinduoliais. Žodžiu, žmogus daro viską, kad jam jokia musė, pelė ar žydinti kiaulpienė netrukdytų „gyventi“. Kyla klausimas, ar įmanoma susikurti namus, kurie būtų patogūs, tačiau dėl to nenukentėtų gamta. Žvelgiant dar toliau – kad ne tik nebūtų kenkiama, bet ir darniai įsiliejama į aplinką.

Didžiausios taršos šaltinis

Būstas – turbūt svarbiausia žmogaus gyvenimo ir veiklos erdvė, kurioje, priklausomai nuo gyvenimo būdo, praleidžiama nemaža paros, metų, viso egzistavimo dalis. Savo namų statymui, priežiūrai bei remontui skiriame tikrai daug finansinių resursų, laiko bei energijos, deja, apie gamtinių resursų naudojimą nieko nežinome arba nenorime žinoti.

Statybų pramonė yra pagrindinė gamtinių išteklių naudotoja (50 % visų išgaunamų resursų) ir labiausiai medžiagų prasme imli antropogeninės veiklos rūšis, dėl kurios, pradėjus reikštis lokalaus ar regioninio masto ekologinėms problemos ar net ekologinės krizės užuomazgoms, vis dažniau tiek mokslinėje, tiek populiariojoje literatūroje figūruoja ekologiškos statybos ar ekologiško būsto tema. Pagal šiandieninę situaciją, kai žmogus taip konfrontuoja, kovoja su aplinka, ekologinės statybos tema yra ne tik kad neišvengiama, bet ir būtina. Deja, didžiausia bėda yra ta, kad pagal šiandien viešai egzistuojantį supratimą, ekologišku būstu arba ekonamu vadinami tokie statiniai, kurie architektūriniu, medžiaginiu, statybiniu ir eksploataciniu požiūriais apima labai platų intervalą ir kai kuriais atvejais yra labai nutolę nuo pagrindinės minties. Kartais ekologišku įvardijamas pastatas, kuris nieko arba beveik nieko bendro su ekologija neturi. Pavyzdžiui, tradicinės šių dienų architektūros statinys iš netoksiškų (bet nebūtinai natūralių) statybinių medžiagų arba su įdiegta geoterminio šildymo sistema vadinamas ekologišku lygiai taip pat, kaip ir darnios architektūros pastatas iš natūralių statybinių medžiagų, pasyviai naudojantis atsinaujinančius energijos šaltinius ir funkcionuodamas darantisminimalų neigiamą poveikį gamtinęei aplinkai.

Pamirštos tradicijos

Nusikėlę į netolimą praeitį pamatytume, kad kadaise žmonės namus statydavo (o ir dabar kai kuriose šalyse tik tokius ir stato) vien iš natūralių, šalia esančių, o ne vežtų iš už jūrų marių medžiagų. Lietuviai bei visi, gyvenantys šiauriau, namus rentė iš rąstų (kas, beje, daroma ir dabar, tik rąstai per gana trumpą laiką susiaurėjo 2 kartus ir atkeliauja iš tolimosios Rusijos), piečiau gyvenantys – iš akmenų, molio bei molio ir įvairios organikos mišinio. Kad ir kaip keista, kuo turtingesni esame, tuo mūsų namai mažiau natūralūs. Štai, pvz., daugumos Afrikos ir Rytų Azijos šalių gyventojai iki šiolei namus drebia iš molio, tiesa, galime teigti, kad jie labai neturtingi, todėl blokelių neįpirktų. Bet juk būtent šie neturtingiausieji ir yra arčiausiai gamtos. Paradoksalu, bet kuo esame turtingesni, tuo turime didesnį norą savo santaupas išleisti. Negi namo statybai naudosi molį, šiaudus, kurie beveik nieko nekainuoja, kai turi tiek daug pinigų ir gali nusipirkti pačių „geriausių“ blokelių.

Alternatyvi koncepcija

Kas tai yra „namas be namo“? Tai idėja, koncepcija ir požiūris, iš esmės besiskiriantis nuo įprastos namo sąvokos. Tai būstas, kuris yra artimas aplinkai, kuris jai nedaro jokios įtakos arba jo įtaka yra minimali. Toks būstas savo funkcijas atlieka kuo puikiausiai – yra prieglobstis, šiluma bei jaukumas. Tokio būsto sienos – vien iš natūralių, tikrų, paprastų statybinių medžiagų, kurios kelis kartus pranašesnės už dirbtinai gaminamas (pvz., cementą). Tokioms medžiagoms galėtume priskirti įvairius molio ir organikos (šiaudai, pjuvenos) mišinius, supresuotų šiaudų briketus. Iš šių medžiagų pastatytos sienos kuo puikiausiai atlieka savo funkciją, tokių sienų techniniai parametrai ne tik kad nenusileidžia, bet kai kuriais atvejais yra pranešesni už įprastų medžiagų techninius parametrus. Iš mums įprastų statybinių medžiagų pastatytų sienų poveikis gali būti (dažnai ir yra) toksiškas, o natūralios medžiagos natūraliai reguliuoja patalpų vidaus mikroklimatą, taip formuodamos gydantį poveikį vidaus aplinkai, taip pat ir gyventojams.

Stogo įtaka gamtinei aplinkai taip pat yra didelė, nes užstatome tam tikrą žemės plotą, kuriame prieš tai vešėjo žolė, augo medžiai. Tik nežinodami galime manyti, kad po pastatais prarasti paviršiai neturi didelės įtakos bendrai bioprodukcijos gamybai bei atmosferos dujų apykaitos procesui. Deja, kuo užstatymo plotas didesnis ir kuo daugiau žemės paviršiaus „įsisavinama“, tuo stipresnis poveikis vietos klimatui, sąlygojantis netgi kai kuriuos meteorologinių parametrų ekstremumus. Mūsuose priimtiniausios yra dirbtinės stogų dangos: molinių, betoninių čerpių danga, asbestcementinė, bituminė, skardinė, polikarbonatinė danga ir t. t. Labai retai ant tokių dangų gali atsirasti primityvi žolinė augalija – pvz., kai kurios samanos, dar rečiau – medėjanti augalija (koks „save gerbiantis“ namo šeiminkas ant stogo leis augti kokiam varganam berželiui?). Bet galvojantiems kitaip turime alternatyvą – žalią stogą. Žalias stogas niekuo nesiskiria nuo įprasto žemės paviršiaus, ant jo auga įvairi žolinė bei sumedėjusi augmenija. Jis atrodo ne tik estetiškai, bet yra ir labai geras šilumos izoliatorius. Žaliuosius stogus, kaip populiarią tendenciją, galima pastebėti prigyjant ne viename į ateitį žvelgiančio architekto projekte (pvz., dabar populiariose „cradle to cradle“ kūrėjo vizijose). Futuristai svajoja apie daržus ant stogų, praktikai – apie lietaus vandens taupymą ir kt.

Fobijų įkaitai

Deja, tokios „namo be namo“ idėjos įgyvendinimui trukdo ne neįprastų techninių sprendimų ieškojimas ar finansiniai sunkumai, o žmogaus požiūrio, supratimo ir elgesio renatūralizacijos (minčių, žodžių ir darbų perorientavimas link biopozityvios gyvensenos, kuomet vadovaujamasi koadaptacijos principais) nebuvimas bei kai kurie psichologiniai aspektai: žmogaus ir visuomenės abejingumas, nelankstumas ar net baimės. Pastąrąjį aspektą pagrįstai galima būtų vadinti pagrindiniu, ribojančiu daugumos visuomenės narių ryžtą persiorientuoti į ekologiškai harmoningą elgsenos ir gyvenimo formą.

Tad ko labiausiai bijoma ir dėl ko nesiryžtama pereiti prie tikros ekologiškos statybos:

• Hidrofobija – tai drėgmės baimė, pasireiškianti tuomet, kai kalbama apie apželdintus stogus. Daugumai žmonių jie atrodo nepatikimi, nes, priešingai nuo įprastinių stogų, jie yra savotiški ilgalaikės drėgmės rezervuarai. Tokį stogą pažeidus ar jam prakiurus, gali pratekėti vanduo, o sutvarkyti būtų sunku ir sudėtinga. Ši baimė greičiausiai susijusi su patyrimu gyvenant plokščiastogiuose daugiabučiuose namuose, kur užpylimai dėl prakiurusio stogo būdavo gana dažnas reiškinys.

Sienų, pastatytų iš natūralių medžiagų, hidrofobija pasireiškia nepagrįstai manant, kad vanduo gali išplauti ar kitokiu būdu pažeisti degimo procesu nesukietintų medžiagų sienas (molio, molio-šiaudų ir pan.). Ši baimė gyva nepaisant to, kad net ir drėgno klimato sąlygomis pastatai iš nedegtų medžiagų ir be apsauginio sluoksnio jau turi šimtametę gyvavimo istoriją.

• Zoofobija – gyvūnijos baimė, kai bijoma, kad tam tikrose būsto dalyse gali apsigyventi gyvūnų ir, daugumos nuomone, padaryti nepataisomos žalos pastato konstrukcijoms: pabloginti jų savybes, trikdyti ramų žmogaus gyvenimą. Zoofobijos apraiškos daugiausiai susijusios su tomis statinio dalimis, kurių statybai naudojamos įvairaus pobūdžio organinės medžiagos (mediena, pjuvenos, šiaudai ir pan.) ir baiminamasi, kad įvairūs gyviai (vabzdžiai, smulkūs graužikai) jas sunaikins, ir dėl to nukentės kontruktyvas. Pastaroji baimė randasi dėl nežinojimo, kad dauguma gyvybės formų savo gyvenamosios erdvės nenaikina.

• Botanofobija – pasireiškia baime, kad augalai ar jų šaknys gali pažeisti namo konstrukcijas: prasiskverbti per apželdinto stogo hidroizoliaciją, iškilnoti pastato pamatus, pažeisti sienas. Baimė gyva dėl nežinojimo, kad augalai neprasiskverbia per nepralaidžias medžiagas ir nesiskverbia ten, kur nėra drėgmės.

• Kaip didžiausią baimę ar neryžtą įvardyčiau mūsų visuomenės dvasinį ribotumą, kai vis dar bijoma galvoti bei veikti „kitaip“,įsikibus laikomasi priimtų standartų ir bijoma nors kiek nuo jų nukrypti, kai vis dar šventai tikima reklama ir tariamom „stebuklingom“ medžiagom, kurios „šildo“ ir „saugo“ mūsų namus; kai paisoma kaimynų, draugų nuomonės ir bijoma atrodyti „keistai“. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad dabartinės kartos žmonės yra labai aptingę, pripratę viską nusipirkti gatavą („nuo pamatų iki raktų“) ar pasisamdyti krūvas darbininkų ir nieko patys nedaryti. Pastąrąjį niuansą įvardyčiau kaip darbo baimę.

Ekologiški namai praktikoje

Skaitant straipsnį turbūt kyla klausimas – ar jau yra pastatytų tokių namų?

Atsakymas – taip, yra. Ir juose gyvena žmonės, auga vaikai, žydi gėlės.

Daug tokių namų visoje Europoje yra suprojektavęs ir pastatęs architektas iš Šveicarijos Peter Vetch. Jo namų ypatybė ta, jog jie beveik visi yra po žeme – atrodo tarsi lapės olos, apžėlusiais stogais bei didžiuliais langais iš pietų pusės ir darniai įsilieja į aplinką,. O jeigu jums visiškai nepriimtinas toks namo modelis ir jūs norite šiuolaikiško, griežtų linijų namo, – tokie statomi iš šiaudų briketų.

Reikėtų pabrėžti, kad iš natūralių medžiagų galima pastatyti pačios įvairiausios formos, modelio, kelių aukštų ar kitokių įmantrybių turintį namą. Mums įprastos statybinės medžiagos šių „nukrypimų“ jokiu būdu neleistų.

Lietuvoje taip pat yra pastatyta ir apgyvendinta namų iš šiaudų briketų , molio-šiaudų mišinio (sunkiojo plaušmolio).

Apibendrinant norisi pasakyti, kad Vakarų pasaulyje ekologiškos statybos yra populiarios, ten nieko nenustebinsite pasistatę namą iš ekologiškų medžiagų. Pas mus šios idėjos atkeliauja daug vėliau ir joms prigyti dar reikės nemaža laiko ir ne vien visuomenės pripažinimo, bet ir valstybinių institucijų požiūrio bei teisės aktų pakeitimo. Šiaudų briketai Statybų įstatyme nėra reglamentuoti kaip statybinė medžiaga, o statyba iš tokių briketų traktuojama kaip eksperimentinė. Teisės aktų, įteisinančių šiaudų briketus kaip statybinę medžiagą, nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje (neatlikti laboratoriniai bandymai – spaudimo, tempimo, gniuždymo, mirkymo vandenyje, degimo ir t. t.). Plaušo betonas arba sunkusis plaušmolis (molio-smėlio-šiaudų mišinys) yra reglamentuotas kaip statybinė medžiaga, tad pagal šios dienos teisės aktus namas, pastatytas iš šios medžiagos, būtų legalus.

Pabaigai

Ekologiškas būstas – tai ne tik įžvalgios architektūros, racionalios konstrukcijos, natūralių statybinių medžiagų ar naujų energiją taupančių ir atsinaujinančius energijos išteklius produkuojančių technologijų darinys, bet visų pirma tai – esminis žmogaus ir visuomenės moralinių nuostatų permąstymas ir elgesio normų perorientavimas natūralizavimo linkme. Ekologiškas būstas, lygiai taip kaip ir optimalus harmoningas kraštovaizdis, – tai ne besąlygiškas žmogaus diktatas gamtinei aplinkai, bet jautrus dialoginio pobūdžio tarpusavio santykis. Plėtojant koncepciją „namas be namo“, tikslinga atkreipti dėmesį ne tik į namo egzistavimo periodą, bet ir jo atsiradimą sąlygojančius procesus iš žmogiškosios pusės: projektavimą ir statybą. Projektuojantis darnų namą architektas turi būti „rankomis ir kojomis“ susijęs su aplinka, į kurią turės įsilieti, todėl pagrindinė jo asmeninė savybė turi būti ne siekimas save įtvirtinti, išgarsinti, bet priešingai – susitaikyti, susilaikyti. Galbūt skamba paradoksaliai, bet geru architektu šiandien reikėtų laikyti tą, kurio darbo rezultatų nesimato arba jie sunkiai pastebimi, nerėksmingi, susilieję su aplinka, tapę jos dalimi. Pagyrimas architektui, jei jo kūriniui būdingos gyvo organizmo ar biocenozės savybės. Tokia pozicija siejasi su ekologija ir aplinkos apsaugos uždaviniais.

Kalbant apie ekologišką būstą, terminą „statyba“ ir su ja susijusius brutualius veiksmus reikėtų keisti į „auginimą“. Statyti – tai judinti, griauti, prievartauti, užkariauti, laužyti; statyba veikia prieš gyvenimą, ji egoistinė, despotiška, karinga, agresyvi. Auginti – tai saugoti, rūpintis, pasitikėti gamta ir kitų asmenų gera valia, ne trukdyti, o leisti gyventi visiems, kas turi tam galios. Svarbiausia – netrukdyti.

Dr. Ričardas SKORUPSKAS

Vilniaus Universitetas, Geografijos ir Kraštotvarkos katedra

Vaida OLŠAUSKYTĖ-SKORUPSKIENĖ

šaltinis – ozonas.lt

Eco rant. (Paburbėjimas ekologijos tema:)) Ir nuostabi Žalioji mokykla Balyje.

Austėja Landsbergienė — Tue, 30 Nov 2010 13:27:07 +0000

Žinot, kas mane baigia išvesti iš kantrybės? EKO karštinė! Kai daugiau dėmesio kreipiama į tai, su kokiais valikliais plaunami mokyklų stalai, o ne į tai, į kokias mokyklas ateina vaikai, man tiesiog ima trukčioti akių vokai Ir visiškai ne todėl, kad man nerūpi ekologija!

Va, Vaikystės Sode vaikai tik ką baigė doroti dėžę pačių pačiausių obuolių iš pažįstamo sodo…tiesiog seilės tįso, vaikai vis prašydavo DAR!, bet…mes niekur nesakėme ir nerašėme, kad maitiname vaikus eko maistu Pusė mūsų darbelių — perdirbta tai, ko jau nebenaudojame namuose. Tėvelių vis prašome, kad neišmestų biuruose ant vienos pusės prispausdinto popieriaus — dar galima ohoho kiek kurti! Ar tai yra kažkas tokio super duper eko? Mano nuomone, tai yra tai, kas turi būti!

Lygiai taip pat, kad vaikai pavasarį ir vasarą sodina gėles, daržoves, na, ir šiaip viską sodina — ar tai reiškia, kad ugdymo įstaiga — ekologiška? Man kažkaip atrodo, kad…normali. Na, tokia, kokia ir turi būti! Vilhelmas su Morta iš savo darželio parsineša ir prieskonių, ir pomidoriukų, ir gėlių…ir niekas niekada nesakė, kad tai yra ypatinga ugdymo programos dalis! Tiesiog metų ritmo dalis, dalis kasdienio gyvenimo. Vat ir mes Vaikystės Sode jau esam nužiūrėję, kur, nutirpus sniegui, eisim ūkininkauti. Gerai man pasakė viena mama: “čia tik Jums vienai atrodo, kad tai — savaime suprantama! Visi kiti tai pateikia kaip kažką tokio! “

Pavyzdžiui, Belgijoje yra rūšiuojama apie 98proc šiukšlių. Lietuvoje — apie 2proc. Belgijoje dviračiais važiuoja apie 8proc gyventojų. Lietuvoje — nėra nė procento. Sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Kaip sakė viena pažįstama: iš pradžių dar buvo konteineriai, skirti rūšiavimui (čia Tuskulėnų gatvėje Žirmūnuose), o dabar tai nė tų nebeliko…

Beje, mano labai artimas žmogus yra susijęs su ta eko produkcija. Tai va jis sakė, kad Lietuvoje beveik neįmanoma būti garantuotu, kad ji — tikrai eko, nes mes tiesiog neturime dar technologijų, kuriomis būtų galima patikrinti. Žinote, kur tikrinama? Tikrinama tik dalis ir ta pati Vokietijoje. Žodžiu, vos ne geriau pirkti ne lietuvišką eko produkciją. Tai apie ką mes kalbame?!?! Gal iš tiesų visų pirma pradėkime rūšiuoti? Prisimenu, kad šią vasarą man Lietuvoje nugara bėgiojo šiurpuliukai, nes vis dėlto per 3.5 metų išsivystė puikus įprotis rūšiuoti ir kai matai, kaip viskas metama į viena, tai brrrrrrr…. Gabrielius sakė, kad jam lygiai tas pats jausmas…

Gabrielius lankėsi viename ūkyje Olandijoje. Ten augina paprikas. Ir po viso auginimo proceso vienintelis dalykas, kuris lieka, yra siūlas! Pasirodo, ES remia atsinaujinančias technologijas, ir ūkis gavo paramą. Ar jie sakosi esą eko? Ne! Bet jie naudoja savo ūkyje saulę, lietų…viską. Todėl esu linkusi manyti, kad eko šiandien yra tiesiog ant bangos, ir yra madinga pasakoti, kokie esame ekologiški. Ir nesvarbu, kad šešių litrų džipu važiuojame per visą miestą į eko parduotuvėlę Užupyje. Tai — smulkmena. Svarbu, kad viską perku eko! Arba, kaip sakant, gaminu eko… O dar svarbiau — garsiai apie tai visiems kalbėti:) Kaip Renata manęs Vilniuje paklausė: Na, nejau tu išties manai, kad ši daktariška dešra yra be E? Mat aš irgi pakliuvau į tas pinkles ir, užsinorėjusi dešros, pirkau pažymėtą “be E”.

Jeigu kas nors paklaustų, koks darželis/mokykla yra eko, tai pasiūlyčiau apsilankyti (ar bent jau pasidomėti) štai šia Žaliąja mokykla Balyje. Beje, toje mokykloje dirba ir mano vienas buvęs kolega O štai ką apie mokyklą sako ir pats steigėjas:

www.youtube.com/watch?v=HD4bpztESWw

Va, čia tai žalia! Ir net šiame kontekste teko skaityti vieno eko specialisto atsiliepimą apie mokyklą, kad inciatyva puiki ir nuostabi, tačiau nereikėtų nerti į ją 100proc, nes ir čia yra visokių “kabliukų”. Bet jau čia aš nesikabinėsiu Čia man tikrai — labiau nei bet kas kita — kvepia eko. Ir — svarbiausia!!! — nepamirštama ir ugdymo programa (už ką tikrai keliu šiai mokyklai du nykščius į viršų). Nes, na, nepamirškime, kodėl renkamės į ugdymo įstaigą!

Paburbėjau, o dabar pasakysiu, ką iš tiesų galvoju O iš tiesų aš galvoju, kad jei nebūtų tokių kovotojų kaip tie, kurie gulasi skersai kelio, rašo straipsnius, atkreipia dėmesį, prieštarauja, kritikuoja, tai pasaulis būtų daug nuobodesnė vieta! Jeigu John Hardy nebūtų kilusi Žaliosios mokyklos mintis, tai šiandien pasaulyje nebūtų Žaliosios mokyklos — tokios, į kurią tikrai gali žiūrėti daug ugdymo įstaigų, norinčių užimti eko ugdymo įstaigos nišą. Nes aš manau, kad nupirkti eko valiklį gali bet kas ir čia tikrai nėra tai, kas apibrėžia ugdymo įstaigą kaip eko.

Eko yra filosofija, kuria visų pirma turi šventai tikėti ugdymo įstaigos bendruomenė, ir ji turi atsispindėti bei persipinti visame kame. Aš galiu visus valiklus nupirkti eko (tai — juokas!), bet ar dėl to būsiu eko? Mano manymu, tada tik grindys bus išplautos ekologiniu valikliu. Nes norint būti eko, reikia tuo tikėti. Taip, kaip aš tikiu profesionalumu, tarptautine ugdymo programa ir tuo, kad švietimas gali išgelbėti pasaulį :)

Nuotrauka: Alive by Jason A Samfield

Lietuviui ekologiškas produktas šiek tiek rūpi

Artūras Kokoškinas — Sun, 28 Nov 2010 10:00:22 +0000

RAIT išplatino pranešimą apie šviežiausios apklausos rezultatus – lietuviai perka ekologiškas prekes, tačiau ne itin dažnai.

7,6 proc. apklaustųjų teigia, kad perka ekologiškus produktus nuolatos. 39,3 proc. Lietuvos gyventojų atsakė, kad kartais nusiperka ekologiškų produktų. 15,4 proc. apklaustųjų teigė ekologiškus produktus yra pirkę vieną ar kelis kartus.

Tuo tarpu beveik ketvirtadalis (24,0%) respondentų teigė, kad ekologiškų produktų neperka ir nežada pirkti.

Bet įdomiausia yra šitai:

97,7 proc. perkančių ar kada nors pirkusių ekologiškas prekes, dažniausiai perka ekologiškus maisto produktus, tik 11,3 proc. perka ekologiškas kosmetikos ir higienos priemones, 9,5 proc. – švaros priemones buičiai.

Įdomų būtu sužinoti ar perkančių ekologišką ne maistą daugėja. Naujo verslo galimybė?

Iki prekybos tinklas apgaudinėja klientus

Rokiškis — Mon, 11 Oct 2010 12:26:28 +0000

Maždaug prieš metus rašiau, kad Iki kabina makaronus su ekologija. Tąsyk šis prekybos tinklas ėmė platinti žalius maišelius su užrašu “Aš – ne plastikinis”, tačiau pagamintus iš 100 procentų grynumo polipropileno – bene sunkiausiai gamtoje yrančios plastmasės, atsparumu lenkiančios netgi polietileną. Visai nesislepiant, ta pati 100 procentų polipropileno sudėtis buvo nurodyta ir etiketėje, esančioje maišelio viduje. Per tuos metus iš Maxima ir Rimi tinklų neekologiški maišeliai bene išvis išnyko (Rimi išvis pardavinėja labai gražius drobinius maišelius – rekomenduoju tyčia nusipirkti, liuksusiniai), tuo tarpu Iki savo melagingai ekologiškas tašes platina ir toliau. Ir dabar ant tokių pat 100% polipropileno maišiukų tas pats užrašas – “Aš – ne plastikinis”.

Tąkart Iki marketingistų vadas(?) komentaruose man pažadėjo, kad susiaiškins dėl šio reikalo. Deja, taip ir neatrašė. Taigi, praėjo jau ištisi metai, todėl dabar galiu pasakyti tiesiai – Iki yra meluojantis ir protą krušantis tinklas. Iki meluoja ant savo maišelių, jie kruša protą apie menamas jų ekologijas, kurių nėra anei pėdsako. Ir meluoja man. Ir dar, beje, Cento parduotuvių tinklas, apie kurį irgi rašiau, nes viena iš jų parduotuvių – tai didžiausia iš paskutiniais metais mano matytų smirdaskylių – tai irgi Iki giminaičiai, pasirodo. Melas vienur – reiškia, melas ir kitur. Aš negaliu pasitikėti įmone, kuri melą laiko natūraliu dalyku.

Brangūs Iki veikėjai, visai neseniai jus gyriau už tai, kaip darote akcijas su savo lipdukais. Bet akcijos – tai ne viskas. Viskas yra kliento požiūris į jus, o šis atsiranda iš jūsų požiūrio į klientą. Aš nesu pakvaišęs dėl ekologinių dalykų. Tačiau man labai nepatinka makaronai ir proto krušimas. Todėl esu ant jūsų labai piktas. Pasiieškojau internetuose – piktas ne aš vienas. Pavyzdžiui, yra piktų dėl to, kad jūs skelbiate savo Iki akcijas kokioms nors pigioms prekėms, o paskui paaiškėja, kad tų prekių išties neturite, nes mat “kiekis ribotas”.

Gal dar paieškokim? Aš peržiūrėjau pas save, ką rašiau su tegu IKI – gavosi ne tiek jau ir daug gero apie jus, brangūs prekybininkai iš UAB Palink. Brangūs tiesiogine prasme – puikiai žinome, kad kainomis jūs bene lyderiai, tiesa? Kaip jaučiatės?

Share/Bookmark

Tags: akcijos, Belenkas, cento, ekologija, iki, maxima, palink, prekybos tinklai, rimi, skundai, Vadyba ir marketingas

Straipsnis Iki prekybos tinklas apgaudinėja klientus iš Rokiškis, kur paskelbtas 2010/10/11.

Dar viena diena – mums jau paskutinė – be automobilio Briuselyje.

Austėja Landsbergienė — Sun, 19 Sep 2010 21:44:39 +0000

Ar esate patyrę tą jausmą, kai pradedi gyventi paskutinio nuotaika? Labiausiai tą jausmą prisimenu iš tų laikų, kai man buvo 16 metų ir išsiruošiau į JAV. Atrodė, kad išvažiuoju amžiams: paskutinė diena mokykloje, išleistuvės, paskutinis rytas namuose, paskutinis užbėgimas į parduotuvę… Ir štai prasidėjo paskutiniai metai Belgijoje. Todėl ir šiandien – paskutinė diena be automobilio Briuselyje mums vis dar gyvenant čia. Pirmą kartą susigraudinau nuėjus su vaikais į mokyklą. Kai pagalvojau, kad paskutinį rudenį ir paskutinė nauja mokytoja. Dabar tie paskutiniai pasipils vienas po kito…

Šį savaigalį baigiau susitvarkyti po mūsų grįžimo į Belgiją. Po paraliais kaip pavargau nuo to tvarkymosi… Atrodė, galo nebus! Aišku, jeigu tik būtų reikėję sudėlioti daiktus, būtų buvę daug paprasčiau, tačiau vaikai buvo išaugę daug rūbų (vienus atrinkau draugams, kitus – į labdaros konteinerį), reikėjo perrūšiuoti visus žaislus, lėkti į parduotuves ir supirkti tai, ką norėjau išsiųsti į Vaikystės Sodą… Žodžiu, atlikau tai, kas yra vadinama generaline tvarka su kelionėmis į parduotuves. Uch… Suskaičiavau, kiek kartų sukosi skalbimo mašina. 12. Dabar jau visi turi, ką rengtis

Taigi džiaugiuosi, kad galiu lengviau atsikvėpti ir imtis kitų reikalų. O naujų mokslo metų sezoną atidarėme – kaip visada – Gabrieliaus darbo tylia gražia vakarone vakar vakare. Žinote, ką? Jau atsėlina ruduo. Atrodo, šilta, bet iš tiesų…kai Gertrūda vakar užmigo man ant rankų (lauke), tai susupau į šiltą vilnonį pledą, kad nesušaltų! Morta visą vakarą lakstė su drauge ir klasioke (paralelinuke) latve Marta, mūsų draugų vaikiuku A, kuris su mumis leidžią šį savaitgalį ir dar viena nauja drauge. Man tai kvapą gniaužia, kai latvė ir lietuviai (net tarpusavyje – tik dėl to, kad suprastų ir draugė latvė!) kalbasi…prancūziškai

Naktį Gertrūdai pakilo temperatūra. Sveikas, darželi! Arba, tiksliau, rudenėli! Ir -kaip visada – plieskė virš 39. Kad ją kur galas, tą temperatūrą… Todėl šiandien teko atšaukti pasivaikščiojimą su Marta ir jos mama parke. Tupim namie. Kadangi karščiuoja, matyt, nelabai jaučia, kada užsinori į tualetą. Šlapių kelnių – kalnai. KLausiu: Nori žaisti? Gertrūda: Noriu mamos… Ir prilipus visą dieną kaip kengūriukas.

Todėl apsipylė ašaromis, kai aš su berniukais, Morta ir A išvažiavome paskutinį kartą pajusti Briuselio dienos be mašinų dvasią. A tėveliai išvažiavo savaitgaliui, tai mes gyvename štai jau trečia diena septyniese. Super!

Iš pradžių jaudinausi, kad Morta nenorės pati važiuoti dviračiu. Mat sakys, kad jie su A bendraamžiai, tai abu turi teisę sėdėti kėdutėje Tačiau Morta pati pirmoji užsidėjo šalmą ir pasakė, kad ji tai jau važiuos PATI Taigi – taip ir nekilus problemai – šioji išsisprendė, ir mes, palikę Gabrielių su Gertrūda namie, išvažiavome link Montgomery – vieno didžiausių Briuselyje ir labai netoli mūsų namų – žiedo. Mat dieną be mašinų galima prieiti prie pat žiedo viduryje esančio didžiulio fontano.

Iki žiedo – beveik kilometras. Morta tik vieną kartą buvo beapsipilanti ašaromis, kad jos dviratis blogas. Sustojome. Paklausiau, gal mergina nori važiuoti namo? Morta tik sukando dantis ir nuvažiavo į priekį nieko man neatsakiusi. Užsispyrusi mergina kaip nežinia, ką.

Prie žiedo teko nusivilti, nes…neveikė fontanas. Pasirodo, jį remontuoja. Kad jį kur galas! Ir dar apsičiupinėjau, kad į fotoaparatą neįdėjau kortelės. Aaaaa…. Be to, vaikai užsimanė gerti/ledų. Paprašiau Augusto, kad jis nuvažiuotų namo ir…atvežtų kortelę bei šiek tiek pinigėlių. Kol jo laukėme, Morta su Vilhelmu suko ir suko ratus aplink žiedą. Baisiausia man buvo tai, kad Morta pareiškė, jog nori važiuoti VIENA. O juk taksi ir viešasis transportas (autobusai) važiuoja! Prašau: važiuok su Viliuku… Morta: Gerai, VIENĄ kartą su Vilium, o po to – PATI! Viena iš tų akimirkų, kai supranti, kad vaiką reikia paleisti, kad jis GALI. Ir mūsų mažoji keturmetė numynė drąsiai aplink žiedą. Vieną, antrą, trečią…po jau jau net nebeskaičiavau. Grįžo Augustas, kuris pasakė, kad jam nusibodo, ir jis važiuos namo Na, bent jau nufotografuoti leido

O mes dar nuvažiavome iki Triumfo arkos, kur vyko šiokia tokia fiesta. Kadangi buvo vienas stendas, kuriame taisė (nemokamai) dviračius, o Morta dejavo, kad jos sėdynė per žemai, Vilhelmas – kad sėdynė per žemai ir padangose per mažai oro, o mano padangos buvo beviltiškai išsileidusios, tai atsistojome į eilę ir laukėme, kad pataisytų ir mūsiškius.

Merfio dėsnis – pakliuvome ten, kur prieš mus taisė dviratį, atrodė, visą amžinybę. Be to, to berniuko, kurio dviratį taisė, mama, beviltiškai flirtavo su tuo taisytoju, tai jis dar ir visiškai neskubėjo. A su Morta pradėjo dūkti, o aš – kalbėti su Vilhelmu, tai bent jau vaikai nenuobodžiavo, o man tai norėjosi bent keletą kartų pratrūkti, nes Mortelė vis ateidavo ir paklausdavo: ar dar ne mano eilė?

Morta kantriai laukia:

Ir vis dar laukia…

A tuo metu įdėmiai apžiūrėjo visus dviračius:

O tie čiučiundros matė, kad aš – viena mama su trims vaikais, tačiau kad nors krust… Kai sutaisė, apdovanojome save ledais Na, ir vaikai dar gavo po pakabuką raktams, o juk jiems tiek ir tereikia iki pilnos laimės! Štai taip po Triumfo arka juos ir sutašėme. Ir pasukome atgal. Lėkėm su vėjeliu, nes vis dėlto sėdynės ir padangos šį tą reiškia

Džiaugiuosi, kad nelikome namuose. Manau, kad džiaugėsi ir Vilhelmas (kurį buvo sunku ištempti ir kuris norėjo likti su tėte namuose…), nes po to važiavo daugybę ratų aplink Montgomery su dideliausia šypsena ir labai savimi didžiavosi, kad NET keturiolika kartų apvažiavo! Ir, žinoma, ledai ne pro šalį.

Vilhelmas – ant pataisyto dviračio – lekia su vėjeliu:

O man patiko tas vaizdas, tas įspūdis, kai matai daugybę žmonių su dviračiais, riedučiais, bėgančius, einančius, pėdinančius su vaikais vežimėliuose…grožių grožis! Ir toks stiprus bendruomenės jausmas. Žinau, kad būtent šio jausmo labai ilgėsiuos Lietuvoje.

Ta pati diena PERNAI.

Šmėkla klaidžioja po pasaulį. Globalaus pizdako šmėkla.

Adminas — Wed, 28 Jul 2010 08:47:12 +0000

Kaip jau užsiminiau – trumpam atsijungsiu nuo Lietuvėlės internetėlio pasaulėlio ir pasinersiu į Lietuvėlės kaimelio gilumėlę, o bet tačiau, kad jūs mano mielieji interneto vergai ir lietuviškosios reklamėlės mylėtojėliai, neliūdėtumėte pasiskaitymui palieku smagią ir nuolat atnaujinamą nuorodą į temą viename forume.

Šią temą galima drąsiai užvadinti: Tyliai ir nenumaldomai šliaužianti apokalipsė.

Apie ką aš čia, ogi apie tai, ką jau seniai pamiršo mūsų šūdasklaida užsiėmusi savo šiknaskylės raukų skaičiavimu – apie pindostanišką amerikanososų Černobylio analogą – Meksikos įlankos sunaikinimą šiuo metu pereinantį į Atlanto vandenyno bei jo pakrančių floros bei faunos sunaikinimą.

Štai, imkite skaitykite ir džiovinkite džiuvėsius, kaskite bunkerius bei kraukite į juos konservus:

http://www.webarmy.ru/forums/theme.php?th=8746

Tekstas pagrinde rusiškas su šiek tiek anglakalbiškų komentarų, tačiau visos nuorodos į analitinius bei info straipsnius ir gausybė videoklipų yra in ingliš. Man patiko tiek medžiagos kiekis, tiek pteikimas tiek pastovus papildymas.

Manau, savaitėlei pasiskaitymo užteks.

Beje, nesitikėkite, kad pizdakas bus visai planetai – mes to dar nenusipelnėme. Tačiau vakarų „civilizacija“, tai atsiims už visus savo nuopelnus bedram žmonijos vystymuisi… Su kuo mumis visus ir sveikinu.

Pasaulio pabaiga dėl British Petroleum

Rokiškis — Fri, 16 Jul 2010 14:08:37 +0000

Štai Gudijos įžymybė lipkovich davė nuostabų linką apie tai, kaip dėl British Petroleum ateis pasaulio pabaiga. Mintis tokia, kad ta neužkemšama skylė vis plečiasi, purkšdama labai nemenkus kiekius dujų ir naftos. Beje, į paviršių teiškyla tik dalis: mišinio temperatūra siekia kelis šimtus laipsnių, t.y., tokia, kad kildama į viršų, tiesiog su vandeniu sudaro emulsiją, kuri po vandeniu sklinda už šimtų ar tūkstančių kilometrų. Kai kurie spėja, kad realus naftos išmetimas gali būti mažiausiai 3-4 kartus didesnis už skelbiamą.

Bet tai niekai, šitai juk nesukeltų pasaulio pabaigos. Pasaulio pabaiga kils tada, kai skylė pakankamai išsiplės, o slėgis telkinyje sumažės tiek, kad vandenyno dugnas, esantis virš dujų ir naftos telkinio, įgriūtų. Tada įvyks milžiniško kiekio metano išmetimas, o kai šios dujos iškils į vandens paviršių, jos, sudariusios su oru sprogųjį mišinį, bumptels. Ir bumptels taip, kad pusę pasaulio sulygins su žeme, o likusią numarins per visokius klimato pokyčius ir panašiai. Maždaug taip, kaip nuo visokių bumptelėjimų ir klimato pokyčių kažkada išdvėsė dinozaurai. Ir visa tai įvyks gal būt jau po kokio pusmečio.

Taigi, jei kas netingi skaityt – tasai linkas, o jei netingit ieškoti Google – tai ir dar daugiau galit atrast.

Ką aš manau? Ogi nieko nemanau. Šiaip tai iš principo gal ir įmanoma, o gal ir ne. Absurdizmų didelių lyg ir nepastebėjau (jei neskaitysim sunkokai įvertinamo tokiai katastrofai reikalingo dujų kiekio), bet kita vertus, apie geologiją neišmanau. Būtų įdomu kitų nuomonių ar teorijų išgirst.

Ekologiški skalbimo riešutėliai…

Austėja Landsbergienė — Wed, 23 Jun 2010 11:53:48 +0000

Perskaičiau savo klasiokės tinklaraštyje apie riešutus, kurie skalbia. Susidomėjau. Bet, aišku, nieko nei LT, nei Belgijoje neieškojau. Iš štai šiandien ateina man laiškelis! Štai ką rašo tie, kurie suinteresuoti, kad tų riešutėlių pirktumėme kuo daugiau :

MUILAS IŠ SPECIALIŲ RIEŠUTŲ

Norite skalbti savo ir vaikų drabužėlius su natūraliu ekologišku muilu, kuris auga ant Muilo medžio?

Skaitykite, naudokite ir džiaukitės

1kg šiu riešutų kevalų užtenka 1 metams-tai labai ekonomiška!! Puikiai skalbia, tinka kūdikiams, alergiškiems žmonėms, turintiems jautrią odą ir uoslę, nes visiskai bekvapiai.

Kūdikiams nieko geresnio net nesugalvosi. Jau seniai gandai sklando apie šį muilą, bet i Lietuvą jis atkeliavęs ne per seniausiai. Bet pagaliau turime!!!

Tinkamas pasirinkimas

Amžiais žmonės Azijoje žinojo šių riešutų galią – visiškai natūralaus muilo, kuris auga Indijoje ir Kinijoje. Šie riešutai – tai Kinijoje, Himalajų papėdėse augančio medžio vaisius, kurio lukštais vietos gyventojai jau šimtmečius skalbia drabužius. Naudojant šį natūralų augalą, skalbimo procesas neteršia gamtos, nekelia grėsmės sveikatai, sumažina plastiko pakuočių naudojimą buityje. Šiuose riešutuose, augančiuose ant muilo medžio, yra stiprių valančių dalelių, vadinamų saponinais, kurios yra labai efektyvios naudojant įvairiose namų tvarkymo srityse.

Sie riešutai yra džiovinti Muilo medžio (lot. Sapindus) vaisiai, panašūs į ličius. Prieš daugelį metų, vietiniai Pietryčių Azijos gyventojai pastebėjo, kad kai šie riešutai sudrėksta, jie išskiria saponinus – natūralius valiklius, puikiai tinkančius rūbų skalbimui.

Savybės

Labai efektyvūs, 100% natūralūs ir saugūs net ir labai jautriai odai. Paprasčiausiai įdėkite keletą šių riešutų į medvilninį maišelį ir įmeskite į skalbimo mašiną. Jūsų drabužiai bus švarūs, ryškūs ir minkšti. Pakeiskite laboratorinius ploviklius ir minkštiklius į muilą, pagamintą pačios gamtos. Saugūs Jūsų drabužiams, Jūsų odai, Jūsų sveikatai, Jūsų šeimai ir gamtai.

• 100% suyrantys

• Idealiai tinka šilkui ir vilnai

• antialergiški

• Valo ir atnaujina kvapą

• Taupo vandenį ir energiją

• Paryškina spalvas

• Natūralus medžiagos minkštiklis

• Be chemikalų

• Ekologiškai išauginti

• Efektyvu: švarūs skalbiniai be cheminių likučių.

• Natūralus minkštumas: drabužiai tampa minkšti ir gaivūs be cheminių medžiagos minkštiklių naudojimo.

• Tinka visoms skalbimo mašinoms: naudojami tiek paprastose, tiek didelio našumo skalbimo mašinose. Muilo riešutai yra mažai putojantys ir tinka visoms skalbimo mašinoms.

• Visoms medžiagoms: puikiai tinka šilkui, medvilnei, vilnai ir sintetikai. Drabužiai tampa švarūs, ryškūs ir minkšti.

• Saugūs ir gydantys: saugūs jautriai odai. Tūkstančius metų sis muilas buvo naudojamas tradicinėje Ajurverdos ir kinų medicinoje gydant odos ligas.

• Daugkartinio naudojimo: naudokite 6-7 riešutų lukštus medvilniniame maišelyje 3 skalbimams.

Įsigyjant 1,5 kg riešutų-užteks tikrai metams (jei trijų asmenų šeima, tikėtina, kad užteks net pusantrų metų:), dovanų įdedamas specialus medvilninis maišelis, į kurį skalbiant sudedami riešutukai (6-8 riesutų kevalų užtenka 3 kartams, po to reikia juos išmesti ir 4-am skalbimui dėti naujus).

Štai taip. Susigundėte? Aš vis dar suku galvą… Turiu net moters, kuri parduoda šiuos riešutėlius, telefoną… Mane, aišku, labiausiai užkabino tai, kad šie riešutėliai yra gerai alergiškiems vaikams. Ir kad Agnė jais nenusivylė Žinant, kad mūsų namuose gyvena atopinio dermatito likučiai, egzema ir šiaip jautrios odos piliečiai…gal verta? Gal dar kas nors bandėte ir galėtumėte parašyti, kaip jums???

P.S. Nuotrauka – tos pačios mano klasiokės Agnės, kuri vis visokių ekologiškų gėrybių man užrodo

Buitinė chemija – freonas

Rokiškis — Mon, 14 Jun 2010 22:00:37 +0000

Nekaltutis dezodorantas, kurį naudojate, per kelias sekundes jūsų plaučius gali išdeginti labiau, nei išdegintų 20 metų rūkymo. Žinoma, esant specifinėms sąlygoms, gerai pasistengus.

Iki šiol įprasta, kad į daugelį dezodorantų pilamas freonas – taip vadinami įvairūs fluoro angliavandeniliai. Freonų būna įvairių, tai dešimtys ar šimtai junginių, kuriuos vienija tik vienas dalykas – molekulėje vienas ar keli vandenilio atomai yra pakeisti fluoru. Tarp kitko, plačiai žinoma nedegi plastmasė teflonas – tai irgi freonams artimas daiktas. Tiesiog polimerinis fluoro angliavandenilis. Sunkesni, didelės molekulinės masės freonai naudojami gesintuvuose – tai sunkūs lėtai garuojantys skysčiai, labai tinkami tais atvejais, kai negalima panaudoti vandens. Pavyzdžiui, gesinant kokius nors elektros prietaisus. Mažesnės molekulinės masės freonai naudojami šaldytuvuose, kondicionieriuose, dezodorantuose ir pan.. Naudingas freonų bruožas – jie gan atsparūs aukštoms temperatūroms, sąlyginai ar visai nedegūs, parenkant tinkamą freoną, galima gauti tinkamą jo virimo temperatūrą, todėl gerai pritaikyti visokiems buitiniams panaudojimams.

Senas senutėlis triukas, ne kartą rodytas filmuose ar mūsų pačių bandytas, kai uždegi žiebtuvėlį, o į jo liepsną papurški dezodorantu, gaudamas buitinį „liepsnosvaidį“, duodantį metrinę ugnies čiurkšlę – irgi įdomus. Įdomus tuo, kad dega tai ne freonas, o spirito ir eterinių aliejų mišinys, tačiau degimo temperatūros (500-600C) pakanka tam, kad dalis freono būtų sunaikinta, išskaldyta, o fluorangliavandeniliai, oksidavęsi, pavirstų į anglies dvideginio, vandens garų, laisvo fluoro vandenilio ir fluoro rūgšties mišinį.

Darydami savižudišką bandymą, galime kelias-kelioliką sekundžių deginti čiurkšlę iš freoninio dezodoranto, paskui kelis kartus giliai į plaučius įkvėpti susidariusio dūmų debesėlio, pakosėti, o po pusdienio-dienos pajusti aiškius bronchito, o paskui – ir plaučių uždegimo požymius, o jei pavyko prisikvėpuoti pakankamai daug – tai dar ir imt kosėti kraujais. Po kelių dienų važiuoti į ligoninę, ilgai gydytis ir visą likusį gyvenimą kamuotis nuo įvairių plaučių ligų.

Fluoro vandenilio rūgštis – vienas iš šlykščiausių junginių, pasižymintis labai ryškiu citotoksiniu poveikiu (tai reiškia dar ir tai, kad priešnuodžių – nėra), ganėtinai laki, puikiai prasiskverbianti per odą ir tiesiog žudanti ląsteles. Apsinuodijimo požymiai – gan panašūs į tuos, kokius sukelia ipritas, liuizitas ir panašūs cheminiai ginklai. Tiesa, vargu ar buityje kokiu nors būdu gausite pakankamą dozę fluoro rūgšties, kad ši sukeltų pūsles ir pūlinius ant odos. Tačiau dažnas chemikas žino, kad ši medžiaga, beje, daug geriau ir giliau prasiskverbianti į audinius, nei kiti chemikalai, pakliuvusi ant rankų, tiesiog suėda sąnarius ir kaulus, paversdama juos ištisiniais pūliniais.

Senais laikais, kai apie panašius pavojus buvo žinoma daug mažiau, neretas chemikas ar koks gudresnis dailininkas su visokiais chemikalais darydavo visokias grožybes. Pavyzdžiui, graviruodavo fluoro rūgštimi stiklą, ant jo padarydamas visokius gražius raštus, piešinius. Fluoro rūgštis stiklą tirpina, tad ja galima tiesiog tapyti. Beje, viename iš dailės medžiagų žinynų buvau net ir keletą receptūrų tam radęs, žinoma, kad su fluoro rūgštimi, nors ir su įspėjimais, kad tai tinka tik pramoniniam graviravimui. Chemikų ar menininkų nelaimei, tokie bandymai, daromi be specialių pirštinių ir traukos spintų, paprastai baigdavosi tragedijomis.

Kadaise teko skaityti apie rusų chemikų porelę, kuri pasivogė iš valgyklos kažkokių indų ir nutarė nutrinti tuos užrašus, žyminčius, kokiai valgyklai tie indai priklausė (atsimenat sovietinius laikus su tokiais indų žymėjimais restoranuose?). Aktyvistė žmona nutrynė užrašus nuo indų paprasčiausia vata, pamirkyta fluoro rūgštyje. Ir, matomai, dar ir akis pasikasė (fluoro rūgšties garai smarkiai dirgina, ašaros, bevalant indus, turėjo bėgti upeliais). Chemikei teko keisti profesiją. Savo laimei, ji įsidarbino chemijos mokytoja mokykloje. Be abiejų akių, tik su duobėmis, kurios liko, išpjovus ištisinėmis votimis pavirtusius akių obuolius. Ir be riešų – pūliavimas tiesiog išėdė kaulus. Mokiniams ši mokytoja dėstydavo chemiją iš galvos, atmintinai, su įvairiais pavyzdžiais. Savo istoriją irgi kartais papasakodavo. Jos mokiniai laimėdavo įvairiose chemijos olimpiadose, nors mokytoja negalėdavo nei užrašyti ant lentos formulių, nei parašyti jiems pažymių į knygeles.

Keistas dalykas – fluoro rūgštis kaulus ir sąnarius dažnai suėda greičiau, nei odą, ant kurios jos lašeliai pakliuvo: maža molekulinė masė šiam junginiui leidžia greitai prasiskverbti per mėsas, o pažeidžiami daugiau tie audiniai, kuriuose yra kalcio. Kai kurie chemikai, supratę, kad fluoro rūgšties pakliuvo ant pirštų, po pusdienio-dienos patys maldaudavo chirurgų juos nupjauti, nors išoriškai tesimatydavo stiprokas sutinimas. Nepatyrę gydytojai nesuprasdavo, kodėl, tačiau kai pūslės ir pūliniai pasirodydavo ant odos paviršiaus, jau tekdavo amputuoti ne tik pirštus, bet ir rankas.

Ne, deginamas dezodorantas neduos tiek fluoro rūgšties, kad ši suėstų jums kaulus. Net jei deginsite kambaryje, greičiausiai gausite tik mažą dozę. Ir tiktai degindami – nes paprastas freonas yra labai inertiškas ir visiškai nenuodingas. Kai kurie iš sunkesnių freonų buvo netgi bandomi, kaip specifinis kraujo pakaitalas – tai tikrai patikrintas ir nekenksmingas chemijos pramonės kūrinys. Tačiau jei pakvėpuosite deginto freono dūmais, greitai suprasite, kas yra tikra gamtos tarša.

Paprasta ekologija: įkalk vinį, išgelbėk medį

Rokiškis — Wed, 09 Jun 2010 17:55:53 +0000

Štai toksai, pasirodo, paprastas ir elementarus būdas, kaip apsaugoti medžius parkuose ar gatvėse nuo išpjovimo: tiesiog prikalti į juos nemažų, kokių 10-20cm ilgumo vinių (kuo didesnis medis – tuo daugiau ir didesnių) įvairiame aukštyje – ir prie pat žemės, ir taip aukštai, kiek tik gali pasiekti. Ir žinoma, iš įvairių pusių. Kelios dešimtys ar ten šimtas sukaltų vinių nepakenkia medžiui, tačiau bandant tokį priviniuotą medį pjauti benzininiu pjūklu, pastarasis lūžta.

Žinoma, vinis reikia kalti giliai – taip, kad jų būtų neįmanoma ištraukti. Manyčiau, labai tiktų vinys su vadinamosiom paslėptom galvutėm (jos kiek kitokios, nei įprastų plokščiagalvių vinių). Gal būt, galima panaudoti ir šiaip vinis su nugnaibytom galvutėm – tokių irgi taip paprastai neištrauksi, tiktai kad kalant vinis gali sulinkt. Kita vertus, yra ir parastesnis, tik laiko užimantis metodas – galvutę nugnybti po to, kai vinis jau įkalta. Jei pavyktų kur rasti – esu matęs vinių su užkarpomis, ar kaip čia pavadint – tam tikru būdu rantytų. Tokių ištraukti beveik neįmanoma netgi tada, kai galvutė palikta.

Savaime aišku, vinis kalti reiktų įstrižai, taip kad padidėtų tikimybė, kad pjūklas užtaikys. Skersinis kalimas į kamieną ne toks pavojingas pjūklams. Kita vertus, ir skersai kalant, medis tampa visiškai netinkamu lentoms gaminti. O tai irgi nėra taip jau blogai. Taip ar anaip, tinkamai panaudotos vinys tampa medžių skiepais nuo pačios bjauriausios ligos – žmonių.

Gaila, kad radikalūs žalieji šito nežinojo tada, kai buvo ruošiamasi pjauti medžius Gedimino prospekte. Tikiuosi, dabar sužinos.

Naujas žurnalas ir pokalbis su uošviu :)

Austėja Landsbergienė — Tue, 20 Apr 2010 09:15:52 +0000

Uošvio dėka visai neseniai sužinojau apie naują EKO žurnalą “Green’as”. (Kodėl ne “Žalias” – juk visiems “Žalias” asocijuojasi su EKOlogija?) Dar apie jį pasiskaičiau štai čia. O kodėl apie jį sužinojau iš uošvio? Todėl, kad būtent tame žurnale buvo spausdintas interviu su juo ir kurį jis pasiūlė įdėti ir tinklaraštyje, nes jame daug kalbama apie vaikus. Man patiko, todėl tikiuosi, kad patiks ir jums! (Man, aišku, labai patiko ir tai, kad apie mane gražiai kalba , bet čia jau, kaip sakant, mano ir uošvio reikalas )

Liepa Rimkevičienė

Toji ramybė jau yra atėjusi

(Pokalbis su vaikų rašytoju Vytautu V.Landsbergiu)

Ką Jūs ryškiausiai prisimenat iš savo vaikystės? Kokios Jūsų, dabar jau subrendusio žmogaus, požiūriu, akimirkos yra brangiausios? Vertingiausi prisiminimai, momentai Jūsų tėvų auklėjimo.

Asmeninė patirtis yra vertingiausia, ką turime – tai bene didžiausia vertybė, kurią kūryboje paskui gali atrajoti visą gyvenimą. Tai, ką patiriame vaikystėje, yra ypatingai svarbu: ar tai būtų konfliktiškos situacijos, ar saugus, jaukus gyvenimas. Net nežinai, kas vertingiau – ar tai, kad išdaužei mokyklos langą, buvai pagautas vagiant saldainius ar tai, kad augdamas saugioje “drausmingoje” aplinkoje galėjai susivokti be “guzų” ir konfliktų.

Man nelabai patiko mokytis iš svetimų klaidų, smagiau buvo pačiam jas daryti…. Buvau gatvės vaikas, padauža, anksti prisimokau įvairių menkų melagysčių, kad tik tėvai nepričiuptų. Paradoksalu, bet tie dalykai, dėl ko tėvai tuomet labai pergyveno ir jaudinosi, vėliau tapo kūrybos pamatu – minusai virto pliusais. Net ir melas – juk tai yra gebėjimas fantazuoti, persikūnyti, įsijausti į kito žmogaus (personažo) būseną. Kai atpranti meluoti, tą dalyką sėkmingai gali panaudoti kūryboje.

O patirtys buvo pačios įvairiausios. Vaikystė tekėjo nerūpestinga ir laiminga, turėjau abu tėvus, tris senelius – milžinišką artimųjų teikiamą komfortą ir pakankamą saugumo jausmą, žinant, kad visada būsi išklausytas ir suprastas. Ir jeigu tėvai tam neturės laiko, tai yra seneliai. Seneliai yra viena brangiausių Dievo dovanų vaikams – tai tie žmonės, kurie jau nebepyksta ir nebenori tavęs perauklėti. Priima tokį, koks esi, su visom ydom. Tik dabar suvokiu, kad abu seneliai, tiek Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, architektas, tiek mamos tėtis, Pranas Ručys, mane labai stipriai formavo kaip asmenybę – savo tolerancija ir pagarba, nepastebimai padaužišką mano būdą kreipdami į kūrybą ir savęs suvokimą.

Tėvai, kaip visi tėvai sovietmečiu, nedaug laiko turėjo vaikams. Teko dirbti. Mama, kiek paauginusi mus su seseria, grįžo į koncertmeisterės veiklą, tėvas irgi amžinai buvo Čiurlionio darbuos užsikasęs. Kažkuria prasme tai veikė gerai – nesikišo į mūsų gyvenimą. Patiems teko susigaudyti, ką veikti ir ko norėti.

Lyg per ūką prisimenu pokalbius, kai susirinkdavo tėvai ir jų bičiuliai menininkai Jeruzalėje pas Vildžiūnus prie butelio raudono vyno ir tą vieną butelį gerdavo kokias penkias valandas. Ir ne bet kaip – ragaudavo… Iš vienos mažytės degtinės taurelės, leisdami ją ratu… Tai buvo savitas disidentinis ritualas – būdas pakalbėti apie tai, kas truputį draudžiama. Svarbu buvo Nyčė, Tagorė, Čiurlionis, Gandis, Petro Klimo atsiminimai, kurie tuo metu jau ėjo per rankas, liudijantys apie Lietuvos diplomatų pasiryžimą kovoti už Lietuvą, ją matyti kitokią.

Galbūt didžiausia pamoka, kas įsiminė iš to meto, tai tėvų elgesys – pagarbus ir žaismingas, rimtai dzen’iškas. Nebijant pakvailioti. Nebijant pakovoti prieš sovietmečio nomenklatūrininkų pastangas statyti garažus Vilniaus senamiestyje… Tėvai ir jų bičiuliai (Vildžiūnai, Kisarauskai, Gibavičiai, Repšiai…) savo elgesiu liudijo kiek kitokią gyvenimo kokybę nei sovietinė… Nematydavau tėvų girtų, besikeikiančių, daug ką analizuodavome kartu. Tėvas turėjo dievišką kantrybę daug kalbėti su manimi – net ir apie mano chuliganizmus. Ir aiškintis tuos poelgius: ar jie bus naudingi gyvenime ar ne. Stengdavosi nukreipti nutrūktgalvišką mano energiją į kūrybą. Ne be jo įtakos gana anksti prasidėjo ir literatūriniai, ir teatriniai bandymai. Turėjome savo laiptinėje lėlių teatrą. Gyvenom penkiaaukščiame blokiniame name Krasnuchoj (Raudonosios Armijos prospekte). Jau trečioje ar ketvirtoje klasėje bandėme vaidinti su lėlėm, užtverdami laiptinę. Ir žmonės, kurie skubėjo į darbą, norom nenorom turėjo susimokėti už spektaklį arba už tai, kad nereikėtų jo žiūrėti. Savotiškas buvo lėlių teatras su reketo priemaišom – “du viename”.

Už tą ramią ironiškai inteligentišką aplinką, kurią tėvai man davė, esu labai jiems dėkingas.

Tai Jūs manote, kad nėra svarbiausias dalykas rūpintis tinkama vaiko raida, ugdymu, daugiau lemia pati aplinka, kurioje jis auga? Ta aplinka lyg ir savaime įsilieja į jo asmenybę?

Yra visaip… Dabar matydamas savo marčią – mokslų daktarę, edukologę Austėją, kuri su mano sūnum Gabrielium augina keturis vaikus, stebiuos kaip jie profesionaliai lavina savo atžalas. Austėja net specialų savo blog‘ą atsidarė, kur diskutuoja su kitais tėvais, keičiasi patirtimi… Aš ir mano tėvai turbūt atrodytume lyg tėvai-mėgėjai, palyginus su jais. Tiek dėmesio ir tokių sąmonę lavinančių žaidimų neprigalvodavom, nebuvo tradicijos ir laiko tam. Vaikai augo betarpiškai, kaip šeimos dalis – vyko spontaniški pabendravimai, žaidimai ar pusiau slaptos suaugėliškos diskusijos, atsiliepiant į kokį nors įvykį. Pavyzdžiui, Kalantos susidegimas, apie kurį negalima šnekėti viešai, ypač mokykloje, bet tarpusavy visi žinojom, kas tai yra ir ką reiškia.

Įstrigę prisiminimai, kai tėvas rašo knygą apie Čiurlionį, o aš klausiu, ką tu čia darai? Jis pasisodina mane ir pradeda rodyti reprodukcijas, nupieštas fugas, sonatas ir aiškinti, kas tai per muzikinis reiškinys – iki šiol akyse gyvas atspindžiuose atsikartojančių eglučių fugos vaizdas. Arba Čiurlionio nupiešta keturšonė piramidė-aukuras – reprodukcija, nuolat kabojus namuose ant sienos.

Jeigu dabar būčiau kiek jaunesnis tėtis, galbūt pirkčiausi knygeles ir bandyčiau daugiau laiko atrasti sąmoningam vaikų lavinimui. Tačiau guodžiuosi, kad gyvas pasakų sekimas vakarais irgi padeda, ugdo kūrybiškumą. Tai paprasta protėvių metodika, kurią ir aš paveldėjau iš savo tėvo. Jis sugebėdavo vakarais šmaikščiai sekti pasakas apie praėjusios dienos įvykius. O mes klausydavom ir suprasdavom, kad – “tas kiškis, kuris netyčia langą išdaužė, tai turbūt aš. Aha… aišku”. Neįvardintas kaip niekadėjas, vaikas pasakos sekimo metu pats ieško savos problemos sprendimų. Siūlo, kaip tam kiškiui nebedaužyt langų…

Dar meditacijos su tėvu ar seneliu prie šachmatų lentos – džiaugiuos matydamas, kad anūkas Augustas tą pomėgį paveldėjo – persimetam ir mudu, ir su proseneliu susikauna.

Jei reiktų reziumuoti tėviškąją patirtį, sakyčiau, kad geriausia, kai vaikui nieko per daug neįperši, o jis pats atranda ir pasiima. Tada tai yra jo daiktas (pomėgis, profesija, tikėjimas) ir jis už jį atsako. O kai yra tėvų nuleistas iš aukščiau, šiek tiek pasinaudojant ir „tarnybinėm pareigom“, tuomet vaikas to dalyko taip stipriai nevertina.

Man irgi teko išsikovoti pasirinkimo laisvę – atsisakiau mokytis fortepijonu (ko šiandien labai gailiuosi!) – ir tėvai toleravo tokį dalyką. Įsivaizduoji – augti muzikų šeimoje ir ignoruoti fortepijoną. Metus pasimokęs pasakiau mokytojai, kad mane šis menas užkniso negyvai. Ir likau vienintelis šeimoje negrojantis, abi seserys yra muzikės. Tačiau atėjo laikas, susiradau gitarą – tada tai jau buvo mano asmeninis pasirinkimas, mano noras. Atėjo kitas laikas, universitetinis – ir nuėjau pas Zitą Kelmickaitą į „Ratilio“, ten išmokau krūvas liaudies dainų.

Kaip Jūs apskritai matote vaikystę? Kodėl Jūs kūryboje pasirinkote rašymą vaikams? Jūs tikriausiai turite kažkokių gilesnių įžvalgų nei mes, tiesiog auginantys vaikus? Gal tai buvo Jūsų pabėgimas nuo chaotiško suaugusiųjų pasaulio, o gal sąmoningas noras formuoti augančią kartą?

Man artimas Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės” personažas. Kai pamatai, kad suaugusių pasaulis yra paremtas sunkiai suvokiamais dėsniais – kuomet svarbiau yra nustumti, pažeminti, nugalėti, negu paduoti ranką – tuomet supranti, kad su tuo pasauliu sunku turėti ką nors bendra. Turbūt visiems brandos amžiuje atsiranda panašus nuliūdimas, lydimas galvojimo, o kur yra gera, nuoširdu ir tikra? Ogi vaikystėje, vaikuose.

Manau, kad ir sunkiausiose gyvenimo situacijose mane išgelbėjo vaikai – nuo labai rimtų depresijų, nusprūdimų. Jie buvo tarsi seneliai – tylūs, kantrūs. Tarsi mokytojai ar vedliai, mylėdami mane visokį , pakęsdami viską ir tarsi prašydami, kad pernelyg nenutolčiau. Ir aš jaučiuosi jiems skolingas. Jų dėka grįžo gyvenimo džiaugsmas. Dabar turiu tą skolą sumokėti savo knygomis, pasakomis.

Vaikai… Jie tikrieji mokytojai, kritikai. Ir geriausi tarptautiniai meno festivaliai vyksta vakare sugulus į lovą, kai seki pasaką ir supranti, kad čia yra tavo auditorija, čia tavo siela džiaugiasi ir dainuoja. Vaikai tiesiog žaidžia ir džiaugiasi tos akimirkos buvimu. Momento dzen‘as. Tai suprasti buvo didelė pamoka.

Kai galiu, nerašau vienas, užsidaręs, bet stengiuos kurti kartu su vaikais.. Jie sako – “čia pataisyk, čia gali būti linksmiau, čia per liūdnai baigiasi, nenoriu taip”.

Jūsų knygos išties ypatingos, turinčios gilią moralę, kiekviena knyga atspindi vis kitą prasmę, pamoką. Pasakos persmelktos darna ir išmintimi, tiek krikščioniška, tiek rytų dvasinių mokymų, bet kartu ir labai lietuviškos, patriotiškos. Kartais atrodo, kad Jūs turite sąmoningą planą išugdyti naują, visai kitokią Lietuvos kartą?

Kiekvieno žmogaus kelyje yra laipteliai, etapai. Pirmasis etapas – egoistiškesnis, kai dar tik nori įsitvirtinti visuomenėje, pasitikrinti profesijoje. Nugalėti konkurentus, būti geriausias…

Paskui, kai jau įsitvirtini, supranti, kad tai ganėtinai beprasmiška. Viskas iš dulkių ir į dulkes… Tuomet atsiranda Dvasia – ji pasirodo knygose, gamtoj, koncerte, bažnyčioj – visur aptinki Ją. Iš tylos atsiranda dvasiniai mokytojai ir draugai… Paskui pripranti prie šios dvasinės ramybės ir pradedi ramiai miegot. Bet vieną rytą pabundi ir supranti, kad gyvenime smagu turėti kokį nors virš‘uždavinį, atlikti kokį nors super‘mažmožį. Tą akimirką kosmose kažinkoks Aladinas apsidžiaugia ir atskuba tau į pagalbą. Vaikai juk taip pat dažnai nutaria išgelbėti pasaulį, susikauti su slibinais ir drakonais. Pasakose tik trenkti drąsuoliai arba trečias brolis Jonas tokiais niekais užsiima, o kiti normaliai „kala babkes“ ir yra drakonų rinkos dalyviai (šypteli).

Man ta trečiojo brolio, fantazuotojo būsena pažįstama. Kai imi savęs klausinėti – o ko mano siela nori šiam pasaulyje, kas jai gera? Tada apsidairai ir pamatai vaikus – savo ir ne tik savo. Paskui pamatai suaugusius ir lygini… Ir pagalvoji, kad turi atsirasti nauja karta, kuri išgelbės Lietuvą, o mūsų virš‘uždavinys yra gana elementarus – padėti tokiai kartai užaugti. Nes mūsų politikai kol kas nepajėgūs to padaryti. Bet jie nekalti, nes obuoliai nuo kolūkinio sodo toli nenurieda. Jie ir patys užaugo drakoniškose sąlygose, kai reikėjo alkūnėmis vieni kitiems dantis daužyti. Tas dantų daužymas vyksta ir toliau, bet nevyksta kūryba. Lietuvoje dvidešimt metų vyksta dantų daužymasis, o kai vyksta karas, mūzos užsičiaupia ir dantų neberodo.

O vaikuose noro kariauti nėra. Ir nebus, jeigu jie neperims iš tėvų neteisingosios inercijos “ o dabar – padaužykim vieni kitiems snukius!”. Tik tada gali prasidėti tikroji Lietuva – garbinga ir teisinga, nesavanaudiška… Ta, kuri dar neprasidėjo, lūkuriuoja. Kol kas yra tik Lietuvos galimybė, prielaida ir ta prielaida lūkuriuoja.

Psichologai sako, kad labai svarbu turėti tikslą, motyvaciją. Kai turi tikslą ar porą rimtų tikslų, tuomet gyvenimas ima sektis. Mano tikslas, kad mano vaikai (ir kiti Lietuvos vaikai) būtų laimingi, išmintingi, nenusigertų, nenusimeluotų, nenusipavydėtų, nenusibijotų. Tada rašai pasakas. Žiūri į savo vaikus, matai, auga vaikas, turi baimių, kompleksų. Kamuoja, pavyzdžiui, baimė, kad mama išeis ir nebegrįš. Galvoji, reikia tą baimę kaip nors nuraminti. Tada parašai apie pelytę Zitą, kuri tupėjo po lova ir bijojo, kad mama išeis į parduotuvę ir nebegrįš. Prieš tai skaitai ir psichologines knygas, K.G.Jungą ar kitus autorius. Ir rašai apie pelytę Zitą ir arklį Dominyką.

Intuityviai jauti, kas visuomenėje yra aktualu. O aktualu vis tas pats – nuo amžių pradžios yra aktuali meilė. Kuo daugiau turim meilės, tuo mažiau baimės, neapykantos.

Nenorėtumėt atsidurti valdžioj ir sukurti gyvenimą Lietuvoje kaip pasaką?

Pasvajoju, kad būtų smagu, jei gyvenimas Lietuvoj sektųsi, kaip graži pasaka… Stebiu, kas vyksta Lietuvoje, politikoje ir vadinamajame kultūros pasaulyje. Kartą net kvietė padirbėti kultūros viceministru, stvėriausi už galvos ir pradėjau galvot – pala pala, o kas tai yra kultūra? Kultūros ministerija – kas tai? Su kuo ji valgoma? Ir ką ji turi daryti? Pradėjau ieškoti atsakymų.

Radau apibūdinimą A.Šveicerio knygoje „Kultūra ir etika“, kad pagrindiniai kultūros požymiai yra optimizmas ir dora. Kultūra privalo palaikyti bent šiokį tokį idealizmą visuomenėje, teigdama žmonėms, kad gyvenimas gali būti ir viltingas, ir geras. Ir tada supratau, kad iš visų menų, kurie egzistuoja Lietuvoje, bene pats kultūringiausias yra rašymas vaikams, spektaklių vaikams kūrimas. TV laida „Gustavo enciklopedija“ – menų menas. „Keistuolių teatras“ irgi akivaizdus kultūros reiškinys. O daugelis meno, kuris nūnai yra valstybės finansuojamas, (kitąsyk net milijonais), dažnokai šių kultūros savybių neturi.

Ir tada pagalvoji – o gal Kultūros ministerija ne visuomet finansuoja kultūros reiškinius? Gal kartais finansuoja psichoneurologinę saviraišką, gal kartais ir pramogų verslą, saliutų šou, gal kartais ir pornografiją pafinansuoja, o kur čia yra kultūra?..

Kai mes turim ne tiek daug lėšų biudžete, skirtų kultūrai, ir spėriai išvažinėjančią iš Lietuvos visuomenę, tai kultūra turėtų būti stipriai orientuota į tuos dalykus, kurie padeda mums išlikti kaip tautai. Susitelkti… Šeima, dora, atsakomybė, blaivus požiūris, savigarba, istorinė ir pilietinė savimonė…

Ne visos saviraiškos formos yra kultūra.

Jūs pats turite daug vaikų ir anūkų, susitinkate su skaitytojais, bendraujate su vaikais, matote jų pulsavimą, ritmą, gyvenimą. Koks jis yra? Kokia dabar vaikystė Lietuvoje? Ko labiausiai trūksta vaikams, ko jie pasigenda?

Reiškinys dvilypis. Progresas ir regresas eina greta. Ir nežinai, kuris prie finišo linijos ateis pirmas. Lenktynės gana baugios.

Viena vertus, važinėdamas po Lietuvą matau daug sąmoningų vaikų – ypač provincijos miesteliuose, kas žavi ir įkvepia. Jeigu Lietuvą matyčiau tik iš televizoriaus ekranų ar iš pagrindinių dienraščių puslapių, turbūt galvočiau, kad reikia krautis lagaminus ir greitai važiuoti iš čia, nes baisesnio krašto nėra. Tačiau kai nuvažiuoji į Kuršėnus, Kretingą, Antazavę ar dar kokį miesteliuką ir pamatai kokie auga vaikai, supranti, kad viskas tvarkoj. Yra dar vietų, kur juodoji antikultūros ranka nepasiekė ir vaikų neužsmaugė. Kartais atrodo, kad iš provincijos dar gali ateiti dora, nuoširdumas – tos tikrosios savybės, kurios motyvuodavo lietuvius dirbti savo kraštui, aukotis, eiti į partizanus ir išlikti šitam krašte.

Kita vertus, matai ir tai, kad egzistuoja antikultūros industrija, skirta vaikams ir paaugliams, kartais balansuojanti vos ne ant pedofiliško meno ribos. Vaikai yra įtraukiami į visokius suaugėliškus šou, žaidimus, apsirengia lengvo elgesio merginų rūbais ir pradeda per televiziją šokti tokius šokius, kokių jų metų mergaitėms šokti nederėtų… Tuomet imi galvoti, kad gal sąmoningai siekiama, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau jaunų prostitučių ir prostitutų. Ne mamų ir tėvų…

Elementarus pavyzdys – mes su dukrelėm žiūrėjome „Žvaigždžių duetus“. Ir staiga matau – trys gražios blondinukės su juodaodžiu dainininku scenoje, jos glaustosi apie jį ir dainuoja „jei tau reikia meilužės, aš pasirašau“. Mano dukrytės klausia, ką reiškia „aš pasirašau“? Ir labai nelengva paaiškinti vaikui. Norom nenorom pagalvoji, koks kodas liks jų pasąmonėje? Trys princesės grupiniuose santykiuose su svetimtaučiu nepažįstamuoju?…

Neįsivaizduoju, kaip su tuo reiškiniu kovoti, nes tai rodoma kone per visas televizijas. Dominuoja pramogų ir sekso industrijos jėga, kuri nusineš labai daug vaikų.

Ar nemanote, kad apskritai vaikams kuriamas toks įspūdis, kad tikras kokybiškas gyvenimas turi būti kaip pramoga? Kas tą galėtų atsverti – šeima, normali žiniasklaida vaikams, kurios nėra?

Situacija ganėtinai katastrofiška, švelniai tariant. Originalių lietuviškų filmų, spektaklių, TV ar radio laidų, skirtų paaugliams neturime iš viso. Kartais ironiškai galvoju – gal toks Dievo planas, kad čia mes laisvoje Lietuvoje susinaikintume, išnyktume? Arba liktų stipriausi?

Mano darbinė veikla prasidėjo nuo „Lietuvos Pionieriaus“ 1985 metais. Buvo toks laikraštukas, skirtas 10-15 metų jaunimui. Iki šiol prisimenu, kokios etinės vertybės ten buvo deklaruojamos. Mes sklandžiai integravomės į persitvarkymo laiką, stengėmės, kad atsirastų dvasinės, tautinės, religinės temos. Jos kitoje suaugusiųjų spaudoje buvo gan kruopščiai cenzūruojamos, bet „Lietuvos pionieriuje“ glavlitas to nepastebėjo: ir prasidėjo temos apie kunigaikščius, apie Dievo ieškojimus, apie ikikrikščioniškos Lietuvos kultūrą. Bet buvo vienas vyr. redaktorės I. Šileikaitės tabu – vaikams neturi būti grubumų, vulgarumų; situacijų, kurios keltų neviltį. Žurnalistika paaugliams turi mokyti kilnumo, pagarbos, turi versti ieškoti sprendimo – didžiumos šių reikalavimų dabartinė žurnalistika nebeturi.

Tikrai keistas dalykas, kad Nepriklausomoje Lietuvoje neturime normalios žiniasklaidos 10 – 15 metų amžiaus grupei, kuri labiausiai pažeidžiama alkoholio, narkotikų. Užtat turim kur reklamuoti visokius mixus, šmiksus, gėrimukus, kurie padaro taip, kad 15 m. vaikas jau yra alkoholikas, o 20 m.- impotentas. Labai greitai vyksta degradacija. Ar ne paradoksas – okupantų valstybė labiau rūpinosi mūsų vaikais, negu mes patys dabar… Manau, ir G.Vainauskas “Komjaunimo tiesoje” daugelį dalykų nebūtų galėjęs rašyti, ką jis rašo dabar “Lietuvos ryte”.

Ką daryti su tuo reiškiniu? Pirmiausia, turėtų būti valstybės pozicija. Kaip ji galėtų reikštis? Kontroliuoti draudžiančiais įstatymais yra gana sudėtinga, bet labai geras svertas yra mokesčiai. Nuo mokesčių galėtų būti atleista ta pozityvi nebulvarinė žiniasklaida, kuri yra valstybei naudinga. Kuri dirba su valstybe ranka rankon – bet tai nereiškia, kad nekritikuoja, ji tiesiog negriauna. Ji yra psichologiškai motyvuota, kad žmonės mylėtų šitą kraštą, kad analizuotų, ieškotų išeičių, o ne pagiežingai keiktų savo pačių išsirinktą valdžią, paskui nusigertų ar išvažiuotų.

Buvo stiprus straipsnis “Lietuvos susinaikinimo fenomenas” – praėjusių metų žurnale “Psichologija tau”, jį parašė du psichologai G. Chomentauskas ir D.Pūras.. Šį rašinį ant stalo reiktų turėti ir poniai Prezidentei, ir visiems kitiems politikams. Įstrigo dvi pagrindinės mintys. Viena: tuo metu, kai Lietuvos ekonomika nerealiai augo (2005-2008 m.), atlyginimai, kreditai, atostogos užsienyje ir t.t. - visos apklausos rodė, kad žmonės nusivylę, nes jų gyvenimas (atseit) kasdien nerealiai blogėja. Tai rodo, kad mes gyvename mele – fiktyvioje (hipnotinėje) realybėje. Spauda mus užhipnotizavo neatpažinti, kas yra iš tiesų – ir ta blogio iliuzija tapo realesnė už realybę.

Antras dalykas tame pačiame straipsnyje: buvo atliktas pirmųjų dienraščių puslapių (“New York Times”, “Žečpospolita” ir “Lietuvos ryto”) tyrimas – koks yra santykis neigiamos informacijos ir teigiamos. Lietuviškas dienraštis keturis-penkis kartus neigiamos informacijos dominavimu lenkė visas saugios psichikos normas. Atsiverti kiekvieną dieną ir gauni kuoka per galvą – nieko gero šioj Lietuvoj, nebuvo ir nebus… Todėl normalu, kad žmonės išprotėja, nes Žodis virsta kūnu.

Pasakoje viską galima atsukti atgal. Galima parašyti, kad Lietuva yra rojus žemėje. Kad čia švarios upės ir miškai, kad čia soduose auga obuoliai, su kuriais kramtant galima šnekėtis ir jie tave išgydys nuo hipnozės, neurozės ir primins apie rojų, kuris yra čia ir dabar.

Kur, jūsų nuomone, buvo padarytos pagrindinės klaidos ir gal nevėlu jas taisyti?

Kai Pietų Korėja atgavo savo savarankiškumą, jos ekonominio atsigavimo fenomenas buvo milžiniška investija į švietimą. Kažkur skaičiau, kad iš pradžių jie paskelbė, jog kviečia viso pasaulio mokytojus keliems metams į mokyklas, ypač į pedagoginius universitetus ruošti studentų. Kitų šalių pedagogams tai patiko, nes jiems pažadėjo gerą uždarbį. Po kelių metų išvažiavę jie paliko visą sistemą, paremtą naujausiais metodais, tyrimų laboratorijas ir t.t. Ir staiga valstybė milžiniškais žingsniais pradėjo eiti į priekį, ekonomika ėjo iš paskos.

Mes atvirkščiai – iš pradžių bandėme ekonomiką statyti, bet dabar regim, kad ekonomika be kultūros ir švietimo užaugo grobuoniška. Galima iš naujo pergalvoti koncepciją ir keisti žaidimo taisykles. Tačiau inercija yra didelė, bus sunku. Pedagogo darbas gerokai nuvertintas – į šią specialybę dažnai stoja tie, kurie niekur kitur neįstojo. O čia turėtų stoti tie, kurie turi įgimtą kantrybę, meilę, pašaukimą dirbti su vaikais. Kurie su vaiku bendrauja pagarbiai, kaip su sau lygiu.

Vakarų švietimo sistemos ir netgi rusų naujosios pedagogikos srovės paremtos netgi ne partneryste, o vaiko išaukštinimu – “aš tau padėsiu, aš esu laiptelis, o tu lipsi aukščiau ir per mane perlipsi”.

Pamenu Jonų bažnyčioj tėvas Antanas Saulaitis Velyknaktį visiems plaudavo kojas. Tikro Mokytojo darbas ir yra toks – nuplauti ateinantiems kojas. Ir mokyklose reikėtų tokių mokytojų. Tokie mokytojai turėtų būti ruošiami pedagoginiame.

Nuo senų laikų pas mus, o ypač artimuosiuose rytuose yra gerbiamas senyvas žmogaus amžius. Ir tarsi tas vaikas visą gyvenimą turi laukti, kada taps senas, kad jį pagaliau pradėtų gerbti. Humanistinė pedagogika atvirkščiai kalba, kad gimęs kūdikis yra vertas tokios pačios pagarbos kaip bet koks garbus profesorius. Ar čia irgi yra kažkokios mūsų spragos?

Visuomenė negali perduoti vaikams tai, ko nėra gavusi. Jei negavai iš tėvų suvokimo, kaip vaiką reikia mylėti ir jį aukštinti, tai tą sampratą pirmiausia privalu pakeisti savyje. Sunku suvokti, kad atėjo didesnis už mane, bet šis sovietinis požiūris kinta. Tėvai juk irgi yra savotiški egoistai, jie nori savo vaikui ko geriausio, tad ši tendencija Lietuvoje pamažu keičiasi.

Bet atsirado kiti momentai, kurių nebuvo sovietmečiu: jeigu vaikas ne kokių nors turtingų verslininkų atžala, dažnai mokykloje jis yra niekas, “ką čia su juo daug cackintis”. Ta pažiūra, deja, egzistuoja. Mokytojų didžiausia klaida – vaikų išskyrimas, simpatijos-antipatijos ekonominiu ar kitokiu pagrindu.

Ir ne vien tik ekonominiu aspektu išskirimas egzistuoja. Juk visa sistema nuo mažens paremta konkurencija, išskirti tuos, kuriems geriau sekasi, kurie imlesni, pirmi aplink stadioną apibėgo, uždavinį išsprendė. Vėlgi diskriminacija. Juk kaip ir mūsų visuomenėje, taip ir vaikų ugdyme viskas orientuota į rezultatą, o ne į patį procesą, kūrybos, atradimo džiaugsmą, tiesiog buvimą…

Gyvenimas – parodoksų kupinas. Kažkuriam A. Mamontovo interviu skaičiau, kad mokykloje iš muzikos jis turėjo prasčiausius pažymius. J.Ivanauskaitei irgi nesisekė dailė mokykloje… Bet gyvenimas parodė, kad mokytojai tiesiog neatpažino jų gabumo, neatskleidė.

Mano gyvenime irgi buvo panaši situacija: kai universitete pradėjau rašyti “Rudnosiuko istorijas”, nusiunčiau jas į „Nemuną“ ir gavau atsakymą – „Miniatiūros primityvios, neišmintingai naivios, nespausdinsime.“ Paskui po kelių metų ta knygelė buvo išleista ir pelnė geriausios metų knygos vardą.

Dabar, kai visa tai prisimenu, darosi graudžiai juokinga. Tad mieli vaikai, jei skaitote šitą tekstą: jeigu jums kas nors sakys, kad esat negabūs, tai žinokit, kad ta teta ar dėdė yra likimo nuskriausti žmonės. Jiems vaikystėje kažkas kažko neleido ir jie dabar kerštauja drausdami kitiems. Jie neatpažįsta spontaniško, kūrybinio džiaugsmo.

Prieš kelis metus į Vilnių buvo atvažiavęs Dzen’o mokytojas iš Vengrijos. Jis pasakojo, kaip pirmą kartą atvažiavo į Korėją. Jis žinojo, kad turės važiuoti į dzen‘o vienuolyną, kur mokysis kaligrafijos, tad jam reikėjo nuvykti į supermarketą ir nusipirkti kaligrafijos priemonių. Jis užeina į milžinišką parduotuvę, renkasi sau dailės priemones ir mato – eina pasimetęs dviejų metukų vaikas ir šaukia „mama, mama“. Pasidairo ir vėl šaukia. Jam, europiečiui, baisu – panika! Help!!! Jis bėga prie prekeivių ir sako „žiūrėkite, vaikas pasiklydo“. Visi žiūri į jį ir nieko nesupranta – “kas yra? Viskas tvarkoj”. Jis kalbos gerai nemoka, bet suvokia, kad nieko kito nebelieka, tik stebėti šiuos „širdies neturinčius žmones“ ir nelaimingą, pasimetusį vaikelį. Paskui pamatė, kad tas vaikas – lėtai eidamas ir vis leisdamas savo signalą – kitam parduotuvės gale sutiko savo mamą. Ji išnėrė su pirkiniais, paėmė sūnelį už rankos ir jie ramiai nuėjo prie kasų.

Jam buvo pamoka, kad šioje situacijoje viskas buvo tvarkoj nuo pat pradžių – vaikas ugdėsi pats. Jis viską darė teisingai – judėjo, nuolat signalizavo apie save, kad mamai būtų lengviau jį rasti.

Mes kartais stengiamės pernelyg apsaugoti savo vaikus, kad tik jiems būtų lengviau ir nieko nenutiktų. Kad nepajustų nerimo. Tuos dalykus, iš tiesų, truputį reikia pajusti. Tik taip leidžiama vaikui pačiam būti savimi: pačiam surasti išeitį iš vienos ar kitos keblios situacijos. Tada supranti, kad bėdos yra didžiausi mokytojai. Kai susiduri su bėda, išeini žymiai stipresnis.

Kaip Jūs vertinate vaiko atejimą į šį pasaulį, gimties stebuklą, jo autentiškumą? Kodėl net Katalikų bažnyčia, pasisakydama už natūralią žmogaus mirtį, niekuomet nekalba apie natūralų gimimą? Juk žmogus turi teisę ateiti natūraliai į šį pasaulį? Šiuolaikinės medicinos požiūris į naują gyvybę yra labai konvėjeriškas, materialistinis, Cezario pjūvis tampa nebe gyvybės gelbėjimu, o įprasta norma. Kaip Jūs savo vaikų laukėtės? Kaip matėte gimimą, atėjimą?

Džiaugiuosi, kad daugelis dalykų dabar daromi kitaip. Privatūs gimdymo namai, kur vaikas gali gimti pagarboj, kur galima rinktis netgi gimdymą vandenyje. Kur gimdyme dalyvauja tėvas… O ir pačiam laukimosi procese jau dalyvauja net ir psichologai, patariantys nuo pirmų dienų kalbėt su vaiku ir dainuoti jam, kol jis dar pilve.

Tų dalykų, kai atsirado pirmieji mano vaikai – dar nežinojau, viskas buvo intuityviai. Dalyvavau beveik visų savo vaikų gimimuose, džiaugiausi pirmomis jų gyvenimo minutėmis galėdamas juos priglausti ir pajusti. Mums pasisekė, nors ir gimdėm valstybinėse gimdyklose, bet gydytojai buvo nuostabūs.

Tik gerokai subrendęs supranti, kad bet koks grubumas toje šventoje aplinkoje yra netoleruotinas. Tiek iš vyro, gydytojų, seselių pusės. Kuo daugiau pagarbos ir švelnumo Ateinančiam, tuo daugiau jis gauna gyvybinės energijos, palaimos būti laimingu žmogumi.

Vaikutis labai anksti viską ima girdėti ir jausti. Šiuolaikinė psichologija jau žino, kad vaikas viską girdi, netgi būdamas mamos pilve. Jei jis išgirsta samprotavimus apie abortą, jo dvasinė raida gali komplikuotis. Mažylis gims liūdnas, žinodamas, kad nėra laukiamas.

O ar Jūs tikite, kad vaikai pasirenka tėvus?

Čia tikslių atsakymų nėra, tai daugiau tikėjimo arba spėjimų, įžvalgų dalykai. Ne visuomet pats tai patiri, kartais kas nors pasufleruoja. Vienas iš tokių unikalių pasufleravimų nutiko ir man. Kažkada sukūriau dokumentinį filmą „Dabar ir mūsų mirties valandą“. Ten buvo kalbama apie sielos kelionę, kaip siela išeina iš kūno ir ką ji tuomet patiria. (Žinoma tema, kiekviena tauta turi savo „Mirusiųjų knygą“. Lietuviai irgi turi J.Basanavičiaus „Iš gyvenimo vėlių ir vėlinų“.)

Taigi, kūriau filmą remdamasis žmonių, kurie išgyveno mirtį, pasakojimais. Paskui po premjeros mes sėdėjom su draugais ir diskutavome, kaip ta siela išeina į dangų ir atvirkščiai – kada jinai ateina į kūną. Ar pastojimo metu, ar prieš gimimą, ar gimus?… Buvo kambary šešių metų mergaitė Marija. Ji nugirdo mūsų pokalbį ir įsiterpė – „aš žinau, kaip yra“. Klausiam, -” iš kur tu žinai?” Sako – “atsimenu”. “Ką atsimeni?” Ji: – „mes ten žaidėm, žaidėm, pavargom ir atsigulėm. Aš nuėjau ir atsiguliau į tokį ovalinį rožinį kambarį. Užmigau ir sapnuoju. Matau žemę, miestą kažkokį iš viršaus. Matau tiltą, per kurį skuba daug žmonių. Ir regiu – eina vienas prieš kitą du žmonės – vyras ir moteris. Ir aš labai užsinoriu, kad jie susitiktų. Sustotų ir pasikalbėtų. Jie taip ir padaro. Jie susidraugauja, įsimyli ir tada aš atėjau į žemę.“

Tos mergaitės tėvai susižvalgo ir sako – “taigi tiksliai, mes ant tilto susipažinome”… O mergaitė užbaigė tokia mintimi: „bet aš žinau, kad visa tai, ką mes veikiame čia, yra tik sapnas. Tačiau vieną dieną sapnas baigsis, aš vėl prabusiu savo mažam ovaliniam rožiniam kambary ir mes žaisim toliau.“

Apie tą mergaitę diskusijoje dalyvavusi rašytoja ir aktorė Birutė Mar parašė knygą „Marija ir pūkelis”.

Dažnai iš tiesų neaišku, kas čia yra protingesnis. Mes vaikus mokom mokom, o kartais naudinga ir jų paklausyti. Nes jie dar „atsimena“. Galbūt išgirstume daug netikėtų dalykų.

Kaip Jūs elgiatės savo šeimoje? Kaip balansuojate tarp vaikų auklėjimo ir lepinimo? Autoritarinės, senosios auklėjimo sistemos šalininkai pasakytų, kad vaikai dabar labai lepinami. Ar vaikus reikia lepinti?

Disciplinos mokymas yra labai geras dalykas, tik jis neturi būti prievartinis, reikia mokėti kažkaip susitart su vaiku. Parodyti vaikui, kiek daug jis tuo būdu laimi – čia Austėja su Gabrielium yra profesionalai.

Taip Dievulis surėdė, kad pirmi du mano vaikai buvo sūnūs. Tuomet buvau įsitikinęs, kad berniukai turi būti griežčiau auklėjami, t.y. – gauti iš tėvo “vyriškumo“ mokyklą. Vėliau to gailėjausi, per vėlai supratęs, kad tai daryti nebuvo būtina. Todėl džiaugiuosi, kad vyriausias sūnus, kuris ir pats dabar turi nemažai vaikų, to nebedaro. Negatyvi pamoka išvirto į gerą.

O paskui Dievulis atsiuntė tris dukras. Su merginomis visiškai kitaip: jos mane taip suvyniojo, suvystė, padarė iš manęs gerą ir švelnų tėvą, kad dabar neturiu jokios valios nei balsą kelti, nei ko nors reikalauti.

Kartais, tiesa, pabandau į seną vagą įšokti, subaru ir žiūriu – Julytės lūpa timpt timpt ir iš karto suprantu, kad šoviau pro šalį. Viską galima pasiekti švelnumu ir susitarimu.

Kai kurios rytų tradicijos teigia, kad vaiko lepinimas yra tiesiog būtinas: sakoma, kad iki septynių metų vystosi jo ego. Tai yra apatinės grubesnės čakros, kuriose žmogus turi realizuoti save kaip savanaudį. Šiame etape jis nori, kad viskas būtų jo – ir tokiam amžiuj jis tokią teisę turi! Jeigu tuo laikotarpiu atimi iš jo šią teisę, vaikas visam gyvenimui gali likti savanaudis, nes tuomet negavo, kai privalėjo gauti. Jis neperaugo į atiduodantįjį. Jei vaikas viską gauna, laiku susiformuoja jo ego ir nuo 9-10 metų jis pereina į Širdies lygmenį, kai pradeda rūpintis kitais. Gal ir yra tame tiesos…

Ramunė (mano žmonelė) buvo (ir yra) toji mama, kuri viską leisdavo ir leidžia. Ji lepino, o aš buvau tvarkos sergėtojas. Dabar mūsų padėtys pasikeitė, nes merginos mane tiek nuginklavo, kad aš neturiu jokių komentarų, ką jos bedarytų.

Todėl ir Ramunei kartais tenka pakelti balsą ir sakyti: einam, panos, indus susiplauti.

Yra dar vienas rytietiškas Ajurvedos požiūris į vaiko raidą. Senoji jos išmintis byloja, jog per pimuosius septynis metus vaikas turi suvokti, kad pasaulis yra geras, per antruosius, kad jis- gražus, o per trečiuosius, kad pasaulis -teisingas. Tokiu požiūriu vadovaujantis vaikams iki septynerių negalima skaityti jokių baisių pasakų. Kaip Jūs žiūrite į pasakas su bloga pabaiga, į lietuviškas, žiaurias pasakas?

Kiekvienas amžius susikuria savo pasakas. Tiek vaiko, tiek civilizacijos… Jeigu aplinkui siaučia maras, jei vaikai lieka našlaičiais, jiems kažkaip reikia tą situaciją išgyventi. Tada atsiranda pasakos, kurios moko, kaip išgyventi net ir tokiose aplinkybėse. Siaubo pasakos, kažkuria prasme, yra gerai. Esant ekstremaliai situacijai (kai tave tremia, engia) ir jeigu tu esi skaitęs siaubo pasakų, gali nepasimest. Neišprotėt… Gal net sugalvoti būdą, kaip iš tos situacijos pabėgti. Tavo pasąmonė veikia, atsimena.

Bet kažkodėl nebesinori matyti tokios visuomenės, kuri privalo gyventi tarsi užkoduota apokalipsei. Nenorom pradedi galvoti – “Eglė žalčių karalienė” – kokio amžiaus vaikams ji skirta? Ar vaikams? Ar ji tinka mano vaikams? Ką ta pasaka mums pasako? Aišku, ji yra filosofiška, sukrečianti – apie išdavystę, apie egzistencinius išbandymus. Jos kodas – Dievas sukapotas į gabalus, Dievo giminės pavirtę medžiais, o tie, kurie tai padarė – esam mes, lietuviai. Ir vaikštom iki šiol – su kruvinais dalgiais rankose, žiūrim, kas čia dar galvą kiša. Iš čia genetinis pavydas gabesniam, kitokiam… Kartais pasąmonė gali būti užprogramuota ir labai negatyviam savęs suvokimui.

Tos pasakos bijau nuo vaikystės. Negera galvoti, kad esame tokie. Manau, kad mes kitokie. Mes esam nepabudę žilvinai-milžinai.

Tačiau viena, neseniai išgirsta pasakos versija įkvėpė galvoti, kad galbūt kada nors tą pasaką galima bus perrašyti. Ji skamba maždaug taip: broliai sukapojo Žilviną į septynis gabalus, bet bijojo išmesti jį į jūrą, kad netyčia gyvatės gabalai nesusijungtų. Jie išvežiojo žalčio gabalus po visą kraštą, užkasė atokiai vienas nuo kito ir septynis kalnus supylė.

Ši pabaiga jau linksmesnė, nes yra galimybė žalčiui atgimti – susijungti visoms sukapotoms dalims. Vadinasi, mitas neatmeta galimybės prisikelti.

Mes tokiose pasakose galim apgailėti žmonių žiaurumą, kuris vyrauja per šimtmečius, nes Dievas visuomet yra žudomas. Ir Žilvinas, ir Kristus. Tik antruoju atveju paliekama raidos, prisikėlimo galimybė, o Žilvino pasaka tarsi be vilties.

Kalbant apie laimingas pabaigas: juk taip norisi, kad Sigutė atgimtų iš tos duobės ne tik paukšteliu ir pasakytų visiems, kad negalima duobučių su žarijomis kasti, kad atėjo nauja era. Kad galima elgtis ir kitaip.

Žinau, jūsų šeima yra tikinti. Kaip į savo vaikų gyvenimą atvedėte Dievą? Kokią religiją išpažįstate?

Yra įvairūs tarpsniai gyvenime… Buvo laikas, kai mes su Ramune buvom labai uoliai praktikuojantys katalikai. Paskui nutiko dalykai, kurie privertė permąstyti, paieškoti ir kitokių įžvalgų. Pažiūrėti, kas egzistuoja šalia ir ar tai dera tarpusavyje. Man niekada nebuvo artima samprata, kad egzistuoja tik viena forma. Formų yra labai daug, ir visi keliai veda pas Dievą.

Kažkada buvo susitikimas su moksleiviais Kaišiadoryse ir jie sako -” o Jūs tikite, kad yra šėtonas?”. Sakau – “Tikiu. Jis yra Dievo bendradarbis ir veikia su juo susitaręs. Skaitykit Jobo knygą…”. Tada jie manęs klausia – “tai kuo skiriasi Dievas nuo šetono?” Reikėjo kažkokį kalambūrą greitai sugalvoti. Sakau, – „skiriasi vienu jungtuku, Dievas sako „ir… ir…“, o šėtonas „arba… arba…“

Kai katalikybėje sutinku tą „arba… arba…“, atsitraukiu, pabūgstu. Man svarbu, kad būtų leista būti kataliku, besidominčiu budizmu, senuoju lietuvišku tikėjimu. Tokia ekumeniška vieta buvo Orvydų sodyba. Tolerantiška vieta yra ir Kretingoje, Pranciškonų vienuolyne. Ten jauti Dvasią, meilę… Taip pat Pakūtuvėnuos.

Prieš porą metų sukūriau filmą „Kai aš buvau partizanas“ – tą filmą galima išsišifruoti ir kaip galimybę grįžti į savo praeitą gyvenimą. Mane pakvietė pranciškonai į Kretingos vienuolyną tą filmą parodyti. Aš klausiu – „ar mes tikrai tokį filmą galime čia žiūrėti. Jame yra reinkarnacinių užuominų?“ Brolis Benediktas pradėjo juoktis ir sako – “Vytai, taigi nėra nieko, ko Dievas nėra sukūręs.”

Kaip Jūs vertinate Indigo vaikų teoriją? Ar tikite, jog dabar gimstantys vaikai yra kitokie, jog dabartinis permainų laikas prišaukė į žemę tobulesnes sielas?

Manau, kad dabartinė mūsų (Lietuvos) visuomenė dar nepasiruošusi apie tai diskutuoti. Vis dar dominuoja kontrolieriai, linkę matyti vaikus kvailesniais už suaugusius. Tai primena sovietinį galvojimą, kad viršila bet kada gali duoti eiliniam kareivėliui į nosį ir bus teisus. Aš pasakyčiau paprasčiau – beveik visada vaikai gimsta gabesni! Tai yra evoliucija ir tėvai turėtų tuo džiaugtis. Ir aš savo vaikuose matau, kad jie už mane yra visa galva labiau labiau…

Kartais reikia labai džiaugtis, kad obuolys nuo obels labai toli nurieda ir tai yra mūsų šansas. Jei vaikai nuriedės toliau į natūralią pievą – kas čia blogo? Juk mūsų gražiausia tautos dalis buvo išnaikinta – partizanai, Sibiro tremtiniai ir egzilis – išnyko didžioji dalis mūsų dvasinio elito, sąmoningosios tautos dalies. Liko mutavęs, postsovietinis, prisitaikėliškas mentalitetas. Nedaug ką galima iš to išmokti, nebent – kaip nesielgti.

Beje, kalbant apie genetines mutacijas… Prisimenu filmą apie japonų mokslininką ekologą, kuris kryžmino muses ir darė genetinius eksperimentus: švitino visaip radiacijomis ir tikrino iki kiek gali išsigimti rūšis. Kai išsigimimai pasiekė aukščiausią tašką, staiga tik op ir gimė sveikas palikuonis! Tam tikru momentu įsijungia dieviškasis faktorius ir atsistato viskas!

Apie Lietuvą taip pat esu linkęs manyti, jog mumyse yra dar tas sveikas genas, tik jis miega. Jis trumpam atsistatė per sausio 13-ąją, bet paskui vėl užsnūdo. Tačiau vieną dieną jis pabus – gal atsistatys visam laikui ir mes tapsime labai gražiais žmonėmis.

Nemažai dvasingų žmonių atvykę iš užsienio, sako jaučią, kad čia, Lietuvoje, yra kažkas didinga, nesuvokiama, bet jaučiama… Gal kokia nors pasaulio pramotė čia miega ir ji bunda. O kai pabus, mūsų kraštas gali tapti kelrodžiu. Ir Oskaras Milašius tokią ateitį yra išpranašavęs, tačiau jo pranašystėje yra vienas “bet”- nebent dora, kurią iš kartos į kartą perneša moterys, bus sunaikinta.

Kad ir kaip tai davatkiškai beskambėtų, bet aš matau, kad Lietuva tą šansą, galimybę tapti Šiaurės Atėnais pamažu praradinėja.

Įvairios dvasinės kryptys, astrologai, ezoterikai vieningai skelbia, jog gyvename ypatingu lūžio periodu. Jūs tikite tuo, kad mūsų žemei, civilizacijai, apskritai žmonijai atėjo lemtingo pasirinkimo laikas? Kad išgyvename virsmo periodą, kažko pabaigą ir naujo pradžią?

Akivaizdu, kad baigiasi ciklas, jaučiama, kad pasaulis toliau toks būti nebegali. Ne tik sąmonė, bet ir ekologija rodo, kad pasiekta tam tikra riba, o gamtoje viskas yra cikliška. Mes dabar gyvename krintančios bangos fazėje. Ar ta banga viską ištaškys ir nieko neliks, ar ji natūraliai peraugs į kitą bangą, perimdama gerąsias buvusios savybes ir nepernešdama blogųjų – tik laikas parodys. Tas laikas ko gero labai greitai ateis, turėsime atsiskaityti už prisišiukšlinimus – tiek minčių, tiek gamtos.

Bet pasaulis visada laukia mesijo ir jo atnešamos naujos šviesios eros. Tik kaip mes jos laukiame? Buda yra pasakęs – jei nori perplaukti upę, nereikia sėdėti ant kranto ir melstis, reikia išmokti plaukti.

Labai paprasta: jei nori matyti šviesią ateitį, reikia pačiam švisti, keistis. Nes Tu ir esi Buda, Dievulis.

Kurdamas knygą apie Pelytę Zitą parašiau tokį (gal kai kam pasirodys ir šventvagišką?) dalyką. Kai pasakos pabaigoje Pelytė su Kirstuku nukeliauja pas Pasaulio Karalių ir sako jam – “Mes norim tave garbinti, padovanok mums savo atvaizdą, kad bet kada pažiūrėję prisimintumėm, kaip Tu atrodai”, jie gauna iš Jo po medalikėlį su veidrodėliais. Pasižiūri ir apstulbsta -”palauk, tu juokiesi iš mūsų? Čia juk mūsų pačių atvaizdai.”. O jiems atsakoma – “Jūs ir esate pasaulio karaliai! Jūs esate mano atvaizdai!”

Nereikia bijoti pasakyti, kad ir aš esu Dievo dalis – galiu išgelbėti pasaulį. Nes būdamas abejingu galiu jį sunaikinti.

Jogų požiūriu nėštumo ir vaiko atėjimo laikotarpis yra tikroji meditacija, palaimintas laikas, kai nustoji bėgti, atsigręži į save, išsivalai savo sielos kerteles, kad kuo švaresnė priimtum naują sielą. Įsileidus tą tyrumą, vaikiškumą ir pasakų pasaulį, grįžti prie ištakų. Juk net Jėzus sakė, kad tik tada kai tapsime tokie kaip mažutėliai, mums atsivers Dievo karalystė. Galbūt vaikai yra ne tik mūsų mokytojai, bet ir gelbėtojai?

Esminė savybė, kuri suteikia džiaugsmą ir sveikatą (ir kurios reikia vėl išmokti, kai ją užmiršti) – tyrumas. Tai kas rytuose vadinama Kundalini, yra tyrosios meilės energija, katalikiškoje tradicijoje ji vadinama Kristaus meile. Tyrumo turi vaikai, jo turi besilaukianti mama, nes vaikas ją išskaistina. Tuomet, kai tai suvoki ir pabandai sugrįžti į tyrumą, supranti kiek toli esi nuėjęs į kitą pusę. Ir kaip nelengva išvalyti savo mintis, savo sąmonę, kad atsisakytum geidulingų žvilgsnių, marazmų, pavydų. Ir kai kartais pavyksta to išmokti iš savo vaikų, žmonos, pajunti, kad Visa Tai grįžta… Tau vėl gera, ką seniai buvai užmišęs. Rojus yra mumyse. Kaip Kristus yra pasakęs- toji ramybė, kurios jūs laukiate, yra jau atėjusi, tik jūs jos dar nepažįstate…

EkoMiestas: kodėl gatvės lempos šviečia, kur nėra žmonių?

eziukassukedais — Sun, 11 Apr 2010 23:34:09 +0000

Vilnius verkia: neišmokam už elektrą – gal išjungiam šviesą, kur mažai žmonių? Nelabai džiugus sprendimas tiems keliems, kurie visgi išeis pasivaikščioti. O štai Barselona nusprendė investuoti į LED apšvietimą. Kuris ne tik nepalyginimai efektyviau naudoja energiją, bet ir gali būti įjungiamas priklausomai nuo poreikio. Sistema susideda iš savarankiškų apšvietimo šaltinių, kurių kiekvienas turi po sensorių, kuris nusprendžia, ar verta lempai degti, ar ne. Taigi energiją vartoja tik tie apšvietimo stulpai, kuriems tuo metu reikia.

Visada mylėjau Barseloną už tai, kad yra drąsi ir nebijo eksperimentų. Ir, kas svarbiausia, eksperimentuodama pataiko. Birželį iš Kauno į ten už 100-150 Lt – skrendam apžiūrėti, kaip reikia taupyti?

Rodyk draugams

Kepuraitės dubenukams

Dovilė — Tue, 23 Mar 2010 15:08:46 +0000

Visą gyvenimą uždenginėjau dubenukus laikymui šaldytuve lėkštutėmis. Na, kad produktai neskleistų kvapų ir nedžiūtų. Kartais tokia architektūra užimdavo daug vietos, kartais lėkštės slysdavo į šonus, kartais laikydavosi gerai ir tuomet galima būdavo ant viršaus užkelti dar ką nors ir pastatyti dubenukų bokštą.

Turint šaldytuve mažai vietos ir nesiekiant aukštumų ekologijos bei ekonomijos srityse, dubenukus galima uždenginėti aliuminio folija. Pakankamai patogu. Bokšto nepastatysi, bet gi pirma sąlyga ir buvo mažai vietos šaldytuve.

Vienas pirmųjų dalykų išgirstų iš mano dabartinės sugyventinės buvo “We have to think about environment”. Namuose turime ekologiškas priemones viskam, kam tik tokios buvo sukurtos. Ir šiuose namuose aš dubenukus uždenginėju daugkartinėmis įvairių dydžių celofaninėmis kepuraitėmis gumos juostelėmis kraštuose.

Jau žinodama tris būdus uždengti dubenukus, galvoju, kad tokių egzistuoja ir daugiau, ir gal geresnių. Žinote? Pasidalinkite.

Vilnius – prie jūros. Bus?

eziukassukedais — Tue, 22 Dec 2009 00:37:32 +0000

Kopenhagoje įvyko klimato kaitos konferencija COP15. Jungtinių Tautų narės susirinko ir apsvarstė, kaip reiktų gyventi po 2012, kad kuo mažiau kenktume savo aplinkai. Priimta daug įsipareigojimų ir nutarimų. Štai Lietuva, kartu su visa ES, nusprendė savo išmetamų dujų kiekį sumažinti bent 20%.

Globalūs veiksmai ir susitarimai, žinoma, yra puiku, bet kaip sako think global, act local. štai keli įdomūs dalykai, įvykę pačioje Kopenhagoje, konferencijos metu:

Kai didieji Europos miestai pratina savo gyventojus prie dviračių ir įrenginėja jiems nuomos punktus, Kopenhaga pristato energiją gaminantį dviratį. Rato sukimo energija verčiama į elektros. Taip bevažiuojant galima pakrauti kompiuterį, telefoną ar dar ką širdis geidžia. Į komplektą įeina ir milijonas kitų funkcijų, kaip nuvažiuotų kilometrų skaičiavimas, dalinimasis maršrutais ir t.t. Na, bet čia jau nieko labai naujo. Žėkit:

Antras įdomus dalykas, kad pasnigus Kopenhagoje, nuo šiol dviračių takai bus nuvalomi greičiau už automobilių gatves. Nepasakyčiau, kad tai kažkoks stebuklingas sprendimas. Taip pat nemanau, kad jei dviračių takų valytojai užstabdys, tai kelininkai specialiai stovės ir lauks, kol pirmieji atliks savo darbą. Tiesiog tai rodo miesto galvų požiūrį į dviratininką: kaip prioritetinės transporto priemonės vairuotoją, kurį reikia gerbti. KADA TAI DAŠUS VILNIAUS VALDŽIAI?????

To paties renginio proga buvo ištirtas ir visų Europos miestų oro kokybė. Pagal bendrą indeksą esame 13-i, o pagal vieną iš parametrų – švarumą – pirmi! Tačiau džiaugtis galėsime neilgai, nes ypatingai blogai pasirodėme CO2 emisijos kategorijoje. Taigi dar kartą: dviračiai dviračiai dviračiai! (Beje, motociklas – ne dviratis, pone Navickai).

Žinoma, kaip ir kiekvieno politinio renginio metu, atsiranda opozicija. Šįkart susirinko didelis būrys protestuotojų, teigiančių, kad COP greičiau jau skatina vartojimą (ragindama pirkti naują, taupesnę techniką) vietoj to, kad mažintų jį. Daugiau argumentų ir pavyzdžių – vienos aktyvistės užrašuose.

Visada svajojau gyventi prie jūros. Bet iš Vilniaus kraustytis irgi nenoriu. Tad gal visai smagu bus, jei Baltijos jūros lygis pakils iki tiek, kad pasiektų Vilnių? Juokai juokais, bet besikeičiantį klimatą bent jau aš jaučiu stipriai. Kaip mažinti mūsų sukuriamas pasekmes – jau kitas klausimas.

Rodyk draugams