Jie kaip niekada tikisi išsigelbėti, nematyti atmatų tikinčiųjų, maldaknygėm gramdančių bažnyčios suolus. Paslapčiomis bando nusidirsti sau odą, kad spėtų kitus išgyventi, neapgaunant savęs. Varvina ašaras grindinin ir plūsta purvu, įsivaizduoja puvią iš vidaus, iš paskutiniųjų kimbasi visu kūnu rytojaus nugaran.

Brigita Kazlauskaitė.

Žmonės, kaip ir dauguma planetos gyvūnų, pasiduoda teritorijų žymėjimo ir saugojimo instinktui. Skirtumas tik tas, kad pažangi rasė pasitelkia įmantresnes priemones nei šlapinimasis ant medžių ir stulpelių – kareiviais ir vėliavomis pažymimos valstybių sienos, dažais ir tvoromis atskiriami gyvenamieji plotai, atstumais atsiribojama sava asmeninė erdvė stovint eilėje prie kasos.

Kurį laiką kolekcionuoju šiuos dvigubus namukus ir galvoju, ar tik toks beatodairiškas noras atsiskirti tuo pačiu nevirsta kolektyvine kūryba?

Fotografė Ieva Vedeikaitė.

Fotografė Ekvilina Milaševičiūtė.

„Galbūt tiesa yra moteris“

Kartais, tiesiog vaizdų paieškos sistemoje, bandau rasti kuo labiau mano savijautą/būseną atspindinčią iliustraciją. Dabar jau ir nepamenu kokia buvo žodinė užklausa, bet vieną vakarą, užsiimdama tokiu savotišku auto-psicho-tyrimu, išsirinkau būtent Anna’os ir Bernhard’o nuotrauką. Ji buvo nedidelė, išplaukusi, o jos centre, rodos, vemiantis vyras. Įspūdį darė būtent tai, jog šis procesas buvo pavaizduotas taip drąsiai ir atvirai. Svarbiausias nuotraukos akcentas – ta ekspresyvi iš vyro burnos besiveržianti srovė,  itin arti objektyvo.

Anna ir Bernhard Johannes Blume. „Mahlzeit“ („Valgymo laikas“), 1986

Tąkart tai iliustravo kažkokį manyje esantį perteklių, kuris kėlė siaubingą šleikštulį. Tai buvo tarsi visos susikaupusios informacijos, (ne)žinojimo, įspūdžių ir emocijų perviršis, kuris man, kaip tam vyrukui, strigo kažkur gerklėje, nes virškinamasis traktas tiesiog atsisakė apdirbti tokius gausius turinio kiekius. Taip užteko išvysti vienintelę nuotrauką, kad atkreipčiau dėmesį ir ilgam įsiminčiau šiuos menininkus.

Abu fotografai gimė 1937 m. susipažino ir kartu studijavo Diuseldorfe (Vokietija), vėliau apsigyveno Kiolne ir visą gyvenimą dirbo kartu. Šiandien galime jau (liūdnai) skelbti dueto kūrybą esant užbaigtą (Bernhardas mirė šių metų rugsėjo 1d.) Įdomu tai, jog kai Bernard Blume veda Anna Helming, ji tampa Anna Blume. Šis vardas geriausiai žinomas iš dadaistinio Kurt Schwitters eilėraščio, kuris buvo skirtas merginai būtent tokiu vardu. Vaizdingai tariant, ši fotografė Anna tarsi išgirsta Kurt kreipimasi į ją ir tęsia dadaizmo tradiciją (fotografai dažnai įvardinami kaip neo-dadaistai). Negana to, sugriuvęs Kurt Schwitters konstruktyvistinis “Merzbau” projektas tarsi įgauna atgarsius ir šių menininkų fotografinėse kompozicijose. Jie, ypač vėlyvojoje kūryboje, naudoja itin panašias formas ir konstrukcijas.

Kurt Schwitters „The Merzbau“ 1933; Anna und Bernhard Blume „De – konstruktiv“ (2000-2004)

Skirtumas tas, jog Kurt Schwitters kuria tarsi sekdamas konstruktyvizmo pėdomis, bando tvarkingai konstruoti ir taikyti formas, o fotografai skelbia de-konstruktyvizmą, todėl tos pačios formos apverčiamos „aukštyn kojomis“.

Fotografai pozuoja vienas kitam, iliustruoja tarsi tradicinį, įprastą gyvenimą, juos supa kasdieniai daiktai. Tačiau kiekvienoje nuotraukoje yra kažkas ne taip, visa tai yra įsukama į kažkokį nesuvaldomą chaosą, pabyra visos bulvės ir sukasi lėkščių krūva – nevaldoma daiktų turbulencija kambaryje. Rodosi, kad normali normalių žmonių kasdienybė suyra, tapdama visišku absurdu, parodoma jos tamsioji ir neurotiškoji pusė. Tas paprastas vidutiniokas su savo nykiu gyvenimu, kuris jam be galo svarbus, be galo ypatingas ir puoselėjimas, tik kvailai trypčioja savo puikiame kambaryje. Pasižiūrėjus iš šalies – norisi tik skeptiškai kraipyti galvą ir juoktis.

„Wahnzimmer“ („Kliedesio kambarys“), 1984

„Küchenkoller“ („Virtuvinis įniršis“), 1985

Vėlesnėse fotografijose menininkai eliminuoja buitinę aplinką ir herojus vaizduoja vis labiau abstrakčioje aplinkoje, pavyzdžiui, miške, kuris taip pat vaizduojamas išryškinant jo geometrines formas. Pagyvenusi moteris (Bernard pasiūlė/privertė pozuoti savo mamą) kybanti ant medžio šakos su išgąsčio pilnu veidu, savo ekspresija daro įspūdį. Atrodo, jei šiandien liaudis pasakotų postmoderniąją pasaką – ši moteris būtų puikus jos herojus. Nuotrauka turi aiškią situaciją, herojų ir nuotaiką – atrodo viskas paprasta. Tačiau klausimai kyla patys – kodėl tai yra pagyvensi viduriniosios klasės moteris ir kas jai nutiko, kad visiškai svetimoje aplinkoje, viduryje gūdaus miško, ji nelaimingai kybo ant šakos (o vėliau ir nukrinta)?

„Im Wald (Metaphysik ist Männersache)“, 1989–91 / „Miške (Metafizika yra vyrų reikalas)“

Skliausteliuose esantis antrasis pavadinimas – tarsi nuoroda į atsakymą. „Metafizika yra vyrų reikalas“, todėl visose serijos „Miške“ nuotraukose šiai moteriai ne taip gerai sekasi kovoti su tamsoje (metafizikoje) esančiais medžiais. Ironiškai tyčiojamasi iš požiūrio apie moterų kvailybę? Greičiausiai.

Anna Blume nutaiso visiškos idiotės povyzą tarsi pirmą kartą matytų tą raudoną daržovę. Ji prisideda ją prie tarpkojo imituodama vyriškumą ir jo pasididžiavimą. Ar tai nėra kvaila? Panašu, jog šįkart ironizuojama tiesmuka feminizmo idėja, jog moteris, kovodama dėl savo teisių, siekia supanašėti su vyru. Kvaila, kad moteris nenori būti savimi, o siekia gauti tas pačias teises tapdama kitokia. Kvaila, kad ji kaip idealą iškelia vyrą ir vaizduoja, kad gali juo tapti.

„Können Frauen denken?“ („Moterys gali galvoti?“), 1984

Plėtojamos temos – filosofija ir aštri kultūros kritika. Tokių gausu visoje fotografų dueto kūryboje. Tai visai paaiškinama – Bernardas studijavo filosofiją, dirbo filosofijos mokytoju. Taip pat buvo sukurti tokie fotografiniai darbai kaip „Transcedentalinis konstruktyvizmas“ ar „Grynasis protas“ su tiesioginėmis nuorodomis į filosofiją. Šia tema plėstis būtų labai įdomu, tačiau prireiktų prieš rašant bent peržvelgti visas fotografų knygas, darbų kritiką ir aišku paties Imanuelio Kanto kūrinius (foto serija „Grynasis protas“ apeliuoja į filosofo žymųjį veikalą „Grynojo proto kritika“), o straipsnį tektų užversti krūva išnašų ir paaiškinimų, taip apsunkinant skaitytoją.

Vėlesniuose darbuose menininkai šalia fotografijų kartu skelbia ir trumpus tekstus. Poloroid‘u kuriamos jau spalvotos fotografijos, koncentruojamasi į portretą, kuris dažnai tarsi sujungiamas su įvairiais daiktais. Koliažu sukuriamos dar nepatogesnės, žmogaus veidą deformuojančios nuotraukos. Jas lydi tokie trumpi filosofiniai menininkų komentarai:

Die Dinge sind, wie sie sind, d.h. grausam (Daiktai yra tokie, kokie yra, t.y. žiaurūs),

Das blutende Fleisch ist die Sach selbs (Kraujuojanti mėsa yra daiktas savaime),

Zu leben ist nur eine komplexere Art, tot su sein (Gyventi reiškia tik kompleksinį būdą tapti mirusiu).

Papildoma vizualika čia.

Kuo toliau, tuo labiau abstrakčios kompozicijos, baltos „dėžinės“ konstrukcijos jungiamos su žmogaus kūnu, kuris skaitmeniniu būdu koreguojamas ir deformuojamas. Žmonių veiduose – tas pats pasimetimas ir nežinomybė, kartais sumišusi su keistu komiškumu. Nebėra nei virtuvinių rakandų, nei kitų kasdienio gyvenimo atributų. Gyvenimas ir nepaisant kasdienybės yra pakankamai „nepatogus“. Nepatogios formos vis remiasi tau į šoną, tu bandai stieptis, šypsotis, o tavo veidą suknežina nežinia iš kokio anapusinio pasaulio atkeliavęs baltasis kubas. Tau atrodo, kad gali pažaboti pačią gyvenimo struktūrą ir joje rasti vietą? Bet ar tikrai? O gal tik nevykusiai priaugsi prie kokio kampo ir šypsosiesi, manydamas, kad pavyko visus įveikti? O gal tiesiog išdavei save? Bet ar gali nepasiduoti šitais aštriais kampais tave užverčiančiais dydžiais ir normomis?

„De-konstruktiv“, 2008-2009

„Abstrakte Kunst“ („Abstraktus menas“), 2006

Anna ir Bernhard parodos atidaryme „Trans-Skulptur“ („Trans-skulptūra“), 2009, Liuksemburgas

Ką čia slėpti, netgi aš nesu išimtis. Greičiausiai nei tu. Panašu, kad visos šios nuotraukos kalbą apie vieną ir tą patį – tave, mane ir kiekvieną. Mūsų gyvenimas yra juokingas iki absurdo ir jo šlykštumo.

Saviironija ir savikritika – gal nėra vaistai, kurie leis visiškai „pasveikti“, bet bent vienam kartui gali padėti „iškasdieninti“ tą sumautą, susikurtą „normalų“ gyvenimą. Tuo užsiima ir fotografai, stodami prieš objektyvą. Galima tai priimti kaip patarimą ir rekomendacijas.

Papildoma informacija? Gūžteliu pečiais ir atsiprašau. Arba man nepavyko rasti jų kūrybos puslapio, didelės darbų galerijos, arba to tiesiog nėra. Informacija išsimėčiusi po muziejų, galerijų, laikraščių ir blog’ų puslapius.

Straipsnio autorė Alda Eikevičiūtė.

Nežinau kaip jūs, bet aš nuo mažens turėjau tokią fantaziją, kuri iki šiol neduoda man ramybės. Kaip norėčiau arba kas nutiktų, jei bent akimirką į pasaulį galėčiau žvilgtelti kito akimis.

Gal todėl ir mėgstu fotografiją. Užkonservuota kito žvilgsnio projekcija, kurią gali tyrinėti ir knebinėti iki begalybės.

Kairioji akis – Afrika, dešinioji – Japonija.

Afrika patogiai išsijuosusi ant baltų ŠMC sienų.

Japonija jaukiai įsitaisiusi galerijoje „Kairė – dešinė“.

Kadangi mano žinios apie šias kultūrines erdves – gana paviršutiniškos, visuomet įsivaizdavau jas kaip viena kitai labai tolimas kultūras. Todėl ir į parodas ėjau iš anksto nusiteikusi pažaist smagų vaikišką žaidimą: atrask dešimt skirtumų.

Iškart po parodų atrodė, jog lengvesnio žaidimo gyvenime nesu žaidusi.

Skirtumas nr. vienas – parodų ekspozicija. Afrikos fotografiją reprezentavo tik nuotraukos ir kuklūs A4 formato lapai (vieni prikimšti pezalizmo, kiti pasakojantys užfiksuotų žmonių ar/ir erdvės istorijas, treti priverčiantys iš naujo permąstyti fotografijos suvokimą).

Japonijos fotografija atsiskleidė kiek netikėtu rakursu. Užbūrė išrikiuotos armijos kičinių mažmožių, kurios nuotraukose virto meno kūriniais. Visus eksponatus iškabintus ant sienų čia pat buvo galima lyginti su jų reprodukcijomis. Tą padaryti viliojo ant palangių sudėti, menininkus pristatantys fotoalbumai. Gana netikėta patirtis, kuri vis priversdavo permąstyti sienas nugulusias fotografijas ir jų sukeltas emocijas. Kai kurios reprodukcijos netgi pasirodė įdomesnės už pačias fotografijas.

Skirtumas nr. du: ŠMC vaikštant nuo vienos prie kitos nuotraukos atrodė, jog daugumai Afrikos fotografų fotografavimas – tai tarsi savojo identiteto paieška. Bandymas suvokti, kas aš buvau ir kas aš esu mane supančio pasaulio akyse.

Japonai save ir savo kūną reprezentuoja kaip nedalomą, natūralią šio pasaulio dalį. Egzistenciją, kuri harmoningai susilieja su ją supančia aplinka.

Ties skirtumu nr. trys, kad ir kiek bandžiau veržtis, užstrigau. Sienos tarp Afrikos ir Japonijos po truputį ėmė irti.

Taip norėjosi pabrėžti, jog Afrikos fotografija labiau dokumentinė, fiksuojanti ir pasakojanti, kol neužtikau puikių fotografijos, kaip priemonės meno kūriniui sukurti, pavyzdžių.

Ties skirtumu nr. trys taip norėjosi teigti, jog japonai labiau susitelkę į meninį pasaulio atvaizdavimą – kitokios arba neegzistuojančios realybės kūrimą fotografijos pagalba. Kol akimis neįsirėžiau į budistinį šio pasaulio, kuriame gyvename, fotografijų ciklą.

Skirtumas nr. keturi ištirpo. Betyrinėdama šias parodas per atstumą – t. y. bandydama parašyti tekstą padariau atradimą. Fotografijoje (ypač šiuolaikinėje) skirtumai atsiranda ne tiek dėl skirtingų menininko intencijų fotografuojant. Jie atsiranda kartu su kontekstu.

Nežinant konteksto vieną ir tą pačią fotografiją galima pamatyti ir charakterizuoti labai skirtingai.

Kol buvau parodų salėse, kur iš toli švietė prirašyti A4 formato lapai, labai tiksliai žinojau kuo skiriasi šiuolaikinė Japonijos ir Afrikos fotografija. Akimirką net atrodė, kad galiu pamatyti tai ką iš tikrųjų matė fotografai.

O dėliojant raides tekstui iliuzija galutinai žlugo. Fotografija suteikia galimybę išvysti tik kito ar kitokį pasaulį, bet tik savomis akimis.

Nežinodama tikrai nepasakyčiau, kas buvo šių nuotraukų autorius. Japonas? O gal Afrikos fotografas?

Afrikos fotografų darbai:

Japonijos fotografų darbai:

Už vizualiką dėkojame Pauliui Karpui.

Penkiabalsiai šnabždesiai išnarina kojas, kad it grynas ligonis klaidžiotum tarp savęs. Fotografė Brigita Kazlauskaitė.

Gamtinių ir dirbtinių elementų santykis, jų poveikis vienas kitam.

Fotografė Marta.

Kaip manot, kur gyvena mergina, matoma nuotraukoje viršuje?

O mergina, kurios fotografija yra žemiau?

Atsakymai – Bostonas ir Beirutas – kartu yra ir du pagrindiniai taškai, kuriuose modelių nuotraukų serijai „Mergina ir jos kambarys“ („A girl and her room“) ieškojo Rania Matar. Ji kilusi iš Libano, gyvena JAV, augina paauglę dukrą ir vasaromis moko jaunas libanietes fotografijos; tai paskatino ją panagrinėti paauglystę/jaunystę dviejuose pasaulio kraštuose. Skirtumai tarp šių kultūrų įdomūs patys savaime, tačiau Matar fotografijose labiau patraukia panašumai – juos nesunkiai pamatai tarp pliušinių žaislų ir kryžių, plakatais ar fotografijomis nuklijuotų sienų ir poreikio kaupti kiekvieną niekutį, kurį netyčia radai, kai su tomis geriausiomis draugėmis ėjai pasivaikščioti ir tau pamojavo tas vaikinas, kurį kažkada sutikai prie parduotuvės.

Žinoma, vėliau šios smulkmenos perkeliamos į palėpes, o nuotraukos iš šlovingos jaunystės rodomos per šeimos sambūrius. Tačiau pati transformacija dažniausiai prisimenama su nostalgija – trapumui, maištui ir jausmui, kad vis dar viską žinai.

Dima, Libanas, 2010

Devin, JAV, 2009

Ai, JAV, 2009

Loubna, Libanas, 2010

Jess, JAV, 2010

Elham, Beirutas, 2009

Sarah, Beirutas, 2010

Siena, JAV, 2009

Fotografė Marta.

Jeigu norite, jog publikuotume jūsų fotosesiją, siųskite atrankai meno.duobe@gmail.com.

Turbūt niekam nesvetima atradimo nuostaba šįkart aplankė palikdama abejonės šešėlį. Pozityvios abejonės. Neneigsiu šios jaunos norvegų fotografės talento. Galbūt ir neturėčiau – atmosferiniai miško ir neaiškia juoda mase išteptų kūnų vaizdai privertė perkainoti nuomones ir įžvalgas.

Taip pat nemėgstu to pripažinti, tačiau klydau. Klydau manydama, kad nuogo kūno eksploatavimas fotografijoje jau pabaigė savo aukso amžių. O kur dar gausa kitų, pusbrangių metalų ir brangakmenių? Tiesą sakant, Linn Heidi Stokkedal pateikė staigmeną. Ilgai galvojau, ar man nesivaidena. Dėl visa ko. Bet fotografijų serija „Friends in the moss“ spinduliuoja pirmapradį atradimą, entuziazmą ir laisvę su užtarnautu nuopoliu žemyn. Estetiką! Įsivaizduokite, kad užuodžiate drėgnas vešlaus Norvegijos miško samanas. Jokių pašalinių daiktų bei erkių.

Šį kartą netrikdė net tai, kad pasirinktas motyvas labai primena nuskalbtą Adomo ir Ievos istoriją. Nors pati autorė teigia, kad idėja kilo iš vienos knygos, kurioje buvo rašoma apie žaidusį ir visą kūną, neskaitant veido, išsipurvinusį berniuką.

Viliuosi, kad Linn Heidi dar nežinojote, nors jos darbai jau spėjo pakeliauti internete. Ši mergina iš Bergeno 2010-aisiais baigė fotografijos studijas ir sparčiai kopia karjeros laiptais konkurencijos džiunglėse. Ten pat, Bergene, spalio mėnesį bus atidaroma „Friends in the moss“ serijos paroda. Tiems, kam pasisekė ten būti, rekomenduoju aplankyti.

Daugiau šios serijos bei kitų autorės darbų – jos tinklalapyje.

Pirmadienis

Norime jums pristatyti dar vieną kol kas nedidelę subkategoriją, kuri tikimės patiks mūsų skaitytojams. Pavadinkime tai asmeniniu fotografo dienoraščiu, kuomet idėjos, refleksijos bei akimirkos reiškiamos ne žodžiu, bet vaizdu. Nuo šiol bent kartą į savaitę „Meno Duobėje“ turėtumėte rasti mūsų manymu įdomias, vertas dėmesio nuotraukų serijas. Taip pat jeigu turite savo idėjų ir norite pasidalinti asmeniniais darbais, visuomet jų laukiame meno.duobe@gmail.com. Taigi, pristatome fotografę Martą.

Seriją pavadinimu „Savaitė“ sudaro 7 vaizdai, kurie yra atlikti skenerio technika ir priskiriami vienai iš fotografijos nišų – skenografijai, bei autobiografiniam menui, kuris yra apie pačią mane. Šis nuotraukų ciklas yra apie mano savaitę, kasdienybę. Kiekviena diena turi savo „kūno išnarą“, kuri mane lydi 24h, kiekvieną savaitės dieną. Taip pat pabrėžiamas seksualinis fetišizmas – keistas seksualinis pasitenkinimas skenuojant save kasdien. Darbai kalba patys už save – linkę į grafiškumą, provokatyvumą.

Antradienis

Trečiadienis

Ketvirtadienis

Penktadienis

Šeštadienis

Sekmadienis

Kaip žinia Londone šiuo metu ūžia Mados Savaitė. Nepasakyčiau, jog labai aktyviai domiuosi mada, tačiau atradusi mane privertusius nusišypsoti video darbus ir galiausiai pastebėjusi, jog viena jų kūrėjų dar ir yra New York’e gyvenanti lietuvė Lina Plioplytė, nusprendžiau, jog tai bus gardus kąsnelis tiek man, tiek jums.

Mada yra įdomi, bet tuo pačiu ir keista meno sritis – laviruojanti ant vartotojiškos visuomenės, gyvenimo stiliaus, išsišokimo, asmeninio statuso ar kūrybinės net konceptualios išraiškos ribos. Galiu iš karto pridurti, jog Oxford Street Londone man kelia siaubą – minios žmonių su begale įvairiausių apdarų rankose,- sunku suvokti kam reikalingos dešimt suknelių ir penkios poros batų ar septynių skirtingų spalvų to pačio modelio džinsai. Ši mados pusė man nepatinka – konvejerinis vartojimas, šiukšlės ir beprasmiškumas bei dažniausiai už viso to besislepiančios nuobodžios, žurnalus kopijuojančios asmenybės.

Tačiau yra ir kita mados pusė – subtilesnė, įdomesnė, kartais nenuspėjama ir stebinanti, kaip tarkime kažkada jau mano aprašytas Leigh Bowery. Turbūt mada ir apsirengimas, susijęs ir perteikiantis gyvenimo stilių, nenukopijuotas, išjaustas ir savitas yra tai, kas mane priverčia kartais sufokusuoti žvilgsnį į vieną ar kitą asmenybę ilgesnį laiko tarpą, dažnai susilaukiant keisto žvilgsnio atgal,- na taip, juk spoksoti į žmones nėra labai jau mandagu

Ari Seth Cohen blogeris iš New York’o gatvėse medžioja vyresnius nei keturiasdešimties metų žmones, kurie savo apsirengimu ir stiliumi praturtina kasdienybę bei pasakoja savo istoriją. Negaliu tiksliai išreikšti kodėl, bet šie interviu, pristatymai ir nuotraukos turį savyje tikro žavesio – tarsi kuomet mada ir saviraiška peržengia tą tobulą jaunimo kultą, ji savaime įgauna tam tikros brandos, prasmės bei subtilumo.

Šiuos video ir nuotraukas įdomu stebėti ir dėl egzotikos, juokinančių elementų, tarsi pamąstant “Va tokią močiutę tai ir aš turėti norėčiau” , bet tuo pačiu ir todėl, jog jie atskleidžia gan įdomias socialines tematikas, kaip tarkime seno žmogaus stereotipas dabartinėje visuomenėje, mados tikslinė grupė ir rinka ar asmeninė saviraiška ir kūrybiškumas. Galėčiau pridurti, jog visą šį judėjimą ir vyresnių žmonių aktyvumą išreiškiant save per drabužius ir aksesuarus galima būtų netgi pavadinti savotiška subkultūra su tradicijomis, tendencijomis bei bendrais nusistatymais.

Nežinau kaip jūs, bet aš asmeniškai retai išgirstu žmones aplinkui optimistiškai teigiant, jog kiekvienas amžius kuria savo personažą, o saviraiška niekuomet neturi būti ribojama metų, laiko ar stereotipų. Taigi, tebūnie tai mano duoklė Londono Mados Savaitei, tikiuosi kiek pradžiugins bei sudomins ir jus. Beje, perduodame linkėjimus Linai Plioplytei! Panašu, jog ji neblogai leidžia laiką New York’e ir kuria smagius video darbus.

Marilyns, 2010

Man skauda akis ir sapnavosi guminės lėlės su gorilų kaukėmis ir jis vienas dėl to kaltas. Olaf Breuning yra Niujorko šveicaras, menininkas ir netgi visai išvaizdus vyras, ginkluotas fotoaparatu, kamera, kičiniais niekais ir audringa vaizduote. Rašau jums ekskursiją į viso to pagimdytą pasaulį.

Helicopter Hair, 2008

Hello Darkness, 2002

Reikia pradėti nuo filmų – Olafo kūrybos branduolio. Jie yra tuo pačiu ir atskiri kūriniai, ir instaliacijų dalys, suteikiančios jiems prasmę ir kontekstą. Kai kurie susivalgo kaip geros parodijos – tarkim, “Ugly Yelp”. Žiūrim ir galvojam – o kiek yra tikrų tamsaus ir pikto metalo klipų, kurie atrodo būtent taip, tik rimtai (atsakymas – nežinau, bet daug)? Aš asmeniškai iki ausų laiminga žiūrėjau “Apple”, išsakiusį viską, ką, nepaisydama susidūrimų su kino istorija, vis tiek galvoju apie nebylius filmus. Užtat abi “Home” dalys sueina tik pakėlus antakį, o “Ghosts” – net vos vos nemaloniai (gauja “paklodė ant galvos” tipo vaiduoklių tąso bejėges apsinarkašinusias merginas). Ne tai, kad klampūs filmai būtų naujiena – tačiau ne tokie. Psichologiniam košmarui ar sugniaužtam kumščiui tarsi ne vieta tarp ryškių spalvų ir ateivių kostiumų, bet Olafas juos būtent čia patalpina.

“Apple”

“First” (sutrumpinta Home1 versija)

“Ugly Yelp”

Olafo nuotraukos taip pat yra ir autonomiškos, ir išplaukiančios kaip akimirkos iš filmų teritorijos. Jose dominuoja spalvų, motyvų ir popso kakofonija, nėra jokių “už kadro” – kyšančios konstrukcijos, tyčia užgriebtos studijos lubos. Neįtikinamai fantastiniai gyviai ir scenos (Sibylle, Waldfest), juokingai vulgarios nuogybės vietoj erotikos (didžiapapės įsielektrinusiais plaukais Wild Girls serijoje), grubūs koliažai ir griozdiškos konstrukcijos iš šakų. Keturios nuogos išterliotos panos virsta Warholo Merlinomis, o Velykų salos statulos – zuikučiais. Viskas atrodo padaryta skubiai ir negrabiai, bet labai veiksmingai.

Sibylle, 1997

Mr Hand, Mr Ass, Mr Knee And Mr Foot, 2004

Smoke Bombs, 2008

Instaliacijos. Jose arba vyksta žaidimai su šviesa ir maistu (kaip “Rudens kraitelės” šventėse pradinėj mokykloj – armija bulvyčių su akytėmis), arba išsivynioja ištisi Olafo siaučiančios vaizduotės pasaulio muliažai, kuriuose skeletai siaubia Medičių vilą Romoje, o kaimo koplyčią užplūsta sutvėrimai kvadratinėmis galvomis. Saikingas ir linksmas sprendimas – jau minėtą filmą “Apple” rodo medinė senobinė kino kamera. Nebuvau ir nepatyriau, bet jaučiu kirbantį norą į tokią kūrybą eiti kaip į atrakcionų parką, o ne parodą.

A Group of Unstable Lemon Pigs, 2006

Apes, 2001

Olafas daro ir skulptūras. Jose materializuojasi tie patys išverstakiai gyviai iš dešrelių ir puodų, trykšta tas pats tiesmukas ir kiek arkliškas humorėlis. Viskas taip pat isteriškai spalvinga ir dirbtina, o ledų ir besmegenio formos karstai, sakykit ką norit, tikrai faini, ypač kepinančiai karštos Afrikos peizaže.

Coffins, 2004

Smėlio skulptūra, užsakyta Sagamore viešbučio Majamio meno mugei 2008 m.

Šalia viso to, yra dar dvi knygos ir keliasdešimt nepublikuotų piešinių, kuriuose sumažėja gabaritai ir nelieka spalvų, bet vis dar raitosi kreivi šypsniai ir sproginėja taiklūs juokeliai. Prisipažinsiu, kad juos vienintelius iš visos Olafo kūrybos nuoširdžiai ir beatodairiškai pamilau dėl to gudraus paprastumo ir kartais prasišviečiančių asmeniškų detalių. Zvimbia pašaipios strėlytės – meno istorijai, akcijų biržai, visai žmonijai.

My opening

Paris is nice

Šitaip pračiuožus pro Olaf Breuning visatą, mintyse sugroja nei tai liaudies išmintis, nei tai anekdotas, kad berniukai, esą, niekada nesuauga – tik žaislai didėja ir brangsta. Jei taip, tai tokie berniukai virsta Olafais, kuriančiais su tokiu skubiu ir neaprėpiamu užsidegimu, su kokiu penkiamečiai flomasteriais paišo pabaisas ir tiesia rankas prie visko, kas ryšku ir žiba. Jam vienodai, kad galbūt tarpusavyje pjaunasi spalvos, kad rezultatas nesubtilus, netvarkingas ar išvis – otusiaube - “nemeniškas”. Priešais mus atsiduria grubus, nevaikiškai vaikiškas popartas. Ir mes, kaip jau nebe vaikiški, bet kažkur kažkaip vis dar vaikai, juo džiaugiamės.

Olafo kūryba nėra tokia, kurios galima suvalgyti daug – nebent turite būtent tokį skonį. Ji pernelyg intensyvi, per garsiai rėkia, bombarduoja savo sodrumu ir ryškiais personažais. Tuo pačiu ji nuostabiai įsimintina, ir nepakartojama su visu savo kandžiu juoku bei drąsa elgtis naiviai, kvailai ar išvis bet kaip, kaip tuo metu norisi.

Straipsnio autorė Monika Kalinauskaitė.

Norintys daugiau gali aplankyti Olafą čia.

Color Studies – Black, 2009

Chapel, instaliacija koplyčioje, 2010

Easter Bunnies, 2004

Napoleon

The Army, 2008

Was Leonardo Gay?

Clouds, 2008

Наташа, которая спала с мужчинами, с которыми спать не стоило (Nataša, kuri miegojo su vyrais su kuriais miegoti nederėjo)

“Попытка объянить что такое по словам Джека Керуака “быть и не быть”, сложна. Но понимание того, что фотограф в момент съёмки должен быть “и тут и не тут” это ещё один важный шаг в развитии фотографа.” – Александр Веледимович.

“Bandymas paaiškinti kas, Keruako žodžiais tariant, yra “būti ir nebūti”, sudėtingas. Tačiau supratimas, jog fotografavimo akimirką fotografas turi būti ir “čia ir ne čia” – tai dar vienas svarbus žingsnis fotografo tobulėjime.” – Alex Veledzimovich.

Наташа, которая спала с мужчинами, с которыми спать не стоило (Nataša, kuri miegojo su vyrais su kuriais miegoti nederėjo)

Наташа, которая спала с мужчинами, с которыми спать не стоило (Nataša, kuri miegojo su vyrais su kuriais miegoti nederėjo)

Jau seniai buvau patyrusį tokį malonumą vartant kuriančio žmogaus asmeninį puslapį. Jau seniai buvau pajautus tą ramią ir melancholišką atmosferą, kuri dažniausiai vyrauja šaltais ir darganotais rudens vakarais, kuriuos taip mėgstu. Jau seniai skaičiau ne tik antraštes, bet ir dėstomas mintis, gėriau jas į save, meditavau ir ilsėjausi. Jau seniai nebuvau sutikusi ir suradusi fotografo, kuris taip giliai ir nepaviršutiniškai tiria fotografiją, leidžia ją per save ir kitus, suteikdamas visam šiam procesui keistai paslaptingą metafizinį pavidalą.

Būtent Aleksandras Veledzimovich šiandien mano vakarui suteikė daugiau pasimėgavimo, tokio, kuris dažniausiai patiriamas skaitant vertingą knygą, žiūrint unikalų filmą ar užbaigiant turiningą pokalbį. Norint suvokti ir pajausti šio autoriaus kūrybą, nepakanka tiesiog žvelgti į nuotraukas. Reikia skaityt. Skaityti jo mintis ir skaityti rusiškai, nes kita kalba deja šių filosofavimų nerasite. Būtent jo mintys suteikia šiems psichologiniams portretams papildomo svorio. Asmeninės įžvalgos, kadro ir fotografavimo būties idealizavimas bei nuoširdus žavėjimasis akimirka ir nuotraukos suteikiama galia.

Юля, которая спасла птицу (Julė, kuri išgelbėjo paukštį)

Юля, которая спасла птицу (Julė, kuri išgelbėjo paukštį)

Jau kurį laiką Aleksandras savo asmeniniame bloge tęsia ciklą, kurio metu greta portreto pateikia asmeninę vaizduojamo žmogaus istoriją. Šios istorijos be galo skirtingos ir labai įtraukiančios, asmeniškos, jautrios, sentimentalios. Skaitant fotografo iš Baltarusijos (Vitebsko miestas) blogą jautiesi lyg skaitytum labai asmenišką, nesumeluotą ir tarsi perdaug atvirą dienoraštį, tokį sentimentalų, jog tiesiog negali jam atsispirti ir likti neužvaldytas dėstomų minčių svorio.

Катя, которая не любит мужчин (Katia, kuri nemylėjo vyrų)

Катя, которая не любит мужчин (Katia, kuri nemylėjo vyrų)

Меня зовут Катя. Наверное, такого сочетания внутренней духовной силы и внешней снобской хрупкости нет у других.Я обожаю пропадать в духовном мире, в невидимом мире, в чувствах, в своих талантах что-ли, давать всему бытовому внутреннюю словесную оценку, всегда глядя на свою жизнь со стороны и не пускаясь по волнам депрессий. И еще, к сожалению, это разрушающая причина того, что я не могу быть ни хорошей “женой”, ни хорошей “матерью”, ни любые другие долго длящиеся социальные роли.

Я – не пример, я искатель примеров. Я могу на 99% пропасть в любви, но только если люблю я, а любит ли другой человек – неважно. Однажды я даже почувствовала, как сильно любовь близка к смерти. Я даже могу нарисовать круг, в котором некоторые секторы называются “любовь” и “смерть” и перетекают друг в друга.

Я не люблю мужчин. Мне за это стыдно. Я не люблю их физиологию и психику (хотя могу бесконечно восхищаться их работой над собственным талантом и боготворить и трепетать перед их шедеврами). У меня есть муж.

Я лесбиянка.

Аня, которая влюбилась в настоящего героя (Ana, Kuri įsimylėjo į tikrą herojų)

Аня, которая влюбилась в настоящего героя (Ana, Kuri įsimylėjo į tikrą herojų)

Aleksandro asmeniniame bloge susipina jo asmeninė kūryba, pristatomų žmonių istorijos bei jo pačio išgyvenimai, nuotraukos naudojamos ir jo gyvenimo įvykiams išreikšti. Kai kurie įrašai nagrinėja kitų fotografų kūrybą, liečia fotografijos filosofiją, kiti tiesiog atskleidžia asmeninį gyvenimą, pojūčius, kasdienes mintis, kartais baimes ar net depresijos užuomazgas. Visas šis persipynęs tinklas ir sukuria tą keistą atmosferą, tarsi žiūrėtum į tuščią geležinkelį naktį, vaikščiotum rūke po apleistus kaimus ar stebėtum visuomenės atstumto žmogaus žingsnius šeštą valandą ryto.

Šioje kūryboje jaučiama klasikinės fotografijos įtaka bei rytų Europos stilistika. Atmosferą papildo ir Sovietinę realybę primenantys vaizdai, simboliai, išraiškos. Visgi giliau nagrinėti įtakų ir įkvėpimo šaltinių visai nesinorėtų, kadangi, mano manymu, šis fotografas šiuo metu yra tame taške, kuomet gimsta patys geriausi, nuoširdūs ir tikri kūriniai. Ir tai tiesiog užvaldo, visiškai nesinorint gilintis net ir į biografiją (užsiminsiu tik tiek, jog Aleksandras yra savamokslis fotografas), pasiekimus ar netgi amžių.

Tai tokie darbai ir mintys, kurie yra paprasčiausiai unikalūs ir verti dėmesio.

Autoriaus puslapis, iš kurio gausite daug daugiau nei iš šio straipsnio, čia.

Катя под зеленым одеялом (Katia po žaliu adialu)

Disney will always be magical, no matter what age

Jau kažkada buvau pradėjusi plėtoti naujųjų medijų bei socialinių projektų tematikas viename savo straipsnių. Šį kartą grįžtu prie tos pačios tematikos ir noriu pateikti dar vieną įdomų ir labai paprastą projektą, įgyvendintą tiesiog pasitelkus web’o pagalbą. Atsimenu, kažkada turėjau labai griežtą požiūrį į šiuolaikinę kūrybą ir ribotai skirstydavau konceptualųjį meną nuo paprastų grafinių palepinimų akims ar tuo labiau “4chan” turinį primenančių juokelių. Džiaugiuosi, jog kažkokiu būdu išsivadavau iš šių rėmų.

Wishing we could share a Canteen, just one more time

Taigi, projektas “Dear Photograph” yra pati paprasčiausia idėja, skatinanti žmones burtis į bendruomenę, dalintis savo atsiminimais bei tuo pačiu nagrinėti mūsų miesto architektūrą bei kintančią aplinką. Pagrindinė idėja yra kiekvieno žmogaus asmeninis dalinimasis savo nostalgiją prikeliančiomis vietomis bei palyginti kokios jos buvo anksčiau ir kokios yra dabar. Kiekvienas mūsų turi vienokias ar kitokias vietas, kurias atsimename ir į kurias grįžus net po dešimties ar daugiau metų vis dar taip pat prisimename apie ką čia sėdėdami kalbėjome, kaip tuo metu mąstėme, net kaip atrodėme ar kaip atrodė aplinka, kas buvo mums brangūs žmonės ar kuo tuo metu taip stipriai tikėjome. Tokios erdvės mūsų gyvenime atsiranda ir užsifiksuoja bene kiekviename mūsų gyvenimo etape ir jos gali būti be galo skirtingos, nuo smėlinės iki parko suoliuko ar vietinės autobuso stoties.

Kodėl atsiranda žmonių, kurie skiria laiko senų nuotraukų peržvelgimui, grįžimui į tą taip gerai įsiminusią vietą, vėl fotografuoja ir galų gale dalinasi tuo su kitais? Žvelgiant iš tam tikro rakurso tai atrodo gan nuobodus ir laiką gaištantis užsiėmimas. Atradus šį projektą taip pagalvojau ir aš. Tačiau susimąsčius, atsiminiau kaip kartais žmonės užsidega pasakoti apie akimirkas iš praeities, smulkindamiesi iki mažiausių detalių ir vedami tokio entuziazmo, jog visuomet pradedi manyti, kad praeitis buvo daug malonesnė nei dabartis.

I ♥ NY

There’s a reason we had to paint these stairs blue. They just weren’t as colorful without these two

Turbūt šis užsidegimas iš esmės ir paaiškina autorių entuziazmą sukurti tokią platformą bei kitų dalinimąsi savo atsiminimais. Kitavertus, ar mums kaip žiūrovams įdomūs kitų nepažįstamų žmonių atsiminimai, nostalgija bei išgyvenimai? Panašu, jog įdomūs. Man asmeniškai buvo įdomu skaityti antraštes, taip pat labai patiko stebėti to pačio laikmečio apsirengimo stilių, atrasti panašias detales savo aplinkoje, kažkuo ši idėja prikausto labiau nei kiekvienos dienos begalės mažiau ar daugiau pažįstamų žmonių nuotraukų ir albumų atradimas “facebook’e”, kur jos tarsi praranda savo vertę, yra dalinamos visiems, bet tuo pačiu neturi konkretaus tikslo, siekdamos tiesiog būti pastebėtos, bet neišgyventos. Kita vertus kiekvienas mūsų turi kažkokią priklausomybę atversti ir jas.

Taigi, grįžtant prie technologijų ir socialinių projektų, smagu stebėti, jog virtualioje erdvėje atsiranda vis daugiau vienokį ar kitokį socialinį aspektą paliečiančių projektų, nesiekiančių materialinio tikslo, bet galbūt praturtinančių mūsų praleistą laiką online bei tuo pačiu siejantį ir raginantį kažką sukurti offline, kuo vėliau ir vėl pasidalinsime online.

Nuostabu ir tai, kaip fotografija vis labiau iš profesionalų duonos virsta kiekvieno užsiėmimu bei saviraiškos būdu. Žinoma vieniems tai išeina geriau, kitiems prasčiau, bet finale galima džiaugtis, jog virtuali erdvė ir technologijos atveria daugiau galimybių kūrybiškumui, tarpusavio bendravimui bei dalinimuisi idėjomis.

Time to walk the dog again

That stop sign gave me a good excuse to stop cutting the lawn

Chinatown use to be livelier

Telieka pridurti, jog rekomenduoju apsilankyti šioje svetainėje bei pasidalinti savo nostalgija su kitais. Gal kurią dieną prisijungsiu ir aš

Projekto svetainė čia.

Beje, kas naudoja google+? Čia rasite mane.

Thank you for everything we had

I drained 3’s all day!

Žurnalistas Bill‘as Kantopheris šio albumo apžvalgoje rašė: „lyg ore pakibęs netikėtumo ir pavojaus kupinas virpulys. Vieta, kurioje susitinka T. Browningo filmas “Freaks”, R. Meyer‘is bei D. Lynch‘as. Mes visi mene siekiame intensyvumo bei dvilypumo“.

Ne taip jau dažnai šiais laikais gali išvysti kažką išties kitokio, stebinančio, gluminančio ir kartu gilaus, savito ir nepakartojamo. Su šio autoriaus anonimo darbais susipažinau visiškai netikėtai ir nieko nesupratau: kas, kodėl, kas iš to? Patraukė daug kas: radikalumas, savita estetika, anonimiškumas, savita marketingo bei viešųjų ryšių sistema, požiūris į vartotojus. Tik interviu metu ėmė kažkas aiškėti: pašnekovas nustebino savo atsidavimu, intelektu bei išties giliu pasaulio suvokimu. Dar kartą įsitikinau, kad niekas nėra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mokiausi klausinėdamas. Šis pokalbis apie šio meno prigimtį, filosofiją, raidą, santykį su aplinka. Meluoju! Jis apie žmogų, apie mus visus ir kiekvieną atskirai.

Pradedu vis labiau galvoti, kad tokių super-žvaigžių eros atstovų kaip Jeff Koons ar Damien Hirst laikas praeina ir, norėdami išlikti, kūrėjai turėtų nusileisti nuo savo ego supiltų smėlio kopų: kontaktas su vartotoju turi vykti viename akių lygyje… Antraip tas ant tuštybės supiltas kopas išpustys visagalis laikas.

O kaip jūs suvokiate dvilypumą bei dualizmą?

Aleksandras Rimdžius. Anglijoje taip vadinamos Viktorijos epochos laikmetyje (19a. antra pusė) buvo paplitusi praktika dėl pinigų viešai demonstruoti „neįprastos natūros“ žmones, šiais laikais tokie individai dažnai patys veržiasi į viešumą. Kaip manai, ar tai susiję su poreikiu būti priimtam į sociumą kaip lygiaverčio jos nario statusu?

Dualism Artist (toliau D.A.): Jei omeny turi fizinę išvaizdą, pabandykime viską sukonkretinti: Viktorijos eroje tik neturtingi, beklasiai ir niekam nerūpantys žmonės buvo šitaip išnaudojami, aristokratų niekas nelietė. Šiais laikais plastikos chirurgijos dėka tokių žmonių tiesiog nebeliko.

A.R. Kas yra normalu ir kas jau nebe? Kaip varijuoja šios kategorijos keičiantis socialiniam kontekstui?

D. A. Įprastumo bei vienodumo sąvokos paveikė mūsų kultūrą, religiją, žiniasklaidą bei politiką. O visa tai, kas netelpa į šiuos rėmus – iš tiesų yra NORMALU ir gaila, kad žmonės galvojantys savo galva ir neinantys su banda yra laikomi keistuoliais.

A.R. Papasakok apie savo darbo filosofiją. Kokie anonimiškumo teikiami pliusai bei minusai?

D.A. Dualizmo esmė yra tam tikra koncepcija arba požiūris, kad viskas šiame pasaulyje pagrįsta ko-egzistuojančiomis priešybėmis, kurios arba papildo viena kitą kaip kad jin ir jan idėja rytų kultūroje, arba patiria konfliktą kaip vakarų civilizacijoje. Dualizmas gali pasireikšti kaip priešpriešą tarp proto ir kūno, proto bei materijos, moralinio dvejopumo bei konflikto tarp gėrio ir blogio manifestacijos. Pats apibrėžimas gali varijuoti ir įgauti naujas formas: meno, psichologijos, filosofijos, bei religijų suvokimo laukuose.

Kai kurių dalykų atspindys mūsų mene yra susijęs su dualizmu kaip dilema arba tuo, kaip kai kurie žmonės įsivaizduoja Pasaulį ir tai, koks jis yra, kartu su beviltiška žmonija ir jos dvilypumo bei vidinių konfliktų sąlygoto silpnumo.

Anonimiškumo pliusai: nematomumas suteikia galios, suteikia gilesnio stebėjimo galimybę, „pertvarkyti“ save taip, kad galėtum viską matyti tarsi kito akimis.

Taip pat įsivaizduokite, kas būtų jei ateitumėte į britų socialistų partijos susirinkimą ir apsimestumėte nesuprantąs nė žodžio angliškai: apie savo paslaptis jie nebijotų garsiai kalbėti ir jūs sužinotumėte daugiau.

Kita priežastis yra ta, kad nuolatos žiūrėdamas žinias matau, kaip visuomenei žinomi žmonės yra maišomi su žemėmis dėl savo kvailų poelgių, kuriuos paprasti žmonės išdarinėja kasdien. Pavyzdžiui, kilo didžiulis skandalas kuomet lipdama į automobilį Britney Spears vos iš rankų neišmetė savo kūdikio – o kiek paprastų moterų ištinka panašūs incidentai?

Bill’as Clinton’as (pirmasis apkaltos būdu atstatydintas JAV prezidentas,- A.R.) savo darbo kambaryje užsiiminėjo oraliniu seksu. Visas Pasaulis tą sužinojęs išsikraustė iš proto, turėtum prisiminti kokį pažeminimą jam teko po to iškęsti. Tas pats Pasaulis pamiršo, kad tuo kasdien mėgaujasi milijonai vedusių vyrų ir niekas nekritikuoja Hillary (tuometinė pirmoji šalies dama,-A.R.) už tai, kad jos veidas primena šuns pasturgalį!

Nesistebiu, kad vyriškis „slystelėjo“. Dėl tokių dalykų man labai gaila žinomų žmonių; anonimiškumas suteikia galimybę gyventi PAPRASTĄ ir NEAPRIBOTĄ gyvenimą. Kaip ir kiekvienas eilinis žmogus aš galiu suklysti ir galiu mokytis iš jų nepakenkdamas savo kaip menininko, visos organizacijos bei kažkaip su visu tuo susijusių asmenų prestižui. Trūkumai: tipinio praeivio mentalitetas. Daugelį žmonių nuo gilesnio domėjimosi tavo kūryba atbaido būtent tas anonimiškumas. Tai stabdo visą plėtrą, tiesiog žmonės yra įpratę reiškinius sieti su tam tikru vardu ir veidu, tačiau stengiuosi iš paskutiniųjų ir visada matau puspilnę stiklinę.

A.R. Gal gali mus nušviesti, kaip viskas prasidėjo? Nelaikai savęs tam tikrus moralinius tabu laužančiu Banksy atitikmeniu ?

D. A. Dualizmas prieš tai kai tapo dabartiniu Dualizmu vadinosi „Prieštaros“ (The Contradictions)!! Supranti – gyvenimas yra nesibaigianti kova, kas daro tai vertą pasimėgavimo yra tai, kad tik šitokiu būdu (pvz. Blaškantis tarp proto ir širdies) galima pasiekti susitaikimą.

Laikui bėgant supratau, kad toks terminas pilnavertiškai neatspindi mano požiūrio… dualizmas yra platesnė sąvoka ir ji nebūtinai kalba vien opozicijomis, bet ir apie tam tikro reiškinio dvejopą prigimtį.

Kažkada turėjau savo „kūrybinį veidą“, net nuotrauką savo interneto puslapyje, tačiau žmonių reikalavimai, priekabės, niurzgėjimas bei kvailumas prispaudė mane prie sienos!!! Nusprendžiau keistis, praplėčiau savo dviejų pagalbininkų komandą, kad galėčiau rūpintis tik kūrybine šio reikalo puse.

Be to, kai kuriuos žmones gali įsiutinti net būdamas su jais malonus! Išlikdami nematomais mes kartu apsisaugojame nuo tiesioginių puolimų!

O kas dėl Banksy – nuvylei mane to klausdamas, jei šis interviu vyktu realybėje patirtum mano pykčio kupino žvilgsnio rūstybę. Didžiausias komplimentas man yra būti lyginamam su tokiu genijum kaip Joel Peter Witkin’as, taip pat Diane Arbus ar Caravaggio.

Galų gale: aš NESU pati svarbiausia viso to dalis! Esmė – pats menas ir jis liks po manęs. Ši idėja yra visaapimanti ir jai nelemta taip imti ir nutrūkti.

Įkvėpimo semiuosi iš klasikinio meno, graikų mitologijos, psichologijos, įvairių religijų, psichologinės seksualumo pusės, socialinės problematikos bei mokslo, taip pat filosofijos, literatūros, muzikos bei poezijos.

Viena pirmųjų Dualizmo nuotraukų

A.R. Nepagalvoji apie tai, kad kuo saugesni bei patogesni mūsų gyvenimai tampa, tuo labiau esame linkę tai atsverti mėgaudamiesi tamsiąja Pasaulio puse: bjaurastimi, demoniškumu, be jokios atjautos stebėti smurto jūroje skendinčios popkultūros bangavimą?

D.A. Nebūtinai: vargas, neteisybė ir priespauda GALI iššaukti lygiai tokius pačius rezultatus. Kaip aš jau sakiau, susitaikymas ateina kovojant dėl susitaikymo. Pridėsiu, kad Laikas ir Pinigai yra du dalykai, kurių abiejų drauge atimti iš žmogaus nevalia!

A.R. Po velnių! Turėčiau Tave pasveikinti su nuostabia žinia, jog Dualism photography albumą nuo šiol galima įsigyti ar bent pavartyti Londono Tate galerijoje. Jautiesi pagaliau įvertintas meno srities profesionalų?

D.A. Ačiū. O, ar teikiu tam didelę svarbą – tikrai NE!!! Supranti, jaučiuosi dėl to dėkingas, tačiau tai yra dalykas, kurį realiai gali nebent tik įrašyti į CV ar į kokią rekomendaciją, jei mano knyga ir nebūtų ten atsidūrusi – tai nieko nekalbėtų apie mano meno vertinimą ir, patikėk manimi, tie taip vadinami profesionalai patys nesupranta, ką tauzija. Man buvo pasakyta: galerijai nereikia šio albumo ir apskritai mums nepatinka Jūsų menas. Tiesiog vienas darbuotojų, prancūzas, primygtinai reikalavo matyti šį albumą Tate.

Lyginant su kitomis vakarų Europos šalimis (Vokietija ar Prancūzija), anglai yra pernelyg konservatyvi tauta, ir pagrindinis atmetimo argumentas buvo tai, jog ši knyga tiesiog neišsitenka jokios kategorijos rėmuose.

A.R. „Savaime suprantama“- kiekvienas pasakys,- „dualizmas nurodo tam tikras opozicijas: gėrį ir blogį, grožį ir bjaurastį, bet atleiskite man – nematau Jūsų fotografijose nieko gražaus“. Ką atsakytum tokiam žmogui?

D.A. Laba diena. Visų pirma tau reikėtų išvysti visą albumą prieš užduodant šitokius klausimus. Jame estetiškai turtingos, su paslėpta nuodėmingumo potekste, nuotraukos. Jos varijuoja savo emociniu, intelektualiniu ir vizualiniu turiniu, antraip tikrai būtų sunku peržvelgti visą albumą neapsivėmus. Tiesiog, estetikos pojūtis kiekvienoje kultūroje ir kiekviename asmenyje vis kitoks.

A.R. Papasakok apie ilgą ir niekaip nesibaigiančią kovą su Facebook socialinio tinklo taikomais cenzūros apribojimais.

D.A. O varge, net nežinau nuo ko pradėti. Trumpai tariant, tai ne vien facebook sistemos kaltė, politika taip pat vaidina dideli vaidmenį. Pavyzdžiui, pagal APPLE taisykles, negalima jų Iphone mobiliajame telefone įdiegtoje susitikinėjimų aplikacijoje kelti nuotraukų, kuriose esate pusiau apsinuoginę, tačiau niekas nesikabinėja prie Beyonce ar Lady Gagos, kai jos pagamina seksualinių užuominų kupiną video klipą. Politika = veidmainystė.

Vis dėl to, mes nusiuntėme laišką bei savo albumą vyriausiajai facebook valdybai, pažiūrėsime, kokia bus jų reakcija.

A.R. Kokiomis aplinkybėmis sutikai poetą Steven Pottle? Pasakok apie genialiąją „kankinančios masturbacijos“ idėją.

D.A. Su kitais menininkais susikontaktuojame internetu – žvalgymo darbus atlieka mano padėjėjai ir jei jie nusprendžia, kad žmogus mums tinkamas – praneša man. Kalbant apie „Underneath it all“ filmą, iš pradžių mes susitikome pokalbiui: pateikiau jam gausybę asmeninį gyvenimą liečiančių klausimų ir pradėjau kurti būsimo bendro darbo viziją. Pats filmas jau sukosi mano galvoje dar prieš pradedant filmavimą, tačiau padarėme eilę įvairiausių temos variacijų, kol Stevenas pagaliau pradėjo nesivaržyti nei manęs nei kameros. Filme ir matote paskutinį iš filmavimų; savo darbą atlikus grimuotojui, likusią dalį realizavau pats – viskas gavosi tiesiog be priekaištų.

Menas kuria pats save. Mes, menininkai, esame tiesiog viso to perdavėjai.

A.R. Palaikai itin glaudžius ryšius su savo klientais bei judėjimo gerbėjais: iš pačių įvairiausių Pasaulio kampelių žmonės Tau siunčia nuotraukas, kuriose jie yra įsiamžinę su dualizmo albumu rankose, Facebook vartotojai gali siūlyti pavadinimus patalpintoms nuotraukoms. Modeliai patys renkasi aplinką, stilistiką bei foto sesijos idėją, tiesa? Kvieti juos visus dalyvauti bendrame kūrybos procese ar tiesiog bendrai mėgaujiesi savo meno neapibrėžtumu?

D.A. Už visa tai, ką iškovojome esame skolingi savo fanams ir su didžiausiu malonumu su jais kasdien bendraujame internetinėje erdvėje. Jaučiamės begalo laimingi ištrūkę iš to meno burbulo, galėdami pasimokyti daugybės dalykų iš savo gerbėjų. Be savo gerbėjų Dualismas yra niekas ir už tai mes juos BEGALO MYLIME.

Modeliai negali rinktis, kaip jie bus fotografuojami, antraip, kokia prasmė jiems eiti pas mane? Turime modeliams skirtas rekomendacijas bei sąlygas ir jei tik jie su visu tuo sutinka – pakviečiame dirbti kartu. Jei modeliai patys rinktųsi sesijos pobūdį, ji prarastų mano asmeninį braižą bei sąmoningumą.

Mūsų taisyklės modeliams yra tokios: visiškas apsinuoginimas, jokių apribojimų, pasitikėjimas savimi, siekis laužyti standartus, nestandartinis mąstymas, sugebėjimas bendradarbiauti, drąsa, aistra menui bei nebijojimas išbandyti naujus dalykus.

Filipinietis Sunny (centre) kartu su draugais apžiūri įsigytą Dualism photography albumą

A.R. Ar turi nusistatęs kažkokius vidinius moralinius apribojimus? Esi atsisakęs ką nors fotografuoti? Niekada nepagalvojai: „o, brolyti, juk tai tiesiog nesveika“?

D.A. Ne… Išties jau nebeliko nieko, ką būtu galima priskirti šiai kategorijai. Karalienė ir ta tuštinasi du kartus per dieną ir pati valosi savo sėdimąją!

A.R. Ką patartum tiems mūsų skaitytojams, kurie taip pat užsinorės pas Tave nusifotografuoti?

D.A. Personalinių sesijų senai NEBEDARAU! Į rankas paiimu kamerą, kad sukurčiau savą Pasaulį. Savo komandai nurodžiau užuot interesantams pasakius griežtą „ne“ ir taip juos atstūmus, pateikti nesuvokiamo dydžio kainą už sesiją. Dauguma pasitraukia, bet yra buvę ir atkaklesnių, jiems teko pasakyti, esą esu išvykęs komandiruotės tikslams, kas iš tiesų ir būna gana dažnai, keliauju, teikiu konsultacijas bei skaitau paskaitas užsienyje.

A.R. Galiausiai, kokie Tavo ateities planai? Kaip visas Dualizmo judėjimas pasikeitė nuo pat jo pradžios, kokią transformaciją pergyvena dabar ir kas jo laukia ateityje? Galbūt galvoje jau kirba kažkokio naujo judėjimo idėja?

D.A. Ruošiu antrąją Dualizmo serijos knygą, kuri bus kur kas gilesnė už pirmąją, na o likusi dalis susiklostys savaime.

Ačiū už pokalbį!

Autoriaus svetainė čia.

Kalbino Aleksandras Rimdžius.

Pradėsiu savo istoriją nuo to, jog parodoje žiūrinėdama Jim Dine fotografijas jaučiausi taip, tarsi tupėčiau prie apžlibusio veidrodžio…

Kuris kažkodėl užsispyrė ir nepanoro parodyti to atspindžio, kurį tikėjausi išvysti.

O buvo taip…

Pirmiausia jo fotografijas užtikau kažkur internete: mažučiai juodai balti paveikslėliai, į kuriuos žiūrint atsiveria, kažkoks stebuklingas pasaulis.

Atrodo imi matyti tai, kas nulėmė konkretaus vaizdo atsiradimą: fotografo nuotaikas, ryšį ir santykį su užfiksuotais objektais. Žiūrėdamas jautiesi taip tarsi galėtum apčiuopti fotografijos užgimimo momentą.

Niekada nebūčiau pagalvojus, jog nuotraukos gali taip atrodyti.

Magiškas daugiasluoksniškumas. Intymumas ir sukryžminti vaizdai.

Visada jutau ypatingą silpnybę koliažams.

Todėl aptikusi žinutę, jog Nacionalinėje dailės galerijoje vyks ne tik Jim Dine fotografijų paroda „Portretai“ (iki 08. 28), bet ir spaudos konferencija, suspirgėjau. Buvau šventai įtikėjusi, jog menininkas ir bus tas triušis, paskui kurio mintis bėgant atsivers stebuklinga pažinimo ola. Baisiai norėjosi išvysti veidą to, kuris savo kūrybą tapatina su pažinimu per (suasmenintą) žiūrėjimą.

“Šią portretų seriją nors mieliau vadinčiau tai “veido” (fenomeno apmąstymu) sudaro įvairių žmonių ir mano paties atvaizdai, tačiau pagrindinis objektas – aš, stebintis veidą. Net skulptūrų nuotraukos perteikia mano žvilgsnį į veidą, kurį sukūriau iš bronzos, medžio ar molio, ir kuriam, kaip visuomet, mėginu įkvėpti gyvybės (sąmonės) naudodamas šį magišką įrankį – fotoaparatą.” – Jim Dine.

Deja, to stebinčio veido išvysti taip ir neteko. Buvo tik trys tvarkingai atrodančios moterys, diktoriškais balsais. Šie beveik identiškai atkartojo parodos lankstinuko turinį, nuolat minėjo litvakišką menininko kilmę. Parodos atidarymas buvo tarsi dar vienas informacinio lankstinuko atkartojimas tik su gausesniu būriu oficialių asmenų ir kaip visada didesne patoso doze.

Salė nr. 5, dydžiu tikrai priminė triušio landą. Ekspozicijai labai pritrūko erdvės.

Nustebino ir fotografijų transformacijos. Maži juodai balti magiški kvadratai išsiplėtė į nemenkų formatų spalvotas nuotraukas. Kai kurias iš jų dydis subuitino. Nebeliko intymumo, to pojūčio, jog jos skirtos niekam kitam tik tavo žvilgsniui.

Anot Jim Dine, jam kūryboje svarbiausi asmeninės erdvės vaizdiniai, kurių pagalba jis gali atrasti kitą, tą kuris yra anapus objektyvo. Fotografavimas, tai ne tik būdas užfiksuoti kitą, bet ir galimybė užmegzti su juo ypatingą ryšį – atrasti kitą savyje.

Todėl nelabai suvokiu, kodėl menininkas sukūrė dar vieną kliūtį stebėtojui. Panoro, jog jo atspindys taptų nesibaigiančio kūrybos proceso dalimi. Įrėmintų fotografijų stiklai blizgėjo geriau nei naujai nupoliruoti veidrodžiai.

Nuolatinė vaizdo evoliucija.

Netikėtai pati sau tapau kliūtimi, trukdančia tapti meno kūrinio suvokėja. Atspindys vis nuraibuliuodavo blizgiu stiklo paviršiumi, nubaidydamas artėjantį palaimingą suvokimą. Dar dar viena akimirka ir tuoj tuoj išvysi prieš akis išnyrančią būtį…

Nuotraukų autorius Paulius Karpas.

Rašytojos Monikos asmeninis puslapis.

Dafnė ir Apolonas (Daphne and Apollo), 1990

Joel Peter Witkin skelbimuose rašo ieškantis neūžaugų, aukštaūgių, žmonių su uodegomis, ragais, sparnais ar persuktomis kojomis; taip pat jį domina visi, gimę be rankų, kojų, akių, krūtų, genitalijų, ausų, nosies ar lūpų. Visi, kurių genitalijos neįprasto dydžio. Visi, kurių išvaizda ekstremaliai iškrypusi. Gyvi ir mirę. Fetišistai ir tie, kurie tiki, kad yra dievai. Žinoma, ponas Witkinas neatsisakytų nufotografuoti ir tikrą Dievą.

Nusidėjėlis (Penintente), 1982

Jo fotografijose – preciziškai surežisuoti spektakliai, gilinantis į detales arba pasiklausius apibūdinimų išsiskleidžiantys visa savo kreiva ironija. Panašu, kad Witkin pats nori žaisti dievą, nes siekdamas įgyvendinti savo vizijas gali padaryti bet ką. Kūnas kaip medžiaga apskritai nėra neįprastas mene, tačiau tai, ką su iš morgų gautais negyvėliais leidžia sau daryti fotografas, pamaldesniems greičiausiai sukelia norą vanotis rožančiais.

Sėklidžių tempimas su galimybe sutraiškyti veidą (Testicle Stretch with the Possibility of a Crushed Face), 1982

Skausmas jam yra vienas būdų gauti atpirkimą – viename interviu Witkin yra pasakęs, kad skausmas jam įdomus ne kaip pojūtis, o kaip kelias į išsivalymą ( „I never deal in pain for pain’s sake – but only as a way to clarification”). Būtent tas meditatyvus ekstremalumas patraukia žvelgiant į jo fotografiją Testicle Stretch – čia matom pusiausvyrą tarp sunkiai suvokiamos formos sukelti sau skausmą, lydimos galimybės tą skausmą pakeisti dar didesniu – jeigu ant veido nukristų svarsčiai, laikantys visą konstrukciją.

Ir vis dėlto po tuo slypi kiti sluoksniai – mazochistinis pradas veikia fotografijos veikėją, situacijoje patiriantį malonumą, kai tuo pat metu kiek sadistinis smalsumas užvaldo žiūrovą, kuris visados atsiranda, kai tiriamos fizinės žmogaus galimybės.

Sutrikdytas skaitymas (Interrupted reading), 1999 ir Šuo ant pagalvės (Dog on a Pillow), 1994

Todėl, tarkime, kiekviena kruvina avarija mieste sulaukia smalsuolių apskritimo, kaip ritualo dalį priimančių nemalonią pareigą žiūrėti į uždengtus kūnus ir perduoti naujai atėjusiems savo žinias apie tai, kas čia nutiko. (Beje, kai Witkin buvo daugmaž šešerių, po siaubingos avarijos prie jo kojų atriedėjo nukirsta mergaitės galva. Jis laiko tai viena prielaidų, kurios privertė idealizuoti mirtį – dėl to jis vėliau kalbėjo, kad dievina darbą su mirusiais, nes iš esmės tai yra tas pats, kas ir darbas su gyvaisiais).

Todėl kažkas dabar skaito tekstą apie menininką, kuris gali sumontuoti būtybę iš žmogaus veido ir šuns kūno bei apsimesti, kad ji gyva. Todėl Witkin darbai, žaidžiantys ant ribos, kai vis dar įdomu, bet tai pripažinti jau šiek tiek gėda, provokuoja ir traukia – nors bandytum delnais užsidengti akis, vis viena galiausiai atsimerksi ir žiūrėsi į tai šiek tiek praplėtęs pirštus.

Bučinys (Le Baisier), 1982

Kvailių puota (Feast of Fools), 1990

,,Jeigu darbas su mirtimi man patinka, tai tik dėl to, kad joje randu tą realybės galią, kurios joks skulptorius ar dailininkas negalėtų atkurti – net Mikalandželas ar Da Vinčis. Pieta ar Madona tarp uolų yra tik proto kūrinys, kad ir koks nuostabus bebūtų; o tikrame žmogaus kūne, nesvarbu, gyvame ar mirusiame, slypi Dievo duota galia. Tai mane ir traukia fotografijoje.” – P. Witkin.

,,If I love working with death, it’s because even in death I find this power of reality, that no sculptor or painter could recreate, not even a Michelangelo or a Da Vinci. The Pieta or the Virgin of the Rocks are but inventions of the mind, however wonderful – while in the real human flesh, whether alive or dead, there is a power that is god-given. This is what keeps me in photography.’’

Mirtis Witkin kūryboje natūraliai išauga iš skausmo tyrinėjimų. Tačiau į tą žvelgiama ne kaip į paskutinę, svarbiausią kančią, o kaip į kažkokią naują buvimo formą. Tai iš dalies pateisina ir šventvagišką (?) požiūrį į mirusius, priverčiant dvi tos pačios perpjautos galvos puses bučiuotis (Le Baisier, 1982) ar negyvą naujagimį paguldant natiurmortan tarp vaisių ir papuvusių galūnių (Feast of Fools, 1990). Nes jie – jau nebe tikros būtybės ir geriausiu atveju tiesiog supus.

Witkin mano duodantis jiems progą pagyventi dar šiek tiek – nes egzistuoja didžiulis skirtumas tarp mirties ir skausmo. Mirtis jam – tik gyvenimo pabaiga, kelias į naują egzistavimo formą, nes ir po jos su kūnu tebevyksta pokyčiai. (,,There is a great difference between death and pain. Of course a person may die in a very painful way, but death is not the extremity of pain, it’s the end of life, the doorway to a higher plane of existence – and of work. After death we may continue working and growing.”)

JAV įstatymai tokios antrojo gyvenimo koncepcijos nepriima (keista, tiesa?), todėl Witkin yra geriau pažįstamas įvairiuose Meksikos morguose.

Gausybės rago šuo (Cornucopia Dog), 1984

Žmonių ir gyvūnų sudaiktinimas ir įvairios jungtys tarp gyvūnų ir augalų eina greta. Ir jeigu vidinio gyvulio atradimas gana dažna tema tarp įvairių kūrėjų, rasti savyje vidinį augalą siūlo toli gražu ne kiekvienas. Greta religinių siužetų fotografas naudoja ir mitologijos, dažnai antikinės, interpretacijas. Gausybės rago šuo (Cornucopia Dog, 1984) jo fotografijose užima ožkos Amaltėjos vietą, o Apolonas pakeičiamas į ožį, persekiojantį lauro medžiu bevirstančią mažutę moterį (Apollo and Daphne, 1990). Apskritai, labai mažai jo darbų apsiriboja vien vizualiniu smūgiu, dažniausiai dar laukia paslėptas suktukas su linkėjimais nuo įvairių laikotarpių kultūros paveldo.

Kalbant apie interpretacijas, siūlau paieškoti, kiek užuominų į Witkin darbus galima rasti Nine Inch Nails klipe “Closer”.

Vienos, akivaizdžiausios, toli ieškoti nereikia; tai spalva ir tekstūra. Norėdamas to pasiekti ir apibūdindamas kūrybos procesą jis kalba apie tris stadijas. Pirmiausiai yra komponavimas, kartais trunkantis iki pusės paros ar dar daugiau (tai atrodo įspūdingai, žinant, kad dažnai medžiaga, su kuria dirbama, tuo metu pamažu pūna). Po to seka pats fotografavimas. Trečioji darbo dalis – negatyvo transformavimas, išraižymas, braižymas, blukinimas ir ryškinimas siekiant nuotraukai suteikti norimą nuotaiką. Toks kūrybos stilius per daugiau nei 40 metų trunkančią karjerą beveik nepakito – tiesa, atsirado daugiau “švaresnių”, mažiau apdirbtų kadrų.

Youtube galima rasti Witkin pasakojimų apie kai kuriuos naujesnius darbus, tarkime, štai klipas apie ,,Bad Student” ir ,,Man Reflected”:

Atsispindintis vyras (Man Reflected), 2007 ir Magrite, Luis Vuitton vilnonė lauko kepurė (Margritte, Louis Vuitton wool garden hat), 2006

Moteris su mažomis krūtimis (Woman with Small Breasts), 2007 ir Istorija iš knygos (Story from the Book), 1999

Nepavykusios romantikos virtuvė (Cuisine of a Failed Romance), 2003 ir Grafienė de Monblanc Countessa de Monblanc, 2006

Witkin kurdamas kartu yra skulptorius ir fotografas – abi specialybes jis yra studijavęs. Nuo šešiolikos metų jis dirbo fotografu įvairiems žurnalams, tada 1961-1964 fiksavo armijos kasdienybę. Grįžęs iš ten tobulinosi kaip asistentas įvairiems fotografams, toliau mokėsi ir keliavo per įvairius universitetus. Dar kurį laiką keliavo po Indiją ir, kaip pridera, pasisėmė dvasingumo. Septyniasdešimtaisiais susituokė su Cyntia, tatiuruočių meistre, ir gyvena Naujajame Meksike kartu su ja ir jos meiluže.

Greta Witkin pavardės labai tinka žodis ,,manipuliacija” – kaip fotomanipuliacija, kaip manipuliavimas kultūriniais ženklais ir religiniais simboliais, bandant sukurti mistinę aurą, kai galų gale aiškinama, kad visi liko apgauti, nes jis – ne šiaip beprotis ar iškrypėlis, o atsidavęs krikščionis. Čia ir yra Witkin kūrybos esmė – sukurti paslaptį, kurią išaiškinti gali tik jis. Istorijos už fotografijų ypač sultingos – turbūt kitaip ir negali būti, kai matomi žmonės (ar jų dalys) gali būti pavadinti bet kaip, tik ne įprastais. Todėl tikrai rekomenduočiau panagrinėti, ką Witkin kalba per Youtube - kiekvienas darbas iš karto atrodo daug platesnis. Jo tyrinėjamos būsenos – mirtis, kančia, gašlumas – yra ribinės, perteikiamos žmonių, kurie dažniausiai taip pat atėję iš kažkurio visuomenės pasienio. Bet menininkas neapsimeta advokatu, siekiančiu juos destigmatizuoti. Jis garbina kitoniškumą ir kuria juo naudodamasis.

Joel Peter Witkin

Motina ir vaikas (Mother and Child), 1979

Diena kaime (A Day in the Country), 1998 ir Mirties menas (Ars Moriendi), 2007

Moteris, krūtimi maitinanti ungurį (Woman Breast Feeding an Eel), 1979

Menas mirti (Ars moriendi) , 2007 ir Bloga mokinė (Bad Student), 2007

Lavonas su vėriniu (Cadaver with Necklace), 1980

Humoras ir baimė (Humor and Fear), 1999 ir Eva, šventinanti į riterius Daguerą (Eve Knighting Daguerre), 2003

Kvailys (Carrotcake), 1980

Ateities motina (Mother of the Future), 2004 ir Manta (Impedimenta), 2000

Quevados paukštė (The Bird of Quevada), 1982

Neūžaugos portretas (Portrait of a Dwarf), 1987

Dailininko Courbet studija (Studio of the Painter Courbet), 1990

Alfa (The Aleph), 2001

Interviu su Witkin čia.

Norite pasigaminti nuosavą žiurkėno narvą? Padėkit tą plaktuką. Reikia tik kelių dešimčių suplėšytų telefonų knygų ir daug daug narkotikų. Daug daug reiškia tiek, kiek užtenka, kad pasijustum kaip žiurkėnas. Apsinešti ir voliotis – tokia tad viena iš Dash Snow pramogų. Tokių pramogų, kokias sau gali leisti tik turtingų šeimų atžalos, demonstratyviai bėgančios nuo savo “aukšto” prigimimo su viskio buteliu vienoje ir “Polaroid” fotoaparatu kitoje rankoje.

Šitaip Dashiell A. Snow, žymios Niujorko mecenatės Christophe de Menil anūkas, bėgo iki pat savo neištaigingos mirties ištaigingame Lafayette House viešbutyje 2009 – ųjų liepos 13 dieną. Perdozavęs heroino jis pats iškeliavo tūsintis anapus, o Niujorkui ir pasauliui paliko šūsnį svaigaus gyvenimo nuotraukų ir piktų koliažų, dvejų metų dukrą ir legendą apie save – mistinę, kultinę, Cobain’išką ir kokią tik norite asmenybę.

Dash Snow kūriniai yra tai, “iki ko nusirito pasaulis/menas/jaunimas” – tamsios ir/arba nešvankios laikraščių antraštės, nuotraukos, pilnos to, ko labiausiai bijo mamos ir tėčiai, nė pėdsako akademiškai lavintos profesionalo rankos ar bent jau, na bent jau stipraus filosofinio užmojo. Ai, ir dar tikriausiai viskas bus gausiai apšlakstyta sperma. Net ir po tokios glaustos apžvalgos turbūt nesunku atspėti, ką jis padarė, kai “New York Magazine” visai teisingai pastebėjo – “How much talent does it really take to come on the New York Post, anyway ?” (“Kiek talento tereikia “baigti” ant the New York Post ?”)…

Kaip kas tokį (ne)meną priims ir vertins – neginčytinas skonio reikalas, tačiau net ir norint sukritikuoti Dash’ą reikėtų prisiminti, kad jis pats sąmoningai kratėsi “menininko” ar “talento” etiketės ir savo kūriniams demonstruodavo tam tikrą abejingumą. Vienas iš gražių jo legendos audinio siūlelių – pasakojimas, kaip fotografuoti su vogta kamera jis neva pradėjęs trylikos, kad išsiblaivęs galėtų prisiminti, kur buvo vakar. Vienas po kito sušmėžuoja ir likusieji – graffiti, vagystės iš parduotuvių, kalėjimas, gatvė, vakarėliai. Visa, ką Dash’as sukūrė, buvo jo ir jo aplinkinių realybė, didelė nuogų kūnų, rokenrolo ir kartais sublyksinčio urbanistiško grožio painiava. Ir tai kažkodėl labai žavu. Visa ta pragerta tuštybė ir pro neaiškių rūkalų dūmus kartais prasiskvelbiantis didelio miesto vienatvės tvaikas. “Baigti” ant “New York Post” tikrai nereikia daug talento – tačiau ar daugelis mūsų galėtų išgertuvių ir nereprezentacinių miesto rajonų nuotraukomis sukelti nuoširdų susižavėjimą ar netgi tą jausmą, kurį vadina “įkvėpimu”?

Tas kažkas gali būti sugautas keliose vietose. Nors tai ir paviršutiniška, negalima neįvertinti pačių nuotraukų technikos žavesio. Polaroidai savaime nostalgiški, tai nuotrauka – suvenyras be išryškintos juostos brandumo ar skaitmeninio vaizdo perdėto aiškumo. Visos Dash’o nuotraukos – neryškios, grūdėtos, išsiliejusios ir persiliejusios, ir tuo mielos kaip nudėvėti džinsai. Prisipažinsiu – nesu iš tų, kurie besąlygiškai žavisi tariama apčiuopiamos nuotraukos romantika, ir manau, kad kartais verčiau pataupyti popierių ir laiką, bet galimybė laikyti ryškalais kvepiančią akimirką rankoje tikrai yra savaip ypatinga. Dash’as, nors ir nevalingai, išnaudoja ją, pateikdamas mums ne šiaip savo gyvenimo fragmentų fiksaciją, o šviežius jų originalus.

Tačiau, aišku, negalima tiesiog suversti visų nuopelnų vizualiniams triukams, juolab, kad iš pažiūros Dash’o vaizdų žavesys atrodo paaiškintas vien jų tematika – matome žmones, kurie šėlsta ir džiaugiasi, nepažinodami gėdos ir baimės. Jokioje nuotraukoje neateina rytojus ir pagirios, o kas nenorėtų nesibaigiančio vakarėlio, nesibaigiančio orgazmo, nesibaigiančio nuotykio? Tačiau laimingi maištininkai ir vėjavaikiai – toli gražu ne visi Dash’o personažai. Nors labiausiai jo pomėgis kartumui atsiskleidžia koliažuose, nuotraukos taip pat neišvengia aitraus prieskonio. Niekas jose neretušuojama ir neglamūrizuojama – o kartais tiesiog trykšta kraujas, vėmalai ir šiukšlės. Kaip bebūtų, toks gyvenimas, kokį pasirinko Dash’as ir jo draugai, neskirtas tiems, kurių silpnos širdys ir plaučiai, o kaifo priklijuotos šypsenos ilgainiui nukrenta. Ir kartais skaudžiai.

Kiekviena nuotrauka kaip atskira detalė ir jos visos kaip vieningas paveikslas iššaukia jausmą, panašų į tą, kuris apima susidūrus su garsiąja filmo “Trainspotting” mantra: Choose life (Pasirink gyvenimą). Iš pradžių viskas atrodo paprasta, juoda balta – renkiesi “normalų gyvenimą” arba ne. Priklausomai nuo požiūrio, mes galime būti teisieji, pasirinkusieji gyvenimą, o jie – degeneratai, visuomenės šiukšlės. Arba, jei labiau patinka: mes – sistemos žertvos ir masė, o jie – tie, kurie iš tikrųjų gyvena. Tačiau kaip apskritai galima šitaip nusvirti į vieną pusę ir sėkmingai joje laikytis, jei visi mes galų gale esame beviltiškai supainioti – tiek viduje, tiek savo ryšių, pareigų ir įvykių pilname pasaulyje?

Visi turime saują žvėries, saują kekšės ir mylinčio tėvo, saują viskyje skęstančio nihilisto ir dalį svajotojo, mylinčio ir švenčiančio gyvenimą; visi kartais vaikštome skustuvo ašmenimis, kartais – raudonu kilimu. Dash’o nuotraukos smogia iškart dvigubai, apdrabstydamos purvu ir ant viršaus užberdamos blizgučių, apnuogindamos didelio miesto pilve susikertančias daugybės (ne)pasirinktų gyvenimų linijas. Jų herojai – visiškai pasidavę prigimčiai, jų pasaulis – nusiaubtas ir nuvargintas nuolatinio skirtingų likimų zvimbesio. Narkotinėje fotopasakoje sutalpinamos visos vidinės ir išorinės painiavos briaunos; kad ir kaip jos herojai ir pats Dash’as norėtų rinktis nesirinkti gyvenimo, jie tiesiog pasimeta natūralioje tėkmėje, kurioje telieka šokčioti per akmenis ir kartais, o gal net dažnai, paslysti.

Dash’o nuotraukos ir jų kontrastinga laukinio gyvenimo estetika, vienu metu primindama filmą ir būdama labai buitiškai artima, leidžia ir mums išgyventi visus vidinius kraštutinumus, apdaužyti visus kampus ir patirti, kas būtų, jei kartą nuspręstume tiesiog pasiduoti ir prisiplėšę laikraščių tapti žiurkėnais. Patrauklus tas eskapizmas – galimybė išgyventi beprotybę be rizikos ir pasėkmių.

Dash’o mergina Jade “žiurkėno narve” (“Hamster cage”)

Visgi rašydama apie Dash’ą tokiais žodžiais nujaučiu, kad jo draugai užmėtytų mane “Jack Daniels” buteliais – ir būtų savaip teisūs jau vien dėl to, kad klajodama jo sukurtame pasaulyje pamiršau patį svarbiausią, jau pradžioje paminėtą bruožą – ypatingą asmeniškumą ir autentiškumą. Kai daroma tik tai, kas tikrai išgyventa ir išjausta, kas tikrai džiugina arba neduoda ramybės, kas net ir išviešinta kalba apie artimumą, ryšį, intymumą. Tai anaiptol nereiškia, kad viskas, ką mums rodo Dash’as, yra gėris ir teisybė – hedonizmas smagus tik tol, kol nepasidaro bekraštis ir kvailas.

Persivartoti narkotikų už turtingos močiutės pinigus nėra itin gražu, o ir Dash Snow kaip postmodernaus Bodlero mitas atrodo peraugęs jį patį. Tačiau, kaip bebūtų, jis mokėjo fotografuoti – ir ne bet kaip, o taip, kad jo pasaulis nuotraukoje mums yra toks tikras, koks buvo priešais objektyvą. Fotografuodamas Dash’as nerežisavo ir nemelavo – ir taip tapo savas. Savas visiems, taip pat gyvenantiems, norintiems gyventi, ar mėgstantiems stebėti taip gyvenančius. Techniškai nesudėtingi Dash’o darbai negali lygiuotis ir būti lyginami su idėjiškai brandžiais ir kruopščiai atliktais meno kūriniais, bet jie niekada to ir nesiekė – tai tiesiog gryna kūryba, kuriai puikiai sekasi užkalbinti ir patraukti žiūrovą. Eidami į Dash’o parodą einate į susitikimą su juo – esate kviečiami kartu dalyvauti vakarėlyje arba muštynėse. Ir niekas nesupyks, nesvarbu, ar priimate, ar atmetate kvietimą.

Aš turbūt neišgyvenčiau Dash Snow pasaulyje – kaip neišgyveno jis pats. Tačiau labai džiaugiuosi, kad kažkas tai sugalvojo ir įamžino. Nes kartais iki pilnos laimės trūksta tik trupučio laisvės ir rokenrolo. Ar bent jau nuoširdžiai pakrizenti dėl kažkieno beprotiškų nuotykių.

Daugiau Dash’o avantiūrų galima rasti čia arba čia arba čia.

Straipsnio autorė Monika Kalinauskaitė.

Ką parašyti apie miestą, kuris visų pirma asocijuojasi su eurobiurokratų sostine?

Ką parašyti apie miestą, kurį prisiminus po liežuviu pajunti vyšninio alaus saldumą?

Ką parašyti apie miestą, kuriame pribloškia gatvėmis tingiai praplaukiančios musulmonų upės?

Ką parašyti apie miestą, kuriame rytais paukščių čiulbėjimas nustelbia pravažiuojančių mašinų burzgesį?

Ką papasakoti apie miestą, kuriame šiuolaikinio meno galerijos išsislapsčiusios painiuose gatvelių labirintuose?

Ką papasakoti apie miestą, kurio bažnyčių altoriuose kabo Anthony’o van Dyck’o, Peter’io Paul’io Rubens’o ir kitų flamandų tapytojų originalai?

Ką papasakoti apie miestą, kurio gatvių užkaboriuose gali netikėtai užtikti Art Nouveau architektūros šedevrų?

Ką papasakoti apie miestą, kuriame pisuarų daugiau nei grafiti?

Papasakoti kažką tikro apie Briuselį galima tik nepadarius lemtingos klaidos – bandymo atrasti šį miestą gatvėje.

Tą klaidą padariau. Daug vaikščiojau ir ieškojau. Turėjau tikslą atrasti iš Vilniaus į Briuselį persikėlusią galeriją „Tulips & Roses“. Atrasti šitą tašką miesto žemėlapyje kurstė keli dalykai.

Kol galerija veikė Vilniuje, vengiau jos. Kažkodėl mano smegeninėje „Tulips & Roses“ vaizdinys bujojo kaip mažasis ŠMC klonas. Stereotipui stuburą sulaužė susitikimas su Jonu Žakaičiu seminare “Three uses of the knife“. Jis pasirodė kaip puikus lektorius. Beklausant jo, mano galvoje vyko stebuklinga transformacija – šiuolaikinis konceptualusis menas iš A4 formato lapo, nurodančio kas yra meno kūrinys, virto objektu, kurį iššifravus gimsta menas.

Deja, mano atradimui nebuvo lemta iki galo išsipildyti. Atradus galeriją, isteriškai pabirbinau durų skambutį, pabučiavau duris ir graudžiai paspoksojau pro „Tulips & Roses“ langą, ant kurio buvo parašyta lemtinga frazė „Done“. Tik grįžus į Lietuvą sužinojau, jog tai buvo parodos pavadinimas.

Keletas aplankytų belgiškų meno galerijų išsiskyrė sterilumu. Tikros institucijos skirtos pripažinto, kokybiško šiuolaikinio meno eksponavimui. Ir nieko daugiau…

Todėl nusprendžiau likti gatvėje ir meno ieškoti čia.

Čia pirmiausia atradau moteris. Jos ateina būriais prie didžiųjų parduotuvių ir prekybos centrų, plepa, po to it pulkas pabaidytų paukščių išsiskirsto į savo darbo vietas. Sėdi tiesiai ant grindinio.

Čia atradau ir bažnyčias. Atviros it draugo glėbys, rodo visą ką turi, pradedant senųjų meistrų šedevrais, baigiant tikinčiųjų, turbūt workshop’ų metu, sukurtais koliažais.

Ir tik po to atradau Briuselio sienas, labai nepanašias į daugelio Europos sostinių. Atradimas suspaudė širdį. Prisiminiau vaikystės Šiaulius. Ten centrinės miesto sienos, tatuiruotos socrealizmą šlovinančiomis freskomis, šaltais žiemos rytais keldavo begalinį liūdesį. Labai gailėdavau tų vasariškai apsitaisiusių žmonių su niekada neblėstančiomis šypsenomis.

Piešiniai ant Briuselio sienų kėlė tik šypseną. Didžioji dalis jų – smagus kičas, pribloškiantis pozytivumu. Grynos spalvos, aiškus piešinys, paprastas siužetas. Sukurta grožėtis.

Kai tie negausūs bet mieli vaizdai ėmė strigti gerklėje kartu su cukruotais belgiškais vafliais, bėgau iš gatvės ir slėpiausi gausiuose muziejuose. Juose klesti laiko patikrinta klasika. Muziejuje iš naujo įsimylėjau abstraktaus meno genijų Miro, pasirodo jis iliustravo žinomiausių ir revoliucingiausų savo meto poetų knygas.

Muziejuje išgirdau kaip skamba muzikos instrumentai, apie kurių egzistavimą net neįtariau.

Muziejuje įvairių amžių karo žaidimai virto smalsumą žadinančiais objektais.

Muziejuje…

Ir ką gi po viso šito galėčiau papasakoti apie Briuselį?

Miestas – slapukas, kuris pradžioje atsiveria kaip nuostabi vieta, sukurta gyventi žmonėms.

O viso kito tenka ieškotis pačiam, knistis ir lįsti gilyn po gerbūvį spinduliuojančia kasdienybe.

Briuselio gatvėse nesimėto nei šiukšlės nei netikėti patyrimai.

Foto: Paulius Karpas

Foto: Paulius Karpas

Nepažįstų nei vieno vaiko, kuris ko nors nebijotų. Aš irgi kažkada buvau vaikas. Mano didžiausia baimė gyveno spintoje, kartu su mylimiausiais daiktais, už tamsių durų, su apvalia blizgančia rankena. Tą vaikystės baubą į rankas imdavau retai, apimta kažkokios keistai pakilios nuotaikos. Stipriai užmerkus akis dėdavau mamai ant kelių ir apimta švento siaubo laukdavau kol tai prasidės…

Ir vėl su savo vaikystės baubu akis į akį susidūriau po labai ilgo laiko Nacionalinėje dailės galerijoje.

Prasidėjo viskas nuo beprasmių plepalų, virstančių iš beveidžių kostiumuotų padarų lūpų. Oficialybės ir abstraktybės sunkiai dribo ant grindų, šokčiojo vis atsimušdamos į daugybės žmonių veidus… Tuo tarpu pats įvykio kaltininkas žvelgdamas į niekam nematomus tolius žaidė savo nykščiais.

Foto: Paulius Karpas

Viskas pasikeitė maestro prabilus, pasipylė upeliai jaukaus plepėjimo. Vaikystėje nebūčiau patikėjusi, jog šitas, minkštai kalbantis, žmogus ir mano baimių kūrėjas vienas ir tas pats asmuo.

Video: Paulius Karpas

Iki apsilankymo šioje parodoje žinojau, jog Stasys Eidirgevičius – gąsdinančiai genialus iliustratorius, plakato meistras, tapytojas, piešėjas. Ir pasirodo net neįtariau, jog jis skulptorius, fotografas, performansų ir kaukių kūrėjas. Padariau išvadą: apžvalginių parodų lankymas neįkainojama galimybė vis iš naujo atrasti, atrodytų jau gerai pažįstamus, menininkus.

Ką man šis menininkas iš tikrųjų reiškia supratau tik po parodos. Ji mane pritrenkė. Čia išeksponuotas Eidrigevičius buvo lengvai atpažįstamas, tačiau kitoks nei buvau įpratusi matyti… Tai privertė atlikti sukauptų vaizdinių ir įsivaizdavimų inventorizaciją.

Eidrigevičius – iliustratorius. Parodoje jo buvo mažai ir visiškai nepriminė vaikystės baubo. Iš tikrųjų labai pasigedau tų fantasmagorinių, gąsdinančių ir užburiančių vaizdinių, kurie priversdavo virpėti it kaleidoskopą besisukančią vaizduotę.

Niekada nepamiršiu to jausmo, kuris apimdavo vartant Eidirgevičiaus iliustruotas knygutes. Tai tarsi kelionė mišku temstant. Tekstas – pažįstamas takas, besidriekiantis priešais akis, tikrai žinodavau, kas nutiks, kai jis baigsis. Iliustracijos – tarsi storakamieniai medžiai, niekada nežinodavau, kas už jų slepiasi… Sunku būdavo patikėti, jog ta pati parašyta istorija.

Eidirgevičius – plakatų kūrėjas mano gyvenime atsirado daug vėliau, kai čia pat vykstančios transformacijos ir nežaboti vaizduotės pliūpsniai ėmė kelti ne baimę, o susižavėjimą. Todėl dar iki šiol gailiuosi, jog šito menininko veido neteko pažinti gyvai. Parodoje nebuvo nei vieno plakato. Bene vienintelė galimybė Lietuvoje, bent akies krašteliu žvilgtelti į šitą kūrybos sritį, tai pavartyti Vilniaus paveikslų galerijos išleistą katalogą. Pasirodo kažkada senai senai (gal prieš kokį šimtą metų) Vilniuje vyko Eidirgevičiaus plakatų paroda, nors kituose pasaulio kraštuose jis tiesiog kuria plakatus įvairiems kultūros ir meno renginiams bei reiškiniams…

Eidirgevičius – tapytojas ir piešėjas. Šie maestro veidai bene geriausiai ir ryškiausiai atskleisti parodoje. Įvairių dydžių (nuo vos įžiūrimų miniatiūrų iki didelių paveikslų), įvairiomis technikomis atlikti kūriniai buvo okupavę beveik visas Nacionalinės dailės galerijos sienas. Ten buvo viskas ir lanksti, greita linija ir siurrealistiniai virsmai bei transformacijos, prislopinti paveikslų tonai praplyštantys netikėtais ryškių spalvų proveržiais ir dešimtys, būties paslaptis priglobusių, kaukių.

Eidirgevičius – skulptorius. Nematytas ir nežinomas. Tiek parodoje, tiek internete suradau vos keletą pavyzdžių. Vienintelis dalykas, kurį atpažinau, tai noras konstruojant išgauti formas. Nežinau ar man patiko, žinau tik tai, jog nesujaudino.

Eidirgevičius – fotografas. Dar vienas mažai pažįstamas veidas, o gal labiau kaukė… Fotografijos parodoje buvo per mažai, kad galėčiau įvertinti Eidirgevičių kaip fotografą, bet tikrai užtektinai, kad pasidalinčiau pirmu įspūdžiu. Mačiau bandymus žaisti su erdve, kuri praranda apimtis ir suplokštėja tarsi popieriaus lapas, išryškindama tik sterilias vaizdo konstrukcijas.

Eidirgevičius – performansų kūrėjas. Jei apsiriboti tais, kurie buvo demonstruojami parodoje, tuomet svajočiau, kad ši pažintis nebūtų įvykusi. Nevykusiai nuobodžiai nufilmuoti vaizdai pagardinti saldoku muzikiniu fonu. Kažkodėl tai priminė žaidimą smėlio dėžėje, kai žaidimas įdomus ir suprantamas tik pačiam žaidžiančiajam, nes tiks jis žino kiekvienos smiltelės ir pagaliuko reikšmę. Man toje smėlio dėžėje pasirodė ankštoka…

Todėl šoku tiesiai prie kaukių, kurias maestro magiškai keičia, valdo ir kuria. Tai tarsi vizitinė kortelė, kurią pamačius į galvą šauna vienintelė mintis – Eidirgevičius. Įstabu, jog Eidirgevičiaus kuriamos kaukės netenka vienos pagrindinių funkcijų – slėpti. Jos – egzistencijos šuliniai, kupini gyvybės. Tereikia žvilgtelti per to šulinio kraštą ir tyvuliuojančioje begalybėje išvysi patį gyvenimą. Tikriausiai ta netikėta galimybė vaikystėje mane ir gąsdino…

Mano baubo nebeliko.

Galima kolekcionuoti pašto ženklus, senovines žvakides ar knygas. Taip pat galima kolekcionuoti kūnus pasisavinant tik vienintelį nuogą atvaizdą, kaip daroma “1000 bodies project”, inicijuotame vienos Oslo fotostudijos fotografo Kenneth Sortland Myklebust.

Nuogo kūno tematika mene žaidžiama daugiau nei pakankamai dažnai, tačiau šis projektas išsiskiria savo idėja. Nusifotografuoti gali bet kas, atvykęs į Kenneth studiją, norintiems paslėpti savo veidus suteikiama ta pati juoda kaukė. Tačiau žmogus paliekamas vienas patalpoje su fotoaparatu ant stovo ir vieninteliu galimu atlikti kadru — nuotrauka bus tokia, kokia pavyks patį pirmą kartą. Taip pat jos neapdorojamos kompiuteriu.

Nuogumas čia nėra atsitiktinė etiketė, siekianti patraukti dėmesį. Žmogaus kūnas pateikiamas pačia natūraliausia išraiška ir neapribotas trikdančių pašalinių aplinkybių, tokių kaip fotografo žvilgsnis, tad pozuotojai gali jaustis bene visiškai nesuvaržyti. Tai matyti daugelyje nuotraukų — nevengiama įdomesnių pozų, drąsesni žvilgsniai. Tarsi bandymas išvaduoti nuo savo pačių baimės, siekimas parodyti neretušuoto kūno grožį šiandieninio pasaulio, užversto hiberbolizuotu tobulumu, kontekste. 1000 kūnų kolkas nėra surinkta, tad visi norintys dar turite šansą prisidėti prie šio projekto įgyvendinimo.

Armėnija, sovietmečiu statyti viešbučiai

Architecture is not only concerned with physical space. Buildings can express ideologies and shape social life. They can mirror human desires or reflect the impossibility of their realisation. And as there is an architecture of power there is also an anti-architecture of resistance. – Charles Moore.

Architektūra susijusi ne tik su fizine erdve. Pastatai gali išreikšti ideologijas bei formuoti socialinį gyvenimą. Jie gali atspindėti žmonių troškimus arba neįmanomą šių troškimų įgyvendinimą. Greta architektūros, kuri reprezentuoja jėgą, taip pat egzistuoja ir apie pasipriešinimą primenanti anti-architektūra. – ištrauka iš Charles Moore knygos.

Būtent ši citata galėtų tiksliausiai reprezentuoti šiuo metu Tate Modern antrajame aukšte pristatomą keturių fotografų parodą, kuri nagrinėja istorijos, politikos, individo bei bendruomenės santykį. Besikeičiantys laikotarpiai, politinės jėgos bei miestų ir miestelių veidai kuria mūsų kasdienybėje skirtingus mitus, įstringančius kolektyvinėje atmintyje bei darančius įtaka kiekvieno mūsų identiteto formavimuisi. Rytų Europa bei dalis Azijos, ilgą laiką priklausiusios skirtingoms santvarkoms, sekusios politiniais idealais bei kuriamais miražais, šiuo metu tarsi pradėjo naują gyvenimą ir rytojų, tačiau išlikusi architektūra, apleisti nebenaudojami pastatai kažkada turėję tapti pasididžiavimo ir malonumo odisėja vis dar pasakoja kitą istoriją ir yra gyvi dabartinės kartos atmintyje.

Mane visuomet domino kūrybos pristatymo forma, kuomet menininkas kalba prieš auditoriją. Kartais tai vadiname pokalbiu, diskusija, paskaita ir t.t., tačiau mano mėgiamiausia forma yra pavadinkime gyvas interviu, kuomet kuratorius atakuojantis menininką vienu klausimu po kito, leidžia auditorijai labiau pažinti, įsijausti ir suprasti. Tokių pokalbių desertu visuomet tampa komentarai ir klausimai iš publikos. Parodos ir lankymasis jose nori nenori yra daugiau formalus užsiėmimas, kuomet lyg ir stengiesi priartėti, įsigiilinti bei pajusti, tačiau vis tiek lieki už tam tikros ribos. Tuo tarpu dalyvavimas pokalbyje ir diskusijoje, pagardina pavadinkime parodos suvartojimą subjektyvia patirtimi, susipažinimu su asmenybe, kalbėjimo stilistika, maniera kaip atsakinėjami klausimai. Kuratoriaus charakteristika kartais taip pat priduria vieną kitą intrigą. Taigi, būtent todėl šį kartą pristatau fotografą Hrair Sarkissian, kuris mane sudomino būtent vykusio Tate Modern pokalbio metu. Turiu pripažinti, jog jeigu nebūčiau apsilankiusi šiame pasikalbėjime greičauisai jo kūryba manęs nebūtų patraukusi. Dabar galiu teigti, jog nors ir sukėlusios kritiškų minčių autoriaus serijos, visgi paliko teigiamą įspūdį. Ir tai įvyko tikrų tikriausiai pačio autoriaus asmenybės ir kalbos (atsakymų į kuratorės klausimus) dėka.

Serija “In Between”

Serija “In Between”

Fotografo Hrair Sarkissian kūryba kalba daugiausiai socialinėmis temomis ir yra glaudžiai susijusi su jo asmenine patirtimi ir biografija. Kilęs iš Armėnijos, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs kitose valstybėse, baigęs mokyklą Prancūzijoje, studijas Olandijoje, daugelį savo pirmų projektų įgyvendino būtent gimtojoje Armėnijoje. Su pačia Armėnija Hrair susidūrė tik šeimos narių pasakojimuose. Ši valstybė daugelį metų tarsi buvo nepažįstama ir labai artima erdvė. Būtent grįžimas atgal ir savo šaknų pajautimas yra daugelio autoriaus serijų tema. Dalindamasis savo mintimis apie Armėniją ir ten įgyvendintus projektus fotografas prisimena ganėtinai skaudžias akimirkas. Grįžimas atgal jam reiškė susidūrimą su realybe – tevų ir giminių apipasakota, idealizuojama žemė atvėrė visai kitus horizontus. Skurdas, pilka kasdienybė, neturintis tikslo, išvargę žmonės ir apleisti pastatai bei ištuštėję miestai tapo ta realybe su kuria susidūrė ir apie kurią mums pasakoja Hrair Sarkissian.

Daugelyje jo serijų vaizduojami pastatai, aukščiau esančiose nuotraukose užfiksuoti Tarybų sąjungoje statyti viešbučiai nuostabiuose gamtos kampeliuose, turėję tapti prestiziškais kurortais, sugriuvus sąjungai taip ir palikti tarsi sustabdytoje akimirkoje. Kitos serijos kalba apie žmones ir politinių galių įtaką jų gyvenimui. Antrojo Pasaulinio karo metu didvyriais laikyti kareiviai per dienų dienas žaidžia kortomis, nes miestelyje po karo pabaigos tieisog nėra ką veikti, jokių darbo vietų. Ištuštėjusios centrinės miesto aikštės, kuriose įkurtos kartuvės primena apie mirties bausmę, nusišypsoti priverčia ir prabangūs pastatai Armėnijos sostinėje, kurie tieisog uždengti milžiniškomis atspausdintomis nuotraukomis, barikaduojančiomis galimybę papulti vidun.

Zebiba

Zebiba

Autorius dirba ne tik Armėnijoje, keletą projektų įgyvendino ir Europos valstybėse, Afrikoje, Azijoje. Vienas iš įdomių projektų įgyvendintas Egipte pavadinimu “Zebiba”. Autorius nenaudodamas per daug įmantrių rakursų, daugiau tiesiog pasirinkęs centrinės kompozicijos ir portreto tipą, kuomet asmuo žiūri tiesiai į objektyvą dokumentavo religingus vietinius vyrus. Šie vyrai išsiskiria tuo, jog nuo kasdienio meldimosi bei galvos prisilietimpo prie švento akmens, jų kaktoje atsiranda juoda dėmė, simbolizuojanti artumą su dievu. Ironiška ir tai, jog kai kurie vyrai yra tokie apsėsti idėjos savo bendruomenėje išsiskirti kaip labai religingi ir esantys arčiau dievo nei kiti, jog šią žymę tepa citrinų sultimis, stengdamiesi ją paryškinti ir išlaikyti.

Dar vienas su architektūra susijęs projektas įvykdytas Amsterdame, kur autorius fiksavo bažnyčias virtusias naktiniais klubais, bendruomenės centrais, parduotuvėmis ir t.t.

Metro, Armėnija

Metro, Armėnija

Metro, Armėnija

Metro, Armėnija

Nuotraukose dar viena mano akį patraukusi serija. Metro stotis Armėnijos sostinėje Jerevane. Ši metro stotis buvo pastatyta Tarybų sąjungos klestėjimo laikais. Tuo metu, miestas norintis gauti finansavimą metro stoties statybai turėjo turėti vieną milijoną gyventojų, Jerevane jų buvo 700 tūkstančių. Susivienijusi miesto bendruomenė pradėjo kviesti apylinkių gyventojus atvykti į sostinę, visų nuostabai palaikymo netrūko ir Armėnijos sostinėje buvo pastatyta ištaiginga, monumentą primenanti stotis. Pats traukinys teturi tris vagonus, tačiau ši metro stotis bei įspūdinga jos architektūra giliai įstrigo į tautos atmintį. Šis metro tiesiogine to žodžio prasme tapo pasididžiavimo simboliu vietos gyventojams. Jis primena apie Tarybų sąjungos laikus, kurie vietiniams gyventojams sukelia nostalgiją ir prisiminimą apie geresnį gyvenimą, kuris sąjungai sugriuvus buvo iš jų atimtas.

Hrair Sarkissian mėgstamiausi fiksuoti objektai yra apleistos erdvės. Autorius teigia, jog apleistuose pastatuose kaip niekur kitur fotografas gali jausti laisvę, nereikia derinti, klausti ar prisibijoti čia dirbančių, apsauginių ar atsakingų asmenų. Apleistose erdvėse gali tiesiog žengti laisvai bei pasitikėdamas savimi, leisti laisvai atsiskleisti kūrybiškumui. Jo serijose rasite nemažai nuotraukų, kurios fiksuoja tieisog detales, tamsius kampus, nublukusias sienas. Jos tarsi siekia sukelti anejingumo, nostalgijos, tylos, depresijos ar nežinomybės nuotaiką.

Taigi, pasigilinus į šio autoriaus idėjas bei išgirdus apie darbo užkulisius, fotostudijų įkurimą, bendravimą su vietiniais gyventojais ir t.t., šį kūryba tampa patraukli ir įdomi bent jau idėjine prasme. Tuo tarpu jeigu ją reikėtų vertinti tiesiog iš pradžių pamačius vizualią informaciją, turbūt nedaug kas jūsų atkreiptų dėmesį. Labai paprasti rakursai, neutralus koloritas, galima sakyti nuobodūs ir monumentalūs vaizdai gali sukelti klausimą apie tai kuo vertingos šios serijos, kuo jos turėtų sudominti, patraukti akį ir kuo jos skiriasi nuo paprasčiausių tarkime turisto, fiksuojančio stebimus objektus ir kraštovaizdžius, nuotraukų albumo?

Atsakyti ganėtinai sudėtinga, nors turbūt pagrinde atsakymas būtų susijes su pačia idėja ir jos reprezentacija. Šiomis dienomis menininkai dažnai prisiima sociologų, antropologų ar bendruomenės gydytojų vaidmenis. Fotografams tai daryti dar paprasčiau, kadangi dokumentacija pati savaime tampa vertinga tapdama istorija. Vieninteliu klausimu ir užduotimi išlieka temos pasirinkimas bei problematikų iškėlimas. Pastabumas, iksavimas bei tinkamas pateikimas reikiamu metu, netgi vizualiai galima sakyti skurdžioms bei nuobodžioms nuotraukoms suteikia galimybę būti pastebėtoms, pamatytoms bei įvertintoms. Mąstant dar plačiau, galima būtų pridurti, jog tokių serijų nagrinėjimas gali atverti galimybę glaudžiau prisiliesti prie bendruomenių problemų bei jų sprendimo būdų galimybių.

Namai vaiduokliai Jerevano centre, prabangūs apartamentai taip ir nebuvo nupirkti, todėl nuspręsta juos apdengti pačių jų nuotraukomis

Maskva

Riba tarp rytų ir vakarų vis dar labai riebi. Kultūriniai skirtumai, mentalitetas, žmonių kasdienybė, netgi demokratijos supratimas rytų bei vakarų valstybėse labai skirtingi. Daug kas bando teigti, jog rytų Europa vakarietiškėja, keičiasi, visgi dauguma žmonių, ypač šiek tiek vyresnės kartos, gyvena kitokiomis vertybėmis, kitokiu suvokimu ir kitokiomis socialinėmis problemomis. Gerai tai ar blogai niekas negalėtų vertinti, šios realybės tieisog skiriasi, skiriasi iš esmės.

Socialinės realijos rytų Europoje, Rusijoje ir nuo Rusijos vis dar vienaip ar kitaip priklausančiose valstybėse labai panašios. Visos sovietinėje santvarkoje buvusios valstybės nori nenori turi bendrumų tiek kultūrinėje, tiek ekonominėje, tiek visose kitose srityse. Niekad neesu buvusi Rusijoje, tačiau rusų kultūrą, stereotipus, kalbą, muziką suprantu labai gerai, turbūt suprantate ir daugelis jūsų. Rytų Europoje, ypač Pabaltijo valstybėse rytų kultūra stipriai įsigalėjusi, o socialinės realijos daug kur labai panašios, todėl žvelgiant į Donald Weber nuotraukas, kurios atspindi rytų Europą, pilką kasdienybę, juodą satyrą ir nesuvokiamą euforiją, nori nenori atsimenu daugelį kartų per savo gyvenimą matytus vaizdus, sutiktus žmones, lankytus kaimus ir užmiesčius. Daugeliui vakariečių šios serijos pasirodytų kraupios ar keliančios gailestį, tuo tarpu rytų Europos gyventojų jos per daug nenustebintų, o galbūt net sukeltų šiokią tokią nostalgiją bei prisiminimą apie kitokį suvokimą ir egzistenciją.

Černobilio zona, likę gyventi po atominės sprogimo, nenorėję išsikelti

Černobiluo zona

“Zeko Natasha” (Buvusio kalinio mergina)

Pagrindinė fotografo Donald Weber nagrinėjama tematika – valdžios bei jėgą turinčių žmonių ir institucijų įtaka paprastiems žmonėms. D. Weber pateikia šių žmonių gyvenimus taip kaip mato, negražindamas ir nesistebėdamas, tiesiog dokumentuodamas, na o ir pats fotografas teigia, jog yra dokumentuotojas ir dokumentikai teikia didelę reikšmę, kadangi ji formuos ateities kartų suvokimą apie dabartį. Būdamas dar studentu ir dažnai laikraščių naujienose bei televizijų reklamose pasigesdamas nepagražintos, tikrovę atspindinčios dokumentikos, ilgai dvejojęs, pasirinkęs ne tas (architektūros) studijas bei gavęs iš dėstytojo komentarų, jog yra siaubingas fotografas, po dešimties metų petraukos, jis galų gale pradėjo fiksuoti tai, kas jam buvo svarbu.

Lankėsi Rusijoje, Sibire, Ukrainoje ir daugumoje kitų valstybių, viena pagrindinių ir apdovanojimus pelniusių fotografo serijų pasakoja apie Černobilio apylinkes, iš kurių po atominės jėgainės sprogimo vietiniai gyventojai neišsikėlė ir liko gyventi apokalpsę primenančioje beveik mirusioje vietovėje, kurioje stovi tuščios ir apleistos mokyklos bei darželiai, daugiaaukščiai, gyvenamieji namai ir net nepajudinti butuose baldai. Ne mažiau svarbios ir kitos serijos, atspindinčios Maskvos galybę bei skirtingų socialinių sluoksnių susidurimą, Rusijos vadinamo požeminio gyvenimo buvusių kalinių ir jų mergaičių realijas, Sibiro bei Ukrainos miestų bei kaimų užkulisius, ramybę ir tuo pačiu ištuštėjusias gatves, pamirštus paminklus, vis dar žaidžiančius gatvėse vaikus. Sovietų sąjunga sugriuvo akimirksniu, tačiau žmonės ir jų gyvenama aplinka bei suvokimas taip greit nepasikeitė, apie viską primena vietinė architektūra, miestų išplanavimas, netgi drabužiai ir vaikų žaislai.

Černobilio vietovė, Ukraina

Černobilio vietovė, Ukraina

Maskva

Gavęs keleta svarbių apdovanojimų ir premijas, fotografas D. Weber visų nustebimui apsigyveno Maskvoje, paklaustas kodėl, kas jį čia laiko ir kaip jam čia sekasi, atsakė, jog paprasčiausiai yra rusofilas. Jis teigia, jog visai kitas patyrimas gyventi šioje imperijoje, stebėti žmones ir realijas, žinoma kartais ateina toks momentas, kuomet žūtbūt privalo grįžti namo į Torontą, pailsėti nuo išgyvenimų. Bet kokiu atveju fotografą žavi Maskvos beprotybė, žmonės ir jų istorijos, visai šiai aplinkai jis priskyrė juodo optimizmo sąvoką. Maskvoje jis plėtoja savo projektus, tačiau teigia, jog kiti Rusijos miestai jam patinka labiau.

“Maskvoje viskas sukasi apie pinigus, stereotipus ir juodas mašinas, tačiau nors gali sakyti, jog čia nuobodu ir pilka, tas pats jausmas gali apimti gyvenant bet kur, viskas priklauso nuo to, ką žmogus veikia” – teigia fotografas.

Zekų gyvenimas

Zeko suėmimas

Zeko suėmimas

D. Weber asmeninį prisilietimą prie rytų Europos ir jos aštrių socialinių išskirtinumų įrodo jo asmeniniai komentarai prie kiekvienos serijos, kurie ne tik priartina prie jų žiūrovą, tačiau ir patį menininką paverčia antropologu, kuris keliauja po šių dienų žmonių gyvenimus ir apgyvendintas erdves bei fiksuoja ir nagrinėja jų asmenines istorijas. Šis asmeninis prisilietimas ir nagrinėjimas labai jautrus ir įžvalgus, jį dar labiau papildo nuotraukose pasirinktos kompozicijos, spalvų kontrastai ir paletė bei bendra kuriama atmosfera.

Asmeniškai mane labai sudomino tai, jog pats menininkas kilęs iš vakarų, užaugo visai kitokioje aplinkoje ir santvarkoje, vakaruose įgijo puikų, kai kurie netgi pasakytų prestižinį išsilavinimą, dirbo kartu su garsiu architektu Rem Koolhaas ir staiga tarsi persimainė, apsisuko, grįžo ir pasirinko rytų Europos reprezentaciją. Įdomu ir tai, jog jis nekeliauja kaip turistas, ištroškęs rytų egzotikos ir aštrių išgyvenimų, tačiau apsigyvena skirtingose rytų Europos vietovėse, gilinasi į kultūrą, skaito begalę knygų, kurias mes patys jau seniai pamiršome ir net nenorime prisiminti. Smagu, jog jo prisilietimas prie visos šios mums pažįstamos kultūros yra teisingas ir neperdėtas.

Kyla klausimas, kodėl tuo tarpu patiems rytų Europos gyventojams ir fotografams, daug sudėtingiau į šias tematikas gilintis be subjektyvaus požiūrio ir išankstinio nusistatymo? Kalbu apie jaunąją kartą, kuri savo galvose gal ir nešioja kai kuriuos prisiminimus, tačiau kuriai sovietinė santvarka neturėtų kelti tokių neigiamų ar teigiamų emocijų, kaip kelia kartai, didžiąją dalį gyvenimo joje gyvenusių. Šios temos vis dar nėra iki galo išsemtos, jos reprezentuoja ir kelia daugelį esminių klausimų apie šiuolaikinį vakarų ir rytų pasaulį, jo susidūrimą, žmones ir viso to bendrą ateitį bei poveikį kiekvienam mūsų atskirai.

Černobilio vietovė

Černobilio vietovė

Černobilio vietovė

Manau, šios serijos labai įdomios ir svarbios, jos priverčia dar kartą prisiminti daugumą kitokią realybę reprezentuojančių rytų Europos filmų, muzikos grupių, knygų, asmenybių ir žinoma viso to įtaką mums asmeniškai greta įtakos iš vakarų Europos. Tuo tarpu D. Weber šiuo atveju reprezentuoja individą, esantį ir suvokiantį abi realijas, jeigu tik ši beprotybė yra įmanoma.

Daugiau fotografo minčių ir vaizdų rasite čia.

Iš Zekų gyvenimo

Iš Zekų gyvenimo

Sibiras

Černobilio vietovė

Černobilio vietovė

Černobilio vietovė

Černobilio vietovė

Lulu ir G, 1980 ir 2010, Buenos Aires

Fotografija iš esmės skirta sustabdyti dabartį. Pagauk momentą, išgrynink kadrą, gali jo ir negryninti, dar geriau – laisvas atsitiktinumas tik suteikia daugiau tikrumo. Mokantys daugiau triukų tą “netikėtumą“ gali sukurti dirbtinai. Po to nuotrauka lieka gyventi savo laike ir skiriasi tik vieta, kur ją matysi – ar D disko aplanke greta kitų dviejų šimtų kadrų, kuriuos pasidarei praeitą trečiadienį vonioje, ar toje naujoje galerijoje, ar internetiniame fotografo portfolio. Visoms joms bendra išlieka viena – jos perteikia vieną momentą iš ilgesnės ar trumpesnės istorijos.

Cecile, 1987-2010, Prancūzija

Benn ir Dan, 1979 ir 2010, Londonas

Irina Werning savo fotografijų serija “Atgal į ateitį” (“Back to the future”) pasirinko įdomų priėjimą prie kadro ir laiko santykio. Nuotraukose ji siekia tiksliai atkurti ankstesnes savo modelių nuotraukas. Imituojami visi nuotraukos elementai – pradedant apranga, išraiška, aplinka, baigiant spalvomis ar ryškumu. Vienintelis pakitęs elementas yra pats fotografuojamas žmogus – kai kurias Irinos darytas fotografijas nuo jų “originalų” skiria 40 metų. Kitos perfotografuotos po 20-ies ar 30-ies, jose matomi žmonės iš Buenos Aires ar Londono, Urugvajaus ar Prancūzijos.

Tommy 1977 ir 2010, Buenos Aires

Nico, 1980 ir 2010, Prancūzija

Labai nesunku atsekti, kodėl dažniausiai kartojasi pirmų dviejų miestų pavadinimai – pakanka paskaityti Irinos biografiją. Ji kilusi iš Argentinos, kur baigė ekonomikos bakalaurą ir istorijos magistrą. Persikėlusi į Britaniją, 2006 metais ji gavo antrą magistro laipsnį – šįkart iš fotožurnalistikos. Gana neįprastas šokinėjimas per įvairias sritis čia nurimsta, ir ji pradeda koncentruotis būtent į fotografiją. Iš įgyvendintų darbų ir gautų įvertinimų sąrašo galima įtarti, kad ši užduotis Irinai sekėsi gana neblogai. Kitos vertos dėmesio, bet kiek mažiau žinomos jos darytų nuotraukų serijos – “Chini projektas” (“Chini project”), kuriame ji sukuria preciziškus, dailius mažus pasaulėlius draugės šuniui ar “Mano brangūs ilgi plaukai” (“Mi Pelo largo Querido”) – čia fiksuojamos argentinietės merginos ilgais, tekančiais plaukais.

Kairėje – “Mano brangūs ilgi plaukai”, dešinėje – “Mažytės Andų mokyklos. Skaitančios mergaitės”

Mažytės Andų mokyklos. Mokytojas vertina egzaminus

Mažytės Andų mokyklos. Merginos šukuojasi plaukus

Tokį pat motyvą galima rasti ir serijoje “Mažytės Andų mokyklos” (“Little Schools in the Andes”), kur vėl tarsi patenkama į laiko kilpą. Rodoma kalnų kaimelių mokyklų kasdienybė – mišinys iš tradicinio valstietiško gyvenimo būdo ir šiuolaikinių įtakų. Minėti tradiciniai ilgi plaukai – greta dviaukščių lovų, iš pažiūros naujame mokyklos pastate – lentyna su krūva pasiglamžiusių knygų ir gaubliais, apsimetanti vietine biblioteka. Autorė pamini, jog mokykla yra vienintelė vieta, kurioje šie vaikai prisiliečia prie miesto kultūros; greičiausiai jie visą gyvenimą tęs įprastą kalnuotai vietovei gyvenimo būdą.

Chini projektas. Priklausomas

Chini projektas. Kazino

Vien neatidžiai permetus akimis Irinos darbų serijas, galima išskirti dvi pagrindines kryptis – viena vaizduoja tradicines, vietines kaimo bendruomenes („Mano brangūs ilgi plaukai“ ar „Mažytės Andų mokyklos“), kita remiasi į miesto kultūrą („Chini Projektas“ ar „Atgal į ateitį“). Pirmoji – sustingusi ir stabili, antroji – gyva, ryški, kiek pritempta. Tarkim, tas pats „Chini projektas“, kad ir kaip meistriškai ar tiksliai padarytas, tėra dirbtinis ironiškas konstruktas. Sunkiai galiu surasti kokį nors malonų apibūdinimą žiurkiškam kinų kuoduotajam (neįkyriai nuoširdi antipatija), tačiau net ir žvelgiant atmetus pradinį neigiamą nusistatymą galima pripažinti, kad kišeniniai šunys, papuošti mažučiais batukais ir mažutėmis kepurėlėmis su dar mažesniais savo šuniškais-žmogiškais daikteliais ženklina paviršutinišką, daug vartojančią visuomenės dalį. Kuri, taip jau sutampa, dažniausiai būriuojasi didmiesčiuose.

Chini projektas. Karalienės sargybinis

Abi šias kryptis skiria didelė įgriuva laike. Ji matoma ne tik tarp „Atgal į ateitį“ nuotraukų, bet ir tarp atskirų fotosesijų. Atrodo, kad Werning sunku padalinti save tarp to, iš kur yra kilusi ir to, kas yra dabar. Daugelis globalizaciją tiriančių studijų ją neabejotinai priskirtų prie mišrią tapatybę turinčių vietinių žmonių – ji jaučia nostalgiją su savo šaknims, tačiau įgavo vakarietišką išsilavinimą ir perima kitas kultūrines tradicijas. Todėl jos fotografijų serijų temos yra įvairios, neišlaikančios vientiso naratyvo, vietoje to saugančios kai kuriuos motyvus, tačiau pernelyg prie jų neprisirišančios.

Flora, Male, Sil 1983 ir 2010

La negra, 1980 ir 2010, Buenos Aires

Lali, 1978 ir 2010, Buenos Aires

Mechi 1990 ir 2010, Buenos Aires

Marita ir Coty, 1977 ir 2010, Buenos Aires

Žiūrint į ekraną iš savo fotelio nesunku, o ir patogu, komentuoti. Viena minčių, kurias galima greitai išgryninti – kad kai kurios temos tiesiog pačios savaime yra pakankamai kompleksiškos, ir joms net nereikia specialaus pateikimo. Pakanka prie nuotraukos su kačiuku pridėti komentarą, kuriame atrodo, kad kačiukas kalba apie savo nuotykius, ir net nepastebėsi, kad nuotrauka fotografuota telefonu, o šriftas – Comic Sans. Bet kuri nuotrauka su moliūgų košę valgančiu mažamečiu FB susilauks bent 30 paspaudimų. Vaizdai iš šiandieninio Egipto turi perduoti žinią apie valstybės įvykius, ir nėra labai svarbu, ar tai bus klipas, kuriame matosi protestuotojų nugaros ir vienas šalmas, ar panoraminis vaizdas iš naujienų kanalo sraigtasparnio. Informacija turi būti gaunama realiu laiku ir bet kas gali būti jos pateikėjas, nesvarbu, kokia forma tai padaroma.

Taip kuriamas fragmentiškas ir nuolatinis žinių srautas, kartu leidžiantis pačiam susidėlioti savo mozaiką. Galiu tikėti, kad internetas valdomas kačių. Kad Mubarakas vis dėlto – nuoširdus pagyvenęs vyras, šiek tiek primenantis Brazauską. Kad maži vaikai yra žavingi (šitas turbūt tikėtina mažiausiai). Viskas priklauso nuo to, kiek tam tikru dalyku domiesi ir kiek patiklumo esi išlaikęs savyje. Įsigilinimas suteikia skepticizmo, kuris leidžia susikurti vidinę cenzūrą.

Iš kitos pusės, savaime įdomios temos nebūtinai turi suktis apie miško žvėrelius ar pasaulio aktualijas. Ilgai svarsčiau, ar brazilo Sebastiano Salgado (Sebastião Salgado) darbai įdomūs tik dėl juose nagrinėjamų socialinių pakraščių tematikos ir ar estetika juose yra tik priedas, bet ne lygiavertis motyvas. Tačiau profesionalumas ir gebėjimas patraukti pamačius vos kelias neaišku kur rastas nuotraukas vis dėlto nugalėjo. Jo juodai baltos fotografijos, nors ir kalbančios įdomiomis temomis, sudomina visų pirma dėl pateikimo. Atsiranda sintezė tarp šių dviejų dėmenų – pirmiausia žaviesi kartais, atrodo, nemačiomis pavogtu kadru iš Lotynų Amerikos kaimo, tada imi mintyse kurti fotografijoje matomų žmonių gyvenimus. Tam tikra prasme jo darbai gali būti laikomi vizualiosios antropologijos pavyzdžiais (pavyzdžiui, Other Americas ar Sahel serijos).

Etiopija

Serra Pelada kalnakasiai

Tačiau visų pirma Salgado yra UNICEF vertinamas fotožurnalistas. Prieš tai, iki 1973 – ųjų – ir ekonomistas, dėl darbo pradėjęs keliauti ir fiksuoti tai, ką mato. Tai darydamas jis norėjo ne vien tik turėti brangų hobį – dalyje fotografijų serijų kalbėdamas apie socialinę nelygybę jis siekia išryškinti patogaus kapitalistinio gyvenimo negatyvą. Auksas, iškasamas Serra Pelados kasyklose, pastatomas prieš beveik pusnuogius kalnakasius purve. Pirmosios Salgado darytos fotografijos buvo iš kavos plantacijų, kurios priklausė tuometinei jo darbovietei. Kitas ryškus motyvas – tarp žmogaus ir gamtos. Jam galima priskirti fotografijas iš Koremo pabėgėlių stovyklos Etiopijoje, kurioje matome nuo bado tirpstančius dykumos gyventojus. Visų pirma Salgado koncentruojasi į žmogų – dažniausiai pavargusį, melancholišką, pasyviai susitaikiusį ir nebeturintį pakankamai galios ir jėgų kovoti už save.

Malis

Etiopija, 1984

Tačiau būtent to pateikimas išsskiria šio fotografo darbus. Žiūrint į nuotraukas dažniausiai net nesijaučia, kad tarp tavęs ir etiopės su trimis vaikais kažkada buvo kamera – atsiranda tiesioginis ryšys, būdingas visoms Salgado nuotraukoms. Vientisas, išgrynintas stilius matomas tiek portretinėse fotografijose (The Children serija), tiek peizažuose (jų galima rasti Africa‘oje).

Tai neturėtų stebinti žinant, kad su fotoaparatu praleista apie keturiasdešimt metų tyrinėjant berods šimtą valstybių. Svarbiausia – išlaikyti pusiausvyrą tarp temos ir jos pateikimo, įsigilinant į abu dėmenis ir nepasineriant vien į nugludintą estetiką ar grubią tikrovę.

Sudanas, Afrikos serija

Pabėgėlių stovykla Tanzanijoj po Ruandos genocido

Vis labiau tobulėjančios fotografijos technologijos ir vis labiau plintantis jų naudojimas dažnai priverčia mus užduoti klausimus apie tai kas yra fotografija, kam ji reikalinga, kas yra fotografijos menas ir kaip atskirti gerą fotografijos seriją nuo prastos, ypač kai jų kiekis kiekvieną dieną neįtikėtinai didėja, o ir vis daugiau žmonių pretenduoja bei nori būti pastebėti kaip išskirtiniai kūrybininkai.

Ieškant atsakymų į šiuos klausimus ir norint pasimėgauti įdomiomis, konceptualiimis bei vertomis dėmesio nuotraukomis, dažnai tenka aplankyti ne dvi ir ne tris galerijas, perversti kelis šimtus puslapių spausdintoje literatūroje bei virtualioje erdvėje. Kartais taip beieškant užkliūni už kitų meno formų, greta fotografijos dažnai atsiduria vadinami grafiniai spaudiniai (prints), video darbai ar iliustracijos. Menininkę Birgit Deubner atradau visai netikėtai, vartydama tarpdisciplininių menų atstovų portfolio ir ieškodama kažko užkabinsiančio akį bei mintį.

Birgit Deuber dar visai jauna menininkė, tik prieš keletą mėnesių 2010 metais baigusi Goldsmith universitetą Londone, o šią seriją pristačiusi kaip diplominį darbą. Mane ši darbų serija patraukė visomis įmanomomis prasmėmis, tiek forma, tiek estetikos pajautimu, tiek pačios menininkės interpretacija ir pozicija, tiek įmanomu interpretacijos lauko platumu, kuomet žiūrovui paliekama ganėtinai plati erdvė kontempliacijai. Kita vertus nuotraukos pasižymi ir paprastumu, aiškumu bei išskirtiniu dėmesiu detalėms.

Pirmas įdomus pačios menininkės nagrinėjamas rakursas yra ryšys tarp šiuolaikinės fotografijos bei klasikinės tapybos. Pasirinkdama renesansinę kone Caravagio stilistikai būdingą manierą, lengvų šešėlių bei tamsos ir šviesos kontrastų žaismą, Birgit kuria tarsi mums jau gerai pažįstamus, centrine kompozicija ir vientisumu pasižyminčius XVII amžiaus vaizdinius. Tačiau įsižiūrėję atidžiau neabejotinai pastebėsime išraiškingą šiuolaikinių dienų inkliuzą. Skirtumas ir tas, jog matomi kūriniai nėra tapyba, tačiau beabejo turi sąsajų su ja, merginą galima neabejotinai priskirti tarpdisciplininių menų atstovei – kuriami darbai gali būti nagrinėjami kaip nuotraukų serija, skulptūrų, choreografinio atlikimo ar net performanso dokumentacija. Ši serija buvo pateikta kaip finalinis menininkės paieškų rezultatas, tačiau prie projekto aprašymo ji teigia, jog savo idėją plėtoja toliau ir jau netrukus išvysime tai pačiai idėjai “Chorus / in vain I will away…” skirtus menininkės performansus.

Iš visų minimų ir menininkei rūpimų temų – kaip žmogaus kūno supratimas, nepatogumas ir svetimumas, sąsajos su mitologija, moters ir vyro kūno suvokimas ir t.t. man įdomiausia pasirodė žmogaus kaip individualybės ir jo pozicijos visuomenėje analizė. Deformuoto, tačiau natūralaus ir netgi  estetiško žmogaus kūno pateikimas kelia klausimus apie tai kaip suvokiame asmenybę, individualybę, išskirtinumą ar atvirkščiai paprastumą, vienodumą? Šis jautrus žaidimas su žmogaus kūnu gali sukelti kone dramatiškas asociacijas mąstant apie personas, kurios savo būtyje suvokė/ia, jautė/čia, supranta/o egzistencijos prasmę, būtinumą bei sąlytį su ja kitaip nei dauguma kiekvieną dieną paprastą ir tvarkingą kasdienybę gyvenančių žmonių. Nors pati menininkė nekonkretizuoja nagrinėjamos tematikos, pateikdama tik asociacijas ir temas su kuriomis dirba, tačiau mano manymu šios vizualizacijos galėtų būti puikus pavyzdys kalbant apie genijaus, menininko, rašytojo, gėjaus, transvestito, netgi paauglio ar bet kokio kito ryškaus individo poziciją mūsų visuomenėje.

Šios gyvos figūros savo formos išraiška neatrodo skausmingos ar agresyvios, tačiau jos ir nesukelia saugumo ar malonumo asociacijų. Naudodama žmogaus figūrą autorė tarsi žaidžia įprasta simbolika, tačiau paliesta ir užfiksuota išraiška labai subtili, neperžengianti renesansinės lyrikos ribų, nekelianti šleikštulio, tiesiai neapeliuojanti tiek teigiamus tiek neigiamus jausmus, šnibždanti visai čia pat, tačiau tyliai, verčiant analizuoti, ieškoti sąsajos bei emocijos.

Dar viena įdomi menininkės minėta, tačiau ganėtinai feministinė idėja susijusi su moters ir vyro tarpusavio santykiu, kūno artumu bei konfliktu. Analizuojantį šias skulptūrines nuotraukas tenka luktelėti daugiau nei akimirką kol suvoki ar kompozicijoje naudotas vienas kūnas, o gal keletas, vyro ar moters. Šie skirtumai ir kūnų tarpusavio ryšys neabejotinai gali kelti idėjas susijusias su moters pozicija visuomenėje, vyro kūno išskirtinumą bei suteikiamą jam statusą. Visgi pati menininkė siekia neįklimpti į lyčių konfliktų tematikas ir nors neatmeta jų svarbumo, tačiau stengiasi labiau nagrinėti bendrai žmogiškumo ir kūniškumo tematikas, žmogaus kaip gyvos formos pojūčius ir transformacijas šiame amžiuje.

Mano manymu šiuose darbuose labai įdomūs yra du aspektai – skulptūriškumas ir žaidimas su metamorfozės tematika.

Skulptūros apraiškos šiose fotografijose neįtikėtinai praplėčia jos galimybes. Bene kiekvieną šių kūrinių galima būtų išimti ir suteikti jam tikrą formą, sukurti skulptūrą, pati idėja ir pateikimas nors ir ganėtinai minimalistiški ta prasme, jog naudojamos grynos formos ir jų pateikimas, visgi palieka daug erdvės tolimesniam darbui, nagrinėjimui ir ieškojimui.

Metamorfozės tematika visuomet domino daugelį filosofų bei rašytojų. Metamorfozė žmoguje gali būti suvokiama ir teigiamu ir neigiamu aspektu. Pats metamorfozės procesas yra paslaptingas, nevienareikšmiškas, galintis atverti netikėtus rezultatus. Žmogaus kasdienybėje, gyvenime, žmonių kaip genties metamorfozė vyksta nuolat ir kiekvieną kartą mus stebina tiek fiziniais, tiek dvasiniais pokyčiais. Turbūt būtent šios tematikos palietimas ir nuojauta, Birgit Deubner kūrybą panardino į tą paslaptingą ir patrauklų pavidalą, kuomet atsiveria platus laukas interpretacijai ir susitapatinimui.

Na ir galiausiai neabejotinai norėčiau pridurti, jog mane ši serija džiugina savo išbaigtumu ir kokybe, ko tikrai dažnai trūksta daugeliui su fotografijos technika dirbančių ir ypač jaunų menininkų. Tikiuosi tolimesni menininkės ieškojimai bus ne mažiau sėkmingi. Daugiau informacijos deja pateikti sudėtinga, Birgit kol kas dar neturi savo asmeninio puslapio ir sulaukė dar ne tiek daug dėmesio iš žiniasklaidos, tačiau susidomėjusiems siūlau pavartyti myspasce profilį.

Kaip parašyti tekstą apie genialų menininką, kuris dažnai pavadinamas ekscentrišku pornografu?

Kaip vizualiai plokščią teksto audinį paversti aistra kunkuliuojančiu pasakojimu apie fotografą? Pradėti nuo vaizdo. Tylomis pasinerti į pasaulį, kurio atsiradimas užtrunka lygiai tiek, kiek truko pirmoji Jan‘o Saudek‘o seksualinė patirtis.

Kelios sekundės ekspozicijos ir tai ko geidei materializuojasi. Vaikystės apsėdimai, jaunystės svajonės, nuojautos, fantazijos, jaudinantys kūno dilgčiojimai, nevalingai išsiveržęs pasitenkinimo šūksnis… ir seksas, kurio sovietų (fizinėje, geografinėje, kultūrinėje ir socialinėje) erdvėje nebuvo.

O kiekviena Saudek‘o fotografija vilioja atsiduoti žiūrėjimo malonumui. Paversti savo akis mažyčiais rakto skylutės dydžio plyšeliais ir pažvelgti į tai, kas egzistuoja anapus slopinimo, draudimų, tabu ir sublimacijos.

Tuo Saudek‘o fotografija artima ankstyvajai XIX amžiaus erotinei fotografijai: galimybe iš arti pamatyti tai, kas smerktina, atidengti tai, kas slepiama, mėgautis tuo, kas viešai neigiama.

Šį artumą sustiprina ir fotografo naudojamos stilistinės priemonės: nuotraukų retušavimas, spalvinė gama, teatrališkos surežisuotos figūrinės kompozicijos, butaforija, scenografija, kostiumai ir nuogas arba apnuogintas kūnas. Kūnas, kuris tampa centrine vaizdo ašimi. Kūnas, kurio išraiškinga plastika tampa ženklu, papasakojančiu istoriją.

Saudek‘as kviečia žiūrinčiuosius į pavojingą kelionę – nepaklūstant draudimams, peržengti drovumo ribas. Paversti savo žvilgsnį iš represinio instrumento į jautrų, atvirą, geidžiantį organą.

Žvilgsnis kaip sekimo ir kontrolės mechanizmas, veda į akligatvį, kuriame paviršius/vaizdas/forma/kūnas neinterpretuojamas, jis tiesiog vienašališkai įvertinamas pasitelkus moralės normas. Žiūrintysis tampa blogio įkaitu: jis – kaltas, nes pamatė tai, kas jis yra. Todėl norėdamas atsikratyti kaltės, turi pasmerkti tai, ką mato.

Saudek‘as žiūrinčiajam suteikia galimybę atsiriboti nuo vertinimo, tiesiog atsiduoti vaizdui, įsiskverbiant į istoriją slypinčią už jo. Fotografas siūlo išlaisvinti savo žvilgsnį iš moralės spazmo, plačiai atmerkti akis ir be menkiausios kaltės ištyrinėti slapčiausias žmogaus kūno ir sielos kerteles… nebijoti geisti ir būti geidžiamam.

Saudek‘as – menininkas, kuris neieško prasmės, nebando atskleisti tiesos, nekuria vertybių, nedemonstruoja meno išskirtinumo (jo kredo – tai fabriko darbininkės pasisakymas, jog menas – nesąmonė).

Saudek‘as – žmogus, kuris gyvena kūno gyvenimą. Jis – menininkas, kuris grožisi kūno gyvenimu.

Fotografas tarsi Alisa skverbiasi į savo paties sukurtą fantazijų pasaulį tam, kad tarp daugybės nuolat tiražuojamų atspindžių surastų tą tikrąjį.

Savo pasisakymuose Saudek‘as ne kartą minėjo, jog jam fotografavimas – tai nuolatinis bandymas sukurti tą vienintelę nuotrauką, kurią būtų galima pavadinti meile.

Tas nuolatinis ilgesys, ta beprotiška aistra ir desperacija bandant tarp daugybės kūnų surasti ir atpažinti savo meilę, pavergia mano žvilgsnį ir širdį. Žiūrėdama Saudek‘o fotografijas aš suvokiu, jog tikrai myliu meną.

PS.: dalį Saudek‘o kūrinių, asmeninės ir kūrybinės biografijos faktus galite rasti čia, o kilusį smalsumą galite apmalšinti pasižiūrėję Adolf‘o Zik‘os dokumentinį filmą „Bound by Passion“ (oficialus filmo puslapis čia .

Autorius apie darbą:

With well over 300 hours in the making, more than 200 stencils involved and too many cold nights spent outside on my knees getting the shots, I am very happy (and relieved) to finally share this with you. Through the course of shooting ‘Nowhere Near Here’, I have dealt with curious drunks, a dog almost peeing on the camera (the irony is not lost on me, haha), the endlessly suspicious police and even someone nearly running off with a tripod.

Dar vienas nuotabus Pahnl Whatnow darbas – ‘Nowhere Near Here’. Šis kadrinės animacijos (angl. stop motion) filmukas sukurtas iš daugybės ilgo išlaikymo (angl. long exposure) nuotraukų ir daugiau nei 200 trafaretinių piešinių. Jam susukti prireikė 300 valandų darbo ir daugybės šaltų naktų klūpant ant kelių fotografuoti. Čia pavaizduotas šuniuko nuotykis mieste, kuriame jis užsiima šuniškais dalykais

Enjoy

Filed under: Animacija, Menas, Photography, Urban art Tagged: animacija, animation, fotografija, kadrinė animacija, Nowhere Near Here, Pahnl Whatnow, photography, stencils, stop kadrai, stop motion, trafaretai, vimeo

Po šio kuklaus mano prologo pereikime prie „rimtesnių šnekų”. Jau kuris laikas man darosi aišku, kodėl bohema ir menininkai dažnai yra glaudžiai siejami su alkoholiu ir kitais sąmonę temdančiais preparatais. „Sukurti” tokias nesąmones, kurias „gimdo” dalis „meninykų” ir dar pavadinti tai menu, eilinis blaivaus proto žmogus galėtų tik nemenkai išgėręs (dažnai dar ir užrūkęs). Prisipažinimui, kad tai – jo darbas, tam pačiam žmogeliui reikėtų dar didesnės dozės svaigalų. Tarkim, man reikėtų nenutrūkstamų etanolio injekcijų tiesiai į kraują, kad sugebėčiau taip tyčiotis iš meno, kaip tai daro (darė) kai kurie neseniai mano baigtis gimnazijos „meninykai”.

Atrodo, kad didžioji dalis šiuolaikinių menininkų kuria pagal auksinę taisyklę „O dabar padarykime kuo šlykščiau ir kuo nesuprantamiau”. Retkarčiais dalis „kuo šlykščiau” yra praleidžiama. Suprantu, kad geriausias menas yra tas, kuris kelia emocijas. Vis dėlto ar tikroji meno paskirtis yra kelti šleikštulį? Sunervinti žmones? Juos supykdyti? Ar meno paskirtis yra būti nesuprantamam bent kiek toliau nuo visų „bohemiečių” nutolusiam žmogui? Nejau geras menas yra tas, kuris turi kuo mažiau ryšių su paprastu žmogumi?

Prisiminkime garsiausią Vilniaus vamzdį… Atsiprašau, jis gi turi pavadinimą – „Kratinės arka”. Nors ten greičiau didelė vandentiekio inžinierių klaida, nei kokia nors „arka”. Ir tas vamzdis, už kurį kažkas į kišenę susižėrė nepelnytai daug šlamančių, yra menas? Pardon, tai gal man atsiųsti Vilniui savo namų vandentiekio skaitliukus ir tai taip pat bus menas?

Kartais užeinu į tinklalapį pertrauka.lt. Dažną mano reakciją, perskaičius tenykščius „šedevrus” (ypač poezijos) apibūdina vienos draugės žodžiai: „Marazmų marazmai”. Jei ganėtinai didelė dalis blogas.lt „piliečių” sugeba sukurti visišką banalybę, tai dalis tenykščių „žodžio asai” yra puikiai įvaldę gebėjimą „gimdyti” žodines sunkaus psichinio ligonio haliucinacijų ataskaitas. Pavyzdžiui, kartą „Pertraukoje” man teko skaityti eilėraštį, kuris visas sudarytas iš padrikų narkomano vaizdų, kuo gali ir kuo negali būti lyrinis subjektas.

Vis dėlto visus juos perspjauna tie patys „meninykai” iš gimnazijos, kurią šiemet baigiau. Dažniausiai pamačius kurio nors jų „kūrinį”, norisi pagauti autorių ir gerai vožtelėti galvon – o gal netyčia pasveiks. Vis dėlto po nuotykio su negyvos pelės nuotrauka, tenka daryti išvadą, kas vargu…

Kasmet mano buvusioje mokykloje rengiamos meno dienos. Šiemet jos pasižymėjo dvejais dalykais: išskirtinai mažu biudžetu ir, nežinau, ar tai turi kokį nors ryšį, išskirtinai dideliu „marazmų” kiekiu. Vienas įsimintiniausių „meno kūrinių” – sena lėlė, nudegintais plaukais. Panašiais egzemplioriais (stiklinės su dažuotu vandeniu, aprūdiję laikrodžiai, senas telefonas) buvo nukrautos visos antrojo aukšto palangės. Ne mažiau įdomūs, bet ne tokie įspūdingi – kraupi natūralaus dydžio „lėlė” laiptinės viršuje (gal kas nors sumanė sukti siaubo filmą?), visur, kur tik įmanoma įkišti ranką, prikabinėti lapukai su trumpais, beveik jokios logikos neturinčiais tekstukais (ta pati mano draugė, kurią jau minėjau šiame įraše, pamačiusi vieno tokių „meno kūrinių” nuotrauką, pasakė: „Čia pavadinimas?”) bei ant tvoros sukabinti drabužiai (skalbykla po atviru dangumi?). Atsiprašau, tai – menas? Na, tada belieka laukti, kol menu pataps panaudotos konservų skardinės, atitemptos iš artimiausio konteinerio. Šaunuoliai vaikinai, kurie prie tos suniokotos lėlės parašė: „Tam, kas darė, trūko PROTO!”.

Jau kartą minėjau vieną genialą realybės šou „Mano didelis, storas ir bjaurus bosas” pasakytą frazę: „Menas gali būti kuriamas iš šiukšlių, bet ar visos šiukšlės tada yra menas?”. Regis, šiuolaikiniams menininkams atrodo, kad bet kokią šiukšlę galima „prakišti” kaip meną. Ir nesvarbu, kad 95% žmonijos to „meno” niekada nesupras…

Turbūt tas haliucinogenus į kraują pumpuojančios liaukos, kurią turi kiekvienas šiuolaikinis menininkas, nebuvimas man ir neleidžia suprasti tų dabartinių „meninykų” bei jų „šedevrų”. Gal ir gaila… Sau per dienas deginčiau lėlėms plaukus, rašyčiau „marazmus” ir būčiau pagerbta tarp visų kitų „meninykų”. Tik man įdomu: kaip dabartinę meno srovę pavadins istorikai? Nesąmonizmu? Šiukšlizmu? Beprotizmu? Aš siūlau „narkotizmą”!

P. S. Betvarkydama kambarius šiandien sudaužiau žvakidę. Gal reikėtų šukes atiduoti kuriam nors vietiniui menininkui? Sukurtų „šedevrą”… Turiu omenyje, atiduoti su visu šiukšlių maišu ir jo turiniu.

Rodyk draugams