Kaunas

Gražus sekmadienis ne mažą dalį žmonių išginė į gatves. Pilnas Gedimino prospektas Vilniuje, bet tik iki “Olympic Casino” – paskui srautas ištirpsta. Kita prospekto dalimi kursuoja viena kita porelė ar šeima, pravažiuoja dviratininkas. Deja, niekas toje dalyje labai ir neužsibūna – tik praeina brodvėjumi ir tiek – ten nėra ką veikti. Ateis vakaras ir 20:00 gatvė bus visiškai tuščia.

Vis dažniau skaitome apie buvusių ir esamų miesto vadovų norą “atgaivinti” prospektą, kad ten virtų gyvenimas. Va Zuokas steigia “Fluxus ministeriją“, tokią iniciatyvą draugiškai palaiko Vilniaus kultūros ir meno skyriaus vedėjas Edmundas Žalpys, sakydamas, kad nereikia laukti, kol prospektui ateis paskutinioji (15 min.). Smagu ir ačiū už darbą, bet ilgalaikės naudos nebus. Norai teliks norais, kol tas pats miestas nesiims giluminių, strateginių pokyčių ir neapsispręs kas miesto centras yra – gyvenamasis kvartalas, kuriame svarbiausia gyventojo ramybė ar kultūrinio gyvenimo šerdis, kur vyksta nuolatinis judėjimas, atvažiuoja, laiką ir pinigus leidžia turistai?

Jau draugai vieniems užsieniečiams aiškino, kad hotel “viešbutis” – ne vietinis viešbučių tinklas, o žodžio “hotel” vietinė reikšmė. Ar tik nereiks dabar aiškinti,  kad “išnuomojamos patalpos” nėra minimalistinio stiliaus išparduotuvių tinklas?

Kvaila kalbėti apie prospekto “gaivinimą”, kai įstatymai ir nutarimai yra sukurti nekilnojamojo turto vertei išlaikyti, bet ne gyvybei palaikyti.

Dažnai draugai nuogąstauja kaip gerai Paryžiuje, Briuselyje, Londone, Niujorke ir dar daugelyje miestų – ten vakarinis ir naktinis gyvenimas virte verda – kavinės prie kavinės, parduotuvės prie parduotuvės. Vilniuje Gedimino prospekto dalis iki McDonalds sekmadienio popietę gali sukelti depresiją, o išvydus nesuprantančio kur papuolė užsieniečio fizionomiją, norisi šypsotis ir sveikintis priėjus, kad negalvotų, jog viskas pas mumi taip, kaip rašo New York Times. Nėra pinigų, noro? Verslas nenori investuoti? Krizė? Ne. Savivaldybės padarė viską, kad pagrindinės miesto arterijos kalkėtų.

Jei kam nors teko domėtis viešojo maitinimo ar prekybos įstaigos atidarymo mieste reikalais, matyt, žinote, ko reikia, kad idėja virstų kūnu – geležinės kantrybės skinantis biurokratijos ir suvaržymų bruzgynuose. Tai dar nėra tokia ir didelė bėda – “centro” gyventojai turi praktiškai veto teisę kavinei ar maitinimo įstaigai – be visų gyventojų leidimo nieko neatidarysi, o jei atidarysi, tai dar negarantuoja sėkmės ateityje. Pamenat Vilniaus “Cozy” istoriją?

Miestai gindami “gyventojų” teises į ramumą ir saldų miegą pamiršo “viešąjį interesą”. Verslo skatinimas pagrindinėse miestų gatvėse turi būti miestų interesas, nes iš ten ateina pinigai miestui iš gyventojų ir miesto svečių kišenių. Jei koks užsienietis 23:00 išlenda iš Kauno “Reval Nėris” į Laisvės alėją norėdamas smagiai išlenkti bokalą vietinio alaus, ką jis ten randa? Batų parduotuves, vienišas poreles ar kokį sienas ramstantį “daugiadienininką”. Kažkada draugas sakė – “miesto centras turi priklausyti miestui, o ne keliems užsispyrusiems pensininkams, o butai milijoną turi kainuoti ne čia, o Žvėryne ar kur Antakalnyje prie miškelio”.

Barų mieste daugiau neatsidarys, nes va koks komisariatas paskelbia tendencingą statistiką ir dar kartą visuomenei pasakoma, koks blogis yra tas restoranas, baras, nekalbant apie klubą. Pamenat Jamie Oliver’io prezentaciją TED’e? Palyginus, skaičiai atrodo visai kitaip. Kodėl trečiasis komisariatas tuo pačiu nepateikė statistikos kiek registruotų įvykių viešąjame transporte, gatvėse, turguose?

Britų taryba turi tokį projektą “Urban ideas bakery”, kuris dar anais metais vyko Kaune. Vienas dalyvių pasakojo, kaip vyko diskusija apie Kauno “nusikalstamumo pilno miesto” įvaizdį. Istorija verta Levito “Freakonomics”: niekam Kaune ne naujiena, kad vakarop vienam vaikštinėti Vilniaus gatve ar po “laisvę” yra pavojinga, nes veikiausiai gausi “į dūdą”. Kodėl taip yra? Statistika rodo, kad Kaunas ne ką pavojingesnis už Vilnių ar kitus miestus, bet viešoji nuomonė kur kas iškalbingesnė. Paradoksas tas, kad kuo mažiau žmonių mieste, tuo pavojingiau. Savivaldybės šulai galvoja atvirkščiai: mažiau žmonių – mažiau problemų, o juk nusikaltėliai to ir telaukia – mažiau žmonių…

Taip, naivu galvoti, kad kažkas aukos NT vertę miesto labui, bet kitaip dar ilgai niekas nesikeis mūsų miestuose. Gedimino pr. parduotuvių ir barų savininkai senokai žino, kad konkuruoja ne viena su kita, o visi kartu su “Akropoliu”, tačiau pastarasis turi griežtą administraciją, veiklos strategiją ir motyvuotus vadybininkus, siekiančius konkrečių rezultatų. Ką turi Gedimino prospektas?

Miesto vystymasis galimas tik darniai bendradarbiaujant verslui, gyventojams ir valdininkams. Visi tolygiai svarbūs. Belieka tikėtis, kad kada nors valdininkai imsis realios, giluminės, strateginės iniciatyvos ir suburs interesų grupes siekiant iš tiesų atgaivinti miesto centrą, paverčiant jį traukos centru ir pajamų verslui, bei savivaldai šaltiniu.