Geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje
Verslas
Marketingistai ir politikai, pasimokykit šiukšlių rinkimo meno
Jul 30th
Marketingistai ir politikai, pasimokykit šiukšlių tvarkymo meno. Sakau tai nuoširdžiai ir labai rimtai. Ir visiškai ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Tiesiog eikit ir padirbėkit šiukšliavežiais, šiukšlių rūšiuotojais, šiukšlių rinkėjais. Tai tikrai jums padės. Lietuvoje yra tik viena įmonė, kuri sugebėjo pasidaryti tokią marketingo kampaniją, kaip VSA. Negirdėjau, kad dar kažkam būtų taip pavykę. Negirdėjau nieko panašaus. Net rimčiausi bandymai, lyginant su tuo, ką daro VSA - tai tik bandymai.
O padarė VSA elementarų dalyką - iš savo darbo ėmė daryti humorą. Ėmė linksmintis. Ėmė linksmintis su darbuotojais. Iš šiukšliavežių vairuotojų ėmė daryti žvaigždes. Ėmė norintiems rengti ekskursijas į šiukšlyną. Ėmė vežioti bernvakarių herojus. Ėmė atvirai (būtent - atvirai) rašyti ir apie savo bėdas, ir apie tai, kur ir kuo klientai nepatenkinti, ir kaip tai tvarkoma. Galų gale, ėmė sirgti už olandus per futbolo čempionatą. Viešai. Ir linksmintis. Darbuotojai, kurie gali savo įmonėje linksmintis, dalyvauti visokiose atrakcijose - tai yra pati didžiausia įmonės varančioji jėga. Žinoma, patys elementariausi dalykai įgyvendinami sunkiausiai, bet panašu, kad VSA - išskirtiniai savo srities meistrai.
Gal ir nenuostabu, kad po 4chan mėmės apie "Robenball" pasirodo ir kita - "Robben has truck", gal truputį mažesnė, bet užtat lietuviška. Paprastų šiukšliavežių humoro jausmo dėka oranžinis sunkvežimis tampa žinomas didesniam kiekiui pasaulio žmonių, nei nemokšiškai kurtas Lietuvos prekinis ženklas, kainavęs. Tiktai natūralu, kad labiausiai iš viso šio reikalo išlošia Olandija. Nes juk lietuviškoms įstaigoms tai neįdomu. Lietuviškos ambasados nenusileidžia iki to, kad populiarintų Lietuvą paprastais būdais. Mūsų valdininkai galvoja, kaip čia išleisti dar keliasdešimt milijonų kažkokiam Lietuvos įvaizdžiui. Nuostabiai visą situaciją analizuoja Commonsense.lt - Galvažmogųpuošia duoda tiesiog elementarius receptus - ką turėtų daryti mūsų ambasados užsienyje. Tikrai taip - Olandijos ambasadorius važinėja lietuviškomis šiukšliavežėmis ir tuo didžiuojasi. Nes ir jam - linksma. Ir kartu - tai puiki proga dar kartą pagarsinti savo šalį - Olandiją.
Brangūs Seimo nariai ir Vyriausybės ministrai, kreipkitės į VSA, paprašykite jų, kad jums padėtų. Manau, kad ši įmonė leis jums už dyką padirbėti šiukšlių tvarkytojais kokią dieną - kitą. Už dyką, neimdama iš jūsų už tai pinigų! O patirties per vieną dieną gausite tiek, kiek negautumėte brangiausiuose marketingistų kursuose per ištisą mėnesį! Aš jau nekalbu apie tai, kad apie jus, išdrįsusius dirbti tokį darbą, rašys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spauda!
Ir tikrai taip, po šitokios akcijos - aš irgi noriu pasimokyti iš VSA. Ar jūs irgi norite? Jei atsiras vienas kitas į kompaniją - galim bandyt įsiprašyt, kaip manote? :-)
O padarė VSA elementarų dalyką - iš savo darbo ėmė daryti humorą. Ėmė linksmintis. Ėmė linksmintis su darbuotojais. Iš šiukšliavežių vairuotojų ėmė daryti žvaigždes. Ėmė norintiems rengti ekskursijas į šiukšlyną. Ėmė vežioti bernvakarių herojus. Ėmė atvirai (būtent - atvirai) rašyti ir apie savo bėdas, ir apie tai, kur ir kuo klientai nepatenkinti, ir kaip tai tvarkoma. Galų gale, ėmė sirgti už olandus per futbolo čempionatą. Viešai. Ir linksmintis. Darbuotojai, kurie gali savo įmonėje linksmintis, dalyvauti visokiose atrakcijose - tai yra pati didžiausia įmonės varančioji jėga. Žinoma, patys elementariausi dalykai įgyvendinami sunkiausiai, bet panašu, kad VSA - išskirtiniai savo srities meistrai.
Gal ir nenuostabu, kad po 4chan mėmės apie "Robenball" pasirodo ir kita - "Robben has truck", gal truputį mažesnė, bet užtat lietuviška. Paprastų šiukšliavežių humoro jausmo dėka oranžinis sunkvežimis tampa žinomas didesniam kiekiui pasaulio žmonių, nei nemokšiškai kurtas Lietuvos prekinis ženklas, kainavęs. Tiktai natūralu, kad labiausiai iš viso šio reikalo išlošia Olandija. Nes juk lietuviškoms įstaigoms tai neįdomu. Lietuviškos ambasados nenusileidžia iki to, kad populiarintų Lietuvą paprastais būdais. Mūsų valdininkai galvoja, kaip čia išleisti dar keliasdešimt milijonų kažkokiam Lietuvos įvaizdžiui. Nuostabiai visą situaciją analizuoja Commonsense.lt - Galvažmogųpuošia duoda tiesiog elementarius receptus - ką turėtų daryti mūsų ambasados užsienyje. Tikrai taip - Olandijos ambasadorius važinėja lietuviškomis šiukšliavežėmis ir tuo didžiuojasi. Nes ir jam - linksma. Ir kartu - tai puiki proga dar kartą pagarsinti savo šalį - Olandiją.
Brangūs Seimo nariai ir Vyriausybės ministrai, kreipkitės į VSA, paprašykite jų, kad jums padėtų. Manau, kad ši įmonė leis jums už dyką padirbėti šiukšlių tvarkytojais kokią dieną - kitą. Už dyką, neimdama iš jūsų už tai pinigų! O patirties per vieną dieną gausite tiek, kiek negautumėte brangiausiuose marketingistų kursuose per ištisą mėnesį! Aš jau nekalbu apie tai, kad apie jus, išdrįsusius dirbti tokį darbą, rašys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spauda!
Ir tikrai taip, po šitokios akcijos - aš irgi noriu pasimokyti iš VSA. Ar jūs irgi norite? Jei atsiras vienas kitas į kompaniją - galim bandyt įsiprašyt, kaip manote? :-)
(No Ratings Yet)
Loading ...Marketingistai ir politikai, pasimokykit šiukšlių rinkimo meno
Jul 30th
Marketingistai ir politikai, pasimokykit šiukšlių tvarkymo meno. Sakau tai nuoširdžiai ir labai rimtai. Ir visiškai ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Tiesiog eikit ir padirbėkit šiukšliavežiais, šiukšlių rūšiuotojais, šiukšlių rinkėjais. Tai tikrai jums padės. Lietuvoje yra tik viena įmonė, kuri sugebėjo pasidaryti tokią marketingo kampaniją, kaip VSA. Negirdėjau, kad dar kažkam būtų taip pavykę. Negirdėjau nieko panašaus. Net rimčiausi bandymai, lyginant su tuo, ką daro VSA - tai tik bandymai.
O padarė VSA elementarų dalyką - iš savo darbo ėmė daryti humorą. Ėmė linksmintis. Ėmė linksmintis su darbuotojais. Iš šiukšliavežių vairuotojų ėmė daryti žvaigždes. Ėmė norintiems rengti ekskursijas į šiukšlyną. Ėmė vežioti bernvakarių herojus. Ėmė atvirai (būtent - atvirai) rašyti ir apie savo bėdas, ir apie tai, kur ir kuo klientai nepatenkinti, ir kaip tai tvarkoma. Galų gale, ėmė sirgti už olandus per futbolo čempionatą. Viešai. Ir linksmintis. Darbuotojai, kurie gali savo įmonėje linksmintis, dalyvauti visokiose atrakcijose - tai yra pati didžiausia įmonės varančioji jėga. Žinoma, patys elementariausi dalykai įgyvendinami sunkiausiai, bet panašu, kad VSA - išskirtiniai savo srities meistrai.
Gal ir nenuostabu, kad po 4chan mėmės apie "Robenball" pasirodo ir kita - "Robben has truck", gal truputį mažesnė, bet užtat lietuviška. Paprastų šiukšliavežių humoro jausmo dėka oranžinis sunkvežimis tampa žinomas didesniam kiekiui pasaulio žmonių, nei nemokšiškai kurtas Lietuvos prekinis ženklas, kainavęs nežinia, kiek pinigų. Tiktai natūralu, kad labiausiai iš viso šio fotbolistiškai-šiukšlininkiško reikalo išlošia Olandija. Nes juk lietuviškoms įstaigoms tai neįdomu. Lietuviškos ambasados nenusileidžia iki to, kad populiarintų Lietuvą paprastais būdais. Mūsų valdininkai galvoja, kaip čia išleisti dar keliasdešimt milijonų kažkokiam Lietuvos įvaizdžiui. Nuostabiai visą situaciją analizuoja Commonsense.lt - Galvažmogųpuošia duoda tiesiog elementarius receptus - ką turėtų daryti mūsų ambasados užsienyje. Tikrai taip - Olandijos ambasadorius važinėja lietuviškomis šiukšliavežėmis ir tuo didžiuojasi. Nes ir jam - linksma. Ir kartu - tai puiki proga dar kartą pagarsinti savo šalį - Olandiją.
Brangūs Seimo nariai ir Vyriausybės ministrai, kreipkitės į VSA, paprašykite jų, kad jums padėtų. Manau, kad ši įmonė leis jums už dyką padirbėti šiukšlių tvarkytojais kokią dieną - kitą. Už dyką, neimdama iš jūsų už tai pinigų! O patirties per vieną dieną gausite tiek, kiek negautumėte brangiausiuose marketingistų kursuose per ištisą mėnesį! Aš jau nekalbu apie tai, kad apie jus, išdrįsusius dirbti tokį darbą, rašys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spauda!
Ir tikrai taip, po šitokios akcijos - aš irgi noriu pasimokyti iš VSA. Ar jūs irgi norite? Jei atsiras vienas kitas į kompaniją - galim bandyt įsiprašyt, kaip manote? :-)
O padarė VSA elementarų dalyką - iš savo darbo ėmė daryti humorą. Ėmė linksmintis. Ėmė linksmintis su darbuotojais. Iš šiukšliavežių vairuotojų ėmė daryti žvaigždes. Ėmė norintiems rengti ekskursijas į šiukšlyną. Ėmė vežioti bernvakarių herojus. Ėmė atvirai (būtent - atvirai) rašyti ir apie savo bėdas, ir apie tai, kur ir kuo klientai nepatenkinti, ir kaip tai tvarkoma. Galų gale, ėmė sirgti už olandus per futbolo čempionatą. Viešai. Ir linksmintis. Darbuotojai, kurie gali savo įmonėje linksmintis, dalyvauti visokiose atrakcijose - tai yra pati didžiausia įmonės varančioji jėga. Žinoma, patys elementariausi dalykai įgyvendinami sunkiausiai, bet panašu, kad VSA - išskirtiniai savo srities meistrai.
Gal ir nenuostabu, kad po 4chan mėmės apie "Robenball" pasirodo ir kita - "Robben has truck", gal truputį mažesnė, bet užtat lietuviška. Paprastų šiukšliavežių humoro jausmo dėka oranžinis sunkvežimis tampa žinomas didesniam kiekiui pasaulio žmonių, nei nemokšiškai kurtas Lietuvos prekinis ženklas, kainavęs nežinia, kiek pinigų. Tiktai natūralu, kad labiausiai iš viso šio fotbolistiškai-šiukšlininkiško reikalo išlošia Olandija. Nes juk lietuviškoms įstaigoms tai neįdomu. Lietuviškos ambasados nenusileidžia iki to, kad populiarintų Lietuvą paprastais būdais. Mūsų valdininkai galvoja, kaip čia išleisti dar keliasdešimt milijonų kažkokiam Lietuvos įvaizdžiui. Nuostabiai visą situaciją analizuoja Commonsense.lt - Galvažmogųpuošia duoda tiesiog elementarius receptus - ką turėtų daryti mūsų ambasados užsienyje. Tikrai taip - Olandijos ambasadorius važinėja lietuviškomis šiukšliavežėmis ir tuo didžiuojasi. Nes ir jam - linksma. Ir kartu - tai puiki proga dar kartą pagarsinti savo šalį - Olandiją.
Brangūs Seimo nariai ir Vyriausybės ministrai, kreipkitės į VSA, paprašykite jų, kad jums padėtų. Manau, kad ši įmonė leis jums už dyką padirbėti šiukšlių tvarkytojais kokią dieną - kitą. Už dyką, neimdama iš jūsų už tai pinigų! O patirties per vieną dieną gausite tiek, kiek negautumėte brangiausiuose marketingistų kursuose per ištisą mėnesį! Aš jau nekalbu apie tai, kad apie jus, išdrįsusius dirbti tokį darbą, rašys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spauda!
Ir tikrai taip, po šitokios akcijos - aš irgi noriu pasimokyti iš VSA. Ar jūs irgi norite? Jei atsiras vienas kitas į kompaniją - galim bandyt įsiprašyt, kaip manote? :-)
(No Ratings Yet) Loading ...KARŠTA NAUJIENA: VĖL KASAMA DUOBĖ PO TNS “GALLUP”
Jul 30th
TNS Gallup pranešė TV rinkos dalyviams nerimastingą žinią, kad, cituoju, liepos 26 dieną vėl buvo pasikėsinta i SIC Gallup Media / TNS atliekamo TV metrų tyrimo dalyviu konfidencialumą.
Pakvipo detektyvu: UAB „Lietuvos Rytas“ leidžiamo žurnalo „TV Antena“ žurnalistais prisistatę žmonės, prisidengę žurnalistiniu tyrimu lankėsi TV metru respondento namuose, siekė išgauti informaciją apie dalyvavima tyrime, žiūrimus kanalus, namų ūkio nariai bei jų turima aparatura buvo fotografuojami.
Primename, kad toks žurnalistinis tyrimas jau buvo atliekamas, o jo rezultatai buvo plačiai eksponuojami Lietuvos ryto puslapiuose ir eteryje.
Rašėme apie tai ir turime pagrindo manyti, kad tie UAB „Lietuvos Rytas“ leidžiamo žurnalo „TV Antena“ žurnalistais prisistatę žmonės tokiais prisistatė neapsimetinėdami, o todėl šią arba kitą savaitę galime sulaukti eilinės demaskuojančios medžiagos Lietuvos ryto žiniasklaidos imperijos padaliniuose.
TNS Gallup vadovas Gytis Juodpusis situaciją mums pakomentavo vienareikšmiškai : pirmosios panašios provokacijos prasidėjo 2009 metais. Po to sekė eilė straipsnių “Lietuvos ryte”, kurių tendencingumas ir neprofesionalumas mus šokiravo. Nenorėdami veltis į bevaises diskusijas su neprofesionalais, mes inicijavome tarptautinį TV metrų sistemos auditą. Auditorių parinkti buvo pavesta Lietuvos radijo ir televizijos komisijai, Lietuvos komercinių TV ir radijo asociacijai, Komunikacijos agentūrų asociacijai bei Lietuvos skaitmeninių TV asociacijai. Minėtos institucijos bendru sutarimu išrinko auditorę iš Didžiosios Britanijos p. Lietuvos skaitmeninių TV asociacija. Auditas vienareikšmiai atsakė į rinkos dalyvių keltus klausimus.
Deja, panašu, kad kai kurie rinkos dalyviai, nekreipdami dėmesio į audito išvadas, nusprendė tęsti provokacijas prieš TNS atliekamą TV metrų tyrimą.
Ir užbaigė dramatiškai: yra akivaizdus siekis ne vykdyti “žurnalistinį tyrimą”, bet šantažuoti tyrimų kompaniją, griauti pasitikejimą tyrimais apskritai, destabilizuoti situaciją TV reklamos rinkoje ir taip siekti savanaudiškų tikslų. Šiuo metu mas analizuojame situaciją su rinkos dalyviais bei tariamės dėl veiksmų, kurie užkirstų kelią panašioms provokacijoms.
uagadugu niekuomet neslėpė savo simpatijų menkiau žiūrimiems kanalams ir trimituoja apie jų menkiausius pasiekimus ar užmačias. Štai ir šiandien suokėme apie naują Lietuvos ryto TV laidą, nors, jeigu kuris nors mūsų komentatorius paprašytų už ją statyti savo pinigus, vargu ar sutiktume…
Taip pat mums nepatinka monopolistai, todėl nemylime TNS Gallup meile karšta.
Šios atliekami telemetriniai tyrimai yra nepalankūs Lietuvos ryto TV. Televizija investuoja daug pinigų į kokybę, iš visų jėgų bando prilygti rinkos lyderiams, tačiau to nesimato skaičiuose.
Gerai, meskime tuos skaičius į šalį. Net jei tų skaičių nebūtų, nemanyčiau, kad Lietuvos ryto TV gali būti labiau žiūrima, nei skaičiai rodo.
Priežastys kelios. Pirma – žiūrovų inercija. Rinkos naujokai visuomet pervertina žiūrovo paslankumą. Būdami dinamiški patys (jeigu tu ką nors kuri, esi aktyvus, reiškia ir esi dinamiškas), jie tokiais laiko ir juos supančius. O tai – iliuzija. Žiūrovas tingus, kaip smauglys saulės atokaitoje. Jam dažniausiai pakanka pirmos distancinio pultelio eilutės. O ten yra trys klavišai, kurie jau daug metų užimti. Kartais juos sudomina koks ypatingo lygio reginys – tarkim, LKL finalas (bet ne Mis Lietuva…), tačiau tokių reginių turi būti daug ir kartotis jiems reikia dažnai. Tai – ne vienerių metų įdirbis.
Lietuvos ryto TV autorinės programos pramoginė dalis yra skurdi LNK ir TV3 fone. Nei Vytenis Sinkevičius, nei Jogaila Morkūnas nėra bulvaro megažvaigždės. Tiesiog – ne ta svorio kategorija. Man labai patinka Livija Gradauskienė, bet bijau, kad toms plačiausioms masėms ji nėra patraukliausia.
Su kokia Pareigyte nesulyginsi…
Lietuvos ryto TV beviltiškai pralaimi ir LNK, ir TV3 kanalui filmais. Tiksliau, dirba pagal savo pajėgumus, bet neturėdama LNK ir TV3 megabiudžetų, negali kovoti ir dėl filmų megapaketų.
Net ir pagerinęs pastaruosius porą parametrų, kanalas negalės pretenduoti į didesnes žiūrovų simpatijas dar mažų mažiausiai kelis metus, kol žiūrovinė inercija nebus įveikta.
Jeigu kažkas yra kabinęs ant ausų makaronus ir žadėjęs aukso kalnus per metus, tada reikia tik pasijuokti iš tų, kurie patikėjo.
Nors tai gal ir nelabai gražu…
Tai, kuo kanalas giriasi – didžiausia informacinių laidų gausa, deja, nėra pats patraukliausias magnetas masėms.
Todėl, kad ir kaip to nesinorėtų, tikiu TNS Gallup, kai šie rodo tuos 2-3 procentus auditorijos dalies, kas kanalui garantuoja tik šeštą vietą rinkoje ir tokias menkas reklamos pajamas.
Bet pacituosiu uagadugu komentatorių Spyrį: TNS duomenimis galima pasitikėti tiek, kiek jie tarnauja kaip vieninga valiuta. Pati tyrimo metodika nekelia didesnių abejonių. Netgi mažas respondentų skaičius nėra taip jau blogai. Blogai, kad TNS niekaip nesutinka, jog mažas respondentų rotacijos procentas atsiliepia tyrimo rezultatų patikimumui.(…) TNS turėtų gerokai padidinti respondentų rotaciją.
Daugiau nei sutinku su Spyriu…
Savo nepaslankumu TNS Gallup gali išsikasti pats sau duobę.
O problema – labai rimta. Bandantys sudaužyti veidrodį tik įsivaizduoja galį jį pakeisti sau palankiu.
Iš tiesų jie sukuria situaciją, kai žmonės netiki tuo, ką veidrodis atspindi.
Naivu galvoti, kad staiga pradės tikėti matą teisingą atspindį, jei atsirastų kitas veidrodis.
Chaosas…
Aišku, kai kam geriau chaosas, nei nepalanki vieta tvarkoje.
Nes kai visiems chaosas, visi tame chaose lygūs.
O turėdamas daug ir galingų poveikio priemonių gali nusipiešti kokią nori realybę.
Related posts:
- “LIETUVOS RYTO” TV VĖL TRANSLIUOJA ANALOGINIU BŪDU IR KALTINA LNK MELAGYSTĖMIS Jau ne kartą rašėme apie Lietuvos ryto TV peripetijas su...
- LNK IR TV3 NELEIS RAMIAI KVĖPUOTI “LIETUVOS RYTO” TV uagadugu skaitytojai pranešė, kad Lietuvos ryto TV nuo birželio 18...
- LIETUVIŠKA “TNS GALLUP” MIRTIS: DU SIC’ai IR JOKIO AIŠKUMO Bandome įsikirsti į tą TNS Gallup išnykimo problemą. uagadugu ji...
Panašūs įrašai jums Yet Another Related Posts Įskiepis.
(No Ratings Yet) Loading ...“LIETUVOS RYTO” TV VĖL TRANSLIUOJA ANALOGINIU BŪDU IR KALTINA LNK MELAGYSTĖMIS
Jul 26th
Triumfuojantis Edmundas Jakilaitis © Lietuvos rytas
Jau ne kartą rašėme apie Lietuvos ryto TV peripetijas su transliavimu septyniuose papildomuose šalies regionuose analoginiu būdu po to, kai šiuos dažnius maloniai ir liberaliai atlaisvino LTV2.
Lietuvos ryte paskelbtas, dėmesio – jau ne užsakomasis straipsnis apie pasikeitusią situaciją.
Čia sakoma, kad, citata, konkurentų pastangos kaišioti pagalius į ratus „Lietuvos ryto“ televizijai subliūško. Penktadienį septyniuose mūsų šalies regionuose buvo atnaujintos šio kanalo transliacijos analoginiu būdu.
Ir iš tiesų – liepos 19 dieną teismas vėl leido transliuoti Lietuvos ryto TV signalą, kuris eteryje – nuo liepos 23 dienos.
Straipsnyje Lietuvos ryto TV vadovas Edmundas Jakilaitis nevyniodamas argumentų į minkštą vatą kaltina melagystėmis LNK: LNK argumentai atmesti.
Šio kanalo teisininkams buvo pavykę suklaidinti Vilniaus apygardos administracinį teismą melagingais argumentais.
Reikalavimą stabdyti transliacijas jie grindė tuo, kad mes neva neatpažįstamai pakeisime analoginės technikos tinklą, investuosime į jį ir taip toliau. Tai – visiškas absurdas. Juk tinklas – ne mūsų, mes jį nuomojamės iš valstybės programai transliuoti.
Kitas argumentas – neva mes dar nebuvome pradėję transliacijų. Tai – irgi netiesa.
Tačiau konfliktas nesibaigia, nes Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) sprendimą suteikti Lietuvos ryto televizijai licenciją transliuoti programą analoginiais siųstuvais LNK ir TV3 apskundė teismui.
Čia E. Jakilaitis irgi kategoriškas. Jokių minkštybių nerasi: jaučiamės tvirtai. Jei kalbėsime apie konkurso sąlygas – niekam nekyla abejonių, kad rodome kur kas daugiau lietuviškos, autorinės produkcijos negu TV1 ar TV6. Originalių informacinių laidų transliuojame daugiau negu bet kuris kitas kanalas.
Yra tame racijos. Originalių informacinių laidų tiek netransliuoja nei LNK, nei TV3. Tiesą sakant, paraštėse pažymėsime, kad, jei tiek transliuotų, nebūtų taip žiūrimos.
Bet, jeigu lyginsime Lietuvos ryto TV su TV3 ir LNK antriniais kanalais TV6 ir TV1, rasime milžinišką skirtumą. Pastarieji, kaip jau ne kartą esame pastebėję, yra antriniai ne tik todėl, kad gimę vėliau, bet ir dėl programinio antriškumo. Kaip kokie nusigyvenę kaimynai, kuriems atiduodamos nunešiotos drapanos.
Lyginant su jais Lietuvos ryto TV žiba.
Bet skaičiai rodo tik labai mažus krustelėjimus.
E. Jakilaitis teigia, kad „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovų skaičius per mėnesį paauga dešimtadaliu, kas nėra geras ženklas konkurentams.
Tačiau mes palyginome tris dienas TNS Gallup duomenų , kai Lietuvos ryto TV jau buvo matoma, jos vadovo teigimu, 90-ties proc. Lietuvos gyventojų su savaite prieš tai:
| 29 savaitė (be 7 regionų) | 30 savaitė (su 7 regionais) | Pokytis | |
| Penktadienis | 2.9% | 2.5% | -0.4 |
| Šeštadienis | 2.7% | 2.9% | 0.2 |
| Sekmadienis | 3.7% | 2.2% | -1.5 |
Teigiamų pokyčių nesimato.
Gal net atvirkščiai…
Related posts:
- LNK IR TV3 NELEIS RAMIAI KVĖPUOTI “LIETUVOS RYTO” TV uagadugu skaitytojai pranešė, kad Lietuvos ryto TV nuo birželio 18...
- LIETUVA: DALIS LIETUVOS VIETOJ “LIETUVOS TV” 2 MATYS “LIETUVOS RYTO” TV lrytas.lt drėbtelėjo, kad „Lietuvos ryto“ televizija laimėjo Radijo ir televizijos...
- “LIETUVOS RYTO” TV VERSUS LTV: KOVA DĖL A. LUKAŠENKOS IR A. VALINSKO Tuo metu, kai rinkos milžinai – LNK ir TV3 kaunasi...
Panašūs įrašai jums Yet Another Related Posts Įskiepis.
(No Ratings Yet) Loading ...Pratęsiant apie muziką, konkurenciją ir degradaciją
Jul 24th
Po to, kai parašiau apie tai, kaip vyksta muzikos degradacija dėl komercializacijos, kilo baisi diskusija, kurią dar pas save pratęsė ir blogosferų žvaigždė ![[info]](http://l-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif)
maumaz . Tačiau pastebėjau keletą dalykų, kuriuos, matyt, teks paaiškinti atskirai.
Labai simptomatišką reakciją pademonstravo įžymusismaliboo , kuris, beje, pakankamai susijęs su industrija, tad daug ką mato iš vidaus: nei neperskaitęs mano straipsnio, o tik antraštę, pareiškė kažką apie tai, kad aš senas perdyla ar tai kažkas panašaus ir todėl stradalinu nostalgija ir matau tik tai, kas rodoma TV, todėl galvoju, kad nieko gero neatsiranda. Nuostabu, kad jis pats ir įvardino tą situaciją, apie kurią rašiau: per TV mums kišamas šlamštas, o rimtoms grupėms tenka slėptis, t.y., jos netampa supergrupėmis :-)
Taip, aš būtent neteigiu, kad gerų atlikėjų sumažėjo - manau, kad jų kiekis išlieka panašus, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, o gal net ir didesnis (nors vėlgi, atmieštas ir didesniu kiekiu mėšlo - atpigusių miksavimo ir įrašymo priemonių pasekmė). Sumažėjo tiktai kiekis gerų atlikėjų, prasimušančių į superžvaigždžių, į supergrupių, į superatlikėjų tarpą. Superpopuliarumą vietoj talentų žymiai dažniau gauna šlamšto atlikėjai, tuo tarpu rimtesni vis labiau verčiami slėptsi undergrounde. Būtent todėl ir klausinėjau ne apie tai, kokią muziką kas mėgsta (kažkodėl daugelis būtent taip suprato klausimą), o apie tai, kokios yra žymiausios, labiausiai vertos dėmesio grupės.
Ir taip, iš komentarų sprendžiant, pikas, didžiausias kiekis tikrų supergrupių - žvaigždžių ir pagal muzikos išliekamąją vertę, ir pagal populiarumą, ir pagal produktyvumą - tenka maždaug kokių 1965-1985 periodui, tuo tarpu po 1990 tokių grupių daug mažiau ir joms dažnai tenka tenkintis populiarumu specifiniuose, žinančių žmonių ratuose. Tai, kaip bebūtų keista, gan atitinka ir lentelę iš Vikipedijos, kur galima pažiūrėti perkamiausius visų laikų albumus: topo viršuje karaliauja ne tik to aukso amžiaus atlikėjai (Michael Jackson, Pink Floyd, etc.), bet net ir patys albumai, išleisti tuo aukso amžiaus metu. Ir neatrodo, kad tai susiję su tuo, kad tie albumai pardavinėjami ilgesnį laiką - parduodamiausių grupių sąrašas rodo dar ryškesnę situaciją. Ir tai nepaisant to, kad bendri muzikos industrijos pardavimai nuo to laiko, kiek atsimenu, išaugo keleriopai, t.y., naujoms žvaigždėms turėtų būti lengviau pakilt į viršų, t.y., norint gauti palyginamus skaičius, kokią nors Britnę turėtume dalinti iš trijų ar pan. vien dėl bendro industrijos augimo.
Aš pabandžiau paieškoti įvykių, kurie gal būt būtų susiję su tais pokyčiais - pirmiausiai staigiu superatlikėjų skaičiaus augimu, o paskui staigiu smukimu. Įvykiai įstrigo keli: 1963 metais sukurtos kompaktinės kasetės, leidusios lengvai kopijuoti įrašus, 1964 atsiradusios pirmosios piratinės radijo stotys (vienu metu kai kurios turėjo net po keliasdešimt milijonų klausytojų - tai unikalus fenomenas), nuo 1967 - muzikos festivaliai (garsusis Woodstock - 1969). Matyt šie keli asisteminiai dalykai ir davė impulsą visam tam greitai atėjusiam aukso amžiui.
Per kažkiek metų piratinės radijo stotys buvo išnaikintos, tačiau matomai kartu su festivaliais jos davė vieną iš stipriausių postūmių: gerai atrinkta muzika, transliuojama milijonams žmonių, leido susikurti ištisoms muzikos kryptims ir iškilti tikroms žvaigždėms. Tai aiškūs organizuotumo požymiai. Muzikos industrijai prireikė nemažai laiko, kol tas stotis išnaikino. Jei bandau palyginti su dabartiniu periodu - matau vieną: rimtų piratinių stočių analogo nėra (o gal aš nematau?), t.y., muziką tenka daugiau atsirinkinėti pačiam, o tai keblu. Remtis masės sprendimais - irgi negalima, nes masei smegenis plauna industrija. Tuo tarpu superfestivalių vietą užėmė superkoncertai - tai irgi daug ką pakeitė.
Jau to muzikos aukso amžiaus pabaigoje turime porą kitų įvykių - 1981 atsirado MTV, o paskui - ir krūva kitų muzikinių TV, kurios kardinaliai pakeitė formatą: svarbiu tapo neretai tiktai vaizdas, o ne garsas. Matomai visgi čia prasidėjo dainavimas papais. 1982 - kompaktiniai diskai, kurie menamai turėjo geresnę kokybę, o išties - esminį privalumą: buvo neperrašomi. O jau tik vėliau tie garsūs dirbtinių žvaigždžių fenomenai, prasidėję nuo visokių ten eurodisco žvaigždelių.
Taigi, turiu pasakyti, kad paanalizavus situaciją detaliau, raktiniai įvykiai ima atrodyti kiek kiti. Tačiau situacija savo esme nepakinta, o tik ima atrodyti dar prasčiau.
Dabar atskirai kai kuriemssilpnapročiams bandantiems taikyti rinkos ir verslo kriterijus muzikoje: menas nėra komercija, o komercija nėra menas, net jei tame dalyvauja pinigai. Muzikoje ir mene produkto lygį apsprendžia ne komercijos, o meno dėsniai. Nors Modern Talking ir C.C.Catch priklauso tam pačiam klausytojų segmentui, jie tarpusavyje nekonkuruoja, t.y., vartotojas nedaro pasirinkimo tarp vienų ir kitų, o ima abu. Abu ima ir Led Zeppelin bei Deep Purple gerbėjai. Ir netgi Led Zeppelin bei Modern Talking gerbėjai ir platintojai nekonkuruoja dėl muzikos tarpusavyje, o konkuruoja nebent tik dėl platinimo kanalų (t.y., galimybės girdėti savo muziką). Kitaip tariant, remtis rinkos dėsniais mene - tai fatališka klaida, nes negali veikti patsai bazinis rinkos principas - konkurencija.
Dar keli iškreiptumai, neatitinkantys rinkos dėsnių: meninis produktas nesensta, o kaupiasi, t.y., jei 1970 pirktą mašiną jau 1985 teko išmest į šiukšlyną, tai tais pačiais metais sukurtos muzikos galima klausytis ir dabar. Kitas - kad menama vagystė, esant muzikos kopijavimui taip ir lieka menama, t.y., tiesiog sugalvota muzikos industrijoje. Nes nuo kopijavimo tiesioginio nuostolio nėra ir negali būti. Tačiau kaip ir komercijoje, taip ir muzikoje veikia rinkos ribotumo dėsnis: bet kuris klausytojas per laiką X negali perklausyti daugiau, kaip N muzikos. Deja, šitas dėsnis tik sustiprina kitų blogybių veikimą: muzikos industrija tampa kraštutinai suinteresuota perskirstyti tą rinką, maksimaliai išplėsdama pelningiausią (komercinį, dirbtinį) segmentą, o kartu kuo labiau sumažindama ilgalaikį (supergrupių, turinčių didele išliekamąją vertę) segmentą, nes jis pagal apibrėžimą yra nepelningas, kaupiamasis, stabdantis kitus segmentus.
Kaip matome, komercijos dėsnių taikymas mene ir dominavimas yra visiškai nesuderinama su pačia kūrybos esme: laimi ne geri kūrėjai ir atlikėjai, o tik tie, kas turi gerus marketingistus ir yra remiami didelio kapitalo. Laimi būtent tie, kas duoda lengvą ir didelį pelną muzikos industrijai. Žvelgiant į esminę priežastį - akivaizdu, kad kaltas yra matavimas pinigais. Kai kūrinys yra įkainojamas ir apmokestinamas - tada ir atsiranda šūdžvaigždžių fenomenas. Akivaizdu, kad vien dėl komercinių kompanijų veikimo muzikos "rinkoje" turime tos "rinkos" iškreiptumus, išvirstančius į tai, ką matome: populiariausiais tampa toli gražu ne geriausi atlikėjai - Yva pralenkia Foje, o kokia nors Paris Hilton pralenkia Nine Inch Nails. BTW, gal kam įdomu bus - teko skaityt, kad JAV muzikinėje rinkoje 83 procentus albumų išleidžia 5 didžiausios kompanijos, t.y., rinka kontroliuojama žostkai. Grįžkim dar kartą prie komercijos: konkurencijos muzikoje nėra.
Na ir baigdamas, specialiai idėjiniams piratams (žinau, kad yra tokių): jei norite kažką keisti, pažeisdami įstatymus ir nusikalsdami, pirma pagalvokite, ką darote. Ir jei jau jaučiatės idėjiniais kovotojais, platinkite, atsirinkdami - kokybė lemia viską, tuo tarpu perteklinė kiekybė tiktai trukdo, trukdo tragiškai. Neplatinkite šūdpopsio, o platinkite tiktai tuos, kas verti platinimo. Nedarykite paslaugos muziką žudančiai industrijai, padėkite nepriklausomiems kūrėjams. Dar daugiau - gali būti, kad tie nepriklausomi kūrėjai, jei paprašysite, netgi suteiks jums teisę platinti jų kūrybą, t.y., daryti viską legaliai. Tapkite piratinių radijo stočių tradicijų tęsėjais - ir gal kažkas pasikeis.
maumaz . Tačiau pastebėjau keletą dalykų, kuriuos, matyt, teks paaiškinti atskirai.Labai simptomatišką reakciją pademonstravo įžymusis
maliboo , kuris, beje, pakankamai susijęs su industrija, tad daug ką mato iš vidaus: nei neperskaitęs mano straipsnio, o tik antraštę, pareiškė kažką apie tai, kad aš senas perdyla ar tai kažkas panašaus ir todėl stradalinu nostalgija ir matau tik tai, kas rodoma TV, todėl galvoju, kad nieko gero neatsiranda. Nuostabu, kad jis pats ir įvardino tą situaciją, apie kurią rašiau: per TV mums kišamas šlamštas, o rimtoms grupėms tenka slėptis, t.y., jos netampa supergrupėmis :-)Taip, aš būtent neteigiu, kad gerų atlikėjų sumažėjo - manau, kad jų kiekis išlieka panašus, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, o gal net ir didesnis (nors vėlgi, atmieštas ir didesniu kiekiu mėšlo - atpigusių miksavimo ir įrašymo priemonių pasekmė). Sumažėjo tiktai kiekis gerų atlikėjų, prasimušančių į superžvaigždžių, į supergrupių, į superatlikėjų tarpą. Superpopuliarumą vietoj talentų žymiai dažniau gauna šlamšto atlikėjai, tuo tarpu rimtesni vis labiau verčiami slėptsi undergrounde. Būtent todėl ir klausinėjau ne apie tai, kokią muziką kas mėgsta (kažkodėl daugelis būtent taip suprato klausimą), o apie tai, kokios yra žymiausios, labiausiai vertos dėmesio grupės.
Ir taip, iš komentarų sprendžiant, pikas, didžiausias kiekis tikrų supergrupių - žvaigždžių ir pagal muzikos išliekamąją vertę, ir pagal populiarumą, ir pagal produktyvumą - tenka maždaug kokių 1965-1985 periodui, tuo tarpu po 1990 tokių grupių daug mažiau ir joms dažnai tenka tenkintis populiarumu specifiniuose, žinančių žmonių ratuose. Tai, kaip bebūtų keista, gan atitinka ir lentelę iš Vikipedijos, kur galima pažiūrėti perkamiausius visų laikų albumus: topo viršuje karaliauja ne tik to aukso amžiaus atlikėjai (Michael Jackson, Pink Floyd, etc.), bet net ir patys albumai, išleisti tuo aukso amžiaus metu. Ir neatrodo, kad tai susiję su tuo, kad tie albumai pardavinėjami ilgesnį laiką - parduodamiausių grupių sąrašas rodo dar ryškesnę situaciją. Ir tai nepaisant to, kad bendri muzikos industrijos pardavimai nuo to laiko, kiek atsimenu, išaugo keleriopai, t.y., naujoms žvaigždėms turėtų būti lengviau pakilt į viršų, t.y., norint gauti palyginamus skaičius, kokią nors Britnę turėtume dalinti iš trijų ar pan. vien dėl bendro industrijos augimo.
Aš pabandžiau paieškoti įvykių, kurie gal būt būtų susiję su tais pokyčiais - pirmiausiai staigiu superatlikėjų skaičiaus augimu, o paskui staigiu smukimu. Įvykiai įstrigo keli: 1963 metais sukurtos kompaktinės kasetės, leidusios lengvai kopijuoti įrašus, 1964 atsiradusios pirmosios piratinės radijo stotys (vienu metu kai kurios turėjo net po keliasdešimt milijonų klausytojų - tai unikalus fenomenas), nuo 1967 - muzikos festivaliai (garsusis Woodstock - 1969). Matyt šie keli asisteminiai dalykai ir davė impulsą visam tam greitai atėjusiam aukso amžiui.
Per kažkiek metų piratinės radijo stotys buvo išnaikintos, tačiau matomai kartu su festivaliais jos davė vieną iš stipriausių postūmių: gerai atrinkta muzika, transliuojama milijonams žmonių, leido susikurti ištisoms muzikos kryptims ir iškilti tikroms žvaigždėms. Tai aiškūs organizuotumo požymiai. Muzikos industrijai prireikė nemažai laiko, kol tas stotis išnaikino. Jei bandau palyginti su dabartiniu periodu - matau vieną: rimtų piratinių stočių analogo nėra (o gal aš nematau?), t.y., muziką tenka daugiau atsirinkinėti pačiam, o tai keblu. Remtis masės sprendimais - irgi negalima, nes masei smegenis plauna industrija. Tuo tarpu superfestivalių vietą užėmė superkoncertai - tai irgi daug ką pakeitė.
Jau to muzikos aukso amžiaus pabaigoje turime porą kitų įvykių - 1981 atsirado MTV, o paskui - ir krūva kitų muzikinių TV, kurios kardinaliai pakeitė formatą: svarbiu tapo neretai tiktai vaizdas, o ne garsas. Matomai visgi čia prasidėjo dainavimas papais. 1982 - kompaktiniai diskai, kurie menamai turėjo geresnę kokybę, o išties - esminį privalumą: buvo neperrašomi. O jau tik vėliau tie garsūs dirbtinių žvaigždžių fenomenai, prasidėję nuo visokių ten eurodisco žvaigždelių.
Taigi, turiu pasakyti, kad paanalizavus situaciją detaliau, raktiniai įvykiai ima atrodyti kiek kiti. Tačiau situacija savo esme nepakinta, o tik ima atrodyti dar prasčiau.
Dabar atskirai kai kuriems
Dar keli iškreiptumai, neatitinkantys rinkos dėsnių: meninis produktas nesensta, o kaupiasi, t.y., jei 1970 pirktą mašiną jau 1985 teko išmest į šiukšlyną, tai tais pačiais metais sukurtos muzikos galima klausytis ir dabar. Kitas - kad menama vagystė, esant muzikos kopijavimui taip ir lieka menama, t.y., tiesiog sugalvota muzikos industrijoje. Nes nuo kopijavimo tiesioginio nuostolio nėra ir negali būti. Tačiau kaip ir komercijoje, taip ir muzikoje veikia rinkos ribotumo dėsnis: bet kuris klausytojas per laiką X negali perklausyti daugiau, kaip N muzikos. Deja, šitas dėsnis tik sustiprina kitų blogybių veikimą: muzikos industrija tampa kraštutinai suinteresuota perskirstyti tą rinką, maksimaliai išplėsdama pelningiausią (komercinį, dirbtinį) segmentą, o kartu kuo labiau sumažindama ilgalaikį (supergrupių, turinčių didele išliekamąją vertę) segmentą, nes jis pagal apibrėžimą yra nepelningas, kaupiamasis, stabdantis kitus segmentus.
Kaip matome, komercijos dėsnių taikymas mene ir dominavimas yra visiškai nesuderinama su pačia kūrybos esme: laimi ne geri kūrėjai ir atlikėjai, o tik tie, kas turi gerus marketingistus ir yra remiami didelio kapitalo. Laimi būtent tie, kas duoda lengvą ir didelį pelną muzikos industrijai. Žvelgiant į esminę priežastį - akivaizdu, kad kaltas yra matavimas pinigais. Kai kūrinys yra įkainojamas ir apmokestinamas - tada ir atsiranda šūdžvaigždžių fenomenas. Akivaizdu, kad vien dėl komercinių kompanijų veikimo muzikos "rinkoje" turime tos "rinkos" iškreiptumus, išvirstančius į tai, ką matome: populiariausiais tampa toli gražu ne geriausi atlikėjai - Yva pralenkia Foje, o kokia nors Paris Hilton pralenkia Nine Inch Nails. BTW, gal kam įdomu bus - teko skaityt, kad JAV muzikinėje rinkoje 83 procentus albumų išleidžia 5 didžiausios kompanijos, t.y., rinka kontroliuojama žostkai. Grįžkim dar kartą prie komercijos: konkurencijos muzikoje nėra.
Na ir baigdamas, specialiai idėjiniams piratams (žinau, kad yra tokių): jei norite kažką keisti, pažeisdami įstatymus ir nusikalsdami, pirma pagalvokite, ką darote. Ir jei jau jaučiatės idėjiniais kovotojais, platinkite, atsirinkdami - kokybė lemia viską, tuo tarpu perteklinė kiekybė tiktai trukdo, trukdo tragiškai. Neplatinkite šūdpopsio, o platinkite tiktai tuos, kas verti platinimo. Nedarykite paslaugos muziką žudančiai industrijai, padėkite nepriklausomiems kūrėjams. Dar daugiau - gali būti, kad tie nepriklausomi kūrėjai, jei paprašysite, netgi suteiks jums teisę platinti jų kūrybą, t.y., daryti viską legaliai. Tapkite piratinių radijo stočių tradicijų tęsėjais - ir gal kažkas pasikeis.
(No Ratings Yet) Loading ...Pratęsiant apie muziką, konkurenciją ir degradaciją
Jul 24th
Po to, kai parašiau apie tai, kaip vyksta muzikos degradacija dėl komercializacijos, kilo baisi diskusija, kurią dar pas save pratęsė ir blogosferų žvaigždė maumaz . Tačiau pastebėjau keletą dalykų, kuriuos, matyt, teks paaiškinti atskirai.
Labai simptomatišką reakciją pademonstravo įžymusismaliboo , kuris, beje, pakankamai susijęs su industrija, tad daug ką mato iš vidaus: nei neperskaitęs mano straipsnio, o tik antraštę, pareiškė kažką apie tai, kad aš senas perdyla ar tai kažkas panašaus ir todėl stradalinu nostalgija ir matau tik tai, kas rodoma TV, todėl galvoju, kad nieko gero neatsiranda. Nuostabu, kad jis pats ir įvardino tą situaciją, apie kurią rašiau: per TV mums kišamas šlamštas, o rimtoms grupėms tenka slėptis, t.y., jos netampa supergrupėmis :-)
Taip, aš būtent neteigiu, kad gerų atlikėjų sumažėjo - manau, kad jų kiekis išlieka panašus, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, o gal net ir didesnis (nors vėlgi, atmieštas ir didesniu kiekiu mėšlo - atpigusių miksavimo ir įrašymo priemonių pasekmė). Sumažėjo tiktai kiekis gerų atlikėjų, prasimušančių į superžvaigždžių, į supergrupių, į superatlikėjų tarpą. Superpopuliarumą vietoj talentų žymiai dažniau gauna šlamšto atlikėjai, tuo tarpu rimtesni vis labiau verčiami slėptsi undergrounde. Būtent todėl ir klausinėjau ne apie tai, kokią muziką kas mėgsta (kažkodėl daugelis būtent taip suprato klausimą), o apie tai, kokios yra žymiausios, labiausiai vertos dėmesio grupės.
Ir taip, iš komentarų sprendžiant, pikas, didžiausias kiekis tikrų supergrupių - žvaigždžių ir pagal muzikos išliekamąją vertę, ir pagal populiarumą, ir pagal produktyvumą - tenka maždaug kokių 1965-1985 periodui, tuo tarpu po 1990 tokių grupių daug mažiau ir joms dažnai tenka tenkintis populiarumu specifiniuose, žinančių žmonių ratuose. Tai, kaip bebūtų keista, gan atitinka ir lentelę iš Vikipedijos, kur galima pažiūrėti perkamiausius visų laikų albumus: topo viršuje karaliauja ne tik to aukso amžiaus atlikėjai (Michael Jackson, Pink Floyd, etc.), bet net ir patys albumai, išleisti tuo aukso amžiaus metu. Ir neatrodo, kad tai susiję su tuo, kad tie albumai pardavinėjami ilgesnį laiką - parduodamiausių grupių sąrašas rodo dar ryškesnę situaciją. Ir tai nepaisant to, kad bendri muzikos industrijos pardavimai nuo to laiko, kiek atsimenu, išaugo keleriopai, t.y., naujoms žvaigždėms turėtų būti lengviau pakilt į viršų, t.y., norint gauti palyginamus skaičius, kokią nors Britnę turėtume dalinti iš trijų ar pan. vien dėl bendro industrijos augimo.
Aš pabandžiau paieškoti įvykių, kurie gal būt būtų susiję su tais pokyčiais - pirmiausiai staigiu superatlikėjų skaičiaus augimu, o paskui staigiu smukimu. Įvykiai įstrigo keli: 1963 metais sukurtos kompaktinės kasetės, leidusios lengvai kopijuoti įrašus, 1964 atsiradusios pirmosios piratinės radijo stotys (vienu metu kai kurios turėjo net po keliasdešimt milijonų klausytojų - tai unikalus fenomenas), nuo 1967 - muzikos festivaliai (garsusis Woodstock - 1969). Matyt šie keli asisteminiai dalykai ir davė impulsą visam tam greitai atėjusiam aukso amžiui.
Per kažkiek metų piratinės radijo stotys buvo išnaikintos, tačiau matomai kartu su festivaliais jos davė vieną iš stipriausių postūmių: gerai atrinkta muzika, transliuojama milijonams žmonių, leido susikurti ištisoms muzikos kryptims ir iškilti tikroms žvaigždėms. Tai aiškūs organizuotumo požymiai. Muzikos industrijai prireikė nemažai laiko, kol tas stotis išnaikino. Jei bandau palyginti su dabartiniu periodu - matau vieną: rimtų piratinių stočių analogo nėra (o gal aš nematau?), t.y., muziką tenka daugiau atsirinkinėti pačiam, o tai keblu. Remtis masės sprendimais - irgi negalima, nes masei smegenis plauna industrija. Tuo tarpu superfestivalių vietą užėmė superkoncertai - tai irgi daug ką pakeitė.
Jau to muzikos aukso amžiaus pabaigoje turime porą kitų įvykių - 1981 atsirado MTV, o paskui - ir krūva kitų muzikinių TV, kurios kardinaliai pakeitė formatą: svarbiu tapo neretai tiktai vaizdas, o ne garsas. Matomai visgi čia prasidėjo dainavimas papais. 1982 - kompaktiniai diskai, kurie menamai turėjo geresnę kokybę, o išties - esminį privalumą: buvo neperrašomi. O jau tik vėliau tie garsūs dirbtinių žvaigždžių fenomenai, prasidėję nuo visokių ten eurodisco žvaigždelių.
Taigi, turiu pasakyti, kad paanalizavus situaciją detaliau, raktiniai įvykiai ima atrodyti kiek kiti. Tačiau situacija savo esme nepakinta, o tik ima atrodyti dar prasčiau.
Dabar atskirai kai kuriemssilpnapročiams bandantiems taikyti rinkos ir verslo kriterijus muzikoje: menas nėra komercija, o komercija nėra menas, net jei tame dalyvauja pinigai. Muzikoje ir mene produkto lygį apsprendžia ne komercijos, o meno dėsniai. Nors Modern Talking ir C.C.Catch priklauso tam pačiam klausytojų segmentui, jie tarpusavyje nekonkuruoja, t.y., vartotojas nedaro pasirinkimo tarp vienų ir kitų, o ima abu. Abu ima ir Led Zeppelin bei Deep Purple gerbėjai. Ir netgi Led Zeppelin bei Modern Talking gerbėjai ir platintojai nekonkuruoja dėl muzikos tarpusavyje, o konkuruoja nebent tik dėl platinimo kanalų (t.y., galimybės girdėti savo muziką). Kitaip tariant, remtis rinkos dėsniais mene - tai fatališka klaida, nes negali veikti patsai bazinis rinkos principas - konkurencija.
Dar keli iškreiptumai, neatitinkantys rinkos dėsnių: meninis produktas nesensta, o kaupiasi, t.y., jei 1970 pirktą mašiną jau 1985 teko išmest į šiukšlyną, tai tais pačiais metais sukurtos muzikos galima klausytis ir dabar. Kitas - kad menama vagystė, esant muzikos kopijavimui taip ir lieka menama, t.y., tiesiog sugalvota muzikos industrijoje. Nes nuo kopijavimo tiesioginio nuostolio nėra ir negali būti. Tačiau kaip ir komercijoje, taip ir muzikoje veikia rinkos ribotumo dėsnis: bet kuris klausytojas per laiką X negali perklausyti daugiau, kaip N muzikos. Deja, šitas dėsnis tik sustiprina kitų blogybių veikimą: muzikos industrija tampa kraštutinai suinteresuota perskirstyti tą rinką, maksimaliai išplėsdama pelningiausią (komercinį, dirbtinį) segmentą, o kartu kuo labiau sumažindama ilgalaikį (supergrupių, turinčių didele išliekamąją vertę) segmentą, nes jis pagal apibrėžimą yra nepelningas, kaupiamasis, stabdantis kitus segmentus.
Kaip matome, komercijos dėsnių taikymas mene ir dominavimas yra visiškai nesuderinama su pačia kūrybos esme: laimi ne geri kūrėjai ir atlikėjai, o tik tie, kas turi gerus marketingistus ir yra remiami didelio kapitalo. Laimi būtent tie, kas duoda lengvą ir didelį pelną muzikos industrijai. Žvelgiant į esminę priežastį - akivaizdu, kad kaltas yra matavimas pinigais. Kai kūrinys yra įkainojamas ir apmokestinamas - tada ir atsiranda šūdžvaigždžių fenomenas. Akivaizdu, kad vien dėl komercinių kompanijų veikimo muzikos "rinkoje" turime tos "rinkos" iškreiptumus, išvirstančius į tai, ką matome: populiariausiais tampa toli gražu ne geriausi atlikėjai - Yva pralenkia Foje, o kokia nors Paris Hilton pralenkia Nine Inch Nails. BTW, gal kam įdomu bus - teko skaityt, kad JAV muzikinėje rinkoje 83 procentus albumų išleidžia 5 didžiausios kompanijos, t.y., rinka kontroliuojama žostkai. Grįžkim dar kartą prie komercijos: konkurencijos muzikoje nėra.
Na ir baigdamas, specialiai idėjiniams piratams (žinau, kad yra tokių): jei norite kažką keisti, pažeisdami įstatymus ir nusikalsdami, pirma pagalvokite, ką darote. Ir jei jau jaučiatės idėjiniais kovotojais, platinkite, atsirinkdami - kokybė lemia viską, tuo tarpu perteklinė kiekybė tiktai trukdo, trukdo tragiškai. Neplatinkite šūdpopsio, o platinkite tiktai tuos, kas verti platinimo. Nedarykite paslaugos muziką žudančiai industrijai, padėkite nepriklausomiems kūrėjams. Dar daugiau - gali būti, kad tie nepriklausomi kūrėjai, jei paprašysite, netgi suteiks jums teisę platinti jų kūrybą, t.y., daryti viską legaliai. Tapkite piratinių radijo stočių tradicijų tęsėjais - ir gal kažkas pasikeis.
maumaz . Tačiau pastebėjau keletą dalykų, kuriuos, matyt, teks paaiškinti atskirai.Labai simptomatišką reakciją pademonstravo įžymusis
maliboo , kuris, beje, pakankamai susijęs su industrija, tad daug ką mato iš vidaus: nei neperskaitęs mano straipsnio, o tik antraštę, pareiškė kažką apie tai, kad aš senas perdyla ar tai kažkas panašaus ir todėl stradalinu nostalgija ir matau tik tai, kas rodoma TV, todėl galvoju, kad nieko gero neatsiranda. Nuostabu, kad jis pats ir įvardino tą situaciją, apie kurią rašiau: per TV mums kišamas šlamštas, o rimtoms grupėms tenka slėptis, t.y., jos netampa supergrupėmis :-)Taip, aš būtent neteigiu, kad gerų atlikėjų sumažėjo - manau, kad jų kiekis išlieka panašus, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, o gal net ir didesnis (nors vėlgi, atmieštas ir didesniu kiekiu mėšlo - atpigusių miksavimo ir įrašymo priemonių pasekmė). Sumažėjo tiktai kiekis gerų atlikėjų, prasimušančių į superžvaigždžių, į supergrupių, į superatlikėjų tarpą. Superpopuliarumą vietoj talentų žymiai dažniau gauna šlamšto atlikėjai, tuo tarpu rimtesni vis labiau verčiami slėptsi undergrounde. Būtent todėl ir klausinėjau ne apie tai, kokią muziką kas mėgsta (kažkodėl daugelis būtent taip suprato klausimą), o apie tai, kokios yra žymiausios, labiausiai vertos dėmesio grupės.
Ir taip, iš komentarų sprendžiant, pikas, didžiausias kiekis tikrų supergrupių - žvaigždžių ir pagal muzikos išliekamąją vertę, ir pagal populiarumą, ir pagal produktyvumą - tenka maždaug kokių 1965-1985 periodui, tuo tarpu po 1990 tokių grupių daug mažiau ir joms dažnai tenka tenkintis populiarumu specifiniuose, žinančių žmonių ratuose. Tai, kaip bebūtų keista, gan atitinka ir lentelę iš Vikipedijos, kur galima pažiūrėti perkamiausius visų laikų albumus: topo viršuje karaliauja ne tik to aukso amžiaus atlikėjai (Michael Jackson, Pink Floyd, etc.), bet net ir patys albumai, išleisti tuo aukso amžiaus metu. Ir neatrodo, kad tai susiję su tuo, kad tie albumai pardavinėjami ilgesnį laiką - parduodamiausių grupių sąrašas rodo dar ryškesnę situaciją. Ir tai nepaisant to, kad bendri muzikos industrijos pardavimai nuo to laiko, kiek atsimenu, išaugo keleriopai, t.y., naujoms žvaigždėms turėtų būti lengviau pakilt į viršų, t.y., norint gauti palyginamus skaičius, kokią nors Britnę turėtume dalinti iš trijų ar pan. vien dėl bendro industrijos augimo.
Aš pabandžiau paieškoti įvykių, kurie gal būt būtų susiję su tais pokyčiais - pirmiausiai staigiu superatlikėjų skaičiaus augimu, o paskui staigiu smukimu. Įvykiai įstrigo keli: 1963 metais sukurtos kompaktinės kasetės, leidusios lengvai kopijuoti įrašus, 1964 atsiradusios pirmosios piratinės radijo stotys (vienu metu kai kurios turėjo net po keliasdešimt milijonų klausytojų - tai unikalus fenomenas), nuo 1967 - muzikos festivaliai (garsusis Woodstock - 1969). Matyt šie keli asisteminiai dalykai ir davė impulsą visam tam greitai atėjusiam aukso amžiui.
Per kažkiek metų piratinės radijo stotys buvo išnaikintos, tačiau matomai kartu su festivaliais jos davė vieną iš stipriausių postūmių: gerai atrinkta muzika, transliuojama milijonams žmonių, leido susikurti ištisoms muzikos kryptims ir iškilti tikroms žvaigždėms. Tai aiškūs organizuotumo požymiai. Muzikos industrijai prireikė nemažai laiko, kol tas stotis išnaikino. Jei bandau palyginti su dabartiniu periodu - matau vieną: rimtų piratinių stočių analogo nėra (o gal aš nematau?), t.y., muziką tenka daugiau atsirinkinėti pačiam, o tai keblu. Remtis masės sprendimais - irgi negalima, nes masei smegenis plauna industrija. Tuo tarpu superfestivalių vietą užėmė superkoncertai - tai irgi daug ką pakeitė.
Jau to muzikos aukso amžiaus pabaigoje turime porą kitų įvykių - 1981 atsirado MTV, o paskui - ir krūva kitų muzikinių TV, kurios kardinaliai pakeitė formatą: svarbiu tapo neretai tiktai vaizdas, o ne garsas. Matomai visgi čia prasidėjo dainavimas papais. 1982 - kompaktiniai diskai, kurie menamai turėjo geresnę kokybę, o išties - esminį privalumą: buvo neperrašomi. O jau tik vėliau tie garsūs dirbtinių žvaigždžių fenomenai, prasidėję nuo visokių ten eurodisco žvaigždelių.
Taigi, turiu pasakyti, kad paanalizavus situaciją detaliau, raktiniai įvykiai ima atrodyti kiek kiti. Tačiau situacija savo esme nepakinta, o tik ima atrodyti dar prasčiau.
Dabar atskirai kai kuriems
Dar keli iškreiptumai, neatitinkantys rinkos dėsnių: meninis produktas nesensta, o kaupiasi, t.y., jei 1970 pirktą mašiną jau 1985 teko išmest į šiukšlyną, tai tais pačiais metais sukurtos muzikos galima klausytis ir dabar. Kitas - kad menama vagystė, esant muzikos kopijavimui taip ir lieka menama, t.y., tiesiog sugalvota muzikos industrijoje. Nes nuo kopijavimo tiesioginio nuostolio nėra ir negali būti. Tačiau kaip ir komercijoje, taip ir muzikoje veikia rinkos ribotumo dėsnis: bet kuris klausytojas per laiką X negali perklausyti daugiau, kaip N muzikos. Deja, šitas dėsnis tik sustiprina kitų blogybių veikimą: muzikos industrija tampa kraštutinai suinteresuota perskirstyti tą rinką, maksimaliai išplėsdama pelningiausią (komercinį, dirbtinį) segmentą, o kartu kuo labiau sumažindama ilgalaikį (supergrupių, turinčių didele išliekamąją vertę) segmentą, nes jis pagal apibrėžimą yra nepelningas, kaupiamasis, stabdantis kitus segmentus.
Kaip matome, komercijos dėsnių taikymas mene ir dominavimas yra visiškai nesuderinama su pačia kūrybos esme: laimi ne geri kūrėjai ir atlikėjai, o tik tie, kas turi gerus marketingistus ir yra remiami didelio kapitalo. Laimi būtent tie, kas duoda lengvą ir didelį pelną muzikos industrijai. Žvelgiant į esminę priežastį - akivaizdu, kad kaltas yra matavimas pinigais. Kai kūrinys yra įkainojamas ir apmokestinamas - tada ir atsiranda šūdžvaigždžių fenomenas. Akivaizdu, kad vien dėl komercinių kompanijų veikimo muzikos "rinkoje" turime tos "rinkos" iškreiptumus, išvirstančius į tai, ką matome: populiariausiais tampa toli gražu ne geriausi atlikėjai - Yva pralenkia Foje, o kokia nors Paris Hilton pralenkia Nine Inch Nails. BTW, gal kam įdomu bus - teko skaityt, kad JAV muzikinėje rinkoje 83 procentus albumų išleidžia 5 didžiausios kompanijos, t.y., rinka kontroliuojama žostkai. Grįžkim dar kartą prie komercijos: konkurencijos muzikoje nėra.
Na ir baigdamas, specialiai idėjiniams piratams (žinau, kad yra tokių): jei norite kažką keisti, pažeisdami įstatymus ir nusikalsdami, pirma pagalvokite, ką darote. Ir jei jau jaučiatės idėjiniais kovotojais, platinkite, atsirinkdami - kokybė lemia viską, tuo tarpu perteklinė kiekybė tiktai trukdo, trukdo tragiškai. Neplatinkite šūdpopsio, o platinkite tiktai tuos, kas verti platinimo. Nedarykite paslaugos muziką žudančiai industrijai, padėkite nepriklausomiems kūrėjams. Dar daugiau - gali būti, kad tie nepriklausomi kūrėjai, jei paprašysite, netgi suteiks jums teisę platinti jų kūrybą, t.y., daryti viską legaliai. Tapkite piratinių radijo stočių tradicijų tęsėjais - ir gal kažkas pasikeis.
(No Ratings Yet) Loading ...Pratęsiant apie muziką, konkurenciją ir degradaciją
Jul 24th
Po to, kai parašiau apie tai, kaip vyksta muzikos degradacija dėl komercializacijos, kilo baisi diskusija, kurią dar pas save pratęsė ir blogosferų žvaigždė maumaz . Tačiau pastebėjau keletą dalykų, kuriuos, matyt, teks paaiškinti atskirai.
Labai simptomatišką reakciją pademonstravo įžymusismaliboo , kuris, beje, pakankamai susijęs su industrija, tad daug ką mato iš vidaus: nei neperskaitęs mano straipsnio, o tik antraštę, pareiškė kažką apie tai, kad aš senas perdyla ar tai kažkas panašaus ir todėl stradalinu nostalgija ir matau tik tai, kas rodoma TV, todėl galvoju, kad nieko gero neatsiranda. Nuostabu, kad jis pats ir įvardino tą situaciją, apie kurią rašiau: per TV mums kišamas šlamštas, o rimtoms grupėms tenka slėptis, t.y., jos netampa supergrupėmis :-)
Taip, aš būtent neteigiu, kad gerų atlikėjų sumažėjo - manau, kad jų kiekis išlieka panašus, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, o gal net ir didesnis (nors vėlgi, atmieštas ir didesniu kiekiu mėšlo - atpigusių miksavimo ir įrašymo priemonių pasekmė). Sumažėjo tiktai kiekis gerų atlikėjų, prasimušančių į superžvaigždžių, į supergrupių, į superatlikėjų tarpą. Superpopuliarumą vietoj talentų žymiai dažniau gauna šlamšto atlikėjai, tuo tarpu rimtesni vis labiau verčiami slėptsi undergrounde. Būtent todėl ir klausinėjau ne apie tai, kokią muziką kas mėgsta (kažkodėl daugelis būtent taip suprato klausimą), o apie tai, kokios yra žymiausios, labiausiai vertos dėmesio grupės.
Ir taip, iš komentarų sprendžiant, pikas, didžiausias kiekis tikrų supergrupių - žvaigždžių ir pagal muzikos išliekamąją vertę, ir pagal populiarumą, ir pagal produktyvumą - tenka maždaug kokių 1965-1985 periodui, tuo tarpu po 1990 tokių grupių daug mažiau ir joms dažnai tenka tenkintis populiarumu specifiniuose, žinančių žmonių ratuose. Tai, kaip bebūtų keista, gan atitinka ir lentelę iš Vikipedijos, kur galima pažiūrėti perkamiausius visų laikų albumus: topo viršuje karaliauja ne tik to aukso amžiaus atlikėjai (Michael Jackson, Pink Floyd, etc.), bet net ir patys albumai, išleisti tuo aukso amžiaus metu. Ir neatrodo, kad tai susiję su tuo, kad tie albumai pardavinėjami ilgesnį laiką - parduodamiausių grupių sąrašas rodo dar ryškesnę situaciją. Ir tai nepaisant to, kad bendri muzikos industrijos pardavimai nuo to laiko, kiek atsimenu, išaugo keleriopai, t.y., naujoms žvaigždėms turėtų būti lengviau pakilt į viršų, t.y., norint gauti palyginamus skaičius, kokią nors Britnę turėtume dalinti iš trijų ar pan. vien dėl bendro industrijos augimo.
Aš pabandžiau paieškoti įvykių, kurie gal būt būtų susiję su tais pokyčiais - pirmiausiai staigiu superatlikėjų skaičiaus augimu, o paskui staigiu smukimu. Įvykiai įstrigo keli: 1963 metais sukurtos kompaktinės kasetės, leidusios lengvai kopijuoti įrašus, 1964 atsiradusios pirmosios piratinės radijo stotys (vienu metu kai kurios turėjo net po keliasdešimt milijonų klausytojų - tai unikalus fenomenas), nuo 1967 - muzikos festivaliai (garsusis Woodstock - 1969). Matyt šie keli asisteminiai dalykai ir davė impulsą visam tam greitai atėjusiam aukso amžiui.
Per kažkiek metų piratinės radijo stotys buvo išnaikintos, tačiau matomai kartu su festivaliais jos davė vieną iš stipriausių postūmių: gerai atrinkta muzika, transliuojama milijonams žmonių, leido susikurti ištisoms muzikos kryptims ir iškilti tikroms žvaigždėms. Tai aiškūs organizuotumo požymiai. Muzikos industrijai prireikė nemažai laiko, kol tas stotis išnaikino. Jei bandau palyginti su dabartiniu periodu - matau vieną: rimtų piratinių stočių analogo nėra (o gal aš nematau?), t.y., muziką tenka daugiau atsirinkinėti pačiam, o tai keblu. Remtis masės sprendimais - irgi negalima, nes masei smegenis plauna industrija. Tuo tarpu superfestivalių vietą užėmė superkoncertai - tai irgi daug ką pakeitė.
Jau to muzikos aukso amžiaus pabaigoje turime porą kitų įvykių - 1981 atsirado MTV, o paskui - ir krūva kitų muzikinių TV, kurios kardinaliai pakeitė formatą: svarbiu tapo neretai tiktai vaizdas, o ne garsas. Matomai visgi čia prasidėjo dainavimas papais. 1982 - kompaktiniai diskai, kurie menamai turėjo geresnę kokybę, o išties - esminį privalumą: buvo neperrašomi. O jau tik vėliau tie garsūs dirbtinių žvaigždžių fenomenai, prasidėję nuo visokių ten eurodisco žvaigždelių.
Taigi, turiu pasakyti, kad paanalizavus situaciją detaliau, raktiniai įvykiai ima atrodyti kiek kiti. Tačiau situacija savo esme nepakinta, o tik ima atrodyti dar prasčiau.
Dabar atskirai kai kuriemssilpnapročiams bandantiems taikyti rinkos ir verslo kriterijus muzikoje: menas nėra komercija, o komercija nėra menas, net jei tame dalyvauja pinigai. Muzikoje ir mene produkto lygį apsprendžia ne komercijos, o meno dėsniai. Nors Modern Talking ir C.C.Catch priklauso tam pačiam klausytojų segmentui, jie tarpusavyje nekonkuruoja, t.y., vartotojas nedaro pasirinkimo tarp vienų ir kitų, o ima abu. Abu ima ir Led Zeppelin bei Deep Purple gerbėjai. Ir netgi Led Zeppelin bei Modern Talking gerbėjai ir platintojai nekonkuruoja dėl muzikos tarpusavyje, o konkuruoja nebent tik dėl platinimo kanalų (t.y., galimybės girdėti savo muziką). Kitaip tariant, remtis rinkos dėsniais mene - tai fatališka klaida, nes negali veikti patsai bazinis rinkos principas - konkurencija.
Dar keli iškreiptumai, neatitinkantys rinkos dėsnių: meninis produktas nesensta, o kaupiasi, t.y., jei 1970 pirktą mašiną jau 1985 teko išmest į šiukšlyną, tai tais pačiais metais sukurtos muzikos galima klausytis ir dabar. Kitas - kad menama vagystė, esant muzikos kopijavimui taip ir lieka menama, t.y., tiesiog sugalvota muzikos industrijoje. Nes nuo kopijavimo tiesioginio nuostolio nėra ir negali būti. Tačiau kaip ir komercijoje, taip ir muzikoje veikia rinkos ribotumo dėsnis: bet kuris klausytojas per laiką X negali perklausyti daugiau, kaip N muzikos. Deja, šitas dėsnis tik sustiprina kitų blogybių veikimą: muzikos industrija tampa kraštutinai suinteresuota perskirstyti tą rinką, maksimaliai išplėsdama pelningiausią (komercinį, dirbtinį) segmentą, o kartu kuo labiau sumažindama ilgalaikį (supergrupių, turinčių didele išliekamąją vertę) segmentą, nes jis pagal apibrėžimą yra nepelningas, kaupiamasis, stabdantis kitus segmentus.
Kaip matome, komercijos dėsnių taikymas mene ir dominavimas yra visiškai nesuderinama su pačia kūrybos esme: laimi ne geri kūrėjai ir atlikėjai, o tik tie, kas turi gerus marketingistus ir yra remiami didelio kapitalo. Laimi būtent tie, kas duoda lengvą ir didelį pelną muzikos industrijai. Žvelgiant į esminę priežastį - akivaizdu, kad kaltas yra matavimas pinigais. Kai kūrinys yra įkainojamas ir apmokestinamas - tada ir atsiranda šūdžvaigždžių fenomenas. Akivaizdu, kad vien dėl komercinių kompanijų veikimo muzikos "rinkoje" turime tos "rinkos" iškreiptumus, išvirstančius į tai, ką matome: populiariausiais tampa toli gražu ne geriausi atlikėjai - Yva pralenkia Foje, o kokia nors Paris Hilton pralenkia Nine Inch Nails. BTW, gal kam įdomu bus - teko skaityt, kad JAV muzikinėje rinkoje 83 procentus albumų išleidžia 5 didžiausios kompanijos, t.y., rinka kontroliuojama žostkai. Grįžkim dar kartą prie komercijos: konkurencijos muzikoje nėra.
Na ir baigdamas, specialiai idėjiniams piratams (žinau, kad yra tokių): jei norite kažką keisti, pažeisdami įstatymus ir nusikalsdami, pirma pagalvokite, ką darote. Ir jei jau jaučiatės idėjiniais kovotojais, platinkite, atsirinkdami - kokybė lemia viską, tuo tarpu perteklinė kiekybė tiktai trukdo, trukdo tragiškai. Neplatinkite šūdpopsio, o platinkite tiktai tuos, kas verti platinimo. Nedarykite paslaugos muziką žudančiai industrijai, padėkite nepriklausomiems kūrėjams. Dar daugiau - gali būti, kad tie nepriklausomi kūrėjai, jei paprašysite, netgi suteiks jums teisę platinti jų kūrybą, t.y., daryti viską legaliai. Tapkite piratinių radijo stočių tradicijų tęsėjais - ir gal kažkas pasikeis.
maumaz . Tačiau pastebėjau keletą dalykų, kuriuos, matyt, teks paaiškinti atskirai.Labai simptomatišką reakciją pademonstravo įžymusis
maliboo , kuris, beje, pakankamai susijęs su industrija, tad daug ką mato iš vidaus: nei neperskaitęs mano straipsnio, o tik antraštę, pareiškė kažką apie tai, kad aš senas perdyla ar tai kažkas panašaus ir todėl stradalinu nostalgija ir matau tik tai, kas rodoma TV, todėl galvoju, kad nieko gero neatsiranda. Nuostabu, kad jis pats ir įvardino tą situaciją, apie kurią rašiau: per TV mums kišamas šlamštas, o rimtoms grupėms tenka slėptis, t.y., jos netampa supergrupėmis :-)Taip, aš būtent neteigiu, kad gerų atlikėjų sumažėjo - manau, kad jų kiekis išlieka panašus, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, o gal net ir didesnis (nors vėlgi, atmieštas ir didesniu kiekiu mėšlo - atpigusių miksavimo ir įrašymo priemonių pasekmė). Sumažėjo tiktai kiekis gerų atlikėjų, prasimušančių į superžvaigždžių, į supergrupių, į superatlikėjų tarpą. Superpopuliarumą vietoj talentų žymiai dažniau gauna šlamšto atlikėjai, tuo tarpu rimtesni vis labiau verčiami slėptsi undergrounde. Būtent todėl ir klausinėjau ne apie tai, kokią muziką kas mėgsta (kažkodėl daugelis būtent taip suprato klausimą), o apie tai, kokios yra žymiausios, labiausiai vertos dėmesio grupės.
Ir taip, iš komentarų sprendžiant, pikas, didžiausias kiekis tikrų supergrupių - žvaigždžių ir pagal muzikos išliekamąją vertę, ir pagal populiarumą, ir pagal produktyvumą - tenka maždaug kokių 1965-1985 periodui, tuo tarpu po 1990 tokių grupių daug mažiau ir joms dažnai tenka tenkintis populiarumu specifiniuose, žinančių žmonių ratuose. Tai, kaip bebūtų keista, gan atitinka ir lentelę iš Vikipedijos, kur galima pažiūrėti perkamiausius visų laikų albumus: topo viršuje karaliauja ne tik to aukso amžiaus atlikėjai (Michael Jackson, Pink Floyd, etc.), bet net ir patys albumai, išleisti tuo aukso amžiaus metu. Ir neatrodo, kad tai susiję su tuo, kad tie albumai pardavinėjami ilgesnį laiką - parduodamiausių grupių sąrašas rodo dar ryškesnę situaciją. Ir tai nepaisant to, kad bendri muzikos industrijos pardavimai nuo to laiko, kiek atsimenu, išaugo keleriopai, t.y., naujoms žvaigždėms turėtų būti lengviau pakilt į viršų, t.y., norint gauti palyginamus skaičius, kokią nors Britnę turėtume dalinti iš trijų ar pan. vien dėl bendro industrijos augimo.
Aš pabandžiau paieškoti įvykių, kurie gal būt būtų susiję su tais pokyčiais - pirmiausiai staigiu superatlikėjų skaičiaus augimu, o paskui staigiu smukimu. Įvykiai įstrigo keli: 1963 metais sukurtos kompaktinės kasetės, leidusios lengvai kopijuoti įrašus, 1964 atsiradusios pirmosios piratinės radijo stotys (vienu metu kai kurios turėjo net po keliasdešimt milijonų klausytojų - tai unikalus fenomenas), nuo 1967 - muzikos festivaliai (garsusis Woodstock - 1969). Matyt šie keli asisteminiai dalykai ir davė impulsą visam tam greitai atėjusiam aukso amžiui.
Per kažkiek metų piratinės radijo stotys buvo išnaikintos, tačiau matomai kartu su festivaliais jos davė vieną iš stipriausių postūmių: gerai atrinkta muzika, transliuojama milijonams žmonių, leido susikurti ištisoms muzikos kryptims ir iškilti tikroms žvaigždėms. Tai aiškūs organizuotumo požymiai. Muzikos industrijai prireikė nemažai laiko, kol tas stotis išnaikino. Jei bandau palyginti su dabartiniu periodu - matau vieną: rimtų piratinių stočių analogo nėra (o gal aš nematau?), t.y., muziką tenka daugiau atsirinkinėti pačiam, o tai keblu. Remtis masės sprendimais - irgi negalima, nes masei smegenis plauna industrija. Tuo tarpu superfestivalių vietą užėmė superkoncertai - tai irgi daug ką pakeitė.
Jau to muzikos aukso amžiaus pabaigoje turime porą kitų įvykių - 1981 atsirado MTV, o paskui - ir krūva kitų muzikinių TV, kurios kardinaliai pakeitė formatą: svarbiu tapo neretai tiktai vaizdas, o ne garsas. Matomai visgi čia prasidėjo dainavimas papais. 1982 - kompaktiniai diskai, kurie menamai turėjo geresnę kokybę, o išties - esminį privalumą: buvo neperrašomi. O jau tik vėliau tie garsūs dirbtinių žvaigždžių fenomenai, prasidėję nuo visokių ten eurodisco žvaigždelių.
Taigi, turiu pasakyti, kad paanalizavus situaciją detaliau, raktiniai įvykiai ima atrodyti kiek kiti. Tačiau situacija savo esme nepakinta, o tik ima atrodyti dar prasčiau.
Dabar atskirai kai kuriems
Dar keli iškreiptumai, neatitinkantys rinkos dėsnių: meninis produktas nesensta, o kaupiasi, t.y., jei 1970 pirktą mašiną jau 1985 teko išmest į šiukšlyną, tai tais pačiais metais sukurtos muzikos galima klausytis ir dabar. Kitas - kad menama vagystė, esant muzikos kopijavimui taip ir lieka menama, t.y., tiesiog sugalvota muzikos industrijoje. Nes nuo kopijavimo tiesioginio nuostolio nėra ir negali būti. Tačiau kaip ir komercijoje, taip ir muzikoje veikia rinkos ribotumo dėsnis: bet kuris klausytojas per laiką X negali perklausyti daugiau, kaip N muzikos. Deja, šitas dėsnis tik sustiprina kitų blogybių veikimą: muzikos industrija tampa kraštutinai suinteresuota perskirstyti tą rinką, maksimaliai išplėsdama pelningiausią (komercinį, dirbtinį) segmentą, o kartu kuo labiau sumažindama ilgalaikį (supergrupių, turinčių didele išliekamąją vertę) segmentą, nes jis pagal apibrėžimą yra nepelningas, kaupiamasis, stabdantis kitus segmentus.
Kaip matome, komercijos dėsnių taikymas mene ir dominavimas yra visiškai nesuderinama su pačia kūrybos esme: laimi ne geri kūrėjai ir atlikėjai, o tik tie, kas turi gerus marketingistus ir yra remiami didelio kapitalo. Laimi būtent tie, kas duoda lengvą ir didelį pelną muzikos industrijai. Žvelgiant į esminę priežastį - akivaizdu, kad kaltas yra matavimas pinigais. Kai kūrinys yra įkainojamas ir apmokestinamas - tada ir atsiranda šūdžvaigždžių fenomenas. Akivaizdu, kad vien dėl komercinių kompanijų veikimo muzikos "rinkoje" turime tos "rinkos" iškreiptumus, išvirstančius į tai, ką matome: populiariausiais tampa toli gražu ne geriausi atlikėjai - Yva pralenkia Foje, o kokia nors Paris Hilton pralenkia Nine Inch Nails. BTW, gal kam įdomu bus - teko skaityt, kad JAV muzikinėje rinkoje 83 procentus albumų išleidžia 5 didžiausios kompanijos, t.y., rinka kontroliuojama žostkai. Grįžkim dar kartą prie komercijos: konkurencijos muzikoje nėra.
Na ir baigdamas, specialiai idėjiniams piratams (žinau, kad yra tokių): jei norite kažką keisti, pažeisdami įstatymus ir nusikalsdami, pirma pagalvokite, ką darote. Ir jei jau jaučiatės idėjiniais kovotojais, platinkite, atsirinkdami - kokybė lemia viską, tuo tarpu perteklinė kiekybė tiktai trukdo, trukdo tragiškai. Neplatinkite šūdpopsio, o platinkite tiktai tuos, kas verti platinimo. Nedarykite paslaugos muziką žudančiai industrijai, padėkite nepriklausomiems kūrėjams. Dar daugiau - gali būti, kad tie nepriklausomi kūrėjai, jei paprašysite, netgi suteiks jums teisę platinti jų kūrybą, t.y., daryti viską legaliai. Tapkite piratinių radijo stočių tradicijų tęsėjais - ir gal kažkas pasikeis.
(No Ratings Yet) Loading ...2009-2010 METŲ TV SEZONAS: REZULTATAI
Jul 22nd
uagadugu egzistavimo istorijoje verčiame naują puslapį. Ne taip seniai susikūrę, pirmą kartą turėjome galimybę savo rašiniais aprėpti visą sezoną. Čia pateikiame pokyčių lentelę, kurios skaičiai, kaip ir visuomet, sudėlioti pagal televizijų viešai skelbiamus TNS Gallup tyrimų duomenis:
| TV | 9.09 | 9.10 | 9.11 | 9.12 | 10.01 | 10.02 | 10.03 | 10.04 | 10.05 | Pokytis 9.09-10.05 | Pokytis 9.05-10.05 |
| TV3 | 25.4 | 26.5 | 27.3 | 26.5 | 23.4 | 23.2 | 23.5 | 23.0 | 21.8 | -3.6 | 1.7 |
| LNK | 19.1 | 19.9 | 19.7 | 19.1 | 21.3 | 21.7 | 21.6 | 21.0 | 22.4 | 3.3 | -0.6 |
| LTV | 12.8 | 13.4 | 13.0 | 12.6 | 12.5 | 11.3 | 11.5 | 12.3 | 11.3 | -1.5 | -2.7 |
| BTV | 8.3 | 7.3 | 6.7 | 7.6 | 7.6 | 7.2 | 6.5 | 6.6 | 6.6 | -1.7 | -1.4 |
Skaičiai gana prieštaringi. Iš jų tarsi ir galėtum daryti išvadą, kad daugiausiai prarado TV3. Nes, jei paskutinį sezono mėnesį lyginsi su pirmuoju, rasi labai didelį kritimą. LNK atvirkščiai – pradėjusi sezoną nuo žemumų, į antrą sezono pusę įsivažiavo ir laimėjo finišo tiesiojoje.
Tačiau televizija – ne lengvoji atletika. TV3 ištisus aštuonis mėnesius pirmavo, o pralošė tik paskutinį. TV3 pritraukia apie 15 procentų žiūrovų dėmesio daugiau, nei LNK.
TV3 laimi kovą dėl tradiciškai vadintos patrauklesne (nes įdomesne reklamos agentūroms) jaunos auditorijos. Kuri prie krizės, neaišku, ar dar tokia patraukli… Čia ji tiesiog nokautuoja LNK.
Vizualiai atrodo, kad TV3 turi daugiau argumentų kovoje dėl komercinių pajamų.
Aišku, neturint tikslios skaičių išklotinės sunku vertinti tikrą kanalų pajėgumą. Auditorijos skaičiai rodo tik kanalo potenciją surinkti reklamos pajamas. O jeigu jos ir surinktos, neaišku, ar virsta pelnu.
Norint gauti pelno, reikia dar ir protingai dirbti su išlaidomis.
Čia vis apie rinkos lyderius. O LTV su BTV irgi kažką transliuoja.
LTV pagal auditorijos dėmesio dydį maždaug du kartus atsilieka nuo rinkos lyderių, o BTV – virš trijų.
Žiūrovai Nacionaliniam transliuotojui dėmesio dedikuoja maždaug 4.5 karto mažiau, nei trims didiesiems komerciniams juos kartu sudėjus.
Todėl skaitytojas tegu nesistebi, kad uagadugu daugiausiai dėmesio skirs TV3 ir LNK.
TV3 programos direktorius Jurgis Jefremovas dar prieš sezoną išsidavė, kokie yra TV3 vadovybės lūkesčiai – jų kanalo sezonas turėjo būti pats geriausias TV3, o gal net visų televizijų istorijoje.
Pamatas šiems lūkesčiams buvo tvirtas – visiems taupant TV3 to daryti nesiruošė.
LNK su visais savo virtualiais asilais atrodė nuščiuvusi.
Sezonas prasidėjo gigantiškais pasirodymo renginiais. Tai buvo pirmas akcentas, išdavęs būsimos kovos karštį. Po jų jau kitą dieną ir LNK, ir TV3 suskubo pranešti apie savo pergalę. Iš tiesų, jei palygintume vienam ir kitam koncertui skirtas lėšas, laimėtoju reiktų skelbti LNK. Ši pagamino savo renginį labai pigiai – savo studijoje, be didelių papildomų investicijų, kai TV3 darė gigantišką reginį su daug rafinuotesniu vizualiniu ir muzikiniu apipavidalinimu. LNK koncertas pasižymėjo klaidų gausa, tačiau jo bumčikinis paprastumas tiesiog nukovė auditoriją. TV3 sekėsi prasčiau. Jos reginys turėjo labai prastą startinę poziciją programoje – po menkai žiūrėtų draugiškų krepšinio rungtynių, žaistų tuščioje salėje. Tai akimirkai LNK jau buvo akumuliavusi visus, kuriuos tik galėjo.
Pagrindinis TV3 renginio rūpestis buvo pristatyti tą šimtą žvaigždžių, apie kuriuos suokta prieš sezoną.
Iš tiesų, didelio kiekio žvaigždžių pritraukimas į TV3 buvo viena kanalo priemonių pasiekti tikslą.
Jei turėsime omeny didžiabiudžečio Šok su manimi dalyvių sudėtį, konstatuosime, kad tikslas pasiteisino.
Tačiau būta laidų, kuriose ta priemonė tapo tik tikslu sau. Jeigu žvaigždės yra, jas reikia kažkuo užimti. Ryškiausiu šito pavyzdžiu būtų Rožių kerai. Laida, kurios koncepcijos iki liūdnai katastrofiško galo nesuprato nei tas geras dvidešimtukas ten dalyvavusių lietuviško bulvaro veikėjų, nei žiūrovai, nei, įtariu, jos ruošėjai.
Su koncepcija geriau sekėsi TV ančiai. Tačiau žvaigždinių vedėjų prifarširuota laida taip ir netapo žiūrimu infošou. Naujo sezono tinklelio šiokiadienių vinimi turėjusi tapti laida greitai pasibaigė.
Tačiau netapo vinimi į grabą. Šie menki paslydimai buvo tik smulkmena, neaptemdžiusi kanalo sėkmės.
LNK programoje buvo apstu jau ne paslydimų, o tikrų griūčių. Iškart du geriausio laiko šiokiadienių pusvalandžiai nuo pirmadienio iki ketvirtadienio tapo mušta korta.
Visiškai “nepaėjo” Moterų alėja, turėjusi būti LNK pabūklu 19.40 valandą. Labiau su teatru, o ne kinu asocijuotinas serialas greitai buvo nuimtas. Jo vietą užėmė pailgintos kitos LNK laidos, bei skubotai kurpiami nauji TV projektai.
Dar prasčiau kanalui sekėsi devintą vakaro. Iš šios pozicijos su TV antimi kovoti iškeltą Kakadu turėjo pakeisti humoro ir gyvenimo būdo laidų miksas, turėjęs kovoti su TV3 Moterų meluojančių geriau dramos intensyvumu. Šansų išgyventi nebuvo – užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad kanalas taip ir neišsprendė šios problemos iki sezono pabaigos, čia nudaigojęs gerą dešimtį laidų.
Geriausiu laiku šalia Kakadu LNK gelbėjo tik Rūtos Mikelkevičiūtės sėkmė ar, priklausomai nuo kriminalinės konjunktūros, retkarčiais sublyksinti publicistika.
Tačiau juntamiausia LNK pralaimėjimo priežastimi buvo reitingų katastrofa savaitgaliais. Su didelėmis lėšomis ruoštiems TV3 Šok su manimi ir Lietuvos talentams LNK priešpastatė muzikinį humoro šou Nr.1 (pamenat tokį?) ir beišsikvėpiančią Muzikos akademiją.
Pralaimėjimas buvo triuškinantis. Šeštadieniais LNK gaudavo į kaulus net 13 procentų! Muzikos akademiją teko skubiai pakuoti ir slėpti į penktadienį.
Tačiau ne tik mažesniuose finansiniuose ištekliuose slypi priežastys.
Yra ir subjektyvių, įsisenėjusių.
TV3 prieš LNK tradiciškai laimi ir nematomą tinklelių karą šiokiadienių dieną ir zonoje prieš prasidedant televiziniam geriausiam laikui. Čia rodomi muilai ar animacija nepatenka į laidų populiarumo dešimtukus, bet labai veiksmingai kiekvieną dieną kapsi ir reitingais, ir reklamos pajamomis. O štai nuo 14 iki 17.35 val. ištisas tris su puse valandos TV3 jau labai juntamai daužo LNK per maumenėlį. Įsidėmėkite – kiekvieną šiokiadienį – penkias dienas per savaitę! Čia – jau rimta programos dėliojimo liga.
Todėl jau lapkritį LNK buvo rekordiškai daug atsilikusi nuo TV3 – 7.6 procento. Palyginimui pasakysiu, kad tarp LNK ir LTV intervalas tą mėnesį buvo mažesnis…
Gruodį TV3 dar stipriai pirmavo, bet po to iki balandžio jos persvara ištirpo iki pusantro – dviejų procentų, o gegužę pralaimėta. Kanalui sezonas netapo geriausiu visų televizijų istorijoje.
Kokios priežastys?
Visų pirma – radikaliai pasikeitusi situacija savaitgaliais. TV3 kanalui pabaigus savo Šok su manimi ir Lietuvos talentus, čia iniciatyvą perėmė LNK.
Sekmadienį ši sukurpė savo talentų šou – 2 minutes šlovės. Išviliojusi iš TV3 Vytenį Pauliukaitį ir pakeliui neutralizavusi neurotišką jo duetą su Jurijumi Smoriginu, sumažinusi TV3 žvaigždžių šimtuką Violeta Riaubiškyte ir papildžiusi šou žiuri dar ir to paties TV3 Moterų meluojančių geriau aktore Inga Norkute, LNK sekmadieniais tiesiog automatiškai pasiėmė ir visus Lietuvos talentų žiūrovus.
Žvaigždžių duetuose taip pat atsirado nemažai dainuojančių iš TV3.
Bet neteisinga būtų pervertinti LNK pastangas.
Gerokai paslydo pats TV3 .
Šeštadieniais kanalas keliomis savaitėmis susivėlino su Chorų karais, o kai susigriebė, LNK traukinys jau buvo nuvažiavęs. Vėlesnis bandymas pasivyti su Šeimos dainomis buvo dar mažiau sėkmingas.
Sekmadieninis Myliu LT parodė šimto žvaigždžių koncepcijos silpnas puses. Jei užsikari ant sprando šimtą žvaigždžių, privalai turėti tiek pat ir žvaigždinių idėjų. O su šituo, panašu, televizijose – problema. Visiškai bestuburė, o gal dar ir begalvė Myliu LT – šio liūdno proceso iliustracija.
Kitu nevykusiu projektu, turėjusiu sukurti darbo vietas žvaigždėms, buvo 3-ias butas. Dar vienas ežiukas rūke kartu su Rožių kerais ir Myliu LT.
Tačiau TV3 vis dar išlaikė iniciatyvą. Padėjo jau mano minėti nematomojo fronto kariai, bei trys kasdieniai šiokiadienių serialai – Svetimi, Amžini jausmai ir Naisių vasara. Ypač pabrėžčiau pastarąjį. Jo kreivė prieš geriausio laiko zoną buvo tiesiog naikinanti visas LNK pastangas. Neatsitiktinai šiam pasibaigus balandį, TV3 gegužę pralaimėjo.
Tuo tarpu LNK šiokiadieniais devintą valandą didvyriškai kovėsi su TV3 serialu, šio apetitui užganėdinti it slibinui mergeles aukodama vis naujas ir naujas laidas. Kova buvo visiškai bergždžia. Galynėjimąsi be didesnės sėkmės užbaigė Mano mylimas prieše, LNK serialas, prieš tai startavęs kitoje LNK tinklelio vietoje, kuri jam sėkmės neatnešė.
Čia priėjome prie lyderių kovos mažiau viešų rezultatų. Viena jų – tai, kad rinkos serialų monopolininkui Rolandui Skaisgiriui atsirado konkurencija. Mano mylimą priešą gamina kiti prodiuseriai – VRS. Tai atsitiko ne be paties R. Skaisgirio valios. O viskas prasidėjo nuo Moterų alėjos nesėkmės sezonui beprasidedant. Kanalas švystelėjo iš tinklelio Moterų alėją (vėlesnė serialo nesėkmė kitame kanale parodė, kad LNK žingsnis buvo teisingas), o R. Skaisgirys atsakė į TV3 nusinešdamas ne vienus metus LNK reitingus didinusios Nekviestos meilės kitą sezoną bei visus kitus savo serialus. Kaip suprantu, R. Skaisgirio sąlyga buvo Moterų alėjos parodymas, ką TV3 ir atliko. Tiesa, panašu, grieždama dantimis ir patalpindama serialą neprestižinėje pozicijoje.
LNK tuo tarpu pabandė sukurti R. Skaisgiriui pakaitalą. Pirmojo Mano mylimas prieše sezono sėkme nepavadinsi, bet tai, kad serialo naujas sezonas bus transliuojamas, rodo kanalo ryžtą išspręsti melodraminės intrigos stoką savo tinklelyje ir pasitikėjimą serialo kūrėjais.
TV3 tuo tarpu gavo ekskliuzyvą R. Skaisgirio serialams. Tai kanalui yra palanki situacija, nes, nepaisant LNK pastangų ar Giminių reanimacijos LTV tinklelyje, rimtos konkurencijos čia linksniuojamam prodiuseriui rinkoje kol kas nėra. Praėjusio sezono šiokiadienių TV3 reitingų išklotinėje bene kertiniu akmeniu buvo Moterys meluoja geriau, Amžini jausmai, Svetimi, Naisių vasara ir dar kas nors, ką per šitą gausą būsime užmiršę.
Tuo tarpu LNK turi savo favoritą. Tai – Sauliaus Bartkaus gaminama produkcija. Ypač pirmą sezono pusę tokiu pačiu kertiniu akmeniu šiokiadieniais LNK tinklelyje buvo Kakadu, nors kitos laidos nebuvo tokios sėkmingos. Saulius Bartkus tapo baziniu šio kanalo prodiuseriu. Štai ir vasaros šiokiadienių tinklelyje nuo 19.10 iki 21.30 val. rasite net tris tris jo gamintas laidas.
TV3 priklausomybė nuo R. Skaisgirio, o LNK nuo Sauliaus Bartkaus yra abipusė. Kaip ir kiekviena priklausomybė, taip ir televizijų priklausomybė nuo atskirų prodiuserių ar prodiuserių nuo televizijų turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Televizija turi ekskliuzyvą populiariam produktui. O kas, jeigu jis tampa nepopuliariu? Juk nuo priklausomybės lengvai neišsigydysi… Antra vertus, niekas nėra amžinas savo postuose ar simpatijose – kas, jeigu situacijai pasikeitus, jai (situacijai) nereiks priklausomybės?
O kai nuo priklausomybės esi priklausomas…
Antra vertus, spiečiui nė vienos laidos jokių televizijų tinklelyje neturinčių ir todėl totaliai nuo nieko nepriklausančių nepriklausomų prodiuserių svajonės tapti taip šlykščiai ir beviltiškai priklausomais taip ir lieka svajonėmis…
Lyderių kovos fone – LTV godos.
Visą šitą rašinį kalbėjau apie normalias televizijas – jos kovoja dėl žiūrovo dėmesio, kuris pasveriamas aiškiais matais – reitingo procentais. Šie įvertinami reklamos agentūrų ar komercinių klientų ir nusiperkami. Jeigu tu parduosi daug dėmesio, būsi turtingas; jei neparduosi – bankrutuosi. Televizijos stengiasi, kad parduotų daug dėmesio. Paprasta.
Dėl ko stengiasi LTV? Dėl žiūrovo? Ne. Dėl misijos. O kuo pamatuosi misiją? Skoniu, dvasingumu, dar kažkuo efemerišku?
Bet juk tai – be galo individualu ir subjektyvu.
Jeigu rodysi daug misijos, kurią žiūrės 2 procentai, tai bus nusikalstama? Pagal įstatymą – tikrai ne. Atvirkščiai! Pagirtina. Nors prisidarytum ir šešiasdešimt milijonų skolų.
O jeigu apskritai nerodysi ir pasieksi 20 procentų su 20 milijonų pelno?
Tada tavęs paklaus, kuo skiriesi nuo komercinės TV ir tarkuos užpakalį įvairiuose komitetuose ir komisijose… Beje, Lietuvos radijo kažkodėl to niekas neklausia, nors šis nepalyginamai komerciškesnis už, tarkim, Žinių ar Marijos…
Todėl televizija tampa dvigalviu mutantu. Ji viešai deklaruoja esanti be galo dvasinga ir misijinė, o slapčiom į programą prikaišioja grynos komercijos.
Kam gali patikti mutantai?
Nebent kitiems mutantams.
Ai, tiesa. Dar ir ten dirbantiems, bei kitiems susijusiems.
Toks atskiras pasaulis plušantis sau. T.y. misijai.
Žiūrovai – seniai kitur.
Todėl geriau jau eikime prie BTV…
Svarbiausia, kad nelabai yra kur nueiti. Tai tarsi ir komercinė televizija, kuri turėtų gyventi iš reklamos. Na, kaip ją supranta LNK ar TV3. T.y. rodai laidas, kurias žiūri žiūrovai, ten pardavinėji klipinę reklamą ir turi pajamų. Kuo daugiau populiarių laidų, tuo daugiau pajamų. BTV tokios filosofijos – nė pėdsako. Bene visi jos komerciniai aktyvumai nukreipti į tai, kaip laimėti kokį fondinį konkursą žinybinėms laidoms-sienlaikraščiams ir netgi į iš pirmo žvilgsnio normalias laidas prikaišioti reklaminių reportažų ar pašnekovų. Nieko keisto, kad nuo sezono pradžios iki pabaigos BTV prarado penktadalį savo kuklios žiūrovų masės. Arti ta valanda, kai kanalą aplenks Pervyj Baltijskij Kanal, kurio žiūrėjimo skaičius kartu su kitais mažesniais kanalais esu pakomentavęs anksčiau ir čia jau negrįšiu.
Keturių didžiųjų televizijų bendra (suminė) auditorijos dalis toliau mažėjo. Per metus (nuo gegužės iki gegužės) jos nubyrėjo dar 3 procentai. Žiūrovai bėga į mažesnius kanalus ir internetą.
Related posts:
- TV AUDITORIJA PIRMĄJĮ 2009-2010 METŲ TV SEZONO MĖNESĮ Švytuoklė švytuoja. Dar prieš kelis mėnesius LNK pranešė, kad ji...
- 2009-2010 METŲ TV SEZONO ŽIŪRIMUMO POKYČIAI: BALANDIS-GEGUŽĖ Duomenis apie gegužės rezultatus šį kartą paskelbė mėnesio nugalėtojas LNK....
- 2009-2010 METŲ TV SEZONO ŽIŪRIMUMO POKYČIAI: KOVAS-BALANDIS uagadugu tęsia savo sunkią ir nedėkingą auditorijos skaičių pokyčių nešimo...
Panašūs įrašai jums Yet Another Related Posts Įskiepis.
(No Ratings Yet) Loading ...Kalaviju brandintas alus… Žalgirio mūšio degtinė… 1410…
Jul 19th
Lietuvos istorijos naudojimas lietuviškoje reklamoje dažniausiai sukasi aplink kelias temas: Žalgiris, A. Smetonos laikai, Tarybų Sąjunga. Visa kita istorija tarsi nė neegzistuoja. Iš vienos pusės tai yra saugu – Žalgiris yra gerai žinomas reikalas, A. Smetona asocijuojasi su kokybe, o TSRS – su ne vienai kartai žinomu skoniu. Juk jeigu pagamintumei Oršos mūšio dešrą, tūlas pirkėjas pagalvotų, kad tai – gaminys iš Rusijos Federacijos. Nors tai – viena didžiausių lietuvių pergalių po Žalgirio mūšio, kurioje buvo nugalėta Maskvos kunigaikščio kariuomenė.
Iš kitos pusės šis saugumas yra apgaulingas, nes produktas niekaip neišsiskiria bendroje reklamos masėje. Kai du alūs, degtinė ir dar koks majonezas bei kebabas prabyla, kad jų privalumas yra tai, kad gėrimai yra susiję su Žalgiriu, dingsta bet koks išskirtinumas. Ir tas, ir tas Žalgirio skonio, tad perku tą, kurį dažniausiai matau. Pirkėjo neapgausi. Tad 0 % halo efekto produktams.
Tačiau mane kaip profesionalų istoriką domina dar ir kitas „žalgiriavimosi“ aspektas – istorijos supaprastinimas ir iškraipymas viešoje komunikacijoje. Pavyzdžiui, gerai žinoma, kad Žalgirio laikų lietuviai nedaug turėjo šarvuotų karių.
Bet jeigu pasižiūrėtume, pavyzdžiui, į degtinės reklamą, pamatytume šarvuotus vokiečių riterius, pozuojančius kaip lietuviai. Arba, kaip pastebėjo vienas komentatorius, pamatytume Mordoro armiją su nazgulų vadu priešakyje. Bet ne lietuvių šarvuotą karį, kurio apranga buvo kitokia (apie ją paskaityti galima čia).
Suprantu, juk norisi kažkuo didžiuotis. Kadangi mums tiek šapokininkai, tiek tarybiniai istorikai 70 metų nuodijo smegenis, kad po Žalgirio neliko Lietuvos, Žalgirį tik ir teturime. Istorija savo pačių rankomis iškraipėme tiek, kad atrodome nelaimėlių tauta, kurią po Vytauto tik ir trypė priešai. Ką dar turime be Vytauto ir Žalgirio? Nugalabytą šv. Brunoną, prie Juodosios jūros pagirdytus žirgus ir neva mus pražudžiusią Liublino uniją. Skurdi istorija, ar ne?
Nors ir Žalgirio mūšis nebuvo jau toks viską lemiantis (kaip gali atrodyti iš reklamų ir oficialių valstybės vadovų kalbų). Ordinas jau iki jo buvo nusilpęs ir nebe toks aršus kaip Kęstučio laikais, kai kryžiuočių įsiveržimai siekdavo Vilnių ir toliau. O praėjus kelioms dešimtims metų po mūšio, kilo naujas karas su kryžiuočiais, iš kurio daugiausiai laimėjo Lenkija.
Tad užteks tų istorinių klišių. Norisi pergalių – jų galima prisirinkti: tiek kovose prieš Maskvą, tiek kariaujant su Livonija. Norisi kulinarinių stebuklų ir neva stebuklingai išlikusių gamybos tradicijų – jų galima rasti ir Abiejų Tautų Respublikos laikais, ir carinės okupacijos metu.
Bus šviežia pirkėjo akiai ir ne tokie patys sau našlaičiai atrodysime.
(No Ratings Yet) Loading ...TV SERIALAI: NUSIPELNĘ ŠLYKŠTISI. BET VAIDINA…
Jul 18th
Antanas Šurna ir Gediminas Girdvainis © LNK
LNK ir TV3 dažnai trimituoja apie nusipelniusių aktorių pasirodymą jų serialuose.
Štai Antano Šurnos atsiradimą Mano mylimame prieše LNK puošia tokiu pasažu: Antanas Šurna negaili gerų žodžių „Mano mylimas prieše“ kartu su juo vaidinančiai aktorių komandai, kuri, jo nuomone, iš tiesų labai profesionali ir pajėgi sukurti įdomų serialą. „Nors prie komandos prisijungiau dar visai neseniai ir spėjau nusifilmuoti vos keliose serijose, labai džiaugiuosi vaidindamas kartu su Gediminu Girdvainiu, Janina Matekonyte, Dalia Michelevičiūte ir kitais. Visų dar net nespėjau susitikti“, – kolegas gyrė aktorius Antanas Šurna.
Tačiau Jaunius Čiulada Lietuvos žinių “LŽ gide” papildo šią informaciją pagaudamas aktorių nepalankiai šnekant apie neprofesionalų, kurių LNK seriale ypač apstu, vaidybą: blogai. Mes kalbame apie tiltus, o naujokai – apie miltus. Nėra tokio lygio, kokį galima pasiekti su G.Girdvainiu. Mudu suprantame vienas kitą iš pusės žodžio, iš mimikos. Vienintelis jaunų žmonių tikslas – atrodyti gražiems. Bet žaidimo taisyklės turi būti suderinamos. Naujokai turėtų būti apmokomi.
Aktorius skundžiasi ir tuo, kad LNK jam neduoda galimybių pasivažinėti Lexus automobiliu: kūrėjai sako, kad mano personažas, advokatas Algimantas, turi vairuoti „Lexus“, o „Lexus“ nėra. Bet jei taip nuspręsta, turi būti „Lexus“. Nusprendė kažkoks ponas. Tegul tas ponas ir vaidina! Jei taip bus toliau, spjausiu ir išeisiu.“
Spjaudytis galima iki begalybės, o apie Laisvo ir nepriklausomo kanalo iki tos pačios begalybės sumažintą Mano mylimas prieše biudžetą sklando legendos…
Pagirtina, kad Lietuvos žinių rašinį persispausdino MG Baltic valdomas Alfa portalas. Kaip žinia, MG Baltic koncernui priklauso ir LNK.
Prašom – ir pliuralizmas, ir demokratija. Dar sako, kad kapitalizmas mūsuose sugedęs – vieni oligarchai ir kiti negeri žmonės.
Įsivaizduokite nedraugiško straipsnio apie Giminių gamybą pasirodymą LRT interneto portale…
Ten tokio išsiblaškymo su žiburiu nerasi.
Koja kojon, kumštis kumštin.
Beje, uagadugu jau anksčiau aprašytas Giminių tęsinys, kuriame, notabene, vaidina ir tas pats Antanas Šurna, problemų su prašmatniu transportu neturi. Štai Vaiva Mainelytė džiaugiasi LTV dosnumu: džiaugiamės, kad Lietuvos televizija mus globoja. Kad važinėti į filmavimus skyrė gerą mašiną. Prieš dvidešimt metų į filmavimus važinėjome „paziku“, dabar – „mersedesu“.
Pabandytų neduoti LRT tarybos nario režisuojamam serialui…
Turi iš ko imti pavyzdį LNK…
Dar jeigu ir laidų konkursų praktiką įsivestų, tai turėtų ne kokį ten “neprofesionalų” Mano mylimas prieše, bet ir visus Gimines su kaimynais, draugais ir kitais prieteliais prie prašmatnybėmis aptekusios televizijos.
Aktorystės primarijus Vytautas Tomkus taip pat neslepia pasišlykštėjimo tuo, kur garsius aktorius nusviedė klastinga lemtis: ilgą laiką net nežinojome savo serialo pavadinimo. Dar ir šiandien nepažįstu jo kūrėjų – šių net nematėm, – rėžia žinutės herojus. – Tekstas toks medinis… Aktoriams sunku jį išmokti. Ten net nėra ko mokytis. Ateinantį antradienį turiu filmuotis, bet žiūriu į scenarijų… Nėra ką vaidinti. Naivu ir tuščia.”
Čia jau apie TV3 favorito Rolando Skaisgirio šiam kanalui gaminamas Širdis paklydėles.
Paklydęs reikalas…
Related posts:
- TV3 – ŠLUBAS “GEDIMINAS” IR NAUJAS SERIALAS, O Į LTV GRĮŽTA “GIMINĖS” TV3 vakarykščiu pranešimu spaudai bandė, ko gero, labiau save, nei...
- LNK TOLIAU “KIMBA Į PLAUKUS” SKAISGIRIUI LNK pavadino savo eilinį spaudos pranešimą taip: LNK serialo „Mano...
- TINKLELIS: LNK NEŠA “MUILĄ” KITUR Šiandien LNK programoje atsitinka iš pirmo žvilgsnio lokalinės reikšmės, formalus...
Panašūs įrašai jums Yet Another Related Posts Įskiepis.
(No Ratings Yet) Loading ...
Nauji pasisakymai