Fotografija

Parašyti šį straipsnį mane pastūmėjo įdomus atsitiktinumas ir atsitikimas, jau kuris laikas vykstantis „Menų centre“, kuriame dirbu gerą pusmetį. Greta centro yra kavinė, kurioje geros nuotaikos virėja kepa skanius kotletus, šnicelius ir verda kisielių ar kompotą. Įdomu, jog praėjus beveik pusmečiui, kuomet kas dieną vienaip ar kitaip susiduriame, persimetame keliais bereikšmiais žodeliais, moteris galų gale apsilankė mūsų teritorijoje, pasidomėjo kas čia vyksta, ką mes čia turime ir ko siekiame. Tačiau tai tik istorijos pradžia.

Jos akis užkliuvo už jau du mėnesius ant naujų leidinių spintelės begulinčios fotografo Terry Richardson knygos. Pradinės emocijos, juoko sumišimas su lietuvišku „o jėzus, o jėzus“, peraugo į tai, jog moteriškė beveik kiekvieną dieną pas mus atveda vis naujų lankytojų — savo vyrą, drauges, bendradarbes ir kikendama rodo į Terry Richerdsono kuriamas ironiškas, atviras, nuogo kūno ir sekso akimirkų pilnas nuotraukas.

Buvo smagu pamatyti šį reiškinį — edukacija, smalsumas, šokiravimas — vadinkite kaip norite. Šios istorijos kulminacija galėtų būti tokia — vieno renginio metu, atėjusi bobutė iš didžiosios salės pradėjo šaukti ant šių pusamžių moterų, jog jos žiūri velnio darbus, o garsiai šaukiasi „kristaus“. Lietuva ir jos ypatumai. Taigi, Terry Richardson, seksas ir jo begalinis žmogiškumas.

Besigilindama į šio vadinkime menininko, ekshibicionisto kūrybą, radau daugiau klausimų nei atsakymų. Visų pirma daugelis šią kūrybą šmeižia, vadina tai pornografija, buitiaku, bereikšmėmis neprofesionaliomis nuotraukomis ar vyro, kuris mėgsta krušantis fotkintis su kekšėmis, fetišu. Moterys čia dar mato pažeminimą, vyrų nenormalumą ar diskriminaciją. Sakyčiau, visa tai yra bukumo ir siauro požiūrio padarinys, tad daugiau kalbėti apie tai nesinori.

Terry Richardson kūryboje yra keletas labai įdomių aspektų, kuriuos reikia mokėti įžvelgti ir suprasti:

1. Realios emocijos, išgyvenimai ir patyrimai, kuriuose mėgaujasi tiek modelis, tiek fotografas

2. Moters grožio vaizdavimas žvelgiant iš vyro perspektyvos, vyriškumo paieškos moteryje

3. Žmogiškumo ironija

4. Gyvenimo, sekso ir aistros galia prieš glamūrą ir aukštąją madą

Pornografija yra iliuzija — netikra, suvaidinta akimirka, kurios nėra ir kuri kuriama tik tam, kad žadintų žiūrovo vaizduotę, teiktų pasitenkinimą. Terry Richardson kūrybos negalima būtų vadinti pornografija vien dėl to, jog visos jo fiksuojamos akimirkos yra tikros. Galima sakyti pagrindinis jo gebėjimas savo darbe ir yra priversti modelius atsipalaiduoti, jaustis savimi bei mėgautis. Didelę įtaką darbo procesui daro tai, jog fotografas pats dalyvauja fotosesijose, nevengia nusirengti, suteikia galimybę modeliui atsistoti į jo vietą, fantazuoti ir fotografuoti. Šis momentas dažnai plačiai interpretuojamas kaip šiame amžiuje susiformavusio modelio ir fotografo ryšio stereotipo paneigimas.

Mano nuomone šį vaizdų fiksavimą ir menininko filosofiją galima būtų sieti su nudizmo bei natūralizmo srovėmis, kurios kuo toliau tuo vis labiau įsitvirtina kasdienybėje ir yra interpretuojamos atskirai nuo erotikos bei iškrypimų, labiau akcentuojant paprastumą, žmogiškumą, atsigręžimą į gamtą bei atsipalaidavimą. Kitavertus, žinoma, nesunku pastebėti, jog Terry savo darbe žaidžia su šokiravimo, brutalumo, ironijos bei aistros simboliais, tačiau asmeniškai priešiškumą šių elementų naudojimui matau labiau kaip pačio suvokėjo nepasitikėjimą savimi, nuogumo ar savo potraukių atskleidimo baimę, negu autoriaus, kuris atvirai deklaruoja ką daro, nenormalumą.

Pats Terry teigia, jog dažnai sulaukia pasipiktinimų ir diskusijų apie normalumo ir nenormalumo sąvokas. Tačiau autoriaus teigimu, jam daug daugiau nenormalu atrodo tai, jog žmonės fotografuoja savo antrąją pusę, slepia jos nuotraukas ar užtušuoja veidą ir tuomet įdeda nuotrauką į internetą. Tai, ką jis pats daro, deklaruoja atvirai, nieko neslepia, o žiūrovui leidžia tai priimti kaip jam patinka. Paklaustas, ar nemano, jog tokias savo nuotraukas geriau laikyti kaip privatų dalyką, autorius nusistebėjo ir paaiškino, jog jis yra fotografas, fiksuoja žmones, todėl nemato jokių priežasčių kodėl negali rinktis kaip fiksuojamo objekto savęs. Slėpti savo darbus jam nekyla minčių — „<…>juk tam ir fotografuoju, kad tai galėtų pamatyti kiti“.

Meno kritiko Olivier Zahm teigimu, moterys Terry Richardson nuotraukose vaizduojamos iš tokios perspektyvos, kokias jas mato, o gal nori matyti vyrai, ieškomas moters vyriškumas. Tie patys modeliai ir įžymybės kaip Daniel Day Lewis, Leonardo DiCaprio, Vincent Gallo, Tom Ford, Jay Z, Kanye West, Johnny Knoxville, Karl Lagerfeld, Pharell Williams ir kiti čia šokiruoja savo žmogiškumu, atrodo kitokie, atsipalaidavę, pagauti besimėgavimo unikalioje akimirkoje. Tos pačios detalės kaip tarkime kadras, kuriame matomi plaukai ant krūtinės, primena, kad neįmanoma kontroliuoti gyvenimo, o už kadro ir glamūro, slypi žmogus su visu savo gaivališkumu ir žemiškumu. Nuoširdumas tai pagrindinis šios kūrybos elementas, kuris ir kelia daugiausiai diskusijų, pasibjaurėjimo bei klausimų. Visgi tas šokiravimas, spebėjimasis ir pasipiktinimas, manau, daugiau yra paprastas žmonių, kurie į bet kurį kiek kitokį dalyką reaguoja labai karštai, bruožas — ar tai būtų gėjai, ar nauja subkultūra, ar apnuoginta kiekvieno mūsų kasdienybės dalis.

„Nematau nieko blogo tame, jog žiūrėdami į mane ar mano kūrybą žmonės masturbuojasi, esu dėl to laimingas.“ — T. Richardson.

Įdomiausia, jog toks darbo stilius, vaizdavimas ir pateikimas, fotografą išskiria visoje mados industrijoje, o jo darbai vertinami ir daro daug didesnį poveikį bei įtaką negu glamūrinės ar aukštosios mados fotografija. Autorius dirba su tokiais projektais kaip Gucci, Sisley, Miu Miu, Chloe, French Vogue, British Vogue, i-D, GQ, Harper’s Bazaar & Purple, o pagrindinė jo sėkmės priežastis turbūt yra ta, jog kaip asmenybė Terry yra pakankamai trenktas, kad tokiai dinamiškai, nenuspėjamai ir kiekvieną kartą naujų sensacijų reikalaujančiai sričiai kaip mados fotografija, visada randa dar vieną kabliuką, kuris nustebina, papiktina ar tiesiog priverčia eilinį kartą pasimėgauti.

Dažnai menininko kūryba siejama su jo sunkia vaikyste, valkatavimu, pasinėrimu į svaigalus bei nuolatinį dardėjimą žemyn, galiausiai kapstymąsi pasiekus dugną, kuris nuvedė tiesiai į aukštumas. Šiuo metu jis gali pasigirti, jog uždirba daug ir daro tai, kas jam patinka. Daugiau informacijos apie menininką rasite čia, pavartyti visą albumą galima „Menų centre“ (Daukanto g. 28, Kaunas).