Socialinė verslininkė Eglė įsitikinusi, kad padėtį dėl jaunimo užimtumo Lietuvoje gali pataisyti jos kuriamas projektas jaunimokarjera.lt, kuris internautus turėtų nudžiuginti jau šių metų kovo mėnesį.

Savo pristatyme jaunoji verslininkė pasakoja, kodėl šalies studentams reikia praktikas atlikti ne įmonėse, o startuoliuose (angl. startup).

Žaidimų pardavimai krito septyniais procentais. Iš visų platformų, tik Xbox 360 žaidimų pardavimai gali pasigirti augimu. Skaidant metus į ketvirčius, geriausi rezultatai – paskutiniojo – 51 proc. visų pajamų buvo gauta būtent ketvirtajame ketvirtyje, kurio metu buvo išleisti aštuoni žaidimai iš labiausiai parduodamų metų žaidimų dešimtuko.

Daugiau nei dvigubai augo judesiais valdomų žaidimų sektorius, tačiau tai neturėtų stebinti, nes 2011-ieji buvo Kinect metai.

Visas Didžiosios Britanijos video žaidimų retail rinkos dydis 2011-aisias – 2.52 milijardai svarų, iš kurių 1.42 miljardo sudarė žaidimų pardavimai, o 646 milijonai svarų sterlingų – įrangos.

Nors retail rinka ir traukėsi, analitikų vertinimu visa video žaidimų rinka intensyviai augo maitinama digital pardavimų, kurių rezultatai dabartiniame kontekste būtų nepalyginamai įdomesni. Lauksime kol kažkas juos paskelbs.

Ne “Facebook” socialiniame tinkle veikiantys socialiniai žaidimai jau šiais metais sieks 3.2 milijardo JAV dolerių. Tikimasi, kad bendros žaidimų pajamos visuose socialiniuose tinkluose 2014-aisiais pasieks 8.6 milijardo JAV dolerių. Pranešime pažymima, kad šiuo metu “Facebook” vartotojai sugeneruoja trečdalį pasaulinio duomenų srauto socialiniuose tinkluose, o didžioji šį srautą generuojančių vartotojų dalis yra iš Šiaurės Amerikos. Tokiose didelėse rinkose kaip Brazilija, Vokietija, Rusija ar Turkija, lyderiauja vietiniai socialiniai tinklai, kurie, anot Viximo, suteikia socialinių žaidimų kūrėjams puikių galimybių pasiekti naujas auditorijas ir gauti papildomas pajamas.

Itin įdomus SuperData Research pateikiamas einamųjų metų pajamų iš socialinių žaidimų pyragas, nevienareikšmiškai parodantis, kuris regionas šiuo metu yra pats karščiausias. Kalbu, žinoma, apie Aziją ir jos neslopstantį gaming potencialą

“Kiti socialiniai tinklai dažnai yra žaidimų kūrėjų ignoruojami, kai kalbame apie žaidimus ir aplikacijas. Kaip aiškėja pastaruoju metu, socialiniai tinklai už Facebook ribų yra itin patraukli erdvė tiek savo vartotojų skaičiumi, tiek šių vartotojų noru leisti pinigus žaidimams.” pažymi Viximo vadovas Dale Strang.

Nors šis pranešimas kone iš panašios serijos kaip ir kiaulių gripu gąsdinantys pranešimai Lietuvos žiniasklaidoje, su gražia pastraipa apie tai, kaip visus blogumus išsprendžia skiepai, kiekvienai pradedančiajai socialinių žaidimų kompanijai nevertėtų atmesti regioninių socialinių tinklų suteikiamų galimybių ir koncentruotis tik ties itin perpildyta ir dižiųjų kompanijų dominuojama “Facebook” žaidimų platforma. “Facebook” skaičiai patrauklūs, tačiau juos prisivilioti yra tikrai sunku.

Tenka stebėti nuomones pasisakančių už ir prieš visišką alkoholio reklamos uždraudimo įsigaliojimą viešojoje erdvėje nuo 2012 metų. Straipsnio Lryte „Kaip iš vyskupo M.Valančiaus daromas pranašas Mahometas“ (lrytas.lt) autorius Paulius Jurkevičius pasisakydamas prieš alkoholio reklamos draudimo įsigaliojimą nuo kitų metų pradžios, abejoja, kad tai sumažins alkoholio vartojimą Lietuvoje: „Yra tikinčių, kad taip ir įvyks? Kad iš internetinių portalų, žurnalų ir dienraščių išėmus vyno reklamą, kaimo girtuoklėlis pradės blaivėti? Yra tikinčių?“

Bet greičiau čia ne tikėjimo, o mokslinių duomenų, nepriklausomų tyrimų klausimas. Reklama skirta ne alkoholikus skatinti nusigerti, o naujų vartotojų „paieškai“. Apie tai kalba ne vienas tarptautinis mokslininkų tyrimas. „Nėra jokių abejonių, kad alkoholio reklama skatina vaikus pradėti vartoti alkoholį anksčiau, o jau vartojančius paauglius paskatina vartoti alkoholį intensyviau“ (eurocare.org).

Ir vėl tenka dėti ant svarstyklių ilgalaikę temą: švietimu ar ribojimais? Be abejo, pirmiausia pasakysiu, kad esu už švietimą, tačiau tikrai ne tokį švietimą, kad „koks tu nekultūringas jei visai negeri alkoholio“ (čia sau netaikau, nes nesu abstinentas). Privalai bent kažkiek vartoti, kad būtum apsišvietęs ir kultūringas? Švietimą gali vykdyti tik nesuinteresuotos produkto pardavimais institucijos. Tačiau dažniausiai yra taip, kad labiausiai net politikai sverdami svarsčius, kad ne drausti reikia, o šviesti, lėšų tam švietimui visai nėra linkę skirti. Svarstis dedamas tik tam, kad karaliautų nevaržomas alkoholio verslas. O verslas savo pardavimus yra linkęs didinti iki maksimalaus ir neribojamo lygio.

Ne viešųjų ryšių, o moksline analize pagrįstų straipsnių tikrai internete yra apstu – tik reikia nuoširdžiai norėti surasti teisingus atsakymus į šiuos klausimus. 2008 metų pavasarį lrytas publikuotas straipsnis „Alkoholio gaminimas, jo reklama, jos apribojimai ir jų priešai“ byloja (lrytas.lt) , kaip alkoholio reklama darė pražūtingą poveikį: „Alkoholinių psichozių pagausėjo nuo 9 atvejų 100 000 gyventojų 1990 m. iki 100 atvejų 100 000 gyventojų 2006 m.; 7–14 metų vaikų, gydytų dėl apsinuodijimo alkoholiu, skaičius išaugo nuo 17 atvejų 2001 m. iki 259 atvejų 2006 m.; per penkerius metus 40% padažnėjo mirčių nuo alkoholio vartojimo sukeltų ligų; 15–16 metų amžiaus grupėje visiškai nebevartojančių alkoholio liko mažiau nei 2%.“

Geria nelegalų ar legalų?

Reikia būti visiškai aklam ir metų metais nebuvusiam kaime, provincijoje, kad tvirtintum, kad reklama neveikia, kad masiškai geriamas nelegalus alkoholis. Gyvenu Vilniuje, bet tikrai dažnokai tenka apsilankyti provincinėse gyvenvietėse ir matyti, kaip tariamai masiškai perka pilstuką ar samanę. Tai akivaizdu, kad daugiausiai perkamas legalus alkoholinis gėrimas su labai kultūringais ir išvaizdžiais buteliais bei „bambaliai“, o ne kontrabandiniai. Gal manome, kad ką tik sukakus 18 (ar jaunesniems) yra „lygis“ gerti kokį nelegalų gėralą? Tikrai ne. Samanę ar pilstuką geria jau degradavę. Jie geria ne tik jį, bet ir bet kokį techninį apsvaiginantį skystį. Bet reikia visiems suprasti akivaizdų faktą: pradedama gerti solidžiai ir iškilmingai, o baigiama…

Socialiniame tinklapyje įdomiai viena žurnalistė sureagavo į alkoholinę kultūrą: „Dažna situacija, kai kokiame vakarėlyje žmonės pradeda klausinėti: ką gersi? Nori vyno? Degtinės? Tai gal bent alaus? Kai atsakau: gyvenu gerai ir nieko nenoriu (dažnai tenka pakartoti kelis kartus ir vis garsiau), visi baisiai supyksta. Keista, kad nereikia aiškintis, jei pasakai, kad nemėgsti sūrio, šokolado, ananasų, nerūkai… o va jei negeri, esi kažkoks idiotas“.

Turėdamas konkretų asmenį, bet jo neįvardindamas P. Jurkevičius teigia: „Vienas absoliutinio draudimo tinktūrą peršantis daktaras niekaip nenori suprasti, kad vyno kultūros žmogus nėra girtuoklis.“ Pritariant šiai minčiai, dar daugiau reikia pasakyti, kad ir sidro, alaus, net ir samanės bei pilstuko išgeriantis nebūtinai jau yra girtuoklis. Visiems yra akivaizdu, kad esmė kiekiuose. Tačiau girtuoklis tiek pat gali būti vyno gėrėjas kaip ir samanės. Alkoholikai tikrai savo degradaciją nepradeda vartodami langų valymo skysčius…

Realūs nekokie vaizdeliai

Neseniai lankiausi viename Molėtų rajono bažnytkaimyje. Gražios vietos – tačiau pasivaikštant po kaimo parduotuves – vaizdelis kraupokas. O kartais nereikia eiti ir į parduotuvę, „parduotuvė“ pas tave ateina. Štai vienas jau iš išvaizdos prasigėręs žmogus atnešė parduoti vieną pakelį varškės ir jau prapjautą varškės sūrį. Paprašė 6 Lt, paskui siūlė už 3 Lt, kad tik galėtų už juos nusipirkti kažkokio skysčio su „šventąja“ alkoholine medžiaga. Nepirkau, principas neleido, tikriausiai kažkas kitas nupirko ir vargšelis turėjo iš ko išgerti. Išsiaiškinome, mat jam močiutė atnešanti šių maisto produktų, bet ir juos jis nešantis parduoti, kad tik galėtų išgerti.

Kitas vaizdelis parduotuvėje: ištiesė pagiringas žmogelis ranką pardavėjai su keliais litais ir prašo vyno, o jei tas neišeinąs, tai – alaus. Pakalbinau pardavėją: „Jūs dabar padarėte nusižengimą, už kurį numatoma bauda (pažeistas Alkoholio kontrolės įstatymas – „Alkoholinius gėrimus draudžiama parduoti neblaiviems asmenims“)“. Dalinai nustebo, bet ir išsigando – tik pasiteisino: „Juk visi taip daro: jei neparduosiu tai kaimyninėje parduotuvėje parduos…“ Taip visi ir gyvenam – jei ne aš, tai kitas? Gal laikas keisti požiūrį iš esmės: nei aš, nei kitas!

Kad karaliautų saikas

„O, beje, kur tie tikintieji? Turiu galvoje Romos katalikų konfesijos atstovus. Kodėl jie tyli, nors akivaizdžiai keliaujame islame įtvirtinto marginalinio požiūrio į vyno kultūrą link?“ – klausia minėto straipsnio autorius.

Bažnyčios atstovai netyli ir kartu su kitais mokslininkais išreiškia nuomonę ne apie vyno kultūrą, o bendrai alkoholizacijos nekultūrą, kad ją reikia mažinti: „Akademikai, visuomenės veikėjai ir Bažnyčios atstovai ragina nepanaikinti alkoholio reklamos draudimą, o kitus metus paskelbti sveikatos ir sveikatinimo metais“. (katalikai.lt). „Neatsitiktinai ir tikrai ne tik dėl tėvų aplaidumo Lietuvos vaikai iš 37 tirtųjų šalių yra antroje vietoje pagal apsvaigimo nuo alkoholio dažnumą. Tai nulėmė itin trumparegiška valstybės politika, kuomet pagrindiniu šalies sėkmės rodikliu pradėta laikyti viena verslo šaka, neatsižvelgiant į tai, kokias pasekmes jos klestėjimas atneša visuomenei“, – teigiama kreipimesi į Prezidentę ir Seimo narius. Tačiau kas jų balsą girdi?

Teigdamas, kad negalima eiti tabako reklamos uždraudimo keliu ir tą patį taikant alkoholiui, gerbiamas P. Jurkevičius sako: „Niekas iki šiol nesugebėjo įrodyti, kad tabakas kaip nors naudingas sveikatai.“ O alkoholis kažkaip naudingas… Kaip bebūtų keista – pasakysiu, kad tam tikromis aplinkybėmis rūkymas truputi naudingas sveikatai. Ne, nejuokauju. Ir tuo labiau neskatinu taip savo sveikatą taisyti, bet… Rašau turėdamas labai konkretų pavyzdį, kai vienam, drįsiu pasakyti, tikrai kilniam kunigui gydytojas patarė kartais užsirūkyti, kad sumažinus perdėtą jautrumą. Neveltui Islandijoje ir rengiamasi cigaretes pardavinėti tik su receptais vaistinėje…

O gal visiems reikia pradėti pratintis prie tos minties, kad ne tik įsigalios alkoholio reklamos draudimas, bet jis savo laiku bus pardavinėjamas tik specializuotose parduotuvėse, kaip yra kiek toliau geografiškai nuo musulmoniškų šalių nei mes nutolusioje Skandinavijoje? Reikia labiau girdėti šios srities specialistus: „Priklausomybių prevencijos politika turi būti pagrįsta ekspertų išvadomis“ (lrytas.lt) , kurie apie griežtesnių priemonių naudą kalba: „Rezultatai pranoko lūkesčius, nes per dvejus metus apsinuodijimų alkoholiniais gėrimais ir alkoholio surogatais sumažėjo 31 proc., o alkoholinių psichozių sumažėjo 27 procentais. Be to, 2008 metais pirmą kartą po beveik dešimtmetį trukusio drastiško augimo buvo užregistruotas vaikų apsinuodijimų alkoholiu skaičiaus mažėjimas. Manau, kad šie skaičiai kalba patys už save.“

Dar kartą pakartosiu, kad nesu ypatingas draudimų šalininkas, o labiau sveikatos kultūros puoselėtojas, bet stebint alkoholio pramonės gebėjimą visus – pradedant žiniasklaida ir baigiant politikais – surikiuoti pagal savo milžiniško pelno interesus, tenka klausti: „Ar tai nepanašu į valstybinį perversmą? Kas valdo šalį?“ (etaplius.lt). O tą „perversmą“ pradėjo labai apgalvotai ir itin slaptai dar 2010 m. lapkričio viduryje. Susikviečiama žiniasklaida, bet apie ką kalbama susitikime “nebuvo spaudai”. Taip “už uždarų durų“ sukviečiami ne tik žiniasklaidos vadovai, bet ir partijų atstovai… Kad apsvarstytų, kaip toliau krautis milijonus iš šalies alkoholizacijos tragedijos – „Alkoholio ir žiniasklaidos atstovai svarsto, kaip keisti alkoholio reklamos draudimo „aspektą”" (vz.lt). Beje, į jų gretą pirmais numeriais stojo ir krikščioniškomis besivadinančių partijų atstovai.

P. Jurkevičius išsakyta mintis tikrai labai aktuali, kad sveikatinimo programą privalome matyti kaip visumą, o ne tik vieną kenksmingą faktorių: „Jeigu jau yra noro kovoti už dar neišsilaksčiusios tautos sveikatą, kodėl visur gausu cholesterino pritvinkusių produktų reklamos?“ Bet žinant, kad tų sveikatą ardančių veiksnių yra ne vienas, nepaneigia reikalo kalbėti ir paskirai apie konkrečius faktorius, ir apie visumą.

Ir į karaliaus sostą pasodinkime karalių – saiką. Tik tokia valstybė gali tikėtis išlikimo, o ne tik švenčianti valdovų karūnavimo iškilmes. Siekime, kad karaliautų visko saikas, bet alkoholio reklama, beje, nesukuria jam tinkamo sosto, o tik skatina vartoti vis daugiau ir daugiau.

Paklausite, kuo čia dėtos moterų pensijos?

Šiuo metu Europoje reformuojama daug pensijų sistemų, tačiau dažnai neatsižvelgiama į lyčių aspektą, nepaisant to, kad pensijų sistemos yra „sulytintos“. Vyresnėms nei 65 metų moterims yra didelė rizika patirti skurdą ir jos dažnai gauna tokią pensiją, kuri yra vos didesnė už minimalaus pragyvenimo lygį.

Darbas – tiesiogiai susijęs veiksnys, nustatant ir užtikrinant pakankamas pajamas pensiniame amžiuje. Dirbant mokamą darbą darbo rinkoje, mums reikalingos lygios dalyvavimo galimybės. Moterys dažnai ima atostogas vaikams gimdyti arba pasirūpinti tėvais, todėl atsiranda ilgos laikotarpio, per kurį užsidirbama pensiją, pertraukos. Apsidairę po savo pažįstamų ratą, neabejoju, galėtumėte pateikti aibę pavyzdžių.

Tam tikra prasme tai reiškia, kad dėl savo indėlio į visuomenę moterys atsiduria nepalankioje padėtyje. Tačiau moterys neturi galimybės užsidirbti didesnes pensijas ne tik todėl, kad rūpinasi kitais: taip yra todėl, kad skiriasi moterų ir vyrų darbo užmokestis, ir todėl, kad moterų darbas per daug sukoncentruotas nepatikimuose ir nepakankamai vertinamuose sektoriuose.

Tai reiškia, kad daugelis vyrų ir moterų pensijų skirtumų įveikimo būdų padeda apskritai įveikti moterų ir vyrų nelygybę. Siekdami padidinti moterų pensijas, turime investuoti į vaikų priežiūros įstaigas, vienodą buitinio darbo pasidalijimą, atnaujintas pastangas įveikiant moterų ir vyro darbo užmokesčio skirtumus, nešališkas tėvystės atostogas bei lygybės ir perskirstymo įdiegimą pensijų schemose, pavyzdžiui, pensijos kreditus už priežiūrą. Kai kurie iš šių veiksnių iliustruojami kampanijos vaizdo klipe šio įrašo pradžioje. Visa tai iš esmės veikia moterų gerovę pensiniame amžiuje.

Ko dar siekia europietės moterys socialistės? Štai sąrašiukas tikslų, vardan kurių šiuo metu triūsia Europos Socialistų partijos moterų grupė. Jos (mes) nori ir dirba tam, kad gyventų štai tokioje Europoje:

• kurioje solidarumas, pagarba ir lygybė nesvarstytini
• kurioje moterys turi visišką asmeninę ir profesinę laisvę
• kurioje moterys ir vyrai, įskaitant mažumas ir migrantus, turi vienodas teises, alternatyvas ir galimybes
• kurioje moterys pakankamai ir demokratiškai atstovaujamos ir dalyvauja priimant politinius sprendimus
• kurioje moterims būti mūsų didžiausių įmonių valdybos narėmis yra natūralus dalykas
• kurioje visuomenė užtikrina vienodą elgesį su visomis mergaitėmis ir berniukais ir vienodas jų teises bei pareigas
• kurioje nuo jaunumės skatinamas moterų ekonominis savarankiškumas, ir mergaitės užauga išsiugdę teigiamą požiūrį į savo galimybes
• kurioje skatinamos moterys verslininkės, mokslininkės, tyrėjos ir kurioje į jas investuojama
• kurioje moterų akademiniai pasiekimai užtikrina profesinę sėkmę ir nepraranda vertės prireikus darbą derinti su asmeniniu gyvenimu
• kurioje kūdikio gimimas pripažįstamas kaip socialiai svarbus, o ne kaip našta ar kliūtis
• kurioje įmonės draugiškos moterims ir praktiškai ir dokumentuose; kurioje nerašytos taisyklės arba įmonės atmosfera vienodai veikia ir vyrus, ir moteris
• kurioje abu tėvai ima vaiko priežiūros atostogas ir dalijasi buities pareigas ir kurioje investuojama į vaiko priežiūros įstaigas
• kurioje vienodas darbo užmokestis už vienodą darbą arba lygiavertį darbą yra ne vien šūkis, o faktas
• kurioje moterys neatlieka dvigubai daugiau darbo už perpus mažesnį atlyginimą ar pensiją
• kurioje pagyvenusios moterys neatstumiamos ir neverčiamos gyventi skurde
• kurioje iš esmės kovojama su visomis smurto prieš moteris formomis
• kurioje seksualinio išnaudojimo klausimas ne slepiamas, o sprendžiamas ir analizuojamos jo priežastys
• kurioje užtikrinama moters seksualinė ir reprodukcinė laisvė ir gerbiamas fizinis vientisumas
• kurioje mergaitėms pavyzdžiu yra ne tos moterys kuriomis žavimasi dėl jų noro įtikti, bet dėl jų asmeninių ir profesinių pasiekimų – kurioje mergaitės ne vaidina ant scenos, o režisuoja
• kurioje ekonominio nuosmukio metais lyčių lygybei teikiamas finansavimas ne mažinamas kaip klestėjimo laikotarpio prabanga, bet pripažįstamas ilgalaike ekonomine, socialine ir moraline būtinybe.

Įrašas Dirbi, augini vaikus, prižiūri tėvus… ir nelauki pensijos (taikoma moterims) buvo parašytas 2011/03/25, autorius Politikos virtuvė

Bet šiaip vieną-kitą daiktelį parašau rimčiau (kažkaip taip gaunasi, kad kaupiasi kaupiasi juodraščiai, o paskui imu ir užpublikuoju iškart krūvą). Jei kam nors bus įdomu, keletas naujesnių įrašų apie semiotiką ir su ja besiribojančias sritis (ir bus dar ir daugiau):

• Šis bei tas apie santykį tarp fiziologijos ir mastymo – http://rokiskis.popo.lt/2010/10/30/fiziologine-semiotika/
• Apie tai, kur riba tarp kompiuterinių ir žmogiškų kalbų - http://rokiskis.popo.lt/2010/09/21/kompiuteriui-kalbetis-su-zmogum/
• Kodėl susikalbame, kodėl mums reikia kalbainių ir kokia mūsų kalba panaši į virusą - http://rokiskis.popo.lt/2010/09/21/babilonas-ir-blablabla-ir-vel-semiotika/

Gal kažkiek apleidau ekonomines temas, bet ir ten pora straipsnių buvo:

• Apie tai, kaip rinkoje veikia neekonominiai dėsniai - http://rokiskis.popo.lt/2010/10/01/buitiniai-ekonomikos-paradoksai-neekonomine-ekonomika-rinkos-desniai/
• Arba apie tai, kaip visą verslą galime nagrinėti, lyg kokį azartinį žaidimą - http://rokiskis.popo.lt/2010/10/30/ekonomika-kaip-rulete/

Prasidėjus recesijai stambusis kapitalas panaikino milijonus darbo vietų (2010-aisiais buvo atleistas kas ketvirtas dirbantis amerikietis), privertė atsitraukti profsąjungų bosus, buvo atlaisvintas nuo mokesčių, gavo subsidijas ir kreditus be procentų tiesiogine to žodžio prasme iš vietinės valdžios, federalinės vyriausybės ir valstijų vyriausybių.

2010 08 25

maumaz

Labai simptomatišką reakciją pademonstravo įžymusis maliboo , kuris, beje, pakankamai susijęs su industrija, tad daug ką mato iš vidaus: nei neperskaitęs mano straipsnio, o tik antraštę, pareiškė kažką apie tai, kad aš senas perdyla ar tai kažkas panašaus ir todėl stradalinu nostalgija ir matau tik tai, kas rodoma TV, todėl galvoju, kad nieko gero neatsiranda. Nuostabu, kad jis pats ir įvardino tą situaciją, apie kurią rašiau: per TV mums kišamas šlamštas, o rimtoms grupėms tenka slėptis, t.y., jos netampa supergrupėmis

Taip, aš būtent neteigiu, kad gerų atlikėjų sumažėjo – manau, kad jų kiekis išlieka panašus, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, o gal net ir didesnis (nors vėlgi, atmieštas ir didesniu kiekiu mėšlo – atpigusių miksavimo ir įrašymo priemonių pasekmė). Sumažėjo tiktai kiekis gerų atlikėjų, prasimušančių į superžvaigždžių, į supergrupių, į superatlikėjų tarpą. Superpopuliarumą vietoj talentų žymiai dažniau gauna šlamšto atlikėjai, tuo tarpu rimtesni vis labiau verčiami slėptsi undergrounde. Būtent todėl ir klausinėjau ne apie tai, kokią muziką kas mėgsta (kažkodėl daugelis būtent taip suprato klausimą), o apie tai, kokios yra žymiausios, labiausiai vertos dėmesio grupės.

Ir taip, iš komentarų sprendžiant, pikas, didžiausias kiekis tikrų supergrupių – žvaigždžių ir pagal muzikos išliekamąją vertę, ir pagal populiarumą, ir pagal produktyvumą – tenka maždaug kokių 1965-1985 periodui, tuo tarpu po 1990 tokių grupių daug mažiau ir joms dažnai tenka tenkintis populiarumu specifiniuose, žinančių žmonių ratuose. Tai, kaip bebūtų keista, gan atitinka ir lentelę iš Vikipedijos, kur galima pažiūrėti perkamiausius visų laikų albumus: topo viršuje karaliauja ne tik to aukso amžiaus atlikėjai (Michael Jackson, Pink Floyd, etc.), bet net ir patys albumai, išleisti tuo aukso amžiaus metu. Ir neatrodo, kad tai susiję su tuo, kad tie albumai pardavinėjami ilgesnį laiką – parduodamiausių grupių sąrašas rodo dar ryškesnę situaciją. Ir tai nepaisant to, kad bendri muzikos industrijos pardavimai nuo to laiko, kiek atsimenu, išaugo keleriopai, t.y., naujoms žvaigždėms turėtų būti lengviau pakilt į viršų, t.y., norint gauti palyginamus skaičius, kokią nors Britnę turėtume dalinti iš trijų ar pan. vien dėl bendro industrijos augimo.

Aš pabandžiau paieškoti įvykių, kurie gal būt būtų susiję su tais pokyčiais – pirmiausiai staigiu superatlikėjų skaičiaus augimu, o paskui staigiu smukimu. Įvykiai įstrigo keli: 1963 metais sukurtos kompaktinės kasetės, leidusios lengvai kopijuoti įrašus, 1964 atsiradusios pirmosios piratinės radijo stotys (vienu metu kai kurios turėjo net po keliasdešimt milijonų klausytojų – tai unikalus fenomenas), nuo 1967 – muzikos festivaliai (garsusis Woodstock – 1969). Matyt šie keli asisteminiai dalykai ir davė impulsą visam tam greitai atėjusiam aukso amžiui.

Per kažkiek metų piratinės radijo stotys buvo išnaikintos, tačiau matomai kartu su festivaliais jos davė vieną iš stipriausių postūmių: gerai atrinkta muzika, transliuojama milijonams žmonių, leido susikurti ištisoms muzikos kryptims ir iškilti tikroms žvaigždėms. Tai aiškūs organizuotumo požymiai. Muzikos industrijai prireikė nemažai laiko, kol tas stotis išnaikino. Jei bandau palyginti su dabartiniu periodu – matau vieną: rimtų piratinių stočių analogo nėra (o gal aš nematau?), t.y., muziką tenka daugiau atsirinkinėti pačiam, o tai keblu. Remtis masės sprendimais – irgi negalima, nes masei smegenis plauna industrija. Tuo tarpu superfestivalių vietą užėmė superkoncertai – tai irgi daug ką pakeitė.

Jau to muzikos aukso amžiaus pabaigoje turime porą kitų įvykių – 1981 atsirado MTV, o paskui – ir krūva kitų muzikinių TV, kurios kardinaliai pakeitė formatą: svarbiu tapo neretai tiktai vaizdas, o ne garsas. Matomai visgi čia prasidėjo dainavimas papais. 1982 – kompaktiniai diskai, kurie menamai turėjo geresnę kokybę, o išties – esminį privalumą: buvo neperrašomi. O jau tik vėliau tie garsūs dirbtinių žvaigždžių fenomenai, prasidėję nuo visokių ten eurodisco žvaigždelių.

Taigi, turiu pasakyti, kad paanalizavus situaciją detaliau, raktiniai įvykiai ima atrodyti kiek kiti. Tačiau situacija savo esme nepakinta, o tik ima atrodyti dar prasčiau.

Dabar atskirai kai kuriems silpnapročiams bandantiems taikyti rinkos ir verslo kriterijus muzikoje: menas nėra komercija, o komercija nėra menas, net jei tame dalyvauja pinigai. Muzikoje ir mene produkto lygį apsprendžia ne komercijos, o meno dėsniai. Nors Modern Talking ir C.C.Catch priklauso tam pačiam klausytojų segmentui, jie tarpusavyje nekonkuruoja, t.y., vartotojas nedaro pasirinkimo tarp vienų ir kitų, o ima abu. Abu ima ir Led Zeppelin bei Deep Purple gerbėjai. Ir netgi Led Zeppelin bei Modern Talking gerbėjai ir platintojai nekonkuruoja dėl muzikos tarpusavyje, o konkuruoja nebent tik dėl platinimo kanalų (t.y., galimybės girdėti savo muziką). Kitaip tariant, remtis rinkos dėsniais mene – tai fatališka klaida, nes negali veikti patsai bazinis rinkos principas – konkurencija.

Dar keli iškreiptumai, neatitinkantys rinkos dėsnių: meninis produktas nesensta, o kaupiasi, t.y., jei 1970 pirktą mašiną jau 1985 teko išmest į šiukšlyną, tai tais pačiais metais sukurtos muzikos galima klausytis ir dabar. Kitas – kad menama vagystė, esant muzikos kopijavimui taip ir lieka menama, t.y., tiesiog sugalvota muzikos industrijoje. Nes nuo kopijavimo tiesioginio nuostolio nėra ir negali būti. Tačiau kaip ir komercijoje, taip ir muzikoje veikia rinkos ribotumo dėsnis: bet kuris klausytojas per laiką X negali perklausyti daugiau, kaip N muzikos. Deja, šitas dėsnis tik sustiprina kitų blogybių veikimą: muzikos industrija tampa kraštutinai suinteresuota perskirstyti tą rinką, maksimaliai išplėsdama pelningiausią (komercinį, dirbtinį) segmentą, o kartu kuo labiau sumažindama ilgalaikį (supergrupių, turinčių didele išliekamąją vertę) segmentą, nes jis pagal apibrėžimą yra nepelningas, kaupiamasis, stabdantis kitus segmentus.

Kaip matome, komercijos dėsnių taikymas mene ir dominavimas yra visiškai nesuderinama su pačia kūrybos esme: laimi ne geri kūrėjai ir atlikėjai, o tik tie, kas turi gerus marketingistus ir yra remiami didelio kapitalo. Laimi būtent tie, kas duoda lengvą ir didelį pelną muzikos industrijai. Žvelgiant į esminę priežastį – akivaizdu, kad kaltas yra matavimas pinigais. Kai kūrinys yra įkainojamas ir apmokestinamas – tada ir atsiranda šūdžvaigždžių fenomenas. Akivaizdu, kad vien dėl komercinių kompanijų veikimo muzikos "rinkoje" turime tos "rinkos" iškreiptumus, išvirstančius į tai, ką matome: populiariausiais tampa toli gražu ne geriausi atlikėjai – Yva pralenkia Foje, o kokia nors Paris Hilton pralenkia Nine Inch Nails. BTW, gal kam įdomu bus – teko skaityt, kad JAV muzikinėje rinkoje 83 procentus albumų išleidžia 5 didžiausios kompanijos, t.y., rinka kontroliuojama žostkai. Grįžkim dar kartą prie komercijos: konkurencijos muzikoje nėra.

Na ir baigdamas, specialiai idėjiniams piratams (žinau, kad yra tokių): jei norite kažką keisti, pažeisdami įstatymus ir nusikalsdami, pirma pagalvokite, ką darote. Ir jei jau jaučiatės idėjiniais kovotojais, platinkite, atsirinkdami – kokybė lemia viską, tuo tarpu perteklinė kiekybė tiktai trukdo, trukdo tragiškai. Neplatinkite šūdpopsio, o platinkite tiktai tuos, kas verti platinimo. Nedarykite paslaugos muziką žudančiai industrijai, padėkite nepriklausomiems kūrėjams. Dar daugiau – gali būti, kad tie nepriklausomi kūrėjai, jei paprašysite, netgi suteiks jums teisę platinti jų kūrybą, t.y., daryti viską legaliai. Tapkite piratinių radijo stočių tradicijų tęsėjais – ir gal kažkas pasikeis.