Balsavimo rezultatai pasiskirstė štai taip:

(sukrečiančio skonio laidas)

19 žmonių, arba labai myli pėles, arba yra skaitę Douglas Adams’o “The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy”   Tad nupiešiau pelę-pamišusią mokslininkę. Muahahahah >:D

(“I mean, yes idealism, yes the dignity of pure research, yes, the pursuit of truth in all its forms, but there comes a point I’m afraid where you begin to suspect that if there’s any real truth it’s that the entire multi-dimensional infinity of the Universe is almost certainly being run by a bunch of maniacs; and if it comes to a choice between spending another ten million years finding that out and on the other hand just taking the money and running, I for one could do with the exercise”)

Asmeniškai man labai didelį įspūdį padarė pelių ir žiurkių elgesio skirtumas, kai pirmą kartą pamačiau jas tikroje laboratorijoje. Pelės savo narveliuose šmirinėjo bele kaip, vienai suleido į pilvo ertmę fiziologinio tirpalo demonstraciniais sumetimais (tai jai nepakenkė), tai atrodė, kad ta pelė net nesuprato to – po to ne tik kad laborantei vėl į narvelį įkišus ranką pati atėjo, bet dar ir jos draugės lindo pasižiūrėti kas čia bus. Tuo tarpu žiurkės elgėsi visiškai priešingai – pamačiusios mus visos susigūždavo savo narvų kampučiuose, susimesdavo į krūvas ir taip nusukdavo snukučius, kad akių nesimatytų – net užsimerkdavo ar letenėlėm dengdavosi galvas. Tik viena kuri karts nuo karto pakeldavo snukutį pažiūrėti ar mes dar ten, o jei ilgai žiūrėdavo į vieną kurį narvelį, tai, tikriausiai silpniausią, iš savo ratelio išstumdavo: “imkit ją”. Laboratorijos darbuotoja papasakojo, kad jos elgiasi panašiai kaip pelės iki tol, kol bent vienai ką nors padarai. Po to, kad ir kokios didelės draugės darbuotojams būtų buvusios, daugiau niekada niekada nepasitiki ir nebedraugauja. Buvo akivaizdu, kad skirtingai nuo pelių, žiurkių patiriamas emocinis ir psichinis stresas tuose narveliuose buvo tūkstantį kartų siaubingesnis už fizinį. Taip pat pasidarė aišku, kodėl norint atlikinėti bandymus su gyvūnais leidimų taisyklės vienokiems ir kitokiems gyvūnams labai skiriasi, o dirbantys su tokiais gyvūnais, kaip katės ar šunys, patys dažnai suserga depresija, su šimpanzėmis netgi žudosi

(Pelės labirintuose visuomet atrodo labai įdomiai. Jei turėčiau pelę, sukonstruočiau jai naminį labirintą )

(JĖGA, AGURKAS!)

Visi piešinėliai yra 6,5x9cm dydžio (ACT/ACEO kortelės dydžio), įdėti į mažytes įmautytes ir pasiruošę būti išmainyti į atitinkamo dyžio paveikslėlius Ar kortelės vis dar yra (ir kokias šiuo metu mainau iš viso) galite pamatyti štai čia.

Prieš Velykas nupirkau Angelui naujus ir šiek tiek storesnius nei jis turėjo bei trikampinius flomasterius, pieštukus ir kreideles.

Kol kas Angelo labiausiai susidraugavo su flomasteriais ir nudžiugino mus piešinukų gausa (čia Angelo viską nupiešė per vieną pusdienį):

Štai kaip Angelo ir kiti jo grupės draugai, įsivaizduoja žuvį vaivorykštę.

Prisipažinsiu, esu vienas iš tų baisių žmonių, anot kurių už prasto meno kūrimą, propagavimą ir platinimą reiktų bausti mirties bausme.

Tik va tas prasto meno suvokimas… Kad nereiktų vieną dieną pačiai atsidurti kitoje barikadų pusėje.

Bet ne ta iki koktumo apdairi baimė paskatino dar kartą permąstyti asmenines nuostatas.

Nesenai pasižiūrėjau baisiai šūdiną filmą apie vieną tokį bičą. Iš to filmo siužeto supratau, jog tas bičas turėtų būti kažkas… Gal brutali, iki galo neapmąstyta ar nesuvaldyta valia, virtusi buka jėga. O gal pernelyg tiesmuka nepasitenkinimo šiuo pasauliu išraiška.

Bet filmas buvo tooooks manieringai šūdinas, jog pagrindinis herojus, kurio sielą turėjo išpirkt šitas šlamštas, suspindo kaip totalus idiotas, vertas pragaro už savo bukumą.

Pagrindinis filmo herojus – Charles Bronson, žinomas kaip pavojingiausias Britanijos kalinys.

Pavojingiausio kalinio karjerą šis žmogus pradėjo apiplėšęs pašto skyrių, o tęsė siautėdamas ir smurtaudamas įvairiuose Britanijos kalėjimuose.

Jo smurtavimas kaip faktas įdomus ko gero tik savo beviltiškumu, nors pasirenkamas jis kaip kraštutinė protesto forma (šitai paaiškėja ne iš filmo, o iš krūvos geltonosios spaudos straipsnių).

Bronsonas smurtauja ir šėlsta žinodamas, jog tai tik pridės dar vienus metus prie jam priteisto kalėti laiko ir sustiprins izoliaciją nuo bet kokio tiesioginio kontakto su išoriniu pasauliu. Tai tuo pačiu metu ir lengviausias, ir sunkiausias kelias atsiriboti nuo bet kokios atsakomybės už save ir savo egzistenciją. Gana radikalus pabėgimo į savo susikurtą pasaulį kelias.

Įsivaizduoju, jog šiame filme Bronsonas turėjo tapti gyva metafora. Galbūt genialaus (ne institucijų, o žmogaus valia ir dėka gimstančio) meno. Nes tikras menas visada siekia peržengti egzistuojančias (formos ir turinio) ribas, sulaužyti nusistovėjusias taisykles. Jis nepaklūsta jokiems pripažintiems logikos dėsniams išskyrus tuos, kuriuos pats sukuria. Deja, Bronsonas iš filmo labiau priminė persenusį klouną (kuris vietoj juoko kelią šleikštų nuobodulį) o ne apmąstymo vertą idėją.

Ir kuo toliau tuo labiau imu įsivaizduoti ką turėjau pamatyti šitame filme ir ko nepamačiau.

Įsivaizduoju, jog šitame filme prievarta ir smurto aktai turėjo virsti meno kūriniu – performansu, kažkokiu keistu egzistencijos per absoliutų, beatodairišką neigimą įprasminimu.

Įsivaizduoju, jog Bronsono situacija turėjo atskleisti dabartinės sistemos impotenciją ir laisvos egzistencijos už kalėjimo sienų sąlygiškumą.

Nieko panašaus šiame filme nepamačiau, apart poros pritrenkiančių kadrų ir rakursų, pavergusių akis.

Ir čia tikriausiai trūks jūsų kantrybė. Kodėl žmogus pats savo valia prisiėdęs šūdo, bruka jį kitiems.

Prisipažinsiu viskas vardan Bronsono piešinių. Filme, labai trumpą akimirką jo piešiniai virto animacija ir įsiterpė į tą negyvą gražių ir stilingų kadrų mėsą. Lašas autentikos ir gyvybės maištą imituojančiame farse.

Be galo keisti, fantazijas ir vaikiškas keverzones primenantys piešiniai. Grėsmingą turinį prislopina kičiškai miela piešinių stilistika ir švelni spalvų gama.

Dar nežinau ar jie mane paveikė kaip menas ar kaip autentiškas būties, kuri mane gąsdina, liudijimas. Perdėm stiprus kontekstas paralyžiavo estetines jusles. Bet gal tai ir gerai, nes šita dviprasmiška situacija mane privertė prisiminti vieną paradoksalų teiginį, jog Hitleris tapo despotišku siaubūnu, todėl, kad negalėjo tapti menininku.

Tuomet pilna gerkle man norisi šaukti: „nors aš jo nemėgstu, tačiau tegyvuoja šūdinas menas, jei tik jis padeda atsiriboti nuo nepasitenkinimą keliančio pasaulio!“

Tekste panaudoti vaizdai iš Nicolas Winding Refn filmo „Bronson“ ir paties Bronsono piešiniai.

„Mano darbai susiję su seksualine politika ir kovos galia. Kūnas ir žmogaus bendravimo problemos žavi kūrybos procese . Taškas, kur realybė tampa netikra, grožis virsta absurdišku, tragedija – juokinga- tai yra pagrindinės temos piešiniuose“ .

“My work is concerned with sexual politics and power struggles. The living body and the complexities of human interaction fascinate me. The point where the real becomes surreal, the beautiful becomes grotesque and tragic turns ridiculous is a central theme in my drawings”

Taip save pristato jauna, šiais metais jau trečiąją savo individualią parodą („Bird Bath“, BEARSPACE galerija, Londonas) organizuojanti, iliustratorė – Isabel Rock.

Gimusi Hammersmith 1981 metais, baigusi grafikos studijas Brightono Universitete, I. Rock greitai savo talentą paskleidė Indijoje, Londone, Paryžiuje bei Mančesteryje .

Kuo ji įdomi?

Kuriamos iliustracijos dažnai ekscentriškos. Nepaisant paslaptingų siurrealistinių elementų, tokių kaip čiuptuvai, styrantys iš barzdos, skraidančios supuvusių žuvų galvos, gėlės, dygstančios iš skrybėlės, hipertrofuotos galūnės, iliustracijose visada perteikiamas žaismingas humoras. Kaskart rengiamoje parodoje galerijos transformuojamos į paslaptingo pasaulio karalystę. Piešiniai, plakatai ir skulptūros lankytojus pasitinka spalvų protrūkiu bei blizgesiu. Mistinių personažų apsuptyje kyla tik vienas klausimas: „kur aš esu?“.

Pagrindinis I.Rock teiginys, kuriuo ji vadovaujasi savo  kūryboje – realybė yra nuobodu. Ji sukuria savo pasaulį, atpažįstamą iš pasakų, komiksų, su savotišku tamsos vingiu. Iliustracijose žaidžiama siurrealizmu ir pasąmonės galia. Smulkiai analizuojami žmonių santykiai. Tuo pačiu metu grafiti, prastų romantinių novelių bei dieninių pokalbių šou pavyzdžiais šaipomasi iš pašėlusio vartotojiško laikino pasaulio.

Pirmoji ir didelio susidomėjimo sulaukusi individuali I.Rock paroda buvo „ Ultimate Love Story“. Autorės meniniai eksperimentai nagrinėja žmonių santykių temas, idėjoms atskleisti pasitelkiama įvairi stilistinė technika – koliažai, piešiniai, antspaudai. Pagrindinė iliustracijų sandara – deformuoti gyvūnai, naudojami kaip metafora žmonių santykiams atskleisti. Stengiamasi iliustruoti pilną ištvirkusių, perdėtai sentimentalių būtybių, bet kuriuo metu pasirįžusių ką nors praryti pasaulį. Autorė bando sukurti paralelinę erdvę mūsų pačių realybei, kur gyvūnai gali kalbėti, paukščiai turi šunų galvas, nykštukai keturias akis. Įgyvendinant šią kūrybišką idėją sukuriama aplinka, leidžianti autorės būtybėms bendrauti tarpusavyje ir perteikti siurrealistinę pasaką žiūrovui. Įmantriai vaizduojami I.Rock pasakų veikėjai neapsieina be humoro – stengiamasi pabrėžti kasdieninio gyvenimo nuobodulį, išnarplioti fizinius, dvasinius, įsivaizduojamus santykius.

Naujausias Isabel Rock darbų rinkinys „ Bird Bath“ narplioja matriarchalinę temą, įkvėptą autorei svečiuojantis Indijoje. Painūs kūriniai demonstruoja figūras viename grandinių ir grupių komplekse. Autorė šiuos paukščius apibūdina ir kaip dekoratyvinius, ir kaip grasinančius savo gausa bei žvėrišku apetitu. Kiekvieno piešinio pagrindas – pasakojimas. Remiamasi pasakėčiomis, pasakomis, folkloru, kuris autorę itin žavi.

„Man patinka kurti vaizdus iš kelių faktų, sukuriant netikroviškas, neįmanomas ir kartais absurdiškas situacijas ant popieriaus. Istorijos yra perduodamos iš kartos į kartą, bet tai tarsi šnabždesių žaidimas, šios istorijos gali būti pagražinamos ar iškraipytos, kol galiausiai niekas negali pasakyti, kiek pasakojimuose yra tiesos“ – teigia autorė.

“I enjoy creating images and stories from a few facts, fabricating a surreal, impossible and sometimes ridiculous situation on paper. Stories are passed down by word of mouth from generation , but like a game of Chinese whispers these tales can be embellished and distored until eventually no one can say how much is true or make believe”.

Galiausiai lieka tik prisėsti ir pamąstyti, ar tikrai I. Rock kuriami personažai tokie tolimi ir neatpažįstami mūsų aplinkoje? Ar kartais nepavargstam nuo kasdienybės ir trokštam kažko nematyto, neįtikėtino ir stebinančio?

Londone gyvenantiems skaitytojams dar yra proga apsilankyti „ Bird Bath“ parodoje kuri tęsis iki gegužės 14 dienos, Bearspace galerijoje. Daugiau informacijos apie Isabel Rock parodas čia.

Straipsnio autorė Ema Kilikevičiūtė.

Ligos ir kūrybos santykis – fenomenalus reiškinys. Destrukcijos ir harmonijos, siaubingų naktų, jausmų ir išgyvenimų bei ryškių spalvų palečių draugystė. Menininkai, kurie kuria dėl ligos, iš ligos, norėdami atsikratyti ligos ar tiesiog vedami ligos įtakos, susiduria su su žiūrovu visiškoje atvirumo ir nuogumo akimirkoje. Kartais tokioje atviroje, jog žiūrovas tenori užsimerkti ir pasibjaurėti tokiu atvirumu, naivumu ar jautrumu. Depresijos, perdėtas jautrumas, psichozės ir nuolat svyruojančios nuotaikos dar visai neseniai buvo savaime suprantami ir neatsiejami menininko charakteristikos bruožai. Galima sakyti su šiais bruožais buvo siejamas menininko stereotipas. Dar ir dabar galima rasti daug populistinės literatūros, kurioje kalbama apie menininkų pasaulio suvokimą, sentimentalumą bei jautrumą būdus kaip su tuo kovoti ir taikytis. Šiomis dienomis atviras menininko jautriosios pusės demonstravimas, dramatiškumas ar jausmų viešinimas dažniausiai tėra laikomi ir interpretuojami kaip nebrandumo požymiai, amžiaus problemos ar degradacijos pasekmės.

Josephine King kūrybą naudoja kaip reabilitacijos būdą, o apie savo jausmus kalba taip atvirai, jog perskaitę jos interviu greičiausiai pasijusite kaip skaitydami dienoraštį. Ji pasakoja apie savo vaikystę, nuolatinį nuotaikų svyravimą, bandymus žudytis, maniakines depresijas ir begalę kitų ligos sukeltų poelgių, kurie jai nuolatos trukdė kurti rimtus santykius, daryti svarbius sprendimus ar konstruktyviai planuoti veiksmus.

Kai dar buvau labai jauna, dažnai vaikščiodavau per miegus. Tai buvo didžiulė problema. Galų gale netikėtai kažką paliesdavau ir pabusdavau visiškame šoke. Aš būdavau tokia užsisvajojusi, jog kartais netgi atsikėlusi jausdavausi lyg miegodama, nereaguodavau į aplinką, trankydavausi į įvairius stulpus eidama iš mokyklos, stipriai susižalodavau galvą. Būdavau taip toli savo mintyse… – J. King

Niekada nenorėjau jaustis kitokia nei visi. Perdėdavau ir panikuodavau jeigu mano kepurė per karnavalą atrodydavo kitaip nei visų vaikų, rėkdavau, trankydavau duris, slėpdavausi. Manyje visuomet knibždėjo ta baimė būti kitokia, labai stipriai reaguodavau į gaunamus komentarus ir kritiką, galėdavau iš karto pulti į depresiją ar begalinį pyktį. – J. King.

Būtent iš tokių išgyvenimų bei patirčių, kurie merginą kamuoja visą jos gyvenimą ir gimė jos kūryba, visų pirma įgavusi formą begalėje eskizų ir galiausiai išpildyta rašalu ant popieriaus lapo. Ši kūryba visų pirma išsiskiria tuo, jog pagrindinis jos nagrinėjimo objektas yra pati autorė ir jos jausmai sergant maniakine depresija. Ryškiomis spalvomis, primityviomis, Fovizmo bei Art Nouveau stilistikas primenančiomis išraiškos formomis J. King kuria momentines asmenines istorijas, kurias vainikuoja trumpi tekstai išdėstyti aplink iliustracijas.

Meno kritikas Adrian Dannatt teigia, jog J. King piešiniai yra labai giminingi su plakato forma, o jos kompozicinis teksto ir vaizdo dėstymas, centrinė kompozicija neabejotinai turi sąlyčio taškų su Josephine tėvo dizainerio ir fotografo David King kūryba ir įtaka dukrai. Mano manymu bandymas sieti šiuos piešinius su dizainu ir plakatais yra ganėtinai pritemptas, tačiau pati folk tradicija, amatiškumas ir paprasta, visus priešinius vienijanti kompozicija iš tikrųjų suteikia menininkės kūrybai vientisumo įspūdį.

Pati J. King teigia, jog grįžimas prie piešimo ir savo jausmų raiška jos darbuose, padėjo jai susigyventi su savo liga, realizuoti save. Jeigu nebūtų šios ligos, nebūtų ir kūrybos. Nors maniakinė depresija ir jos sukeliami nemalonumai gyvenime ilgus metus griovė merginos vidinę hormoniją, tačiau tuo pačiu padarė ją labai užsispyrusią, drąsią, atsidavusią savo idėjoms. Menininkė pasakoja, jog jos vaizduotė yra tiesiog laukinė, todėl jeigu ji užsikabina už kokios idėjos ar tikslo – pradeda tuo gyventi, nenumaldomai sukti ir sukti savo įsivaizdavimuose.

Didžiausia problema vertinant ir nagrinėjant tokią kūryba kyla tuomet, kai žiūrovas pradeda matyti kūrinius kaip tiesioginę manipuliaciją, narcizmą, naivumą ar netgi bukumą. Tokie atviri žaidimai pasakojant savo asmeninę istoriją bei vaizduojant kiekvieną savo išgyvenimą ir mintį, dažną priverčia tieisog nusijuokti, šlykštėtis arba geriausiu atveju gailėtis, žvelgti į menininką tik kaip į ligonį žaidžiantį su teptuku rankoje norint užpildyti savo kasdienybę.

Taip atsitiko ir minimai autorei, kuri atvykusi į Londoną norėjo stoti į Saint Martin’s meno mokyklą bei buvo nepriimta ir gavo recenziją apie savo darbus kaip per daug naivius. Tais pačiais metais ji grįžo į Rembranto ir V. van Gogo tėvynę  Nyderlandus ir iš karto buvo priimta į penkių metų kursą Rietveld akademijoje. Turbūt nereikėtų priminti, jog Nyderlandai turi ilgą portreto, ryškių spalvų kolorito ir garsių menininkų, kamuotų maniakinės depresijos bei perdėto jautrumo istoriją, tad kūrybinėje plotmėje šie bruožai labiau toleruojami ir vertinami.

Mano manymu menininkai, akivaizdžiai vaizduojantys savo problemas, reiškiantys jautrumą, depresiją kūryboje visų pirma įdomūs savo požiūriu į tuos pačius gyvenimo verpetus, nutikimus, tragedijas. Retai kuomet iš tikrųjų susidomiu dažnai pastebima jaunų menininkų asmenybės raiška kūryboje, nesvarbu ar tai tapyba, fotografija, mišri technika ir t.t., tačiau turiu pripažinti, jog esti tokių autorių, kurių požiūris, nuoširdumas, kartais labiau paslėpta emocija iš tiesų sudomina ir nustumia tą galima sakyti snobiškumą. Kartais asmenybė esanti už šios kūrybos pasirodo esanti tokia stipri su tokia ryškia charakteristika, jog ir didžiausią skeptiką priverčia į kūrinius pažvelgti šiek tiek kitokiu žvilgsniu nei vien tik kaip į depresovos mergaitės terliones ar psichelio sapaliojimus. Vieni geriausių tokių menininkų pavyzdžių turbūt galėtų būti Frida Kahlo ar Käthe Kollwitz, kurių raiška buvo tokia stipri, jog ne tik atkreipė daugelio dėmesį, bet ir padėjo kitiems rasti joje savo atvaizdą bei problemas.

J. King kalba paprastais ir suprantamais žodžiais bei simboliais, jos kūryboje nėra susireikšminimo ar veidmainiavimo, tiek patys darbai, tiek akimirkas atspindintys tekstai leidžia žiūrovui tiesiog įžengti į šį chaoso pilną pasaulį ir pabandyti išgirsti jame gyvenančio personažo pasakojimą. Pabaigai turėčiau pridurti, jog tokia kūryba greičiausiai įdomi gali pasirodyti tiems, kas mėgsta ne tik vizualinę informaciją, bet ir keliamus klausimus, tekstus bei teikia laiko pasigilinti, suvokti, permąstyti. Kaip jau minėjau pats autorius čia yra pagrindinė ašis, tad bandymas rasti bendrą sąlyčio tašką yra labai svarbus.

J. King

Angelo iš žaidimų aikštelės parsinešė smėlio ir darė smėlio paveikslėlius.

Mama Eglė rašo:

“Šie paveiksliukai tiktų tiek Mamytės dienai, tiek Tėvelio dienai. Ant popieriaus lapo piešėm klijais

paskui bėrėm smėlį, atsineštą iš žaidimų aikštelės. Jį nupurčius gavosi štai tokie paveiksliukai

juos jau suspėjome įsirėminti, tik dar nežinome kur pasikabinsim

Žirafą mums ir “Milijonui žirafų” atsiuntė Leonardas.

Šią “Žirafą Afrikoje” jis nupiešė ir nuspalvojo flomasteriais.

Tai dar dvi pavasarinės, šventinės puošmenos, kurias padarė Šilutės lopšelio-darželio “Žvaigždutė”priešmokyklinio amžiaus 12 grupės vaikai ir auklėtoja Reda.

 Priešmokyklinio ugdymo pedagogė Reda Jakienė rašo:

• Pagaminame karkasą iš trijų dalių medžio lentelių( gaunasi lyg piramidė)
• Apkijuojame juos storu popieriumi 
• Piešiame naudojant bet kokias piešimo priemones

Paprastas, tačiau man labai patikęs darbelis.

Jums reikės:

- spalvoto popieriaus lapo

- paprasto pieštuko

- įvairių spalvų guašo

- ausų krapštukų

Ant spalvoto popieriaus lapo paprastu pieštuku nupieškite savo piešinį. Ausų krapštukus mirkydami į guašą “taškuokite” savo piešinį. Vilhelmas (6m9mėn) piešė laivelį jūroje.