Geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje
Fotografija
žaibolaidžiai
Aug 6th
Pagaliau! Vis bandydavau, vis bandydavau, bandydavau, bet vis tiek nepavykdavo.
Pagaliau! Vieną dieną prisiverčiau paskaityti instrukciją, kaip fotografuoti žaibus (labai nemėgstu skaityti instrukcijų). Bet pagaliau man buvo paaiškinta, ką darydavau ne taip :)
Taigi, atėjo dar viena audra, griebiau stovą ir praleidau valandą prie atidaryto lango :)
Turiu dvi mane tenkinančias nuotraukas. Ir dar dvi, kurios neblogos, bet neypatingai patiko:
Šioje pasisekė, nes tik atidarius kadrą pasirodė automobilis ir ryškiai apšvietė kavinę dešinėje:
Eksperimentuokite! Vienas malonumas!
Žaidimai su vyriškumu Brian Kenny ir Slava Mogutin kūryboje
Jun 26th

Slava Mogutin iš serijos „Food Chain“
Rizikuoju būti sukritikuota, jog kišuosi į man nesuprantamas erdves, kur vyrų studijas, maskulinizmą ir to atspindžius šiuolaikiniame mene verčiau palikti vyrams. O ką jau kalbėti apie homoseksualių vyrų kuriamą meną. Ką gi tos moterys gali šiuo atveju suprasti?! Vis dėlto, surizikuosiu. Susidaro įspūdis, jog vyrai ir vyriškumas pernelyg dažnai užmirštami, lyčių studijas susiaurinant iki moterų problemų ir, žinoma, feminizmo.
Retai tenka išgirsti vyrų menininkų balsus, kvestionuojančius jų pačių kaip „lytinių-subjektų“ situaciją ir patirtis. Todėl grafa „moterų menas“ nieko nestebina, bet štai anksčiau minėtieji vis dar išlieka kažkur pakraščiuose. Atrodo, kad ir pati pernelyg dažnai užsimenu apie feminizmo ir meno sąsajas. Taigi, rizika šį kartą kaip tik vietoje.

Brian Kenny „Boys Never Fail“

Nors draugus, šeimą ir artimuosius vis linksminu savo feministiniu požiūriu ir juokais karts nuo karto dėl visko kaltinu baltaodžius heteroseksualus vyrus, pastarieji, manau, neišvengia savo paties „dominavimo“ naštos. Juk toli gražu ne kiekvienas sugeba išsilaikyti hegemoninio vyriškumo ribose, kur „būti vyru“ reiškia dominavimą, pergales, fizinę jėgą bei prievartą, emocinį šaltumą, išskirtinai heteroseksualumą, ekonominę nepriklausomybę, seksualinius laimėjimus… Sąrašą, spėju, kiekvienas dar gali pratęsti tikrai ne viena savybe. „Boys never fail“.
„Savo agresyvų būdą paveldėjau iš tėvo, kuris puldavo muštis kiekvieną kartą būdamas girtas. (…) Kartais savo agresyvumą nukreipiu į žmones, kuriuos myliu, žmones, kurie yra man artimiausi, ir tai yra reali problema.“ — menininkas Slava Mogutin.
O ką daryti tiems, kurie į minėtą apibrėžimą netelpa? Variantai keli – arba ieškoti tokių pačių panašių, kartais susiduriant su pašaipiomis užuominomis iš „tikrų“ vyrų, arba apsimetinėti tuo, kuo nesi, ir nuolat slėptis, arba, galiausiai, pasirinkti kilpą ant kaklo. Paskutiniu atveju, žinoma, juokauju, tačiau ir tame yra tiesos – šį kelią vis dar pasirenka dažnas vidutinio amžiaus vyras (lietuvis ir ne tik), nesugebantis finansiškai išlaikyti savo šeimos, dėl to nuolat engiamas žmonos, vaikų ir aplinkinių, o verkti ar eiti pas psichologą juk nedera! Aišku, visais atvejais gerokai hiperbolizuoju. Be to, atrodo, jog situacija kiek keičiasi.

Slava Mogutin iš knygos „Lost Boys“
Bet grįžkime prie šiuolaikinio meno. Vyriškumą kvestionuoja ir tuo pačiu kitokius seksualumus vaizduoja dažniausiai queer menininkai (Slava Mogutin, Brian Kenny, Sean Gyshen Fennell ir kt.). Homoseksualūs vyrai, ko gero, yra ryškiausias subordinuoto vyriškumo pavyzdys mūsų kultūroje, todėl mene jie dažnai kalba apie savo padėtį ir savojo tapatumo konstravimą. Rusas gyvenantis Niujorke Slava Mogutin ir jo draugas Brian Kenny kuria būtent tokį socialinį, politinį meną. Kartu jie multidisciplininis menininkų projektas SUPERM. Abu jie buvo užauginti tradicinėse šeimose, kur apie homoseksualumą nė kalbos negalėjo būti.
„Aš padariau daugybę dalykų, kad įveikčiau kompleksus, kuriuos mano prote pasėjo tėvai.“ — Slava Mogutin.

SUPERM instaliacijos
Sąmoningai neliečiu Slavos radikalios queer literatūros (dėl kurios buvo priverstas politinio prieglobsčio prašytis Amerikoje), performansų ar fotografijų, artėjančių prie homoerotinės pornografijos, nes šį kartą labiau domina vyriškumo kvestionavimas nei atviras šokiravimas, kuris gali ištikti dažną, kuriam ar kuriai homofobija vis dar nesvetima. Kita vertus, išvengti seksualumo, be abejo, nepavyksta – abi jo fotografijų monografijos („Lost boys“, 2006) ir „NYC Go-Go“, 2007) daugiau ar mažiau tuo persmelktos.
Tiesa, „Lost boys“ apie homoseksualų vyriškumą kalba kiek mažiau. Čia Slava dėmesį sutelkia į šiuolaikinį gyvenimo būdą, skirtingas vyriškas subkultūras, muštruojamus ir „tikro“ vyriškumo dvasia ugdomus jaunus kareivius, vietos nerandančius, kenčiančius vyrus ir berniukus, ekonominį nestabilumą, skurdą ir, galiausiai, skirtingus seksualinius tapatumus. Atvirai, taip kaip yra. Nes pernelyg dažnai esame valdomi kažkokio mistiško, kultūriškai sukonstruoto gėdos jausmo. Kitur – vyrų troškimai, fantazijos ir svajonės. Slava nedirba fotostudijose, specialiai neieško modelių, jo fotografija, anot menininko, labai dažnai atspindi pačio kasdienybę ir keliones. Jis ieško laisvės ir laisvų kūrybos formų (ne veltui, Slava pirmasis į rusų kalbą išvertė bitnikų subkultūros atstovų A. Ginsberg ir W. S. Burroughs kūrybą), o suvaržymus mato tiek komunistinėje, tiek kapitalistinėje santvarkoje.
„Aš siekiu gvildenti pačią „gėdos“ sąvoką, būdamas absoliučiai „begėdžiu“ — Slava Mogutin.



Slava Mogutin iš knygos „Lost Boys“
Jo gyvenimo draugas ir kolega Brian Kenny savo mintims ir klausimams išsakyti pasirenka instaliacijas, koliažus, video ir audio technikas. Pasitelkiąs šaudyklose ir policijoje naudojamus taikinius, jis piešia, rašo, klijuoja jaunimo, seksualumo ir smurto populiariojoje kultūroje temomis. Brian Kenny kūryboje gerokai daugiau vyriškos destrukcijos ir agresijos. Jis pats tai priima itin natūraliai, kaip bendražmogišką savybę. Būdama moterimi, drįstu tuo suabejoti.
„Destrukcija nuostabiai greitas ir galingas reiškinys. Manau, jausmas vykdyti destrukciją yra labai įprastas žmonėms Amerikoje, ypač visuose tuose filmuose kaip „Nepriklausomybės diena“ ir pan.“ — Brian Kenny.



Brian Kenny darbai
Vietoj pabaigos. Vienas dėstytojas apie vyriškumo krizes kažkada pasakė: „Vyrai auklėjami žaidimus priimti pernelyg rimtai. Jiems būdinga savisvarbos iliuzija, kuri kartais ima ir subliūkšta“.
Gerokai daugiau ir išsamiau apie Slava Mogutin ir jo kūrybą rasite čia; apie Brian Kenny čia.

Slava Mogutin

Slava Mogutin

Slava Mogutin

Slava Mogutin

Slava Mogutin fotografija iš knygos „Lost Boys“ ir Brian Kenny darbas
Žmogus žvelgiant iš Terry Richardson rakurso
Jun 18th

Parašyti šį straipsnį mane pastūmėjo įdomus atsitiktinumas ir atsitikimas, jau kuris laikas vykstantis „Menų centre“, kuriame dirbu gerą pusmetį. Greta centro yra kavinė, kurioje geros nuotaikos virėja kepa skanius kotletus, šnicelius ir verda kisielių ar kompotą. Įdomu, jog praėjus beveik pusmečiui, kuomet kas dieną vienaip ar kitaip susiduriame, persimetame keliais bereikšmiais žodeliais, moteris galų gale apsilankė mūsų teritorijoje, pasidomėjo kas čia vyksta, ką mes čia turime ir ko siekiame. Tačiau tai tik istorijos pradžia.
Jos akis užkliuvo už jau du mėnesius ant naujų leidinių spintelės begulinčios fotografo Terry Richardson knygos. Pradinės emocijos, juoko sumišimas su lietuvišku „o jėzus, o jėzus“, peraugo į tai, jog moteriškė beveik kiekvieną dieną pas mus atveda vis naujų lankytojų — savo vyrą, drauges, bendradarbes ir kikendama rodo į Terry Richerdsono kuriamas ironiškas, atviras, nuogo kūno ir sekso akimirkų pilnas nuotraukas.
Buvo smagu pamatyti šį reiškinį — edukacija, smalsumas, šokiravimas — vadinkite kaip norite. Šios istorijos kulminacija galėtų būti tokia — vieno renginio metu, atėjusi bobutė iš didžiosios salės pradėjo šaukti ant šių pusamžių moterų, jog jos žiūri velnio darbus, o garsiai šaukiasi „kristaus“. Lietuva ir jos ypatumai. Taigi, Terry Richardson, seksas ir jo begalinis žmogiškumas.



Besigilindama į šio vadinkime menininko, ekshibicionisto kūrybą, radau daugiau klausimų nei atsakymų. Visų pirma daugelis šią kūrybą šmeižia, vadina tai pornografija, buitiaku, bereikšmėmis neprofesionaliomis nuotraukomis ar vyro, kuris mėgsta krušantis fotkintis su kekšėmis, fetišu. Moterys čia dar mato pažeminimą, vyrų nenormalumą ar diskriminaciją. Sakyčiau, visa tai yra bukumo ir siauro požiūrio padarinys, tad daugiau kalbėti apie tai nesinori.
Terry Richardson kūryboje yra keletas labai įdomių aspektų, kuriuos reikia mokėti įžvelgti ir suprasti:
1. Realios emocijos, išgyvenimai ir patyrimai, kuriuose mėgaujasi tiek modelis, tiek fotografas
2. Moters grožio vaizdavimas žvelgiant iš vyro perspektyvos, vyriškumo paieškos moteryje
3. Žmogiškumo ironija
4. Gyvenimo, sekso ir aistros galia prieš glamūrą ir aukštąją madą
Pornografija yra iliuzija — netikra, suvaidinta akimirka, kurios nėra ir kuri kuriama tik tam, kad žadintų žiūrovo vaizduotę, teiktų pasitenkinimą. Terry Richardson kūrybos negalima būtų vadinti pornografija vien dėl to, jog visos jo fiksuojamos akimirkos yra tikros. Galima sakyti pagrindinis jo gebėjimas savo darbe ir yra priversti modelius atsipalaiduoti, jaustis savimi bei mėgautis. Didelę įtaką darbo procesui daro tai, jog fotografas pats dalyvauja fotosesijose, nevengia nusirengti, suteikia galimybę modeliui atsistoti į jo vietą, fantazuoti ir fotografuoti. Šis momentas dažnai plačiai interpretuojamas kaip šiame amžiuje susiformavusio modelio ir fotografo ryšio stereotipo paneigimas.




Mano nuomone šį vaizdų fiksavimą ir menininko filosofiją galima būtų sieti su nudizmo bei natūralizmo srovėmis, kurios kuo toliau tuo vis labiau įsitvirtina kasdienybėje ir yra interpretuojamos atskirai nuo erotikos bei iškrypimų, labiau akcentuojant paprastumą, žmogiškumą, atsigręžimą į gamtą bei atsipalaidavimą. Kitavertus, žinoma, nesunku pastebėti, jog Terry savo darbe žaidžia su šokiravimo, brutalumo, ironijos bei aistros simboliais, tačiau asmeniškai priešiškumą šių elementų naudojimui matau labiau kaip pačio suvokėjo nepasitikėjimą savimi, nuogumo ar savo potraukių atskleidimo baimę, negu autoriaus, kuris atvirai deklaruoja ką daro, nenormalumą.
Pats Terry teigia, jog dažnai sulaukia pasipiktinimų ir diskusijų apie normalumo ir nenormalumo sąvokas. Tačiau autoriaus teigimu, jam daug daugiau nenormalu atrodo tai, jog žmonės fotografuoja savo antrąją pusę, slepia jos nuotraukas ar užtušuoja veidą ir tuomet įdeda nuotrauką į internetą. Tai, ką jis pats daro, deklaruoja atvirai, nieko neslepia, o žiūrovui leidžia tai priimti kaip jam patinka. Paklaustas, ar nemano, jog tokias savo nuotraukas geriau laikyti kaip privatų dalyką, autorius nusistebėjo ir paaiškino, jog jis yra fotografas, fiksuoja žmones, todėl nemato jokių priežasčių kodėl negali rinktis kaip fiksuojamo objekto savęs. Slėpti savo darbus jam nekyla minčių — „<…>juk tam ir fotografuoju, kad tai galėtų pamatyti kiti“.




Meno kritiko Olivier Zahm teigimu, moterys Terry Richardson nuotraukose vaizduojamos iš tokios perspektyvos, kokias jas mato, o gal nori matyti vyrai, ieškomas moters vyriškumas. Tie patys modeliai ir įžymybės kaip Daniel Day Lewis, Leonardo DiCaprio, Vincent Gallo, Tom Ford, Jay Z, Kanye West, Johnny Knoxville, Karl Lagerfeld, Pharell Williams ir kiti čia šokiruoja savo žmogiškumu, atrodo kitokie, atsipalaidavę, pagauti besimėgavimo unikalioje akimirkoje. Tos pačios detalės kaip tarkime kadras, kuriame matomi plaukai ant krūtinės, primena, kad neįmanoma kontroliuoti gyvenimo, o už kadro ir glamūro, slypi žmogus su visu savo gaivališkumu ir žemiškumu. Nuoširdumas tai pagrindinis šios kūrybos elementas, kuris ir kelia daugiausiai diskusijų, pasibjaurėjimo bei klausimų. Visgi tas šokiravimas, spebėjimasis ir pasipiktinimas, manau, daugiau yra paprastas žmonių, kurie į bet kurį kiek kitokį dalyką reaguoja labai karštai, bruožas — ar tai būtų gėjai, ar nauja subkultūra, ar apnuoginta kiekvieno mūsų kasdienybės dalis.
„Nematau nieko blogo tame, jog žiūrėdami į mane ar mano kūrybą žmonės masturbuojasi, esu dėl to laimingas.“ — T. Richardson.






Įdomiausia, jog toks darbo stilius, vaizdavimas ir pateikimas, fotografą išskiria visoje mados industrijoje, o jo darbai vertinami ir daro daug didesnį poveikį bei įtaką negu glamūrinės ar aukštosios mados fotografija. Autorius dirba su tokiais projektais kaip Gucci, Sisley, Miu Miu, Chloe, French Vogue, British Vogue, i-D, GQ, Harper’s Bazaar & Purple, o pagrindinė jo sėkmės priežastis turbūt yra ta, jog kaip asmenybė Terry yra pakankamai trenktas, kad tokiai dinamiškai, nenuspėjamai ir kiekvieną kartą naujų sensacijų reikalaujančiai sričiai kaip mados fotografija, visada randa dar vieną kabliuką, kuris nustebina, papiktina ar tiesiog priverčia eilinį kartą pasimėgauti.
Dažnai menininko kūryba siejama su jo sunkia vaikyste, valkatavimu, pasinėrimu į svaigalus bei nuolatinį dardėjimą žemyn, galiausiai kapstymąsi pasiekus dugną, kuris nuvedė tiesiai į aukštumas. Šiuo metu jis gali pasigirti, jog uždirba daug ir daro tai, kas jam patinka. Daugiau informacijos apie menininką rasite čia, pavartyti visą albumą galima „Menų centre“ (Daukanto g. 28, Kaunas).

Mados Ikona arba Keturios M
May 21st

Iš kairės: 1. — George Hoyningen Huene, Lee Miller Wearing Yraide Sailcloth Overalls, 1930; 2. — Edward Steichen, Lee Miller, 1928
Ilgai svarsčiau kaip pradėti šį tekstą. Kaip vientisame teksto audinyje „išskleisti“ sudėtingą ornamentą: moterį, madą, meną, meilę, mirtį. Ir visas šio išsišakojusio ornamento gijas suvesti į vieną asmenį vardu Lee Miller. Kaip žodžiais nusakyti tai, kas buvo ši kūrėja?
Gelbėdama savo kailį galėčiau ją pavadinti mados ikona.
Akimis perbėgus šios moters gyvenimo faktus, lengvai prisilietus prie internete labiausiai tiražuojamų josios vaizdų, gali pasirodyti, jog ši frazė tobulai atspindi tai, ką ši menininkė darė ir kas ji buvo.
Juk platusis pasaulis visų pirma pažino ją kaip modelį. Lee Miller sublizgo elegantiškose, glamūriniose mados fotografijose. Jos atvaizdus projektavo, fiksavo ir tiražavo ne vienas garsus to meto mados fotografas.
O apie Lee Miller kaip apie talentingą fotografę pasaulis ėmė šnabždėtis tada, kai ji tapo garsaus prancūzų siurrealisto Man Ray mokine, mūza, meiluže. Lee Miller perimdavo komercinius fotografijos užsakymus, idant Man Ray galėtų kurti siurrealizmą…
Jos fotografijos studijos tiek Niujorke, tiek Paryžiuje buvo komerciškai sėkmingos. Įžimybės mielai atsiduodavo jos fotoaprato objektyvui….

Kairėje — Man Ray, dešinėje — Lee Miller
Ką gi, priėjom tą pavojingą ribą, kai tekstas grasina pavirsti pikantiškų žinučių apie istorinį asmenį išklotine, todėl mados ikoną nukabinsiu nuo šio teksto altoriaus.
Supaprastinsiu šią moterį, išskaidysiu ją į keturis elementus, be kurių neįsivaizduoju jos kūrybos.
Pirmasis elementas – meilė. Meilė, kuri turi konkrečius vyriškus vardus.
Man Ray – pripažintas fotografas ir vienas žymiausių Prancūzijos siurealistų.
Aziz Eloui Bey – tiesiog egiptietis verslininkas. Vyras, kurio porteto neįmanoma rasti net pasitelkus visagalį google.
Roland Penrose – anglų tapytojas siurrealistas.

Kairėje — Lee Miller. „Women With Fire Masks“, Downshire Hill, 1941; dešinėje — Man Ray. Lee Miller
Be šių juodai ant balto ištartų vardų, buvo ir kitų, tik jie labiau įtakojo Lee Miller jausmus nei meną.
Taigi kokią reikšmę Lee Miller kūryboje turi tie trys vardai?
Man Ray – takelis į siurrealų pasaulį. Tai vyras, su kuriuo Lee Miller atrado šviesą fotografijoje. Šis atradimas pagimdė ne vieną išraiškingą portretą ir komercinę fotografiją iš atvaizduojančios pavertė spinduliuojančia estetiką.

Aziz Eloui Bey – vyras, kuris supažindino Lee Miller su dykuma ir griežtai hierarchizuotu Kairo gyvenimu. Šioje dykyroje gimė geriausios Lee Miller siurealistinės fotografijos.
Roland Penrose — vedlys po Graikiją ir Rumuniją. Kelionė su juo – tai pirmi rimti žingsniai į reportažinę fotografiją, kuri tapo šiuo tuo daugiau nei įvykių, įdomių vaizdelių fiksavimas ar tiesiog tiesos paliudijimas. Tai realaus, nepagražinto pasaulio, kuris slepia individualias, žmogiškas istorijas atspindys.

Antrasis elementas – mada. Komercinė mados fotografija – sritis, kurioje Lee Miller sėkmingai dirbo visą gyvenimą ir šiapus ir anapus fotoaparato. Be estetiškai nepriekaištingų ir išraiškingų pačią mados esmę atspindinčių fotografijų, man labiausiai į sąmonę įsirėžė jos sukurtas moters vaizdinys. Moters atvaizdas, kuris visų pirmiausia spinduliuoja moteriškosios prigimties vitališkumą. Lee Miller seksualumą vaizduoja kaip jėgą prikaustančią susižavėjimo kupiną žvilgsnį. Jos fotografijose moteris nėra bejėgis objektas it kempinė sugeriantis geismą.
Trečiasis elementas – menas. Kai kurie Lee Miller kūrybos tyrinėtojai lygina jos siurrealistinę ir reportažinę fotografiją su žymių Nyderlandų dailininkų Pieter Bruegel ir Hieronymus Bosch kūryba. Ir tikriausiai ne tik dėl siurrealistinio paveikslų turinio ar stilistinių vaizdavimo priemonių bei elementų, bet ir dėl aiškiai juntamo egzistencinio nerimo. Tie darbai, tiek paveikslai, tiek fotografijos užduoda klausimą, bet nepateikia jokio atsakymo, tik menką galimybę… pabandyti tą atsakymą surasti savo širdyje, sąmonėje ar prote.

Lee Miller, Buchenwald, 1945 m.
Ketvirtas elementas – mirtis. Antrojo pasaulinio karo metu Lee Miller mirtį matė ir iš toli ir iš labai arti. Ji gyveno bombarduojamame Londone, dirbo karo korespondente – fotografe. Ji ėjo ten, kur ėjo kariaujantys kariai. Ji tarsi pėdsekys sekė kruvinais mirties pėdsakais. Tai ką matome jos fotografijose dabar – šis tas daugiau nei nuoga dokumentika. Lee Miller sugebėjo suasmeninti, personalizuoti karo baisumus, gyvenimą ir mirtį, kiekvienai kančiai ir mirčiai, suteikdama žmogaus veidą.
Pasibaigus karui keturi kertiniai Lee Miller kūrybos elementai transformuojasi. Mirtis persikūnija į depresiją, apsunkinančią asmenininį Lee Miller gyvenimą. Meilė, mada ir menas sudaro neišardomą tandemą, kurio dėka gimsta vieni geriausių ir ryškiausių to meto meno žvaigždžių portetai. Lee Miller įamžina Picasso, Max Ernst, Antomi Tapies ir kt.
Įdomus faktas. Sėkminga fotografė, pripažinta menininkė, drąsi moteris, jautri asmenybė, pasibaigus karui nugrimzdo į užmarštį, neviltį ir depresiją. Fotografė buvo primiršta, tikriausiai, todėl, kad pati labai norėjo užmiršti…
Tačiau ją iš naujo atrado sūnus, kuris tiesiog tvarkė kambarį užgriozdintą dėžėmis. Pasirodė, jog dėžės slėpė visą menininkės gyvenimą.
Daugiau tikslios biografinės informacijos apie Lee Miller rasite čia.
Beverčiai kūnai ir traumuojančios patirtys Diane Arbus fotografijoje
Apr 21st

Tolerancijos gynėjai ir skleidėjai apšauks mane visomis įmanomomis fobijomis, bet pripažinkime bent jau sau, jog kitokie, marginalūs kūnai — seni ar neįgalūs — mūsų visuomenėje nėra kažkokios vertės nešėjai. Mes ir tie, kurie neperžengia kažkokios nematomos, bet sutartinės, savaime suprantamos lūkesčių ribos, vadinami „normaliais“. Mūsų dauguma, o mažumą apšaukiame nukrypusiais ar iškrypusiais — taigi, nebevertingais, blogais, sugadintais kūnais. Per daug plonas, storas, aukštas, žemas, senas, keistas? Gal seksualinės patirtys kitokios, neįprastos? Lyg kitas pasaulis, kurio kasdienybėje stengiamės nepastebėti, praeiti nuleidus akis, tačiau slapčia trokštame ir siekiame stebėti — per rakto skylutę, nematomai, kad nebūtume apšaukiami tokiais pačiais keistuoliais.

Žmonės geidžia reginio, spektaklio, kad būtų patenkintas smalsumas, bet sykiu liktum nuošalyje. Baisu žiūrėti tiesiogiai. „Freak‘ai“ nevertingi kaip kūnai, bet vertingi kaip žvilgsnio ir malonumo objektai. Žiniasklaida tuo mėgaujasi, nuolat keldama savo reitingus viena ar kita istorija ar bent jau jos simuliacija (juk skandalą galima sukurti). Tokie, daugiau ar mažiau „kitokie“ žmonės buvo ir žydų kilmės amerikiečių fotografės Diane Arbus (1923-1971) objektas — paribio žmonės, „nenormalūs“, neįgalieji, silpnieji, sergantys, mirštantys, keistuoliai, visuomenės atstumtieji, cirko gyventojai ar net absoliučiai paprasti veikėjai, kurie Arbus darbuose vis tiek „kitokie“. Tačiau šiuos objektus ir fotografijas sunkiai pavadintum lengvai virškinama sensacija ar malonumų šaltiniu. Kita dimensija — gąsdinanti, bet ir kviečianti pažvelgti atidžiau; prikaustanti ir priverčianti pasijusti nejaukiai, nesaugiai. Nutilti.

Psichologinė fotografija, kuri paliečia ir priverčia mąstyti, o ne grožėtis, nes grožėtis iš esmės čia nėra kuo. Nepaisant to, kad bevardžiai personažai siekia būti kuo gražesni, pasitempę, jie nėra gražūs — bent jau Vakarų pasaulyje suvokiamo idealaus grožio prasme. Arbus pagauna tą momentą, kai žmogus atsipalaiduoja, susiraukia, muistosi ir nebepozuoja. Momentą, kai veikėjas yra pats negražiausias ir kažkuo liūdnas, grubus ar maniakiškas. Juodai-balta fotografija, dažniausiai kvadrato formatas ir objektas kadro centre. Jis žiūri tiesiai į tave, o tu net nenorom — į jį ar ją.
„Dauguma žmonių keliauja per gyvenimą nuolatos bijodami skausmingos, traumuojančios patirties. Freak‘ai jau gimė su trauma. Jie jau tai išgyveno. Jie yra aristokratai“ (Diane Arbus).
Fotografei įprastiniai, vidutiniai žmonės neįdomūs, jie neturi paslapties. Ji susidraugauja su savo personažais, įgauna jų pasitikėjimą ir išlaukia momento, kai jie pasikviečia menininkę į savo namus. Procesas įdomesnis nei rezultatas.

Diane Arbus domino nepatogūs žmonės ir jų žvilgsniai, išraiškos, būsenos. Nepatogūs Amerikai, „svajonių fabrikui“ ir „disneilendui“. Iliuzija apie nuolat šviečiančią saulę miršta. Šiek tiek rezistencijos ir protesto prieš nusaldintą visuomenę, kur nenormalumas slepiamas ir užrakinamas, kur jis tinka tik cirko pasirodymams ir kur visi yra/turi būti laimingi bei besišypsantys. Kaip Diane Arbus dukra Doon po fotografės savižudybės kalbėjo apie šeimos įtaką jos kūrybai: „Ten buvo milžiniškas jausmas ir spaudimas, kas yra draudžiama ir netinkama. Fotografavimas jai tapo galimybe atrasti, jog tie draudimai iš tikro neveikia“.
„Vaikas su žaisline granata Centriniame parke“ (Child with Toyhand Grenade in Central Park, 1962) — vienas ikoninių Arbus darbų. Plonytės, ilgos kojos ir lyg išsuktos rankos, maniakiška veido išraiška ir granata rankoje. Piktas ir nekantrus, neaiškios mintys ir intencijos. Įdomu, kad tai buvo vienintelis toks kadras, kai vaikas prarado kantrybę ir susierzinęs paragino fotografę greičiau baigti, norėdamas tęsti įsivaizduojamus mūšius parke. Kitur jis laimingas, paprastas berniukas — tas kadras, kai nusibodo ramiai stovėti prieš objektyvą, buvo tai, ko reikėjo Arbus. Šiandien šis vyras gyvena nuobodžiai įprastą ir normalų gyvenimą, neliko maišto, išraiškų, keistumo ir įsivaizduojamų mūšių — gyvenimo „tvarka“ disciplinavo kūną, priskiriant jį „normaliųjų“ armijai. Jam Diane Arbus „užfiksavo kiekvieno iš mūsų vienišumą; visi žmonės nori atrasti ryšį su kitu, bet nežino kaip“. Jis tiki, kad taip pat jautėsi ir pati Arbus.

Menininko darbų galią parodo ir atvaizdų intertekstualumas — atkartojimai, imitacijos kituose populiariosios kultūros ar meno projektuose. Prisimenat Stanley Kubrick filmą „Švytėjimas“ (The Shining, 1980) ir jame esančias identiškas dvynes? Kubrick dvynės atkartoja Diane Arbus „Identiškas dvynes“ (Identical Twins, 1967). Ta pati poza, bauginantis žvilgsnis, nejaukumas ir net vaiduokliškumas. Abi žiūri tiesiai į kamerą — viena šiek tiek šypsosi, kita nuliūdusi ar supykusi. Jos taip arti viena kitos, jog atrodo suaugusios pečiais. Vėlgi, tai paprastos mažos mergaitės, bet sykiu kažkuo keistos. Apskritai, identiški dvyniai visuomet šiek tiek gąsdina ir stebina — kaip jie konstruoja save, savo tapatumus? Vienodos, bet kuo ilgiau žiūri tuo skirtingesnės. Nekaltos, bet kažkuo grėsmingos. Ištisas prieštaravimų rinkinys.

Paskutiniais gyvenimo metais Diane sukūrė fotografijų seriją „Untitled“. Šį kartą jos personažai — slaugos namų gyventojai su vystymosi negaliomis. Atmosfera absoliučiai skiriasi nuo ankstesnių darbų. Dar labiau groteskiška, nemaloni ir baugi. Neįgalūs kūnai puošniose suknelėse ar prisidengę helouvyno kaukėmis. Kūnai, kurių kasdienybėje nematome, kurie paslėpti užmiesčio totalinėse institucijose, aptvertose aukštomis tvoromis. Karnavalas ar siaubo kino juosta?
„Aš manau, yra dalykų, kurių niekas kitas nepamatytų, jei aš nenufotografuočiau“ (Diane Arbus).


Mane visuomet domindavo stoties rajonai. Jie turi savotiško žavesio ir tik juose pamatai tiek daug marginalių kūnų — suluošintų traumų ar alkoholio, senų ir nereikalingų. Išvengdamas akistatos situacijų ir prisidengdamas troleibuso laukimu, Vilniaus stotyje per keliolika minučių gali netrukdomai stebėti visas gyvenimo dramas — meilę, pyktį, ginčą, susitaikymą ir vėl meilę. Ciklas prasideda iš naujo. Arbus kūnai šiek tiek kitokie. Galbūt mažiau realūs, pažįstami, sutikti, bet taip tik smalsiau.
Diane Arbus: „A photograph is a secret about a secret. The more it tells you the less you know.“



Workshop’as „Foto medžioklė“
Apr 15th
„Menų centro“ savanoriai kviečia visus fotografuojančius ir ne tik, balandžio 25 d. sudalyvauti sekmadieniniame workshop‘e „Foto medžioklė“. Workshop‘o metu susirinkusiems bus išdalijami raktiniai žodžiai, kuriuos išėję į miestą dalyviai turės kuo originaliau perteikti nuotraukose (fotografuoti gali netgi mobiliuoju telefonu ar bet kokiu kitu skaitmeniniu, vaizdus fiksuojančiu prietaisu). Po medžioklės mieste dalyvių lauks nuotraukų peržiūra ir geriausiųjų rinkimai bei apdovanojimai. Bus vertinamas sugebėjimas kūrybiškai fotografijomis atskleisti duotas idėjas, bet ne techninis išpildymas. Tad fotografai, turintys aukštos kokybės techniką, neturės pranašumo prieš tokios technikos neturinčiuosius. Įdomiausias nuotraukas rinks patys dalyviai. Renginį užbaigs paskaita – diskusija su fotografu Tomu Pabedinsku. Taigi, pasinaudok galimybe praleisti sekmadienio popietę kitaip! Registracijos laiškus reikia siųsti adresu meno.duobe@gmail.com iki balandžio 22 d., laiško pavadinimo lauke įrašant „Foto medžioklė“. Reikia nurodyti komandos narių vardus ir pavardes, priemonę, kuria fotografuosi, bei komandos pavadinimą (pastarasis nebūtinas, jeigu dalyvausi vienas). Dalyvavimo mokestis vienai komandai – 5lt. Iš surinktų lėšų bus formuojamas prizinis fondas. Taikliausios nuotraukos autorius/iai bus apdovanotas prizais siurprizas bei gaus abonementą vaišintis gėrimais „Menų centre“ visą mėnesį nemokamai! Pasižymėti, kad dalyvausite ar ateisite galite ir čia.Šeštadienį „Opium“ atidarys „Piligrimo kelionę“
Apr 14th

Balandžio 17 d., šeštadienį, Vilniaus naktiniame klube „Opium“ pražys gėlės, iš video projekcijų nusišypsos dievai, o prie pulto stos dvasingiausi Vilniaus didžėjai – čia bus surengtas Eglės Jauncemaitės ir Rūtos Jankauskaitės parodos „Piligrimo kelionė“ atidarymo vakarėlis.
Bare „Briusly“ atidaromoje parodoje pristatoma Eglės Jauncemaitės sukurtų ir Rūtos Jankauskaitės nufotografuotų 12 kompozicijų kolekcija, kurios dalyviai įvairių religijų simboliai, surinkti autorės kelionių po pasaulį metu.
„Piligrimas gali buti kiekvienas iš mūsų, jautrus aplinkai, ieškantis naujų potyrių ir išgyvenimų žmogus. Šiuose darbuose piligrimas esu aš, keliaudama po pasaulį, patirdama skirtingas kultūras ir tradicijas bei priglausdama įvairių religijų simbolius, – sako parodos autorė Eglė Jauncemaitė.
Pasak E.Jauncemaitės amžinąsias vertybes pateikiant neįprastomis formomis, gatvės kultūrai artimoje erdvėje norima pasiekti jauną žmogų, paskatinti jį domėtis, pažinti ir toleruoti skirtingas pasaulėžiūras.
Autorės darbai atlikti naudojant skirtingas technikas (mixed media), o medžiagos bei artefaktai buvo atsivežti iš Taivanio, Indijos, Kinijos, Japonijos, Vatikano ir kitų tolimųjų kraštų. „Piligrimo kelionės“ idėja bei pirmieji darbai gimė autorei gyvenant Taipėjuje, vėliau Lietuvoje kompozicijos buvo patikėtos Rūtos Jankauskaitės fotografijai .
Parodos atidarymo vakarėlyje klube „Opium“ gros pseudonimu Lovespook pasivadinusi pati darbų autorė taip pat kiti neabejingi tarpkultūriniams dialogams ir dvasingumui didžėjai Justas Fresh ir Tadas Quazar iš muzikos kultūros susivienijimo „Mondayjazz“, radijo laidos „Despotin Beat Club“ vedėjas Vaiperis ir naujas Vilniaus diskotekų veidas Synthsoulizer. „Piligrimo kelionės“ vaizdo projekcijas ruošia parodos bendraautorė, bususi grupės „Sheezanova“ atlikėja, Rūta Jankauskaitė.
Eglė Jauncemaitė praeityje su bendraminčiais Andrium Šarapovu ir Roku Domerecku suburė grupę „Pieno lazeriai“, vėliau studijavo sinoligiją Vilniaus ir Taivanio universitetuose. Būdama Taivanyje kartu kartu su Chi Lo sukūrė The Cup Art projektą, kurio tikslas – paskatinti kūrybiško ir iniciatyvaus Azijos ir Europos jaunimo bendradarbiavimą. Šiuo metu parodos autorė gyvena Londone bei ruošiasi menų studijoms viename iš Londono universitetų.
Video kvietimas:
David LaChapelle: „Aš niekada nenorėjau būti garsus. Aš visada norėjau, kad mano nuotraukos taptų garsiomis”
Mar 16th

David LaChapelle neabejotinai yra vienas garsiausių pastarojo laikmečio populiariųjų fotografų ir video režisierių. Jo kūryba šokiruoja, provokuoja, stebina spalvų gausa bei skaitmeninių technologijų dėka sukurtais neįtikėtinais vaizdiniais. Neretai nuotraukos primena siurrealistiškus Dali paveikslus, įvilktus į žvilgantį pop kultūros popierėlį. Garsenybės LaChapelle nuotraukose drąsiai apsinuogina ir paklūsta pakvaišusioms fotografo idėjoms. Reperį Tupac Shakur jis pavaizdavo tarsi vergą, iliustruodamas juodaodžių muzikos pradžią, Courtney Love laikančią į Kurt Cobain panašų vyrą , su aliuzija į Michelangelo La Pietà. Paskutinės vakarienės paveikslą jis interpretavo apsupdamas Jėzų pasekėjais reperiais.
LaChapelle aktyviai įsitraukė ir į reklaminių bei muzikinių video klipų kūrimą, kuriuose taip pat gausu satyros ar sukrečiančio atvirumo. Tarp jų būtų galima išskirti „Nusivylusių namų šeimininkių“, „H&M“ reklamas, „Moby – Natural blues“, „Elton John – Original Sin” muzikinius klipus. Jis taip pat režisavo filmą „Rize“.


David LaChapelle gimė 1963 metais Jugtinėse Amerikos Valstijose. Jo karjera prasidėjo Niujorke, į kurį jis išvyko baigęs menų mokyklą Šiaurės Karolinoje, siekdamas toliau tęsti mokslus Vizualiųjų Menų mokykloje. Vienoje galerijoje jo darbus pastebėjo pats Andy Warhol ir pasiūlė darbą žurnalui Interview. Šiame žurnale jis ir pradėjo fotografuoti garsiausias įžymybes. Vėliau jo darbai atsidūrė Vogue, French Vogue, Vanity Fair, GQ, Rolling Stone ir i-D viršeliuose.
Ko gero, viena LaChapelle sėkmės paslapčių yra ta, jog savo nuotraukomis jis visada siekia papasakoti mini istoriją, mąstydamas tik apie idėją, o ne galimus pardavimus, sėkmę. Paprastai garsenybių portretai žurnaluose mums nieko nepasako, išvystame tik dailiai pateiktą nuotrauką, nupudruotą veidą, o štai šis fotografas teigia:
„Savo nuotraukas noriu pateikti kaip filmų kadrą, ko gero todėl daugybė aktorių taip puikiai atsipalaiduoja ir įsijaučia į rolę. Tam tikrais simboliais siekiu atskleisti įžymybės gyvenimą, nebijodamas atitolti nuo realybės. Svajonės turi būti kasdienio mūsų gyvenimo dalis.“


Įdomu ir tai, jog vardindami garsenybes, turinčias lietuviško kraujo, galime drąsiai paminėti ir David LaChapelle. Jo mama yra Lietuvos išeivė Helga LaChapelle. Motina buvo didžiulė sūnaus kūrybos įkvepėja ir mokė jį žavėtis viskuo, kas artistiška nesibodint nuogumo. Kaip vieną savo ikonų LaChapelle taip pat išskiria pop – art kūrėją Andy Warhol.
„Pirmąsyk išvydęs „Gold Marilyn Monroe” kūrinį atsistojau prieš paveikslą ir negalėjau juo atsigėrėti. Tai buvo pats seksualiausias, labiausiai kerintis, užburiantis grožis, kokį tik buvau matęs.“
Neretai LaChapelle kritikuojamas, jog parsidavė komercijai ir nieko neišmano apie tikrąjį meną, tačiau tai nėra tiesa. Fotografas yra nepaprastai išsilavinęs ir neretai jį įvepia būtent istorinis ir religinis kontekstas, kurį jis derina su šiuolaikine kultūra. Artisto manymu, tik istorijos bėgyje bus galima suprasti, kas buvo tikrieji to laiko menininkai.
„Aš per daug užsiėmęs savo veikla, kad svarstyčiau ar žmonės tai vadina „komercine fotografija“ ar sugalvos kokį kitą terminą mano kūrybai apibūdinti. Asmeniškai man sąvoka komercinė fotografija skamba klaikiai, tarsi užsiiminėčiau tik „Ajax” valymo priemonių butelių fotografija, tačiau, žinau, kad žmonės mane jai priskiria. Galiu pasakyti, jog tai tik dar labiau užveda mane darbui!“

Fotografas taip pat yra išleidęs net 4 savo fotografijų knygas: LaChapelle Land, Hotel LaChapelle, Heaven to Hell bei Artists and Prostitutes.
2006 metais, pristatinėdamas pastarąją knygą, LaChapelle teigė, jog nebesiekia įamžinti kiekvienos naujos garsenybės ir nori grįžti nuo ko pradėjęs – fotografijų ekspozicijų galerijose. Jo darbus buvo galima išvysti daugybėje žymių galerijų Niujorke, Londone, Vokietijoje, Belgijoje. 2009 metais parodos Paryžiuje bei Meksikoje sumušo lankomumo rekordus. Jose buvo pateiktos nuotraukos pasitelkiant 3D technologijas.
Žinoma, David LaChapelle kūryba daugeliui gali atrodyti nepriimtinai vulgari, kičinė, tačiau jo įtakos šiuolaikinei fotografijai paneigti neįmanoma. Pop muzikos neįsivaizduojame be Michael Jackson, kino be Federico Fellini, o fotografijos be David LaChapelle. Jo troškimas: “Aš niekada nenorėjau būti garsus. Aš visada norėjau, kad mano nuotraukos taptų žinomomis” išsipildė su kaupu ir norisi tikėti, jog šis genialus vizualinių menų meistras pradžiugins gerbėjus dar ne viena staigmena.



Už straipsnį dėkojame Gabijai Venclovaitei.
Himalajų dvasios šauklys — Paulius Normantas
Mar 3rd

Kas yra Himalajai tikriausiai žinome visi. Siauras žemėlapio ruožas, vagojantis Kinijos teritorijos pietvakariuose sienas, ties Tibeto plynaukšte. Tai atšiaurios rytų gamtos bei jos galios pavyzdys, tuo pat metu – Pasaulio stogas. Dabartinėje Kinijos teritorijoje esančių kalnų gūbrių ir tibetiečių budizmo šventyklų grožį atpažįsta bei garbina daugelis pasaulio šviesuolių ir kovotojų už laisvę. Įstabus Tibeto šalies grožis, pasiglemžtas diktatoriškų jėgų gniaužtų, jau šešis dešimtmečius skendi nelaisvės tamsoje, kuomet 1950 m. buvo įbruktas į svetimos valstybės glėbį.
Kai kurie gal yra susipažinę su šiuo pasaulio stebuklu kiek giliau: religiniu ir kultūriniu aspektu. Kai kurie galbūt pažįstami paviršutiniškiau: matytais straipsniais, nuotraukose, atsitiktinių istorijų nuogirdose, pasakojimuose. Kai kurie gal net aplankę ir įsitikinę šio stebuklo didybe patys… Tačiau yra tokių, kurie iš pirmo žingsnio pamilsta tai, ką pamato bei sugrįžta vėl, ir vėl lyg nematomos rankos vedami, kad pajustų dar kartą. Vienas tokių, savo aštriu žvilgsniu ištyrinėjęs šias kampuotas pasaulio stogo viršūnes, užfiksavęs jos laukinę sielą šviesos meno būdu žmogus. Dvasingumą ir kūrybą sujungdamas į sielos atšvaitų istoriją, pasitelkęs sakralinių erdvių kelionių maršrutus ir fotografiją, laisvasis keliautojas skinasi kelią į Tibeto šerdį.




Tikriausiai jau pažįstate kas jis. Tai žymusis keliautojas, fotografas ir japoniškos poezijos kūrėjas – Paulius Normantas. Save jau seniai pakrikštijęs Budos kariu, ir pasivadinęs budistiniu lietuvišku vardu – Laisvas Vėjas, menininkas save vadina trumpiau – Lai Vėjumi.
Tik žmogus – vėjas gali šlamėti lengvu žingsniu per kalnų viršūnes, su nenuilstančia ir pastabia foto-objektyvo akimi, nešti vis naujus Himalajų lobyno brangakmenius į pasaulio šviesą. Garsus fotomenininkas, viso pasaulio pilietis, Paulius Normantas, išmaišęs kiaurai Himalajų kalnynus, tikina, kad jo širdis liko juose. Dabartinis fotografo tikėjimas yra rytų filosofijos ir krikščionybės sintezė. Leisdamasis į eilines ekspedicijas po pasaulį, Lai Vėjus išpažįsta vienintelę religiją – Dievą viduje, kuris yra visų pasaulio religijų atstovas viename asmenyje. Gėrį ir šventovių energiją gerdamas, lyg saldžia mantra išklodamas savo kelius ir takelius po daugelio negirdėtų tautelių kaimus ir gyvenvietes, fotografas keliauja liesdamasis prie gyvų ir akinančių savo tyru baltumu kitataučių sielų veidų, šerpetotos, grubios kalnynus juosiančios gamtos rankos, pirmykščiu gaivališkumu dvelkiančių gyvenviečių.


Fotografas išleido jau vienuolika fotografijos albumų, kuriems medžiagą sukaupė ekspedicijų metu, tiriant rytų šalių gamtos bei gyventojų kultūrinį, dvasinį aruodą. Menininkas tikisi papildyti šių albumų gretas dar bent dešimčia panašių, tik naujų. Paskutinis fotoalbumas – „Auksinis Budos vėjas“, išleistas 2009 m. gruodį buvo puiki dovana pasitinkant Naujų metų pradžią. Šis albumas kaip ir ankstesni dalinasi kelionių metu surinktu dvasiniu ir kultūriniu rytų šalių palikimu. Taip pat, pakelia, nuneša savo auditoriją, kur ir ankstesni Pauliaus Normanto kelionių nuotraukų rinkiniai – į kultūros, tradicijų ir būties, dvasingumo šaknų paieškų erdvę, išorėje ir žmogaus viduje.
Dauguma P. Normanto nuotraukų albumų „spalvinama“ juodai-baltai, kone grafine maniera. Menininkas jose išryškina faktūrą, formas, nuotaikas. Jo objektyvo akis išlieja eiles popieriuje apie dvasingumą, žmonių sielų taurumą ir naivų gyvybės ir žmonijos susijungimą viename gyvenimo momente. Nuotraukoje. Fotografas stengiasi išgvildenti gyvybės laikinumą, tradicijos tęstinumą ir sakralinę rimtį, tvyrančią aplinkoje. Spalvomis P. Normantas išmargina šventyklas ir nerimastingus, pavėjui besiplaikstančius vienuolių ryškiaspalvius apdarus. Šiose nuotraukose gyvena šimtmečiais tęsiama tradicija, išsiskleidžianti visu didingumu esamoje akimirkoje. Pagrindinį vaidmenį atlieka mistifikuotas buvimas dabartyje, susitaikymas su būtimi, apjungiant visa tai šventu ritualu, amžių tradicija. Tai ypač ryškiai pastebima menininkui fotografuojant paskutinę išlikusią rytuose Butano karalystę. Šiame albume fotografo objektyvas pražysta gyvomis spalvomis, kompozicija, liepsningu medžiagų ir spalvų šokiu formoje.



Fotografo kūrybinei ugniai labai artimos japoniškos haiku eilės. Rinkinyje „Baltas“ pinasi žodžiai ištrūkę iš autoriaus sielos glūdumos su natūraliais Himalajų gamtos atvaizdais. Fotografijų albume išmoningas fotografo žvilgsnis rėžia griežtas, juodai-baltas, figūrines, faktūriškas ir formas išryškinančias žvilgsnio skaidres. Tai lyg laiškai iš Himalajų, juose išdygusios gyvybės – vaikų akyse.
Fotografo gimtinė – Lietuva. Čia jis visuomet sugrįžta, nors ir kaip toli būtų iškeliavęs. Tačiau Vengriją laiko savo antrąja gimtąja žeme. Jis yra šios šalies pilietis jau šešiolika metų. Vengrijoje išaugo jo vaikai: sūnus ir dukra.
1992 m. P. Normantas buvo apdovanotas Vengrijos valstybės „Pro Cultura Hungarica” medaliu už nuopelnus kultūros srityje. Daugelis parodų surengta būtent šioje valstybėje. Tad, nenuostabu, kad pirmiausius valstybinius apdovanojimus jis nuskynė būtent Vengrijoje. Jau po septynerių metų buvo pripažintas menininko indėlis ir į Lietuvos kultūrinį gyvenimą – Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Vėlesni kūrybos metai taip pat buvo vainikuoti gausiu premijų ir apdovanojimų Lietuvoje bei Vengrijoje lietumi. Žymaus fotografo autorinės parodos buvo rengiamos tokiose pasaulio valstybėse kaip: Indija, Nepalas, Kambodža, Tailandas, Prancūzija, Airija ir kt. Europos bei Azijos šalyse. Paulius Lai Vėjus – tai gilų įspūdį paliekantis keliautojas ir fotografas, poetas, nešantis gėrio, grožio ir būties didybės žinią į Lietuvą bei pasaulį, savo subtilių sielos atspindžių – laiškų pavidalu.



Už straipsnį dėkojame Agnei Bartišiūtei-Janušienei.
Nuotraukos: Paulius Normantas.
Depresija “Mirties žvaigždėje”
Feb 17th
74-ų gimimo prancūzas Cedricas Delsaux pradėjo nuo rašymo reklamos agentūrai ir ištempęs du metus pasuko į fotografiją. Šį mėnesį jis kartu su retušuotoju Fredu Perrot nutupdė “Žvaigždžių karų”, nesibaigiančio folkloro šaltinio, veikėjus į Žemę. Jeigu nesusipjaus su krevetėm, panašu, kad bus galima organizuoti fondus jų teisių gynimui.



























MenoDuobe.com
Nauji pasisakymai