Klientas: Lietuvos draudimas
Agentūra: Ogilvy

Gamtinių dujų paklausa perspektyvoje gali ženkliai sumažėti. 2011 m. dujų poreikis buvo 3,36 mlrd. kubų. Dujų suvartojimas elektros gamybai per vienerius metus sumažėjo 21 proc., o šilumos gamybai – 14 proc.

Perėjus nuo gamtinių dujų prie biokuro, kuris yra daug pigesnis už dujas, Lietuvoje pasikeitus Vyriausybei, įsibėgėjus viešųjų pastatų ir daugiabučių renovacijos procesui, gamtinių dujų poreikis ženkliai sumažės. Galbūt ilgainiui net triskart. Jau šiandien vis daugiau pramonės įmonių išreiškia nuogąstavimus dėl gamtinių dujų kainų įtakos produkcijos konkurencingumui, todėl neslepia ketinimų keisti kuro rūšį, atsisakant gamtinių dujų.

Tuo tarpu Energetikos ministerija neatliko namų darbų – nepaskaičiavo prognozuojamo gamtinių dujų poreikio 2015-2020 metams ir užsakė galingą, brangų laivą bei sudėtingą uosto infrastruktūrą, kuri tarsi sunkus akmuo slėgs visų vartotojų pečius. Beje, netikiu, kad 2015-aisiais suskystintų dujų terminalas (SGD) pradės savo veiklą, nes dabartinė Vyriausybė, iki šiol snaudusi, tik pastaraisiais metais pradėjo uoliau dirbti – užsakė poveikio aplinkai tyrimą.

Su didelėmis kliūtimis teks susidurti tiesiant dujotakio vamzdžio iki perdavimo vamzdyną. Šis turėtų būti tiesiamas per privačias žemes, kirsti autostradą bei geležinkelį, todėl net pati bendrovė „Klaipėdos nafta“ abejoja, ar šios kliūtys bus įveiktos iki 2014 m. pabaigos ir terminalas pradės veikti laiku. Kaip aiškino įmonės atstovai, pakviesti į socialdemokratų frakciją, 25 proc. privalomas dujų pirkimas reikalingas tam, kad pramonės įmonės nesudarytų šimtaprocentinių ilgalaikių sutarčių su žemyninių dujų tiekėju, nes nuogąstaujama, kad neatsiras dujų pirkėjų iš terminalo. Manytina, kad pramonės įmonėms dėl 25 proc. taisyklės kreipiantis į Teisingumo Teismą, šis pripažintų, kad pažeidžiamas konkurencingumo principas.

Nesu prieš SGD terminalą, nes Lietuva privalo turėti dujų tiekimo alternatyvą, tačiau neatmestina galimybė (tokius nuogąstavimus išreiškė kainų komisijos atstovai), kad „Gazprom“ galėtų pritaikyti dempingo politiką ir stipriai sumažintų savo importuojamų dujų kainą.

Kadangi SGD įstatyme įmonėms yra numatytas privalomas 25 proc. jūrinių dujų pirkimas, privalomas brangesnių dujų pirkimas diskredituotų pačią SGD idėją. O aukštesnė kaina prislėgtų vartotojus. Neatmestina ir kita galimybė – „Gazprom“ galėtų pakelti dujų kainą iki jūrinės kainos lygio, ir nors Lietuva pirks mažesnį žemyninių dujų kiekį, tiekėjas surinks tą pačią ar net didesnę pinigų sumą iš Lietuvos vartotojų. Kaip nuogąstauja kainų komisija, bendra dujų kaina būtų didesnė nei iki projekto, o infrastruktūros išlaikymo kaštai taip pat padidėtų.

Reikia daryti viską, kad šis SGD taptų regioniniu terminalu su dujų saugykla Inčiukalnyje. Projektas bus ekonomiškai gyvybingas tik tuomet, jei per terminalą bus realizuojami maksimalūs jūrinių dujų kiekiai (iki 4mlrd. per metus). Problema techniškai sprendžiama nutiesus dujotakį iki Inčiukalnio. Deja, dabartinė Vyriausybė silpnai dirbo su kaimyne Latvija dėl bendradarbiavimo apsirūpinant dujomis. Viešai nuolat keikdami energetinę priklausomybę konservatoriai ne itin sparčiai dirbo, kad terminalas būtų pastatytas greičiau.

Beje, mane stebina kolegos – parlamentaro Kęstučio Masiulo kalbos, kad Rusija gali nutraukti dujų ar elektros tiekimą Lietuvai. Nors ne pirmi metai K.Masiulis dirba ekonomikos komitete, bet panašu, kad nesuvokia, jog Rusija negali mums nutraukti nei elektros energijos, nei dujų tiekimo, kitaip nutrauktų tiekimą ir Kaliningradui, o tai išsibalansuotų Rusijos tiekimo sistema. Kolegos K.Masiulio svaičiojimai verčia daryti išvadą, kad trūksta kompetencijos.

Bet kokiu atveju ilgalaikėje perspektyvoje dujų Lietuvai reikės – net jei visi šilumos gamintojai pereitų prie biokuro, dujų reikėtų ne mažiau 20 proc. Dujų reikės ir chemijos pramonei. Tačiau jau šiandien būtina labai atidžiai skaičiuoti ir planuoti, kad Lietuvos vartotojai netaptų brangios infrastruktūros išlaikymo įkaitais ir energetinio skurdo vergais.

Įrašas Energetika turi būti paremta ekonomine logika, o ne gyventojų skurdinimu buvo parašytas 2012/05/15, autorius Politikos virtuvė

Nuo: memiuz

Originally posted 2011-12-07 09:18:30. Republished by Blog Post Promoter

Alan Hedges “Visa griaunantis testavimas”

Sako šiandien spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Tai ta proga apie neseniai dovanų gautą visai naują knygą apie reklamą “Visa griaunantis testavimas” (Alan Hedges). Kažkaip tik pamačius ją pasirodė lyg koks testamentas ar šiaip knyga, kurioje visų išdėstytų tiesų reikėtų laikytis ar bent susipažinti ir vartoti saikingai.

Pradėjus skaityti tas jausmas niekur nedingo, nes beveik kiekvienos pastraipos pabaigoje nurodytos nuorodos į konkrečius puslapius kuriuose paaiškinama nurodyta idėja. Skaityti tokiu būdu kartais sunku, nes pirmiau gauni faktus, o tik po to paaiškinimus. Varčiau knygą gan ilgai. O galbūt reikėjo tiesiog pradėti nuo vidurio ir neapsiriboti skaitymu nuosekliai – tam net yra specialus skyrius paaiškinantis kaip skaityti knygą (!). Ir šiaip visuomet gi galima grįžti – nepabėgs. O jei knyga dar būtų ir elektroninė, tai daug lengviau tik spaust ant nuorodos ir tikslintis kas ten ir kodėl taip parašyta.

Nors “Visa griaunantis testavimas” parašyta ir labai seniai, bet buvo perspausdinta po dvidešimties metų. Joje dėstoma teorija vis dar išliko aktuali, o skyrių pabaigose tiesiog pateikiami papildomi komentarai pažymintys svarbiausias idėjas ar pokyčius. Teksto rimtumą parodo ir nuorodos į rekomenduojamą literatūrą, kuri gan senoka, bet jei jau domitės tyrimais, tai ko nepatyrinėti ką ten rašo? Gi žmonių elgsena ir tyrimų metodika manau ne taip ir pasikeitė, ir labai nesikeis ateityje.

Knygoje galima sakyti pateikiami reklamos teorijos pagrindai. Joje paaiškinama kaip veikia vartotojai, kaip veikia reklama, kokie yra galimi tyrimai. Pasirodo jie gali būti ir planavimo etapu, kūrybos proceso metu, o ne tik paleidus reklamą susiskaičiuoti ar padidėjo pardavimai, ar ne. Net užsiminta ne vieną kartą, kad “reklama turi mažai tiesioginės galios, kad priversti pirkti “. Bet prieš kuriant reklamą, reikia apsispręsti kam ji bus skirta ir koks tos reklamos tikslas. Juk jei jau žinosite daugiau apie savo kliento būsimus pirkėjus, tuo jiems priimtinesnę reklamą galėsite sukurti. Beje, šis punktas apie tai, kad reikia apsispręsti kokiai rinkai bus skirta reklama, galioja ir produktų kūrėjams, paslaugų teikėjams – prieš sugalvodami ko nors imtis privalote “pasitikrinti” ar kažkam tai pritiks ir ar išvis to reikia(ypač tie visi start-up’ų kūrėjai būkite mieli, apie rinką pasidomėkite prieš kažką darydami).  Beje, pasirodo jog reklama ne visuomet gali būti visų nekenčiamas šlamštas – ji kartais net gi gali padėti atsikratyti apsisprendimo naštos (kaip ir kokia nors trumpalaikė akcija). O kartais ji yra kartojama ir matoma visur, nes norima sukurti artimumo jausmą lyg vėliau tą prekės ženklą pažinotume iš anksčiau ir galėtume pasitikėti…

P.S. su reklama turiu tiek bendro, kiek vaikai mėgstantys žiūrėti reklamą. Gi gražu, spalvota, kartais juokinga, kartais informatyvu, kartais neaišku iš kur tokios idėjos atsirado.

Garantuoji orų gyvenimą!

Kodėl aš staiga prisiminiau šį žodį? Nes pastaraisiais mėnesiais skaitydamas politikų pasisakymus spaudoje aš vėl ir vėl patiriu persmelkiantį gėdos jausmą dėl to, kokius niekus jie tauzėja ekonominiais klausimais. Minimalios mėnesinės algos (MMA) kėlimo klausimas yra puikus pavyzdis: įvairaus plauko populistai vienas už kitą garsiau rėkia apie tai, kiek litų – 50, 100, ar 706 – reikia pridėti prie tos nelemtos algos, kad paprastas žmogus staiga imtų ir pradėtų gyventi oriai, gražiai, išdidžiai. Kad pagaliau pabėgtų nuo darbdavių išnaudojimo ir pasijustų savo gyvenimo šeimininku; kad atsisakytų bedarbio pašalpos ir kaip patrakęs imtų pirkti lietuviškas prekes.

Kalbos apie ‘orų gyvenimą’ yra bene įdomiausias ekonominių analfabetų indėlis į retorikos meno plėtojimą. Šiaip jau joks blaiviai mąstantis žmogus nesitiki tapti fenomenaliu, visuotinai geidžiamu muzikantu vien tik todėl, kad jis įsigyja naują gitarą; lygiai taip pat, niekas nesitiki tapti tūkstantinius tiražus akimirksniu išparduodančiu autoriumi vien todėl, kad jo kompiuteryje yra įdiegta Microsoft Office programinė įranga. Tačiau kai kalba užeina apie minimalią algą, įžvelgti sąsajas tarp visiškai nesusijusių dalykų tampa normalu ir sveikintina. Štai pakelsime MMA iki 1506 litų ir gyvensime visi ilgai ir laimingai.

Labiau mąstantis stebėtojas gali paklausti, o kodėl niekas nešneka apie tai, kas iš tikrųjų nulemia Jonų ir Onučių atlyginimus? Juk atlyginimas yra tiesiog darbuotojo sukurtos pridėtinės vertės piniginė išraiška. Tad jeigu mes norime, kad jis kiltų, reikia mąstyti apie tai, kaip padidinti tą sukuriamą vertę, o čia jau tektų kalbėti apie tiekimo grandines, vadybinius įgūdžius, konkurencinį pranašumą, infrastruktūros plėtrą ir žmonių kvalifikacija. Žinia, eilinį varguolį tokios kalbos priverstų žiovauti greičiau nei triguba Dormiplant dozė. Be to, darbo našumas nepasiduoda “popieriniam reguliavimui,” kas sukelia nemažai problemų, kai politikas nori pasipuikuoti savo indėliu į visuomenės gerbūvio kūrimą.

Mes tikime ‘greituku’

Ir vis dėlto, jei atsiribosime nuo politinio cirko, tenka pripažinti, kad konservų fabriko ir socialistų partijos demagogai užčiuopė gana opią problemą, o būtent, kodėl tūlo lietuvio gyvenimas gerėja taip lėtai? Praėjo 20 metų kaip atsikratėme sovietinių prievaizdų, bet Lietuvos produktyvumas iki šiol sudaro tik pusę Europos Sąjungos vidurkio , o valandinis įkainis – vos ketvirtadalį to, ką uždirba statistinis vokietis ar italas . Atrodytų, turime priėjimą prie tų pačių technologijų ir rinkų kaip ir visi kiti Vakarų europiečiai, bet metų gale suvedame rezultatus ir eilinį kartą pamatome, kad sukuriame kelis kartus mažiau pridėtinės vertės nei anie.

Kiekvienas lietuvis turi iš anksto paruoštą paaiškinimą šiam paradoksui: samdomas darbuotojas visada tvirtins, jog taip yra dėl darbdavių trumparegiškumo ir nenoro investuoti į pažangias technologijas; darbdaviai baksnos į žemo sąmoningumo darbuotojus ir jų nesugebėjimą tvarkytis su tom pačiom moderniom technologijom; laisvai samdomi kūrybininkai keiks padorių honorarų nesugebančius mokėti klientus; o taksistai laužyta lietuvių kalba išvedžios, jog esame tokie neproduktyvūs dėl Vyriausybės įvestų mokesčių ir akcizų.

Be abejonės, kiekviename iš šių paaiškinimų slypi dalis tiesos, bet jei ir toliau spręsime ekonomines problemas ieškodami atpirkimo ožio, o ne konstruktyvaus sprendimo, tai sekančius 20 metų lygiai taip pat praleisime pavydėdami Vakarų Europai jos atlyginimų, vadybininkų ir įstatymų. Jeigu iš tiesų norime “jaustis oriai gaudami atlyginimą, o ne išmaldą,” tai šiandieną turėtume savęs klausti ne kiek litų reikia pridėti prie MMA, o kurioje vietoje mes pasiduodame klaidingam mąstymui neleidžiančiam mums sukurti tiek pridėtinės vertės, kiek jos sukuria kolegos europiečiai.

Pažvelgus į Lietuvą per tokio klausimo prizmę, man asmeniškai į akį krenta tragikomiškas statistinio lietuvio polinkis visuomet rinktis lengvesnį kelią, greitesnį sprendimą, ar paprastesnę išeitį. Kad ir kokias pareigas jie šiame gyvenime užimtų – darbuotojo ar studento, valstybės tarnautojo ar verslininko, žurnalisto ar pensininko – didesnę dalį mūsų tautiečių vienija universalus polinkis visur ir visada ieškoti greitukų (angl. shortcut). Tad jeigu Izraelis save pristato kaip ‘idėjų šalį,’ o amerikiečiai didžiuojasi gyvendami ‘laisvės šalyje,’ Lietuva galėtų drąsiai vadintis ‘greitukų šalimi’.

Dabartizmo aukos

Lietuvis trumparegiškumo yra mokomas jau nuo pat jaunų dienų, bet universitetas, be abejonės, suteikia naujų paskatų ir galimybių jam įsitvirtinti. Na štai jums paprasčiausias faktas: neatsižvelgiant į tai, kad Darbo Birža garsiai kartoja, jog jos koridoriai yra perpildyti verslo vadybos, teisės ir viešojo administravimo absolventais, 51% Lietuvos abiturientų ir toliau kaip užkeikti renkasi socialinius mokslus . Kas tai – karšta meilė socialiniams mokslams ar paprasčiausias noras gauti aukštojo mokslo diplomą lengviausiu būdu?

Pačios studijos Lietuvoje taip pat vyksta gana savotiškai. Šiandieną jau niekas nesistebi, kad studentas nuo pat pirmų kursų puola dirbti pilnu etatu ir į universitetą veikiau ateina “susitvarkyti reikalų“ nei pasisemti žinių. “Kepa” toks darbštuolis žemos akademinės vertės rašto darbus, išsilaiko vieną kitą įskaitą, kartais dar nusiperka kokį vadovėlį dėl vaizdo, ir galiausiai sėkmingai gauna sau diplomą, kuris apie jo žinias ir įgūdžius pasako lygiai tiek pat, kiek Šiaurės Korėjos laikraščiai apie Nigerijos politinį gyvenimą.

Jau vėliau, kai studentas tampa darbuotoju, meilė greitukams bujoja toliau. Prisimenu, kaip krizei atėjus mūsų įmonė gaudavo tuntus programuotojų CV, kuriose žmonės pasakojo kaip pabaigę Informatikos fakultetą po pusantrų, dvejus, trejus metus dirbo Senukų sandėlyje, užsiėmė transporto vadybą, ar montavo šildymo sistemas. Kai paklausi tokio kandidato, o kodėl ponas pagal specialybę nedirbai, paaiškėja kad Senukai siūlė darbą iš karto ir algą ten buvo pora šimtų litų aukštesnė, o darbo pagal specialybę juk dar reiktų keletą mėnesių paieškoti. Kas turi tiek daug laiko?!

Aišku, studentai ir darbuotojai nėra kažkuo išskirtiniai, dažnas mūsų verslininkas yra lygiai toks pats prisiekęs ‘dabartistas,‘ tiesiog kalbant apie darbdavius jų polinkis į ‘greitukus‘ pasireiškia kiek kita forma. Išskirtinis posovietinio verslininko noras uždirbti visus įmanomus pasaulio pinigus čia ir dabar yra mūsų krašte gerai žinomas ir plačiai aprašytas, todėl apie tai daug nekalbėsiu. Viso labo paminėsiu, kad tas egzistencinis godumas ir suteikia mūsų verslui iki skausmo pažįstamus bruožus – nuo nužmogintų darbuotojų ir primityvių darbo įrankių iki nesugebėjimo įdiegti tvarkingą vadybos sistemą ir nenoro investuoti į intelektualinių produktų diegimą.

Vis dėlto, mane kur kas labiau intriguoja kita trumparegiškumo versle apraiška, tai – dažno lietuvio polinkis rinktis verslus žadančius sukurti vertę iš karto, o ne kiek tolimesnėje ateityje. Užuot ryžęsi gilintis į naują sritį, turinčią didžiulį potencialą viso pasaulio mastu – aukštos kokybės audio-komponentų gamybą, medicininį turizmą, ar specializuotus knygų leidybos sprendimus – eilinis Jonas, Petras ir Marytė kur kas mieliau renkasi tai, kas yra gerai pažįstama ir nesunkiai įgyvendinama: langų gamybos įmonė, kaimo sodyba-viešbutis-restoranas ar visas įmanomas paslaugas teikianti skaitmeninė spaustuvė.

Apie tai, kad lengvai įsukamas verslas rizikuoja lygiai taip pat greitai užsilenkti atėjus naujai krizei, išsiplėtus konkurenciniam tinklui, ar pasikeitus pirkėjų įgeidžiams stengiamasi paprasčiausiai negalvoti. Kaip negalvojama ir apie tai, kad tradiciniame versle tenka nuožmiai konkuruoti dėl kiekvieno pelno nuošimčio, tuo tarpu, kai inovatyvūs verslai leidžia bent kelis metus mėgautis pusiau-monopoline padėtimi ir skaičiuoti dvidešimt, trisdešimt, penkiasdešimt procentų siekiančias pelno maržas. Nekalbame, nes tos kalbos baigiasi baisiai nuobodžiomis išvadomis apie tai, kaip visko reikia siekti nuosekliai. Kas turi tiek daug laiko?!

Kantriems – dangus (ir sėkmingas verslas)

Jeigu yra paslaptis kaip uždirbti pakankamai pinigų oriam gyvenimui, tai ji visų pirma yra susijusi būtent su sugebėjimu turėti ilgalaikę perspektyvą ir lėtai, bet nuosekliai sieti savo tikslo. Kaip sykis praeitą savaitę pietavau su kolega amerikiečiu – pavadinkime jį Džo – kuriančiu programinę įrangą video žaidimų ir trimatės grafikos kompanijoms Berlyne. Tiesiai šviesiai jo ir paklausiau, kaip jis atsidūrė ten, kur yra dabar – dirbantis mylimą ir gerai apmokamą darbą Berlyne.

Kiek susimastęs Džonas prasitarė, kad matyt sunkiausias žingsnis jo karjeroje buvo prisiversti studijuoti mokykloje, kai jam buvo šešiolika metų. Po to, viskas savaime savaime sustojo į savo vietas: gerai pabaigęs mokyklą, įstojo į prestižinį universitetą; pasimokęs porą metų ir įgijęs teorinių žinių gavo pasiūlymą atlikti vasaros praktiką puikiai žinomoje kompanijoje; gerai pasirodęs praktikos metu, netrukus gavo darbo pasiūlymą; o padirbėjęs šioje kompanijoje porą metų sukaupė pakankamai praktinių įgūdžių, kad galėtų patogiai gyventi būdamas laisvai samdomu specialistu.

Še tau, boba, Devintinės! Žmogus sugebėjo rasti laiko sąmoningai pasirinkti specialybę, įsisavinti teoriją ir ištobulinti praktinius įgūdžius, išbandyti save tiek didelėje kompanijoje, tiek laisvai samdomo darbuotojo kailyje ir per visą tą laiką įgyti tokį profesinių žinių bagažą, kad taptų puikiai vertinamu specialistu. Nenuostabu, kad toks požiūris į savo darbą leidžia Džo sukurti kelis kartus daugiau pridėtinės vertės nei statistiniam lietuviui, nes, skirtingai nuo mūsų darbštuolių, jis ne tik tinkamai pasirinko savo veiklos sritį, bet dar ir nuosekliai tobulino savo įgūdžius šioje srityje.

O štai dar viena istorija apie tai, kaip sistemingai savo tikslų siekia smulkieji JAV verslininkai. Joel Spolsky yra vienas iš programuotojų forumo Stack Overflow įkūrėjų. Jeigu įsivaizduotumėte akimirkai Supermama svetainę, kurioje bendrauja programuotojai iš viso pasaulio, tai ir gausite Stack Overflow. Prieš porą metų Joel‘is pasidalino savo mintimis  apie bene opiausią problemą IT versle: kaip surasti gerus darbuotojus. Pamirškite skelbimus ir darbuotojų atrankos kontoros arba bet kokią kitą greitą priemonę, – sako Joel‘is, labiausiai jo įmonėje pasiteisinęs darbuotojų paieškos būdas yra visą vasarą trunkanti studentų praktika.

Darbinė praktika mažoje įmonėje yra labai lėtas procesas, reikalaujantis pilno įsitraukimo iš įmonės darbuotojų: Joel‘is Ir jo kolegos sugaišta ištįsas dienas ruošdami užduotis kandidantams, atrinkdami įdomiausius CV ir organizuodami gyvus interviu su studentais iš visos šalies, o vėliau globodami, apmokydami ir netgi užimdami juos laisvalaikiu. Be viso to, praktikantai gauna $750 savaitinę stipendiją, nemokamą būstą ir maitinimą, įmonė padengia visas jų kelionės išlaidas bei pasiūlo nemokamų pramogų. Galiausiai, vasaros gale, vienas ar du praktikantai – tie, kas padaro didžiausią įspūdį įmonės darbuotojams – gauna darbo pasiūlymą. Tačiau net jeigu jie sutinka šį pasiūlymą priimti, įmonėje jie pradės darbuotis ne ankščiau nei po metų ar dviejų – tada, kai sėkmingai pabaigs mokslus universitete.

Paklauskite savęs, kokia įmonė gali leisti investuoti tiek laiko, žmogiško dėmesio ir pinigų į naujų kandidatų atranką ir Joel‘is jums nedvejodamas atsakys, ta įmonė, kuri nori įdarbinti geriausius šalies programuotojus. Būtent lėtas, sistemingas ir asmeniškas atrankos procesas ir garantuoja tai, jog įmonėje įsidarbina puikios kompetencijos žmonės harmoningai pritampamtys bendroje komandoje. O suradus būdą kaip prisivilioti geriausius darbuotojus, viskas kita, kaip ir minėjo Džo, savaime sustoja į savo vietas: įmonė gamina puikų produktą, mėgaujasi šaunia reputacija, toliau sėkmingai auga ir “staiga” atsiranda tiek daug laisvo laiko svarbiems dalykams.

***

Blogeris Raimucka visai neseniai pastebėjo įdomią psichologinę tendenciją: “patys visokiais būdais stengdamiesi išvengti darbo, žmonės pradeda toleruoti ir kitus, kurie lygiai taip pat atmestinai atlieka savo veiklą”. Kitaip tariant, meilė greitukams yra užkrečiama! O vaistas nuo šios ligos yra vienas – keisti savo mąstymą. Todėl kitą kartą, kai kas nors jums pasiūlys išspręsti visas jūsų problemas padidindamas minimalią mėnesinę algą ar išrasdamas kokį kitą ‘greitą sprendimą‘, tiesiog pabandykite pažvelgti į visą situaciją iš ilgalaikės perspektyvos. Jūs nustebsite pamatę, kad tai, kas visą gyvenimą atrodė yra sunku, brangu ir nuobodu, staiga taps kur kas lengviau įgyvendinama. Būtent taip ir prasideda kasdieniai stebuklai.

„Menas ir verslas privalo būti gera vienas kito. Tikimės, kad nauja erdvė taps tiltu tarp aktyvių inovatyvių verslininkų ir pradedančiųjų kūrėjų, mat „Hub Vilnius“ erdvėje parodas galima bus eksponuoti be atlygio, o čia dirbantys profesionalai jau nekartą įrodė, jog pasiekti pasaulines verslo aukštumas jiems ne bėda“, – lūkesčius verslumo erdvėje atsidarius pirmajai parodai  atskleidžia Šarūnas Savickas. Jis norinčius eksponuoti savo darbus kviečia rašyti adresu info@hubvilnius.lt.

„JAV parkų spalvos“ nedidelė, bet įspūdinga turistinė pažintinė kelionė po keturis už Atlanto esančius parkus – Jeloustoną esantį Vajomingo, Montanos ir Aidaho valstijose, Lenktynių trasa saulėtoje Kalifornijoje, Ugnies slėnį dykumomis garsėjančioje Nevadoje ir Antilopės salą esančią viename iš Jutoje plytinčių druskos ežerų.

„Lankytojams gali kilti klausimas, kodėl būtent šie parkai? Mūsų tikslas – parodyti pirmąjį nacionalinį parką pasaulyje Jeloustoną ir jo „priešingybes“ – nelabai žinomus bei kelionių almanachuose mažai aprašomus nacionalinius parkus“, – nuotraukų parinkimą parodai apibūdina fotografė D. Garbačauskienė.

Parodoje pristatomi kadrai užfiksuoti nuo 2010 iki 2011 m., fotografų Garbačauskų klajonių po JAV platybes metu. Visas nuotraukas sieja ta pati tema – gamtos spalvos ir parkų unikalumas. Kartais matyti peizažai fotografams priminė nežinomos planetos vaizdus.

„Mūsų tikslas labai paprastas – perkelti žiūrovą bent kelioms akimirkoms į mūsų aplankytas vietas ir paskatinti keliauti. Šioje nuotraukų galerijoje nerasite minios turistų, nes rinkomės nesezoninį laiką, kad galėtume fotografuoti nevaržomi“,- trumpai fotografijų parodos esmę apibūdina L. Garbačauskas.

Visi norintys gali apžiūrėti parodą Gedimino pr. 9, trečiajame aukšte įsikūrusiame bendradarbystės centre „Hub Vilnius“. Lankytojams durys atidarytos kiekvieną šiokiadienį nuo 10 iki 20 val. Paroda veiks iki gegužės 15 dienos. Renginys nemokamas! „Ateik pats ir atsivesk savo draugus“,– kviečia „Hub Vilnius“ bendruomenė.

Kokybiškai paruošti parodą padėjo Pigifotospauda.lt. Daugiau informacijos apie fotografus galite rasti asmeniniuose fotografų tinklalapiuose  www.dgfotografija.lt ir www.garbacauskas.lt.

Klientas: Mint vinetu
Agentūra: New!

Jauni žmonės yra ypač jautrūs ekonominiam šokui. Jie yra paskutiniai samdomi ir pirmieji atleidžiami iš darbo. Jaunimo nedarbas susijęs su socialiniu nesaugumu, skurdu, nusivylimu politika ir demokratija bei emigracija.

Ar Europa yra kontinentas jauniems žmonėms? Ar bus iš ko mokėti pensijas senjorams, neaprūpinus darbu jaunimo? Ar Europa gali augti ir klestėti be jaunų žmonių indėlio? Šie klausimai kilo Europos parlamentų nariams Europos Taryboje svarstant jaunimo nedarbo klausimus.

Europos veidas labai greitai ir radikaliai keičiasi. Europa labai sparčiai sensta ir traukiasi dėl mažo gimstamumo ir ekonominės emigracijos. Jaunimas nuo 15 iki 29 m. sudaro 20 proc. visų Europos gyventojų. Prognozuojama, kad 2015 m. jaunimo bus tik 15 proc. Kai tuo tarpu vyresnių nei 65 m. žmonių bus dvigubai daugiau nei dirbančiųjų. Pagrindinis šios demografinės žiemos pasekmės yra tai, kad jaunimas tampa mažuma ir jo balsas demokratinėje sistemoje tampa vis silpnesnis.

Kita vertus, išlaidos pensijoms tampa neproporcingai didelės ir pensinės sistemos ateitis tampa labai problematiška.

ES šalyse 22,4 proc. jaunų žmonių yra bedarbiai, kai bendras nedarbo lygis sudaro 10 proc. Ilgalaikis jaunimo nedarbas yra tikra socialinė ir ekonominė trauma jaunam žmogui. Nėra darbo, nėra ir pajamų, nėra galimybės įsigyti būstą ir kurti šeimą. Dėl šios priežasties dramatiškai mažėja gimstamumas.

Tie jauni žmonės, kuriems vis dėlto pavyko įsitvirtinti darbo rinkoje, dirba ilgesnes darbo valandas nei jų tėvai savo jaunystėje, todėl vis mažiau laiko motinystei bei tėvystei. Vaikų mažiau gimdoma ir iš baimės prarasti darbą ir sugadinti karjerą.

Nors dabartinė jaunoji karta yra geriau išsilavinusi nei prieš tai gyvenusios kartos, jaunų europiečių gyvenimo standartai yra žemiausi nuo 2-ojo pasaulinio karo.

Nedarbas jaunimui sukelia depresiją, yra prastos sveikatos, aukšto nusikalstamumo ir savižudybių priežastis, kita vertus, jauni ir ambicingi žmonės ieško galimybių kitose šalyse, ten kuria šeimas, dar labiau blogindami senutės Europos demografines perspektyvas. Būdami emigrantais jie yra dar labiau pažeidžiami, puola į progresuojančią politinę apatiją, o tai kelia grėsmę Europos demokratiniams pagrindams.
Paskutinė emigracijos banga yra skaudi visai Europai, tačiau didžiausius nuostolius patyrė Baltijos ir Viduržemio jūros šalys.

Ji ypatinga tuo, kad emigruoja universitetus baigęs jaunimas, o tai reiškia, kad prarandamos investicijos į jų išsilavinimą, o taip pat šalių konkurencingumo galimybės ateityje. Pagal jaunimo nedarbo lygį Lietuva yra tarp čempionų – 5 vietoje po Ispanijos, Graikijos, Slovakijos ir Portugalijos, o tai kelia daug klausimų apie politikos racionalumą ir taupymo priemones tvarkantis su krizės pasekmėmis.

Jaunimo problemos bumerangu atsilieps tiek visam Europos žemynui, tiek ir Lietuvai. Jau šiandien darbdaviai sunkiai randa reikiamos kvalifikacijos darbuotojų.

Mūsų šalis sensta dar sparčiau nei kitos ES šalys. Dabar beveik kas penktas Lietuvos visuomenės narys yra pagyvenęs ar senas žmogus. Pirmą kartą Lietuvos demografinėje istorijoje senyvo amžiaus žmonių yra daugiau nei vaikų.

Kitas Lietuvai būdingas bruožas – senėjimo feminizacija. Jau dabar vyresnių nei 70-75 m. moterų yra 21 proc. daugiau nei šio amžiaus vyrų.

Jeigu nenorime, kad po 20 metų Lietuva taptų skurstančių močiučių kraštu, priemonių reikia imtis jau dabar. Mes siūlome Lietuvai naują darbotvarkę jaunimo politikoje – sugrąžinti pramonę kaip darbo vietų kūrimo šaltinį, kelti algas, sukurti paskatas derinant darbinę veiklą ir šeimos gyvenimą, smarkiai mažinti mokesčius vaikus auginančioms šeimoms.
Reikia skubiai pakeisti darbdavių požiūrį į samdomus jaunus žmones ne kaip į baudžiauninkus, bet kaip į partnerius, kurių santykiai grindžiami abipuse pagarba, skubiai išspręsti profesinės praktikos problemą.

Teisingesnis pajamų paskirstymas, solidarumo tarp kartų atkūrimas, biurokratinių barjerų šalinimas, jaunimo verslumo skatinimas, pagaliau jaunų žmonių įtraukimas į valstybės valdymą – tai uždaviniai būsimai Lietuvos vyriausybei. Pokyčių reikia jau dabar.

Įrašas Krizei paaukota jaunoji karta buvo parašytas 2012/05/02, autorius Politikos virtuvė

Taip susiklosčius gyvenimui, nusprendžiau išbandyti dienoraštinį rašymo būdą. Mažiau ruošos, padrikos mintys, daug temų viename įraše, bet nežinau.lt adresas gyvas. Tai kompromisas. Kai laikai pagerės, vėl grįšim prie įprastos programos.

§ 2. Man reikia kainos, o ne brukalo. Rašau į Google laukelį „balkonų įstiklinimas“ (žinau, aš paskutinis Lietuvoje, bet dabar jau tikrai prispyrė). Gaunu net tris reklamas virš rezultatų. Kodėl nepaspaudus reklamos nuorodos, kai iš tiesų domiesi tuo, kas reklamuojama?

Patenku į „Langų sistemų“ svetainės skaičiuoklę. Tiesiai ten, kur reikia, nes aš noriu sužinoti, ar mano finansai išgali stiklinimo operaciją. Turiu atlikti aštuonių žingsnių procedūrą ir sužymėti visus įsivaizduojamo įstiklinto balkono parametrus. Netgi pasirenku vieną iš dviejų vokiškų profilių pavadinimų, nors pirmą kartą matau tuos neištariamus žodžius (pastaba „Langų sistemoms“ – nedėkit į skaičiuokles kvailo žargono, kurį supranta tik statybų rangovai).

Sugaištu nemažai laiko, nes reikia išmatuoti balkoną. Na, bet tai pravers bet kuriuo atveju. Sąžiningai žymiu visus laukelius, įrašau, kiek turi būti langų, kaip jie turi atsidarinėti ir dar daug kitų nereikšmingų smulkmenų. Galiausiai, kai jau tikiuosi gauti kainą, gaunu anketą brukalui. Na tą – „vardas, pavardė, el. paštas, telefonas“. Ji, žinoma, privaloma, ir be jos jokio skaičiaus negausi. Ponios ir ponai – tai žema!

Aš suprantu – nors jūsų rinkodaros vadybininkas pakišo tokiu būdu kiaulę pardavimų skyriui – tai yra jūsų reikalas. Tačiau neperspėti prieš pradedant pildyti anketas, kad pabaigoje jūs visiškai išsityčiosite iš potencialaus kliento, yra bjauru. Labai bjauru. Dingo noras naudotis bet kokiomis svetainių skaičiuoklėmis. Gal visą likusį gyvenimą.

Puikus pavyzdys, kaip internetą galima panaudoti piktam. Nežinau, ar iš to galima daryti kokią išvadą apie reklamų spaudinėjimą…

§ 3. Let’s be Gay!!! Vartau anądien senovinius amerikietiškus komiksus vaikams (maždaug „Sputniko“ laikų). Na, peliukas Mikis ten, dėdė Skrudžas. Ir staiga… iš atvarto tiesiai akysna šoka riebi antraštė „Let’s be Gay!“*. Vos nepridėjau į kelnes. Čia gi leidinys vaikams! Mažiems vaikams, kuriuos mes čia sėkmingai apgynėme nuo istorijų apie princus ir televizijos apskritai, o štai ištvirkėliai amerikiečiai…

„Gay“, žinoma, žodis daugiareikšmis. Tačiau šiandien visos kitos prasmės realiai nebenaudojamos. Liko tik ta viena, paradams drausti. Įsivaizduokite, jūs esate žodyne ir didžiuojatės savo prasme, nes reiškiate „smagus, linksmas“. Praeina tuzinas metų ir jus tiesiogine prasme išguja iš teksto, išskyrus tas vietas, kuriose rašoma apie tai, apie ką man čia draudžia rašyti Nepilnamečių apsaugos įstatymai (ar tik ankstyva jų redakcija? – nesigilinau). Va taip trumpas, mielas, skambus puikios prasmės žodis tapo semantinės transformacijos ar, tiksliau sakant, prasmės uzurpavimo, auka.

Sukalbėjau maldelę už kalbos komisiją, kad neprivertė žodžio „gėjus“ išversti, pavyzdžiui, „džiugus“. Ne kas man būtų…

§ 4. Virtualizacija nevež. Daugiau OS viename kompiuteryje – daugiau galimybių, ar ne? Man taip neatrodo. Turėjau Windows savo Mac’e abiem pavidalais: ir kaip atskirą OS (pasirenkamą kraunantis), ir virtualioje mašinoje. Pastarąjį variantą dar tebeturiu.

Pirmas variantas nėra geras, nes reikia perkrauti kompiuterį, norint pakeisti OS. Kraunasi jis sparčiai, bet tingisi kiekvieną kartą persikrovus atkurti darbinę aplinką kiekvienoje OS.

Virtualizacija turėtų padėti tais atvejais, kai nori abiem OS naudotis vienu metu, bet Windows Vista su Parallels 5 veikia lėtai. Dirbti įmanoma, bet nesinori.

O reikia. Noriu išbandyti naujausią Microsoft Office. Prisiskaičiau pagyrų, bet pats dar netikrinau. Žinau, ką norėčiau rasti Office ir nesu tikras, kad rasiu. Seniai nerašiau padorios apžvalgos, todėl pats laikas imtis darbo, tačiau bijau, kad virtualios mašinos lėtumas sugadins nuotaiką bebandant Office. Jei dėl to nuspręsčiau, kad biuro programų paketas yra netikęs, būtų kaltas ne jis, o aplinka (juokingai gavosi?).

§ 5. Paragrafo ženklas. Kadangi dienoraštėlyje (nuo „mielas dienoraštėli“) per dieną būna kelios temos, tai nutariau jas žymėti labai gražiu „§“ ženklu. Žinau, kad taip anuomet buvo žymimos pastraipos baudžiamajame kodekse, bet nevalia skriausti labai dailaus ir retai naudojamo tipografinio simbolio vien dėl prastų asociacijų su jo vartosena (žr. taip pat § 3). Žymėjimas šiuo riestainiu turi vieną papildomą funkciją – padės komentarų autoriams nurodyti, kurią jie vietą komentuoja. Nes kartais aš nesusivokiu, kuri konkrečiai teksto dalis kritikuojama (nors dažniausiai kritikuojama viskas kartu, nesismulkinant).

Šiandien nemažai prirašiau. Kitomis dienomis tiek laiko neturėsiu. Su praeinančiomis Velykomis jus!

*- ten buvo skyrelis apie linksmus lauko žaidimus su draugais. Be jokios potekstės.

Šiemet „Adrenaline“ dvi naujovės nominacijose:
- daugiausia apie reklamą rašančio žurnalisto specialus apdovanojimas. Čia be konkurencijos kol kas „Verslo žinių“ Agnė Gintautaitė. Galbūt, nominacija paskatins kitus leidinius labiau domėtis rinka.
– bus renkama geriausia ryšių su visuomene kampanija. Nominacija dėsninga, nes KOMAA dar anais metais ėmė kviesti RSV agentūras jungtis prie asociacijos, be to, tikrai trūksta galimybių susipažinti su lietuviškais RSV projektais.

Kaip įprasta vertinimo komisiją sudarys 5 užsienio ir 5 Lietuvos agentūrų atstovai. Daugiau informacijos www.adrenalinas.org

Klientas: Radiocentras
Agentūra: Milk

Kažkam bus pritrūkę galimybių sugalvoti PZU Lietuva, o ne būsto draudimo kategorijos reklamą.

Klientas: PZU Lietuva
Agentūra: Grey Vilnius
Video gamyba: Idee Fixe

Rinka pas mus nedidelė, su nišinėmis auditorijomis dirbti per brangu, tad visi ieško būdų kaip nusiriekti kuo didesnę meinstrymo dalį: prieš 2-3 metus kol „Labas“ buvo begrįžtą į savo vėžes, o „Omnitel“ buvo padalinę dėmesį (ir biudžetus) dviems, „Pildyk“ kočiojo savo ir išėjo laimėtoju. Vienas įdomiausių aspektų yra tas, kad suaugę vartotojai renkasi jauniems žmonėms komunikuojamus produktus.

Sekmadienį „Pildyk“ per TV3 pristatė atnaujintą serialą. Ilgosios serijos skirtos supažindinti su naujais herojais, aplinka. Pirmoji dalis apačioj, o antroji – kitą sekmadienį. Vėliau bus tik reklamos.

Klientas: Tele2
Agentūra: Ogilvy
Video gamyba: Dansu

Renata Bernotaitė, „Pildyk“ prekės ženklo vadovė:

DD: serialas rodomas šešerius metus. Kokie rinkos, žmonių atsiliepimai?
RB: šių metų kovo mėn. RAIT duomenimis, 63 proc. vis7 vartotojų PILDYK reklamą vertina kaip labai gerą ir gerą – tai geriausias rodiklis išankstinio mokėjimo kortelių rinkoje. Kitaip tariant, PILDYK reklama yra mėgstamiausia nepaisant jau šeštus metus nekeičiamo formato. Kalbame apie tokias vertybes kaip draugystė ir bendravimas – puikiai suprantame, kad didžiulė dalis mūsų vartotojų yra nepilnamečiai, ir jaučiame atsakomybę dėl to, ką jiems rodome.

DD: kokios atnaujinimo priežastys? Krenta susidomėjimas, sunku kurti naujas istorijas?
RB: susidomėjimas kristų, jei nieko nedarytume. Nuolat ieškome būdų, kaip išlaikyti vartotojų susidomėjimą. Tai ne pirma naujovė, kurią darome – vykdėme herojų atrankos projektus, herojų nuotykius perkeldavome į įvairias aplinkas – pajūrį, miestą ir pan. Ilgametražis serialas taip pat yra vienas iš būdų paskatinti domėjimąsi bei kalbėjimą apie prekės ženklą.

DD: papasakokit herojų įvedimo istoriją: indas, kaimietė, rubuilis. Kodėl jie atsirado?
RB: Serialo herojų komanda yra labai svarbi formatui, nes herojai turi atspindėti žiūrovą ir tuo pat metu būti įdomūs, įsimenantys. Skirtumai tarp herojų leidžia megztis įdomiems jų tarpusavio santykiams, humoristinėms situacijoms, kurias įdomu stebėti ekrane. Naujieji herojai – atrauklūs personažai, kurių bruožus, kiekvienas, tikėtina, atpažins ir savo draugų aplinkoje. O kai personažuose atpažįstame ir savo draugus, žiurėti serialą ir jame kuriamas situacijas tampa dar idomiau. Serialas filmuojamas specialiai tam pastatytame paviljone.

DD: „Pildyk“, bent praeityje, buvo rinkos lyderis, kaip yra dabar ir kokia dalis naudojasi Pildyk 30+ ?
RB: PILDYK ir dabar yra rinkos lyderis. Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) duomenimis, turime daugiausia aktyvių išankstinio mokėjimo vartotojų. Kita vertus, RRT naudojama metodika nėra tobula, todėl kas mėnesį atliekame ir vartotojų apklausas; jos rodo, kad PILDYK užima 60 proc. išankstinio mokėjimo paslaugų rinkos (2012 m. kovo mėn RAIT duomenimis). Paslauga naudojasi tiek jauni, tiek vyresni vartotojai – to paties tyrimo duomenimis, PILDYK užima lyderio pozicijas visų amžiaus grupių segmentuose.

DD: kodėl vyresni naudojasi į jaunus žmones orientuotu produktu?
RB: tai, kad PILDYK naudojasi plati auditorija mes aiškiname keliais dalykais. Pirmiausia, laikomės pažado suteikti geriausią pasiūlymą ir visuomet reaguojame į konkurentų veiksmus siūlydami dar geresnes sąlygas. Antra, komunikacijoje kalbame apie vertybes, priimtinas ir svarbias tiek pirmokui, tiek senjorui; reklamoje kuriame humoristines situacijas, kurios suprantamos visiems, o ne tik tam tikrai vartotojų grupei. Galiausiai, trečia – nuoseklumas tiek pasiūlymuose, tiek komunikacijoje.

Velykos – tai gana pelningas verslas su itin mažomis sąnaudomis. Pateiksiu keletą būtų, kaip neturint sąžinės ir gėdos jausmo deramai pradėti šį verslą.

Visų pirma, prekių tiekimas. Pakanka nuvykti į mišką ir prieš akis atsiveria neriboti gamtos ištekliai. Nugenim keletą krūmų – jau galima pardavinėti kačiukų puokštes. Apsidairom ar aplink nesisukioja urėdai ir prisiraunam į raudonąją knygą įtraukų pataisų. Jų kuokštelius gražiai surūšiuojam ir jau galima po kelis litukus pardavinėti kaip papuošimą velykiniams kiaušiniams. Žinoma, nepamirštam žibučių ir kito gėrio, kurį taip pat galima parduoti. Ir viskas iš motinėlės gamtos su itin mažos sąnaudos, o jei iki miškelio nuvyksti dviračiu – sąnaudos apskritai nepatiriamos. Argi ne nuostabus verslas? Rauk, skink, genėk… ir parduok!

Kur visą šį gėrį realizuoti? Čia į pagalbą atskuba turgavietės. Nesinori mokėti turgaus mokesčio? Nebeda! Puikūs prekybos plotai atsiveria šalia turgaviečių, didžiųjų prekybos centrų… Galbūt didelių turtų nesusikrausit, bet Velykų stalui turėtų pakakti.

Nereikia stebėtis, kad bobutės baigia užimti visą šią nuostabią rinką. Jei didieji prekybos centrai pelnosi pardavinėdami šiukšles – Velykinius svogūnų lukštus, tai paprasti mirtingieji kvailesni ir negali užsidirbti? Puiki proga pradėti pardavinėti Velykines bulvių lupenas ar kitą nereikalingą šlamštą, tik svarbu nepamiršti pabrėžti, kad tai „Velykiniai“, nes tai jūsų prekėms iškart suteikia 2 – 3 daugiau vertės. Kas gali nenorėti įsigyti įvairaus šlamšto, juk jis Velykinis!

Kas kaip moka, tas taip sukasi, juk visi nori, kad jų Velykų stalas būtų gausesnis, kai tokios kiaušinių kainos…

Kokia prasmė komentuoti ne tikruoju savo vardu ar slapyvardžiu?

Viskas atsiremia į SEO. Siekiama gauti kuo daugiau atgalinių nuorodų su norimu raktažodžiu, todėl ieškoma aukštą PR turinčių tinklaraščių, kuriuose būtų rašomi straipsniai bent dalinai raktažodžiui tinkamomis temomis. Rašant komentarą, jo autoriaus skiltyje yra galimybė palikti atgalinė nuorodą (kaip autorius svetainę) ir raktažodį (kaip autorius vardą), todėl tai dar viena galimybė nemokamai gauti atgalinę nuorodą ir taip galbūt pagal norimą raktažodį iškelti savo svetainę google paieškos rezultatuose.

Trinti, redaguoti ar praleisti?

Štai ir iškyla moralinė dilema. Redaguoti ar trinti normalius komentarus būtų neetiška jo autoriaus atžvilgiu. Juk jis nepagailėjo laiko, stengėsi, liejo mintis išsakydamas savo nuomonę, todėl ją derėtų gerbti. Bet kaip su SEO komentarais? Jie dažniausiai nėra nuoširdūs, o kartais net nesistengiama suregzti normalaus turinio. Jei komentaras visiškai beverčio turinio (šaunus straipsnis, man labai patiko ir t.t.), tuomet ji galima drąsiai šalinti. Jei komentaro turinys naudingas, galbūt galima redaguoti ir pašalinti po autorius „vardu“ prirašytą nuorodą. Žinoma, tai šiek tiek neetiška ir „pakiaulinama“ komentarų autoriui, kuris taip stengiasi susirankioti kuo daugiau atgalinių nuorodų, bet aš laikausi tokios politikos.

Visi komentarai yra naudingi

Visi komentarai yra naudingi SEO prasme pačiam straipsniui. Kodėl? Po paskutiniųjų Panda atnaujinimų pastebėjau, kad gausiau komentuojami straipsniai turi daugiau galimybių aukščiau iškilti paieškos rezultatuose. Juk natūralu, kad populiarūs straipsniai su daug komentarų yra labiau verti puikuotis aukštesnėse pozicijose, todėl didelis, net ir nelabai kokybiško turinio, komentarų skaičius gali pasitarnauti tinklaraščio labau. Taigi, ištrinant SEO komentarų nuorodas net tik „pakliaulinama“ jo autoriui, bet galbūt suteikiama daugiau naudos pačiam straipsniui.

Kaip jus elgiatės su SEO komentarais? O galbūt jų nesulaukiate ir tai aktualu tik nišiniams tinklaraščiams?

Klientas: Bitė Lietuva
Agentūra: Kubrik

After some research we found that Low Power PC has been introduced by some people around the world and has been a great success. It has a saying that its energy costs reduced 60% of the current energy consumption. So a Low Power PC can be a great revolution for the people and countries.

Its not just about the power consumption, but they are also the cheapest found on market. If people are really concious about the energy and the money then, I suggest people surely should get a one. I have order a piece for myself, as every good things should be started from ownself.

Save energy, Save world – Go green.

Vingiuotas kelias namo reklama 2011-07 mėn. pabaigos balsas.lt numeryje

ir žiūriu jau Lapkritis greitai, jog reklamuoja kažką iš anksto. Dar patikrinu kuris mėnuo dabar. Tuomet įsigilinu ką čia per visą didelį lapą reklamuoja. Ogi pasirodo rašoma apie „Vingiuotas kelias  namo“ filmą iš anksto ir siūlo jį pamatyti pirmiems. Lyg jis būtų koks ilgai laukti Byberio(lyg tokia jo pavardė…?) ar Hario Poterio dalis. Tuomet dar kartą patikrinau to leidinio datą. Kaip ir 2011-07 spausdinta, ir kairėje esanti naujiena apie Starbucs plėtrą (2011-07-12) yra internete. Tai va, jei norite pamatyti filmą atbuline data – praeitais metais, turėkite šį leidinį ir eikite į rc.lt puslapį

Jei būtų mažas plotas, gal ir nepastebėčiau, bet tokio dydžio vėluojanti bent devynis mėnesius reklama tikrai rėžia akį ir protą. O gal tai normalu?

Mitas nr. 1: HUBas – vieta tik programuotojams ir dizaineriams. Šis mitas gimė vos tik atsiradus HUBui, nes jame tada dirbo dauguma programuotojų ir dizainerių. Tai truko gana neilgai ir ilgainiui HUB tavo puiki vieta ir kitų profesijų atstovams. Pats nesu nei programuotojas, nei dizaineris, o tekstų rašytojas ir interneto rinkodaros specialistas. Čia taip pat dirba knygų leidėja, fotografas, architektai, el. parduotuvių vadovai. Laikinai buvo užklydę net turizmo verslo atstovai, grožio industrijos startupas, personalo atrankos specialistė. Šiuo metu HUBe dirba profesionalus hostingo specialistas ir net krepšinio teisėjas… Jau nekalbant apie video kūrėją ir krūvą studentų. Programuotojų HUBe – mažuma, taigi, kaip ten toje laidoje sakoma, ehr… BUSTED!

Mitas nr. 2: HUBe niekas nebendrauja, tik tyliai sėdi ir “skrebena”. Šis mitas atsirado turbūt dėl to, kad jį paskelbė nebendraujantys HUBeriai. HUBeriai puikiai draugauja ir bendrauja. Man žinomi net pora atvejų, kai iš HUBo narių bendravimo išsivystė ir romantiški santykiai. Kaip artima draugystė gali atsirasti vietoje, kur “niekas nebendrauja”? HUBo virtuvėje nuolatos vyksta pokalbiai ir diskusijos, kurios kartais persikelia ir į pagrindines HUBo patalpas. Nebendravimas yra tik pavienių narių problema, o ne viso HUBo. Myth BUSTED!

Mitas nr. 3: HUB narystė yra brangi. HUBas nuolatos vystosi, tad jo kaina nuolatos keičiasi. Šiuo metu mėnesio kaina yra 220 Lt. Jei mokant už tris mėnesius iš karto, kaina išeina 200 Lt nes taikoma 10% nuolaida. Į šią kainą įeina:

• Neribotas naudojimasis HUBo patalpomis (galima dirbti ir savaitgaliais);
• Neribotas naudojimasis internetu (bevielis ir laidu galima prisijungti);
• Nemokamas vanduo, kava, arbata;
• Yra šaldytuvas ir mikrobangų krosnelė virtuvėje, tad galima pietauti tiesiog HUBe;
• Nemokama mašinų stovėjimo aikštelė, kurioje visada būna laisvų vietų (jei nebūna, galima pasistatyti šalia Domus Galerijos arba už namo Žygio gatvėje);
• Nemokami renginiai įvairiomis temomis, kurių metu galima skaityti pranešimus ir taip pasireklamuoti savo verslą;
• HUBvilnius.lt puslapyje galima gauti savų projektų aprašymus, taip pat išpublikuoti savo pranešimą spaudai ir taip iš karto pasiekti nemažą žmonių auditoriją. Hubvilnius.lt taip pat veikia kaip profesionalų katalogas, kuriame galima pristatyti save, kaip asmenybę. Taip pat į HUB Vilnius Facebooko grupę nuolatos užklysta įdomūs darbo ir bendradarbiavimo pasiūlymai.
• Galimybė susirasti labai naudingų kontaktų (praktiškai neįkainojama patirtis).

Nuomodami nedidelį kabinetą verslo centre kur nors toli už miesto už kvadratinį metrą mokėtumėte 12-15 litų + PVM, taigi 20 kvadratinių metrų pločio kampelis kainuotų mažiausiai 240-300 litų + PVM, taip pat reikėtų atsivesti savo internetą, savo vandenį, mokėti dar keliasdešimt litų už komunalines paslaugas ir elektrą. Jei reikalingi baldai, dar papildomai susimokėtumėte ir už baldus bei kėdes, taip pat ir valymą. Išlaidos tikrai didesnės nei 200 litų per mėnesį. Mitas SUGRIAUTAS!

Mitas nr. 4: HUBas – vieta mažvaikiams. Man 33, ir išgirdęs tokį stereotipą supykau… HUBe dirba ir vyresnių už mane žmonių. Nė vieno HUBerio nėra mokyklinuko, tad pavadinimas vaikais yra didelis įžeidimas. Gebėjimas dirbti ne įmonėje, o namuose arba savarankiškai reikalauja disciplinos ir puikios darbų organizacijos. Priešingu atveju, tavo verslas žlugtų. Tai supranta visi laisvadarbiai. Norint tokią discipliną išsiugdyti reikia ne vienerių metų, o tai jau automatiškai nėra paauglių su rožinėmis svajonėmis apie milijonus per metus nosiai. Toks mitas galėjo kilti dėl bendro laisvadarbių (freelancerių) stereotipo, prie kurio palaikymo prisideda vienas žymus laisvadarbių forumas. Jei ten vaikai laisvadarbiai slepiasi po pseudonimais, tai subrendę HUBo laisvadarbiai atvirai deklaruoja, kas jie tokie, ką moka ir ko yra pasiekę. Mitas sudaužytas ir suspardytas, o po to – SUGRIAUTAS!

Mitas nr. 5: HUBo idėja tuoj numirs, kaip ir daugybė kitų lietuviškų iniciatyvų. Tikrai, daug lietuviškų iniciatyvų miršta dar pradinėse stadijose dėl to, kad ne iš karto uždirbami planuoti milijonai, o vartotojai iš dangaus nekrenta – reikia sunkiai dirbti ir investuoti į savo produktą, ko lietuviai dažniausiai nedaro. HUBas, kaip lietuviška iniciatyva yra nuolat maitinamas naujomis idėjomis, į jį investuojama gal ne pinigais, bet narių energija ir co-workingo dvasia. Dėl to HUBas nemiršta, o priešingai – plečiasi. HUB Vilnius iš tiesų susideda iš dviejų HUBų. Vienas jų – Šiaurės miestelio technologijų parke, o kitas – centre Gedimino 9 prekybos centre. Kaune buvo įsikūręs HUBas, šiuo metu laikiame jo atgimimo. HUB Klaipėda taip pat atvėrė duris naujiems nariams. HUBas užkrėtė pavyzdžiu kitus verslininkus, kurie svarsto galimybes steigti savo hubus – verslo inkubatorius. Galų gale kas mėnesį vyksta HUBCamp renginys, sutraukiantis daugiau nei 100 žmonių. Ar tai gali padaryti mirštanti organizacija? Tikrai ne. Taigi, šis mitas – numarintas pats ir SUGRIAUTAS!

Mitų yra ir daugiau, tačiau jie atsiranda ir greitai išnyksta, nes paremti gandais, o ne čia dirbusių žmonių įspūdžiais. Jų bus ateityje, bet tai yra gerai, nes kiekviename mite yra dalelė tiesos. Kokia ta dalis – nesvarbu, nes pati bendruomenė yra be galo dinamiška ir inovatyvi.

Prisijunk prie mūsų!

Gal ir ne visai tinkamas žodis davė, bet manau visi sutiks su antrašte. Taigis šiandien ne šiaip apžvalga, bet dviejų Samsung Galaxy Tab tapšninukų palyginimas. Tai Galaxy Tab 7.0 (GT-P6200) ir Galaxy Tab 7.7 (GT-P6800). O pradėsiu nuo techninių charakteristikų palyginimo.

Techninės charakteristikos

Nors situacija daugmaž aiški vien tik pažvelgus į lentelę, bet pabandysiu kiekvieną punktą apžvelgti detaliau.

Operacinė sistema

Abiejuose tapšninukuose visiškai identiška Android v3.2 OS su visiškai identiška TouchWiz vartotojiška sąsaja. Tiesa mažasis su bent jau man įprasta šviesesne tema, o didysis brolis su tamsesne tema. Gal tai kur nors nusistato, ar čia Samsung nusprendžia? Nes man iki šiol niekur neužkliuvo, kad būtų galima tai pakeisti. Spėju, kad tai surišta su skirtingais ekranais, bet apie ekranus vėliau.

Procesorius

Irgi beveik vienodi procesoriai ir galima pagalvoti, kad skirtumo nė neturėtu jaustis, nes abu modeliai su tokiu pačiu Exynos chipset’u. Bet realiai mažasis tapšninukas man pastoviai strigdavo. Nežinau, galbūt man pakliuvo nenusisekęs egzempliorius, bet tiek kiek vyresnysis brolis veikė absoliučiai be jokių priekaištų, tiek jaunėlis pastoviai kvailiojo. Ir ne tik striginėdavo, bet ir karts nuo karto pats persileisdavo. Ir įdiegtos programos tikrai nė prie ko, nes tai pajutau nuo pirmojo įjungimo. Nepadėjo nei atstatymai į gamyklinius parametrus, nei šokiai su būgnais. Tiesiog 7 colių tapšninukas kvailiojo sau ir erzino mane kiekvieną dieną.

Ir net jeigu jis būtų veikęs stabiliai, visgi tas nedidelis 200 MHz skirtumas jaučiasi. Netgi naudojant daug resursų nereikalaujančius Google Reader ar TweetCaster. Keisčiausia, kad žaidimuose to skirtumo nebuvo galima pastebėti, bet vartotojiška sąsaja ir netgi naršyklė kaip liaudyje sakoma lagindavo. Ta prasme vėluodavo sureaguoti į veiksmą. Galbūt vėlgi tai ekrano, teisingiau jutimo daviklių problema.

Atmintis

Šiuo atžvilgiu vėlgi abu modeliai praktiškai nesiskiria. Na taip, 7,7 colių tapšninukas gali būti ir 64GB, bet kažin ar tai jam suteikia ženklesnį pranašumą. Mano bandyti egzemplioriai abu buvo su 16GB vidinės atminties ir nesugebėjau jos išnaudoti. Manau daugumai iš jūsų atminties irgi nepritrūks, o jeigu taip atsitiktu, tai visada galite įsidėti išorinę iki 64GB micro SD kortelę.

Ekranas

Tai didžiausias šių tapšninukų skirtumas. Ir esmė ne tik skirtingose įstrižainėse ar raiškose – pagrindinis skirtumas tai kur kas puikesnė didesnio modelio Super AMOLED Plus ekrano kokybė. Ir tik sudėjus juos šalia tampa aišku ankščiau minėtas spalvų pasirinkimas – jeigu prastesnis ekranas nekaip atrodo su šviesiasne tema, kai baltas fonas atrodo pilkai, tai Super AMOLED pritrenkia savo vaizdo kokybe, netgi su juodu fonu ir tamsia tema.

Žiemos metu sunku išbandyti šiuos modelius ryškioje saulės šviesoje, bet galima spėti, kad 7 colių modeliu vasarą gali būti sunku naudotis.

Beje raiška irgi svarbu – Android operacinės sistemos ir pačių programėlių vartotojiška sąsaja irgi nelabai pritaikyta 1024 x 600 – veikti viskas veikia, bet vaizdas arba kaip pas labai didelį telefoną, arba kaip pas labai mažą tapšninuką. Jeigu tai pirmasis jūsų išmanusis įrenginys, tai gal nieko ir nepastebėsite, bet kai vienu metu naudojausi abiems įrenginiais, tai netgi sąsaja pas 7,7 colių modelį patogesnė ir suprantamesnė. Ta prasme, kad Honeycomb valdymo elementai netelpa į 1024 x 600 raiškos ekraną. Galbūt situacija pasikeis, kai visi įrenginiai bus su ICS Android v4 operacine sistema.

Pateiksiu porą iliustracijų, kad taptu suprantamiau ką turiu omenyje:

Samsung Galaxy Tab 7 vartotojiška sąsaja

Samsung Galaxy Tab 7,7 vartotojiška sąsaja

Kamera

Pas abu modelius pagal technines specifikacija kameros kaip ir identiškos. Bet vėlgi didesnis modelis fotografuoja ir filmuoja kur kas geriau, nei mažasis. Matomai naudojami skirtingi sensoriai ar optika.

Bet netgi 7,7 colių tapšninuko nuotraukų ir video kokybė nepalieka gilaus įspūdžio. Galbūt todėl, kad ankščiau bandyti 8.9 ir 10.1 colių modelių fotokameros buvo sužavėjusios savo gebėjimu daryti puikiais nuotraukas neįdedant praktiškai jokių pastangų. Neretai vaizdelis atrodydavo netgi gražesnis nei realybėje.

O štai su abiem šiais modeliais vaizdelis labiau realistiškas. Ypač spalvos. Bet kamgi norisi niūrių ir pamėlusių veidų, net jeigu jie atrodo realistiškai, kai kiti Galaxy Tab modeliai vaizdelį padaro kur kas mielesniu akiai. Nors tai turbūt skonio reikalas. bet fotografavimo atveju man maloniau, kai įrenginys viską nusprendžia už mane ir padaro akiai malonias nuotraukas.

Priekinės kameros nors ir VGA kokybės, bet daugiau nei kokybiškos vaizdo pokalbiams. Sakykim parduotuvėse esančios VGA internetinės kameros už keliasdešimt litų tikrai filmuoja prastesne kokybe, nei šių tapšninukų. Tai kalbėtis per skype ar kurią kitą programą tikrai galėsite nebijodami, kad atrodysite kaip Šrekas.

Ryšiai

Visi įmanomi. Ir kas įdomiausia Samsung abu telefonus pozicionuoja kaip telefonus! Ant dėžučių taip ir parašyta: mobile phone. Ne tablet, bet būtent mobile phone. Ir skirtingai nei 9 ir 10 colių modeliuose, šiuo 7 colių tapšninukuose yra pilnavertė telefono sąsaja.

Galiu išduoti, kad bandžiau jais naudotis kaip telefonu. Bet atrodo baisiai kvailai jeigu bandai prisidėti prie ausies. Ir ne ką mažiau kvailai jeigu naudojausi garsiakalbiais. O ir visiems viskas girdisi. Aišku galima naudotis ausinėmis, bet reikia turėti džinsus su laaaabai didelėmis kišenėmis, kad tilptu šie tapšninukai-telefonai.

Žodžiu šio niuanso taip ir palikau nesupratęs. Galbūt tai surišta su kokiais teisiniais niuansais dėl patentų ir tapšninukai vadinami telefonais vien tik dėl to, kad Apple kompanija nebandytu uždrausti jais prekiauti? Nes protingesnio paaiškinimo taip ir nesugebėjau sugalvoti.

Vos neužmiršau paminėti, kad abu šie modeliai turi ir infroraudonųjų spindulių modulį skirtą distanciniam valdymui. Ir netgi programėlės sugebančios mokytis iš distancinių yra. Bet man tai pasirodė baisiai nepatogu naudotis tapšninukais kaip distancinio valdymo pulteliais, todėl plačiau apie tai nerašysiu.

Matmenys

Vėlgi išmatavimai praktiškai nesiskiria, o didesnis modelis netgi plonesnis. Ar tai dėl naudojamo ekrano, ar dėl kitų priežasčių. Ir turiu pasakyti, kad 7,7 colių korpusas man patiko kur kas labiau, nei 7 colių modelio.

Svoris

Svoris irgi nuteikia maloniai, nes berods tik šimto gramo skirtumas nuo didesnių 9-10 colių modelių, bet juos galima laikyti rankoje jai nepavargstant kur kas ilgiau.

Tai ypač jaučiasi, kai nuo tapšninukų perėjau ant didžiulio Samsung RC730 nešiojamo kompiuterio – pasiilgstu tų mažų, mielų tapšninukų, kuriais buvo galima naudotis bet kur ir bet kada.

Baterija

Nors jų talpa ir skiriasi, bet tarnavimo laikas praktiškai visiškai identiškas. Matomai Super AMOLED visgi reikia daugiau energijos. Nors gal 7.7 modelis ir ištempdavo kiek ilgiau. Bet kuriuo atveju abiejų tapšninukų pilnai užtenka visai dienai netgi naudojantis jais labai aktyviai. Ta prasme iki 10 valandų. Nors žaidžiant naujausius žaidimus ar žiūrint filmus užsistačius maksimalų ryškumą baterijos gali neužtekti ir 6 valandoms. Tai vasarą, gal visai dienai ir neužteks, bet kas 5-6 valandas galima rasti ir elektros rozetę kol pavalgysite ar atsigaivinsite. Tai problemų dėl baterijos neturėtu iškilti.

Išvados

Manau jos aiškios visiems, bent probėgšmais permetusiems ką rašiau – vyresnysis 7.7 colių modelis visapusiškai geresnis. Nesugebu rasti anei vienos priežasties kodėl reikėtu rinktis mažesnį 7 colių modelį. Na, nebent jeigu jo kaina būtų lygiai per pus mažesnė nei vyresniojo brolio. Ir jeigu juo bus naudojamasi tik patalpose. Visais kitais atvejais jo rinktis tikrai nerekomenduočiau.

Pabaigai dar kartą apie amžiną klausimą kas buvo pirmiau: višta ar kiaušinis geriau: tapšninukas ar nešiojamas kompiuteris. Vienareikšmiško atsakymo neegzistuoja ir viskas priklauso ką veiksite.

Bet pramogoms aš vienareikšmiškai rinkčiausi tapšninuką. Jau keletą dienų vietoje bandytų Galaxy Tab naudojuosi nešiojamu RC730 kompiuteriu ir norint paskaityti naujienas ar socialinius tinklus baisiai nepatogu lyginant su tapšninukais. Pagrinde tai dėl valdymo – aktyvus ekranas kai galima greitai pereiti prie sekančios naujienos ir išsididinti nuotrauką vienu judesiu klaikiai patogu.

Iš kitos pusės neįsivaizduoju, kaip tapšninuką įmanoma naudoti darbui. Tai tiek pat klaikiai nepatogu, kaip ir patogu jais pramogauti. Va ir šis tekstas surinktas naudojantis nešiojamu kompiuteriu, o ne tapšninuku. Nes su pastaruoju tai būtų nepakeliama kančia. Kaip ir su nešiojamu kompiuteriu kančia pramogauti išsidrėbus ant sofos. Žmonės neišbandę tapšninukų gali bandyti man prieštarauti, bet patikėkitt tinginiauti ant sofos kur kas patogiau su tapšninukais nei su nešiojamu kompiuteriu. Beliko palinkėti, kad jų kainos nukristu iki tokio lygio, kad jie taptu prieinami absoliučiai visiems.

After some research we found that green pc has been introduced by some people around the world and has been a great success. It has a saying that its energy costs reduced 60% of the current energy consumption. So a Low Power PC can be a great revolution for the people and countries.

Its not just about the power consumption, but they are also the cheapest found on market. If people are really concious about the energy and the money then, I suggest people surely should get a one. I have order a piece for myself, as every good things should be started from ownself.

Save energy, Save world – Go green.

Suprantu, kad dauguma nesupras mano aistros šiam telefonui, bet bent jau pastovūs skaitytojai pagaliau galės šyptelėti, kad atsirado telefonas patikęs ir pesimistiškajam praeiviui. Pastarieji beje jau turėjo progą išvysti šio telefono nuotrauką praeitoje Samsung Galaxy Note apžvalgoje, o šiandien pradėsiu nuo keleto iliustracijų:

Jeigu išvaizda jūsų nesužavėjo, tai atkreipkite dėmesį į užrašą IP67 certificated. Apie šį patvarumo standartą esu užsiminęs kai apžvelgiau patvarųjį Samsung B2710. Kas jau užmiršo priminsiu, kad pirmas skaitmuo 6 tai aukščiausias apsaugos lygis nuo dulkių, o antrasis skaitmuo 7 nurodo apsaugą nuo drėgmės – šiuo konkrečiu atveju leidžiamas pilnas telefono panardinimas iki 1 metro. Jeigu pažiūrėsite B2710 apžvalgą, tai įsitikinsite, kad tai ne blefas. Nors kam, žvelgti į vakar dieną, jeigu galime pažiūrėti kaip atrodo patvarieji išmanieji telefonai:

Tas užraktas ne butaforinis ir tikrai neleis telefonui išsitėkšti išmetus jį iš rankų:

Kaip matote atminties kortelės lizdas yra po baterija. Tai šis telefonas tikrai netiks pižonams mėgstantiems dažnai kaitalioti korteles. O man svarbiausia, kad duomenys kortelėje būtų saugūs ir saugiau jau turbūt nelabai ir įmanoma. Bent jau už tokią kainą tai tikrai.

Nors vėlgi sunku suprasti apie ką kalbą kai nėra su kuo palyginti. Tai va, keletas nuotraukų kuriose pozuoja mano senukas Galaxy 550 ir Galaxy Xcover:

Jeigu vis dar negalite susigaudyti kokio dydžio tai telefonas, tai tikslius išmatavimus rasite žemiau, o kol kas dar vienas palyginimas su Galaxy 550:

Dabar, kai jau pateikiau Xcover iš visų pusių belieka pridurti, kad šis telefonas prikibo man prie rankos nuo pirmojo prisilietimo. Daugiau ar mažiau yra tekę pažaisti su absoliučia dauguma Lietuvos rinkoje prekiaujamais išmaniaisiais telefonais, bet nei vienas, pasikartosiu – anei vienas nepaliko tokio įspūdžio, kad: – Vau, NORIU!

Jeigu manote, kad tai tuščios liaupsės iš Samsung gerbėjo lūpų, tai klaikiai klystate – šis telefonas iš tikrųjų palieka malonų įspūdį tik paėmus jį į rankas ir visiems netikintiems siūlau susirasti artimiausia prekybos vietą ir patiems tuo įsitikinti.

Kai mano požiūris į Xcover jau kaip ir aiškus beliko pridurti keletą techninių smulkmenų:

Taip ir matau nutįsusius iš nusivylimo kai kurių skaitytojų veidus sužinojus techninius parametrus. Taip, 800MHz egzotiškas procesorius kuris greičiausiai niekada nesulauks nei Adobe Flash, nei Android ICS palaikymo kai kuriuos gali ir nuvilti. 9cm ir 320×480 raiškos ekranas irgi švelniai tariant neįspūdingi. Kaip ir 3,2 megapikselių kamera – tikrai norėtus kiek kokybiškesnės. Pastovios atminties irgi nerasta – būtina išorinė SD kortelė. Akumuliatorius tik 1500mAh – aktyviai naudojant geriausiu atveju užtenka tik kelioms dienoms.

Žodžiu visi belaukiantys telefonų su 5 branduolių ir kelių gigahercų procesoriais tikrai šio telefono nesirinks. Bet tokiems laukiniams iš laukinio miško kaip aš šis telefonas pats tas. Jeigu kiti Samsung modeliai jums atrodė nepatvarūs, tai Xcover tikrai duos į kaulus kitų gamintojų garsėjančių patvaresniais telefonais modeliams.

Suprantu, kad visi tikisi mėtymo ar skandinimo testų rezultatų… Bet niekaip negalėjau prisiversti to padaryti. Aktyviai naudojausi juo kelias savaites ir tikėjausi, kad bent kartą, bent jau naudojantis su pirštinėmis jis man išslys ir galėsiu parašyti, kad jis atlaikė ir kritimą, ir sniegą. Deja to ne įvyko – kaip jau minėjau jis laikėsi kaip prikibęs prie rankos visą laiką.

Atsiprašau visų kuriuos nuvyliau neatlikęs šių testų, bet aš pasitikiu Samsung kompanija ir tikiu, kad jeigu Xcover turi IP67 sertifikuotą, tai su juo nebaisu ir į ugnį dulkes ir į vandenį. Jeigu ieškote patvaraus telefono ir norėtumėte neatsilikti nuo technologijos naujienų, tai Samsung Galaxy Xcover S5690 puikus pasirinkimas. Aš pats jeigu artimiausiu laiku pirksiu naują išmanųjį telefoną, tai rinksiuosi būtent Xcover.

Svetainės skenavimas akimis

Visiems gerai žinoma, kad reklamos efektyvumas priklauso nuo pozicijos, kurią ji užima svetainėje. Kuo didesnė reklama ir pastebimesnėje svetainės vietoje talpinama, tuo galima tikėtis didesnio reklamos efektyvumo bei pelno. Labai svarbu parinkti tinkamas pozicijas reklamai. Visi puikiai žinome, kaip lankytojai akimis skenuoja svetainės turinį. Tai vadinamasis F-tipo akies judėjimo kelias, kurį aprašė kolega Marius (frogsign).

• Žvilgsnis į viršutinį kairį kampą. (1 taškas).
• Naršytojo žvilgsnis slysta puslapio viršumi iš kairės į dešinę. (Nuo 1 iki 2 taško).
• Naršytojo žvilgsnis slysta puslapio šonu. (Nuo 1 iki 3 taško).
• Skaitytojas nusileidžia eilute žemiau ir praskenuoja ją visą iš kairės į dešinę. (Nuo 4 iki 5 taško).
• Vėliau įjungiamas skenavimo režimas ir peržvelgiamas visas likęs puslapis. Žvilgsnis juda iš kairės į dešinę ir viena eilute žemiau pakartojama.

Efektyviausi reklamos plotai

Todėl remiantis akies judėjimo tyrimais bei reklamos efektyvumo analizėmis yra sukurta reklamos talpinimo svetainėse schema, pagal kurią galima efektyviausiai paskirstyti reklaminius plotus (iliustracija kairėje).

 
Socialinė verslininkė Eglė įsitikinusi, kad padėtį dėl jaunimo užimtumo Lietuvoje gali pataisyti jos kuriamas projektas jaunimokarjera.lt, kuris internautus turėtų nudžiuginti jau šių metų kovo mėnesį.

Savo pristatyme jaunoji verslininkė pasakoja, kodėl šalies studentams reikia praktikas atlikti ne įmonėse, o startuoliuose (angl. startup).

Kam gi bankams investuoti į rizikingą verslą, jei sukdami nustekentų valstybių paskolų ruletę jie gali uždirbti daugiau?

Ne vienam kritiškai mąstančiam piliečiui kyla klausimas, kas iš tikrųjų valdo nacionalines valstybes. Ar piliečių demokratiškai išrinkti parlamentai ir jų paskirtos vyriausybės? Panašu, kad ne. Šiandien pasaulį valdo finansų rinka, bankai, o dar tiksliau – finansiniai spekuliantai.

Iš finansų sektoriaus su visomis jo priežiūros institucijomis, sukurtomis praėjusio amžiaus viduryje, buvo tikimasi ekonomikos stimuliavo, nes, kas gi yra verslas be finansinio kapitalo kraujo. Tačiau sistema išsigimė. Finansų rinkoje šiandien cirkuliuoja dešimt kartų daugiau pinigų, kuriuos beatodairiškai spausdina kai kurios valstybės, nei yra investuota į realią ekonomiką. Todėl atsirado erdvės ir „žaliosios ganyklos“ įvairaus plauko finansiniams spekuliantams. Kam gi bankams dažnai investuoti į rizikingą verslą, jei daug ramiau skolinti krizės nustekentoms valstybėms už solidžias palūkanas.

Man visada kilo klausimas, ar valstybių įsiskolinimas sukėlė krizę ar krizė sukėlė valstybių įsiskolinimą. Atsakymą pateikė Jungtinių Tautų ekspertas H. Flassbeck – ne valstybių įsiskolinimai sukėlė krizę, bet krizė sukėlė valstybių įsiskolinimus. Šalys, kurios devalvavo savo valiutą, padidino savo konkurencingumą, pvz. Argentina, Lenkija.

Algų, socialinių išmokų mažinimas, viešųjų finansų taupymas nėra efektyvios priemonės įveikti krizę. Valstybės negali būti prilygintos namų ūkiams, kuriuose šeimininkė taupo ir išgyvena sunkų laikotarpį, arba privačiam verslui, kuris susimažina išlaidas ir išvengia bankroto. Valstybėje veikia kur kas sudėtingesnis mechanizmas. Algų, pensijų karpymo kelias, kuriuo nuėjo Lietuva ir Latvija, sukėlė vidinę devalvaciją, sumažino vidaus vartojimą. Algų, socialinių išmokų ir viešųjų finansų karpymas nėra efektyvios priemonės įveikti krizę ir nėra ilgalaikis sprendimas. Tai primena barono Miunchauzeno pastangas pakelti iš pelkės save už plaukų. Visoms šalims reikia pozityvaus stimulo pakilti iš liūno.

Daugelis nacionalinių valstybių tapo tarptautinių finansinių spekuliantų aukomis. Spekuliuojama ne tik finansais, bet ir degalų bei maisto kainomis. 2009 metais kritusios maisto kainos, 2011 metais vėl pakilo į 2008 metų lygį, kai ekonominė plėtra buvo savo aukščiausiame taške. Turtinguosius krizė paveikė nežymiai, tačiau vargingi dar labiau nuskurdo. Didžiausių ir mažiausių pajamų skirtumas pasiekė tokias aukštumas, kokių nebuvo per 30 metų, įskaitant ir tokias gerovės valstybes kaip Skandinavijos šalys. Bedarbių armija nemažėja, o priešingai, formuojasi jaunų žmonių karta, kurie nė karto savo gyvenime nedirbo.

Jeigu pasaulis nenori socialinio sprogimo ir naujos revoliucijos, politikai turėtų susigrąžinti kontrolę ir įgyti naujų ekonominių svertų. Būtina kuo skubiau pertvarkyti finansines rinkas ir priversti bankus užsiimti jiems būdinga veikla – investuoti į realią ekonomiką, užuot žaidus kazino lošimus. Tą reikia padaryti šiandien, nes rytoj gali būti vėlu.

Įrašas Kada bankai pradės investuoti į tikrą ekonomiką, o ne į kazino lošimus? buvo parašytas 2012/01/27, autorius Politikos virtuvė

Jau ilgiau kaip mėnuo bandau prisijaukinti Samsung Galaxy Note. Nesėkmingai. Ir tik visai neseniai supratau kodėl – šis telefonas skirtas tikrai ne visiems. Va ir man jis neskirtas. Ir mano skeptiškas požiūris į šį produktą nuo pirmos jo pristatymo dienos čia nė prie ko. Tiesiog šis telefonas skirtas tik tam tikrai išskirtiniai grupei žmonių kurie žino ko nori iš gyvenimo ar išmaniojo telefono.

Ir pastariesiems nėra prasmės toliau skaityti šį įrašą – tiesiog eikite ir įsigykite šį išskirtinį produktą. O abejojantiems savo išskirtinumu ar bijantiems, kad nesugebės prisijaukinti šio išmaniojo telefono pabandysiu parašyti kodėl gi man su Note ne pakeliui bei kuom gi šis telefonas toks jau išskirtinis.

O jo išskirtinumas prasideda jau nuo įpakavimo. Pastovūs skaitytojai jau matė Samsung Galaxy Note dėžutę, o likusiesiems siūlau pasigrožėti šia išskirtine pakuote:

Nesu ir niekada nebuvau daiktų vergas, bet įsigijus daiktą už keletą tūkstančių litų tikrai maloniau kai pakuotė išsiskiria iš pilkos blizgančios masės:

Dar vienas šio telefono privalumas tai 8 megapikselių raiškos foto kamera. Ir jeigu aukščiau esančių nuotraukų kokybė jums atrodo prasta, tai turėkite omenyje, kad esu baisus tinginys ir neradau laiko bei motyvacijos jas padaryti prie natūralaus apšvietimo. O kaip nuotraukos darytos prie 15W spinksulės manau tikrai puikios. Palyginimui galite pažiūrėti, kaip ta pati dėžutė atrodo nufotografavus su Galaxy 550 ir Galaxy XCover bei Note:

Norint išvysti skirtumą išsididinkite nuotrauką. Tada manau Note foto kamerai nebeliks priekaištų. Tik nereikia užmiršti, kad tai telefonas, o ne fotoaparatas. O kaip telefonas jis fotografuoja tikrai puikiai. Ir ne tik fotografuoja – filmuoja dar geriau. Išskirtinė kokybė ypač jaučiasi filmuojant FullHD – vaizdo kokybė lenkia keletos metų senumo profesionalią techniką. Ir nesvarbu filmuosite saulėtą dieną prie natūralaus apšvietimo, ar prie mano spinksulės – vaizdelio detalumas tiesiog pribloškiantis.

Vienas iš pagrindinių šio telefono išskirtinumų tai specialus pieštukas įmontuotas į korpusą. Vyresni skaitytojai dar turėtu prisiminti prieš 5 ar daugiau metų gaminamus delninukus kuriuos valdyti be specialaus pieštuko buvo tiesiog neįmanoma. O šiame telefone pieštukas nebūtinas atliekant įprastas funkcijas, bet labai praverčia kūrybingiems žmonėms. Nors nebūtinai reikia būti menininku, norint išnaudoti pieštuko privalumus. Galima tiesiog pasižymėti tam tikrą sritį ką tik padarytoje nuotraukoje ar parašyti pastabas:

O turintys bent kruopelytę talento gali sukurti kažką panašaus į:

Arba galima vienu mygtuko esančio pieštuke paspaudimu padaryti ekrano nuotrauką. Nemačiusiems telefono gyvai nufotografavau tą pieštuko mygtuką ir beje nuotrauka pilnai paruošta publikacijai pačiame Galaxy Note telefone:

Nors čia tik patys paprasčiausi įmanomi šio pieštuko panaudojimo būdai, o turintiems noro, laiko ir fantazijos Samsung Apps siūlo nemažai programėlių skirtų darbui būtent su šiuo telefonu ir optimizuotų pieštukui:

Norėčiau parašyti apie visas programėles, bet dėl laiko ir vietos stokos apsiribosiu atkreipdamas dėmesį tik į vieną – Animating Touch. Tai animacijai kurti skirta programėlė, kuri leidžia savo kūrinį iš telefono įkelti tiesiai į Youtube:

O, kad jau užsiminiau apie Samsung Apps, tai norėčiau pristatyti vieną, bent jau man nematytą, negirdėtą programėlę tai Pocket Blonde. Turbūt jau visiems teko girdėti apie iPhone pagalbininką Siri. Tai Note šeimininkai galės mėgautis ne kažkokia beveide sirijiete, bet simpatiškos blondinės draugija:

Po visų išsakytų liaupsų gali kilti pagrįstas klausimas klausimas kodėl gi aš pats taip ir nepamėgau šio telefono… O priežastis tik viena – dydis. Visą mėnesį juo naudodamasis pastoviai bijojau jį išmesti. Norint juo efektyviai naudotis būtinos abi rankos. Jeigu galite leisti sau tokią prabangą kaip skirti abi rankas telefonui, tai jis jums puikiai tiks. Bet aš vis dar neturiu asmeninio vairuotojo, todėl tiek automobilyje, tiek gatvėje Note naudotis praktiškai negalėjau.

Ir ne tik dėl baimės išmesti, bet ir todėl, kad mano plaštakos dydžio neužtenka jį valdyti viena ranka. O kai bandydavau tai daryti namie gulėdamas ant sofos, tai telefonas pastoviai man iškrisdavo. Todėl iškart perspėju, kad net nebandytumėte juo naudotis viena ranka jeigu nesate pasikloję šieno kur telefonas galėtu saugiai nukristi.

Iš kitos pusės kai galite sau leisti tokią prabangą kaip abi rankas skirti telefono valdymui, tai Note tampa šauniu išmaniuoju pagalbininku. Praktiškai tai maža planšetė kurioje galima tiek naujienas paskaityti, tiek elektronines lenteles redaguoti ir dar begalę darbų atlikti. Ir jį galima nešiotis kišenėje. Tiesa tik striukės ar švarko, nes bent jau aš neturiu tokių kelnių kuriose tilptu šis telefonas. Na tilpti, gal ir tilptu, bet būtu tikrai nepatogu.

Beliko paminėti, kad Samsung neužmiršo kairiarankių ir galima nusistatyti kurioje rankoje jūs laikote pieštuką, o kurioje telefoną. Bet kaip jau minėjau begalę kartų jūs turite būti išskirtinė asmenybė arba bent jau turėti mažiausia dvi laisvas rankas. Jeigu atitinkate abi sąlygas, tai šis telefonas jums puikiai tiks. Jeigu abiejų sąlygų netenkinate, tai rinkitės kurį kitą, ne tokį išskirtinį telefoną.

Jeigu pasigedote techninės informacijos tai ją galite rasti GSM Arena apžvalgoje arba perskaitę mano kolegos apžvalgą.

Sekančią savaitę nepražiopsokite linksmo įrašo kur lyginsiu Samsung Galaxy Note su kuo tik įmanoma palyginti.

Kokios iniciatyvos dažniausiai kreipiasi į „Civitta“?

Laukiame technologinių startuolių, kurių prigimtis – konkuruoti pasauliniu mastu.

Jei „Civitta“ yra startuolis (angl. startup), ar saugu su ja bendradarbiauti, juk kalba eina apie nepatyrusio verslo auginimą ir plėtrą?

Praėjusiais metais „Civitta“ dirbo su penkiomis iš dešimties didžiausių šalies įmonių. Jų nenuvylėme. Tikimės nenuvilti ir startuolių.

Norėčiau pabrėžti, kad mes esame verslo analitikai, kurie supranta pradedančiuosius. Patys turėjome startuolių, o keli mūsų nariai rengė pirmąjį „Startup Weekend“ Vilniuje.

Turime naudingų kontaktų tiek Silicio slėnyje, tiek Europoje ir Azijoje, todėl stengsimės juos sujungti su kitais, kurie pas mus ateis. Suprantame ko reikalauja kapitalo fondai. Šiam projektui skirtų ekspertų tinklas gali padėti ir pragmatiškesniais klausimais – darbo planavimas, komandos valdymas.

Nebūna visų galų meistrų, todėl turbūt ir kažkokiam konkrečiam startui trūks kompetencijų vienoje ar kitoje srityje. Mūsų tikslas – tas kompetencijas pateikti.

Ką reikia daryti, kai nori gauti krepšelį verslo pradžiai, kiek laiko tai užtrunka?

Vieno iš „Versli Lietuva“ renginių metu reikia pasiimti nemokamai dalinama krepšelį, jį aktyvavus bus teikiamos konsultacijos ir 3 mėn. suteikiamos patalpos.

Sporto fotografo darbas yra gana sunkus. Kai visi žiūri rungtynes ir jomis gėrisi, sporto fotografas dirba. Pagautas įspūdingesnis metimas, dėjimas, šuolis, veido išraiška, emocija daro visą sporto šaką įspūdingesnę ir labiau suprantamą visiems. Nesvarbu, kad ta sporto šaka – šachmatai arba ledo ritulys, kur pagauti 200 km/h greičiu į vartus skriejantį ritulį ne taip jau ir paprasta. Žiniasklaidai reikia ir tokių nuotraukų, tad sporto fotografas turi pasiūlyti tokių kadrų, už kuriuos laikraščiai ir interneto portalai sumokėtų. Čia prasideda fotografijų verslas – padaryti kuo įspūdingesnes fotografijas ir jas parduoti už kuo įspūdingesnę sumą.

“Yra kitų sporto šakų, nei krepšinis. Sporto šakų karaliumi tituluojamas juk futbolas, o karaliene – lengvoji atletika, krepšinio tarp jų nėra, nors Lietuvoje jis be proto populiarus” – kalbėjo Augustas Didžgalvis. Sporto fotografija neapsiriboja vien krepšinio varžybų ir krepšininkų fotografavimu. Lietuvoje vyksta daugybė kitų sporto šakų varžybų, kurių kadrai ir emocijos savo išraiškingumu neatsilieka nuo krepšinio. Dauguma tokių varžybų organizatorių kviečia sporto fotografus atvykti ir padaryti keliasdešimt kokybiškų nuotraukų, kurios bus platinamos spaudoje, naudojamos komandų interneto puslapiuose ir spaudiniuose, taip pat tos sporto šakos federacijos ar kitos organizacijos reikmėms. Telefonu šuolininko į aukštį triumfo akimirkos nenufotografuosi, tam reikės profesionalaus fotografo su profesionalia įranga ir “akimi”, galinčia pagauti esmines akimirkas. “Esu fotografavęs keliuose Europos atletikos čempionauoseų (Barcelona 2010 kur I.Balčiūnaitė laimėjo auksą, Paris 2011 kur A.Skujytė laimėjo sidabro medalį), šiemet planuoju apsilankyti ne tik pasaulio atletikos čempionate Stambule, Europos atletikos čempionate Helsinkyje, bet ir Venesueloje vyksiančiame olimpiniame krepšinio atrankos turnyre”, – planais ir pasiekimais dalinosi Augustas.

Huberis Augustas užsiima ne tik sporto fotografija. Turėdamas kilnojamąją studiją jis dirba ir su verslu. Fotografuojami ne tik įmonių vakarėliai, bet ir darbuotojai. Nuotraukos paprastai dedamos į spaudą, interneto puslapius, naudojamos metinėms ataskaitoms ir t.t. Verslo fotografija – kitas svarbus Augusto Didžgalvio projektas, kuriam reikia ne ką mažiau pastangų nei fotografuojant varžybas. Kai kurie įmonės darbuotojai būna taip “žvaigždiškai” nusiteikę, kad tenka nemažai paprakaituoti, kol padaromos tinkamos jų nuotraukos. Ypač vakarėlių metu, kai tvyro labai “linksma” atmosfera.

Augustas šiuo metu yra trijų moterų krepšinio komandų krepšinio lygų (BWBL ir LMKAL) oficialus fotografas.
Augustas taip pat yra vienintelis Lietuvos fotografas, kuris specializuojasi aviacijos fotografijoje (krovininiai ir kelioniniai orlaiviai, karinė aviacija, aviatorių šventės ir renginiai, aviacijos žygiai ir infrastruktūra). Su aviacijos fotografo darbais galima susipažinti čia.

Fotografai paprastai savo darbo vietos neturi, bet A. Didžgalvis džiaugiasi galėdamas turėti savo vietą G9. Neseniai Augustas apie HUB pasakojo PenkiTV ryto laidoje (nuo 2:28).

Ir man nusispjauti, ką apie mane galvos ar kalbės. Taip, aš vis dar nesubrendau ir jumoro jausmas man reiškia daugiau nei išskirtinė kokybė. Nes naujojo Duke Nukem vaizdo kokybe visi skundžiasi ir lygina su 2005 metų žaidimais. Nors tai ir nenuostabu – žaidimas sukurtas naudojant Unreal Engine v2.5