Prisipažinsiu, esu vienas iš tų baisių žmonių, anot kurių už prasto meno kūrimą, propagavimą ir platinimą reiktų bausti mirties bausme.

Tik va tas prasto meno suvokimas… Kad nereiktų vieną dieną pačiai atsidurti kitoje barikadų pusėje.

Bet ne ta iki koktumo apdairi baimė paskatino dar kartą permąstyti asmenines nuostatas.

Nesenai pasižiūrėjau baisiai šūdiną filmą apie vieną tokį bičą. Iš to filmo siužeto supratau, jog tas bičas turėtų būti kažkas… Gal brutali, iki galo neapmąstyta ar nesuvaldyta valia, virtusi buka jėga. O gal pernelyg tiesmuka nepasitenkinimo šiuo pasauliu išraiška.

Bet filmas buvo tooooks manieringai šūdinas, jog pagrindinis herojus, kurio sielą turėjo išpirkt šitas šlamštas, suspindo kaip totalus idiotas, vertas pragaro už savo bukumą.

Pagrindinis filmo herojus – Charles Bronson, žinomas kaip pavojingiausias Britanijos kalinys.

Pavojingiausio kalinio karjerą šis žmogus pradėjo apiplėšęs pašto skyrių, o tęsė siautėdamas ir smurtaudamas įvairiuose Britanijos kalėjimuose.

Jo smurtavimas kaip faktas įdomus ko gero tik savo beviltiškumu, nors pasirenkamas jis kaip kraštutinė protesto forma (šitai paaiškėja ne iš filmo, o iš krūvos geltonosios spaudos straipsnių).

Bronsonas smurtauja ir šėlsta žinodamas, jog tai tik pridės dar vienus metus prie jam priteisto kalėti laiko ir sustiprins izoliaciją nuo bet kokio tiesioginio kontakto su išoriniu pasauliu. Tai tuo pačiu metu ir lengviausias, ir sunkiausias kelias atsiriboti nuo bet kokios atsakomybės už save ir savo egzistenciją. Gana radikalus pabėgimo į savo susikurtą pasaulį kelias.

Įsivaizduoju, jog šiame filme Bronsonas turėjo tapti gyva metafora. Galbūt genialaus (ne institucijų, o žmogaus valia ir dėka gimstančio) meno. Nes tikras menas visada siekia peržengti egzistuojančias (formos ir turinio) ribas, sulaužyti nusistovėjusias taisykles. Jis nepaklūsta jokiems pripažintiems logikos dėsniams išskyrus tuos, kuriuos pats sukuria. Deja, Bronsonas iš filmo labiau priminė persenusį klouną (kuris vietoj juoko kelią šleikštų nuobodulį) o ne apmąstymo vertą idėją.

Ir kuo toliau tuo labiau imu įsivaizduoti ką turėjau pamatyti šitame filme ir ko nepamačiau.

Įsivaizduoju, jog šitame filme prievarta ir smurto aktai turėjo virsti meno kūriniu – performansu, kažkokiu keistu egzistencijos per absoliutų, beatodairišką neigimą įprasminimu.

Įsivaizduoju, jog Bronsono situacija turėjo atskleisti dabartinės sistemos impotenciją ir laisvos egzistencijos už kalėjimo sienų sąlygiškumą.

Nieko panašaus šiame filme nepamačiau, apart poros pritrenkiančių kadrų ir rakursų, pavergusių akis.

Ir čia tikriausiai trūks jūsų kantrybė. Kodėl žmogus pats savo valia prisiėdęs šūdo, bruka jį kitiems.

Prisipažinsiu viskas vardan Bronsono piešinių. Filme, labai trumpą akimirką jo piešiniai virto animacija ir įsiterpė į tą negyvą gražių ir stilingų kadrų mėsą. Lašas autentikos ir gyvybės maištą imituojančiame farse.

Be galo keisti, fantazijas ir vaikiškas keverzones primenantys piešiniai. Grėsmingą turinį prislopina kičiškai miela piešinių stilistika ir švelni spalvų gama.

Dar nežinau ar jie mane paveikė kaip menas ar kaip autentiškas būties, kuri mane gąsdina, liudijimas. Perdėm stiprus kontekstas paralyžiavo estetines jusles. Bet gal tai ir gerai, nes šita dviprasmiška situacija mane privertė prisiminti vieną paradoksalų teiginį, jog Hitleris tapo despotišku siaubūnu, todėl, kad negalėjo tapti menininku.

Tuomet pilna gerkle man norisi šaukti: „nors aš jo nemėgstu, tačiau tegyvuoja šūdinas menas, jei tik jis padeda atsiriboti nuo nepasitenkinimą keliančio pasaulio!“

Tekste panaudoti vaizdai iš Nicolas Winding Refn filmo „Bronson“ ir paties Bronsono piešiniai.

Pornography, 2011

Britų kilmės menininko Steveno Vincento Mitchello vardą pirmą kartą pastebėjau plakate, puošiančiame reklaminį stulpą. Dar viena paroda, dar vienas renginys, kurį reikėtų aplankyti, pagalvojau tada, ir nusprendžiau pasidomėti labiau. Beje, šis plakatas man kažkodėl priminė Hamleto „būti ar nebūti“ – vėliau paaiškėjo, kad eksponuojami darbai būtent ir nagrinėja šią tematiką. Parodos pavadinimas, kilęs iš tibetiečių kalbos, reiškia „bar“ – „tarp“, o „do“ – „du“. Šia sąvoka apibrėžiama dvasios būsena, pažodžiui verčiama „tarp dviejų“ – gimimo ir mirties.

Steve nuo 1987 metų pradėjo dirbti kaip profesionalus tatuiruočių meistras. Taip savo meninius įgūdžius iš pradžių pritaikė padėdamas klientams išreikšti jų pačių viziją ant savo odos, pažymėti gyvenimo etapų kaitos įvykius laiko patikrintu būdu. Tačiau artėjant paskutiniam XX a. dešimtmečiui Steve pajuto tarsi turintis naują misiją.

1999 m. jis liovėsi tatuiravęs ir išvyko į JAV, taip pat Kanadą, kur teko gyventi ir dirbti su Navajų ir Hopi genčių indėnais (JAV) bei Huron (mohaukų/mohikanų; Kanada) gentimi jų rezervate. „Laikiau privilegija tai, kad šie žmonės priėmė mane į savo ratą. Ir šiandien stengiuosi įtraukti į savo kūrybą jų kasdieninį gyvenimą bei kai kurias tradicijas.“

2009-ųjų metų kelionė į Indiją tapo Bardo projekto įkvėpimo šaltiniu. Bardo – vieta, kur mums tarsi suteikiama galimybė naršyti sielos šešėliuose, suvokti pasaulio, gyvenimo iliuziją ir judėti link šviesos. Bardo erdvėje suteikiama reta proga „vienu šuoliu“ pasiekti nušvitimą ir išsilaisvinimą. Būtent šią šešėlinę, tarpinę sielų būseną Steve perteikia savo kūriniuose. Daugiau informacijos apie tai rasite čia.

Witness Box

Clean Exit

Bardo nusprendžiau aplankyti prieš pat uždarymą, 21 val., nes tiesiog atrodė, kad šie darbai „prašosi“ vėlyvo aplankymo. Tai jau pirmas pliusas – galimybė aplankyti parodą neįprastu metu (buvo galimybė užsisakyti ir naktinę ekskursiją).

Antra, smagu ir neįprasta, kad kiekvieną lankytoją pasitiko pats autorius. Įdomu ir tai, jog įėjus neapakino baltos sienos, kaip kad įprasta lankant įvairias galerijų erdves. Čia dėl savotiškai bauginančios muzikos, niūroko apšvietimo buvo lengviau įsijausti, pasinerti į mistiškus, siurrealistinius paveikslų vaizdinius, bandyti patirti ne tik pamatyti.

Tačiau, pastebėjau ir keletą neigiamų dalykų. Steve darbai man pernelyg panašėjo į tatuiruotes ar priminė „Eridano“ mokslinės fantastikos knygų viršelius, todėl sunku buvo į juos žvelgti per kažkokią mistinę, dvasinę prizmę, kurią taip akcentavo pats autorius. Taip pat pastebėjau gan daug atviro, brutalaus seksualumo, kičo.

Lankytojams aprodą siūlyta patirti žengiant labirintu

Siūlau neseniai paruoštą interviu su autoriumi.

Dovilė: Aš pati asmeniškai nesidomiu nei indėnų, nei Tibeto tradicijomis. Todėl būtų įdomu sužinoti, kokios būtent jų tradicijos yra įtrauktos į tavo meną, kasdienį gyvenimą?

Steve: Mano kasdienė dvasinė rutina yra įkvėpta skirtingų religinių mokymų. Pavyzdžiui, aš negeriu alkoholio (pastaruosius 18 metų) ir nevartoju jokių narkotinių medžiagų. Kiekvieną dieną mažiausiai valandą skiriu meditacijai, taip pat kasdien darau jogos pratimus. Taip mano protas bei kūnas tampa skaidrūs, tada galiu ir kurti.

Na, o kūrybinio proceso metu aš pasninkauju, dažniausiai dirbu naktimis ir, kai sugalvoju naujo paveikslo idėją (koncepciją), dirbu be sustojimo, kol tą idėją įgyvendinu. Tai kartais trunka 3 ar 4 dienas be miego ir maisto, kol idėja galutinai įgauna formą. Tik tuomet galiu ilsėtis. Vėliau dar reikia skirti nemažai savaičių, kad paveikslas būtų galutinai užbaigtas. Pavyzdžiui, „Judge“ tapiau 6 mėnesius.

Forced Exit

Dovilė: Kodėl aerografas? Kodėl jis tau geriausiai padeda išreikšti išgyvenimus, pojūčius?

Steve: Aš manau (jaučiu), jog aerografas labiausiai tinkamas dėl jo minkštumo, švelnumo ir galimybės sudaryti paveikslą iš daugybės sluoksnių (pasižiūrėk Branded video). Piešiant aerografu nebūna kietų, griežtų linijų, kontūrai būna minkšti, susiliejantys, kas suteikia mano paveikslams sapno, vizijos pojūtį. Savo darbuose pasirinkau tamsias spalvas, nes jas lengviau suvokti pasąmoningai (paprastai mes sapnuojame juodai-baltai).

Delivery

Purge

Welcome to the Bardo

Dovilė: Ar tavo paveikslai yra tik asmeniniai baimių, minčių atspindžiai? Ar kiekvienas mes galime ten pamatyti ir savo baimes? Kitaip tariant, ar kūryba yra kaip „apsivalymo“ priemonė, ar žinia kitiems?

Steve: Savo darbuose stengiuosi nevaizduoti asmeninių baimių (štai kodėl medituoju kiekvieną dieną, darau jogos pratimus, kad „išvalyčiau“ save prieš kurdamas). Tapau tai, ką matau ar pastebiu, perteikdamas viską be didesnio asmeninio įsikišimo. Bet aš esu tik žmogus, todėl, aišku, pasidalinu mūsų visų baimėmis ir rūpesčiais. Parodos lankytojai man sako, jog mano paveikslai ir skulptūros jiems gali suveikti kaip katalizatorius. Todėl dauguma vadina mano darbus “šventaisiais atspindžiais”.

Žodžiu, kai kas nors sureaguoja į mano darbus (teigiamai ar neigiamai) ir, jeigu skiria laiko savo reakcijos apgalvojimui, kartais yra galimybė sužinoti, kas jie yra – suprasti pačią asmenybės sąvoką ar gyvenimo būdą.

Dovilė: Gal gali palyginti tatuiruočių ir paveikslų kūrimą?

Steve: Mano nuomone, tatuiruočių ir paveikslų ar skulptūrų kūrimas yra dvi skirtingos kūrybos rūšys. Kai kuriu tatuiruotes, aš tarnauju klientui, naudoju savo kūrybiškumą, meninius sugebėjimus, kad padėčiau klientui išreikšti jo asmeninę viziją. Šiame procese, aš tarnauju kito, o ne savo vizijai. Tai yra gili šamanų tradicija.

O kai tapau, aš atsiduodu savo vizijai ir perteikiu ją savo darbuose, kuriais dalinuosi su jumis. Šios vizijos gali kilti iš manęs ar iš pasaulio, kurio mes paprastai nematome taip, kaip aš kad galiu (pavyzdžiui, Bardo). Būtų blogai, jeigu savo vizijas perkelčiau ant kieno nors odos, nes žmonės man ne drobės, kad ant jų tapyčiau.

Straipsnio autorė Dovilė Daunoravičiūtė.

Pirmąkart Venecijoje teko lankytis studijuojant antrame kurse. Tąkart apsiseilėjusių romantikų sostinė pasitiko nesvetingai – su didžiule liūtimi ir pirmąja naktimi po vienu iš 409 tiltų. Išsitiesus ploname miegmaišyje ant turistų nugludinto akmeninio grindinio staiga pradedi jausti visus iki vieno vidinius organus ir pamažu auštant, atgailauji už praeities nuodėmes. Bet straipsnis juk ne apie tai.

Taigi būtent tada teko apsilankyti išsvajotoje ir taip ilgai lauktoje bienalėje – grandiozinėje meno bomboje, kurios dori ir išsilavinę piliečiai laukia dvejus metus. Įspūdis buvo begalinis, kaip ir kiekvieno meno studento iš kultūrinės provincijos pakraščių, kurie šiuolaikinės meno scenos šoumenus pažįsta tik iš vadovėlių ir sugedusio telefono. O koks tai buvo šviežio oro gurkšnis po nabago ŠMC! Maža to, koks šokas jaunam protui pagaliau suvokti, kad menas gali būti kitoks nei juodas žodis ant baltos sienos, kad pasaulis seniai evoliucionavo, o mes… na mes galėtumėm reklamuotis kaip puikus konservų fabrikas, kur dar gyvi didieji konceptualizmo genijai savo gerokai mažesnėse reinkarnacijose. Bet ir vėl nukrypau…

Trumpai tariant, va koks saldus buvo mano pirmas kartas bienalėje, spalvos ir garsai skverbėsi į didžiąją kempinę galvoje, o kūną užliejo palaiminga šiluma. Vos spėjau žiūrėti ir klausyti, o širdis kaskart suspurdėdavo pamačius pažįstamą pavardę. Deja, nutinka taip, kad kartais bandom pakartoti nepakartojamą, būtent taip prieš porą savaičių, dėka pigiau grybo avialinijų, vėl atsidūriau Venecijoje, vėl lietingoje.

Vienintelis pasikeitimas buvo tas, kad šįkart verkė ne tik Venecijos dangus, bet ir mano didieji lūkesčiai, gavę peiliu į kepenis – nei spalvų, nei palaimingų šiurpuliukų nebeliko nė kvapo. Akis pirmiausia pradėjo badyti besikartojantys šablonai: šiemet jau nuvalkiotų Hitlerio ir karalienės su „Playboy“ ausytėmis kompaniją papildė naujos žvaigždės – Obama ir Gadhafis, kur ne kur prie kokios šiukšlės ir vėl prikabintas Kristus (Jėzau, kiek galima?) ir t.t. O viską vainikuoja pigūs bajeriai kai kuriuose nacionaliniuose paviljonuose, žinoma mintyje turiu dėdę Semą, bet apie tai geriau skaitykite genialaus Lietryčio meno eksperto straipsnyje štai čia. P. S. leiskit žmonėm ramiai paatostogaut ir paplaukiot suš… gondolom! Žiūrėkit, kas gaunasi, kai atostogų metu persidirbama. Bet grįžkim prie temos…

Žinoma, būta bienalėje ir malonių perliukų, nors iki jų reikėjo perbristi spalvotą tuštybės šiukšlyną, ir, be abejo, negaliu ginčytis – Auksinį liūtą iškovojęs Vokietijos paviljonas atrodė išties įspūdingai. Baimės bažnyčia atliko savo funkciją ir privertė nejaukiai nusipurtyti.

Šįkart maža šventė atėjo ir į lietuvių kiemą – mūsų atstovas Darius Mikšys už savo darbą „Už baltos užuolaidos“, buvo apdovanotas diplomu “for its conceptually elegant, and productively ambiguous framing of a nation’s art history”. Šioj vietoj kaip ir norėtųsi pabumbėti apie tą nesveiką lietuvišką muziejiškumo maniją, bet tada staiga susivokiau, kad čia kaip tik viskas tvarkoje. Juk ir reikia daryti tik tai, ką geriausiai išmanome. O tada, kaip matome, ir įvertinimai ateina, taigi tikrai turėtume nuoširdžiai pasidžiaugti.

Visgi sunku pasakyti, kodėl šį kartą tos pačios vaivorykštės spalvos suveikė visiškai priešingai, bet, manau, sunkiausia buvo tiesiog suvokti, kad per praėjusius metus niekas iš esmės nepasikeitė, traukinys nepajudėjo iš vietos, kad didžiojoje scenoje nėra nė mažulytės esminių naujovių užuomazgos. Maža to, nebuvo ir įvairovės, na kur ne kur suskambėdavo audio meno pavyzdėlis, bet kur, tarkim, naujosios medijos?

Supratau, kad jei ateities nenusimato, tai bent galima grįžti į praeitį – taip paguodos lašu tapo trečiųjų šalių nacionaliniai paviljonai – gal kiek ir naivu, bet labai žavu ir iškart matyti, kaip nuoširdžiai ir atsakingai kai kurios šalys vis dar stengiasi save reprezentuoti. Nuo bienalės tikrai neatkalbinėju, važiuokit, ypač jei dar neteko lankytis, išbandykite savo kailiu.

Straipsnio autorė Ieva Vedeikaitė.

Pasveikinkite mane sugrįžus į rašančiųjų ratą… Taip, žinau, jog žadėjau labai suaktyvėti dėstant savo mintis virtualioje erdvėje, tačiau šiuo metu panašu, jog įklimpau į didelį liūną, kuomet pamatau, išgirstu, sutinku ir susidomiu daugiau dalykų nei kad turiu laiko jais pasidalinti su kitais, nors ir labai to noriu. Fotoaparato kortelė perpildyta, video įrašai nebetelpa į hardą, kalendorius vis aktyvėja, o galvoje kartais viena mintis staigiai perkerta kitą. Panikos kelti nesinori, pilatės kvėpavimo pratimų daryti nemoku, tad tenka gaudyti orą ir leisti sau tiesiog persipildyti, tikintis, jog kažkurį momentą viską pervirškinsiu ir iššausiu kokį bestselerį arba ne taip optimistiškai būsiu priversta imtis neplanuotų poilsio atostogų.

Šiame straipsnyje noriu parašyti apie šių metų Frieze Art Fair Londone, tačiau kai tik pradedu apie ją galvoti, galvoje iškarto sušmėsčioja tik prieš savaitę užbaigtas “Kūrybiškumo Kioskas” Lietuvoje, kurio metu lankantis po skirtingiausius miestus teko pajusti vietinį kūrybos pulsą, nuo labai sėkmingų kūrėjų, dirbančių industrijoje iki nerealių darbų ir kinetinių skulptūrų mažuose Telšiuose prie ežero, diskotekų, striptizo stulpo, “Pasimatymo” picerijos bei stulbinančių galerijų, kurios visą dieną stūkso tuščios.

Nežinau ar galėčiau imtis kokio radikalaus pavyzdžio ir šias dvi būsenas (lankymąsi Frieze ir kūrybinę kelionę po Lietuvą) prilyginti kokiam nors kraštutinumui, tačiau staigus peršokimas nuo vieno prie kito, padarė man įspūdį.  Ir tik paaštrino tą nuojautą, jog visi šie reiškiniai kažkodėl visiškai nelogiškai yra atskirti vienas nuo kito.

Nežinantiems, Frieze Art Fair yra viena tų vadinamų meno mugių (nemėgstu žodžio mugė), į kurias suvažiuoja įvairiausios galerijos iš skirtingiausių pasaulio miestų ir valstybių bei pristato savo menininkus ir parduoda jų darbus. Greta viso šio parduodu-perku šurmulio, vyrauja pramoginė programa su įvairiausiomis diskusijomis, filmų programa, skulptūrų parku, pramogų šeimoms, leidinių pristatymo ir visokių kitokių užsiėmimų. Kiekviena mugė turi skirtingas galerijas ir sakyčiau bando turėti savo veidą ir filtrą bei priežastis, kodėl turėtumėte vykti į šią, o ne kitą mugę. Žinoma, šiuolaikinio meno entuziastai, kolekcionieriai bei visokie kitokie išprotėję mylėtojai, o tarp jų ir darbuotojai, valgantys iš to duoną, žūtbūt turi lankytis visose garsiausiose ir žinomiausiose mugėse, nes čia ne tik perkama, tačiau žvalgomasi tendencijų, mezgami tokie svarbūs kontaktai (pamirškite objektyvumą kūrybinių industrijų srityje, čia viskas priklauso nuo kontaktų, nesvarbu ar tai Vilnius ar New York’as), gurkšnojamas šampanas bei ryškinami būsimų kontraktų kontūrai.

Vienu žodžiu, žiauriai nuobodu, bet kol kas reikalinga.

Nesakau, jog čia nerasite įdomių darbų ar nesutiksite patrauklių žmonių, bet bendras formatas ir vyksmas primena visas muges, tik produktas kitas. Kita vertus, taip turbūt ir turėtų būti. Be to, šiose mugėse dažniausiai reikia lankytis jau žinant menininkų pavardes ir žaidžiant tą ritualą: girdėjai apie šitą? Jo jo jis darė savo parodą ten, gavo tą ir tą stipendiją, o šitą – tai jo jo taigi čia tas. Trumpiau tariant vietinių globalių paskalų išmanymas pageidautinas, nes kitaip nebūsite nei įdomus pašnekovas, nei bus įdomu jums patiems. Blogiausi tokių mugių lankytojai, dažnai komiški herojai ir kitų sričių atstovai čia atsidūrę netyčia atvesti kokio menoholiko – pažvelgę į vieną ar kitą darbą garsiai ištaria - čia menas? mano dukterėčia taip irgi gali! Ir tokie žmonės čia labai nepageidaujami, aišku tai tik vidinės nebylios taisyklės, reikalingas, jog bendras ritualas nesugriūtų.

Vienas man įdomiausių eksponatų Frieze buvo kuratorių ir dealerių darbo stalai, kurie turiu pripažinti daug labiau išskyrė galeriją vieną nuo kitos, nei realiai pristatomi jų kūriniai. Na, jei žinoma nekalbėsime apie technologinius prietaisus, nes Apple produkcija savaime suprantama yra privalomas kūrybinių industrijų atributas. Šiuos spalvingus stalus galima būtų turbūt nagrinėti visais aspektais kokiais tik įmanoma, bet per daug nesigilinant galima daryti išvadą, jog jie neabejotinai pabrėžė šeimininkų charakteristikas.

Bandydama galvoti apie tai, kas man padarė įspūdį galiu pasakyti tik tai, jog mėgavausi tokia vartotojų gausa, tokiu susigrūdimu, tiek norinčių viską žiūrėti, klausyti ir apšnekėti, kartais atrodo net nesvarbu ką, kaip sakant svarbu ne rezultatas, bet procesas. Dar labai patiko įdomus reiškinys, vykstantis prieš patenkant į Frieze karalystės valdas – begalė įvairių pavienių nepriklausomų galerijų bei iniciatyvų, savaime suprantama nepapuolusių ar niekada nebūsiančių Frieze, bet entuziastingai prie įėjimo brukančių savo lankstinukus, informaciją ir visą kitą, kas gali sudominti.

Ironiška, tačiau eidamas į tokią mugę, kur dalyvauja galerijos iš skirtingiausių kampelių nori nenori tikiesi pamatyti spalvotą koloritą charakteristikų, tačiau galbūt pats formatas, galbūt kažkoks nelogiškas atsitiktinumas suklosto viską taip, jog bendrai paėmus jautiesi tarsi vaikščiotum ir žiūrėtum tą patį per tą patį. Na, gerai pripažinsiu, mane užkabino viena galerija iš Maskvos, viena iš New York’o, viena iš Berlyno bei viena iš Austrijos. Tačiau tai viskas iš šios milžiniškos, šurmuliuojančios ir mirguliuojančios mugės.

Jeigu reikėtų išskirti tendencijas, tai paminėčiau, jog šiais metais labai madinga eksponuoti šviečiančius užrašus, Bruce Nauman mokykla vėl ar dar vis ant bangos, taip pat daug skulptūros, daug tapybos ir vis daugėja grafikos bei galima sakyti labiau grafinio dizaino darbų, kurie žinoma rodomi institucinio meno kontekste, bet išėmus iš to konteksto ir patalpinus į grafikų ir grafinio dizaino plotmę, greičiausiai nubluktų – visgi čia jie žiūrisi neblogai. Buvo viena kita animacija, šiek tiek pasižaidimų 3D ir originaliausias eksponatas – jachta, su daug didesne nei rinkoje kaina, nes kaip patys suprantate bet koks objektas, patalpintas meno mugėje, įgauna pridėtinę vertę automatiškai. Tad taip, galima paprasčiausiai nusipirkti jachtą ir tai žinoma be galo konceptualu.

Viso Frieze nušvitimas ir atgaiva man asmeniškai buvo beveik dvi valandas trukęs pokalbis su rašytoju Adam Curtis. Įdomu, jog organizatoriai į savo programą įtraukė šią asmenybę, kuri daugeliu atveju paneigė tai, kas vyko po parodų stogu. A. Curtis daug kalbėjo apie įdomų laikotarpį, kuriame gyvename ir šiuo metu vykstančius pasikeitimus, kurie iš esmės drebina skirtingas industrijas bei palieka jas nežinioje, nesusivokus ko laukti, bet tuo pačiu judant kažkuria linkme pirmyn. Rašytojo žodžiais mūsų hipių karta deja tampa pasenusių hipių karta, o tendencijos, vežusios pirmyn paskutinį dvidešimtmetį, jau atgyveno ir nebepasiteisina. Daug kuriose srityse jaučiamas išsikvėpimas, tų pačių idėjų reprodukavimas, naujo nebuvimas ir svarbiausia istorijos nebuvimas. A. Curtis teigia, jog žmonėms reikalinga istorija, kuri juos vestų pirmyn, kuri uždegtų ir skatintų. Deja šiame pasenusių hipių laikmetyje tos istorijos nebeliko, tačiau dauguma filosofų kalba apie jaučiamą ribą, kuomet keisis normos ir galbūt atsiras nauja istorija, kuria vėl gyvensime.

Visos šios mintys stipriai siejasi ir su kūrybinėmis industrijomis bei tokiais renginiais kaip Frieze Art Fair. Naujumo nebuvimas, išsikvėpimas ir gaivaus gūsio poreikis jaučiamas ir čia. Tarsi, visos tos struktūros, kažkada gimusios iš naujų judėjimų, protesto, kūrybiškumo, kažko neordinalaus ir užvedančio, tiesiog paseno ir nebetinka nei mums, nei dabartinei visuomenei, kontekstui, technologiniam amžiui. Žinoma, tos idėjos vertingos, tačiau tai jau praeitis ir nebegali būti tas stimulas, kuriuo gyvenama ir žengiama pirmyn.

Tad pritariu A. Curtis ir su susidomėjimu laukiu to laikotarpio, kuris pamažu tampa nujaučiamas.

Lauko skulptūrų paroda. Be komentarų…

Jonas Jurcikas. „Laiminga pabaiga”

“Tam, kad tapytų, žmogus turi tikėti tuo, ką daro, prisiimti vidinę atsakomybę. Būdamas apsėstas galiausiai patiki, kad tapyba gali pakeisti žmones. Bet nieko negalima padaryti be aistringo pasišventimo. Geriau jau tada pamiršti šį reikalą. Nes iš esmės tapyba yra visiškas idiotizmas.” – Gerhard Richter.

Tapyba mirusi. Tegyvuoja tapyba. Tapyba numirė ir prisikėlė per pastaruosius pusantro šimto metų gal kokius tris kartus. Vieni puldavo kruopščiai grimuoti lavoną, o kiti ne mažiau aršiai kalė vinis į karstelį. Tapyba yra mirusi lygiai taip pat, kaip mirusi lotynų kalba: naudojama specifiniais atvejais, entuziastai jos mokosi, aplinkiniai gūžčioja pečiais ir nelabai supranta, kam jos išvis reikia.

Kasmet Vilniaus dailės akademija į platųjį pasaulį išleidžia apie 15 tapybos bakalaurų, Kaune tapytojo diplomą gauna maždaug perpus mažiau. Neklauskite manęs, kur jie visi dingsta. Galbūt kažkas išdumia keliauti autostopu po Galaktiką arba įsidarbina, tarkime, girininku, ir išnyksta iš radarų. Kažkas nusėda tvarkingai dirbti kokiame jaukiame ofise kur nors Londone, kažkas kepa pyragus Olandijoje arba pilsto, pavyzdžiui, kavą Vilniaus „Čiliake“. Sklinda legendos, kad kai kurie gelbėja lietuvišką kinematografiją nuo finansinio fiasko – po kelių metų intensyvaus grūdinimosi tapybos katedroje viskas įkandama ir perkandama. Ir tik kai kurie, itin drąsūs ir ypatingi žmonės – nepatikėsite – tapo.

Eglė Ulčickaitė. „O dovanos seife“, 2011

Režisieriaus Ridlio Scott’o 1982 m. kino juostoje „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“), vienai iš pagrindinių veikėjų, androidei Reičel, yra implantuoti dirbtiniai, žmonių išgyventi prisiminimai, padedantys kurti emocijas, ir ji pati įsitikinusi, kad yra žmogus. Tuos prisiminimus ji suvokia kaip tikrus ir autentiškus, nors pati jų niekada neišgyveno. Panašioje situacijoje, man regis, atsiduria ir mano bendraamžių kūrėjų karta, gimusi nebeegzistuojančioje šalyje – Sovietų Sąjungoje, augusi ir gyvenanti visiškai kitokiomis sąlygomis, tačiau aptinkanti šio fantomo pėdsakų kiekviename žingsnyje. Konfliktas tarp praeities palikimo ir dabartinių kontekstų kuria susvetimėjimo, nesusivokimo jausmą.

„Mūsų socialinis kontekstas yra sovietinis, o kultūra vakarietiška. Todėl kyla savotiškas nesusipratimas man pačiai ir tikriausiai daugeliui. Net ir per buitinius dalykus – baldai, tapetai ar dar kažkas, kas kelia keistą nostalgiją. Todėl kad neatsimeni jų, jau negyvenai toje aplinkoje.“ –  tapytoja Eglė Ulčickaitė neseniai pasirodžiusiame interviu artnews.lt tinklalapyje.

Eglė Ulčickaitė. „Atėjau aštuntą ir būsiu…“, 2010

Jei Eglės darbai dokumentuoja aplinką, transformuodami vaizdus ir rinkdami praeities ženklus, jos tapyba blyški, švelni ir jautri; tapytojas Jonas Jurcikas kalba apie sovietinę praeitį visai kitokiu tonu: jo ryškaus kolorito, pop arto ir komiksų stilistikos bruožų turintys kūriniai pasakoja apie įsivaizduojamąją žemiečių Marso invaziją bei jos pasekmes. Panašiai paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais ar šiek tiek vėliau gimę žmonės galėtų kalbėti apie sovietmečio laikotarpį: „Ko neprisimenu, to lyg ir nebuvo, bet galiu susikurti fiktyvius prisiminimus.“ O jei negalime būti tikri dėl praeities, tai ir dabartis, tikrovės suvokimas tampa iliuzija.

Jonas Jurcikas. Iš ciklo „Marso užkariavimas“, 2009m.

Vienos sėkmingiausių jaunosios kartos tapytojų, neseniai grįžusios iš tarptautinės meno mugės Ciuriche, Eglės Karpavičiūtės tapyboje nagrinėjamas tikrovės ir iliuzijos, prisiminimų ir potyrių efemeriškumas.

Pati meninkė teigia, kad „tapybą, kaip vieną seniausių, archaiškiausių meno formų, naudoju kaip vaizdų „įkalintoją“ ar ,,sunaikintoją.“ Tarsi vaizdas, patekęs tapybos akiratin, tampa jos auka: tapyba tą vaizdą užkonservuoja. („Blykstės ir vesternai. Pokalbis su Egle Karpavičiūte“) Ir Eglė tikslingai, nuosekliai ir meistriškai konservuoja: daiktų trapumą ir situacijų absurdiškumą magistriniame darbe „Science Fiction“, o po to – ir pačią šio darbo bei įtakingiausių Europos tapytojų L. Tuymaso ir G.Richterio ekspozicijas, J. Toomiko ir E. Janso performansus, net patį ŠMC.

Ir visos šios iliuzijos verčia mane tikėti, kad jei tapyba žmonių gal ir nepakeis, bet mes galime pakeisti tapybą.

Sekančioje dalyje skaitykite apie laiko ir vietos nevienybę, sėkmę ir pasekmes: Simona Žilėnaitė, Agnė Jonkutė, Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Gabrielė Gervickaitė.

Eglė Karpavičiūtė, The mode of production, 2009 m.; kairėje – The stage of a game,

Eglė Karpavičiūtė, 2011

Straipsnio autorė Olga Dedova.

Kodėl ne nuotrauka?

Daugelis senosios kartos blogerių kaip gravatarą naudoja tiesiog  savo nuotrauką. Jie yra gerai žinomi, todėl nepaskęsta blogerių jūroje. Iš pradžių aš visur pasirašydavau tik Insaider slapyvardžiu, nes lyg ir slėpiau savo asmenybę, bet supratau, kad rašant blogą tai būtų kvailą. Vėliau pradėjau pasirašyti savo tikruoju vardu, bet ir toliau naudojau gravatarą, taip galbūt bijodamas, kad manęs neatpažins, kaip Insaider. Taip pat šiek tiek reklamuoju savo blogą, nes kaip pastebėjote gravatare yra šio blogo adresas. Taigi, pasirašydamas savo vardu, bet neviešindamas nuotraukos išlaikau pusiausvyra tarp privatumo ir viešumo. Beje, apie privatumą ir tikrųjų vardų naudojimą internete pravartu pasiskaityti Giedres bloge.

.*` .* ;`*,`., `, ,`.*.*. tits vagina sex nude boobs britney spears paris hilton jordan capri honeymoon hollywood lindsey lohan girl woman lady sexy man hot stud slut fuck ass bitch nigger chink gook cracker beaner asshole shit feces death murder maim kill rape hurt pain cartoon anime naruto bleach dragonball DBZ <…>

Pradėjusi savo asmeninį susitikimą su šia asmenybe virtualioje erdvėje, kone žongliravau mintyse ironiškas pastabas - “Dar viena mergaitė, besidominti dekupažu, išmoko tris efektus” arba “Fantazijai, kaip praplėsti like skaičių facebook’e nėra ribų”, “Taip, taip, aš irgi turiu gražias kelnes ir filmuojantį mobiliaką” ir t.t. Visos šios pastabos pradėjo painiotis ir pintis, kone ryjant vieną video po kito ir galiausiai padarant išvadą – jog ši jauna mergina yra tiesiog geniali savo stilistika, išsišokimu, nuotaika ir žinoma ironija. Bandau perteikti jums ką pavyko atrasti bei darau trumpą portfolio apžvalgą.

Kuo labiau gilinuosi į dabartinį laikotarpį ir jaunąją kartą, tuo dažniau lieku tiesiog abstulbusi ir jau tikrai nebežinau kas yra kas ir kurioje lentynoje turėtų būti padėta. Turbūt pritarčiau neseniai kitos rašytojos Monikos išsakytai minčiai, jog skirstyti kūrybą į “gerą” ir “blogą” darosi vis sudėtingiau ir galiausiai viskas taip painiojasi, jog stereotipai ar kažkokios kokybės formulės tampa tiesiog nebeįmanomos.

Petra Cortright kūryboje pinasi mėgėjiškumas, kičas, facebook’as, gmail’as, skyp’as ir visi kiti elementai, kurie atspindi dabartinę mūsų visuomenę ir ypatingai jaunąją kartą. Mes sėdim prie kompų, mes žiūrim begales video, mes turim fotoaparatus ir visi įsivaizduojam esą labai kūrybiški, išmokom įvaldyti keletą filtrų photoshop’e, turim “second hand” drabužių bei madingų draugų. Menininkas, Profesorius, Profesionalas ir visi kiti statusai iš didžiųjų raidžių mums nebeturi daug reikšmės, mes visi individualistai, darom tai kas mums patinka, kritikuojam kas nepatinka ir downloadinam nemokamai brangiausias programas bei filmus. Tai mūsų kasdienybė, tai mūsų mąstymas. Turbūt dar niekad mėgėjiškumas ir savamokslių kultas nebuvo taip įsikerojęs kaip dabar.

Pradedant mąstyti apie visą šį judėjimą, “Anonymous” ir “Lulz” grupuotes, socialinius tinklus, nepriklausomas organizacijas bei iš nežinia kur dygstančius kūrėjus, kuriems užtenka “Youtube” kanalo, mobiliako ir trijų efektų, pradeda imti nuostaba, o kartu ir džiaugsmas, jog gyvename tokiame laikotarpyje, kai neaišku kokia kryptimi viskas pasisuks rytoj. P.Cortright savo video darbuose atspindi visą šį chaosą. Atsivertus jos asmeninį puslapį, pasijauti tarsi kokiuose 90-uosiuose – spalvos, judantys elementai, Skype šypsenos ir išraiškos visų pirma iškelia klausimą – kas čia per nesąmonė? Primena virtuvinį stalą baigiant gaminti vakarienę ar kambarį ryte po didelio vakarėlio su krūva stiklinių, nuorūkų ir tuščių butelių. Bet ką kas neestetiška, chaotiška ir neturi jokios tvarkos.

Pažvelkite į paskutinius keleta darbų – juk tai visiškas asmenybės kultas? Bet ar ne tą patį darome kiekvienas mūsų pildydami savo profilius “Facebook” ar dabar “Google+” tinkluose, rašydami blogus, pozuodami ir su visu pasauliu dalindamiesi savo šuns, vaikų, atostogų, drabužių bei visomis kitomis nuotraukomis? Ir tai tik labai maža dalis mūsų asmenybės, kurią kuriame, norime sukurti ir trokštame, jog būtent taip matytų mus kiti – su tokiais pomėgiais, tokiomis nuostatomis, nuomone ir t.t. Būtent šis kultas atsispindi ir P. Cortright kūryboje – su visais užkulisiais, jausmais, pašaipomis, rimtumu ir žaismingumu. Ir tai vėlgi tiesiog genialu.

Dažnai pagalvoju, jog visa ši saviraiška ir asmenybės kultas yra nieko verti ir labai neįdomūs, tačiau galiausiai be galo įdomu rasti kažką tokio nesąmoningo, juokingo ir tuo pačiu absurdiško. Smagu, jog vis labiau plėtojasi terpė, kur save reiškiame – vieniems tai padeda atsiskleisti, kitiems sutaupo laiką atskiriant neįdomias asmenybes nuo tų, su kuriomis norėtumei išgerti arbatos ar pachatinti šį vakarą.

Staigmena ir čia.

Interneto menininkas (kūrėjas) gan įdomi ir nauja sąvoka, tačiau kuo tolaiu tuo ji darosi įdomesnė. Kiekvieną dieną technologijos bei jų suteikiamos galimybės saviraiškai vis plečiasi, paprastėja ir tampa vis labiau prieinamos išmokti bei naudoti. Jeigu anksčiau būdavo be galo sunku išreikšti savo mintis, o išraiškos formų reikėdavo mokytis labai ilgą laikotarpį, tai šiandien viskas tampa paprasčiau, žinoma, nesakau, jog tai nereikalauja laiko, tačiau turint kompiuterį ir interneto ryšį įmanoma daugelis dalykų, kurie anksčiau buvo sunkiai įgyvendinami.

Visa ši vibracija, chaotiškumas, galimybės bei tuo pačiu neapibrėžtumas ir nežinia kas iš viso to gausis, mano manymu, ir atsispindi šios kūrėjos darbuose. Sakyčiau, tai įkvepia.

P.S. Ji gimus 1986 metais, gyvena Kalifornijoje, buvo eksponuojame Venecijos Bienalėje ir visokiose kitokiose erdvėse.

Marilyns, 2010

Man skauda akis ir sapnavosi guminės lėlės su gorilų kaukėmis ir jis vienas dėl to kaltas. Olaf Breuning yra Niujorko šveicaras, menininkas ir netgi visai išvaizdus vyras, ginkluotas fotoaparatu, kamera, kičiniais niekais ir audringa vaizduote. Rašau jums ekskursiją į viso to pagimdytą pasaulį.

Helicopter Hair, 2008

Hello Darkness, 2002

Reikia pradėti nuo filmų – Olafo kūrybos branduolio. Jie yra tuo pačiu ir atskiri kūriniai, ir instaliacijų dalys, suteikiančios jiems prasmę ir kontekstą. Kai kurie susivalgo kaip geros parodijos – tarkim, “Ugly Yelp”. Žiūrim ir galvojam – o kiek yra tikrų tamsaus ir pikto metalo klipų, kurie atrodo būtent taip, tik rimtai (atsakymas – nežinau, bet daug)? Aš asmeniškai iki ausų laiminga žiūrėjau “Apple”, išsakiusį viską, ką, nepaisydama susidūrimų su kino istorija, vis tiek galvoju apie nebylius filmus. Užtat abi “Home” dalys sueina tik pakėlus antakį, o “Ghosts” – net vos vos nemaloniai (gauja “paklodė ant galvos” tipo vaiduoklių tąso bejėges apsinarkašinusias merginas). Ne tai, kad klampūs filmai būtų naujiena – tačiau ne tokie. Psichologiniam košmarui ar sugniaužtam kumščiui tarsi ne vieta tarp ryškių spalvų ir ateivių kostiumų, bet Olafas juos būtent čia patalpina.

“Apple”

“First” (sutrumpinta Home1 versija)

“Ugly Yelp”

Olafo nuotraukos taip pat yra ir autonomiškos, ir išplaukiančios kaip akimirkos iš filmų teritorijos. Jose dominuoja spalvų, motyvų ir popso kakofonija, nėra jokių “už kadro” – kyšančios konstrukcijos, tyčia užgriebtos studijos lubos. Neįtikinamai fantastiniai gyviai ir scenos (Sibylle, Waldfest), juokingai vulgarios nuogybės vietoj erotikos (didžiapapės įsielektrinusiais plaukais Wild Girls serijoje), grubūs koliažai ir griozdiškos konstrukcijos iš šakų. Keturios nuogos išterliotos panos virsta Warholo Merlinomis, o Velykų salos statulos – zuikučiais. Viskas atrodo padaryta skubiai ir negrabiai, bet labai veiksmingai.

Sibylle, 1997

Mr Hand, Mr Ass, Mr Knee And Mr Foot, 2004

Smoke Bombs, 2008

Instaliacijos. Jose arba vyksta žaidimai su šviesa ir maistu (kaip “Rudens kraitelės” šventėse pradinėj mokykloj – armija bulvyčių su akytėmis), arba išsivynioja ištisi Olafo siaučiančios vaizduotės pasaulio muliažai, kuriuose skeletai siaubia Medičių vilą Romoje, o kaimo koplyčią užplūsta sutvėrimai kvadratinėmis galvomis. Saikingas ir linksmas sprendimas – jau minėtą filmą “Apple” rodo medinė senobinė kino kamera. Nebuvau ir nepatyriau, bet jaučiu kirbantį norą į tokią kūrybą eiti kaip į atrakcionų parką, o ne parodą.

A Group of Unstable Lemon Pigs, 2006

Apes, 2001

Olafas daro ir skulptūras. Jose materializuojasi tie patys išverstakiai gyviai iš dešrelių ir puodų, trykšta tas pats tiesmukas ir kiek arkliškas humorėlis. Viskas taip pat isteriškai spalvinga ir dirbtina, o ledų ir besmegenio formos karstai, sakykit ką norit, tikrai faini, ypač kepinančiai karštos Afrikos peizaže.

Coffins, 2004

Smėlio skulptūra, užsakyta Sagamore viešbučio Majamio meno mugei 2008 m.

Šalia viso to, yra dar dvi knygos ir keliasdešimt nepublikuotų piešinių, kuriuose sumažėja gabaritai ir nelieka spalvų, bet vis dar raitosi kreivi šypsniai ir sproginėja taiklūs juokeliai. Prisipažinsiu, kad juos vienintelius iš visos Olafo kūrybos nuoširdžiai ir beatodairiškai pamilau dėl to gudraus paprastumo ir kartais prasišviečiančių asmeniškų detalių. Zvimbia pašaipios strėlytės – meno istorijai, akcijų biržai, visai žmonijai.

My opening

Paris is nice

Šitaip pračiuožus pro Olaf Breuning visatą, mintyse sugroja nei tai liaudies išmintis, nei tai anekdotas, kad berniukai, esą, niekada nesuauga – tik žaislai didėja ir brangsta. Jei taip, tai tokie berniukai virsta Olafais, kuriančiais su tokiu skubiu ir neaprėpiamu užsidegimu, su kokiu penkiamečiai flomasteriais paišo pabaisas ir tiesia rankas prie visko, kas ryšku ir žiba. Jam vienodai, kad galbūt tarpusavyje pjaunasi spalvos, kad rezultatas nesubtilus, netvarkingas ar išvis – otusiaube - “nemeniškas”. Priešais mus atsiduria grubus, nevaikiškai vaikiškas popartas. Ir mes, kaip jau nebe vaikiški, bet kažkur kažkaip vis dar vaikai, juo džiaugiamės.

Olafo kūryba nėra tokia, kurios galima suvalgyti daug – nebent turite būtent tokį skonį. Ji pernelyg intensyvi, per garsiai rėkia, bombarduoja savo sodrumu ir ryškiais personažais. Tuo pačiu ji nuostabiai įsimintina, ir nepakartojama su visu savo kandžiu juoku bei drąsa elgtis naiviai, kvailai ar išvis bet kaip, kaip tuo metu norisi.

Straipsnio autorė Monika Kalinauskaitė.

Norintys daugiau gali aplankyti Olafą čia.

Color Studies – Black, 2009

Chapel, instaliacija koplyčioje, 2010

Easter Bunnies, 2004

Napoleon

The Army, 2008

Was Leonardo Gay?

Clouds, 2008

Šį kartą pasakojimą apie kūrybą, piešinius ir įkvėpimą noriu pradėti trumpu įvadu susijusiu su matematiniais skaičiavimais, šių dienų technologijomis bei išradimais.

Kam girdėta, kam ne, bet egzistuoja toks prietaisas kaip spirografas – mechanizmas kuriantis geometrines, matematiškai apskaičiuojamas linijas, moksliškai dar vadinamas hipotrochoidais ir epitrochoidais. Egzistuoja kelių tipų spirografai – elektroniniai, susidedantys iš plastikinių pavarų, įvairaus dydžio žiedų, trikampių ir tiesių liniuočių, bei paprastesni mechaniniai – liniuotė su krumpliaraščiais, įstatai tušinuką, pasuki ir gaunasi kreivės; priklausomai nuo skylių parametro ir dantiraščio, kreivės gaunasi vis kitokios. Pastarojo tipo spirografas buvo išrastas 1965 metais britų inžinieriaus Denys Fisher, ir 1966 metais pristatytas Amerikos ( JAV ) rinkai.

O štai po keturiolikos metų gimęs amerikietis Tony Orrico išrado žmogiškąjį spirografą: atsiklaupęs, atsigulęs ar stovėdamas prieš didžiules drobes, delnuose laikydamas rašymo įrankius, keletą valandų ritmingais judesiais – pirmyn ir atgal jis kuria savąją, spirografo pavyzdžiu paremtą, linijų raizgalynę.

Kas tai vadina linijų raizgalyne, kam tai tiesiog meditacijos išraiška, o kas šį reiškinį įvardina šiuolaikinio meno apraiška.

Kūno naudojimas kūryboje nėra naujiena. Jackson Pollock – atsiskyrėlis valandų valandas praleisdavo virš savo drobių, neproporcingai taškydamas dažus, ir taip fizinės jėgos dėka išgaudamas įvairias kompozicijas, šiuo metu vertas ne vieno milijono. Dar vienas pavyzdys Janine Antoni. Autorė savo kūną ar atskiras jo dalis (burna, plaukai, akių vyzdžiai, smegenys) naudoja kaip įrankius, kurdama savo pasirodymus. Kalbant apie šią menininkę verta paminėti keletą pavyzdžių. Vienas iš daugybės projektų „In Loving Care“, kur J.Antoni naudodama savo plaukus tarsi teptuką, piešia jais atsiklaupusi ant galerijos grindų. Dar vienas momentas iš jos kūrybos tai „Gnaw “ (graužimas ) – menininkė  apdoroto šokolado ir lydytų riebalų gabalus, sveriančius po 300 kilogramų, dantimis kramtydama paverčia didžiulėmis vienetinėmis skulptūromis.

Nepaisant skirtingų kiekvieno kūrėjo išraiškų, šį kartą, didesnį dėmesį norėčiau sutelkti į Tony Orrico kūrybą. Su kiekvienu pasirodymu jis pateikia ne tik naujus savotiško stiliaus darbus, bet tuo pačiu metu tyrinėja žmogaus kūno galimybes. Kartais naudodamas tik riešą, kartais visą kūną, jis kuria didelio formato sisteminus ir tikslius brėžinius.

Tokia kūrybos išraiška, tarsi pamažu įsitvirtina šiuolaikinėje meno kultūroje. Menininko darbai, šiuo atveju Tony Oricco antropometiniai piešiniai, tai sąveikos pavyzdys tarp žmogaus psichologijos ir fizinių judesių, geometrijos ir asmenybės pasąmonės.T.Orrico savo pasirodymuose pateikia ir galutinį proceso rezultatą ir patį procesą, taip derindamas vaizduojamąjį meną su savotišku šou. Galimybė stebėti „žmogų spirografą“ – tai galimybė pasinerti į meditacijos procesą. Pradžioje atrodo nuobodu, sukasi daugybė minčių, klausimų, galutinis rezultatas atrodo taip toli ir nepasiekiamas- kol galiausiai mintys išsivalo nuo nebereikalingų klausimų, belieka tik stebėtojas bei hipnotizuojantis procesas. Žinoma pasiekti tokią būseną reikia kantrybės – vidutinė T.Orrico pasirodymų trukmė yra keturios valandos.

Žvelgiant į šį reiškinį kritiko žvilgsniu, iš šalies atrodytų, jog tai nėra taip įdomu ar konceptualu – pagrindas yra fiziniai judesiai, kuriuos stebint reikia gerokai pasistengti norint čia įžvelgti menininę vertę. Tačiau emocijos, nors ir neišreiškiamos akivaizdžiai, palieka erdvės interpretacijai, sutikime, net neįsivaizduojame, kas vyksta menininko viduje kai tas pats veiksmas kartojamas keturias ar daugiau valandų.

Stebint T.Orrico pasirodymus galima atrasti daug įdomių detalių, kurios gali būti siejamos su meno, mokslo ar medicinos sritimis.  Žinoma, pirmiausia išryškėja elementarūs judesiai – rankų mostai, kūno pusiausvyra, ritmiški pasikartojimai. Meninė idėja lieka tarsi paslėpta. Tik skiriant šiam performansui daugiau laiko, kūno kalba pradeda perduoti daug trumpų ar ilgų, įdomių ar nuobodžių istorijų, kurias kiekvienas stebėtojas kuria individualiai mintyse.

Žvelgiant iš kitos perspektyvos šį reiškinį galima tapatinti ir su savotiška šokio išraiška. Įžengimas į sceną, veiksmas, pabaiga. Tačiau vėlgi tai šokis kur daugiau dominuoja judesiai nei perteikiamos idėjos.

Tony Orrico gimė Ilinojaus valstijoje (JAV). Įkvėptas dailininko senelio, nuo vaikystės daug piešė, vėliau universitete jam įtaką padarė draugė šokėja. Judesio išraiškos menas jauną menininką itin sudomino, po kurio laiko tapo choreografu, tuo tarpu šiuo metu jis save pristatato kaip menininkas – dailininkas – choreografas. Šiuo metu Kalifornijoje vyksta pirmoji solinė T.Orrico paroda.

Apibendrinant šią kūrybą, tiesiog norėtųsi pacituoti autorių bei palikti erdvės kiekvienam asmeniškai ją interpretuoti.

„Mane žavi natūralios kompozicijos. Aš nenusimanau apie meno, matematikos ar mokslo susijungimą į visumą, bet intuityviai tai mane domina. Taip aš stengiuosi atskleisti savo pastangas, surasti patirties tašką. Man patinka eksperimentuoti apjungiant ir susipažįstant su sistemomis, išreiškiančiomis grožį “.

I marvel at the composition of nature and cycles.I am not versed in the convergence of art and mathematics or sciences, but I find myself instinctually attracted to this relationship. I try to dilute my efforts and find an experiental point of entrance. I like to experiment with both embodied and cognitive systems that yield beauty.My favorite art is somewhat accidental and overwhelmingly concise.

Daugiau nuotraukų, video medžiagos bei informacijos apie organizuojamus pasirodymus rasite čia.

Straipsnio autorė Ema Kilikevičiūtė.

Gima Ahmetzianova. Teismo eskizas “Sekretorė”, “Stebiniteji”, “Posėdis”

Ar gali žmogus, neturintis nieko bendro su menu, tapti ne tik jo objektu, bet ir visuomenei reikšminga ikona ant meno altoriaus?

Gali.

Pasiknaisiojus meno istorijos lobyne įmanoma atrasti ne vieną tokią (tiek realią, tiek žmogiškosios sąmonės pagimdytą) figūrą: Jėzus Kristus Superžvaigždė, Che Guevara, Alisa iš stebuklų ir veidrodžių karalystės… Visi šie asmenys senai peržengė siaurus savo paskirties rėmus ir transformavosi į po pasaulį klajojančias įvaizdžių šmėklas, dažnai nebeturinčias nieko bendro su tikrosiomis jų istorijomis (Jėzus Kristus ne tik tikėjimo simbolis, bet ir miuziklo žvaigždė, Che Guevara ne tik revoliucionierius, bet ir kapitalistinės mados industrijos nuolat tiražuojamas dekoro elementas, Alisa ne tik literatūrinis personažas, bet ir geismo objektas).

Tokios transformacijos vyksta dėl labai skirtingų priežasčių, tačiau dažniausiai žymi pribrendusius visuomenės pokyčius.

Ką tai turi bendro su menu?

Tai, jog transformacija būna išreiškiama arba įgyja meno kūrinio formas. O tos formos tarsi dulkės nusėda ir labai lengvai įsiėda į žmonių pasąmonę. Nes menas ne tik universali kalba, nevaržoma jokių apribojimų, bet ir vienas tobuliausių propagandos įrankių.

Puikiu pavyzdžiu galėtų tapti Chodorkowski, realiai egzistuojantis verslininkas, šiuo metu Rusijoje teisiamas už ekonominius nusikaltimus.

Įdomu tai, jog viešojoje informacinėje Rusijos erdvėje sklando du labai skirtingi Chodorkowski portretai. Vienas, tiražuojamas oficialiosios žiniasklaidos ir valdžios struktūrų, vaizduoja oligarchą kraugerį, bet kokiomis priemonėmis siekiantį didinti savo galią ir valdžią.

Kitas portretas simbolizuoja laisvės siekiančio piliečio, kovą su plėšriu Putino režimu. Šitokį portretą platina opozicijos jėgos, žmogaus teisių gynimo organizacijos, menininkai, kultūros veikėjai ir paprasti žmonės, pavargę nuo savo bereikšmiškumo valstybės gyvenime ir valdyme.

Foto: Olaf Koens

Taigi, šiuo metu Rusijoje kalbėti apie Chodorkowski – tai tas pats, kas išreikšti savo pilietinę poziciją. Pagrindine kritikuojančio kalbėjimo forma buvo pasirinktas vaizduojamasis menas – vienintelė cenzūros dar neiškastruota protesto forma.

Apie tai byloja Rusijos internetinėje erdvėje sukurtas projektas „Piešiame teismą“. Anot projekto – konkurso sumanytojų: „Michailo Chodorkowski procesas jau tapo naujausios Rusijos istorijos faktu ir vis dar domina visuomenę, masinės informacijos priemones. Procesas peraugo socialinio reiškinio ribas ir tapo kultūros reiškiniu: su juo jau padirbėjo ne tik žurnalistai, bet ir dailininkai, rašytojai.“

Pagrindinis projekto tikslas, suteikti piešiantiems galimybę išreikšti ne viešojoje erdvėje jau suformuotą požiūrį į Chodorkowski teismo procesą, o asmeninę nuomonę (kokia ji bebūtų). Todėl kiekvienas norintis dalyvauti konkurse privalėjo apsilankyti bent viename teismo posėdyje.

Projektas kaip ir pats procesas peržengė visas įmanomas ribas: tiek meno, tiek Rusijos, tiek interneto ir galų gale materializavosi. Man su šia materializacija teko susidurti Briuselyje. Parodos nemačiau, tačiau į mano rankas pateko nemenkas aplankas su piešinių reprodukcijomis.

Iš pradžių nemaloniai nudiegė paširdžius, aplankas priminė dar sovietų laikų papkę. Į tokias buvo farširuojami įvairūs dokumentai, pradedant moksleivių charakteristikomis (ne išimtis ir maniškė), baigiant KGB bylomis…

Šitos papkės turinio taip pat nepavadinsi tiesiog meno kūrinių reprodukcijomis. Projekto kūrėjai susiedami dailę ir asmeninės pozicijos išsakymą tiek piešiniu, tiek tekstu prie jo, piešinius pavertė dokumentacija – įrodymu, jog žmonės net negalėdami daryti įtakos ar pakeisti susidariusios situacijos, siekia ne tik apmąstyti, bet ir kvestionuoti vykstančius procesus.

Aleksandra Fedorina. Paveikslas „Sargyba“

Ji dalyvavo tiek teisme tiek konkurse, nes rašo disertaciją apie rašytoją A. V. Suhovą – Kobyliną. O jis kaip tik rašo apie tokio tipo procesus. Tai Aleksandrą pritrenkė. Ji dalyvauja procese, nes tiki, jog piešiantysis ir stebintysis, nustoja būti visuomenine nuomone, kurią galima ignoruoti. Piešiantysis tampa vertintoju, galinčiu čia pat transliuoti savo nuomonę ir pojūčius stebimiems objektams, kurie tampa neįgalūs pasipriešintini, pasislėpti. Tai kelias į istoriją.

Jekaterina Beljavskaja. Teismo eskizas „Teismo ABC“

Dailininkei dalyvavimas teisme – tai unikali galimybė stebėti žmonių elgesį krizinėje situacijoje. Taip tai būdas susipažinti su tuo, kas vyksta už vidinio menininko gyvenimo ribų (išoriniame pasaulyje).

Eduardas Hayrutdinovas. Karikatūra „Geros dienos“

Piešiančiojo pozicija akivaizdi, gal todėl ir palikta be komentaro.

Šie piešiniai nėra tik situacijos ar teismo iliustracijos (tokią funkciją atlieka internete išplitusios karikatūros), tai ir bandymas suasmeninti procesą, bandymas demitologizuoti parodomąją „gėrio ir blogio“ kovą, bandymas apčiuopti giją vedančią nuo Chodorkowski simbolinės figūros prie Chodorkowski žmogaus.

Džulija Arie. Paveikslas „Laisvės teritorija“

Dailininkė nesistengia vertinti Chodorkowski situacijos terminais geras ar blogas, kaltas ar nekaltas, tik todėl, kad vykstantis procesas peržengia vieno žmogaus likimo ribas. Ši istorija leidžia pajusti koks pažeidžiamas bet kuris žmogus, nesvarbu kokiais būdais besistengtų sukurti saugų ir komfortabilų gyvenimą. Vieną akimirką žmogus gali netenkti viso ko brangiausio. Kai žmonės tai supras bendras jų gyvenimas pasikeis, nes neįmanoma nugyventi vien tik savo mažučio asmeninio gyvenimo. Tai iliuzija. Anot dailininkės šis procesas turėtų pakeisti visus žmonės.

Tatjana Burštein. Teismo eskizas „Gynyba“

Didžiausias džiaugsmas Tatjanai buvo tai, jog dėl šio projekto pagausėjo gretos teismu susidomėjusių žmonių, kurie savo akimis galėjo išvysti proceso absurdiškumą. Anot jos piešinyje galima užfiksuoti žmogus išvaizdą, rūbų spalvą, tačiau neįmanoma perteikti tėvo džiaugsmo teismo salėje išvydus dukrą.

Šie piešiniai tuo pačiu ir bandymas kovoti su žmonių abejingumu, nes kol kas atrodo menas – vienintelis ginklas galintis sukrėsti žmonių protus, priversti juos bent trumpam susimąstyti (Banksy, „Voina“, Andre Serrano, Evaldas Jansas ir pan.).

Olegas Tarasovas. Paveikslas „Pikti Laisvės Vaisiai“

Šį žmogų sudalyvauti konkurse paskatino nerimas dėl to, kas vyksta šalyje. Procesas jam priminė žinomo romano skaitinėjimą, pirmą puslapį atverti susidomėjęs, nors pabaiga jau aiški….

Ir viso to labai reikėjo žmonėms, kurie stebėjo procesą, dalyvavo posėdžiuose, kurie piešė ir balsavo už piešinius, nes svarbiausia neabejingi žmonės.

Tai tikriausiai ir buvo pagrindiai projekto „Piešiame teismą“ bruožai, išskiriantys jį iš eilės meno reiškinių. Ne darantys jį geresniu ar reikšmingu meno procesu, nes be socialinio konteksto vargu ar jis turėtų kokią nors estetinę reikšmę. Didžioji dalis piešinių pasižymėjo tiesmuku iliustratyvumu, primityvoka teismo proceso traktuote ir gana tradicinėmis meno formomis. Bet piešiantieji visų pirma stengėsi būti nuoširdūs. O nuoširdumas tokia dvasinė materija, kuriai labai sunku surasti tobulą meninę formą.

Viktorija Lomasko. Teismo eskizas “Procesas”

Aleksejus Jermolajevas. Iliustracija/komiksas “Chodorkowski/Lebedevas”

Aleksejus Jermolajevas. Iliustracija/komiksas “Chodorkowski/Lebedevas”

Davina Garino. Teismo eskizas “Linksmas sargybinis”

Man rodos, didžiausias šio projekto nuopelnas tas, jog pasitelkus Chodorkowski bylą, eiliniai žmonės turėjo galimybę iš labai arti išvysti šiuolaikinio gyvenimo, įtakojamo politikos, grimasas. Tas, kurias ne taip lengva įžvelgti paskendus asmeniniuose rūpesčiuose.

Idėja parašyti apie menininką pravardžiuojamą Charming Baker visų pirma kilo pamačius nuotaikingą parodos atidarymą, spinduliuojantį gera atmosfera ir įdomiu parodų organizavimo požiūriu. Netrukus pamačiau ir keletą darbų, kurie galima drąsiai pasakyti yra ganėtinai madingi ir komerciniai, o galiausiai sužinojau, jog Baker tiesiog šaudo į savo darbus, ką gi meno žudikai ir žmonės verčiau laiką leidžiantys pub’e nei VIP vakarėliuose visuomet buvo viena mano aistrų.

Charming Baker istorija vienų tų, kurios dažnai prisimenamos nusijuokiant ir pateikiamos kaip gyvenimo ironijos ir sėkmės pavyzdys. Daugelį metų būdamas ganėtinai nepastebėtas, augindamas vaikus namie kuomet žmona dirbdavo, galiausiai peržengęs 40-metį jis tapo menininku, kuris ironiškai juokaudavo, jog neįperka savo asmeninės kūrybos.

Šiuo metu jis dirba už galerijos sistemos ribų, vienas jo vadybininkų yra garsusis muzikos prodiuseris Pat Magnarella, kuris vizualiųjų menų kūrėjo Baker marketingines kampanijas kuria lygiai taip pat kaip savo atstovaujamų muzikantų. Taigi, prieš parodų atidarymą lygiai kaip prieš koncertus platinami akis kabinantys “trendy” flaeriai, atvirukai bei plakatai. Tuo tarpu parodų atidarymai garsėja savo kai kurių lankytojų vardinama rokenrolo stilistika, kuomet atidarymai vyksta netradicinėse erdvėse, juose pasirodo įvairūs dj-ėjai, baras taip pat priskiriamas prie neatsiejamų atmosferos dalių, o lankytojai pasižymi spalvingumu bei stiliumi.

Mano manymu, toks socialinio aspekto kūrimas yra neatsiejama sėkmingų parodų dalis. Iš karto kyla klausimas, kur jums įdomiau lankytis, baltame kube, pilname nuobodžių asmenybių, kompleksuojančių ką kur ir kada pasakyti ar originalioje patalpoje vykstančiame laisvame nuotaikingame susibūrime, kuomet renkamasi ne tik pažiūrėti kūrybos, bet ir pabendrauti, susipažinti bei visų pirma jaustis laisvai. Manau, tokioje atmosferoje atsiranda daugiau iniciatyvų bendradarbiauti ir bendrauti, na ir žinoma tai puiki marketinginė kampanija, kadangi po atidarymų, pažvelgus į vaizdinę medžiagą nori nenori susidomi kas čia vyksta.

Some Mechanisms That Trigger Desire Are Not Easily Understood ( Kai kurie mechanizmai, kurie reikalauja aistros nėra lengvai suprantami)

The Throbbing Realisation That The Future Looks An Impossible Place To Be (Stiprus suvokimas, jog ateitis atrodo kaip neįmanoma erdvė egzistuoti)

Love Is Never Putting All Your Eggs In One Bastard (Meilė nereiškia dėti visus savo kiaušinius (kiaušialąstes) į vieną šiknių)

Kalbant apie pačius autoriaus darbus lengva pastebėti, jog juose dominuoja gan madingos šiuo metu tendencijos, kaip tarkime tapybos ir grafikos sintezė, nutrintų, retro stilistiką primenančių paviršių ir spalvų naudojimas bei gyvūnų motyvai. Esu tikra, jog šitie bruožai taip pat prisideda ir prie darbų komercinės sėkmės – t.y. kūryba visų pirma atrodo patraukli ir skani vizualiai. Kita vertus, man asmeniškai patinka autoriaus ironija bei charakterio įskverbimas į darbus. Dedu galvą, jog kūryba su tokiais lozungais patraukia ne vieno kūrybininko ar marketingo direktoriaus akį, priversdama pagalvoti apie originalaus darbo arba bent jau printo pasikabinimą savo studijoje ar ofise.

Aš šią kūryba priskirčiau prie šiuolaikinės grafikos ir dizaino, tuo pačiu galbūt vėl pagalvojus apie tapybą, kuri daugeliui yra nuobodi, bent jau iki to kol į ją nepradedama šaudyti. Nereikėtų ir pamiršti pop-art’o, kurio įtaka čia akivaizdi, netgi pastebint kai kuriuos naudojamus simbolius, kurie vietomis gali pasirodyti ganėtinai nuobodoki.

Bet kokiu atveju, dedu pauzę palikdama jus mėgautis darbais ir interviu su menininku. Norintiems apsilankyti parodoje reikėtų iki liepos 31 apsilankyti Londone, informacija ir adresas čia.

Beje, jei kas naudojate google+ ir mėgstate mano straipsnius, mano profilis čia. Jei kam reikia pakvietimo į google+ kreipkitės.

Half Pint (The Panda Boy) (Pusė pintos. Panda berniukas)

Let Us Richochet Off All The Alternatives That Destiny Has To Offer (Panaikinkime visas alternatyvas, kurias likimas mums gali pasiūlyti)

Just One Of The Many Gods I Don’t Believe In (Tiesiog vienas iš dievų, kuriais aš netikiu)

The God Given Pleasure Of Another Man’s Nightmare (Dievo suteiktas malonumas mėgauti kitų košmarais)

I See Things I Don’t Want To Be In People I Like The Most (Matau dalykus nenorėdamas, jog juos turėtų žmonės, kurie man patinka)

Oh What Will Become Of The Mess We Have Made? (Eh, kas bus iš visos tos betvarkės, kurią sukūrėme?)

Darbams jis naudoja seną, apgadintą linoleumą, kuriame matosi kažkada stovėjusių stalelio, kėdžių kojelių atspaudai. Žaismas laiku, remiantis praeitimi kurti ateitį.

Aušra Čebatoriūtė. Kas tau yra grafika? Papasakok apie darbo techniką.

Tadas Gindrėnas. Grafika – mano saviraiškos būdas. Kurdamas darbus, naudoju seną linoleumą. Labiausiai patinka tas, kurį randu paprasčiausiai išmestą gatvėje. Jis būna sudėvėtas, suraižytas, su baldų kojelių įspaudais. Bet tokia medžiaga pati mieliausia, nes ji yra sušildyta laiko ir aplinkos, kur kažkada buvo naudojama. Rastas linoleumas tarsi turi savo istoriją. Taigi ant jo dažniausiai nupiešiu eskizą ir raižau. Vėliau voluoju dažais, užvynioju drobę ir spaudžiu su dideliu valgomuoju šaukštu. Darbai dideli, todėl kartais fiziškai atspausti lino raižinį gana sunku, nes Lietuvoje nėra tokio dydžio staklių, su kuriomis tai būtų galima padaryti. Taip pat man patinka kontrastai. Kūryboje praktiškai nenaudoju spalvų. Labiausiai žavi dvi gryniausios spalvos – juoda ir balta.

A.Č. Kaip gimsta geriausi kūriniai? Kas daro didžiausią įtaką tavo kūrybai?

T.G. Vienareikšmiai atsakyti negaliu. Vieni darbai gimsta netikėtai, spontaniškai, kiti, priešingai, – apgalvoti, išjausti. Mene taisyklių netaikau. Tik galiu pripažinti, kad su įdirbiu ateina ir profesionalumas bei greitesnis darbo tempas. Didžiausią įtaką mano kūrybai daro aplinka. Aš kaip koks sugertukas – sugeriu emocijas, išgyvenimus ir tai išreiškiu kūryboje.

A.Č. Ar sutinki su teiginiu, kad kūryba gimsta iš kančios?

T.G. Taip, bet tik iš dalies. Tarkime, man kaip menininkui kartais reikia tam tikrų emocijų, įtampos, kad pradėčiau kurti. Kita vertus, kūryba – džiaugsmas, o ne kančia. Aišku, pasitaiko, kai tenka lipti per save, galbūt tai irgi galima pavadinti tam tikra kančios forma.

A.Č. Ar Lietuva tinkama terpė kūrybai? Dažnas kelia sparnus už Atlanto. Tau tokių minčių nekyla?

T.G. Manau, tinkama, tik iškyla klausimas, ar galima iš to pragyventi. Kažkada esu girdėjęs pasakymą, kad žmonės, siekiantys didesnių galimybių, bėga iš kaimų į miestus, nes jie – kultūros ir galimybių židiniai. Menininkai, kurie nori daugiau, lekia iš Lietuvos svetur, nes ji tėra didelė provincija. Iš dalies su tuo sutinku, nes meno atžvilgiu Lietuva yra gana provincialus kraštas. Čia meno rinka sudėtinga, tačiau ją galima derinti su taikomaisiais menais. Aišku, reikia pripažinti, kad Lietuvoje menininkui nėra taip sunku iškilti kaip JAV, Rusijoje, Lenkijoje, kur reikia kur kas didesnių pastangų. Taip pat čia mažiau konkurencijos. Bet parduoti darbus labai sunku. Kita vertus, žmogaus galimybės neribotos. Nors didelio skirtumo, kur kursi – Lietuvoje, Paryžiuje ar Londone – nėra, svarbiausia, kaip kūryba realizuojama. Be abejonės, užsienyje galimybės didesnės. Tačiau palikti Lietuvos tikrai nežadu. Myliu šitą kraštą. Čia visko labai daug, kas man brangu.

A.Č. Vieni sako, kad menininkai turi tarnauti menui, kiti – liaudžiai. Kam tarnauji tu?

T.G. Žodis tarnauti iš principo baisiai skamba. Aš apskritai nemėgstu tarnauti. Man patinka laisvė, kažkokia nežinomybė. Turiu pripažinti, kad taisyklės, dogmos, nuostatos mane nervina. Dažniausiai elgiuosi taip, kaip širdis liepia. Sako, tokie žmonės – egoistai. Gal ir tiesa. Bet labiausiai noriu, kad bent keli sukurti darbai priverstų žmones stabtelti, isižiūrėti, įsiklausyti, pamąstyti, nes tik tikras menas gali priversti taip daryti. Tai – didžiausias įvertinimas kūrėjui.

A.Č. Ką manai apie šiuo metu gajų jaunojo menininko kultą? Viena vertus, atrodo, kad jauniems menininkams išties sunkiau įsitvirtinti meno pasaulyje, kita vertus, vis daugėja renginių, kurių pagrindinis interesas – ieškoti jaunų menininkų ir juos viešinti. Kaip yra iš tiesų?

T.G. Galėčiau sutikti su tuo, kad dabartinis menas dvelkia populizmu. Taip nyksta profesionalumas. Dažnai jauni žmonės siekia išgarsėti, lenda į visokius projektus, norėdami gauti dėmesio, o tai, kas svarbiausia, kas užtikrina tam tikrą vertybinį klodą, nukeliama į antrą planą. Lyg ir galioja taisyklės – kuo greičiau, tuo geriau. Negaliu pasakyti, kad tai yra blogai. Bet šiaip ar taip, aš – už kokybę, o ne kiekybę.

A.Č. Menas didelis egoistas. Ką manai apie teiginį, kad mene negalima būti tik truputį? Arba visas jame, arba tavęs ten nėra?

T.G. Tai klausimas, verčiantis giliai susimąstyti ir kartais net nuliūsti. Taip, menas yra didelis egoistas. Tikrai neretai menininkas paaukoja šeimą, santykius dėl savo karjeros. Ko gero, kažkas paklaus, ar tik menininkų tokia dalia? Juk dabartinis pasaulis toks, kad daugelis aukoja viską dėl galimybės kilti. Tačiau meno pasaulis yra kiek kitoks. Pirmiausia, jei gyveni Lietuvoje, o svajoji apie gilesnius vandenis, turi nuolat bendradarbiauti su užsieniu. Gyventi tarp Lietuvos ir svetimų šalių. Neretai savas kraštas iškeičiamas į svetimą. Įvairiausi plenerai, projektai taip pat yra būtina dalis. Be to, turi kurti darbus parodoms, tai atima itin daug laiko. Bet svarbiausia – kaip iš to išgyventi. Todėl be šios veiklos dažnai tenka susirasti dar ir papildomą darbą. Taip, menas egoistas, čia retai įmanoma rasti aukso viduriuką. Arba esi, arba ne. Turiu pripažinti, kad aš šioje vietoje esu žemiškesnis. Kuriu, bet kartu papildomai dirbu. Kartais tai sunku suderinti, nes nukenčia kūryba arba darbas bei asmeninis gyvenimas. Norisi abiejų šių dalykų.

A.Č. Sakoma, kad Lietuvoje meno kultūra merdi. Sutinki su šiuo teiginiu? O gal nėra pakankamos sklaidos, kad ji klestėtų?

T.G. Sunku pasakyti, ar ji tikrai taip merdi. Be abejo, menas Lietuvoje ne toks galingas variklis kaip kitose šalyse. Aišku, daug ką lemia pinigai. Sklaidos galbūt užtektų, bet čia didesnė problema – žmonių požiūris. Jei aš užsienyje parduodu paveikslus, man už juos moka tiek, kiek jie verti ir dėl to klausimų nekyla. Lietuviai, išgirdę paveikslų kainas, gūžčioja pečiais, nes jiems atrodo, kad tai labai brangu. Užsienyje menas daugiau vertinamas ir perkamas.

A.Č. Kuo dar be grafikos domiesi, kuo užsiimi?

T.G. Labai mėgstu keliauti. Neseniai aplankiau egzotiškąją Indiją. Nors grįžau be galo nuvargęs fiziškai ir emociškai, gavau peno gyvenimui. Apkritai esu smalsus žmogus, todėl nuolat stebiu, kas vyksta aplink. Taip pat turiu keistoką hobį – senovinius dviračius. Apie juos išmanau nemažai, todėl gatvėje pro mano akis jie taip lengvai nepraslysta. Matyt, iš principo man patinka tai, kas sena, bet originalu, juk tokie dalykai vertingi. Taip pat dirbu dizaino srityje – gyventi reikia.

Kalbino Aušra Čebatoriūtė.

„Mano darbai susiję su seksualine politika ir kovos galia. Kūnas ir žmogaus bendravimo problemos žavi kūrybos procese . Taškas, kur realybė tampa netikra, grožis virsta absurdišku, tragedija – juokinga- tai yra pagrindinės temos piešiniuose“ .

“My work is concerned with sexual politics and power struggles. The living body and the complexities of human interaction fascinate me. The point where the real becomes surreal, the beautiful becomes grotesque and tragic turns ridiculous is a central theme in my drawings”

Taip save pristato jauna, šiais metais jau trečiąją savo individualią parodą („Bird Bath“, BEARSPACE galerija, Londonas) organizuojanti, iliustratorė – Isabel Rock.

Gimusi Hammersmith 1981 metais, baigusi grafikos studijas Brightono Universitete, I. Rock greitai savo talentą paskleidė Indijoje, Londone, Paryžiuje bei Mančesteryje .

Kuo ji įdomi?

Kuriamos iliustracijos dažnai ekscentriškos. Nepaisant paslaptingų siurrealistinių elementų, tokių kaip čiuptuvai, styrantys iš barzdos, skraidančios supuvusių žuvų galvos, gėlės, dygstančios iš skrybėlės, hipertrofuotos galūnės, iliustracijose visada perteikiamas žaismingas humoras. Kaskart rengiamoje parodoje galerijos transformuojamos į paslaptingo pasaulio karalystę. Piešiniai, plakatai ir skulptūros lankytojus pasitinka spalvų protrūkiu bei blizgesiu. Mistinių personažų apsuptyje kyla tik vienas klausimas: „kur aš esu?“.

Pagrindinis I.Rock teiginys, kuriuo ji vadovaujasi savo  kūryboje – realybė yra nuobodu. Ji sukuria savo pasaulį, atpažįstamą iš pasakų, komiksų, su savotišku tamsos vingiu. Iliustracijose žaidžiama siurrealizmu ir pasąmonės galia. Smulkiai analizuojami žmonių santykiai. Tuo pačiu metu grafiti, prastų romantinių novelių bei dieninių pokalbių šou pavyzdžiais šaipomasi iš pašėlusio vartotojiško laikino pasaulio.

Pirmoji ir didelio susidomėjimo sulaukusi individuali I.Rock paroda buvo „ Ultimate Love Story“. Autorės meniniai eksperimentai nagrinėja žmonių santykių temas, idėjoms atskleisti pasitelkiama įvairi stilistinė technika – koliažai, piešiniai, antspaudai. Pagrindinė iliustracijų sandara – deformuoti gyvūnai, naudojami kaip metafora žmonių santykiams atskleisti. Stengiamasi iliustruoti pilną ištvirkusių, perdėtai sentimentalių būtybių, bet kuriuo metu pasirįžusių ką nors praryti pasaulį. Autorė bando sukurti paralelinę erdvę mūsų pačių realybei, kur gyvūnai gali kalbėti, paukščiai turi šunų galvas, nykštukai keturias akis. Įgyvendinant šią kūrybišką idėją sukuriama aplinka, leidžianti autorės būtybėms bendrauti tarpusavyje ir perteikti siurrealistinę pasaką žiūrovui. Įmantriai vaizduojami I.Rock pasakų veikėjai neapsieina be humoro – stengiamasi pabrėžti kasdieninio gyvenimo nuobodulį, išnarplioti fizinius, dvasinius, įsivaizduojamus santykius.

Naujausias Isabel Rock darbų rinkinys „ Bird Bath“ narplioja matriarchalinę temą, įkvėptą autorei svečiuojantis Indijoje. Painūs kūriniai demonstruoja figūras viename grandinių ir grupių komplekse. Autorė šiuos paukščius apibūdina ir kaip dekoratyvinius, ir kaip grasinančius savo gausa bei žvėrišku apetitu. Kiekvieno piešinio pagrindas – pasakojimas. Remiamasi pasakėčiomis, pasakomis, folkloru, kuris autorę itin žavi.

„Man patinka kurti vaizdus iš kelių faktų, sukuriant netikroviškas, neįmanomas ir kartais absurdiškas situacijas ant popieriaus. Istorijos yra perduodamos iš kartos į kartą, bet tai tarsi šnabždesių žaidimas, šios istorijos gali būti pagražinamos ar iškraipytos, kol galiausiai niekas negali pasakyti, kiek pasakojimuose yra tiesos“ – teigia autorė.

“I enjoy creating images and stories from a few facts, fabricating a surreal, impossible and sometimes ridiculous situation on paper. Stories are passed down by word of mouth from generation , but like a game of Chinese whispers these tales can be embellished and distored until eventually no one can say how much is true or make believe”.

Galiausiai lieka tik prisėsti ir pamąstyti, ar tikrai I. Rock kuriami personažai tokie tolimi ir neatpažįstami mūsų aplinkoje? Ar kartais nepavargstam nuo kasdienybės ir trokštam kažko nematyto, neįtikėtino ir stebinančio?

Londone gyvenantiems skaitytojams dar yra proga apsilankyti „ Bird Bath“ parodoje kuri tęsis iki gegužės 14 dienos, Bearspace galerijoje. Daugiau informacijos apie Isabel Rock parodas čia.

Straipsnio autorė Ema Kilikevičiūtė.

Foto: Paulius Karpas

Nepažįstų nei vieno vaiko, kuris ko nors nebijotų. Aš irgi kažkada buvau vaikas. Mano didžiausia baimė gyveno spintoje, kartu su mylimiausiais daiktais, už tamsių durų, su apvalia blizgančia rankena. Tą vaikystės baubą į rankas imdavau retai, apimta kažkokios keistai pakilios nuotaikos. Stipriai užmerkus akis dėdavau mamai ant kelių ir apimta švento siaubo laukdavau kol tai prasidės…

Ir vėl su savo vaikystės baubu akis į akį susidūriau po labai ilgo laiko Nacionalinėje dailės galerijoje.

Prasidėjo viskas nuo beprasmių plepalų, virstančių iš beveidžių kostiumuotų padarų lūpų. Oficialybės ir abstraktybės sunkiai dribo ant grindų, šokčiojo vis atsimušdamos į daugybės žmonių veidus… Tuo tarpu pats įvykio kaltininkas žvelgdamas į niekam nematomus tolius žaidė savo nykščiais.

Foto: Paulius Karpas

Viskas pasikeitė maestro prabilus, pasipylė upeliai jaukaus plepėjimo. Vaikystėje nebūčiau patikėjusi, jog šitas, minkštai kalbantis, žmogus ir mano baimių kūrėjas vienas ir tas pats asmuo.

Video: Paulius Karpas

Iki apsilankymo šioje parodoje žinojau, jog Stasys Eidirgevičius – gąsdinančiai genialus iliustratorius, plakato meistras, tapytojas, piešėjas. Ir pasirodo net neįtariau, jog jis skulptorius, fotografas, performansų ir kaukių kūrėjas. Padariau išvadą: apžvalginių parodų lankymas neįkainojama galimybė vis iš naujo atrasti, atrodytų jau gerai pažįstamus, menininkus.

Ką man šis menininkas iš tikrųjų reiškia supratau tik po parodos. Ji mane pritrenkė. Čia išeksponuotas Eidrigevičius buvo lengvai atpažįstamas, tačiau kitoks nei buvau įpratusi matyti… Tai privertė atlikti sukauptų vaizdinių ir įsivaizdavimų inventorizaciją.

Eidrigevičius – iliustratorius. Parodoje jo buvo mažai ir visiškai nepriminė vaikystės baubo. Iš tikrųjų labai pasigedau tų fantasmagorinių, gąsdinančių ir užburiančių vaizdinių, kurie priversdavo virpėti it kaleidoskopą besisukančią vaizduotę.

Niekada nepamiršiu to jausmo, kuris apimdavo vartant Eidirgevičiaus iliustruotas knygutes. Tai tarsi kelionė mišku temstant. Tekstas – pažįstamas takas, besidriekiantis priešais akis, tikrai žinodavau, kas nutiks, kai jis baigsis. Iliustracijos – tarsi storakamieniai medžiai, niekada nežinodavau, kas už jų slepiasi… Sunku būdavo patikėti, jog ta pati parašyta istorija.

Eidirgevičius – plakatų kūrėjas mano gyvenime atsirado daug vėliau, kai čia pat vykstančios transformacijos ir nežaboti vaizduotės pliūpsniai ėmė kelti ne baimę, o susižavėjimą. Todėl dar iki šiol gailiuosi, jog šito menininko veido neteko pažinti gyvai. Parodoje nebuvo nei vieno plakato. Bene vienintelė galimybė Lietuvoje, bent akies krašteliu žvilgtelti į šitą kūrybos sritį, tai pavartyti Vilniaus paveikslų galerijos išleistą katalogą. Pasirodo kažkada senai senai (gal prieš kokį šimtą metų) Vilniuje vyko Eidirgevičiaus plakatų paroda, nors kituose pasaulio kraštuose jis tiesiog kuria plakatus įvairiems kultūros ir meno renginiams bei reiškiniams…

Eidirgevičius – tapytojas ir piešėjas. Šie maestro veidai bene geriausiai ir ryškiausiai atskleisti parodoje. Įvairių dydžių (nuo vos įžiūrimų miniatiūrų iki didelių paveikslų), įvairiomis technikomis atlikti kūriniai buvo okupavę beveik visas Nacionalinės dailės galerijos sienas. Ten buvo viskas ir lanksti, greita linija ir siurrealistiniai virsmai bei transformacijos, prislopinti paveikslų tonai praplyštantys netikėtais ryškių spalvų proveržiais ir dešimtys, būties paslaptis priglobusių, kaukių.

Eidirgevičius – skulptorius. Nematytas ir nežinomas. Tiek parodoje, tiek internete suradau vos keletą pavyzdžių. Vienintelis dalykas, kurį atpažinau, tai noras konstruojant išgauti formas. Nežinau ar man patiko, žinau tik tai, jog nesujaudino.

Eidirgevičius – fotografas. Dar vienas mažai pažįstamas veidas, o gal labiau kaukė… Fotografijos parodoje buvo per mažai, kad galėčiau įvertinti Eidirgevičių kaip fotografą, bet tikrai užtektinai, kad pasidalinčiau pirmu įspūdžiu. Mačiau bandymus žaisti su erdve, kuri praranda apimtis ir suplokštėja tarsi popieriaus lapas, išryškindama tik sterilias vaizdo konstrukcijas.

Eidirgevičius – performansų kūrėjas. Jei apsiriboti tais, kurie buvo demonstruojami parodoje, tuomet svajočiau, kad ši pažintis nebūtų įvykusi. Nevykusiai nuobodžiai nufilmuoti vaizdai pagardinti saldoku muzikiniu fonu. Kažkodėl tai priminė žaidimą smėlio dėžėje, kai žaidimas įdomus ir suprantamas tik pačiam žaidžiančiajam, nes tiks jis žino kiekvienos smiltelės ir pagaliuko reikšmę. Man toje smėlio dėžėje pasirodė ankštoka…

Todėl šoku tiesiai prie kaukių, kurias maestro magiškai keičia, valdo ir kuria. Tai tarsi vizitinė kortelė, kurią pamačius į galvą šauna vienintelė mintis – Eidirgevičius. Įstabu, jog Eidirgevičiaus kuriamos kaukės netenka vienos pagrindinių funkcijų – slėpti. Jos – egzistencijos šuliniai, kupini gyvybės. Tereikia žvilgtelti per to šulinio kraštą ir tyvuliuojančioje begalybėje išvysi patį gyvenimą. Tikriausiai ta netikėta galimybė vaikystėje mane ir gąsdino…

Mano baubo nebeliko.

Kaip tik tada, kai įvairių specializacijų dizaineriai ir kiti kūrėjai sulaukė tikrai gerų sąlygų bei įrankių kūrybai, pradedama vis atidžiau žvalgytis atgal. Ieškoti tikrumo, bandant bent trumpam pabėgti nuo visa apėmusios skaitmeninės medijos, akis sekinančių monitorių ir Photoshop‘o sluoksnių su ryškiais paveiksliukais. Nežinoti, kas yra origami, jau senokai tapo netinkamai išvystyto domėjimosi ženklu. Būtent — popierius. Gali prieš jį maištauti, bet neišvengsi — sutiksi sekretorę bankę, tempiančią krūvą sąskaitų, kažkas į rankas įbruks laikraštį ar eilinę, bereikšmę skrajutę. Popierius gali netgi labai daug. Juo įmanoma susipjaustyti pirštus, išlankstyti tetraedrą arba netgi žmogaus galvą, perteikti pačias įvairiausias idėjas popieriaus kompozicijomis ir nebūti išvadintam vaiku. Akivaizdu, kad Julien Vallée tą suprato — šis dizaineris ir kūrybos vadovas iš Montréal, Kanados garsėja meistriškomis popieriaus kompozicijomis ir judančia grafika.

Julien Vallée. Knygos Tangible viršelis

Tačiau popierius nėra vienintelė jo veiklos priemonė. Julien kuria naudodamas įvairius buityje pasitaikančius daiktus, faktūras ir jų junginius, kas procese pavirsta į išbaigtus plakatus, video darbus ar knygų viršelius. Tai galima pavadinti skulptūra, tik sunkiau išliekančioje formoje ir atliekama kiek kitais tikslais. Visgi galiausiai tenka panaudoti kompiuterį, kaip gi be jo? Tam, kad tiksliau apibūdinti Julien kūrybos esmę, galima pasitelkti pagalbon vieno iš jo senesnių darbų apibrėžimų: kompiuterinių ir rankų darbo procesų sąsajos dizaine. Nuo pat pradžių jis siekė rezultato, kuris būtų vizualiai estetiškas, beveik taip, kaip atrodo kompiuteriniais vektoriais išbaigti darbai, bet tuo pačiu ir kažkas tikro, pagaminto iš realių ir pajaučiamų medžiagų. Šią stilistiką galima nesunkiai atpažinti daugelyje jo darbų — gana tvarkingai iškirptos skirtingų spalvų popieriaus formos, laisvas, bet ne per daug išdarkytas šriftas, deranti kompozicija ir vos jaučiami kompiuteriniai efektai užbaigimui. Julien paprastai padeda draugas fotografas Simon Duhamel, paversdamas popierines skulptūras ilgesnį išliekamąjį terminą turinčiais kūriniais.

„I Just think that being a graphic designer in the 21st century involves so much more than only working behind a computer …and that’s great!“ – Julien Vallée.

„Aš manau, kad būti grafikos dizaineriu 21-ajame amžiuje reiškia daug daugiau nei tik darbą prie kompiuterio …ir tai yra puiku!“

Savo karjerą Julien pradėjo dar studijuodamas grafinį dizainą Université du Québec à Montréal Kanadoje, kai gavęs stipendiją išvažiavo atlikti praktikos į Paryžių. Ten dirbo su tokiais žinomais dizaineriais kaip Stefan Sagmeister ir sėkmingai kaupė patirtį. Ilgainiui šis jaunas dizaineris pelnė nemažai apdovanojimų, tarp kurių ir ADC Young Guns 6 parodos apdovanojimas iš New York‘o arba Creative Review Award 2010. Taip sparčiai kaupėsi apdovanojimai, publikacijos įvairiuose kūrybininkams skirtuose žurnaluose ir knygose bei to pasekmė — tarptautinis pripažinimas ir stambaus kalibro klientai nuo MTV iki New York Times. Taip pat intensyviai dalyvavo parodose su savo popierinėmis instaliacijomis/skulptūromis. Neneigsiu, kad Julien nebūtų to vertas. Viskas, kas jis daro, šviečia profesionalumu ir iki galo išgryninta idėja. Nors tame galima aptikti nemažai jaunatviško entuziazmo dozės ir tai, rodos, nesiderina su pernelyg rimtais klientais, tačiau noras atrodyti jaunais ir madingais nepaleidžia netgi rimtais veidais prisidengusių vyrų kostiumuose.

Tiesa, Julien Vallée kuriama judanti grafika verta išskirtinio dėmesio šalia fotografuotų popierinių kompozicijų. Kai prieš kelis mėnesius atradau „OFFF“ festivalio rėmėjų pristatymo video, kurtą šio talentingo autoriaus, ilgokai negalėjau atitraukti žvilgsnio, norėjosi tam kartui paspaudus repeat stebėti tol, kol visiškai nusibos. Jame parodomos daiktų transformacijos ir nebūdingi poveikiai užburia netikėtumu — nuo menko kamuoliuko smūgio griūvanti spinta arba krepšinio kamuolys, pavirstantis į arbūzą. Per daug neįpareigojanti geros nuotaikos dozė. Vertinant šį kūrinį bendrame autoriaus darbų kontekste matyti, kad Julien stengiasi likti ištikimas idėjai išbandyti vis naujas kūrybos sritis ir priemones, taip skatindamas save tobulėti. Galų gale, pernelyg ilgą laiką daryti vieno tipo darbus būtų ir ne taip įdomu.

Arba interaktyvaus video projektas DanseDance atskleidžiantis kasdienių ir dažniausiai užmirštamų daiktų svarbą — klaviatūros pagalba galima valdyti atskirus objektus ir stebėti kaip jie virsta, išsilieja ar sukasi. Tereikia įsivaizduoti, kaip tai atrodytų realybėje.

Julien Vallée kūryba atspindi dizaino evoliuciją. Tokį dizainą, koks dar tik bus arba koks yra siekiamiausias dabar — įvairus, profesionalus, sujungiantis skirtingas medijas. Jis teigia, kad, ko gero, ateitis priklauso judančiai grafikai. Pasirodo, ją stengiamasi įkišti net į sportinius batus, kur jų savininkas galėtų pasirinkti, kokius vaizdus rodyti — toks buvo užsakymas iš Nike. Nors, kita vertus, tai jau neturėtų atrodyti netikėta. Tačiau kad ir kiek skaitmeninis gyvenimas veržtųsi į mūsų kasdienybes, svarbu nepamiršti pačių pagrindų — rankų darbo ir popieriaus, tokio, kurį prisimenate iš vaikystės, kai pirmą kartą pabandėte sulankstyti popierinį lėktuvėlį. Gero įkvėpimo.

Julien Vallée. Spray Can, popierinė skulptūra skirta Illustrative Zürich festivaliui, 2008

Šis autorius, maištininkas ar tiesiog pokštininkas patraukė mano akį savo minimalizmu, paprastumu ir aiškumu. Vaikiną, pasivadinusį Mobstr slapyvardžiu galėtume įvardinti gatvės meno minimalistu, estetu ar gal net poetu. Gatvės menas, dažnai asocijuojantis mums su rėkiančiomis spalvomis, didelių gabaritų piešiniais ir įmantriais šriftais, šio autoriaus rankose tampa taikliu, įžūliu, būtent ant šios sienos skirtu atsirasti lengvu štrichu.

Mobstr savo mintims ir protestui reikšti renkasi stencilų technikos pagalbą. Jo darbai, nors atrodo ganėtinai paprasti, nereikalaujantys daug pasiruošimo bei įgūdžių yra  išskirtiniai savo idėja bei erdve, kurią vaikinas pasirenka jų įgyvendinimui. Kiekvienas jo stencil’as yra paliekamas tiesiogiai jam parinktoje miesto erdvėje. Būtent pasirinkta specifinė erdvė sukuria šiems atrodytų paprastiems papokštavimams papildomą idėjinę prasmę. Tarkime stebėdami projektą pateiktą šiose nuotraukose galime pastebėti kone ginčą primenantį dialogą. Pats autorius teigia, jog mūsų miestų įstatymai yra absurdiški, tarkime niekas nekreipia dėmesio į milžiniškas reklamas ant pastatų, kurios tiesiogiai stengiasi paveikti mus, tačiau visi pradeda panikuoti pamatydami piešinį ant sienos. Juokingiausia, jog kai Mobstr pasirenka vieną ar kitą sieną bei panaudoja ją savo retoriniams klausimams ar piešiniams, ši kūryba jau kitą dieną būna sunaikinta, tačiau aplinkui esančios šiukšlės, besimėtančios čia jau amžinybę taip ir lieka voliotis toliau.

Jau užsiminiau, kad Mobstr turi ganėtinai kritišką nuomonę apie reklamines kampanijas viešose erdvėse, jo manymu neteisinga, jog maišas pinigų suteikia teisę verslininkams talpinti savo reklamas ir tiesiogiai veikti miesto gyventojus kur tik nori ir kada tik nori. Tuo tarpu piešiniai, kurie neturi jokio materialinio tikslo ir visiškai nekenkia visuomenei miesto erdvėje yra netoleruojami ir tiesiog uždažomi net neįvertinus jų meninės vertės. Reklamoms skirtas vietas miesto erdvėse, Mobstr dažnai išnaudoja savo tikslams.

Jau minėjau, jog pasirenkama erdvė ir pastatai vaikinui labai svarbūs. Jis visuomet tikrina ar pastatas yra privati nuosavybė ar vieša visiems priklausanti erdvė. Būtent tokias “valstybines” erdves jis ir renkasi savo idėjų įgyvendinimui.

Mobstr manymu, mums stengiamasi įdiegti, jog gatvės menas yra blogas užsiėmimas, vien purškiamų dažų buteliukas turi visiems kelti neigiamas emocijas. Jo manymu būtent dėl tokių stereotipų daugelis žmonių praranda galimybę pamatyti, jog gatvės menas yra įdomus, provokuojantis ir pralinksminantis. Tuo tarpu tie, kas nesivadovauja stereotipais, dažnai atranda ir mėgaujasi šia meno forma. Tačiau Mobstr taip pat teigia, jog situacija labai pasikeitė po Banksy išpopuliarėjimo, gatvės menas tapo patrauklesne meno sritimi bei sulaukia daugiau teigiamų emocijų nei anksčiau.

Greta įvairių, kontraversiškas mintis sukeliančių užrašų, Mobstr naudoja ir piešinių stencil’us. Šiems piešiniams taip pat būdingas aiškumas, estetiškumas bei minimalistiškumas. Dažnai jie kuria situaciją, reprezentuojančią urbanistinio miesto peoblematiką, skatina šiek tiek pamąstyti ar tiesiog atspėti ką autorius turėjo galvoje.

Mobstr atkreipia dėmesį savo išsakoma pozicija, stencilų technika puikiai prisideda prie jo tikslo įgyvendinimo ir sukelia norą sekti, ką vaikinas sumąstys ateityje.

Šio iš New Castle kilusio ir šiuo metu Londone gyvenančio menininko galeriją rasite jo profilyje flickr svetainėje.

Įprasta, kad apie kasdien matomus ir naudojamus dalykus beveik nesusimąstome, nors be jų gyvenimas būtų daug sudėtingesnis ar kai kuriais atvejais netgi sunkiai įmanomas. Taip kaip paprasčiausios lėkštės valgiui įdėti ar muilas, šriftas su kūryba nesusijusių piliečių akyse susilieja į berūšę, nedalomą visumą, kurios tikslas tėra atlikti funkciją — šiuo atveju tiesiogiai perduoti atitinkamą informaciją. Tačiau vistik jis kaip aplinkos elementas nusipelno didesnio dėmesio. Dabar yra pats geriausias laikas atrasti tipografiją visu pajėgumu, daugiau priežasčių kurti šriftus ir galimybė semti įkvėpimą kibirais. Taip mano Peter Bil‘ak, vienas tų, kurie moko, kad šriftas yra žymiai daugiau nei įrankis mintims perduoti. Ar tau svarbu kvėpuoti švariu oru? O ar svarbu skaityti patogiai? Tipografija šiandien taip pat yra viena pagrindinių gero grafinio dizaino varomųjų jėgų.

Tipografiniai sprendimai scenografijoje

Pažintis su Peter veikla prasidėjo nuo Eye žurnalo dar praeitais metais, kuris visas buvo skirtas šriftui. Tada ėmiau suprasti, jog tipografija yra menas ir mokslas kartu, reikalaujantis netrumpų studijų ir ilgamečio pasišventimo bei domėjimosi. Pats autorius teigia, kad nemažą įtaką polinkiui kurti šriftą turėjo kiek egoistiškas noras viską suasmeninti iki maksimalaus lygio — rašyti straipsnius specialiai tam paties susikurtu šriftu, naudoti juos knygų ar žurnalų dizainui. Tačiau ilgainiui tapo įdomu, kaip kiti panaudotų tuos šriftus. Be didesnių išvedžiojimų paminėsiu, kodėl Peter Bil’ak yra vienas žinomiausių ir labiausiai gerbiamų tipografų pasaulyje — būdamas dar palyginti jaunas jis jau turi kuo didžiuotis, įkūręs šrifto ir grafinio dizaino studiją Typotheque, taip pat kartu su studente S. N. Rajpurohit įsteigtą Indian Type Foundry studiją, kurioje tobulinami bei kuriami nelotyniško raidyno šriftai. Jo sukurti šriftai Fedra, Greta ir History yra pakankamai populiarūs Vakarų Europoje. Šalia viso to, nebijodamas eksperimentuoti, Peter Bil’ak artina šriftą prie šiuolaikinio meno, pasižymėjęs šokio spektaklių režisūra ir įdomiais tipografiniais sprendimais scenografijoje. Galima neabejoti, kad apie tokius profesinius pasiekimus svajotų daugelis grafikos dizainerių.

Tačiau Peter Bil‘ak šrifto pasaulyje viskas turi išgrynintą koncepciją ir istoriją. Typotheque, šiuo metu įsikūrusi prie Hagos uosto Olandijoje, buvusiame mokyklos pastate ir vienijanti būrį dizainerių, buvo pradėta su vieninteliu šriftu — Fedra, kurį prieš tai Peter kūrė vienai vokiečių draudimo kompanijai. Tada projektas buvo atšauktas, o Fedra Sans atkurtas iš likučių po įsilaužimo į studiją. Štai taip kartais pasitvirtina kai kurios banalios, liaudiškos tiesos apie tai, kas iš bloga išeina į gera. Tuo tarpu šrifto sistema History pranoksta mums įprastą, lengvai panaudojamo šrifto formą — šiuo atveju reikalingas ir naudotojo indėlis, kuris leidžia eksperimentuoti ir atrasti vis naujas formas. Peter Bil‘ak pasiūlė besikeičiančio šrifto idėją dalyvaudamas tipografiniame konkurse, skirtame Miestams-dvyniams — San Paului ir Mineapoliui. Tokias mintis įkvėpė tipografijos evoliucija ir siekis atkreipti dėmesį į šį mokslą, sukurti sistemą, kai naudojant jau esamus šriftus kuriamos naujos jų variacijos. Nors skeptikams atrodė, kad History idėja gera, bet sunkiai panaudojama, šiandien jį galima išvysti ant knygų viršelių, stiklinių parduotuvių vitrinų ir kitų vietų, kur norima dekoratyvumo. Sunku paneigti, History gana gražus ir traukia žvilgsnį vien jau sluoksnių gausa.

Nors Peter ne tik kuria ar tobulina šriftus, o užsiima ir spaudos dizainu, viskas vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau siejasi. Taip, visgi šriftas yra sunkiai atskiriamas grafinio dizaino elementas, beveik nesvarbu ką darytum, visvien prireiks kažką užrašyti. Maketuodamas riboto leidimo kolekcinę knygą „Dagen met Kafka“ Peter sugalvojo kiekvieną jų šiek tiek personalizuoti, ant viršelių ranka užrašydamas miesto, į kurį bus siunčiama knyga pavadinimą. Taip skaitytojas atsiduria tarsi knygos centre. Toliau nagrinėdami Peter portfolio rasime parodų dizaino pavyzdžių, nemažai lankstinukų, katalogų, skirtų daugiausia įvairioms parodoms ar galerijoms, kurie, žinoma, pasižymi puikia tipografija ir olandų dizainui būdingu švariu, bet nenuobodžiu minimalizmu. Beje, apytiksliai tada, kai buvo įkurta Typotheque studija 1999-aisiais, Peter kartu su Stuart Bailey pradėjo leisti grafinio dizaino ir šiuolaikinės kultūros tematikos žurnalą Dot Dot Dot, kurio temų įvairovė ilgainiui prasiplėtė. Autoriai siekė išvengti stereotipo, nusakančio, apie ką turėtų būti rašoma žurnale grafikos dizaineriams, tad jame atsirado filmų, literatūros, muzikos ar netgi matematikos užuominų. Straipsnius rašo ir pats Peter Bil‘ak, apie šriftus, koncepcijas, grafinį dizainą apskritai ir, žinoma, skirtus ne tik Dot Dot Dot žurnalui.

Visgi dar įdomiau, kai kūrėjas sugeba neapsiriboti viena sritimi ir drąsiai eksperimentuoja naujais įprastų reiškinių pavidalais. Turbūt tokių paskatų vedamas Peter Bil‘ak susiejo savo kūrybą su šokio menu ir, atrodo, nė neketina sustoti. Nuo 2004-ųjų jis dirba su choreografu Lukáš Timulak ir ieško vis naujų koncepcijų šiuolaikinio šokio teatrui ir šokio performansams Olandijoje ir Slovakijoje. Štai vienas jų nagrinėja laiko ir žmogaus santykį: scenos gale sukonstruotas milžiniškas skaitmeninis laikrodis rodo laiką, likusį iki performanso pabaigos, tačiau vis lėtėja arba greitėja atsižvelgiant į šokėjų judesius. Šokis lygintinas su tipografija dėl to, kad abu reiškiniai pasikliauja ritmu ir harmonija, nors tuo pačiu kardinaliai skiriasi dėl šokio laikinumo ir būtinybės šriftą įprasminti naudojimui. Sunku būtų pernelyg neišsiplečiant aptarti visus šokio projektus, prie kurių gimimo prisidėjo Peter, tačiau noriu paminėti dar vieną, mano nuomone bene reikšmingiausią — DanceWriter 2. Tai yra internetinė aplikacija, suteikianti galimybę parašyti norimą tekstą ir stebėti, kaip tai pateikiama šokiu. Čia raidės „sušokamos“ paeiliui, nustatytu ritmu ir neskubant, galima stebėti natūralų šokėjos virsmą raide. Tokia iniciatyva džiugina savo interaktyvumu, nes gali ne tik žiūrėti, bet ir pats nuspręsti, ką pamatysi. 2009-aisiais interaktyvi instaliacija su DanceWriter 2 buvo eksponuojama parodoje „Quick quick slow“ Barselonoje, kur lankytojai galėjo reguliuoti šokėjos judesius rašydami ant lietimui jautraus ekrano.

„Type design has been driven historically by technology, but I think that the discipline has moved beyond the problem solving activity — it is more self aware, more informed by history, with very little technical limitations. This opens more possibilities for creation.“ – Peter Bil’ak.

„Šriftų dizainas buvo istoriškai palaikomas technologijų, bet manau, kad disciplina pajudėjo už problemų sprendimo ribos — ji labiau atsakinga sau, labiau informuota istorijos, su labai mažais techniniais apribojimais. Tai atveria daugiau galimybių kūrybai.“

Kyla klausimas, kas gi įkvepia Peter Bil‘ak, iš kur toks atsidavimas šriftui? Jis teigia, kad bene daugiausia įkvėpimo kilo iš vietų, kuriose gyveno, ypač jaunystėje. Režimo pasikeitimas gyvenant tuometinėje Čekoslovakijoje privertė kvestionuoti tariamai tikras tiesas ir suvokti, kaip lengva manipuliuoti informacija. Ir nors kūrėjas senokai gyvena Olandijoje, troškimą siekti naujovių, eksperimentavimą ir totalų atsidavimą darbui galima nesunkiai išskirti kaip tam tikrą autoriams, kilusiems iš Europos Rytų, būdingą bruožą. Kaip bebūtų, Peter Bil‘ak suteikia paskatą priimti šriftą kaip natūralų, bet kartu labai reikšmingą aplinkos elementą, demonstruoja mąstymą, siekiantį toliau už savaime suprantamų galimybių ribų ir neaprėpiamą laisvę kurti, net jei tai liečia tokį struktūrizuotą ir sudėtingą reiškinį kaip šriftas. Norintiems pasidomėti plačiau rekomenduoju Peter Bil‘ak rašytus straipsnius. O gal kamnors netgi pasiseks apsilankyti vienoje iš jo paskaitų arba tapti studentu Royal Academy of Arts Hagoje, Type and Media kurse ir klausytis šio profesionalo pamokymų.

Prieš keleta dienų visai netikėtai akis užkliuvo už gatvės kultūros ir meno leidinio “vna”, kuris turiu pripažinti puikiai darbuojasi savo srityje. Šmaikštūs straipsniai, gyvi interviu, neformalus ir nenuobodus stilius – ko daugiau reikia leidiniui apie šiuolaikinį meną? Mano dėmesį patraukė keletas jaunų ir savo stilistika originalių gatvės menininkų, vieną iš jų ir pristatysiu. Kalbu apie Reka One iš Melburno.

Visų pirma Reka mane sudomino tuo, jog sugebėjo pasiekti visapusę harmoniją, kuri yra nemenkas uždavinys visiems kūrybinėje srityje dirbantiems žmonėms. Kalbu apie asmeninių pomėgių, kūrybiškumo, komercijos, gatvės bei formalaus meno pasaulio pusiausvyrą. Kaip tik vakar turėjau malonumo paklausyti jauno muzikanto minčių ir dvejonių apie tai ar  įmanoma vienu metu pristatyti kūrybišką bei nuoširdžią kūrybą bei gauti iš to finansinę naudą. Ar menininkas turėtų eiti šia linkme? Kartais riba tarp populiarumo, uždarbio iš kūrybos tampa labai slidi, gadina asmenybes bei jų kūrybą. Tuo tarpu Reka, pradėjęs savo ieškojimus jau nuo penkiolikos metų, atrodo rado išeitį, galbūt ne visiems, bet asmeniškai sau tikrai.

Pirmieji Reka darbai suprantama pasirodė gatvėje, Melburne, kuris daugeliui primena apie stulbinnačią šio miesto gatvės kultūrą ir nerealius piešinius ant sienų. Jo braižas keitėsi, sėmėsi įkvėpimo iš aplinkos ir kitų menininkų, anime kultūros. Pamažu pradėjo ryškėti asmeninis stilius, dinamiškumas, abstrakcijos pomėgis. Pats menininkas užsimena, jog ankstesnė jo kūryba skyrėsi nuo dabartinės. Ir vėl prisiminus paminėtą harmoniją, galima paminėti, jog Reka drąsiai gali pasigirti, jog įžengė ir meno tvirtovę – galerijos erdvę. Tačiau tai toli gražu nereiškia, jog Reka atsisakė gatvės galerijos. Jis teigia, jog galerijinės erdvės jam niekuomet nepakaks ir pabrėžia, jog nenori sekti tų menininkų pavyzdžiu, kurie vos pajutę komercinę naudą, atsisako ne tokios patogios ir šiltos kūrybos tiesiog gatvėje. Reka neabejodamas atsako, jog nelegali kūryba gatvėje jam yra labai svarbi ir neatsijiema jo gyvenimo bei kūrybos dalis. Visgi sprendimas rengti parodas menininkui suteikė galimybę įgauti naujos patirties bei praplėsti besidominčių jo kūryba ratą. Kalbant apie komercinę pusę, Reka taip pat galima sakyti pasisekė susigaudyti. Greta asmeninės nepriklausomos kūrybos, jis užsiima ir grafikos dizainu, dirba su žinomais brendais ir organizacijomis.

Reka pristato parodą

Kalbant apie gatvės menininkus, visuomet nevengiama pridurti, jog “perėjimas” į baltą kubą tolygus asmeninei mirčiai. Pavyzdys, kuomet pats menininkas pradeda eksponuoti savo darbus, norėdamas pasiekti platesnę auditoriją, bet tuo pačiu neatsisako gatvės taisyklių bei nuolatinės grėsmės pakliūti į nemalonumus galimybės, galėtų iliustruoti, jog panašu judame įdomesne kryptimi ir pasiektas šiek tiek liberalesnis sprendimas negu vien arba-arba. Reka apie savo asmenines patirtis ir nuotykius gatvėje nekalba labai daug, tačiau užsimena, jog į policijos rankas teko patekti tik du kartus, vienas jų – Japonijoje. Interviu paklaustas apie būdus išsisukti ir pabėgti, menininkas taip pat per daug neišsiplėčia, tiesiog pataria dirbant komandoje visuomet sprukti visiems į skirtingas puses.

Reka darbai pasižymi labai detaliu personažų išbaigtumu, kiekvienas jų turi savotišką charakterį ir nuotaiką. Pasirinktas stilius primena, jog gyvename postmoderniame amžiuje, čia galima rasti detalių iš klasikinės animacijos, japonų anime kyborgų, gyvūnų motyvų, vaikiškų iliustracijų ir dar nežinia ko. Žavus atrodo ir abstrakcijos, fantazijos bei emocijos pajautimas. Abejotina, jog Reka stilistiką supainiotumėte su kokio kito menininko, žinoma, šis stilius greitai adaptavosi naujokų erdvėje, todėl dažnai jo elementų galima atrasti dar tik pradedančių menininkų, ypač ieškančių įkvėpimo kitų darbuose, kūryboje.

Vėlgi Reka turbūt lengviausia būtų priskirti prie vizualiai estetiškų ir daugelio dėmesį patraukiančių darbų, kiti dar pridurtų iliustratyvių ar net dizaineriškų. Labai gilių konceptualių kapstymų menininkas nesistengia pateikti, nors ir kuria serijas tam tikromis tematikomis, visgi, norėdami ieškoti reikšmių tai turėsite daryti patys, akademinių išvedžiojimų pagal abėcėlę ir konceptualumo taisykles bei pritempimo prie “kažko švento” čia nėra. Kita vertus ar jų reikia?

Labiausiai džiugina tai, jog gatvės menas ir pati kultūra, kadaise pradėjusi žengti vos pirmuosius žingsnius, šiuo metu pasiekė tą lygį, kuomet galime atrasti tikrai įdomių, kokybiškai dirbančių, turinčių savo poziciją menininkų. Greta protesto ir paprasčiausio taginimo, šioje milžiniškoje galerijoje galima rasti daug daugiau idėjų, aistros bei filosofijos. Galų gale tarptautinėje scenoje pasirodė ir rytai, Rusija visai neseniai daugelį nustebino savo drąsiais galima pavadinti gatvės meno performansais, apie tai bandysiu plačiau pakalbėti ateityje.

Pabaigai norėtųsi pridurti, jog gatvės menas, nors išlaiko pagrindines tradicijas, tačiau kažkokiu būdu sugeba išlikti dinamiškas ir novatoriškas, nepasiduoda pagrindiniams aukštojo meno pasaulio kanonams bei hierarchijai. Kodėl ir kaip šiai scenai pavyksta išlikti chaotiškai lieka atviru klausimu, nors neabejotinai tai turėtų būti labai susiję su pačia gatvės kultūra ir nuolatiniu pasipriešinimu, jaunatvišku idealizmu, žargonu bei kitokiu matymo kampu, kuris dažniausiai padeda sukurti daug kūrybiškesnius rezultatus už tuos, kuriuos išprovokuoja institucijos.

Asmeninis Reka One puslapis čia.

Somerset House garsėja savo „aukšto“ lygio renginiais, sakydamas tai, turiu omenyje, jog niekada nepagalvočiau, jog netoli Londono „akies“, prabanga tviskančių iškilmingų rūmų prieangį nekantriai mindžios gal kelios dešimtys eilėje besiburiuojančių „hipsterių“. Išties neįprastas vaizdelis vienoje vietoje, lyg kokiame penktadienio vakarėlyje išvysti tokią gausą spalvingų ir visokeriopai savo kūrybinį statusą bandančių pabrėžti jaunuolių ir netik. Nemeluosiu, šiek tiek džiaugiuosi tokia stereotipų laužymo praktika, tačiau vis dar stoviu triukšmingame prieangyje ir mąstau kas gi laukia manęs viduje.

Savaitės diena ketvirtadienis, vakarėliui nebūdingas laikas, tačiau būtent šiandien sąžiningai dirbantys piliečiai gali užtrukti ilgiau po darbo Pick Me Up patalpose, mat pažadėta, jog renginiu mėgautis galima bus iki pat dešimtos vakaro. Visų pirma mus pasitinka ryškiai paruošta muzikinė scena su projekcijoje, realiame laike, plušančiomis iliustratorių rankomis, kurios vieną po kitos ant popieriaus skiaučių gamina… be abejo iliustracijas. Kiekvieną jų galima įsigyti ir pagelbėti cunamio nusiaubtai Japonijai. Gražus gestas. Beje beveik viską šiame renginyje galima nusipirkti ir kas svarbiausia įpirkti, vis dėl to ne veltui pavadinimas šaukia: „Grafikos darbų mugė!“.

Kol scena tuščia, parodinės patalpos prigrūstos ryškių rėmelių akiniuočiais su lengvais alkoholiniais gėrimais rankose, nosies atstumu tyrinėjančiais 2011-ųjų grafikos šedevrus. O jų čia daugiau ir tankiau nei reklaminių banerių kuriame nors naujienų portale. Suvokiu kokiame iš tikro vizualiame amžiuje gyvename. Kol bejėgiškai stengiuosi sufokusuoti akis į kurį nors darbą, žmonių srovė nepastebimai nuneša kairėn, ten kur kiekvienas kampas paskirtas „kiečiausioms“ ir šiuolaikiškiausioms Londono spaudos studijoms. Susitempusios visą savo įrangą, stakles, interjerą bei nuotaikas, kiekviena stengiasi atkreipti į save dėmesį. Mėgėjai buriuojasi prie iliuziją„patiems pasigaminti“ antspaudą ant marškinėlių siūlančio madingai barzdoto meistro, štampuojančio jau gal kokią trisdešimtą „unikalaus“ dizaino versiją. Palieku naujokus ir nukreipiu plataus kampo žvilgsnį į išmargintas sienas, pasirinkimas milžiniškas, kainos protingos, originalumo 2%. Pastebimi populiarūs trendai, detalūs laukinės gyvūnijos motyvai, aštrios geometrinės figūros laužančios minkštas linijas MTV stiliuje, minimali neoninė spalvų gama, medkirčiai su languotais marškiniais, Edgaras, taip Alanas Po, atrodo visas internetas subėgo į vieną kriauklę.

Po truputį pradedu suvokti šio renginio tikslą, pliusus ir minusus. Palieku studijas ir popieriaus karpymo/klijavimo dirbtuves mėgėjams ir nuo kūrybiškumo bei didžėjų apsvaigusiems hipsteriams. Noriu atrasti parodą, o štai ir ji. Pagaliau unikalumo ir originalumo lygis pastebimai išauga, be jau be galo žinomų iliustratorių darbų tokių kaip McBess atradau ir perliukų, apie kuriuos pastudijavęs pakalbėsiu ateityje. Tiesą sakant buvo džiugu išvysti ir aukščiau minėto McBess didžiulius detalumu pasižyminčius darbus, priglaudžiau nosį ir aš ne prie vieno, būsiu atviras. Kai kokiai trisdešimčiai jaunuolių, jau ilgiau nei valandą stoviniuojančių eilėje buvo atsakyta, jog bilietų nebėra, po truputį pradėjau mėgautis šia spalvų, technikų ir spalvų (ar jau minėjau spalvas?) orgija.

Baltų kubų ir institucinio tariamai konceptualaus meno išvargintam dizaineriui čia puiki vieta atsipalaiduoti. Taip ir padariau paskutines penkiolika minučių, skenavau sienas žvilgsniu neieškodamas kažko ypatingo, sugėriau viską į savo pasąmonę, kad vėliau grįžęs po gan varginančios dienos susapnuočiau kokį spalvingą sapną. Sapno neprisimenu (:P), tačiau įsigytas eBoy puodelis pasaldina rytinę arbatą įkvėpimo šaukšteliu.

Renginio organizatoriai teigia, jog jų tikslas atskleisti grafikos dizainerių ir iliustratorių scenos energiją ir pašėliškumą. Pastebimai jiems tai puikiausiai pavyko, tačiau tarp viso to dar atskleista šios scenos kirpimo/klijavimo ir vienodumo kultūra, kuri galbūt yra viso to neatsiejamas bruožas. Penas pamąstymui.

Kad ir kaip kartais užvaldo akademinė literatūra, debatai apie šiuolaikinio meno vertę, konceptualumą bei naujųjų medijų įtakas, kad ir kaip dažnai pradedi lankytis vien “rimtose” ir intelektualiai angažuotose parodose ir, kad ir kaip stipriai vengi lengvo turinio, populiariųjų tematikų bei gerai parduodamų menininkų kūrybos, vis tiek ateina diena, kuomet pradedi leidiniuose, interneto platybėse bei parodų skelbimuose ieškoti kažko žaismingo, vizualaus, skanaus ir lengvo.

Besimėgaudama į Londoną atėjusiu pavasariu, saulėta šilta diena ir apelsinų sultimis radau būtent tokią kūrybą, kuri dera prie nuotaikingų dienų ir geros nuotaikos. Kevin Waldron dar tik šį antradienį kartu su kitais devyniais iliustratoriais buvo išrinktas nauju geriausiu 2011 metų iliustratoriumi.

Taip pat jis mėgsta arbatą ir saldumynus, tad apie visa tai ir pakalbėkime.

Žvilgtėlėję į Kevino iliustracijas, visų pirma pastebėsite keistą tarsi retro, prieš keletą dešimtmečių knygų iliustracijoms būdingą efektą. Nusidėvėjimą, senumą, apsitrynimą ir bluktelėjusias spalvas autorius naudoja sąmoningai, piešdamas visus personažus ranka, tačiau retušuodamas spalvas ir fonus kompiuterinių programų pagalba. Tokios spalvos ir senesnėms knygoms būdingų iliustracijų bruožai autoriui visuomet patiko, todėl jis jų nevengia ir pritaiko savo darbuose, teigdamas, jog šie fonai ir koloristika suteikia knygai šiek tiek paslaptingumo, jausmo, jog ji buvo vartoma skirtingiausių skaitytojų rankose.

Iliustratorius savo pomėgį kurti personažus ir dirbti su knygų iliustracija atrado ne iš karto. Pradėjęs studijuoti grafinio dizaino bakalaurą vaikinas ilgą laiką eksperimentavo, bandė atrasti kuria linkme judėti toliau. Po ilgų ieškojimų ir nesėkmių galų gale pasitaikė tinkamas projektas, K. Waldron atrado savo talentą ir nuo to laiko visą savo laiką skiria iliustracijai.

Mane šios iliustracijos visų pirma patraukė kuriamais personažais. Įsižiūrėjus į kiekvieną jų atskirai nori nenori pastebi šiokį tokį karikatūriškumą, žaismingumą bei šmaikštumą. Kiekvienas jų atrodo turi savo asmeninį charakterį, tuo tarpu visus personažus bendrai sieja viena nuotaika, primenanti įšaldytas mažas absurdo akimirkas, kuomet objektas sustingdomas būtent tokiame rakurse iš kurio atrodo keisčiausiai, juokingiausiai ir kvailiausiai.

Labai svarbios ir detalės, pažvelkite atidžiau į šiuos padarus – katiną nevienodomis akimis, pusiau miegantį, atrodo niekuo nesirūpinantį tigrą, paklaikusią išprotėjusią lietuvių mokytoją primenančią pelėdą - visos šios detalės iliustracijas praturtina savotiška atmosfera, atrodo jog stebi nepakartojamą ir šiek tiek nenormalų tik iliustratoriui matomą ir suvokiamą pasaulį.

Negaliu teigti, jog iliustratorius K. Waldron sukūrė visiškai naują ir nematytą stilistiką, jo kūriniuose galima įžvelgti kitų autoriaus mėgiamų klasikų įtakos. Kita vertus būtų klaidinga teigti, jog šios iliustracijos nesiūlo žiūrovui nieko įdomaus, nematyto ir malonaus. Visi iliustratorių įkvepiantys menininkai, apie kuriuos nemažai informacijos galite rasti ir nuotaikingame Kevino bloge, tarsi susipynė kartu su jo asmeniniu stiliumi, senų knygų kvapu, arbata ir atsiminimų nuotrupomis bei suteikė galimybę atsirasti naujiems, tekstą praturtinantiems ir knygose keliaujantiems personažams.

Tikiuosi šios iliustracijos pamalonino akį ir praturtino saulėtą dieną ne man vienai.

Skiriu šį straipsnį visiems, kas nebijo įsivaizduoti toliau lietuviško beržo kamieno, apaugusio šimtus metų brandintu nostalgijos pelėsiu. Arba sugebantiems be didesnių kančių mintyse suprojektuoti vištos ir dulkių siurblio hibridą. O gal net surašyti išsamią naudojimo instrukciją. Truputį per daug rėksmingumo, per radikalu? Panašių išgalvotų darinių gyvastis yra bene tokia pat sena, kaip visos žmonijos kultūros ištakos — užtenka prisiminti graikų mitologiją ir įvairias žmogaus-arklio ar žmogaus-jaučio peripetijas, be jokio šypsnio veide linksniuojamas ir šių dienų sakiniuose. Tačiau vien apie hibridinius sutvėrimus čia neskaitysite. Kažkurį pusiau eilinį vakarą Bouwe van der Molen netikėtai atvėrė akis ir leido viltingai suvokti, kad egzistuoja ir kitoks požiūris. Negalėjau tylėti ir džiaugiausi kaip vaikas, gavęs proginį saldainį.

Džiugu buvo dar ir dėl to, jog atrastasis kilęs iš Olandijos. Nors koks gi skirtumas, kur autorius gyvena, daugelis pasakytų. Gal ir naivu, bet jau kurį laiką jaučiu nevalingą potraukį beveik viskam, kas kūrybiška ir kas siejasi su nevystančių tulpių žeme. Olandų dizainas man yra kaip vieninga nedidelių sensacijų visuma — bent kartą prisiartinęs negali lengvai pamiršti ir jautiesi užtikrintas, kad prireikus vėl gausi reikiamą kiekį šviežienos, net jei reguliariai žiūrėtum į vieną ir tą patį plakatą. Ta šalis šiuo atveju yra tarsi etiketė, subtiliai pagražinta pažangiausių spaudos technologijų pagalba, savaime viliojanti desperatiškai pulti domėtis. O gal pulti prie kompiuterio klaviatūros. Ar tai būtų Droog design praktiškų daiktų šedevrai ar netipinės KesselsKramer idėjos, dauguma atvejų nesunkiai atspėsi tą konstruktyvų ir šiek tiek iškrypusį braižą. Bouwe van der Molen jiems nenusileidžia, netgi atvirkčiai — lengvai pasiduodu, nes dar nebuvau sugalvojusi, kaip atrodytų voro ir elnio derinys.

Veido plaukai + Iliustracija apie tai, kaip paaugliai įsivaizduoja savo ateitį

Būdamas nepriklausomu grafikos dizaineriu, Bouwe van der Molen taip pat dalyvauja įvairiuose dizaino projektuose ir užsiima savo paties inicijuota kūrybine veikla. Vienas esminių to pavydžių — tinklaraštis Freaky fauna, kuriame talpina iliustracijas, kitus dizaino darbus ir taip pat įkvepiančius kūrinius iš interneto platybių. Dėl mano pažinties su Bouwe kūryba kaltas būtent Freaky fauna, nepagailint nuopelnų ir ganėtinai intriguojančiam pavadinimui. Tai yra reiškinys, apimantis ne tik judančią fauną iš realaus, kasdienio pasaulio — fauna čia galima laikyti elementų ir išgalvotų gyvių visumą, sujungiamą į kažką nesveiko. O gal tai neįpareigotas firminis ženklas, kuriam netgi galima išreikšti prielankumą feisbuke.

Iliustracija straipsniui apie skyrybas

Bouwe van del Molen kūryboje svarbiausias yra turinys, mažiau — pateikimas. Jis piešia tai, ką diktuoja intuicija ir, žinoma, smarkiai išlavinta vaizduotė. Juk būtų sunku dėl to ginčytis, ar ne? Autorius be galo žavisi įvairiais mechaniniais įrengimais ir anatomija, kuria daugiau ar mažiau fiktyvius gyvų padarų schematinius piešinius. Arba sujungia šiuos visus pomėgius tam, kad nupieštų katės kostiumo mechanizmą. Užuominos į dadaizmo idėjų stilistiką. Jo darbuose galima įžvelgti nemenką ironijos dozę supančiam pasauliui, taip pat aptiksime šiek tiek politikos ar socialinių temų vaikų portretuose, diplomatų profiliuose ar ekscentriškų asmenybių portretuose. Daugeliui ta ironija bus galbūt nesuprantama, piešiniai neestetiški arba net šlykštūs, tačiau tai yra Bouwe vizitinė kortelė, pakankamai ryškiai išskirianti jį būryje kitų individų. Ir ypač todėl, kad fantazija nėra taisyklių visuma, kurią galėtų primesti pikti vairavimo instruktoriai arba žmonės, galbūt nepagydomai įklimpę savo pačių ribotume. Stilistika teigia tą patį — atsainumas, nutolimas nuo tipinio grožio mene sampratos, kuri jau ir taip senokai tapo nuvertėjusia valiuta. Nemaža dalis tinklaraščio turinio — eskizai. Ryškiomis spalvomis, laisva linija ar išplaukusiais siluetais pabrėžiama idėja, nes būtent ji ir yra svarbiausia. Čia drąsiai eksperimentuojama kaitaliojama atlikimo technika, nuo išgrynintų vektorių iki tradicinės grafikos ar paprasčiausio tušinuko.

Katės kostiumas

Nors Bouwe taip pat turi turtingą portfolio su įvairioms rimtoms kompanijoms atliktais darbais, atrodo, kad tarsi specialiai ieškotų užsakymų, kurie yra įdomesni, šiek tiek kitokie ir vos ne specialiai subalansuoti jo paties stilistikai ir fantazijai. Pavyzdžiui, iliustracija žurnalui prie sraipsnio apie skyrybas, kurioje vaizduojami įvairių įprastų daiktų ir gyvūnų pjūviai, pupelės logotipas, skirtas populiarinti sodininkystę mieste. Viskas daugiau ar mažiau vientisai „nenormalu“. Ir nuojauta, kad aplinkoje toleruojami įvairūs kūrybiškumo atspalviai, uždeda dar vieną didelį pliusą Olandijai.

Mintyse nusikeliu į Amsterdamą ir svajoju apie naujo receptinio gydymo metodo atsiradimą — puslapio Freaky fauna vartymą prieš miegą ūmių sutrikimų arba lėtinės romantizmo ligos kankinamiems pacientams. Arba profilaktiškai visiems, fantazijos lygiui palaikyti ir gerinti. Belieka užsidėti įsivaizduojamą šeško kostiumą ir pasakyti virtuvinei kriauklei sarkastišką „labanakt“.

Tęsiant informacinės grafikos temą — nedidelė dozė informacija papildytos kūrybos. Iliustratorius Shigeru Mizuki sukūrė 85 japonų folklorui būdingų piktųjų būtybių iliustracijas, vaizduojančias anatominius pjūvius su paaiškinimais, jos taip pat buvo sudėtos į knygą, pavadinimu Yōkai Daizukai.

Šie piešiniai be užuolankų atskleidžia, kaip ir ką veikia šios mitinės būtybės, kuo gali būti pavojingos. Pavyzdžiui, Mannen-dake monstro kūne slepiasi vamzdeliai, gaminantys orą, kuris priverčia keliautojus pasiklysti, talpykla pavogtoms sielos laikyti ir specialios konkstrukcijos pirštai joms išsiurbti. Nors pastarosios būtybės yra turinčios piktų kėslų ir neatrodo labai draugiškai ar netgi estetiškai, tačiau šiuose kūriniuose slypi žaisminga ironija visų mūsų baimėms, pagardinta japonišku siurrealizmu.

Yōkai yra fenomenalios antgamtinės būtybės, būdingos Japonijai, turinčios įvairių nežemiškų galių. Jos turi daugybę skirtingų pavidalų, nuo gyvūnų, galinčių pasiversti į žmones iki buities daiktų, atgyjančių kai nugyvena 100 metų. Shigeru Mizuki išpopuliarino šias būtybes dar nuo 1960-ųjų metų kituose savo darbuose.

Kalbant apie šiuolaikinį meną, naujųjų medijų meną, technologijas, įdomiausias šių dienų idėjas ir viso to tarpusavio santykį, nori nenori susiduri su dizaino sfera. Dizainas yra ta sritis, kuri visuomet svyruoja ant kritinės ribos, neįleidžiama į kūrybišką ir nesuvaldomą menininkų pasaulį, bet dažnai ir su įtarimu matoma iš klasikinių specialybių profesionalų perspektyvos. Dizainas yra kažkur ten – tarp kūrybiškumo, žinių, technikos ir inovatyvaus mąstymo.

Visai neseniai Londono dizaino muziejuje atsidarė “Brit Insurance Design Awards 2011″ paroda, kurios pagrindinis tikslas pristatyti metų geriausius, įdomiausius bei verčiausius dėmesio dizainerius skirtingose srityse: architektūros, mados, baldų, grafinio, interaktyvaus, produkto, bei transporto dizaine. Kaip tik šiandien Londone buvo paskelbti kiekvienos kategorijos nugalėtojai. Turiu pripažinti, jog su dizaino naujovėmis dažniausiai susipažįstu internetinėje erdvėje, tad “Pecha Kucha” vakaras, kurio dalyviai ir buvo dizaino kūrinių autoriai bei galimybė iš karto po jo pamatyti dizaino parodą, buvo puiki proga šį kartą įvertinti objektus gyvai ir pajausti kaip, kodėl ir kokiame taške susiliečia kūrybiškumas, menas, konceptualumas bei dizainas.

Kairėje – mados srities nugalėtojas Jil Sander “+J”, dešinėje – transporto srities nugalėtojas, “Barclays Cycle Hire” viešoji dviračių sistema ir tam sukurtas visas dizainas

“Serco” atstovas pasakoja apie “Barclays Circle Hire” projektą ir kaip jo dizainas turėtų tapti toks pat tipinis londonui kaip raudonieji autobusai ir juodi taksi automobiliai

Visų pirma neatsispirsiu apibendrindama, jog ši paroda buvo viena geriausių mano matytų ekspozicijų per paskutinius tris mėnesius, neatsimenu kada paskutinį kartą buvau taip įsitraukusi į eksponatų tyrinėjimą bei koncepcijų aprašus. Tiek grafinio dizaino spaudinių vartymas, tiek i-pad’ų programų (applications) pristatymas, galimybė jas išbandyti, tiek video medžiaga, pasakojanti apie architektūros, interaktyvius, apšvietimo projektus, be galo sudomino ir tarsi vaiką privertė tyrinėti pristatomus objektus, nesvarbu ar tai būtų naujas “Wallpaper” žurnalo numeris, ar alternatyviam susisiekimui Londone sukurtas “Barclays” dviratis.

Tiesa, “Pecha Kucha” vakaras šį kartą buvo surengtas labai prasmingai, kadangi apribotas laiko skaidrių formatas pasirodė esąs tinkamas dizaino parodos apibendrinimui ir pagelbėjo susigaudyti bei artimiau įsigilinti į skirtingus projektus. Žinoma, ne mažiau smalsu buvo ir pamatyti bei išgirsti pačius autorius, kurie šiame vakare prabilo spalvinga įvairove akcentų. Vertinant “Pecha Kucha” vakarą turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, jog vieni pranešėjai buvo įdomesni, kiti nuobodesni, vieni labiau įgudę dėstyti savo mintis spitriai ir aiškiai, kiti nespėdami – kaip visuomet viskas priklausė nuo kiekvieno kalbančiojo atskirai. Bendrai paėmus, apie 20 procentų pranešimų buvo labai įdomūs, 50 proc. visai nieko ir 30 proc. šiaip sau, tačiau turint omenyje, jog svarbiausias įvykis yra pati paroda bei geriausio dizaino apdovanojimai, “Pecha Kucha” vakaras išlieka gardus priedas labiau dizainu besidomintiems gurmanams, kurie nori gauti šiek tiek daugiau informacijos nei parodos aprašuose bei asmeniškai susipažinti su autoriais.

Taigi, na o dabar mano dėmesį labiausiai patraukę projektai.

Architektūra. Atvira biblioteka, “Karo Architekten”, Vokietija

Architektūra. Atvira biblioteka, “Karo Architekten”, Vokietija

Teko skaityti praeitų metų “Brit Insurance Design Awards” rinkimų vieno žiuri nario nuomonę apie pristatytus 2011 metų projektus. Vienas pagrindinių minusų minėtas šiais metais pasirodęs gausus šūsnis komercinių projektų, kai tuo tarpu praeitais metais lyg ir daugiau buvo socialinių. Tačiau, jeigu šis argumentas ir pagrįstas, tuomet architektūros sritis yra tikrų tikriausia išimtis. Architektūros dizaino nugalėtoju tapo atviros bibliotekos projektas Vokietijoje, kuris buvo sukurtas labai apleistoje ir galima sakyti atskirtoje miesto dalyje. Šis projektas tapo socialiniu miesto židiniu bei subūrė bendruomenę, kuri per trumpą laikotarpį surinko daugiau nei 20 000 knygų. Galiausiai projektas susilaukė ir valdžios dėmesio, dabar šia visą parą veikia biblioteka ir atvira erdvė poilsiui.

iPad – tai dar palyginus visai neseniai atsiradęs įrenginys, daugiausiai vilčių ir galimybių suteikęs daug kur merdėjančiai ir didelius nuostolius nuo interneto paplitimo momento skaičiuojančiai žiniasklaidai. “Brit Insurance Design Awards” parodoje buvo pristatyta net keletas skirtingų programų (applications) iPad prietaisui. Mane asmeniškai labai domina iPad suteikiamas kitoks patyrimas skaityti bei įsisavinti informaciją. Mėgiami žurnalai galėtų tūkstantį kartų pagerinti savo turinį ir suteikti skaitytojams visai kitą patyrimą, kuomet skaitydamas tekstą gali vartyti begalę iliustracijų, žiūrėti susijusius video įrašus, klausytis muzikos ir t.t. Neabejotinai naudočiau iPad skaityti knygas, tačiau labai gaila, jog kol kas tiek prieinamų leidinių, tiek knygų ištekliai dar ganėtinai maži. Visgi neabejotina, jog telieka tik laukti kol dauguma popierinės žiniasklaidos paplis ir iPad prietaisuose. Na o kol kas belieka mėgautis dizaino leidiniais, kurie iPad programas pritaiko pirmieji, nors tokių žurnalų “nusipirkimas” į savo iPad’ą kainuoja tiek pat kiek ir popierinis leidinys (kas šiek tiek liūdina pripratus prie nemokamos informacijos internetiniuose puslapiuose), tačiau interaktyvus skaitymas sukelia mintis, jog sugaišome visą amžinybę skaitydami plokščias knygas ir galime tik pavydėti ateities kartoms.

Taigi, interaktyvaus dizaino srities nugalėtoju ir tapo viena iPad programų, “Flipboard” – tai pirmasis socialinis žurnalas iPad’ui, video galite plačiau susipažinti su jo veikimo principu.

Grafinis dizainas

Grafinio dizaino kategorija buvo ne mažiau skani, labiausiai džiuginanti pavargusius nuo iPad įrenginių ir jų programų. Pristatytos knygos ir leidiniai kvietė dar kartą atsiminti malonumą liesti kokybiško dizaino, popieriaus bei spaudos leidinius bei susipažinti su kūrybiškiausiais grafinio dizaino sprendimais, kurie aprėpė tiek komercinių leidinių dizainą, tiek asmeninius menininkų portfolio, tiek specializuotas knygas ar net grožinius originaliai apipavidalintus kūrinius.

Grafinio dizaino nugalėtojas

Baldų dizainas kartais būna visai įdomus, bet dažniausiai, mano manymu, nuobodus. Lempos, kėdės, stalai ir visokios kitokios dažnai ganėtinai monotoniškos ir vos viena kita linija besiskiriančios konstrukcijos, kurių dažniausiai jau tiek prisižiūrime kasdienybėje, jog sunkiai kuo benustebinsi ir sudominsi. Mano manymu šių metų nugalėtojas išrinktas nepelnytai, tad vietoje jo pristatau man pasirodžiusį įdomiausią kėdės dizainą. Ši kėdė, mano manymu, idealiai tinka idėjų sturmo procesui, kuomet norisi tiesiog prisėsti ir pagalvoti ką toliau veiksi, kokius darbus reikia nuveikti ar kokie tolimesni gyvenimo žingsniai laukia. Taip rimtai berymojant, maloniai nuteikia nuolatinis svyravimas, kuomet atrodo tuoj tuoj nukrisi, bet vis nulinksti į priešingą pusę, visai kaip ir tie rimti sprendimai.

Nenugalėtojas, bet turėtų juo būti

Na ir dar vienas mano dėmesį labai patraukęs projektas bei jo autorius ir vėl priklauso architektūros dizaino sričiai. Benjamin Garcia visų pirma labai sudomino savo prezentacija “Pecha Kucha” vakare, kurioje pristatė sukurto namo viduryje miško projektą. Architektas akcentavo, jog architektūra jam nėra tiesiog negyvas užsakymas, struktūra, forma ir estetika. Dizaineriui labai svarbi emocija, jausmai, išgyvenimai ir projekto sąlytis su asmenybe. Šio namo pristatymą jis pradėjo nuo pasakojimo apie savo mamą, kuri dar būdama jauna iš įvairiausio daugeliui atrodančio šlamšto pasistatė namą pati. Būtent šis namas, iš kurio mama Helen galėjo kiekvieną naktį stebėti mėnulį tapo įkvėpimu B. Garcia sukurti naują projektą.  Dirbdamas Londone ir sutaupęs 10 tūkst. svarų, kartu su vietiniais gyventojais savo rankomis Kosta Rikoje jis surentė šį perliuką, kuriame jo mama taip pat gali stebėti mėnulį bei mėgautis naturaliu apšvietimu, kuris dėka konstrukcijų kompozicijos ir medžiagų parinkimo, paskirstomas tiesiog pasakiškai.

Šis pavyzdys labai įdomus pačio architekto pozicija, juk dažnai matome architektus tik pačioje viršunėlėje, niekuomet fiziškai neprisiliečiančius prie pačio projekto įgyvendinimo. Tuo tarpu aptartas atvejis visiškai kitoks, B. Garcia nuoširdžiai įgyvendino savo projektą nuo pradžios iki galo.

B. Garcia projektas

B. Garcia projektas

Benjamin Garcia po projekto pristatymo

Architektūros dizainas

Architektūros dizainas – instaliacija iš lipnios juostos

“Pecha Kucha” vakaras

Mados dizainas

Šį kartą tiek įspūdžių iš metų dizaino apdovanojimų Londone, kuri neabejotinai praplėtė mano akiratį kalbant tiek apie patį dizainą, tiek technologijas, tiek kūrybiškumą. Galvoje vis knibžda klausimas, kodėl dizainas taip retai nagrinėjamas kaip naujųjų medijų meno objektas, nejaugi kaltas tas amžinas skirstymas tarp meno ir dizaino sričių? Kaip ten bebūtų, susidomėjusiems ir norintiems susipažinti su visais konkurse dalyvavusiais ir parodoje eksponuojamais kūriniais siūlau apsilankyti šiame puslapyje.

Peter Ørntoft – gaujų nusikaltimų įtaka danams

Kai kurie guvūs protai anksčiau ar vėliau patenka į aklavietę, kurios egzistavimo pripažinimas pačiam sau tolygus sutikimui numirti. Tiesa, tai kyla iš nenumaldomo noro aprėpti daugiau nei gali, prisikimšti pilnus žandus, nepaisant to, kad paskui vistiek reikės viską sukramtyti po truputį, neskubant. Tie patys protai puikiai supranta, kad šiandieniniai informacijos kiekiai jokiu būdu neleis pasijusti užkariautojais, gebančiais žinoti ir suprasti viską, tačiau, pragmatiškas suvokimas ne visada nuslopina siekį domėtis. Tokie praleidžia valandų valandas ieškodami nebūtinai reikalingos informacijos ir palengva mėgaujasi atradę. Pateikimo rūšių pasiūla yra daugiau nei gausi. Nors nepriskirčiau savęs padidintos rizikos infomaniakų grupei, tačiau taip, kaip niekad nemėgau pernelyg tikslių mokslų, taip iki šiol su tam tikromis išimtimis nemėgstu sausos, be galo nuobodžiai atrodančios informacijos. Šioje situacijoje gelbėja informacinė grafika, kurią dauguma primityviu pavidalu bandėme prisijaukinti dar per pirmąsias informatikos pamokas verčiami kurti keistas diagramas.

Bendrąja prasme informacinė grafika yra skirta aiškiai ir suprantamai pateikti įvairaus sudėtingumo informaciją — nurodymus, žemėlapius, statistinius duomenis bei glaudžiai siejasi su grafiniu dizainu, jei tai nėra jau minėta mokyklinė diagrama. Įvairias kasdienes ženklinimo sistemas, žemėlapius ar orkaitės naudojimo instrukcijų piešinius palikime nuošaly — šįkart mus labiausiai domina informacinės grafikos forma, gana sparčiai tampanti populiariu žaidimo objektu internetinėje erdveje — įvairių rūšių diagramos, kurių formomis ir spalvomis saldžiai manipuliuojama net ir bereiškmiais, dažnai atsitiktinių asmenų sugalvotais duomenimis. Jų pagalba galima sužinoti, kiek žmonių tariamai nekenčia Michael Jackson arba kodėl neturėtum valgyti kiaulienos šoninės. Taip pat įvairiuose humoro puslapiuose rengiami konkursai panašioms diagramoms kurti. Žinoma, šių kūrinių grafinė išraiška nėra kuo nors išsiskirianti, nes darbai atliekami ne profesionalų, o turinys — dažniausiai humoristinis ir neparemtas jokiais patikrintais faktais. Tačiau verta pasetebėti tai kaip augančią interaktyvios medijos tendenciją ir tam tikrą kūrybos formą, skatinančią dalyvauti pagal nustatytas taisykles.

Visgi humoristinės bei „sausosios“ (pavyzdžiui, diagramos, naudojamos vadovėliuose) diagramų rūšys nėra vienintelė šios temos pusė. Gausėja pavyzdžių, įtikinančių, kad informacija gali būti išties graži. Žinoma, jei pateikta kūrybiškai. Galima aptikti beveik bet kokio atlikimo ir stilistikos diagramų, o šitaip pateiktos informacijos gausa sudaro įspūdį, kad tinginiams beveik nebereikia skaityti ilgų naujienų tekstiniu pavidalu. Lieki apžavėtas informacijos, kurios tau galbūt niekada netrūko ir kurią be gailesčio pamirši po kelių dienų, tačiau teisingas vizualumas priverčia sustoti, įtikina ir įtraukia. Dar daugiau — sėkmingas kontekstinis pateikimas gali paversti informaciją psichologiniu modeliu mūsų sąmonėje — kaip netiesioginė patiriamo pasaulio projekcija, pavaizduota grafiškai.
.

Internete pakankamai šviežiai pasklidę jauno danų grafikos dizainerio Peter Ørntoft darbai tikram informacinės grafikos maniakui gali suteikti visa, kas reikalinga vizualiam malonumui patirti — kontekstinį pateikimą, geras fotografijas ir patrauklų grafinį išpildymą. Čia stebėtojas tiesiogiai supažindinamas su pateikiamos informacijos tema ir jau nebereikia skaityti antraštės, kad suprastum, apie ką bus kalbama. Kaip geroje reklamoje.

Dizainerio darbas apima 10 skirtingų temų su pateiktais statistiniais duomenimis ir vizualiniu išpildymu, daugiausia — aktualūs visuomenei klausimai, tokie kaip religijos apraiškos kasdieniniame gyvenime ar nusikaltimai. Štai viename paveiksle moters, dėvinčios tradicinį islamo religijos drabužį galva gudriai panaudota dalinai skritulinei diagramai pavaizduoti ir tai pateikiama taip, kad nepamačius skaičių būtų sudėtinga suvokti, jog tai nėra tikras, to paties medžiagiškumo aprėdas, nepaveiktas kompiuterinės grafikos galių, tik be visa ko dar ir spalvotas. Serija, susieta su religijomis parodo, ar, danų nuomone, yra etiška dėvėti religinius simbolius dirbant visuomeniškus darbus, tokius kaip gydytojo(-s) ar mokytojo(-s). O kaip danų elgesį paveikė gaujų nusikaltimai? Čia sumaniai panaudojama raudonai balta apribojimo juosta, jau savaime nurodanti į simbolį „stop“ ir suvynioti žmogeliai daugiau nei puikiai pavaizduoja daną, kurio elgesys būtų pusiau arba visiškai apribotas gaujų nusikaltimų baimės tam tikrose teritorijose.

Peter pastangos pakelti informacinę grafiką į kitą lygmenį neliko nepastebėtos — šie darbai publikuoti danų žurnale „Journalisten“, o internete sklinda greitai kaip virusas, sulaukdamas tūkstančių pritarimo paspaudimų.

Galbūt totalaus aiškumo ir paprastumo perteklius tarsi suteikia teisę nustoti įsivaizduoti, tačiau tuo pačiu metu padeda atsibusti iš socialinio sapno ir nukreipti dėmesį ten, kur tikimasi. Na, bent jau tas kelias sekundes, kurių dar nespėjo nunešti kitos informacijos banga. Nors Peter Ørntoft darbai išsiskiria puikiu išpildymu, tačiau interneto platybėse galima aptikti ne ką prastesnių pavyzdžių, pasakojančių, kiek visko telpa į žmogaus kūną arba kokia yra bičių nykimo statistika. Informacinė grafika suteikia galimybę be vargo gauti kažką panašaus į populiarųjį produktų tipą ”2 viename” ir dažniausiai abu komponentai pateikiami tik kaip dalis esmės, tačiau šiuo atveju jų derinys moko, skatina, o tiems, kam nepakako, neuždaro kelių domėtis plačiau.

Kūrybiška ir apgalvota diagrama dauguma atvejų neprieštaraus duomenų tematikai — kaip neįmanomai darnioje šeimoje. Todėl ir žaviuosi informacinės grafikos jėga sujungti du iš pažiūros nesusiejamus dalykus bendram tikslui — statistiką ir grafinį dizainą. Galbūt tai pastebėdami vis daugiau dizainerių specializuojasi šioje srityje, leidžiamos knygos, kuriami tinklaraščiai, įvairias informacinės grafikos formas naudoja menininkai savo idėjoms išreikšti. Beje, kas dar nematė, taip pat verta atkreipti dėmesį į norvegų elektronikos dueto Röyksopp videoklipą kūriniui „Remind me“, atliktą prancūzų video studijos „H5“, kuriame naudojama animuota informacinė grafika. Juk informacija yra graži, ar ne?

Nuotraukos autorius Paulius Karpas

Kai prisimenu tai, kas nutiko…

Nors, jei jau ruošiuosi inkšti, turėčiau būti atvira: kai prisimenu tai, kas man turėjo nutikti, bet nenutiko, smegeninėje įsijungia grotuvas. Užgriūva muzikos banga. Atsimušdamas į kaukolę suskamba galingas Mik’o Jager’io vokalas …“i can’t get no satisfaction“…

Esu pornografinio tipo kultūros vartotoja. Iš kiekvieno pamatyto, išvysto, pastebėto, nužiūrėto, tykoto, laukto, suryto akimis kultūros ar meno objekto tikiuosi malonumo.

Todėl jau studijų metais buvau išmokusi, jog visa, kas pažymėta Geothe – Institut ženklu – aukščiausios klasės malonumą teikiantis kultūrinis produktas.

Būtent todėl, bet kokiais būdais ir priemonėmis, turėjau „suvartoti“ naujausią jų produktą – žinomo menininko Alva Noto audiovizualinį performansą. Alva Noto žinojau kaip elektroninės muzikos kūrėją ir atlikėją, žavėjausi jo sugebėjimu garsus, kartais neturinčius nieko bendro su muzika, paversti tobulu muzikiniu skambesiu.

Ir pasirodo pražioplinau svarbiausią.

Pražioplinau tai, jog – Alva Noto tai menininko vardu Carsten Nicolai pseudonimas. O Carsten Nicolai be muzikos kuria instaliacijas, video darbus ir objektus. Tie objektai, instaliacijos, performansai gimsta iš mokslinių bandymų, skaičiavimo, formulių pritaikymo klaidų, garso ir vaizdo transformacijų. Kai tai, kas girdima arba nematoma, pasitelkus mokslą paverčiama į tai, kas matoma.

Taigi, dėl gyvo audiovizualinio performanso ir galimybės išvysti meistrą naujame man dar nepažintame amplua nusitrenkiau į Kauną (Vilniuje dėl erdvės trūkumo ir gerbėjų pertekliaus šio stebuklo patirti nepavyko).

O Kaune ištiko siurprizas. Vietoj meistro, malonumų ištroškusį žvilgsnį, pasitiko nepatogiomis pozomis po performanso erdvę išsimėtę „Auros“ šokėjai.

Po to iš tolimiausio salės kampo ataidėjo Geothes – Institut direktorės kalba.

Kažkas priėjo prie aparatūros, spustelėjo mygtuką. Erdvę užliejo gerai pažįstama Alva Noto muzika, nerangiai interpretuojama prakaituotų šokėjų kūnų.

Sėdėjau ant grindų, paskendusi minioje, nors taip norėjosi paskęsti muzikoje. Nei performanso, nei Alva Noto, tik labai tradiciškai improvizuojantys šokėjai. Dar vienas riebus pliusas, tik neaišku kam…

Sujungimas neįvyko. Net tada, kai pasibaigus šokiams, salę okupavo pašėlę plojimai ir pasirodė pats meistras.

Nuotraukos autorius Paulius Karpas

Apgaubė juoduma. Iš po Alva Noto pirštų, įgudusiai manipuliuojančių pultu, pasipylė garsai, vaizdą paverčiantys ekrane ritmingai judančiais brūkšniais. Šią spalvų ir garso abstrakciją užvaldė ritmas. Taip norėjosi, kad jam paklustų ir aplinkiniai. Įsivaizdavau iš vietos pašokančius ir aistringai šokančius kūnus. Bet deja, savo pasirodymą šokėjai jau buvo baigę ir tik vienas kitas žiūrovas išdrįso atsiduoti užburiančiai ritmo jėgai. Galų gale juk visi susirinko stebėti performanso, o ne pašėlti vakarėlyje.

Išėjau su nemaloniai smegeninėje styrančiu klausimu. Kodėl nepatyriau malonumo? Šis nepasitenkinimas klausimą padaugino į kelis susisukusius klaustukus:

Kodėl šis pasirodymas, primenantis dj’aus setą lydymą video instaliacijų, buvo pavadintas audiovizualiniu performansu?

Kam buvo reikalinga, nieko bendro su audiovizualiniu performansu neturinti, šokėjų improvizacija?

Nepasitenkinimą tikėjausi numalšinti atviroje Carsten Nikolai paskaitoje. Paskaita buvo išsami, menininkas pasakojo apie savo kūrybos principus, rodė puikiai paruoštas skaidres, komentavo skaidrėse demonstruojamus kūrinius, aiškino ką kuris objektas reiškia, kokias funkcijas atlieka. Buvo įdomu sužinoti kokias įvairias formas gali įgauti moksliniai reiškiniai. Visa tai priminė talentingo ir kūrybingo fizikos studento prezentaciją. Monotoniškas, nenutrūkstantis pasakojimas užhipnotizavo taip, kad pamiršau visus piktus klausimus.

Bet nepatirtas malonumas nedavė ramybės, vis giliau ir giliau gramzdindamas į nepasitenkinimą. Kodėl stebėdama savo mylimą muzikos kūrėją, kodėl pamačiusi tai, ką tik girdėdavau, taip ir nepatyriau malonumo?

Pauliaus Karpo video

Labai tikėjausi, jog praregėti padės Carsten Nikolai paroda. Ji vyks ŠMC iki kovo 13 dienos.

Tik neženkite į salę nepasiėmę parodos ir objektų aprašymo. Jums tikrai prireiks instrukcijų, nebent beatodairiškai žavitės minimalizmu ir moksliniais eksperimentais.

Tai, ką aš pamačiau, galėčiau apibūdinti keliomis frazėmis: sterilumas, laboratoriniai bandymai, forma tiesmukais paaiškinimais susieta su turiniu, estetinio malonumo patyrimas beatodairiškai susietas su žinojimu.

Nuotraukos autorius Paulius Karpas

Nuotraukos autorius Paulius Karpas

Jei nori tapti lygiaverčiu Carsten Nikolai siūlomo žaidimo dalyviu turi beatodairiškai paklusti jo sukurtoms taisyklėms.

Nebuvau pasiruošusi žaisti – tetroškau malonumo. Malonumo atrasti, išgirsti, pamatyti, patirti… Ech, Carsten, pasakyk ką turėčiau pajusti atgulus į karstą? Tikriausiai nieko… arba tą patį, ką pajutau tavo parodoje – nieko.

Nepatirtas malonumas.

Nuotraukos autorius Paulius Karpas

Tikriausiai viskas būtų buvę kitaip, jei Roland’ą Bart’ą būčiau skaičiusi prieš bandant artimiau susipažinti su Carsten Nikolai kūryba.

…bet koks tekstas apie malonumą kaskart rodysis uždelstas įvadas to, kas niekada nebus parašyta. Minėtas įvadas galėtų tik kartotis, neįvesdamas į nieką, panašiai, kaip šiuolaikinio meno kūriniai, kurių poreikis išsenka pirmą kartą, juos pamačius (vos susipažinęs su tais kūriniais, iškart suvoki jų pražūtingus tikslus: eksponuojami kūriniai neskatina nei ilgai juos stebėti, nei jais gardžiuotis). – Roland’as Bart’as.

1987 metai

Kai „Zenitas“ ir magnetola atsiduria ant drakono nugarkaulio…

Prietemoje plazdančios žvakukės, sniegu padengtas senamiestis, žibantys eglutės žaisliukai, kiškučiai, kačiukai, meškiai arba kiti minkštakailiai per pusnis tempiantys roges, apšerkšnijusios kankorėžių kekės, susiglaudusios sniegenos arba šampano taurės, kaspinu perrišti varpeliai, didžiulė sidabrinė žvaigždė, spingsinti violetiniame fone – gerai visiems pažįstami žiemos švenčių atvirukų vaizdiniai. Paveikslėlio viršuje, dažniausiai viduryje, vingiuoja auksiniu kursyvu raitytas sveikinimas: „Su Naujais metais!”, „Linksmų šventų Kalėdų!“. Tokia jausminga retorika būdinga visiems tradiciniams sveikinimų atvirukams: nesvarbu, ar adresatas yra Klaipėdoje gyvenanti, 60 metų jubiliejų švenčianti teta, ar brangi mamytė, ar už savaitės vestis žadantis brolis. Kičo estetika visada tyko už kampo ir yra neišvengiama, nes kičo mamytė yra pati kasdienybė. Visi jubiliejai, sukaktuvės, istorinės datos ar šventės – svarbiosios progos – susijusios su „didžiosiomis vertybėmis“. Kičas šias aukštąsias vertybes suplokština ir nusaldina, jas hipertrofuotai išryškina, palikdamas tik patetišką, lėkštą arba nuotaikingą vienos ar kitos progos atributą (Jurgita Ludavičienė, „Kičas kaip kasdienybės „išgyvenimo“ forma“, 2006). Todėl, pavyzdžiui, Velykos, šiaip jau su paslaptingu Dievo sūnaus prisikėlimu arba gamtos virsmu susijusi šventė, atvirukuose cypsi geltonais viščiukais, ritinėjasi rožiniais margučiais, Kalėdos iliustruojamos įraudusio Santa Klauso rodomu „liuks“ ženklu, o jaunavedžiams laimės linki atviruke į širdelės formą kaklus išrietusios gulbės, vienas su kitu persipynę auksiniai žiedai ir rožės.

Vakarietiškieji nauji metai – simboliška šventė, žyminti seno pabaigą ir naujo, kalendorinio etapo pradžią, reliatyvi, Grigalijaus kalendoriaus šventė, konotaciškai susijusi su šampano purslais – lengvu, gazuotu (galima sakyti – ritualiniu) gėrimu. Naujametinėse atvirutėse dominuoja šio svaigaus alkoholio sklidinos taurės, prietemoje palinkę buteliai, juodame nakties danguje išsiskleidusios fejerverkų girliandos: įprasta kičo estetika, teigianti grožį, linksmybę ir būsimų naujų metų sėkmę.

Pliušinių kiškių kalnai

Vasario 3d. Kinija, gyvenanti pagal mėnulio kalendorių, triukšmingai minėjo didžiausią metų šventę – Pavasario festivalį, taip vadinamus naujuosius metus. Kelias savaites prieš didįjį metų įvykį, prieš metaliniam triušiui pakeičiant baltąjį tigrą, gatvėse vyko įspūdingos, didžiulės, akis raibinančios mugės.

Ši „Gariūnų“ ir „Urmo bazės“ estetikai giminiška mugė paskatino atidžiau pasidomėti naujametiniais kinų paveikslėliais – nianhua.

Nianhua kinams turi protekcinę, simbolinę gerovės reikšmę. Išlaikant distanciją su kinų kultūra, tradicijomis ir folkloru (ši distancija yra natūrali būsena: esu iš kitos kultūros atėjęs stebėtojas, tabula rasa), nianhua tampa postmoderniu meno kūriniu, fantasmagorišku, iš kičo estetikos ir siurrealizmo santuokos gimusiu, fenomenu.

Dešinėje: Naujų metų simbolis – kiškis-pakabukas

Kairėje: ant durų kabinami naujametiniai paveikslėliai

Nianhua istorija siekia gilią tūkstantmečių tradiciją. Dar Hanų dinastijos metais (206 pr. Kr – 220 m .) prieš naujuosius metus pradėti ant durų kabinti įvairias dievybes vaizduojantys paveikslėliai – nianhua. Tokiu būdu siekta nuvyti nelaimes, pritraukti sėkmę. Nianhua veikėjai – dažniausiai iš legendų ir mitologijos atkeliavusios būtybės, daosizmo, konfucianizmo ir budizmo išminčiai, palankumą arba turtą simbolizuojantys objektai (pavyzdžiui, auksinės žuvelės, sveiki, apskritaveidžiai kūdikiai, lotosai).

Nianhua estetikoje lūžis įvyksta Kinijai tapus Kinijos Liaudies Respublika – 1949 m. Kultūrinės revoliucijos metais (1966-1976) į valdžią atėjęs Mao Dzedunas pradeda keturių atgyvenų – senos kultūros, tradicijos, papročių ir „senų“ idėjų – naikinimą. Naujų metų paveiksliukas, pilnas senosios Kinijos kultūros įvaizdžių, supaprastinamas – siekiama akcentuoti dirbančio žmogaus heroizmą, kasdienį jo gyvenimą. Tad utilitarinę magiją atliekantys savotiški amuletai – popieriniai durų dievai – tampa apsupti šiuolaikinių ženklų, naujų sėkmės ir pažangos simbolių.

Kairėje – 1988 metai, dešinėje – 1983 metai

Viena įdomiausių, mano manymu, naujametinių paveikslėlių grupė yra putlius, laimingus kūdikius vaizduojantys nianhua. Sveiko, apkūnaus vaiko vaizdavimas siekia senus laikus: apskritaveidis kūdikis kitiems metams pritraukia vaisingumą, sveikatą, sotų ir jaukų gyvenimą. Bene siurrealistiškiausi paveikslėliai pasirodo aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose. Anksčiau tik lotoso žiedą arba žuvį apsikabinęs vaikas čia yra pilnas veiklos: skaičiuoja pinigus, fotografuoja, tiria kosmoso gelmes – kinų folkloras, susipynęs su mitologija, dabartinio laiko pragmatizmu ir mokslo pažanga, pagimdo šią keistą kičinę-siurrealistinę estetiką.

Disko ir kosminių laimėjimų epochos (1970 m. kinai į orbitą paleido satelitą, kuris nepaliaujamai grojo gerai žinomą, Mao šlovinančią melodiją „Rytai yra raudoni“ nianhua herojai dažniausiai „joja“ ant ausinės žuvies, (kinų kalboje „auksinė žuvelė“ (jinyu) rimuojasi su „auksu“ (jin) arba „nefritu“ (yu)), apkūnūs vaikai, dėvintys kosmonautų „šalmus“, teikia gėlių puokštę kiškiui (pagal kinų mitologiją, Mėnulyje gyvenas zuikis), kartu su kitais kinų legendų herojais šypsosi rankose laikydami pinigų pilną puodą ir t.t.

1985 metai

Štai, ant drakono nugaros sėdintys vaikai rankose laiko fotoaparatus, „filmuoja“, „klausosi“ kasetinio magnetofono. Būsimų metų sėkmę abstrakčiai simbolizuoja mitologinė būtybė – drakonas – ir techniniai aparatai. Žvelgiant į šį paveikslėlį asociatyviai prisimena menininko Makso Ernsto pateiktas siurrealizmo apibrėžimas:

„Siurrealizmas – tai galimybė siuvimo mašinai su skėčiu susitikti ant operacinio stalo - Cathrin Klingsohr-Leroy, Surrealism., Cologne, 2004.

Omenyje turimas tarpusavyje nederančių objektų gretinimas, absoliuti fantazijos ir pasąmonės laisvė. Tad perfrazavus M.Ernsto citatą, galima teigti, jog siurrealizmas – tai kai magnetola ir „Zenitas“ atsiranda ant drakono nugarkaulio.

Man, stebėtojui, neturinčiam kultūrinio ryšio su nianhua, šie apkūnūs kūdikiai siejasi ne su gausybės ragu ar gerove, o tampa juokingu, keistu, fantasmagorišku, lėkštu, siurrealiu, meno kūriniu. Jeigu, tarkim, koks nors lipdukas-Senis Šaltis, skirtas papuošti žiemos švenčių langus yra estetikos prasme neįdomus, vienaplanis Kalėdų atributas (dažniausiai toks puošybos elementas tuo pačiu yra ir kokio nors prekybos centro logo ženklas), tai šis dangoraižių fone gulintis vaikas, apsuptas rožių, lotosų, raibų ančių ir šarkų, galėtų būti kičo ir siurrealizmo santuokos logotipu.

Straipsnio autorė Vaiva Grainytė.

Taip, milijoniniai miestai turi didelį pasirinkimą, tačiau greta intelektualių, vertingų ir unikalių reiškinių, čia sutiksite ir galybę paprasčiausio šlamšto. Kiek kartų vis užsukdavau į “White Cube” galeriją, nepasakyčiau, jog jos pristatomi menininkai mane labai domino, tačiau jie bent jau būdavo toje skalėje, kuomet suvoki, jog tai vadinamas “sellable art” (parduodamas menas) ir kartais tiesiog peržvelgi ar yra ko įdomesnio, kartais pasitaikydavo tai labiau akį patraukusi idėja, tai technika, tai asmenybė. Tačiau šį kartą, užsukusi į galeriją, likau tiesiog sužavėta – įžymybės! Tik to betrūko meno institucijoms, galima pagalvoti Oxford Street gatvės nuolatinio konvejerio ir ten nuolat besisukančių vien apie skudurus galvojančių žmonių nepakanka, visa tai turi atsirasti ir galerijose. Taigi, mano nuomonė, kodėl tokių darbų tiesiog negalima vadinti kūryba ir kodėl jie neturėtų būti  eksponuojami galerijose.

Visų pirma mane stebina, jog kuratoriai sugebėjo suregzti tokį ilgą tekstą apie šio vadinamo menininko vardu Richard Phillips darbus. Identitetas, masės, įtaka ir t.t. Lyg ir bandoma sukurti apvalkalą darbams, kurie niekuo nesiskiria nuo jūsų atostogų metu prie viešbučio nuo ryto iki vakaro nuotraukas perpešinėjančių bulgarų, turkų, graikų ar kitų karštų valstybių gyventojų. Būtent tuo šis vyras ir užsiima – perpiešinėja nuotraukas. Tik panašu, jog jo perpieštos nuotraukos kažkuo išskirtinės. Kuo? Tuo, kad jose vaizduojamos įžymybės, taip sakant dešimt pagrindinių figūrų darančių didžiausią įtaką žmonijai arba kitaip perfrazavus dar labiau durninančių ir taip kvailą, tik daiktais, blizgučiais, Apple kompiuteriais bei facebook profiliais besidominčią vartotojų masę? O, ne suklydau, šios nukopijuotos tapybos technika perteiktos nuotraukos svarbios, nes viena jų parodyta “Gossip Girl” seriale, kur kitur…

Visų antra mane tiesiog pribloškė pats ekspozicijos pateikimas. Didžiulė erdvė, baltos sienos, milžiniškų gabaritų žvaigždžių portretai ir garsiausiais bei jūsų mylimiausiais brendais išmargintos sienos. Dėmesys vaizduojamoms figūroms ir garsiems logotipams garantuotas.

Atvirai pasakius man nesuvokiamas tas įžymybių kultas. Nejaugi iš tikrųjų žmonės gyvena, kvėpuoja tuo, kuo gyvena šie dailūs veideliai? Na suprantama pažiūrėjai filmą, paklausei dainos, patiko ir tiek. Bet šios figūros kai kuriems reiškia ištisą gyvenimo būdą, apsėdimą, kuomet kiekvieną dieną sekama kokia suknelė madinga, kokie batai išėjo iš mados ar su kuo susitikinėja vienas iš nuotraukose pavaizduotų vyriškių. Nejaugi daugiau iš tikrųjų neatsiranda ką veikti kaip tik galvoti apie papuošalus, kvepalus, gražius veidus, plonas kojas, modelius ar apie žvaigždžių gyvenimo būdą?

Blogiausia, jog tokios parodos kaip ši, eksponuojamos meno institucijose, turėdamos palaikyti kultūrą bei pačios kritikuoti vartotojų gyvenimo būdo ydas, atvirkščiai tarsi dar labiau iškelia šį estetikos suvokimą, paviršutiniškumą ir troškimą maudytis tuose pačiuose blizgučiuose. Ši raudono kilimo ir tobulo kūno kultūra, pateikta galerijoje, iškilmingai atidaryta su tomis pačiomis žvaigždėmis, skaniu šampanu ir garsiais prabangos prekių gamintojais, ne tik kad prisideda prie visuomenės bukinimo bei šio burbulo pūtimo, bet ir pačiam meno pasauliui bruka tas pačias taisykles, kuomet kūryba ir parodos pradedamos vertinti pagal vyno brangumą, svečių pavardes, apsirengimą, – galiausiai viso to padarinys ir yra ofisus primenančios galerijos, kuriose svarbiausia ne turinys, bet už kiek ką ir kam galima parduoti. Ir dar blogiau, jog šias tendencijas pradeda kopijuoti mažiau turtingos mažos valstybės, kurios nesuvokia kokia iš tikrųjų yra ši kultūra, tačiau iš paskutinių išgalių stengiasi ją imituoti sukurdama apgailėtinai juokingus pavyzdžius.

Šie darbai ne tik kad labai prasti savo turiniu ar tiksliau jo nebuvimu, bet ir visiškai niekuo neišsiskiria savo technika, kurią kuratoriai bando išaukštinti prilygindami renesanso stilistikai bei kurdami kitokias pasakas. Manau, šis autorius yra eksponuojamas turbūt tik todėl, jog yra begalė berniukų ir mergaičių, kurie jeigu negalės įsigyti kokio paveikslo, tai būtinai nusipirks brangiausią katalogą arba bent jau pažvygaus dar kartą pamatę savo dievinamas įžymybes, šį kartą dar ir galerijoje, o tai juk puiki proga pradėti viesiems girtis, jog domiesi “aukštąja” kultūra ir menu.

Didelis didelis minusas “White Cube” galerijai už tuštybės mugės idėjos propagandą. Tikiuosi, jog ateityje tokių parodų tik mažės, įžymybių kultas praras savo aktualumą, o žmonės ir ypač jaunimas atras ką veikti ir nebegaiš savo laiko visiškai nieko vertai raudono kilimo kultūrai.

Mados iliustracijos žanras skaičiuoja jau apie 500 gyvavimo metų. Svarbu atskirti, kad tai nėra drabužių dizainas. Greičiau jau beveik nepriklausoma pagalbinė priemonė, padedanti atskleisti drabužio ir modelio nuotaiką, meniškai išreikšti esmines idėjas. Tie, kas domisi mada, turbūt puikiai žino, kad ir pirmieji garsiojo mados žurnalo „Vogue“ numerių viršeliai būdavo piešti to meto iliustratorių, įskaitant ir kitus, moterims skirtus žurnalus. Taip, iki kol fotografija pilnai neokupavo daugelio vizualiųjų saviraiškos sričių. Tačiau pastaroji anaiptol nesunaikino žanro, gelbėjusio kai kuriuos nemokančius piešti mados dizainerius — iki šių dienų jis gyvuoja pilnu pajėgumu, spalvomis ir grafitu užpildydamas konstruktyvius žurnalų puslapius, puošdamas naujausių kolekcijų knygas ir reklamas bei nešdamas jo kūrėjams saldų pripažinimą.

Kai atradau iliustratorę ir dizainerę Amy Martino, supratau, kodėl. Nors ji tikrai nėra viena iš tų, kurios kūrybą būtų galima lengvai priskirti populiariausių mados iliustratorių ratui.

Amy Martino yra išskirtinė ne tik iliustracijų stilistika – ji baigė sociologijos studijas Bostono universitete, tačiau sociologija aiškiai nėra jos esminė veikla. Matyt, čia vienas iš tų atvejų, kai kūrėjo talentas atsiskleidžia be manomai tam būtino išsilavinimo meninėse srityse. 6 metus Amy dirbo grafikos dizainere įvairiose reklamos agentūrose New York’e. Kaip pati teigia, iliustruoti pradėjo tik maždaug prieš dvejus, kai nusprendusi atsikvėpti nuo griežto kasdieninio ritmo ėmė dirbi laisvai samdoma dizainere. To reikėjo kai kuriems projektams įgyvendinti, įskaitant kompaktinių diskų viršelių ir plakatų kūrimą. Tik visai neseniai buvo sukurtas atskiras iliustracijų portfolio. Bet kodėl būtent mada? Nors Amy Martino kuria ne vien tik su mada susijusius darbus, tačiau pastaroji užima tikrai nemenką dalį viso jos kūrybinio bagažo. Kūrėja teigia, jog mada ją visada įkvėpė ir domino — tai aukštoji mada, žmonės, vilkintys gerai parinktus rūbų derinius ir drabužiai apskritai.

Šie darbai toli gražu nedvelkia tuo fotorealizmu, kurį propaguoja garsiausi šių dienų mados iliustratoriai ir kurį pasiekti stengėsi kai kurie praeito amžiaus šio meno pionieriai. Amy neabejotinai kuria abstrakčiai ir nuotaikingai, besąlygiškai neatskleisdama visos esmės kaip ant delno, tačiau paslaptingai, žaisdama gyvomis formomis, pasakoja vis skirtingas istorijas. Galima teigti, kad jos darbai kiek primena 60-ųjų stilių, tačiau laikau tai teigiamo įkvėpimo pavyzdžiu, kaip ir jau minėtus senuosius, pieštus „Vogue“ viršelius, kurie taip pat paveikė Amy kūrybą.

„I obsess over a set of colors that I get in my head and it stays with me until I use it over and over again and then finally replace it with another scheme.“

“Aš tampu apsėsta tam tikro spalvų rinkinio, kuris šauna į galvą ir lieka ten kol panaudoju jį vėl ir vėl bei pagaliau pakeičiu kita schema.”

Apsėdimo spalvomis idėją aiškiai galima pajusti daugumoje Amy darbų — jos vos ne šoka lauk iš ekrano ir kėsinasi įtraukti paskui save, o subtiliai panaudojamos tekstūros tik padidina hipnotizuojančią iliuziją. Nors tokios stilistikos darbais butų sunku pavaizduoti tikras rūbų kolekcijas, žiūrovui jie leidžia įsivaizduoti palikdami pakankamai daug nekonkretumo laisvės.

Įdomu ir tai, kad šiose iliustracijose kartais sunkoka atpažinti visus žmogaus kūnui būdingus bruožus. Jei apskritai vaizduojamas žmogus, būtinai nėra akių, nosies, lūpų. Kūrėja nemėgsta tiesmukiškumo ir verčiau renkasi kombinacijas su gyvūnų kūno detalėmis ar, pavyzdžiui, spalvotus apskritimus vietoj galvos, kas suteikia siurrealistinį ir kai kam galbūt kiek bauginantį įspūdį.

Amy Martino iliustracijos buvo publikuotos įvairiuose žurnaluose, knygose, eksponuotos dvejose grupinėse parodose. Ateityje ji tikisi kurti iliustracijas snieglentėms, kurių sportu pati užsiiminėja, mados žurnalams, kompaktiniams diskams. O šiuo metu sėkmingai dirba islandų rūbų gamintojams „Nikita“ ir kuria jiems naujus raštus bei iliustracijas, kurios papuoš naujausios kolekcijos drabužius. Atrodo, Amy rado savo nišą.

Ir tikrai netikiu, jog mados iliustracija būtų kada nors pernelyg smarkiai nuslopinta fotografijos meno prožektorių šviesų, net jei ir didžioji dauguma vizualiosios informacijos mados sferoje pateikiama būtent nuotraukomis. Be mados iliustracijos pati mada netektų dalies intrigos, o žurnalų puslapiai imtų dvelkti vientisa bei nekintančia monotonija. Net jei nemaža dalis kūrėjų taip mėgsta imituoti fotografijas savo nugludintuose iki neįkandamo saldumo piešiniuose, kitų iniciatyvių kūrėjų dėka dar ilgai turėtume grožėtis vis keistesniais sprendimais, vienijančiais bendrą tikslą — atskleisti mados dizaino kaip meno unikalumą ir grožį. Įskaitant Amy Martino, kuri savo darbais dar ilgai įstrigs mano subjektyvioj atminty kaip viena sėkmingiausių mados iliustratorių.

Norintiems susipažinti su Amy Martino dizaino darbais spausti čia.

Jau šiandien daugelis kūrybos entuziastų turės galimybę apsilankyti vienoje didžiausių Londono meno mugių. Penkias dienas nuotraukoje matomoje erdvėje knibždės begalė kuratorių, menininkų, meno kritikų ir žinoma entuziastų, kurie atvyks čia ne tik paganyti akių, bet ir įsigyti vieno kito meno kūrinio. Pagrindinis mugės koordinatorius Jonathan Burton teigia, jog 23 kartą vykstanti mugė, šiais metais bus pati didžiausia iš visų buvusių, o per penketą dienų organizatoriai tikisi sulaukti 25 tūkstančius lankytojų. Šiais metais savo veiklą, tikslus, išskirtinumą ir žinoma menininkus pristato 124 galerijos – šiame sąraše rasite ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir žinomas tarptautines galerijas, tarp kurių labiausiai išryškėja prancūzų ir amerikiečių ekspozicijų erdvės.

Vakar Londono meno mugė kvietė į svečius žiniasklaidos atstovus ir kitus svarbesnius kūrybos pasaulyje personažus, visiems jiems buvo suteikta galimybė žvilgtelėti į ekspozicijas atidarymo išvakarėse, pakalbinti galeristus bei aptarti šių metų laimikį tarpusavyje. Pasinaudoti šia proga ir anksčiau išvysti ekspoziciją pavyko ir man, tad siūlau šiek tiek įspūdžių ir asmeninės nuomonės iš mano varpinės.

Galerijų prisistatymas. Pirmas man kilęs klausimas patekus į bendrą Londono meno mugės erdvę skambėjo maždaug taip – nuo ko pradėti? Per trejetą aukštų besidriekiantis pertvarų labirintas, spalvų įvairovė bei būrys galeristų, kur ne kur vis dar kalbinančių paskutinius eksponatus, nuvalančių paskutinę dulkelę nuo objektų ar rūšiuojančių informacinius bukletus – taip atrodė ekspozicijos erdvė ankstų rytą. Įkėlęs koją į šį skruzdėlyną labai greitai supranti, jog nieko kito nelieka kaip tik atsipalaiduoti, tyrinėti viską iš eilės ir mėgautis tau suteikiamomis netikėtomis akimirkomis. Taigi, tokiu maršrutu keliavau ir aš.

Londono meno mugė tikrų tikriausiai yra renginys sukurtas atsipalaiduoti, atrasti ir mėgautis. Neįsivaizduoju lankytojo, kuris tarp 124 skirtingiausių galerijų, kurios kiekviena turi savo koncepciją, siekia ją pabrėžti ir išryškinti, nerastų sau įdomaus eksponato. Pristatomi meno kūriniai labai įvairūs – skirtingos formos, idėjos, pateikimas. Čia rasite ir šiuolaikinės tapybos, ir kinetinio meno ar tiesiog vietos meno (vienas menininkas pačioje mugėje niokojo pastato kolonas ir laužė sienas palikdamas ertmes). Pats formatas, siūlantis patirti tiek daug skirtingų organizmų po vienu stogu, neabejotinai praplėčia žiūrovo šansus po apsilankymo ekspozicijose išlikti patenkintu.

Mugėje dalyvaujančios galerijos buvo renkamos specialios komandos ekspertų, kuri stengėsi atrinkti įdomiausias šiais metais pasirodžiusias tiek naujas, tiek jau labiau žinomas ekspozicijų erdves. Pirmame ekspozicijų aukšte galima susipažinti su daugiau modernizmo laikų tradicijos menu, o kylant aukščiau patirti vis daugiau dabartinių dienų kūrybos. Prisistatyme dalyvavo garsios galerijos kaip Saatchi, ICA ar Whitechapel, tačiau greta jų galima buvo pamatyti dar visai naujų ir tik neseniai atsidariusių galerijų.

Transformuojama ekspozicijų erdvė

Transformuota ekspozicijos erdvė

Dialogas su lankytoju. Bene pagrindinis mugės tikslas yra užmegzti pažintis. Buvo iš tikrųjų smagu pastebėti mugėje kaip vijurkus besisukančius galeristus, kurie nuolatos bandė suteikti kuo daugiau informacijos apie menininką ir kūrinį vos pastebėjęs, jog žiūrovas juo susidomėjo, tik pasitaikius progai nusišypsoti ir paklausti kas domina, pasiūlyti paimti katalogą ir visaip kitaip stengtis bendrauti.

Smagu dalyvauti ir žiniasklaidos konferencijoje, kurioje kiekvienas domisi greta stovinčiu kolega, kur nei minutės nepastovėsi ramiai, nes arba galeristas, arba rašantis žmogus būtinai prieis paduoti savo vizitinės kortelės, papasakoti ką čia veikia, pasiteirauti apie ką rašysi tu, pasidalinti asmeninėmis patirtimis ir t.t.

Toks betarpinis bendravimas tiek galeristų su žiūrovais, tiek pačių lankytojų tarpusavyje, suteikia mugei labai pozityvų veidą. Žinoma, jog kai praeini vienus ar kitus meno kūrinius, visuomet smalsu išgirsti daugiau informacijos, pastebėti entuziastingai nusiteikusį ir bendraujantį kuratorių. Manau, tokia galerijos reprezentacija turėtų būti kiekvieno galeristo siekiamybė, neveltui ir norintys dirbti šiose pozicijose žmonės turi būti be galo pozityvūs, kiekvieną įmanomą akimirką domėtis šiuolaikiniu menu ir mokėti ne tik puikiai bendrauti, bet ir sudominti lankytoją, kuris be abejo gali būti potencialus pirkėjas. Taigi, galeristų bendravimas su žiūrovais, spaudos atstovais ir visais besidominčiais yra labai entuziastingas, niekada negali žinoti, kas tas žmogus stovintis prieš tave – čia ir yra šio žaidimo azartas.

Pardavimai. Meno kūrinių pardavimas yra tikrai nepaskutinis meno mugės atributas. Londono meno mugėje lankytojai gali įsigyti visus iki vieno eksponuojamus meno kūrinius. Kainos labai įvairios ir svyruoja nuo 200 iki 2 milijonų svarų. Suprantama neišvengiamas atributas yra ir aukcionas, kuris įvyko jau mugės išvakarėse ir kurio metu gauti pinigai buvo skiriami vėžiu sergančių žmonių pagalbai. Visgi tikroji prekyba prasidės nuo šiandien, kai į šias erdves plūstelės įvairiausio amžiaus ir kalibro meno vartotojų bei kolekcionierių būrys.

Edukacinė dalis. Kiap teigia patys organizatoriai, vienas pagrindinių šios mugės tikslų yra ir suteikiama galimybė žiūrovui giliau patirti meno kūrinį, praplėsti savo žinias, patenkinti smalsumą. Būtent todėl greta ekspozicijų ir galimybės įsigyti kūrinius, visas penkias mugės dienas vyks ir pokalbių bei ekskursijų programa. Pokalbių sesijose bus aptariama ganėtinai plati tematika, paliesianti fotografijos suvokimą, meno kolekcionavimą, kuratorystės problematiką ar net prognozes kokia linkme toliau vystysis šiuolaikinis menas.

Tuo tarpu ekskursijų programa išplėsta po praeitų metų, kuomet buvo pastebėtas didelis susidomėjimas tokiais turais. Šiais metais organizatoriai paruošė dar daugiau supažindinančių su skirtingomis galerijomis ir jų idėjomis turų, kurie taip pat padės labiau suvokti kaip reikėtų orientuotis meno mugėje.

Katalogai ir informacija. Suteikiama informacija taip pat yra vienas pagrindinių mugės aspektų, tad mėgstantiems leidinius ir popierinį menininkų pristatymą, neabejotinai pasiseks padvigubinti turimą kolekciją namuose. Kiekviena galerija turi pasiruošusi tiek atskirus informacinius segtuvus spaudai, tiek lankytojams, tiek kolekcionieriams. Greta galerijų mugėje įsiterpę ir apie meno tematikas rašantys leidiniai, kurie mugės proga dažnai nemokamai siūlo naujai išleistus numerius. Galerijų paruošta informacija yra labai įdomi ir kartais stebinanti, nuo paprastų bukletų ir atviručių iki knygų storais viršeliais ir puikaus dizaino katalogų. Smagu, kai pasidomėti autoriumi progą turi ne tik mugėje, bet ir ramiai grįžęs namo, prisėdęs prie rašomojo stalo ir pradėjęs vartyti po ilgos dienos pluoštą įsigyto laimikio.

Baigiant savo trumpą apžvalgą norėčiau pridurti, jog Londono meno mugė besidominčiam menu žmogui turėtų būti žavus ir žaismingas patyrimas, leidžiantis ne tik praplėsti savo akiratį, atrasti naujausius įdomius menininkus ir patobulinti žinias diskusijose, bet ir susirasti naujų kolegų, bendraminčių bei žinoma draugų. Šį kartą tiek, siūlau išsamų fotoreportažą, na o labiausiai mano akį patraukusius menininkus pristatysiu ateityje. Norintiems apsilankyti mugėje informacija čia.

Visas pasaulis žino apie turtingą Lenkų ir Čekų plakatų ir kino istoriją. O taip pat apie Japonų meilę monstrams. Taigi siūlau pailsinti kairįjį smegenų pusrutulį ir pamaloninti priešingąjį šiuo, dviejų skirtingų kultūrų, kūrybinės sandūros „cunamiu“.