Geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje
Dizainas
Nuorodos tekste… blogai
Jun 5th

(Mike Licht iliustracija)
Nejaugi? Nuo pat žiniatinklio pradžios nuorodos į kitus susijusius šaltinius tinklalapio tekste buvo pagrindinis „įtinklinto“ rašinio atributas. Juk iš esmės šios nuorodos ir išaudžia voratinklį, kurį šiandien laikome esmine interneto dalimi. Tekstai be nuorodų yra tarsi svetimkūniai erdvėje, kurioje praktiškai viskas yra vienaip arba kitaip randama sekant voratinklio gijomis. Jei į mano resursą nėra nuorodų, tai kaip jį ras ir ta pati visagalė Google? Juk net jos pirmasis svetainių reitingavimo algoritmas rėmėsi tuo, kiek „įeinančių“ nuorodų turi vienas ar kitas tinklalapis.
Nuorodų nebuvimas tekste rodė arba baimę „išdalinti“ skaitytojus (naujienų svetainės), arba iš „netinklinio“ resurso (skaitmeninės knygos ar žurnalo, biuro dokumento) kopijuotą tekstą. Tiesa, nemažai tinklaraščių skelbdavo savo įrašus be nuorodų – anuomet, pamenu, su Justinu Beinoriumi nemažai agitavome, kad jų mūsų tekstuose padaugėtų.
Išpopuliarėjus Wikipedijai gausus nuorodų tekstas ėmė reikšti ir jo „informuotumą“:

Dabar gi paskaičiau rašytojo Nicholas Carr mintis apie tai, kad tekstui nuorodos kenkia. Kodėl? Todėl, kad blaško skaitytoją ir neleidžia suvokti skaitomo kūrinio vientisumą – kurioje nors vietoje daugelis mūsų neiškentės ir šoks iš teksto svetur, sekdami kuria nors įterpta nuoroda. Jei tai pasikartos kitame ir dar kitame tinklalapyje, prie pradinio gal išvis nebepavyks grįžti.
Autorius siūlo su nuorodomis elgtis taip, kaip elgiamės su šaltiniais knygose ar mokslo darbuose: nukelti juos į teksto pabaigą ir sudėti kaip papildomus skaitinius.
Nors man skaitant nuorodos netrukdo (spaudžiu Ctrl ir pelės mygtuką – tinklalapis atsidaro kitoje kortelėje, netrukdydamas toliau skaityti teksto), tačiau be jų rašiniai atrodytų gerokai dailiau – panašiai kaip tekstai knygose, žurnaluose ar laikraščiuose. Santykinai trumpiems tekstams nuorodos nespėja sutrukdyti, bet skaitant ilgesnį ir labiau įtraukiantį pasakojimą jos išties gali gerokai erzinti. Kai kuriose svetainėse nuorodos „slepiamos“ parenkant joms panašią į teksto spalvą ir nuimant standartinį pabraukimą. Teksto vientisumas gal ir laimi, tačiau nepatenkinti lieka tie, kam nuorodų reikia – nevedžiojant pele po tinklalapį jas labai sunku surasti.
Gal verta paeksperimentuoti su iškeltomis iš teksto nuorodomis? Sutvarkius svetainės tipografiją toks teksto vaizdavimas būtų malonesnis akiai.
Kas nesiseka technologijų gigantams?
Jun 3rd

(Hans Gerwitz nuotrauka)
Jei mes sunkiai sutariame dėl to, kas didžiausioms technologijų firmoms sekasi geriausiai, tai tikriausiai nesutarsime ir dėl to, kas joms visiškai nesiseka. Bet tai nereiškia, kad šis požiūrio kampas yra neįdomus. CNN svetainėje radau tokį „silpnųjų vietų“ sąrašą:
Google nesiseka socialiniai tinklai
Apple nepasiekia „debesų“
Twitter nesukuria gero produkto
Facebook neįvertina privatumo svarbos
Microsoft nesupranta žiniatinklio
AOL yra per geros nuomonės apie savo vardą
Yahoo nesugeba parduoti savo paslaugų
MySpace nesuvokia, kad su ja jau baigta
eBay visiškai neišmano dizaino
Adobe bergždžiai bruka Flash mobiliosioms platformoms
Apie kai kurias iš šių „nesėkmių“ esame jau diskutavę. Nors ieškant absoliučios tiesos, su išvardintais teiginiais galima ginčytis, tačiau juose tikrai nemažai tiesos. Imkime kelis pavyzdžius:
Google išties nesiseka su socialiniais tinklais. Orkut kai kuriose šalyse populiarus, tačiau pasaulinės sėkmės nesulaukė. Nenuostabu, nes ir kitų Google tarnybų socialinis aspektas yra niūrus. Bendram darbui skirta Google Wave nesugeba įdėti dokumento bendram redagavimui. Google Buzz tokia įkyri ir taip dubliuoja viską su Google Reader, kad „išjungti Buzz“ tikriausiai yra tarp ieškomiausių frazių. Google Profile paskirtis neaiški, privatumas – abejotinas. Google Talk pradėjo su užsidegimu, bet lygiai taip greit ir užgeso.
Aš dar labiau linkęs sutikti su Apple „nedebesiškumu“. Kol kas kiekvienas Apple kompiuteris ar įrenginys yra atskira sala be normalaus duomenų perkėlimo galimybių. Yra tokia paslauga MobileMe, kuri kainuoja per metus 99 dolerius ir sinchronizuoja kelių standartinių MacOS programų duomenis (adresų, naršyklės, e. pašto ir dar kai kurių). Tai labai brangu ir menkai funkcionalu, ypač jei kalba eina ir apie iDisk – sinchronizuojamą 10 GB talpyklą, kurią nemokama Dropbox tarnyba verčia iš koto pirmu smūgiu. Tiesa, sklando gandai, kad tai keisis netrukus, bet šiandien Apple ir duomenų „debesyje“ santykis yra artimas nuliui.
Su Microsoft yra labai keistai. Viena vertus, jų tinklaraščių tarnyba Spaces yra tikra nelaimė, bet užtat Live Writer – geriausia programa rašyti bet kokį tinklaraštį. Aš asmeniškai labai nemėgstu Outlook, bet nauja Hotmail versija yra tikrai įspūdinga. Senos Internet Explorer versijos stebino savo nesuderinamumu, tačiau naujausios nėra blogos (tik per plačią valdymo juostą turi). Windows Messenger stulbina savo įkyrumu, bet kitos Live tarnybos yra menkai pažintas gėris: ir nuotraukų galerija, ir Bing žemėlapiai, ir SkyDrive yra modernūs ir dosnūs vartotojui sprendimai. Microsoft bėda ne ta, kad jie nesupranta, ko reikia žiniatinkliui, o tai, kad padaro vėlai ir nebesugeba sukelti vartotojų entuziazmo.
Kitų neaptarinėsiu. Visiškai neginčijama man atrodo tik pastaba apie eBay. Aukcionų svetainėje esu pirkęs ne kartą, bet jos dizainas yra vienas baisiausių pasaulyje. Tiek išvaizdos, tiek ir patogumo naudoti prasme…
Plakatas kaip kūrinys, Eric Nyffeler
May 6th

Rankų darbo spaudos ir šilkografijos entuziastai bei mėgėjai dabar turėtų pasislinkti arčiau savo „vaizduoklių“ nes Eric Nyffeler tai daro labai gerai, turiu omeny plakatus… Jau kurį laiką galime drąsiai teigti, jog gyvename „indie“ kultūros žydėjimo laikotarpyje. Nors gal iš tiesų tiksliau būtų sakyti „jie“ gyvena, nes vargu ar pas mus atsirastų daugiau už vienos rankos pirštų kiekį, tokių, „vieno žmogaus“ dirbtuvėlių kaip „Doe-eyed“. Ne, tikrai nenagrinėsiu kodėl ir kaip, nebandysiu paaiškinti jau tūkstančius kartų apkalbėtas temas apie „problemas“, kurių nėra. Tiesiog pristatysiu aukščiau minėtos kultūros atstovą ir įvaizdintoją, gyvenantį savo svajonėmis.

Taigi „indie“ kultūra tai iš dalies „DIY“ (do-it-yourself), dar kitaip „pasidaryk pats“ kultūra, kuri kaip žinia pastaruosius dešimtmečius buvo nepagrįstai prislėgta vartotojiškumo ir žmonių tinginystės. Džiugu, jog „kažką“ pasigaminti pačiam tampa vėl madinga ir ne taip sudėtinga.
E.Nyffeler dirbtuvėlė įsikūrusi, tiksliau jis pats įsikūręs už Linkolno (JAV, Nebraskos valst.). Kaip pats atskleidžia visą savo dieną tenka paaukoti darbui didelėje korporacijoje marketingo skyriuje, tik po to tamsiais vakarais menininkas/dizaineris gali sau leisti prisiliesti prie dažų. Ši sąlyginai trumpa E.Nyffeler dienos dalis ir domina mane labiausiai. Idėja kurti plakatus „Doe-eyed“ įkūrėjui kilo neišvengiamai tuo metu kai jo grupė pradėjo koncertuoti. E.Nyffeler suprato gero plakato svarbą ir vietoj kreiva ranka užrašyto skelbimo apie grupės pasirodymus pradėjo kurti autentiškus vertę turinčius kūrinius. Čia ir paaiškėjo tikrasis jaunuolio talentas, gal grupei ir nesisekė, tačiau vienam jos nariui dabar tikrai netrūksta dėmesio.

Nors E.Nyffeler vis dar gyvena svajone, jog kada nors išgarsės kaip atlikėjas ir galės mesti „dizaineriavimo“ amatą, tikrojo pripažinimo jis sulaukia iš kitų „indie“ scenos grupių: „The Decemberists“, „Andrew Bird“, „St. Vincent“, „Yeasayer“ ir kt. „Grandžiški“ menininko antspaudai patraukė ir keleto įrašų kompanijų dėmesį.
Daugelis jau pastebėjo keistą „indie“ scenos fetišą šilkografijos spaudos būdui, kai kurios pradedančios grupės rūpinasi ne tik savadarbiais plakatais, marškinėliais, bet netgi kompaktinių diskų antspaudais, kurie beje tikrai malonūs akiai, ko kartais gali nepasakyti apie ausis. Tokiu būdu nevisai gera grupė gali didžiuotis vertingu plakatu arba kita atributika. Tiesa kalbu profesinės ligos paveiktas, todėl prašau melomanų nepeikti už „viršelio“ garbinima.
E.Nyffeler šioje vietoje atrado aukso viduriuką, kurdamas muziką gamina tikrai gerus plakatus kitoms geroms grupėms.

„Doe-eyed“ darbai paperka savo „retro“ atspalviais, pastelinės, purvinos spalvos primena senosios mokyklos plakatus, netgi tam tikra ornamentika pasiskolinta iš 60-ųjų ir 70-ųjų. Tiesa, jog daugelis šiuo metu naudoja panašius triukus savo darbuose, tačiau retas taip taikliai pataiko. Galbūt E.Nyffeler autentišką efektą padeda sukurti natūralus šilkografinės spaudos brokas, nes ofsetine spauda imituoti panašaus tipo plakatai atrodo mažų mažiausiai kaip nesusipratimas. Moralas gali skambėti hipokritiškai ir banaliai, bet akivaizdu, jog šilkografija autentiško grafinio dizaino sferoje visada turės pranašumą.
Atsiradus progai ir pagerėjus finansinei būklei būtinai įsigysiu bent vieną darbą ir paremsiu menininką. Rekomenduoju ir jums.
„Eric plans on continuing to screen-print posters, meeting a dog he can actually stand, and deserting graphic design completely in the off-chance his rock-n-roll dreams actually come true.“ – ištrauka iš autoriaus tinklalapio.














Amor: Suknelės keičiasi pavasarį
Apr 13th
Nori nenori, bet dažnokai pastebiu P&G (nepykit, žmonės, už trumpinimus, bet taip ir toliau rašysiu vietoj Procter&Gamble) naujienas ir ketinimus. Šįkart pramonės milžino žinutė – nauji dizaino projektai. Priežastis keistis paprasta – noras gražiau atrodyti lentynose. Pasak kai kurių tyrimų, iki 70% plataus vartojimo prekių ženklų yra pasirenkama prekybos vietose. Todėl dizainas – ne paskutinėje vietoje, nors lietuvių versluose dažnai yra paliekamas “podukros vietoje”. Vieni skundžiasi, kad Lietuvoje nėra gerų dizainerių – 3D pakuotes paišyti ne tas pats kas ir spaudos maketus kepti. Kiti sako, kad didelės investicijos į dizainą neatsiperka, nes judėjimas “Pirk prekę lietuvišką” remiasi žemos kainos motyvu, ne daugiau.
O ką apie dizaino klausimus mano P&G dizaino vadas Phil Duncan? Jis ir toliau ieško “big ideas”, t.y. esminių dizaino pokyčių, o ne nuolatinių smulkių patobulinimų. Su “big idea” produktui lengviau prasimušti į mažmeninę rinką (kas kada nors derėjosi su Maxima dėl naujo produkto įvedimo, tas žino, ką tai reiškia….) Nauji šios dienos reikalavimai dizainui: patraukti daugiau dėmesio turint mažiau vietos lentynose (“lentynos ne guminės”, kaip sako mažmenininkai), taupyti pakuotės išlaidoms ir būti draugiškiems aplinkai.
Keli paprasti dizaino išnaudojimo patarimai:
- Išnaudoti įsitvirtinusio prekės ženklo dizainą plečiant į kitas prekių kategorijas: ne tik dantų šepetėlis, bet ir skalavimo skystis ar pan.
- Plėsti prekės ženklus nuo produktų iki paslaugų ar mažmeninės prekybos: jeigu yra geri skalbimo milteliai, tai kodėl neatidaryti valyklos?
- “Apversti” prekės ženklus naujai, kai jiems nesiseka. Perdaryti iš esmės.
- Spręsti verslo problemas, įtraukiant ir savo vartotojus.
O štai jums ir naujasis Pantene veidas:
Pasaulinė atsinaujinusio šampūno premjera numatyta šį pavasarį. Dėl Lietuvos rinkos – dar pažiūrėsim…
Ar tai jau iš tiesų dizaino “big idea”, tai nesiryžtu spręsti nepamačiusi produkto pardavimo vietoje. P&G atstovai sutinka, kad svarbiausia yra tirti vartotojo reakcijas prie lentynų, nes ten gimsta sprendimai. Ir patirtis rodo – tai, kas gražu ant popieriaus, nebūtinai “dirba” supermarkete.
Įdomu, kaip seksis lietuviškam kosmetikos gamintojui, kuris keičia senas tradicijas turinčios “Margaritos” prekinę išvaizdą. Informacija apie pasikeitimus jau pasirodė viešai:
Ką gi, ateitis (ir ACNielsen tyrimai) parodys, ar BIOK Laboratorijai pavyks pakartoti “Rasa” kosmetikos serijos dizaino atnaujinimo sėkmę: kai pirkėjai ne tik džiaugiasi nauja išvaizda, bet ir perka :)
Alaus medalių dizainas.
Mar 23rd
Alaus medaliai galėtų būti atskira dizaino sritis. Nesvarbu, kad alus tik įvedamas į rinką – jų vis tiek turi būti. Bent 3. Geriau 5. Pamenu kadais teko rankose laikyti užduoti alaus “fight brand” sukurti, tai ten taip ir buvo parašyta: “Reikalingi penki medaliai”. “Myžalas” dar tik verdamas statinėje, o jau reikia penkių medalių… Sako neskiria alaus fanai skirtingų rūšių, bet medalių akims ir išdrožinėto butelio rankoms – norisi. Kitą kartą būdami alaus skyriuje atkreipkite į tai dėmesį – turėsit daug smagaus laiko. Čia iš dabar laukuose eksponuojamos “Tauro” reklamos:

Penkiasdešimt metų žaidžiant darbą
Mar 14th

Vizualumo Dievas. Grafikos tėvas. Geriausias visų laikų britų grafikos dizaineris. Žmogus, atnešęs spalvas į pokarinį Londoną. Tokie apibūdinimai mirgėjo jo mirties dieną žiniasklaidoje. Šis nepaprasto charakterio ir talento žmogus – Alanas Fletcheris, garsiausias Didžiosios Britanijos grafikos meistras. Tai menininkas sugebėjęs matyti viską truputėlį kitaip nei visi likusieji, jis buvo įsitikinęs, kad „<… žmonės nėra išmokyti žiūrėti tinkamai.“ , galbūt todėl pats ėmėsi juos to mokyti.

Gimęs britų šeimoje Afrikoje, Nairobyje, būdamas penkerių po tėvo mirties persikėlė gyventi į Angliją, antrojo pasaulinio karo metu mokėsi internatinėje mokykloje Horshame, Vakarų Sasekse, vėliau mokėsi Hammersmitho menų mokykloje, Centrinėje menų mokykloje, Karališkąjame menų koledže. Pasinaudodamas savo charizmatiška asmenybe A. Fletcheris sugebėjo gauti stipendiją studijoms Yale‘io universitete. Tad 1956 m. vedė savo mylimąją italę Paolą Biagi, susikrovė daiktus ir iškeliavo į spalvingąją svajonių šalį – Ameriką. Dar būdamas studentas gavo užsakymą sukurti viršelį tuo metu prestižiniam amerikiečių žurnalui „Fortune“.
Pavargęs nuo apniukusio, nepriteklių kamuojamo Londono Fletcheris žavėjosi JAV spalvingu ir turtingu, karo nepaliestu gyvenimu, šviesomis ir šiuolaikiniu menu. Ko gero ten būtų ir likęs jei ne žmona Paola, prašiusi grįžti į Europą. Pakeliui į Londoną A. Fletcheris netgi sugebėjo Milane rasti sau itin garsų klientą – „Pirelli“. Šiai kompanijai sukurta šmaikšti šlepečių reklama iki šiol yra vienas labiausiai žinomų jo darbų. Pasikaustęs naujų, Londonui nematytų idėjų gausa, Fletcheris šturmu ir spalvomis užkariavo niūrų miestą.


Su dviem buvusiais bendramoksliais įkūrė firmą Fletcher/Forbes/Gill. Gan greitai jie tapo madingiausiais dizaineriais Didžiojoje Britanijoje, sugebančiais sujungti griežtus kaligrafijos rėmus su amerikietiško pop meno žavesiu. Tačiau meniška Fletcherio prigimtis jam neleido paskęsti komerciniuose vandenyse.
1963 m. jis su dar keliais bendraminčiais įkūrė „Dizaino ir meno direktorių asociaciją“ (Design and Art Directors’ Association). Išnuomotoje Hilton viešbučio salėje asociacija surengė geriausių savo grafikos darbų parodą, kuri sulaukė netikėto, didžiulio pasisekimo, klientai ėmė rikiuotis eilėmis. Tai buvo itin svarbus žingsnis britų dizaino istorijoje.

1965 m. Fletcher/Forbes/Gill virto į Fletcher/Forbes/Crosby. Į klientų sąrašą įėjo tokie gigantai kaip „Shell“, žinių tarnyba „Reuters“, knygų leidėjas „Penguin“. Prie trijulės ėmė jungtis vis daugiau menininkų, galų gale Fletcheris suprato, jog nebegali pridėti dar daugiau pavardžių prie kompanijos pavadinimo. Taip gimė „Pentagrama“, penkių dizainerių idėjų kalvė.
Žinomiausi to meto A. Fletcherio darbai – sukurti įvaizdžiai Komerciniam Kuveito bankui, Lloyds of London, iki šiol gyvuojantis Viktorijos ir Alberto muziejaus (Victoria & Albert Museum) logotipas, Reuters žinių tarnybos logotipas naudotas net iki 1996 m. ( jo buvo atsisakyta dėl netinkamumo kompiuterių ekranams) ir Direktorių instituto (Institute of Directors) logotipas. Visi jie pasižymi grakštumu, lakoniškumu ir įsimenančiais, iki tol nematytais sprendimais. Tai idealūs pavyzdžiai posakiui – genialumas slypi paprastume.



„Pentagrama“ vis plėtėsi, kompanijos atšakos ėmė veikti JAV. Frančizė iki šiol sėkmingai veikia, nors Fletcheris ją paliko dar 1992 m. Menininkas norėjo grįžti prie to ką mėgo labiausiai – grafinių žaidimų. Tad įsirengęs studiją savo namuose leido sau imtis tik tų darbų, kurie jam teikė malonumą. Vienas tokių – meno direktoriaus pozicija leidykloje Phaidon Press. Būtent čia jis galėjo pilnai išlieti savo kaip menininko potencialą.
1994 m. A. Fletcheris išleido savo darbų rinktinę „Beware of wet paint“ (Saugokitės šlapių dažų), o 2001 m. daugybę metų brandintą knygą „The art of looking sideways“ (Menas žiūrėti šonu), kuri iki šiol laikoma privaloma turėti knyga kiekvieno, grafika ar dizainu besidominčio, lentynoje. Knyga kupina šmaikščių citatų, anekdotų ir įvairių vizualinių įdomybių, autoriaus mėgstamų koliažų ir eskizų, netgi praktinių patarimų kaip praplėsti savo akiratį, pamatyti daugiau.
Taip jis pristatė knygą plačiajai auditorijai

Alano kaip kūrėjo ir nepaprastai smalsaus pasauliui žmogaus dvasią geriausiai apibūdina draugų ir pažįstamų pasakojimai apie jo nepailstamą įkvėpimo ieškojimą kasdienybėje, jis nuolat vaikštinėjo su pieštuku ir bent skiautele popieriaus, visą pasaulį norėjo parodyti kitiems tokį, kokį matė pats. Pradėjus rengti menininko darbų retrospektyvinę parodą grafikas netikėtai mirė 2006 m. rugsėjį.
Alanas Fletcheris spėjo pakeisti netik visą grafinio dizaino koncepciją Anglijoje, bet ir daugybės žmonių požiūrį į šią meno sritį bei visą mus supantį pasaulį, deja taip ir nesulaukė jo darbus šlovinančio renginio skambiu pavadinimu „50 metų grafinio darbo (ir žaidimo)“, vykusio Londono Dizaino muziejuje. Tačiau nemarūs lieka jo įkvepiantys darbai ir sparnuota frazė jog „Dizainas tai nėra kažkas ką tu darai, tai gyvenimo būdas.“

Už straipsnį dėkojame Aušrinei Bandzaitei.
E-knyga 0.1 – dar ne tai, ko reikia
Mar 8th

(aplaza70 nuotrauka)
Perskaičiau daugiau kaip šimtą skaitmeninių knygų ir supratau, kad dabartinis jų pavidalas, tiek pačių knygų, tiek ir jų skaityklių, dar yra labai „žalias“. Tai neišsklaido mano entuziazmo skaityti jas ar tikėjimo, kad ateityje skaitmeninis formatas bus pagrindinis visos teksto informacijos nešėjas, tačiau šiandien dar yra labai daug liūdnų dalykų.
Sparta. Popierius yra daug spartesnis už skaitmeną. Keista, bet taip yra. Galiu suprasti, kad santykinai lėtas ekrano „perpiešimas“ elektroninio rašalo skaityklėse stabdo navigaciją po knygos skyrius ir puslapius, bet negaliu suprasti, kodėl Adobe Digital Editions kompiuteryje ar Stanza, eReader, Kobo ir Kindle telefone yra tokios pat lėtapėdės. Kiek procesoriaus pastangų reikia atversti kitą puslapį? Kodėl taip ilgai kraunamas naujas knygos skyrius? Ar būtina kiekvieną kartą „permaketuoti“ knygą, įjungiant skaityklės programą ar paverčiant vaizdą skaityti horizontaliai?
Navigacija. Skirtingos skaityklės turi skirtingas navigacijos priemones, bet visos jos „nevež“. Vienos neleidžia peržiūrėti skyrių sąrašo, neišmetusios lauk iš skaitomo puslapio, kitos kiekvieno skyriaus puslapius skaičiuoja atskirai (kiek kartų skaitant vieną knygą galima pradėti nuo pirmo puslapio?), trečios knygą suskaido į kintamas dalis, nieko bendro neturinčias su autoriaus sukurtais skirsniais. Tiesiogiai peršokti nuo vienos skaitomos knygos prie kitos negali, prieš tai negrįžęs į pagrindinį meniu.
Viršeliai ir tipografija. Galiu suprasti, kad piratinių knygelių išvaizda yra tragiška, galiu pateisinti kuklų Gutenbergo projekto knygų dizainą, bet kai įsigyji komercinį e-tekstą iš leidyklos su prastai nuskenuotu viršeliu ir siaubingu knygos šriftu, tai norisi verkti. Kodėl, po galais, iliustracijas galima matyti kompiuteryje, bet ne skaityklėje (tegu ir nespalvotas) ar telefone?
Paraštės. Popierinės knygos turi paraštes pastaboms, skaitmeninės turi jas irgi turėti. Formatas yra labai dėkingas rašyti pastabas ir dalintis jomis internete. Jei skaitau „Pasaulio finansų istoriją“, tai labai norėčiau pamatyti, ką pasižymėjo ankstesni jos skaitytojai (žinoma, jei jie sutinka dalintis savo pastabomis). Išties, dalinimasis anotacijomis būtų vienas didžiausių skaitmeninių knygų privalumų. Aš, pavyzdžiui, rašyčiau juokingas.
Vertė. Leidykla Macmillan ketina prekiauti „skaitmeninėmis knygomis kietais viršeliais“. Proto bokštai. Pasak jų, kai kurie žmonės norės mokėti už tą patį tekstinį failą daugiau, jei jiems pasakysi, kad jis turi įsivaizduojamą kietą viršelį. Tai gal geriau sukurti anotacijų sistemą ir pridėti knygoms realios vertės?
Dizainas. Dizainas plačiąja prasme. Jis yra nykus. Stanza ir eReader turi gal tuziną įvairių fonų tekstui: įprastą baltą „popierių“, papiruso, pergamento, drobės, marmuro, metalo ir žvaigždėtos nakties imitaciją. Aš nejuokauju. Kažkas pagalvojo, kad tai yra labai svarbu – svarbiau už padorią navigaciją ir iliustracijas knygose. Duokite kam nors paskaityti „Altorių šešėlį“ šlifuoto metalo fone ir turėsite e-knygų priešą visam gyvenimui.
Suprantu, kad popierinių knygų skaitymo imitacija atrodė logiškas skaitmeninių jų atitikmenų kūrimo sprendimas, bet nieko jis neapgavo. Kas mėgsta uostyti spaustuvės dažus (jie nekenkia smegenims?), tas ekrano neuostys, tad gal vertėjo iš karto skaitmenines knygas daryti kitokias? Be puslapio vertimo imitacijos ir užlenktų puslapių kampų, tačiau su fantastiška paieška, pastabomis, socialiniu skaitytojų tinklu (tos pačios knygos skaitytojus, manau, sieja stipresni saitai, nei atsitiktinius el. pašto kontaktus Buzz sraute), gyvais meniu pačioje knygoje ir kitomis gėrybėmis, kurias suteikia interaktyvi būsena?
Dabar man atrodo, kad pastangos ekrane atkurti popieriaus baltumą, paviršiaus šiurkštumą ir tą magišką puslapio vertimo jausmą yra bergždžios. Elektroninė skaityklė turi pamojuoti ranka popierinei knygai ir ištekėti už kompiuterio. Belaidis ir/arba 3G ryšys, didelė sparta, dailus dizainas, universalūs formatai (knygos, žurnalai, laikraščiai, bukletai, animuotos interaktyvios istorijos, komiksai, netgi žaidimai – viskas turi tilpti) ir gyvos sąsajos yra daug svarbiau. HP planšetė ir Apple iPad eina teisinga kryptimi, bet abu daiktai kol kas yra tik pažadas. Bet geriau rinktis pažadą, o ne paiką bandymą imituoti tai, ko imitacija nepralenksi.
(Beveik) tradicinis pavasarinis atsinaujinimas
Mar 6th
Apie tinklaraščio atnaujinimus, ypač kai jie ne funkciniai, o kosmetiniai, rašo tik Hariai Poteriai, bet kadangi aš toks ir esu, tai man atleidžiama…

O jei rimčiau, apie tai rašau, nes noriu viešai padėkoti žmogui, kurio dėka šie pokyčiai įvyko. Justas — puikus dizikas. Kažkada jam užsiminiau, kad reiktų header’io tinklaraščiui, o prieš kelias dienas gavau pirmą eskizą. Nereikėjo nei sakyt ko noriu — tiesiog iš to, kad pažįsta mane, jis ėmė ir nupiešė paveiksliuką, kurį po kelių smulkių pakeitimų ir matote header’yje.
Manau, kad elementai paveiksliuke kalba už save, o jei nesuprantate esmės, galbūt reiktų atidžiau skaityti, ką rašau ;)
Gal sudomins?
Baigėsi “Velux” architektūros studentų konkursas
Feb 15th
Neseniai pasibaigęs architektūros studentų konkursas “Velux” nustebino pasyvumu. Konkursui, kurio tema „Natūralus apšvietimas ir energija 2020“, buvo pristatyti tik 2 darbai iš Lietuvos, o piniginių premijų – net 3. Dėl mažo aktyvumo konkurso terminas pratęstas iki kovo 1 d. 3 geriausi pristatys darbus tarptautiniuose “Velux” apdovanojimuose. Foto LAS.
Darbai
I vieta (VGTU studentai I.Maknickaitė, A.Lizdenis, L.Vizbaras (dėst. L.Naujokaitis)
“Langinės”


II vieta (VDA studentas D.Počešiūnas (vad. R.Kučinskas)
“Namas – stalčius”





Nauji pasisakymai