Dar balandžio pirmoje pusėje Angelo, Luciano ir aš, su reikalais važiavome į Berlyną. Kelionė buvo ne iš trumpųjų, juk teko praktiškai visą Vokietiją iš kairės į dešinę ir atvirkščiai (grįžtant namo) pervažiuoti.

Vaizdas iš viešbučio, kuriame vienai nakčiai apsistojome – beveik pats Berlyno centras:

Kadangi ne turistauti važiavome, tai suspėjome pamatyti tik kelias pagrindines Berlyno įžymias vietas:

Užsukome ir į Berlyno pagrindinę stotį – atviručių ir suvenyrų:

Važiuodami atgal kelis kartus ilgėliau sustojome pakely – Angelo ypač džiugino vaikų žaidimų aikštelės:

… dinozauras ir…

…Trabant.

Įdomi naujiena: Privatumo sergėtojai veja „Google Maps Street View“ iš Lietuvos

Ir labai įdomūs komentarai – absoliuti dauguma pasipiktinusių “barbarišku” Valstybinės duomenų inspekcijos draudimu šiai tyrai ir nekaltai kompanijai rinkti duomenis Lietuvoje.

NeTiesa.lt komentaras:
=================================

O ar jūs gerbiamieji gūgliofilai žinote, kad Gūglės valdyboje dirba JAV saugumo departamento atstovas (lygiai taip pat, kaip ir Feisbuko valdyboje)?

Kad Gūglės techninio modernizavimo padaliniui, atsakingam už jo tobulėjimą ir vystymasį šiuo metu vadovauja žmogus prieš tai vadovavęs Pentagono IT modernizavimo skyriui (o juk kaip žinia,buvusių saugumiečių nebūna)?

Kad Gūglė, kaip ir bet kuris kitas JAV jurisdikcijoje veikiantis juridinis asmuo, privalo BE teismo sprendimo teikti BET KOKIĄ informaciją valstybės (JAV) saugumo institucijoms pirmu jų pareikalavimu?

Kad Gūglės naudojamas serverių skaičius, IT specialistų paskaičiavimais, keliasdešimt kartų viršija poreikius tiekti oficialiai Gūglio deklaruojamams paslaugoms?

Kad šiuolaikinės karinės technologijos yra neatsiejamos nuo INFORMACIJOS valdymo, kontrolės ir analizavimo?

Prieš Didįjį Tėvynės karą vokiečių žvalgybiniai lėktuvai intensyviai skraidė po visą europinę Tarybų Sąjungos dalį fotografuodami ir sudarinėdami karinius žemėlapius, kurie vėliau buvo sėkmingai panaudoti puolimo metu.

Dabar viena valstybė – JAV – nori savo rankose turėti kiek įmanoma detalesnį VISO PASAULIO 3D vaizdą: tik tam jai nereikia siųsti savo užmaskuotų šnipų – ji tiesiog naudojasi savo kontroliuojamų organizacijų kaupiamais duomenimis.

Po Jugoslavijos bombardavimo, po Irako ir Afganistano sunaikinimo, po Libijos skerdynių jūs vis dar tikite, kad JAV yra ta valstybė, kuria galima pasitikėti? Kad jos kontroliuojama organizacija turi teisę pasidaryti KIEKVIENO MIESTO IR MIESTELIO kompiuterinį modelį?

Jūs ką, iš tikrųjų manote, kad visas šitas cirkas ir resursai skiriami tam, kad į Balbieriškį galėtų atvažiuoti “daugiau” turistų?

Kapitalizmas niekada neskiria pinigų tai sričiai, kuri jam neatneš pelno. Vienintelis įmanomas pelnas, atperkantis tokio mąsto darbą – tai gobali kiekvieno pasaulio miesto kontrolė iš vieno karinio štabo.

Pabaigai: spėkit iš trijų kartų, kodėl Kinija savo teritorijoje yra taip drastiškai apribojusi Gūglės veiklą, tačiau niekaip nevaržo pavaldžių sau?

Sveiki atvykę į globalizuotą pasaulį!

Ne Tiesa.lt

Filed under: Bundančiam protui, Debilų visuomenė, Fuck the police, Geopolitika, Globalus apsišikimas, Informacinis karas, JAV, Lietuviško mentaliteto problematika, Lietuvos ateitis, Lietuvos priešai, Nacionalinė grėsmė, NWO, Pigus alkoholis – nemąstanti tauta, Savamoksliams, Serious shit, Svarbu Tagged: CŽV, google automobiliai, google zvalgyba, netiesa.lt, pentagonas, totali kontrolė, totalus sekimas

Įdomi naujiena: Privatumo sergėtojai veja „Google Maps Street View“ iš Lietuvos

Ir labai įdomūs komentarai – absoliuti dauguma pasipiktinusių “barbarišku” Valstybinės duomenų inspekcijos draudimu šiai tyrai ir nekaltai kompanijai rinkti duomenis Lietuvoje.

NeTiesa.lt komentaras:
=================================

O ar jūs gerbiamieji gūgliofilai žinote, kad Gūglės valdyboje dirba JAV saugumo departamento atstovas (lygiai taip pat, kaip ir Feisbuko valdyboje)?

Kad Gūglės techninio modernizavimo padaliniui, atsakingam už jo tobulėjimą ir vystymasį šiuo metu vadovauja žmogus prieš tai vadovavęs Pentagono IT modernizavimo skyriui (o juk kaip žinia,buvusių saugumiečių nebūna)?

Kad Gūglė, kaip ir bet kuris kitas JAV jurisdikcijoje veikiantis juridinis asmuo, privalo BE teismo sprendimo teikti BET KOKIĄ informaciją valstybės (JAV) saugumo institucijoms pirmu jų pareikalavimu?

Kad Gūglės naudojamas serverių skaičius, IT specialistų paskaičiavimais, keliasdešimt kartų viršija poreikius tiekti oficialiai Gūglio deklaruojamams paslaugoms?

Kad šiuolaikinės karinės technologijos yra neatsiejamos nuo INFORMACIJOS valdymo, kontrolės ir analizavimo?

Prieš Didįjį Tėvynės karą vokiečių žvalgybiniai lėktuvai intensyviai skraidė po visą europinę Tarybų Sąjungos dalį fotografuodami ir sudarinėdami karinius žemėlapius, kurie vėliau buvo sėkmingai panaudoti puolimo metu.

Dabar viena valstybė – JAV – nori savo rankose turėti kiek įmanoma detalesnį VISO PASAULIO 3D vaizdą: tik tam jai nereikia siųsti savo užmaskuotų šnipų – ji tiesiog naudojasi savo kontroliuojamų organizacijų kaupiamais duomenimis.

Po Jugoslavijos bombardavimo, po Irako ir Afganistano sunaikinimo, po Libijos skerdynių jūs vis dar tikite, kad JAV yra ta valstybė, kuria galima pasitikėti? Kad jos kontroliuojama organizacija turi teisę pasidaryti KIEKVIENO MIESTO IR MIESTELIO kompiuterinį modelį?

Jūs ką, iš tikrųjų manote, kad visas šitas cirkas ir resursai skiriami tam, kad į Balbieriškį galėtų atvažiuoti “daugiau” turistų?

Kapitalizmas niekada neskiria pinigų tai sričiai, kuri jam neatneš pelno. Vienintelis įmanomas pelnas, atperkantis tokio mąsto darbą – tai gobali kiekvieno pasaulio miesto kontrolė iš vieno karinio štabo.

Pabaigai: spėkit iš trijų kartų, kodėl Kinija savo teritorijoje yra taip drastiškai apribojusi Gūglės veiklą, tačiau niekaip nevaržo pavaldžių sau?

Sveiki atvykę į globalizuotą pasaulį!

Ne Tiesa.lt

Konkurse dalyvavo per 50 įvairių šalių atstovų tarp kurių ne tik festivalio dalyviai, bet ir vietiniai gyventojai, pasiryžę iškovoti automobilį, kuris šio mažo miestelio gyventojams yra visai ne menkas turtas. Tačiau jie net nenumanė, kad tarp jų yra vienas Lietuvos atstovas, kuris jau nuo pirmųjų konkurso akimirkų tikėjo savo pergale.

Pagrindinė konkurso sąlyga – žmogus turi kuo ilgiau išstovėti pridėjęs pilną delną prie automobilio nė sekundei neatsitraukdamas. Konkursas truko apie devynias su puse valandas, o apie šeštą valandą ryto buvo likę vos du dalyviai. Vietinis publikos numylėtinis – Jurgenas Shultsas bei lietuvis Dovydas Stončius. Pasakojama, kad vokietis prieš lietuvį bandė naudoti psichologinį spaudimą savo partnerio pagalba, kuris kartais jam padėdavo sušilti, tačiau tai nesutrikdė Dovydo ir po sekinančios nakties jis galėjo džiaugtis užtarnautu laimėjimu.

„Sunkiausia buvo iškentėti viską fiziškai, dėl elementariausių priežasčių, nes net neturėjome galimybės lankytis tualete. Planuoju po kelių dienų su prizu aplankyti Berlyną, o vėliau gal būt keliausime ir į Lietuvą. Noriu padėkoti J.P.Sartre’ui už egzistencinę literatūrą, kuri padėjo sunkiausiomis akimirkomis, Tyler’iui Durden’ui už įteigtą norą kovoti ir, žinoma, Charlie Chaplin’ui už įkvepiančią kalbą” – sakė po sekinančios nakties atsigaunantis D.Stončius.

Atlaikyti stingdantį šaltį bei fizinį ir psichologinį spaudimą Dovydui Stončiui padėjo ne tik kolegų parūpinti dekiai, šilti gėrimai, bet ir monologai, kuriuos, kaip šneka stebėjusieji varžytuves, nugalėtojas kartojo tarsi mantras, žlugdančias kitus konkurso dalyvius. Hildesheim miestelyje temperatūra naktį nukrito iki 1 laipsnio, todėl po konkurso medikams teko apžiūrėti užsispyrusio lietuvio delną. Po pergalės, kuri buvo paskelbta apie pusė devynių ryto, Dovydui buvo įteikti automobilio rakteliai, jį apsupo gerbėjai ir vietinės žiniasklaidos atstovai. Kalbama, kad vietiniai lažybų organizatoriai susikrovė ne menkas sumas, statydami už nuo pat pradžių į akis jiems kritusį lietuvį.

http://www.bbc.co.uk/news/world-us-canada-18014102

Sako, kad “pakeitė nuomonę pasižiūrėjęs į didelę meilę tarp piderastų jo aplinkoje”!

Tad ateis santuokos federaliniu mąstu, o dar po kelių kadencijų baltuosiuose rūmuose tikėtina išvysti ir piderastą!

Tik tada jau jis taip negalės būti vadinamas – tam ruošiamos koncentracijos stovyklos Amerikėje.

Tūkstančiai paprastų amerikiečių stovi eilėje, kad sudalyvauti Vudstoko nemokamame stomatologų savaitgalio renginyje. Šimtai žmonių praleido naktį eilėje saugodami savo vietą.  iš čia

P.S. Įdomu,kodėl kapitalistinė santvarka leidžia daryti tokius atvirai komunistinius renginius? Ar neturėtų Laisvoji Rinka viską sureguliuoti pati?

Originally posted 2011-08-14 10:50:20. Republished by Blog Post Promoter

“Personnes”

Žinoma, klausimas nelengvas ir turintis begalę atsakymų. Bet tarkime, kodėl napabandžius tapyti? O dar vėliau, jei kils noras, gal netgi tapti pasaulinio garso menininku? Christian Boltanski yra paryžietis menininkas, savo karjeroje pasiekęs didžiulių aukštumų. Būdamas vos 12 metų jis tiesiog nustojo eiti į mokyklą ir pradėjo kurti. Save jis laiko tapytoju, bet geriausiai yra žinomas dėl modernaus ir nestandartinio instaliacijų, fotografijų bei skulptūrų pateikimo. Menininkas dažnai šmaikščiai ir saviironiškai pasisako visuomenėje ir turi puikų humoro jausmą, tačiau jo darbų tematika visai nelinksma. Jis savo kūryboje nevengia mirties temų, prisimenant tuos, kurie išnyko ir tevirto anonimais laiko tėkmėje. Jis siekia juos savotiškai įamžinti, kapstosi po prisiminimus. Savo darbams naudoja skardines, elektros laidus, dėvėtus drabužius, nuotraukas iš nekrologų ir t.t.

Su šio menininko kūryba susipažinau prieš kelis metus būdamas Stokholme. Ten, tiesiog jūrų uoste esančioje labai įdomioje galerijoje “Magasin 3 Stokholm konsthall” jis pristatė savo parodą “Les Archives”. Paroda taip sužavėjo, kad išleidau paskutinius savo pinigus ir nusipirkau parodą pristatantį plakatą. Parvykęs namo gerai iškračiau internete Christian Boltanski biografiją ir jo lig tol buvusias parodas. O jų buvo tikrai daug, ir visame pasaulyje. Kitais metais Boltanskis jau 3 kartą dalyvaus Venecijos bienalėje. Jis vienas plačiausiai užsienyje eksponuojamų Prancūzijos menininkų. Vienas jo darbas yra pabuvojęs ir Lietuvoje, su Oslo nacionalinio šiuolaikinio meno muziejaus kolekcija, darbas buvo eksponuojamas ŠMC 1999 metais. Deja, truputį pavėlavau.

Fragmentas iš ekspozicijos ir interviu su menininku

Christian Boltanski

Sans-Souci,1991

Chrisitan Boltanski padarė stulbinančią karjerą, todėl apžvelgti ją visą būtų sunku. Manau, galime apsistoti ties keliais neseniai pristatytais projektais. Šių metų Monumenta programoje, kurioje kiekvienais metais, kuratorių teigimu, pasirodo lyderiaujantis šiuolaikinio meno atstovas, buvo suteikta garbė dalyvauti būtent Boltanski. Du jo pirmtakai: amerikietis skulptorius ir video meninkas Richard Serra (2008) bei vokiečių tapytojas ir skulptorius Anselm Kiefer (2007), kiekvienas sutraukė po daugiau nei 140 000 žmonių. Boltanksi įpūdingame, net 13.500 kvadratinių metrų plote, Grand Palais ,Paryžiuje pristatė savo instaliaciją, pavadinimu “Personnes”. Grand Palais navos gale supiltas milžiniškas 12 metrų aukščio drabužių kalnas, kuriame drabužiai, pačio menininko teigimu simbolizuoja žmones. Metalinis kranas, kuris savo ruožtu nuo drabužių (žmonių) kalno viršaus atsitiktinai sugriebia tam tikrą kiekį drabužių ir iškėlęs juos į 30 metrų aukštį iki navos lubų, numeta atgal, simbolizuoja Dievo pirštą. Pagrindinė mintis yra, kad mūsų galimybės šiam žudymo fabrike priklauso ne nuo musų, niekas nežino kas bus nužudytas o kas ne. Tačiau, didžioji ekspozicijos dalis yra ant žemės, 69 stačiakampiai einantys lygiomis eilėmis užpildyti tais paciais rūbais.Tuo pat metu, dižiuliame plote, per garso kolonėles visą laiką transliuojamas 400 žmonių širdies plakimas. Menininkas sako, kad vos atvykus į didžiulę navą, žmonės girdės visus 400 plakančių širdžių ir tai skambės tarsi fabrikas, bet vaikštinėdami ir priėję tam tikrą garsiakalbį, turės galimybę išgirsti vieno žmogaus širdies plakimą, ypatingą, asmenybės širdies plakimą. Pastaruosius du metus meninkas kolekcionavo plakančios žmogaus širdies įrašus.

Manau šiam menininko darbui tinka kartą pasakyti jo žodžiai ir pacituotas garsus prancūzų karvedys: “Kiekvienas yra unikalus ir svarbus. Bet man patinka kai kas, ką pasakė Napoleonas, kai kovos lauke pamatė daug negyvų savo vyrų: O, jokių problemų – viena meilės naktis Paryžiuje ir tu gali pakeisti visus”. Tarsi mes esame tik fabriko dalis, kuri nustojusi veikti, yra pakeičiama kita.

Theatre d’Ombre, 2008

Šių metų pradžioje Boltanski ėmėsi dar vieno, nė kiek nemažiau keisto ir dar labiau iššaukiančio projekto. Menininkas vadinamas kitų žmonių gyvenimų ir mirčių kolekcininku, pats įsivelė į žaidimą dėl savo gyvenimo trukmės. Jis susilažino su garsiu ir aktyviu pastarojo meto kolekcininku, kuris savo turtus susikrovė lošimo namuose, Davidu Walshu. Lošėjas iš Australijos, kuris mano jog niekada nepralošia, tikisi laimėti lažybas, jei Christian Boltanski neišgyvens 8 metų. Visus aštuonis metus 3 kameros bus įtaisytos menininko studijoje esančioje Paryžiaus priemiestyje Malakoff. Iš ten vaizdas bus visą parą tiesiogiai transliuojamas į vieną olą esančią Tasmanijoje. Tuos aštuonis metus, Walshas mokės Boltanskiui tam tikrą sumą, kuo ilgiau Boltanski gyvens, tuo daugiau viskas kainuos australui. Nufilmuota medžiaga priklausys Davidui Walšui. Walshas netgi norėjo nusipirkti prancūzo pelenus po jo mirties, bet meninkas atsisakė, teigdamas ir motyvuodamas tuo, jog tikrai nenorėtų baigti Tasmanijoje. O be to, Japonijoje yra maža šventyklėlė kuri jam puikiai tiksianti.

Viena iš priežasčių, kodėl Boltanskis sutiko lošti iš savo gyvenimo yra ta, kad jo tikslas kaip menininko, kuris kuria darbus surištus su mirtimi, gyvenimu, prisiminimais, užduoti klausimus naudojantis viskuo, tik ne žodžiais. Daug kam šis jo poelgis nepatiko. Žinoma, kaip visada, atsirado ir tokių, kurie juo susižavėjo dar labiau. Menininkas, bet kuriuo atveju pasiekė savo, abejingų neliko. O žurnalistai Boltanskio bendrininką Davidą Walshą jau pakrikštijo Tasmanijos velniu.

Iš kelių Boltanskio paskutinių projektų galima susidaryti nuomomę, kad tai vienas drąsiausių šiuolaikinių meninkų. Stebina, o kartu ir šiurpina tai, kad jis nebijo naudoti savo asmeninio gyvenimo, kaip priemonės savo tikslui pasiekti. Ar tai tiesiog šou elementai ir noras praturtėti? Nemanau. Boltanskis jau iki tol yra pasiekęs tiek, kiek daugelis galėtų tik pasvajoti. Juolab, kad apie menininkų drasą jis yra pasisakęs taip: “Geras menininkas paprastai yra arba labai jaunas, arba labai senas. Labai jauni menininkai yra tokie kvaili, kad neturi baimės jausmo. O kai jie tampa labai senais, jau daugiau nebebijo. Tuo tarpu tu visada bijai.”. Įdomu ar Boltanskis būdamas 65 metų amžiaus save vis dar laiko labai jaunu, ar mano kad jau yra labai senas, nes ko jau ko, bet drąsos jam nestinga. Bet jei aš lažinčiausi iš savo gyvenimo trukmės, tikriausiai tai daryčiau kol esu labai jaunas. Bent širdyje.

Les Registres du Grand-Hornu, 1997

Originally posted 2010-04-04 23:09:08. Republished by Blog Post Promoter

Daugiau: http://www.youtube.com/user/navalny4/videos

Išsamus straipsnis su foto ir video reportažais apie šūdopozicionierius ir provokatorius - http://politrash-ru.livejournal.com/82614.html

Tiesiame jums pagalbos ranką ir pateikiame šį tipografinį plakatą – jame supaprastintai pavaizduoti CISPA niuansai. Galbūt išties tikimasi, jog po kurio laiko pačių įvairiausių pavadinimų – PIPA, SOPA, ACTA ir dabar – CISPA – nukamuota visuomenė praras susidomėjimą, kuo tai gręsia laisvei internetiniame pasaulyje. Paspauskite ant paveikslėlio, kad pamatytumėte didesnę jo versiją.

Technologijos.lt

Primenu, kad Vokietija – federacinė respublika, kurioje žemės turi labai plačią autonomija kultūros, švietimo ir socialinės politikos srityse – būtent tai, kas ir yra vienos aktualiausių temų piratams.

Detalią rinkimų statistiką galima peržiūrėti oficialiame rinkimų tinklapyje – http://www.landtagswahl-sh.de/

Balsavimo suvestinė:

Piliečių turinčių balso teisę:  2.240.148 | Dalyvavo rinkimuose: 60,1%
Galiojančių balsų: 1.327.672 | Negaliojančių: 19.585

Kaip matome, piratai įsiveržė į “antrąjį sąstatą”, o turint omeny, kad partija aktyviai veikti pradėjo tik prieš 2009 metų ES parlamento rinkimus, galima prognozuoti, kad ji susirinks daugumą jaunų žmonių, besiblaškančių tarp kairiųjų, žaliųjų ir liberastų partijų, kurios seniai tapo sistemine opozicija ir gyvena glaudžioje simbiozėje su politiniu Vokietijos tandemu – soc&krik-demais.

Išvada paprasta – rinkėjai rodo akivaizdų pasitikėjimą piratais, nepaisant viso oficiozinės žiniasklaidos varomo antipiaro, todėl tik nuo pačių išrinktų į valdžios institucijas piratų veiksmų ir darbų priklausys ar to pasitikėjimo bus tiek, kad piratai taptų lemiamą įtaką politikoje turinčia jėga.

Šlezvigo-Holšteino žemės parlamentas

Kolekcija

Kažin ar peržiūrėjus šios kolekcijos nuotraukas būtų labai sunku nusakyti naujausio dizainerių dueto kūrinio temą. Ilgos tiesaus silueto suknelės, ramių, tačiau prabanga dvelkiančių spalvų audiniai, kuklus modelių makiažas ir diademos jų plaukuose tiesiog prašyte prašėsi etiketės „Viduramžių princesės ir paskutinė Rusijos carų karta“. Kaip savo apžvalgoje minėjo kritikas Tim Blanks, net svečiams išdalintoje inspiracijų knygoje (dizainerių komandos parengtas leidinys su kūrėjus įkvėpusiomis nuotraukomis, kurios padeda geriau suprasti kolekcijos esmę ir nuotaiką) netrūko nuotraukų su paskutiniojo Rusijos caro Nikolajaus Antrojo šeimos nariais, juos supusia prabanga. Taip pat ryški ir Viduramžių epochos įtaka – kuklūs siluetai ir šviesiaveides princeses priminę modeliai atrodė lyg nužengę iš Karolio Didžiojo imperijos laikų paveikslų.

Tačiau kad ir kokį laikmetį beprimintų šie nuostabūs darbai, Maria Grazia Chiuri ir Pier Paolo Piccioli teigė siekiantys kurti naujovišką ir modernų Valentino moters (greičiau jaunos merginos) įvaizdį, tad Hôtel Salomon de Rothschild viešbučio menėse nutiestu podiumu žingsniavusios merginos simbolizavo ne kažką senamadiško ar itin istoriško, o tokias nemirtingas vertybes kaip elegancija, gracija, išdidumas. Savotišką požiūrį į šiuolaikinių moterų didybę ir sugebėjimą pateikti save kaip nepaprastą būtybę parodė ir kūrėjų į sukneles bei švarkus įkomponuoti lazeriniai audinio išpjaustymai, sudėtingi audinių siuvinėjimai. Kalbama, jog kai kurioms suknelėms papuošti reikėjo net 320 valandų rankų darbo!

Žinoma, netrūko ir nėrinių, aukso detalių, paslaptingai atrodančių skraisčių ir švarkelių. Ant podiumo pasirodė ir keletas Valentino mados namų vizitine kortele tapusių raudonų suknelių – viena jų buvo pasiūta iš plonyčio lengvai krintančio audinio, o kita iš sunkaus ir įmantriai iškarpyto veliūro. Tikra atgaiva akims…

Detalės

Tokiai subtiliai bei karališkai kolekcijai papildyti dizainerių duetas parinko itin paprastus, tačiau ne ką mažiau prabangius aksesuarus. Modelių pėdas papuošė tiek nėrinių kurpaitės smailėjančia nosele, tiek atviresnės basutės su keliais dirželiais, dailiai pabrėžiančiais čiurną. Rankose merginos nešėsi nedidukes dėžutės formos delninukes, puoštas auksaspalvėmis detalėmis ir trumpa zomšos rankena.

Užkulisiai/Makiažas

Kaip jau minėjau, šios kolekcijos modelių makiažas išties ganėtinai paprastas ir kuriantis tyrumo įspūdį. Merginų veidai atrodė itin skaistūs, jiems paryškinti tereikėjo kelių prabraukimų blakstienų tušo šepetėliu, trupučio rožinių akių šešėlių, natūralios spalvos lūpždažio. Tiesa, buvo ir keletas įdomių akcentų: vidinius akių kampučius bei vadinamąjį Kupidono lankelį (viršutinės lūpos lankelis) papuošė auksinis šešėlis. Šukuosena parinkta taip pat paprasta – dailus žemas supintos kasos kuodelis, o jį apsivijo aukso ir kristalų diadema.

Video




Pre-Show Video




Nuotraukos style.com, vogue.co.uk, style.it

Bučkis

Originally posted 2011-07-10 02:59:18. Republished by Blog Post Promoter

Garantuoji orų gyvenimą!

Kodėl aš staiga prisiminiau šį žodį? Nes pastaraisiais mėnesiais skaitydamas politikų pasisakymus spaudoje aš vėl ir vėl patiriu persmelkiantį gėdos jausmą dėl to, kokius niekus jie tauzėja ekonominiais klausimais. Minimalios mėnesinės algos (MMA) kėlimo klausimas yra puikus pavyzdis: įvairaus plauko populistai vienas už kitą garsiau rėkia apie tai, kiek litų – 50, 100, ar 706 – reikia pridėti prie tos nelemtos algos, kad paprastas žmogus staiga imtų ir pradėtų gyventi oriai, gražiai, išdidžiai. Kad pagaliau pabėgtų nuo darbdavių išnaudojimo ir pasijustų savo gyvenimo šeimininku; kad atsisakytų bedarbio pašalpos ir kaip patrakęs imtų pirkti lietuviškas prekes.

Kalbos apie ‘orų gyvenimą’ yra bene įdomiausias ekonominių analfabetų indėlis į retorikos meno plėtojimą. Šiaip jau joks blaiviai mąstantis žmogus nesitiki tapti fenomenaliu, visuotinai geidžiamu muzikantu vien tik todėl, kad jis įsigyja naują gitarą; lygiai taip pat, niekas nesitiki tapti tūkstantinius tiražus akimirksniu išparduodančiu autoriumi vien todėl, kad jo kompiuteryje yra įdiegta Microsoft Office programinė įranga. Tačiau kai kalba užeina apie minimalią algą, įžvelgti sąsajas tarp visiškai nesusijusių dalykų tampa normalu ir sveikintina. Štai pakelsime MMA iki 1506 litų ir gyvensime visi ilgai ir laimingai.

Labiau mąstantis stebėtojas gali paklausti, o kodėl niekas nešneka apie tai, kas iš tikrųjų nulemia Jonų ir Onučių atlyginimus? Juk atlyginimas yra tiesiog darbuotojo sukurtos pridėtinės vertės piniginė išraiška. Tad jeigu mes norime, kad jis kiltų, reikia mąstyti apie tai, kaip padidinti tą sukuriamą vertę, o čia jau tektų kalbėti apie tiekimo grandines, vadybinius įgūdžius, konkurencinį pranašumą, infrastruktūros plėtrą ir žmonių kvalifikacija. Žinia, eilinį varguolį tokios kalbos priverstų žiovauti greičiau nei triguba Dormiplant dozė. Be to, darbo našumas nepasiduoda “popieriniam reguliavimui,” kas sukelia nemažai problemų, kai politikas nori pasipuikuoti savo indėliu į visuomenės gerbūvio kūrimą.

Mes tikime ‘greituku’

Ir vis dėlto, jei atsiribosime nuo politinio cirko, tenka pripažinti, kad konservų fabriko ir socialistų partijos demagogai užčiuopė gana opią problemą, o būtent, kodėl tūlo lietuvio gyvenimas gerėja taip lėtai? Praėjo 20 metų kaip atsikratėme sovietinių prievaizdų, bet Lietuvos produktyvumas iki šiol sudaro tik pusę Europos Sąjungos vidurkio , o valandinis įkainis – vos ketvirtadalį to, ką uždirba statistinis vokietis ar italas . Atrodytų, turime priėjimą prie tų pačių technologijų ir rinkų kaip ir visi kiti Vakarų europiečiai, bet metų gale suvedame rezultatus ir eilinį kartą pamatome, kad sukuriame kelis kartus mažiau pridėtinės vertės nei anie.

Kiekvienas lietuvis turi iš anksto paruoštą paaiškinimą šiam paradoksui: samdomas darbuotojas visada tvirtins, jog taip yra dėl darbdavių trumparegiškumo ir nenoro investuoti į pažangias technologijas; darbdaviai baksnos į žemo sąmoningumo darbuotojus ir jų nesugebėjimą tvarkytis su tom pačiom moderniom technologijom; laisvai samdomi kūrybininkai keiks padorių honorarų nesugebančius mokėti klientus; o taksistai laužyta lietuvių kalba išvedžios, jog esame tokie neproduktyvūs dėl Vyriausybės įvestų mokesčių ir akcizų.

Be abejonės, kiekviename iš šių paaiškinimų slypi dalis tiesos, bet jei ir toliau spręsime ekonomines problemas ieškodami atpirkimo ožio, o ne konstruktyvaus sprendimo, tai sekančius 20 metų lygiai taip pat praleisime pavydėdami Vakarų Europai jos atlyginimų, vadybininkų ir įstatymų. Jeigu iš tiesų norime “jaustis oriai gaudami atlyginimą, o ne išmaldą,” tai šiandieną turėtume savęs klausti ne kiek litų reikia pridėti prie MMA, o kurioje vietoje mes pasiduodame klaidingam mąstymui neleidžiančiam mums sukurti tiek pridėtinės vertės, kiek jos sukuria kolegos europiečiai.

Pažvelgus į Lietuvą per tokio klausimo prizmę, man asmeniškai į akį krenta tragikomiškas statistinio lietuvio polinkis visuomet rinktis lengvesnį kelią, greitesnį sprendimą, ar paprastesnę išeitį. Kad ir kokias pareigas jie šiame gyvenime užimtų – darbuotojo ar studento, valstybės tarnautojo ar verslininko, žurnalisto ar pensininko – didesnę dalį mūsų tautiečių vienija universalus polinkis visur ir visada ieškoti greitukų (angl. shortcut). Tad jeigu Izraelis save pristato kaip ‘idėjų šalį,’ o amerikiečiai didžiuojasi gyvendami ‘laisvės šalyje,’ Lietuva galėtų drąsiai vadintis ‘greitukų šalimi’.

Dabartizmo aukos

Lietuvis trumparegiškumo yra mokomas jau nuo pat jaunų dienų, bet universitetas, be abejonės, suteikia naujų paskatų ir galimybių jam įsitvirtinti. Na štai jums paprasčiausias faktas: neatsižvelgiant į tai, kad Darbo Birža garsiai kartoja, jog jos koridoriai yra perpildyti verslo vadybos, teisės ir viešojo administravimo absolventais, 51% Lietuvos abiturientų ir toliau kaip užkeikti renkasi socialinius mokslus . Kas tai – karšta meilė socialiniams mokslams ar paprasčiausias noras gauti aukštojo mokslo diplomą lengviausiu būdu?

Pačios studijos Lietuvoje taip pat vyksta gana savotiškai. Šiandieną jau niekas nesistebi, kad studentas nuo pat pirmų kursų puola dirbti pilnu etatu ir į universitetą veikiau ateina “susitvarkyti reikalų“ nei pasisemti žinių. “Kepa” toks darbštuolis žemos akademinės vertės rašto darbus, išsilaiko vieną kitą įskaitą, kartais dar nusiperka kokį vadovėlį dėl vaizdo, ir galiausiai sėkmingai gauna sau diplomą, kuris apie jo žinias ir įgūdžius pasako lygiai tiek pat, kiek Šiaurės Korėjos laikraščiai apie Nigerijos politinį gyvenimą.

Jau vėliau, kai studentas tampa darbuotoju, meilė greitukams bujoja toliau. Prisimenu, kaip krizei atėjus mūsų įmonė gaudavo tuntus programuotojų CV, kuriose žmonės pasakojo kaip pabaigę Informatikos fakultetą po pusantrų, dvejus, trejus metus dirbo Senukų sandėlyje, užsiėmė transporto vadybą, ar montavo šildymo sistemas. Kai paklausi tokio kandidato, o kodėl ponas pagal specialybę nedirbai, paaiškėja kad Senukai siūlė darbą iš karto ir algą ten buvo pora šimtų litų aukštesnė, o darbo pagal specialybę juk dar reiktų keletą mėnesių paieškoti. Kas turi tiek daug laiko?!

Aišku, studentai ir darbuotojai nėra kažkuo išskirtiniai, dažnas mūsų verslininkas yra lygiai toks pats prisiekęs ‘dabartistas,‘ tiesiog kalbant apie darbdavius jų polinkis į ‘greitukus‘ pasireiškia kiek kita forma. Išskirtinis posovietinio verslininko noras uždirbti visus įmanomus pasaulio pinigus čia ir dabar yra mūsų krašte gerai žinomas ir plačiai aprašytas, todėl apie tai daug nekalbėsiu. Viso labo paminėsiu, kad tas egzistencinis godumas ir suteikia mūsų verslui iki skausmo pažįstamus bruožus – nuo nužmogintų darbuotojų ir primityvių darbo įrankių iki nesugebėjimo įdiegti tvarkingą vadybos sistemą ir nenoro investuoti į intelektualinių produktų diegimą.

Vis dėlto, mane kur kas labiau intriguoja kita trumparegiškumo versle apraiška, tai – dažno lietuvio polinkis rinktis verslus žadančius sukurti vertę iš karto, o ne kiek tolimesnėje ateityje. Užuot ryžęsi gilintis į naują sritį, turinčią didžiulį potencialą viso pasaulio mastu – aukštos kokybės audio-komponentų gamybą, medicininį turizmą, ar specializuotus knygų leidybos sprendimus – eilinis Jonas, Petras ir Marytė kur kas mieliau renkasi tai, kas yra gerai pažįstama ir nesunkiai įgyvendinama: langų gamybos įmonė, kaimo sodyba-viešbutis-restoranas ar visas įmanomas paslaugas teikianti skaitmeninė spaustuvė.

Apie tai, kad lengvai įsukamas verslas rizikuoja lygiai taip pat greitai užsilenkti atėjus naujai krizei, išsiplėtus konkurenciniam tinklui, ar pasikeitus pirkėjų įgeidžiams stengiamasi paprasčiausiai negalvoti. Kaip negalvojama ir apie tai, kad tradiciniame versle tenka nuožmiai konkuruoti dėl kiekvieno pelno nuošimčio, tuo tarpu, kai inovatyvūs verslai leidžia bent kelis metus mėgautis pusiau-monopoline padėtimi ir skaičiuoti dvidešimt, trisdešimt, penkiasdešimt procentų siekiančias pelno maržas. Nekalbame, nes tos kalbos baigiasi baisiai nuobodžiomis išvadomis apie tai, kaip visko reikia siekti nuosekliai. Kas turi tiek daug laiko?!

Kantriems – dangus (ir sėkmingas verslas)

Jeigu yra paslaptis kaip uždirbti pakankamai pinigų oriam gyvenimui, tai ji visų pirma yra susijusi būtent su sugebėjimu turėti ilgalaikę perspektyvą ir lėtai, bet nuosekliai sieti savo tikslo. Kaip sykis praeitą savaitę pietavau su kolega amerikiečiu – pavadinkime jį Džo – kuriančiu programinę įrangą video žaidimų ir trimatės grafikos kompanijoms Berlyne. Tiesiai šviesiai jo ir paklausiau, kaip jis atsidūrė ten, kur yra dabar – dirbantis mylimą ir gerai apmokamą darbą Berlyne.

Kiek susimastęs Džonas prasitarė, kad matyt sunkiausias žingsnis jo karjeroje buvo prisiversti studijuoti mokykloje, kai jam buvo šešiolika metų. Po to, viskas savaime savaime sustojo į savo vietas: gerai pabaigęs mokyklą, įstojo į prestižinį universitetą; pasimokęs porą metų ir įgijęs teorinių žinių gavo pasiūlymą atlikti vasaros praktiką puikiai žinomoje kompanijoje; gerai pasirodęs praktikos metu, netrukus gavo darbo pasiūlymą; o padirbėjęs šioje kompanijoje porą metų sukaupė pakankamai praktinių įgūdžių, kad galėtų patogiai gyventi būdamas laisvai samdomu specialistu.

Še tau, boba, Devintinės! Žmogus sugebėjo rasti laiko sąmoningai pasirinkti specialybę, įsisavinti teoriją ir ištobulinti praktinius įgūdžius, išbandyti save tiek didelėje kompanijoje, tiek laisvai samdomo darbuotojo kailyje ir per visą tą laiką įgyti tokį profesinių žinių bagažą, kad taptų puikiai vertinamu specialistu. Nenuostabu, kad toks požiūris į savo darbą leidžia Džo sukurti kelis kartus daugiau pridėtinės vertės nei statistiniam lietuviui, nes, skirtingai nuo mūsų darbštuolių, jis ne tik tinkamai pasirinko savo veiklos sritį, bet dar ir nuosekliai tobulino savo įgūdžius šioje srityje.

O štai dar viena istorija apie tai, kaip sistemingai savo tikslų siekia smulkieji JAV verslininkai. Joel Spolsky yra vienas iš programuotojų forumo Stack Overflow įkūrėjų. Jeigu įsivaizduotumėte akimirkai Supermama svetainę, kurioje bendrauja programuotojai iš viso pasaulio, tai ir gausite Stack Overflow. Prieš porą metų Joel‘is pasidalino savo mintimis  apie bene opiausią problemą IT versle: kaip surasti gerus darbuotojus. Pamirškite skelbimus ir darbuotojų atrankos kontoros arba bet kokią kitą greitą priemonę, – sako Joel‘is, labiausiai jo įmonėje pasiteisinęs darbuotojų paieškos būdas yra visą vasarą trunkanti studentų praktika.

Darbinė praktika mažoje įmonėje yra labai lėtas procesas, reikalaujantis pilno įsitraukimo iš įmonės darbuotojų: Joel‘is Ir jo kolegos sugaišta ištįsas dienas ruošdami užduotis kandidantams, atrinkdami įdomiausius CV ir organizuodami gyvus interviu su studentais iš visos šalies, o vėliau globodami, apmokydami ir netgi užimdami juos laisvalaikiu. Be viso to, praktikantai gauna $750 savaitinę stipendiją, nemokamą būstą ir maitinimą, įmonė padengia visas jų kelionės išlaidas bei pasiūlo nemokamų pramogų. Galiausiai, vasaros gale, vienas ar du praktikantai – tie, kas padaro didžiausią įspūdį įmonės darbuotojams – gauna darbo pasiūlymą. Tačiau net jeigu jie sutinka šį pasiūlymą priimti, įmonėje jie pradės darbuotis ne ankščiau nei po metų ar dviejų – tada, kai sėkmingai pabaigs mokslus universitete.

Paklauskite savęs, kokia įmonė gali leisti investuoti tiek laiko, žmogiško dėmesio ir pinigų į naujų kandidatų atranką ir Joel‘is jums nedvejodamas atsakys, ta įmonė, kuri nori įdarbinti geriausius šalies programuotojus. Būtent lėtas, sistemingas ir asmeniškas atrankos procesas ir garantuoja tai, jog įmonėje įsidarbina puikios kompetencijos žmonės harmoningai pritampamtys bendroje komandoje. O suradus būdą kaip prisivilioti geriausius darbuotojus, viskas kita, kaip ir minėjo Džo, savaime sustoja į savo vietas: įmonė gamina puikų produktą, mėgaujasi šaunia reputacija, toliau sėkmingai auga ir “staiga” atsiranda tiek daug laisvo laiko svarbiems dalykams.

***

Blogeris Raimucka visai neseniai pastebėjo įdomią psichologinę tendenciją: “patys visokiais būdais stengdamiesi išvengti darbo, žmonės pradeda toleruoti ir kitus, kurie lygiai taip pat atmestinai atlieka savo veiklą”. Kitaip tariant, meilė greitukams yra užkrečiama! O vaistas nuo šios ligos yra vienas – keisti savo mąstymą. Todėl kitą kartą, kai kas nors jums pasiūlys išspręsti visas jūsų problemas padidindamas minimalią mėnesinę algą ar išrasdamas kokį kitą ‘greitą sprendimą‘, tiesiog pabandykite pažvelgti į visą situaciją iš ilgalaikės perspektyvos. Jūs nustebsite pamatę, kad tai, kas visą gyvenimą atrodė yra sunku, brangu ir nuobodu, staiga taps kur kas lengviau įgyvendinama. Būtent taip ir prasideda kasdieniai stebuklai.

„Kai pinigai šiandien naudojami visose gyvenimo srityse, būtina juos suprasti. Deja, realybėje lieka nepastebėti net paprasčiausi klausimai: Kaip atsiranda pinigai? Kas juos sukuria? Kas nusprendžia kaip jie bus išleisti? Ką jie reiškia milijonams nuo finansų griūties kenčiančių gyventojų?

SPAUSKITE „CC“, KAD ĮSIJUNGTUMĖTE LIETUVIŠKUS SUBTITRUS.

97% Owned, nauja Gegužės 1-ą išleista dokumentika atskleidžia kodėl pinigai, manipuliuojami finansinių institucijų, tapo dabartinių socialinių ir ekonominių krizių priežastimi. Rodomi atviri ekonomistų, buvusių bankininkų interviu ir komentarai atskleidžiantys dabartinę skola pagrįstą monetarinę sistemą, suteikiančią privatiems bankams galią kurti pinigus, formuoti ekonomiką, sukelti krizes ir pūsti nekilnojamojo turto burbulą. Per 60 minučių pamatysite faktais pagrįstą paaiškinimą kaip galia kurti pinigus tapo dingusiu dėlionės gabalėliu, dėl kurio daugelis ekonomistų nesuvokė artėjančios krizės.“

Filed under: Baltijos šalys, Bankai, Bundančiam protui, Debilų visuomenė, Dokumentika, Europa, Finansai, Fuck the police, Geopolitika, Informacinis karas, Irakas, Iranas, Japonija, JAV, JK, Karyba, Kinija, Kur dingsta pinigai, Libija, Lietuviško mentaliteto problematika, Lietuvos ateitis, Lietuvos praeitis, Lietuvos priešai, Masonai, Nacionalinė grėsmė, NWO, Pakistanas, Palestina, Rusija, Serious shit, Sirija, Skolos, Stichija ir nelaimės, Subininių gauja, Svarbi Dokumentika, Turkija, Valstybės valdymas, Vergvaldžiai, Vidurio ir Artimieji Rytai, VSK, Vyriausybių nusikaltimai, Vyriausybės meluoja, Šiaurės Afrika, Žiniasklaidos manipuliacijos, Žiurkių lenktynės, Žmonijos genocidas, Žydauja Tagged: 97% owned, aig, banks, banksteriai, cartels, ekonomika, elitas, finansai, globalistai, golman sachs, insurance, jp morgan, megabankai, megabanks, technokratija

„Menas ir verslas privalo būti gera vienas kito. Tikimės, kad nauja erdvė taps tiltu tarp aktyvių inovatyvių verslininkų ir pradedančiųjų kūrėjų, mat „Hub Vilnius“ erdvėje parodas galima bus eksponuoti be atlygio, o čia dirbantys profesionalai jau nekartą įrodė, jog pasiekti pasaulines verslo aukštumas jiems ne bėda“, – lūkesčius verslumo erdvėje atsidarius pirmajai parodai  atskleidžia Šarūnas Savickas. Jis norinčius eksponuoti savo darbus kviečia rašyti adresu info@hubvilnius.lt.

„JAV parkų spalvos“ nedidelė, bet įspūdinga turistinė pažintinė kelionė po keturis už Atlanto esančius parkus – Jeloustoną esantį Vajomingo, Montanos ir Aidaho valstijose, Lenktynių trasa saulėtoje Kalifornijoje, Ugnies slėnį dykumomis garsėjančioje Nevadoje ir Antilopės salą esančią viename iš Jutoje plytinčių druskos ežerų.

„Lankytojams gali kilti klausimas, kodėl būtent šie parkai? Mūsų tikslas – parodyti pirmąjį nacionalinį parką pasaulyje Jeloustoną ir jo „priešingybes“ – nelabai žinomus bei kelionių almanachuose mažai aprašomus nacionalinius parkus“, – nuotraukų parinkimą parodai apibūdina fotografė D. Garbačauskienė.

Parodoje pristatomi kadrai užfiksuoti nuo 2010 iki 2011 m., fotografų Garbačauskų klajonių po JAV platybes metu. Visas nuotraukas sieja ta pati tema – gamtos spalvos ir parkų unikalumas. Kartais matyti peizažai fotografams priminė nežinomos planetos vaizdus.

„Mūsų tikslas labai paprastas – perkelti žiūrovą bent kelioms akimirkoms į mūsų aplankytas vietas ir paskatinti keliauti. Šioje nuotraukų galerijoje nerasite minios turistų, nes rinkomės nesezoninį laiką, kad galėtume fotografuoti nevaržomi“,- trumpai fotografijų parodos esmę apibūdina L. Garbačauskas.

Visi norintys gali apžiūrėti parodą Gedimino pr. 9, trečiajame aukšte įsikūrusiame bendradarbystės centre „Hub Vilnius“. Lankytojams durys atidarytos kiekvieną šiokiadienį nuo 10 iki 20 val. Paroda veiks iki gegužės 15 dienos. Renginys nemokamas! „Ateik pats ir atsivesk savo draugus“,– kviečia „Hub Vilnius“ bendruomenė.

Kokybiškai paruošti parodą padėjo Pigifotospauda.lt. Daugiau informacijos apie fotografus galite rasti asmeniniuose fotografų tinklalapiuose  www.dgfotografija.lt ir www.garbacauskas.lt.

Jauni žmonės yra ypač jautrūs ekonominiam šokui. Jie yra paskutiniai samdomi ir pirmieji atleidžiami iš darbo. Jaunimo nedarbas susijęs su socialiniu nesaugumu, skurdu, nusivylimu politika ir demokratija bei emigracija.

Ar Europa yra kontinentas jauniems žmonėms? Ar bus iš ko mokėti pensijas senjorams, neaprūpinus darbu jaunimo? Ar Europa gali augti ir klestėti be jaunų žmonių indėlio? Šie klausimai kilo Europos parlamentų nariams Europos Taryboje svarstant jaunimo nedarbo klausimus.

Europos veidas labai greitai ir radikaliai keičiasi. Europa labai sparčiai sensta ir traukiasi dėl mažo gimstamumo ir ekonominės emigracijos. Jaunimas nuo 15 iki 29 m. sudaro 20 proc. visų Europos gyventojų. Prognozuojama, kad 2015 m. jaunimo bus tik 15 proc. Kai tuo tarpu vyresnių nei 65 m. žmonių bus dvigubai daugiau nei dirbančiųjų. Pagrindinis šios demografinės žiemos pasekmės yra tai, kad jaunimas tampa mažuma ir jo balsas demokratinėje sistemoje tampa vis silpnesnis.

Kita vertus, išlaidos pensijoms tampa neproporcingai didelės ir pensinės sistemos ateitis tampa labai problematiška.

ES šalyse 22,4 proc. jaunų žmonių yra bedarbiai, kai bendras nedarbo lygis sudaro 10 proc. Ilgalaikis jaunimo nedarbas yra tikra socialinė ir ekonominė trauma jaunam žmogui. Nėra darbo, nėra ir pajamų, nėra galimybės įsigyti būstą ir kurti šeimą. Dėl šios priežasties dramatiškai mažėja gimstamumas.

Tie jauni žmonės, kuriems vis dėlto pavyko įsitvirtinti darbo rinkoje, dirba ilgesnes darbo valandas nei jų tėvai savo jaunystėje, todėl vis mažiau laiko motinystei bei tėvystei. Vaikų mažiau gimdoma ir iš baimės prarasti darbą ir sugadinti karjerą.

Nors dabartinė jaunoji karta yra geriau išsilavinusi nei prieš tai gyvenusios kartos, jaunų europiečių gyvenimo standartai yra žemiausi nuo 2-ojo pasaulinio karo.

Nedarbas jaunimui sukelia depresiją, yra prastos sveikatos, aukšto nusikalstamumo ir savižudybių priežastis, kita vertus, jauni ir ambicingi žmonės ieško galimybių kitose šalyse, ten kuria šeimas, dar labiau blogindami senutės Europos demografines perspektyvas. Būdami emigrantais jie yra dar labiau pažeidžiami, puola į progresuojančią politinę apatiją, o tai kelia grėsmę Europos demokratiniams pagrindams.
Paskutinė emigracijos banga yra skaudi visai Europai, tačiau didžiausius nuostolius patyrė Baltijos ir Viduržemio jūros šalys.

Ji ypatinga tuo, kad emigruoja universitetus baigęs jaunimas, o tai reiškia, kad prarandamos investicijos į jų išsilavinimą, o taip pat šalių konkurencingumo galimybės ateityje. Pagal jaunimo nedarbo lygį Lietuva yra tarp čempionų – 5 vietoje po Ispanijos, Graikijos, Slovakijos ir Portugalijos, o tai kelia daug klausimų apie politikos racionalumą ir taupymo priemones tvarkantis su krizės pasekmėmis.

Jaunimo problemos bumerangu atsilieps tiek visam Europos žemynui, tiek ir Lietuvai. Jau šiandien darbdaviai sunkiai randa reikiamos kvalifikacijos darbuotojų.

Mūsų šalis sensta dar sparčiau nei kitos ES šalys. Dabar beveik kas penktas Lietuvos visuomenės narys yra pagyvenęs ar senas žmogus. Pirmą kartą Lietuvos demografinėje istorijoje senyvo amžiaus žmonių yra daugiau nei vaikų.

Kitas Lietuvai būdingas bruožas – senėjimo feminizacija. Jau dabar vyresnių nei 70-75 m. moterų yra 21 proc. daugiau nei šio amžiaus vyrų.

Jeigu nenorime, kad po 20 metų Lietuva taptų skurstančių močiučių kraštu, priemonių reikia imtis jau dabar. Mes siūlome Lietuvai naują darbotvarkę jaunimo politikoje – sugrąžinti pramonę kaip darbo vietų kūrimo šaltinį, kelti algas, sukurti paskatas derinant darbinę veiklą ir šeimos gyvenimą, smarkiai mažinti mokesčius vaikus auginančioms šeimoms.
Reikia skubiai pakeisti darbdavių požiūrį į samdomus jaunus žmones ne kaip į baudžiauninkus, bet kaip į partnerius, kurių santykiai grindžiami abipuse pagarba, skubiai išspręsti profesinės praktikos problemą.

Teisingesnis pajamų paskirstymas, solidarumo tarp kartų atkūrimas, biurokratinių barjerų šalinimas, jaunimo verslumo skatinimas, pagaliau jaunų žmonių įtraukimas į valstybės valdymą – tai uždaviniai būsimai Lietuvos vyriausybei. Pokyčių reikia jau dabar.

Įrašas Krizei paaukota jaunoji karta buvo parašytas 2012/05/02, autorius Politikos virtuvė

Netrukus paaiškėjo, kad „Change4Life“ yra lobistinis aljansas kurio sudėtyje buvo galybė „sveiką gyvenseną propaguojančių“ donorų, tame tarpe ir „Coca-Cola“, „Cadbury’s“, „Mars“, „Nestle“, „PepsiCo“ ir krūva kabelinės televizijos kanalų. Aljanse nebuvo žaidimų industrijos, tad ji tapo atpirkimo ožka. Deja, skandalas į teismą nenuėjo, susitarimai buvo pasiekti už uždarų durų, žaidimų industrija (su „Nintendo“ priešakyje) susimokėjo nario mokestį ir viskas baigėsi.

O gal ir ne viskas. Tas įvykis turėjo tapti savotišku spyriu į subinę, kad žaidimų industrija kovoje su baubais daro per mažai. Ypač turint galvoje ir tai, kad iš galybės pramonės rūšių, žaidimų industrijos atstovai gali lobuoti savo sferą nė trupučio nemeluodami.

Taigi, neprabėgo ir trys metai, o JAV pasiektas gan iškalbingas rezultatas. Prezidentinė fitneso, sporto ir mitybos taryba, JAV sveikatos departamentas ir ESA (Entertainment Software Association) pranešė apie bendrą projektą. „Active Play Presidential Active Lifestyle Award“ arba tiesiog PALA+ — programa, iššūkis vaikams ir  jaunimui, skatinanti daugiau mankštintis ir tam reikalui naudojanti visiems puikiai žinomus žaidimus, paminint bet neišskiriant „Wii Fit Plus“, „Just Dance 3“, „Kinect Sports: Season 2“.

Šios programos dalyviai gali turėti savo tinklo paskyras ir joje sekti savo veiklą. Programa reikalauja, kad per parą vaikai aktyviam žaidimui skirtų bent valandą laiko, o suaugusieji bent pusvalandį, greta to be abejo pasiūloma ir būtina informacija apie sveiką mitybą. Žaidimų gamintojai savo ruožtu taip pat ketina patobulinti savo žaidimus, kad šie būtų suderinami su PALA+ programa, žaidimai turėtų savarankiškai sekti kiek laiko žaidėjai mankštinasi, generuoti sveikos mitybos iššūkius, bus įrankiai individualiam ar grupiniam varžymuisi.

Puikiai padirbėta, ESA!

Į kiekvieną skambutį ar šūksnį C.Baba (tai, beje, veikiausiai nėra jos tikras vardas) atsiliepia ilgu bei išraiškingu „Daaaaarling!“, atsisako dėvėti naujus kailius („vintage“ parduotuvėlėse randamas kailis, jos nuomone, ne toks žiaurus pasirinkimas) ir kolekcionuoja paties Yves Saint Laurent’o kurtus drabužius, itin mėgo ir Stefano Pilati kolekcijas. Ką jau bekalbėti apie milžinišką tarpukario metų aksesuarų kolekciją, meilę elegantiškiems turbanams ir eklektiškiems audinių, spalvų deriniams. Jei esate matę Woody Alleno filmą „Midnight in Paris“, turbūt suprasite, kodėl man C.Baba atrodo lyg atsivėrusia laiko skyle vidurnaktį atmynusi tiesiai iš prabangaus 1927-ųjų kokteilių vakaro, kuriame moterys subtiliai varžėsi savo kailių prabanga, šilko spindesiu, lūpdažio sodrumu.

Vis tik įdomiausia jos stiliaus detalė yra dviratis, kuris atrodo tarsi pritaikytas stilistės „Yves Saint Laurent“ aukštakulniams. C.Babos, dviračiu atvykstančios į visus svarbius renginius, avalynė, patogiai įtaisyta ant pedalų, dažniausiai ir pritraukia gatvės stiliaus fotografų dėmesį, stebina išskirtine elegancija. Dar įdomiau moteris atrodo tada, kai dėvi įspūdingus šilkinius kimono, derinius papildo išskirtinėmis plačiabrylėmis skrybėlėmis – drabužiai plaikstosi, o galvos apdangalą stilistė prilaiko ranka. Beje, C.Babos dėka (mat ji parodė, kad dviratis – vienas patogiausių sprendimų madų savaičių metu, kai gatvėse milžiniški kamščiai) dviračiai pasirodė itin populiarūs modelių tarpe, tačiau stilistai bei redaktoriai jų vis dar vengia. Tik įsivaizduokite – Andre Leon Talley, Hamish Bowles bei likusi „Vogue“ komanda Grand Palais kieme ieško dviračių stovo…

Nuotraukos Tommy Ton, TFS, Yvan Rodic

Bučkis

Originally posted 2011-11-27 00:36:30. Republished by Blog Post Promoter

http://www.youtube.com/watch?v=zvBSxa8oQGw

Kai prieš daugmaž šešerius metus pradėjau savanoriauti, mano gentainiai turėjo labai daug klausimų, nes prieš tai niekados neminėjau, jog labai vertinu Lietuvos kariuomenės darbą. Tiesą sakant, karyba įdomi sritis, bet krašto apsaugos savanoriai nėra vieninteliai, kurie dirba be užmokesčio. Nors dabar savanoriavimas įgyja vis stipresnį palaikymą visose, ypač socialinėje ir kultūrinėje, srityse, kartais dar pasitaiko klausimų apie tai, kada yra laikas liautis žaisti ir galų gale susirasti rimtą darbą rimtoje kanceliarinių prekių kontoroje. Nes idealizmas gražu, bet jokios apčiuopiamos naudos iš tokių veiklų nėra. Bet tuo metu, kai po 10 valandų stovėdavau prie indų plovimo mašinos viename pusiau prabangiame restorane, kai iš radijos man suokdavo radistai (“Ė mažule dok numeriuką privažiuosiu”), kai per laisvas dienas vienintelis su proto veikla susietas darbas, kuriuo pajėgiau užsiimti, buvo geiminti “Starcraft II”,  primečiau, kad reikia daryti bet ką, kad tik negrįžti prie “paimk lėkštę — nuplauk lėkštę — bijok inspekcijos” rutinos. Užtikrintą ateitį baigus socialines/humanitarines studijas palikau kaip atsarginį variantą, nors per fuksų stovyklą mums ir žadėjo, kad po 4 metų galėsim tapti bet kuo — ir žurnalistais, ir prezidentais, ir intelektualais (ir visgi, kiek girdėjau, vienas populiariausių pasirinkimų yra padavėjos-pakuotojos darbas Airijoje — keistoka, kai gali rinktis iš tiek daug profesijų). Kitas variantas yra šalia studijų mokytis savo būdais, nebesirenkant iš sąrašo privalomųjų ir laisvųjų dalykų universiteto duombazėje, užsiimant sau įdomiomis praktikomis, po kuriomis neturi pasirašinėti pavargę administratoriai.

Pirma tos alternatyvios edukacijos dalis – jau minėtas savanoriavimas. Tiesa, pačioje pradžioje tokios sąvokos dar nesiejau su savimi, nes tuo metu populiariau buvo vadintis “aktyviu ir iniciatyviu jaunimu”. X miesto aktyvus jaunimas veikdavo daug, saulėgrąžų gliaudymą parke mainydamas su meno dienų organizavimu, tranzavimą keisdamas į neįgalių vaikų lankymą vietiniame darželyje, o kartais, slėpdamas alaus butelį nuo budrių kaimynų, sėdėdavo ant suoliuko ir su kitais, ne mažiau iniciatyviais, jaunuoliais, planuodavo, kaip parašyti projektą, gauti du tūkstančius ir padaryti milžinišką festivalį savo gimtam miestui. Ir nors nei vienas iš mūsų, dešimtokų – dvyliktokų, neturėdavo nei mažiausios idėjos, ką darom, nepaisydami to, sėdėdavom toliau, kol išperėdavom kokį neabejotinai genialų planą (didžiausias ir turbūt labiausiai eklektiškas pavyzdys buvo jaunimo diena su pankroku, metalu, batutais, šašlykais ir cepelinais, meno akcijomis, mašinų lektynėmis, graffiti piešimu, baidarių šou, himno giedojimu ir viso to highlight’u – noizo/ dark ambient performansu vidury dienos miesto parke stebint rajono valdžiai, labai greitai prasiskirsčiusiai).

Toliau sekė savanoriavimai, šįkart jau oficialesni, muzikos ir kino festivaliuose, teatre, koncertuose ir visokio plauko renginiuose, kurių dalies jau nebeatsimenu, bet vienintelis kriterijus buvo tas, kad tuo metu man tai atrodė įdomu. Ir nors bilietų plėšymas, titravimas, grindų valymas ar kaspinų ant medžių raišiojimas ( ) yra visiška mechanika, svarbiausias dalykas, kurį išmokau iš to, ką gavau mainais už darbą, yra gebėjimas atsirinkti. Kai metus laiko nemokamai vaikštai į spektaklius, gali pasakyti, kas yra geriausia Lietuvos šokėja, ir kad pusė spektaklių neverti mūsų, wannabe intelektualų, laiko. Kai per mėnesį pažiūri daugiau nei 30 filmų, gali pasakyti, kad šitas festas labai prastas, o tame kitame tai žmonės žino, ką daro. Kai sėdi palapinėje ir jauti, kad tau festivalyje muzika trukdo skaityti, žinai, kad prog’as turbūt nėra tavo mėgstamiausias žanras. Kai turi nuolatos bendrauti su būriu žmonių, pamažu mokaisi nepanikuoti, kalbėti daugmaž rišliai ir atrodyti +- reprezentatyviai. Man savo ribų plėtimas ir yra savanorystės esmė, nes nėra nieko objektyvaus, ir gali kalbėti tik apie tai, ką pats esi patyręs. Ir būtent pačioje pradžioje, kai dar nesi visiškai tikras, ką gyvenime nori veikti, nereikia atsirinkinėti pagal niekeno rekomendacijas – eik visur, bandyk viską, nežiūrėk į jokius autoritetus, nes jie keičiasi, daryk savo ir nesiparink, kad kažko nežinai ar kažko negali, nes niekados visko nežinosi ir niekados visko nemokėsi.

Ir kai vienu metu sėdėjau kažkokios draudimo agentūros salone, o moteris, skaitydama mano CV, paklausė, tai kodėl noriu būti draudimo agente, jei turiu daug patirties, esu rašiusi, esu organizavusi, esu koordinavusi, esu dirbusi įvairių spalvų darbus, tiesiog padėkojau ir išėjau, nes iš tiesų, nenoriu aš dirbti draudimo agente, niekad nenorėjau, tik kažkaip trūko vieno klausimo iš nepažįstamos moters, kuris patvirtintų, kas seniai turėjo būti aišku — gilink žinias tik tose srityse, kurios tau įdomios, nesitaškyk, negalvok apie pinigus kaip apie esminę vertybę, išmok praktinių pagrindų apie viską, nuo šlavimo iki vadybos. Tada gali susiplanuoti sau konkretų gyvenimo masterplaną, su artimais ir tolimesniais tikslais, ir pamažu pradėti jį įgyvendinti, ir vienas pagrindinių punktų čia turėtų būti tolimesnė edukacija, priklausomai nuo to, ką nori pasiekti.

Gana pozityviai vertiname Rumunijos gyvūniją.

Jei dar neturi patirties, pradžią galima daryti čia. Jeigu konkrečiai žinai, kad nori rašyti, fotografuoti, daryti video ar prisidėti organizuojant renginius, “Meno duobė” vis dar plečiasi ir kuo toliau, tuo labiau didės. Jei jau turi patirties ir dar priklausai kokiai nors organizacijai, kurioje nuveikei pakankamai daug, kad tavimi pasitikėtų, mokymuisi atsiranda dar daugiau galimybių. Jeigu postini į FB apie tai, kad šiandien neprisvilinai karštų sumuštinių, ir nori dar labiau lavinti šitą įgūdį, gali būti, kad tau reiktų apsilankyti picų kepimo workshope Italijoje (arba viename iš kitų kultūrinių mainų projektų). Jeigu norisi pažiūrėti, kaip veikia socialinis savanoriavimas, yra EVS – ten pat galima rasti ir trumpesnių nei metai pasiūlymų padirbėti įvairiuose festivaliuose. Jei teko girdėti apie tokį burtą apie projektų rašymas, pasidairyk Gruntvig. Jei nežinai, ko nori, pavartyk SALTO. Neatsakau už visų mokymų kokybę, atsirinkti sunku ir reikia įdėti pastangų, antraip gali papulti į mėnesio trukmės susipažinimo žaidimų maratoną, kai pabaigoje žinai ne tik kokia yra kiekvieno iš 30 kitų dalyvių mėgstamiausia spalva, bet ir kokį gyvūną jis augina namuose, ar mėgsta morkas, ar daug gali išgerti palinkos.

Prieš porą savaičių, kai guvūs balsai manęs klausdavo, ar ateisiu trečiadienį į vieną ar kitą elitinę gotų diskoteką, atitardavau, kad ne, sorry, tuo metu būsiu Rumunijoje. Tai, toliau domaudavosi balsai jau kiek džiugiau, kur gros Rumunija? Šypteldavau ir atsakydavau, kad NU NE TOJ RUMUNIJOJ. Paskubėdavau patikslinti, kad nu va matai, važiuoju į mokymus. Pasirodo, Rumunijoje galima mokytis labai įdomių dalykų. Mercurea Ciuc miestas, kuriame mes su “Meno duobės” rašytoja Ieva ir dar 10 žmonių iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Turkijos, Bulgarijos, Latvijos ir Italijos buvome edukacijos turistais, veikia Soros centras. Be daugelio kitų veiklų, jis užsiima ir projektų įgyvendinimu. Vienas jų — “European Project Design and Management” temą turėjęs Gruntvig programos vorkšopas, jis ir buvo priežastis, dėl kurios atsidūrėme krašte, žinomame kaip pati šalčiausia Transilvanijos vieta.

Mokymų programa buvo lengvai intensyvi — 4 dienų kursas, aprėpiantis visą projekto veiklų ciklą — idėjos išgryninimas, tikslų ir priemonių išsikėlimas, planavimas, biudžetas, žmogiškųjų ir kitų išteklių vadyba, konfliktų sprendimas, apibendrinimas, įvertinimas, fondai, kiekviena dalis su lektoriaus Andy Hockley pavyzdžiais ir laiku asmeniniam darbui prie vieno ar kito aptariamo aspekto. Šie mokymai sudomino būtent dėl praktinio požiūrio — aprašyme buvo žadėta, jog iš jų kiekvienas išvažiuos su parengtu projekto planu. Ir nors bendrai viskas buvo vienaip ar kitaip girdėta, skaityta ar naudota praktikoje, buvo pakankamai naujų aspektų, o svarbiausia — pažingsniui pereita visa teorinė dalis to, kaip sukurti veikiantį projektą, kurį būtų galima panaudoti pretenduojant į bet kurį fondą. Būtent tas bendras vaizdas ir buvo labiausiai naudingas, nekalbant jau apie kitus projekto dalyvius, kurių patirtis projektų vadyboje buvo gerokai didesnė nei mano, ir labai norisi toliau mokytis, ypač kai kas nors tau pasakoja, kad šį vakarą dirbs prie paraiškos 2 metų trukmės kultūrinių mainų projektui su Pietų Afrika, kurio metu tyrinės šios šalies muzikinę sceną. Projektas geras, sakė, jau tokį pat darėm su Meksika.

“Jeigu boulinge tu būsi mano komandoje, o aš panaudosiu savo slaptą techniką, pagal šią tikimybių lentelę, kurią sudariau, mes laimėsim prieš jų komandą.” *

“Tai žodžiu, anot šio dokumento, mes dabar esame vengriškoje Rumunijos dalyje, o vakare eisim į meksikietišką restoraną, kuriame tu užsisakysi itališką picą, o aš čeburėką su kinietišku padažu, o desertui valgysim bananų su į juos įsmeigtomis Norvegijos vėliavėlėmis.” *

Nemažai tokių mokymų praranda savo edukacinį motyvą (kartais jo ir nelabai turi), todėl tikrai džiaugiausi, kad ir kitų dalyvių pagrindinis tikslas nebuvo vien nemokamai pakeliauti. Nors visiškai suprantu ir projektinius keliautojus — nėra tiek jau daug progų nemokamai aplankyti bet kurią Europos šalį, netgi jeigu pati mokymų tema tavęs nelabai domina. Ir nors Mercurea Ciuc yra nedidelis miestas, vis viena šiek tiek susipažinom su Rumunijos kultūra paskutinę mokymų dieną, kai aplankėme vietinius svečių namus, kurie buvo kaip pavyzdys, kaip parašius gerą projektą galima finansuoti savo svajonių idėją. Tuo pačiu turėjom galimybę apžiūrėti miestelio apylinkes riedant vežimu bekelėmis, žvalgantis į amžinas statybas ir klausantis istorijų apie miškuose gyvenančias meškas. Apskritai Rumunija pasirodė kaip kontrastų vieta, šalia charakterio kupinų didžiulių namų visados pamatysi mažą šiukšlyną, nauji automobiliai dalinasi gatvėmis su vežimais, o paėjus į miesto pakraštį, tarp sugriuvusios gamyklos ir kalnų, gali rasti žibantį boulingo centrą, kuriame, kaip ir visose kitose Rumunijos patalpose, yra leidžiama rūkyti.

Mokom lektorių Andy Hockley ir projekto koordinatorę Andrea Butyka rimto lietuviško požiūrio į pozavimą

Pagrindinė Mercurea Ciuc gatvė

Jeigu neskaitei visko ir prascrolinai iki čia, nes tiesiog norėjai pažiūrėti fotografijas, teksto santrauka: savanorystė nėra vien neracionalus idealizmas, kai nori išgelbėti pasaulį ir sharini ligotų vaikų nuotraukas ant savo sienos, kadangi surinkus 4587 laikus jie pasveiks. Tai yra natūriniai mainai — tu atiduoti savo darbą ir laiką, o atgal gauni patirtį, žinias, kontaktus ir ugdai save. Po kurio laiko, daug ir kokybiškai dirbant, ką dažniausiai ir norisi daryti, užsiimant savo mylima veikla, pamažu atsiranda būdų iš to užsidirbti. Didelis pliusas yra tas, kad, kol nerandi sau artimiausio užsiėmimo, dažniausiai tu neįsipareigoji ilgam laikui, ir jeigu nesi tikras, kad būtent ta ar kita sritis yra skirta tau, gali pažiūrėti, kaip ten sekasi, o jeigu visgi paaiškėja, kad nesi gimęs dirbti su vaikais ar mieliau į vieną ar kitą renginį eisi kaip žiūrovas, o ne suksiesi jo virtuvėje, juo geriau, nes tada neiššvaistysi 4 metų siekdamas diplomo, kurio vėliau niekur nepanaudosi, ar dirbdamas srityje, kuri iš toli atrodė įdomi, bet visgi ten tu nerealizuoji savęs. Bonus prizas yra tas, kad pamažu atrandi savyje savybes, kurių niekados nežinojai, kad turi, išmoksti planuotis laiką, dirbti komandoje, spręsti konfliktus ir greitai suktis iš keisčiausių situacijų (“tai dingo elektra, nėra muzikantų ir iš to metalinio daikto nuolatos bėga tepalas, taip?”).  Kuo anksčiau pradėsi, tuo anksčiau įgausi pakankamą kiekį patirties, o nuolatos papildydamas ją teoriniais mokymais, skaitymu ir diskusijomis, greičiau suprasi, koks tavo svarbiausias tikslas ir kaip jį pasiekti kartu su žmonėmis, turinčiais panašią viziją.

* Citatos po fotografijomis gali būti netikslios arba išgalvotos

Justo Ingelevičiaus foto

Į ją kartu su broliais latviais ir estais nuvylo mūsų kuriamos lietuviškos PP aktyvistas Justas Ingelelvičius. Grįžęs papasokojo daug smagių dalykų, iš kurių esminis tai, kad piratų judėjimas globalizujasi ir ruošia tarptutinį pasipriešinimą tarptautiniam bandymui uždėti minčių ir informacijos apynasrį.

Taigi, 2014 metų Europos Sąjungos parlamento rinkimuose visos ES piratų partijos turėtų dalyvauti su bendra rinkimų programa ir derindami rinkiminę strategiją paimti ES biurokratų irštvą abordažu.

Po konferencijos su bendrai pateikiamą piratų pozicija galima susipažinti čia:
http://piratepad.net/ppeuprogram
http://piratepad.net/proposals

Justo fotoataskaita – piratų Feisbuke:
PPI konferencija 2012

Pats Justas

GigBasket.com rinkodaros vadovo Edmundo Balčikonio teigimu, naujoji jo komandos kuriama priemonė leis efektyviau nei iki šiol ieškoti darbo pasiūlymų, juos administruoti ir aplikuoti į laisvas darbo vietas.

Šiuo metu testuojamo projekto kūrėjai dalyvavo savaitgalį sostinėje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Startup Monthly Vilnius“, kurioje į save atkreipė garsių JAV investuotojų dėmesį. Anot į populiarų socialinį tinklą „Twitter“ investavusio Greg Kidd, lietuvių kuriama priemonė primena vieną sparčiausiai augančių interneto projektų „Pinterest“, kuris į „GigBasket“ panašus ypač paprasta, aiškia vartotojo sąsaja.

Vienas konferencijos tikslų buvo išrinkti startuolius galinčius varžytis pasauliniame technologinių verslų akseleratoriuje JAV. Patyrusių investuotojų sprendimu „GigBasket“ ir dar dvi komandos laimėjo devynių savaičių trukmės apmokymus Silicio slėnyje.

„Mūsų sukurtas sprendimas padės darbo ieškotis labiau organizuotai nei bet kada anksčiau: prie sistemos prisijungusios bendrovės savo darbo skelbimus gali skelbti šiai programėlei tinkamu formatu, o darbo ieškantys vartotojai , tinkamus pasiūlymus – pasižymėti lengvai pasiekiamoje sistemoje“, – trumpai GigBasket.com esmę apibūdina E. Balčikonis.

Personalo atrankos specialistai savo patarimuose dažnai akcentuoja, kad ieškant svajonių darbo privalu turėti aiškų darbo paieškos planą. Todėl prie Gigbasket.com pažymėtų darbo skelbimų galima nurodyti pokalbio su darbdaviais laiką ir vietą – šie duomenys bus įtraukti į kalendorių. Programa, išanalizavusi naudotojo interesus, aktualius darbo pasiūlymus gali sužymėti automatiškai, net ir tuomet kai darbuotojas darbo aktyviai neieško.

Be rinkodaros ir interneto eksperto E. Balčikonio, Gigbasket.com projekto vystyme dalyvauja ir kiti bendradarbystės centro „Hub Vilnius“ nariai: sprendimo sumanytojas, patyręs programuotojas, hakeris Eugenijus Radlinskas, dizaineris Šarūnas Savickas ir reklamos specialistė Jūratė Giedraitytė.

E. Balčikonio teigimu, tai, kad vienas geriausių Lietuvos startuolių susibūrė būtent iš „Hub Vilnius“ specialistų – joks atsitiktinumas, mat bendradarbystės centre dirba daug aukštos klasės profesionalų.

http://www.youtube.com/watch?v=lsF4xQ_JHvc