Geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje
Politika
Marketingistai ir politikai, pasimokykit šiukšlių rinkimo meno
Jul 30th
Marketingistai ir politikai, pasimokykit šiukšlių tvarkymo meno. Sakau tai nuoširdžiai ir labai rimtai. Ir visiškai ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Tiesiog eikit ir padirbėkit šiukšliavežiais, šiukšlių rūšiuotojais, šiukšlių rinkėjais. Tai tikrai jums padės. Lietuvoje yra tik viena įmonė, kuri sugebėjo pasidaryti tokią marketingo kampaniją, kaip VSA. Negirdėjau, kad dar kažkam būtų taip pavykę. Negirdėjau nieko panašaus. Net rimčiausi bandymai, lyginant su tuo, ką daro VSA - tai tik bandymai.
O padarė VSA elementarų dalyką - iš savo darbo ėmė daryti humorą. Ėmė linksmintis. Ėmė linksmintis su darbuotojais. Iš šiukšliavežių vairuotojų ėmė daryti žvaigždes. Ėmė norintiems rengti ekskursijas į šiukšlyną. Ėmė vežioti bernvakarių herojus. Ėmė atvirai (būtent - atvirai) rašyti ir apie savo bėdas, ir apie tai, kur ir kuo klientai nepatenkinti, ir kaip tai tvarkoma. Galų gale, ėmė sirgti už olandus per futbolo čempionatą. Viešai. Ir linksmintis. Darbuotojai, kurie gali savo įmonėje linksmintis, dalyvauti visokiose atrakcijose - tai yra pati didžiausia įmonės varančioji jėga. Žinoma, patys elementariausi dalykai įgyvendinami sunkiausiai, bet panašu, kad VSA - išskirtiniai savo srities meistrai.
Gal ir nenuostabu, kad po 4chan mėmės apie "Robenball" pasirodo ir kita - "Robben has truck", gal truputį mažesnė, bet užtat lietuviška. Paprastų šiukšliavežių humoro jausmo dėka oranžinis sunkvežimis tampa žinomas didesniam kiekiui pasaulio žmonių, nei nemokšiškai kurtas Lietuvos prekinis ženklas, kainavęs. Tiktai natūralu, kad labiausiai iš viso šio reikalo išlošia Olandija. Nes juk lietuviškoms įstaigoms tai neįdomu. Lietuviškos ambasados nenusileidžia iki to, kad populiarintų Lietuvą paprastais būdais. Mūsų valdininkai galvoja, kaip čia išleisti dar keliasdešimt milijonų kažkokiam Lietuvos įvaizdžiui. Nuostabiai visą situaciją analizuoja Commonsense.lt - Galvažmogųpuošia duoda tiesiog elementarius receptus - ką turėtų daryti mūsų ambasados užsienyje. Tikrai taip - Olandijos ambasadorius važinėja lietuviškomis šiukšliavežėmis ir tuo didžiuojasi. Nes ir jam - linksma. Ir kartu - tai puiki proga dar kartą pagarsinti savo šalį - Olandiją.
Brangūs Seimo nariai ir Vyriausybės ministrai, kreipkitės į VSA, paprašykite jų, kad jums padėtų. Manau, kad ši įmonė leis jums už dyką padirbėti šiukšlių tvarkytojais kokią dieną - kitą. Už dyką, neimdama iš jūsų už tai pinigų! O patirties per vieną dieną gausite tiek, kiek negautumėte brangiausiuose marketingistų kursuose per ištisą mėnesį! Aš jau nekalbu apie tai, kad apie jus, išdrįsusius dirbti tokį darbą, rašys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spauda!
Ir tikrai taip, po šitokios akcijos - aš irgi noriu pasimokyti iš VSA. Ar jūs irgi norite? Jei atsiras vienas kitas į kompaniją - galim bandyt įsiprašyt, kaip manote? :-)
O padarė VSA elementarų dalyką - iš savo darbo ėmė daryti humorą. Ėmė linksmintis. Ėmė linksmintis su darbuotojais. Iš šiukšliavežių vairuotojų ėmė daryti žvaigždes. Ėmė norintiems rengti ekskursijas į šiukšlyną. Ėmė vežioti bernvakarių herojus. Ėmė atvirai (būtent - atvirai) rašyti ir apie savo bėdas, ir apie tai, kur ir kuo klientai nepatenkinti, ir kaip tai tvarkoma. Galų gale, ėmė sirgti už olandus per futbolo čempionatą. Viešai. Ir linksmintis. Darbuotojai, kurie gali savo įmonėje linksmintis, dalyvauti visokiose atrakcijose - tai yra pati didžiausia įmonės varančioji jėga. Žinoma, patys elementariausi dalykai įgyvendinami sunkiausiai, bet panašu, kad VSA - išskirtiniai savo srities meistrai.
Gal ir nenuostabu, kad po 4chan mėmės apie "Robenball" pasirodo ir kita - "Robben has truck", gal truputį mažesnė, bet užtat lietuviška. Paprastų šiukšliavežių humoro jausmo dėka oranžinis sunkvežimis tampa žinomas didesniam kiekiui pasaulio žmonių, nei nemokšiškai kurtas Lietuvos prekinis ženklas, kainavęs. Tiktai natūralu, kad labiausiai iš viso šio reikalo išlošia Olandija. Nes juk lietuviškoms įstaigoms tai neįdomu. Lietuviškos ambasados nenusileidžia iki to, kad populiarintų Lietuvą paprastais būdais. Mūsų valdininkai galvoja, kaip čia išleisti dar keliasdešimt milijonų kažkokiam Lietuvos įvaizdžiui. Nuostabiai visą situaciją analizuoja Commonsense.lt - Galvažmogųpuošia duoda tiesiog elementarius receptus - ką turėtų daryti mūsų ambasados užsienyje. Tikrai taip - Olandijos ambasadorius važinėja lietuviškomis šiukšliavežėmis ir tuo didžiuojasi. Nes ir jam - linksma. Ir kartu - tai puiki proga dar kartą pagarsinti savo šalį - Olandiją.
Brangūs Seimo nariai ir Vyriausybės ministrai, kreipkitės į VSA, paprašykite jų, kad jums padėtų. Manau, kad ši įmonė leis jums už dyką padirbėti šiukšlių tvarkytojais kokią dieną - kitą. Už dyką, neimdama iš jūsų už tai pinigų! O patirties per vieną dieną gausite tiek, kiek negautumėte brangiausiuose marketingistų kursuose per ištisą mėnesį! Aš jau nekalbu apie tai, kad apie jus, išdrįsusius dirbti tokį darbą, rašys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spauda!
Ir tikrai taip, po šitokios akcijos - aš irgi noriu pasimokyti iš VSA. Ar jūs irgi norite? Jei atsiras vienas kitas į kompaniją - galim bandyt įsiprašyt, kaip manote? :-)
(No Ratings Yet)
Loading ...Marketingistai ir politikai, pasimokykit šiukšlių rinkimo meno
Jul 30th
Marketingistai ir politikai, pasimokykit šiukšlių tvarkymo meno. Sakau tai nuoširdžiai ir labai rimtai. Ir visiškai ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Tiesiog eikit ir padirbėkit šiukšliavežiais, šiukšlių rūšiuotojais, šiukšlių rinkėjais. Tai tikrai jums padės. Lietuvoje yra tik viena įmonė, kuri sugebėjo pasidaryti tokią marketingo kampaniją, kaip VSA. Negirdėjau, kad dar kažkam būtų taip pavykę. Negirdėjau nieko panašaus. Net rimčiausi bandymai, lyginant su tuo, ką daro VSA - tai tik bandymai.
O padarė VSA elementarų dalyką - iš savo darbo ėmė daryti humorą. Ėmė linksmintis. Ėmė linksmintis su darbuotojais. Iš šiukšliavežių vairuotojų ėmė daryti žvaigždes. Ėmė norintiems rengti ekskursijas į šiukšlyną. Ėmė vežioti bernvakarių herojus. Ėmė atvirai (būtent - atvirai) rašyti ir apie savo bėdas, ir apie tai, kur ir kuo klientai nepatenkinti, ir kaip tai tvarkoma. Galų gale, ėmė sirgti už olandus per futbolo čempionatą. Viešai. Ir linksmintis. Darbuotojai, kurie gali savo įmonėje linksmintis, dalyvauti visokiose atrakcijose - tai yra pati didžiausia įmonės varančioji jėga. Žinoma, patys elementariausi dalykai įgyvendinami sunkiausiai, bet panašu, kad VSA - išskirtiniai savo srities meistrai.
Gal ir nenuostabu, kad po 4chan mėmės apie "Robenball" pasirodo ir kita - "Robben has truck", gal truputį mažesnė, bet užtat lietuviška. Paprastų šiukšliavežių humoro jausmo dėka oranžinis sunkvežimis tampa žinomas didesniam kiekiui pasaulio žmonių, nei nemokšiškai kurtas Lietuvos prekinis ženklas, kainavęs nežinia, kiek pinigų. Tiktai natūralu, kad labiausiai iš viso šio fotbolistiškai-šiukšlininkiško reikalo išlošia Olandija. Nes juk lietuviškoms įstaigoms tai neįdomu. Lietuviškos ambasados nenusileidžia iki to, kad populiarintų Lietuvą paprastais būdais. Mūsų valdininkai galvoja, kaip čia išleisti dar keliasdešimt milijonų kažkokiam Lietuvos įvaizdžiui. Nuostabiai visą situaciją analizuoja Commonsense.lt - Galvažmogųpuošia duoda tiesiog elementarius receptus - ką turėtų daryti mūsų ambasados užsienyje. Tikrai taip - Olandijos ambasadorius važinėja lietuviškomis šiukšliavežėmis ir tuo didžiuojasi. Nes ir jam - linksma. Ir kartu - tai puiki proga dar kartą pagarsinti savo šalį - Olandiją.
Brangūs Seimo nariai ir Vyriausybės ministrai, kreipkitės į VSA, paprašykite jų, kad jums padėtų. Manau, kad ši įmonė leis jums už dyką padirbėti šiukšlių tvarkytojais kokią dieną - kitą. Už dyką, neimdama iš jūsų už tai pinigų! O patirties per vieną dieną gausite tiek, kiek negautumėte brangiausiuose marketingistų kursuose per ištisą mėnesį! Aš jau nekalbu apie tai, kad apie jus, išdrįsusius dirbti tokį darbą, rašys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spauda!
Ir tikrai taip, po šitokios akcijos - aš irgi noriu pasimokyti iš VSA. Ar jūs irgi norite? Jei atsiras vienas kitas į kompaniją - galim bandyt įsiprašyt, kaip manote? :-)
O padarė VSA elementarų dalyką - iš savo darbo ėmė daryti humorą. Ėmė linksmintis. Ėmė linksmintis su darbuotojais. Iš šiukšliavežių vairuotojų ėmė daryti žvaigždes. Ėmė norintiems rengti ekskursijas į šiukšlyną. Ėmė vežioti bernvakarių herojus. Ėmė atvirai (būtent - atvirai) rašyti ir apie savo bėdas, ir apie tai, kur ir kuo klientai nepatenkinti, ir kaip tai tvarkoma. Galų gale, ėmė sirgti už olandus per futbolo čempionatą. Viešai. Ir linksmintis. Darbuotojai, kurie gali savo įmonėje linksmintis, dalyvauti visokiose atrakcijose - tai yra pati didžiausia įmonės varančioji jėga. Žinoma, patys elementariausi dalykai įgyvendinami sunkiausiai, bet panašu, kad VSA - išskirtiniai savo srities meistrai.
Gal ir nenuostabu, kad po 4chan mėmės apie "Robenball" pasirodo ir kita - "Robben has truck", gal truputį mažesnė, bet užtat lietuviška. Paprastų šiukšliavežių humoro jausmo dėka oranžinis sunkvežimis tampa žinomas didesniam kiekiui pasaulio žmonių, nei nemokšiškai kurtas Lietuvos prekinis ženklas, kainavęs nežinia, kiek pinigų. Tiktai natūralu, kad labiausiai iš viso šio fotbolistiškai-šiukšlininkiško reikalo išlošia Olandija. Nes juk lietuviškoms įstaigoms tai neįdomu. Lietuviškos ambasados nenusileidžia iki to, kad populiarintų Lietuvą paprastais būdais. Mūsų valdininkai galvoja, kaip čia išleisti dar keliasdešimt milijonų kažkokiam Lietuvos įvaizdžiui. Nuostabiai visą situaciją analizuoja Commonsense.lt - Galvažmogųpuošia duoda tiesiog elementarius receptus - ką turėtų daryti mūsų ambasados užsienyje. Tikrai taip - Olandijos ambasadorius važinėja lietuviškomis šiukšliavežėmis ir tuo didžiuojasi. Nes ir jam - linksma. Ir kartu - tai puiki proga dar kartą pagarsinti savo šalį - Olandiją.
Brangūs Seimo nariai ir Vyriausybės ministrai, kreipkitės į VSA, paprašykite jų, kad jums padėtų. Manau, kad ši įmonė leis jums už dyką padirbėti šiukšlių tvarkytojais kokią dieną - kitą. Už dyką, neimdama iš jūsų už tai pinigų! O patirties per vieną dieną gausite tiek, kiek negautumėte brangiausiuose marketingistų kursuose per ištisą mėnesį! Aš jau nekalbu apie tai, kad apie jus, išdrįsusius dirbti tokį darbą, rašys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spauda!
Ir tikrai taip, po šitokios akcijos - aš irgi noriu pasimokyti iš VSA. Ar jūs irgi norite? Jei atsiras vienas kitas į kompaniją - galim bandyt įsiprašyt, kaip manote? :-)
(No Ratings Yet) Loading ...Politfilosofinės trydos pėdsakais
Jul 27th
Po to, kai anoks Venclova trysteli krūvas visokių filosofijų apie bbž kokias ten savo įžvalgas, o paskui jį trysteli dar tai vienas, tai kitas, tai trečias, o dar prisideda ir panelė Vasiliauskaitė, o ir išvis krūva visokių garbių paleistažodžių veikėjų, o jau paskui minia visokių intelektualų džiaugiasi, kokia jiems graži diskusija gavosi, man kyla toks klausimas: ko jie visi smirda? Jau net neatsimenu, kada paskutinį kartą buvo toksai masinis susitriedimas apie kažkokius intelektualus, dvasingumus, sovietinius mentalitetus ir panašiai.
Vienas trysčioja apie tai, kad kažkokie nacionalizmai, kitas - kad intelektualų nėra, trečias piktinasi, kad nebuvo įtrauktas į intelektualus, ketvirtas - dar belenką. Ir jau toks vaizdas, kad visi aplink juos tėra kažkokie moraliniai-intelektualiniai nuopisos, o to priežastis - tai, kad gimei gėdingoj Lietuvoj. Arba atvirkščiai, kad iš Lietuvos pabėgai ar esi nepatenkintas. Akivaizdu, kad elementari realybė šiam trydos baliui tėra nykus fonas, įkyriai trukdantis mėgautis savo purškiamais fontanais - iš to ir kyla brangiųjų superintelektualų nepasitenkinimas.
Brangūs trydos žinovai ir mėgėjai, ne jūsų tryda yra Lietuvos problema ir jūsų prisipažinimai čia nieko nepadės. Problema - sisteminė, ji ne jūsų ar dar kažkieno galvose, o bukame sovietinės nomenklatūros tęstinume. Tęstinumas - visur: ir teismuose, ir medicinoje, ir švietime, ir savivaldybėse, ir politikoje, ir netgi, kaip nuostabu - VSD. Nomenklatūrininkai tie patys, daugybė įstaigų tiktai pakeitė pavadinimus, o kur išėjo seni sovietmečio degeneratai - ten dažniausiai atėjo jų augintiniai, vis dar išlaikantys senuosius ryšius. Bet tai ne dvasinguminės bėdos, o elementariai sisteminės. Visi viskuo suinteresuoti, todėl sistema - lig šiol gyva. Tačiau nepastebėdami buko, elementaraus sistemos tęstinumo, jūs ieškote kažkokių dvasinguminių kirmėlių.
Brangūs politfilosofai, tai, kad pezėsit ten apie kokias krikščioniškas morales, sovietinius mentalitetus ar vakarietiškus dvasingumus - nei tai pakeis korupcionizmą, nei ką. Sistema puikiausiai gali gyventi su visokiomis ideologijomis. Ir giliai nusispjaut tiems sisteminiams veikėjams, ar kažkokios ten vertybės bus provakarietiškos, ar prosovietiškos, ar krikščioniškos, ar nacionalistinės, ar tolerancinės, ar dar kokios nors. O priklauso viskas būtent nuo sistemos. Sistema, nomenklatūra, korupcionizmas, o ne kažkokia ideologija valdo. Ir jūsų ideologijos - tai ne sistemos kūrimo šaltinis, o tiktai prielipas, maskuotė, uždangalas sistemai. Sistema gali būti gera, gali būti bloga - tačiau ir vienokia, ir kitokia sistema tiesiog užsikloja viena ar kita ideologija, nekeisdama savo esmės. Todėl, jei nepatenkinti kažkuo esat, ne uždangalus keisti reikia, o sistemą tvarkyt.
Taigi, mieli trysčiotojai, keliantys briedovas diskusijas, nuo jūsų pezalų su giliomis įžvalgomis ir trysčiojimais tai kairėn, tai dešinėn, bei dvasingai intelektualių šūkalojimų apie tai, kad "mano tryda trydesnė, o štai tas - neteisus" - nuo jūsų pezalų niekas nepasikeis. Tiktai tie trydos fontanai dar geriau uždengs, užmaskuos tikrą padėtį. O sistemos atstovai dar kartą gaus progą pasakyti: "čia ne mes kalti, tai mentalitetas".
Vienas trysčioja apie tai, kad kažkokie nacionalizmai, kitas - kad intelektualų nėra, trečias piktinasi, kad nebuvo įtrauktas į intelektualus, ketvirtas - dar belenką. Ir jau toks vaizdas, kad visi aplink juos tėra kažkokie moraliniai-intelektualiniai nuopisos, o to priežastis - tai, kad gimei gėdingoj Lietuvoj. Arba atvirkščiai, kad iš Lietuvos pabėgai ar esi nepatenkintas. Akivaizdu, kad elementari realybė šiam trydos baliui tėra nykus fonas, įkyriai trukdantis mėgautis savo purškiamais fontanais - iš to ir kyla brangiųjų superintelektualų nepasitenkinimas.
Brangūs trydos žinovai ir mėgėjai, ne jūsų tryda yra Lietuvos problema ir jūsų prisipažinimai čia nieko nepadės. Problema - sisteminė, ji ne jūsų ar dar kažkieno galvose, o bukame sovietinės nomenklatūros tęstinume. Tęstinumas - visur: ir teismuose, ir medicinoje, ir švietime, ir savivaldybėse, ir politikoje, ir netgi, kaip nuostabu - VSD. Nomenklatūrininkai tie patys, daugybė įstaigų tiktai pakeitė pavadinimus, o kur išėjo seni sovietmečio degeneratai - ten dažniausiai atėjo jų augintiniai, vis dar išlaikantys senuosius ryšius. Bet tai ne dvasinguminės bėdos, o elementariai sisteminės. Visi viskuo suinteresuoti, todėl sistema - lig šiol gyva. Tačiau nepastebėdami buko, elementaraus sistemos tęstinumo, jūs ieškote kažkokių dvasinguminių kirmėlių.
Brangūs politfilosofai, tai, kad pezėsit ten apie kokias krikščioniškas morales, sovietinius mentalitetus ar vakarietiškus dvasingumus - nei tai pakeis korupcionizmą, nei ką. Sistema puikiausiai gali gyventi su visokiomis ideologijomis. Ir giliai nusispjaut tiems sisteminiams veikėjams, ar kažkokios ten vertybės bus provakarietiškos, ar prosovietiškos, ar krikščioniškos, ar nacionalistinės, ar tolerancinės, ar dar kokios nors. O priklauso viskas būtent nuo sistemos. Sistema, nomenklatūra, korupcionizmas, o ne kažkokia ideologija valdo. Ir jūsų ideologijos - tai ne sistemos kūrimo šaltinis, o tiktai prielipas, maskuotė, uždangalas sistemai. Sistema gali būti gera, gali būti bloga - tačiau ir vienokia, ir kitokia sistema tiesiog užsikloja viena ar kita ideologija, nekeisdama savo esmės. Todėl, jei nepatenkinti kažkuo esat, ne uždangalus keisti reikia, o sistemą tvarkyt.
Taigi, mieli trysčiotojai, keliantys briedovas diskusijas, nuo jūsų pezalų su giliomis įžvalgomis ir trysčiojimais tai kairėn, tai dešinėn, bei dvasingai intelektualių šūkalojimų apie tai, kad "mano tryda trydesnė, o štai tas - neteisus" - nuo jūsų pezalų niekas nepasikeis. Tiktai tie trydos fontanai dar geriau uždengs, užmaskuos tikrą padėtį. O sistemos atstovai dar kartą gaus progą pasakyti: "čia ne mes kalti, tai mentalitetas".
(No Ratings Yet) Loading ...Kažkas visai pasmirdo mūsų valstybėlėje
Jul 22nd
Ypač pasmirdo po to, kai "Lietuvos Rytas" paskelbė straipsnį apie tai, kad (tikslus antraštės pavadinimas) "Terorizmo garbintojai atidengė savo veidą". Kalbu apie tą keistą, tiesiog durną Eglės Kusaitės bylą. Tokios politinių bylų antraštės man primena išimtinai tik sovietmetį. Tiktai sovietmetį ir daugiau nieko.
Keista asociacija - Darius Jurgelevičius, dar neseniai buvęs vienu iš VSD vadovų, o prieš 23 metus - vienas iš komsomolo, o paskui - ir partijos šulų, tuomet "Komjaunimo Tiesa" besivadinusiame, tačiau tame pačiame laikraštyje rašė apie 1987 vykusį mitingą:
O dabar - prokuroras Justas Laucius, kuris mano, kad viskas tvarkoj, kad tokia keista byla, kaip Eglės Kusaitės, kur ją tardo kažkokie FSB/KGB veikėjai, o visi įrodymai, kiek turima - greičiausiai tik jos pačios prisipažinimai (prisiminkim, kodėl jai neleidžia bendraut su artimaisiais ar žmogaus teisių gynėjais), pareiškia, kad (citata iš Delfi):
Prokuroras, kuris net nesugeba atskirti tikėjimo ir rasės sąvokų ("Eglė Kusaitė išpažįsta tik vieną rasę - musulmonus"), o grasina tiems, kas nori iš VSD ir prokuratūros skaidrumo - pagal "Lietuvos Rytą" - tai ne kažkokia keistenybė. Tačiau tai, kad žmonės nori šioje, atleiskit, dalbajobiškiausiai per paskutinius kelerius metus atrodančioje byloje skaidrumo - tai nenormalu, tai "terorizmo garbinimas"? Tačiau įrodymai, gauti tik prisipažinimais, kaip Stalino laikais - tai normalu?
Justas Laucius jau nušalintas nuo šios bylos. Tikėkimės, kad jam bent dašils, kodėl. Deja, Eglė Kusaitė toliau liko sulaikyta, nors visa istorija, atleiskit, kaip koks kliedesys, sugalvotas baltų arklių apsėsto girtuoklio: patys saugumiečiai augina "teroristę", ją globoja, etc., o paskui išsodina iš autobuso ir suima, pasiremdami įrodymu - Maskvos metro planu. Ir kleidėja apie susisprogdinimus, nors mergina net nesilaiko minimalių islamistinių reikalavimų - vaikšto palaidais ir nepaslėptais plaukais, t.y., menamo religingumo, jau nekalbant apie fanatizmą - nei pėdsakų. Nenuostabu, kad po sulaikymo jau kelis kartus keičiasi įvairiausios oficialios versijos, o pačiai kaltinamąjai neduodama su niekuo pasišnekėt.
Beje, patarčiau žymiai rimčiau pažvelgt ir į pačios Eglės Kusaitės pareiškimus, kad jai buvo girdomi psichotropiniai preparatai: sovietmečiu tokia praktika buvo visiškai įprasta KGB tardymuose, o psichiatrija - tai vienintelė su sovietiniu saugumu bendradarbiavusi sistema, kurioje taip ir nebuvo įvardinti su KGB bendradarbiavę psichiatrai, nors kai kurios psichiatrinės ligoninės veikė, vos ne kaip specialūs KGB kalėjimų filialai.
VSD, nuvadovauta KGB karininkų ir kompartijos veikėjų, įsivelianti į jau bala žino kelintą skandalą - smirda sovietmečiu. Ir dėl Pociūno bylos, ir dėl Gatajevų bylos, ir dėl kelių skirtingų sąsajų su Kedžio byla, ir dėl Eglės Kusaitės bylos, ir dėl keistų sąrašų, į kuriuos buvo traukiami žurnalistai, ir dėl neaiškių bandymų kažką patarinėti politikos apžvalgininkams, ir dėl seniai žinomų Turniškių skandalų. Bet tai tik skandalai. Tikrąjį sistemos veidą parodo ne pats triukšmas - jį parodo antraštės spaudoje. Antraštės parodo, kaip įvykius pateikia sistemos valdytojai, ar jie nori ką nors keisti, ar nori tik susidoroti su tais, kas reikalauja pokyčių.
Aš ilgai galvojau apie visą tą bardaką, ilgai tikėjausi, kad aš klystu, kad visgi nėra taip prastai. Bet po tokių antraščių - aš jau neturiu, kuo abejoti. Taip, suprantu, kad už žodį "smirda" koks nors prokuroras gal norėtų mane patraukti atsakomybėn, nes pagal jį tai gal "nesuderinama su demokratinės visuomenės principais". Aš suprantu, kad aš išties galiu klysti. Kaip suprantu ir tai, kad vien už ingušiškų naujienų skaitymą irgi galiu būti įtartas terorizmais. Visai šviežia naujiena - vienas iš rusiškų LJ vartotojų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes jo friendjuostėje buvo "ekstremistinių" blogų. Tai FSB išrastas briedas, bet ar mūsų VSD smarkiai skiriasi? Kiek suprantu, šios įstaigos netgi bendradarbiauja, tiesa?
Aš labai tikiuosi, kad aš klystu. Bet aš nematau jokių, jokių požymių, kad yra kitaip. Ir jei kedofilai yra vieninteliai, kurie protestuoja prieš tokias nesąmones - galit mane vadinti kedofilu.
Keista asociacija - Darius Jurgelevičius, dar neseniai buvęs vienu iš VSD vadovų, o prieš 23 metus - vienas iš komsomolo, o paskui - ir partijos šulų, tuomet "Komjaunimo Tiesa" besivadinusiame, tačiau tame pačiame laikraštyje rašė apie 1987 vykusį mitingą:
Noriu ir aš pasidalyti mintimis apie rugpjūčio 23-osios sueigą. Demonstracija - pati didžiausia veidmainystė. Tai Vakarų masinės informacijos priemonių darbas. Tačiau pagrindinis šios akcijos tikslas - apjuodinti mūsų persitvarkymo politiką ir vieną jos pusių - viešumą.
O dabar - prokuroras Justas Laucius, kuris mano, kad viskas tvarkoj, kad tokia keista byla, kaip Eglės Kusaitės, kur ją tardo kažkokie FSB/KGB veikėjai, o visi įrodymai, kiek turima - greičiausiai tik jos pačios prisipažinimai (prisiminkim, kodėl jai neleidžia bendraut su artimaisiais ar žmogaus teisių gynėjais), pareiškia, kad (citata iš Delfi):
Viešas Valstybės saugumo departamento, prokuratūros ir tyrimui vadovaujančio prokuroro dergimas, niekinimas ir žeminimas, jog atliekant ikiteisminį tyrimą Lietuvos Respublikoje gali būti nesilaikoma žmogaus teisių, nėra suderinimas su demokratinės visuomenės principais, turi nusikalstamų požymių, dėl to atitinkamai turi būti įvertintas.
Prokuroras, kuris net nesugeba atskirti tikėjimo ir rasės sąvokų ("Eglė Kusaitė išpažįsta tik vieną rasę - musulmonus"), o grasina tiems, kas nori iš VSD ir prokuratūros skaidrumo - pagal "Lietuvos Rytą" - tai ne kažkokia keistenybė. Tačiau tai, kad žmonės nori šioje, atleiskit, dalbajobiškiausiai per paskutinius kelerius metus atrodančioje byloje skaidrumo - tai nenormalu, tai "terorizmo garbinimas"? Tačiau įrodymai, gauti tik prisipažinimais, kaip Stalino laikais - tai normalu?
Justas Laucius jau nušalintas nuo šios bylos. Tikėkimės, kad jam bent dašils, kodėl. Deja, Eglė Kusaitė toliau liko sulaikyta, nors visa istorija, atleiskit, kaip koks kliedesys, sugalvotas baltų arklių apsėsto girtuoklio: patys saugumiečiai augina "teroristę", ją globoja, etc., o paskui išsodina iš autobuso ir suima, pasiremdami įrodymu - Maskvos metro planu. Ir kleidėja apie susisprogdinimus, nors mergina net nesilaiko minimalių islamistinių reikalavimų - vaikšto palaidais ir nepaslėptais plaukais, t.y., menamo religingumo, jau nekalbant apie fanatizmą - nei pėdsakų. Nenuostabu, kad po sulaikymo jau kelis kartus keičiasi įvairiausios oficialios versijos, o pačiai kaltinamąjai neduodama su niekuo pasišnekėt.
Beje, patarčiau žymiai rimčiau pažvelgt ir į pačios Eglės Kusaitės pareiškimus, kad jai buvo girdomi psichotropiniai preparatai: sovietmečiu tokia praktika buvo visiškai įprasta KGB tardymuose, o psichiatrija - tai vienintelė su sovietiniu saugumu bendradarbiavusi sistema, kurioje taip ir nebuvo įvardinti su KGB bendradarbiavę psichiatrai, nors kai kurios psichiatrinės ligoninės veikė, vos ne kaip specialūs KGB kalėjimų filialai.
VSD, nuvadovauta KGB karininkų ir kompartijos veikėjų, įsivelianti į jau bala žino kelintą skandalą - smirda sovietmečiu. Ir dėl Pociūno bylos, ir dėl Gatajevų bylos, ir dėl kelių skirtingų sąsajų su Kedžio byla, ir dėl Eglės Kusaitės bylos, ir dėl keistų sąrašų, į kuriuos buvo traukiami žurnalistai, ir dėl neaiškių bandymų kažką patarinėti politikos apžvalgininkams, ir dėl seniai žinomų Turniškių skandalų. Bet tai tik skandalai. Tikrąjį sistemos veidą parodo ne pats triukšmas - jį parodo antraštės spaudoje. Antraštės parodo, kaip įvykius pateikia sistemos valdytojai, ar jie nori ką nors keisti, ar nori tik susidoroti su tais, kas reikalauja pokyčių.
Aš ilgai galvojau apie visą tą bardaką, ilgai tikėjausi, kad aš klystu, kad visgi nėra taip prastai. Bet po tokių antraščių - aš jau neturiu, kuo abejoti. Taip, suprantu, kad už žodį "smirda" koks nors prokuroras gal norėtų mane patraukti atsakomybėn, nes pagal jį tai gal "nesuderinama su demokratinės visuomenės principais". Aš suprantu, kad aš išties galiu klysti. Kaip suprantu ir tai, kad vien už ingušiškų naujienų skaitymą irgi galiu būti įtartas terorizmais. Visai šviežia naujiena - vienas iš rusiškų LJ vartotojų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes jo friendjuostėje buvo "ekstremistinių" blogų. Tai FSB išrastas briedas, bet ar mūsų VSD smarkiai skiriasi? Kiek suprantu, šios įstaigos netgi bendradarbiauja, tiesa?
Aš labai tikiuosi, kad aš klystu. Bet aš nematau jokių, jokių požymių, kad yra kitaip. Ir jei kedofilai yra vieninteliai, kurie protestuoja prieš tokias nesąmones - galit mane vadinti kedofilu.
(No Ratings Yet) Loading ...Kodėl Kauno tarybos nariams reikia atlyginimų?
Jul 20th
… Neseniai pasirodė žinia, kad Kauno miesto savivaldybės nariai, neseniai norėję tapti lygesniai nei kiti, sumąstė, kad vietoj kompensacijų už kanceliarines prekes, už kurias reikia atsiskaityti, būtų geriau gauti paprastą atlyginimą, už kurį atsiskaityti niekam nereikės.
Iš pirmo žvilgsnio toks tarybos narių noras gali atrodyti keistai: taip ilgai gyveno be atlyginimo, tenkinosi vien kanceliarinėmis išlaidomis, kurias neseniai susimažino nuo 1700 iki 1200 litų litų ir staiga suprato, kad tokia tvarka negera.
Tačiau stebėtis Kauno valdžios noru gauti atlyginimą galima tik tol, kol nežinai, kaip sunkiai jie dirba.
Pakanka užmesti akį kad ir į liepos 22 dienos Kauno savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę, kad suprastum, jog jų norai yra visiškai suprantami ir pagrįsti.
Ne juokas juk per vieną posėdį priimti 85 sprendimus!!!
Galiu, žinoma, klysti, tačiau manau, kad net Seimui ir net baigiantis sesijai, tokie darbo tempai būtų tik rožinio drambliuko svajonė.
Ypač – turint galvoje, kad kai kurie klausimai gana svarbūs ir susiję su pinigais.
Pavyzdžiui, dėl nekilnojamojo turto lengvatos “Kauno energijai” (0,6 mln. litų), valstybės garantijos tos pačios bendrovės imamai paskolai (2,8 mln. litų).
Kauno miesto konkurencingumo ir patrauklumo didinimo programos ir Kauno miesto savivaldybės 2011 metų veiklos programų tvirtinimas.
Patalpų perėmimas ir jų perdavimas.
Nuomos sutarčių atnaujinimas ir sporto centro įkainių nustatymas.
Juk į viską reikia įsigilinti, apsvarstyti ir priimti visuomenei, tai yra, miesto gyventojų daugumai, palankius sprendimus.
Man, pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio, be “Kauno energijos” reikąlų, įdomūs pasirodė štai šie klausimai:
- Dėl pavedimo numatyti lėšų 2011 metų Savivaldybės biudžeto projekte viešosios įstaigos ,,Krepšinio perspektyvos” 2010-2011 metų veiklos ir lėšų panaudojimo programai įgyvendinti
- Dėl viešosios įstaigos ,,Kauno sporto miestelis” steigimo
Pirmuoju nieko doro išsiaiškinti nepavyko, nes tarybos darbotvarkėje pavedimo projekto nėra. Tačiau google sufleruoja, kad šis pavedimas tikriausiai yra susijęs su lėšų skyrimu “Žalgirio” krepšinio komandai ir kitiems mieste veikiantiems sporto klubams.
Tarybos nariai tikriausiai viską apie tai žino, tačiau, manau, kad ir visuomenei būtų įdomu.
Visuomenei tikriausiai būtų įdomu ir plačiau sužinoti apie naujai steigiamą viešąją įstaigą “Kauno sporto miestelis”: kodėl jos prireikė, ką ji veiks, kas ją finansuos.
Šį tą, žinoma, galima sužinoti paskaičius tarybos nariams teikiamą projektą. Jame nurodoma, kad nauja viešoji įstaiga bus steigiama kartu su Lietuvos kūno kultūros akademija, Kauno apskrities beisbolo klubu, asociacija sporto klubu „Gintaras“, viešąja įstaiga „Sporto olimpas“ ir Kauno neįgaliųjų draugija.
Taip pat galima sužinoti, kad viešosios įstaigos direktorius bus nesėkmingai į Kauno tarybos narius kandidatavęs Darbo partijos narys Juozas Kelmelis, kuris yra ir naująją viešąją įstaigą kartu su savivaldybe steigiančio sporto klubo “Gintaras” vadovas.
Dar galima sužinoti, kad naujajam direktoriui bus siūloma nustatyti tarnybinio atlyginimo koeficientą 16 – tai reiškia, kad atlyginimas bus 1952 litai.
Tai, žinoma, anaiptol nėra didelė ar labai svarbi naujiena, tačiau tarybos nariui, norinčiam priimti patį teisingiausią ir visuomenei naudingiausią sprendimą, vis tiek reikėtų keliolikos minučių į visą šią informaciją įsigilinti .
O štai įsigilinti į projektus, kuriais pratęsiamos nuomos sutartys keliolikos minučių galbūt ir nepakaktų.
Aš, pavyzdžiui, neradau atsakymo, kodėl iš esmės tai pačiai paskirčiai (mokinių maitinimui), tačiau iš skirtingų bendrovių nuomojamų patalpų Kaune kvadratinio metro kainos skiriasi daugiau nei 5 kartus - nuo 7 iki daugiau nei 40 litų. (Šiaip jau A klasės biurų patalpų 1 kvadratinio metro nuomos kaina Vilniuje dabar siekia maždaug 40 litų).
Tikiuosi, kad Kauno tarybos nariai tai žino. Ir galėtų visiems paaiškinti. Būtų gerai, nes nuomos sutartys tokiomis kainomis bus pratęsiamos iki 2015 metų rugpjūčio 15 dienos.
Tada tikriausiai niekas nebeabejotų, jog Kauno tarybos nariai tikrai nusipelno deramo užmokesčio už savo darbą.
(No Ratings Yet) Loading ...Psichiatras Raimundas Alekna: „Viliuosi, kad esu prisidėjęs prie žmonių pasveikimo“
Jul 20th
Raimundas Alekna.
Konservatorius psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna neturi barzdos kaip dauguma psichiatrų, psichoterapeutų ar psichologų (tai skirtingi užsiėmimai), neplyšauja sublimacijomis, nekalba paėmęs vieną natą, jam apskritai sunku priskirti kokią nors savybę. Nebent dėmesingumą. Kai jis kalba, jo balsas kartais pavirsta beveik į šnabždesį.
Raimundas Alekna – pirmasis konservatorių sąraše rinkimuose į Vilniaus miesto tarybą, tuose rinkimuose, kur partijoms nepriklausantys asmenys negali dalyvauti. Tolerantiškas vamzdžiui ir atviras poltergeisto įrodymams, jis kalba su mumis apie psichiatrus ir egzorcistus, paranoją ir šizofreniją ir, mano galva, Šventąją Dvasią. Kalba natūralistinė.
-Jūsų profesija – psichiatras, ir esate politikas. Ar dažnai žmonės politikoj žiūri dėl to į jus skeptiškai ir su nepasitikėjimu?
-Aš nejaučiau to. Priešingai, niekas neakcentuoja mano profesijos, nes aš jau nuo 1994-ų metų esu politikas gana aktyvioj visuomeninėj veikloj. 1995-ais buvau Panevėžio vicemeras, tarybos narys, atsakingas už kultūrą ir sportą. Ten jau mane labiau identifikavo kaip besidomintį kultūra, žinančiu sveikatos apsaugą, nes buvau ne tik psichiatras, bet ir Gydytojų sąjungos tarybos narys.
Visuomeninė veikla šiek tiek užtušuoja tiesioginį identifikavimą, kad tu esi kažkokios siauros specialybės atstovas.
-Jūs esat Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų narys. Jūs esat labiau Tėvynės sąjungos ar Lietuvos krikščionių demokratų narys?
-Aš šiaip tuo metu, kai stojau į partiją, stojau 1993-iais metais, aš save labiau identifikavau su konservatoriais. Su tuo konservatizmu, nuo kurio krikščioniškos vertybės nėra atsiejamos ir kurios yra sudėtinė to dalis. Tai krikščionys demokratai, tai nėra, kaip daugelis suvokia, tiesiogiai susiję su religija.
Krikščioniškumas, šalia to, kad aš esu giliai tikintis žmogus, krikščioniškumas man dar yra ir vertybių prasme ne vien tik tai, kas susiję su religija, tai yra daugiau ir tai, kas susiję su savęs identifikavimu kaip lietuvio, kurio tėvai, proseneliai gyveno šitoje teritorijoje, kurie turėjo savo vertybes, kurie ypatingai vertino šeimą, savo praeitį, šaknis, tradicijųs perdavimą iš kartos į kartą, turint galvoj, kad mes nesam ta tauta, kur krikščionybė yra mūsų tikėjimas visus du tūkstančius metų, tai iš tikro yra ir tas mūsų turtas, tas bagažas, ateinantis iš amžių glūdumos, jis yra įvairesnis, ne vien tik siaurąja prasme.
Tas netrukdo, o tai kad apsijungė politinės partijos, turėdamos tam tikrus tikslus, kažkokius ir panašumus, ir skirtumus, bendro valstybinio tikslo, tai yra viskas gerai. Tas klausimas, kurį jūs iškėlėt, suponuoja, kad yra tam tikra takoskyra, kad yra krikščionių demokratų sparnas, kuris šiek tiek skiriasi nuo konservatyvaus. Tai kažkuria prasme yra, į gyvenimą reikia žiūrėti plačiau, nėra vien tik juoda ar balta, bet yra žymiai platesnis spalvų spektras, ir gebėjimas savyje sutalpinti kuo platesnį tą spektrą problemų ir vertybių suvokimo, yra tik privalumas. TS-LKD partijos ir ateitis, ir perspektyva tuo atžvilgiu yra kur kas geresnė susijungus.
Tie skirtumai, tie akcentavimai tokio siauro spektro, siauro rato vertybių ir laikymasis vien tik jų, neįsileidžiant kažkokių naujovių, ar tai būtų krikščionys demokratai, ar tai būtų konservatoriai, tai tik vieni kitus nuskurdina.Ta simbiozė yra žymiai vertingesnė, tiek pačiam žmogui, tiek jeigu tu dirbi valstybės labui, tiek pačiai valstybei. Ji yra lankstesnė, tokiu atveju, sakyčiau, daugiau vietos improvizacijai. Priešingai, dogmatiškas laikymasis vienokių nuostatų, keičiantis gyvenimui, nematant, kad tos nuostatos trukdo ir stabdo, tai yra daugiau silpnumo požymis. Žmogus, kuris nebijo įsileist naujovės, žmogus, kuris turi bazinius vertybinius dalykus, kurie yra tvirti ir nekelia abejonių, jis yra žymiai atviresnis naujovėms. Kur nėra to gero pagrindo, jis bijo, kad tos naujovės jam išjudins pamatus tų vertybių, kurios, na, kurias jis tarsi turi.
-Mano galva, konservatoriai vis tiek liks labiau pasaulietiški negu krikščionys demokratai. Krikščionys demokratai vis tiek labiau palaikys bažnyčią, jeigu klausimas bus kraštutinis, reikės apsispręsti.
-Nemanyčiau. Jeigu yra kažkokių pagonių ar laisvamanių Tėvynės sąjungoj, tai jų yra tiek mažai, kad aš jų nežinau. O visus tuos žmones, kuriuos žinojau iki susijungimo su krikščioniais demokratais, tai visi žmonės giliai tikintys, nuoširdžiai tikintys, turintys tas vertybes, kurias išpažįsta krikščioniškas tikėjimas, ir tas susijungimas nebuvo dirbtinis, jis buvo natūralus. Manau, kad abi pusės ieškojo, kad kažko trūksta, ir surado.
-Ar daug tarp psichiatrų krikščionių?
-Mano pažįstamų – taip.
-Ar jums teko dirbti su egzorcistu?
-Ne, tiesiogiai, ne.
-Diskutuoti, bendradarbiauti?
-Tiesiogiai diskutuoti, jeigu aš gerai prisimenu, prieš daugelį metų vienoj radijo laidoj. Bet dabar net negalėčiau… Ar tas egzorcistas buvo įrašytas atskirai? Aš žinau, kad buvo laida, kur buvo mano mintys ir egzorcisto, jeigu neklystu, iš Ramygalos. Tai buvo pakankamai seniai…
-Ar jūs klausydamas to įrašo radot kažkokių bendrų taškų?
-Taip, taip, taip. Aš daugiau radau bendrų taškų ne kaip psichiatras, o kaip psichoterapeutas, nes aš praktikuodavau dar ir psichoterapiją. Aš esu Psichoterapijos ir psichoanalizės centro steigėjas. Šiuo metu nepraktikuoju, mano licenzija todėl pasibaigusi, bet kai dirbau, radau panašumų. Bendras tikslas – padėti žmogui, kad jo savijauta pagerėtų, kad jo gyvenimo kokybė keistųsi ir taip toliau.
-Ar egzorcistai ir psichiatrai dirba tame pačiame lauke?
-Psichoterapeutas… Kalbant apie Lietuvos psichiatrus, tai didžioji jų dalis kalba su medikamentais. Gydymas medikamentais, psichoterapija ir egzorcizmas yra skirtingi dalykai. Egzorcistai jie nedirba su medikamentais, tai vieną aš žinau tikrai, lygiai taip pat kaip psichoterapeutai – jeigu jie taiko psichoterapeutinį gydymą, tai jie netaiko medikamentinio gydymo. Tai yra tam tikros technikos, kurios padeda žmogui surasti būdus, kaip jam funkcionuoti, kad jaustųsi geriau, kad pasiektų tai,.. suvoktų, ko jis nori ir žinotų, kaip tą pasiekt.
-O kaip psichoterapeutai… Ar psichiatrai? Psichoterapeutai, turbūt reikėtų sakyt…
-Psichoterapeutai. Galima sakyt psichologai-psichoterapeutai arba psichiatrai-psichoterapeutai, nes tai yra podiplominės studijos, kurios suteikia žinias, žmonės išmoksta technikas, turi supratimą apie psichodinaminį žmogaus modelį, kaip jis funkcionuoja ir kaip jam galima padėt, kad jis jaustųsi, na, geriau negu kad jaučiasi esant tam tikroms situacijoms.
-Kaip psichiatras gali padėt žmogui suvokt ar apsispręst?
-Jeigu jisai turi psichoterapinių ir psichologinių žinių, jis gali padėt susivokt, bet ne medikamentų pagalba – psichoterapinių technikų taikymo. Tai yra labai ryški takoskyra tarp gydymo vaistas ir psichoterapijos. Aišku, gydymas vaistais taip pat turi tam tikrą aspektą psichoterapijos, nes vaistai turi placebo efektą, nes jie veikia tiek, kiek tu tiki, arba jų veikimą gali sumažint savo netikėjimu, kad jie veikia. Geras vaistas tas, kuris turi tik 40 procentų placebo.
Jūs tikriausiai žinot, kad daromi tyrimai, grupės, kurios nežino, ką gauna, ir žiūrima, kaip ta medžiaga veikia, kiek tie simptomai išnyksta, savijauta pagerėja vartojant. Ir tie žmonės, kurie nežino, jie galvoja, kad gauna tuos vaistus, ir jiems savijauta pagerėja. Ir tada lygina – kiek ta grupė, kuri gavo tuos vaistus koks procentas iš jų pasveiko lyginant su ta grupe, kuri gavo placebo.
-Tai galiausiai viskas labiausiai priklauso nuo žmogaus noro keistis?
-Taip. Tikėjimas. Žmogui visada reikia kažkokių autoritetų. Ir tie žmonės, kurie serga, dažniausiai, viena iš tų priežasčių, jie kažkodėl nuvertina savo gebėjimus ir dėl to jie patenka į tokias situacijas ar būseną, kur pasireiškia tam tikri simptomai. Kad žmogus išeitų iš tos būsenos arba išsprestų tas problemas, kurios susijusios, ar su jo gyvenimu, ar su jo savijauta, jam reikalinga arba tas gydytojas, kuris duoda vaistus, ir jis tada tiki, kad vaistai jam padeda ir jis pradeda jaustis geriau, arba tas psichoterapeutas, kuris padeda, ir kas kreipiasi į egzorcistą – tas egzorcistas. Galutiniam rezultate žmogus vis tiek pats padaro.
-Italijos egzorcistas Gabrielis Amorthas tą patį sako, aš taip supratau – jeigu žmogus nepripažįsta Bažnyčios autoriteto, jam egzorcistas negali padėt…
-Taip.
-…jį siunčia pas psichiatrą…
-Taip.
-… ir tas sako, kad tai psichinė liga.
-Taip.
-Sakot, sergantis žmogus nuvertina savo gebėjimus. O kur tada yra riba tarp nepasitikėjimo savimi, aprašomo net žurnaluose, ir kur prasideda liga?
-Liga, jeigu mes kalbam profesionaliai apie ligą, tai ligos yra surašytos tarptautiniam ligų klasifikatoriuj ir aprašytos, kokie simptomų deriniai sudaro kokius sutrikimus, susirgimus. Turi būti tam tikras tų simptomų derinys, kad mes galėtumėm konstatuot, kad tai yra susirgimas, nes daugelis tų vadinamų simptomų yra kitą kartą tiesiog normali reakcija į gyvenime pasitaikančias situacijas, ar kažkokius natūralius procesus. Tai gali būti liūdesys, nerimas, jis gali būti taip vadinamas egzistencinis. Depresija – daugiau diagnostinis vertinimas…
-Chroniškas liūdesys?
-…bet liūdesys netekus artimo yra natūrali gedėjimo proceso fazė. Lygiai taip pat kaip pyktis. Tai gali būti susiję su netektim, lūkesčių praradimu ir panašiai. Nerimas tave bando išjudint veiklai kažkokiai. Tai yra signalizuoja, kad tu galbūt užsiimi ne tuo, ką turėtum daryt. Kad tu turėtum galbūt imtis kažkokių veiksmų. Lygiai taip pat baimė signalizuoja, kad yra pavojus, bet kada yra išgyvenami tie jausmai, tos emocijos visiškai neadekvačiai tai situacijai ir tie išgyvenimai nebepadeda apsisaugot, prisitaikyt toj situacijoj, o tiesiog trukdo, tada jau yra liga. Nes šiaip, natūraliau, tie visi išgyvenimai mums signalizuoja apie kažkokias problemas, kurias mes privalom spręst. Jie tada padeda mums išgyvent. Bet jeigu jie yra tokie stiprūs, kad jie mus stabdo, arba verčia mus elgtis neproduktyviai, neadekvačiai, tada jie dar labiau pasunkina mūsų situaciją.
-Elgesys neadekvatus, neproduktyvus vis tiek yra pačio žmogaus sprendimas, ar ne?
-Jeigu jisai sprendimą neadekvačiai elgtis priima sąmoningai, suvokdamas, tai jau kito vertinimas, kad jis neadekvačiai elgiasi. Jisai elgiasi adekvačiai. Kitas gali tik galvot, kad pirmasis elgiasi neadekvačiai, nes jis gali neturėt pakankamai informacijos, kokie motyvai privertė tą žmogų taip elgtis. Bet jeigu žmogus įsisąmonina, suvokia, kodėl jis tai daro, viskas yra tvarkoj.
Čia yra tam tikra, dažnai ginčai būna, ir sovietmečiu būdavo, kad artimieji žmogų uždaro į psichiatrinę ligoninę, nes jis elgiasi taip ir taip, nes jie mano, kad tai visiškai neadekvatu. Iš tikrųjų, specialistai įvertina, kiek tai adekvatu, kiek ne, nes artimieji mano, kad tai neadekvatu.
Aišku, yra tam tikri elgsenos modeliai, vertinami, kad jie liguisti ar ne, pavyzdžiui, polinkis į savižudybę, gali būti vertinamas kaip labai adekvatus žingsnis. Tam tikrom aplinkybėm – taip. Jeigu tu esi kažkoks karys ir tau gresia, pakliuvus į nelaisvę, didelės kančios ar dar kažkas, tai priėmimas sprendimas, kad tu tiesiog nusižudai, jis būdavo karo metais visai adekvati reakcija, bet taikos metais tai niekaip nėra traktuojama, kad tai normalu, nors diskutuojama dėl eutanazijos – žmogus, jeigu serga nepagydoma liga, jis kenčia dėl to, visame pasaulyje yra diskutuojama, kiek jis yra laisvas pasirinkti tai nutraukti, nėra taip vieninga.
Apskritai, kalbant apie žmogaus egzistenciją, jo elgesį, nėra aiškių konkrečių atsakymų,.. ties kuriais nebūtų galima diskutuot. Yra susitarimas. Galutiniam rezultate tas susitarimas fiksuojamas įstatymais ar bendrom gyvenimo normom, ir jų laikomasi. Ir jeigu bandoma jas peržengt, būna tokie vertinimai.
-Ar jums teko pagydyt šizofreniką?
-Man neteko nieko pagydyt, aš tik viliuosi, kad esu prisidėjęs prie pačių žmonių pasveikimo. Iš tikro, pabaigę Kauno medicinos universitetą, mes įsivaizdavom, kad galim kažką pagydyt. Mus taip mokė tokio mąstymo būdo, bet galiausiai, anksčiau ar vėliau, visi suvokia, kad iš tikro žmogus sveiksta, tu gali jam padėt pasveikt, bet pagydyt – ne. Tu gali jam paskirti vaistus, kurie gali padėt žmogui pasveikt, gali padaryt operaciją, kuri gali padėt pasveikt. Yra žymiai daugiau faktorių nei tik gydytojo teisingas veikimas, kuris lemia, ar tas žmogus pasveiksta, ar ne.
-Ar psichiatras-psichoterapeutas visada periminėja paciento būkles, būsenas ir nuolat pats save tiria, kas yra ADD, šizofrenija, depresija, supranta per save jo būsenas?
-Tas psichoterapijos mokymasis, daugelis tų psichoterapinių mokyklų savo programose numato privalomą asmeninę terapiją. Tas sveikimo procesas, savianalizė, savistaba yra ko gero vienintelis būdas, kad suvoktum, kaip tos psichoterapinės technikos veikia ir kaip žmogus keičiasi, kokia ta dinamika. Vien tik teorijos išmanymas, žinojimas ir bandymas taikyt, nesuvokiant, kaip tie procesai vyksta, yra labai sudėtingas, slidus reikalas. Sunku jausti tą savo pacientą ir klientą, kaip jis jaučiasi, kaip kitimai vyksta.
Tas empatinis ryšys, gebėjimas suvokti, įsijausti į tai, ką pacientas išgyvena, ką jis jaučia, yra didelis privalumas. Ir tada rezultatai paprastai būna geresni. Tas suvokimas, įsijautimas yra neatskiriamas dalykas diagnozuojant ir galvojant apie gydymo planą, ko reikia, ką tu gali daryti, kad padėtum tam žmogui, kad jis lengviau suvoktų, kad jis gali sau padėt. Ir antras dalykas, tas gebėjimas įsijaust, tas empatinis ryšys, jis būtinas, kad tu, keičiantis paciento ar kliento savijautai, psichoterapijoj yra klientas, tu ne aklai taikytum kažkokias technikas, bet tu padėtum tuo, kas tuo metu jam tinka, kas galėtų duoti geriausią rezultatą.
-Ar psichiatras ar psichoterapeutas turi pats išgyvent pamišimą didesnį ar mažesnį?
-Aš tikrai nemanau, kad išgyvenimas pamišimo lengvesnio ar sunkesnio kaip nors būtų būtinas, ar kažką tokio… kaip čia pasakyt? Kad kaip nors tai galėtų padėt jo profesijai, manyčiau, priešingai. Kada mes kalbam, kad praeinama asmeninė terapija, turima galvoj ne kažkokių simptomų šalinimas, ne kažkokių sutrikimų šalinimas, bet psichoterapija labai padeda asmenybės augimui, asmenybės brendimui, tiesiog tam susiformuoti spontaniškumui, autonomiškumui, sąmoningumui, kuris reikalingas specialistui, kuris dirba su žmonėmis, kurie turi psichologinių, dvasinių problemų. Ir ta prasme eina ta psichoterapija. Vėliau būna tos vadinamos supervizijos, kada vyksta seminarai, kada reikia žmogui karts nuo karto atšviežinti tas teorines žinias, pasitikrint, pasidalint savo patirtim su kitais kolegom. Tos superivizijos padeda visai kitu kampu pasižiūrėt ir į gydymo procesą, ir į save.
Žmogus iš tikrųjų yra didelis indas, kuriame labai daug telpa. Ir niekad tas procesas nėra baigtinis. Jeigu mes kalbam apie psichoterapiją ar mediciną apskritai, tai metams bėgant daug kas atsinaujina, keičiasi ir požiūris, ir tai turi būti nuolatinis procesas. Nėra taip, kad gavai diplomą, licenziją ar sertifikatą ir viskas tuo baigiasi. Kada kalbam apie tą pačią asmeninę terapiją, tai nereiškia, kad žmogus susirgo, jis blogai jaučiasi ir eina į tą psichoterapiją. Kitą kartą reikia tiesiog inventorizuot tą patirtį, kurią su sukaupei per gyvenimą, tą požiūrį ir santykį paties su savim, su aplinkiniais, su pasauliu ir psichoterapija tai vienas iš pačių tinkamiausių būdų, mano galva. Kada tau padeda kvalifikuotas specialistas kitu kampu pažiūrėt į save, į savo vertinimus, pagaliau galbūt net vertybes pergalvot.
-Kas yra paranoja?
-Gerąja ar blogąja prasme?
-Kaip diagnozė. Kaip būsena…
-Tai yra mintys, kurios visiškai neturi bendro su realybe. Tai yra visiškai fix idėjos, kur žmogus tiki tuo, jis mato ir ieško tik to, kas patvirtina tą idėją. Bet kitu aspektu, geruoju, paranoja yra įžvalgumas, gebėjimas įžvelgti to, ko galbūt kitas nesugeba.
-Ar paranoja yra galimybės laikymas esamybe? Pavyzdžiui, mūsų gali klausytis, kadangi tokia galimybė yra tikrai…
-Yra. Tai yra galbūt tam tikru laipsniu tai gali būti pervertinimo idėjos. Pervertinimo idėjos – tuo metu, kai mus jau persekioja. Bet mes esam kritiški. Paranoja yra tada, kai žmogus jau nėra kritiškas, jis yra visiškai įtikėjęs, kad yra taip.
-Kas yra šizofrenija?
-Tai yra tarsi suskilusi asmenybė. Schizo – tai skilimas, kur susidvejinimas asmenybės yra. Bet šiaip tai yra apibrėžiami tam tikri kriterijai, yra ta vadinama klasikinė triada, kur mąstymo, emocijų ir valios sutrikimas. Tai yra liga, kuri apima mąstymo, emocijų ir valios sutrikimus.
-Kunigai irgi šneka apie proto, jausmų ir valios kryptingą veikimą. O šizofrenija tų nesančių esamybių, jeigu paranoja yra galimybės, kurios laikomos esamybėmis, tų esamybių susiejimas į sistemą ir tada visiškai iškreipto vaizdo matymas?
-Taip, taip. Tai yra tie vadinami sisteminiai kliedesiai, aišku, šizofrenijai nepakanka vien tik mąstymo sutrikimų, dažniausiai ji diagnozuojama, jeigu būna haliucinacijos, progresuojant ligai atsiranda valios ir emocijų defektas, blėsta emocijos, silpsta valia. Vėlgi, yra skirtingos mokyklos ir skirtingai interpretuoja: vienos žymiai liberaliau žiūri, kitos labai praplečia šizofrenijos diagnozės nustatymo galimybes. Čia tokia mokslinė diskusija, bet jeigu grubiai, vadovėlinėm tiesom, tai kada kalbam apie šizofreniją yra ta triada, kurios pati eiga gali pasireikšti priepuoliais, psichozėmis ir remisijomis.
Remisija – tai, kai po gydymo išnyksta psichozės simptomai, bet yra didžiulė tikimybė, kad vėl atsinaujins ir išsivystys psichozė. Požiūris labai keitėsi per daugelį metų, pradžioj buvo labai tikima, kad tik medikamentai gali šiek tiek suvaldyt situaciją, ir kad yra būdingas cikliškumas ir kad atėjus laikui tu nieko nepadarysi, vis tiek tas paūmėjimas atsiras, priklausomai nuo eigos šizofrenijos, bet yra pakankamai įrodymų, kad pakankamai svarbų vaidmenį vaidina socialinė aplinka ir kad nemažą vaidmenį savijautos geram išsaugojimui ir psichozės nepasikartojimui vaidina ir psichoterapinis palaikomasis gydymas ir psichologinė pagalba, socialinė pagalba, šeimyninė aplinka, klimatas darbe. Vaistai sudaro kažkur nuo 12 iki 18 procentų toj pagalboj.
-Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi savyje vilties ir žmogus turi pats savo klaidingus įsitikinimus, iliuzijas turi pats išklibinti, nes vaistai jų neišklibins. Jis turi pats juos kvestionuot ir taip atsivert. Aš taip manau.
-Aš sutinku, kad kažkuria prasme, taip… Tai yra psichoterapinis, psichodinaminis požiūris, deja, kai kuriais atvejais žmonės nuvertina savo galimybę, jie labiau renkasi vaistus, kurie veikia, tų vaistų poveikyje išnyksta, tos kliedėjimo idėjos, kur žmogus kategoriškas, su tam tikru emociniu fonu, net su agresija. Jeigu jis įsivaizduoja, kad jį nori nužudyt arba uždaryt kažkur į kalėjimą, pakenkt jam, ir jis tuo įsitikinęs, kitą kartą jis nebebūna pajėgus kritiškai vertint, o siekiant, kad save nuramintų, skiriami medikamentai. Lygiai taip pat esant haliucinacijoms. Nepakanka to, kad tu kritiškai įvertini, kad tu čia pavargęs, tau reikia tiesiog gerai išsimiegot, pailsėt, o tai ką tu girdi galvoj, tik dėl nuovargio, įtampos. Vis dėlto skiriami vaistai ir tie vaistai per kažkokį laiko tarpą slopina tas haliucinacijas.
-Jūs nepraktikuojate pusantrų metų, bet galbūt ne per vėlu klausti, ar dažnas atvejis, kai žmonės skundžiasi girdį balsus?
-Kai aš dirbau psichiatru, tai kasdien būdavo vienas ar keli pacientai, kurie kreipdavosi į mane, nebūtinai pirmą kartą, kurie turėjo tuos simptomus, haliucinacijas klausos ar pseudo haliucinacijas, ar galvos viduje, ar išorėje girdėdavo ar matydavo, tai yra pakankamai nemažai žmonių, kurie tai turi.
-Teko skaityti kelis draugus, kurie skundėsi balsais. Man suprantamas dalykas. Ar jūs esat matę vaiduoklį?
-Ne, nemačiau.
-Yra toks dalykas kaip masinė psichozė, masinė beprotybė, kaip ten prancūziškai… Suprantu, kad žmonės kažkokį melą priima kaip tiesą ir taip gimsta tokie dalykai kaip nacionalsocializmas, komunizmas ir kitokie blogi dalykai. Ar įmanoma masinė šizofrenija?
-Čia gal daugiau buitinis terminas – masinė šizofrenija. Kad kažkokia grupė žmonių išgyventų tam tikrus simptomus, kuriuos būtų galima traktuoti kaip šizofreniją, tai aš manau, kad netinkamas toks terminas, nes tam tikras procentas žmonių turi tų sutrikimų, kurie vertinami kaip šizofrenija. Tai pakankamai nemaža masė žmonių, bet mes netraktuojam, kad tai masinė šizofrenija. Kada kalbam apie masinę, tai jie turėtų dėl tam tikrų priežasčių turėtų gauti tuos pačius simptomus. Tai šizofrenija yra kraštutinis sutrikimas ir paprastai priežasčių būna labai daug. Jeigu yra kažkokie išgyvenimai, kurių fone atsiranda tam tikri simptomai, tai yra kitos diagnozės.
-Šizofrenija – tik diagnozė? Nediagnozuotas – dar ne beprotis?
-Gali būti žmogus išprotėjęs, bet gali būti po streso. Potrauminio streso išgyvenimai tam tikri. Simptomatika yra paremta tuo išgyvenimu. Toj simptomatikoj vyrauja tie visi išgyvenimai, o šizofrenijoj daugiau būna tai, kas neturi nieko bendro su kažkokiu aiškiu stresu, kai po biskį, kaip sako, viskas sumuojasi sumuojasi sumuojasi ir žmogus dekompensuojasi, pasileidžia. Iš tikro, kai mes kalbam apie masinę psichozę, tai mes įsivaizduojam, kad žmonės tiki… Sugalvoja, kad čia kažkas…
-Išžudysim žydus, bus gerai.
-Na, čia mitas. Ir elgesys, tikėjimas tuo, įtikėjimas į tai rodo, kad tai kažkuria prasme yra psichozė. Lygiai taip pat kaip, davaj, visi pasistatys po antrą butą, visi nuomos ir gyvens gerai. Tas statybų burbulas.
-Arba nusipirks Lexusą, gyvens gerai. Savijauta bus gera.
-Taip, labai teisingai. Tas tikėjimas, kad pinigai tave padaro laisvą, padaro laimingą, kažkuria prasme yra artimas psichozei.
-Aš manau, kad kadangi psichozė yra šiokia tokia savineiga, šioks toks kvankštelėjimas, ir paskui gali vystytis į paranoją ir šizofreniją, žmonės persiima kažkokiu neteisingu tikėjimu per tą masinę psichozę, tai galbūt gali žmonės ir su šizofreniku pasikeist tarpusavy kažkokiais įsitikinimais, kurie visiškai nėra tikri ir galiausiai pamatyt vaiduoklį. Jeigu žmogus vienas gali…
-Taip, vadovėliuose yra aprašomi tokie dalykai kaip indukuota psichozė, indukuotas kliedesys. Žmogus įtiki, jeigu jis yra uždaroj erdvėj, teritorijoj, uždaras žmonių ratas, tai jie gali vieni kitų tikėjimu persiimt. Iš tikro, vėlgi mes tuo atveju įvardinam tokią būseną, kai tikėjimas, kad taip yra neatitinka tos būsenos, tos tikrovės. Gali žmogus – kodėl ne? – pamatyt ir tą vaiduoklį, jeigu įtikėsi tai, pradės ieškot, bandys matyt, o tada jau mūsų psichika yra labai tokia daugiafunkcinė, tai ji gali ir sukonstruot kažkokį vaizdinį, ką tu pamatysi.
Bet tam turi būti pagrindas, žmogus turi norėt tai pamatyt, turi tikėt, kad taip yra, nes kai žmonės funkcionuoja, mes matom, girdim ir suprantam tai, kam esam pasiruošę. Dažnai tenka turbūt ir jums susidurt su tokiais žmonėm, kurie sako, o kodėl tu nesakei, o kodėl apie tai nebuvo kalbėta, kodėl apie tai nebuvo rašyta, nors akivaizdu, kad apie tai buvo kalbėta, apie tai buvo rašyta nuo Platono laikų. Daugelį mes tokių tiesų randam, kur prieš kelis šimtus metų parašytas kažkoks veikalas, kuris kaip šiandien parašytas. Iš vienos pusės toks nusivylimas – mes čia galvojom, kad mes čia kažką sukūrėm, kažką sugalvojom, o pasirodo, kad viskas tas pats.
-Ar jums teko sutikt žmogų, kuris neprisiliesdamas prie daiktų juos judintų?
-Ne.
-Jūs tikit, kad tai įmanoma?
-Aš netikiu, kad tai neįmanoma. Aš nemačiau. Aš nesakau, kad tai galbūt neįmanoma, bet aš netvirtinu, kad tai įmanoma. Aš negaliu tvirtint, kad tai įmanoma, nes aš tam neturiu pakankamai duomenų, nesu matęs, nesu susidūręs. Tai visa kita, jeigu žmogus pasakys, kad jis matė, jis gali, tai tvarkoj, bet aš atsimenu, kai buvo ekstrasensų bumas, dirbau Panevėžio ligoninėj, psichosomatinio skyriaus vedėju, tai buvo 92-i 93-i metai, kai Panevėžy atsirado tokių žmonių, kurie tarsi turintys tam tikrų galių ir man tiesiog smalsu buvo. Kai kurie apsimesdavo pacientu, ateidavo prašyt įsidarbint, prašydavau parodyt tas galias. Kai kurie buvo mano konkurentai, kurie neturėdami specialaus išsilavinimo bandė uždirbt, o kai kurie vis tik buvo mano pacientai, kurie tikėjo, kad jie turi tų galių. Aš nesutikau to, kuris gali veikti daiktus per atstumą ar dar kažką, daugiau, kurie teigė ir aš susidūriau su jais, tai jie buvo mano pacientai. Bet tai nereiškia, kad tokių negali būt.
-Ar jums dirbant dažnai atrodydavo, jog yra labai sunku kažką pakeist arba visai neįmanoma, ir jums nusvirdavo rankos?
-Man gal dažniau atrodydavo, kad galima pakeisti. Ir pačioj pradžioj būdavo tokia lengva frustracija, kodėl žmonės nenori keistis, bet laikui bėgant supranti, kad kiekvienas žmogus turi teisę keistis ar nesikeist. Tu gali pakeisti tiek, kiek tai susiję su tavo asmeniu, bet ne su kitais. Man patiko, keletą aš turėjau tokių pacientų, viena pacientė labai gražiai pasakė – kodėl jūs, sveikieji, ji taip pasakė, norit, kad mes pasveiktumėm, bet jūs nežinot, kaip mes jaučiamės, kai mes išprotėjam. Žinot, sako, kitą kartą man tas jūsų sveikųjų gyvenimas yra nežmoniškai sunkus?
-Ji buvo menininkė?
-Ne, nebuvo. Jai kai būdavo psichozės, ji jausdavosi šventąja ir ji jausdavosi gerai. Paprastai dėl jų geros savijautos, kiti blogai jausdavosi. Tas keitimas yra mūsų asmeninė problema, kad mes norim, jog tas pasaulis keistųsi, kad kiti žmonės keistųsi ir kada tu suvoki, kad kiekvienas žmogus turi teisę funkcionuot, jeigu jis niekam nemaišo, tai jo pasirinkimas. Kad tau kažkada kažkas įkišo teorijų, kad va čia, o čia šitaip yra normalu, tai gal tų teorijų yra problema, gal tų tavo knygų kurias tu skaitei, tavo problema, kad radai tas knygas, o ne kitas, kurios būtent taip teigia.
-Psichoterapeutas padeda klausdamas ar teigdamas?
-Įvairiai, bet dažniau, aišku, psichoterapeutas turi padėt suformuluot pačiam žmogui tą klausimą, ir pačiam ieškot atsakymo į tą klausimą. Tai kartais taip, jis kaip autoritetas, jis teigia. Kaip jau minėjau, žmogus jis neturi to pasitikėjimo. Kai jau kreipiasi kažkokios pagalbos į medikus, ar psichoterapeutus, ar psichologus, jam reikia to palaikymo, bet iki tam tikros ribos, nes psichoterapijos tikslas – padėt žmogui tapti autonomišku, savarankišku, gebančiu tvarkytis su tom gyvenimo problemom, kurios yra neišvengiamos, kiekvieno kelyje.
-Kiekvienam savas kryžius.
-Kiekvienam savas kryžius ir jeigu tu esi suaugęs žmogus, tu turi vaikus ir tiems vaikams turi parodyti pavyzdį, kaip reikia tvarkytis su tam tikrais rūpesčiais.
-Ar dažnai politikoje jums kyla noras išvadinti visus aplinkinius durniais?
-Ne, tikrai ne. Aš manau, kad čia toks silpnumo pripažinimas būtų, nes iš tikro, kai tu perkeli ant kitų, parodai, kad pats nebesugebi susitvarkyt su savo situacija, kad tu jaustumeisi komfortabiliai. Aišku, visi mes norim, kad ta aplinka būtų palankesnė, kad jeigu saulė šviečia, tai ne taip kaitriai, jeigu žiema – kad sniego būtų, bet šalčio mažiau. Jeigu palytų, tai tik tiek, kad daržo nereikėtų laistyt.
Viskas tas saiko jausmas, o tas žmonių kitą kartą elgesys ir visa kita, ir išvadinimas durniais, tai žmonės elgiasi taip, kaip elgiasi, yra tam tikri dėsningumai ne tik gamtoj, bet ir žmonių gyvenimai. Ir žmonės anksčiau ar vėliau išsisprendžia savo problemas, susibalansuoja. Tą priimt reikia kaip natūralius procesus ir matyt savo vaidmenį. Jeigu esi politikas, turi matyt savo vaidmenį – kokia tavo atsakomybė, kiek tu gali padėt, kad tie žmonės, kurių elgesys kitą kartą tau galbūt yra netikėtas, kad jie jaustųsi komfortabiliau, nes ir elgesys kitą kartą netikėtas ar provokatyvus – daugiau parodymas, kad ne viskas yra gerai. Kad reikia atkreipt į tai dėmesį. Ir jeigu tu neignoruoji, tu pamatai, ko žmonėms iš tikro reikia. Tada gali savo turimom galimybėm padėt spręst tuos klausimus.
-O jeigu jų norai yra kvaili, jūs matot, kad jie yra nepagrįsti, arba grįsti baime arba neapykanta?
-Nuramink, pasakyk. Neapykanta, baimė, pyktis, pyktis yra daugiau nepasitikėjimo savimi požymis. Tu nepasitiki, tu gyniesi, pyktis demonstruoja, kad tu nelįsk prie manęs, o jeigu tu nebijai, jeigu esi ramus, visuomet bus bendravimas be pykčio, atviras. Keisies informacija. Iš tikrųjų, jeigu žmonės neturi pakankamai informacijos, jiems neramu, nesupranta, kas vyksta. Ar tai būtų šeima, ar darbo kolektyvas, ar platesnis visuomenės sluoksnis, dėl to reikia kalbėtis, šnekėtis, sakyt. Be baimės, nebijot, pasikeist informacija. Pagaliau, išsakęs tu visada gauni grįžtamąjį ryšį. Kažką sužinai. Pasaulis yra dinamiškas. Jeigu tu įsivaizduoji, kad sėdėdamas kabinete metus laiko, įsivaizduoji, kad viską žinai, kas vyksta gyvenime… – nieko panašaus. Per tuos metus daug kas pasikeitė.
-Ar tapęs Vilniaus meru jūs nuimtumėt vamzdį nuo Neries kranto? Konservatorių rate, tai aktualus klausimas.
-(Algirdas) Gricius rinko parašus, tokią sociologinę apklausą, gal trys ar keturi pasirašė, kad būtų paliktas. Vienas iš jų buvau aš. Kalbant apie merą, ne meras pastato, ne meras nuima. Mano pozicija – jei buvo priimtas sprendimas, jei tam tikri specialistai priėmė sprendimą jį pastatyt, ne vienas žmogus, tai buvo tam tikro rato žmonių nuomonė, tai aš nesu tas, kuris gali vertint. Man gali patikt, gali nepatikt. Ar tai gerai, ar blogai, ar to reikia, ar nereikia, tai aš nesu to tipažo, kas liečia meną, profesionalųjį meną, tikrai nesitaikau į tuos meno ekspertus. Tai kad tas vamzdis man estetinio pasigerėjimo nesukelia, tai yra faktas.
Galbūt yra ir daugiau tam tikrų meninės išraiškos formų, kurios man irgi nesukelia estetinio kažkokio pasigerėjimo, tai irgi yra faktas, bet jis turi teisę egzistuoti, nes kažkam sukelia tam tikras asociacijas, kurių pasekoj jis daugiau naudingas visuomenei. Ar jam kyla minčių, kaip nedaryt, ar daryt kaip nors kitaip. Jeigu jis erzina… – kaip meno žmonės ir sako: menas turi kelti kažkokius išgyvenimus, mintis. Jeigu jis erzina, tai tam tikras poveikis yra. Jeigu aš negaliu to toleruot, mane nežmoniškai erzina ir man trukdo gyvent, tai mano asmeninė problema. Aš tada turėčiau užsirašyt pas savo kolegą psichoterapeutą, išsiaiškint, kodėl mane erzina.
-Čia turbūt diskusija apie grožio juslinį ir protinį suvokimą, nes jusliškai jis tikrai bjaurus, bet protu mąstant, kad jis kontrastuoja su ta upe, įsikergia kaip kažkoks svetimkūnis ir kartu sovietinio palikimo ar mąstymo apie kurį mes mėgstam šnekėt…
-Pavažiuokim pasaulyje. Modernaus meno tam tikri darbai yra tikrai sunkiai suvokiami. Kodėl jie turi tokią piniginę išraišką? Nes meninės vertės tu niekaip nesuvoki, kodėl jis toks reikšmingas. Vienas ar kitas darbas. Kodėl jis laikomas gražiu?
-Paklausos reikalas.
-Čia yra mados reikalas. Ir tai nėra blogai. Kažkam tai padeda susiorientuot, susidaryt kažkokius kriterijus, kažkokias gyvenimo ribas ir jam yra saugiau, jam žymiai patogiau. Jis žino, kad šitas vamzdis yra negražu, o Čiurlionio paveikslas yra gražu. Ir viskas, ir jam aišku. Kas panašu į Čiurlionio paveikslą – viskas yra gražu, kas panašu į tą vamzdį – viskas yra negražu. Ir lygiai taip pat kitam – kas yra vamzdis yra gražu, ir kas panašu, panašiai tapo, kur visokios šiukšlės, neminėsim autorių, arba savartynai, tas menas man gražus.
(No Ratings Yet) Loading ...Citata #385 M.Laurinkus apie gedulą
Jul 18th
CŽV kalėjimų istoriją galima laikyti kova už žmogaus teises ir žvalgybine operacija, bet akivaizdus faktas yra tai, kad tai buvo ir dar viena ataka prieš VSD, kurios metu sunaikintas strateginis objektas (dabartinė Lietuvos valdžia dėl to negedi, nes turi daug pinigų ir pasistatys kitą), įvarytas pleištas tarp Lietuvos ir JAV (bent jau tarnybų lygiu).
… jei teisingai suprantu, tai buvęs VSD vadovas patvirtina, kad CŽV kalėjimas (daug pinigų kainavęs strateginis objektas) Lietuvoje vis dėlto buvo?
Ir turime gedėti, kad jo nebeliko.
Keista, nes liudydamas Seimo komisijai, jis apie strateginius objektus lyg ir nekalbėjo…
O už melavimą Seimo komisijos lyg ir baudžiamoji atsakomybė numatyta…
(No Ratings Yet) Loading ...Egzorcistas Arnoldas Valkauskas: „Prasmės atsakymas išsisprendžia ieškant“.
Jul 18th
Arnoldas Valkauskas.
Kai kapelionas, kunigas, egzorcistas, daktaras Arnoldas Valkauskas pakėlė telefono ragelį, pagalvojau, kad blogai sujungė. Jo atšiaurus tonas ir trumpi sakiniai nė iš tolo nepanašūs į beveik stereotipu virtusį kiek egzaltuotą kunigų toną. Greičiau tai žmogaus praleidžiančio daug laiko mažame rate balsas. Kaip vilkiko vairuotojo ar medkirčio. „Kas yra?“, maždaug taip. „Nieko. Interviu noriu, išsiaiškinti ribą tarp egzorcizmo ir psichiatrijos“.
Atėjęs į interviu nesitikėjau rasti dar ir jo bičiulį Edmundą Romualdą, panorusį likti įvardintu tik vienu vardu. Interviu metu jis kartais taip pat prisijungia išaiškinti tikėjimo tiesų. Edmundas – pasaulietis, kai jis išeina pasiimti savo mėlyno „Camel“, Arnoldas džiugiai šoktelna iš vietos, norėdamas juokais iškrėsti moralą.
Arnoldo giedrose akyse – vos matomas šydas, kurį turi jausmuose kunkuliuojantys žmonės. Galbūt jo ir nėra, galbūt aš tik noriu matyti, ką noriu matyti – celibatu sukauptą energiją arba uolų artėjimą prie Dievo ir lygiagretų prisiminimą, kad dulke pavirsi. Jis turbūt užginčytų tokį mano požiūrį, nes bet kokią Šv.Rašto interpretaciją idėjomis atmeta. Nors apie Jėzų kartais prabyla labai paprastai ir buitiškai.
-Jūs esat Ruklos Šv.Dvasios bažnyčios kunigas klebonas. Dievas Tėvas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir visą pasaulį, Jėzus Kristus buvo Dievo sūnus ir mirė už žmogų, o kas yra Šventoji Dvasia?
-Šventoji Dvasia – trečias trejybės asmuo ir viskas, ką daugiau pasakysi. Klausau…
[...]
-Tai aš kaip suprantu, Dievas Tėvas yra visumos idėjos išraiška.
-Čia jau nebe idėja. Dievas Tėvas krikščionybėje yra aiškiai suvokiamas kaip asmuo. Jis pats save išreiškia trejybe, bet čia nebesuvoksi šito dalyko, paslaptis, nebeįžengsi. Jeigu teologiškai žiūrėt, Dievas Tėvas pažįsta save, savo esmę ir gimsta Sūnus, Sūnus ir Tėvas pažįsta vienas kitą ir kyla Šventoji Dvasia. Amžinas kilimo principas, jis įvardintas Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinime. Suinterpretuot čia nieko nebeišeina, čia yra vienas Dievas trijuose asmenyse, hipostatinė dievybė. Kodėl hipostatiška? Todėl, kad Sūnuje yra dvi prigimtys.
-Dieviškoji ir žmogiškoji?
-Taip, ir pilnai tai reiškia. Klaidą daro, erezija buvo, kad dievystė pakeičia žmogiškąją sielą, apie Kristaus asmenį kalbant, tai yra tikras kūnas ir tikra dievystė.
-Atleiskit, kas yra hipostatinis?
-Esmių vienybė. Graikų hypostasis lotynų kalboje išsiverčia į substanciją, lietuvių kalboje būtų esmė, bet tai ne visiškai atitinka. Na, čia toli eiti.
-Kodėl tai yra neinterpretuotina?
-Mes nepajėgūs interpretuot, ar gali begalybę interpretuot, ar gali Dievą interpretuot? Gali tik priimti Dievą.
-Ar Šventoji Dvasia nėra suvokimo, įkvėpimo idėjos išraiška?
-Jos vaisiai yra gerumas, suvokimas. Teologijoje yra vadinamas apropriacijos principas, tai yra, visas Dievas veikia trijuose asmenyse, tik atskiriem asmenim yra priskiriamos savybės kaip Dievas pats save apreiškia pasauliui. Pasauliui Dievas Tėvas, o dar tiksliau – Trejybė – pasauliui save apreiškia dviem būdais: per Sūnų ir Šventąją Dvasią, tai yra, realizuoja save, kad žmogus galėtų pažinti, koks Dievas yra savyje. Jis leidžia mums pažinti. Kitaip mes nebūtumėm pajėgūs su juo susitikti.
-Ar Sūnus ir Šventoji dvasia yra santykių su kitais žmonėm… nežinau, kaip sakyt, tik pakartot galiu, cha cha, išraiška, neišraiška, simbolis?
-Ne simbolis. Simbolikos čia nėra. Čia yra konkretumas. Visą laiką. Dievas yra konkretus. Apie Dievą negali kalbėt idėjų plotmėj, Dievas yra tikras.
-Kunigu galima tapti seminarijoj, daktaru universitete, o egzorcistu?
-Paskiria vyskupas. Paprastai. Parašo dekretą.
-Savo iniciatyva?
-Vyskupas turi galią paskirti tam tikrom pareigybėm, tai paima ir paskiria. Pagal poreikį.
-Egzorcistas varo iš žmogaus velnią. Demonus taip pat?
Koks skirtumas – velnią ar demoną? Yra angelų buvimas. Angelų buvimas yra dvejopas: yra dvasios, kurios tarnauja Dievui, su visa savo hierarchija, ir yra dvasios, kurios nepaklūsta Dievui išbandymo periodu, tai jie Šv.Rašte turi įvairių pavadinimų – kritusių angelų kunigaikštis, kas yra? – Liuciferis, šviesos kunigaikštis, arba bendriniu vardu – Šėtonas, Satana, priešininkas. Diabolas, demonas – tai Šv.Rašte sutinkami įprastesni pavadinimai, jie neturi tikrinio pavadinimo atspalvio, turi bendrinį – piktosios dvasios. O šiaip yra visa hierarchija, kaip šventieji yra Dievui tarnaujantys, taip atkritę, jie yra išlaikę tą hierarciją. Jie nėra vienodi. Jie turi prigimtinį, Dievo įdiegtą pažinimą, galią, jie visa tai turi realiai. Velnias daugiau yra lietuviškas pavadinimas, iš lietuviškos mitologijos yra ateinantis.
-O kaip krikščionybėj yra vadinamas?
-Krikščionybėj įprastesnis demonas yra iš tikrųjų.
-Ar demonas yra nuodėmė?
Edmundas: Nuodėmės tėvas.
A.V.: Nuodėmės tėvas. Klausimai tavo įdomūs. Demonas kaip jis pats gali būti nuodėmė. Tai yra būtis. Tai yra normali būtis, kurios tu nematai, tai yra, neegzistuoja realiai. Anot Ratzingerio, negalima to vadinti tikrąja būtimi, kadangi būtis būna tikra savimi, kai ji nenutraukus ryšio su savo buvimo šaltiniu, o demonas iš esmės yra nutraukęs ryšį su savo buvimo šaltiniu. Tai jis savotiškai praranda tuos asmens principus. Bet vis dėlto, kadangi jis sukurtas kaip asmeninė būtis, jis išlieka ta būties kategorija. Čia tas pats, kas neigt save, savižudybės principas. Ar savižudis yra žmogiškas asmuo? Taip, jis yra, bet jis neigia savo esmę, savo buvimą, kadangi jis nebenori būti. Gal čia nelabai tiksli analogija, bet maždaug į tą pusę. Demonas atsisako būti pagal savo prigimtį. Žmogus irgi gali žudytis, nors jis pašauktas būti, pašauktas gyventi.
-Ir nuo to nutolimo nuo šaltinio kyla kančia?
-Neviltis iš tikrųjų kyla. Viltis išsipildyme, Dievuje, o velnias, piktoji dvasia susijusi su neviltim.
-Kaip jūs atpažįstat demoną?
-Kaip jį atpažinti? Visaip, pagal požymius įvairiausius.
-Iš akių žvilgsnio?
-Ir iš žvilgsnio. Ir iš laikysenos. Aišku, per maldą jis atpažįstamas yra. Jeigu taip paprastai pasakius, per maldą, susilietimą su pašventintais daiktais, pagal buvimą bažnyčioje ir žmogaus… Žinai, kaip Šv.Rašte parašyta – medį pažinsite iš vaisių. Tai va, iš gyvenimo vaisių gali pažinti, kas dedasi žmogaus gyvenime. Negalima suabsoliutinti, bet yra tame labai daug to atpažinimo dalies. Jeigu velnias yra nuodėmės tėvas, tai kiek žmogus nuodėmingai, nenuodėmingai gyvena, kuo jis pasitiki, kur jo viltis yra orientuota. Nebūtinai tas žmogus neteisingai orientavęs gali būti apsėstas, bet… Bet gali būti. Falsifikuota viltis, kas yra? – neviltis, stabmeldystės forma. Stabmeldystė yra ne vien primityvių totemų garbinimas, tai bet kas, kūno sureikšminimas, sveikatos sureikšminimas, gyvenimo trukmės sureikšminimas.
-Ar stabmeldystė yra psichiatrijos, psichoanalizės metodas?
-Nesupratau šitos minties.
E.: Jeigu galima, vaizdžiai šiek tiek pasakysiu.
A.V.: Pasakyk, jo, nes pirma klausimą reikia išgrynint, nes klausimas yra visiškai netikslus. Žmogų sunku suprast, nes ne jo sferoj yra klausimas, žinai, kaip iš lempos.
-Taip, bet aš bandau suprast.
-Per tris minutes suprasi čia, žinai. Ne tavo darbas čia yra.
-Tai aš ir domiuosi jūsų profesija.
-Juokinga atsakinėt į tokius klausimus, nes psichiatrija, ir psichiatrija, reiškia, ne tavo sritis.
-Taip, aš žurnalistas, bet šiek tiek domėjaus ir tuo, ir tuo. Skaičiau Italijos vyskupo Gabrielio Amortho knygą…
-Egzorcistas kunigas jis, ne vyskupas.
-Aš sumaišiau… Ir bandau suprasti, ar gerai supratau – jeigu kreipiasi žmogus į egzorcistą, jis gali būti nukreiptas pas psichiatrą ir nuo ko tai priklauso?
-Nuo daug dalykų. Čia taip paprastai neatsakysi. Pirma reikia pažiūrėt natūralias priežastis, kas su juo dedasi. Čia jau visas kompleksas. Taip negali sakyt – ar taip, ar taip. Būna labai aiškių atvejų, būna labai komplikuota. Būna, kad sumišę atvejai. Būna ir kad liga psichinė, ir apsėdimas tuo pačiu. Taip paprastai neatskirsi.
-Ar tai yra pasėkmė pasaulietinės valdžios ir bažnyčios atskirimo?
-Čia su valdžia nieko bendro neturi, čia yra dvasiniai dalykai.
-Na, valdžia save sieja su mokslu, o psichiatrija bando pažinti sielą per protą, o Bažnyčia teigia, kad yra paslapčių kažkokių, kurios žmogaus protui yra nepažinios…
Ar egzorcistas gali padėti žmogui tik tokiu atveju, jeigu tas žmogus pripažįsta Bažnyčios autoritetą ir tikėjimo tiesas išpažįsta?
-Nebūtinai. Geriau, kai žmogus tiki ir žino, ką tiki, daug geriau. Pažangos, to išlaisvinimo, daug greičiau gali tikėtis. O šiaip tai Dievas yra gailestingas, tai nebūtinai žmogus turi būti… Matai, kitaip tada būtų galima paklausti – kokio lygio turi būti tas tikėjimas, kad jau tau galėtų pagelbėti. Nes kaip Šv.Rašte parašyta, Jėzus pažiūrėjęs į žmogų, kad jis turi tą tikėjimą, kurio reikia išgyti, jį išgydė, tai aišku svarbus tas tikėjimas yra. Kuo tu aiškiau tiki, kuo tu labiau suvoki savo gyvenimą…
Problema šiandien yra kokia? Paprasta, dėl to ir kenčia. Čia psichiatrija ir malda, tikėjimas, visada randa sąlyčio tašką, nes daugelis mūsų žmonių paprasčiausiai šiandien nežino, kam jie gyvena ant šitos žemės. Prasmės neturi visiškai, nėra atsakę sau į klausimą. Ir tada prasideda visos psichologinės bėdos, ir psichologinės, paskui psichiatrinės. Kuo žmogus labiau išsiryškina savo prasmę, jis išsiaiškina sau, ir paskui tą prasmę išgrynina, ir kiek ji yra tikra, nes gali sau išsikelt tikslą, nusipirksiu „Lexusą“ labai brangų, tai yra įgyvendinamas dalykas, ir tą įgyvendinęs pamatai, kad tai ne tas tikslas, kurio tu turėjai siekti. Šitoj vietoj psichiatrija ir tikėjimas suranda tą sąlyčio tašką. Aišku, jeigu psichiatrai yra pakankamai sąžiningi, neapgaudinėja žmogaus – išsprendus šitą problemą tau išsispręs visas gyvenimas.
Čia yra visa eilė. Ypač jeigu pasižiūrėsim Viktoro Franklio mokymą, parašęs jis knygą „Žmogus ieško prasmės“, būtent atsakymas prasmės ieškant išsisprendžia. Šitoj vietoj tikėjimas tau duoda kokią prasmę? Tu iškart peržengi transcendenciją, tu peržengi, šitas pasaulis manęs nesustabdo, čia aš neturiu, kaip Šv.Raštas sako, pasiliekančios buveinės, čia yra tik mano kovos laukos, jeigu taip paėmus. Viskas čia apskritai yra dvasinė kova. Apsisprendimo. Bazinis dalykas, nuo kurio pradėt klaust, tai kam aš gyvenu ant šitos žemės? Čia pagrindinis dalykas – ar tu laisvas ar nelaisvas, ar sergi psichinėm ligom? Kokia psichinių ligų kilmė, kada psichika pradeda buksuoti? Kai nėra aiškaus pažinimo ir sutrikus emocijoms. Tada trinka valia ir viskas…
-O vilties praradimas, apie kurį jūs kalbėjot?..
-Kaip tu turėsi viltį, jeigu tu nežinai, kam tu gyveni ant žemės?
E.: Dvasiniai klausimai išlieka – kas aš, iš kur ir kur aš einu? Tai esminiai egzistenciai klausimai.
A.V.: Pažiūrėk, kas dabar darosi, su psichiatrais paskui galėsi pašnekėt. Lietuvoj masė, tiesiog auga, Vakarų civilizacijoj tiesiog auga psichinių ligų.
-Tai vilties praradimas turbūt ir yra pirmasis sumišimo, emocijų sutrikimo požymis.
-Bet į jį reikia ateiti. Jis tuščioj vietoj neatsiranda, nes žmogui vis tiek būdingas noras gyvent, veržimasis būdingas ir kas jį užgesina, kas iš manęs atima norą eit. Kas yra neviltis? – nėra ateities.
Kas ir vyksta. Pas mus mokykloj niekas nemokina filosofijos, loginio mąstymo nuoseklaus, ieškot prasmės. Daug žinių duoda. Ir viskas. Pirmas, antras, trečias punktas, kaip susidėstyt mąstymą, niekas to nemokina. Ir jeigu kažkam pavyksta, pasilavina. Nutrūkus, ką jau kalbėt apie religinę tradiciją, bet nutrūkus faktiškai filosofinė tradicija. Vakaruose, Italijoj dar mokina gimnazijose filosofijos, Vokietijoj mokosi diskutuoti. Patenki į kokią konferenciją, išvystytas diskusijos menas. Ką tai reiškia diskutuot? – tai reiškia sustatyti loginius argumentus, prioritetus, paskui juos įvertinti. Turi pamatyt tą eigą. Pas mus paklausk bet ko, ką čia veiki – „mano nuomone“. Kuo ta tavo nuomonė grįsta? Neaišku, kuo. Ir problemos užtikrintos. Visiems. Ar čia apsėdimas? Čia ne apsėdimas, čia ėjimas į psichinę ligą, bet gali tame būti ir prielaidos tolimesniem neteisingiem žingsniam, kurie sąlygoja tavo patekimą į visišką blogą jau… Taip esam nesaugioj erdvėj, ar ne, tokiu grynai psichologiniu požiūriu.
-Ar psichinė liga yra demono apsėdimas?
-Gali būti požymiai panašūs į psichinės ligos, apsėdimas gali pateikti tokius požymius. Bet nebūtinai turi būti psichinė liga. Gali būti tiesiog požymiai panašūs. Psichiatrai padeda tą atskirti – ar tai yra liga. Grynai, kreipiesi į psichiatrus, jeigu kažką įtari. Kiekvienas atvejis yra atskiras – žmogų reikia ištirs, apklaust, pasižiūrėt. Imlus darbas. Pasižiūrėt, kuo tas žmogus gyvena, kokios jo vertybės, kokia jo praeitis, patirtis. Kokie emociniai sužalojimai.
Dėl ko žmogus griebiasi falsifikuotos vilties, dėl ko jis eina pas būrėjas, dėl ko kažkokiom magijom užsiima? Jam reikia kažkokio atsakymo aiškaus, ko jis negauna, negauna dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių: ar bažnyčioj kunigas nepatiko, ar jis nesuvokia tikėjimo tiesų, ar jam nepateikia to tikėjimo. Žmogus tada griebiasi falsifikuotos vilties – kažkas man pasakys, kaip man toliau gyventi, nes aš toliau nebežinau, nejaučiu saugumo, ar ne, neturiu to tikrumo. Už tai čia susideda labai daug dalykų. Kiti žmonės nemąsto apie savo gyvenimą, kiti mąsto, bet neranda to kryptingo mąstymo gairių ir tada vienaip ar kitaip nukenčia. Visą tą priešistorę, žmogaus istoriją reikia žinot. Žmogui turi būti sugražinta jo autentiška istorija, nes jeigu taip paėmus, tokį filosofinį žvilgsnį, mes nežinom, kokie mes turėtumėm būti. Tik vienas Dievas žino, koks aš turėčiau būti, nes mane žaloja mano kaimynai, mano mokytojai, mano tėvai. Jie galbūt ir stengiasi auklėti, bet taip pat ir savotiškai atima mano asmenybės raiškos optimaliausias ar objektyviausias formas?
-O kaip jie žaloja?
-Įvairiai. Emociniai sužalojimai. Žmogus turi augti, jaustis saugus, ar ne? Turėdamas savo tikslą, jis tą saugumą išreiškia, ir kūrybinga asmenybė, tu gali įsiterpti toj vietoj, nes kas yra žmogaus asmuo – protas, valia, jausmai. Visa tai turi darniai veikti. Darniai veikti – pajungta vienam tikslui. Bet koks atstūmimas, kai žmogus jaučiasi nereikalingas. Dabar tai labai paplitę, ypač lietuviškoj kultūroj.
Galima būtų šitoj vietoj atkreipt žvilgsnį į, paskaityt, Heideggerį, labai gražiai rašo apie autentišką žmogų. Autentiškas žmogaus buvimas – jis nemanipuliuoja kitais ir neleidžia, kad juo būtų manipuliuojama. Kitaip tariant, autentiškas buvimas – kuo tu labiau išsiskleidi meilėje. Tai yra žmogaus transcendentalumas – peržengti save meilės santykyje. Mes dabar tik daug kalbam apie meilę, jos absoliučiai nėra. Popiežius Benediktas XVI-asis gerai rašo enciklikoje „Caritas in veritate“ – dabartinė Vakarų civilizacija vis labiau ir labiau nužmogėja, nes nebėra meilės santykio.
Kas yra žmogus? Kas gali atsakyti? Dar Heideggeris buvo gyvas, konferencija tokia buvo, Braitone man atrodo, 1975-ais metais, tai susirinko filosofai viso pasaulio, svarstė ir kokį priėmė nutarimą – a jokio. Sakė, mes nieko negalim pasakyt. Va gatvėj eina pilna žmonių. Kas yra žmogus? Priėmė nutarimą priimti Heideggerio frazę „Žmogus yra klausiantysis“. Ką daugiau gali pasakyti? Kad rankas kojas turi? Daug ten gi buvo, cogito ergo sum Decartes’o ir visokių panašių dalykų, bet jie neišsemia žmogaus.
Jeigu kalbėt apie apsėdimą, tai aš turiu būti toks, koks aš esu esmėje, ir visa tai, kas paneigia mano esmę, o labai daug psichologinių sužalojimų paneigia mano esmę. Yra dvi perversijos – perversija žlugdyti žmogų arba pernelyg dideliu griežtumu, arba žmogų žlugdai lepinimu, kas dabar vyksta visuomenėje. Lepinimas žlugdo, nes žmogus tampa neįgalus prisiimti įsipareigojimą. Ir vėl jis nepajėgus išreikšti save tinkamu būdu, apribojant save, kad galėtų pasitarnauti šalia esančiam. Ir čia daug tokių dalykų, jie nėra lengvai suvokiami. Ir už tai labai slidu. Dalyvaujam ir su psichiatrais, ir su psichoterapeutais, ir jie maldoj dalyvauja. Tokią išvadą padarėm – tų prielaidų, tiek psichologiniam sutrikimui, tiek apsėdimui, praktiškai atskirt neįmanoma. Nes vienos prielaidos sąlygoja kitas prielaidas. Aišku, būna, kur grynai šizofrenija, bet kodėl už šizofreniką būtų negalima pasimelst? Žmogus tegu geria ir vaistus, bet tuo pačiu už jį gali ir pasimelst puikiausiai ir nepaneigti to, ką daro…
Nes kas yra medicina? Žmogaus proto išdava, tai yra pažinumas, o Dievas, Šv.Raštas sako, tu turi vertinti protą, nes tai yra didžiulė dovana, kurios niekas daugiau neturi, ta prasme, laisvos valios. Tu turi galimybę pažinti Dievo kūrybą. Tai yra nuostabus dalykas žmogui turėt protą
ir tas protas turi būti įvertintas ir surast savo vietą. Bet kita vertus protas pripažįsta, kad jis negali išsemti visko, ar ne? Negali išsemti, yra tam tikros ribos, tada atsiveria tikėjimo erdvė, tu pasitiki Dievu kūrėju, kuris yra gailestingas ir kuris tau duoda savo pagalbą. Ta pagalba labai paprasta – tai maldos pagalba. Tu prašai. Viso labo, tu prašai. Egzorcizme nieko ypatingo nėra, iš esmės. Tai yra prašymas. Dieve, išlaisvink mano šitą žmogų, jis pateko į tą kažkokią erdvę, kuri yra ne tavo.
-Kiek laiko trunka demono iš žmogaus išvarymas?
-Įvairiai.
-Ar jis gali trukti penkerius metus?
-Ir dešimt, ir dvidešimt. Kartais užtenka kelių sekundžių. Ką tai reiškia apsėdimas? Tos kategorijos yra – mes esam gundomi, gundomi esam absoliučiai visi, varginami galime būti daugiau mažiau, kai pristoja prie mūsų dėl tam tikro elgesio, dėl mūsų nuodėmių demonas arčiau sukasi ir mus kažkaip vargina. Gali būti apsėdimas, kai kažkokią kūno dalį užvaldo, paskui visą kūną. Paskui gali būti intelektualinis varginimas. Ir būna visiškas užvaldymas, kai dingsta asmenybės požymiai. Žmogus negali reikštis kaip asmenybė, paralyžiuojama jo valia arba paralyžuojamas pažinumo procesas labiau.
-Čia yra šizofrenija?
-Šizofrenija – tai asmens skilimas. Šizofreniją ne taip lengvai konstatuoja. Vėlgi, čia reikia į gydytojus kreiptis. Čia, žinai, labai lengva žmogui mesti šizofreniją, gydytojai to nedaro taip paprastai.
-Pagal diagnozę tai ne žmogaus skilimas, o…
-Asmenybės skilimas.
-…o nesugebėjimas reikšti jausmų, pažinimo sutrikimas.
-Ten labai daug požymių – ir haliucinacijos, ir ne haliucinacijos. Čia jau ne mano sritis, greičiausiai siunčiam žmogų, kad pasitikrintų.
-Ar egzorcistas gydo žmogų klausdamas?
-Ne, besimelsdamas. Klausimai gerai, aišku, kad žmogus išsigrynintų savo supratimą, savo tikėjimą, savo gyvenimo kryptį.
-Ar čia ir yra skirtumas, kad egzorcistas tiesiai prašo, o psichiatras klausia?
-Biškį vėjus pjauni.
-Aš tik bandau suprast. Galbūt.
Ar egzorcistas turi nuolat būti nuodėmės pažinimo procese? Nuolat bendraut su demonais?
-Kam su jais bendraut? Su Dievu bendraut reikia. Nuodėmės turi vengti ir maldos daugiau.
-O kaip juos pažint, tuos demonus? Tu turi juos pažint kažkaip. Pažinimas per save ateina.
Per praktiką. Bet nereikia pažint, kam juos pažint? Daug yra. Ką jūs – katalogą sustatinėsit? Paprašai, Dieve – patrauk. O per maldą labai jaučiasi, matosi, požymiai būna, tai ten jau nesuklysi, jeigu ten klasikinis – kalbos ar kiti požymiai būna, pasireiškimai, tai čia jau nesuklysi. Išoriniai požymiai būna.
-Nuodėmės pažinimas per gundymą turbūt ateina?
A.V.: Tu pasakyk, ką nors.
E.: Labai geri atsakymai ir aš neturėčiau tiek kantrybės. Reikia kalbėti apie tą patį angelų pasaulį. Tai irgi dalis Dievo sukurtas kūrinijos. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, viską, kas pildo šį pasaulį, kurį mes matom. Iš ko Dievas visa tai sukūrė? Iš nieko. Sukūrimas iš nieko atsiranda tik antroj makabėjų knygoj. Yra kūrėjas, kuris yra visa ko priežastis, bet kuris yra visiškai neįtakojamas to priežasčių ir pasekmių pasaulio, ir yra kūrinyja. Šitos kūrinijos dalis yra dvasinės būtybės, kurios galbūt yra labiausiai panašios į Dievą, čia galbūt reikėtų kreiptis į Tomą Akvinietį, kaip jis jas apibrėžia ir kaip jis jas apibūdina, čia Arnoldas galėtų kalbėti.
Kaip tobulas intelektas, angelas, jis akimirksniu atpažįsta. Kaip įvyksta savirefleksija, mes galime patys savyje pastebėti. Aš esu, tam tikram amžiaus tarpsnį aš suvokiu savo buvimą. Aš esu, yra kiti, dvasia už mane stipresnis, Kazimieras už mane silpnesnis. Šitaip vyksta pažinimas. Būdamas kartu su tėvu Arnoldu aš jaučiuosi saugus, kadangi jis yra policininkas, jo visi bijo, arba todėl, kad jis priklauso brigadai, ir jo irgi visi bijo. Šitoks iš lėto vyksta pažinimas. Ir aš renkuosi, ar aš būsiu milicininkas, ir aš vienaip ar kitaip save atpažįstu.
Dabar matydamas, tas yra stipresnis, tas yra silpnesnis, ir tas stipresnis skriaudžia silpnesnį, aš turiu kokias galimybes, jaustis pranašesniu prieš kitus, aš matau, kad tam tikra kategorija iki 5 metų, aš galiu mušt, spardyt ir daužytis ir jokios atsakomybės, bet tam turi dengti mano tėvas arba mano brolis banditas arba dar kažkas. Tuo tarpu angelas tai akimirksniu suvokia. Angelas suvokia – aš esu, yra kiti, yra vieni stipresni ir žino daugiau, yra kiti, ir yra materija, kuri man yra slėpinys. Su ja aš galiu žaisti arba aš nežinau, nes angelui materija yra slėpinys. Taip kaip žmogui angeliška būtis irgi yra slėpinys. Angelas akimirksniu supranta, aš nesu pats savęs priežastis, todėl yra tie du protokonceptai: galima žaisti su materija ir galima užduoti klausimui – ką tu galvoji? Nes angelas akimirksniu supranta, kad jis yra kūrinys, kad yra Dievas.
-Atleiskit, kaip visada bandau interpretuot – angelas yra savęs idealus atvaizdas?
-Ne, ne, jūs palaukit. Aš iki galo negaliu ištarti, kas yra, pavyzdžiui, mano vardas Romualdas. Kas tai yra? Aš atsiliepiu, kai sušunka Romualdai, Vacy, Zigmai, aš atsiliepiu, bet tai manęs neišsemia iki galo.
A.V.: Angelas net nėra tikrinis vardas.
E.: Angelas yra pasiuntinys. Bet Jobo apreiškime matai, kad jis kiekvieną žvaigždę vardu vadina. Bažnyčios tėvai tai skirdavo, kad Dievas, ką sukūrė, jis pažįsta kiekvieną būtį, nes jis yra jos autorius. Yra toks straipsnis tomistų, kaip tarpusavy kalba angelai. Aukštesnieji angelai apšviečia žemesniuosius, žemesnieji klauso aukštesniųjų. Tokia apskritai yra Dievo pedagogika, nes nepažeidžiama laisva žmogaus valia.
Gerti ar negerti šitą kavą, kurią turiu ant stalo, išpilti ant jūsų ar kaimynų vokiečių, nes nuo jų greičiau pabėgsiu, jie seni, aš galiu tam tikrus dalykus analizuoti, kaip man elgtis su šitu kavos puodeliu. Bet čia sėdi kapelionas, aš jam deleguoju autoritetą ir sakau: „Kaip manai, ką man daryt su šita kava?“. Arnoldas sako: „Geriau išgerk, neblūsk, nes kava yra skirta gėrimui“. Taip pat yra su angelu, taip pat su žmogum. Žmogaus koncepcijų vis mažėja, kol jų lieka dvi. Tada, kad nebūtų pažeista mano laisva valia, aš klausiu. Atsakymas būna ne kad daryk tą ar tą, bet duodama šviesos, kad aš galėčiau pasirinkti laisvai: ar mano tikslas sukelti skausmą, pavyzdžiui, jums išpurvinti marškinius, ir po to piktdžiugiškai krizenti, tai jau yra degradacija – aš patiriu džiaugsmą, todėl, kad kitam yra blogai, ar aš vis dėlto ramiai geriu kavą, tai ne per daug sveikas dalykas, Arnoldas geria arbatą, bet jis man duoda šviesos. Dievas visada duoda šviesą ir aukštesnieji angelai žemesniesiems visada duoda šviesą.
A.V.: Šitoj vietoj manęs klausia, ar čia nėra idėjų lygmuo.
E.: Čia ne idėjų lygmuo, čia yra egzistenciniai dalykai, bet mes netgi žmogiškame lygmenyje galime tuos dalykus labai paprastai analizuoti – ką aš renkuosi: ar aš renkuosi patirti džiaugsmo iš to, kad kitam suteikiu skausmo, ar aš beveiliju priimti tikro gyvenimo teikiamą skausmą – dėl to, kad, pavyzdžiui, jūs užpilsit tą kavą ant manęs.
Šitokie pasirinkimai visada egzistuoja, bet angelų pasaulyje tai vyko akimirksniu. Paskui reikia visada turėt omeny tai, kas yra Šventam rašte, pavyzdžiui, ne retorika tuščia, kad Dievas mirties nesukūrė, velnio pavidalu mirtis per nuodėmę atėjo į pasaulį. Pasirinkimas negyvenimo suponuoja ligas, visą tą skausmą ir viską, kas yra, bet Dievas prisiima visišką atsakomybę už savo kūrinį, todėl laikų pilnatvei atėjus jis įsikūnija, žengia į žmonių gyvenimą kaip žmogus, ir Dievas, ir žmogus. Čia paaiškėja, kad visas bažnyčios mokymas yra preciziškas, tikslus, jis visada turi labai aiškių praktinių pasekmių. Visada galima atsakyti, bet slėpinys išliks, nes ištartas pasaulis negali ištarti jo ištarusiojo taip, kaip pats buvo ištartas. Mes galime suprasti, bet supratimas ir žinojimas yra ne tas pats. Aš suprantu ir aš renkuosi, aš žinau ir aš manipuliuoju, aš žinau, kaip valdyti, todėl tas žinojimas yra labai reikalingas ir labai svarbus, bet jo yra labai aiškios ribos, žinojimo, viso to mokslinio pažinimo. Aš taip kalbus pats sau pačiam.
A.V.: Dėl to idėjų lygmens, čia yra Vakarų problema, čia materializmo tokio, tam dvasiniam pasauliui jis suteikia idėjų lygmenį, o šiaip mes užmirštam labai paprastą dalyką – kas ta materija yra apskritai. Jeigu rimti mokslininkai, kurie užsiima mokslu, tai vėl – kas ta materija? Jeigu egzistuoja tokie elektronai, reikia paklaust fizikų. Jie čia sukasi dideliu greičiu, kodėl čia kieta, čia ne taip kieta, čia visai nekieta? Kaip būna materija? Visai kitokie lygmenys, jie neturėtų gluminti. Atvirkščiai, mus turėtų gluminti, kodėl čia egzistuoja viskas.
-Bet neinterpretuodamas turi Šventąjį Raštą priimti pažodžiui. Kaip Kierkegaardas sakė, turi atlikti šuolį į tikėjimą, ar ne? Kažkur praleist priežastingumo ryšį.
-Yra įvairūs Šv.Rašto analizavimo metodai, bet Katalikų bažnyčia priima lateralinį, t.y. raidinį metodą, tik aiškinamos prasmės, ne per daug simbolikos, priimi tikrąja prasme, kaip jis ir buvo parašytas. Buvo čia, protestantų teologijoj daugiau, numitinti Šventąjį Raštą, čia daug mitų, tą aną, figūrų. Yra Šv.Rašte, be jokios abejonės, yra figūrų, bet yra tas egzegezės mokslas, kad negali Šv.Rašto taip lengvai paimt ir aiškint. Kiekviena knyga gimė dėl kažko tai, bet kita vertus, kiekivenos knygos gimimas, sakysim Senojo Testamento, tuo metu daugeliu atvejų buvo net neatpažintas, kokį sąlytį turi su Kristumi, todėl visos Šv.Rašto Senojo Testamento knygos interpretuojamos tik Kristaus šviesoj. Ir jeigu atskirai ištrauki ir bandai interpretuot, jos praranda savo prasmę, įgauna klaidingą prasmę.
-Tai yra kelias iki to, kol atėjo Išganytojas?
E.: Taip.
A.V.: Taip. Ir įvairūs dalykai labai įdomu – per istorinius įvykius, paimk bet kurį, jie kvietė tautą sugrįžti nuo visų savo niekdarysčių ir taip toliau, ir taip toliau, bet tos visos figūros, Amžinoji Jeruzalė, kitos, tuo pačiu turi sąryšį su Kristumi. Kaip ėjimas į Kirstų. Kas galėjo pagalvoti, ką kalba Izaijas – ateis mano pasiuntinys, tas, kuris neužgesins dagčio, nenulauš šakelės. Prieš 700 metus kas galėjo pasakyti pagalvoti, kaip ten bus. Ką tai reikš? Kas? Kristus?
Labai daug detalių Senajam Testamente. Kodėl Sandoros skrynia buvo uždengta dviem cherubais, cherubai stovėjo viens prieš kitą, ta vieta buvo vieną kartą per metus buvo šlakstoma krauju. Buvo toks žodis vartojamas, caporet, tik paskui, kai Jėzus atėjo, buvo ištarta, kad caporet yra susitikimo vieta su Dievu. Caporet tampa Jėzaus asmuo. Kada buvo Sandoros skrynia pagaminta, sunku labai būtų pasakyt laiką ir staiga Jėzus būtent yra susitikimo vieta su Dievu. Sandoros skrynia yra sukalta, kaip galim įsivaizduot, įdėta Tora tenai, ne Tora, Dešimt Dievo įsakymų. Ir viskas.
Žmonės dažnai supranta ikonografiškai tikėjimą ir ateistai dažnai, kovodami už savo „nieko nėra“, pasitelkia tokį įvaizdį kaip diedukas, sėdintis ant debesies. Aš maždaug nujaučiu tų Šv.Rašto žodžių prasmę, ką bandoma pasakyt, tačiau jūs sakot, kad bandyt tai paaiškint paprastais žodžiais yra materializmas. Galbūt toks neleidimas interpretuoti ir yra Bažnyčios krizės, kad kunigais yra mažai norinčių tapti, priežastis?
Čia tik Vakarų bėda, Vakarų pasaulio, kuris nesudaro daugumos pasaulio. Aš taip drįsčiau teigti. Žmogui reikia tikėjimo ir žmonės tiki. Europoj gyvena 300 milijonų gyventojų ir Šiaurės Amerikoj 300 milijonų. Su Kanada dar daugiau šiek tiek. Aš kalbu čia apie tuos, kurie galvoja, kad viską žino. Technologinė revoliucija XIX amžiaus, čia labai daug priežasčių, kodėl atsirado toks mąstymas. Tie teosofiniai dalykai taip padarė, kad žmogus tarėsi kažką žinąs, plius yra tas gnosticizmas, su panteizmu jis dabar susijęs, ir jis atgijęs dabar yra, kad viską galima pažinti ir viską galima paaiškinti. Ten yra tokia niūeidžinė situacija. Iš tikrųjų nei tu čia pažinsi, nei tu čia paaiškinsi. Nenoras pripažinti proto ribų, reiškia… Popiežius tą patį rašo, kad tai yra šėtoniška laikysena pačiam atseit susikurti ir save atgimdyti, atkurti tokią prarasto rojaus oazę.
E.: Kaip tas rojaus atrodo, turbūt matėt tą nuotrauką, apkeliavo visą pasaulį, du transvestitai apsivedė, vienas buvusi moteris, o kitas yra buvęs vyras. Jie apsivedė, gili meilė ta transvestitinė, jie įsigeidė vaikų, kadangi jų organai vis dėlto funkcionuoja, ką darysi, jie pasidarė tą vaiką, bet vaiką gimdė tėčius. Ir labai įdomu, tėtei nėra kada nusiskusti, nors jis yra mama, barzda apžėlęs, nes hormonai padaryti, ir jis krūtim žindo vaiką. Tai yra košmaras iš tikrųjų, bet tai neprieštarauja įstatymams. Tai šita paradoksali šeima, kur viskas yra under control, jis nenorėjo būti vyras, jis norėjo būti moteris, ir taip toliau, tai yra kraupoka pažinimo alegorija.
Tarp žmonių nėra likę savaime suprantamų dalykų. Ką žmogus gali atpažinti protu ir ką Aristotelis atpažino – kad yra absoliutas, visų priežasčių priežastis, bet kaip asmuo jis apsireiškia žydų tautoje. Bet protu galima atpažinti Dievo buvimą, galima atpažinti, kad aš nesu pats savęs priežastis. Tai labai paprasta – aš nebuvau suteneris, kuris suvedė savo tėvą su motina, aš tame nedalyvavau. Tu gali kiek nori postringauti apie reinkarnaciją ir visa kita, bet tu vis tiek grįši į tą patį išeities tašką – į pačią pradžių pradžią, šaltinį, meilės šaltinį, tu visada grįšį prie Kūrėjo ir kūrinijos. Ir tada – ar jis sukūrė ir paliko, užsikniskit maždaug, ar jis vis dėlto labai aktyviai dalyvauja. Pažiūrėkit pačią gundymo pradžią – Dievas sako: nuo šito medžio nevalgysi, nes mirte numirsi. Teisingai, bet yra dar kita versija ir velnias, aukščiausias angelas, kurio pašaukimas duoti šviesą, jis pradeda kalbėti. Užuot davęs šviesą, jis sako: „Ar iš tikrųjų Dievas jums uždraudė valgyti nuo visų sodo medžių?“. Tai reiškia, jeigu tu nevalgysi nuo to draudžiamo medžio, galima sakyt, kad tu nevalgai nuo niekur. Jis yra prieštarautojas, šitas žodis jį tiksliausiai atspindi. Nes Dievas nenaikino savo kūrinių. Dievas pasakė – nuo to medžio nevalgysi, tokios yra priežastys. O kitas sako priešingai: jeigu tu nuo jo nevalgai, reiškia, tu iš viso nevalgai. Reiškia, visa kas yra, tarsi neverta. Čia tokia banali priežastis.
A.V.: Ir tęsiasi ta istorija.
E.: Nuodėmė savo esme yra žiauriai banali, neįtikėtinai banali. Ji neturi savyje turinio.
A.V.: Tik reklama jos gera, o vaisiai visada blogi.
E.: Blogis savyje – prieštarautojas. Kai tik nebeturi kam prieštarauti, jis nebeturi jokios pozityvios naujienos.
A.V.: Aišku, pavyzdys žiaurus, bet kaip savižudybės atveju – žmogui tarsi siūloma išeitis, bet tai jokia išeitis, tai yra pražūtis. Čia panašiai su kiekviena nuodėme: kontekstas ir popieriukas reklaminis gražus.
-Ar jums teko laidoti savižudį?
-Teko, ir nemažai.
-Ar tai tinkamas kompromisas Bažnyčiai?
Anksčiau nelaidodavo, dabar laidoja. Dabar kitoks požiūris. Požiūris, kodėl jis prarado tą viltį, kaip jis atėjo į tai. Vis tiek, tai yra sutrikimas. Daugeliu atvejų galima žiūrėt, kaip į labai rimtą sutrikimą. Už tai ir krikščionis ir prarado viltį, tai arba psichinė liga, arba kažkieno kito įtaka, žinai. Nes šiaip žmogus vis tiek bando gyvent ir spręst savo problemas.
-Pernai jūs rašėte laišką, kad blogas dalykas, bloga praktika yra leisti tokius festivalius kaip „Velnio akmuo“. Ar tai nėra tik kažkoks grožio supratimas, nes ir Viduramžių, ir Renesanso mene yra vaizduojama mirtis, demonai.
Bet ten jais nebuvo grožimasi ir Renesanse ne viskas buvo krikščioniška. Mes nesuvokiam kito dalyko. Tarytum paliekam tokią erdvę, lyg neutrali erdvė, o čia visą gyvenimą vyksta dvasinė kova ir nėra tos neutralios erdvės.
Ypač simbolių kalba. Simbolių kalba išreiški kažkokį turinį, reiškia, išreiški esmę. Ir viskas, ta išraiška turi savo jėgą ir galvoti, kad tai yra žaidimas, yra neutralu… Valstybė uždraudė naudoti tiek nacistinius, tiek komunistinius simbolius. Kodėl? Viso labo tai galėtų būti gražus pasižaidimas: tu išsipaišai žvaigždę, aš išsipaišau svastiką, pasimėtom mes čia kokiais akmenukais ir visai nieko, ne? Kodėl uždraudė? Nes tai turi tam tikrą savo krūvį, angažuotumo, su kuriuo nėra ko žaisti. Dvasinėj kovoj velnio ženklai turi savo angažuotumą, ne tik informaciją, bet ir dvasinį krūvį. Tu galvoji, kad žaidi, kaip ir spiritizmo atveju. Jis galvoja, kad žaidžia, pasiima adatėlę, pasipaišo tas raides ir galvoja, kad jis pasižaidžia, labai įdomu, kaip ta adatėlė juda, kažkas atsiliepia ir tu pasižaidi, ir, atrodo, tuo pasibaigia, bet tuo nebepasibaigia. Tu patenki į visai kitą dimensiją ir ta dimensija tęsiasi, tu esi kontakte su ja.
-Jeigu jie tikrai, sąmoningai maištauja prieš Dievą. Jeigu kažkas nupiešia velnią, jis gali ir demoną simbolizuot.
-Ir tai nėra gerai. Aišku, jeigu tu sąmoningai kvietiesi, kur kas rizika didesnė, kai nesuvokdamas, galbūt mažesnė, bet ji vis tiek išlieka. Tą jau ir patirtis rodo. Reikia suprast, kas tai per muzika. Muzika yra labai sudėtingas procesas, čia reikia psichologų paprašyt komentaro, bet apskritai jeigu literatūra labai stipriai veikia, bet veikia tiek, kiek rašytojas sugeba tau paliesti protą ir jausmus, o muzikoj veikia viskas, veikia dažniai, kiekvieną tavo lastelę veikia, veikia ritmas, veikia informacija, kurią neša žodžiai. Labai platus muzikos veikimas ir jeigu jis susietas su tam tikru turiniu… Ir pačios muzikos kilmė, dabartinės estradinės muzikos, kokie dažniai, kam jie atstovauja, tai galima palyginti su įvairiais šamaniniais ritmais ir taip toliau, žinai, čia. Nesaugi erdvė visiškai. Švelniai tariant. Žinant, plius, kad kai kurių ansamblių nariai sudaro tikras sutartis su Šėtonu, kad jiems sektųsi, rašo atvirkštinius tekstus, atvirkštinė muzika ir taip toliau. Mums tik tai atrodo žaidimas, bet tiems, kurie tai daro…
-Jeigu tai yra jų tikslas, bet jeigu aš pradėsiu skaityt žodžius atvirkščiai tik todėl, kad jie man keistai skamba, jeigu aš neturiu blogos intencijos, tai nėra kažkas. Kaip ir ta muzika – jeigu žmogus neturi blogos intencijos, jis nesiekia maištauti…
-Bet jis gali tapti suklaidintas paprasčiausiai.
-Taip, visur. Dar – kai mes tarėmės dėl interviu, jūs klausėte, kaip vadinasi mano puslapis, man pasirodė, kad jūs skeptiškai žiūrite į pavadinimą „Uroboras“.
A.V.: Edmundas tau galėtų daugiau paaiškint. Čia grynai okultinis ženklas yra iš tikrųjų.
E.: Aš galėčiau paaiškinti nuo tokių sveiko proto dalykų. Aš kažkada paskambinau gamtininkui ir paklausiau, ar gali gyvatė pati sukąsti savo uodegą. Negali. Toliau kas yra – gyvatės burnoj yra nuodai, dabar ji sukandusi save nužudo. Nuryt ji savęs negali. Iki tam tikros ribos galbūt techniškai sugebėtų. Tai nėra amžinybės simbolis. Aš sakyčiau, kad tai labiau pragaro simbolis.
-Čia su ta prielaida, kad ji gali ėst save ir iš savęs augt, kas yra neįmanoma.
E: Tatai yra neįmanoma, bet kaip pragaro įvaizdis, aš manau, jis pakankamai teisingai atspindi. Arba panteistinio pasaulio modelį atspindi pakankamai gerai, geometrijoj tai būtų Mobijaus lapas, kaip savyje uždaryta kūrinija. Bet viso labo tai geometrinė figūra, ją įdomu labai analizuoti, bet jeigu analogijos būdu, ši paradoksali figūra, Mobijaus lapą žinot, ar ne? Paimkite juostą, persukite 180 laipsnių ir suklijuokite galus. Šita figūra turi tik vieną paviršių ir tik vieną briauną. Pradėję brėžti per briauną, jūs sugrįšite į tą patį tašką. Pradėję dažyti, jūs nudažysite visą figūrą. Pradėję ją išilgia kirpti, gausite du kartus ilgesnę figūrą, susisukusią 360 laipsnių. Dar kartą kirpdamas, jūs gausite du tarpusavyje susikabinusius apskritimus ir jie bus persisukę 180 laipsnių kiekvienas. Taip galima tęsti begalybę.
A.V.: Sufalsifikuota amžinybė, taip galima sakyt. Šitoj vietoj labai sudėtingas kalbėjimas yra, tai yra gnosticizmas, ateinantis iš labai toli, krikščionybės pradžioje tas gnosticizmas jau buvo. Ką tai reiškia? Kad galima viską pažinti. Tas dalykas ateina iš panteizmo, iš panteistinės sistemos, iš Rytų ateina, kinų, in-jang, dvi būtys, paskui tas pats krišnaizme. Ką reiškia panteizmas? Kad ir čia dievas, ir čia, ir aš galiu pereiti, ir todėl tas simbolis gyvatės, kad ji pati save rydama atgimsta kaip feniksas iš pelenų, tuo tarpu krikščioniškas mokymas visai kitas yra. Tai yra kūrinys. Tai yra viso labo kūrinys, aš irgi esu tik kūrinys, Dievas yra visai kas kita ir pas Dievą aš galiu ateiti tik paties Dievo vedamas. Čia yra esminis skirtumas.
E.: Dievas dalinasi savo dieviška būtimi su savo kūriniu.
A.V.: Labai geras klausimas apie Šventąją Dvasią – būtent Šventoji Dvasia, kuri man suteikiama per krikštą, ji įgalina mane su Dievu bendraut, kitaip tarp kūrinio… Katinas gal irgi tau ką nors sako, pavyzdžiui, bet išskyrus miaukimą nelabai ten supranti, ką jis pliurpia. Gal šitas puodelis ir ką nors šnekėtų, bet čia iš vis nieko nesigirdi.
E.: Todėl pasižiūrėkim, Bhagavadgyta. Bhagavadgyta yra ištariama Krišnos labai dramatišku metu – Kauravo armija, Pandavo armija ir Arhuna, pandavų lyderis, pamatęs giminės kitoj kariaujančioj pusėj, Arhuna atsisako kariaut, o Krišna yra jo važnyčiotojas. Ir tada Krišna apreiškia jam savo kosmines formas, demono pavidalu jis parodo, kad jis praris ir vienus, ir kitus, taip sakant, juos suvirškins. Jis sako, tai buvo apspręsta, buvo aukso amžius, buvo sidabro…
-Nėra gėrio ir blogio perskyros?
E.: Nėra perskyros. Žmogaus gyvenimo tikslas – atlikti savo pareigą toje situacijoje, kuri yra. Bet iš tikrųjų jis meluoja, jis tai primeta, tarsi nebūtų pasirinkimo. Mašina užsukta, pasaulis sensta, sendamas kvailėja ir vyksta pakrikimas. Kali Juga, per Kali Jugą po to ateis Kalki avataras… Aš čia iš visų pusių graibalioju, bet bendrai būtų taip. Ir paskui didžiulis tas skriejantis demonas užmigs, paskui jis atsibus ir viskas vėl bus kuriama iš naujo. Po Pralajos vėl bus aukso amžius, vėl bus sidabro amžius ir tas kruvinas žaidimas tęsis be galo, be krašto.
Antradienį „Urobore“ – interviu su psichiatru Raimundu Alekna.
(No Ratings Yet) Loading ...Atkeliavo 18 terabaitų iš Afganistano
Jul 17th
BBC pasididžiavimas Adam Curtis mėgsta kapstytis archyvuose, bet šį kartą jam netikėtai pasisekė. Phil Goodwin, kolega iš BBC, Afganistane filmavo 14 metų ir visą medžiagą perdavė Curtisui, kuris teigia, kad iš to, ką pamatė, akivazdu, jog Vakarai visiškai nesuvokia, kas vyko ir tebevyksta Afganistane. Apie pasirinktus vaizdelius Curtis rašo: “It is just stuff recorded. It doesn’t make any sense. But it doesn’t make any less sense than the way Afghanistan is reported by newspapers and television.”
Galima pamatyti pasikėsinimą į Hamid Karzai (kalbama, kad žudikui buvo pažadėtos dvi Corollos), ekspertė iš Vakarų su vietiniais diskutuoja apie Marcel Duchamp “Fontaną.” 1995 metais Kabulą nuo Talibano ginantys artileristai mėgėjai nusprendžia peržvelgti patrankos instrukcijas.
Grečiausiai pamišęs amerikietis kankino afganistaniečius privačiame kalėjime ir sakė, kad yra pavaldus Donaldui Rumsfeldui, nes tarnauja Task Force Sabre 7, dar pasakojo, kad medžiojo teroristus Lietuvoje, kurie nešiojosi atominius ginklus kuprinėse, be to, keistuolis sakė, kad su savimi turi šuns genetinius duomenis ir ketina jį klonuoti, nes šuo yra geriausias padėjėjas ieškant bombų. Rinktines ištraukas galima peržiūrėti čia ir laukti daugiau įdomybių. Galbūt net filmo apie Jack Idema ir jo šunį Sarge.
Jack Idema. Lietuvos gelbėtojas.
(No Ratings Yet) Loading ...Apie herojus, kalavijus ir kakadu
Jul 15th
… Kartais jau nebesuprantu, kodėl iš šalies protingais atrodantys žmonės taip nori apsimesti kvailais ir nieko nesuprantančiais…
Šiaip jau būtų galima ir nekreipti dėmesio, bet bėda ta, kad taip daro kolegos. Tie, kuriuos pažįstu apie 20 metų ir iš kurių, nepaisant požiūrių skirtumų, tikiesi bent jau argumentacijos ir sveiko proto, nekalbant jau apie elementarių taisyklių išmanymą.
Štai Lina Pečeliūnienė, matyt Žalgirio mūšio metinių įkvėpta, rašo apie “prezidentės kalaviją“.
Tą, kuris kapoja galvas ir kurio visi taip bijo.
Visi, įskaitant gerbiamus žurnalistus ir politikos apžvalgininkus:
Pasikvietusi politikos apžvalgininkus D.Grybauskaitė juos prigąsdino taip: jei išplepėsite, ką čia girdėjote, išlėksite iš sąrašo tų, su kuriais prezidentė bendrauja. Kaip prigąsdina pareigūnus, tarnautojus ar politikus, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai jai pavaldūs, galime tik įsivaizduoti.
Jei ką, tai ir aš ten buvau, ir kavą gėriau, ir net saldainį su prezidentūros atvaizdu suvalgiau. Ir, priešingai nei L.Pečelinienei, man visai nebuvo baisu.
Nes tai, ką pasakė prezidentė, yra normali žurnalistinio darbo praktika. Pasakyčiau net daugiau – tai viena iš pagrindinių darbo taisyklių, kurios nesilaikydamas vargu ar gali vadinti save profesionaliu žurnalistu.
Pokalbiai “off the record” arba “on the background” su politikais, verslininkais ir visais kitais pašnekovais yra geranoriška pagalba žurnalistui, padedantys suprasti kai kuriuos sprendimus, atkreipiantys dėmesį į tai, kuo galbūt reikėtų pasidomėti, nukreipiantys tinkama linkme ieškant vienokios ar kitokios informacijos.
Kuo daugiau yra žmonių, su kuriais žurnalistas gali kalbėti “ne spaudai”, tuo jis vertingesnis. Jis žino, kas vyksta, jis mato tai, ko nemato kiti, jis laukia to, kas dar tik įvyks, jis gali prognozuoti ir daryti išvadas. Be tokių pokalbių ir be informacijos šaltinių- tik “kakadu”, o ne rimta žurnalistika.
Tačiau toks bendravimas neįmanomas be pasitikėjimo. Tai yra, su tavimi kalbės tik tada, kai žinos, kad nepakiši, nepakenksi, neišduosi.
O tai sunku. Nes dažnai taip norisi pasirodyti labai protingu ir daug žinančiu.
Tai pavyksta. Bet dažniausiai – tik vieną kartą. Nes kitą kartą su tavim jau niekas nekalbės.
Galbūt todėl Lietuvoje taip sparčiai mažėja žurnalistikos ir taip greitai plinta “kakadu”.
Juk taip norisi kartais pabūti didvyriu.
Tokiu kaip A.Valinskas. Kuris drąsiai iš TV ekrano pasakoja tautai, kaip ta piktoji D.Grybauskaitė jį barė ir užsienio svečius be kavos namo išvijo.
Tada tampi herojumi.
L.Pečeliūnienė irgi tokia tapo.
Ir gal net galės tuo pasigirti dar kartą – kai prezidentė, kitą kartą kviesdama žurnalistus pokalbiui “off the record”, paprašys, kad L.Pečeliūnienės sąraše jau nebebūtų.
Aš tokiai pozicijai visiškai pritarčiau.
P.S. … kažkodėl berašant į galvą įkyrai vis lindo tas porą mėnesių intensyviai aptarinėtas gražus lietuviškas žodis “boba”…
(No Ratings Yet) Loading ...
Nauji pasisakymai