Žemiau – klipas turintis aukščiausią “Likeability” indeksą.

„HUBe dirba daug žmonių iš įvairių sričių – kelių jų paslaugomis pasinaudojau leisdama savo dvi knygas. Vienas kolega kūrė iliustracijas, kitas – interneto svetainę, trečias prisidėjo populiarindamas internete. Bendravimas su kitais žmonėmis – jaunais verslininkais arba laisvai samdomais specialistais, kurių tikrai nemažai HUBe ir kurių aktualijos, rūpesčiai ir tikslai yra panašūs į mano, tikrai įkvepia, palaiko, skatina ir, žinoma, duoda praktinės naudos“ – savo įspūdžiais apie HUB Vilnius dalinosi Jolita.

Jolita – profesionali rinkodaros specialistė, nusprendusi samdomą darbą didelėje telekomunikacijų įmonėje iškeisti į individualią veiklą, kuri ne tik neštų pajamas, bet ir būtų kiekvieną dieną teiktų džiaugsmo. Todėl dabar ji užsiima knygų leidyba ir fotografija, dirba su keliais projektais. Per 2010-2011 metus ji išleido dvi įdomias knygas – „Senelių meilė: kaip tapti geriausiais draugais su savo anūkais“ ir „Tėvai, vaikai ir pinigai: kaip mokyti savo vaikus apie pinigus“. Šios knygos susilaukė nemažai atgarsio visuomenėje, nes vaikų ugdymas šiais laikais – „karšta“ tema, o knygų šiomis konkrečiomis ir aktualiomis temomis rinkoje nebuvo. Knygos leidyba – ilgalaikis ir rizikingas projektas, kuriame reikia išmanyti Lietuvos knygų rinką, reklamos būdus, pažinti tikslinę auditoriją, jausti, kas įdomu šiuolaikiniams tėvams, kurie dauguma laisvai skaito angliškai ir gali nesunkiai susirasti informacijos internete. Jolita inicijuoja ir koordinuoja visus dalykus nuo derybų su knygos autoriumi, vertimo, knygos apipavidalinimo iki patekimo į prekybos vietas ir bibliotekas. Tai visiškai kitokia veikla, nei kad yra manoma apie HUB Vilnius dirbančius laisvadarbius – nesusijusi nei su mobiliųjų aplikacijų kūrimu, nei su tarptautiniais internetiniais verslais.

Kita Jolitos veikla – fotografija. Ji kuria fotografijas, kurias su ARTindividual ženklu pardavinėja Etsy.com portale. Atspausdinta didelė fotografija siunčiama į JAV ir kitas šalis, kur ją įrėminus galima kabinti ant sienos, kaip namų interjero detalę. Be nuotraukų prekybos ji taip pat dirba su fotosesijomis ir verslo fotografijomis.

Šiuo metu Jolita dirba prie ekologiško maisto receptų knygos užsienio rinkai, fotografuoja knygai iliustracijas. Maisto fotografavimas – nemažas iššūkis: nuotraukos ne tik turi būti techniškai kokybiškos – patiekalas jose turi atrodyti „skaniai“.

HUB Vilnius Jolita rado ne tik patalpas ir darbingą atmosferą, bet ir nemažai partnerių bei bendraminčių, su kuriais visada galima pasitarti įvairiomis aktualiomis temomis: techninius tinklaraščių rašymo dalykus, SEO, tekstų rašymą, naujus reklamos būdus, interneto svetainių kūrimą ir t.t. HUBo ypatybė – nors čia susirenka ir dirba skirtingų sričių specialistai ir verslinikai, visi yra labai atviri kitiems žmonėms, kitoms nuomonėms, naujai informacijai, o taip pat ir noriai ja dalinasi patys. Todėl HUBo virtuvėje nuolat vyksta pokalbiai įvairiomis temomis ir gimsta daugybė naujų idėjų. Akivaizdu, kad sėkmingo verslo receptas yra HUB+virtuvė+arbata+pokalbiai su bendraminčiais laisvadarbiais (freelanceriais), kurį gali patvirtinti ne vienas buvęs ir esamas HUB Vilnius narys.

Beje, Jolitą čia visi pažįsta iš nuolatos šalia kompiuterio stovinčio bokalo vandens.

„HUB‘ą suprantame jaunatviškai, tad norėjome, kad pamatę klipą čia ateitų kuo daugiau jaunų žmonių. Todėl galvojome, kokia forma viską patiekti, nes pati žinau, kaip nuobodu klausyti įprasto interviu“,- pasirinktą kūrybos sprendimą apibūdina U.Poderytė.

Jai antrina ir kolega R. Zigmantas, kuris paaiškina, kad norint įdomiai nufilmuoti klipą reikalinga gera vaizdo kamera, kurios kūrybininkai kolkas neturi. Būtent dėl šios priežasties VGTU pirmakursiai pasirinko netradicinę išeitį – fotoaparatą. Vaikinas pastebi, kad nors sukurtas interviu klipas ilgai netrunka, tačiau jo sukūrimui paaukota nemažai laiko.

„Darbą sudarė dvi dalys. Pirmoji, fotografavimo užtruko dvi dienas, o montavimas bendrai suėjus laiką užimtų maždaug parą“,- techninę reikalo pusę atskleidžia R. Zigmantas.

Klipo kūrėjų nuomone, tai per kiek laiko galima sukurti interviu priklauso, ne tik nuo asmeninių gebėjimų, tačiau ir nuo žmonių su kuriais tenka dirbti.
„Buvo tokių, kurie siųlė savo idėjas, klausė „man padaryti taip?“, „atsistoti čia?“. Su tokiais žmonėmis dirbti yra lengviau“,- paaiškina R. Zigmantas.

Vaizdo klipo fotografavimo pradžioje studentai nuogastavo, dėl to, kad nesutrukdytų „HUB Vilnius“ erdvėje dirbančių žmonių. Šie būtų suirzę, ir nenorėtų pakankamai laiko skirti vaizdo projektui. Tačiau, baimė pasirodė esanti nepagrįsta. Studentai pažymi, jog huberiai buvo draugiški ir mielai vykdė jų norus ir komandas.

Straipsnio apačioje patiektas vaizdo klipas yra tik pirmasis bendras Ugnės ir Roko darbas. Entuziastingi jaunuoliai tikri, jog šis darbas tik jų karjeros pradžia, nes abu ir ateityje ketina dirbti su video medžiaga.

Su vaizdo klipo autoriais susisiekti galima el. paštu:

Ugnė Poderytė  – ugne.pod@gmail.com

Rokas Zigmantas -  rokas.zigmantas@hotmail.lt

Atrodo maždaug taip :

ĮVADAS:

-  Nuo ko pradėti?

- Kodėl vaiko aplinka yra svarbi ir ko ji gali išmokyti?

- Kaip “greitai išaugamas vaiko kambarys”?

-  Ką galime pasidaryti patys?

PLANAS:

1. Stilius

2. Asmeniškumas

3. Spalvos ir raštai

4. Biudžetas (reikalingi pirkiniai/baldai)

5. Erdvių išdėstymas.

PABAIGA:

- naudingos nuorodos

- medžiaga atsisiuntimui

- pavojai ir trugdžiai

Taigi pradedame:)

Agentūra: Astos Dizainas.

Sporto fotografo darbas yra gana sunkus. Kai visi žiūri rungtynes ir jomis gėrisi, sporto fotografas dirba. Pagautas įspūdingesnis metimas, dėjimas, šuolis, veido išraiška, emocija daro visą sporto šaką įspūdingesnę ir labiau suprantamą visiems. Nesvarbu, kad ta sporto šaka – šachmatai arba ledo ritulys, kur pagauti 200 km/h greičiu į vartus skriejantį ritulį ne taip jau ir paprasta. Žiniasklaidai reikia ir tokių nuotraukų, tad sporto fotografas turi pasiūlyti tokių kadrų, už kuriuos laikraščiai ir interneto portalai sumokėtų. Čia prasideda fotografijų verslas – padaryti kuo įspūdingesnes fotografijas ir jas parduoti už kuo įspūdingesnę sumą.

“Yra kitų sporto šakų, nei krepšinis. Sporto šakų karaliumi tituluojamas juk futbolas, o karaliene – lengvoji atletika, krepšinio tarp jų nėra, nors Lietuvoje jis be proto populiarus” – kalbėjo Augustas Didžgalvis. Sporto fotografija neapsiriboja vien krepšinio varžybų ir krepšininkų fotografavimu. Lietuvoje vyksta daugybė kitų sporto šakų varžybų, kurių kadrai ir emocijos savo išraiškingumu neatsilieka nuo krepšinio. Dauguma tokių varžybų organizatorių kviečia sporto fotografus atvykti ir padaryti keliasdešimt kokybiškų nuotraukų, kurios bus platinamos spaudoje, naudojamos komandų interneto puslapiuose ir spaudiniuose, taip pat tos sporto šakos federacijos ar kitos organizacijos reikmėms. Telefonu šuolininko į aukštį triumfo akimirkos nenufotografuosi, tam reikės profesionalaus fotografo su profesionalia įranga ir “akimi”, galinčia pagauti esmines akimirkas. “Esu fotografavęs keliuose Europos atletikos čempionauoseų (Barcelona 2010 kur I.Balčiūnaitė laimėjo auksą, Paris 2011 kur A.Skujytė laimėjo sidabro medalį), šiemet planuoju apsilankyti ne tik pasaulio atletikos čempionate Stambule, Europos atletikos čempionate Helsinkyje, bet ir Venesueloje vyksiančiame olimpiniame krepšinio atrankos turnyre”, – planais ir pasiekimais dalinosi Augustas.

Huberis Augustas užsiima ne tik sporto fotografija. Turėdamas kilnojamąją studiją jis dirba ir su verslu. Fotografuojami ne tik įmonių vakarėliai, bet ir darbuotojai. Nuotraukos paprastai dedamos į spaudą, interneto puslapius, naudojamos metinėms ataskaitoms ir t.t. Verslo fotografija – kitas svarbus Augusto Didžgalvio projektas, kuriam reikia ne ką mažiau pastangų nei fotografuojant varžybas. Kai kurie įmonės darbuotojai būna taip “žvaigždiškai” nusiteikę, kad tenka nemažai paprakaituoti, kol padaromos tinkamos jų nuotraukos. Ypač vakarėlių metu, kai tvyro labai “linksma” atmosfera.

Augustas šiuo metu yra trijų moterų krepšinio komandų krepšinio lygų (BWBL ir LMKAL) oficialus fotografas.
Augustas taip pat yra vienintelis Lietuvos fotografas, kuris specializuojasi aviacijos fotografijoje (krovininiai ir kelioniniai orlaiviai, karinė aviacija, aviatorių šventės ir renginiai, aviacijos žygiai ir infrastruktūra). Su aviacijos fotografo darbais galima susipažinti čia.

Fotografai paprastai savo darbo vietos neturi, bet A. Didžgalvis džiaugiasi galėdamas turėti savo vietą G9. Neseniai Augustas apie HUB pasakojo PenkiTV ryto laidoje (nuo 2:28).

Čia galima jį ir pasižiūrėti:

Tiesą sakant, buvo sunku nuspręsti, kuriuos šviestuvus išrinkti parodyti, nes  pasirinkimas  nemažas, man jie visi gražūs Variantų tikrai daug – su linksmomis aplikacijomis, ir su klostėmis viduje ir su kabančiomis labai, labai mielomis detalėmis, ir net su raidėmis. Prancūziškai pasteliniai ir drąsiai ryškūs.  Man labai patinka ! Tuo labiau, kad patys galite susikurti šviestuvą priklausomai nuo vaiko norų ar kambario sienų spalvos.

Štai koks Jokūbo šviestuvas!

Daugiau Lumidea puslapy.

Lumidea facebook puslapis.

O žemiau pateikiu kelias įdomias skaidres iš jų prezentacijos (spauskite didesniam vaizdui). Pirma – 24 % interneto srauto pasaulyje yra naudojama siųstis piratinei produkcijai.

Antra – BitTorrent yra populiariausias būdas.

Trečia – filmai ir pornografija (irgi filmai, matyt) yra populiariausi torentai.

paplaukęs dviratis ir sniegas

Negadinsiu malonumo – grafiką pasižiūrėkite patys. O žemiau – “Asymco” nepatingėjo ir padarė video, kuris – apie tą patį, bet kitaip.

Štai ta vieta mano atminties archyve:

Tapyta gūdžiais Tapkiaus-Šlepkiaus parazitavimo laikais, aliejumi ant drobės, iš atminties, neįrėminta.

Fotoshop by Adobé from Jesse Rosten on Vimeo.

 iš čia http://vdas.livejournal.com/4463450.html

Tačiau aš – ne stilistė ir ne astrologė, tad nepatarinėsiu, kokių spalvų, formų ir tekstūrų drabužius tądien derėtų rinktis ir kokį makiažą pasidaryti. Man norisi papasakoti apie keisčiausias ir turbūt labiausiai šokiruojančias grožio tendencijas, konkrečiai – apie dantų ir akių puošybą.

Deimantiniai protezai

Jau ilgą laiką populiaru turėti auksinius dantis, ypač Indijoje ir arabų šalyse.

Šių šalių žmonės, akinantys mus tiesiogine ta žodžio prasme auksinėmis šypsenomis jau senokai nebestebina.

Tačiau pastaruosius kelerius metus vien auksiniais dantimis neapsiribojama.

Dabar vis dažniau šypsena papuošiama ir deimantais.

Deimantinius papuošalus burnoje itin pamėgo muzikos žvaigždės

Savo dantis mažyčiais deimantais pasipuošė dainininkė Pink.

Tačiau šis jos burnos papuošalas atrodo labai kukliai, palyginti su kai kurių juodaodžių muzikos žvaigždžių, kurių burnose spindi tikri lobiai.

Pavyzdžiui, JAV muzikos prodiuseris bei atlikėjas Kanye West pašalino apatinius dantis ir vietoje jų įsidėjo deimantinius impalntus.

Išrauti dantis vien tam, kad burnoje spindėtų deimantai? Nežinau, kaip jums, bet man tokia mintis skamba kraupokai.

Išpopuliarins žvaigždės

Indijoje, kur žmonės itin mėgsta auksą ir brangakmenius, nueita dar toliau.

Naujausias mados klyksmas ten – auksiniai deimantais inkrustuoti akių lęšiai.

Indijoje išpopuliarėjusius 15 tūkstančių dolerių kainuojančius lęšius, kuriuos sudaro ant baltojo ar geltonojo aukso plokštelės išdėliota 18 deimantų, sukūrė Indijos Šekaro akių tyrimo centro (Shekhar Eye Research Center), kuriame gaminami akių protezai, specialistas Čandrašekharas Čevanas (Chandrashekhar Chawan).

Auksinių lęšių autorius tiki, kad tokie papuošalai netruks išpopuliarėti, vos juos pradės nešioti žvaigždės.

Esą tuomet net ir piršlybų metu vietoje žiedų su deimantais galbūt bus teikiami tokie papuošalai.

Beje, Indijos kino industrijos – Bolivudo žvaigždutės jau pradėjo puoštis akis auksu.

Įkvėpėja – žmona

Č.Čevanas pasakojo, kad iš pradžių jis sukūrė tik aukso dulkėmis padengtus lęšius. Bet jiems trūko spindesio.

Kartą daktaro žmonai dantistas dantis papuošė deimančiukais.

Į taip pasipuošusią mylimąją pažvelgęs Č.Čevanas suprato, kad žmonės mėgsta nešioti brangakmenius bet kur, tad jam gimė mintis sukurti auksinius akių lęšius.

Ar juos nešioti saugu?

Daktaras Č.Čevanas teigia, kad nešioti tokį akių papuošalą yra labai saugu, tačiau kai kurie akių gydytojai įspėja, kad nešioti ant akių svetimkūnius vien dėl tuštybės nereikėtų. O tokie gremėzdiški nepatogūs lęšiai, kaip minėtieji auksiniai, gali rimtai pakenkti regėjimui.

Blakstienos – kojelės

Jeigu auksuoti lęšiai jums, kaip ir man, atrodo veikiau gąsdinančiai, negu gražiai, siūlau susipažinti su dar vienu keistu akių papuošalu – neįprastomis blakstienomis.

Puošti akis dirbtinėmis blakstienomis – ne naujiena.

Priauginti blakstienas, kaip ir nagus ar plaukus galima ir Lietuvos grožio salonuose.

Moterys akis puošia įvairiomis: sintetinėmis, natūralaus pluošto, netgi brangakmeniais aplipdytomis dirbtinėmis blakstienomis.

Tačiau, manau, reta dailiosios lyties atstovė pasiryžtų savo akis papuošti britų menininkės Džesikos Harison (Jessica Harrison) sukurtomis blakstienomis. Bent jau aš tokių tikrai nenorėčiau.

Kodėl? Nes ji siūlo puošti akis keistai kampuotomis blakstienomis, padarytomis iš… negyvų musių kojelių.

Manau, kad tokį papuošalą pasirinktų tik ekstravagantiškiausios puošeivos, galbūt tokios, kaip Lady Gaga, MTV apdovanojimų ceremonijos metu nepasibodėjusi pasipuošti rūbu, pasiūtu iš žalios mėsos.

Greitu laiku, tikiu, atsiras dar keistesnių ir ne mažiau kontraversiškų grožio priemonių. Visomis jomis naudotis neverta, bet žinoti apie tai, manau, įdomu.

]]> http://blogorama.lt/2011/12/29/spindintis-bet-kraupokas-grozis/feed/ 0 http://blogorama.lt/2011/12/22/grafitis-tai-ne-tik-sudas-ant-svetimos-sienos-bet-ir-dalele-zmogiskos-meiles-bei-kurybines-kibirksties/ http://blogorama.lt/2011/12/22/grafitis-tai-ne-tik-sudas-ant-svetimos-sienos-bet-ir-dalele-zmogiskos-meiles-bei-kurybines-kibirksties/#comments Thu, 22 Dec 2011 00:45:29 +0000 Laurynas Ragelskis http://ragelskis.lt/?p=304 Solomoniados bangoms nuūžus ir Pizdausko-Lėtai pizdaliavimams nutilus, Lietuvos grafitistai toliau beprasmiškai turškia aerozolius, o tuo tarpu mūsų broliai rusai teršia savo Tėvynę bei aplinkinį internetą ne tik socialiai atsakingai, bet ir su mintimi…

…užlipti į kalnus ir ten tyrame nakties spindesyje įamžinti savo didingos kalbos mongoloidinius skolinius… et, tai taip rusiška…

Jau senokai keliu sau klausimą – kas yra menininkas? Kūrybiškumas, saviraiška, charizma, talentas? Ar turint šiuos kriterijus galima vadintis menininku? Gal pakanka gimti menininkų šeimoje, kur karta iš kartos mynė tuos pačius parodų takelius, kur nuo mažens supo visokio plauko personažai – rašytojai, dailininkai, režisieriai ir užaugus pasinaudojus plačiu pažinčių ratu bei iš menininkų šeimos paveldėtu talentu sėkmė ateina be didelių pastangų. Nieko nebandau sumenkinti, tiesiog analizuoju situaciją. Kaip parodyti save ir savo darbus, kaip pranešti pasauliui apie kūrybą, kad ne tik kalbėtų, bet ir prisimintų? Žinoma, tradicinė paroda išlieka patikimiausias būdas, tačiau ar tikrai efektyvus? Po kiek laiko tampi pripažintas ir žinomas be reklamos? Ar išsišokėliškas pasirodymas, veiksmas, kūrinys nėra vienas iš pasirinkimų, stengiantis parodyti save visuomenei ir lydint sėkmei toliau kopti karjeros laiptais? Pavyzdžiui, vienoje šalyje kilo skandalas, kai menininkas, pasiėmęs arbūzą ir jame išskaptavęs skylę, bandė viešai santykiauti miesto centre. Žinoma, buvo susilaukta atitinkamos aplinkinių reakcijos: arešto ir baudos. Kaip bebūtų, toks nepaaiškinamas poelgis jį išgarsino ir toliau viskas klojosi paprasčiau, t.y. kova po saule buvo lengvesnė, nes dauguma jau buvo girdėję apie menininką. Visada galima pasirinkti paprastesnį būdą save parodyti ir išreikšti, bet ar nekyla grėsmė būti pavadintam tiesiog išsišokėliu, o ne talentu?

Išsišokėlio terminas mane dar labiau suintrigavo kai neseniai atradau dabar jau vieną garsiausių Čekijos skulptorių David Cerny. Titulinę nuotrauką su rausvu tanku ir kyšančiu viduriniu pirštu pasirinkau ne be reikalo, stengdamasi pristatyti šią asmenybę. Nuotraukoje matoma skulptūra – tarsi vizitinė kortelė, jo, pripažinto menininko, ženklas. Sovietų armijai pasitraukus iš Čekijos, vienas iš karinių tankų per naktį buvo perdažytas ir pristatytas tarsi paminklas, išreiškiantis laisvę ir nepriklausomybę – pridėkim dar vidurinį pirštą, tarsi atsisveikinimo žinutę. Po tokio pasirodymo D.Cerny pavardę žinojo ne tik gimtojoje šalyje, bet ir už jos ribų. Apžvelgiant jo kūrybą, manau, pirmiausia turėčiau pateikti keletą pavyzdžių, kad būtų galima susidaryti bendrą vaizdą ir pamatyti pagrindinius bruožus, kurie visada išskiria D.Cerny iš kitų menininkų. Pavyzdžiui, besišlapinanti skulptūra.

Didelio tarptautinio pripažinimo D.Cerny susilaukė Šiaurės Karolinoje, Charlotte mieste, sukūręs nerūdijančio plieno fontaną Metalmorphsis

Ir tai dar ne viskas. Su kiekvienu nauju darbu Cerny pristato vis labiau provokuojančias skulptūras, sukeliančias daug diskusijų ir taip nuosekliai populiarėja. Menininkas neabejotinai kuria politinį ir, galima būtų teigti, antisovietinį meną. Skulptorius netgi neteko milijoninio užsakymo dėl pareiškimo, jog geras komunistas yra miręs komunistas. Jo darbai sukelia gan painias politines intrigas, kaip jau prieš tai minėtas rausvas tankas arba „Entropa“ – Europos žemėlapis. Pastarasis susilaukė tiek pašalinių emocijų, kad skulptūrą teko koreguoti ir teikti pasiaiškinimus.

Paaiškinimą apie kiekvieną šalį galima rasti šioje nuorodoje. Visa tai buvo atspausdinta buklete ir dalinama žiūrovams.

Skulptūra buvo eksponuojama Europos vadovų taryboje Briuselyje. Pagrindiniais organizatoriais tapo Čekijos valstybę ES būstinėje atstovaujantis politikų kolektyvas. Idėją turėjo pasidalinti 27 ES valstybių deleguoti menininkai, tačiau galiausiai D.Cerny persigalvojo ir viską padarė pats, pasiteisindamas, kad norėjo pirmiausia pamatyti, ar Europa gali juoktis pati iš savęs.

„We knew the truth would come out… But before that we wanted to find out if Europe is able to laugh at itself.“

Kas juokėsi, kas ne.

Italija pristatoma kaip futbolo aikštynas su žaidėjais, kamuoliu maloninančiais save.

Vokietija – greitkeliai su užslėptu svastikos simboliu.

Graikija – sudegęs miškas.

Liuksemburgas – aukso gabalas su skelbimu – parduodamas.

Lietuvių kareiviai šlapinasi ant Rusijos.

Slovakija vaizduojama kaip vengriška dešrelė.

Didžioji Britanija skulptūroje pradingusi.

Bulgarija – pritupiamų turkiškų tualetų komplektas.

Deja, Bulgarija oficialiai paprašė išimti jų šalį vaizduojančią skulptūros dalį, o D.Cerny bei Čekijos Ministras pirmininkas ES oficialiai atsiprašė (ministro atsiprašymas).

Kūrinys pavadinimu „Shark“ buvo skirtas 2006 metais Belgijoje vykusiam Modernaus meno festivaliui, tačiau galiausiai atsidūrė muziejuje. Miesto, kuriame buvo rengiama šventė, meras pabijojo ne tik musulmonų išpuolių dėl tokio eksponato, bet ir su vaikais į parodą atėjusių tėvų reakcijų – S.Hussein dar buvo gyvas.

„Families with children pass by the square that it was to stand on and some of them may not have taken it too well. The other thing that bothers me is that the exhibit portrays an almost deformed human being, a real person, who is still alive. He is in trial but should be presumed innocent until proven guilty. And lastly, I don’t want to provoke people… or a certain group of people.“

Pasinaudojęs daugumai gerai žinomo menininko D.Hirst idėja, už kurią britui buvo įteiktas prestižinis apdovanojimas, D.Cerny sužibėjo. Vėl klausiu – ar tai ne tik gerai apgalvotas kūrybinis ėjimas? Pasinaudoti žinomo menininko garsiu kūriniu, provokuojančia pasaulinio garsumo asmenybe ir iš viso to padaryti įsimintiną įvykį. Pasakysiu atvirai, man visa tai kvepia išsišokimu. Taip, šiuolaikinis menas turi šokiruoti, turi atkreipti dėmesį, galiausiai – turi išsiskirti iš aplinkos, tačiau visa tai galima įgyvendinti ir be garsių asmenybių įtakos. Beje, kitais garsiais personažais man kvepia ir kalbant apie sekantį D.Cerny projektą – „Meat factory“.

Jei pavadinimas būtų kitas, gal ir nepulčiau skulptoriaus lyginti su A.Worhol įkurtu fabriku. „The Factory“ – „Meat Factory“: ne tik pavadinimas, bet ir veikla panaši – renkasi menininkai, rengiami koncertai, vyksta kūrybinis procesas?

Visi mes vienaip ar kitaip linkę kopijuoti vieni kitus – taip tobulėjam, atrandam savo erdves, talentus ir sugebėjimus, tik ar vėliau negraužia vidinis kirminas, kai tenka būti su kažkuo lyginamiems ? Bet ką tas kirminas, kai malonina pasiekti tikslai ir rezultatai.

Gal išsišokti ir nėra taip jau blogai? Svarbiausia kaip tinkamai ir rezultatyviai tai padaryti, kad radikalios priemonės neužgožtų turinio.

Daugiau informacijos apie menininko darbus čia.

Šių metų Venecijos bienalės arsenalas pradžiugino dviem vyrais, užsižaidusiais laiku. Pirmasis jų būtų Christian Marclay ir jo kino laikrodukų grandinė The Clock, kur kino būtasis laikas netikėtai pradeda judėti paraleliai žiūrovo esamajam. Apie šį darbą Meno Duobė jau rašė, iš arčiau susipažinti galite čia.

Prisipažinsiu, dėl asmeninių problemų, susijusių su kantrybe, prie pastarojo darbo pasėdėjau penkias minutes, tiek laiko užteko įsitikinti, kad mano pigus laikrodukas tikrai sutinka su kažkokio nespalvoto gražuolio prabangaus aksesuaro rodyklėmis. Tuo tarpu antrasis menininkas Urs Fischer ir jo Untitled privertė pastoviniuoti, apeiti kelis ratus, patyrinėti iš arti, vėl atsitraukti tolyn ir dar kartą susimąstyti.

Autorius bienalės lankytojams pateikė trijų natūralaus dydžio vaškinių skulptūrų kompoziciją – Džovanio da Bolonijos skulptūros „Sabinių pagrobimas“ kopiją, prieš ją stovintį kostiumuotą žiūrovą ir nuošaly, matyt, to paties žiūrovo paliktą biuro kėdę. Sulig bienalės atidarymu vaško skulptūros virto milžiniškomis žvakėmis ir taip kasdien be perstojo kelis mėnesius vyko savidestrukcijos aktas. Iš pirmo žvilgsnio kažkaip banalu, ar ne? Todėl ir keista, kodėl būtent prie šio darbo stabtelėjau ilgam…

Spoksant pamažu galvoje dėliojasi mozaika. Pirmiausia grįžtu į tuos laikus, kai žmonija dar tik stengėsi pažaboti laiką, kai jį matavo rėžiais žvakėje, kai jis slinko lėtai ir švelniai, o ne staigiais ir mechaniškais rodyklių smūgiais, automatiškai verčiančiais galvoti, kad greičiausiai jau kažkur vėluoji. Kažkada laikas ne bėgo, o tirpo ir tekėjo. Untitled mes nykstame lėtai ir ramiai, be streso, kartu su viskuo aplinkui – su savo kasdienybės stabais ir atributais ir su marmuriniais amžinybės simboliais.

Ir kas, jei ne vaškas galėtų tiksliausiai įkūnyti laiką… sunkus ir tirštas nuo įvykių ir prisiminimų jis teka lėtai stingdamas, palikdamas žymes, graužiasi takelius tarp praeities griuvėsių ir formuoja naują būtį. Urs Fischer nesustabdomas nykimas apjungia viską – tirpstanti biuro kėdė puikiai neštų individo išsilaisvinimo idėją, jei nuo jos atsiplėšęs žmogus netirptų šalimais. Pastarojo žvilgsnis stebi dramatišką trijų figūrų sceną – kadaise užgimusios iš vientiso, tvirto marmuro luito, čia jos lėtai yra ir krenta gabalais.

Galiausiai, taip bemedituojant, pribloškia suvokimas, kad šioje situacijoje tik vaškinis antrininkas turi galimybę išvysti laiką, o tu, kaip ir realiame gyvenime, viso labo konstatuoji rezultatą ir laiko tėkmę suvoki tik iš jau sustingusių jo pėdsakų. Pavyzdžiui, mes suvokiam ir pastebim, kad vaikai auga, bet niekada nematome jų augant, o kitimą suprantame tik lygindami dabartinį vaizdą su tam tikrais praeityje užfiksuotais vaizdais. Visas virsmas, tekėjimas ir tekantys vaškinio laiko varvekliai, bestovint čia, tebuvo iliuzija, kuri bent kiek pajudėtų realybės link, jei prie Urs Fischer darbo prasėdėtumėm bent jau vieną dieną, bet juk tam paprasčiausiai neturime… laiko.

Daug gražių paveiksliukų čia.

Straipsnio autorė Ieva Vedeikaitė.

Jie kaip niekada tikisi išsigelbėti, nematyti atmatų tikinčiųjų, maldaknygėm gramdančių bažnyčios suolus. Paslapčiomis bando nusidirsti sau odą, kad spėtų kitus išgyventi, neapgaunant savęs. Varvina ašaras grindinin ir plūsta purvu, įsivaizduoja puvią iš vidaus, iš paskutiniųjų kimbasi visu kūnu rytojaus nugaran.

Brigita Kazlauskaitė.

Įdomu tai gali būti tik tam, kas matė internete samizdatinius Igorio klipus ir kuriems jie patiko (pvz. man). Tačiau vieną vietą iš viso pokalbiu noriu pacituoti, kaip mano paties minties pažodinį atsikartojimą, kito žmogaus lūpose:

— Кто-то видит Вас музыкантом, кто-то поэтом, а каким Вы сами себя  видите со стороны?

— Обычным. Музыканты, поэты — это все от неправильного ощущения. Людям кажется, что человек, который поет песню, и есть исходная точка этих произведений. А на самом деле он является всего лишь проводником. И я себя позиционирую, как проводника. Тут не нужно из себя что-то великое изображать, потому что этот канал попросту могут перекрыть. Так же, как дали, так же и обратно возьмут. Поэтому нужно эту способность нести в себе и стараться беречь, делать все правильно.

Kaip gaila kad tokio elementaraus dalyko niekaip nenori suvokti ne tik kad LANVOS ir LATGOS šūdsiurbiai, bet ir absoliuti dauguma "kūrėjų", įsivaizduojančių, kad tai prie ko prisilietė jų rankos – automatiškai tampa genialiu ir unikaliu KŪRINIU, o jie – to KŪRINIO autorinių teisių turėtojais…

Juokinga.

Ir nieko keista, kad šitie persišikę genijai susėdę ant savo dramblio kaulo unitazų nesugeba iš savo subtiliųjų pradvisusių sieliūkščių išspausti net dešimtadalio to, ką gali Igariokas.

Prisipažinsiu, esu vienas iš tų baisių žmonių, anot kurių už prasto meno kūrimą, propagavimą ir platinimą reiktų bausti mirties bausme.

Tik va tas prasto meno suvokimas… Kad nereiktų vieną dieną pačiai atsidurti kitoje barikadų pusėje.

Bet ne ta iki koktumo apdairi baimė paskatino dar kartą permąstyti asmenines nuostatas.

Nesenai pasižiūrėjau baisiai šūdiną filmą apie vieną tokį bičą. Iš to filmo siužeto supratau, jog tas bičas turėtų būti kažkas… Gal brutali, iki galo neapmąstyta ar nesuvaldyta valia, virtusi buka jėga. O gal pernelyg tiesmuka nepasitenkinimo šiuo pasauliu išraiška.

Bet filmas buvo tooooks manieringai šūdinas, jog pagrindinis herojus, kurio sielą turėjo išpirkt šitas šlamštas, suspindo kaip totalus idiotas, vertas pragaro už savo bukumą.

Pagrindinis filmo herojus – Charles Bronson, žinomas kaip pavojingiausias Britanijos kalinys.

Pavojingiausio kalinio karjerą šis žmogus pradėjo apiplėšęs pašto skyrių, o tęsė siautėdamas ir smurtaudamas įvairiuose Britanijos kalėjimuose.

Jo smurtavimas kaip faktas įdomus ko gero tik savo beviltiškumu, nors pasirenkamas jis kaip kraštutinė protesto forma (šitai paaiškėja ne iš filmo, o iš krūvos geltonosios spaudos straipsnių).

Bronsonas smurtauja ir šėlsta žinodamas, jog tai tik pridės dar vienus metus prie jam priteisto kalėti laiko ir sustiprins izoliaciją nuo bet kokio tiesioginio kontakto su išoriniu pasauliu. Tai tuo pačiu metu ir lengviausias, ir sunkiausias kelias atsiriboti nuo bet kokios atsakomybės už save ir savo egzistenciją. Gana radikalus pabėgimo į savo susikurtą pasaulį kelias.

Įsivaizduoju, jog šiame filme Bronsonas turėjo tapti gyva metafora. Galbūt genialaus (ne institucijų, o žmogaus valia ir dėka gimstančio) meno. Nes tikras menas visada siekia peržengti egzistuojančias (formos ir turinio) ribas, sulaužyti nusistovėjusias taisykles. Jis nepaklūsta jokiems pripažintiems logikos dėsniams išskyrus tuos, kuriuos pats sukuria. Deja, Bronsonas iš filmo labiau priminė persenusį klouną (kuris vietoj juoko kelią šleikštų nuobodulį) o ne apmąstymo vertą idėją.

Ir kuo toliau tuo labiau imu įsivaizduoti ką turėjau pamatyti šitame filme ir ko nepamačiau.

Įsivaizduoju, jog šitame filme prievarta ir smurto aktai turėjo virsti meno kūriniu – performansu, kažkokiu keistu egzistencijos per absoliutų, beatodairišką neigimą įprasminimu.

Įsivaizduoju, jog Bronsono situacija turėjo atskleisti dabartinės sistemos impotenciją ir laisvos egzistencijos už kalėjimo sienų sąlygiškumą.

Nieko panašaus šiame filme nepamačiau, apart poros pritrenkiančių kadrų ir rakursų, pavergusių akis.

Ir čia tikriausiai trūks jūsų kantrybė. Kodėl žmogus pats savo valia prisiėdęs šūdo, bruka jį kitiems.

Prisipažinsiu viskas vardan Bronsono piešinių. Filme, labai trumpą akimirką jo piešiniai virto animacija ir įsiterpė į tą negyvą gražių ir stilingų kadrų mėsą. Lašas autentikos ir gyvybės maištą imituojančiame farse.

Be galo keisti, fantazijas ir vaikiškas keverzones primenantys piešiniai. Grėsmingą turinį prislopina kičiškai miela piešinių stilistika ir švelni spalvų gama.

Dar nežinau ar jie mane paveikė kaip menas ar kaip autentiškas būties, kuri mane gąsdina, liudijimas. Perdėm stiprus kontekstas paralyžiavo estetines jusles. Bet gal tai ir gerai, nes šita dviprasmiška situacija mane privertė prisiminti vieną paradoksalų teiginį, jog Hitleris tapo despotišku siaubūnu, todėl, kad negalėjo tapti menininku.

Tuomet pilna gerkle man norisi šaukti: „nors aš jo nemėgstu, tačiau tegyvuoja šūdinas menas, jei tik jis padeda atsiriboti nuo nepasitenkinimą keliančio pasaulio!“

Tekste panaudoti vaizdai iš Nicolas Winding Refn filmo „Bronson“ ir paties Bronsono piešiniai.

Kaip galima būtų nelabai glaudžius derinius, tokius kaip šešiasdešimtieji, trimatės instaliacijos ar animacija suvokti viename projekte, viename kūrinyje? Viskas yra kur kas paprasčiau nei paprasta ir perteikiama Vienoje gyvenančios Italų kilmės dailininkės Esther Stocker kūryboje.

Grožis paprastume, grožis abstrakčiuose, nesuvokiamuose objektuose – tai menininkės varomoji jėga.

Stipriai įkvėpta Charles M. Schulz animacijos, vienu kampu žvelgiant labai painios bei filosofiškos, kitu – paprastos („Schultz‘s work is so complex, but it‘s also so simple“) – menininkė, pradėdama konstruoti trijų dimensijų instaliacijas, bando sukurti įspūdingą efektą.

Gan didelį vaidmenį autorės kūryboje vaidina šešiasdešimtaisiais Milane susikūrusi Gruppo T menininkų grupė. Kinetinio meno pirmtakai, novatoriškos idėjos. Gruppo T savo darbus vadina mirriorama (graikiškos kilmės žodžių derinys: myrio – beribis, orao – regėjimas). Grupelė menininkų kuria daugialypius objektus, stengdamiesi įtraukti žiūrovą į stebimą meno kūrinį – sukurti tam tikrą dialogą. Dalyvis sudominamas kintamomis, judančiomis detalėmis, kurias liečiant manipuliuojama kūriniu, taip sukuriant tolimesnį domėjimąsi. Dar vienas Gruppo T išskirtinis bruožas, tai vienybės ieškojimas tarp erdvės ir laiko.

Mokantiems įtalų kalbą

E. Stocker instaliacijos ne tik tobulai sudėliotos, statiškos ir neturinčios tarpusavyje prieštaraujančių objektų – tai hipnotizuojamąjį atsaką skleidžiantys darbai, kai linijose pasiklystama, ieškoma realybės ir optinės apgaulės sąlyčio. Čia vėl paminėčiau kūrinio stebėjimą tarsi žaidimą, kai ieškoma to, kas neteisinga, kas pakeista. Betarpis stebėtojo ir instaliacijos santykis. Apžiūrinėjant tokius darbus, emocijos suasmeninamos, priklausomai nuo stebėtojo patirties, išgyvenimų, aktualių temų.

Anksčiau paminėti E. Stocker kūrybos bruožai atpažįstami ir jos fotografijose, piešiniuose, sienų kūryboje.

Daugiau nuotraukų rasite čia.

Straipsnio autorė Ema Kilikevičiūtė.

Žmonės, kaip ir dauguma planetos gyvūnų, pasiduoda teritorijų žymėjimo ir saugojimo instinktui. Skirtumas tik tas, kad pažangi rasė pasitelkia įmantresnes priemones nei šlapinimasis ant medžių ir stulpelių – kareiviais ir vėliavomis pažymimos valstybių sienos, dažais ir tvoromis atskiriami gyvenamieji plotai, atstumais atsiribojama sava asmeninė erdvė stovint eilėje prie kasos.

Kurį laiką kolekcionuoju šiuos dvigubus namukus ir galvoju, ar tik toks beatodairiškas noras atsiskirti tuo pačiu nevirsta kolektyvine kūryba?

Fotografė Ieva Vedeikaitė.

Įrašas, sukėlęs aistras

Neseniai Google+  ir blogosferoje dėl skaitymo praūžė tikras tornadas, kurį, matyt, pats sau netikėtai sukėlė Liudvikas Andriulis.

Paskelbęs savo profilyje įrašą „Žmones, sakančius „negalima skaityti valgant“, reikia izoliuoti nuo visuomenės“ jis susilaukė milžiniško socialinės svetainės Google+ lankytojų susidomėjimo, palaikymo ir pritarimo išsakytoms mintims.

Google+ lankytojai kaip šventraščiu ėmė dalintis L.Andriulio paskelbta ode skaitymui, platinti ją ant savo sienų.

Maža to, jo mintis savo bloguose perspausdino Andrius Užkalnis bei Buržujus. Tikriausiai perspausdinusių šias mintis buvo ir daugiau, bet visų gi nesuseksi.

L.Andriulio teksto nebekopijuosiu. Jį galite rasti ir persiskaityti aukščiau paminėtuose bloguose ar Google+ profilyje.

Knygos – išsilavinimo sąlyga

Su L.Andriuliu sutinku, kad skaityti knygas būtina kiekvienam išsilavinusiam žmogui.

Minėtojo teksto autorius teisus, teigdamas, jog skaitymas padeda ir mintis geriau formuluoti, ir mąstyti teisingiau, ir kalbas (tiek gimtąją, tiek ir užsienio) lengviau įsisavinti, bet…

Liudvikas daugiau akcentavo skaitymo kiekybę, o ne kokybę.

Esą skaityti reikia visur, visada, visko ir gausiai. Kas savaitę reikėtų perskaityti bent po vieną knygą, o vaikams „nuo 8 iki 18 metų – vieną kas dvi dienas mažiausiai“.

Štai čia ir suabejojau, ar tokia nuostata nėra vien tik skaitymas vardan skaitymo. Kaip suprantu, lygiai tokia pati abejonė kilo ir kolegai (tikiuosi, neįsižeis taip pavadintas) Leo Lenox.

Savo tekste „Kodėl „knyggrauža“ yra įžeidimas“ Leo Lenox pastebėjo, kad ne pats skaitymas savaime yra vertybė, bet tai, ką mes pasisemiame iš knygų.

Mėgautis tekstu

Aš skaitau. Skaitau nemažai: knygų, periodinių leidinių, straipsnių interneto platybėse. Bet negaliu pasigirti perskaitanti po knygą per savaitę. Kartais išpuola ir visas mėnuo, per kurį galutiniai neperskaitau nė vienos knygos.

Kodėl? Nes mano skaitymas yra lėtas. Labai lėtas. Leo Lenoxo pavartotas terminas „atidus skaitymas“, manyčiau, labiausiai tiktų mano propaguojamam susipažinimo su tekstu būdui apibūdinti.

Žinau, kad nuskambės labai banaliai, bet man tekstas – it geras vynas, kurį norisi skanauti, mėgautis, jausti aromatą, o ne godžiai maukti dideliais gurkšniais.

Aš galiu skaityti vieną knygos puslapį tiek laiko, per kiek kiti galbūt visą skyrių perskaito, nes aš neskenuoju teksto.

Man patinka gilintis į tai, ką skaitau, stabtelėti ir pamąstyti, jei reikia, grįžti atgal į jau perskaitytą sakinį ar lapą ir įsitikinti, kad viską teisingai perskaičiau ir supratau.

Man patinka gėrėtis tekstu, svarstyti, kaip, ar tokiais pat žodžiais, tokia pat tvarka aš pati parašyčiau tą patį (gal tai – profesinė liga?).

Altes apžiūra per 15 minučių

Lygiai taip pat lėtai aš apžiūrinėju parodų ar muziejų eksponatus.

Prie mane sudominusios istorinės vertybės ar meno kūrinio galiu praleisti daugiau laiko negu kiti, tyrinėdama detales, gilindamasis. Todėl parodose ir muziejuose mėgstu lankytis viena arba su lygiai taip pat lėtai grožį tiriančiais žmonėmis.

Mane nustebino pažįstama, sugebėjusi fantastišką milžinišką ekspoziciją Berlyno Altes muziejuje apžiūrėti per… 15 minučių. Tiek laiko aš užtrukau vien prie graikų vazų vienoje iš salių.

Į klausimą, kaip jai pavyko taip greitai viską apžiūrėti, ši atsakė, kad ji tiesiog žvilgsniu viską fiksuoja, prabėgdama pro šalį.

Gali būti, kad yra žmonių, kurie ir Luvrą sugeba „apžiūrėti“ per pusvalandį, bet ar jie tikrai gali pasigirti gerai susipažinę su jame eksponuojamais meno šedevrais?

Skaitymas – ne maratonas

Grįžkime prie skaitymo. Galbūt yra žmonių, sugebančių skaityti labai greitai ir įsisavinti informaciją. Deja, aš – ne iš tokių.

Aš neskaitau bet ko vien tam, kad skaityčiau.

Neskaitau greitai, nes man skaitymas – ne maratonas, kurio tikslas – bet kokia kaina perskaityti kuo daugiau knygų.

Pagaliau, neskaitau bet kur ir bet kada, nors neprieštarauju, kad taip elgtųsi kiti.

Man patinka skaityti visiškoje tyloje ir susikaupus, gilintis į tai, ką skaitau.

Taigi, esu tikra lėtojo skaitymo propaguotoja.

Nuolatinis googlinimas

Dar blogiau būna, kai skaitau ką nors įdomaus internete. Aš nuolatos atidarinėju įkeltas vieną ar kitą dalyką paaiškinančias nuorodas ir jas perskaitau.

O jeigu nuorodų nėra, bet mane kas nors sudomina, aš googlinu. Taip sąlyginai nedidelio, bet įdomaus teksto skaitymas internete man gali užimti daugiau kaip valandą.

Taigi, esu tikrų tikriausias skaitymo vėžlys. Bet ar tai reiškia, kad tokiu būdu nusileidžiu tiems, kurie nemažą knygą sukremta per porą dienų?

Jeigu aš nesu iš tų, kurie perskaito kas savaitę po knygą, ar turėčiau save išbraukti iš daug skaitančiųjų sąrašo?

O gal reikėtų suburti skaitančiųjų lėtai ir kokybiškai klubą?

Fotografė Ekvilina Milaševičiūtė.

„Galbūt tiesa yra moteris“

Kartais, tiesiog vaizdų paieškos sistemoje, bandau rasti kuo labiau mano savijautą/būseną atspindinčią iliustraciją. Dabar jau ir nepamenu kokia buvo žodinė užklausa, bet vieną vakarą, užsiimdama tokiu savotišku auto-psicho-tyrimu, išsirinkau būtent Anna’os ir Bernhard’o nuotrauką. Ji buvo nedidelė, išplaukusi, o jos centre, rodos, vemiantis vyras. Įspūdį darė būtent tai, jog šis procesas buvo pavaizduotas taip drąsiai ir atvirai. Svarbiausias nuotraukos akcentas – ta ekspresyvi iš vyro burnos besiveržianti srovė,  itin arti objektyvo.

Anna ir Bernhard Johannes Blume. „Mahlzeit“ („Valgymo laikas“), 1986

Tąkart tai iliustravo kažkokį manyje esantį perteklių, kuris kėlė siaubingą šleikštulį. Tai buvo tarsi visos susikaupusios informacijos, (ne)žinojimo, įspūdžių ir emocijų perviršis, kuris man, kaip tam vyrukui, strigo kažkur gerklėje, nes virškinamasis traktas tiesiog atsisakė apdirbti tokius gausius turinio kiekius. Taip užteko išvysti vienintelę nuotrauką, kad atkreipčiau dėmesį ir ilgam įsiminčiau šiuos menininkus.

Abu fotografai gimė 1937 m. susipažino ir kartu studijavo Diuseldorfe (Vokietija), vėliau apsigyveno Kiolne ir visą gyvenimą dirbo kartu. Šiandien galime jau (liūdnai) skelbti dueto kūrybą esant užbaigtą (Bernhardas mirė šių metų rugsėjo 1d.) Įdomu tai, jog kai Bernard Blume veda Anna Helming, ji tampa Anna Blume. Šis vardas geriausiai žinomas iš dadaistinio Kurt Schwitters eilėraščio, kuris buvo skirtas merginai būtent tokiu vardu. Vaizdingai tariant, ši fotografė Anna tarsi išgirsta Kurt kreipimasi į ją ir tęsia dadaizmo tradiciją (fotografai dažnai įvardinami kaip neo-dadaistai). Negana to, sugriuvęs Kurt Schwitters konstruktyvistinis “Merzbau” projektas tarsi įgauna atgarsius ir šių menininkų fotografinėse kompozicijose. Jie, ypač vėlyvojoje kūryboje, naudoja itin panašias formas ir konstrukcijas.

Kurt Schwitters „The Merzbau“ 1933; Anna und Bernhard Blume „De – konstruktiv“ (2000-2004)

Skirtumas tas, jog Kurt Schwitters kuria tarsi sekdamas konstruktyvizmo pėdomis, bando tvarkingai konstruoti ir taikyti formas, o fotografai skelbia de-konstruktyvizmą, todėl tos pačios formos apverčiamos „aukštyn kojomis“.

Fotografai pozuoja vienas kitam, iliustruoja tarsi tradicinį, įprastą gyvenimą, juos supa kasdieniai daiktai. Tačiau kiekvienoje nuotraukoje yra kažkas ne taip, visa tai yra įsukama į kažkokį nesuvaldomą chaosą, pabyra visos bulvės ir sukasi lėkščių krūva – nevaldoma daiktų turbulencija kambaryje. Rodosi, kad normali normalių žmonių kasdienybė suyra, tapdama visišku absurdu, parodoma jos tamsioji ir neurotiškoji pusė. Tas paprastas vidutiniokas su savo nykiu gyvenimu, kuris jam be galo svarbus, be galo ypatingas ir puoselėjimas, tik kvailai trypčioja savo puikiame kambaryje. Pasižiūrėjus iš šalies – norisi tik skeptiškai kraipyti galvą ir juoktis.

„Wahnzimmer“ („Kliedesio kambarys“), 1984

„Küchenkoller“ („Virtuvinis įniršis“), 1985

Vėlesnėse fotografijose menininkai eliminuoja buitinę aplinką ir herojus vaizduoja vis labiau abstrakčioje aplinkoje, pavyzdžiui, miške, kuris taip pat vaizduojamas išryškinant jo geometrines formas. Pagyvenusi moteris (Bernard pasiūlė/privertė pozuoti savo mamą) kybanti ant medžio šakos su išgąsčio pilnu veidu, savo ekspresija daro įspūdį. Atrodo, jei šiandien liaudis pasakotų postmoderniąją pasaką – ši moteris būtų puikus jos herojus. Nuotrauka turi aiškią situaciją, herojų ir nuotaiką – atrodo viskas paprasta. Tačiau klausimai kyla patys – kodėl tai yra pagyvensi viduriniosios klasės moteris ir kas jai nutiko, kad visiškai svetimoje aplinkoje, viduryje gūdaus miško, ji nelaimingai kybo ant šakos (o vėliau ir nukrinta)?

„Im Wald (Metaphysik ist Männersache)“, 1989–91 / „Miške (Metafizika yra vyrų reikalas)“

Skliausteliuose esantis antrasis pavadinimas – tarsi nuoroda į atsakymą. „Metafizika yra vyrų reikalas“, todėl visose serijos „Miške“ nuotraukose šiai moteriai ne taip gerai sekasi kovoti su tamsoje (metafizikoje) esančiais medžiais. Ironiškai tyčiojamasi iš požiūrio apie moterų kvailybę? Greičiausiai.

Anna Blume nutaiso visiškos idiotės povyzą tarsi pirmą kartą matytų tą raudoną daržovę. Ji prisideda ją prie tarpkojo imituodama vyriškumą ir jo pasididžiavimą. Ar tai nėra kvaila? Panašu, jog šįkart ironizuojama tiesmuka feminizmo idėja, jog moteris, kovodama dėl savo teisių, siekia supanašėti su vyru. Kvaila, kad moteris nenori būti savimi, o siekia gauti tas pačias teises tapdama kitokia. Kvaila, kad ji kaip idealą iškelia vyrą ir vaizduoja, kad gali juo tapti.

„Können Frauen denken?“ („Moterys gali galvoti?“), 1984

Plėtojamos temos – filosofija ir aštri kultūros kritika. Tokių gausu visoje fotografų dueto kūryboje. Tai visai paaiškinama – Bernardas studijavo filosofiją, dirbo filosofijos mokytoju. Taip pat buvo sukurti tokie fotografiniai darbai kaip „Transcedentalinis konstruktyvizmas“ ar „Grynasis protas“ su tiesioginėmis nuorodomis į filosofiją. Šia tema plėstis būtų labai įdomu, tačiau prireiktų prieš rašant bent peržvelgti visas fotografų knygas, darbų kritiką ir aišku paties Imanuelio Kanto kūrinius (foto serija „Grynasis protas“ apeliuoja į filosofo žymųjį veikalą „Grynojo proto kritika“), o straipsnį tektų užversti krūva išnašų ir paaiškinimų, taip apsunkinant skaitytoją.

Vėlesniuose darbuose menininkai šalia fotografijų kartu skelbia ir trumpus tekstus. Poloroid‘u kuriamos jau spalvotos fotografijos, koncentruojamasi į portretą, kuris dažnai tarsi sujungiamas su įvairiais daiktais. Koliažu sukuriamos dar nepatogesnės, žmogaus veidą deformuojančios nuotraukos. Jas lydi tokie trumpi filosofiniai menininkų komentarai:

Die Dinge sind, wie sie sind, d.h. grausam (Daiktai yra tokie, kokie yra, t.y. žiaurūs),

Das blutende Fleisch ist die Sach selbs (Kraujuojanti mėsa yra daiktas savaime),

Zu leben ist nur eine komplexere Art, tot su sein (Gyventi reiškia tik kompleksinį būdą tapti mirusiu).

Papildoma vizualika čia.

Kuo toliau, tuo labiau abstrakčios kompozicijos, baltos „dėžinės“ konstrukcijos jungiamos su žmogaus kūnu, kuris skaitmeniniu būdu koreguojamas ir deformuojamas. Žmonių veiduose – tas pats pasimetimas ir nežinomybė, kartais sumišusi su keistu komiškumu. Nebėra nei virtuvinių rakandų, nei kitų kasdienio gyvenimo atributų. Gyvenimas ir nepaisant kasdienybės yra pakankamai „nepatogus“. Nepatogios formos vis remiasi tau į šoną, tu bandai stieptis, šypsotis, o tavo veidą suknežina nežinia iš kokio anapusinio pasaulio atkeliavęs baltasis kubas. Tau atrodo, kad gali pažaboti pačią gyvenimo struktūrą ir joje rasti vietą? Bet ar tikrai? O gal tik nevykusiai priaugsi prie kokio kampo ir šypsosiesi, manydamas, kad pavyko visus įveikti? O gal tiesiog išdavei save? Bet ar gali nepasiduoti šitais aštriais kampais tave užverčiančiais dydžiais ir normomis?

„De-konstruktiv“, 2008-2009

„Abstrakte Kunst“ („Abstraktus menas“), 2006

Anna ir Bernhard parodos atidaryme „Trans-Skulptur“ („Trans-skulptūra“), 2009, Liuksemburgas

Ką čia slėpti, netgi aš nesu išimtis. Greičiausiai nei tu. Panašu, kad visos šios nuotraukos kalbą apie vieną ir tą patį – tave, mane ir kiekvieną. Mūsų gyvenimas yra juokingas iki absurdo ir jo šlykštumo.

Saviironija ir savikritika – gal nėra vaistai, kurie leis visiškai „pasveikti“, bet bent vienam kartui gali padėti „iškasdieninti“ tą sumautą, susikurtą „normalų“ gyvenimą. Tuo užsiima ir fotografai, stodami prieš objektyvą. Galima tai priimti kaip patarimą ir rekomendacijas.

Papildoma informacija? Gūžteliu pečiais ir atsiprašau. Arba man nepavyko rasti jų kūrybos puslapio, didelės darbų galerijos, arba to tiesiog nėra. Informacija išsimėčiusi po muziejų, galerijų, laikraščių ir blog’ų puslapius.

Straipsnio autorė Alda Eikevičiūtė.

jeigu sugebėtume įvertinti ir panaudoti tai, ką turime. Žinoma, Kauno Dainų slėnyje netilptų 22 000 klausytojų. Tiek jų telpa bemaž pačiame Berlyne esančioje didžiausioje atviroje koncertų salėje – garsiajame Waldbuehne amfiteatre, kuriame vyksta išimtinai klasikinės muzikos koncertai. Turėdami panašios konfiguracijos ir miesto dydį bei poreikius atitinkančią erdvę Kaune jos visai neišnaudojame. Dar daugiau – mąstome, kaip iš viso ją sunaikinti, kad neliktų problemos. Riboto mąstymo verslininkai nebežino turintys savo rankose neįkainojamą turtą. Deja, gyvename skurdžios fantazijos ir jokia logika nepaaiškinamo “verslo” slėnyje…

Citatos šaltinis: http://www.giedriuskuprevicius.lt/

Filed under: Baltijos šalys, Besmegeniai, Bundančiam protui, Interesting, Kultūra, Menas, Music, Svarbu, Vietinės aferos, Šiuolaikiniai intelektualai Tagged: “verslo slėniai”, amfiteatras, Dainų slėnis, Giedrius Kuprevičius, Kaunas, Kauno vargai, klasikinė muzika, koncertai, korupcija savivaldybėse, kultūra, Lietuva, menas, miesto problemos, Parduota Lietuva, verslo interesai prieš žmonių interesus

IKI – Mes mylime maistą from Love on Vimeo.

Klientas: Palink
Agentūra: Love
Video gamyba: Strictly Baltic

Nežinau kaip jūs, bet aš nuo mažens turėjau tokią fantaziją, kuri iki šiol neduoda man ramybės. Kaip norėčiau arba kas nutiktų, jei bent akimirką į pasaulį galėčiau žvilgtelti kito akimis.

Gal todėl ir mėgstu fotografiją. Užkonservuota kito žvilgsnio projekcija, kurią gali tyrinėti ir knebinėti iki begalybės.

Kairioji akis – Afrika, dešinioji – Japonija.

Afrika patogiai išsijuosusi ant baltų ŠMC sienų.

Japonija jaukiai įsitaisiusi galerijoje „Kairė – dešinė“.

Kadangi mano žinios apie šias kultūrines erdves – gana paviršutiniškos, visuomet įsivaizdavau jas kaip viena kitai labai tolimas kultūras. Todėl ir į parodas ėjau iš anksto nusiteikusi pažaist smagų vaikišką žaidimą: atrask dešimt skirtumų.

Iškart po parodų atrodė, jog lengvesnio žaidimo gyvenime nesu žaidusi.

Skirtumas nr. vienas – parodų ekspozicija. Afrikos fotografiją reprezentavo tik nuotraukos ir kuklūs A4 formato lapai (vieni prikimšti pezalizmo, kiti pasakojantys užfiksuotų žmonių ar/ir erdvės istorijas, treti priverčiantys iš naujo permąstyti fotografijos suvokimą).

Japonijos fotografija atsiskleidė kiek netikėtu rakursu. Užbūrė išrikiuotos armijos kičinių mažmožių, kurios nuotraukose virto meno kūriniais. Visus eksponatus iškabintus ant sienų čia pat buvo galima lyginti su jų reprodukcijomis. Tą padaryti viliojo ant palangių sudėti, menininkus pristatantys fotoalbumai. Gana netikėta patirtis, kuri vis priversdavo permąstyti sienas nugulusias fotografijas ir jų sukeltas emocijas. Kai kurios reprodukcijos netgi pasirodė įdomesnės už pačias fotografijas.

Skirtumas nr. du: ŠMC vaikštant nuo vienos prie kitos nuotraukos atrodė, jog daugumai Afrikos fotografų fotografavimas – tai tarsi savojo identiteto paieška. Bandymas suvokti, kas aš buvau ir kas aš esu mane supančio pasaulio akyse.

Japonai save ir savo kūną reprezentuoja kaip nedalomą, natūralią šio pasaulio dalį. Egzistenciją, kuri harmoningai susilieja su ją supančia aplinka.

Ties skirtumu nr. trys, kad ir kiek bandžiau veržtis, užstrigau. Sienos tarp Afrikos ir Japonijos po truputį ėmė irti.

Taip norėjosi pabrėžti, jog Afrikos fotografija labiau dokumentinė, fiksuojanti ir pasakojanti, kol neužtikau puikių fotografijos, kaip priemonės meno kūriniui sukurti, pavyzdžių.

Ties skirtumu nr. trys taip norėjosi teigti, jog japonai labiau susitelkę į meninį pasaulio atvaizdavimą – kitokios arba neegzistuojančios realybės kūrimą fotografijos pagalba. Kol akimis neįsirėžiau į budistinį šio pasaulio, kuriame gyvename, fotografijų ciklą.

Skirtumas nr. keturi ištirpo. Betyrinėdama šias parodas per atstumą – t. y. bandydama parašyti tekstą padariau atradimą. Fotografijoje (ypač šiuolaikinėje) skirtumai atsiranda ne tiek dėl skirtingų menininko intencijų fotografuojant. Jie atsiranda kartu su kontekstu.

Nežinant konteksto vieną ir tą pačią fotografiją galima pamatyti ir charakterizuoti labai skirtingai.

Kol buvau parodų salėse, kur iš toli švietė prirašyti A4 formato lapai, labai tiksliai žinojau kuo skiriasi šiuolaikinė Japonijos ir Afrikos fotografija. Akimirką net atrodė, kad galiu pamatyti tai ką iš tikrųjų matė fotografai.

O dėliojant raides tekstui iliuzija galutinai žlugo. Fotografija suteikia galimybę išvysti tik kito ar kitokį pasaulį, bet tik savomis akimis.

Nežinodama tikrai nepasakyčiau, kas buvo šių nuotraukų autorius. Japonas? O gal Afrikos fotografas?

Afrikos fotografų darbai:

Japonijos fotografų darbai:

Už vizualiką dėkojame Pauliui Karpui.