Atrodo maždaug taip :

ĮVADAS:

-  Nuo ko pradėti?

- Kodėl vaiko aplinka yra svarbi ir ko ji gali išmokyti?

- Kaip “greitai išaugamas vaiko kambarys”?

-  Ką galime pasidaryti patys?

PLANAS:

1. Stilius

2. Asmeniškumas

3. Spalvos ir raštai

4. Biudžetas (reikalingi pirkiniai/baldai)

5. Erdvių išdėstymas.

PABAIGA:

- naudingos nuorodos

- medžiaga atsisiuntimui

- pavojai ir trugdžiai

Taigi pradedame:)

Tiesą sakant, buvo sunku nuspręsti, kuriuos šviestuvus išrinkti parodyti, nes  pasirinkimas  nemažas, man jie visi gražūs Variantų tikrai daug – su linksmomis aplikacijomis, ir su klostėmis viduje ir su kabančiomis labai, labai mielomis detalėmis, ir net su raidėmis. Prancūziškai pasteliniai ir drąsiai ryškūs.  Man labai patinka ! Tuo labiau, kad patys galite susikurti šviestuvą priklausomai nuo vaiko norų ar kambario sienų spalvos.

Štai koks Jokūbo šviestuvas!

Daugiau Lumidea puslapy.

Lumidea facebook puslapis.

Kaip galima būtų nelabai glaudžius derinius, tokius kaip šešiasdešimtieji, trimatės instaliacijos ar animacija suvokti viename projekte, viename kūrinyje? Viskas yra kur kas paprasčiau nei paprasta ir perteikiama Vienoje gyvenančios Italų kilmės dailininkės Esther Stocker kūryboje.

Grožis paprastume, grožis abstrakčiuose, nesuvokiamuose objektuose – tai menininkės varomoji jėga.

Stipriai įkvėpta Charles M. Schulz animacijos, vienu kampu žvelgiant labai painios bei filosofiškos, kitu – paprastos („Schultz‘s work is so complex, but it‘s also so simple“) – menininkė, pradėdama konstruoti trijų dimensijų instaliacijas, bando sukurti įspūdingą efektą.

Gan didelį vaidmenį autorės kūryboje vaidina šešiasdešimtaisiais Milane susikūrusi Gruppo T menininkų grupė. Kinetinio meno pirmtakai, novatoriškos idėjos. Gruppo T savo darbus vadina mirriorama (graikiškos kilmės žodžių derinys: myrio – beribis, orao – regėjimas). Grupelė menininkų kuria daugialypius objektus, stengdamiesi įtraukti žiūrovą į stebimą meno kūrinį – sukurti tam tikrą dialogą. Dalyvis sudominamas kintamomis, judančiomis detalėmis, kurias liečiant manipuliuojama kūriniu, taip sukuriant tolimesnį domėjimąsi. Dar vienas Gruppo T išskirtinis bruožas, tai vienybės ieškojimas tarp erdvės ir laiko.

Mokantiems įtalų kalbą

E. Stocker instaliacijos ne tik tobulai sudėliotos, statiškos ir neturinčios tarpusavyje prieštaraujančių objektų – tai hipnotizuojamąjį atsaką skleidžiantys darbai, kai linijose pasiklystama, ieškoma realybės ir optinės apgaulės sąlyčio. Čia vėl paminėčiau kūrinio stebėjimą tarsi žaidimą, kai ieškoma to, kas neteisinga, kas pakeista. Betarpis stebėtojo ir instaliacijos santykis. Apžiūrinėjant tokius darbus, emocijos suasmeninamos, priklausomai nuo stebėtojo patirties, išgyvenimų, aktualių temų.

Anksčiau paminėti E. Stocker kūrybos bruožai atpažįstami ir jos fotografijose, piešiniuose, sienų kūryboje.

Daugiau nuotraukų rasite čia.

Straipsnio autorė Ema Kilikevičiūtė.

Humaniškumas, menas, estetikos ribos ir fantazija – visa tai neatsiejama pristatant Iris Schieferstein kūrybą, gyvenimo filosofiją ir kasdienybę.

Kokią reakciją dažniausiai provokuoja skulptūra, sukurta sujungiant atskiras gyvūnų kūno dalis? Višta su kiaulės galva, o gal jūsų mėgstamo šuniuko iškamša su paukščio sparnais?

Kaip pati Iris Schieferstein aiškina – viskas prasidėjo 1990 metais: „Ruošiant žuvį patiekalui susimąsčiau ką valgome, tai šiukšlės, kurios nemiega, nevalgo…“.

„I was thinking about what we eat whilst I was preparing some fish. They are like garbage. They can‘t eat or sleep or whatever.“

„Mane visada žavėjo negyvi dalykai. Buvau truputėlį nusivylusi naudodama žmogaus pagamintą medžiagą skulptūrai ir pagalvojau, kodėl nepanaudojus to, kas jau egzistuoja. Tai lengviau ir daug įdomiau. Taip aš tiesiog panaudojau mirusius gyvūnus.“

„I was always really fascinated by dead things. I got a bit disillusioned with using manmade materials for sculpture and just thought ‘why not use what is already there? It’s easier, and it’s more fantastic.’ I wondered why I should build something that looks similar but isn’t real. So I just used dead animals.“

Taigi, baigusi skulptūros studijas Berlyne ir susidomėjusi taksidermija I. Schieferstein savo individualios kūrybos pagrindiniu aspektu pasirenko gyvūnus – pakelėse rasti jau nebegyvi žvėreliai tam puikiausiai tiko – juk jie šiaip ar taip bus surinkti bei išmesti. Tik Vokietijoje viskas ne taip paprasta… Tokie gyvūnai šioje šalyje yra saugomi valstybės – juos draudžiama demonstruoti, parduoti, naudoti kūryboje. Po tokių teisėsaugos apribojimų, menininkei savo ekspresijai šiuo metu leidžiama naudoti tik žmonių medžiojamus ir valgomus žvėris. Be viso to, Iris dar bendradarbiauja su mėsos parduotuvėmis bei ūkininkais, teikiančiais jai nenaudojamas prekyboje gyvūnų dalis.

Iškamšų menas nuo senų laikų užėmė pakankamai svarbią poziciją žmogaus istorijoje. Ši išraiška buvo tarsi ryšys su pomirtiniu gyvenimu, pagarba požeminiam pasauliui, kažkas nerealaus. Panašių akibrokštų rasime ir I. Schieferstein kūryboje – ypač paskutiniojoje jos kolekcijoje „Hybrid“, kur autorė savo kuriamoms negyvoms skulptūroms suteikia išraiškas, tarsi jie ir toliau gyventų.

„Aš naudoju gyvūnus panašiai kaip literatūroje naudojami mitai ar legendos. Jie bendrauja su aplinka. Jie turi žmoniškus gestus.“

„Actually, I’m using the animals like literature uses the fable. They communicate. They have human gestures.“

Mirtis neatsiejama nuo taksidermijos. O ką kiekvienam iš mūsų reiškia gyvybės pabaiga? Tai kažkas sunkiai įsileidžiamo į fantaziją. Manyčiau, panašiai yra ir su I. Schieferstein skulptūrų kritika. Kai kurie jas peikia, nes greičiausiai nenori suvokti pačios mirties estetikos ir jos neišvengiamumo fakto. Štai jums ir pagrindinė menininkės kūrybos ašis – padėti pakeisti požiūrį apie visa ko pabaigą, kai užgęsta visos šviesos. Mielų, pūkuotų bei švelnių gyvūnėlių naudojimas tarsi mirties sinonimas sukelia tik dar stipresnes neigiamas emocijas. Standartiška būtų manyti, jog dėlioti atskiras kūno dalis tarsi mozaiką, iš kažkada tai buvusių gyvų būtybių, galėtų tik nejautrus, žiaurumu pulsuojantis žmogus, tačiau kaip pati menininkė teigia: „<…>menas niekada nebus labiau šokiruojantis ir žiauresnis už realybę. Visi turime šunį, bet ar kas nors domisi, ką tas šuo ėda?“

„But the art never can be more shocking and cruel than the reality in fact is. Everyone has a dog, but no one wants to know what that dog is actually eating.“

Panašaus pavyzdžio, žinoma, negalėtume prilyginti, pavyzdžiui, rykliui, kurį 1992 m. Londone pristatė Damien Hirst – ikonišku meno personažu laikomas Anglijos„taksidermijos“ atstovas. Ryklys buvo pagautas pagal užsakymą Australijoje ir demonstruojamas formaldehido pripildytoje vitrinoje. Du menininkai, ta pati medžiaga, tačiau analizuojant kūrybą detaliau – visiškai skirtingos idėjos: „D.Hirst yra nuostabus. Pagaliau kažkas galvoja panašiai kaip aš. Tačiau galiausiai vienintelis dalykas, ką mes turime bendro, yra tik medžiaga su kuria dirbam.“

„Damien Hirst is brilliant. Finally someone seems to think the same way i do. But at the end the only thing we have in common is the material.“

Tačiau visgi labiausiai žinomi Iris kūriniai, tai iš įvairių iškamšų gaminami batai.

Kokį įspūdį palieka iš gyvačių, gulbių ar arklio kanopų kuriami aukštakulniai? Abejingų tikrai nėra, tačiau vyrauja ganėtinai kraštutiniškos nuomonės – arba patinka, arba sukelia neigiamas emocijas ir pasibjaurėjimą. Ar tokias, vadinkime, futuristinės kanopas reikėtų priskirti praktiškoms, kažkiek net išskirtinėms meninėms išraiškoms?

Kiek praktiškumo šiuose „bateliuose“ – galima diskutuoti. O apie sukeliamas emocijas kalba ilgesnė: susižavėjimas, abejonės, pasišlykštėjimas, žmogiškumo suvokimas, vertybės, požiūris į naujoves – kitaip tariant, tai jausmų kalnas, o juk pristatant savo kūrybą, menininkai to ir siekia – emocijų proveržio, reakcijos, kad ir kokia ji bebūtų.

Paklausit, kas galėtų nešioti tokią avalynę?

Štai Anglijoje buvo sukurta panašių batų kolekcija, skirta Čeltnamo žirgų lenktynėms – žinoma, kanopos netikros, pagamintos iš anglies pluošto, tačiau panaudoti arklio šeriai buvo patys natūraliausi. Reiškia, poreikis tokiai avalynei yra. Na ir kas, kad skeptikai teigia, jog tai nėra higieniška, nėra estetiška, o pagal PETA (angl. People for the Ethical Treatment of Animals – „Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais“) tai tikriausiai ir amoralu. Čia akimirka, kai skeptikams reikėtų paminėti krokodilo odos avalynę bei aksesuarus, bizonų odos striukes, kailinius ir panašiai. Ar krokodilas estetiška, o arklys – jau nebe?

Video interviu su menininke čia.

Susidomėjusiems Iris Schieferstein kūryba, daugiau informacijos čia.

Batų mylėtojams siūlyčiau apsilankyti virtualiame batų muziejuje.

Smalsaujantiems apie iškamšų aksesuarus rekomenduoju šį puslapį.

Kaip galutinį tašką šiai temai, norėčiau pasirinkti labai lietuvišką žodį – dėmesio! Termino paaiškinimas: dėmesio kreipimo tikslai yra aplinkos, minčių ir jausmų, savo paties elgesio ir veiklos suvokimas.

Dėmesio – kaip mes elgiamės su gyvūnais, kaip mes elgiamės su žmonėmis, kaip mes elgiamės su mus supančia aplinka – istoriniu, biologiniu, socialiniu aspektu?

O kad straipsnio pabaiga nebūtų per daug dramatiška visiems skiriu dainą

Čekų dizaino studiją Qubus, tarp postmodernaus, pažįstamų kasdienybės ikonų reinterpratavimo, nepamiršta ir nostalgijos aspekto. Pasigrožėkite keliais žaviais bendros praeities artefaktų inspiruotais kūriniais. … Read More

via retroalgia

Filed under: Uncategorized Tagged: dizainas, keramika, nacionalizmas-nostalgijos-naratyvuose, nekasdieniškas įrašas, ostalgia, porcelianas, retrovartojimas, soviet, stiklas

Idėja parašyti apie menininką pravardžiuojamą Charming Baker visų pirma kilo pamačius nuotaikingą parodos atidarymą, spinduliuojantį gera atmosfera ir įdomiu parodų organizavimo požiūriu. Netrukus pamačiau ir keletą darbų, kurie galima drąsiai pasakyti yra ganėtinai madingi ir komerciniai, o galiausiai sužinojau, jog Baker tiesiog šaudo į savo darbus, ką gi meno žudikai ir žmonės verčiau laiką leidžiantys pub’e nei VIP vakarėliuose visuomet buvo viena mano aistrų.

Charming Baker istorija vienų tų, kurios dažnai prisimenamos nusijuokiant ir pateikiamos kaip gyvenimo ironijos ir sėkmės pavyzdys. Daugelį metų būdamas ganėtinai nepastebėtas, augindamas vaikus namie kuomet žmona dirbdavo, galiausiai peržengęs 40-metį jis tapo menininku, kuris ironiškai juokaudavo, jog neįperka savo asmeninės kūrybos.

Šiuo metu jis dirba už galerijos sistemos ribų, vienas jo vadybininkų yra garsusis muzikos prodiuseris Pat Magnarella, kuris vizualiųjų menų kūrėjo Baker marketingines kampanijas kuria lygiai taip pat kaip savo atstovaujamų muzikantų. Taigi, prieš parodų atidarymą lygiai kaip prieš koncertus platinami akis kabinantys “trendy” flaeriai, atvirukai bei plakatai. Tuo tarpu parodų atidarymai garsėja savo kai kurių lankytojų vardinama rokenrolo stilistika, kuomet atidarymai vyksta netradicinėse erdvėse, juose pasirodo įvairūs dj-ėjai, baras taip pat priskiriamas prie neatsiejamų atmosferos dalių, o lankytojai pasižymi spalvingumu bei stiliumi.

Mano manymu, toks socialinio aspekto kūrimas yra neatsiejama sėkmingų parodų dalis. Iš karto kyla klausimas, kur jums įdomiau lankytis, baltame kube, pilname nuobodžių asmenybių, kompleksuojančių ką kur ir kada pasakyti ar originalioje patalpoje vykstančiame laisvame nuotaikingame susibūrime, kuomet renkamasi ne tik pažiūrėti kūrybos, bet ir pabendrauti, susipažinti bei visų pirma jaustis laisvai. Manau, tokioje atmosferoje atsiranda daugiau iniciatyvų bendradarbiauti ir bendrauti, na ir žinoma tai puiki marketinginė kampanija, kadangi po atidarymų, pažvelgus į vaizdinę medžiagą nori nenori susidomi kas čia vyksta.

Some Mechanisms That Trigger Desire Are Not Easily Understood ( Kai kurie mechanizmai, kurie reikalauja aistros nėra lengvai suprantami)

The Throbbing Realisation That The Future Looks An Impossible Place To Be (Stiprus suvokimas, jog ateitis atrodo kaip neįmanoma erdvė egzistuoti)

Love Is Never Putting All Your Eggs In One Bastard (Meilė nereiškia dėti visus savo kiaušinius (kiaušialąstes) į vieną šiknių)

Kalbant apie pačius autoriaus darbus lengva pastebėti, jog juose dominuoja gan madingos šiuo metu tendencijos, kaip tarkime tapybos ir grafikos sintezė, nutrintų, retro stilistiką primenančių paviršių ir spalvų naudojimas bei gyvūnų motyvai. Esu tikra, jog šitie bruožai taip pat prisideda ir prie darbų komercinės sėkmės – t.y. kūryba visų pirma atrodo patraukli ir skani vizualiai. Kita vertus, man asmeniškai patinka autoriaus ironija bei charakterio įskverbimas į darbus. Dedu galvą, jog kūryba su tokiais lozungais patraukia ne vieno kūrybininko ar marketingo direktoriaus akį, priversdama pagalvoti apie originalaus darbo arba bent jau printo pasikabinimą savo studijoje ar ofise.

Aš šią kūryba priskirčiau prie šiuolaikinės grafikos ir dizaino, tuo pačiu galbūt vėl pagalvojus apie tapybą, kuri daugeliui yra nuobodi, bent jau iki to kol į ją nepradedama šaudyti. Nereikėtų ir pamiršti pop-art’o, kurio įtaka čia akivaizdi, netgi pastebint kai kuriuos naudojamus simbolius, kurie vietomis gali pasirodyti ganėtinai nuobodoki.

Bet kokiu atveju, dedu pauzę palikdama jus mėgautis darbais ir interviu su menininku. Norintiems apsilankyti parodoje reikėtų iki liepos 31 apsilankyti Londone, informacija ir adresas čia.

Beje, jei kas naudojate google+ ir mėgstate mano straipsnius, mano profilis čia. Jei kam reikia pakvietimo į google+ kreipkitės.

Half Pint (The Panda Boy) (Pusė pintos. Panda berniukas)

Let Us Richochet Off All The Alternatives That Destiny Has To Offer (Panaikinkime visas alternatyvas, kurias likimas mums gali pasiūlyti)

Just One Of The Many Gods I Don’t Believe In (Tiesiog vienas iš dievų, kuriais aš netikiu)

The God Given Pleasure Of Another Man’s Nightmare (Dievo suteiktas malonumas mėgauti kitų košmarais)

I See Things I Don’t Want To Be In People I Like The Most (Matau dalykus nenorėdamas, jog juos turėtų žmonės, kurie man patinka)

Oh What Will Become Of The Mess We Have Made? (Eh, kas bus iš visos tos betvarkės, kurią sukūrėme?)

No Globes, sukurtas bendradarbiaujant su Ctrl.Alt.Shift Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencijos Kopenhagoje 2009 m. proga

Kartais, kai pūsteli palankus vėjas ir norisi pasimėtyti skambiom frazėm, sakau: kokybiškas dizainas gali Išgelbėti Pasaulį. Na, nuo AIDS, cunamių ir teroristinių išpuolių gal nelabai, bet nuo ekologinių nelaimių, kultūros virtimo chaltūra ar visuotinio persivartojimo – tikrai. Dorothy – menininkų bei dizainerių kolektyvą iš Mančesterio – gaubia šioks toks paslapties rūkas. Nežinau, kiek jų ir kas jie tokie, bet peržvelgusi akimis jų projektus leidžiu sau manyti, kad mes turime kažką bendro.

Vienas iš Yankee Doodle Dollar serijos plakatų – “Whilst the rich get richer, the poor get screwed” (“Kol turtingieji turėtja, vargšai išgręžiami”)

Patys Dorothy save lakoniškai apibūdina kaip “panašiai mąstančių žmonių, išmąstančių nepanašias idėjas, kolektyvą” (“a collective of like-minded people working on unlike-minded ideas”). Iš tikrųjų, visa jų kūryba labai kryptinga ir aiški – tiek stilistiškai, tiek idėjiškai – ir dažniausiai smaili kaip yla, lendanti iš maišo. Bet apie viską iš eilės.

Pirmiausia Dorothy vėl ir vėl ir vėl kartoja tai, kas jau nesuskaičiuojamai girdėta, suvokta, bet kažkodėl niekaip neprigyja – karas yra blogai. Jei jame nežūva žmonės, žūva jų dvasia, ateitis ir/arba tikėjimas. Kartu su atvirai deklaruojama simpatija John’ui Lennon’ui ši mintis padvelkia naiviu ir nostalgišku kvapu – prieš akis kyla minios jaunuolių su gėlėmis plaukuose, raginančių vietoj kalašnikovo užgulti mylimąją. Dorothy nėra tokie romantiški – jie mieliau pasiūlys pačiam ant kalėdinės eglutės užkabinti granatą ir pagalvoti, ar tai taip jau labai gražu.

Nuorodoje – Bed Peace instaliacijos/hepeningo, skirto John’o Lennon’o septyniasdešimtmečiui ir trisdešimtosioms mirties metinėms, užkulisiai

Xmas declarations – kalėdiniai papuošimai

Plėtojant šią temą, atskiro paminėjimo neabejotinai nusipelnė ne vieno dizaino tinklaraščio jau linksniuota ir liaupsinta Casualties of War (“Karo aukų”) serija, nukreipianti prožektorių šviesą į jos nusipelniusius, bet paprastai menkai tesulaukiančius nukentėjusiuosius – veteranus ir suluošintus kareivius, namo grįžusius ne į amžiną šlovę, o gyvenimą skurde, negalioje arba praeities šešėliuose. Joks vaikas su tokiais kareivukais nežais (jie, beje, ir neparduodami), bet to Dorothy ir siekia – karo siaubas nėra mūsų vaikų žaidimai. Šokiruojančia statistika paremta serija iš tikrųjų yra labai efektyvi, skaudžią žinutę aprengianti nekalta vaikiška forma ir taip smogianti stipriai ir netikėtai.

Casualties of War serija

Dorothy taikiklyje atsiduria ne tik karas, konfliktai ir sprogmenys. Jie apskritai nėra labai atlaidūs visuomenės ydoms ir to neslepia. Ką jau ten – jie visas jas šaltakraujiškai surikiuoja į periodinę smerktiniausių pasaulio elementų lentelę. Galima nusipirkti ją visą ir žymėtis, kurie tinka, o galima įsigyti ir ant sienos kabinti tik vieną iš aktualiausių. Arba, jeigu norite dar tiesmukesnio sprendimo, Dorothy turi ir seriją The Big Society (“Didžiosios visuomenės”) plakatų, kuriuose visi tušti ir nešvarūs didžiosios visuomenės darbeliai išsakomi vienu atsikvėpimu, be tarpų, taškų ir kablelių – tokiu tempu, kokiu paprastai nesidairydami pralekiame pro savo dieną.

Plakatas – periodinė ydingiausių žmonijos elementų lentelė ( “A tabular display of the worst elements of humankind”)

Vienas iš periodinės socialinių problemų lentelės elementų – godumas

Vienas iš The Big Society serijos plakatų – ką žmonės veikia visą dieną?

Įdomu, kai dizaineriai, t.y. kūrėjai, bene labiausiai suinteresuoti savo kūrinių perkamumu, populiarumu ir funkcionalumu, ryžtasi būti tokie pikti ir tiesmuki. Taip, šiuolaikinis dizainas neretai yra idėjiškas, kartais net kone konceptualus, ir nebijantis liesti aitresnes temas. Tačiau pikta Dorohty pašaipa – ypatingai koncentruota ir nuolat kartojama, kone iki įkyrumo. Dorothy visiškai nesismulkina, siūlydami gangrenos arba raudonųjų žibintų kvartalo spalvos dažus kartu su lėkšte, ant kurios parašyta, kad esate storas. Galima sakyti, jie pardavinėja fanarus pirkėjams po akimis – ir kažkaip, kažkodėl parduoda, netgi sulaukdami už tai liaupsių.

Kūriniai iš Home Shit Home serijos

Dorothy kalba turi ir vietinio pašaipūno staigaus akiplėšiškumo, ir ilgai brandinto kandaus atkirčio subtilumo. Ypatingai originalios estetikos jų kūriniuose nėra, viskas jau truputį matyta – tačiau randama idėjai puikiai tinkanti forma, kuri ir leidžia pardavinėti fanarus pačiam negaunant į akį. Kartais ji net per daug paprasta, kartais beveik krypstanti į kičo teritoriją, tačiau visada veiksminga. Lakoniškas, racionalus ir lengvai atpažįstamas pavidalas leidžia Dorothy strategijai išvengti vaitojimo bei varginančio sentimentalumo ir vietoj to sužaisti karčiu juodu humoru ir kandaus komentaro jėga.

Teisybės vardan reikėtų paminėti, kad ne viskas, ką Dorothy veikia, yra kilnių ir gilių užmojų pilni idėjiški projektai. Jie taip pat kartais aptyla ir tiesiog žaidžia poparto stilistika, kurdami labai linksmus toršerus-čiulpinukus, o savo meilę minimalistiškai formai išreiškia gamindami spalvotas akrilo trinkeles pretenzingais pavadinimais. Naujausias Dorothy projektas taip pat labiausiai domisi forma – rėkdami You Took My Name (“Tu atėmei mano vardą”) jie nutrina nuo žymių prekių ženklų raides ir pavadinimus, atidengdami paprastai jų užgožiamus piešinius.

Šviestuvai norintiems ne tik prisiminti, bet gal ir naujai išgyventi vaikystę

It All Comes To This, akrilinė skulptūra

Vienas iš You Took My Name serijos plakatų

Gal ir būtų galima papurkštauti, kad Dorothy tikriausiai tėra šutvė senstelėjusių hipių (ar kaip tik priešingai – geltonsnapių idealistų). Galbūt taip ir yra, galbūt ne. Negalime paneigti, kad jie – profesionalai, mokantys kalbėti trumpai ir kietai. Suteikdami modernią formą jau seniai kartojamoms idėjoms, Dorothy primena, kokios jos buvo, yra ir tikriausiai bus aktualios. Kūrėjai puikiai išnaudoja dizaino galią, kai kovojant prieš ugnį ugnimi, pagrindiniu ginklu prieš aklą makdonaldų visuomenės vartojimą tampa tam pačiam vartojimui skirti objektai – brangūs, gražūs, kokybiški. Tokie, prie kurių prieš pirkdami dar sustojame pamąstyti, ar tikrai verta.

Išlieti tulžį dėl bjauraus ir neteisingo pasaulio galima daugybe būdų. Galima pigiai nusipirkti marškinėlius su nepadoriu užrašu, kurie skylėti ir sunešioti bus išmesti po metų. O galima investuoti į kažkieno darbą ir gauti apgalvotą, numylėtą ir ilgaamžį daiktą, ir taip užsitikrinti, kad pati fuck the system idėja nebus suvartota kartu su jaunatvišku maištininko entuziazmu. Dorothy dizainas neturi nieko bendra su etiketėmis ir prabanga, tai žinios, riksmo, protesto dizainas, skirtas žinantiems, rėkiantiems ir protestuojantiems, ir norintiems bei galintiems tai daryti rimtai.

Pie charts – padėkliukų gėrimams rinkinys

Kritikai, menininkai, dizaineriai, aktyvistai, pacifistikai, pašaipūnai – jie yra Dorothy. Žmonės, kurie tiki, kad gali kažką nuveikti, veikdami tai, ką mėgsta. Linkiu pažiūrėti, pagalvoti, galbūt kreivai šyptelti – dar niekam pasaulyje nepakenkė truputis savikritikos.

Daugiau Dorothy pamatyti ir nusipirkti galima čia.

Straipsnio autorė Monika Kalinauskaitė.

Rodos, jau pradėjome abejoti spausdinto žodžio reikalingumu. Bent jau tie, kurie besąlygiškai tiki technologine pažanga, paversiančia mūsų gyvenimus dar vienos revoliucijos liudininkais ir naujų įrenginių naudotojais. Tačiau panašu, kad ankstyvos revoliucionierių viltys bent jau kolkas netampa realybe — knygynai dar gyvuoja, leidžiamos naujos knygos, netgi kuriamos naujos leidyklos. „Vivays publishing“ yra būtent ta kompanija, kuri nepabijojo negatyvių nuotaikų leidybos teritorijoje. Jos įkūrėjai teigia jaučiantys, kad rinka spausdintai iliustruotai knygai dar garantuotai yra. Juk tokia knyga perduoda kažką, ko pakeisti beveik neįmanoma, įskaitant apčiuopiamą pavidalą, galimybę kolekcionuoti kaip nemažą išliekamąją vertę turinčius daiktus, dalintis ar dovanoti. Pozityviai žengę pirmyn Vivays sėkmingai formuoja draugiškos leidyklos įvaizdį ir suteikia galimybę vartyti pirmuosius jų darbo rezultatus.

Viskas prasidėjo dar visai neseniai, 2010-ųjų metų rudenį Londone, keturiems iniciatyviems specialistams nutarus pradėti savo verslą. Kompanijos amžius gali klaidinti sprendžiant apie patirties kiekį — šie keturi įkūrėjai kartu turi įgiję beveik 100 metų patirtį iliustruotų knygų apie meną leidybos srityje. Lee Ripley ir Judy Rasmussen dirbo Laurence King publishing leidykloje, Pierre Toromanoff ir Klaus Kramp — Taschen. Šiose garsiose kompanijose sukaupta patirtis leido tinkamai įvertinti, ko ištiesų reikia šiandienos iliustruotų knygų pirkėjams. „Mes matėme šviežumo poreikį rinkoje“, teigia Lee Ripley. Šiuo atveju šviežumas yra siekis padėti žmonėms atrasti meną, dizainą ir fotografiją iliustruotų knygų pagalba tam per daug neišleidžiant. Vivays siekia pateikti ne prastesnės kokybės knygas už labiau prieinamą kainą ir tai yra perspektyvus žingsnis šiuolaikiniam skaitytojui. Šiems leidėjams svarbus ir originalumas — Vivays siekia, kad knygos būtų ne tik įperkamos, bet ir įdomios, kartais netgi šmaikščios. Matyt, ne veltui būta minčių naudoti šūkį „Šmaikščios knygos inteligentiškiems žmonėms“.

Kompanijai pasisekė gauti palaikymą iš vieno žinomiausių Rusijoje leidėjų Sergej Ivlev ir jo, kaip patyrusio leidėjo siekis prisidėti prie tarptautinės leidyklos kūrimo buvo esminė Vivays kilmė. Netgi pavadinimas Vivays yra sudarytas iš Ivlev ir jo tėvo vardų. Šiuo metu Vivays savo kolekcijoje jau gali didžiuotis 15 skirtingų knygų anglų kalba, kurių tematika varijuoja nuo rusiškų ornamentų, meno kolekcionavimo žinyno iki makro fotografijos ar interjero dizaino principų. Kitais metais leidykla planuoja paleisti į pasaulį dar 20 naujų, spaustuve kvepiančių leidinių. Matyti, kad Vivays ketinimai yra rimti, o staigaus augimo ir tarptautinės plėtros pagalba leidykla jau dabar vertinama kaip pakankamai rimta konkurentė rinkoje.

Menų knygyne „Humanitas“ jau galima įsigyti Vivays publishing spaudinių. Šiandien rankose laikome dvi naujos serijos knygas: Claire Chamot ir Béatrix-Foisil-Penther knygą „Crazy design“ bei Chantal Allès ir Anne Kerloc’h „Crazy gifts“. Abi šios knygos primena iliustruotus albumus, atverčiamus tada, kai reikia naujo įkvėpimo. „Crazy design“ savyje talpina apie 150 spalvotų iliustracijų su aprašymais, kūrėjų vardais ir interneto tinklapių adresais, yra suskirstyta pagal temas, pavyzdžiui, „Perdirbk“, „Atrask“, „Svajok“ ir panašiai. Čia rasite įvairiausių dar nematytų ir netgi netikėtų daiktų, sukurtų žinomų bei dar tik pradedančių dizainerių, nuo krepšio, pagaminto iš klaviatūros klavišų iki šviestuvo, atrodančio kaip intraveninė lašelinė, aptinkama ligoninėse. Kiekvieną daiktą seka žaismingas aprašymas, padėsiantis suprasti kam objektas skirtas, kaip pagamintas. Knyga be abejonės būtų naudinga dizainą studijuojantiems arba jau dirbantiems dizaineriams, ieškantiems papildomo įkvėpimo, tačiau taip pat puikiai tiktų kaip dovana naujovėms neabejingam draugui.

Tuo tarpu „Crazy gifts“ knygoje jūsų taip pat laukia 192 puslapiai pilni dar daugiau iliustracijų. Tai yra tarsi informacijos šaltinis žmonėms, ieškantiems itin originalios dovanos, taip pat produktų dizaineriams ar kitiems, simpatizuojantiems šmaikščiam dizainui. Čia rasite daugybę visiškai skirtingų daiktų, kurių egzistavimo, ko gero, net neįtarėtė — katės valdymo pultelis, arbatinukas su teroristo kauke ar netgi šviečiantis tamsoje tualetinis popierius. Pateikiama dovanų idėjų taip pat ir įvairaus amžiaus vaikams. Rekomenduojama esant reikalui pakelti nuotaiką ir susižvejoti įkvėpimo savo neribotai fantazijai. Ne visi atrinkti daiktai yra vizualiai estetiški, o viršelis labai puikiai pritrauktų vaikus, tačiau šiuos kūrinius vienija išskirtinės idėjos. Prie kiekvieno daikto pateikiamas internetinis adresas, kur galima juos įsigyti.

Belieka tikėtis, kad po įtaigaus starto Vivays neapleis savo vizijos leisti knygas, prieinamas visiems. Ar tai būtų linksmas dovanų katalogas ar keltiškų ornamentų žinynas. Galima teigti, kad kažką įdomaus sau Vivays repertuare atras bene kiekvienas — tiek meno srities profesionalai, tiek kūrybingam pasauliui neabejingi skaitytojai. Daugiau informacijos galima rasti leidyklos tinklalapyje.

Nuotraukų autorė Milda Lukoševičiūtė.

Pastaruoju metu festivaliai įgauna vis skirtingesnias formas. Vieni vyksta pačiame miesto centre, kiti giliai miškuose, festivaliais vadinami specializuoti renginiai ar populiariojo pobūdžio miesto šventės. Turbūt skirtingų festivalių pavyzdžių atrastumėte ir jūs. Šį kartą skubu pasidalinti informacija apie specializuotą dizaino festivalį šiomis dienomis vykstantį Londone, gal kas kaip tik lankotės šiame mieste ir užsuksite, na o kitiems gali būti įdomios tieisog akimirkos iš parodų, kuriose galima išvysti ir įvertinti naujausias dizaino tendencijas.

Erdvė ir festivalio vieta. Clerkenwell dizaino savaitė (Clerkenwell design week) vyksta Londono centre, netoli Barbican vadinamos miesto dalies. Būtent čia yra įsikurusios skirtingiausios dizaino parduotuvės pristatnčios viską nuo įrankių iki klozeto jūsų namams. Šioje fiestoje dalyvauja ne tik aplinkui įsikūrusios parduotuvės, bet ir įvairios kavinės, klubai, galerijos, bei specialiai šiam renginiui įrengtos erdvės. Man asmeniškai labai patiko idėja plačiai atverti visų šių erdvių dalis ir pakviesti užsukti vidun. Kiekviena erdvė pažymėta oficialiu festivalio ženklu ir taip pat nurodyta žemėlapyje. Bent jau aš asmeniškai, paprastai į tokias parduotuves-salonus užsukti vengiu. Dažnai jos tieisog dvelkia formalumu, materialumu ir prabanga, tad užeiti tiesiog pasižvalgyti, nieko neperkant, manau, daugeliui prireiktų save paraginti keleta kartų. Kadangi tokias erdves daugelis apžiūrinėja per vitrinas, vengdami megzti tiesioginį kontaktą ar tuo labiau asistentės būti paklausti “kuo galiu padėti” –  šis festivalis suteikia išskirtinę galimybę drąsiai tyrinėti vieną erdvę po kitos, stebėti joje dirbančius žmones, siūlomus produktus ir žinoma dalyvauti įdomiuose rengiuose bei diskusijose.

Eksponatai ir parodos. Kiek spėjau apsilankyti ir apžvelgti skirtingas parodas bei dizaino savaitėje dalyvaujančias erdves, susidariau įspūdį, jog čia dominuoja būtent produkto dizainas, ypač daug dėmesio skiriant baldų dizainui. Tačiau parodos vien baldų pavyzdžiais neapsiriboja. Mano dėmesį patraukė paroda, pristatanti architektūros bakalaurų baigiamuosius darbus – nuostabu matyti, jog jau bakalaure kai kurie studentai kuria tiek idėjiškai tiek techniškai aukšto lygio darbus. Dominuojančios tematikos sukasi apie bendruomenes, socialinius tinklus bei erdves, sukurtas bendrauti, dalintis mintimis bei suartinti miesto gyventojus. Labai smagu stebėti mobilių, interaktyvių ir inovatyvių erdvių pavyzdžius bei tikėti, jog vieną dieną jie bus įgyvendinti. Taip pat visai įdomius eksponatus pristatė ir Londono Dizaino Muziejaus parduotuvėlė bei kitos smulkesnių objektų dizaino studijos. Čia galima tiesiog aptikti originalių dovanų, pavartyti leidinių ir pastebėti mados tendencijas. Manau, jog įdomių sau eksponatų rastų ir kitų sričių dizaino mylėtojai, tereikia pasinagrinėti programą, kuri be galo plati.

Renginiai. Clerkenwell dizaino savaitė siūlo platų spektrą įvairiausių renginių – nuo workshop’ų, paskaitų ir diskusijų iki arbatos ceremonijų ir vakarėlių. Mane kaip visada labiausiai domino diskusijos ir paskaitos, tad rinkausi tinkančias pagal laiką bei įdomias tematikas. Vieną įdomesnių temų pristatė Victoria Renshaw apžvelgdama pagrindines pasaulio tendencijas, kurios turės didžiausią įtaką artimiausiais metais. Man pasirodė labai įdomus agentūrų, kurios ištisus metus stebi naujoves architektūroje, mene, technologijose, medicinoje, kine, madoje, ekonomikoje, mūsų kasdienybėje bei galiausiai visas jas sumuodamos pristato pagrindinius kabliukus, tendencijas ir išraiškas, kurie bus aktualiausi artimiausiais metus, darbas. Trumpai – jaučiamas biotechnikos elementų populiarėjimas, grįžimas prie pasakų motyvų, mobilėjantis žmonių gyvenimo būdas bei socialinių tinklų įtaka daugeliui sričių, neišskiriant ir dizaino (gilinantis net į tokias smulkmenas kaip audiniai bei tekstūros). Kalbėta ir apie savo sapnų įrašymą bei “share’inimą” “Facebook” sienoje bei gyvenamo būsto, panašaus į žiurkėno ratuką, architektūrinį planą.

Taigi, ponai ir ponios, kaip matote ateityje gyvensime panašiai kaip žiurkėnai. -Victoria Renshaw.

Rėmėjai ir užkandžiai. Vienas bene labiausiai džiuginačių šio festivalio niuansų būtų tai, jog jis nemokamas. Pagrindinis rėmėjas yra “Jaguar”, kuris greičiausiai labiausiai ir buvo suinteresuotas, jog festivalis būtų atviras kuo didesniam skaičiui žmonių. Pačio “Jaguar” naujausių automobilių modelius taip pat galite įvertinti pagrindinėje ekspozicijų salėje. Clerkenwell dizaino savaitė turėtų patikti ir mėgstantiems bendrauti bei užkandžiauti, kadangi neformalių pasisėdėjimų bei nemokamų užkandžių čia tikrai netrūksta. Panašu, jog kiekviena erdvė savo lankytojus bando prisivilioti ne tik pristatoma programa, bet ir įvairiais kokteiliais bei saldumynais, teko nugirsti, jog bus rengiamas net sumuštinių workshop’as.

Taigi, tiems, kas mėgsta vertinti kūrybiškumą platesniame kontekste ir žvilgčioti ne tik į paveikslus bei baltas galerijų sienas, rekomenduoju šiomis dienomis paklaidžioti Barbican gatvėmis bei apsilankyti dizaino savaitės renginiuose. Daugiau informacijos čia.

Deja šis blogas gražiai atrodo tik su IE nuo 8 versijos. 7, 6, 5 ir t.t IE versijos nepalaiko pilnai mano dizaino, todėl No IE Welcome įskiepio deja neteko atsisakyti. Manau viskas juda į priekį ir tokių senų IE versijų beveik niekas nenaudoja. Remiantis w3schools duomenimis šiais metais IE 7 versija naudojasi tik 4,9% visų pasaulio internautų, o IE 6 tik 2,5%. Žinoma Lietuvoje šie procentai gali gerokai skirtis, bet manau, kad lietuviai pakankamai protingi ir ilgai senienomis nesinaudos.

Tie kas mano tinklaraštyje lankosi ne su IE jokio skirtumo nepastebės, bet visi IE mylėtojai manau aiškiai pastebės skirtumus, dabar net su IE 7 bei 6 versijomis atrodo pakankamai gerai, o nuo IE 8 atrodo puikiai. Tai galbūt dar vienas žingsnis tobulėjimo link ir sulauksiu daugiau skaitytojų (ankstesnysis žingsnis buvo komentarų įdiegimas).

Tų, kas bent kiek domisi automobiliais aišku nenustebinsiu primindamas, kad nemažai kėbulų tipų pavadinimų (sedanas, kupė, kabrioletas ir t.t.) mena dar karietų laikus ir paieškoję kokiam googlės mapse gal net rastume vietas Anglijoje ar Prancūzijoje, kuriose ir buvo gaminamos tokių pavadinimų karietos. Visa tai aišku labai gražu ir galbūt net sudomintų merginas, kurioms nepatinka mašinos, bet patinka žirgai, tačiau bėda tame, kad tie pirmieji automobiliai ir buvo ne kas kita kaip karietos su varikliu vietoje arklio. Na, kad ir “Ford T”.

Deja, man karietos nepatinka, todėl manąjį automobilio apibrėžimą atitinka mašinos, pagamintos nuo ~1930 metų. Būtent nuo ketvirto dešimtmečio automobiliai jau pradėjo įgauti “normalias” proporcijas – nebebuvo siauri ir aukšti, ir jų forma jau spinduliavo kažkuo daugiau nei galėjo išreikšti arklių traukiamas vežimas. Keista tai, kad ta dizaino evoliucija kaip ir įvyko per didžiąją depresiją, nors gal ir logiška – automobilis tada, išskyrus kokį “Ford T”, buvo nemaža prabanga, o per krizes juk labiausiai nukenčia neturtingi (kaip kažkur skaičiau “visada nukenčia tie, kurie nukenčia visada”). Dar reikia paminėti, kad maždaug nuo to meto įvyko ir kitas esminis lūžis – uždari kėbulai pradėjo imti viršų prieš atvirus (sunku įsivaizduoti bet iki kokių 1920 m. 80 proc. visų automobilių buvo atviri).

Na ir aišku iš tų ikikarinių automobilių be konkurencijos galiu išskirti kupė modelius. Savo išvaizda jie man atrodo netgi sportiškesni nei daugelis šiuolaikinių kupė. Jų ratai buvo kampuose (tas optiškai žymiai “pastiprina” automobilį, o iš karietų paveldėti, bet jau žymiai aptakesni, sparnai tam “pastiprinimui” tik padeda), variklio skyrius buvo ilgas (kupė juk turi būti su dideliu varikliu), ir svarbiausia – erdvė žmonėms buvo centre (taip galutinai įtvirtindama idealiais proporcijas), o jos buvo tik tiek kiek reikia vairuotojui ir keleiviui (na ne visai taip, bet apie tai kiek vėliau). O kur dar tas fantastiškas kantelis viršuje priekinio stiklo – turbūt jis ir tie išnešti sparnai yra kaip simboliai skiriantys senovinių ir moderniųjų automobilių eras. O štai ir klasikinis mano aprašytojo kupė pavyzdys “1931 Packard Standard Eight”.

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

Tiesa, jis tuomet buvo panaši prabanga kaip dabar koks “Bentley Brooklands“, tačiau net ir kokius penkis kartus pigesnis “Ford Coupe” turėjo panašiai stiprią “kupė magiją” (čia turbūt Bonnie ir Clyde įamžina savo meilę).

Paimta iš "Ford" media

Tačiau tai dar ne viskas. Paskutinis dalykas, kuris priverčia tiesiog pamesti galvą dėl tuometinių kupė yra taip vadinamos “rumble seat” (amerikoniškai) arba “dickey seat” (anglosaksiškai) užverčiamos sėdynės gale, kurias būdavo galima užsakyti vietoj bagažinės (jei reikdavo bagažinės gelbėjo karietinė dėžė). Jos buvo tikrų tikriausias karietos palikimas (ten sėdėdavo tarnai), tačiau prie kupė dizaino labai tiko.

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

Ir nors jos buvo ankštos ir visai kitaip nepatogios, kai kas atrasdavo ir privalumų (1, 2). O kaip aksesuarą buvo galima nusipirkti net ir stogelį. Šios sėdynės buvo dviejų tipų – kai atsilošdavo tik atkaltė arba mažiau įspūdingos, tačiau tikrai patogesnės su išlendama sėdima dalimi (abu tipai čia – “1938 m. “Opel Super 6 Cabriolet” ir 1912 m. “Opel 512″; paimta iš autoreview.ru).

Savaime aišku, kad ilgai toks sprendimas tempti negalėjo – automobiliai greitėjo, taigi ten sėdėti jau darėsi ne tik nekomfortiška, bet ir katastrofiškai nesaugu (dabar juose vežti žmones galima tik per visokius senovinių automobilių paradus). Iki WW2 jos kaip savotiškas aristokratiškumo akcentas dar buvo montuojamos į prabangesnius kupė, kaip pvz. šie 1936 m. “Plymouth” (atkreipkite dėmesį ir į dizaino evoliuciją – sparnai jau interguoti, apvalaini, ne iš tolo neprimenantys karietos).

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

O po karo tik anglai dar ten kažką pažaidė ir kiek pavyko rasti informacijos 1949 m. “Triumph 2000 Roadster” buvo paskutinis modelis turėjęs tokias sėdynes (britai čia padirbėjo iš peties – atkreipkite dėmesį į apsauginius stiklus!).

Paimta iš www.flickr.com/photos/braintoad

O už kiek dabar galite turėti “rumble seat”? Na štai toks 1931 m. “Ford Model A” (tiesa, čia ne kupė, o roudsteris*, ir tų vietų nesimato, bet labai gerai jis išėjęs šioje nuotraukoje) per ebay Amerikoje nesenai buvo parduotas už 25.000 $. Ir čia turbūt pigiausia ką galima nupirkti su “rumble seat”, nes prabangesnių markių kainos būtų su 2-5 kartų daugikliu. Va jums ir tarnų vietos…

* – sorry, kad jį prisiminiau tik įrašo pabaigoje, juk jis yra kupė vyresnysis brolis – iš esmės tas pats kupė tik be stogo. O  kabrioletas? Na jis tas pats roudsteris tik su rimtesniu sudedamu stogu (pas roudsterį mažiukas) ir dažniausiai su dviem “normaliom” (sudedamos nesiskaito) sėdynių eilėm. Nors su tais terminais yra ir niuansų – dabar jie pavirtę beveik marketinginiais ir vadina visi viską kaip kas nori – štai Mersas skelbiasi, kad pirmas padarė “keturdurį kupė”, nors tokio termino kaip ir nėra… O čia mano jau aprašytas “Packard” su roudsterio kėbulu ir vaizdelis kaip atrodė automobilių pardavimo salonas prieš karą (kai kėbulus dar gamindavo atskirose dirbtuvėse).

O man tikrai nereiktų mokslinio darbo apimties apibūdinant “amerikietiškąją svajonę”, nereiktų net jokių papildomų žodžių. Užtektų vos keleto lapų su piešiniais – iš bėdos net ir vieno piešinio. Ir toks apibūdinimas būtų taiklesnis už visus mokslinius tyrimus. Bet apie viską iš pradžių.

Savo bloge esu keletą kartų prisižadėjęs apie ką nors parašyti, bet taip ir neparašiau. Sąžinę griaužia dėl tokio neatsakingumo (blogas tai juk ne kokios politinės partijos programa), taigi skubu pažadus tęsėt.  Šį kart tesėsiu patį paskutinį pažadą parašyti apie pieštines automobilių reklamas. Na, tiksliau, apie vieno (na, ok, dviejų) autorių kūrinius – ir to visiškai užteks, nes autorius (-iai) reprezentuoja šį žanrą taip pat gerai kaip Picasso kubizmą.

Žanro dievas tėvas yra jau 90-uosius metus einantis Art Fitzpatrick. Kad šio jaunuolio laukia gera autopiešėjo karjera paaiškėjo dar prieš 70 metų, kai jis būdamas vos devyniolikos su kolega nupiešė “Darrin Packard” – ši patirtis (tikro automobilio, o ne tik reklamos piešimas) vėliau jam labai pravertė. WW2 metu, automobilių pramonė JAV buvo paskutinėje vietoje (išskyrus, aišku, karinius modelius), taigi Artui teko padirbėti kariniame jūrų laivyne – jis ten iliustravo kažkokias instrukcijas. O vėliau vėl grįžo prie mašinų – įsidarbino reklamų piešėju pas „General Motors“ ir iki didžiojo sprogimo buvo likę vos keletas metų.

Didysis reklamos sprogimas įvyko 1959 m., kai „Pontiac“ nusprendė supurtyti rinką naujaisiais „wide track“ automobiliais. „Wide track“ reiškė, kad visų šios linijos modelių tarpvėžė yra praplatinta 5 coliais (atitinkamai, panašiu dydžiu, praplatėjo ir pats automobilis) ir JAV tokia žinutė puikiai veikė (jų supratimu juk gerumas tiesiogiai priklauso nuo dydžio). Koks tas plotis? Nei daug, nei mažai – 80 colių arba 203 cm. Palyginimui, dabartinis S klasės „Mercedes“ turi 187 cm (norėčiau įdėti šypsenėlę, bet esu sau prisiekęs, kad panašių simbolių savo bloge nevartosiu). Nenuostabu, kad tuometiniai „Pontiac Bonneville“ ar „Catalina“ turėjo 172 cm pločio galinę sėdynę (o koks jūsų sofos sėdimosios dalies plotis?), o pačio automobilio ilgis siekė 5,6m (tas pats „Mercedes-Benz S600“ visu pusmetriu trumpesnis) – „think big“ kaip sakoma (nors tai dar ne rekordai, buvo ir šešiametrinių kadilakų).

Tačiau tuometinėje Amerikoje reklama jau buvo galingas ginklas (tą labai gražiai parodo ir „Mad Men“ – jis jau pasiekė ir mūsų televiziją!) ir vien tik skambios frazės „wide track“ nepakako. Reikėjo tai įvilkti į kažkokį „amerikietiškos svajonės“ rūbą ir ištransliuoti į spaudą. Va tuomet ir išmušė mūsų herojaus valanda. Art jau buvo užsirekomendavęs kaip geras dailininkas (piešė reklamas kitoms „GM“ markėms), taigi „wide track“ įvaizdis buvo patikėtas jam su švelnia užuomina, kad naujas lozungas reklamose turėtų matytis.

Tiesa, čia, jau atėjo laikas pristatyti ir kitą žanro ikoną Van Kaufman. Van buvo spėjęs padirbėti animatoriumi pas patį Walt Disney. Jie su Art Fitzpatrick buvo geri draugai ir kolegos darbe, o dėl didelės užsakymų gausos ėmė kiek specializuotis – Art piešdavo tik automobilį, o Van dirbdavo ties fonu. Nors to, ką piešė Van „fonu“ net negalima vadinti. Jo kuriama aplinka buvo ne mažesnės detalizacijos nei automobilio piešinys, o kartais, techniškai, turbūt, net ir sudėtingesnė. Kaip minėjau, darbo buvo daug, nes korifėjai piešė ne tik reklamas, bet ir modelių brošiūras (pabandykite įsivaizduoti ką tai reiškia iliustruoti brošiūrą su įvairių kampų automobilio vaizdais visokiose aplinkose, pavaizduoti skirtingas spalvas, įrangą, kėbulo tipų gausą ar interjero variantus), taigi dažnai ties ta pačia reklama kolegos dirbdavo net nesusitikę. Tik galutinius štrichus tekdavo sudėti kartu, nes ant automobilio kėbulo juk atsispindėdavo aplinka.

Taip ir gimė fantastiška, net 12 metų trukusi „Pontiac wide track“ pieštinių reklamų serija, kuri dabar vertinama kaip viena geriausių reklaminių kampanijų apskritai ir be konkurencijos geriausia pieštinė. Per 12 metų buvo nupiešti 285 „Pontiac“ vaizdeliai ir kiekvienas jų reklamščikams yra tarsi „Mona Liza“. Juo labiau, kad ir idėjiškai čia buvo padirbėta – „Pontiac“ puikavosi ne prie kokių makdonaldų, o įspūdingose Paryžiaus, Nicos ar Italijos vietose. Dailininkai specialiai važiuodavo į Europą fotografuoti gražių vaizdų, į kuriuos paskui įkomponuodavo automobilį. Ir nors idėja apie didelę amerikietišką geldą siaurame Venecijos skersgatvyje skamba prieštaringai, įgyvendinimas buvo super aukšto lygio ir reklama tikrai spinduliavo svajone – „žmonės nori matyti automobilius vietose, kurias jie trokšta aplankyti, o ne savo kieme“, sakė Art ir jis buvo šimtą kartų teisus.

Atsakau ir į klausimą. Jums šie automobiliai atrodo neproporcingai platūs? Man taip pat. Kaip minėjau, reklaminė idėja buvo „wide track“, taigi reikėjo tą parodyti. O ir pats Art kaip dalininkas puikiai apsigynė – „aš piešiu ne automobilį, o savo įspūdį apie automobilį, auditorija, taipogi viską mato savaip“. Nors nebuvo viskas taip paprasta. Kažkokie senato funkcionieriai, kovojantys prieš visokius dirbtinius padidinimus reklamose, spaudė „GM“, taigi „GM“ marketingo vadas ėmė spausti Art. Šis nepasimetė ir nufotografavo keletą nuotraukų, iš kurių 1:1 perpiešė automobilio proporcijas, ir, taipogi, perpiešė vieną iš savo darbų. Tada visus variantus atidavė marketingisto teismui. Šiam, deja, nepasisekė, nes net iš dviejų bandymų jis nesugebėjo parodyti, kurio eskizo proporcijos perpieštos iš piešinio – taip tyrimas ir baigėsi. Vėliau, viename iš interviu Art sakė, kad jo piešiniuose naudota perspektyva yra maždaug tai ką gautume 35mm objektyvu darytoje fotografijoje (nes šiaip naudojami ilgesni objektyvai). Kiek čia teisybės neaišku, bet man tas platumas akių nebado – tokia buvo idėja ir būtent taip ir turėjo atrodyti jos realizacija.

Dar teko skaityti, kad, neva, kažkam iš „GM“ bosų užkliuvo, kad reklamose yra per daug Europos – juk automobiliai tai amerikietiški. Tačiau ir šioje situacijoje viskas baigėsi panašiai. Amerikietiškumo saugotojui buvo pateikti keli pavyzdžiai ir liepta parodyti kur yra Europa, o šis matyt, atėjo nepasiruošęs ir išsirinko New York bei Chicago gatvių vaizdus…

Deja, viskas kas gerai kažkada baigiasi. 1959 m. „wide track“ įvedimo metais, pieštinė reklama buvo vienintelis kokybiškas būdas reklamuoti produktą – tuometinė fotografija buvo, švelniai tariant, nevizuali. Tačiau, technika tobulėjo ir jau po penketo metų reklamos kompanijų vadybininkai beldėsi į autogamintojų duris siūlydami fotografiją kaip ne ką prastesnį variantą, o be to, žymiai pigesnį (piešiniai, vis dėl to, kainavo). Kaštų taupymas bet kokioje įmonėje visuomet sulaukia dėmesio taigi ir „GM“ užlipo ant grėblio. Iš pradžių fotografiją naudojo pigesnių modelių promoucijai, brangesniuosius išskirtinai paliekant Fitzpatrick ir Kaufman rankoms. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje jau ir jie negalėjo nieko nustebinti, o gal ir reklamos mados pasikeitė – visiems reikėjo kažko realesnio. Taip 1971 m. baigėsi pieštinė „Pontiac“ era. Nors, kaip vėliau pasirodė, kokybiška fotografija buvo netgi brangesnė. Tiesa, draugai be darbo neliko, juos keleriems metams prisiviliojo „Opel“.

Būtų labai gražu jei „Pontiac“ dabar sugrįžtų su kokia pieštine brošiūra, manau, kad žmonių akys to pasiilgę ir labai šiltai priimtų tokias iliustracijas. Būtų juk galima išleisti kokį specialų brošiūros leidimą, kuris eitų lygiagrečiai šalia normalios. Tik, kad „Pontiac“ modeliai dabar labai baisūs… Na, bet yra kitos „GM“ markės, ten tikrai būtų galima kažką atrasti. Papiešti būtų galima duoti, kad ir tam pačiam Art, jis dar aktyviai dirba (tiesa, jau „ant“ kompiuterio), prieš penketą metų išleista jo pašto ženklų serija „America on the Move:50s Sporting Cars“ buvo tiesiog išgraibstyta. Art, kaip konsultantą samdė ir „Pixar“ kurdami savo autoanimacijos šedevrą „Cars“ (vasarą bus ir antra dalis, reiks būtinai apie ją parašyti – ups, vėl pažadas).

Ir pabaigai. Man piešinys reiškia labai daug. Netgi daugiau nei žodis. Į beveik bet kurį iš 700 (!) Art darbų galiu žiūrėti ilgai ir ten atrasti kažką naujo. Ir iki šiol nesuprantu kodėl automobilio piešinys negali būti laikomas menu, nes man tai tikrų tikriausias menas. Na ok, šiuolaikinis menas, ok, šlovinantis vartojimą, bet vis vien menas. Juk net pačio autoriaus vardas Art, jam tiesiog buvo lemta piešti automobilinį meną arba amerikietiškąją svajonę – vadinkit kaip norit.

P.S. o čia vaizdelis iš mano jau minėto „Mad Men“ – šiuo metu esu 4 sezono viduryje ir noriu kad jis nesibaigtų.

P.S.2. Pasimečiau atrinkinėdamas tas iliustracijas, buvau atrinkęs daug, bet čia jos netilpo, teko atrinkinėti dar kelis kartus ir liko tik maža dalis, taigi jei susidomėjote galite tęsti susipažinimą čia.

“Juice- Skin” (Naoto Fukasawa) iš Kenya Hara’os organizuoto Juice-box projekto.  Ieškota būdų, kaip regimuosius pojūčius būtų galima perteikti dizaino pagalba

Kenya Hara knygą “Designing design” aptikau visiškai netikėtai, tačiau labai sėkmingai ją suvartojau. Niekad nemaniau, jog už tiek paprasto akiai dizaino gali slypėti tiek daug filosofijos. Juo labiau, kad visa ji glūdi tik vieno žmogaus asmenybėje. Dar puikiau, jog ir darbams atrodytų nė nereikia jokio aiškinimo – jie tiesiog „veikia“. Tai kartu ir vienas iš labiausiai sužavėjusių mane dalykų – jog racionalus protas geba kurti sensorinius pojūčius (nes dažniausiai logika būna gana sausa ir nuspėjama). Vienaip ar kitaip, Kenya Hara man tik dar kartą įrodė, jog ilgalaikiams tikslams susikurti neužtenka tiesiog daryti. Tačiau geriems darbams perteikti neužtenka vien mąstyti.

Daugumą jo gvildentų teorijų tuoj pat pateiksiu, tačiau dabar plačiau apie patį autorių.

Grafikos dizaineris, mums labiausiai pažįstamas kaip pagrindinis „MUJI“ kompanijos komunikacijos vadovas, taip pat 1998m. Nagano žiemos olimpinių žaidynių ceremonijos atidarymo ir uždarymo pagrindinis dizaineris, visuomet vadovaujasi racionalia filosofija, kurdamas savo objektus (ar tai būtų komunikacinio dizaino grafika, ar erdvės planavimas bei parodų koncepcijos, produkto vystymas ar galų gale knygos turinys). Jo dizainas- subtiliai išgrynintas, be nereikalingos logikos.

Viską traktuodamas per tuštumos prizmę, kuri senovės Japonijos tradicijose užima labai aukštą poziciją, priešpriešina ją paprastumui, kartu suteikdamas šiems dviem terminams panašumą. Juk „jokio dizaino“ nebūtinai yra „paprastas dizainas“. Tai ypač jaučiama „Muji“ koncepcijoje. Svarbiausia jo kūryboje – balta spalva, kuri yra tarsi viskas ir kartu niekas (fiziškai aiškinant, ji yra sudaryta iš visų spektro spalvų . Techniškai tai – jokia spalva). Jo kūryboje taip pat svarbi pojūčių išraiška, kuri kiekvieno galvoje sukuria skirtingas patirtis. Kitaip sakant, mes esame skirtingi ne tik mąstymo, tačiau ir savo asmeninės sensorikos, kuri informuoja smegenis, dėka. Vienas įdomesnių aiškinamų dalykų – naujas terminas – eksformacija – yra priešprieša žinių visuomenei (informacijai). Jis liudija faktą, jog nei vienas dalykas neegzistuoja be jam priešingo, ir kad tik tokiu būdu įmanoma kūryba.

“MUJI: what comes naturally” šūkį puikiai atspindi reklaminiai gamtos vaizdai- <…>tai kartu ir niekas, ir viskas<…>

Kenya Hara’os “Designing Design”

Žiūrint iš praktinės pusės, Kenya Hara objektai atrodo lengvi, juose daug vietos interpretacijai, jie traukia savo paprastumu ir jautrumu aplinkai.

Pati „MUJI“ koncepcija grindžiama natūralumu, dizaino nebuvimu, reikalingumu, bei medžiagų grynumu. Paneigdama rinkos dėsnius (tai nei „pigus šlamštas“, nei „brangi inovacija“), kompanija susikūrė visiškai naują vartotojų rinką. Kartu tai ir paprasti bei tiesiog praktiški dalykai, ir juos vienijantis stilius.

Išplėsdama kiekvieną trumpai apibrėžtą mintį, norėčiau išlaikyti taip mėgstamą Kenya Hara‘os tylą interpretacijai (taip pat siekdama išlaikyti žodžių grynumą), ir panaudoti jo paties citatas, kad kiekvienas galėtų susikurti savo asmeninį suvokimą bei įžvelgti tame savo patirtį.

“Humidifier”, kamuoliukų žaidimo juslinė interpretacija “Haptic” tematika, 2008

MUJI: “kas atsitinka savaime”

<…> Šaltai stebėti žmones tarp kitų žmonių bei gyvenime … Integruoti optimalias technologijas ir medžiagas … Ištirti žemas kainas išlaikant aukštą kokybę … Galvoti apie gamtą ir aplinką … Įsiklausyti į tai, ką sako klientai … Dirbti su pasaulyje žinomais dizaineriais … Štai kas atsitinka natūraliai. <…>

<…> Pradžioje, „jokio dizaino“ buvo „MUJI“ šūkis. Palaipsniui, tapo aišku, jog jei mes norime tvirtai išlaikyti „MUJI“ koncepciją, labai aukštas dizaino lygis yra neišvengiamas. <…>

<…> Mūsų savitumas išplaukia iš fakto, kad mūsų darbe kapitalizmas tik nežymiai pranoksta žmogiškumą.<…>

Paskui šią citatą neišvengiamai sekė dvi kitos, pateikiamos žemiau. Čia norėčiau pridurti, jog knygoje labai daug dėmesio skiriama nevaldomų troškimų analizei. Kenya‘os, lygiai kaip ir mano, nuomone, rinka jau yra taip perpildyta „individualumo“, kad joks išskirtinumas tiek nebeveikia, o didelis noras parodyti save lemia tik nesveiką konkurenciją. „MUJI“ ideologijoj siekta atrasti koncepciją, kuri nesiektų vien tik pelno dėl pelno ir nepataikautų visuomenėms troškimams, tačiau taptų preke, kurios reikia. O ar jos tikrai reikia, rodo pardavimų skaičius ir tinklo plėtra (parduotuvės veikia Japonijoj, Azijoj, Europoj bei JAV, o tai jau vadinama globalia rinka).

<…> Lygiai kaip ir individualumo vertė, požiūris, išreiškiamas norais ar nenorais, yra gerokai pervertinamas. Troškimas ir laisvė gali nešti panašias vertes. Dabar, kai apie tai mąstau, moderniame amžiuje mes susikūrėme visuomenę, kurioje kiekvienas atskiras asmuo gali laisvai reikšti savo norus ar nenorus. <…> Galima būtų tvirtinti, jog moderni era yra visuomenė, kuri gali viską nuspręsti grįsdama savo poreikius visiškai individualiu subjektyvumu: gyvenamąja vieta, veikla, mityba. Rizikuodamas būti klaidingai suprastas, manau galėčiau teigti, jog troškimų vadyba yra demokratija, o troškimų konkurencija – laisva rinkos ekonomika. Ilgainiui, pasaulis išsivystė sekdamas šias vertybes.<…>

<…> Visgi, aš norėčiau pripažinti tą faktą, jog norai kartais įtraukia į manijas, sukelia egoizmą ar neša prarūgusią gaidą. Aš svarstau, ar žmonija, skubėdama paskui savo troškimus, galiausiai pasiekė aklavietę. Tiek vartotojiška visuomenė, tiek individualios kultūros, besivydamos troškimus ir varomos alkio, atsitrenkia į šią sieną. Šia prasme, šiandien mes turime įsivertinti savo darbo vertybes, kurias priimsime: saikingumą, nuolankumą, bei nešališkas priežastis. Ar pripažinimas galėtų tapti forma su dar vienu laisvės lygiu? Pripažinimas gali sukelti lengvą nepasitenkinimą, tačiau keliant pripažinimo lygį, tai būtų nuosekliai užglaistyta. <…>

<…> Mes norime suteikti klientams pasitenkinimo įspūdį, kuris atsiranda tarsi „tai padarys“, o ne „tai yra tai, ko aš noriu“, aplinkybė. <…>

Valgymo lazdelės, MUJI

Ženklinimo sistema, Katta Civik poliklinika, 2002. Ženklinimas integruotas į interjerą – ženklinta tiesiai ant sienų, grindų; pastato architektūra – Kengo Kuma

TROŠKIMŲ AUKLĖJIMAS

Įdomu yra tai, kad troškimams buvo paskirtas visas atskiras poskyris (vis dar „MUJI“ skyriuje), patalpintas po „Desire Education“ antrašte. Nors garsiai neišreikšta, tačiau tyliai tai šnibžda, jog svarbu yra ne tik suvaldyti visuomenės norus, tačiau ir edukuoti juos. Kitaip sakant, kurdami prekę mes galime galvoti ne tik apie tai, kaip sėkmingai ją parduoti, tačiau ir apie tai, kokie pardavimai galėtų sukurti geresnę visuomenę. Dar giliau analizuojan t- sėkmingu produktu galima susikurti ilgalaikes strategines perspektyvas ateities rinkai. Paprastai tariant: „aš kuriu ne tam, kad parduočiau šiandien, bet tam, kad šiandien pardavęs ateity parduočiau daugiau.“ Kenya Hara‘os stiliumi tai galėtų skambėti taip: „aš kuriu ne tam, kad parduočiau šiandien, bet tam, kad šiandien pardavęs ateity parduočiau geriau“.

<…> Dizainas yra tarsi medžio vaisius. Produkto dizaine transporto priemonės ir šaldikliai yra vaisiai. Dizainas funkcionuoja toje perspektyvoje, kuri išaugina gerą vaisių. Jeigu pažiūrėsime į vaisių iš atstumo, pamatysime kitą medį, nešantį vaisių, tuomet dirvožemį, kuriame medis auga. Gero vaisiaus išauginimo procese svarbi dirvožemio sąlyga. Jeigu siekiame turėti gerą vaisių, privalome dirbti dirvožemį, net jei tai atrodo netiesioginis kelias į vaisių. Mūsų žodžiais tariant, dirvožemis atitinka rinką, o „troškimų lygmuo“ priklauso nuo individų, kurie kuria rinką bei kontroliuoja dirvožemio kokybę. Svarbu yra alkio dydis: kokio pobūdžio apetitą individai turi gyvenimui? Rinka yra produkto priežastis, o troškimo kokybė toje rinkoje nustato, kaip aukštai konkuruojantis produktas atsidurs globalioj rinkoj. Mes turim pasiknisti giliau, nei įprasta rinka. Mes turim numanyti šį faktą.<…>

Tampopo buteliai

“Tokyo Fiber Sensware”, 2009, Milanas

TUŠTUMA

Nors „emptiness“ sąvoka nėra taip plačiai minima knygoje – ją galima tik nujausti – tačiau pats Kenya savo paskaitų metu ja pradeda visą pristatymą apie dizainą. Daug sąsajų vėliau matau tiek baltos spalvos aiškinime, tiek eksformacijoj, tiek daugely kitų sąvokų, todėl manau galima būtų drąsiai teigti, jog tai yra visa ko pagrindas ir atraminis taškas Hara‘os filosofijoj.

<…> Viduje yra „niekas“, vadinasi, ten yra „tuščia“, taigi, tai- tuštuma. Jeigu mes sukuriame tuštumos sąlygą, dievai, kurie yra gamtos jėgos, gali ateiti ją užpildyti, todėl, kad tuštuma pati savaime yra galimybė būti užpildytai.<…> Tačiau tai neduoda mums jokio užtikrintumo, jog jie (dievai) ateis. Jie GALI ateiti. Šis „GALI“ turi didelį svorį. Ko žmonės tikisi, yra galimybė. <…> ir potencialas. <…>

Mane asmeniškai sužavėjo tai, kad vakarų visuomenėje žodis „tuščias“ yra automatiškai priskiriamas negatyvui. Tuo tarpu Senovės Japonijoje tai yra teigiamybė, visa ko pradžia ir galimybė. Dizaine ši galimybė tampa interpretacija – matymu kažko daugiau, nei iš tiesų yra. Ir nors „tuščia“ arba „nieko“ yra labai artima žodžiui „paprasta“, tačiau visgi tai skirtingos sąvokos, netgi vertinant labai skirtingais aspektais: „jokio“ dizaino nėra „paprastumas“ dizaine; pamatai nėra minimalizmas; ir galbūt svarbiausia – galimybė nėra ramybė.

BALTA

<…> Balta nėra tiesiog spalva. Balta privalo tapti dizaino sąvoka. <…>

<…> Balta nėra balta. Gebėjimas suvokti baltą yra suvokimas to, kas kuria baltumą. Taigi, mes negalime ieškoti baltos. Vietoj to mes turim ieškoti jausmo, kuris kuria baltą. Priklausomai nuo šių paieškų bei imlumo, kuris tą baltą jaučia, mes galėsime šiek tiek priartėti prie suvokimo, kokia balta yra truputį baltesnė, nei įprasta balta. Šio gebėjimo dėka mes išmoksime atpažinti baltą, persipynusią neįtikėtinai dideliam baltos skirtingume daugybėje pasaulio kultūrų. Tuomet mes galėsime suprasti tokius žodžius kaip „ramybė“ ar „tuštuma“, taip pat išskirti reikšmes, potencialias jiems. Kai mes nukreipsime savo dėmesį link baltos, pasaulis įgaus daugiau šviesos, ir šešėliai laipsniškai pagilės.<…>

<…> Senovės Japonijoje terminas „kizen“ buvo naudojamas apibūdinti situacijai su numanomu veiksmu, tai yra momentui prieš kažkam atsitinkant, kuris, sąveikoje su tam tikru impulsu, galiausiai išryškėja realiame pasaulyje. Balta, jei reiktų ją apibūdinti, tuomet būtų „kizen“ spalva.<…>

<…> Balta yra pamatinė gyvenimo forma.<…>

Taigi, tokia yra balta. Ir nebėra čia ko bepridurti. Nebent tik tai, kad mano juodraštyje balta jau nebėra ta balta, kuri čia minima. Ji yra ta kita balta, suasmeninta ir pilna.

Ženklinimo sistema, Umeda ligoninė, 1998 – tai moterų gimdymo bei vaikų ligoninė, todėl norėta suteikti švaros įspūdį

“A watch in a hand”, Swatch grupė, 2007 – koncepcija naudota parke, populiarioj susitikimų vietoj

POJŪČIAI/PATIRTYS

Tai vienas svarbiausių skyrių, kuriam skirta daugybė parodų ir koncepcijų. Kaip jau minėjau, Kenya įdomus tuo, kad būdamas itin racionalus, didelę reikšmę teikia pojūčiams. Jo tvirtinimu, tai, ką matome, regime ar užuodžiame, teikia tam tikras asociacijas mūsų galvoje, kurios savo ruožtu kuria tam tikras asmenines patirtis. Tas pats žodis skirtingiems žmonėms sukelia skirtingas reikšmes. Netgi asmenys, kuriuos naujai sutinkame, nesukuria objektyvių vaizdinių mūsų galvoje, tačiau yra visuma patirčių, kurias jau turėjome prieš tai su kitais žmonėmis. Ir tik labiau pradėdami ką nors pažinti mes pripildome save naujais potyriais, kurie vėlgi naujai atsiliepia kitų žmonių pažinime. Lygiai tas pats su objektais – jie teikia ne tik tiesioginę informaciją, tačiau sukuria ir visą gausybę pojūčių, kuriuos tuo metu sukelia (metalas šaltas, trintukas sukimba su paviršium, muilas slidus, ir tt.). Kenya naudoja šias žinias ne tik objektams, tačiau ir aplinkai apie juos sukurti. Jam svarbu ne tai, ką žmogus žino, tačiau kaip jaučiasi, kokias asociacijas jam tai sukelia. Šia tema yra skirti visi parodų ciklai „Haptic“ bei „Senseware“.

<…> Būtini sensoriniai pojūčiai pradėjo po truputį nykti. <…>

<…> Rinkodara – įvairių troškimų skanavimo ir analizavimo reikalas. Ir tai nėra vien teigiami troškimai, tačiau ir tie nevaldomi, kylantys iš tinginystės: atsipalaidavimo.<…>

<…> Viskas, kas bręsta, keičia formą. Tiek žmonės, tiek kultūros bręsta ir keičiasi. Tačiau mūsų troškimas yra pasikeisti į geresnį būvį.<…>

JUSLUMAS

<…> Masė pojūčių: atodūsis, prisilietimas, skonis, kvapas, klausa, tt. <…> Visi jie kelia skirtingus prisiminimus kiekvieno galvoje. <…> Pojūčiai yra informacijos architektūra.<…>

Logo ir jo simbolika, pasiūlymas Beijing 2008 olimpinėms žaidynėms

Kenya Hara

EXFORMACIJA

<…> Eksformacija nereiškia “padaryti žinomu”. Tai yra supratimas to, “kiek mažai mes žinome”.

<…> Aš ilgai maniau, jog iškelti klausimą yra žymiai svarbiau, nei duoti atsakymą. Kūrybingumas yra atrasti klausimą, kuris dar nebuvo užduotas. Jeigu kas nors išaugina ideokratinį klausimą, tai dar nereiškia, jog atsakymas bus lygiai toks pat unikalus.<…>

Pati mėgstu daug klausinėti, tad šis terminas pasirodė labai priimtinas, tarsi „bingo!“. O kadangi tai yra susigalvota sąvoka, naudojama tik Kenya Hara‘os filosofijoj, lyginti ir aiškinti jos nėra su kuo – citatos puikiai sukuria jos apibrėžimą savaime. Galėčiau pridurti nebent tik tai, kad kiekvienas užduotas klausimas veda prie didesnio kieno nors pažinimo ir priklausomai nuo užduodamų klausimų kiekio galima atsakyti sau, kiek arti esmės nori prieiti.

<…> Modernūs žmonės dažnai replikuoja „žinau, žinau“. Nežinau, kodėl, bet tai visuomet yra pasakoma du kartus.<…> Ar žmonės šiais laikais yra palaiminti tokiu dideliu žinių kiekiu?<…>

<…> Ar įmanoma komunikuoti ne „suteikiant žinių“, tačiau „suprantant, kiek mažai mes žinome“?<…>

<…> Dizainas tai intelektas, kuris suvokia ne tik gaminančiąją kryptį, tačiau tuo pat metu ir griaunančiąją. Pasaulis yra tarsi vandens kraštinė, kuriame kūryba ir išsisėmimas susiduria.<…>

Nors sąvoka yra labai plati ir apima daugelį dalykų (įžvelgiamų citatose), tačiau čia norėčiau įsiterpti ir dar ją praplėsti, kad lygiai taip pat, kaip užduoti klausimus yra tiek svarbu, kaip gauti atsakymus į juos, taip neigiami dalykai svarbūs kuriant teigiamus, ir atitinkamai vieno kokybė lemia antrą. Pavyzdys galėtų būti toks: klausimas „kaip gyveni?“ nereikalauja išsamaus atsakymo, tačiau klausimas „kaip tau sekėsi praeitą vakarą?“ jau rodo asmeniškumą. Tas pats ir su kūryba. Problema „man nepatinka“ nesukuria noro tobulinti lėkštės formos, tačiau problema „man nepatogu“ ją sukuria.

<…> Žmogiškoji būtis tai ne tik kūrybos procesas, tačiau lygiagrečiai tai ir kieno nors griūties priežastis. Griūtis egzistuoja kartu su kūryba, o kūryba egzistuoja kartu su griūtim. „Resort“ galėtų būti ideali sąvoka, kuri tai paaiškintų. <…>

<…> Mes tikimės „eksformuoti“ kažką, koncentruodamiesi į raukšlių fenomeną bei koncepciją. Tuo būdu projektas toliau žengia į priekį.<…>

… Ir tai vadinama tobulinimu.

Knygų viršeliai, Kenya Hara “Designing Design”, 474 psl., 400 spalvotų iliustracijų, 50 piešinių

O pabaigai Kenya Hara‘os mintys apie tai…

KAS YRA DIZAINAS?

<… > Dizainas tai skirtumų suvaldymas.<…>

<…> Nuolatinis eros stūmimas tolyn ne visuomet yra progresas. Mes stovime tarp ateities ir praeities. Aš svarstau, ar mes galėtume atrasti raktą kūrybiškumui ne tokiame tolimame taške, kurį visa visuomenė taip atsidėjusiai stebi, tačiau platesnėje vizijoje, kuri žvelgia į praeities visuomenę. Ateitis tūno prieky mūsų, tačiau už mūsų taip pat yra ir didelė sukaupta istorija – vaizduotės ir kūrybiškumo šaltinis. Aš manau, jog „kūrybiškumu“ mes vadiname intelektualios sampratos dinamizmą, kurio srautai teka pirmyn ir atgal tarp ateities ir praeities.<…>

<…> Mes esame taip pašėlusiai konkuruojantys, jog cikliškai tvinkčiojame netvirtą sistemą netvirtoje žemėje, kurioje išsivystė galybė kamieninių sistemų, kurios yra silpnos ir linkę sužlugti, tačiau vis viena yra paliktos vystytis. Neturint jokios galimybės sustoti, jos perpildo trasą, jau visiškai išsemtą. Žmonės suvyniojo save į šią nesveiką technologinę aplinką, kuri sukelia stresą kiekvieną dieną. Technologija tęsia pažangą ir persidalina į kiekius, suvokiamus atskirų individų; jos visuma yra neįmanoma pamatyti ar apčiuopti ir yra tokia didelė, jog jos ribos pasislepia už matymo ribų. Nėra nieko estetiškai patrauklaus komunikacijoje ar dalykų kūrimo praktikoje, kuomet jų ideologija ir edukacija tampa negalinti susidoroti su šia situacija ir tik tęsia technologijų išmindžiotus takus.<…>

<…> Dizainui šiandien yra priskirta rolė pristatyti naująsias technologines inovacijas ir būtent dėl to jis yra įsitempęs. Dizainas, kuris įprato rodyti savo stiprybę “darant, kas šiandien yra šviežia rytoj jau atrodo pasenę”, taip pat brandinti savo šviežiausius vaisius ir teikti juos stalui, pilnam smalsių ragautojų, ir toliau egzistuoja paklusdamas naujausioms technologijoms.<…>

<…> Dizainas nėra veiksnys, stebinantis auditoriją savo formų ar medžiagų naujoviškumu; tai yra savotiškumas, kuris atkartotinai ištraukia pritrekiančias idėjas iš kasdienybės įplaišų.<…>

<…> Dizainas nėra vien tik dalykų darymo menas. Istorija tai įrodo. Ne, dizainas yra mūsų įtemptos klausos bei žvilgsnio veikla, ištraukianti vis naujus klausimus iš kasdienybės epicentro. Žmonės kuria savo aplinką gyvendami. Anapus racionalios šio fakto įžvalgos tūno tiek technologijų, tiek dizaino ateitis. Kažkur šalia judviejų laisvo susikirtimo mes atrasime modernią ateitį.<…>

tyla

Citatos naudotos iš Kenya Hara knygos „Designing Design“.

Daugiau autoriaus darbų čia.

Straipsnį parengė Simona Račaitė.

Kaip tik tada, kai įvairių specializacijų dizaineriai ir kiti kūrėjai sulaukė tikrai gerų sąlygų bei įrankių kūrybai, pradedama vis atidžiau žvalgytis atgal. Ieškoti tikrumo, bandant bent trumpam pabėgti nuo visa apėmusios skaitmeninės medijos, akis sekinančių monitorių ir Photoshop‘o sluoksnių su ryškiais paveiksliukais. Nežinoti, kas yra origami, jau senokai tapo netinkamai išvystyto domėjimosi ženklu. Būtent — popierius. Gali prieš jį maištauti, bet neišvengsi — sutiksi sekretorę bankę, tempiančią krūvą sąskaitų, kažkas į rankas įbruks laikraštį ar eilinę, bereikšmę skrajutę. Popierius gali netgi labai daug. Juo įmanoma susipjaustyti pirštus, išlankstyti tetraedrą arba netgi žmogaus galvą, perteikti pačias įvairiausias idėjas popieriaus kompozicijomis ir nebūti išvadintam vaiku. Akivaizdu, kad Julien Vallée tą suprato — šis dizaineris ir kūrybos vadovas iš Montréal, Kanados garsėja meistriškomis popieriaus kompozicijomis ir judančia grafika.

Julien Vallée. Knygos Tangible viršelis

Tačiau popierius nėra vienintelė jo veiklos priemonė. Julien kuria naudodamas įvairius buityje pasitaikančius daiktus, faktūras ir jų junginius, kas procese pavirsta į išbaigtus plakatus, video darbus ar knygų viršelius. Tai galima pavadinti skulptūra, tik sunkiau išliekančioje formoje ir atliekama kiek kitais tikslais. Visgi galiausiai tenka panaudoti kompiuterį, kaip gi be jo? Tam, kad tiksliau apibūdinti Julien kūrybos esmę, galima pasitelkti pagalbon vieno iš jo senesnių darbų apibrėžimų: kompiuterinių ir rankų darbo procesų sąsajos dizaine. Nuo pat pradžių jis siekė rezultato, kuris būtų vizualiai estetiškas, beveik taip, kaip atrodo kompiuteriniais vektoriais išbaigti darbai, bet tuo pačiu ir kažkas tikro, pagaminto iš realių ir pajaučiamų medžiagų. Šią stilistiką galima nesunkiai atpažinti daugelyje jo darbų — gana tvarkingai iškirptos skirtingų spalvų popieriaus formos, laisvas, bet ne per daug išdarkytas šriftas, deranti kompozicija ir vos jaučiami kompiuteriniai efektai užbaigimui. Julien paprastai padeda draugas fotografas Simon Duhamel, paversdamas popierines skulptūras ilgesnį išliekamąjį terminą turinčiais kūriniais.

„I Just think that being a graphic designer in the 21st century involves so much more than only working behind a computer …and that’s great!“ – Julien Vallée.

„Aš manau, kad būti grafikos dizaineriu 21-ajame amžiuje reiškia daug daugiau nei tik darbą prie kompiuterio …ir tai yra puiku!“

Savo karjerą Julien pradėjo dar studijuodamas grafinį dizainą Université du Québec à Montréal Kanadoje, kai gavęs stipendiją išvažiavo atlikti praktikos į Paryžių. Ten dirbo su tokiais žinomais dizaineriais kaip Stefan Sagmeister ir sėkmingai kaupė patirtį. Ilgainiui šis jaunas dizaineris pelnė nemažai apdovanojimų, tarp kurių ir ADC Young Guns 6 parodos apdovanojimas iš New York‘o arba Creative Review Award 2010. Taip sparčiai kaupėsi apdovanojimai, publikacijos įvairiuose kūrybininkams skirtuose žurnaluose ir knygose bei to pasekmė — tarptautinis pripažinimas ir stambaus kalibro klientai nuo MTV iki New York Times. Taip pat intensyviai dalyvavo parodose su savo popierinėmis instaliacijomis/skulptūromis. Neneigsiu, kad Julien nebūtų to vertas. Viskas, kas jis daro, šviečia profesionalumu ir iki galo išgryninta idėja. Nors tame galima aptikti nemažai jaunatviško entuziazmo dozės ir tai, rodos, nesiderina su pernelyg rimtais klientais, tačiau noras atrodyti jaunais ir madingais nepaleidžia netgi rimtais veidais prisidengusių vyrų kostiumuose.

Tiesa, Julien Vallée kuriama judanti grafika verta išskirtinio dėmesio šalia fotografuotų popierinių kompozicijų. Kai prieš kelis mėnesius atradau „OFFF“ festivalio rėmėjų pristatymo video, kurtą šio talentingo autoriaus, ilgokai negalėjau atitraukti žvilgsnio, norėjosi tam kartui paspaudus repeat stebėti tol, kol visiškai nusibos. Jame parodomos daiktų transformacijos ir nebūdingi poveikiai užburia netikėtumu — nuo menko kamuoliuko smūgio griūvanti spinta arba krepšinio kamuolys, pavirstantis į arbūzą. Per daug neįpareigojanti geros nuotaikos dozė. Vertinant šį kūrinį bendrame autoriaus darbų kontekste matyti, kad Julien stengiasi likti ištikimas idėjai išbandyti vis naujas kūrybos sritis ir priemones, taip skatindamas save tobulėti. Galų gale, pernelyg ilgą laiką daryti vieno tipo darbus būtų ir ne taip įdomu.

Arba interaktyvaus video projektas DanseDance atskleidžiantis kasdienių ir dažniausiai užmirštamų daiktų svarbą — klaviatūros pagalba galima valdyti atskirus objektus ir stebėti kaip jie virsta, išsilieja ar sukasi. Tereikia įsivaizduoti, kaip tai atrodytų realybėje.

Julien Vallée kūryba atspindi dizaino evoliuciją. Tokį dizainą, koks dar tik bus arba koks yra siekiamiausias dabar — įvairus, profesionalus, sujungiantis skirtingas medijas. Jis teigia, kad, ko gero, ateitis priklauso judančiai grafikai. Pasirodo, ją stengiamasi įkišti net į sportinius batus, kur jų savininkas galėtų pasirinkti, kokius vaizdus rodyti — toks buvo užsakymas iš Nike. Nors, kita vertus, tai jau neturėtų atrodyti netikėta. Tačiau kad ir kiek skaitmeninis gyvenimas veržtųsi į mūsų kasdienybes, svarbu nepamiršti pačių pagrindų — rankų darbo ir popieriaus, tokio, kurį prisimenate iš vaikystės, kai pirmą kartą pabandėte sulankstyti popierinį lėktuvėlį. Gero įkvėpimo.

Julien Vallée. Spray Can, popierinė skulptūra skirta Illustrative Zürich festivaliui, 2008

Nežinau ar aš esu rašytojas, bet tarkim, kad kažkas panašaus. Taigi savo neproduktyvumą sprendžiu taip pat – tiesiog sėdu ir rašau. Kas gausis nežinau. Taigi jei  šiame įraše ieškosit didelio nuoseklumo, perspėju, kad galite likti nusivylę.

“Power, Beauty & Soul” – apie mano nemeilę šitam “Aston Martin” šūkiui galėjote perskaityti prieš porą savaičių. Juk atrodytų, kad šių savybių “Astonui” tikrai netrūksta, tačiau toks prievartinis deklaravimas priverčia susimastyti – gal firma pati abejoja savo produktu ir klientui apie mašinos gerumą būtinai turi priminti kiekvieną kartą šiam sėdus už vairo… Na, tarkim, tai tiesmuka, primityvi komunikacija, tik įdomu, ką jos kūrėjai sugalvotų pvz. tokiam amišų džiaugsmui kaip “Morgan Roadster”. Gal ”triukšmas, kratymas ir medinė (seniai mirusi) siela”?

Kaip ten bebūtų tokia marketingistų impotencija mane stačiai nervina. Štai pvz. “Jaguar” panašiam produktui “XK” pasirinko gerokai platesnės reikšmės žodį “Gorgeous” (1, 2, 3) ir, aišku, jiems užteko proto nerašyti jo prietaisų skydelyje. “Aston” šūkis man tiesiog kvailas ir tiek, čia tas pats kaip apie “O lia lia pupytes” parašyti “Papai, trumpi sijonai ir šviesūs plaukai” – juk visi tą ir taip žino.

O man išgirdus “Power, Beauty & Soul” kažkodėl kyla asociacija su “Wrangler”. Juk išties jis turi visas šias savybes. Jo galia išreiškiama ne arklio galiomis, bet pravažumu, jis turi gryną techninį grožį (kurio vis mažiau šiuolaikiniuose gaminiuose), o jo siela mena dar antrą pasaulinį karą!

Mano nuomone tik jis ir keletas atgimusių pony car (kaip šitas superponis) dar reprezentuoja tikras amerikietiško automobilizmo tradicijas. Dideli kupė ir sedanai dabar tapo kažkokie išsigimę, lyg ir bandantys atkartoti šlovingo chromo periodo didybę, bet pražūvantys stiliaus nebuvime ir šiuolaikinės kokybės normų ignoravime. Taip, 1960 m. laivai irgi balansavo ant kičo ribos, bet jų vertybės buvo aiškios – „JAV yra kiečiausia pasaulyje, mūsų keliai geriausi, todėl ir mūsų automobiliai ilgiausi, galingiausi, puošniausi ir mums dzin ką jūs apie tai galvojate“. Dėl to, tokie daiktai kaip šie, man visada liks amerikietiškos kultūros simboliais:

1959 m. "Chevrolet Impala" (www.flickr.com/photos/myoldpostcards)

www.flickr.com/photos/autohistorian (fragmentas iš 1962 m. "Ford Galaxie 500XL Sunliner" reklamos)

Superinė 1960 m. "Chrysler 300F" nuotrauka. Atsarginio rato profilis bagažinės dangtyje butaforinis (ratas buvo visai kitur). Kičas? Be abejonės taip visur, bet tik ne 60-tųjų Amerikoje (www.flickr.com/photos/myoldpostcards)

O dabar… Lyg ir bandoma atkartoti buvusią šlovę, bet pražūstama liūdnoje JAV gamintojams realybėje – pirkėjams dabar labiau reikia kokybės nei vien tik amerikietiškos svajonės įsikūnijimo. O kokybinė samprata Detroite savotiška – jų gaminių interjerai Europoje ar Japonijoje nepraeitų nei per kur – suleidimų precizika, medžiagos čia yra visai kitam lygmenyje. Taip ir gaunasi, kad didelius amerikietiškus sedanus ar kupė ten perka tik tie kas neturi pinigų.

"Chrysler 300" – "Milijonierių" dešra varguoliams…

Bet grįžkim prie  „Wrangler“ ir kuo jis man patinka. Patinka tuo, kad iš esmės pradėjo šią (visureigių) klasę. Jo WW2 laikų protėvis (o čia viena restauravimo istorija jei prastuminėjate laiką darbe) man yra turbūt gražiausia antro pasaulinio karo sausumos transporto priemonė. Nesu joks karo ekspertas, bet galvą dedu, kad jis buvo vienas iš svarbesnių dalykų, padėjusių laimėti karą Europoje.

"Willys MB" – čia kaip skulptūroje – atimi viską kas nereikalinga ir gaunasi šedevras (militaristinis) (www.flickr.comphotosjohnoram)

Iš esmės “Willys MB” inspiravo kitos bekelės legendos „LR Defender“ atsiradimą. O ateities kartų legenda “Toyota Land Cruiser” (kurios vertę tiesiogiai iliustruoja naudotų egzempliorių kainos antrinėje rinkoje) gimė sukryžiavus “Willys” ir “LR” – “Willys” davė pradžią viskam. Taigi, visus vėliau atsiradusius paprastus visureigius galime laikyti didesnėmis ar mažesnėmis interpretacijomis “Willys MB” tema (tame tarpe, ir mums gerai žinomas “viliukas” “UAZ-469, kurio protėvis turbūt ne ką ten ir skyrėsi nuo “Willys”).

Dabartinis “Wrangler”, aišku su “Willys” neturi beveik nieko bendro, tačiau dvasiškai man jis kažkuo primena WW2 herojų. Na, pažiūrėkit, kad ir į šią nuotrauką – trūksta tik patrankos ant stogo ir gali važiuot užimt Berlyno:

O baigiant šį chaotišką įrašą siūlau peržvelgti nedidelę „Wrangler“ galeriją su trumpais mano komentarais:

Formos grynumas su tinkamais akcentais (nedidelių užapvalintų durų vyriai, išnešti sparnai) sukuria tiesiog tobulo automobilio vaizdą, o kur dar fantastiškai taikliai parinkta spalva

Priekinės grotelės, lempos – tai juk tikrų tikriausias WW2 palikimas!

„Na, gal dar yra pasislėpęs kur nors koks nacis?“

Man penkerių durų automobilis atrodo netgi geriau už tridurį, ko nepasakytum pvz. apie „Defender“

Viduje, dėja, nieko iš WW2 laikų neliko…

Tai tiek šį nelabai saulėtą, bet pavasarišką rytą.

Turbūt nebūčiau radusi geresnės progos plačiau pasidomėti Leigh Bowery, tuo labiau skirti jam straipsnį, jeigu ne menininko penkiasdešimto gimtadienio proga surengtas pokalbis ir vakaras ICA (Institute of Contemporary Art) Londone. Turiu pripažinti, jog tą kartą salėje atsidūriau ganėtinai atsitiktinai – visiškai nepasidomėjusi apie ką bus kalbama, kas pristatinės, kodėl ir dėl ko. Tiesiog sekiau jau įprasta tradicija tampančia penktadienio rutina, kuomet ateinu pašniukštinėti kas šį kartą bus įdomaus “Culture Now” pokalbių studijoje, vykstančioje kiekvienos savaitės popietę.

Todėl likau šiek tiek nustebusi kuomet papuoliau į pilną spalvingų žmonių, transvestitų, ryškiai išsidabinusių ir išsidažiusių vaikinų bei merginų, vyrų bei moterų salę. Įdomi pasirodė ir “purvinais juokeliais” besidalinanti pašnekovė Sue Tilley, švytinti pasitikėjimu savimi, savo kūnu ir tuo, jog tapytojo Lucian Freud paveikslas, kuriame ji pozavo nuoga buvo parduotas už beveik 34 milijonus dolerių (beje pozuotoja negavo nei cento). Tikiuosi, jog šis straipsnis, jau puikiai žinantiems apie šią mados avangardo, performanso, muzikos bei klubų kultūros asmenybę, dar kartą primins apie jo ribas laužančią kūrybą.

Atsimenant Leigh Bowery visų pirma reikėtų kalbėti apie ekshibicionizmą. Ši asmenybė pasižymėjo tokiu atvirumu bei ekspresija, jog daugelis jį patį pavadindavo meno kūriniu. Menininko saviraiška prasidėjo nuo spalvingų, keistų ir iššaukiančių apdarų, kurie kuo toliau tuo labiau virto į kažką dar labiau iškrypusio ir nesuvokiamo. Kuomet 1980-aisiais Londono centre jis kartu su savo draugais atidarė tuo metu išskirtinį biseksualų, mados ir disko klubą, kostiumai bei jų demostravimas tapo tikrų tikriausiu performansu, uždegančiu publiką bei skatinačiu žvelgti į savo kūną, pojūčius bei stereotipus kitomis akimis. Šie stereotipų laužymai buvo neatsiejami nuo moters-vyro kūno suvokimo, kanonų iškraipymo, laviravimo ant estetikos ir šlykštumo ribos. Menininkas žaisdavo su savo žiūrovais naudodamas gaivališką, akiplėšišką vizualinę kalbą, kuri (kaip ir daugelio kitų panašiomis tematikomis kuriančių bei išsireiškiančių menininkų) žiūrovų tiesiog nepalikdavo abejingais, visuomet atsirasdavo dvi stovyklos – gerbėjų ir tų, kurie nekenčia, vidurys Leigh Bowery pasaulyje neegzistavo. Tradicija tęsiasi iki šių dienų – vieni šią asmenybę dievina, kopijuoja, kuria tarsi savotišką kultą bei subkultūrą, kiti, vedami savo ribotumo, tiesiog neigia.

Dokumentika apie Leigh Bowery, labai rekomenduoju

Mane asmeniškai šio menininko kūryba domina savo gebėjimu tiesiog prikaustyti, piktai juoktis bei mėgautis. Stebėdama šiuos performansus, vizualinę kalbą, akiplėšiškumą, vulgarumą, lytinių organų, tuštinimosi, vėmimo bei visų kitų dažnai visuomenėje laikomų “nemandagaus”, “nepriimtino” elgesio dominavimą, nori nenori pradedu įsijausti į šią asmenybę bei “Taboo” klubo atmosferą, pilną seksualinės laisvės, narkotikų, mados bei pulso, kuomet peržengiamos visos ribos. Klubinio stiliaus kasdienybė bei nuolatiniai pasirodymai ir vakarėliai buvo L. Bowery gyvenimo dalimi net šešerius metus. Bandant įvertinti šį faktą paprasčiausiai iškyla klausimas apie klubinio gyvenimo ir darbo suderinamumą. Visus savo kostiumus L. Bowerį siuvosi pats, jam buvo būdingas perfekcionizmas, jis taip pat dalyvavo begalėje šou, muzikinių pasirodymų su vėliau įkurta grupe “Minty” bei galiausiai įžengė į “aukštojo” meno pasaulį bei šiuolaikinio meno galerijas. Visi šie projektai buvo įgyvendinti iki menininkui sukako 33 metai, būtent tuomet jis mirė nuo ŽIV viruso.

“Minty” grupės pasirodymas

Sunku įsivaizduoti kokios kūrybos būtume sulaukę, jeigu L. Bowery vis dar būtų gyvas, tačiau nori nenori tas trumpalaikiškumas, užsidegimas, maksimumas ir idėjų įgyvendinimas tuomet, kuomet jos dar buvo šviežios, nematytos, keliančios klausimus bei pasipriešinimą, šiame scenarijuje atrodo tiesiog neišvengiamas. Buvo įdomu sužinoti ir tai, jog tik supratęs jog nešioja ŽIV virusą, menininkas visą likusį laiką iki savo mirties atidavė nuolatiniui darbui ir savo idėjų įgyvendinimui.

L. Bowery pozuoja tapytojui Lucian Freud

L. Bowery džiugina savo tarpdiscipliniškumu, jo kūryba prisidėjo prie daugelio meno sričių istorijos kūrimo – mados, performanso, muzikos, dizaino, tuo tarpu šio menininko įtaka iki šiol įžvelgiama šiuolaikinio meno pavyzdžiuose, tiek vyresnių, tiek jaunų menininkų kūryboje. Panašu, kad nors ir praėjo 17 metų, o daugeliui iš mūsų 80-ieji asocijuojasi su nuobodžiu ir keistu gyvenimu be interneto bei technologijų, L. Bowery kažkokiu būdu sugebėjo perskrosti laiko dimensiją, įsibrauti į virtualų pasaulį bei šiuolaikinio jaunimo, dažnai besisemiančio iš jo drąsos, įkvėpimo bei saviraiškos, protus. Labai rekomenduoju pažiūrėti pilną dokumentiką apie autorių, įsigilinimas į jo asmeninius potyrius, seksualinį gyvenimą, draugus bei stiliaus suvokimą būtinas tiems, kas nori iš tikrųjų pajausti jo dvasią bei mąstymo genialumą ir ironiją tuo pačiu metu.

Įprasta, kad apie kasdien matomus ir naudojamus dalykus beveik nesusimąstome, nors be jų gyvenimas būtų daug sudėtingesnis ar kai kuriais atvejais netgi sunkiai įmanomas. Taip kaip paprasčiausios lėkštės valgiui įdėti ar muilas, šriftas su kūryba nesusijusių piliečių akyse susilieja į berūšę, nedalomą visumą, kurios tikslas tėra atlikti funkciją — šiuo atveju tiesiogiai perduoti atitinkamą informaciją. Tačiau vistik jis kaip aplinkos elementas nusipelno didesnio dėmesio. Dabar yra pats geriausias laikas atrasti tipografiją visu pajėgumu, daugiau priežasčių kurti šriftus ir galimybė semti įkvėpimą kibirais. Taip mano Peter Bil‘ak, vienas tų, kurie moko, kad šriftas yra žymiai daugiau nei įrankis mintims perduoti. Ar tau svarbu kvėpuoti švariu oru? O ar svarbu skaityti patogiai? Tipografija šiandien taip pat yra viena pagrindinių gero grafinio dizaino varomųjų jėgų.

Tipografiniai sprendimai scenografijoje

Pažintis su Peter veikla prasidėjo nuo Eye žurnalo dar praeitais metais, kuris visas buvo skirtas šriftui. Tada ėmiau suprasti, jog tipografija yra menas ir mokslas kartu, reikalaujantis netrumpų studijų ir ilgamečio pasišventimo bei domėjimosi. Pats autorius teigia, kad nemažą įtaką polinkiui kurti šriftą turėjo kiek egoistiškas noras viską suasmeninti iki maksimalaus lygio — rašyti straipsnius specialiai tam paties susikurtu šriftu, naudoti juos knygų ar žurnalų dizainui. Tačiau ilgainiui tapo įdomu, kaip kiti panaudotų tuos šriftus. Be didesnių išvedžiojimų paminėsiu, kodėl Peter Bil’ak yra vienas žinomiausių ir labiausiai gerbiamų tipografų pasaulyje — būdamas dar palyginti jaunas jis jau turi kuo didžiuotis, įkūręs šrifto ir grafinio dizaino studiją Typotheque, taip pat kartu su studente S. N. Rajpurohit įsteigtą Indian Type Foundry studiją, kurioje tobulinami bei kuriami nelotyniško raidyno šriftai. Jo sukurti šriftai Fedra, Greta ir History yra pakankamai populiarūs Vakarų Europoje. Šalia viso to, nebijodamas eksperimentuoti, Peter Bil’ak artina šriftą prie šiuolaikinio meno, pasižymėjęs šokio spektaklių režisūra ir įdomiais tipografiniais sprendimais scenografijoje. Galima neabejoti, kad apie tokius profesinius pasiekimus svajotų daugelis grafikos dizainerių.

Tačiau Peter Bil‘ak šrifto pasaulyje viskas turi išgrynintą koncepciją ir istoriją. Typotheque, šiuo metu įsikūrusi prie Hagos uosto Olandijoje, buvusiame mokyklos pastate ir vienijanti būrį dizainerių, buvo pradėta su vieninteliu šriftu — Fedra, kurį prieš tai Peter kūrė vienai vokiečių draudimo kompanijai. Tada projektas buvo atšauktas, o Fedra Sans atkurtas iš likučių po įsilaužimo į studiją. Štai taip kartais pasitvirtina kai kurios banalios, liaudiškos tiesos apie tai, kas iš bloga išeina į gera. Tuo tarpu šrifto sistema History pranoksta mums įprastą, lengvai panaudojamo šrifto formą — šiuo atveju reikalingas ir naudotojo indėlis, kuris leidžia eksperimentuoti ir atrasti vis naujas formas. Peter Bil‘ak pasiūlė besikeičiančio šrifto idėją dalyvaudamas tipografiniame konkurse, skirtame Miestams-dvyniams — San Paului ir Mineapoliui. Tokias mintis įkvėpė tipografijos evoliucija ir siekis atkreipti dėmesį į šį mokslą, sukurti sistemą, kai naudojant jau esamus šriftus kuriamos naujos jų variacijos. Nors skeptikams atrodė, kad History idėja gera, bet sunkiai panaudojama, šiandien jį galima išvysti ant knygų viršelių, stiklinių parduotuvių vitrinų ir kitų vietų, kur norima dekoratyvumo. Sunku paneigti, History gana gražus ir traukia žvilgsnį vien jau sluoksnių gausa.

Nors Peter ne tik kuria ar tobulina šriftus, o užsiima ir spaudos dizainu, viskas vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau siejasi. Taip, visgi šriftas yra sunkiai atskiriamas grafinio dizaino elementas, beveik nesvarbu ką darytum, visvien prireiks kažką užrašyti. Maketuodamas riboto leidimo kolekcinę knygą „Dagen met Kafka“ Peter sugalvojo kiekvieną jų šiek tiek personalizuoti, ant viršelių ranka užrašydamas miesto, į kurį bus siunčiama knyga pavadinimą. Taip skaitytojas atsiduria tarsi knygos centre. Toliau nagrinėdami Peter portfolio rasime parodų dizaino pavyzdžių, nemažai lankstinukų, katalogų, skirtų daugiausia įvairioms parodoms ar galerijoms, kurie, žinoma, pasižymi puikia tipografija ir olandų dizainui būdingu švariu, bet nenuobodžiu minimalizmu. Beje, apytiksliai tada, kai buvo įkurta Typotheque studija 1999-aisiais, Peter kartu su Stuart Bailey pradėjo leisti grafinio dizaino ir šiuolaikinės kultūros tematikos žurnalą Dot Dot Dot, kurio temų įvairovė ilgainiui prasiplėtė. Autoriai siekė išvengti stereotipo, nusakančio, apie ką turėtų būti rašoma žurnale grafikos dizaineriams, tad jame atsirado filmų, literatūros, muzikos ar netgi matematikos užuominų. Straipsnius rašo ir pats Peter Bil‘ak, apie šriftus, koncepcijas, grafinį dizainą apskritai ir, žinoma, skirtus ne tik Dot Dot Dot žurnalui.

Visgi dar įdomiau, kai kūrėjas sugeba neapsiriboti viena sritimi ir drąsiai eksperimentuoja naujais įprastų reiškinių pavidalais. Turbūt tokių paskatų vedamas Peter Bil‘ak susiejo savo kūrybą su šokio menu ir, atrodo, nė neketina sustoti. Nuo 2004-ųjų jis dirba su choreografu Lukáš Timulak ir ieško vis naujų koncepcijų šiuolaikinio šokio teatrui ir šokio performansams Olandijoje ir Slovakijoje. Štai vienas jų nagrinėja laiko ir žmogaus santykį: scenos gale sukonstruotas milžiniškas skaitmeninis laikrodis rodo laiką, likusį iki performanso pabaigos, tačiau vis lėtėja arba greitėja atsižvelgiant į šokėjų judesius. Šokis lygintinas su tipografija dėl to, kad abu reiškiniai pasikliauja ritmu ir harmonija, nors tuo pačiu kardinaliai skiriasi dėl šokio laikinumo ir būtinybės šriftą įprasminti naudojimui. Sunku būtų pernelyg neišsiplečiant aptarti visus šokio projektus, prie kurių gimimo prisidėjo Peter, tačiau noriu paminėti dar vieną, mano nuomone bene reikšmingiausią — DanceWriter 2. Tai yra internetinė aplikacija, suteikianti galimybę parašyti norimą tekstą ir stebėti, kaip tai pateikiama šokiu. Čia raidės „sušokamos“ paeiliui, nustatytu ritmu ir neskubant, galima stebėti natūralų šokėjos virsmą raide. Tokia iniciatyva džiugina savo interaktyvumu, nes gali ne tik žiūrėti, bet ir pats nuspręsti, ką pamatysi. 2009-aisiais interaktyvi instaliacija su DanceWriter 2 buvo eksponuojama parodoje „Quick quick slow“ Barselonoje, kur lankytojai galėjo reguliuoti šokėjos judesius rašydami ant lietimui jautraus ekrano.

„Type design has been driven historically by technology, but I think that the discipline has moved beyond the problem solving activity — it is more self aware, more informed by history, with very little technical limitations. This opens more possibilities for creation.“ – Peter Bil’ak.

„Šriftų dizainas buvo istoriškai palaikomas technologijų, bet manau, kad disciplina pajudėjo už problemų sprendimo ribos — ji labiau atsakinga sau, labiau informuota istorijos, su labai mažais techniniais apribojimais. Tai atveria daugiau galimybių kūrybai.“

Kyla klausimas, kas gi įkvepia Peter Bil‘ak, iš kur toks atsidavimas šriftui? Jis teigia, kad bene daugiausia įkvėpimo kilo iš vietų, kuriose gyveno, ypač jaunystėje. Režimo pasikeitimas gyvenant tuometinėje Čekoslovakijoje privertė kvestionuoti tariamai tikras tiesas ir suvokti, kaip lengva manipuliuoti informacija. Ir nors kūrėjas senokai gyvena Olandijoje, troškimą siekti naujovių, eksperimentavimą ir totalų atsidavimą darbui galima nesunkiai išskirti kaip tam tikrą autoriams, kilusiems iš Europos Rytų, būdingą bruožą. Kaip bebūtų, Peter Bil‘ak suteikia paskatą priimti šriftą kaip natūralų, bet kartu labai reikšmingą aplinkos elementą, demonstruoja mąstymą, siekiantį toliau už savaime suprantamų galimybių ribų ir neaprėpiamą laisvę kurti, net jei tai liečia tokį struktūrizuotą ir sudėtingą reiškinį kaip šriftas. Norintiems pasidomėti plačiau rekomenduoju Peter Bil‘ak rašytus straipsnius. O gal kamnors netgi pasiseks apsilankyti vienoje iš jo paskaitų arba tapti studentu Royal Academy of Arts Hagoje, Type and Media kurse ir klausytis šio profesionalo pamokymų.

Diskusijos gairės:
Idėjos gimsta, kaip?
Programinės įrangos verslo kasdienybė
Kaip gimsta Pixelmator
Kuo skiriasi verslas ruošiant produktus tik Apple kompiuteriams
Apple vartotojai – ypatingi?

Renginys iš ciklo “Aš idėja”, http://www.asideja.lt/

Žiniasklaida apie Pixelmator

Po renginio persikelsim į Hubą, pratęsti pokalbį apie inovacijas, dizainą, startuolius, Apple ir kt. Atsineškite savo gėrimus ir užkandžius.

Balandžio 12 d., pradžia 18:00 val.

Seminaro vieta: Hub Vilnius, 203 kab. ŠMTP, J.Galvydžio 5/Žygio 96

Apie Michael Jordan kažkada buvo pasakyta – "yra jis ir visi kiti". Kvaila adaptuoti šį pasakymą čia, bet išties – yra "DS" ir visi kiti…

Aš niekaip nesuprantu vieno. Lyginant su šiais laikais ankstesnieji autodizaineriai juk buvo, galima sakyti, surištomis rankomis. Vienintelė jų bendravimo forma su inžinieriais (kurie ruoš automobilį gamybai) tebuvo popieriaus lapas su brėžiniais. Be to, reikėjo stipriai taikytis ir prie tuometinių gamybos technologijų, kurios ribojo formų įvairovę (kalbu apie masinę gamybą). Tačiau visa tai nesutrukdė atsirasti tokiems šedevrams kaip 1955 m. „Citroen DS“.

Dabar dizaineriai turi viską – 3D programas, kuriuose galima modeliuoti ir virtualiai priliesti bet ką. Prototipų iš molio gaminti irgi nereikia, su 3D printeriais juos galima išspausdinti tuojau pat. Gamybos technologija taipogi leidžia beveik viską, o kur dar visokios naujovės (pvz. LED žibintai) leidžiančios iš esmės keisti nusistovėjusias formas. Tačiau, kuomet atrodo, jog vienintelė riba kūryboje yra žmogiškoji vaizduotė, būtent jos ir pritrūksta…

Sutinku, šiuolaikiniai dizaineriai turi stipriai taikytis prie marketingistų užmačių, o šiuolaikiniai inžinieriai turi vykdyti griežtą kompanijos direktorių taupymo politiką, tačiau tai vis tiek nepateisina situacijos, kai visi dabartiniai masiniai automobiliai (su nedidelėmis išimtimis) ne specialistui atrodo vienodi. Sutinku, tas vienodėjimas logiškas, vis daugiau modelių naudoja bendras platformas ir identiškas didžiųjų tiekėjų technologijas, o kur dar saugumo ir aptakumo reikalavimai, kurie niveliuoja mašinų išvaizdą. Tačiau, kad padaryti kažką originalaus galima įrodo, kad ir „Juke“. Kodėl jis man patinka? Todėl, kad atitinka maniškį gero dizaino supratimą – jei gali daikto dizainą atkartoti keliomis linijomis (ir visi atpažins) reiškia jis geras. „Juke“ priekio vaizdą galima nupiešti septyniais (išsiverstume ir su dviem) apskritimais, dviem trikampiais ir keliomis linijomis. Pas tą patį „Nissan“ galime rasti ir priešingą pavyzdį – tikrai nežinau kaip reiktų paprastai nupiešti naująją „Micra“ (o kokia gera buvo senoji…)

Tačiau yra kitas, dar blogesnis už tą vienodėjimą, dalykas. Tai plagiavimas. Apie kiniečių pasiekimus šioje srityje nerašysiu, jie „žvakių neverti“. Tačiau vienas, lyg ir rimtas gamintojas, paskutiniu metu ne juokais sunervino. Na įsivaizduokite. Ateinu aš dirbti dizaineriu į kokį pvz. „AvtoVAZ“, man direktoriai duoda užduoti sukurti naujos “Lados” dizainą, o aš jiems iškart sakau – “chebra, duokit man flamiką, tuoj papiešiu, tikrai žinau, kad Rusijoj toks dizainas eis” ir pavarau:

Turbūt visi įsivaizduojat galimą užsakovų reakciją. O tai kaip tada vertinti naująjį „Ford Focus Electric“? Dar tegul dizaineris pasako, kad jam taip gavosi netyčia ir jis „Astono“ nėra matęs gyvenime (primenu, kad „Aston Martin“ priklausė „Ford“). Vien dėl to panašumo man „Focus Electric“ atrodo nieko vertas, nors technologiškai jis lyg ir visai intelektualus. Užuojauta „Fordui“ dėl jų impotencijos…

Ar tik man vienam čia panašu?

Nors tam pačiam „Aston Martin“ akmenų irgi galiu primėtyti sočiai. Gamintojas, turintis savo istorijoje tokius daiktus kaip „DB4“ turėtų atsakingiau elgtis su savo modelių gama. Nes naujausias jų projektėlis „Cygnet“ („Toyota iQ“ klonas) juokina dar stipriau nei „Focus Electric“. O kur dar tas jų naujas šūkis „Power, Beauty & Soul” žibantis prietaisų skydelyje. Didesnio absurdo sugalvoti turbūt neįmanoma… Identiteto krizė. Totali.

Ką "Toyota" ir "Aston Martin" turi bendro? Nieko. Na, išskyrus bendrą automobilį (spuogą).

Somerset House garsėja savo „aukšto“ lygio renginiais, sakydamas tai, turiu omenyje, jog niekada nepagalvočiau, jog netoli Londono „akies“, prabanga tviskančių iškilmingų rūmų prieangį nekantriai mindžios gal kelios dešimtys eilėje besiburiuojančių „hipsterių“. Išties neįprastas vaizdelis vienoje vietoje, lyg kokiame penktadienio vakarėlyje išvysti tokią gausą spalvingų ir visokeriopai savo kūrybinį statusą bandančių pabrėžti jaunuolių ir netik. Nemeluosiu, šiek tiek džiaugiuosi tokia stereotipų laužymo praktika, tačiau vis dar stoviu triukšmingame prieangyje ir mąstau kas gi laukia manęs viduje.

Savaitės diena ketvirtadienis, vakarėliui nebūdingas laikas, tačiau būtent šiandien sąžiningai dirbantys piliečiai gali užtrukti ilgiau po darbo Pick Me Up patalpose, mat pažadėta, jog renginiu mėgautis galima bus iki pat dešimtos vakaro. Visų pirma mus pasitinka ryškiai paruošta muzikinė scena su projekcijoje, realiame laike, plušančiomis iliustratorių rankomis, kurios vieną po kitos ant popieriaus skiaučių gamina… be abejo iliustracijas. Kiekvieną jų galima įsigyti ir pagelbėti cunamio nusiaubtai Japonijai. Gražus gestas. Beje beveik viską šiame renginyje galima nusipirkti ir kas svarbiausia įpirkti, vis dėl to ne veltui pavadinimas šaukia: „Grafikos darbų mugė!“.

Kol scena tuščia, parodinės patalpos prigrūstos ryškių rėmelių akiniuočiais su lengvais alkoholiniais gėrimais rankose, nosies atstumu tyrinėjančiais 2011-ųjų grafikos šedevrus. O jų čia daugiau ir tankiau nei reklaminių banerių kuriame nors naujienų portale. Suvokiu kokiame iš tikro vizualiame amžiuje gyvename. Kol bejėgiškai stengiuosi sufokusuoti akis į kurį nors darbą, žmonių srovė nepastebimai nuneša kairėn, ten kur kiekvienas kampas paskirtas „kiečiausioms“ ir šiuolaikiškiausioms Londono spaudos studijoms. Susitempusios visą savo įrangą, stakles, interjerą bei nuotaikas, kiekviena stengiasi atkreipti į save dėmesį. Mėgėjai buriuojasi prie iliuziją„patiems pasigaminti“ antspaudą ant marškinėlių siūlančio madingai barzdoto meistro, štampuojančio jau gal kokią trisdešimtą „unikalaus“ dizaino versiją. Palieku naujokus ir nukreipiu plataus kampo žvilgsnį į išmargintas sienas, pasirinkimas milžiniškas, kainos protingos, originalumo 2%. Pastebimi populiarūs trendai, detalūs laukinės gyvūnijos motyvai, aštrios geometrinės figūros laužančios minkštas linijas MTV stiliuje, minimali neoninė spalvų gama, medkirčiai su languotais marškiniais, Edgaras, taip Alanas Po, atrodo visas internetas subėgo į vieną kriauklę.

Po truputį pradedu suvokti šio renginio tikslą, pliusus ir minusus. Palieku studijas ir popieriaus karpymo/klijavimo dirbtuves mėgėjams ir nuo kūrybiškumo bei didžėjų apsvaigusiems hipsteriams. Noriu atrasti parodą, o štai ir ji. Pagaliau unikalumo ir originalumo lygis pastebimai išauga, be jau be galo žinomų iliustratorių darbų tokių kaip McBess atradau ir perliukų, apie kuriuos pastudijavęs pakalbėsiu ateityje. Tiesą sakant buvo džiugu išvysti ir aukščiau minėto McBess didžiulius detalumu pasižyminčius darbus, priglaudžiau nosį ir aš ne prie vieno, būsiu atviras. Kai kokiai trisdešimčiai jaunuolių, jau ilgiau nei valandą stoviniuojančių eilėje buvo atsakyta, jog bilietų nebėra, po truputį pradėjau mėgautis šia spalvų, technikų ir spalvų (ar jau minėjau spalvas?) orgija.

Baltų kubų ir institucinio tariamai konceptualaus meno išvargintam dizaineriui čia puiki vieta atsipalaiduoti. Taip ir padariau paskutines penkiolika minučių, skenavau sienas žvilgsniu neieškodamas kažko ypatingo, sugėriau viską į savo pasąmonę, kad vėliau grįžęs po gan varginančios dienos susapnuočiau kokį spalvingą sapną. Sapno neprisimenu (:P), tačiau įsigytas eBoy puodelis pasaldina rytinę arbatą įkvėpimo šaukšteliu.

Renginio organizatoriai teigia, jog jų tikslas atskleisti grafikos dizainerių ir iliustratorių scenos energiją ir pašėliškumą. Pastebimai jiems tai puikiausiai pavyko, tačiau tarp viso to dar atskleista šios scenos kirpimo/klijavimo ir vienodumo kultūra, kuri galbūt yra viso to neatsiejamas bruožas. Penas pamąstymui.

Skiriu šį straipsnį visiems, kas nebijo įsivaizduoti toliau lietuviško beržo kamieno, apaugusio šimtus metų brandintu nostalgijos pelėsiu. Arba sugebantiems be didesnių kančių mintyse suprojektuoti vištos ir dulkių siurblio hibridą. O gal net surašyti išsamią naudojimo instrukciją. Truputį per daug rėksmingumo, per radikalu? Panašių išgalvotų darinių gyvastis yra bene tokia pat sena, kaip visos žmonijos kultūros ištakos — užtenka prisiminti graikų mitologiją ir įvairias žmogaus-arklio ar žmogaus-jaučio peripetijas, be jokio šypsnio veide linksniuojamas ir šių dienų sakiniuose. Tačiau vien apie hibridinius sutvėrimus čia neskaitysite. Kažkurį pusiau eilinį vakarą Bouwe van der Molen netikėtai atvėrė akis ir leido viltingai suvokti, kad egzistuoja ir kitoks požiūris. Negalėjau tylėti ir džiaugiausi kaip vaikas, gavęs proginį saldainį.

Džiugu buvo dar ir dėl to, jog atrastasis kilęs iš Olandijos. Nors koks gi skirtumas, kur autorius gyvena, daugelis pasakytų. Gal ir naivu, bet jau kurį laiką jaučiu nevalingą potraukį beveik viskam, kas kūrybiška ir kas siejasi su nevystančių tulpių žeme. Olandų dizainas man yra kaip vieninga nedidelių sensacijų visuma — bent kartą prisiartinęs negali lengvai pamiršti ir jautiesi užtikrintas, kad prireikus vėl gausi reikiamą kiekį šviežienos, net jei reguliariai žiūrėtum į vieną ir tą patį plakatą. Ta šalis šiuo atveju yra tarsi etiketė, subtiliai pagražinta pažangiausių spaudos technologijų pagalba, savaime viliojanti desperatiškai pulti domėtis. O gal pulti prie kompiuterio klaviatūros. Ar tai būtų Droog design praktiškų daiktų šedevrai ar netipinės KesselsKramer idėjos, dauguma atvejų nesunkiai atspėsi tą konstruktyvų ir šiek tiek iškrypusį braižą. Bouwe van der Molen jiems nenusileidžia, netgi atvirkčiai — lengvai pasiduodu, nes dar nebuvau sugalvojusi, kaip atrodytų voro ir elnio derinys.

Veido plaukai + Iliustracija apie tai, kaip paaugliai įsivaizduoja savo ateitį

Būdamas nepriklausomu grafikos dizaineriu, Bouwe van der Molen taip pat dalyvauja įvairiuose dizaino projektuose ir užsiima savo paties inicijuota kūrybine veikla. Vienas esminių to pavydžių — tinklaraštis Freaky fauna, kuriame talpina iliustracijas, kitus dizaino darbus ir taip pat įkvepiančius kūrinius iš interneto platybių. Dėl mano pažinties su Bouwe kūryba kaltas būtent Freaky fauna, nepagailint nuopelnų ir ganėtinai intriguojančiam pavadinimui. Tai yra reiškinys, apimantis ne tik judančią fauną iš realaus, kasdienio pasaulio — fauna čia galima laikyti elementų ir išgalvotų gyvių visumą, sujungiamą į kažką nesveiko. O gal tai neįpareigotas firminis ženklas, kuriam netgi galima išreikšti prielankumą feisbuke.

Iliustracija straipsniui apie skyrybas

Bouwe van del Molen kūryboje svarbiausias yra turinys, mažiau — pateikimas. Jis piešia tai, ką diktuoja intuicija ir, žinoma, smarkiai išlavinta vaizduotė. Juk būtų sunku dėl to ginčytis, ar ne? Autorius be galo žavisi įvairiais mechaniniais įrengimais ir anatomija, kuria daugiau ar mažiau fiktyvius gyvų padarų schematinius piešinius. Arba sujungia šiuos visus pomėgius tam, kad nupieštų katės kostiumo mechanizmą. Užuominos į dadaizmo idėjų stilistiką. Jo darbuose galima įžvelgti nemenką ironijos dozę supančiam pasauliui, taip pat aptiksime šiek tiek politikos ar socialinių temų vaikų portretuose, diplomatų profiliuose ar ekscentriškų asmenybių portretuose. Daugeliui ta ironija bus galbūt nesuprantama, piešiniai neestetiški arba net šlykštūs, tačiau tai yra Bouwe vizitinė kortelė, pakankamai ryškiai išskirianti jį būryje kitų individų. Ir ypač todėl, kad fantazija nėra taisyklių visuma, kurią galėtų primesti pikti vairavimo instruktoriai arba žmonės, galbūt nepagydomai įklimpę savo pačių ribotume. Stilistika teigia tą patį — atsainumas, nutolimas nuo tipinio grožio mene sampratos, kuri jau ir taip senokai tapo nuvertėjusia valiuta. Nemaža dalis tinklaraščio turinio — eskizai. Ryškiomis spalvomis, laisva linija ar išplaukusiais siluetais pabrėžiama idėja, nes būtent ji ir yra svarbiausia. Čia drąsiai eksperimentuojama kaitaliojama atlikimo technika, nuo išgrynintų vektorių iki tradicinės grafikos ar paprasčiausio tušinuko.

Katės kostiumas

Nors Bouwe taip pat turi turtingą portfolio su įvairioms rimtoms kompanijoms atliktais darbais, atrodo, kad tarsi specialiai ieškotų užsakymų, kurie yra įdomesni, šiek tiek kitokie ir vos ne specialiai subalansuoti jo paties stilistikai ir fantazijai. Pavyzdžiui, iliustracija žurnalui prie sraipsnio apie skyrybas, kurioje vaizduojami įvairių įprastų daiktų ir gyvūnų pjūviai, pupelės logotipas, skirtas populiarinti sodininkystę mieste. Viskas daugiau ar mažiau vientisai „nenormalu“. Ir nuojauta, kad aplinkoje toleruojami įvairūs kūrybiškumo atspalviai, uždeda dar vieną didelį pliusą Olandijai.

Mintyse nusikeliu į Amsterdamą ir svajoju apie naujo receptinio gydymo metodo atsiradimą — puslapio Freaky fauna vartymą prieš miegą ūmių sutrikimų arba lėtinės romantizmo ligos kankinamiems pacientams. Arba profilaktiškai visiems, fantazijos lygiui palaikyti ir gerinti. Belieka užsidėti įsivaizduojamą šeško kostiumą ir pasakyti virtuvinei kriauklei sarkastišką „labanakt“.

Kalbant apie šiuolaikinį meną, naujųjų medijų meną, technologijas, įdomiausias šių dienų idėjas ir viso to tarpusavio santykį, nori nenori susiduri su dizaino sfera. Dizainas yra ta sritis, kuri visuomet svyruoja ant kritinės ribos, neįleidžiama į kūrybišką ir nesuvaldomą menininkų pasaulį, bet dažnai ir su įtarimu matoma iš klasikinių specialybių profesionalų perspektyvos. Dizainas yra kažkur ten – tarp kūrybiškumo, žinių, technikos ir inovatyvaus mąstymo.

Visai neseniai Londono dizaino muziejuje atsidarė “Brit Insurance Design Awards 2011″ paroda, kurios pagrindinis tikslas pristatyti metų geriausius, įdomiausius bei verčiausius dėmesio dizainerius skirtingose srityse: architektūros, mados, baldų, grafinio, interaktyvaus, produkto, bei transporto dizaine. Kaip tik šiandien Londone buvo paskelbti kiekvienos kategorijos nugalėtojai. Turiu pripažinti, jog su dizaino naujovėmis dažniausiai susipažįstu internetinėje erdvėje, tad “Pecha Kucha” vakaras, kurio dalyviai ir buvo dizaino kūrinių autoriai bei galimybė iš karto po jo pamatyti dizaino parodą, buvo puiki proga šį kartą įvertinti objektus gyvai ir pajausti kaip, kodėl ir kokiame taške susiliečia kūrybiškumas, menas, konceptualumas bei dizainas.

Kairėje – mados srities nugalėtojas Jil Sander “+J”, dešinėje – transporto srities nugalėtojas, “Barclays Cycle Hire” viešoji dviračių sistema ir tam sukurtas visas dizainas

“Serco” atstovas pasakoja apie “Barclays Circle Hire” projektą ir kaip jo dizainas turėtų tapti toks pat tipinis londonui kaip raudonieji autobusai ir juodi taksi automobiliai

Visų pirma neatsispirsiu apibendrindama, jog ši paroda buvo viena geriausių mano matytų ekspozicijų per paskutinius tris mėnesius, neatsimenu kada paskutinį kartą buvau taip įsitraukusi į eksponatų tyrinėjimą bei koncepcijų aprašus. Tiek grafinio dizaino spaudinių vartymas, tiek i-pad’ų programų (applications) pristatymas, galimybė jas išbandyti, tiek video medžiaga, pasakojanti apie architektūros, interaktyvius, apšvietimo projektus, be galo sudomino ir tarsi vaiką privertė tyrinėti pristatomus objektus, nesvarbu ar tai būtų naujas “Wallpaper” žurnalo numeris, ar alternatyviam susisiekimui Londone sukurtas “Barclays” dviratis.

Tiesa, “Pecha Kucha” vakaras šį kartą buvo surengtas labai prasmingai, kadangi apribotas laiko skaidrių formatas pasirodė esąs tinkamas dizaino parodos apibendrinimui ir pagelbėjo susigaudyti bei artimiau įsigilinti į skirtingus projektus. Žinoma, ne mažiau smalsu buvo ir pamatyti bei išgirsti pačius autorius, kurie šiame vakare prabilo spalvinga įvairove akcentų. Vertinant “Pecha Kucha” vakarą turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, jog vieni pranešėjai buvo įdomesni, kiti nuobodesni, vieni labiau įgudę dėstyti savo mintis spitriai ir aiškiai, kiti nespėdami – kaip visuomet viskas priklausė nuo kiekvieno kalbančiojo atskirai. Bendrai paėmus, apie 20 procentų pranešimų buvo labai įdomūs, 50 proc. visai nieko ir 30 proc. šiaip sau, tačiau turint omenyje, jog svarbiausias įvykis yra pati paroda bei geriausio dizaino apdovanojimai, “Pecha Kucha” vakaras išlieka gardus priedas labiau dizainu besidomintiems gurmanams, kurie nori gauti šiek tiek daugiau informacijos nei parodos aprašuose bei asmeniškai susipažinti su autoriais.

Taigi, na o dabar mano dėmesį labiausiai patraukę projektai.

Architektūra. Atvira biblioteka, “Karo Architekten”, Vokietija

Architektūra. Atvira biblioteka, “Karo Architekten”, Vokietija

Teko skaityti praeitų metų “Brit Insurance Design Awards” rinkimų vieno žiuri nario nuomonę apie pristatytus 2011 metų projektus. Vienas pagrindinių minusų minėtas šiais metais pasirodęs gausus šūsnis komercinių projektų, kai tuo tarpu praeitais metais lyg ir daugiau buvo socialinių. Tačiau, jeigu šis argumentas ir pagrįstas, tuomet architektūros sritis yra tikrų tikriausia išimtis. Architektūros dizaino nugalėtoju tapo atviros bibliotekos projektas Vokietijoje, kuris buvo sukurtas labai apleistoje ir galima sakyti atskirtoje miesto dalyje. Šis projektas tapo socialiniu miesto židiniu bei subūrė bendruomenę, kuri per trumpą laikotarpį surinko daugiau nei 20 000 knygų. Galiausiai projektas susilaukė ir valdžios dėmesio, dabar šia visą parą veikia biblioteka ir atvira erdvė poilsiui.

iPad – tai dar palyginus visai neseniai atsiradęs įrenginys, daugiausiai vilčių ir galimybių suteikęs daug kur merdėjančiai ir didelius nuostolius nuo interneto paplitimo momento skaičiuojančiai žiniasklaidai. “Brit Insurance Design Awards” parodoje buvo pristatyta net keletas skirtingų programų (applications) iPad prietaisui. Mane asmeniškai labai domina iPad suteikiamas kitoks patyrimas skaityti bei įsisavinti informaciją. Mėgiami žurnalai galėtų tūkstantį kartų pagerinti savo turinį ir suteikti skaitytojams visai kitą patyrimą, kuomet skaitydamas tekstą gali vartyti begalę iliustracijų, žiūrėti susijusius video įrašus, klausytis muzikos ir t.t. Neabejotinai naudočiau iPad skaityti knygas, tačiau labai gaila, jog kol kas tiek prieinamų leidinių, tiek knygų ištekliai dar ganėtinai maži. Visgi neabejotina, jog telieka tik laukti kol dauguma popierinės žiniasklaidos paplis ir iPad prietaisuose. Na o kol kas belieka mėgautis dizaino leidiniais, kurie iPad programas pritaiko pirmieji, nors tokių žurnalų “nusipirkimas” į savo iPad’ą kainuoja tiek pat kiek ir popierinis leidinys (kas šiek tiek liūdina pripratus prie nemokamos informacijos internetiniuose puslapiuose), tačiau interaktyvus skaitymas sukelia mintis, jog sugaišome visą amžinybę skaitydami plokščias knygas ir galime tik pavydėti ateities kartoms.

Taigi, interaktyvaus dizaino srities nugalėtoju ir tapo viena iPad programų, “Flipboard” – tai pirmasis socialinis žurnalas iPad’ui, video galite plačiau susipažinti su jo veikimo principu.

Grafinis dizainas

Grafinio dizaino kategorija buvo ne mažiau skani, labiausiai džiuginanti pavargusius nuo iPad įrenginių ir jų programų. Pristatytos knygos ir leidiniai kvietė dar kartą atsiminti malonumą liesti kokybiško dizaino, popieriaus bei spaudos leidinius bei susipažinti su kūrybiškiausiais grafinio dizaino sprendimais, kurie aprėpė tiek komercinių leidinių dizainą, tiek asmeninius menininkų portfolio, tiek specializuotas knygas ar net grožinius originaliai apipavidalintus kūrinius.

Grafinio dizaino nugalėtojas

Baldų dizainas kartais būna visai įdomus, bet dažniausiai, mano manymu, nuobodus. Lempos, kėdės, stalai ir visokios kitokios dažnai ganėtinai monotoniškos ir vos viena kita linija besiskiriančios konstrukcijos, kurių dažniausiai jau tiek prisižiūrime kasdienybėje, jog sunkiai kuo benustebinsi ir sudominsi. Mano manymu šių metų nugalėtojas išrinktas nepelnytai, tad vietoje jo pristatau man pasirodžiusį įdomiausią kėdės dizainą. Ši kėdė, mano manymu, idealiai tinka idėjų sturmo procesui, kuomet norisi tiesiog prisėsti ir pagalvoti ką toliau veiksi, kokius darbus reikia nuveikti ar kokie tolimesni gyvenimo žingsniai laukia. Taip rimtai berymojant, maloniai nuteikia nuolatinis svyravimas, kuomet atrodo tuoj tuoj nukrisi, bet vis nulinksti į priešingą pusę, visai kaip ir tie rimti sprendimai.

Nenugalėtojas, bet turėtų juo būti

Na ir dar vienas mano dėmesį labai patraukęs projektas bei jo autorius ir vėl priklauso architektūros dizaino sričiai. Benjamin Garcia visų pirma labai sudomino savo prezentacija “Pecha Kucha” vakare, kurioje pristatė sukurto namo viduryje miško projektą. Architektas akcentavo, jog architektūra jam nėra tiesiog negyvas užsakymas, struktūra, forma ir estetika. Dizaineriui labai svarbi emocija, jausmai, išgyvenimai ir projekto sąlytis su asmenybe. Šio namo pristatymą jis pradėjo nuo pasakojimo apie savo mamą, kuri dar būdama jauna iš įvairiausio daugeliui atrodančio šlamšto pasistatė namą pati. Būtent šis namas, iš kurio mama Helen galėjo kiekvieną naktį stebėti mėnulį tapo įkvėpimu B. Garcia sukurti naują projektą.  Dirbdamas Londone ir sutaupęs 10 tūkst. svarų, kartu su vietiniais gyventojais savo rankomis Kosta Rikoje jis surentė šį perliuką, kuriame jo mama taip pat gali stebėti mėnulį bei mėgautis naturaliu apšvietimu, kuris dėka konstrukcijų kompozicijos ir medžiagų parinkimo, paskirstomas tiesiog pasakiškai.

Šis pavyzdys labai įdomus pačio architekto pozicija, juk dažnai matome architektus tik pačioje viršunėlėje, niekuomet fiziškai neprisiliečiančius prie pačio projekto įgyvendinimo. Tuo tarpu aptartas atvejis visiškai kitoks, B. Garcia nuoširdžiai įgyvendino savo projektą nuo pradžios iki galo.

B. Garcia projektas

B. Garcia projektas

Benjamin Garcia po projekto pristatymo

Architektūros dizainas

Architektūros dizainas – instaliacija iš lipnios juostos

“Pecha Kucha” vakaras

Mados dizainas

Šį kartą tiek įspūdžių iš metų dizaino apdovanojimų Londone, kuri neabejotinai praplėtė mano akiratį kalbant tiek apie patį dizainą, tiek technologijas, tiek kūrybiškumą. Galvoje vis knibžda klausimas, kodėl dizainas taip retai nagrinėjamas kaip naujųjų medijų meno objektas, nejaugi kaltas tas amžinas skirstymas tarp meno ir dizaino sričių? Kaip ten bebūtų, susidomėjusiems ir norintiems susipažinti su visais konkurse dalyvavusiais ir parodoje eksponuojamais kūriniais siūlau apsilankyti šiame puslapyje.

Peter Ørntoft – gaujų nusikaltimų įtaka danams

Kai kurie guvūs protai anksčiau ar vėliau patenka į aklavietę, kurios egzistavimo pripažinimas pačiam sau tolygus sutikimui numirti. Tiesa, tai kyla iš nenumaldomo noro aprėpti daugiau nei gali, prisikimšti pilnus žandus, nepaisant to, kad paskui vistiek reikės viską sukramtyti po truputį, neskubant. Tie patys protai puikiai supranta, kad šiandieniniai informacijos kiekiai jokiu būdu neleis pasijusti užkariautojais, gebančiais žinoti ir suprasti viską, tačiau, pragmatiškas suvokimas ne visada nuslopina siekį domėtis. Tokie praleidžia valandų valandas ieškodami nebūtinai reikalingos informacijos ir palengva mėgaujasi atradę. Pateikimo rūšių pasiūla yra daugiau nei gausi. Nors nepriskirčiau savęs padidintos rizikos infomaniakų grupei, tačiau taip, kaip niekad nemėgau pernelyg tikslių mokslų, taip iki šiol su tam tikromis išimtimis nemėgstu sausos, be galo nuobodžiai atrodančios informacijos. Šioje situacijoje gelbėja informacinė grafika, kurią dauguma primityviu pavidalu bandėme prisijaukinti dar per pirmąsias informatikos pamokas verčiami kurti keistas diagramas.

Bendrąja prasme informacinė grafika yra skirta aiškiai ir suprantamai pateikti įvairaus sudėtingumo informaciją — nurodymus, žemėlapius, statistinius duomenis bei glaudžiai siejasi su grafiniu dizainu, jei tai nėra jau minėta mokyklinė diagrama. Įvairias kasdienes ženklinimo sistemas, žemėlapius ar orkaitės naudojimo instrukcijų piešinius palikime nuošaly — šįkart mus labiausiai domina informacinės grafikos forma, gana sparčiai tampanti populiariu žaidimo objektu internetinėje erdveje — įvairių rūšių diagramos, kurių formomis ir spalvomis saldžiai manipuliuojama net ir bereiškmiais, dažnai atsitiktinių asmenų sugalvotais duomenimis. Jų pagalba galima sužinoti, kiek žmonių tariamai nekenčia Michael Jackson arba kodėl neturėtum valgyti kiaulienos šoninės. Taip pat įvairiuose humoro puslapiuose rengiami konkursai panašioms diagramoms kurti. Žinoma, šių kūrinių grafinė išraiška nėra kuo nors išsiskirianti, nes darbai atliekami ne profesionalų, o turinys — dažniausiai humoristinis ir neparemtas jokiais patikrintais faktais. Tačiau verta pasetebėti tai kaip augančią interaktyvios medijos tendenciją ir tam tikrą kūrybos formą, skatinančią dalyvauti pagal nustatytas taisykles.

Visgi humoristinės bei „sausosios“ (pavyzdžiui, diagramos, naudojamos vadovėliuose) diagramų rūšys nėra vienintelė šios temos pusė. Gausėja pavyzdžių, įtikinančių, kad informacija gali būti išties graži. Žinoma, jei pateikta kūrybiškai. Galima aptikti beveik bet kokio atlikimo ir stilistikos diagramų, o šitaip pateiktos informacijos gausa sudaro įspūdį, kad tinginiams beveik nebereikia skaityti ilgų naujienų tekstiniu pavidalu. Lieki apžavėtas informacijos, kurios tau galbūt niekada netrūko ir kurią be gailesčio pamirši po kelių dienų, tačiau teisingas vizualumas priverčia sustoti, įtikina ir įtraukia. Dar daugiau — sėkmingas kontekstinis pateikimas gali paversti informaciją psichologiniu modeliu mūsų sąmonėje — kaip netiesioginė patiriamo pasaulio projekcija, pavaizduota grafiškai.
.

Internete pakankamai šviežiai pasklidę jauno danų grafikos dizainerio Peter Ørntoft darbai tikram informacinės grafikos maniakui gali suteikti visa, kas reikalinga vizualiam malonumui patirti — kontekstinį pateikimą, geras fotografijas ir patrauklų grafinį išpildymą. Čia stebėtojas tiesiogiai supažindinamas su pateikiamos informacijos tema ir jau nebereikia skaityti antraštės, kad suprastum, apie ką bus kalbama. Kaip geroje reklamoje.

Dizainerio darbas apima 10 skirtingų temų su pateiktais statistiniais duomenimis ir vizualiniu išpildymu, daugiausia — aktualūs visuomenei klausimai, tokie kaip religijos apraiškos kasdieniniame gyvenime ar nusikaltimai. Štai viename paveiksle moters, dėvinčios tradicinį islamo religijos drabužį galva gudriai panaudota dalinai skritulinei diagramai pavaizduoti ir tai pateikiama taip, kad nepamačius skaičių būtų sudėtinga suvokti, jog tai nėra tikras, to paties medžiagiškumo aprėdas, nepaveiktas kompiuterinės grafikos galių, tik be visa ko dar ir spalvotas. Serija, susieta su religijomis parodo, ar, danų nuomone, yra etiška dėvėti religinius simbolius dirbant visuomeniškus darbus, tokius kaip gydytojo(-s) ar mokytojo(-s). O kaip danų elgesį paveikė gaujų nusikaltimai? Čia sumaniai panaudojama raudonai balta apribojimo juosta, jau savaime nurodanti į simbolį „stop“ ir suvynioti žmogeliai daugiau nei puikiai pavaizduoja daną, kurio elgesys būtų pusiau arba visiškai apribotas gaujų nusikaltimų baimės tam tikrose teritorijose.

Peter pastangos pakelti informacinę grafiką į kitą lygmenį neliko nepastebėtos — šie darbai publikuoti danų žurnale „Journalisten“, o internete sklinda greitai kaip virusas, sulaukdamas tūkstančių pritarimo paspaudimų.

Galbūt totalaus aiškumo ir paprastumo perteklius tarsi suteikia teisę nustoti įsivaizduoti, tačiau tuo pačiu metu padeda atsibusti iš socialinio sapno ir nukreipti dėmesį ten, kur tikimasi. Na, bent jau tas kelias sekundes, kurių dar nespėjo nunešti kitos informacijos banga. Nors Peter Ørntoft darbai išsiskiria puikiu išpildymu, tačiau interneto platybėse galima aptikti ne ką prastesnių pavyzdžių, pasakojančių, kiek visko telpa į žmogaus kūną arba kokia yra bičių nykimo statistika. Informacinė grafika suteikia galimybę be vargo gauti kažką panašaus į populiarųjį produktų tipą ”2 viename” ir dažniausiai abu komponentai pateikiami tik kaip dalis esmės, tačiau šiuo atveju jų derinys moko, skatina, o tiems, kam nepakako, neuždaro kelių domėtis plačiau.

Kūrybiška ir apgalvota diagrama dauguma atvejų neprieštaraus duomenų tematikai — kaip neįmanomai darnioje šeimoje. Todėl ir žaviuosi informacinės grafikos jėga sujungti du iš pažiūros nesusiejamus dalykus bendram tikslui — statistiką ir grafinį dizainą. Galbūt tai pastebėdami vis daugiau dizainerių specializuojasi šioje srityje, leidžiamos knygos, kuriami tinklaraščiai, įvairias informacinės grafikos formas naudoja menininkai savo idėjoms išreikšti. Beje, kas dar nematė, taip pat verta atkreipti dėmesį į norvegų elektronikos dueto Röyksopp videoklipą kūriniui „Remind me“, atliktą prancūzų video studijos „H5“, kuriame naudojama animuota informacinė grafika. Juk informacija yra graži, ar ne?

New York’o metro žemėlapio tėvas Massimo Vignelli, už savo tvarinį jau amžiams yra nutūpęs grafikos dizaino Olimpe. Todėls šis A.Chen, darbelis gali pretenduoti nebent į dar vieną odę praeitos kartos dizaineriui. Vis tiek gražu. Galima būtų surinkti visų didžiųjų miestų metro garso takelius ir išleisti albumą.

Mados iliustracijos žanras skaičiuoja jau apie 500 gyvavimo metų. Svarbu atskirti, kad tai nėra drabužių dizainas. Greičiau jau beveik nepriklausoma pagalbinė priemonė, padedanti atskleisti drabužio ir modelio nuotaiką, meniškai išreikšti esmines idėjas. Tie, kas domisi mada, turbūt puikiai žino, kad ir pirmieji garsiojo mados žurnalo „Vogue“ numerių viršeliai būdavo piešti to meto iliustratorių, įskaitant ir kitus, moterims skirtus žurnalus. Taip, iki kol fotografija pilnai neokupavo daugelio vizualiųjų saviraiškos sričių. Tačiau pastaroji anaiptol nesunaikino žanro, gelbėjusio kai kuriuos nemokančius piešti mados dizainerius — iki šių dienų jis gyvuoja pilnu pajėgumu, spalvomis ir grafitu užpildydamas konstruktyvius žurnalų puslapius, puošdamas naujausių kolekcijų knygas ir reklamas bei nešdamas jo kūrėjams saldų pripažinimą.

Kai atradau iliustratorę ir dizainerę Amy Martino, supratau, kodėl. Nors ji tikrai nėra viena iš tų, kurios kūrybą būtų galima lengvai priskirti populiariausių mados iliustratorių ratui.

Amy Martino yra išskirtinė ne tik iliustracijų stilistika – ji baigė sociologijos studijas Bostono universitete, tačiau sociologija aiškiai nėra jos esminė veikla. Matyt, čia vienas iš tų atvejų, kai kūrėjo talentas atsiskleidžia be manomai tam būtino išsilavinimo meninėse srityse. 6 metus Amy dirbo grafikos dizainere įvairiose reklamos agentūrose New York’e. Kaip pati teigia, iliustruoti pradėjo tik maždaug prieš dvejus, kai nusprendusi atsikvėpti nuo griežto kasdieninio ritmo ėmė dirbi laisvai samdoma dizainere. To reikėjo kai kuriems projektams įgyvendinti, įskaitant kompaktinių diskų viršelių ir plakatų kūrimą. Tik visai neseniai buvo sukurtas atskiras iliustracijų portfolio. Bet kodėl būtent mada? Nors Amy Martino kuria ne vien tik su mada susijusius darbus, tačiau pastaroji užima tikrai nemenką dalį viso jos kūrybinio bagažo. Kūrėja teigia, jog mada ją visada įkvėpė ir domino — tai aukštoji mada, žmonės, vilkintys gerai parinktus rūbų derinius ir drabužiai apskritai.

Šie darbai toli gražu nedvelkia tuo fotorealizmu, kurį propaguoja garsiausi šių dienų mados iliustratoriai ir kurį pasiekti stengėsi kai kurie praeito amžiaus šio meno pionieriai. Amy neabejotinai kuria abstrakčiai ir nuotaikingai, besąlygiškai neatskleisdama visos esmės kaip ant delno, tačiau paslaptingai, žaisdama gyvomis formomis, pasakoja vis skirtingas istorijas. Galima teigti, kad jos darbai kiek primena 60-ųjų stilių, tačiau laikau tai teigiamo įkvėpimo pavyzdžiu, kaip ir jau minėtus senuosius, pieštus „Vogue“ viršelius, kurie taip pat paveikė Amy kūrybą.

„I obsess over a set of colors that I get in my head and it stays with me until I use it over and over again and then finally replace it with another scheme.“

“Aš tampu apsėsta tam tikro spalvų rinkinio, kuris šauna į galvą ir lieka ten kol panaudoju jį vėl ir vėl bei pagaliau pakeičiu kita schema.”

Apsėdimo spalvomis idėją aiškiai galima pajusti daugumoje Amy darbų — jos vos ne šoka lauk iš ekrano ir kėsinasi įtraukti paskui save, o subtiliai panaudojamos tekstūros tik padidina hipnotizuojančią iliuziją. Nors tokios stilistikos darbais butų sunku pavaizduoti tikras rūbų kolekcijas, žiūrovui jie leidžia įsivaizduoti palikdami pakankamai daug nekonkretumo laisvės.

Įdomu ir tai, kad šiose iliustracijose kartais sunkoka atpažinti visus žmogaus kūnui būdingus bruožus. Jei apskritai vaizduojamas žmogus, būtinai nėra akių, nosies, lūpų. Kūrėja nemėgsta tiesmukiškumo ir verčiau renkasi kombinacijas su gyvūnų kūno detalėmis ar, pavyzdžiui, spalvotus apskritimus vietoj galvos, kas suteikia siurrealistinį ir kai kam galbūt kiek bauginantį įspūdį.

Amy Martino iliustracijos buvo publikuotos įvairiuose žurnaluose, knygose, eksponuotos dvejose grupinėse parodose. Ateityje ji tikisi kurti iliustracijas snieglentėms, kurių sportu pati užsiiminėja, mados žurnalams, kompaktiniams diskams. O šiuo metu sėkmingai dirba islandų rūbų gamintojams „Nikita“ ir kuria jiems naujus raštus bei iliustracijas, kurios papuoš naujausios kolekcijos drabužius. Atrodo, Amy rado savo nišą.

Ir tikrai netikiu, jog mados iliustracija būtų kada nors pernelyg smarkiai nuslopinta fotografijos meno prožektorių šviesų, net jei ir didžioji dauguma vizualiosios informacijos mados sferoje pateikiama būtent nuotraukomis. Be mados iliustracijos pati mada netektų dalies intrigos, o žurnalų puslapiai imtų dvelkti vientisa bei nekintančia monotonija. Net jei nemaža dalis kūrėjų taip mėgsta imituoti fotografijas savo nugludintuose iki neįkandamo saldumo piešiniuose, kitų iniciatyvių kūrėjų dėka dar ilgai turėtume grožėtis vis keistesniais sprendimais, vienijančiais bendrą tikslą — atskleisti mados dizaino kaip meno unikalumą ir grožį. Įskaitant Amy Martino, kuri savo darbais dar ilgai įstrigs mano subjektyvioj atminty kaip viena sėkmingiausių mados iliustratorių.

Norintiems susipažinti su Amy Martino dizaino darbais spausti čia.

Visų pirma sveikinu visus su artėjančiomis šventėmis. Nelinkėsiu skanių mandarinų, daug dovanų ir laimingų kitų metų. Labiau noriu palinkėti gardaus aguonų pieno: mandarinai per Kalėdas pradeda augti iš stalų, kad dovanos būtų naudingos ir prasmingos bei stiprybės sunkumams įveikti: laimė tada pati atrėplios.

Greičiausiai tai yra paskutinis arba priešpaskutinis mano įrašas šiais metais. Galbūt rasiu (mažai tikėtina) laisvą minutę tarp švenčių ir ką nors brūkštelėsiu. Vis dėlto didelių vilčių siūlau neturėti.

Apdairumo bedugnė

Sukurti demotyvaciją, kurioje šviečia vienas iš dėstytojų, ir profilyje nurodyti savo vardą bei pavardę.

Neteisingai. Neteisingai. Neteisingai!!!

Tvarka yra tam tikra netvarkos forma.

Kas gali pasakyti, kas yra gerai, o kas yra blogai? Va, amerikiečiai su rusais neseniai šnipais apsikeitė. Tose šalyse, kur pagavo, tai juos į kalėjimus uždarė. Grįžo į gimtinę – ordinais apdovanojo. Tai kaip čia išeina, kad vienoje šalyje tas pats poelgis traktuojamas kaip geras, o kitoje jau kaip blogas? Arba pavagia žmogelis 10 litų. Poelgis lyg ir blogas, bet gal jis už tuos pinigus pirks vaikams valgyti? Tai gal vis tik jis pasielgė gerai?

Prieš keletą savaičių paprašiau Jūsų atspėti, kas pasakė šias frazes. Dauguma spėjusių šovė į filosofiją. Absoliučiai visi spėjimai taikė į humanitarinius modulius.

O teisingas atsakymas yra: programuotojas.

Taip, dėstytojas, kuris pažėrė (nuolat pažeria) panašių minčių dėsto ne ką kitą, o programavimą.

Nepažadukų cirkas

Prieš į duris pasibeldžiant švelniais pūkais apaugusiems triušio metams aš:

• Nepažadu per trejetą mėnesių sutvarkyti blog‘o dizaino.
• Nepažadu keleto įrašų apie studentišką gyvenimą.
• Nepažadu interviu su kitais blog‘eriais serijos.
• Ir tikrai nepažadu, kad kažkada vasarį į blogosferą sugrįš „Tai nesąžininga”. Taip pat nepažadu, kad skyriai pasirodys reguliariai. Ir dar nepažadu, kad jie pasirodys ne dažniau kaip kas dvi savaites.

Moteriškas pasirausimas po savo daiktus

Baltumos kosmetinėje, papuošalų dėžutėje, batų dėžėje, ir spintoje nėra (ir greičiausiai niekada nebus):

• Pūkinių striukių,
• Paltų, kurie atrodo kaip pasiūti iš kiliminės dangos,
• „Crocs”, „Ugg” ir kitų nežinia kodėl labai brangių „kaliošų”,
• Bet ko, kas pasiūta iš šiuo metu itin populiarios medžiagos, panašios į šiukšlių maišus,
• Sportinių batelių ir aukštakulnių hibridų,
• Pūstų suknelių ir sijonų,
• Mini sijonų bei suknelių, labai trumpų šortų,
• Papuošalų, kurie atrodo kaip pagaminti aklos ūdros,
• Visais pasaulio aromatais dvelkiančios kvepalų kolekcijos,
• Veidą ar kūną tamsinančios kosmetikos.

Rodyk draugams

Kas nežino, klasikė pasižymėjo praeitame amžiuje išstenėta sparnuota fraze “Ką išmoksi – ant pečių nesinešiosi”. O tuo metu nešiotis viską tekdavo ant pečių, kailiniai būdavo sunkūs kaip Nijolė. Dar mikliapirštė išmokė savo marčią megzti sniego miltus per nosį, o jos popierinis albumas “1 LITAS” tapo tris kart platininiu.

Šūbysj!

Nuotraukose: Žemaitė ir Vilniaus Marčios.

Paprastai kai jaučiamas poreikis apsilankyti meninio pobūdžio parodoje, laisvo keliautojo valia pėdinama į miestų šurmulynus, aikštes bei senamiesčius. Jei konkrečiau — ypač taiklu šiuo atveju yra rinktis Paryžių, Londoną, Berlyną ar kitus didelius, gausias kultūrines pajėgas bei išteklius sutelkusius miestus. Tenykštė pasiūla turėtų patenkinti net pačius didžiausius entuziastus. Tačiau gigantų šešėlyje veikia ir kitokie objektai, stebinantys savo ryžtu, pasiūla ir netgi vieta. Maži šiuolaikinio meno centrai. Viename jų teko lankytis šią vasarą, o įspūdis neleidžia nurimti dar šiandien. Nelyginsiu mastelių ir vardų, tačiau mielai papasakosiu apie vėjuotą Šiaurės jūros krantą su švyturiu ir nedidelį, bet tikslingą šiuolaikinio meno centrą Norvegijos pietvakariuose.

„Hå gamle prestegård“ iššifravimui: Hå yra komunos, kurioje veikia centras, pavadinimas, o likę žodžiai tiesiogiai išvertus reiškia „senas kunigo ūkis“ — kadaise karalius paskyrė šį ūkį kunigui. Lyg ir nepanašu į su menu susijusios vietos pavadinimą, ar ne? Toks įspūdis neapleidžia ir pamačius pastatus, kurie primena labiau tvarkingą sodybą nei parodų centrą. Jų istorija siekia 1637-uosius metus. Kompleksas keletą kartų degė, tačiau vis būdavo atstatomas. Ilgus metus tai buvo nemenko dydžio ūkis su karvėmis ir arkliais, taip pat ten veikė pirmoji apylinkėse biblioteka. Tačiau svarbiausios kultūrinės istorijos atskaitos data šiai vietai galima laikyti devintąjį praeito amžiaus dešimtetį, kai pastatus nupirko Hå komuna. Jie buvo restauruoti architekto ir prikelti gyvenimui kaip vietos istorijos ir kultūros simbolis.

Šiandien tai yra daugelio turistų traukos centras regione. Ir ne tik turistų — vietiniai gyventojai mėgsta leisti sekmadienio popietes kombinuodami pasivaikščiojimą Šiaurės jūros pakrante, gretimo Obrestad švyturio arba „Hå gamle prestegård” lankymą. Čia kas mėnesį atnaujinama ekspozicija, vyksta koncertai, paskaitos, literatūros skaitymai ir kiti renginiai. Taip pat galima įsigyti įvairiausių meno dirbinių, kurtų daugiau nei 150 menininkų, ar išgerti kavos stebint banguojančią jūrą ir aptariant parodų sukeltus įspūdžius prie ten pat lauke įrengtų staliukų. Vietiniams tai yra pakankamai svarbus objektas, nes nereikia per daug vargintis vykstant į tolimesnį didmiestį, o lankytojų, rodos, turėtų niekad netrūkti. Tiesa, tai nėra vienintelis kultūros netikėtose vietose pavyzdys — netoliese tarp miškų, kopūstų laukų bei jūros veikia nedidelė koncertų salė, taip pat neretai renginiai vyksta aplinkiniuose švyturiuose, kur žmonės nuplaukia nuosavomis valtimis. Galų gale, panašių iniciatyvų galima aptikti ir Lietuvoje, bent jau dvaruose.

Tą vėjuotą sekmadienį lankėmės šiame meno centre dėl naujos ekspozicijos, kuri sukėlė bangą gerų atsiliepimų vietinėje spaudoje. Pagrindinė jos tematika buvo kolekcionavimas. Tačiau ne ta prabangiąja prasme, kuri pirmiausiai šauna į galvą. Žemų lubų kambarėliais patekome į patalpą, pilną vienu terminu sunkiai apibūdinamų daiktų. Batai, du senoviniai degalinių aparatai, įrėminti garsiojo Banksy piešiniai, senos saldainių dėžutės, vinilinės plokštelės ar Philippe Starck‘o kūriniai.

Nors ir būdami labai skirtingi, toje maišalynėje visi jie rado savą poziciją, įprasmindami kolekcionavimą kaip užsiėmimą su pačia universaliausia tematika. Nuo brangių papuošalų iki sagų ar popierinių atvirukų. Nedrįsome ginčytis.

Tačiau esminį susižavėjimą sukėlė norvegų menininkės Mona Nordaas instaliacija pavadinimu „Iš pojūčio ir kolekcijos“. Koks tas pojūtis? Netikėtumo ir nesuderinamumo. Ne, tai nebuvo banginio iškamša plaukiojanti milžiniškame stiklainyje. Paprasčiau tariant — dėlionė. Iš daugmaž nereikalingų, daug kam greičiausiai ir neįdomių daiktų. Smulkių ir nelabai. Pasikartojantys motyvai iš pasikartojančių dalelių čia sudarė raštus ir akcentus, nugulusius šiurkščių betoninių grindų pakampius.

Beveik kaip pasaka be galo, jei tas galas nėra apsilaupiusi stogo mediena. Koks nors anarchistiškai nusiteikęs vaikas galėjo tą pasaką pažeisti vienu spyriu. Ir su savo trapumu daiktai veikė kaip visuma toje fermos palėpėje, kai pagrindinis fonas vietoj asketiškai baltų sienų yra rąstai, laikantys stogo konstrukciją. Autorės žodžiais tariant, tai buvo instaliacija, kur paprasti elementai įgauna visai naują prasmę. Aš tuo patikėjau.

Taip pat buvo galima apžiūrėti norvegų tapytojo abstrakcionisto Terje Uhrn darbų parodą. Tai vienas iš žinomiausių norvegų menininkų, kurio darbai eksponuojami įvairiose Norvegijos galerijose. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo siejamas su Lambretta menininkų grupe, kurie užsiėmė įvairiomis eksperimentinėmis instaliacijomis. Jo darbai išsiskyrė iš bendro parodos konteksto savo aiškia forma, tuo pačiu buvo rimčiausiai nuteikianti dalis.

Palikus šią vietą kilo suvokimas, kaip smarkiai skiriasi kelio atkarpa, kuriuo menas pasiekia savo žiūrovus ten ir čia. O gal ilgametis žmonių požiūris. Pagyvenę ūkininkai, kasdien besirūpinantys šimtais karvių, sekmadienį randantys kelias valandas laiko tarp girdymo ir šėrimo, pasipuošia išeiginėmis kelnėmis ir važiuoja lankyti šiuolaikinio meno parodos. Šeimos su vaikais ten atvyksta ir žino, kad vaikai ras sau užsiėmimų jiem skirtoje žaidimų aikštelėje. Po parodos atidarymo – mielai prašom į pikniką už kampo ant pievelės. Jokių išblizgintų kostiumų, perdėtos prabangos vaizdavimo. Tačiau man svarbiausias čia — netikėtumo aspektas. Savo vieta, patalpomis, istorija ir požiūriu, priartinančiu paprastus žmones prie kultūros. Jei netyčia važiuosite 44 keliu Šiaurės jūros pakrante, tai gali būti ir jūsų netikėtumo istorija.

Už nuotraukas dėkojame Mildai Lukoševičiūtei.

Šį maketą drąsiai dėčiau į lietuvišką reklamos vadovėlį (turiu vilties, kad kada nors turėsim daug geresnį variantą nei Čereškos kūrinys). Ir temą šiam maketau turiu mintyse: Psichologinis reklamos poveikis.
Ar jums kartais nekyla klausimas, kaip geriau reklamoje pavaizduoti tai, ką sunku pademonstruoti vien tik vizualiai? Pojūčius, tarkim. Žmogaus pojūčius sudaro garsai, spalvos, skonis, kvapai ir pan. Juos sunku pavaizduoti maketuose, todėl reklamoje vaizduojami žmonės, jaučiantys pojūčių malonumą. Pvz.:

… ir taip pat mus veikia kontrastai, kaip čia:

ir kaip čia:

Dar pridėkime seksualumo motyvą (nuogi kūnai!) ir poveikis garantuotas, ar ne?

Šią savaitę visiems visiems, net ir media projektų vadovams, linkiu kūrybiškumo!

Kas būdinga geram muzikos festivaliui? Tiksliau – netgi puikiam. Į kurį norėtųsi lėkti čia ir dabar nepaisant situacijos ar jūsų ketinimais pasipiktinusio oro nuotaikos. Taip, suprantama, galbūt ten turėtų groti mėgstamiausia jūsų grupė arba nemokamai dalinti dešreles su raugintais kopūstais. Tačiau egzistuoja ir kiti pasirinkimą nulemiantys aspektai, kuriais dažniausiai bent iš dalies vadovaujasi vizualinę aplinką sureikšminantys asmenys. Na, arba tiesiog dizaineriai. Įskaitant tokiems prijaučiančius. Plakatai, skrajutės, marškinėliai, paženklinti festivalio atributika ir kiti reklaminiai objektai kartais tampa teigiamu fetišu, atnešančiu pelną organizatoriams ir džiaugsmą akims.

Nors tenka pripažinti aiškią tiesą – festivalio plakatas ar į rankas pakliuvusi skrajutė niekad nebuvo ir nebus tik menkas informacinis objektas. Festivalio laikinumas smarkiai įpareigoja vizualinę informaciją. Juk reikia kažkaip suvaryti minią žmonių į tam tikrą vietą nurodytu laiku. Jiems pasibaigus – būna pamirštami, geriausiu atveju iki kitų metų. Nors tai beveik negalioja gilią istoriją turintiems ar itin žymiems festivaliams, kurių dažniausiai laukiama ištisus metus ir į kuriuos minios atplauktų beveik savaime. Tuo bandžiau pagrįsti keistą realybę beieškant pavyzdžių – mistiška, bet kai kurių žymiausių festivalių atributika grafine išmone nepasižymėjo. Tačiau naujesni, specifiniai arba tiesiog gavę talentingą dizainerį festivaliai traukia pažvelgti įdėmiau. O kartais netgi sukelia norą juose apsilankyti. Būtent, vien dėl plakato.

Taip jau išėjo, kad dauguma vaizdų, kuriuos matote yra iš Skandinavijos. Bet tikrai ne absoliuti. Šis regionas pasižymi daugiausia populiaraus ir alternatyvaus roko, metalo, elektronikos ir meno festivaliais. Taip pat tokiais paradoksais kaip juodojo metalo grupė, grojanti vaikams skirtame muzikos festivalyje Norvegijoje. Skandinavai puoselėja toleranciją ne tik atitinkamu muzikiniu jaunosios kartos ugdymu, bet ir festivalinės atributikos stiliaus įvairove. Nuo taikių žvėrelių ir kitos gamtinės simbolikos iki komiksų įkvėptų plakatų su nupjautom galvom. O elektronika dažniausiai užima garbingas minimalizmo ar įmantresnės koncepcijos išpažinėjų pozicijas. Štai kasmetiniam Bergeno elektronikos ir meno festivaliui Ekko 2009 identitetą kūrė dizaino studija Grandpeople. Tam buvo pasitelkti organinio stiklo raidžių ir geometrinių formų maketai, siekiant sukurti šviesos efektų tamsoje įspūdį.

Persikeliant į Lietuvos sceną, šiemet vienas iš labiausiai dėmesį patraukusių darinių buvo PetPunk kūryba elektroninės ir eksperimentinės muzikos festivaliui Sūpynės (gautą skrajutę garbingai įrėminom po permatoma staltiese). Autorių flickr puslapyje galima pamatyti „kelmo“ gamybos procesą. Tuo tarpu Satta Outside su festivalio identitetu padirbėjo pernai – agentūros Not Perfect kurta reklaminė kampanija naudojant du brolius herojų vaidmenyje laimėjo auksą lietuviškos reklamos festivalyje ADrenalinas. Taip pat jaučiu būtinybę išskirti tris Ženevos muzikos šventės plakatus, kuriuos sudėjus, gauname žodį „musique“. Jie puikiai veikia ir atskirai, juk tarpai tarp baltų raidžių yra pripildyti įvairių žmogaus organų piešiniais.

Objektyvumo vardan daugiau komentarų nebus. Galų gale, kiekvienam yra savos priežastys ir pretekstai mėgti/nekęsti, eiti/vengti. Tik, ko gero, nepatikėčiau tuo, kad vizualinis identitetas festivaliui yra totaliai nereikalingas. Niekad. Nors daugumoje pateiktų darbų reklamuojami praėję renginiai, linkiu apsilankyti tuose, kurie dar tik bus arba norėtumėt, jog būtų. Ir pasisemti įkvėpimo apžiūrinėjant, ką įdomaus yra sukūrę festivalių kūrybininkai. O jei teks lankytis Osle rugpjūčio viduryje – galbūt pavyks turiningai susidurti su vienu didžiausių festivalių Skandinavijoje „Øya“. Tik prieš tai pažiūrėkit reklaminį klipą.