Tuo tarpu Baltasis Rasta taip aktyviai vaizdavo slidę, kad jo rankoje cigaretė pavirto mikrosofto žynio lazdele ir net nemirktelėdama ciklopiška žarijėle, barstė hiperboliškus burtus užleisdama pulkelį pakylėtos intonacijos pelenų ant skūpai sakytų žodžių.

Share on Facebook

Štai ta vieta mano atminties archyve:

Tapyta gūdžiais Tapkiaus-Šlepkiaus parazitavimo laikais, aliejumi ant drobės, iš atminties, neįrėminta.

Iš tiesų tai turiu žiemines padangas, bet vis tiek ledu tamsoje ne taip linksma važiuoti nuo kalniuko.

O čia galite pažiūrėti mano praeitų metų pasivažinėjimo(3,656.3 km) ir vaikščiojimo(304.5 km) statistiką. Neblogas tas Runkeeper’is, tik gaila nebereaguoja į GPS.

„Hub įkūrėme prieš metus. Iškarto susidūrėme su daugybę verslą norinčių kurti žmonių. Dažniausios priežastys kodėl jie to daryti nesiryžta yra idėjų stoka ir žinių, kaip pradėti ar plėtoti savo verslą trūkumas. Tikimės, kad „Hub Camp” renginiai padės užpildyti šią spragą”,- teigia „Hub Vilnius” įkūrėjas Mindaugas Danys.

Barcamp tipo renginiai primena nedidelę, bet jaukią praktinį seminarą neformalioje aplinkoje. Jie orientuoti į naujų sumanymų vystymą bei tobulinimą. Nors pasaulyje labiausiai paplitę technologijų krypties renginiai, į „Hub Camp” kviečiami ne tik IT specialistai. Dauguma pranešėjų yra „Hub Vilnius” bendruomenės nariai.

„Renginyje pasirodys ypač skirtingų sričių atstovai. Vienas jų – oficialus Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės fotografas, „Krepšinio širdies” sumanytojas Tomas Tumalovičius. Taip pat dalyvaus dizaineris Siarhei Staškevič, papasakosiantis apie dizainerių darbo ypatumus Rusijoje bei kitų sričių specialistai. Todėl į „Hub Camp” verta užsukti visiems besidomintiems naujomis idėjomis”,- sako modernias darbo vietas socialiniame centre kuriantis M. Danys.

Anot jo, šio penktadienio vakaro tikslas pasidalinti patirtimi, įgyti naujų žinių ir užmegzti naudingų kontaktų.

„Hub Camp” pranešėjai:

• Tomas Tumalovičius, fotografas, Krepšinio širdis, su savo TEDx Vilnius pranešimu: „Simplicity is the ultimate sophistication”;
• Daumantas Dvilinskas, IT įmonė Pinevio.com: „Lietuvis Silicio slėnyje: patirtis ir patarimai”;
• Edmundas Eddy Balčikonis, web projektų vadovas: „Pusė metų tarp indų Mumbajuje”;

• Kęstutis Taučkėla ir Simona Vasytė, Outlander studios: „Kaip mes pritraukėme HackFWD investicijas”;

• Žilvinas ir Šarūnas Ledai, „Bear Care” žaidimo kūrėjai: „Kaip sukurti išplėstinės realybės žaidimą”;
• Siarhei Staškevič, web diaineris, ufoby.com: „Tips about finding freelance design jobs in Moscow”;
• Adomas Bulavas, „PM Screen” vadovas: „Atgaivink pastatą su 3D projekcija”.

„Hub Camp” vyks gruodžio 16d. 16 val. vyks bendradarbystės centro „Hub Vilnius” patalpose Šiaurės miestelio technologijų parke (J. Galvydžio g. 5, Vilnius). Laukiami visi.

Tai pensininkų iš tiesų per 12 veiklos mėnesių prisikaupė daug, nes, kaip mes ir deklaruojame – “Čia idėjos auga greičiau”.

Taigi, prašom, čia eks huberių (nors jei jau kartą tapai huberiu, tai visam gyvenimui:)) sąrašas:

pradėję samdomą darbą:

rinkodaros specialistas Mindaugas Savickas tapo United Agencies direktoriumi, Gintautas Miliauskas ir Adomas Paltanavičius įsidarbino Google, teisininkas Linas Čižauskas prisijungė prie Hubo kaimynystėje esančios advokatų kontoros, projektų vadovė Indrė Kreivytė tęsia karjerą ISM’e, SEO meistras Justas Gvozdiovas, vertėja Skaistė Kozulaitė, dizaineris Vaidotas Dambrauskas taip pat prisijungė prie samdomų žmonių.

Gintas San Francisko hube

išsinuomavę atskiras patalpas (kol kas hubuose neturime atskirų kabinetų nedidelėms komandoms ir nesam subalansuoti:) mėgstantiems daug kalbėti telefonu) – džiugu, kad žmonėms sekasi:

IT projektų vadovas Aleksej Kovaliov, plečia savo startuolį Inno Force, interneto sprendimus kuriantis Juozas Lizdenis (Id64), mobilių programėlių kūrėjai Darius Kudarauskas ir Kęstutis Dragūnas su Seminte/MobFree, finansų konsultantas Ignas Degutis, Tomas Čerkasas, kartu su Skirmantu Jurgaičiu ir Arvydu Kurpuvesu, kuria mobilias programėles Utopus Apps (tiesa, Tomas, jau išėjo iš Utopus Apps), Andrius Masiulis ir Laurynas Kundrotas su Urban Day, web dizaineris ir e-parduotuvių savininkas Audrius Vrubliauskas su Vaiko erdve, kelionių organizatorius Mindaugas Majauskas, e-verslo atstovas Mantas Pakamorė, Mindaugas Kutka – DeŽavu.

grįžę namo (old habits die hard):

web dizaineriai Šarūnas Savickas, Giedrė Kavoliūnaitė, Justas Osipovas, konsultantas/vertėjas Laimas Fergizas, programuotojai Vilnius Ramanauskas, Arvydas Papinigis, Jonas Šimkus ir Karolis Grigaliūnas, e verslo plėtotojas Tomas Petrikaitis, tekstų rašytoja Goda Prapuolenytė prižiūri pagausėjusią šeimyną, programuotojai Andrius Paurys ir Kęstas Mačiulaitis persikraustė gyventi į Kauną, architektas/idėjų generatorius Linas Matulis, Ramūnas Čepaitis, Darius Nemeikšis, fotografas ir Krepšinio širdies vadas Tomas Tumalovičius, prancūzas rinkodaros konsultantas Brice grįžo į Prancūziją Tomas Ščerbinskas nusileido Berlyne, o Motiejus Jakštys grįžo tęsti studijų į St.Andrew koledžą Škotijoje.

Spalio 28 dieną perspausdinome Genevieve DeGuzman įrašą apie skirtingų darbo erdvių: kavinės, biuro namuose ir coworkingo centro – palyginimą. Reikia viską išbandyti, kad galėtum pasirinkti, tai, kas tau labiausiai tinka esamam gyvenimo etape.

Kas nepapuolė į aukščiau esančias grupes:

Olegas ir makaronai

Oleg ir Marina Janeikos šiuo metu valgo makaronus Saigone nes įpusėjo savo 6 mėnesių kelionę po Pietryčių Aziją. Verslo simuliacijų specialistė Jurga Šarkovaitė išvažiavo metams studijuoti į Limą, Peru. Čia jos tinklaraštis.

Sąrašas nėra pilnas ir jo tikslas nėra išvardinti visus kūrybingus ir aktyvius žmones, kurie buvo hubo nariais. Kaip kurie iš narių išeina dirbti pas klientus ir, pasibaigus užsakymui, toliau tęsia narystę pas mus.

Jei ką praleidau ar suklydau, tai parašykit ir pataisysiu. Sąrašą nuolat papildysiu – istorija turi žinoti savo didvyrius:)

Noriu padėkoti prie hubo kūrimo prisidėjusiems žmonėms: idėjos plėtotojams Vladui Sapranavičiui, Eigirdui Žemaičiui, Arnoldui Rogoznyj, Valentinui Šarėjui,  savanoriams Benui Plentui, Brigitai Kaleckaitei, Pauliui Vėželiui, Jokūbui Leipui, Rasai Urbanavičiūtei, Marijai Marcinkevičiūtei, Martynui Stonkui, Dovilei Rinkūnaitei, Rūtai Treinytei ir visiems rėmėjams. Žinoma, kad svarbiausi vis dėlto yra nariai, be jūsų hubo nebūtų.

Vėl turime laisvų vietų – laukiame ir tavęs tampant huberiu.

Share on Facebook

Share on Facebook

Valdžios ir verslininkų puoselėjamame Vilniuje dar yra „gero skonio“ nenuzulintų vietų, spinduliuojančių autentišką vitališkumą. Jose publikos margumas, o ne dekoracijos sukuria nepakartojamą atmosferą, bet kokiam vakarėliui, koncertui ar muzikiniam eksperimentui.

Čia net menkiausias judesys virsta įvykiu, o nuo scenos sklindantis garsas (net jei tai ir triukšmas) gali sukelti orgazmą tikros muzikos išsiilgusioms ausims.

Ta stebuklinga vieta – tai mažas nudrožtas gabalėlis naujam gyvenimui prikelto „Geležinio kablio“. Džiugiausia tai, kad ji ten buvo ir iki prikeliant „Kablį“.

Todėl ten nepatenkama per pagrindinį įėjimą. Reikia prasisprausti pro Ivanauskaitės skverą saugantį katiną, eilę šiukšlių konteinerių ir aprūdijusias geležines duris. Už jų – paslaptinga triušio uola. Vos peržengus jos slenkstį prasideda stebuklingas kritimas. Tai vieta, kurioje atlikus tradicinius įėjimo į klubą ritualus, gaunama tokia reta ir dabar jau kone aukso vertės galimybė gerti savo atsineštus gėrimus. Bet ne tam, kad apspangtum, o tiesiog pasiduotum kartu su muzikos garsais į orą kylančiam smagumui.

Mat nepaisant galimybės gurkšnoti, žmonės čia visų pirma ateina klausytis ir pasiduoti muzikos šėlsmui. Išlaisvėję, šokantys ir šokinėjantys kūnai, užvaldyti muzikos magijos. Muzikos, nesupančiotos jokiais įsipareigojimais ar kanonais.

\

Nuotraukų autorius Paulius Karpas.

Norint išsirinkti prekes, pirmiausia reikėjo užsiregistruoti ir nepamiršti suvesti Ačiū kortelės numerį, nes užsakant internetu tie papildomi centai irgi yra pridedami į kortelę. Sėkmingai užsiregistravus reikia ne eiti žvalgytis po e-parduotuvę, o pirmiausia patikrinti kada galima užsisakyti prekių atvežimą. Pristatymo laikas kiek pastebėjau yra rezervuojamas bent 45 minutėm per kurias reikėtų išsirinkti prekes ir paspausti raudoną  mygtuką „Pirkti“ arba  pasirinkti kitą pristatymo laiką.  Iš naujo rezervuoti galima pabandyti ir ne tik kai laikas baigiasi, bet ir kai norėtumėte jį pakeisti – gal netyčia atsilaisvino jums tinkamesnis. Reikia tik nepamiršti patikrinti ar gyvenate toje Vilniaus vietoje iki kurios kurjeriai atveža prekes. Aprėptas regionas yra pažymėtas žemėlapyje, kuris yra pirmojo lango dešinėje pusėje.

E-maxima pristatymo laiko pasirinkimas

O jeigu visgi susidėjote prekes ir dar abejojate – tai nieko ir nepirkite, o tiesiog atidėkite pirkimą, nes krepšelis greičiausiai išsisaugos ir kitą kartą galėsite rinktis laiką ir spausti tą raudonąjį mygtuką. Svarbiausia yra nežiopsoti ir retkarčiais patikrinti ar neatsilaisvino tinkamas laikas, jei dėl to atidėjote pirkimą.

Kaip jau supratote, man patiko šis pirkimas, nes nereikėjo nešti/vežti krūvos daiktų, o jie nemokamai buvo pristatyti į namus (užsakant prekių už daugiau nei 49 lt jis buvo nemokamas). Ta proga net liftas sugedo ir kurjeriui teko nemažai palypėti su maišeliais, bet jis nepasiskundė… Su prekėmis buvo gautas pirkimo dokumentas, kuriame pateiktas išsamus sąrašas kiek kokių prekių buvo užsakyta ir kiek buvo nepristatyta ar kiek įdėta mažiau. Gavus prekes išlindo vienas minusas, kad jeigu neuždėsi varnelės prie analogiško gaminio tinkamumo – tu jo tiesiog negausi. Čia išlieka rizika, kad jei sugalvoji, jog nori Miglės saldainių, tai jų gali ir negauti, jei kas savaitgalio pradžioj ėmė visus ir iššlavė iš parduotuvės lentynų. Na bet kiti gi netinka – nežinia kas ten kraunančiam asmeniu pasirodys kaip atitikmuo. Iš tiesų, gal ir galima visgi užsisakinėti tuos atitikmenis, nes prekių pristatymo važtaraštyje net dukart parašyta, kad jeigu netinka parinktos prekės – jas tiesiog reikia patikrinti pristatymo metu ir atiduoti vairuotojui, o jie pinigus už jas grąžins tiesiai į sąskaitą per  5 darbo dienas. Beje, jei užsakinėjate kažką sveriamo ir jiems nepavyksta tiksliai pasverti, tai tą sumą/skirtumą irgi grąžina. Taigi, šįkart užsakiau maždaug už 90 litų, nuėmiau varnelę nuo sutikimo, kad tinka analogiškas gaminys, todėl man nebuvo pristatytos kai kurios prekės ir tas skirtumas grąžintas antrą darbo dieną į mano sąskaitą. Niekuo ir negaliu skųstis, ypač kai neturėjo visokių saldainių – juk kuo mažiau jų valgai, tuo geriau (ir sutaupiau ).

E-Maxima pasirinkti pirkimo parametrus ir apmokėti

O šiaip e-maximoje galima atsiskaityti Lietuvoje esančiais e-bankais, todėl neturėtų iškilti problemos, kad susidėjote prekes į krepšelį ir bac – nėr kaip susimokėti. Taigi, nusprendus pirkti, reikės patikslinti ar pasirinkti penkis dalykus:

1. pristatymo adresą;
2. pristatymo datą ir laiką;
3. nuspręsti ar nori pakaitalų, ar būtent tos firmos to svorio produkto;
4. parašyti meilės laišką kurjeriui iš ne daugiau nei šimto simbolių;
5. pasirinkti e-banką apmokėjimui ir apmokėti.

Tai va, ateitis rodosi tokia nekokia namisėdoms, nes jie išvis iš namų  kojos nebekels, arba puiki ateitis tiems, kas nenori stovėti eilėse.

Ar jau įgudote apsipirkti tik internetu ar visgi manote, kad tradicinis pasivaikščiojimas po šiuolaikinį maisto centrą yra geriau?

Kitą savaitę generalinis prokuroras Darius Valys prašys panaikinti Seimo nario Naglio Puteikio teisinę neliečiamybę. N.Puteikis tuo džiaugiasi, ir mano, kad jam tai bus proga papasakoti apie nuo viršaus iki apačios supuvusią teisėsaugos sistemą. “Kai aš tai pamačiau, viskas man atsistojo į vietas – kunigo Mikutavičiaus nužudymas, kūno neradimas, palaidojimas kaip neatpažinto, – interviu LL sakė N.Puteikis, – kiek ten yra prokurorų klaidų, kiek kartų jie neatpažino kūno, ir galiausiai kaip vienas saugumietis paleido įtariamąjį nužudymu. Visa tai yra klaidos? Ne, viskas yra daroma už pinigus. Negali suaugęs vyras, 20 metų dirbęs teisėsaugoje, daryti tokių klaidų. Tai yra tik pinigai. Vadinasi, visos tos žolės burnoje (kaip Kedžio nužudymas), visi tie baloje prigėrę žmonės – man yra viskas aišku, visa tai padaryta už pinigus, ir žudikai išvengė atsakomybės tik už pinigus. Jeigu jie, matydami tokius dalykus, nieko nedaro, tai ką gali apie tuos prokurorus pasakyti?

Kitą savaitę generalinis prokuroras Darius Valys prašus panaikinti Seimo nario Naglio Puteikio teisinę neliečiamybę. „Esu įsitikinęs, jog Seimo nariai Lietuvoje, kaip ir jų kolegos beveik visoje Europoje, teisinio imuniteto turi būti saugomi tik tada, kai atlieka savo parlamentines funkcijas. Jau vien tai, kad man kaltinimai pareikšti dar iki išrinkimo į Seimą, rodo, jog jis būti taikomas neturėtų”, – sako N.Puteikis.
Taip pat parlamentaras sako norintis teismo, kad paaiškėtų, jog patvirtinus detalųjį planą, kurį derinti atsisakęs ir atsidūrė teisme, miesto istorinėje dalyje būtų iškilę maždaug trisdešimties metrų pastatai.
“Nori nenori, susidariusi situacija kelia įtarimų, jog patys Klaipėdos apygardos STT ir prokuratūros pareigūnai gali piktnaudžiauti tarnybinėmis pareigomis – viešumas padėtų atsakyti į daug neaiškių klausimų”, – išplatintame pranešime cituojamas N.Puteikis.
Konstitucija numato, kad Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė. Dėl Seimo nario laisvės suvaržymo gali kreiptis tik šalies generalinis prokuroras. N.Puteikis prieš teismą stojo atsisakęs vykdyti LVAT nutartį, kuria jo tuomet vadovaujamas Kultūros paveldo departamento padalinys buvo įpareigotas suderinti žemės sklypo, esančio H.Manto g. 11, Klaipėdoje, detalųjį planą. Verslininkų teigimu, jiems dėl to teko sustabdyti 24 mln. litų vertės investiciją. Tuo metu N.Puteikis tvirtina įstatymų nepažeidęs, nes LVAT įpareigojo planą suderintį, jei tik jis atitiks įstatymų numatytus reikalavimus, o tokių verslininkų pateiktas projektas esą neatitinka. Klaipėdos bendrovė “Investicijų kvadrantas” sklype ketino statyti gyvenamąsias ir administracines patalpas, prieš tai nugriovusi senąjį kino teatrą “Vaiva”. Vietos paveldosaugininkai sako, kad čia atsiradę stikliniai pastatai subjaurotų istorinę vietą, kurioje stovėjo pirklių namai, kitos patalpos.

N.Puteikis atsakė į LL klausimus:
- Kaip reagavote į prokurorų pareiškimus?
- Kai parašiau savo atsiliepimą į D.Valio kreipimąsi, pamačiau, kaip pasišiaušė visa mūsų frakcijos viešųjų ryšių grupė. Pamačiau, kad mano komentaras nepatiko viešųjų ryšių darbuotojoms.
- Gal jis buvo per aštrus?
- Kodėl per aštrus? Jeigu išeini iš šių Seimo rūmų į gatvę, matai, kad ir policininkai, ir prokurorai ne visi geri. O sėdėti šitame bokšte, ir apsimetinėti, kad jie geri, aš nenoriu. Gal reikia būti naiviam, ir apsimetinėti, kad tų reiškinių nėra? Atvirkščiai – parlamentarai tam ir yra, kad vykdytų parlamentinę kontrolę visų atžvilgiu, tame tarpe ir teisėsaugos.
- Kokio teismo sprendimo jūs esate kaltinamas nevykdęs?
- Yra toks garsus Vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Artūras Drigotas, kuris specializuojasi ant tokių bylų ir sprendimų, ir nardo kaip žuvis vandenyje.
- Ką jis nusprendė?
- Sprendime parašyta taip – įpareigoti Kultūros paveldo departamentą suderinti detalųjį planą pagal departamento išduotas sąlygas. Departamento išduotose sąlygose parašyta, kad leidžiama statyti du pastatus, o mums patvirtinti atnešė šešių pastatų projektus, ir pasakė, kad jis yra vienas, nes apačioje sujungti požeminiu garažu. Ir pasakė, kad tuoj atneš tvirtinti dar šešių pastatų projektą, kuris taip pat bus kaip vienas pastatas. Tačiau ministro instrukcijoje rašoma, kad jeigu pastatai nesujungti bendru stogu, tai yra atskiri pastatai. Teismas interpretuoja taip, kaip jam patogu, tačiau bet kuriuo atveju sprendime lieka parašyta, kad mes galime derinti tik pagal to paties departamento išduotas sąlygas. O prokurorai iškirpo tą sakinio dalį, kurioje parašyta, kad „įpareigoti suderinti pagal išduotas sąlygas“, ir kai ikiteisminio tyrimo metu aš bandžiau gintis, ir sakiau jiems, ar jie mato tą sakinio dalį, kurią patys išbraukė, prokurorė tik piktai pažiūrėjo į manę ir pasakė: „Koks jūsų reikalas?“. Prokurorė man pasakė: „Čia aš klausinėju“. Kai paklausiau, koks jos išsilavinimas, vėl išgirdau, kad ne mano reikalas.

Pilnas originalas: http://www.laisvaslaikrastis.lt/news/500/53/d,detalus/

Filed under: Baltijos šalys, Bundančiam protui, Debilų visuomenė, Fuck the police, Informacinis karas, Interesting, Lietuvos ateitis, Lietuvos praeitis, Lietuvos priešai, Nacionalinė grėsmė, Slaptosios tarnybos, Vergvaldžiai, Vietinės aferos, VSK, Vyriausybių nusikaltimai, Vyriausybės meluoja Tagged: “koks jūsų reikalas?”, D. Kedys, gen. prokuratūra, instrukcija, Kaunas, klaipeda, Kultūros paveldo departamentas, kunigas Mikutavičius, Laisvas laikraštis, Lietuva, LL, LVAT, ministras, Naglis Puteikis, prokurorai, Seimas, seimo narys, spec. tarnybos, Valys, Vilnius, žmogžudystė

Nuogąstaudami dėl nesantaikos kurstymo,  patys parašo: "Lietuvoje gyvena apie 200 tūkst. lenkais save laikančių žmonių". 

Trūksta žodžių. Kitaip nei debilais BNS žurnalistus pavadinti sunku. Lenkais save laikantys žmonės? Dabar taip vadinsime mūsų lenkus? O jie dėl to tikriausiai turėtų būti laimingi? Ir kas čia kursto tautinę nesantaiką, jei ne patys žurnalistai?  

Degutienė giriasi savo lenkų kilmės bičiuliais "… Pirmiausia aš tai matau kaip kurstymą nesantaikos tarp dviejų tautų. Ir šiandien turbūt yra noras sukurstyti eilinį lietuvių su eiliniu lenku, kurie yra draugai, bičiuliai, šeimomis draugauja, aš pati tikrai turiu ne vieną artimą lenkų tautybės draugą",

Jeigu tu turi lenkų bičiulių, o jie turi vaikus – tai pasidomėk, ponia Irena, ar jie laimingi sužinoję, kad po dviejų metų (po DVIEJŲ!) turės laikyti egzaminus lietuvių kalba kartu su lietuviais. Laimingi? Taigi tai tavo piliečiai – pasidomėk, ponia Irena.

Kiek aš žinau, lenkai reikalauja 5 metų pereinamojo laikotarpio. Keista, kad seimūnai davė NET porą metų!, o ne sekančiais metais verčia tapti pilnaverčiais LR piliečiais. Koks, po velnių, poniai Degutienei skirtumas – po DVIEJŲ ar po PENKIŲ metų lenkai laikys tuos egzus lietuviškai? Koks skirtumas!? Kas man paaiškins?

Na tai kas tą tautinę nesantaiką kursto? Gal pati Irena kartu su BNS žurnalistais? Argi neakivaizdu?

Kaip bus dar pažiūrėsim, bet šia savaitę trąšų skrydžiai nesustojo, be to vakar vakare po intensyvaus purškimo apsitraukė dangus sidabrine plėve ir vėliau susidarė juodi debesys, kurie buvo matomi ir anksti ryte.

Šiuo metu Vilniuje plaukia besiskleidžiančių chemtrailų šniūreliai.

Stebėk dangų.

Thursday, August 11, 2011 – San Diego, CA – Another naturally cloudless summer day in Southern California until geoengineering aerosol planes spray line segments that expand into stringy cloud structures. [caption id=”attachment_1032″ align=”aligncenter” width=”500″ caption=”3:46 Compare previous 2+hour old chemtrail cloud … Read More

via socalskywatch

Filed under: Baltijos šalys, Bundančiam protui, Fuck the police, Geoinžinerija, Globalus apsišikimas, Informacinis karas, Vyriausybių nusikaltimai, Vyriausybės meluoja, Žmonijos genocidas Tagged: alytus, chemtrails, chemtrails in lithuania, chemtrails lietuvoje, Kaunas, klaipeda, Lietuva, panevezys, telsiai, Vilnius

Užtenka palaukti dvidešimt minučių ir vėl naujų linijų priraizgyta. Nusimato nenuobodi diena.

Papildymas, 13:29 Kauno dangus žvelgiant Klaipėdos kryptimi tampa vientisai pilkas/sidabrinis, taip pat Douktris įdėjo vaizdų iš Alytaus regiono.

Papildymas, virš šimto nuotraukų paskelbėme SkywatchKaunas blog’e

Filed under: Bundančiam protui, Geoinžinerija, Globalus apsišikimas, Nacionalinė grėsmė, SkyWatch, Vyriausybių nusikaltimai, Žmonijos genocidas, Žydauja Tagged: aliuminis, alytus, birzai, chemdebesys, chemtrails, jonava, Kaunas, klaipeda, Lietuva, linijos danguje, marijampole, nuodai, palanga, panevezys, purskia, rokiskis, sakiai, siauliai, skywatch kaunas, skywatch lietuva, telsiai, utena, Vilnius, visaginas

Hub Vilnius Gedimino 9 nuo birželio 28 d. veikia Idėjų kavinė. Tai reguliarus diskusijų apie NVO, socialinio verslo ir pilietiškumo projektus ciklas prie kavos puodelio, kuria nemokamai vaišina mūsų draugai – Coffee Inn. Kiekvieno susitikimo metu pristatomas naujas projektas, idėja, iniciatyva ir kavinės lankytojai pateikia pasiūlymus, kaip galima patobulinti projektą ar idėją.

Šiandien buvo pristatomas “Medis Vilniui” projektas. Tai Augusto Štaro ir jo kolegų iniciatyva. Projekto tikslas – sukurti Vilniaus vietų, kuriose galima sodinti medžius žemėlapį, suderinus jį su savivaldybe, užsakyti medžių sodinukus ir pakviesti gyventojus bei organizacijas ateiti į medžių sodinimo talkas.

Šiai dienai projektas ieško pagalbos ir patirties iš panašių NVO projektų vadybos ir darbo su rėmėjais, projekto vystymo ir plėtros srityse, taip pats – patarimais dėl sistemos programavimo ir dizaino.

Norintys savo projektus pristatyti Idėjų kavinėje registruojasi el.paštu: info@hubvilnius.lt, atsiųsdami trumpą informaciją apie save ir siūlydami pristatymo datą (Kavinės susitikimai vyksta antradieniais, nuo 9 val.).

Nuoroda su papildoma informacija apie projektą: http://www.slideshare.net/​mdanys/sodink-vilniuje-ide​ju-kavine-3-hub-vilnius

Kitaip tariant, 1944 m. lenkai vėl tarp kūjo ir priekalo. Vokiečiai nenoriai traukiasi (o traukėsi jie “sudegintos žemės” taktika), rusai ateina. Žinoma, Stalinas jau tuo metu yra suformavęs Lenkijos “liaudies” vyriausybę, ir jos “liaudies armiją”, viskas pagal žinomą schemą. Ką daro emigracinė Lenkijos vyriausybė Londone ir jos karinės pajėgos – AK? Jie sugalvoja panašiai tą patį, ką lietuviai 1941 m. birželį prieš sovietus – pulsim tuoj bėgsiančius okupantus, o kai ateis nauji – jie turės susitaikyti su faktu, kad čia jau Lenkijos valdžia (o sąjungininkai užsienyje gal kaip nors Staliną spustelės). Tai ir vadinosi operacija “Audra”.

Taigi, Vilnius, dėl kurio Lenkija ir Lietuva kariavo tarpukariu, tapo šios operacijos vienu iš poligonų – operacija “Aštrieji vartai” (“Ostra Brama”). AK Vilniaus krašte buvo stipri, kruvinas tarpukario ginčas tęsėsi ir nacių okupacijos metu – jie puikiai suprato, kad pjudant tautas jos pačios išsipjauna ir naciams nuo to mažiau rūpesčio, kurie untermenšai priveiks kuriuos. Beje, kontaktų tarp lenkų ir lietuvių pogrindžių buvo, tik tiek, kad lietuviai laikė nacių okupacija pakenčiama, ir jai nesipriešino ginklu, tik “nepaklusnumu”. Bet labiau buvo pagarsėta ne kontaktais, o tuo, kad AK laikė lietuvius nacių kolaborantais, o lietuviai, žinoma, naudojosi vokiečių teikiama pagalba kovoti su lenkais dėl Vilniaus (tuo nemažai užsiėmė vad. Plechavičiukai). Taip, Lietuvoje ir lietuviams AK buvo bjauri – žudė, įskaitant ir Dubingių žudynes, kita vertus, 40 aukų, su visa pagarba jų atminčiai, vadinti genocidu, tai turbūt dar blogiau nei Pietų Osetijos genocido muziejus dėl 100 žmonių, nužudytų Rusijos – Gruzijos karo kontekste. Beje, verta nepamiršti, kad, kiek žinau, Panerių duobėse guli ne tik žydai, bet ir nemažai Vilniaus lenkų, o kad Paneriuose “darbavosi” ir naciams padedantys lietuviai – taip pat žinoma. Kare padugnėms visada atsiriša rankos – nesvarbu tautybė.

Taigi, 1944 m. liepos 13 d. AK surengia pusiau spektaklį ir prieš Raudonosios armijos nosį puola Vilnių berods keliatūkstantinėmis partizanų pajėgomis. Raudonoji armija irgi puola Vilnių, vokiečiai išvejami. Bet tuomet rusai labai greitai susitvarko ir su Akovcais – dalinius apsupa, eilinius susemia ir duoda pasirinkimą: arba sovietų komanduojama “lenkų liaudies” armija, arba Gulagas, o karininkus pakviečia į susitikimą ir areštuoja. Operacija “Aštrieji vartai” patiria fiasko. Didesnis AK fiasko – tai tik turbūt Varšuvos sukilimas, kada AK ir lenkai lipa ant to pačio grėblio – vėl bando pergudrauti Staliną, tik šįsyk jau reikalas ne apie provincijos Vilnių, kurį baisiai norisi turėti, bet sostinė. Rezultatas – žiaurios aukos, didvyriška kova, beveik jokios rimtesnės paramos iš sąjungininku ar net sąmoningas sovietų leidimas naciams sutrinti sukilėlius ir su žeme sulyginti Varšuvą.

O dabar konkrečiai apie šį minėjimą. Manau, kad jis labai ne vietoje ir ne laiku. Kaip istorinis faktas, taip, tai įdomus epizodas. Ir AK pastangos kovoti su vokiečiais – gerbtinos. Bet turbūt retas žmogus suabejos, kad tai – ne istorinės atminties renginys, o spektaklis su pretenzijomis eilinį kartą akcentuoti Wilno – nasze. Monologas, iš panašios serijos kaip Tomaszewskio pasiūlymai lietuviams integruotis Vilniaus krašte ir VKI skiriamos baudos už dvikalbius maršruto lentelių užrašus. Kol taip kalbėsime – nesusikalbėsime. Kažkada, jau senokai, Akovcų ir Plechavičiukų veteranai formaliai susitaikė. Deja, daug kam tai nepatinka – abiejose barikadų “pusiuose”. Ir, manau, toje pusėje, kuri nuo Petro I turi instrukcijas, ką reikia daryti, kad tik lenkai ir ją supančios tautos nebandytų draugauti.

P.S. Jeigu rasite istorinių netikslumų – sakykite, tingėjau iš naujo žiūrėti šaltinius

Vilnius yra įstabus miestas. Čia gali rasti tiek kontrastų ir įvairovės, kad net ir būdamas jame ne visada suprasi vis dar esantis mieste.

Kadangi gyvenu miesto pakraštį, o šalia dar ir bėgiai driekiasi, tai tuo įsitikinti labai lengva. Tiesiog reikia apsiauti patogius batus, pasiimti gerti, fotoaparatą ir leistis nosies tiesumu. Iki centro apie 10 km, tačiau verta juos praeiti, kad pajustum šio miesto žavesį.

Kelionė prasidėjo mišku. Tokio pirmykščio miško dar ir tikrame miške reiktų paieškoti. Teko eiti žvėrių pramintais takeliais kalvų viršūnėmis. O Paneriuose kalvos įspūdingos, yra kur pakopinėti.

Išnirus iš miško kelionę tęsiau palei geležinkelį. Eiti sunkuko, bet vaizdai atsiveria neįtikėtini, o ir šiaip keistų objektų netikėtose vietose gali išvysti. Kaip ir kapas aukščiau. 

Bėgiai apskritai yra kažkas nepakartojamo. Joks kitas kelias nebus toks žavus, įvairus, tačiau kartu monotoniškas ir nuspėjamas.

Naujamiesčio pakraščiai. Savotiškai įdomi vieta. Dažniausiai skurdi, tačiau vietomis susiliečianti su miesto prabangos detalėmis. ir didžiąja dalimi moderni. Pirmiausia savo architektūra.

Ir galiausiai pasiekiamas senamiestis. Dėl nuovargio dar gražesnis. Žadantis malonų priėmimą ir poilsį. Jaukus. Vilnius.

P. S. Visas nuotraukas galite peržiūrėti Picasa nuotraukų albume.

Bet, žinoma, Moby buvo žvaigždė. Tokia paprasta, faina, daug kartų kartojantis “ačiū” ir “thank you”. Bet kažkaip jautėsi, kad kaifuoja jis nuo to, ką daro, ir vieta jam tikrai patinka (FB netrukus atsirado Trakų nuotraukos) – malėsi po sceną tai su gitara, tai prie bongų. Gyvas, vikrus. Ir – svarbiausia – sugrojo “Extreme ways“, nors galvojau, kad tokio gana netipinio gabalo tikrai negros. Bet aš vos išgirdęs jo pirminį akordą (jeigu tą “žyyyyy” galima laikyti akordu, stryktelėjau iš džiaugsmo. Bet dar labiau nustebau, kad ir publika jį staugė kartu. O aš galvojau, kad čia tik aš tokį ypač žinau… Beje, kol grojo lietuviai, atrodė, kad tų šviesų ant scenos – viena kita. O kai atėjo Moby ir co., šviesos jau dėjo konkrečiai – pasirodė, buvo jų, ir užteko.

Tai čia užvakar. Beje, prastovėti 5 val. ant kojų buvo šiek tiek oi. O dar buvo oi eilė į tulikus, mat, kaip visada, organizatoriai matyt ant higienos pataupė, tai eilė į laimę nutekėjimo buvo panaši, kaip eilė įeiti į salą. Išeina kas nors pro vartus, mesteli žvilgsnį į eilę ir nevalingai švilpteli.

O vakar teko kaip reikiant pasivaikščio po Vilnių maršrutu, sąlyginiu pavadinimu “Pilys, karai ir t.t.”

Sužinojau, kad Kalnų parke yra paminklas Kasparui Bekešui (o seniai seniai buvo didžiulis 20 m obeliskas, bet nuvirto į Vilnią), kur buvo Kreivasis miestas (arba pirmasis Vilnius), pagaliau aplankiau Sapiegų ligoninės kompleksą, rūmus, kuriuos netrukus turėtų pradėti restauruoti, pamačiau iš arčiau Trinitorių bažnyčią (ir sužinojau, kad Trinitorių ordino paskirtis buvo išpirkti karo belaisvius), pro tvorą lipau į “vaiduoklių namą” Antakalnio g. 25. Iš tiesų, šalia tiek neapžiūrėtų įdomybių, kad užtektų visam gyvenimui, ypač jeigu kas nors nors kiek plačiau papasakoja. Bet aš kol kas plačiau nepasakosiu – mat čia yra vieno didesnio projekto dalis, kuriame dalyvauju ir nežinau, kiek galima jį viešinti. Tiesiog eilinį kartą suprantu, kaip mums, lietuviams, atėjusiems čia iš kaimų, šis miestas yra nepažįstamas ir nežinomas, nors jau ir gimtasis. O vienintelis kelias jį įsisavinti – tai ne jį savintis, o juo domėtis, domėtis ir dar kartą domėtis.

Nuotraukos didinasi.

Filed under: Geoinžinerija, Globalus apsišikimas, SkyWatch, Vyriausybių nusikaltimai Tagged: chemclouds, chemtrails, chemtrails in lithuania, chemtrails kaunas, chemtrails lietuvoje, chemtrails Vilnius, dangus, Kaunas, Lietuva, lėktuvai, nuodai, NWO, sveikata, tautos naikinimas, teršalai iš dangaus, Vilnius, vyriausybės meluoja, žmonių nuodyjimas iš lėktuvų

Kas yra Vilnius?

Dabartinė Lietuvos respublikos Sostinė. Pižonų ir snobų veisykla? Vienintelis centras dar vienoje periferinėje Europos sąjungos valstybėje? Mažutis, labai uždaras inkubatorius, kuriame vystosi unikalūs, tačiau pasauliui nežinomi kultūros procesai? Lietuvos lenkų ir Lietuvos lietuvių mūšio už tėvynę demarkacinė linija? Barokinių bažnyčių bokštai…

Atsakymų gali būti labai daug. Visi jie priklauso nuo žmogaus ryšių ir santykio su šiuo miestu.

Mano ryšiai paviršutiniški. Neturiu čia šaknų, išskyrus kelis išplaukusius prisiminimus apie vaikystės vasaras, praleistas šeškinėje ir prie žaliųjų ežerų.

Studijavau pajūryje, vėjas galvon pripūtė smėlio ir jūros druskos. Gal todėl Vilniuje atsidūriau gana vėlai. Troškimas visur bėgti ir viską pažinti, ryti akimis ir ausimis, jau buvo pavirtęs į priekabų knebinėjimą…

Labai ilgai negalėjau suprasti, ką man reiškia šitas miestas. Tuomet atradau keletą jautrių taškų, prie kurių prisilietus imi jaustis savas.

Pradėsiu nuo lietingos niūrios dienos, kai vėjas kiaurai košia ne tik per ploną megztinį, bet ir smegenis. Diena, kurią geriausia leisti namie apsistačius garuojančiais puodeliais, knygomis ar kitais tingiais užsiėmimais. O tu esi gatvėje. Ta gatvė Vilniuje. Peizažas nykus ir iškoštas, visai kaip tu. Ar yra vieta, kur būtų galima pasislėpti?

Yra. „Mint Vinetu“.

Pravėrus tas duris, užgriūna namų jaukumas, pagauna lengvai banguojanti muzika ir neša tiesiai prie lubas siekiančių lentynų. Tai tarsi namai, kuriuose susitinka žmonės ir knygos.

Knygos čia ypatingos – keliaujančios, iš rankų į rankas.

Žmonės dažniausiai ieškantys… Todėl čia mane labiausiai jaudina atradimo džiaugsmas. Įsigijus reikiamą knygą, skaitymo malonumą gali patirti čia pat. Jei norisi, tą malonumą galima pagardinti kava ar arbata.

O jeigu susitikimas neįvyksta, visada galima prašyti pagalbos, palikti savo kontaktus ir laukti išganingos žinios.

Kitas malonumas, kurį čia galima patirti – neskubėti. Tiesiog paganyti akis po skirtukų lentą – susipažinti su tuo, ką žmonės užmiršta knygose, pavėpsoti į tuo metu vykstančią parodą, pasiknaisioti pigių knygų dėžėje.

Galima malonumams užbėgti už akių – patyrinėti lengvai prieinamą informacijos šaltinį ir sudalyvauti viename iš daugelio knygyne vykstančių renginių.

Vis gi didžiausias malonumas, kurį suteikia šiugždančių lapų šventovė, – galimybė grįžti. Parnešti atgalios jau perskaitytą knygą ir žinoti, kad ji saugiai priguls lentynoje iki kito pasimatymo su ieškančiu…

Nuotraukų autorius Paulius Karpas.

Rašytojos Monikos asmeninis puslapis.

Savu dviračiu į Europą 2011

Visai neseniai kviečiau į savotišką žygį dviračiais pavadinimu „Savu dviračiu į Europą“. Informacijos apie jį žmonės pradeda ieškoti jau likus mėnesiui. Visi laukiantys šio renginio meldžiasi, kad tik stipriai nelytų. Na bent kartą metuose, kai šis Europos dienos paminėjimo renginys vyksta. Deja, atėjus tam ilgai lauktam rytui pradėjo lynoti ir nuplovė bent trečdalį norėjusių sudalyvauti. Kaip bebūtų puiku, šįkart mes vėl buvome trise, nors vienas žmogus jau kitas, nei praeitą kartą.

Didžiajam Seimo kieme klausom koncerto ir laukiam žygio pradžios

O diena prasidėjo valgant pusryčius ir skaičiuojant kiek žmonių išsitrauks lauke skėtį.  Mačiau tik vieną. Visgi, prieš pat išvažiuojant pradėjo gražiai lyti, bet trumpam. Dėl visa ko pasiklausiu ar nereik jau išvažiavusiems papildomų drabužių -  pasirodo, kad reikia, tai susirenku greit maišelį „lauktuvių“, užsimaskuoju ir išvažiuoju. Pasirodo, oras ne toks jau ir blogas, ir dalyvių ne tiek jau ir mažai, ir visiems dviratininkams duoda po salotinę maikutę. Mano mylimiausios spalvos, ir kaip tyčia tampu vos ne kaip apversta Lietuvos vėliava. Visus laiku atvykusius linksmino Sweetband diksilendas. Na tikrai linksmino. Ypač kai kalbi kalbi ir girdi, kad kažkaip garsėja garsėja ir bac aplink tave apeina visa grupė, šypsosi ir dar groja! Nerealu. Vėliau buvo kalbos, kurių sunkiai dviratininkai klausė ir su skambučiais rodė, kad jau nori minti. O pirmas sustojimas buvo visai netoli – V. Kudirkos aikštėje, kur mus vėl pasveikino ir visiems išdalino atšvaitus, kad būtume matomi tamsoje. Kadangi neišsigandusių lietaus dalyvių buvo nedaug, gavome daugiau nei po vieną. Linksmi toliau judėjome per Europos dienos mugę Gedimino prospektu vedini policijos automobilio. Maniau, kad kai vyksta mugės, pro ten eisenos nebevyksta, pasirodo, kad visgi būna. Viena drąsi fotografė atsistojo vidurį dviratininkų eisenos ir fotografavo, po to sugalvojo priklaupti…  spėju per Kritinę masė ji to nedarytų, bet šiandien galima. Na bent man susidarė toks įspūdis, kad į tokius specializuotus renginius susirenka protingesni ir atsargesni dalyviai.

Kadangi dalyvių nebuvo žiauriai daug, patį Pūčkorių Obelų sodą pasiekėme daug anksčiau. Įdomiausia buvo, kai visi kieti dviratininkai nepasidavė ir važiavo tuo kabančiu tiltu, o paskutinę minutę vis tiek buvo priversti stabdyti eismą ir nulipti nuo savo žirgų, nes gale tilto laukė nuostabūs laiptai Bevažiuojant jau į sodą, mano dviračio grandinė sugalvojo užstrigti tarp žvaigždžių, teko ilgokai pakrapštyti. Jau ir norėjosi ją visomis jėgomis traukti. Visgi po kelerių minučių kančios pavyko ją ištraukti. Bet tai ir sugalvok ten užlįsti… Ne, aš vis dar nemoku neperjunginėti pavarų važiuojant į kalną.

Pačiame parke, apie kurį anksčiau negirdėjau, mūsų jau laukė VRM orkestas, išgirtieji dvylika tortų, viktorinos ir bendra nuotrauka. O tas viktorinas tai pavadinčiau Europos ir VRM egzaminu. Pirmasis susijęs vien tik su Europos sąjunga, jos narėmis. Supratome, kad jau ir sostinių nebežinome – gėda mums. Antrasis buvo toks neblogas iš įvairių sričių: ir apie ugniagesių naudojamą techniką, ir apie Europos sąjungos struktūrinę paramą, ir apie pagalbą nukentėjusiems kitose šalyse, ir dar apie daug ką, ko mokykloje tikrai niekas nemokė. Sakė ši viktorina sunkiausia. Visi sėkmingai „išlaikę egzaminą“ gaudavo kokią dovanėlę. Ar tušinuką, ar atšvaitą, ar kuprinę, ar pledą, ar kepurę. Kai viena moteris laimėjo pledą, vyras jos paklausė „Ar priimsi pagulėti?“

VRM kinologų pasirodymas ir neišgandę vėl pasirodžiusio lietučio

Po visų egzaminų gavome paragauti torto. Jų buvo išties daug. Spėju net liko ne vienas net neprapjautas. Na, niekas nekaltas, kad neatvažiavote. Vėliau vyko VRM kinologų pasirodymas su šunimis. Kadangi šiek tiek pavėlavau, pamačiau užtvertoje zonoje bevaikščiojantį į žolę žiūrintį keturių-penkių vaikų būrelį ir už kelių metrų šnopuojantį šuniuką. Pasirodo, jie kažko ieškojo žolėje. Vaikai kažkodėl laikėsi būriu ir pasirodo, kad visgi laimėjo šuo – jis pirmasis rado „lobį“. Nedrąsūs šiuolaikiniai vaikai pasirodo

Renginys kaip ir praeitais metais patiko, nes nėra kvailių, kurie sugeba vienoj rankoj laikyti cigaretę, plepėti su kitais ir nežiūrėti kur važiuoja ar varinėja zigzagais tarp minios. Tai vėl lauksim kitų metų? Bus jau aštunti

Kas grota?

Сидя на красивом холме (День Серебра, 1984)
Не пей вина, Гертруда (Кострома mon-amour, 1994)
Дарья, Дарья (Лилит, 1997)
Королевское утро (Любимые песни Рамзеса IV, 1993)
Лошадь белая (Лошадь белая, 2008)
Брат Никотин (labai gerai skambėjo, Сестра Хаос, 2002)
Воторе Стеклянное Чудо (atradau iš naujo, 1982 Акустика)
Молитва и пост, bealbumė, bet periodas Akvariumas-III, maždaug ties Песни рыбака)
Черный брахман (1996 Снежный лев)
Новоя песня о родине (daina apie dabartinę Lietuvos realybę , Территория, kokie 2000)
Девушка с веслом (Лошадь белая, 2008) – kažkas joje yra neapčiuopiamai liūdno.
Лили бульер (???) (papasakojo, kad melodiją rado Stevensono “Lobių saloje”, bet tik dabar patikrino, kokia ji), Из сияющей пустоты (Кострома mon-amour, 1994). Objektas pasiaiškinimui
(klausimai)
Платан, Десять стрел (1986) (niekad nemėgau. Nekabino ir šįvakar)
На болотах Невы (Лилит, 1997)
Елизавета (Русский альбом, 1991)
— naujos —
Назад в Архангельск
Красная река
Вавилон-II
Тайный узбек
На ход ноги
— bisas —-
Поезд в огне (!!!, nors žinau, kad dabar koncertuose groja. Ir ką – daina visiškai nepraradusi aktualumo)
Ключи от ее дверей (vis neprisiruošiu susirasti Dylano gabalo, kuris ją įkvėpė)
Дети декабря (!!!!)

Buvo gerai.

Dviračių žygis 2011

Šiais metais yra sukurtas net Facebook renginys. Tik jei norite atributikos, registruokitės iki gegužės 6 d. el. paštu: dviratis@lrs.lt arba telefonu (8 5) 239 6000 ir šeštadienį nevėluokite.

Kitas renginys vyksiantis penktadienį yra Roko opera 2011 “Viduramžiai rytoj”. Žinoma, ne už dyką ir reikės sumokėti 20-25 litus, priklausomai ar nepatingėsite nueiti iki MIF‘o, ar pirksite internetu, ar tik prie durų. Na bet jis kiekvienais metais kiek žinau vis kitoks ir palieka neišdildomą įspūdį. Jų Facebook renginys.

Roko operos plakatas (iš http://rokooperos.midi.lt/2011/plakatas/)

O kitą trečiadienį vyks visai ne laisvalaikio renginys, o šiek tiek rimtesnis, tai Agile diena, kuris rudenį sutraukė nemažai norinčių, kad net nebeliko bilietų. Renginys Facebook’e. Bilietus galite nusipirkti tik internetu, kol jų yra.

Trumpas kalendorius:

Gegužės 6 d. 21:00 – 04:00    Roko opera 2011 „Viduramžiai rytoj“

Gegužės 7 d. 10:00 – 16:00    Dviračių žygis „Savu dviračiu į Europą“

   Nuo Seimo Didžiojo kiemo iki Pavilnių regioninio parko  Pūčkorių kraštovaizdžio draustinio obelų sodo

Gegužės 11 d.  12:30 – 18:00  Lietuvos Agile diena 

Crowne Plaza Vilnius M. K. Čiurlionio g. 84 Vilnius

Vilnius 04 19:

Click to view slideshow.

Vilnius 04 20:

Filed under: Bundančiam protui, Fuck the police, Geoinžinerija, Globalus apsišikimas, Nacionalinė grėsmė, NWO, SkyWatch, Vyriausybių nusikaltimai, Žydauja Tagged: 2011, balandis, chemtrails, chemtrails Vilnius, teršalai iš dangaus, Vilnius

Kažkaip netgi gyvenimo bėgyje esminiai įvykiai pakeičiantys arba įtakojantys Lietuvos valstybės gyvenimą prasideda nuo Kaune gimusių žmonių. O įsimintinos sporto pergalės puikiai tai įrodo, jog Kauno mieste yra toji dvasia, gebanti išsaugoti nedidelę tautą šioje globalybėje.

Juk ir futbole Lietuvos rinktinė sugebėjo nugalėti Lenkijos komandą Kaune. O sirgalių palaikymas.. Ne, Lenkai niekada nebuvo okupavę Kauno ir Kauno rajono (faktiškai Lietuvos širdies). Bet Vilniaus prostitutės amžinai parduodavo nacionalinius interesus – vieniems ar kitiems (netgi krepšinio sporte – purvinas paperkamos rungtynės).

Netgi tie objektai , kurie statomi ar pastatyti Kaune, nuolatos išsiskiria iš visų esamų Lietuvoje . Kažkaip tai pavyksta spontaniškai – dėl žmonių, dėl visos bendruomenė – sudėtingai, ilgai, bet ilgam.

Žmonės turi tai suvokti, jog Lietuva – tai pirmiausia Kaunas.

ps: jeigu gerai pamenu, Kaune piederastų klubų nėra. o gal jau atsirado?

Bekešo kalnai

Dešinysis Neries krantas

Kučkuriškės

Pimoji kalvarijų koplyčia

Verkių apylinkės

Šv. Rapolo bažnyčia ir komercijos mokykla

Šv. Mykolo bažnyčia

Gerųjų brolių Bonifratų bažnyčia

Gedimino prospektas

Gelžkelio stotis

Gelžkelio stotis – iki pasimatymo!

Taip jau yra, kad augant Kaune, pirmoji pažintis su Vilniumi būna keista. Kaune sutikti kitos tautybės žmogų ne taip jau ir paprasta. Taip, visi pažįsta „Žalgirio“ legionierius, visi žino apie KMU studijuojančius užsieniečius ir apie „Ryanair“ skrydžių žemėlapį, tačiau šie žmonės nesudaro kritinės masės. Lenkų Kaune, galima sakyti, išvis nėra, o rusų, taipogi stebėtinai mažai, žinant, kad mūsų šalis buvo Rusijos įtakos zonoje visus 200 metų (su 20 metų pertrauka). Taigi, kaunietį ištinka natūralus šokas sužinojus, kad Vilniuje 19a. pradžioje lietuvių buvo gal kokie 2 proc., ir dėl to, net iki dabar, ten gyventojų sudėtis pagal tautybę yra visiškai kitokia nei mieste prie Nemuno.

Apie nesenai šurmulį sukėlusį sprendimą dėl lietuvių kalbos dėstymo lenkų mokyklose nuomonės neturiu. Taip, valstybinę kalbą turi mokėti visi, tačiau nelabai įžvelgiu realios naudos iš to, kad kiekvienas lenkas deklamuos Maironio raštus ar cituos Žemaitę. Lietuvai, kaip valstybei, būtų daug geriau, kad kuo daugiau piliečių kalbėtų kalbomis, kuriomis Europoje daromi strateginiai susitarimai – prancūzų ar vokiečių (anglų palikime ramybėje, tarkim, kad ją mokame, o be to, ES ne tokia ji svarbi kaip atrodo).

Bet aš šį kartą ne apie kalbas. Noriu prisiminti kiek senesnį, ne mažiau rezonansinį, įvykį su pavardžių rašyba.  Asmeniškai aš nematau absoliučiai jokios problemos trūkstamų lotyniškų raidžių naudojime įvairiuose oficialiuose dokumentuose (tame tarpe ir pase). Manau, kad tik laiko klausimas kada tai įvyks ir ne vien tik dėl lenkų. Mes juk priklausome ES, ir nors esame jos užkampyje, nuo gyventojų maišymosi niekur nepabėgsime.  Visoms informacinėms sistemoms teisingai įrašyta pavardė yra šimtą kartų naudingesnė negu lietuviška jos adaptacija, o dabar gaunasi, kad už kokio Quentin ištekėjusi lietuvė turi dvi pavardes – „Kventin“ Lietuvoje ir „Quentin“ užsienyje.

Pamenu, kai tas skandalas buvo pačiame įkarštyje, lenkai, kaip argumentą naudojo lotyniškus įrašus („Republique de Lituanie“) Lietuvos pase, o aš vakar prieš miegą, sugalvojau dar vieną gerą pavyzdį. Reikėjo kažkam iš lenkų tuose vyriausybiniuose posėdžiuose (jei tokie buvo) ištraukti kokio „VW“ registracijos liudijimą (galim pavadinti ir neoficialiai – „techninį pasą“) ir numesti lietuvių kalbos sergėtojams po akimis. Juk ten parašyta „Volkswagen“, o ne „Volksvagen“ ar „Folksvagenas“. O kaip lietuviškai reiktų pavadinti pvz. kokį „XC70“? Gal „Iks Cė 70“? Manau, jei automobilis, net mūsų valstybinės kalbos inspekcijos saugomoje valstybėje, nusipelnė būti vadinamas tikruoju vardu, tai nieko baisaus neatsitiks jei lenkas galės savo pavardę rašyti taip, kaip per amžius rašė jo protėviai. O konstitucija? Manau, kad ji čia mažiausia problema. Tiek daug svarbių reikalų lieka net nepradėti spręsti kol mes čia kapstomės pavardžių rašyboje ar lietuvių kalbos „išsaugojime“.

Login 2011 užrašinė

Atėjo ir praėjo net dvi dienas trukęs Login‘as. Greitai kažkaip, ypač pirma diena, kurią labiau bendravau su kitais, nei klausiau. Jeigu  tik kas būtų pasakęs, jog visi pranešimai bus ne valandą, o tik po puse. Apie tokią tvarką supratau tik antrą dieną, nes pirmą kai kas taip greit baigdavo, pagalvodavom, jog na ir vėl tie lietuviai nepasiruošę,  eidavom į kitą salę ieškoti dar turinčių ką pasakyti. Deja, ne visada pasisekdavo patekti į vidų – kartais ir tos mažesnės salės pritraukdavo daugiau klausytojų nei planuota. Bent tiek gerai, kad dvejose buvo po du įėjimus.

Kaip ir maniau į susidarytą tvarkaraštį nelabai žiūrėjau, nes bent šiek tiek pavėlavus į mažesnę salę nelabai kur ir tilptum kartais, tai tekdavo eiti kitur arba tiesiog pabendrauti su pažįstamais. O tai juk irgi gerai ar ne?

Kadangi tušinuko nebuvo mano rinkinyje ir laptopu nepatogu, tai neužsirašiau kur kuris ką sakė. Na ir tikėjausi gauti pristatymus paštu, gal dar gausiu? Pirmasis konferencijos pranešimas visai patiko ne tik man, bet ir kitiems. Tik kažkaip prisimenu tik lifto nuotrauką ir tai, kad viskas turi būti patogu, o ne tik funkcionalu. Norėtųsi dar kart peržiūrėti įrašą, nors ir pasirodė, kad ir taip viską žinau, bet kas iš to žinojimo, juk reikia veikti. Dėl panašios priežasties neklausiau ir diskusijų, nes kaip man vis atrodo, kad tos diskusijos tik ir lieka diskusijomis/tuščiomis kalbomis.

Rytis Laurinavičius „Individualios skaitmeninės komunikacijos galimybės“ Login 2011

Antrasis aplankytas Ryčio Laurinavičiaus „Individualios skaitmeninės komunikacijos galimybės “. Parodė keletą elektroninio pašto rinkodaros nesėkmių, kai užsiregistravęs ir nurodęs daug asmeninės informacijos, vis tiek gauna visiems skirtą informaciją, nors ją galėtų individualizuoti. T.y. bent jau atskirti kur reklamą siunčia vyrui, kur moteriai. Na visa tai ką pasakojo žinojau jau seniai ir nesupratau kodėl taip trumpai, bet pranešimas patiko dėl pateiktų pavyzdžių, galėjo ir daugiau pateikti, bet ar tai tikrai ateitis? Tai jau seniai žinoma, bet niekas tuo nesinaudoja. O gal klystu?

Milo Yiannopoulos „Įkalinti tinkle: ką priklausomybė nuo interneto daro mūsų sveikatai, ekonomikai vei visuomenei?“ Login 2011

Trečiasis buvo Milo Yiannopoulos pranešimas, apie mus, įkalintus tinkle. Na kai atėjau pradėjo kalbėti apie porgnografiją, po to pateikė stambaus žmogaus nuotrauką, tai ir nebeklausiau. Užtat labai išsamų aprašymą galite perskaityti Ekomonikoje pavadinimu „Login 2011: internetas kaip pornografija“.

Jonas Davalga „Aplikacijų pritaikymas ir nauda verslui. Ką iš to laimi Lietuva?“ Login 2011

Kitas pranešimas, kurį prisimenu, tai buvo Omnitelio „Aplikacijų pritaikymas ir nauda verslui. Ką iš to laimi Lietuva?“. Na ir pasakė, kad svarbiausias ir labiausiai saugomas žmogaus daiktas yra telefonas, nes jis visada šalia, mes be jo nė žingsnio nežengiame. Pateikė bankų sukurtų aplikacijų mobiliems telefonams pavyzdžių ir teigia, kad patogios ir tinkamos programos skatina vartotojų lojalumą, todėl išmaniųjų telefonų skverbtis pralenks nešiojamų kompiuterių. Programas reikia kurti telefonams, o ne kompiuteriams, ir jų ekranas yra vertingiausias. Taip pat, papasakojo apie jų iš idėjos rengiamas Omnitel programėlių dirbtuves, kurios vyko ir Login’e antrą dieną. Turimų sąrašą galite peržiūrėti jų puslapyje, kur yra ir tikrai neblogų. Gaila kai kurios tik jų klientams.

Kituose pranešimuose teko pabuvoti epizodiškai, nes vienas pasirodė neaktualus, kitas jau įpusėjęs ir nebe laikas buvo gilintis, kitur užimta, o diskusijos kaip jau rašiau kažkaip netraukė.

Po Login’o vyko blogerių susitikimas. Pasirodo jų susirinko tikrai nemažai, išeinančius keitė ateinantys. Priminė senais gerais laikais lankytus IRC mytus, tik šįkart pažinojau tik gal tris žmones. Na ir taip galvoju pakankamai daug.

Pirmasis antros dienos pranešimas apie tai, kaip muziejai ir galerijos bendraus su savo auditorija ateityje:

Antrąją dieną labai norėjau nueiti pasiklausyti Mads Holmen pranešimų apie mirštančius ir atgimstančius virusus, tiksliau pranešimo ir dirbtuvių. Deja, aš vis dar nesuprantu tai kas yra tos dirbtuvės? Kuo pirmasis pranešimas skiriasi nuo dirbtuvių? Na bet abu patiko. Juk visada daug įdomiau klausyti pavyzdžiais paįvairintų virusiniais video. Gaila, kad dauguma buvo matyti ne vieną kartą. Gal per dažnai į renginius eidavau praeitais metais?  Pirmąjį jo pranešimą galite jau peržiūrėti:

Video tikslas gali turėtų būti ne tik pralinksminti, bet ir suteikti naudingos informacijos. Taip pat, pakeisti elgseną ar gyvenimo būdą, kaip viršuje pateiktame video stengiamasi žmones pamėgti lipti laiptais, kurie skamba užlipus, ir nevažiuoti eskalatoriumi, ar laimėti visų viršijančių greitį sumokėtas baudas.

Jis gali būti naudojamas ir padėti savarankiškai išspręsti problemą susijusią su produktu – įmonės skelbia instrukcijas youtubėj ar savo puslapiuose. Prisimenu, kažkada prie siurblio buvo ne popierinė šimtalapė knyga, o diskas su įrašyta naudojimo video medžiaga… Mads Holmen dar kartą pakartoja žinomą tiesą, kad niekada negalima pamiršti pirkėjo. Juk žmonės, jei jų nepamiršta nusipirkus, tampa lojalesniais ir dalinasi gerais atsiliepimais nemokamai. Internetas įgalina tą ryšį palaikyti tiesiogiai, nebereikia pirkti reklamos televizoriuje, tiesiog pasinaudoti socialiniais tinklais ar savo puslapiu.

Dvyliktą valandą nusprendžiau užteks čia čiulbėti, reik pradėti užsirašinėti. Susikonstravau didžiojoje salėje arčiau scenos ofisą, nes ta pušku pušku zona per toli.

Mano ofisas Login'e 2011

Kiti klausėsi arba dirbo tolėliau kur buvo elektros rozetės:

Taigi, tas pranešimas buvo Ben Hammersley pavadinimu „WEB 3.0? Kada nustosime apie jį kalbėti ir pradėsime naudoti?“, bet taip jo metu ir nepasakė kas per velnias tas web3, kad po to gavo klausimą iš salės kuo web2.0 skiriasi nuo web3.0.

Ben Hammersley „WEB 3.0? Kada nustosime apie jį kalbėti ir pradėsime naudoti?“

Na pasakė, kad web3 yra interneto platforma, apjungianti ir susaistanti mūsų realų ir virtualų gyvenimą.  Pranešimo metu jis vis kartojo, mes esame kitokie, nei vyresni ir privalome jiems paaiškinti ką mes dabar veikiame. Aiškinti ir aiškinti kas vyksta, kaip pasaulis pasikeitė. Na bet aš vis nesuprantu  kam to reikia? Ar mano močiutei neapsvaigs galva kai pradėsiu pasakoti kas yra internetas? Ar reikia pasakoti tik tam, kad senoji karta suprastų, jog internetas neturi valdžios ir cenzūros, kad mums nereikia jokių leidimų norint skleisti informaciją internete ir pasiekti plačią auditoriją. Nepatiko man šis pranešėjas, nes neturėjo prezentacijos. Gi taip įdomu pažiūrėti kokį atitikmenį ar pavyzdį ekrane, o ne tik klausytis.

Marta Ribele „Ar socialiniai tinklai yra verslas?“

Sekanti tema į kurią spėju pavėlavau buvo apie tai, ar socialiniai tinklai yra verslas. Na, kai atėjau pamačiau Baltijos šalių žemėlapį su skaičiukais ir ji sako, kad LT labiausiai naudojami socialiniai tinklai, o jame pagal procentus tai Latvijoje daugiausia. Tai taip ir nesupratau ar čia ne tą slaidą įjungė, ar kažką ne taip pasakė. Iškėlė klausimą ar vadovai turėtų būti ir naudotis Twitter’iu(kažkodėl užsirašiau janis_bergs). Įmonės tinkluose susiduria su keliomis problemomis, tarp jų ką daryti su rezultatais ir ką daryti su reakcijomis, net jei jos yra neigiamos. Kaip reikėtų į tai reaguoti ir jog jokiu būdu netrinti. Ką daryti su anoniminiais vartotojais ar uždarais tinklais, kur ne kiekviena įmonė gali patekti ir sekti atsiliepimus. Kaip pavyzdį pateikė Facebook ir Draugiems.lv tinklus, kurie turi daugiausia vartotojų ir kur įmonė negali pasiekti vartotojo sienoje tik draugams skelbiamos informacijos ir  tinkamai į ją  reaguoti.

Kushtrim Xhakli „Ar turi sėdėti ten, kur yra tavo verslas?“

Dar vienas išklausytas ir gan įdomus Kushtrim Xhakli pranešimas pavadinimu  „Ar turi sėdėti ten, kur yra tavo verslas?“. Pasakė, kad dirbti galima bet kur ir nereikia jokio ofiso. šiuolaikinis žmogus yra iš interneto ir jei jų klausia, jie turėtų atsakyti ir nenustebinti pasakę, jog yra iš interneto, nes gali dirbti betkur, kur yra internetas. Paminėjo begalė įrankių ir pasakė, jog išbandykite visus nemokamus, pasirinkite geriausius ir naudokite toliau. Papasakojo ir kaip apėjo Coffee inn’o eilę konferencijoje tinkamai patwytinęs. Trumpai papasakojo  begalę naudingų įrankių, tokių kaip:

• Quora – klausimų atsakymų platforma;
• Podio – darbo organizavimo platforma, kuri dar tik bus paleista po keturių dienų;
• PeerIndex – gauk socialinį indeksą pagal Twitter vartotoją;
• NeighbourGoods – dalinkis su draugais ir kaimynais;
• mixtent – atrask netoliese esančius talentingiausius;
• TryMyUI – duok žmonėms išbandyti ir įvertinti tavo interneto puslapį;
• ir dar daugiau prezentacijoje žemiau:

The Importance of presence, reputation, and working different

Christian Heilmann „Ką daryti, kad internetas taptų dar geresnis?“

Paskutinis pranešimas buvo, kaip dauguma sako geriausias tą dieną, ir vadinosi „Ką daryti, kad internetas taptų dar geresnis“, nors ant pagrindinės scenos ekrano buvo parašyta „greitesnis“. Visą pranešimą galite paklaustyti ir peržiūrėti pristatymą:

Kiti rasti atsiliepimai:

1. Martyno Vareikio trumpu ir aiškiu pavadinimu „Login 2011“;
2. Mindaugo pavadiniu „Karšti ir subjektyvūs įspūdžiai iš Login 2011“;
3. Macinga labiau apie patį renginį iš savanorio pozicijos „prisiLOGINom iš vidaus“;
4. Garbanota ir teigiamai, ir neigiamai apie „Login“;
5. Adomas gyvai rašė, viskas ten žemiau, tereikia paspausti Play „Login 20111 Live“;
6. Gytis „Konferencija „Login 2011“: antroji diena“
7. Mantas, kuris nenorėjo, bet nuėjo ir sako, jog nenorės ir kitamet eiti į Login parašė „Login 2011 apibendrinimas“‘;
8. ir dar daug kitų, kurie dar neatsigavo ir kada nors parašys

Jeigu pražiopsojote Twitter’io čiulbesius, tai skaitykite ten, kol jų nesunaikino laikas.

Tai laukiame Login 2012? Ar nepatiko šiais metais?

Šiais metais renginio tvarkaraštis daug geresnis, nes galima patiems jį pasidaryti ir išsisaugoti ar išsispausdinti, arba net įsidiegti programėlę savo išmaniajame telefone. Pats tvarkaraštis visai nieko, nes šiais metais be pranešėjų nurodytos ir jų temos. Deja, paskaityti plačiau apie temą negalima – leidžiama spausti tik ant pranešėjo ir atsidariusiame puslapyje ne visur parašyta plačiau apie ką kalbės, o labiau apie tą žmogų. Ir kaip išsirinkti? Pagal pavardės grožį? Kažkada man taip siūlė rinktis gydytoją   Ech, ir pietų pertraukos nėra. Na bent sumuštinių leido atsinešti.

Mano pasirinkta programa, kuri spėju kis nenumatytai bent porą kartų.

Login 2011 programa

Eisit?

P.S. rytoj po renginio Geefre planuoja susitikimą.