Kaip tik tada, kai įvairių specializacijų dizaineriai ir kiti kūrėjai sulaukė tikrai gerų sąlygų bei įrankių kūrybai, pradedama vis atidžiau žvalgytis atgal. Ieškoti tikrumo, bandant bent trumpam pabėgti nuo visa apėmusios skaitmeninės medijos, akis sekinančių monitorių ir Photoshop‘o sluoksnių su ryškiais paveiksliukais. Nežinoti, kas yra origami, jau senokai tapo netinkamai išvystyto domėjimosi ženklu. Būtent — popierius. Gali prieš jį maištauti, bet neišvengsi — sutiksi sekretorę bankę, tempiančią krūvą sąskaitų, kažkas į rankas įbruks laikraštį ar eilinę, bereikšmę skrajutę. Popierius gali netgi labai daug. Juo įmanoma susipjaustyti pirštus, išlankstyti tetraedrą arba netgi žmogaus galvą, perteikti pačias įvairiausias idėjas popieriaus kompozicijomis ir nebūti išvadintam vaiku. Akivaizdu, kad Julien Vallée tą suprato — šis dizaineris ir kūrybos vadovas iš Montréal, Kanados garsėja meistriškomis popieriaus kompozicijomis ir judančia grafika.

Julien Vallée. Knygos Tangible viršelis

Tačiau popierius nėra vienintelė jo veiklos priemonė. Julien kuria naudodamas įvairius buityje pasitaikančius daiktus, faktūras ir jų junginius, kas procese pavirsta į išbaigtus plakatus, video darbus ar knygų viršelius. Tai galima pavadinti skulptūra, tik sunkiau išliekančioje formoje ir atliekama kiek kitais tikslais. Visgi galiausiai tenka panaudoti kompiuterį, kaip gi be jo? Tam, kad tiksliau apibūdinti Julien kūrybos esmę, galima pasitelkti pagalbon vieno iš jo senesnių darbų apibrėžimų: kompiuterinių ir rankų darbo procesų sąsajos dizaine. Nuo pat pradžių jis siekė rezultato, kuris būtų vizualiai estetiškas, beveik taip, kaip atrodo kompiuteriniais vektoriais išbaigti darbai, bet tuo pačiu ir kažkas tikro, pagaminto iš realių ir pajaučiamų medžiagų. Šią stilistiką galima nesunkiai atpažinti daugelyje jo darbų — gana tvarkingai iškirptos skirtingų spalvų popieriaus formos, laisvas, bet ne per daug išdarkytas šriftas, deranti kompozicija ir vos jaučiami kompiuteriniai efektai užbaigimui. Julien paprastai padeda draugas fotografas Simon Duhamel, paversdamas popierines skulptūras ilgesnį išliekamąjį terminą turinčiais kūriniais.

„I Just think that being a graphic designer in the 21st century involves so much more than only working behind a computer …and that’s great!“ – Julien Vallée.

„Aš manau, kad būti grafikos dizaineriu 21-ajame amžiuje reiškia daug daugiau nei tik darbą prie kompiuterio …ir tai yra puiku!“

Savo karjerą Julien pradėjo dar studijuodamas grafinį dizainą Université du Québec à Montréal Kanadoje, kai gavęs stipendiją išvažiavo atlikti praktikos į Paryžių. Ten dirbo su tokiais žinomais dizaineriais kaip Stefan Sagmeister ir sėkmingai kaupė patirtį. Ilgainiui šis jaunas dizaineris pelnė nemažai apdovanojimų, tarp kurių ir ADC Young Guns 6 parodos apdovanojimas iš New York‘o arba Creative Review Award 2010. Taip sparčiai kaupėsi apdovanojimai, publikacijos įvairiuose kūrybininkams skirtuose žurnaluose ir knygose bei to pasekmė — tarptautinis pripažinimas ir stambaus kalibro klientai nuo MTV iki New York Times. Taip pat intensyviai dalyvavo parodose su savo popierinėmis instaliacijomis/skulptūromis. Neneigsiu, kad Julien nebūtų to vertas. Viskas, kas jis daro, šviečia profesionalumu ir iki galo išgryninta idėja. Nors tame galima aptikti nemažai jaunatviško entuziazmo dozės ir tai, rodos, nesiderina su pernelyg rimtais klientais, tačiau noras atrodyti jaunais ir madingais nepaleidžia netgi rimtais veidais prisidengusių vyrų kostiumuose.

Tiesa, Julien Vallée kuriama judanti grafika verta išskirtinio dėmesio šalia fotografuotų popierinių kompozicijų. Kai prieš kelis mėnesius atradau „OFFF“ festivalio rėmėjų pristatymo video, kurtą šio talentingo autoriaus, ilgokai negalėjau atitraukti žvilgsnio, norėjosi tam kartui paspaudus repeat stebėti tol, kol visiškai nusibos. Jame parodomos daiktų transformacijos ir nebūdingi poveikiai užburia netikėtumu — nuo menko kamuoliuko smūgio griūvanti spinta arba krepšinio kamuolys, pavirstantis į arbūzą. Per daug neįpareigojanti geros nuotaikos dozė. Vertinant šį kūrinį bendrame autoriaus darbų kontekste matyti, kad Julien stengiasi likti ištikimas idėjai išbandyti vis naujas kūrybos sritis ir priemones, taip skatindamas save tobulėti. Galų gale, pernelyg ilgą laiką daryti vieno tipo darbus būtų ir ne taip įdomu.

Arba interaktyvaus video projektas DanseDance atskleidžiantis kasdienių ir dažniausiai užmirštamų daiktų svarbą — klaviatūros pagalba galima valdyti atskirus objektus ir stebėti kaip jie virsta, išsilieja ar sukasi. Tereikia įsivaizduoti, kaip tai atrodytų realybėje.

Julien Vallée kūryba atspindi dizaino evoliuciją. Tokį dizainą, koks dar tik bus arba koks yra siekiamiausias dabar — įvairus, profesionalus, sujungiantis skirtingas medijas. Jis teigia, kad, ko gero, ateitis priklauso judančiai grafikai. Pasirodo, ją stengiamasi įkišti net į sportinius batus, kur jų savininkas galėtų pasirinkti, kokius vaizdus rodyti — toks buvo užsakymas iš Nike. Nors, kita vertus, tai jau neturėtų atrodyti netikėta. Tačiau kad ir kiek skaitmeninis gyvenimas veržtųsi į mūsų kasdienybes, svarbu nepamiršti pačių pagrindų — rankų darbo ir popieriaus, tokio, kurį prisimenate iš vaikystės, kai pirmą kartą pabandėte sulankstyti popierinį lėktuvėlį. Gero įkvėpimo.

Julien Vallée. Spray Can, popierinė skulptūra skirta Illustrative Zürich festivaliui, 2008

Somerset House garsėja savo „aukšto“ lygio renginiais, sakydamas tai, turiu omenyje, jog niekada nepagalvočiau, jog netoli Londono „akies“, prabanga tviskančių iškilmingų rūmų prieangį nekantriai mindžios gal kelios dešimtys eilėje besiburiuojančių „hipsterių“. Išties neįprastas vaizdelis vienoje vietoje, lyg kokiame penktadienio vakarėlyje išvysti tokią gausą spalvingų ir visokeriopai savo kūrybinį statusą bandančių pabrėžti jaunuolių ir netik. Nemeluosiu, šiek tiek džiaugiuosi tokia stereotipų laužymo praktika, tačiau vis dar stoviu triukšmingame prieangyje ir mąstau kas gi laukia manęs viduje.

Savaitės diena ketvirtadienis, vakarėliui nebūdingas laikas, tačiau būtent šiandien sąžiningai dirbantys piliečiai gali užtrukti ilgiau po darbo Pick Me Up patalpose, mat pažadėta, jog renginiu mėgautis galima bus iki pat dešimtos vakaro. Visų pirma mus pasitinka ryškiai paruošta muzikinė scena su projekcijoje, realiame laike, plušančiomis iliustratorių rankomis, kurios vieną po kitos ant popieriaus skiaučių gamina… be abejo iliustracijas. Kiekvieną jų galima įsigyti ir pagelbėti cunamio nusiaubtai Japonijai. Gražus gestas. Beje beveik viską šiame renginyje galima nusipirkti ir kas svarbiausia įpirkti, vis dėl to ne veltui pavadinimas šaukia: „Grafikos darbų mugė!“.

Kol scena tuščia, parodinės patalpos prigrūstos ryškių rėmelių akiniuočiais su lengvais alkoholiniais gėrimais rankose, nosies atstumu tyrinėjančiais 2011-ųjų grafikos šedevrus. O jų čia daugiau ir tankiau nei reklaminių banerių kuriame nors naujienų portale. Suvokiu kokiame iš tikro vizualiame amžiuje gyvename. Kol bejėgiškai stengiuosi sufokusuoti akis į kurį nors darbą, žmonių srovė nepastebimai nuneša kairėn, ten kur kiekvienas kampas paskirtas „kiečiausioms“ ir šiuolaikiškiausioms Londono spaudos studijoms. Susitempusios visą savo įrangą, stakles, interjerą bei nuotaikas, kiekviena stengiasi atkreipti į save dėmesį. Mėgėjai buriuojasi prie iliuziją„patiems pasigaminti“ antspaudą ant marškinėlių siūlančio madingai barzdoto meistro, štampuojančio jau gal kokią trisdešimtą „unikalaus“ dizaino versiją. Palieku naujokus ir nukreipiu plataus kampo žvilgsnį į išmargintas sienas, pasirinkimas milžiniškas, kainos protingos, originalumo 2%. Pastebimi populiarūs trendai, detalūs laukinės gyvūnijos motyvai, aštrios geometrinės figūros laužančios minkštas linijas MTV stiliuje, minimali neoninė spalvų gama, medkirčiai su languotais marškiniais, Edgaras, taip Alanas Po, atrodo visas internetas subėgo į vieną kriauklę.

Po truputį pradedu suvokti šio renginio tikslą, pliusus ir minusus. Palieku studijas ir popieriaus karpymo/klijavimo dirbtuves mėgėjams ir nuo kūrybiškumo bei didžėjų apsvaigusiems hipsteriams. Noriu atrasti parodą, o štai ir ji. Pagaliau unikalumo ir originalumo lygis pastebimai išauga, be jau be galo žinomų iliustratorių darbų tokių kaip McBess atradau ir perliukų, apie kuriuos pastudijavęs pakalbėsiu ateityje. Tiesą sakant buvo džiugu išvysti ir aukščiau minėto McBess didžiulius detalumu pasižyminčius darbus, priglaudžiau nosį ir aš ne prie vieno, būsiu atviras. Kai kokiai trisdešimčiai jaunuolių, jau ilgiau nei valandą stoviniuojančių eilėje buvo atsakyta, jog bilietų nebėra, po truputį pradėjau mėgautis šia spalvų, technikų ir spalvų (ar jau minėjau spalvas?) orgija.

Baltų kubų ir institucinio tariamai konceptualaus meno išvargintam dizaineriui čia puiki vieta atsipalaiduoti. Taip ir padariau paskutines penkiolika minučių, skenavau sienas žvilgsniu neieškodamas kažko ypatingo, sugėriau viską į savo pasąmonę, kad vėliau grįžęs po gan varginančios dienos susapnuočiau kokį spalvingą sapną. Sapno neprisimenu (:P), tačiau įsigytas eBoy puodelis pasaldina rytinę arbatą įkvėpimo šaukšteliu.

Renginio organizatoriai teigia, jog jų tikslas atskleisti grafikos dizainerių ir iliustratorių scenos energiją ir pašėliškumą. Pastebimai jiems tai puikiausiai pavyko, tačiau tarp viso to dar atskleista šios scenos kirpimo/klijavimo ir vienodumo kultūra, kuri galbūt yra viso to neatsiejamas bruožas. Penas pamąstymui.

Skiriu šį straipsnį visiems, kas nebijo įsivaizduoti toliau lietuviško beržo kamieno, apaugusio šimtus metų brandintu nostalgijos pelėsiu. Arba sugebantiems be didesnių kančių mintyse suprojektuoti vištos ir dulkių siurblio hibridą. O gal net surašyti išsamią naudojimo instrukciją. Truputį per daug rėksmingumo, per radikalu? Panašių išgalvotų darinių gyvastis yra bene tokia pat sena, kaip visos žmonijos kultūros ištakos — užtenka prisiminti graikų mitologiją ir įvairias žmogaus-arklio ar žmogaus-jaučio peripetijas, be jokio šypsnio veide linksniuojamas ir šių dienų sakiniuose. Tačiau vien apie hibridinius sutvėrimus čia neskaitysite. Kažkurį pusiau eilinį vakarą Bouwe van der Molen netikėtai atvėrė akis ir leido viltingai suvokti, kad egzistuoja ir kitoks požiūris. Negalėjau tylėti ir džiaugiausi kaip vaikas, gavęs proginį saldainį.

Džiugu buvo dar ir dėl to, jog atrastasis kilęs iš Olandijos. Nors koks gi skirtumas, kur autorius gyvena, daugelis pasakytų. Gal ir naivu, bet jau kurį laiką jaučiu nevalingą potraukį beveik viskam, kas kūrybiška ir kas siejasi su nevystančių tulpių žeme. Olandų dizainas man yra kaip vieninga nedidelių sensacijų visuma — bent kartą prisiartinęs negali lengvai pamiršti ir jautiesi užtikrintas, kad prireikus vėl gausi reikiamą kiekį šviežienos, net jei reguliariai žiūrėtum į vieną ir tą patį plakatą. Ta šalis šiuo atveju yra tarsi etiketė, subtiliai pagražinta pažangiausių spaudos technologijų pagalba, savaime viliojanti desperatiškai pulti domėtis. O gal pulti prie kompiuterio klaviatūros. Ar tai būtų Droog design praktiškų daiktų šedevrai ar netipinės KesselsKramer idėjos, dauguma atvejų nesunkiai atspėsi tą konstruktyvų ir šiek tiek iškrypusį braižą. Bouwe van der Molen jiems nenusileidžia, netgi atvirkčiai — lengvai pasiduodu, nes dar nebuvau sugalvojusi, kaip atrodytų voro ir elnio derinys.

Veido plaukai + Iliustracija apie tai, kaip paaugliai įsivaizduoja savo ateitį

Būdamas nepriklausomu grafikos dizaineriu, Bouwe van der Molen taip pat dalyvauja įvairiuose dizaino projektuose ir užsiima savo paties inicijuota kūrybine veikla. Vienas esminių to pavydžių — tinklaraštis Freaky fauna, kuriame talpina iliustracijas, kitus dizaino darbus ir taip pat įkvepiančius kūrinius iš interneto platybių. Dėl mano pažinties su Bouwe kūryba kaltas būtent Freaky fauna, nepagailint nuopelnų ir ganėtinai intriguojančiam pavadinimui. Tai yra reiškinys, apimantis ne tik judančią fauną iš realaus, kasdienio pasaulio — fauna čia galima laikyti elementų ir išgalvotų gyvių visumą, sujungiamą į kažką nesveiko. O gal tai neįpareigotas firminis ženklas, kuriam netgi galima išreikšti prielankumą feisbuke.

Iliustracija straipsniui apie skyrybas

Bouwe van del Molen kūryboje svarbiausias yra turinys, mažiau — pateikimas. Jis piešia tai, ką diktuoja intuicija ir, žinoma, smarkiai išlavinta vaizduotė. Juk būtų sunku dėl to ginčytis, ar ne? Autorius be galo žavisi įvairiais mechaniniais įrengimais ir anatomija, kuria daugiau ar mažiau fiktyvius gyvų padarų schematinius piešinius. Arba sujungia šiuos visus pomėgius tam, kad nupieštų katės kostiumo mechanizmą. Užuominos į dadaizmo idėjų stilistiką. Jo darbuose galima įžvelgti nemenką ironijos dozę supančiam pasauliui, taip pat aptiksime šiek tiek politikos ar socialinių temų vaikų portretuose, diplomatų profiliuose ar ekscentriškų asmenybių portretuose. Daugeliui ta ironija bus galbūt nesuprantama, piešiniai neestetiški arba net šlykštūs, tačiau tai yra Bouwe vizitinė kortelė, pakankamai ryškiai išskirianti jį būryje kitų individų. Ir ypač todėl, kad fantazija nėra taisyklių visuma, kurią galėtų primesti pikti vairavimo instruktoriai arba žmonės, galbūt nepagydomai įklimpę savo pačių ribotume. Stilistika teigia tą patį — atsainumas, nutolimas nuo tipinio grožio mene sampratos, kuri jau ir taip senokai tapo nuvertėjusia valiuta. Nemaža dalis tinklaraščio turinio — eskizai. Ryškiomis spalvomis, laisva linija ar išplaukusiais siluetais pabrėžiama idėja, nes būtent ji ir yra svarbiausia. Čia drąsiai eksperimentuojama kaitaliojama atlikimo technika, nuo išgrynintų vektorių iki tradicinės grafikos ar paprasčiausio tušinuko.

Katės kostiumas

Nors Bouwe taip pat turi turtingą portfolio su įvairioms rimtoms kompanijoms atliktais darbais, atrodo, kad tarsi specialiai ieškotų užsakymų, kurie yra įdomesni, šiek tiek kitokie ir vos ne specialiai subalansuoti jo paties stilistikai ir fantazijai. Pavyzdžiui, iliustracija žurnalui prie sraipsnio apie skyrybas, kurioje vaizduojami įvairių įprastų daiktų ir gyvūnų pjūviai, pupelės logotipas, skirtas populiarinti sodininkystę mieste. Viskas daugiau ar mažiau vientisai „nenormalu“. Ir nuojauta, kad aplinkoje toleruojami įvairūs kūrybiškumo atspalviai, uždeda dar vieną didelį pliusą Olandijai.

Mintyse nusikeliu į Amsterdamą ir svajoju apie naujo receptinio gydymo metodo atsiradimą — puslapio Freaky fauna vartymą prieš miegą ūmių sutrikimų arba lėtinės romantizmo ligos kankinamiems pacientams. Arba profilaktiškai visiems, fantazijos lygiui palaikyti ir gerinti. Belieka užsidėti įsivaizduojamą šeško kostiumą ir pasakyti virtuvinei kriauklei sarkastišką „labanakt“.

Jau seniai beliesta meno srities studijų sritis ir vėl mums parūpo artėjant stojimų karštligei. Įdomu, jog daugelis šiuo metu vis dažniau vietoje studijų Lietuvoje renkasi studijas svetur. Žinoma, jeigu kalbėsime apie meno srities studijas, pasirinkimas Lietuvoje neitin didelis — vos keletas grynuolių meno mokyklų, turinčių griežtą hierarchiją, tradicijas ir dažnai daug diskusijų keliančią stojimų tvarką. Visgi panašu, jog vis gausiau emigruojantis jaunimas ir atvira kritika verčia universitetus susimąstyti bei diegti inovacijas.

Praeitais metais Vytauto Didžiojo universitetas, anksčiau nesispecializavęs praktinių menų studijose sukūrė naują medijų meno programą, nuo rudens čia atsiras ir dar viena studijų programa — interaktyvaus tinklo dizainas. Tokių studijų atsiradimas universitete, kuris specializuojasi daugybėje skirtingiausių sričių atrodo šiek tiek stebinantis ir kelia klausimus — ar iš tikrųjų bus suteiktos kokybiškos žinios? reikiama intelektualinė bei technologinė bazė? Atsakyti šiuos klausimus mums padėjo interaktyvaus tinklo dizaino programos rengimo grupės vadovė Ina Pukelytė.

Gintarė Žitkevičiūtė. Interaktyvus tinklo dizainas skamba kaip daug žadanti, novatoriška specialybė, susijusi su socialiniais tinklais, dizainu bei technologijos naujovėmis. Kokie dalykai bus dėstomi šioje specialybėje ir kokie specialistai dėstys?

„Ina Pukelytė. Interaktyvaus tinklo dizaino programa sudaryta taip, kad be pamatinių grafinio dizaino dalykų (vizualinės raiškos, kompozicijos, grafinio dizaino, tinklo dizaino, kompiuterinės grafikos dalykų) studentai gautų ir darbui reikalingų specifinių informacinių technologijų žinių, tokių kaip programavimo pagrindai, interneto technologijos, tinklo turinio valdymo strategijos, informacijos modeliavimas ir paieška, kompiuterinė animacija. Šalia praktinių studentai galės įgyti ir teorinių žinių, susijusių su specialybe, tokių, kaip fotografijos pagrindai, dizaino istorija, dailės istorija, multimedijos projektai, e-verslas. Be šių pagrindinių dalykų studentai turės galimybę rinktis papildomus dalykus, pagilinančius jų pamatines žinias. Interaktyvaus tinklo dizaino programoje dirbs menininkų praktikų komanda – tai ir „Psilikono“ teatro įkūrėja grafikė Auksė Petrulienė, grafikos dizainerės Giedrė Karsokienė, Gintarė Jarašienė, multimedijų menininkė Židrija Janušaitė. Grafinį dizainą dėstys Egidijus Vaškevičius, video meno pagrindus – Remigijus Venckus, garso technologijas – Andrius Rugys, žinomas kaip „PB8“. Studentams taip pat dėstys ir VDU informatikos fakulteto dėstytojai – Tomas Krilavičius, prof. Vladislav Fomin. Mokydamiesi šios specialybės studentai įgis ir verslumo pagrindus tam, kad kuo greičiau prisitaikytų nuolat kintančioje rinkos ekonomikoje.“

G.Ž. Kyla klausimas ar ši specialybė orientuojama labiau į teorinę, ar praktinę pakraipą?

„I.P. Specialybė visų pirma susijusi su praktinėmis žiniomis, todėl studentams bus sudaryta galimybė dirbti universiteto meno laboratorijose savarankiškai, tam kad išlavintų savo praktinius gebėjimus, generuotų originalias ir tinklo dizaino meną atnaujinančias idėjas.“

G.Ž. Kokį abiturientą galėtų dominti ši specialybė?

„I.P. Šią specialybę gali rinktis abiturientas, kuris mėgsta kūrybinį darbą, susijusį su grafiniu dizainu ir kurį domina naujųjų technologijų panaudojimas mene. Abiturientas turėtų būti įgijęs minimalius piešimo, kompozicijos pagrindus, kadangi šie įgūdžiai bus tikrinami stojamojo egzamino metu. Įgytas žinias studentas vėliau sėkmingai galės pritaikyti praktiniame darbe, susijusiame su internetinių produktų kūrimu (tinklalapiai, socialiniai tinklai, e-parduotuvės, internetiniai žaidimai, t.t.).“

G.Ž. Kaip bus vykdomi stojamieji, ar jie panašūs su VDA (Dailės Akademijos) stojamaisiais?

„I.P. Stojamieji egzaminai Lietuvoje organizuojami centralizuotai, tad stojantys į šią specialybę turės laikyti egzaminus Vilniuje, Dailės akademijoje, kartu su būsimaisiais Vilniaus ir Klaipėdos grafinio dizaino studentais. Egzaminai vyks liepos 1-2 dienomis, juos sudaro 4 dalys. Pirmąją dieną nuo 9 iki 13 val. stojantieji laikys vizualinės raiškos (piešimo) egzaminą, nuo 14 iki 18 val. bus laikomas kompozicijos egzaminas.

Antrąją dieną nuo 9 iki 13 val. bus laikomas vizualinės raiškos (tapybos) egzaminas, nuo 14 iki 18 val. – kompozicijos egzaminas. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas birželio 16 d., 17 val., galerijoje „101“ (Laisvės alėja 53) organizuoja papildomą konsultaciją visiems, kurie norėtų išsamesnės informacijos dėl stojamųjų egzaminų užduočių.“

G.Ž. Kokios perspektyvos laukia studentų baigusių šią programą?

„I.P. Baigus šią programą absolventai galės įsidarbinti reklamos, dizaino, viešųjų ryšių įmonėse ar dirbti savarankiškai įvairiems užsakovams. Jie taip pat galės dirbti užsakovams, kuriantiems naujus IT produktus (telefonų, planšečių, bankomatų turinio dizainas, t.t.) Specialybė orientuota į ateitį ir į netolimoje ateityje atsirandančias IT produktų kūrimo perspektyvas.“

G.Ž. Vakaruose tokio pobūdžio specialybės labai paklausios, kaip manote ar yra tokios specialybės paklausa Lietuvoje?

„I.P. Manau, kad susidomėjusių šia specialybe tikrai bus nemažai, kadangi tokio pobūdžio žinių iki šiol Lietuvos universitetai teikė tik iš dalies.“

G.Ž. Kokiais įrankiais bus skatinami naudotis studentai?

„I.P. Šiai programai įgyvendinti reikalinga šiuolaikinė IT bazė – universitetas, dalyvaudamas respublikinėje kūrybinių industrijų programoje, turi galimybę įsigyti tiek pačias naujausias technologijas — kompiuterius, foto ir video įrangą — tiek ir naujausias programines įrangas. Studentai turės visas galimybes dirbti su jiems reikalingomis techninėmis priemonėmis.“

G.Ž. Ar šioje specialybėje studentai bus mokomi daugiau dirbti individualiai, ar komandoje?

„I.P. Studentai turės galimybes dirbti ir kartu, ir pavieniui, priklausomai nuo jų darbo ir kūrybos poreikių.“

G.Ž. Kiek žmonių šiais metais planuojama priimti?

„I.P. Šiais metais planuojama priimti 12 studentų į valstybės finansuojama vietas.“

G.Ž. Kokia šios specialybės reikšmė Lietuvos mastu?

„I.P. Tai būsimųjų specialistų kūrybiškumą ir savarankiškumą lavinanti specialybė. Visuomenėje, orientuotoje į atsinaujinimą ir kūrybinių žmonių galių panaudojimą, ši specialybė be abejonės turės savo nišą – ji pakels į geresnį kokybinį lygmenį interaktyvaus tinklo produktų kokybę, leis Lietuvai įsilieti į inovatyvių, pridėtinę vertę kuriančių produktų rinką ir sėkmingai joje konkuruoti.“

Dėkojame už pokalbį.

Rankų darbo spaudos ir šilkografijos entuziastai bei mėgėjai dabar turėtų pasislinkti arčiau savo „vaizduoklių“ nes Eric Nyffeler tai daro labai gerai, turiu omeny plakatus… Jau kurį laiką galime drąsiai teigti, jog gyvename „indie“ kultūros žydėjimo laikotarpyje. Nors gal iš tiesų tiksliau būtų sakyti „jie“ gyvena, nes vargu ar pas mus atsirastų daugiau už vienos rankos pirštų kiekį, tokių, „vieno žmogaus“ dirbtuvėlių kaip „Doe-eyed“.  Ne, tikrai nenagrinėsiu kodėl ir kaip, nebandysiu paaiškinti jau tūkstančius kartų apkalbėtas temas apie „problemas“, kurių nėra. Tiesiog pristatysiu aukščiau minėtos kultūros atstovą ir įvaizdintoją, gyvenantį savo svajonėmis.

Taigi „indie“ kultūra tai iš dalies „DIY“ (do-it-yourself), dar kitaip „pasidaryk pats“ kultūra, kuri kaip žinia pastaruosius dešimtmečius buvo nepagrįstai prislėgta vartotojiškumo ir žmonių tinginystės. Džiugu, jog „kažką“ pasigaminti pačiam tampa vėl madinga ir ne taip sudėtinga.

E.Nyffeler dirbtuvėlė įsikūrusi, tiksliau jis pats įsikūręs už Linkolno (JAV, Nebraskos valst.). Kaip pats atskleidžia visą savo dieną tenka paaukoti darbui didelėje korporacijoje marketingo skyriuje, tik po to tamsiais vakarais menininkas/dizaineris gali sau leisti prisiliesti prie dažų. Ši sąlyginai trumpa E.Nyffeler dienos dalis ir domina mane labiausiai. Idėja kurti plakatus „Doe-eyed“ įkūrėjui kilo neišvengiamai tuo metu kai jo grupė pradėjo koncertuoti. E.Nyffeler suprato gero plakato svarbą ir vietoj kreiva ranka užrašyto skelbimo apie grupės pasirodymus pradėjo kurti autentiškus vertę turinčius kūrinius. Čia ir paaiškėjo tikrasis jaunuolio talentas, gal grupei ir nesisekė, tačiau vienam jos nariui dabar tikrai netrūksta dėmesio.

Nors E.Nyffeler vis dar gyvena svajone, jog kada nors išgarsės kaip atlikėjas ir galės mesti „dizaineriavimo“ amatą, tikrojo pripažinimo jis sulaukia iš kitų „indie“ scenos grupių: „The Decemberists“, „Andrew Bird“, „St. Vincent“, „Yeasayer“ ir kt. „Grandžiški“ menininko antspaudai patraukė ir keleto įrašų kompanijų dėmesį.

Daugelis jau pastebėjo keistą „indie“ scenos fetišą šilkografijos spaudos būdui, kai kurios pradedančios grupės rūpinasi ne tik  savadarbiais plakatais, marškinėliais, bet netgi kompaktinių diskų antspaudais, kurie beje tikrai malonūs akiai, ko kartais gali nepasakyti apie ausis. Tokiu būdu nevisai gera grupė gali didžiuotis vertingu plakatu arba kita atributika. Tiesa kalbu profesinės ligos paveiktas, todėl prašau melomanų nepeikti už „viršelio“ garbinima.

E.Nyffeler šioje vietoje atrado  aukso viduriuką, kurdamas muziką gamina tikrai gerus plakatus kitoms geroms grupėms.

„Doe-eyed“ darbai paperka savo „retro“ atspalviais, pastelinės, purvinos spalvos primena senosios mokyklos plakatus, netgi tam tikra ornamentika pasiskolinta iš 60-ųjų ir 70-ųjų. Tiesa, jog daugelis šiuo metu naudoja panašius triukus savo darbuose, tačiau retas taip taikliai pataiko. Galbūt E.Nyffeler autentišką efektą padeda sukurti natūralus šilkografinės spaudos brokas, nes ofsetine spauda imituoti panašaus tipo plakatai atrodo mažų mažiausiai kaip nesusipratimas. Moralas gali skambėti hipokritiškai ir banaliai, bet akivaizdu, jog šilkografija autentiško grafinio dizaino sferoje visada turės pranašumą.

Atsiradus progai ir pagerėjus finansinei būklei būtinai įsigysiu bent vieną darbą ir paremsiu menininką. Rekomenduoju ir jums.

„Eric plans on continuing to screen-print posters, meeting a dog he can actually stand, and deserting graphic design completely in the off-chance his rock-n-roll dreams actually come true.“  – ištrauka iš autoriaus tinklalapio.

www.doe-eyed.com

Šįkart trumpai apie el. laiškų dizaino suderinamumą su el. pašto klientais ir vieną iš “paskutinių mados tendencijų” dizaine – CSS3. ”CampaignMonitor” atnaujino savo tyrimo ataskaitą apie el. pašto klientų suderinamumą su CSS. Žemiau pateikiama lentelė su dažniausiai naudojamais el. pašto klientais, jų rinkų dalimis ir CSS3 atvaizdavimu. Visą ataskaitą galite persisiųsti čia.

Akvaizdu, kad prieš pradedant kokybiškai el. laiškų marketingo praktikoje aktyviai taikyti visas CSS3 galimybes reiktų luktelti, kol atsinaujins el. pašto klientai.

Vizualumo Dievas. Grafikos tėvas. Geriausias visų laikų britų grafikos dizaineris. Žmogus, atnešęs spalvas į pokarinį Londoną. Tokie apibūdinimai mirgėjo jo mirties dieną žiniasklaidoje. Šis nepaprasto charakterio ir talento žmogus – Alanas Fletcheris, garsiausias Didžiosios Britanijos grafikos meistras. Tai menininkas sugebėjęs matyti viską truputėlį kitaip nei visi likusieji, jis buvo įsitikinęs, kad „<… žmonės nėra išmokyti žiūrėti tinkamai.“ , galbūt todėl pats ėmėsi juos to mokyti.

Gimęs britų šeimoje Afrikoje, Nairobyje, būdamas penkerių po tėvo mirties persikėlė gyventi į Angliją, antrojo pasaulinio karo metu mokėsi internatinėje mokykloje Horshame, Vakarų Sasekse, vėliau mokėsi Hammersmitho menų mokykloje, Centrinėje menų mokykloje, Karališkąjame menų koledže. Pasinaudodamas savo charizmatiška asmenybe A. Fletcheris sugebėjo gauti stipendiją studijoms Yale‘io universitete. Tad 1956 m. vedė savo mylimąją italę Paolą Biagi, susikrovė daiktus ir iškeliavo į spalvingąją svajonių šalį – Ameriką. Dar būdamas studentas gavo užsakymą sukurti viršelį tuo metu prestižiniam amerikiečių žurnalui „Fortune“.

Pavargęs nuo apniukusio, nepriteklių kamuojamo Londono Fletcheris žavėjosi JAV spalvingu ir turtingu, karo nepaliestu gyvenimu, šviesomis ir šiuolaikiniu menu. Ko gero ten būtų ir likęs jei ne žmona Paola, prašiusi grįžti į Europą. Pakeliui į Londoną A. Fletcheris netgi sugebėjo Milane rasti sau itin garsų klientą – „Pirelli“. Šiai kompanijai sukurta šmaikšti šlepečių reklama iki šiol yra vienas labiausiai žinomų jo darbų. Pasikaustęs naujų, Londonui nematytų idėjų gausa, Fletcheris šturmu ir spalvomis užkariavo niūrų miestą.

Su dviem buvusiais bendramoksliais įkūrė firmą Fletcher/Forbes/Gill. Gan greitai jie tapo madingiausiais dizaineriais Didžiojoje Britanijoje, sugebančiais sujungti griežtus kaligrafijos rėmus su amerikietiško pop meno žavesiu. Tačiau meniška Fletcherio prigimtis jam neleido paskęsti komerciniuose vandenyse.

1963 m. jis su dar keliais bendraminčiais įkūrė „Dizaino ir meno direktorių asociaciją“ (Design and Art Directors’ Association). Išnuomotoje Hilton viešbučio salėje asociacija surengė geriausių savo grafikos darbų parodą, kuri sulaukė netikėto, didžiulio pasisekimo, klientai ėmė rikiuotis eilėmis. Tai buvo itin svarbus žingsnis britų dizaino istorijoje.

1965 m. Fletcher/Forbes/Gill virto į Fletcher/Forbes/Crosby. Į klientų sąrašą įėjo tokie gigantai kaip „Shell“, žinių tarnyba „Reuters“, knygų leidėjas „Penguin“. Prie trijulės ėmė jungtis vis daugiau menininkų, galų gale Fletcheris suprato, jog nebegali pridėti dar daugiau pavardžių prie kompanijos pavadinimo. Taip gimė „Pentagrama“, penkių dizainerių idėjų kalvė.

Žinomiausi to meto A. Fletcherio darbai – sukurti įvaizdžiai Komerciniam Kuveito bankui, Lloyds of London, iki šiol gyvuojantis Viktorijos ir Alberto muziejaus (Victoria & Albert Museum) logotipas, Reuters žinių tarnybos logotipas naudotas net iki 1996 m. ( jo buvo atsisakyta dėl netinkamumo kompiuterių ekranams) ir Direktorių instituto (Institute of Directors) logotipas. Visi jie pasižymi grakštumu, lakoniškumu ir įsimenančiais, iki tol nematytais sprendimais. Tai idealūs pavyzdžiai posakiui – genialumas slypi paprastume.

„Pentagrama“ vis plėtėsi, kompanijos atšakos ėmė veikti JAV. Frančizė iki šiol sėkmingai veikia, nors Fletcheris ją paliko dar 1992 m. Menininkas norėjo grįžti prie to ką mėgo labiausiai – grafinių žaidimų. Tad įsirengęs studiją savo namuose leido sau imtis tik tų darbų, kurie jam teikė malonumą. Vienas tokių – meno direktoriaus pozicija leidykloje Phaidon Press. Būtent čia jis galėjo pilnai išlieti savo kaip menininko potencialą.

1994 m. A. Fletcheris išleido savo darbų rinktinę „Beware of wet paint“ (Saugokitės šlapių dažų), o 2001 m. daugybę metų brandintą knygą „The art of looking sideways“ (Menas žiūrėti šonu), kuri iki šiol laikoma privaloma turėti knyga kiekvieno, grafika ar dizainu besidominčio, lentynoje. Knyga kupina šmaikščių citatų, anekdotų ir įvairių vizualinių įdomybių, autoriaus mėgstamų koliažų ir eskizų, netgi praktinių patarimų kaip praplėsti savo akiratį, pamatyti daugiau.

Taip jis pristatė knygą plačiajai auditorijai

Alano kaip kūrėjo ir nepaprastai smalsaus pasauliui žmogaus dvasią geriausiai apibūdina draugų ir pažįstamų pasakojimai apie jo nepailstamą įkvėpimo ieškojimą kasdienybėje, jis nuolat vaikštinėjo su pieštuku ir bent skiautele popieriaus, visą pasaulį norėjo parodyti kitiems tokį, kokį matė pats. Pradėjus rengti menininko darbų retrospektyvinę parodą grafikas netikėtai mirė 2006 m. rugsėjį.

Alanas Fletcheris spėjo pakeisti netik visą grafinio dizaino koncepciją Anglijoje, bet ir daugybės žmonių požiūrį į šią meno sritį bei visą mus supantį pasaulį, deja taip ir nesulaukė jo darbus šlovinančio renginio skambiu pavadinimu „50 metų grafinio darbo (ir žaidimo)“, vykusio Londono Dizaino muziejuje. Tačiau nemarūs lieka jo įkvepiantys darbai ir sparnuota frazė jog „Dizainas tai nėra kažkas ką tu darai, tai gyvenimo būdas.“

Už straipsnį dėkojame Aušrinei Bandzaitei.

Kuriantys šiandieninius interneto projektus dažnai patenka į savotiškus spąstus – stengiasi koncentruotis vien tik į naujausias technologijas ar išskirtinį funkcionalumą (juk visi į tai koncentruojasi!). Be abejo, žmonės dažnai užsimano „Video svetainėje“, „Blogo (nes visi tai turi)“ ar „Atseit integruotos tiesioginio marketingo el. paštu kampanijos“ ir t.t. Bet į ką reikia atsižvelgti pirmiausia, kokius prioritetus pasirinkti ir kaip rišliai paaiškinti savo sprendimo priežastis?

Pirmiausia, turime sau atsakyti į pagrindinį klausimą – koks yra mūsų projekto tikslas? Ar pagrindinis tikslas yra padidinti pardavimus? Galbūt tiesiog reikia pateikti informaciją švietimo tikslais? Padaryti kokio nors projekto ar įvykio reklamą? Padidinti svetainėje užsiregistravusių narių skaičių? Galiausiai, pats svarbiausias dalykas – kiek žmonių Jums reikia pasiekti savo projektu, kad būtų verta dėl jo aukoti laiką ir pinigus?

Visiškai nesvarbu, ką Jūs kuriate naudosiesi pačiomis pažangiausiomis technologijomis – interneto svetainę, reklamos Facebook‘e kampaniją ar ketinate savo klientus „apšaudyti“ tiesioginio marketingo elektroniniais laiškeliais – pirmiausia būtina pradėti nuo GALUTINIO tikslo. Koks yra Jūsų projekto tikslas? Taipogi, negalite susilaukti sėkmės, jeigu neturite kaip įvertinti savo projekto rezultatų. Kas iš to, jeigu darote kažką, kieno sėkmės neįmanoma pamatuoti? Jūs turite ne tik sukurti reikiamą komunikacijos įrankį, bet ir pasirūpinti atitinkama strategija, kuri padėtų pasiekti Jūsų tikslinę auditoriją ir priversti ją elgtis taip, kaip Jūs norite. Paimkime paprastą pavyzdį apie geriausią pasaulyje produktą, kurio pristatymą sugalvojote padaryti vaizdo klipo pavidalu:

• Jeigu pateikiate vaizdo medžiagą apie geriausią pasaulyje produktą, bet niekas jos nemato – kokia iš to nauda? Kiek žmonių nusipirks Jūsų siūlomą prekę?
• Jeigu visi mato pamato Jūsų vaizdinę medžiagą, bet ten nėra nurodyta, kaip tą prekę įsigyti, kokia iš to nauda?
• Jeigu vaizdo kokybė yra labai prasta ir sugadina visą įspūdį apie geriausią pasaulyje prekę, kokia iš to nauda?

Atsakymai į visus šiuos klausimus turi būti rasti dar projekto planavimo stadijoje. Schema apačioje pakankamai tiksliai apibrėžia keletą projekto vystymosi etapų, į kurių eiliškumą reikėtų atsižvelgti kuriant bet kokį interneto projektą:

Ieškojimas:

Apsibrėžiate projekto tikslus, strategiją tikslinės auditorijos pasiekimui, Jūsų kampanijos pagrindines žinutes (tas, kurias norite pasakyti savo klientams), suplanuojate projekto sklaidos grafiką, reikalingus atlikti kitus darbus ir nepamirštate ataskaitų apie projekto „gyvenimą“.

Techninė ir informacijos pateikimo struktūros

Turite pasirinkti technologijas, kurias naudosite savo projektui įgyvendinti, apgalvoti atskirų verslo sistemų ryšius tarpusavyje (jeigu tokios egzistuoja), apspręsti tai, ką matys galutinis vartotojas ir galiausiai nusistatyti aiškius savo pateikiamo turinio prioritetus.

Grafinis dizainas

Viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidų – dizaino darbai atliekami dar gerokai prieš projekto planavimo darbus. Jūs turite pirmiausia susikurti savo informacijos pateikimo struktūrą, kad galėtumėte tinkamai „išryškinti“ arba pabrėžti savo pagrindinį turinį – atskirti jį nuo antrojo ar trečiojo lygmens „žinučių“.

Kuomet esate dizaino kūrimo fazėje, pats svarbiausias dalykas – Jūsų įvaizdis ir prekės ženklo patrauklumas. Jeigu Jūs nesudarysite reikiamo įspūdžio savo potencialiems klientams pirmojo žvilgsnio metu (kuris tetrunka vos akimirką), niekas nesivargins toliau nagrinėti Jūsų pasiūlymo detalių.

Tinkamai atsirinkite dizainerius savo projektui – būkite tikri, kad jie specializuojasi būtent interneto projektų kūrimui. Negalvokite, kad spaudos darbų genijai taip sublizgės ir internete, kur galioja kiek kitokios taisyklės.

Kūrimas ir integracija

Projekto programavimas turi prasidėti tik tada, kai yra tiksliai apibrėžtas visas funkcionalumas ir dizainas. Jeigu tiksliai žinote, ko norite, programavimo darbų sąskaita galite sutaupyti nemažai pinigų.

Projekto paleidimas, ataskaitos, tobulinimas

Projekto paleidimo jokiu būdu nereikėtų traktuoti kaip savo darbų pabaigos. Anaiptol, viskas tuomet tik prasideda. Tai yra pradžios, atskaitos taškas. Jūs įgyvendinate savo planą, valdote savo veiksmus ir turite pateikti pirmąją ataskaitą apie projekto rezultatus. Juk visi žino, kad daugiausia laiko užima jau paleisto projekto tobulinimas – tai atliekama tol, kol jis pasiekia visus jam keliamus tikslus.

Sėkmės internete!

Ostapas
www.vedesirnevedes.lt