Kol kas vyksta svarstymai, kur padėti tą ekspoziciją – Nacionaliniame muziejuje ar Valdovų rūmuose (jei nieko nepražiopsojau – ilgai svarstys dar).

Dėl manęs galima ekspoziciją nors ir į Šiuolaikinio meno centrą patalpinti, kad tik ne Valdovų rūmuose. Priežastis, mielieji, paprasta. Jau ir dabar kalbama, jog A. M. Brazauskas statė Valdovų rūmus lyg paminklą sau.

Žinoma, nė vienas politikas, pasak mūsų protingųjų filosofų-prie-butelio, negali daryti kažko tiesiog šiaip. Būtinai siekia naudos ir plauna pinigus. Gal ir plovė. O gal ir ne.

Tačiau jei mes norime, kad toks įvaizdis ir dėmė nuo VR nusiplautų, negalime leisti ekspozicijos talpinti pačiuose VR. Tai taps tarsi A. M. Brazausko kripta. O kiekvienas turistas iš gidų galės klausytis tauzyjimo apie tai, kaip buvęs prezidentas pasistatė rūmus sau.

Ir visai nesvarbu – tiesa tai ar ne. Žinoma, galima argumentuoti, kad tai – VALDOVŲ rūmai, o prezidentas yra valdovas (ne su skeptru ir karūna, bet vis tiek), todėl visai logiška, jei ekspozicija būtų patalpinta ten. Su sąlyga, jog ir kitos ekspozicijos nuguls šalia (po kitų prezidentų mirties, kurios nelinkiu nė vienam). Tačiau aš sakau ne. Vien dėl neigiamo požiūrio. Vėliau, kai jau atsiras daugiau tokių ekspozicijų, galima mąstyti apie perkėlimą į VR ir A. M. Brazauską.

Tikiuosi suprantate mano logiką. Jei nesuprantate – aiškinu. Nenoriu, kad tautos sąmonėje įsirėžtų VR tik kaip nieko vertas paminklas. Išspauskime iš jo ką nors daugiau.

Naujausi socialiniai tyrimai, kurie apima vadinamąsias „išsivysčiusias Vakarų rinkos ekonomikos demokratijas“, aiškiai parodo, kas miglotai lyg ir buvo žinoma arba bent jau numanoma daugeliui žmonių. Tai milžiniška žala dėl didelio atotrūkio tarp turtingiausių ir vargingiausių visuomenės sluoksnių. Ir praktiškai visai nesvarbu, ar turtinga pati valstybė ir koks algų vidurkis. Šio straipsnio pagrindinė mintis: žmogus yra socialinė būtybė, jam ne taip svarbu, kiek jis uždirba ar koks jo turtas, jam svarbu, kiek jis uždirba palyginus su kitais žmonėmis.

Marshalas Sahlinsas yra pasakęs: „Skurdas nėra objektyvus trūkumas, tai subjektyvus santykis tarp dviejų socialinių klasių“. Tai kokia gi ta socialinės atskirties žala?

Turint omenyje, kad žmogus yra socialiai orientuotas, jį veikia įvairūs visuomenės dėsniai. Trumpai tariant, aplinka veikia žmogų, o ne žmogus aplinką. Labai lengva pasmerkti sergantį depresija ar nuo alkoholio priklausomą asmenį – „silpna asmenybė“, „nevykėlis“. Tačiau esmė yra ta, kad tokiais tampama, o ne gimstama. Tokie reiškiniai, kaip smurtas, alkoholizmas ar narkotikų vartojimas, iš esmės yra sergančios visuomenės požymiai. Ar žinote, jog JAV 1 iš 4 suaugusiųjų per pastaruosius 12 mėnesių turėjo psichologinių problemų? Tuo tarpu Skandinavijos šalyse tik 1 iš 10? O juk JAV yra dvigubai turtingesnė už bet kurią iš Skandinavijos šalių.

Kodėl britai ir amerikiečiai, būdami tarp labiausiai pasiturinčių žmonių pasaulyje, praktiškai pirmauja tarp visų vakariečių pagal socialinių problemų, tokių kaip nusikalstamumas, sveikatos problemos arba švietimo lygis, mąstą? Ko gero, kertinė to priežastis yra būtent vadovavimasis neoliberalizmo doktrina, kurios dėka šiose valstybėse drastiškai padidėjo socialinė atskirtis.

Britų akademikas Danny Dorlingas tiksliai pastebėjo: „Nors šiandien visi esame šiek tiek turtingesni, tačiau mūsų turtingieji yra taip toli, kad mes visi jaučiamės daug neturtingesni negu anksčiau“. Kuo didesnė socialinė atskirtis, tuo žmogui tampa svarbiau, kurioje pusėje jis yra, tai yra koks jo statusas visuomenėje. Iš čia ir kyla psichologinės problemos.

Socialinis asmens statusas šiandien yra išreiškiamas perkant prabangius namus arba automobilius. Tie, kurie sako, kad to (pvz., prabangios mašinos) nori todėl, kad tai jiems labai patinka, dažniausiai meluoja patys sau. Ar niekad neteko girdėti apie žmogų, atiduodantį visas santaupas arba imantį keliasdešimttūkstantines paskolas dėl prabangios mašinos? Ir viskas vien tam, kad visuomenėje jaustumeis svarbesnis, tikėdamasis, kad būsi labiau vertinamas.

Ko gero, nenuostabu, jog 50% visos kreditinių kortelių skolos Europoje yra sukaupta būtent britų vartotojų saskaitose. Štai kokia yra nesibaigiančios konkurencijos visuomenėje pasėkmė.

O kodėl milijonieriai, kurie praktiškai nebeturi kur dėti savo turtą, ir toliau konkuruoja, t.y. siekia dar daugiau milijonų ir niekad nepasisotina? Esmė ta, kad kažkas turi dar daugiau. Vėlgi verta pasikartoti, jog bergždžia iš karto pulti kaltinti patį žmogų: „gobšus“, „kvailas“. Jo elgesys visada turi savo priežastį. Tad ir reikia ieškoti, kokios aplinkybės verčia mus priimti tokius neracionalius sprendimus.

Dabar norisi šiek tiek užsiminti apie mus apėmusią ekonominę krizę. Įdomias mintis apie taupymą krizės laikotarpiu išreiškė Rytas Staselis. Jo žodžiais: „Jeigu, tarkime, vidutiniškai statistiniam lietuviui svarbi tik nuosava kišenė ir nusispjaut į viešuosius finansus, valstybės skolą ar nacionalinės valiutos stabilumą (na, toks graikiškas mąstysenos variantas) – gal iš tikrųjų taupymo politiką praktikuojantis Andrius Kubilius laikytinas prieš plauką einančiu nacionaliniu herojumi? Ir atvirkščiai: jeigu statistinio lietuvio ekonominis mentalitetas grįstas „suomišku“ atsakomybės supratimu – visai politinei opozicijai laikas slėptis po pernykščiais lapais, o A. Kubiliui savo tragiško politinio nepopuliarumo priežasčių dera ieškoti visai kitur“.

Visų pirma, drįsčiau abejoti, ar tam statistiniam lietuviui yra svarbi tik jo kišenė, ir jam visiškai neįdomi valstybės skola ar taupymas. Esmė ta, kad Lietuvoje taupoma pačių vargingiausiųjų sąskaita. Deja, lietuviai to nesupranta. Ne taip, kaip graikai, kurie aršiai kovoja už savo teises. Ne todėl, kad jiems atrodo, kad taupyti nebūtina, bet todėl, kad taupymas uždėtas ant paprastų darbuotojų, o ne oligarchų pečių.

Ar neatkreipėte dėmesio, kad per krizę turtingieji tapo dar turtingesni, kai tuo tarpu paprasti žmonės nuskurdo? Vien Indijoje per patį krizės įkaršti milijonierių padvigubėjo! Ir čia nėbuvo kažkokia afera. Paprasčiausiai taip yra suformuotas dabartinis ekonomikos modelis. Suomijos visuomenė būtent tuo ir skiriasi nuo daugelio kitų tautų, įskaitant ir Lietuvos, kad yra egalitarinė, ten jaučiamas socialinis teisingumas, tad ir taupyti bendram tikslui žmonės yra labiau pasiruošę.

Kubilius yra toks nepopuliarus ne todėl, kad bando taupyti, o todėl, kad labiausia spaudžia silpnuosius. Tačiau jei to nedarytų, nebebūtų dešiniųjų atstovas. Sudėtinga situacija.

Vis dėlto svarbiausia ne tai, kad taupoma „vargšų“ sąskaita, o tai, kad apskritai buvo sukurti „vargšai“, t.y. sukurta praraja tarp turtingų ir neturtingų. Juk tai nėra natūralus reiškinys, o politiškai sukonstruota hierarchinė visuomenės santvarka. Vidurinioji klasė lygiai taip pat yra politikos padarinys, kuris atsirado mažinant atotrūkį tarp klasių po 1929-1933 metų krizės. Lygiai taip pat dabar ši vidurinioji klasė yra „politiškai“ naikinama, paliekant tik turtingąjį elitą ir vargstančią daugumą.

Norėčiau užbaigti keletu pamąstymų apie tokios socialinės atskirties pavojus mūsų visuomenėms. Greičiausiai visiems teko girdėti apie getų kultūrą JAV. Radikalai ir paprasti dešinieji dažnai mėgsta šioje vietoje siūlyti imigracijos ar rasinių skirtumų faktorius, tačiau savo galva mąstantys žino, jog tai akivaizdus didžiulio socialinio atotrūkio tarp žmonių padarinys.

Didžioji Britanija, panašu, irgi eina šiuo keliu. Per paskutinę rinkiminę kampaniją į parlamentą buvo plačiai naudojama frazė „broken society“ („sugadinta visuomenė“) – daugiausia dėl padidėjusio nusikalstamumo. Londonas šiuo metu oficialiai yra vienvaldis lyderis pasaulyje pagal socialinę atskirtį – šiame didmiestyje žmonių grupės gyvena tiesiog atskiruose pasauliuose. Tas pats Danny Dorlingas tai apibūdino kaip atskirų gyvybės rūšių egzistenciją viena šalia kitos. Idomu tai, kad patys britų konservatoriai pripažino žalą, kurią daro vis auganti socialinė atskirtis. Jų pasiūlytas sprendimas buvo toks – slėpti ir neviešinti žmonių uždarbių, tokiu būdu siekiant palengvinti psichologinę naštą visuomenės nariams. Būtų originalu, jei nebūtų ciniška.

Tuo pat metu Pekine (Kinija) vargšų kvartalai jau yra aptveriami ir nakčiai užrakinami prieš gyventojų valią. Taip valdžia stengiasi sukurti harmoningą visuomenę be nusikalstamumo. O kokiu keliu pasuks Lietuvos vyriausybė?

Žmogaus prigimties nepakeisi. Atsiradus dideliam atotrūkiui tarp turtingų ir vargšų, neišvengiamai kils socialinių problemų. Vargu ar religija, švietimas ar netgi labai stipri policinė valstybė su aptvertais kvartalais galės išspręsti tokią problemą. Vienintelis būdas yra panaikinti tą skirtumą, tą atotrūkį tarp socialinių sluoksnių. Juo labiau, kad ši atskirtis nėra natūralus reiškinys, o suformuotas esamos laisvosios rinkos sistemos.

Kol Lietuvoje nebus is pagrindu pakeista rinkimu sistema - tol nieko gero ir nebus!!!

Dabartinius rinkimus issivaizduoju taip: ateina ponas ir sako: "Tarnai, bus rinkimai - galesite pasirinkti is blogo pono, labai blogo pono ir niekam tikusio pono, taip pat galesite balsuoti uz blogu ponu, labai blogu ponu ar niekam tikusiu ponu partijas. Ka issirinksite ta ir turesite."

Pvz. mano rajone, su mazomis isimtimis, per kiekvienus Seimo rinkimus keliami kandidatais iki skausmo nusibode veidai, apie kuriu "juodus" darbus yra gerai zinoma, tai ka galima issirinkti?

O apie sarasus tai nera isvis ka kalbeti. Pvz. yra 3-4 zmones partijos sarase kuriais pasitikima ir sis sarasas gauna daug balsu, bet tu 3-4 deka i Seima prasmunka ir tie, uz kuriuos beveik niekas nebalsavo, nes jie eina kokiais 5-10-atais sarase.

Buvau 4 partiju nariu. Kai buvau TSLK (Tevynes Sajungos Lietuvos Konservatoriai) nariu, atvaziuoja i rajona Kubilius (partijos pirmininkas) ir daro pranesima apie politine padeti Lietuvoje - gal mes ne Lietuvoje gyvename, kad nezinome apie padeti?

Paklausius pranesejo susidaro ispudis, kad jis tikrai nezino kaip Lietuva is tikruju gyvena! Astresni klausimai ar rimtesnes diskusijos neleidziamos - tu PROVOKATORIUS!

Partijos nariu rajone buvo apie 250, viska savarankiskai sprendziancio aktyvo - 5-10. Kitu visa partine veikla - per rinkimus balsuoti uz TSLK, na dar koki neatsisprendusi paraginti uz TSLK balsuoti ir nario mokesti susimoketi.

Karta rinko delegatus i konferencija - aktyvas perskaite pavardes, o sale vienbalsiai prabalsavo. Kai paklausiau kodel butent sie nariai paskirti, atsake, kad aktyvas geriau zino ka skirti...

Palikau sia partija, bet panasi tvarka ir LSDP, ir TTP, ir Darbo partijoje... Na siose partijose dar buvo galima kazkiek ir savo nuomone pareiksti, bet realiai eiliniai partijos nariai neturi jokio "balso".

Galiu is karto pasakyti, kad net negalvojau gauti kokio nors renkamo ar kito partinio posto, man tik buvo idomu pazvelgti i sias partijas is vidaus. Tik vienos is siu partiju - vienas is Darbo partijos rajono vadu - mane aplanke namuose, kaip partijos nari, ir pasveikino su Kaledomis ir Naujaisiais Metais.

Mano nuomone, tokios musu partijos yra todel, kad ju aktyvas yra turtingi, nuo paprasto zmogaus gyvenimo nutole ar is vis jo gyvenimo nepazistantys zmones...

Na va, situacija su Lietuvėlės šūdpartijėlėmis daugmaž aiški? Partijos veikia pagal tą pačią minios-„elito“ sistemą: yra „paprasti partijos nariai (minia) ir 4-5 procentai aktyvo (šūdeličio), sprendžiančio, ką šita avinų banda dabar turės daryti.

Užrašas: Už liaudies laimę!

Partijoms priklauso vos 1,5 procento Lietuvos gyventojų, nes absoliučiai daugumai mūsų valstybėlės valdymas yra giliai pochui, o kitiems, ne tokiems pochuistams, yra akivaizdu, kad šitas šūdpartijėles Lietuvos šūdelitis naudoja Tėvynės pisimui, o ne vadovavimui, todėl normalūs žmonės savo noru į jas ir nelenda.

O be normalių, sąžiningų žmonių šūdpartijėlės dar labiau pūva ir šūdėja... Gaunasi užburtas ratas.

<!--break-->

Ką daryt? Pakeisti rinkimų sistemą, kaip siūlo šitas pilietis? O kas tą sistemą pakeis? Tos pačios šūdpartijėlės, kurios ją ir suformavo? O nachui joms keisti tą sistemą, jeigu jų požiūriu viskas zajabys - lochai kas keturis metus pažaidžia demokratiją, paįsivaizduoja, kad kažką gali pakeisti, kad viskas vyksta LEGALIAI, taip kaip ir turi vykti, kad valdžia yra LEGALI (juk patys išsirinkome)...

Taip kad mūsų šūdpartijėlės šitos sistemos nekeis, nes tada jos elementariai nebegalės taip lengvai ir patogiai pisti rakom stovinčių mužikų.

Vadinasi, visų pirma reikia keisti ne rinkimų sistemą (kuri yra tik įrankis), o jos šeimininką, kuris ja naudojasi - t.y., pačias partijas.

O kaip keisti partijas? Iššaudyti seną aktyvą keikvienoje šūdpartijėlėj ir vietoj jo paskirti naują? O koks tada nachui skirtumas?

Vadinasi reikia iš keisti partijas iš esmės. O kokia jų esmė? Kaipsakiau - jų esmė: minos-„elito“ sistema. Kai grupelė gudresnių, naglesnių, daugiau nusimanančių vadovauja (išnaudoja, apgaudinėja, pisa protą) didelei grupei durnesnių, pasyvesnių, mažiau suprantančių už juos.

Vadinasi, kad neliktų galimybės partiniam aktyvui (šūdeličiui) pisti protą partiniams avinams, visi partiniai turi būti daugmaž vienodai protingi, vienodai aktyvūs, vienodai nusimanantys politikoje ir valdyme.

O kaip padaryti, kad partijos susidarytų būtent iš tokių žmonių?

Manau yra du, vienas kitą papildantys variantai:
1 - tokie žmonės vietoj savo inteligentiško šiknos raukų krapštinėjimo PRIVALO užsiimti aktyvia politine-visuomenine veikla, nepalikdami šito brudno darbo kitiems;
2 - žmonės, kurie vienokia ar kitokia forma dalyvauja tame visuomeniniame-politiniame gyvenime (tipo, priklauso partijoms, visuomeninėms organizacijoms) PRIVALO imtis atsakomybės ir iniciatyvos savo organizacijų viduje, kad jos nebūtų kelių pizdukų įnagiu. O tam jiems BŪTINA nuolatos lavintis ir tobulėti.

Tai ką, dabar tipo, rytoj einu ir stoju į kokią nors šūdpartijėlę, kad savo tyrumu ir dorovę praskiesčiau jos mėšlą?

Chm?..

Jeigu aš vienas įstosiu į kokius nors Socialdemokratus - rezultatas bus nulinis: ten esanti sava chebra išmes kaip provokatorių, vos pabandžius aktyviau reikštis ir pradėjus uždavinėti nepatogius klausimus apie „partijos grandų“ nešvarius triūsikus.

Lygiai taip pat bus įstojus į bet kurią kitą partiją. Tektų apsimesti idiotu ir kaip muilui, lįsti kiekvienam hierarchiškai aukštesniam pederastui į anusą, kol pakankamai išsišūdinus būčiau pripažintas savu ir galėčiau realiai keisti situaciją. Bliat, nu nachui tokią supistą konspiraciją mėšlo krūvoje.

Aš kaip sąžiningas žmogus nesugebėsiu dešimt metų kas dieną meluoti, kaip koks jobanas Štirlicas. Aš noriu daryti viską atvirai ir sąžiningai.

Bet kaip sakiau, jeigu aš būsiu vienas - tai sutrins kaip musę. Vadinasi, kad būtų efektas, į veikiančią sistemą turi pakliūti tam tikra masė aktyvių, vieningų žmonių.

Tarkim į kokį partinį skyrių, kuriame dabar yra 100 avinėlių ir 5 jobariai turi ateiti kokie 50-60 aktyvių piliečių, kad perimtų iniciatyva tame skyriuje ir pertvarkytų jį pagal  savo veiklos modelį.

Chm, gal ir realu: suformuoti per visą Lietuvėlę tokias „sanitarų“ brigadas ir kaip virusui, įsiskverbus į sistemą pakeisti ją iš vidaus.

Bet tuomet reiktų sukoncentruoti dėmesį ir jėgas kažkurios vienos šūdpartijėlės pertvarkymui, nes jeigu vieni eitų į vieną, o kiti į kitą - išsibarstytų jėgos ir nebeliktų poveikio.

Na gerai, o kaip dabar surinkti tas „sanitarų“ brigadas? Kaip ir kokie žmonės į jas jungtųsi? Kaip jie suderintų savo požiūrį? Galų gale, kokią pasaulėžiūrą jie atsineštų? Fašistinę? Pochuistinę? Pederastinę? Neopagonišką? Pseudokrikščionišką? Kobistinę?

Ar tai būtų dar vienas skirtingos pasaulėžiūros žmonių kokteilis, turintys vieną tikslą - paimti valdžią ir sočiai bei laimingai gyventi - tai yra, pampti kitų sąskaita.

Oi, bliat, kaip sudėtinga... Bet juk kažką daryti vistiek reikia. Juk kol čia tokie kaip aš, tipo gudrūs, viską suprantantys, sąžiningi ir nepaperkami, smaukosi prie kompo ejakuliuodami savo intelektą į virtualybę, realybėje visokie aferiūgos, pederastai ir parazitai pisa juos per visus galus.

Bliat, tai ką darom, broliai lietuviai?! Nuo kurio galo pradedam smaugti šitą MŪSŲ TĖVYNĘ apsikėtojųsią bjaurastį?

Gal rimtai, sustojam visi masiškai į kokius socialdemokratus, bliat kurva machui nesikeikiant, tada išpisam kiekvieno jų rajoninio skyriaus pirmininką su visa jo šobla, o tada nuimam ir centrinę valdžią. O ką, kaip du pirštus apmyžti. Tengi pas juos sėdi krūva avinų nuo senų laikų įsivaizduojantys, kad raudona spalva reiškia teisingumą ir laimę visai visuomenei, o visus reikalus sprendžia maža grupelė urodų, dalbajobų ir moralinių degradų, kurie užsiima savo asmeninių reikalų tvarkymu.

Turite kitų pasiūlymų? Davai, pasidalinkit - gal išbezdėsim kažką protingo.

Pasiūlymas emigruoti nachui - nesiskaito.

Atimti iš žmogaus lazdą, ir ją dovanoti dėl naftos išteklių perėmimo kovojančiai turtingiausiai pasaulio valstybei?

Wikileaks įkūrėjas Julian Assange

Nemėgstu savaitgaliais apie tokius reikalus nei galvoti, nei juolabiau rašyti, bet pirmadienį, tai jau nebebus naujiena. O gal atvirkščiai – niekas apie tai net neužsimins. O jeigu kas ir parašys, tai dauguma skaitytojų praleis šią naujieną pro ausis.

Ir visai be reikalo. Neatmetu galimybės, kad Julian, galėjo ir nusikalsti – niekas nėra šventas. Ir tikrai nežadu jo ginti. Tiesiog labai keista, kad JAV vyriausybei nepavykus priversti pašalinti slaptus dokumentus iš wikileaks už keleto savaičių jos įkūrėjas apkaltinamas išprievartavimu.

Šiuo metu žinoma tik tiek, kad vakar, liepos 20 dieną penktadienį, dvi merginos apsilankė Stokholmo policijos nuovadoje ir parašė pareiškimą dėl išprievartavimo. Šiandien, liepos 21 dieną šeštadienį, teisėjas jau išdavė arešto orderį. Kur šiuo metu randasi Julian nėra žinoma, ir jis pats apie kaltinimus sužinojo tik iš žiniasklaidos. Iškart po to juos paneigė, atsiųsdamas elektroninį laišką į Stokholmo dienraštį Dagens Nyheter.

Galite mane apkaltinti paviršutiniškumu, bet jokių išvadų ar spėlionių nežadu daryti. Tiems, kam tai įdomu seks įvykius ir patys, o likusiesiems siūlau nepatingėti ir sekti visas naujienas susijusias su šiuo įvykiu.

Užrašas: NE! Baltarusijos neparduosiu...

Į prieš tai mano rašytą komentarą delfinariume buvo toks atsakymas:
===============================================

NeTiesa.lt,
2010 08 20 02:19
..O valstybėms susijungus ekonomiškai - praktiškai tai švelniai ir savaime peraugs į Tarybų Sąjungos atgimimą,..

Aš netikiu,kad Tarybų Sąjunga atgims gal dėl dviejų priežasčių:
-visų pirma Rusijai nereikalingos kitų buvusių TSRS respublikų problemos ir to pavyzdys Baltarusija. Jūs teisus - artimesnės visiais požiūriais respublikos nėra,bet užteko Batkai pasakyti,kad jis nori būti ir lygiavertis ir lygiateisis,kai Baltarusijos BVP sudaro apie 5% Rusijos BVP,ir Putinas visokį politinį susijungimą sustabdė.
-reikalingą žaliavą ar technoligijas Rusijai lengviau ir pigiau nusipirkti užsienyje,negu prasidėti su tarpvalstybiniais apsisitumdimais su buvusiomis respublikomis.

Keli pavyzdžiai:uranas Australijoje,o ne tik Kazachstane ir pas uzbekus,margancas Namibijoje ir Pietų Afrikoje,o ne tik Gruzijoje ar Tadžikistane.
Be abejo,kol Putinas valdžioje Rusija labai kietai gins savo ekonominius interesus,bet kad užpulti Lietuvą ar Estiją - tai tik politikierių
propaganda.Ko reikės - tą nupirks ar papirks

Todėl tenka pratęsti pasakaitę apie mūsų brolių bulbiašų ir maskolių neišskiriamą meilę:
===============================================

Gerbiamam komentatoriui cc

Na kodėl gi taip sunku pripažinti, kad Lukašenkos ir Putino/Medvedevo „ginčai“ tarpvalstybiniu lygmeniu - tai dviejų brolių atliekamas cirkas prieš užsienio okupantus, ekonomiškai ir finansiškai pavergusius Rusiją ir beveik visą buvusią Tarybų Sąąjungą?

Jokių politinių integracijų niekas nestabdė - visos numatytos pasirašyti ir ratifikuoti sutartys buvo pasirašytos bei ratifikuotos, visi tarpusavio įsipareigojimai atliekami, viskas po truputį eina į aiškų ir konkretų tikslą - susijungimą.

O Lukašenkos „akių draskymas“ - tai piaras tiek saviems (štai koks kietas ir principingas mūsų batka - kovoja už mus kaip liūtas), tiek vakarams (štai koks tas paskutinis Europos diktatorius - neklauso ne tik mūsų, bet ir Maskvos...), o REALŪS PROCESAI po truputį po truputį ir progresuoja.

Yra kelios priežastys, dėl ko Baltarusija ir Rusija dar nesusijungė:
1 - Mėlynanosis Boria Nikolajevičius palaikė Rusijos dezintegracijos procesą ir Rusijos Federacija buvo pradėjusi sėkmingai išsivaikščioti, koks ir buvo galutinis Tarybų Sąjungos griovimo tikslas: suskaldyti milžinišką valstybę TSRS į daugybę atskirų bananinių respublikų ir perimti resursų valdymą.

Prie gyvo Jelcino Baltarusijai nebuvo su kuo jungtis - Rusija nyko akyse. Putinas ir jo kolegos KGBistai sustabdė šį procesą ir pradėjo valstybės atkūrimą. Todėl dabar ir prasidėjo jungimasis kitų ekstarybinių respublikų.

2 - Baltarusija negali susilieti su tokia Rusija, kokia šioji yra dabar - rusų oligarchai tiesiog suės visą Baltarusijos ekonomiką ir sunaikins tai ką Batka VIENINTELIS iš visų komuniaginių valdovų sugebėjo išsaugoti - stambiąją pramonę ir ūkį priklausantį ne „užsienio investitoriams“ ar vietiniams „verslininkams“, o VALSTYBEI. 75 proc. Baltarusijos įmonių - valstybinės. Išlaikytos nesugriautos svarbiausios gamyklos, sudarančios ekonominį valstybės stubureą.

Kad ir kiek pilama š... ant Minsko ekonominės politikos, tačiau patys rusai pasakoja, kad pervažiavę Rusijos-Baltarusijos sieną jie pamato tokį kontrastą, kad verkt norisi.

3 - galų gale vieningos valstybės šiuo metu negali būti dėl rublio. Baltarusija nė už ką neįsives rusiško rublio, kol Rusijos Centrinis bankas yra nepaval;dus Rusijos valdžiai. Dabar viena iš Rusijos dul.kinimo priemonių yra būtent nuo valstybės atskirtas Centrinis bankas, veikiantis pindosų Federalionės rezervo sistemos principu - CB spausdina rublius, kuriuos Rusijos vyriausybė TURI IŠ JO NUSIPIRKTI už užsienio valiutą... Maža to, CB palaiko aukščiausią pasaulyje tarpbankinių palūkanų normą, dėl ko visas Rusijos verslas yra priverstas mokėti tokį lažą bankininkams teikiantiems paskolas, kokio rusai nemokėjo ir totorių-moingolų jungo metu.

O Baltarusijos Centrinis bankas kaip ir dera sveiko proto šalyse, priklauso ir yra visiškai pavaldus Baltarusijos Vyriausybei.

Taip kad iki pilno susijungimo jiems dar daug šū.do teks iškuopti, tačiau Muitų sąjungą sumažins užsienio konkurenciją vidaus rinkoje, paskatins vidinę gamybą ir savų produktų vartojimą ir išsaugos milžiniškas babkes sąjungos narėse, vietoj to, kad tos babkės išplauktų į užsienį.

NeTiesa.lt

=====================================

Ieškodamas paveiksliukų šitam įrašui užsiroviau ant etatinio Rusijos liberastžydžio iki kaulų smegenų Borios Nemcovo livejournal blogo (LJ, jeigu nesusidūrėte, - tai populiariausia rusiškame internete blogų sistema). Savo įraše Nemcovas pabandė apšikti tiek Lukašenką, tiek Putiną ir komentaruose natūraliai užsikūrė diskusija. Skaityti jos neverta, tačiau įdomumo dėlei pridėsiu citatą apie tai, kaip šiandien jaučiasi rusas pakliuvęs į Baltarusiją:

Я был в Белоруссии. Что можно сказать: 1) Дороги идеальные почти по всей стране, 2) Поля все засажены, 3) Деревни облагорожены, 4) Везде чисто как в Европе, 5) Цены на товары низкие (скажем нет такого беспредела, как бешеная наценка на товары в местах массового скопления, цена везде одна) 6) У чиновников зарплата около 1000$ А главное сам народ. Он улыбается! Он вежливый! Я ездил по Минску на авто и мне было просто не ловко водить там авто после Москвы. Да.. и ещё.. У них нет взрывов метро, домов и.т.д. После Белоруссии я вижу сходство этой страны совсем не с Россией, а с Германией например. Я могу и ещё привести многочисленные факты - сейчас написал только то что пришло на ум. Да на заметочку :) про народ.. В рейтинге опубликованным журналом Forbes, "уровень счастья людей" Россия на 76 месте, Белоруссия на 54. Счастье людей говорит о многом. (пишите кто хочет прокомментировать lexapyx@gmail.com)

Vertimas:
Aš buvau baltarusijoje. Ką galiu pasakyti: 1) Keliai idealūs beveik visoje šalyje, 2) Visi laukai užsėti, 3) Kaimai tvarkingi, 4) Visur švaru kaip europoje, 5) Prekių kainos žemos (sakykim, nėra tokios savivalės, kaip beprotiškas antkainis prekėms tose vietose, kur didesnis žmonių kiekis - kaina visur ta pati), 6) Valdininkų alga apie 1000$. O svarbiausia - patys žmonės. Jie šypsosi! Jie mandagūs! Aš važinėjau po Minską automobiliu ir man buvo tiesiog nepatogu ten vairuoti po Maskvos. Taip... ir dar... Pas juos nėra sprogimų metro, namuose ir t.t. Pabuvęs Baltarusijoje aš matau šios šalies panašumą ne į Rusiją, o pavyzdžiui, su Vokietija. Aš galiu pateikti dar daugybę faktų - dabar parašiau tik tai,  kas atėjo man į galvą. Dar pastebėjimas :) apie liaudį... Žurnale „Forbs“ publikuotame „žonių laimės reitinge“ Rusija užima 76 vietą, o Baltarusija - 54. Žmonių laimė kalba apie daug ką.

Jį papildė dar vienas:

+1000 Только мне случалось бывать в Бресте, Могилёве, Барановичах, Витебске, Орше, Жлобине, Гродно, Гомеле, Полоцке. Так вот там не хуже чем в Минске. Слава Батьке!

 

Vertimas:

+1000 (tipo totaliai sutinka) Tik man teko būti Breste, Mogiliove, Baranovičiuose, Vitebske, Oršoje, Žlobine, Gardine, Gomelyje, Polocke. Tai štai - ten ne blogiau negu Minske. Šlovė Batkai!

Dėl ko verta atkreipti į jį dėmesį - dėl to, kad tai kol kas vienintelis Lietuvėlės šūdpolitikėlių bandymas papezėti apie tai kas dedasi mūsų pašonėje ir kas netrukus padarys labai didelę įtaką ne tik mūsų, bet ir viso Evrosojūzėlio gyvenimui.

Po tuo straipsniu, kurio vienintelė vertė - šiek tiek duomenų apie Lietuvos eksportą ir galimą poveikį jam, prasidėjo keista besiseiliojanti diskusija, kuri pademonstravo, kad be delfinariumo ir Zevašington taimzo mūsų „analitikėliai“ daugiau nelabai ką sugeba perskaityti. Ypač pralinksmino teiginys, kad tie begėdžiai rusai visus šantažuoja, dulkina ir prievarta verčia su savimi draugauti... netgi vargšus baltarusius, tie niekšai prievarta įtraukė į šitą velnio Muitų sąjungą...

Todėl palikau savo kuklų komentarą:
=====================================================

Cha cha cha, toks rimtas dėdė, o nemato, kad Maskvos ir Minsko „razborkės“ - tai sena kaip pasaulis "blogo ir gero policininko" vaidyba...

Maskva vaidina „gerąjį“ - norintį demokratizuotis, europietizuotis, integruotis ir globalizuotis į visas įmanomas pseudodemokratines šik.naskyles, kurios už tai perka jos resursus, o Minskas vaidina „blogąjį“ - autokratija, diktatūra, jokios laisvos rinkos, kieta ranka ir didelis fakas kapitalistiniam pasauliui.

Tuo tarpu abidvi valstybės - Rusija ir Baltarusija - tai praktiškai vienas darinys: ekonomikos praktiškai susiliejusios, tauta praktiškai ta pati, kultūra vienoda ir tikslas taip pat bendras - išdul.kinti evro-amerikanososų konglomeratą, atstatyti savo slaviškos valstybės TSRS/Rusijos-Baltarusijos įtaką regione, užsitikrinti ekonominę laisvę ir diktuoti savo sąlygas aplinkiniam pasauliui.

O tam jie turi visas galimybes: Rusija pagal išteklius - pati turtingiausia valstybė žemėje, žmonių intelektualinis parengimas, mokslo potencialas - milžiniškas (rusų emigrantų smegenys dabar pati paklausiausia prekė štatuose), o pagrindiniai konkurentai globalioje kovoje dėl riebesnio kąsnio - evro-amerikanososų konglomeratas (kurio rankomis buvo sugrauta TSRS) dabar sėdi gilioj gilioj krizėj-pi.zėj.

Jeigu Rusijai ir Baltarusijai pavyks persitvarkyti savo ekonominę-finansinę-politinę sistemą taip, kad valstybės kuriamas produktas nusėstų ne vietinių ir užsienio oligarchų kišenėse - tuomet jie ramiai galės užsidaryti sienas ir pasiųsti visą likusį pasaulį ant trijų kirilicos raidžių.

Kazachstanas puikiai suprasdamas, kad jam reikia rinktis su kuo toliau gyventi - su Kinija, su evro-amerikanososais ar su Rusija - nedvejodamas pasirinko savo buvusias broliškas respublikas.

Sekantys kandidatai, stovintys eilėje ir laukiantis kvietimo jungtis į Muitų sąjungą - Uzbekija, Tadžikija, Kirgizija (kuri oficialiai pranešė, kad jau ruošia dokumentus) ir Ukraina, kuriai visai neseniai buvo pakėlti rusiškos naftos bei dujų tarifai ir subtiliai užsiminta, kad jie ir toliau kils, kadangi ukrainiečius rusai dul.kins keldami kainas tol, kol šie prisijungs prie Muitų sąjungos.

Ir jeigu Janukovyčius bei už jo stovintys nezaležnos oligarchai norės išlaikyti valdžią bei neprarasti savo verslo (kuris irgi priklauso nuo Rusijos) - tai tik laiko klausimas, kada Muitų sąjunga savo teritorija taps artima buvusiai TSRS.

O valstybėms susijungus ekonomiškai - praktiškai tai švelniai ir savaime peraugs į Tarybų Sąjungos atgimimą, tik modernaus politinio-ekonominio modelio, pritaikyto dabartinėms globalisuoto pasaulio sąlygoms.

O ką tuo metu veiks Lietuva? Jeigu mes ir toliau eisime tuo šunkeliu, kuriuo išdidžiai žygiuojame dabar - mes būsime pagrindine evrosojūzo kiaulide, kurioje paskutiniai mohikanai eis lažą danų naujakuriams.

NeTiesa.lt

==========================

Naudingas pasiklausymas apie Rusijos ir Baltarusijos „dujinį konfliktą“, Kirgizijos riaušes, Muitų sąjungą ir Rusijos vykdomą „žemių rinkimą“:

O čia - Nikolajaus Starikovo bloge trumpi faktai iš Ukrainos:

Закономерный прыжок

Medvedevas ir Putinas viename corpuse.

Šiandien per Lietuvą nuvilnijo iš poilsio atsikėlusio Valdo Adamkaus ne itin oratoriškas primygimas, kad nereikia keisti politikos su Rusija ir kad Rusijos priešas yra mūsų draugas. Na, pastarosios minties jis nereiškė, tačiau jo beatodairiška parama Gruzijai bet kokia kaina leidžia daryti tokias prielaidas.

Va, kaip jis norėjo užsukti bytą, bet neužsuko:

„Manau, kad turbūt yra vienas (užsienio politikos. – lrt.lt) tikslas – bet kokia kaina išeiti ir pasakyti: „Po kelių dešimtmečių štai koks lūžis mūsų politikoje su kaimyne Rusija. Esame vėl draugai, bučiuojamės, glėbesčiuojamės, ir štai mūsų didelis laimėjimas“. O kokia kaina tas pasiekta? Tai, žinoma, yra ne man spręsti“, – kalbėjo Prezidentas.

Ale retorikos klystkeliai kaskadiniai. Tai kokia kaina tai pasiekta? Tai jeigu ne tau spręsti, tai ko suki minties vingį? Ką mes praradome? Man atrodo, tik vienas Adamkus prarado – savo linijos įdirbį. O apie santykius su Rusija aš esu trumpos minties – kaita be dialogo neįmanoma. Joks žmogus nepasikeitė, nepatobulėjo vienas.

Yra nuomonių, kad Rusija nebėra tokia pikta nepaklusnių kaimynų atžvilgiu. Aš – su tam tikromis išlygomis – sutinku. Juolab ir nota tai patvirtina. Net ir svylant užpakaliui (šiuo atveju ne perkeltine prasme) Rusija pagalbos neprašytų. Geras žingsnis, kurį reikia išnaudoti.

Padėdami Rusijai šiek tiek pakeistume pačių rusų požiūrį į mus (neteigiu, kad jis blogas) ir taip sušildytume santykius. Nesitikiu, kad mus ims mylėti taip, kaip Gruzijoje (Karolis tą meilę aprašo neblogai), tačiau sumirgaliavusi net ir paprasta žinutė kirilica parašytame laikraštyje, kad Lietuva taip pat padeda – būtų geras žingsnis į priekį.

Politikoje, žinoma, jausmai prasti patarėjai ir nereikia tikėtis, kad kraneliai neužsisukinės vien dėl pagalbos gesinant ugnį. Tačiau šiuo atveju kitos išeities kaip ir nebėra, nes Latvija ir Estija padės Rusijai. Negi regiono neva lyderė ne tik apsispręs paskutinė, bet dar ir apsispręs kitaip? Nemanau. Nebūtų protinga.

Na, ir paskutinis aspektas. Rusai mato, kad nėra pajėgūs kovoti su stichijomis. Lietuvai šiomis dienomis taip pat ne pyragai – po škvalo reikia daug padirbėti. Tačiau atrodytume labai pajėgūs, jei sugebėtume išsiųsti pagalbą, net kai patiems problemos ant kupros. Kitaip sakant, ir pas save išsišluoju ir dar kaimynui spėju kiemą sutvarkyt.

Na, lauksiu, ką mūsų proto vyrai ir moterys nuspręs.

Visiškai netikusi iliustracija

Šiandieninėj RSS juostoje sudomino anarchistas.lt įrašas “Koks bankų gelbėjimo planas?“. Visą dieną tikėjausi sulaukti bent kokios tai reakcijos žiniasklaidoj. Bet neskaitant vakarykštės VŽ trumpos žinutės, niekas apie tai nė puse burnos neužsimena.

Tada prisiminiau seną, Liepos 15 dienos Račo įrašą “Apie herojus, kalavijus ir kakadu“.

Tikėkimės, kad Anarchistas klysta ir kažkuris Lietuvoje veikiantis bankas yra ant bankroto ribos. Bet Anarchisto prielaida mane neramina ir bijau, kad naktinė pinigų reforma labai reali.

"Mes ne vagys, mes piratai".

Nežinau, kas yra švedams, kad jie leidžia egzistuoti bent jau Lietuvos požiūriu antikonstitucinei “Piratų partijai”, gal jie belygindami skirtumus tarp vyrų ir moterų ir raukšles išsilygino, Lietuvos Konstitucijos 23 straipsnyje parašyta “Nuosavybė neliečiama”. Taip pat nežinau, ką bendro dainų ar filmų vagystės turi su piratavimu, tokia plėšikavimo forma, kuriai reikalingas vanduo ir laivas. O plėšikavimas yra vagystė panaudojant smurtą. Galbūt tie vagys taip jaučiasi kietesni.

Aš žinau tai, kad prieš nuosavybę buvo komunistai. Visos komunistinės santvarkos žlugo, komunistai išžudė milijonus žmonių, o egzistuojančios komunistinės santvarkos priverstos atsiverti kapitalui ir privačiai nuosavybei.

Tačiau Švedijoje jie egzistuoja ir dar kalba.

Šitie komunistai užsimanė turėti daugiau nuotraukų su neaiškaus amžiaus nuogais jaunuoliais, motyvuodami taip:

“Mes siekiame ne panaikinti pornografijos įstatymus, bet grįžti prie ankstesnės praktikos, kuri buvo taikoma iki 1999 metų, pagal kurią, minėti vaizdai buvo apibrėžiami kaip skirti nesulaukusiems lytinės brandos“.

Ir taip pedofilui taptų paprasčiau teisme gintis: juk aiškiai matėsi, kad ta be išorinių brandos požymių mergaitė jau yra turėjusi mėnesinių.

Rimtai – marionetė.

Paprasčiau negu eiti per prokuratūras, aiškinti Seimo nariams, kas tos autorių teisės, kodėl reikia už jas bausti, kodėl reikia keisti sąvokas kodeksuose, visokius elektroninius parašus stumt. Paprasčiau viską apmokęstint. Juk ir kompiuteris, kuriuo vagiama, dažniausiai stovi ant stalo, pelė, kuria seivinamas failas, stovi ant kilimėlio, varomas jis elektra… O vagys miega patalynėje, padarykim jiems, kad būtų mažiau patogu, apmokęstinkim patalynę!

Nuomonė už. Moksleiviai nėra kvaili ir pasirenką, ką mokysis. Pavyzdžiui, daugiau dėmesio skiri kalboms ir pro pirštus žiūri į matematiką. Iš tolo apeini dailės kabinetą ir pan. Kitaip tariant, ir šiaip giliniesi į tai, kas tau svarbiausia, o į kitką žvelgi paviršutiniškai. Taigi galimybė mokytis lengvesnėmis programomis – puiki galimybė daugiau skirti dėmesio kitiems dalykams.

Kūrybinis mąstymas labai praverčia gyvenime. O jei tikrai sumažėjusių programų dėka bus galima skatinti kūrybiškumą – paruošime žmones gyvenimui. Kam reikia kaliko, kuris nesugeba sugalvoti elementaraus sprendimo būdo, nes turi keliais skaičiukais daugiau negu iš tikro reikia.

Beje, kalimo minusai puikiai atsiskleidžia per specializuotus konkursus. Buvo (turbūt ir dabar yra) toks Kengūros konkursas, kuriame vargiai reikėdavo iškaltų formulių – pakakdavo logiškai mąstyti. Matematikoje nebuvau stiprus, o Kengūroje pasirodydavau daug geriau už daugumą matematikos “žinovų”.

Skatinimas patiems ieškoti informacijos, rasti įdomių detalių pamokai pravers adaptuojantis universitete. Galų gale, tai gali tapti įpročiu: žmogus, nuolat kažkuo besidomintis bus, manau, ir aktyvesnis pilietis.

Nuomonė prieš. Mokymosi forma diskutuojant – puikus dalykas universitete. Vargu ar mokykloje ji pravers. Mokytojai nuolat yra teisūs, retas kuris pripažįsta klydęs. Pamenu, lietuvių mokytoja dešimtoje klasėje dėstė savo teoriją apie rašytoją Melvin Burgess. Neva jis kaip jaunimo rašytojas gauna finansavimą iš valstybės, todėl jo knygos prastėja. Esmė, kad jai nebuvo įmanoma išaiškinti, kad į lietuvių kalbą jo knygos verčiamos ne pagal išleidimą originalo kalba, todėl ji neteisingai dėlioja chronologiją. Tai kokia čia diskusija gali vykti?

Tėvus taip pat reikia auklėti, jog šie skatintų kūrybiškumą. Muzikos pamokai parengėme projektuką: aš grojau gitara, klasiokas per vakarą išmoko vieną dainą groti afrikietišku būgnu. Užtrukome nemažai laiko, bet didžiavomės savo kūriniu. Klasioko tėvai padarė išvadą, kad geriau jau jis būtų ėjęs matematikos pasimokyti…

Beje, nereikia siaurinti programų, jei mokytojas sugeba sudominti savo dalyku. Turėjau puikią istorijos mokytoją ir istorija vis dar domiuosi, vyresnėse klasėse turėjau puikią lietuvių kalbos mokytoją – poezijos nepamėgau, tačiau literatūros neapleidau. Mokykit mokytojus, tada jie galės sugrūsti VISAS žinias mokiniams. O štai net ir su pilnomis programomis nieko neišmanau apie klasikinę muziką, neskiriu dailės stilių, prastai moku rusų kalbą ir t.t. Nors mokykloje mokiausi tai.

Iš pirmo žvilgsnio toks tarybos narių noras gali atrodyti keistai: taip ilgai gyveno be atlyginimo, tenkinosi vien kanceliarinėmis išlaidomis, kurias neseniai susimažino nuo 1700 iki 1200 litų litų ir staiga suprato, kad tokia tvarka negera.

Tačiau stebėtis Kauno valdžios noru gauti atlyginimą galima tik tol, kol nežinai, kaip sunkiai jie dirba.

Pakanka užmesti akį kad ir į liepos 22 dienos Kauno savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę, kad suprastum, jog jų norai yra visiškai suprantami ir pagrįsti.

Ne juokas juk per vieną posėdį priimti 85 sprendimus!!!

Galiu, žinoma, klysti, tačiau manau, kad net Seimui ir net baigiantis sesijai, tokie darbo tempai būtų tik rožinio drambliuko svajonė.

Ypač – turint galvoje, kad kai kurie klausimai gana svarbūs ir susiję su pinigais.

Pavyzdžiui, dėl nekilnojamojo turto lengvatos “Kauno energijai” (0,6 mln. litų), valstybės garantijos tos pačios bendrovės imamai paskolai (2,8 mln. litų).

Kauno miesto konkurencingumo ir patrauklumo didinimo programos ir Kauno miesto savivaldybės 2011 metų veiklos programų tvirtinimas.

Patalpų perėmimas ir jų perdavimas.

Nuomos sutarčių atnaujinimas ir sporto centro įkainių nustatymas.

Juk į viską reikia įsigilinti, apsvarstyti ir priimti visuomenei, tai yra, miesto gyventojų daugumai, palankius sprendimus.

Man, pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio, be “Kauno energijos” reikąlų, įdomūs pasirodė štai šie klausimai:

•  Dėl pavedimo numatyti lėšų 2011 metų Savivaldybės biudžeto projekte viešosios įstaigos ,,Krepšinio perspektyvos” 2010-2011 metų veiklos ir lėšų panaudojimo programai įgyvendinti
• Dėl viešosios įstaigos ,,Kauno sporto miestelis” steigimo

Pirmuoju nieko doro išsiaiškinti nepavyko, nes tarybos darbotvarkėje pavedimo projekto nėra. Tačiau google sufleruoja, kad šis pavedimas tikriausiai yra susijęs su lėšų skyrimu “Žalgirio” krepšinio komandai ir kitiems mieste veikiantiems sporto klubams.

Tarybos nariai tikriausiai viską apie tai žino, tačiau, manau, kad ir visuomenei būtų įdomu.

Visuomenei tikriausiai būtų įdomu ir plačiau sužinoti apie naujai steigiamą viešąją įstaigą “Kauno sporto miestelis”: kodėl jos prireikė, ką ji veiks,  kas ją finansuos.

Šį tą, žinoma, galima sužinoti paskaičius tarybos nariams teikiamą projektą. Jame nurodoma, kad nauja viešoji įstaiga bus steigiama kartu su Lietuvos kūno kultūros akademija, Kauno apskrities beisbolo klubu, asociacija sporto klubu „Gintaras“, viešąja įstaiga „Sporto olimpas“ ir Kauno neįgaliųjų draugija.

Taip pat galima sužinoti, kad viešosios įstaigos direktorius bus nesėkmingai į Kauno tarybos narius kandidatavęs Darbo partijos narys Juozas Kelmelis, kuris yra ir naująją viešąją įstaigą kartu su savivaldybe steigiančio sporto klubo “Gintaras” vadovas.

Dar galima sužinoti, kad naujajam direktoriui bus siūloma nustatyti tarnybinio atlyginimo koeficientą 16 – tai reiškia, kad atlyginimas bus 1952 litai.

Tai, žinoma, anaiptol nėra didelė ar labai svarbi naujiena, tačiau tarybos nariui, norinčiam priimti patį teisingiausią ir visuomenei naudingiausią sprendimą, vis tiek reikėtų keliolikos minučių į visą šią informaciją įsigilinti .

O štai įsigilinti į projektus, kuriais pratęsiamos nuomos sutartys keliolikos minučių galbūt ir nepakaktų.

Aš, pavyzdžiui, neradau atsakymo, kodėl iš esmės tai pačiai paskirčiai (mokinių maitinimui), tačiau iš skirtingų bendrovių nuomojamų patalpų Kaune kvadratinio metro kainos skiriasi daugiau nei 5 kartus - nuo 7 iki daugiau nei 40 litų. (Šiaip jau A klasės biurų patalpų 1 kvadratinio metro nuomos kaina Vilniuje dabar siekia maždaug 40 litų).

Tikiuosi, kad Kauno tarybos nariai tai žino. Ir galėtų visiems paaiškinti. Būtų gerai, nes nuomos sutartys tokiomis kainomis bus pratęsiamos iki  2015 metų rugpjūčio 15 dienos.

Tada tikriausiai niekas nebeabejotų, jog Kauno tarybos nariai tikrai nusipelno deramo užmokesčio už savo darbą.

Raimundas Alekna.

Konservatorius psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna neturi barzdos kaip dauguma psichiatrų, psichoterapeutų ar psichologų (tai skirtingi užsiėmimai), neplyšauja sublimacijomis, nekalba paėmęs vieną natą, jam apskritai sunku priskirti kokią nors savybę. Nebent dėmesingumą. Kai jis kalba, jo balsas kartais pavirsta beveik į šnabždesį.

Raimundas Alekna – pirmasis konservatorių sąraše rinkimuose į Vilniaus miesto tarybą, tuose rinkimuose, kur partijoms nepriklausantys asmenys negali dalyvauti. Tolerantiškas vamzdžiui ir atviras poltergeisto įrodymams, jis kalba su mumis apie psichiatrus ir egzorcistus, paranoją ir šizofreniją ir, mano galva, Šventąją Dvasią. Kalba natūralistinė.

-Jūsų profesija – psichiatras, ir esate politikas. Ar dažnai žmonės politikoj žiūri dėl to į jus skeptiškai ir su nepasitikėjimu?

-Aš nejaučiau to. Priešingai, niekas neakcentuoja mano profesijos, nes aš jau nuo 1994-ų metų esu politikas gana aktyvioj visuomeninėj veikloj. 1995-ais buvau Panevėžio vicemeras, tarybos narys, atsakingas už kultūrą ir sportą. Ten jau mane labiau identifikavo kaip besidomintį kultūra, žinančiu sveikatos apsaugą, nes buvau ne tik psichiatras, bet ir Gydytojų sąjungos tarybos narys.

Visuomeninė veikla šiek tiek užtušuoja tiesioginį identifikavimą, kad tu esi kažkokios siauros specialybės atstovas.

-Jūs esat Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų narys. Jūs esat labiau Tėvynės sąjungos ar Lietuvos krikščionių demokratų narys?

-Aš šiaip tuo metu, kai stojau į partiją, stojau 1993-iais metais, aš save labiau identifikavau su konservatoriais. Su tuo konservatizmu, nuo kurio krikščioniškos vertybės nėra atsiejamos ir kurios yra sudėtinė to dalis. Tai krikščionys demokratai, tai nėra, kaip daugelis suvokia, tiesiogiai susiję su religija.

Krikščioniškumas, šalia to, kad aš esu giliai tikintis žmogus, krikščioniškumas man dar yra ir vertybių prasme ne vien tik tai, kas susiję su religija, tai yra daugiau ir tai, kas susiję su savęs identifikavimu kaip lietuvio, kurio tėvai, proseneliai gyveno šitoje teritorijoje, kurie turėjo savo vertybes, kurie ypatingai vertino šeimą, savo praeitį, šaknis, tradicijųs perdavimą iš kartos į kartą, turint galvoj, kad mes nesam ta tauta, kur krikščionybė yra mūsų tikėjimas visus du tūkstančius metų, tai iš tikro yra ir tas mūsų turtas, tas bagažas, ateinantis iš amžių glūdumos, jis yra įvairesnis, ne vien tik siaurąja prasme.

Tas netrukdo, o tai kad apsijungė politinės partijos, turėdamos tam tikrus tikslus, kažkokius ir panašumus, ir skirtumus, bendro valstybinio tikslo, tai yra viskas gerai. Tas klausimas, kurį jūs iškėlėt, suponuoja, kad yra tam tikra takoskyra, kad yra krikščionių demokratų sparnas, kuris šiek tiek skiriasi nuo konservatyvaus. Tai kažkuria prasme yra, į gyvenimą reikia žiūrėti plačiau, nėra vien tik juoda ar balta, bet yra žymiai platesnis spalvų spektras, ir gebėjimas savyje sutalpinti kuo platesnį tą spektrą problemų ir vertybių suvokimo, yra tik privalumas. TS-LKD partijos ir ateitis, ir perspektyva tuo atžvilgiu yra kur kas geresnė susijungus.

Tie skirtumai, tie akcentavimai tokio siauro spektro, siauro rato vertybių ir laikymasis vien tik jų, neįsileidžiant kažkokių naujovių, ar tai būtų krikščionys demokratai, ar tai būtų konservatoriai, tai tik vieni kitus nuskurdina.Ta simbiozė yra žymiai vertingesnė, tiek pačiam žmogui, tiek jeigu tu dirbi valstybės labui, tiek pačiai valstybei. Ji yra lankstesnė, tokiu atveju, sakyčiau, daugiau vietos improvizacijai. Priešingai, dogmatiškas laikymasis vienokių nuostatų, keičiantis gyvenimui, nematant, kad tos nuostatos trukdo ir stabdo, tai yra daugiau silpnumo požymis. Žmogus, kuris nebijo įsileist naujovės, žmogus, kuris turi bazinius vertybinius dalykus, kurie yra tvirti ir nekelia abejonių, jis yra žymiai atviresnis naujovėms. Kur nėra to gero pagrindo, jis bijo, kad tos naujovės jam išjudins pamatus tų vertybių, kurios, na, kurias jis tarsi turi.

-Mano galva, konservatoriai vis tiek liks labiau pasaulietiški negu krikščionys demokratai. Krikščionys demokratai vis tiek labiau palaikys bažnyčią, jeigu klausimas bus kraštutinis, reikės apsispręsti.

-Nemanyčiau. Jeigu yra kažkokių pagonių ar laisvamanių Tėvynės sąjungoj, tai jų yra tiek mažai, kad aš jų nežinau. O visus tuos žmones, kuriuos žinojau iki susijungimo su krikščioniais demokratais, tai visi žmonės giliai tikintys, nuoširdžiai tikintys, turintys tas vertybes, kurias išpažįsta krikščioniškas tikėjimas, ir tas susijungimas nebuvo dirbtinis, jis buvo natūralus. Manau, kad abi pusės ieškojo, kad kažko trūksta, ir surado.

-Ar daug tarp psichiatrų krikščionių?

-Mano pažįstamų – taip.

-Ar jums teko dirbti su egzorcistu?

-Ne, tiesiogiai, ne.

-Diskutuoti, bendradarbiauti?

-Tiesiogiai diskutuoti, jeigu aš gerai prisimenu, prieš daugelį metų vienoj radijo laidoj. Bet dabar net negalėčiau… Ar tas egzorcistas buvo įrašytas atskirai? Aš žinau, kad buvo laida, kur buvo mano mintys ir egzorcisto, jeigu neklystu, iš Ramygalos. Tai buvo pakankamai seniai…

-Ar jūs klausydamas to įrašo radot kažkokių bendrų taškų?

-Taip, taip, taip. Aš daugiau radau bendrų taškų ne kaip psichiatras, o kaip psichoterapeutas, nes aš praktikuodavau dar ir psichoterapiją. Aš esu Psichoterapijos ir psichoanalizės centro steigėjas. Šiuo metu nepraktikuoju, mano licenzija todėl pasibaigusi, bet kai dirbau, radau panašumų. Bendras tikslas – padėti žmogui, kad jo savijauta pagerėtų, kad jo gyvenimo kokybė keistųsi ir taip toliau.

-Ar egzorcistai ir psichiatrai dirba tame pačiame lauke?

-Psichoterapeutas… Kalbant apie Lietuvos psichiatrus, tai didžioji jų dalis kalba su medikamentais. Gydymas medikamentais, psichoterapija ir egzorcizmas yra skirtingi dalykai. Egzorcistai jie nedirba su medikamentais, tai vieną aš žinau tikrai, lygiai taip pat kaip psichoterapeutai – jeigu jie taiko psichoterapeutinį gydymą, tai jie netaiko medikamentinio gydymo. Tai yra tam tikros technikos, kurios padeda žmogui surasti būdus, kaip jam funkcionuoti, kad jaustųsi geriau, kad pasiektų tai,.. suvoktų, ko jis nori ir žinotų, kaip tą pasiekt.

-O kaip psichoterapeutai… Ar psichiatrai? Psichoterapeutai, turbūt reikėtų sakyt…

-Psichoterapeutai. Galima sakyt psichologai-psichoterapeutai arba psichiatrai-psichoterapeutai, nes tai yra podiplominės studijos, kurios suteikia žinias, žmonės išmoksta technikas, turi supratimą apie psichodinaminį žmogaus modelį, kaip jis funkcionuoja ir kaip jam galima padėt, kad jis jaustųsi, na, geriau negu kad jaučiasi esant tam tikroms situacijoms.

-Kaip psichiatras gali padėt žmogui suvokt ar apsispręst?

-Jeigu jisai turi psichoterapinių ir psichologinių žinių, jis gali padėt susivokt, bet ne medikamentų pagalba – psichoterapinių technikų taikymo. Tai yra labai ryški takoskyra tarp gydymo vaistas ir psichoterapijos. Aišku, gydymas vaistais taip pat turi tam tikrą aspektą psichoterapijos, nes vaistai turi placebo efektą, nes jie veikia tiek, kiek tu tiki, arba jų veikimą gali sumažint savo netikėjimu, kad jie veikia. Geras vaistas tas, kuris turi tik 40 procentų placebo.

Jūs tikriausiai žinot, kad daromi tyrimai, grupės, kurios nežino, ką gauna, ir žiūrima, kaip ta medžiaga veikia, kiek tie simptomai išnyksta, savijauta pagerėja vartojant. Ir tie žmonės, kurie nežino, jie galvoja, kad gauna tuos vaistus, ir jiems savijauta pagerėja. Ir tada lygina – kiek ta grupė, kuri gavo tuos vaistus koks procentas iš jų pasveiko lyginant su ta grupe, kuri gavo placebo.

-Tai galiausiai viskas labiausiai priklauso nuo žmogaus noro keistis?

-Taip. Tikėjimas. Žmogui visada reikia kažkokių autoritetų. Ir tie žmonės, kurie serga, dažniausiai, viena iš tų priežasčių, jie kažkodėl nuvertina savo gebėjimus ir dėl to jie patenka į tokias situacijas ar būseną, kur pasireiškia tam tikri simptomai. Kad žmogus išeitų iš tos būsenos arba išsprestų tas problemas, kurios susijusios, ar su jo gyvenimu, ar su jo savijauta, jam reikalinga arba tas gydytojas, kuris duoda vaistus, ir jis tada tiki, kad vaistai jam padeda ir jis pradeda jaustis geriau, arba tas psichoterapeutas, kuris padeda, ir kas kreipiasi į egzorcistą – tas egzorcistas. Galutiniam rezultate žmogus vis tiek pats padaro.

-Italijos egzorcistas Gabrielis Amorthas tą patį sako, aš taip supratau – jeigu žmogus nepripažįsta Bažnyčios autoriteto, jam egzorcistas negali padėt…

-Taip.

-…jį siunčia pas psichiatrą…

-Taip.

-… ir tas sako, kad tai psichinė liga.

-Taip.

-Sakot, sergantis žmogus nuvertina savo gebėjimus. O kur tada yra riba tarp nepasitikėjimo savimi, aprašomo net žurnaluose, ir kur prasideda liga?

-Liga, jeigu mes kalbam profesionaliai apie ligą, tai ligos yra surašytos tarptautiniam ligų klasifikatoriuj ir aprašytos, kokie simptomų deriniai sudaro kokius sutrikimus, susirgimus. Turi būti tam tikras tų simptomų derinys, kad mes galėtumėm konstatuot, kad tai yra susirgimas, nes daugelis tų vadinamų simptomų yra kitą kartą tiesiog normali reakcija į gyvenime pasitaikančias situacijas, ar kažkokius natūralius procesus. Tai gali būti liūdesys, nerimas, jis gali būti taip vadinamas egzistencinis. Depresija – daugiau diagnostinis vertinimas…

-Chroniškas liūdesys?

-…bet liūdesys netekus artimo yra natūrali gedėjimo proceso fazė. Lygiai taip pat kaip pyktis. Tai gali būti susiję su netektim, lūkesčių praradimu ir panašiai. Nerimas tave bando išjudint veiklai kažkokiai. Tai yra signalizuoja, kad tu galbūt užsiimi ne tuo, ką turėtum daryt. Kad tu turėtum galbūt imtis kažkokių veiksmų. Lygiai taip pat baimė signalizuoja, kad yra pavojus, bet kada yra išgyvenami tie jausmai, tos emocijos visiškai neadekvačiai tai situacijai ir tie išgyvenimai nebepadeda apsisaugot, prisitaikyt toj situacijoj, o tiesiog trukdo, tada jau yra liga. Nes šiaip, natūraliau, tie visi išgyvenimai mums signalizuoja apie kažkokias problemas, kurias mes privalom spręst. Jie tada padeda mums išgyvent. Bet jeigu jie yra tokie stiprūs, kad jie mus stabdo, arba verčia mus elgtis neproduktyviai, neadekvačiai, tada jie dar labiau pasunkina mūsų situaciją.

-Elgesys neadekvatus, neproduktyvus vis tiek yra pačio žmogaus sprendimas, ar ne?

-Jeigu jisai sprendimą neadekvačiai elgtis priima sąmoningai, suvokdamas, tai jau kito vertinimas, kad jis neadekvačiai elgiasi. Jisai elgiasi adekvačiai. Kitas gali tik galvot, kad pirmasis elgiasi neadekvačiai, nes jis gali neturėt pakankamai informacijos, kokie motyvai privertė tą žmogų taip elgtis. Bet jeigu žmogus įsisąmonina, suvokia, kodėl jis tai daro, viskas yra tvarkoj.

Čia yra tam tikra, dažnai ginčai būna, ir sovietmečiu būdavo, kad artimieji žmogų uždaro į psichiatrinę ligoninę, nes jis elgiasi taip ir taip, nes jie mano, kad tai visiškai neadekvatu. Iš tikrųjų, specialistai įvertina, kiek tai adekvatu, kiek ne, nes artimieji mano, kad tai neadekvatu.

Aišku, yra tam tikri elgsenos modeliai, vertinami, kad jie liguisti ar ne, pavyzdžiui, polinkis į savižudybę, gali būti vertinamas kaip labai adekvatus žingsnis. Tam tikrom aplinkybėm – taip. Jeigu tu esi kažkoks karys ir tau gresia, pakliuvus į nelaisvę, didelės kančios ar dar kažkas, tai priėmimas sprendimas, kad tu tiesiog nusižudai, jis būdavo karo metais visai adekvati reakcija, bet taikos metais tai niekaip nėra traktuojama, kad tai normalu, nors diskutuojama dėl eutanazijos – žmogus, jeigu serga nepagydoma liga, jis kenčia dėl to, visame pasaulyje yra diskutuojama, kiek jis yra laisvas pasirinkti tai nutraukti, nėra taip vieninga.

Apskritai, kalbant apie žmogaus egzistenciją, jo elgesį, nėra aiškių konkrečių atsakymų,.. ties kuriais nebūtų galima diskutuot. Yra susitarimas. Galutiniam rezultate tas susitarimas fiksuojamas įstatymais ar bendrom gyvenimo normom, ir jų laikomasi. Ir jeigu bandoma jas peržengt, būna tokie vertinimai.

-Ar jums teko pagydyt šizofreniką?

-Man neteko nieko pagydyt, aš tik viliuosi, kad esu prisidėjęs prie pačių žmonių pasveikimo. Iš tikro, pabaigę Kauno medicinos universitetą, mes įsivaizdavom, kad galim kažką pagydyt. Mus taip mokė tokio mąstymo būdo, bet galiausiai, anksčiau ar vėliau, visi suvokia, kad iš tikro žmogus sveiksta, tu gali jam padėt pasveikt, bet pagydyt – ne. Tu gali jam paskirti vaistus, kurie gali padėt žmogui pasveikt, gali padaryt operaciją, kuri gali padėt pasveikt. Yra žymiai daugiau faktorių nei tik gydytojo teisingas veikimas, kuris lemia, ar tas žmogus pasveiksta, ar ne.

-Ar psichiatras-psichoterapeutas visada periminėja paciento būkles, būsenas ir nuolat pats save tiria, kas yra ADD, šizofrenija, depresija, supranta per save jo būsenas?

-Tas psichoterapijos mokymasis, daugelis tų psichoterapinių mokyklų savo programose numato privalomą asmeninę terapiją. Tas sveikimo procesas, savianalizė, savistaba yra ko gero vienintelis būdas, kad suvoktum, kaip tos psichoterapinės technikos veikia ir kaip žmogus keičiasi, kokia ta dinamika. Vien tik teorijos išmanymas, žinojimas ir bandymas taikyt, nesuvokiant, kaip tie procesai vyksta, yra labai sudėtingas, slidus reikalas. Sunku jausti tą savo pacientą ir klientą, kaip jis jaučiasi, kaip kitimai vyksta.

Tas empatinis ryšys, gebėjimas suvokti, įsijausti į tai, ką pacientas išgyvena, ką jis jaučia, yra didelis privalumas. Ir tada rezultatai paprastai būna geresni. Tas suvokimas, įsijautimas yra neatskiriamas dalykas diagnozuojant ir galvojant apie gydymo planą, ko reikia, ką tu gali daryti, kad padėtum tam žmogui, kad jis lengviau suvoktų, kad jis gali sau padėt. Ir antras dalykas, tas gebėjimas įsijaust, tas empatinis ryšys, jis būtinas, kad tu, keičiantis paciento ar kliento savijautai, psichoterapijoj yra klientas, tu ne aklai taikytum kažkokias technikas, bet tu padėtum tuo, kas tuo metu jam tinka, kas galėtų duoti geriausią rezultatą.

-Ar psichiatras ar psichoterapeutas turi pats išgyvent pamišimą didesnį ar mažesnį?

-Aš tikrai nemanau, kad išgyvenimas pamišimo lengvesnio ar sunkesnio kaip nors būtų būtinas, ar kažką tokio… kaip čia pasakyt? Kad kaip nors tai galėtų padėt jo profesijai, manyčiau, priešingai. Kada mes kalbam, kad praeinama asmeninė terapija, turima galvoj ne kažkokių simptomų šalinimas, ne kažkokių sutrikimų šalinimas, bet psichoterapija labai padeda asmenybės augimui, asmenybės brendimui, tiesiog tam susiformuoti spontaniškumui, autonomiškumui, sąmoningumui, kuris reikalingas specialistui, kuris dirba su žmonėmis, kurie turi psichologinių, dvasinių problemų. Ir ta prasme eina ta psichoterapija. Vėliau būna tos vadinamos supervizijos, kada vyksta seminarai, kada reikia žmogui karts nuo karto atšviežinti tas teorines žinias, pasitikrint, pasidalint savo patirtim su kitais kolegom. Tos superivizijos padeda visai kitu kampu pasižiūrėt ir į gydymo procesą, ir į save.

Žmogus iš tikrųjų yra didelis indas, kuriame labai daug telpa. Ir niekad tas procesas nėra baigtinis. Jeigu mes kalbam apie psichoterapiją ar mediciną apskritai, tai metams bėgant daug kas atsinaujina, keičiasi ir požiūris, ir tai turi būti nuolatinis procesas. Nėra taip, kad gavai diplomą, licenziją ar sertifikatą ir viskas tuo baigiasi. Kada kalbam apie tą pačią asmeninę terapiją, tai nereiškia, kad žmogus susirgo, jis blogai jaučiasi ir eina į tą psichoterapiją. Kitą kartą reikia tiesiog inventorizuot tą patirtį, kurią su sukaupei per gyvenimą, tą požiūrį ir santykį paties su savim, su aplinkiniais, su pasauliu ir psichoterapija tai vienas iš pačių tinkamiausių būdų, mano galva. Kada tau padeda kvalifikuotas specialistas kitu kampu pažiūrėt į save, į savo vertinimus, pagaliau galbūt net vertybes pergalvot.

-Kas yra paranoja?

-Gerąja ar blogąja prasme?

-Kaip diagnozė. Kaip būsena…

-Tai yra mintys, kurios visiškai neturi bendro su realybe. Tai yra visiškai fix idėjos, kur žmogus tiki tuo, jis mato ir ieško tik to, kas patvirtina tą idėją. Bet kitu aspektu, geruoju, paranoja yra įžvalgumas, gebėjimas įžvelgti to, ko galbūt kitas nesugeba.

-Ar paranoja yra galimybės laikymas esamybe? Pavyzdžiui, mūsų gali klausytis, kadangi tokia galimybė yra tikrai…

-Yra. Tai yra galbūt tam tikru laipsniu tai gali būti pervertinimo idėjos. Pervertinimo idėjos – tuo metu, kai mus jau persekioja. Bet mes esam kritiški. Paranoja yra tada, kai žmogus jau nėra kritiškas, jis yra visiškai įtikėjęs, kad yra taip.

-Kas yra šizofrenija?

-Tai yra tarsi suskilusi asmenybė. Schizo – tai skilimas, kur susidvejinimas asmenybės yra. Bet šiaip tai yra apibrėžiami tam tikri kriterijai, yra ta vadinama klasikinė triada, kur mąstymo, emocijų ir valios sutrikimas. Tai yra liga, kuri apima mąstymo, emocijų ir valios sutrikimus.

-Kunigai irgi šneka apie proto, jausmų ir valios kryptingą veikimą. O šizofrenija tų nesančių esamybių, jeigu paranoja yra galimybės, kurios laikomos esamybėmis, tų esamybių susiejimas į sistemą ir tada visiškai iškreipto vaizdo matymas?

-Taip, taip. Tai yra tie vadinami sisteminiai kliedesiai, aišku, šizofrenijai nepakanka vien tik mąstymo sutrikimų, dažniausiai ji diagnozuojama, jeigu būna haliucinacijos, progresuojant ligai atsiranda valios ir emocijų defektas, blėsta emocijos, silpsta valia. Vėlgi, yra skirtingos mokyklos ir skirtingai interpretuoja: vienos žymiai liberaliau žiūri, kitos labai praplečia šizofrenijos diagnozės nustatymo galimybes. Čia tokia mokslinė diskusija, bet jeigu grubiai, vadovėlinėm tiesom, tai kada kalbam apie šizofreniją yra ta triada, kurios pati eiga gali pasireikšti priepuoliais, psichozėmis ir remisijomis.

Remisija – tai, kai po gydymo išnyksta psichozės simptomai, bet yra didžiulė tikimybė, kad vėl atsinaujins ir išsivystys psichozė. Požiūris labai keitėsi per daugelį metų, pradžioj buvo labai tikima, kad tik medikamentai gali šiek tiek suvaldyt situaciją, ir kad yra būdingas cikliškumas ir kad atėjus laikui tu nieko nepadarysi, vis tiek tas paūmėjimas atsiras, priklausomai nuo eigos šizofrenijos, bet yra pakankamai įrodymų, kad pakankamai svarbų vaidmenį vaidina socialinė aplinka ir kad nemažą vaidmenį savijautos geram išsaugojimui ir psichozės nepasikartojimui vaidina ir psichoterapinis palaikomasis gydymas ir psichologinė pagalba, socialinė pagalba, šeimyninė aplinka, klimatas darbe. Vaistai sudaro kažkur nuo 12 iki 18 procentų toj pagalboj.

-Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi savyje vilties ir žmogus turi pats savo klaidingus įsitikinimus, iliuzijas turi pats išklibinti, nes vaistai jų neišklibins. Jis turi pats juos kvestionuot ir taip atsivert. Aš taip manau.

-Aš sutinku, kad kažkuria prasme, taip… Tai yra psichoterapinis, psichodinaminis požiūris, deja, kai kuriais atvejais žmonės nuvertina savo galimybę, jie labiau renkasi vaistus, kurie veikia, tų vaistų poveikyje išnyksta, tos kliedėjimo idėjos, kur žmogus kategoriškas, su tam tikru emociniu fonu, net su agresija. Jeigu jis įsivaizduoja, kad jį nori nužudyt arba uždaryt kažkur į kalėjimą, pakenkt jam, ir jis tuo įsitikinęs, kitą kartą jis nebebūna pajėgus kritiškai vertint, o siekiant, kad save nuramintų, skiriami medikamentai. Lygiai taip pat esant haliucinacijoms. Nepakanka to, kad tu kritiškai įvertini, kad tu čia pavargęs, tau reikia tiesiog gerai išsimiegot, pailsėt, o tai ką tu girdi galvoj, tik dėl nuovargio, įtampos. Vis dėlto skiriami vaistai ir tie vaistai per kažkokį laiko tarpą slopina tas haliucinacijas.

-Jūs nepraktikuojate pusantrų metų, bet galbūt ne per vėlu klausti, ar dažnas atvejis, kai žmonės skundžiasi girdį balsus?

-Kai aš dirbau psichiatru, tai kasdien būdavo vienas ar keli pacientai, kurie kreipdavosi į mane, nebūtinai pirmą kartą, kurie turėjo tuos simptomus, haliucinacijas klausos ar pseudo haliucinacijas, ar galvos viduje, ar išorėje girdėdavo ar matydavo, tai yra pakankamai nemažai žmonių, kurie tai turi.

-Teko skaityti kelis draugus, kurie skundėsi balsais. Man suprantamas dalykas. Ar jūs esat matę vaiduoklį?

-Ne, nemačiau.

-Yra toks dalykas kaip masinė psichozė, masinė beprotybė, kaip ten prancūziškai… Suprantu, kad žmonės kažkokį melą priima kaip tiesą ir taip gimsta tokie dalykai kaip nacionalsocializmas, komunizmas ir kitokie blogi dalykai. Ar įmanoma masinė šizofrenija?

-Čia gal daugiau buitinis terminas – masinė šizofrenija. Kad kažkokia grupė žmonių išgyventų tam tikrus simptomus, kuriuos būtų galima traktuoti kaip šizofreniją, tai aš manau, kad netinkamas toks terminas, nes tam tikras procentas žmonių turi tų sutrikimų, kurie vertinami kaip šizofrenija. Tai pakankamai nemaža masė žmonių, bet mes netraktuojam, kad tai masinė šizofrenija. Kada kalbam apie masinę, tai jie turėtų dėl tam tikrų priežasčių turėtų gauti tuos pačius simptomus. Tai šizofrenija yra kraštutinis sutrikimas ir paprastai priežasčių būna labai daug. Jeigu yra kažkokie išgyvenimai, kurių fone atsiranda tam tikri simptomai, tai yra kitos diagnozės.

-Šizofrenija – tik diagnozė? Nediagnozuotas – dar ne beprotis?

-Gali būti žmogus išprotėjęs, bet gali būti po streso. Potrauminio streso išgyvenimai tam tikri. Simptomatika yra paremta tuo išgyvenimu. Toj simptomatikoj vyrauja tie visi išgyvenimai, o šizofrenijoj daugiau būna tai, kas neturi nieko bendro su kažkokiu aiškiu stresu, kai po biskį, kaip sako, viskas sumuojasi sumuojasi sumuojasi ir žmogus dekompensuojasi, pasileidžia. Iš tikro, kai mes kalbam apie masinę psichozę, tai mes įsivaizduojam, kad žmonės tiki… Sugalvoja, kad čia kažkas…

-Išžudysim žydus, bus gerai.

-Na, čia mitas. Ir elgesys, tikėjimas tuo, įtikėjimas į tai rodo, kad tai kažkuria prasme yra psichozė. Lygiai taip pat kaip, davaj, visi pasistatys po antrą butą, visi nuomos ir gyvens gerai. Tas statybų burbulas.

-Arba nusipirks Lexusą, gyvens gerai. Savijauta bus gera.

-Taip, labai teisingai. Tas tikėjimas, kad pinigai tave padaro laisvą, padaro laimingą, kažkuria prasme yra artimas psichozei.

-Aš manau, kad kadangi psichozė yra šiokia tokia savineiga, šioks toks kvankštelėjimas, ir paskui gali vystytis į paranoją ir šizofreniją, žmonės persiima kažkokiu neteisingu tikėjimu per tą masinę psichozę, tai galbūt gali žmonės ir su šizofreniku pasikeist tarpusavy kažkokiais įsitikinimais, kurie visiškai nėra tikri ir galiausiai pamatyt vaiduoklį. Jeigu žmogus vienas gali…

-Taip, vadovėliuose yra aprašomi tokie dalykai kaip indukuota psichozė, indukuotas kliedesys. Žmogus įtiki, jeigu jis yra uždaroj erdvėj, teritorijoj, uždaras žmonių ratas, tai jie gali vieni kitų tikėjimu persiimt. Iš tikro, vėlgi mes tuo atveju įvardinam tokią būseną, kai tikėjimas, kad taip yra neatitinka tos būsenos, tos tikrovės. Gali žmogus – kodėl ne? – pamatyt ir tą vaiduoklį, jeigu įtikėsi tai, pradės ieškot, bandys matyt, o tada jau mūsų psichika yra labai tokia daugiafunkcinė, tai ji gali ir sukonstruot kažkokį vaizdinį, ką tu pamatysi.

Bet tam turi būti pagrindas, žmogus turi norėt tai pamatyt, turi tikėt, kad taip yra, nes kai žmonės funkcionuoja, mes matom, girdim ir suprantam tai, kam esam pasiruošę. Dažnai tenka turbūt ir jums susidurt su tokiais žmonėm, kurie sako, o kodėl tu nesakei, o kodėl apie tai nebuvo kalbėta, kodėl apie tai nebuvo rašyta, nors akivaizdu, kad apie tai buvo kalbėta, apie tai buvo rašyta nuo Platono laikų. Daugelį mes tokių tiesų randam, kur prieš kelis šimtus metų parašytas kažkoks veikalas, kuris kaip šiandien parašytas. Iš vienos pusės toks nusivylimas – mes čia galvojom, kad mes čia kažką sukūrėm, kažką sugalvojom, o pasirodo, kad viskas tas pats.

-Ar jums teko sutikt žmogų, kuris neprisiliesdamas prie daiktų juos judintų?

-Ne.

-Jūs tikit, kad tai įmanoma?

-Aš netikiu, kad tai neįmanoma. Aš nemačiau. Aš nesakau, kad tai galbūt neįmanoma, bet aš netvirtinu, kad tai įmanoma. Aš negaliu tvirtint, kad tai įmanoma, nes aš tam neturiu pakankamai duomenų, nesu matęs, nesu susidūręs. Tai visa kita, jeigu žmogus pasakys, kad jis matė, jis gali, tai tvarkoj, bet aš atsimenu, kai buvo ekstrasensų bumas, dirbau Panevėžio ligoninėj, psichosomatinio skyriaus vedėju, tai buvo 92-i 93-i metai, kai Panevėžy atsirado tokių žmonių, kurie tarsi turintys tam tikrų galių ir man tiesiog smalsu buvo. Kai kurie apsimesdavo pacientu, ateidavo prašyt įsidarbint, prašydavau parodyt tas galias. Kai kurie buvo mano konkurentai, kurie neturėdami specialaus išsilavinimo bandė uždirbt, o kai kurie vis tik buvo mano pacientai, kurie tikėjo, kad jie turi tų galių. Aš nesutikau to, kuris gali veikti daiktus per atstumą ar dar kažką, daugiau, kurie teigė ir aš susidūriau su jais, tai jie buvo mano pacientai. Bet tai nereiškia, kad tokių negali būt.

-Ar jums dirbant dažnai atrodydavo, jog yra labai sunku kažką pakeist arba visai neįmanoma, ir jums nusvirdavo rankos?

-Man gal dažniau atrodydavo, kad galima pakeisti. Ir pačioj pradžioj būdavo tokia lengva frustracija, kodėl žmonės nenori keistis, bet laikui bėgant supranti, kad kiekvienas žmogus turi teisę keistis ar nesikeist. Tu gali pakeisti tiek, kiek tai susiję su tavo asmeniu, bet ne su kitais. Man patiko, keletą aš turėjau tokių pacientų, viena pacientė labai gražiai pasakė – kodėl jūs, sveikieji, ji taip pasakė, norit, kad mes pasveiktumėm, bet jūs nežinot, kaip mes jaučiamės, kai mes išprotėjam. Žinot, sako, kitą kartą man tas jūsų sveikųjų gyvenimas yra nežmoniškai sunkus?

-Ji buvo menininkė?

-Ne, nebuvo. Jai kai būdavo psichozės, ji jausdavosi šventąja ir ji jausdavosi gerai. Paprastai dėl jų geros savijautos, kiti blogai jausdavosi. Tas keitimas yra mūsų asmeninė problema, kad mes norim, jog tas pasaulis keistųsi, kad kiti žmonės keistųsi ir kada tu suvoki, kad kiekvienas žmogus turi teisę funkcionuot, jeigu jis niekam nemaišo, tai jo pasirinkimas. Kad tau kažkada kažkas įkišo teorijų, kad va čia, o čia šitaip yra normalu, tai gal tų teorijų yra problema, gal tų tavo knygų kurias tu skaitei, tavo problema, kad radai tas knygas, o ne kitas, kurios būtent taip teigia.

-Psichoterapeutas padeda klausdamas ar teigdamas?

-Įvairiai, bet dažniau, aišku, psichoterapeutas turi padėt suformuluot pačiam žmogui tą klausimą, ir pačiam ieškot atsakymo į tą klausimą. Tai kartais taip, jis kaip autoritetas, jis teigia. Kaip jau minėjau, žmogus jis neturi to pasitikėjimo. Kai jau kreipiasi kažkokios pagalbos į medikus, ar psichoterapeutus, ar psichologus, jam reikia to palaikymo, bet iki tam tikros ribos, nes psichoterapijos tikslas – padėt žmogui tapti autonomišku, savarankišku, gebančiu tvarkytis su tom gyvenimo problemom, kurios yra neišvengiamos, kiekvieno kelyje.

-Kiekvienam savas kryžius.

-Kiekvienam savas kryžius ir jeigu tu esi suaugęs žmogus, tu turi vaikus ir tiems vaikams turi parodyti pavyzdį, kaip reikia tvarkytis su tam tikrais rūpesčiais.

-Ar dažnai politikoje jums kyla noras išvadinti visus aplinkinius durniais?

-Ne, tikrai ne. Aš manau, kad čia toks silpnumo pripažinimas būtų, nes iš tikro, kai tu perkeli ant kitų, parodai, kad pats nebesugebi susitvarkyt su savo situacija, kad tu jaustumeisi komfortabiliai. Aišku, visi mes norim, kad ta aplinka būtų palankesnė, kad jeigu saulė šviečia, tai ne taip kaitriai, jeigu žiema – kad sniego būtų, bet šalčio mažiau. Jeigu palytų, tai tik tiek, kad daržo nereikėtų laistyt.

Viskas tas saiko jausmas, o tas žmonių kitą kartą elgesys ir visa kita, ir išvadinimas durniais, tai žmonės elgiasi taip, kaip elgiasi, yra tam tikri dėsningumai ne tik gamtoj, bet ir žmonių gyvenimai. Ir žmonės anksčiau ar vėliau išsisprendžia savo problemas, susibalansuoja. Tą priimt reikia kaip natūralius procesus ir matyt savo vaidmenį. Jeigu esi politikas, turi matyt savo vaidmenį – kokia tavo atsakomybė, kiek tu gali padėt, kad tie žmonės, kurių elgesys kitą kartą tau galbūt yra netikėtas, kad jie jaustųsi komfortabiliau, nes ir elgesys kitą kartą netikėtas ar provokatyvus – daugiau parodymas, kad ne viskas yra gerai. Kad reikia atkreipt į tai dėmesį. Ir jeigu tu neignoruoji, tu pamatai, ko žmonėms iš tikro reikia. Tada gali savo turimom galimybėm padėt spręst tuos klausimus.

-O jeigu jų norai yra kvaili, jūs matot, kad jie yra nepagrįsti, arba grįsti baime arba neapykanta?

-Nuramink, pasakyk. Neapykanta, baimė, pyktis, pyktis yra daugiau nepasitikėjimo savimi požymis. Tu nepasitiki, tu gyniesi, pyktis demonstruoja, kad tu nelįsk prie manęs, o jeigu tu nebijai, jeigu esi ramus, visuomet bus bendravimas be pykčio, atviras. Keisies informacija. Iš tikrųjų, jeigu žmonės neturi pakankamai informacijos, jiems neramu, nesupranta, kas vyksta. Ar tai būtų šeima, ar darbo kolektyvas, ar platesnis visuomenės sluoksnis, dėl to reikia kalbėtis, šnekėtis, sakyt. Be baimės, nebijot, pasikeist informacija. Pagaliau, išsakęs tu visada gauni grįžtamąjį ryšį. Kažką sužinai. Pasaulis yra dinamiškas. Jeigu tu įsivaizduoji, kad sėdėdamas kabinete metus laiko, įsivaizduoji, kad viską žinai, kas vyksta gyvenime… – nieko panašaus. Per tuos metus daug kas pasikeitė.

-Ar tapęs Vilniaus meru jūs nuimtumėt vamzdį nuo Neries kranto? Konservatorių rate, tai aktualus klausimas.

-(Algirdas) Gricius rinko parašus, tokią sociologinę apklausą, gal trys ar keturi pasirašė, kad būtų paliktas. Vienas iš jų buvau aš. Kalbant apie merą, ne meras pastato, ne meras nuima. Mano pozicija – jei buvo priimtas sprendimas, jei tam tikri specialistai priėmė sprendimą jį pastatyt, ne vienas žmogus, tai buvo tam tikro rato žmonių nuomonė, tai aš nesu tas, kuris gali vertint. Man gali patikt, gali nepatikt. Ar tai gerai, ar blogai, ar to reikia, ar nereikia, tai aš nesu to tipažo, kas liečia meną, profesionalųjį meną, tikrai nesitaikau į tuos meno ekspertus. Tai kad tas vamzdis man estetinio pasigerėjimo nesukelia, tai yra faktas.

Galbūt yra ir daugiau tam tikrų meninės išraiškos formų, kurios man irgi nesukelia estetinio kažkokio pasigerėjimo, tai irgi yra faktas, bet jis turi teisę egzistuoti, nes kažkam sukelia tam tikras asociacijas, kurių pasekoj jis daugiau naudingas visuomenei. Ar jam kyla minčių, kaip nedaryt, ar daryt kaip nors kitaip. Jeigu jis erzina… – kaip meno žmonės ir sako: menas turi kelti kažkokius išgyvenimus, mintis. Jeigu jis erzina, tai tam tikras poveikis yra. Jeigu aš negaliu to toleruot, mane nežmoniškai erzina ir man trukdo gyvent, tai mano asmeninė problema. Aš tada turėčiau užsirašyt pas savo kolegą psichoterapeutą, išsiaiškint, kodėl mane erzina.

-Čia turbūt diskusija apie grožio juslinį ir protinį suvokimą, nes jusliškai jis tikrai bjaurus, bet protu mąstant, kad jis kontrastuoja su ta upe, įsikergia kaip kažkoks svetimkūnis ir kartu sovietinio palikimo ar mąstymo apie kurį mes mėgstam šnekėt…

-Pavažiuokim pasaulyje. Modernaus meno tam tikri darbai yra tikrai sunkiai suvokiami. Kodėl jie turi tokią piniginę išraišką? Nes meninės vertės tu niekaip nesuvoki, kodėl jis toks reikšmingas. Vienas ar kitas darbas. Kodėl jis laikomas gražiu?

-Paklausos reikalas.

-Čia yra mados reikalas. Ir tai nėra blogai. Kažkam tai padeda susiorientuot, susidaryt kažkokius kriterijus, kažkokias gyvenimo ribas ir jam yra saugiau, jam žymiai patogiau. Jis žino, kad šitas vamzdis yra negražu, o Čiurlionio paveikslas yra gražu. Ir viskas, ir jam aišku. Kas panašu į Čiurlionio paveikslą – viskas yra gražu, kas panašu į tą vamzdį – viskas yra negražu. Ir lygiai taip pat kitam – kas yra vamzdis yra gražu, ir kas panašu, panašiai tapo, kur visokios šiukšlės, neminėsim autorių, arba savartynai, tas menas man gražus.

CŽV kalėjimų istoriją galima laikyti kova už žmogaus teises ir žvalgybine operacija, bet akivaizdus faktas yra tai, kad tai buvo ir dar viena ataka prieš VSD, kurios metu sunaikintas strateginis objektas (dabartinė Lietuvos valdžia dėl to negedi, nes turi daug pinigų ir pasistatys kitą), įvarytas pleištas tarp Lietuvos ir JAV (bent jau tarnybų lygiu).

lrytas.lt

… jei teisingai suprantu, tai buvęs VSD vadovas patvirtina, kad CŽV kalėjimas (daug pinigų kainavęs strateginis objektas) Lietuvoje vis dėlto buvo?

Ir turime gedėti, kad jo nebeliko.

Keista, nes liudydamas Seimo komisijai, jis apie strateginius objektus lyg ir nekalbėjo…

O už melavimą Seimo komisijos lyg ir baudžiamoji atsakomybė numatyta…

Arnoldas Valkauskas.

Kai kapelionas, kunigas, egzorcistas, daktaras Arnoldas Valkauskas pakėlė telefono ragelį, pagalvojau, kad blogai sujungė. Jo atšiaurus tonas ir trumpi sakiniai nė iš tolo nepanašūs į beveik stereotipu virtusį kiek egzaltuotą kunigų toną. Greičiau tai žmogaus praleidžiančio daug laiko mažame rate balsas. Kaip vilkiko vairuotojo ar medkirčio. „Kas yra?“, maždaug taip. „Nieko. Interviu noriu, išsiaiškinti ribą tarp egzorcizmo ir psichiatrijos“.

Atėjęs į interviu nesitikėjau rasti dar ir jo bičiulį Edmundą Romualdą, panorusį likti įvardintu tik vienu vardu. Interviu metu jis kartais taip pat prisijungia išaiškinti tikėjimo tiesų. Edmundas – pasaulietis, kai jis išeina pasiimti savo mėlyno „Camel“, Arnoldas džiugiai šoktelna iš vietos, norėdamas juokais iškrėsti moralą.

Arnoldo giedrose akyse – vos matomas šydas, kurį turi jausmuose kunkuliuojantys žmonės. Galbūt jo ir nėra, galbūt aš tik noriu matyti, ką noriu matyti – celibatu sukauptą energiją arba uolų artėjimą prie Dievo ir lygiagretų prisiminimą, kad dulke pavirsi. Jis turbūt užginčytų tokį mano požiūrį, nes bet kokią Šv.Rašto interpretaciją idėjomis atmeta. Nors apie Jėzų kartais prabyla labai paprastai ir buitiškai.

-Jūs esat Ruklos Šv.Dvasios bažnyčios kunigas klebonas. Dievas Tėvas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir visą pasaulį, Jėzus Kristus buvo Dievo sūnus ir mirė už žmogų, o kas yra Šventoji Dvasia?

-Šventoji Dvasia – trečias trejybės asmuo ir viskas, ką daugiau pasakysi. Klausau…

[...]

-Tai aš kaip suprantu, Dievas Tėvas yra visumos idėjos išraiška.

-Čia jau nebe idėja. Dievas Tėvas krikščionybėje yra aiškiai suvokiamas kaip asmuo. Jis pats save išreiškia trejybe, bet čia nebesuvoksi šito dalyko, paslaptis, nebeįžengsi. Jeigu teologiškai žiūrėt, Dievas Tėvas pažįsta save, savo esmę ir gimsta Sūnus, Sūnus ir Tėvas pažįsta vienas kitą ir kyla Šventoji Dvasia. Amžinas kilimo principas, jis įvardintas Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinime. Suinterpretuot čia nieko nebeišeina, čia yra vienas Dievas trijuose asmenyse, hipostatinė dievybė. Kodėl hipostatiška? Todėl, kad Sūnuje yra dvi prigimtys.

-Dieviškoji ir žmogiškoji?

-Taip, ir pilnai tai reiškia. Klaidą daro, erezija buvo, kad dievystė pakeičia žmogiškąją sielą, apie Kristaus asmenį kalbant, tai yra tikras kūnas ir tikra dievystė.

-Atleiskit, kas yra hipostatinis?

-Esmių vienybė. Graikų hypostasis lotynų kalboje išsiverčia į substanciją, lietuvių kalboje būtų esmė, bet tai ne visiškai atitinka. Na, čia toli eiti.

-Kodėl tai yra neinterpretuotina?

-Mes nepajėgūs interpretuot, ar gali begalybę interpretuot, ar gali Dievą interpretuot? Gali tik priimti Dievą.

-Ar Šventoji Dvasia nėra suvokimo, įkvėpimo idėjos išraiška?

-Jos vaisiai yra gerumas, suvokimas. Teologijoje yra vadinamas apropriacijos principas, tai yra, visas Dievas veikia trijuose asmenyse, tik atskiriem asmenim yra priskiriamos savybės kaip Dievas pats save apreiškia pasauliui. Pasauliui Dievas Tėvas, o dar tiksliau – Trejybė – pasauliui save apreiškia dviem būdais: per Sūnų ir Šventąją Dvasią, tai yra, realizuoja save, kad žmogus galėtų pažinti, koks Dievas yra savyje. Jis leidžia mums pažinti. Kitaip mes nebūtumėm pajėgūs su juo susitikti.

-Ar Sūnus ir Šventoji dvasia yra santykių su kitais žmonėm… nežinau, kaip sakyt, tik pakartot galiu, cha cha, išraiška, neišraiška, simbolis?

-Ne simbolis. Simbolikos čia nėra. Čia yra konkretumas. Visą laiką. Dievas yra konkretus. Apie Dievą negali kalbėt idėjų plotmėj, Dievas yra tikras.

-Kunigu galima tapti seminarijoj, daktaru universitete, o egzorcistu?

-Paskiria vyskupas. Paprastai. Parašo dekretą.

-Savo iniciatyva?

-Vyskupas turi galią paskirti tam tikrom pareigybėm, tai paima ir paskiria. Pagal poreikį.

-Egzorcistas varo iš žmogaus velnią. Demonus taip pat?

Koks skirtumas – velnią ar demoną? Yra angelų buvimas. Angelų buvimas yra dvejopas: yra dvasios, kurios tarnauja Dievui, su visa savo hierarchija, ir yra dvasios, kurios nepaklūsta Dievui išbandymo periodu, tai jie Šv.Rašte turi įvairių pavadinimų – kritusių angelų kunigaikštis, kas yra? – Liuciferis, šviesos kunigaikštis, arba bendriniu vardu – Šėtonas, Satana, priešininkas. Diabolas, demonas – tai Šv.Rašte sutinkami įprastesni pavadinimai, jie neturi tikrinio pavadinimo atspalvio, turi bendrinį – piktosios dvasios. O šiaip yra visa hierarchija, kaip šventieji yra Dievui tarnaujantys, taip atkritę, jie yra išlaikę tą hierarciją. Jie nėra vienodi. Jie turi prigimtinį, Dievo įdiegtą pažinimą, galią, jie visa tai turi realiai. Velnias daugiau yra lietuviškas pavadinimas, iš lietuviškos mitologijos yra ateinantis.

-O kaip krikščionybėj yra vadinamas?

-Krikščionybėj įprastesnis demonas yra iš tikrųjų.

-Ar demonas yra nuodėmė?

Edmundas: Nuodėmės tėvas.

A.V.: Nuodėmės tėvas. Klausimai tavo įdomūs. Demonas kaip jis pats gali būti nuodėmė. Tai yra būtis. Tai yra normali būtis, kurios tu nematai, tai yra, neegzistuoja realiai. Anot Ratzingerio, negalima to vadinti tikrąja būtimi, kadangi būtis būna tikra savimi, kai ji nenutraukus ryšio su savo buvimo šaltiniu, o demonas iš esmės yra nutraukęs ryšį su savo buvimo šaltiniu. Tai jis savotiškai praranda tuos asmens principus. Bet vis dėlto, kadangi jis sukurtas kaip asmeninė būtis, jis išlieka ta būties kategorija. Čia tas pats, kas neigt save, savižudybės principas. Ar savižudis yra žmogiškas asmuo? Taip, jis yra, bet jis neigia savo esmę, savo buvimą, kadangi jis nebenori būti. Gal čia nelabai tiksli analogija, bet maždaug į tą pusę. Demonas atsisako būti pagal savo prigimtį. Žmogus irgi gali žudytis, nors jis pašauktas būti, pašauktas gyventi.

-Ir nuo to nutolimo nuo šaltinio kyla kančia?

-Neviltis iš tikrųjų kyla. Viltis išsipildyme, Dievuje, o velnias, piktoji dvasia susijusi su neviltim.

-Kaip jūs atpažįstat demoną?

-Kaip jį atpažinti? Visaip, pagal požymius įvairiausius.

-Iš akių žvilgsnio?

-Ir iš žvilgsnio. Ir iš laikysenos. Aišku, per maldą jis atpažįstamas yra. Jeigu taip paprastai pasakius, per maldą, susilietimą su pašventintais daiktais, pagal buvimą bažnyčioje ir žmogaus… Žinai, kaip Šv.Rašte parašyta – medį pažinsite iš vaisių. Tai va, iš gyvenimo vaisių gali pažinti, kas dedasi žmogaus gyvenime. Negalima suabsoliutinti, bet yra tame labai daug to atpažinimo dalies. Jeigu velnias yra nuodėmės tėvas, tai kiek žmogus nuodėmingai, nenuodėmingai gyvena, kuo jis pasitiki, kur jo viltis yra orientuota. Nebūtinai tas žmogus neteisingai orientavęs gali būti apsėstas, bet… Bet gali būti. Falsifikuota viltis, kas yra? – neviltis, stabmeldystės forma. Stabmeldystė yra ne vien primityvių totemų garbinimas, tai bet kas, kūno sureikšminimas, sveikatos sureikšminimas, gyvenimo trukmės sureikšminimas.

-Ar stabmeldystė yra psichiatrijos, psichoanalizės metodas?

-Nesupratau šitos minties.

E.: Jeigu galima, vaizdžiai šiek tiek pasakysiu.

A.V.: Pasakyk, jo, nes pirma klausimą reikia išgrynint, nes klausimas yra visiškai netikslus. Žmogų sunku suprast, nes ne jo sferoj yra klausimas, žinai, kaip iš lempos.

-Taip, bet aš bandau suprast.

-Per tris minutes suprasi čia, žinai. Ne tavo darbas čia yra.

-Tai aš ir domiuosi jūsų profesija.

-Juokinga atsakinėt į tokius klausimus, nes psichiatrija, ir psichiatrija, reiškia, ne tavo sritis.

-Taip, aš žurnalistas, bet šiek tiek domėjaus ir tuo, ir tuo. Skaičiau Italijos vyskupo Gabrielio Amortho knygą…

-Egzorcistas kunigas jis, ne vyskupas.

-Aš sumaišiau… Ir bandau suprasti, ar gerai supratau – jeigu kreipiasi žmogus į egzorcistą, jis gali būti nukreiptas pas psichiatrą ir nuo ko tai priklauso?

-Nuo daug dalykų. Čia taip paprastai neatsakysi. Pirma reikia pažiūrėt natūralias priežastis, kas su juo dedasi. Čia jau visas kompleksas. Taip negali sakyt – ar taip, ar taip. Būna labai aiškių atvejų, būna labai komplikuota. Būna, kad sumišę atvejai. Būna ir kad liga psichinė, ir apsėdimas tuo pačiu. Taip paprastai neatskirsi.

-Ar tai yra pasėkmė pasaulietinės valdžios ir bažnyčios atskirimo?

-Čia su valdžia nieko bendro neturi, čia yra dvasiniai dalykai.

-Na, valdžia save sieja su mokslu, o psichiatrija bando pažinti sielą per protą, o Bažnyčia teigia, kad yra paslapčių kažkokių, kurios žmogaus protui yra nepažinios…

Ar egzorcistas gali padėti žmogui tik tokiu atveju, jeigu tas žmogus pripažįsta Bažnyčios autoritetą ir tikėjimo tiesas išpažįsta?

-Nebūtinai. Geriau, kai žmogus tiki ir žino, ką tiki, daug geriau. Pažangos, to išlaisvinimo, daug greičiau gali tikėtis. O šiaip tai Dievas yra gailestingas, tai nebūtinai žmogus turi būti… Matai, kitaip tada būtų galima paklausti – kokio lygio turi būti tas tikėjimas, kad jau tau galėtų pagelbėti. Nes kaip Šv.Rašte parašyta, Jėzus pažiūrėjęs į žmogų, kad jis turi tą tikėjimą, kurio reikia išgyti, jį išgydė, tai aišku svarbus tas tikėjimas yra. Kuo tu aiškiau tiki, kuo tu labiau suvoki savo gyvenimą…

Problema šiandien yra kokia? Paprasta, dėl to ir kenčia. Čia psichiatrija ir malda, tikėjimas, visada randa sąlyčio tašką, nes daugelis mūsų žmonių paprasčiausiai šiandien nežino, kam jie gyvena ant šitos žemės. Prasmės neturi visiškai, nėra atsakę sau į klausimą. Ir tada prasideda visos psichologinės bėdos, ir psichologinės, paskui psichiatrinės. Kuo žmogus labiau išsiryškina savo prasmę, jis išsiaiškina sau, ir paskui tą prasmę išgrynina, ir kiek ji yra tikra, nes gali sau išsikelt tikslą, nusipirksiu „Lexusą“ labai brangų, tai yra įgyvendinamas dalykas, ir tą įgyvendinęs pamatai, kad tai ne tas tikslas, kurio tu turėjai siekti. Šitoj vietoj psichiatrija ir tikėjimas suranda tą sąlyčio tašką. Aišku, jeigu psichiatrai yra pakankamai sąžiningi, neapgaudinėja žmogaus – išsprendus šitą problemą tau išsispręs visas gyvenimas.

Čia yra visa eilė. Ypač jeigu pasižiūrėsim Viktoro Franklio mokymą, parašęs jis knygą „Žmogus ieško prasmės“, būtent atsakymas prasmės ieškant išsisprendžia. Šitoj vietoj tikėjimas tau duoda kokią prasmę? Tu iškart peržengi transcendenciją, tu peržengi, šitas pasaulis manęs nesustabdo, čia aš neturiu, kaip Šv.Raštas sako, pasiliekančios buveinės, čia yra tik mano kovos laukos, jeigu taip paėmus. Viskas čia apskritai yra dvasinė kova. Apsisprendimo. Bazinis dalykas, nuo kurio pradėt klaust, tai kam aš gyvenu ant šitos žemės? Čia pagrindinis dalykas – ar tu laisvas ar nelaisvas, ar sergi psichinėm ligom? Kokia psichinių ligų kilmė, kada psichika pradeda buksuoti? Kai nėra aiškaus pažinimo ir sutrikus emocijoms. Tada trinka valia ir viskas…

-O vilties praradimas, apie kurį jūs kalbėjot?..

-Kaip tu turėsi viltį, jeigu tu nežinai, kam tu gyveni ant žemės?

E.: Dvasiniai klausimai išlieka – kas aš, iš kur ir kur aš einu? Tai esminiai egzistenciai klausimai.

A.V.: Pažiūrėk, kas dabar darosi, su psichiatrais paskui galėsi pašnekėt. Lietuvoj masė, tiesiog auga, Vakarų civilizacijoj tiesiog auga psichinių ligų.

-Tai vilties praradimas turbūt ir yra pirmasis sumišimo, emocijų sutrikimo požymis.

-Bet į jį reikia ateiti. Jis tuščioj vietoj neatsiranda, nes žmogui vis tiek būdingas noras gyvent, veržimasis būdingas ir kas jį užgesina, kas iš manęs atima norą eit. Kas yra neviltis? – nėra ateities.

Kas ir vyksta. Pas mus mokykloj niekas nemokina filosofijos, loginio mąstymo nuoseklaus, ieškot prasmės. Daug žinių duoda. Ir viskas. Pirmas, antras, trečias punktas, kaip susidėstyt mąstymą, niekas to nemokina. Ir jeigu kažkam pavyksta, pasilavina. Nutrūkus, ką jau kalbėt apie religinę tradiciją, bet nutrūkus faktiškai filosofinė tradicija. Vakaruose, Italijoj dar mokina gimnazijose filosofijos, Vokietijoj mokosi diskutuoti. Patenki į kokią konferenciją, išvystytas diskusijos menas. Ką tai reiškia diskutuot? – tai reiškia sustatyti loginius argumentus, prioritetus, paskui juos įvertinti. Turi pamatyt tą eigą. Pas mus paklausk bet ko, ką čia veiki – „mano nuomone“. Kuo ta tavo nuomonė grįsta? Neaišku, kuo. Ir problemos užtikrintos. Visiems. Ar čia apsėdimas? Čia ne apsėdimas, čia ėjimas į psichinę ligą, bet gali tame būti ir prielaidos tolimesniem neteisingiem žingsniam, kurie sąlygoja tavo patekimą į visišką blogą jau… Taip esam nesaugioj erdvėj, ar ne, tokiu grynai psichologiniu požiūriu.

-Ar psichinė liga yra demono apsėdimas?

-Gali būti požymiai panašūs į psichinės ligos, apsėdimas gali pateikti tokius požymius. Bet nebūtinai turi būti psichinė liga. Gali būti tiesiog požymiai panašūs. Psichiatrai padeda tą atskirti – ar tai yra liga. Grynai, kreipiesi į psichiatrus, jeigu kažką įtari. Kiekvienas atvejis yra atskiras – žmogų reikia ištirs, apklaust, pasižiūrėt. Imlus darbas. Pasižiūrėt, kuo tas žmogus gyvena, kokios jo vertybės, kokia jo praeitis, patirtis. Kokie emociniai sužalojimai.

Dėl ko žmogus griebiasi falsifikuotos vilties, dėl ko jis eina pas būrėjas, dėl ko kažkokiom magijom užsiima? Jam reikia kažkokio atsakymo aiškaus, ko jis negauna, negauna dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių: ar bažnyčioj kunigas nepatiko, ar jis nesuvokia tikėjimo tiesų, ar jam nepateikia to tikėjimo. Žmogus tada griebiasi falsifikuotos vilties – kažkas man pasakys, kaip man toliau gyventi, nes aš toliau nebežinau, nejaučiu saugumo, ar ne, neturiu to tikrumo. Už tai čia susideda labai daug dalykų. Kiti žmonės nemąsto apie savo gyvenimą, kiti mąsto, bet neranda to kryptingo mąstymo gairių ir tada vienaip ar kitaip nukenčia. Visą tą priešistorę, žmogaus istoriją reikia žinot. Žmogui turi būti sugražinta jo autentiška istorija, nes jeigu taip paėmus, tokį filosofinį žvilgsnį, mes nežinom, kokie mes turėtumėm būti. Tik vienas Dievas žino, koks aš turėčiau būti, nes mane žaloja mano kaimynai, mano mokytojai, mano tėvai. Jie galbūt ir stengiasi auklėti, bet taip pat ir savotiškai atima mano asmenybės raiškos optimaliausias ar objektyviausias formas?

-O kaip jie žaloja?

-Įvairiai. Emociniai sužalojimai. Žmogus turi augti, jaustis saugus, ar ne? Turėdamas savo tikslą, jis tą saugumą išreiškia, ir kūrybinga asmenybė, tu gali įsiterpti toj vietoj, nes kas yra žmogaus asmuo – protas, valia, jausmai. Visa tai turi darniai veikti. Darniai veikti – pajungta vienam tikslui. Bet koks atstūmimas, kai žmogus jaučiasi nereikalingas. Dabar tai labai paplitę, ypač lietuviškoj kultūroj.

Galima būtų šitoj vietoj atkreipt žvilgsnį į, paskaityt, Heideggerį, labai gražiai rašo apie autentišką žmogų. Autentiškas žmogaus buvimas – jis nemanipuliuoja kitais ir neleidžia, kad juo būtų manipuliuojama. Kitaip tariant, autentiškas buvimas – kuo tu labiau išsiskleidi meilėje. Tai yra žmogaus transcendentalumas – peržengti save meilės santykyje. Mes dabar tik daug kalbam apie meilę, jos absoliučiai nėra. Popiežius Benediktas XVI-asis gerai rašo enciklikoje „Caritas in veritate“ – dabartinė Vakarų civilizacija vis labiau ir labiau nužmogėja, nes nebėra meilės santykio.

Kas yra žmogus? Kas gali atsakyti? Dar Heideggeris buvo gyvas, konferencija tokia buvo, Braitone man atrodo, 1975-ais metais, tai susirinko filosofai viso pasaulio, svarstė ir kokį priėmė nutarimą – a jokio. Sakė, mes nieko negalim pasakyt. Va gatvėj eina pilna žmonių. Kas yra žmogus? Priėmė nutarimą priimti Heideggerio frazę „Žmogus yra klausiantysis“. Ką daugiau gali pasakyti? Kad rankas kojas turi? Daug ten gi buvo, cogito ergo sum Decartes’o ir visokių panašių dalykų, bet jie neišsemia žmogaus.

Jeigu kalbėt apie apsėdimą, tai aš turiu būti toks, koks aš esu esmėje, ir visa tai, kas paneigia mano esmę, o labai daug psichologinių sužalojimų paneigia mano esmę. Yra dvi perversijos – perversija žlugdyti žmogų arba pernelyg dideliu griežtumu, arba žmogų žlugdai lepinimu, kas dabar vyksta visuomenėje. Lepinimas žlugdo, nes žmogus tampa neįgalus prisiimti įsipareigojimą. Ir vėl jis nepajėgus išreikšti save tinkamu būdu, apribojant save, kad galėtų pasitarnauti šalia esančiam. Ir čia daug tokių dalykų, jie nėra lengvai suvokiami. Ir už tai labai slidu. Dalyvaujam ir su psichiatrais, ir su psichoterapeutais, ir jie maldoj dalyvauja. Tokią išvadą padarėm – tų prielaidų, tiek psichologiniam sutrikimui, tiek apsėdimui, praktiškai atskirt neįmanoma. Nes vienos prielaidos sąlygoja kitas prielaidas. Aišku, būna, kur grynai šizofrenija, bet kodėl už šizofreniką būtų negalima pasimelst? Žmogus tegu geria ir vaistus, bet tuo pačiu už jį gali ir pasimelst puikiausiai ir nepaneigti to, ką daro…

Nes kas yra medicina? Žmogaus proto išdava, tai yra pažinumas, o Dievas, Šv.Raštas sako, tu turi vertinti protą, nes tai yra didžiulė dovana, kurios niekas daugiau neturi, ta prasme, laisvos valios. Tu turi galimybę pažinti Dievo kūrybą. Tai yra nuostabus dalykas žmogui turėt protą

ir tas protas turi būti įvertintas ir surast savo vietą. Bet kita vertus protas pripažįsta, kad jis negali išsemti visko, ar ne? Negali išsemti, yra tam tikros ribos, tada atsiveria tikėjimo erdvė, tu pasitiki Dievu kūrėju, kuris yra gailestingas ir kuris tau duoda savo pagalbą. Ta pagalba labai paprasta – tai maldos pagalba. Tu prašai. Viso labo, tu prašai. Egzorcizme nieko ypatingo nėra, iš esmės. Tai yra prašymas. Dieve, išlaisvink mano šitą žmogų, jis pateko į tą kažkokią erdvę, kuri yra ne tavo.

-Kiek laiko trunka demono iš žmogaus išvarymas?

-Įvairiai.

-Ar jis gali trukti penkerius metus?

-Ir dešimt, ir dvidešimt. Kartais užtenka kelių sekundžių. Ką tai reiškia apsėdimas? Tos kategorijos yra – mes esam gundomi, gundomi esam absoliučiai visi, varginami galime būti daugiau mažiau, kai pristoja prie mūsų dėl tam tikro elgesio, dėl mūsų nuodėmių demonas arčiau sukasi ir mus kažkaip vargina. Gali būti apsėdimas, kai kažkokią kūno dalį užvaldo, paskui visą kūną. Paskui gali būti intelektualinis varginimas. Ir būna visiškas užvaldymas, kai dingsta asmenybės požymiai. Žmogus negali reikštis kaip asmenybė, paralyžiuojama jo valia arba paralyžuojamas pažinumo procesas labiau.

-Čia yra šizofrenija?

-Šizofrenija – tai asmens skilimas. Šizofreniją ne taip lengvai konstatuoja. Vėlgi, čia reikia į gydytojus kreiptis. Čia, žinai, labai lengva žmogui mesti šizofreniją, gydytojai to nedaro taip paprastai.

-Pagal diagnozę tai ne žmogaus skilimas, o…

-Asmenybės skilimas.

-…o nesugebėjimas reikšti jausmų, pažinimo sutrikimas.

-Ten labai daug požymių – ir haliucinacijos, ir ne haliucinacijos. Čia jau ne mano sritis, greičiausiai siunčiam žmogų, kad pasitikrintų.

-Ar egzorcistas gydo žmogų klausdamas?

-Ne, besimelsdamas. Klausimai gerai, aišku, kad žmogus išsigrynintų savo supratimą, savo tikėjimą, savo gyvenimo kryptį.

-Ar čia ir yra skirtumas, kad egzorcistas tiesiai prašo, o psichiatras klausia?

-Biškį vėjus pjauni.

-Aš tik bandau suprast. Galbūt.

Ar egzorcistas turi nuolat būti nuodėmės pažinimo procese? Nuolat bendraut su demonais?

-Kam su jais bendraut? Su Dievu bendraut reikia. Nuodėmės turi vengti ir maldos daugiau.

-O kaip juos pažint, tuos demonus? Tu turi juos pažint kažkaip. Pažinimas per save ateina.

Per praktiką. Bet nereikia pažint, kam juos pažint? Daug yra. Ką jūs – katalogą sustatinėsit? Paprašai, Dieve – patrauk. O per maldą labai jaučiasi, matosi, požymiai būna, tai ten jau nesuklysi, jeigu ten klasikinis – kalbos ar kiti požymiai būna, pasireiškimai, tai čia jau nesuklysi. Išoriniai požymiai būna.

-Nuodėmės pažinimas per gundymą turbūt ateina?

A.V.: Tu pasakyk, ką nors.

E.: Labai geri atsakymai ir aš neturėčiau tiek kantrybės. Reikia kalbėti apie tą patį angelų pasaulį. Tai irgi dalis Dievo sukurtas kūrinijos. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, viską, kas pildo šį pasaulį, kurį mes matom. Iš ko Dievas visa tai sukūrė? Iš nieko. Sukūrimas iš nieko atsiranda tik antroj makabėjų knygoj. Yra kūrėjas, kuris yra visa ko priežastis, bet kuris yra visiškai neįtakojamas to priežasčių ir pasekmių pasaulio, ir yra kūrinyja. Šitos kūrinijos dalis yra dvasinės būtybės, kurios galbūt yra labiausiai panašios į Dievą, čia galbūt reikėtų kreiptis į Tomą Akvinietį, kaip jis jas apibrėžia ir kaip jis jas apibūdina, čia Arnoldas galėtų kalbėti.

Kaip tobulas intelektas, angelas, jis akimirksniu atpažįsta. Kaip įvyksta savirefleksija, mes galime patys savyje pastebėti. Aš esu, tam tikram amžiaus tarpsnį aš suvokiu savo buvimą. Aš esu, yra kiti, dvasia už mane stipresnis, Kazimieras už mane silpnesnis. Šitaip vyksta pažinimas. Būdamas kartu su tėvu Arnoldu aš jaučiuosi saugus, kadangi jis yra policininkas, jo visi bijo, arba todėl, kad jis priklauso brigadai, ir jo irgi visi bijo. Šitoks iš lėto vyksta pažinimas. Ir aš renkuosi, ar aš būsiu milicininkas, ir aš vienaip ar kitaip save atpažįstu.

Dabar matydamas, tas yra stipresnis, tas yra silpnesnis, ir tas stipresnis skriaudžia silpnesnį, aš turiu kokias galimybes, jaustis pranašesniu prieš kitus, aš matau, kad tam tikra kategorija iki 5 metų, aš galiu mušt, spardyt ir daužytis ir jokios atsakomybės, bet tam turi dengti mano tėvas arba mano brolis banditas arba dar kažkas. Tuo tarpu angelas tai akimirksniu suvokia. Angelas suvokia – aš esu, yra kiti, yra vieni stipresni ir žino daugiau, yra kiti, ir yra materija, kuri man yra slėpinys. Su ja aš galiu žaisti arba aš nežinau, nes angelui materija yra slėpinys. Taip kaip žmogui angeliška būtis irgi yra slėpinys. Angelas akimirksniu supranta, aš nesu pats savęs priežastis, todėl yra tie du protokonceptai: galima žaisti su materija ir galima užduoti klausimui – ką tu galvoji? Nes angelas akimirksniu supranta, kad jis yra kūrinys, kad yra Dievas.

-Atleiskit, kaip visada bandau interpretuot – angelas yra savęs idealus atvaizdas?

-Ne, ne, jūs palaukit. Aš iki galo negaliu ištarti, kas yra, pavyzdžiui, mano vardas Romualdas. Kas tai yra? Aš atsiliepiu, kai sušunka Romualdai, Vacy, Zigmai, aš atsiliepiu, bet tai manęs neišsemia iki galo.

A.V.: Angelas net nėra tikrinis vardas.

E.: Angelas yra pasiuntinys. Bet Jobo apreiškime matai, kad jis kiekvieną žvaigždę vardu vadina. Bažnyčios tėvai tai skirdavo, kad Dievas, ką sukūrė, jis pažįsta kiekvieną būtį, nes jis yra jos autorius. Yra toks straipsnis tomistų, kaip tarpusavy kalba angelai. Aukštesnieji angelai apšviečia žemesniuosius, žemesnieji klauso aukštesniųjų. Tokia apskritai yra Dievo pedagogika, nes nepažeidžiama laisva žmogaus valia.

Gerti ar negerti šitą kavą, kurią turiu ant stalo, išpilti ant jūsų ar kaimynų vokiečių, nes nuo jų greičiau pabėgsiu, jie seni, aš galiu tam tikrus dalykus analizuoti, kaip man elgtis su šitu kavos puodeliu. Bet čia sėdi kapelionas, aš jam deleguoju autoritetą ir sakau: „Kaip manai, ką man daryt su šita kava?“. Arnoldas sako: „Geriau išgerk, neblūsk, nes kava yra skirta gėrimui“. Taip pat yra su angelu, taip pat su žmogum. Žmogaus koncepcijų vis mažėja, kol jų lieka dvi. Tada, kad nebūtų pažeista mano laisva valia, aš klausiu. Atsakymas būna ne kad daryk tą ar tą, bet duodama šviesos, kad aš galėčiau pasirinkti laisvai: ar mano tikslas sukelti skausmą, pavyzdžiui, jums išpurvinti marškinius, ir po to piktdžiugiškai krizenti, tai jau yra degradacija – aš patiriu džiaugsmą, todėl, kad kitam yra blogai, ar aš vis dėlto ramiai geriu kavą, tai ne per daug sveikas dalykas, Arnoldas geria arbatą, bet jis man duoda šviesos. Dievas visada duoda šviesą ir aukštesnieji angelai žemesniesiems visada duoda šviesą.

A.V.: Šitoj vietoj manęs klausia, ar čia nėra idėjų lygmuo.

E.: Čia ne idėjų lygmuo, čia yra egzistenciniai dalykai, bet mes netgi žmogiškame lygmenyje galime tuos dalykus labai paprastai analizuoti – ką aš renkuosi: ar aš renkuosi patirti džiaugsmo iš to, kad kitam suteikiu skausmo, ar aš beveiliju priimti tikro gyvenimo teikiamą skausmą – dėl to, kad, pavyzdžiui, jūs užpilsit tą kavą ant manęs.

Šitokie pasirinkimai visada egzistuoja, bet angelų pasaulyje tai vyko akimirksniu. Paskui reikia visada turėt omeny tai, kas yra Šventam rašte, pavyzdžiui, ne retorika tuščia, kad Dievas mirties nesukūrė, velnio pavidalu mirtis per nuodėmę atėjo į pasaulį. Pasirinkimas negyvenimo suponuoja ligas, visą tą skausmą ir viską, kas yra, bet Dievas prisiima visišką atsakomybę už savo kūrinį, todėl laikų pilnatvei atėjus jis įsikūnija, žengia į žmonių gyvenimą kaip žmogus, ir Dievas, ir žmogus. Čia paaiškėja, kad visas bažnyčios mokymas yra preciziškas, tikslus, jis visada turi labai aiškių praktinių pasekmių. Visada galima atsakyti, bet slėpinys išliks, nes ištartas pasaulis negali ištarti jo ištarusiojo taip, kaip pats buvo ištartas. Mes galime suprasti, bet supratimas ir žinojimas yra ne tas pats. Aš suprantu ir aš renkuosi, aš žinau ir aš manipuliuoju, aš žinau, kaip valdyti, todėl tas žinojimas yra labai reikalingas ir labai svarbus, bet jo yra labai aiškios ribos, žinojimo, viso to mokslinio pažinimo. Aš taip kalbus pats sau pačiam.

A.V.: Dėl to idėjų lygmens, čia yra Vakarų problema, čia materializmo tokio, tam dvasiniam pasauliui jis suteikia idėjų lygmenį, o šiaip mes užmirštam labai paprastą dalyką – kas ta materija yra apskritai. Jeigu rimti mokslininkai, kurie užsiima mokslu, tai vėl – kas ta materija? Jeigu egzistuoja tokie elektronai, reikia paklaust fizikų. Jie čia sukasi dideliu greičiu, kodėl čia kieta, čia ne taip kieta, čia visai nekieta? Kaip būna materija? Visai kitokie lygmenys, jie neturėtų gluminti. Atvirkščiai, mus turėtų gluminti, kodėl čia egzistuoja viskas.

-Bet neinterpretuodamas turi Šventąjį Raštą priimti pažodžiui. Kaip Kierkegaardas sakė, turi atlikti šuolį į tikėjimą, ar ne? Kažkur praleist priežastingumo ryšį.

-Yra įvairūs Šv.Rašto analizavimo metodai, bet Katalikų bažnyčia priima lateralinį, t.y. raidinį metodą, tik aiškinamos prasmės, ne per daug simbolikos, priimi tikrąja prasme, kaip jis ir buvo parašytas. Buvo čia, protestantų teologijoj daugiau, numitinti Šventąjį Raštą, čia daug mitų, tą aną, figūrų. Yra Šv.Rašte, be jokios abejonės, yra figūrų, bet yra tas egzegezės mokslas, kad negali Šv.Rašto taip lengvai paimt ir aiškint. Kiekviena knyga gimė dėl kažko tai, bet kita vertus, kiekivenos knygos gimimas, sakysim Senojo Testamento, tuo metu daugeliu atvejų buvo net neatpažintas, kokį sąlytį turi su Kristumi, todėl visos Šv.Rašto Senojo Testamento knygos interpretuojamos tik Kristaus šviesoj. Ir jeigu atskirai ištrauki ir bandai interpretuot, jos praranda savo prasmę, įgauna klaidingą prasmę.

-Tai yra kelias iki to, kol atėjo Išganytojas?

E.: Taip.

A.V.: Taip. Ir įvairūs dalykai labai įdomu – per istorinius įvykius, paimk bet kurį, jie kvietė tautą sugrįžti nuo visų savo niekdarysčių ir taip toliau, ir taip toliau, bet tos visos figūros, Amžinoji Jeruzalė, kitos, tuo pačiu turi sąryšį su Kristumi. Kaip ėjimas į Kirstų. Kas galėjo pagalvoti, ką kalba Izaijas – ateis mano pasiuntinys, tas, kuris neužgesins dagčio, nenulauš šakelės. Prieš 700 metus kas galėjo pasakyti pagalvoti, kaip ten bus. Ką tai reikš? Kas? Kristus?

Labai daug detalių Senajam Testamente. Kodėl Sandoros skrynia buvo uždengta dviem cherubais, cherubai stovėjo viens prieš kitą, ta vieta buvo vieną kartą per metus buvo šlakstoma krauju. Buvo toks žodis vartojamas, caporet, tik paskui, kai Jėzus atėjo, buvo ištarta, kad caporet yra susitikimo vieta su Dievu. Caporet tampa Jėzaus asmuo. Kada buvo Sandoros skrynia pagaminta, sunku labai būtų pasakyt laiką ir staiga Jėzus būtent yra susitikimo vieta su Dievu. Sandoros skrynia yra sukalta, kaip galim įsivaizduot, įdėta Tora tenai, ne Tora, Dešimt Dievo įsakymų. Ir viskas.

Žmonės dažnai supranta ikonografiškai tikėjimą ir ateistai dažnai, kovodami už savo „nieko nėra“, pasitelkia tokį įvaizdį kaip diedukas, sėdintis ant debesies. Aš maždaug nujaučiu tų Šv.Rašto žodžių prasmę, ką bandoma pasakyt, tačiau jūs sakot, kad bandyt tai paaiškint paprastais žodžiais yra materializmas. Galbūt toks neleidimas interpretuoti ir yra Bažnyčios krizės, kad kunigais yra mažai norinčių tapti, priežastis?

Čia tik Vakarų bėda, Vakarų pasaulio, kuris nesudaro daugumos pasaulio. Aš taip drįsčiau teigti. Žmogui reikia tikėjimo ir žmonės tiki. Europoj gyvena 300 milijonų gyventojų ir Šiaurės Amerikoj 300 milijonų. Su Kanada dar daugiau šiek tiek. Aš kalbu čia apie tuos, kurie galvoja, kad viską žino. Technologinė revoliucija XIX amžiaus, čia labai daug priežasčių, kodėl atsirado toks mąstymas. Tie teosofiniai dalykai taip padarė, kad žmogus tarėsi kažką žinąs, plius yra tas gnosticizmas, su panteizmu jis dabar susijęs, ir jis atgijęs dabar yra, kad viską galima pažinti ir viską galima paaiškinti. Ten yra tokia niūeidžinė situacija. Iš tikrųjų nei tu čia pažinsi, nei tu čia paaiškinsi. Nenoras pripažinti proto ribų, reiškia… Popiežius tą patį rašo, kad tai yra šėtoniška laikysena pačiam atseit susikurti ir save atgimdyti, atkurti tokią prarasto rojaus oazę.

E.: Kaip tas rojaus atrodo, turbūt matėt tą nuotrauką, apkeliavo visą pasaulį, du transvestitai apsivedė, vienas buvusi moteris, o kitas yra buvęs vyras. Jie apsivedė, gili meilė ta transvestitinė, jie įsigeidė vaikų, kadangi jų organai vis dėlto funkcionuoja, ką darysi, jie pasidarė tą vaiką, bet vaiką gimdė tėčius. Ir labai įdomu, tėtei nėra kada nusiskusti, nors jis yra mama, barzda apžėlęs, nes hormonai padaryti, ir jis krūtim žindo vaiką. Tai yra košmaras iš tikrųjų, bet tai neprieštarauja įstatymams. Tai šita paradoksali šeima, kur viskas yra under control, jis nenorėjo būti vyras, jis norėjo būti moteris, ir taip toliau, tai yra kraupoka pažinimo alegorija.

Tarp žmonių nėra likę savaime suprantamų dalykų. Ką žmogus gali atpažinti protu ir ką Aristotelis atpažino – kad yra absoliutas, visų priežasčių priežastis, bet kaip asmuo jis apsireiškia žydų tautoje. Bet protu galima atpažinti Dievo buvimą, galima atpažinti, kad aš nesu pats savęs priežastis. Tai labai paprasta – aš nebuvau suteneris, kuris suvedė savo tėvą su motina, aš tame nedalyvavau. Tu gali kiek nori postringauti apie reinkarnaciją ir visa kita, bet tu vis tiek grįši į tą patį išeities tašką – į pačią pradžių pradžią, šaltinį, meilės šaltinį, tu visada grįšį prie Kūrėjo ir kūrinijos. Ir tada – ar jis sukūrė ir paliko, užsikniskit maždaug, ar jis vis dėlto labai aktyviai dalyvauja. Pažiūrėkit pačią gundymo pradžią – Dievas sako: nuo šito medžio nevalgysi, nes mirte numirsi. Teisingai, bet yra dar kita versija ir velnias, aukščiausias angelas, kurio pašaukimas duoti šviesą, jis pradeda kalbėti. Užuot davęs šviesą, jis sako: „Ar iš tikrųjų Dievas jums uždraudė valgyti nuo visų sodo medžių?“. Tai reiškia, jeigu tu nevalgysi nuo to draudžiamo medžio, galima sakyt, kad tu nevalgai nuo niekur. Jis yra prieštarautojas, šitas žodis jį tiksliausiai atspindi. Nes Dievas nenaikino savo kūrinių. Dievas pasakė – nuo to medžio nevalgysi, tokios yra priežastys. O kitas sako priešingai: jeigu tu nuo jo nevalgai, reiškia, tu iš viso nevalgai. Reiškia, visa kas yra, tarsi neverta. Čia tokia banali priežastis.

A.V.: Ir tęsiasi ta istorija.

E.: Nuodėmė savo esme yra žiauriai banali, neįtikėtinai banali. Ji neturi savyje turinio.

A.V.: Tik reklama jos gera, o vaisiai visada blogi.

E.: Blogis savyje – prieštarautojas. Kai tik nebeturi kam prieštarauti, jis nebeturi jokios pozityvios naujienos.

A.V.: Aišku, pavyzdys žiaurus, bet kaip savižudybės atveju – žmogui tarsi siūloma išeitis, bet tai jokia išeitis, tai yra pražūtis. Čia panašiai su kiekviena nuodėme: kontekstas ir popieriukas reklaminis gražus.

-Ar jums teko laidoti savižudį?

-Teko, ir nemažai.

-Ar tai tinkamas kompromisas Bažnyčiai?

Anksčiau nelaidodavo, dabar laidoja. Dabar kitoks požiūris. Požiūris, kodėl jis prarado tą viltį, kaip jis atėjo į tai. Vis tiek, tai yra sutrikimas. Daugeliu atvejų galima žiūrėt, kaip į labai rimtą sutrikimą. Už tai ir krikščionis ir prarado viltį, tai arba psichinė liga, arba kažkieno kito įtaka, žinai. Nes šiaip žmogus vis tiek bando gyvent ir spręst savo problemas.

-Pernai jūs rašėte laišką, kad blogas dalykas, bloga praktika yra leisti tokius festivalius kaip „Velnio akmuo“. Ar tai nėra tik kažkoks grožio supratimas, nes ir Viduramžių, ir Renesanso mene yra vaizduojama mirtis, demonai.

Bet ten jais nebuvo grožimasi ir Renesanse ne viskas buvo krikščioniška. Mes nesuvokiam kito dalyko. Tarytum paliekam tokią erdvę, lyg neutrali erdvė, o čia visą gyvenimą vyksta dvasinė kova ir nėra tos neutralios erdvės.

Ypač simbolių kalba. Simbolių kalba išreiški kažkokį turinį, reiškia, išreiški esmę. Ir viskas, ta išraiška turi savo jėgą ir galvoti, kad tai yra žaidimas, yra neutralu… Valstybė uždraudė naudoti tiek nacistinius, tiek komunistinius simbolius. Kodėl? Viso labo tai galėtų būti gražus pasižaidimas: tu išsipaišai žvaigždę, aš išsipaišau svastiką, pasimėtom mes čia kokiais akmenukais ir visai nieko, ne? Kodėl uždraudė? Nes tai turi tam tikrą savo krūvį, angažuotumo, su kuriuo nėra ko žaisti. Dvasinėj kovoj velnio ženklai turi savo angažuotumą, ne tik informaciją, bet ir dvasinį krūvį. Tu galvoji, kad žaidi, kaip ir spiritizmo atveju. Jis galvoja, kad žaidžia, pasiima adatėlę, pasipaišo tas raides ir galvoja, kad jis pasižaidžia, labai įdomu, kaip ta adatėlė juda, kažkas atsiliepia ir tu pasižaidi, ir, atrodo, tuo pasibaigia, bet tuo nebepasibaigia. Tu patenki į visai kitą dimensiją ir ta dimensija tęsiasi, tu esi kontakte su ja.

-Jeigu jie tikrai, sąmoningai maištauja prieš Dievą. Jeigu kažkas nupiešia velnią, jis gali ir demoną simbolizuot.

-Ir tai nėra gerai. Aišku, jeigu tu sąmoningai kvietiesi, kur kas rizika didesnė, kai nesuvokdamas, galbūt mažesnė, bet ji vis tiek išlieka. Tą jau ir patirtis rodo. Reikia suprast, kas tai per muzika. Muzika yra labai sudėtingas procesas, čia reikia psichologų paprašyt komentaro, bet apskritai jeigu literatūra labai stipriai veikia, bet veikia tiek, kiek rašytojas sugeba tau paliesti protą ir jausmus, o muzikoj veikia viskas, veikia dažniai, kiekvieną tavo lastelę veikia, veikia ritmas, veikia informacija, kurią neša žodžiai. Labai platus muzikos veikimas ir jeigu jis susietas su tam tikru turiniu… Ir pačios muzikos kilmė, dabartinės estradinės muzikos, kokie dažniai, kam jie atstovauja, tai galima palyginti su įvairiais šamaniniais ritmais ir taip toliau, žinai, čia. Nesaugi erdvė visiškai. Švelniai tariant. Žinant, plius, kad kai kurių ansamblių nariai sudaro tikras sutartis su Šėtonu, kad jiems sektųsi, rašo atvirkštinius tekstus, atvirkštinė muzika ir taip toliau. Mums tik tai atrodo žaidimas, bet tiems, kurie tai daro…

-Jeigu tai yra jų tikslas, bet jeigu aš pradėsiu skaityt žodžius atvirkščiai tik todėl, kad jie man keistai skamba, jeigu aš neturiu blogos intencijos, tai nėra kažkas. Kaip ir ta muzika – jeigu žmogus neturi blogos intencijos, jis nesiekia maištauti…

-Bet jis gali tapti suklaidintas paprasčiausiai.

-Taip, visur. Dar – kai mes tarėmės dėl interviu, jūs klausėte, kaip vadinasi mano puslapis, man pasirodė, kad jūs skeptiškai žiūrite į pavadinimą „Uroboras“.

A.V.: Edmundas tau galėtų daugiau paaiškint. Čia grynai okultinis ženklas yra iš tikrųjų.

E.: Aš galėčiau paaiškinti nuo tokių sveiko proto dalykų. Aš kažkada paskambinau gamtininkui ir paklausiau, ar gali gyvatė pati sukąsti savo uodegą. Negali. Toliau kas yra – gyvatės burnoj yra nuodai, dabar ji sukandusi save nužudo. Nuryt ji savęs negali. Iki tam tikros ribos galbūt techniškai sugebėtų. Tai nėra amžinybės simbolis. Aš sakyčiau, kad tai labiau pragaro simbolis.

-Čia su ta prielaida, kad ji gali ėst save ir iš savęs augt, kas yra neįmanoma.

E: Tatai yra neįmanoma, bet kaip pragaro įvaizdis, aš manau, jis pakankamai teisingai atspindi. Arba panteistinio pasaulio modelį atspindi pakankamai gerai, geometrijoj tai būtų Mobijaus lapas, kaip savyje uždaryta kūrinija. Bet viso labo tai geometrinė figūra, ją įdomu labai analizuoti, bet jeigu analogijos būdu, ši paradoksali figūra, Mobijaus lapą žinot, ar ne? Paimkite juostą, persukite 180 laipsnių ir suklijuokite galus. Šita figūra turi tik vieną paviršių ir tik vieną briauną. Pradėję brėžti per briauną, jūs sugrįšite į tą patį tašką. Pradėję dažyti, jūs nudažysite visą figūrą. Pradėję ją išilgia kirpti, gausite du kartus ilgesnę figūrą, susisukusią 360 laipsnių. Dar kartą kirpdamas, jūs gausite du tarpusavyje susikabinusius apskritimus ir jie bus persisukę 180 laipsnių kiekvienas. Taip galima tęsti begalybę.

A.V.: Sufalsifikuota amžinybė, taip galima sakyt. Šitoj vietoj labai sudėtingas kalbėjimas yra, tai yra gnosticizmas, ateinantis iš labai toli, krikščionybės pradžioje tas gnosticizmas jau buvo. Ką tai reiškia? Kad galima viską pažinti. Tas dalykas ateina iš panteizmo, iš panteistinės sistemos, iš Rytų ateina, kinų, in-jang, dvi būtys, paskui tas pats krišnaizme. Ką reiškia panteizmas? Kad ir čia dievas, ir čia, ir aš galiu pereiti, ir todėl tas simbolis gyvatės, kad ji pati save rydama atgimsta kaip feniksas iš pelenų, tuo tarpu krikščioniškas mokymas visai kitas yra. Tai yra kūrinys. Tai yra viso labo kūrinys, aš irgi esu tik kūrinys, Dievas yra visai kas kita ir pas Dievą aš galiu ateiti tik paties Dievo vedamas. Čia yra esminis skirtumas.

E.: Dievas dalinasi savo dieviška būtimi su savo kūriniu.

A.V.: Labai geras klausimas apie Šventąją Dvasią – būtent Šventoji Dvasia, kuri man suteikiama per krikštą, ji įgalina mane su Dievu bendraut, kitaip tarp kūrinio… Katinas gal irgi tau ką nors sako, pavyzdžiui, bet išskyrus miaukimą nelabai ten supranti, ką jis pliurpia. Gal šitas puodelis ir ką nors šnekėtų, bet čia iš vis nieko nesigirdi.

E.: Todėl pasižiūrėkim, Bhagavadgyta. Bhagavadgyta yra ištariama Krišnos labai dramatišku metu – Kauravo armija, Pandavo armija ir Arhuna, pandavų lyderis, pamatęs giminės kitoj kariaujančioj pusėj, Arhuna atsisako kariaut, o Krišna yra jo važnyčiotojas. Ir tada Krišna apreiškia jam savo kosmines formas, demono pavidalu jis parodo, kad jis praris ir vienus, ir kitus, taip sakant, juos suvirškins. Jis sako, tai buvo apspręsta, buvo aukso amžius, buvo sidabro…

-Nėra gėrio ir blogio perskyros?

E.: Nėra perskyros. Žmogaus gyvenimo tikslas – atlikti savo pareigą toje situacijoje, kuri yra. Bet iš tikrųjų jis meluoja, jis tai primeta, tarsi nebūtų pasirinkimo. Mašina užsukta, pasaulis sensta, sendamas kvailėja ir vyksta pakrikimas. Kali Juga, per Kali Jugą po to ateis Kalki avataras… Aš čia iš visų pusių graibalioju, bet bendrai būtų taip. Ir paskui didžiulis tas skriejantis demonas užmigs, paskui jis atsibus ir viskas vėl bus kuriama iš naujo. Po Pralajos vėl bus aukso amžius, vėl bus sidabro amžius ir tas kruvinas žaidimas tęsis be galo, be krašto.

Antradienį „Urobore“ – interviu su psichiatru Raimundu Alekna.

BBC pasididžiavimas Adam Curtis mėgsta kapstytis archyvuose, bet šį kartą jam netikėtai pasisekė. Phil Goodwin, kolega iš BBC, Afganistane filmavo 14 metų ir visą medžiagą perdavė Curtisui, kuris teigia, kad iš to, ką pamatė, akivazdu, jog Vakarai visiškai nesuvokia, kas vyko ir tebevyksta Afganistane. Apie pasirinktus vaizdelius Curtis rašo: “It is just stuff recorded. It doesn’t make any sense. But it doesn’t make any less sense than the way Afghanistan is reported by newspapers and television.”

Galima pamatyti pasikėsinimą į Hamid Karzai (kalbama, kad žudikui buvo pažadėtos dvi Corollos), ekspertė iš Vakarų su vietiniais diskutuoja apie Marcel Duchamp “Fontaną.” 1995 metais Kabulą nuo Talibano ginantys artileristai mėgėjai nusprendžia peržvelgti patrankos instrukcijas.

Grečiausiai pamišęs amerikietis kankino afganistaniečius privačiame kalėjime ir sakė, kad yra pavaldus Donaldui Rumsfeldui, nes tarnauja Task Force Sabre 7, dar pasakojo, kad medžiojo teroristus Lietuvoje, kurie nešiojosi atominius ginklus kuprinėse, be to, keistuolis sakė, kad su savimi turi šuns genetinius duomenis ir ketina jį klonuoti, nes šuo yra geriausias padėjėjas ieškant bombų. Rinktines ištraukas galima peržiūrėti čia ir laukti daugiau įdomybių. Galbūt net filmo apie Jack Idema ir jo šunį Sarge.

Jack Idema. Lietuvos gelbėtojas.

Šiaip jau būtų galima ir nekreipti dėmesio, bet bėda ta, kad taip daro kolegos. Tie, kuriuos pažįstu apie 20 metų ir iš kurių, nepaisant požiūrių skirtumų, tikiesi bent jau argumentacijos ir sveiko proto, nekalbant jau apie elementarių taisyklių išmanymą.

Štai Lina Pečeliūnienė, matyt Žalgirio mūšio metinių įkvėpta, rašo apie “prezidentės kalaviją“. 

Tą, kuris kapoja galvas ir kurio visi taip bijo.

Visi, įskaitant gerbiamus žurnalistus ir politikos apžvalgininkus:

Pasikvietusi politikos apžvalgininkus D.Grybauskaitė juos prigąsdino taip: jei išplepėsite, ką čia girdėjote, išlėksite iš sąrašo tų, su kuriais prezidentė bendrauja. Kaip prigąsdina pareigūnus, tarnautojus ar politikus, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai jai pavaldūs, galime tik įsivaizduoti.

Jei ką, tai ir aš ten buvau, ir kavą gėriau, ir net saldainį su prezidentūros atvaizdu suvalgiau. Ir, priešingai nei L.Pečelinienei, man visai nebuvo baisu.

Nes tai, ką pasakė prezidentė, yra normali žurnalistinio darbo praktika. Pasakyčiau net daugiau – tai viena iš pagrindinių darbo taisyklių, kurios nesilaikydamas vargu ar gali vadinti save profesionaliu žurnalistu.

Pokalbiai “off the record” arba “on the background” su politikais, verslininkais ir visais kitais pašnekovais yra geranoriška pagalba žurnalistui, padedantys suprasti kai kuriuos sprendimus, atkreipiantys dėmesį į tai, kuo galbūt reikėtų pasidomėti, nukreipiantys tinkama linkme ieškant vienokios ar kitokios informacijos.

Kuo daugiau yra žmonių, su kuriais žurnalistas gali kalbėti “ne spaudai”, tuo jis vertingesnis. Jis žino, kas vyksta, jis mato tai, ko nemato kiti, jis laukia to, kas dar tik įvyks, jis gali prognozuoti ir daryti išvadas. Be tokių pokalbių ir be informacijos šaltinių- tik “kakadu”, o ne rimta žurnalistika.

Tačiau toks bendravimas neįmanomas be pasitikėjimo. Tai yra, su tavimi kalbės tik tada, kai žinos, kad nepakiši, nepakenksi, neišduosi.

O tai sunku. Nes dažnai taip norisi pasirodyti labai protingu ir daug žinančiu.

Tai pavyksta. Bet dažniausiai – tik vieną kartą. Nes kitą kartą su tavim jau niekas nekalbės.

Galbūt todėl Lietuvoje taip sparčiai mažėja žurnalistikos ir taip greitai plinta “kakadu”.

Juk taip norisi kartais pabūti didvyriu.

Tokiu kaip A.Valinskas. Kuris drąsiai iš TV ekrano pasakoja tautai, kaip ta piktoji D.Grybauskaitė jį barė ir užsienio svečius be kavos namo išvijo.

Tada tampi herojumi.

L.Pečeliūnienė irgi tokia tapo.

Ir gal net galės tuo pasigirti dar kartą – kai prezidentė, kitą kartą kviesdama žurnalistus pokalbiui “off the record”, paprašys, kad L.Pečeliūnienės sąraše jau nebebūtų.

Aš tokiai pozicijai visiškai pritarčiau.

P.S. … kažkodėl berašant į galvą įkyrai vis lindo tas porą mėnesių intensyviai aptarinėtas gražus lietuviškas žodis “boba”…

Apie pirmuosius prezidentės D.Grybauskaitės metus… kartu su A.Valinsku.

Tikriausiai nieko naujo.

Bet gal kam nors bus įdomu:)

Viešojoje erdvėje kryžiuojamos ietys dėl to, ar reikia dar didinti kai kuriuos esamus mokesčius, ar įvedinėti naujus, ar mažinti išlaidas.

Nuomonės skiriasi: LLRI ir socialdemokratai aiškina, kad nei nauji mokesčiai, nei jų didinimas nepadės ir siūlo skatinti vartojimą, R.Kuodis siūlo imtis renovacijos, o A.Kubilius, į tai atsakydamas, primena, kad šiuo metu surenkamų pajamų nepakanka valsybės įsipareigojimams vykdyti ir klausia, kokių viešųjų paslaugų reikėtų atsisakyti.

Vieno atsakymo, žinoma, nebus. Nes klausiančiųjų ir atsakinėjančių interesai iš esmės skiriasi.

Pavyzdžiui, sprendimai dėl motinystės pašalpų, kuriuos sesijai priėmė Seimas. Man jie atrodo visai logiški, tik labai jau vėluojantys, tačiau paklauskite, ką apie tai galvoja koks R.Dagys, aktyvių mamų sambūris arba moterys, dar tik planuojančios motinystę, ir išgirsite visiškai priešingą nuomonę.    

Tiesa, net ir aš pasiginčyčiau dėl nustatytų išmokų lubų (labai jau socialistiška) ar būtino dvejų metų stažo…

 Neabejotinai dar šiemet bus priimti ir sprendimai dėl pensinio amžiaus ilginimo, beveik neabejoju, kad atsiras Lietuvoje ir nekilnojamojo turto mokestis.

Tačiau to nepakanka, turint galvoje, kad, nepaisant, atrodytų drastiškų išmokų karpymų ir atlyginimų mažinimų, biudžeto deficitas ir šiemet geriausiu atveju bus tik šiek tiek mažesnis nei 8 proc. BVP, o valstybės skola išaugs iki beveik 40 proc.

Kur dar ieškoti rezervų?

Gal imti pavyzdį iš verslo, kur vyko vadinamoji vidinė devalvacija: žymiai sumažėjo darbo užmokestis ir darbuotojų skaičius.

Darant analogiją su valstybės finansais – pajamos nedidėjo, tačiau išlaidos buvo sumažintos tiek, kad gaunamos pajamos padengtų esamus įsipareigojimus.

Vyriausybė ir A.Kubilius visą laiką teigia, kad panašūs procesai vyko ir viešajame sektoriuje: jei neklystu, esu girdėjęs, kad paties premjero atlyginimas sumažėjo kone 30 ar 40 procentų.

Gali būti, kad tai tikrai tiesa, ir psichologiškai tai gana svarbu: premjeras ir ministrai veržiasi diržus kartu su tauta.

Tačiau pagrindinis rezervas vis dėlto ne čia. Nes net jei premjeras, visi ministrai ir visi jų patarėjai ir tikrai susimažino savo algas, tai nedavė jokio efekto.

Na, bent jau taip sako Statistikos departamentas.

Liepos 8 dieną paskelbtais duomenimis, neto darbo užmokestis (į rankas) valstybės sektoriuje 2009 metais, palyginti su 2008-aisiais, (sunku net patikėti!!!) sumažėjo vos 0,8 procento.

Palyginimui – privačiame sektoriuje pokytis buvo -5.3 procento…

Kaipgi taip išeina? Premjeras ir ministrai algas mažinosi trečdaliu, o atlyginimai valstybės sektoriuje net vienu procentu nesumažėjo.

Pasirodo, vieniems mažėjo daugiau, kitiems – mažiau, o tretiems… didėjo. Taip, taip, galbūt sunku patikėti, bet buvo ir  pastarųjų. Na, bent jau taip skaičiuoja Statistikos departamentas, nurodydamas, kad švietimo sektoriuje vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) pernai, palyginti su ankstesniais metais, išaugo nuo 1955 iki 2114 lito.

O, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros ir socialinio darbo srityje atlyginimai sumažėjo. Nuo 2135 iki 2098 lito.

Šiuos du sektorius išskyriau todėl, kad juose, kartu sudėjus,  šių metų liepos 1 dieną dirbo beveik 20 proc. visų Lietuvoje dirbančių žmonių. Iš viso – apie 260 tūkstančių. Kad šis skaičius būtų suprantamesnis – maždaug tiek pat, kiek visame didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriuje ir du kartus daugiau nei visoje statybų pramonėje.

Tačiau įdomiausia vis dėlto yra net ne tai.

Man įdomiausia pasirodė štai šis Statistikos departamento nubraižytas grafikas:

Statistikos departamentas

Tai – vidutinio darbuotojų skaičiaus kitimas.

Dabar prisiminkime vidutinio atlyginimo pokyčius ir… galėsime konstatuoti, kad vidinė devalvacija  valstybės sektoriuje neįvyko.

Galime taip pat prisiminti ir skaičius: apie 260 tūkstančių žmonių ir maždaug 2100 litų vidutinis atlyginimas.

Jei teisingai skaičiuoju – kiek daugiau nei 6,5 milijardo litų per metus.

Klausimas labai paprastas – jei vidutinis darbo užmokestis ir darbuotojų skaičius valstybės sektoriuje šiame sektoriuje pernai būtų mažėjęs tokiu pačiu tempu kaip privačiame, ar reikėtų šiandien A.Kubiliui ir I.Šimonytei sukti galvą, iš kur paimti trūkstamus 400-500 mln. litų?ir

Skamba baisiai?

Iš pirmo žvilgsnio gal ir taip.

Tačiau prisiminkime Pasaulio banko pastabas dėl švietimo sistemos,  taip pat – dėl gydytojų ir ligoninių, pabandykime paskaičiuoti policininkų skaičių vienam gyventojui ir palyginti jį kad ir su Estija.

Atsižvelkime dar ir į savą statistiką, rodančią, kad mokinių skaičius, artimiausius kelerius metus ir toliau mažės.

Įsigilinkime į skaičius, kurie rodo, kad beveik trečdalis visų Lietuvos gydytojų dar sugeba dirbti ir privačiai, tačiau tik 8,5 proc. tai yra pagrindinis darbas, o likusieji sugeba gauti atlyginimą ir iš biudžeto.

Ir paklauskime savęs, ar tikrai esame tokie turtingi, kad galėtume sau leisti tokią prabangą?

Mano atsakymas būtų – “ne”.

Ir aš pasisakyčiau už “vidinę devalvaciją” visose srityse.

Nes jei ji neįvyks dabar, per krizę, tai neįvyks niekada.

Minde, sveikinu ;)

Žydų priespauda, lenkų sąmokslas ir rusų antpuolis – apie tokį kai kurių lietuvių priešų trikampį kalba nebeapsikentęs rašytojas Tomas Venclova. Ir tų balsų, Lietuvai švenčiant laisvės dvidešimtmetį, vis daugiau. Žmonės nebeištveria priešinimosi su Rusija, kapojimosi bet kokia proga su Lenkija, aklumo su žydais. Galbūt Lietuva nebegali gyventi vien istorija ir pamažu pradeda save suprasti kaip pasaulio dalį, galvoti, kokią istoriją ji paliks po savęs.

Tiesa, p.Venclova sugretina dabartinę neapykantą kitiems su tautine vienybe Sąjūdžio, atgimimo metu, tačiau tuo metu mes šventėm tai, kas esam, o ne tai, kas nesam. Galbūt šventės pobūdis priklauso nuo to, kaip mes žiūrime į Kovo 11-ąją. Vieniems tai nepriklausomybė, ryšio su kažkuo neturėjimas, todėl ir kalėjimas, nuolatinė priešprieša, kitiems  - filosofinė laisvė, kur savęs vertinimas susijęs ne su vieta ir aplinkybe, o su savęs ir kito priėmimu tokiais, kokie esame, su teiginiu, o ne neiginiu.

Tad sušukim liepos šeštąją tris kartus valio už valstybę, už darinį, kurio stiprybė priklauso nuo to, kiek mes aukojame. Kai gali prarasti viską, gali įgauti viską.

Dabar Lietuvoje beveik nėra profesionalių politikų ir, atitinkamai, profesionalių rinkėjų. Dėl to kenčia ir politika, ir visuomenė, kurios nepasitikėjimas politika pasiekęs dugną. Kol politikai nesuvoks, kad politika yra darbas, o rinkėjai neišmoks vertinti to darbo rezultatų, valdžioje nuolat turėsime grupę veikėjų, besiblaškančių tarp partijų, bet taip ir neišmokusių skaityti dokumentų.

BNS-20