Šeštadienį pirmą kartą apsilankę “Sinan Erdem” arenoje Stambule, kur vyksta pasaulio krepšinio čempionato finalinis etapas, prisiminėm, kad panašų renginį kitąmet surengs ir Lietuva. Buvom pamiršę, nes Izmire apie būsimą renginį nebuvo absoliučiai jokios informacijos. Užtat Stambulo arenoje stovėjo visas televizorius (žr. nuotrauką), per kurį karts nuo karto sukdavosi klipas apie būsimą čempionatą Lietuvoje. Praeidamas tepastebėjau žaidžiantį A. Sabonį (su TSRS marškinėliais) ir šnekantį A. Kubilių. Ir užsklandą. Iš to sprendžiu, kad buvo rodomas štai šitas filmukas arba jo versija:

www.youtube.com/watch?v=KyJvPXKVqls

Kažkokių kitokių priemonių, kaip Lietuva būtų pardavinėjama Turkijoje, kol kas nepastebėjome. Bet finalinis etapas dar tik prasidėjo, tad yra tikimybė, kad maloniai nustebsim.

O pasiūlymų Lietuvos čempionato organizatoriams turime jau dabar. Kad būtų lengviau diskutuoti, pradžioje susitarkime dėl tikslo. Mes, bemaukdami alų vakar Lietuvos čempionato tikslą apibrėžėme taip:

Pasiekti, kad čempionato feedback’as iš svečių (jų atsiliepimai) būtų kuo platesnis ir gausesnis.

Ir vienintelis matavimas -- kuo daugiau teigiamų atsiliepimų apie Lietuvą. Kitų šalių aistruoliai lai pasakoja visiems, kaip gerai yra Lietuvoje, lai jiems kyla noras čia sugrįžti, lai jie sugrįžta čia vėl išleisti pinigų ir lai atsiveža savo draugus ateityje.

Žinoma, galima išsikelti ir kitą tikslą -- kaip  per čempionatą uždirbti kuo daugiau pinigų. Bet tuomet rizikuojam dėl pajamų ateityje. Vienaip elgiesi, kai orientuojies į kelerių metų laikotarpį, ir visaip kitaip -- kai orientuojies į dvi savaites. Galim išvilioti iš graiko daug pinigų ir jo niekada nebepamatyti. Arba paskatinti jį čia apsilankyti dar daug kartų.

Ir štai, kai sutarėme dėl tikslo, besėdint prie alaus pasipylė pasiūlymai:

Nemokamas Wi-Fi. Baruose, viešbučiuose ir -- svarbiausia -- visose 6 arenose, kur vyks varžybos. Tegu visi fotografuojasi, filmuojasi, įkėlinėja į internetus video ir nuotraukas ir tagina vieni kitus. Premjeras A. Kubilius yra sakęs, kad Lietuva turi ambicijų tapti aukštųjų technologijų lydere -- pats laikas tai paversti veiksmu. Kai turkas, italas, vokietis ir prancūzas galės prisijungti prie savo internetų iš bet kur ir bet kada -- jis sharinsis viskuo, ką mato. Ir niekam nekils abejonių, kad šitos Lietuvos ambicijos yra popierinės.

Taigi restoranai ir viešbučiai, pasididinkite interneto pralaidumus bent tai savaitei, kol pas jus svečiuosis sirgaliai. Nusipirkite Wi-Fi routerius, jei dar neturite. Ir, svarbiausia, nerakinkite slaptažodžiais ir šituo neprekiaukite.

Arenų valdytojai, paprašykite “Omnitel”, TEO, “Baltnetos komunikacijų”, LRTC, etc. ar kokių vietinių tiekėjų, kad užmaitintų internetu jūsų arenas tomis dienomis, kai vyksta varžybos. Mieli tiekėjai, parodykite gerą valią, paremkite arenas ir Lietuvos prestižą. Nedarykite taip, kaip padarė turkai: vakar nuvykę į areną mielai būtume pasifotografavę ir iškart pasimaivę internetuose, jei ne turkų gobšumas:

Anuo Media_Centre tinklu gali naudotis tik žurnalistai. Man prisijungė, bet neveikė.

Jei per Login2010 internetas “Siemens’e” kažkaip veikė, galgi jis gali veikti ir “Cide” per grupines varžybas?

Restoranų darbo laikas. Paprastai dirbate iki 24:00? Pailginkite šitą laiką iki 6:00. Leiskime europiečiams paošti. Jei reikia, savivaldybių tarybos turi marias laiko priimti atitinkamus laikinus sprendimus (jei jos, žinoma, nori, kad europiečiai atetyje grįžtų į jų miestą ar priemiesčio kaimo sodybas). Leiskite turkui uždėti Tarkano CD, o graikui -- Sertakį. Jei dėl to priekabiaus LATGA-A ar LATGA-B ar dar kokia nors latga, imsimės priemonių. Švelniausia jų -- papildysime skanduočių play list’ą dar viena: “Viens, du, trys, LATGA -- …ys!”.

Įspėkite bobutes. Mieli savivaldybių deputatai, paaiškinkite bobutėms ir diedukams, kurie kviečia policiją išgirdę triukšmelį 23:01, kad dėl tokio reikalo tas kelias dienas neskambinėtų. Paaiškinkite, kad tie garsiai besilinksminantys graikai irgi prisideda prie bobutės pensijos. Ir jei ji bus kelias dienas kantri, tai graikai (slovėnai, serbai, kt. -- priklausomai nuo pogrupio jūsų mieste) ateity grįš ir bobutės pensija padidės… Be to, visi, kurie negali pakęsti triukšmo, gali išvykti iš miesto tas kelias dienas. Kaip tik bus derliaus metas kolektyviniuose soduose ir sodybose (čempionatas Lietuvoje vyks 2011 m. rugsėjo 3-18 d.). Be to, puiki proga pasisvečiuoti pas pusbrolį kitame mieste, kurio nematėte jau daug metų.

Pasakykite bobutėms ir visiems silpnų nervų žmonėms, kad Lietuva yra krepšinio šalis, ir dėl to ji yra susifokusavusi į krepšinio svečių komfortą. Kad šalis (Vyriausybė ir verslas) sukišo daug pinigų, kuriuos reikia atgauti. Priminkite, kad graikai per olimpiadą Atėnuose 2004 metais masiškai dinginėjo iš savo miesto. Čekai, savo akim mačiau 2002 m., per NATO viršūnių susitikimą (kuriame Lietuvą oficialiai pakvietė į NATO) irgi dingo iš Prahos. Parduotuvės užkalė skydais vitrinas, kad langų neiškultų antiglobalistai. Kai jam kas nors nepatinka, žmogus visada turi pasirinkimą. Babyt, čia tas atvejis, kai visi geranoriškai suprasim, jei nuleisi žaliuzes, užtrauksi užuolaidas ir išvyksi pas savo giminaičius vos kelioms dienoms.

Pauzės arenose. Kai vakar pasibaigė varžybos tarp serbų ir kroatų, iki naujų varžybų (Ispanija-Graikija) pradžios buvo likusios 69 minutės. Krepšininkai ateina į aikštelę apšilinėti likus lygiai 30 minučių. Taigi turkijos arena, talpinanti ~15 tūkst. žmonių, turėjo 39 minutes scenos, kurią vienu metu, mano paskaičiavimais, stebėjo ~5 tūkst. neišsiskirsčiusių žmonių. Pogrupiuose vykdavo po keturias varžybas per dieną. Kiek tai sudaro scenos laiko per dvi savaites?

Kaip manote, kaip turkai jį išnaudoja? NIEKAIP. Kartais per aikštelę praeina toks katinas BasCat (čempionato simbolis), kurio darbas -- atrodyti truputį kvailu ir labai draugišku. VISKAS.

Lietuvoj nėra kolektyvų? Gal TV3 “Lietuvos talentai” norėtų gauti ekskluzyvą surengti savo atrinktų talentų pasirodymus? Kiek jų atsidurs Youtube.com jau po 10 minučių (žinoma, jei arenoje bus nemokamas Wi-Fi)? O gal bijom, kad mūsų talentai išgarsės Europoje, išvyks ten ir nustekens vargšę TV3, kuri turi kažkokias ten išskirtines teises į tuos talentus? Tuomet pasiūlykime “2 minutėms šlovės” Čia esmės nekeičia -- ironizuoju dėl TV. Esmė -- kad per varžybų organizatorių aplaidumą ar tingumą mūsų talentai -- belekokie iš belekur -- gali prarasti galimybę pasirodyti. Technines detales -- kad nesubraižytų parketo, neprilaistytų, etc. -- viską galima suderinti. Nebūtina į krepšinio aikštelę vesti liūto ir kišti jam galvą į nasrus, tačiau kodėl kolektyvui iš Pabradės nepašokus breiko?

Daugiau Amberių. Kaip žinia, Amberis -- bus Lietuvoje vyksiančio čempionato talismanas.

Kaip kad dabar Turkijoje -- jau minėtas BasCat. Kuris po areną blaškosi vienas. Nori su juo nusifotografuoti -- stok į eilę. Žodžiu, nusifotografuoti gali tik laimingieji. Nes tasai fotografinis apribojimas BasCat vaikšto po krepšinio aikštelę, o į ją turkai įleidžia pagal savo nuotaiką. Dažniausiai nusifotografuoti su juo nepavyksta.

Čia prisiminkime -- koks mūsų išsikeltas tikslas? Ar kas nors pasakė (FIBA su savo taisyklėm?), kad negali būti kelių talismanų šeimynėlės? Gal Amberis yra iš ketvertuko, a? Juk Lietuva ne tik aukštųjų technologijų šalis, bet ir ta, kurioje labai puoselėjamos šeimos, ar ne taip?

Šeimininkų palaikymas. Ne paslaptis, kad kitų šalių aistruoliai visada palaiko šeimininkų komandą, kai nežaidžia jų pačių rinktinė. Čia yra toks praktiškai default’as. Lietuvos rinktinė grupėje žais kažkuriame iš šių miestų -- Klaipėda, Panevėžys, Alytus, Šiauliai. Šių miestų arenos talpina daugiausia 5,5 tūkst. žmonių. Žinant, kad lietuviai turės ribotą kvotą, maždaug pusė vietų (čia dar reikėtų patikslinti) bus skirta NE žaliai geltoniems. Atitinkama proporcija bus ir finaliniuose etapuose Kaune ir Vilniuje. Ką padaryti, kad italai, slovėnai, prancūzai, latviai ir graikai (čia iš lubų), įsigiję čempionato bilietų nedalomus paketus, palaikytų Lietuvą, kai ji žais prieš serbus (irgi iš lubų)?

Tiesiog padalinkime visiems žalių pigių kepuraičių, vėliavėlių, balionų, etc. Sorry, “Omnitel”, esate mėlynos spalvos, ir netinkate. Nebent pagaminsite ir padalinsite ką nors žalio (vis tik tikslas yra prominti Lietuvą, o ne jūsų firmą). Kitų šalių aistruoliai mielai puošis lietuviška atributika, vėlgi fotografuosis ir taginsis. Ir arenos bus žalios nepaisant kvotų lietuviams, ir graikai bus nors trumpam tapę lietuvių šeimos dalimi.

Policijos supratingumas. Čia, manau, galima pasimokyti iš turkų, kaip jie elgiasi su mumis. Kol mes ošiam visą naktį, jie mus aplanko kelis kartus: pravažiuoja ekipažas lėtai lėtai per gatvelę, kur mūsų nusėstas baras. Mes jiems ta proga atsistoję pliaukšėdami į ritmą paskanduojam “Ačiū, ačiū!”. Policininkai išsišiepia iki ausų. Ir mums saugiau, ir jiems aiškiau. Izmire per 5 dienas/naktis per visus balius-festivalius nebuvo nė vieno incidento, kur būtų reikėję policijos įsikišimo.

Pasiūlymų sąrašą galima būtų pratęsti dar. Aišku, daugumai vyrų truks sekso, tačiau aistruoliai, keliaujantys paskui savo komandas, turi ir kitų paprastų poreikių, kuriuos galime patenkinti vardan naudos mūsų šaliai.

Mielas dienorašti, buvau tave šiek tiek primiršęs. Bet vargai užspaudė ir tuščiu skrandžiu nepavyksta priversti minčių kristi į lapą.

Tad apie viską nuo pradžių. Seniai jau buvo kilęs šurmulys dėl visokių maisto priedų. Kad jų negalima vartoti, nes vėžį kelia, tad mūsų valdovė karatistė nusprendė išleisti įsaką, jog maiste nebegali būti tokių priedų. Nebegali, tai ir nebus. Visi triauškėm tik sveiką, bet sudžiūvusią duoną ir, jei labai pasisekdavo, svieto užsitepdavom.

Bet jau kelis metus vis nesiseka su mūsų orais. Einu, pamenu, liepą, o pas mus kaip tropikuose. Iš ryto kepina, vidurdienį pila, vakare – vėl kepina. Nepratusios lietuviškos bulvės ir grūdai – neužderėjo. Neužderėjo grūdai – nebuvo ir kuo kiaulių, karvių maitinti. Žodžiu, prasidėjo pas mus badmetis.

Iš pradžių visi kaltino orus, kol neprisiminė, jog seniau net ir tokiomis sąlygomis buvo įmanoma išgyventi, nes su maisto priedais maistas ilgai negesdavo. Vadinasi, buvo galima maitintis praėjusio derliaus vasiais. Be to, paaiškėjo, kad vėžys nužudo mažiau žmonių negu badas.

Tai ką, išėjo žmogeliai į gatves (ne pas karatistę, žinoma. Jos niekas niekad niekuo nekaltina – negalima) ir į pirmą pasitaikiusią EKO parduotuvę. Savininką už pakarpos ir… Na, aišku, kas jam nutiko.

Tai va, ką tik pavalgiau kojų pirštų troškinio ir galvoju, iš kur gauti kokių priedų, kad kiaušiniai taip greit nesudžiūtų…

Kubilius kliedi. Ir panašiai.

Tačiau manyje šiuo metu bręsta ochujebibitelnas planas, kaip lengvai ir neskausmingai priversti Lietuvą SAVO NORU išstoti iš NATO - sąžiningai sakau, absoliučiai paprastai ir nesudėtingai įgyvendinamas reikalas ypač dabartinėmis aplinkybėmis. Bet man reikia truputį detales pasitikslinti ir tuomet pasklebsiu.

O kol kas štai smagus ir netikėtas nutikimas nutikęs man, kai norėjau įsijungti jutūbę ir dar kartą pasiklausyti šūdinai įrašytos ir šūdinai užfilmuotos, tačiau su dideliu emociniu krūviu atliekamos dainos „Už kiek pardavei Lietuvą?“

Tas klipukas yra embedintas kanto bloge (aš irgi apačioj įsidėjau), tačiau kai paleidau jutūbės nuorodą, man išmetė štai tokį grožį:

Užrašas:

500 vidinė serverio klaida

Atsiprašome, kažkas negerai.
Aukštos kvalifikacijos (arba gerai treniruotų) beždžionių komanda išsiųsta susitvarkyti su šia situacija.
Jeigu jūs jas pamatysite, parodykite joms šią informaciją: (toliau eina visa biliberda)

Ech, vistik kaip smagu, kad yra žmonių galinčių išpisti tokius monstrus kaip gūglas - jautiesi ne ttoks bejėgis prieš šituos globalius informacijos gigantus.

Pavyzdžiui, ar žinote tokį feisbuko prikolą: jis reikalauja registruotis tik savo tikruoju vardu (nors aišku ne visi to paiso) ir pateikinėti tik tikrą informaciją apie save. Tačiau jeigu tu sumanai panaikinti savo profilį šūdaknygės sistemoje, tave maloniai nudžiugina, kad tavo duomenys nebus ištrinti, o tik užmarinuoti ir lauks, kol vėl sugalvosi grįžti į šūdaknygės mankurtų veisyklėlę.

<!--break-->

Nors net pagal mūsų fašistinės ir liberastinės valstybėles įstatymus NIEKAS (išskyrus valdžios įstaigas) neturi teisės SAVAVALIŠKAI kaupti ir rinkti informacijos apie Lietuvėlės piliečius - t.y., jeigu žmogus užsiregistravo kažkokioj kontoroj, o po to nebenori turėti su ja jokių reikalų - ta kontora PRIVALO ištrinti visą info apie jį nachui. Tačiau šūdaknygė yra dėjusi skersą ant tokių reikalavimų - tipo, o ką jūs mums padarysit, vat nenorime trinti ir netrinsime.

Ne veltui feisbukas yra tipiškas amerikanososų žydšūdžių išradimas (beje, veikiantis nebe CŽV pagalbos) - dar vieni Naujosios Pasaulio Tvarkos kurvinai.

Taigi, grįžtam prie jutūbės.

Apačioje turėjo būti klipukas, kuris dar šiąnakt savo naiviu tyrumu šildė Lietuvos patriotų širdis, tačiau paryčiais berniukai pridėjo į triūsikėlius ir padarė jį privatų - tipo, dabar jutūbė klipą parodys tik tiems, kas gaus leidimą iš jo autorių... Nors kodėl jie taip peršiko - aš neįsivaizduoju: šitą dainelę traktuoti galima ir kaip patriotizmo apraišką, ir kaip patriotizmo parodiją - priklauso nuo klausytojo nusiteikimo.

Bet matyt, pautukai per skysti.

Na gerai, kad būtų bent kažkiek džiaugsmo, iš atminties atkartosiu žodžius:

1 posmas

Už kiek pardavėt Lietuvą?
Už kiek pardavėt Lietuvą?

Už šokolaaadą, už euroaaalų.

Už kiek pardavėt Lietuvą?
Už kiek pardavėt Lietuvą?

Už miltelius. Už švarius skalbinius.
Už miltelius. Už švarius skalbinius.

Priedainis (2 kartus)

Pederaaaastai lauk!
Pederaaaastai-tai-tai lauk!

2 posmas

Už kiek pardavei vaiką?
Už kiek pardavei vaiką?

Už naujus ūsus.
Už naują barzdą.

Stankūnaite, kokia tu motina?
Kurva.
Stankūnaite, kokia tu motina?
Kurva.

Priedainis (2 kartus)

Pedofiiiilai lauk!
Pedofiiiilai-lai-lai lauk!

 

Tai už kiek pardavei Lietuvą?

Nuo 14 val. žmonės jau keliasi iš lovų. Pergalės reiškia milžinišką apyvartą porai vietinių Izmiro barų ir nulį pusryčių valgytojų.

Užvakar sugedo mūsų viešbučio Wi-Fi, ir turkai iki šiol taiso. O kol taiso, visi dalinamės vienu kabeliu. Štai ir dabar keletas žaliai geltonų kvėpuoja man į nugarą.

Ta proga originalūs rungtynių su ispanais paskutinių sekundžių vaizdeliai iš tribūnos.

www.youtube.com/watch?v=qjfnelYQBn0

Ir žinoma, dėkui, kas padėjo toj istorijoj su būgnais. Žmonėms, kas jungėsi į “Facebook” grupę, ir lietuvos žurnalistams, kurie mikliai išplatino mūsų anglišką pareiškimą čempionato spaudos centre ir užvertė klausimais FIBA. Pasiekėm savo ir galim toliau fokusuotis į Lietuvos pergales.

Tai oficialus Lietuvos sirgalių, šiuo metu palaikančių krepšinio rinktinę Izmire, pareiškimas dėl būgnų.

Lietuvos krepšinio sirgaliai prašo Pasaulio krepšinio čempionato Turkijoje organizatorių atšaukti draudimą įsinešti mušamuosius instrumentus į krepšinio arenas. Mušamieji yra daugelio šalių – taip pat ir Turkijos – nacionaliniai muzikos instrumentai. Jų pagalba sirgaliai visame pasaulyje įvairias sporto varžybas paverčia šventiniu reginiu. Uždraudus sirgaliams naudoti būgnus, Pasaulio krepšinio čempionatas praras savo grožį bei šventiškumą.

Sirgaliai atkreipia dėmesį, kad draudimas įsinešti mušamuosius instrumentus buvo paskelbtas po dviejų čempionato turų. Iki tol būgnai puošė tarpautines krepšinio varžybas Švedijoje, Serbijoje ir Juodkalnijoje, Japonijoje, Ispanijoje, Lenkijoje. Taip pat ir Turkijoje praėjusią savaitę. Netikėto draudimo motyvai yra nesuprantami tarptautinei krepšinio bendruomenei.

Lietuvos sirgaliai kviečia kitų šalių sirgalius palaikyti šį kreipimąsi ir sutelkti pastangas siekiant pakeisti sprendimą dėl mušamųjų instrumentų draudimo Turkijoje.

Lietuviai tikisi, kad čempionato organizatoriai pakeis savo sprendimą iki Lietuvos varžybų su Ispanija 2010 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos sirgaliai, nešini būgnais, į varžybas atvyks 19:00.

www.youtube.com/watch?v=6Ob9r6Lbn6s

Palaikantys pareiškimą kviečiami į atitinkamą Facebook grupę “Unban drums in Turkey”.

Tiesą sakant šiandien perpiet kikenome sulindę prie viešbučio kompiuterio, skaitinėdami 15min.lt komentarus, kur skaitytojai vanoja mus, kad nepagarbiai atsiliepėm į zelandiečių šokį. C’mon, atsipalaiduokit. Niekas čia nieko nenori įžeisti ir niekas čia nežaidžia politinių ar lytiškai diskriminacinių žaidimų. Linksminamės ir tiek, nuiminėjam įtampą. Čia tas pats, kas pasakyti, kad negražiai šiandien išvadinom teisėją, tiksliau pasiuntėm toli toli (f*ck you, referee). Įtariu, kad visi, žiūrėdami rungtynes per televizorių, niekada nesiplūstate. O dėl švilpimo zelandiečiams šokant (atseit, nepagarba), tai švilpiam priešininkams visada, išskyrus giedant himnus.

Beje, dėl himnų. Šiandien jau antrą kartą iš eilės arenoje skambėjo tik 3 iš 4 Lietuvos himno posmų. Suprantu, kad nesusipratimas galėjo įvykti pirmą kartą. Tam turime krepšinio federacijos atstovus, kurių darbas į tai sureaguoti. Tačiau po antro karto į mūsų krepšinio funkcionierius reikia mesti Puntuką. Mes, žinoma, tęsiam Tautišką giesmę ir nustojus groti muzikai, o pagiedoję kaskart gūžčiojam pečiais – negi sudėtinga paduoti rungtynių organizatoriams CD su pilna Lietuvos himno versija?

Vakar turėjom ir vieną nelaimę. Kažkas iš sirgalių nusibaladojo žemyn ir, kaip man pasakojo, susilaužė šonkaulius. Draugas berūkydamas per didžiąją pertrauką matė, kaip mūsų sirgalių išvežė su greitąja. Žodžiu, darbinė trauma. Tikimės, kad sirgalius greitai pasveiks, duokdie jam sveikatos!

Daugiau incidentų kol kas nebuvo. Tiesa, buvo nesusipratimų su turkais, kai jie palaikė mus kurdų separatistais-teroristais, ir bandė atvest į doros kelią. Vieną sirgalių jie kažkaip pasikvietė pas save į namą (priešais mūsų viešbutį), ir pradėjo tampyti už marškinėlių. Tasai pradėjo aiškinti esąs europietis, o ne kurdas, bet nedaug truko iki konflikto negeros atomazgos. Lygiai taip tasai mūsų kiosko (kur perkam alų tarpugatvy) pardavėjas puolė tampyti kitą sirgalių už trispalvės juostelės, kuria buvo persirišęs alkūnę. Žodžiu, mūsų trispalvė veikia mūsų stoties rajono turkus kaip matadoro raudonas audeklas.

Panašumų, kaip matome, yra:

Šią temą, manau, dar pratęsiu. Nes su kurdų priešais vis dar gyvename kaimynystėje. O kol kas preliminariai tarpusavy sutarėm, kad nepasiduosim panašioms provokacijoms, į svečius pas turkus nebevaikščiosim, kad ir kaip jie kviestų.

Iš linksmesnių nutikimų – vienas turkų ekipažas vakar stabtelėjo prie mūsų susibūrimo vietos, kur gatvės bare šventėme pergalę prieš Naująją Zelandiją. Stabtelėje ir atsidarę automobilio langus kažką pradėjo šnekėti, lyg draugiškai. Atseit, ką čia veikiat ir t.t. Ir taip jau gavosi, kad kažkas garsiai pasiūlė šituos turkus su visa mašina truputį palinguot. Ir su sąlyga, kad ši mintis pasirodė patraukli, greitai desietkas sirgalių prišoko prie turkų “Renault” (o gal “Peugeot”, koks skirtumas) ir draugiškai palingavo. Kai lingu-lingu baigėsi, turkai pademonstravo savo draginimo sugebėjimus. Daugiau jų nebematėme.

Ryt – pirmadienį – laisva diena. Keliaujam į Efesą ir paplūdimius pasipliažinti. O ryt vakare kažkas organizuoja balių laive, kuris kažkur plauks. Įtariu, pakeliui sužinosim, į kur. Žodžiu, galim ilsėtis ir švęti. Antradienį laukia rimtos varžybos prieš ispanus.

Sovietinis pramogų kompleksas Aleksote 4

Užlipę į paskutinį aukštą jau tradiciškai atsiduriame ant vieno iš Aleksoto objektų stogo. Daug komentuoti nėra ką, nes šalia buvęs “Sanito” vaistų fabrikas, nuo kurio apylinkės matosi dar geriau. Buvome ir jame, reportažą rasite senesniuose post’uose. Eilinį kartą buvo įdomiau nei betkada :)

Sovietinis pramogų kompleksas Aleksote 3

Pasigrožėję menininkų ženklais pasukome į kita erdves.Visai nesitikėdami aptikome dar vieną salę. Sporto salę (krepšinio salę, jei taip tiksliau). Pro langus matosi niūrūs lapuočiai, ant parketo dar galima įžiūrėti krepšinio aikštelės ribas, spalvas ir linijas. Sienas puošia naujos kartos menas. Kartu su blankia šviesa bendras vaizdas sukuria paslaptingą nuotaiką, tačiau jauku. Išėję iš sporto salės paėjėjome į šoną. Keletas mažų kambariukų su krūva stiklo - “stiklo šalis” visi choru pasakėm. Daugiau pirmame aukšte nieko įspūdingo, tad lipame aukštyn. Antrajame mus taip pat pasitinka balos sienos arba graffiti piešiniai. Truputį pasižvalgom po antrą aukštą, kino kambariuką, pro kurio angas matosi aktų ar tai kino salės erdvės.

Sovietinis pramogų kompleksas Aleksote 2

Čia be didelių komentarų. Tiesiog keletas vietinio meno vaizdų. Enjoy.

Sovietinis pramogų kompleksas Aleksote

Pastatas įsikūręs netoli valstybinės mokesčių inspekcijos. Į laisvalaikio kompleksą jis nė iš tolo nepanašus, bet atsižvelgus į tą laikmetį ir tai, ką aptikome, gal ir nieko. Apeidami VMI stovėjimo aikštelės tvoras prieiname pelėsiais ir kerpėm, krūmais ir medžiais apaugusį raudonų plytų pastatą. Iš pradžių nieko įdomaus su chebra nesitikėjom iš šio pastato, tačiau vos tik įėjus į vidų teko apsigalvoti. Iš pradžių mus pasitiko erdvi foje. Ant sienų gan neblogai išlikę sovietinio meno pavyzdžiai su kosmine tematika. Viduje išnešta viskas, ką tik įmanoma įsivaizduoti kadaise čia buvus. Pro įsivaizduojamas duris matyti aktų ar tai kino (?) salė. Neriame vidun. Matyti, kad šią vietą pamėgę Kauno graffiti maker’iai. Daug piešinių, dar daugiau tag’ų ir kitų ženklų. 

Visus su pirmąja pergale!

Tai buvo apšilimas tiek mūsų krepšininkams, tiek sirgaliams -- po varžybų susmukom į autobusą kone leisgyviai. Bet įsivažiuosim, kaip ir krepšininkai.

Gyvenam belekaip, kažkur tipo stoties rajone. Viešbutyje, ~100 sirgalių. Sako, aplink naktim geriau neslampinėti, bet vakar paslampinėjom ir nieko. Visi išgyveno. Vietinis turko kioskas, prekiaujantis daržovėmis ir alumi, vakar per naktį padarė mėnesio apyvartą. Pirmuosius pirkėjus apgaudinėjo duodamas grąžą (mokėjome USD/EUR, o grąžą gaudavom liromis), bet vėliau liovėsi, nes, matyt, suprato, kad geriau savaitę turėti lojalių klientų, nei vieną vakarą keletą apipypinti.

Buvo smagu matyti, kaip turkai žiūri į dailias lietuvaites, trumpais sijonais marširuojančias 1 nakties mūsų rajone su alumi vienoj rankoj, ir cigarete -- kitoj. Štai ko taip turkai veržiasi į ES

Keletas akibrokštų. Pirmas -- į areną neįleidžia su vaizdo kameromis (rankinėmis) ir foto aparatais, kurie turi montuojamus objektyvus (ne muilines). Tipo neleidžia naujos kažkokios FIBA taisyklės. Bandėm kelti skandalą (“I want to talk to your boss right now!”), bet baigėsi tuo, kad turkai arenoje atidarė vietinį kioską, kur pradėjo priglaudinėti mūsų kameras ir foto aparatus. Tiek to, jei reikės, pafilmuosim ir su telefonais.

Antras -- Turkijoje neleidžiamas youtube.com? Ta proga vaizdeliai buvo nusiųsti į Vilnių ir įkelti iš ten. Nesąmonė Jei turite work-aroundinį patarimą, pasidalinkite.

Ir pora šviežių video.

Čia kaip naujazelandiečiai šoko kažkokį pagąsdinantį šokį ir kaip mes jų neišsigandom ir atsakėm SAVO ŠOKIU.

www.youtube.com/watch?v=X7OZLuCg-9s

O čia kaip keliavom ir atkeliavom iki varžybų. Ir kaip nuvargę sveikinom vieni kitus joms pasibaigus.

www.youtube.com/watch?v=MqOun9yd30Y

Pasiskaitykite, visai smagus delfinariumo įrašas, kol nepradeda apie Landsbergį-Šūdkalnį pezėti.

Tačiau linksmiausia pabaigoje... Užfiksavau ateities kartoms:

<!--break-->

Pamiršo diedukas, kad lietuviai visų pirma yra buvo ir bus PAGONYS - ir savo kerzais visų pirma išspardys būtent žydkrikščionių okupantų subines, o tik tada imsis visų kitų šiukšlių bei parazitų.

Nors iš tiesų, mano nuomone taip pasireiškia natūralus visuomenės keitimosi procesas dėl dabar veikiančio naujojo socialinio laiko (kai vyraujančios technologijos keičiasi greičiau negu žmonių kartos - blyn, skaitykit KOBą) - pradeda aižėti šimtmečiais galiojusios socialinės formos ir sistema, kurioje vienas „elitas“ draugiškai čiulpė kitam „elitui“, kad kartu galėtų pisti nieko nesuprantančių debilų minią.

Tinginiai avi kemšeštą.

Kad jau esu namie pas tėvus, kol visi šnioja Sattose ar degustuoja degtinę draugų vestuvėse, pabandysiu šį laiką išnaudoti PRASMINGAI. T. y. parašysiu blogo postą.

Kaip žinia, atvykau į Vilnių lygtais paskutinę liepos dieną. Pagrindinė (tolesni įvykiai parodė, kad vis tik ne vienintelė) mano iškylos priežastis buvo AUDIORIVERIS. Tūselis vyko Lenkijoje, bet Lenkijon skristi aš nepanorau, mat nemaža tūso dalis vyksta autobuse. Tfu, Reivobuse – pšeprašam! Apie patį festą galite pasiskaityti čia, o aš geriau papakosiu, kas man nutiko grįžus namo.

Tikra meilė – tik tarp vyrų?

Mano augintinis (hm, vos neįrašiau šio prierašo po ankstesne nuotrauka).

Grįžtant prie reikalo… Tai kas gi man nutiko grįžus namo? Ogi nieko. Tačiau kitą dieną, kai maliausi viena po chatą laukdama kolegos pargrįžtančio iš darbo, prie lovos aptikau ne ką kitą, o tikrų tikriausią GYVATĘ:

Na, gerai. Gal tai buvo ŽALTYS:

Taip, tai buvo lieknas juodas ilgas šlykštus žalčiukas. Savaime supratama, nuo netikėto šoko aš čiut ne zdochla. “Ir ką gi man, blet, dabar daryti?” – mintyse tariau aš sau. Kadangi mano galvoje minčių telpa tik viena, tai pasirinkimo kaip ir nelabai buvo. Vienintelė mintis aplankiusi mano galvą tuo momentu skambėjo taip: “BĖK!” Pabėgau į svetainę. Sugalvojau, kad reikia paskambinti Ponui, kad grįžtu anksčiau iš darbo, nes kitaip manęs gyvos gali ir neberasti. Deja, abu mano telefonai buvo kažkur žalčiuko teritorijoje, į kurią įžengti vidinis balsas man griežtai uždraudė. Nusprendžiau, kad tokiais atvejais laikas greičiausiai prasistumia verkiant, todėl netrukus jau stovėjau visa apsikūkčiojusi nuo galvos iki kojų. Po kelių minučių, prablaivėjus mano nuo ašarų peršlapusiam protui, sugalvojau, kad žaltys gali ateiti ir iki sveitainės. O ką tada man teks daryt?

Krč, galutiniam rezultate atsidūriau vonios kambaryje ant skalbenkės. Kad tik kojos grindų neprisiliestų.

Po valandėlės namo grįžo Ponas. Eveliną jis rado išsigandusią ir apsiverkusią, tačiau jam kilo įtarimas, kad panelę galbūt vis tik ištiko koks negeras atchodas. Netrukus buvo įsitikinta, jog man nesivaideno, nes juodasis šliužas buvo rastas Pono drabužių spintoje. Žaltys buvo išmestas pro balkoną. Prašiau, kad užmestų ant vaikų, bo labai jau rėkia padugnės. Gerklė per kilometrą matosi.

Juokingiasia, kad tą gyvatę po dviejų dienų sutikom gatvėje. SĖĖĖĖĖDI.

Įtariam, kad žaltį parsivežėm iš Audioriverio kaip lauktuvę kokiam miegmaišy ar pompoje.

Share on Facebook

Yra nuomonių, kad Rusija nebėra tokia pikta nepaklusnių kaimynų atžvilgiu. Aš – su tam tikromis išlygomis – sutinku. Juolab ir nota tai patvirtina. Net ir svylant užpakaliui (šiuo atveju ne perkeltine prasme) Rusija pagalbos neprašytų. Geras žingsnis, kurį reikia išnaudoti.

Padėdami Rusijai šiek tiek pakeistume pačių rusų požiūrį į mus (neteigiu, kad jis blogas) ir taip sušildytume santykius. Nesitikiu, kad mus ims mylėti taip, kaip Gruzijoje (Karolis tą meilę aprašo neblogai), tačiau sumirgaliavusi net ir paprasta žinutė kirilica parašytame laikraštyje, kad Lietuva taip pat padeda – būtų geras žingsnis į priekį.

Politikoje, žinoma, jausmai prasti patarėjai ir nereikia tikėtis, kad kraneliai neužsisukinės vien dėl pagalbos gesinant ugnį. Tačiau šiuo atveju kitos išeities kaip ir nebėra, nes Latvija ir Estija padės Rusijai. Negi regiono neva lyderė ne tik apsispręs paskutinė, bet dar ir apsispręs kitaip? Nemanau. Nebūtų protinga.

Na, ir paskutinis aspektas. Rusai mato, kad nėra pajėgūs kovoti su stichijomis. Lietuvai šiomis dienomis taip pat ne pyragai – po škvalo reikia daug padirbėti. Tačiau atrodytume labai pajėgūs, jei sugebėtume išsiųsti pagalbą, net kai patiems problemos ant kupros. Kitaip sakant, ir pas save išsišluoju ir dar kaimynui spėju kiemą sutvarkyt.

Na, lauksiu, ką mūsų proto vyrai ir moterys nuspręs.

Fondas “New Family” šiuo metu organizuoja Kauno tinklinio mėgėjų turnyrą,
kuris vyks tris rugpjūčio savaitgalius. Turnyras skirtas pabrėžti kovą su
žalingais žmonių įpročiais stengiantis juos pakeisti naudinga veikla -
sportu. Taip pat šis turnyras skirtas ir Kauno miestui, kuriame nedažnai
galima išvysti tokio tipo renginius.

Man, žinoma, nepakenktų pasportuoti, tačiau neprisidėsiu. Užtat gal ką sudomins?

Prieš savaitę garsi žurnalistė Aurelija Simutis pasikvietė į “Laisvąją bangą” paplepėti apie Lietuvos įvaizdį tiesiai į radijo mikrofoną. Ryto laidoje, kurios prigludę prie kolonėlių klauso visi Lietuvos verslininkai, sprendėme, katruo keliu turėtų sukti mūsų šalis su nacionaliniu įvaizdžiu.

Į laidą buvo pakviesti dar du labai garbūs ir ne mažiau malonūs žmonės – Margarita Narvydaitė, Londone leidžiamos “Tiesos” vyr. redaktorė, ir Valdemaras Vaičekauskas, investicinės bankinkystės kompanijos “Hortus Investment Banking” vadovas.

Taigi problema lyg ir aiški: laisvos Lietuvos turime jau visą dvidešimtmetį, įvaizdžio strategijoms ir taktikoms per tą laiką išleista septynženklės sumos (apie vieną tokią strategiją pernai rašėme ir mes), o investuotojai beigi turistai į mūsų kraštą vis tiek nesiveržia.

Užbėgdamas už akių ir ausų pasakysiu, kad mums, laidoje dalyvavusiems įvaizdžio reikalų vartotojams, per eterio pusvalandį nepavyko ženkliai pastūmėti šios temos iš akligatvio. Nors minčių išsakyta teisingų. Cituoju tezes ir fragmentiškai komentuoju, ko nespėjau susakyti į eterį.

Valdemaras:

*Jei sąlygos verslui šalyje geros, tuomet ir šalies įvaizdis bus geras.

*Svarbi vidinė kokybė, kuri neišvengiamai per ilgą laiką virsta išorine kokybe.

*Visų pirma mums reikia susitvarkyti šalies viduje, o tik po to skirti pastangas įvaizdžiui.

*Jei norime gyventi laimingai ir pasiturinčiai, tai sekime pavyzdžiu tų valstybių, kurios jau gyvena laimingai ir pasiturinčiai.

*Prieš 10 metų mūsų ambasadoriai manė, kad atstovauti verslui yra žema, ir nenusileisdavo iš politinio olimpo. O dabar jie susirinkę, žiūrėk, jau šnekasi, pasididžiuodami giriasi, kad štai vienas tokiai firmai padėjo, kitas štai tokiai.

Iš tiesų džiugu, kad mūsų diplomatai tapo lankstesni ir nūdien jau nebenustemba, kai sulaukia skambučio iš UAB “Noname” vadovo su prašymu rasti laiko priimti ambasadoje pokalbiui. Nebereikia būti Lubiu ar Mockum, kad tave pavaišintų kava: negalės priimti ambasadorius, priims pirmasis sekretorius. Negalės jis – priims antrasis sekretorius. Be to, yra patarėjai, atašė ir kt. personalas. Jie visi dirba Lietuvai, ir tą suprasite, kai artimiausiu metu vykdami į kitos šalies sostinę paprašysite susitikti. Už jus Lietuvos diplomatai biznio nepadarys, bet naudingos informacijos (ypač, jei toje šalyje tik pradedate apsiuostinėti) tikrai suteiks.

Tačiau be šios pagalbos, be visokių politinių, žvalgybinių ir būtinųjų atstovavimo dalykėlių, ambasados turi dar vieną galimybę, kurią retai išnaudoja. Šitai labai gerai pademonstravo Nyderlandų ambasadorius Lietuvoje. Kitą dieną po to, kai Kubilius prisipažino per futbolo čempionato finalą sirgsiąs už Olandijos rinktinę, Nyderlandų ambasadorius nukulniavo į Gedimino pr. 11 nešinas glėbių visokių oranžinių dalykėlių. Visa tai tyčia-netyčia nufilmavo televizorius, dargi net titrus uždėjo, kad visiems būtų aišku, ką Kubilius angliškai prisižada (atvykti sirgti už olandus į barą).

Kitą dieną mūsų premjerui kažkas vėlgi tyčia-netyčia įbruko į rankas oranžinę vuvuzelą, o tasai ėmė ir papūtė. Fotografijos ir vaizdo medžiaga nukeliavo į Olandiją ir tenykščiai turėjo progą internetuose padiskutuoti, ką gi rūko Lietuvos premjeras, kad jo žandai tokie dideli.

Lyg to būtų maža, Nyderlandų ambasada užsakė oranžinius banerius Delfi.lt, kur širdingai dėkojo Lietuvos sirgaliams už palaikymą. Net ir tiems, kurie palaikė ispanus

Vilniuje iki šiol važinėja oranžiniai šiukšliavežiai, prisipažįstantys meilę Olandų rinktinei, o po internetus plaukioja atitinkamos parodijos. Viso šito šurumburum nebūtų buvę, jei Nyderlandų ambasadorius būtų stebėjęs varžybas iš po šluotos arba verkęs, kad ambasada neturi lėšų benzinui, ką jau kalbėti apie banerius delfyje.

Čia derėtų prisiminti, kad po mėnesio prasideda pasaulio krepšinio čempionatas. Pats laikas atkreipti dėmesį į p. Valdemaro žodžius, kur jis siūlo pasekti gerais kitų valstybių pavyzdžiais. Manau, pasistengus galima išprovokuoti kelis užsienio politikus, kad jie numyktų, kad lygtais labiau serga už lietuvius nei neserga. O tuomet…

*Kubilius susitikinėja su didelėmis užsienio kompanijomis asmeniškai – tai labai pozityvu.

Taip, tai labai pozityvu. Tik būtų dar pozityviau, jei didesnius (GEROKAI DIDESNIUS) apsisukimus demonstruotų savivaldybės. Ausys linksta pasiklausius istorijų, kaip mėnesių mėnesiais investuotojui neduodamas atsakymas dėl sklypo kainos ir sąlygų, o po tų mėnesių-mėnesių stebimasi, kad “investuotojas pasiplovė”. Ar gali Lietuva (t.y. visos savivaldybės, nesvarbu, kokios partijos kunigaikštystė) viešai duoti pažadą visiems investuotojams, kad motyvuotus atsakymus jiems pateiks per 30 dienų? O gal 20?

*Mumyse dar gajus sovietinis mentalitetas, kai eidamas gatve pilietis ramia sąžine numeta nuorūką manydamas, kad čia ne jo miestas, o kažkokios savivaldybės, kuri čia tegu ir tvarkosi.

Be kita ko, šitą problemą galima išspręsti ir padidinus šiukšliadėžių kiekį. Gal kas atkreipėte dėmesį Barselonoje – nuorūk-dėžės prie kiekvienos pėsčiųjų perėjos. Milijonai rūkančių gatvėse ir vos viena kita besivoliojanti nuorūka.

Margarita:

*Svarbiausias dalykas – mes patys, mūsų kultūra, elgesys. Viešųjų ryšių strategijos, įvaizdžio kūrimas nepadės. Tai, ką žmonės išsiveža už Lietuvos ribų, tai ir yra mūsų įvaizdžio dalis.

*Emigrantai yra veidrodis. Amerikoje apie mus galvoja pozityviai: jei pasakysi esąs lietuvis, tai amerikietis prisimins, kad pažįsta lietuvį profesorių. O jei savo tautybę prisipažinsi Anglijoje, tai sulauksi klausimo, ar šoki bare. Užsieniečiai nenori tuo įžeisti, tiesiog tokie streotipai apie mus.

*Emigrantų nereikėtų keikti, nes tai žmonės, kurie daro, ieško išeities, nori dirbti. Ne tinginiai.

*Taikliausiai Lietuvą apibūdintų pasakymas, kad tai yra gražių moterų šalis. Užsieniečiai čia važiuoja ne miškų ir ežerų pasižiūrėti. Juokais (o kodėl juokais?) galima būtų sukurti verslo strategiją Lietuvai: investuoti į moteris, jas išpuoselėti, išleisti į užsienius ir lai jos grįžta su milijonieriais, kurie iš paskos atsivežtų ir savo verslus

Commonsense.lt:

*Geros verslo salygos yra būtina sąlyga tam, kad atsirastų realus įvaizdis, kurį vėliau galima skleisti. Kol nėra susitvarkyta viduje, yra didelė rizika nepateisinti lūkesčių.

*Svarbu nei kuo daugiau gero apie Lietuvą pasakyti, bet išanalizuoti ir užčiuopus kertinį sprendimą į jį fokusuotis.

*Valstybės įvaizdžio tikslai: 1) pritraukti investuotojus, 2) pritraukti turistus. Kalbant apie verslą, investuotojus – esmė, kokią problemą mes, kaip šalis, jiems išsprendžiame? Ar galime pažadėti, kad per 30 dienų duosime motyvuotą atsakymą dėl investicijų, kad nevaikysime iš kabineto į kabinetą?

Čia galėčiau pridurti, kad dabartinės įvaizdžio visokios strategijos, kiek teko matyti, iš esmės atsakydavo į klausimą, kokia yra toji Lietuva ar galėtų būti. Duoda užduotį “sukurtį įvaizdį”, tai konsultantai ir kuria. O jei tikslas būtų iškeltas ne “sukurti įvaizdį”, o “pritraukti turistų srautą”? O jei dar skaičius nustatytume? Man rodos, kur kas svarbiau (turistui ir investuotojui) yra, kokią problemą Lietuva išsprendžia. Ir Margaritos pavyzdys apie Lietuvą – gražių moterų kraštą – yra sprendimo pavyzdys. Namie užsieniuose lieka paniurusios žmonos su kočėlais, o štai Lietuvoje būriuojasi olialiapupytės geltonkasės. Tokio Lietuvos įvaizdžio turizmo valdininkai nepraleistų. O jei jų alga priklausytų nuo atvykusių turistų kiekio?

*Politikai yra visuomenės lyderiai, todėl būtent jie turėtų sutelkti ir įrodyti žmonėms, kad būtent štai šita žinutė yra teisingiausia. Dabar gi nuleidžiama iš viršaus, o kai taip daroma, mes imame vertinti siūlomą pokytį iš savo prieš-pozicijų.

Gal ne visai tiksliai pavyko išsakyti šią mintį per radiją, todėl patikslinsiu. Manau, politikams būtų paprasčiau, jei jie su tauta bendrautų štai taip: štai mes turime tikslą (daugiau turistų, daugiau investuotojų), nauda jums visiems ir kiekvienam iš jūsų bus tokia ir tokia (didesnis vidaus vartojimas, daugiau darbo vietų, didesnė sukuriame pridėtinė vertė) ir mūsų žinutė yra tokia ir tokia. Mes tą sakysime taip ir taip. Ir viduje darysime tą ir aną, kad tesėtume duodamus įsipareigojimus. Matuosime taip ir taip, progresą skelbsime viešai čia ir čia.

Dabar gi mūsuose diskusijose apie Lietuvos įvaizdį sprendžiama, ar geriau būtų klevo lapas, ar ąžuolo, o gal geriau gintaro gabalėlis.

Iš pirmo žvilgsnio toks tarybos narių noras gali atrodyti keistai: taip ilgai gyveno be atlyginimo, tenkinosi vien kanceliarinėmis išlaidomis, kurias neseniai susimažino nuo 1700 iki 1200 litų litų ir staiga suprato, kad tokia tvarka negera.

Tačiau stebėtis Kauno valdžios noru gauti atlyginimą galima tik tol, kol nežinai, kaip sunkiai jie dirba.

Pakanka užmesti akį kad ir į liepos 22 dienos Kauno savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę, kad suprastum, jog jų norai yra visiškai suprantami ir pagrįsti.

Ne juokas juk per vieną posėdį priimti 85 sprendimus!!!

Galiu, žinoma, klysti, tačiau manau, kad net Seimui ir net baigiantis sesijai, tokie darbo tempai būtų tik rožinio drambliuko svajonė.

Ypač – turint galvoje, kad kai kurie klausimai gana svarbūs ir susiję su pinigais.

Pavyzdžiui, dėl nekilnojamojo turto lengvatos “Kauno energijai” (0,6 mln. litų), valstybės garantijos tos pačios bendrovės imamai paskolai (2,8 mln. litų).

Kauno miesto konkurencingumo ir patrauklumo didinimo programos ir Kauno miesto savivaldybės 2011 metų veiklos programų tvirtinimas.

Patalpų perėmimas ir jų perdavimas.

Nuomos sutarčių atnaujinimas ir sporto centro įkainių nustatymas.

Juk į viską reikia įsigilinti, apsvarstyti ir priimti visuomenei, tai yra, miesto gyventojų daugumai, palankius sprendimus.

Man, pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio, be “Kauno energijos” reikąlų, įdomūs pasirodė štai šie klausimai:

•  Dėl pavedimo numatyti lėšų 2011 metų Savivaldybės biudžeto projekte viešosios įstaigos ,,Krepšinio perspektyvos” 2010-2011 metų veiklos ir lėšų panaudojimo programai įgyvendinti
• Dėl viešosios įstaigos ,,Kauno sporto miestelis” steigimo

Pirmuoju nieko doro išsiaiškinti nepavyko, nes tarybos darbotvarkėje pavedimo projekto nėra. Tačiau google sufleruoja, kad šis pavedimas tikriausiai yra susijęs su lėšų skyrimu “Žalgirio” krepšinio komandai ir kitiems mieste veikiantiems sporto klubams.

Tarybos nariai tikriausiai viską apie tai žino, tačiau, manau, kad ir visuomenei būtų įdomu.

Visuomenei tikriausiai būtų įdomu ir plačiau sužinoti apie naujai steigiamą viešąją įstaigą “Kauno sporto miestelis”: kodėl jos prireikė, ką ji veiks,  kas ją finansuos.

Šį tą, žinoma, galima sužinoti paskaičius tarybos nariams teikiamą projektą. Jame nurodoma, kad nauja viešoji įstaiga bus steigiama kartu su Lietuvos kūno kultūros akademija, Kauno apskrities beisbolo klubu, asociacija sporto klubu „Gintaras“, viešąja įstaiga „Sporto olimpas“ ir Kauno neįgaliųjų draugija.

Taip pat galima sužinoti, kad viešosios įstaigos direktorius bus nesėkmingai į Kauno tarybos narius kandidatavęs Darbo partijos narys Juozas Kelmelis, kuris yra ir naująją viešąją įstaigą kartu su savivaldybe steigiančio sporto klubo “Gintaras” vadovas.

Dar galima sužinoti, kad naujajam direktoriui bus siūloma nustatyti tarnybinio atlyginimo koeficientą 16 – tai reiškia, kad atlyginimas bus 1952 litai.

Tai, žinoma, anaiptol nėra didelė ar labai svarbi naujiena, tačiau tarybos nariui, norinčiam priimti patį teisingiausią ir visuomenei naudingiausią sprendimą, vis tiek reikėtų keliolikos minučių į visą šią informaciją įsigilinti .

O štai įsigilinti į projektus, kuriais pratęsiamos nuomos sutartys keliolikos minučių galbūt ir nepakaktų.

Aš, pavyzdžiui, neradau atsakymo, kodėl iš esmės tai pačiai paskirčiai (mokinių maitinimui), tačiau iš skirtingų bendrovių nuomojamų patalpų Kaune kvadratinio metro kainos skiriasi daugiau nei 5 kartus - nuo 7 iki daugiau nei 40 litų. (Šiaip jau A klasės biurų patalpų 1 kvadratinio metro nuomos kaina Vilniuje dabar siekia maždaug 40 litų).

Tikiuosi, kad Kauno tarybos nariai tai žino. Ir galėtų visiems paaiškinti. Būtų gerai, nes nuomos sutartys tokiomis kainomis bus pratęsiamos iki  2015 metų rugpjūčio 15 dienos.

Tada tikriausiai niekas nebeabejotų, jog Kauno tarybos nariai tikrai nusipelno deramo užmokesčio už savo darbą.

Išskyrus G.Kuprevičiaus oratorijos “Jėga ir ašaros” premjerą Kaune, daugiau jokių didesnių renginių lyg ir nenusimato…

Tiesa, išvakarėse nacionaliniame muziejuje dar buvo pristatytas Žalgirio mūšio maketas.

O paskui dar kažkas stebisi, jog jaunimas nežino, kad Žalgirio mūšį laimėjo Vytautas, o ne Jogaila…

Iš kur jiems tai žinoti, jei Lenkija, minėdama pergalę, švenčia tris dienas, o Lietuvoje švęsti niekam nesinori.

…nes visi išvažiuoja švęsti į Lenkiją…

Kauno mėsos kombinatas

Po ilgokos pertraukos vėl pradėjome dar vieną “ekspediciją” po apleistas Kauno vietas. Oras pasitaikė šiltas, saulė bandė veržtis pro ryto debesis, o mes nužingsniavome į buvusį “Kauno mėsos kombinatą”. Visa kombinato teritorija milžiniška, sovietmečiu dar buvo vadinama “dešrų kaimeliu”. Šiandien vienuose pastatuose įsikūrę sandėliai, kituose biurai, teritorijoje atsirado ir naujų statinių. Daugiau ar mažiau pastatai yra naudojami ne pagal pirminę jų paskirtį, tačiau yra keletas apleistų ir nenaudojamų “vaiduoklių”. Didžiausiame iš jų ir apsilankėme. Pirmi aukštai yra užmūryti, tačiau išlaužtos durys į rūsį, pro kurį galima patekti į bet kurią pastato vietą, rodo, jog pastatu šeimininkai nesirūpina. Laimei, mūsų komandai neteko lipti žemyn į rūsį ir pro jo labirintus ieškoti kelio į viršutinius aukštus. Viename iš pirmo aukšto užmūrytų durų radome išdaužtą skylę, pro kurią ir patekome į vidų. Pirmas vaizdas ne itin malonus: aplinkui tamsu, žibintuvėlių neturėjome, tad į tamsiausius kampelius nelindom, o patraukėm laiptais aukštyn. Akį patraukė puikiai išsilaikę tarpukario laikų laiptai, tikriausiai buvo atsarginė, mažai naudojama laiptinė. Patekome į ilgą koridorių ir aplankėme pakeliui visus kambarius. Visur jau spėta apsilankyti ekstremalių pojūčių mėgėjų ir piktybinių “turistų”: įvairūs popieriai ir dokumentai išmėtyti po visas grindis, ant grindų mėtosi žalios stiklo šukės, tuščia tara ir kitos šiukšlės, spintos išknistos ir apnuogintos - nė vienos sveikos vietos. Bet tokių vaizdų mes čia ir atėjome pasižiūrėti. 

„Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu.“
Algirdas Mykolas Brazauskas, apie Lietuvos vėliavą, šiek tiek prieš tai, kai sugalvojo „grąžinti Katedrą Lietuvai“.

**

Jau kokius metus laukiau, kada galėsiu parašyti vieno sakinio įrašą, kuriuo dabar pavadinau šį įrašą. Gal ir būčiau tokį parašęs, bet, lyg specialiai, tą birželio 26-ąją buvau užsieniuose be interneto. O gal per tuos laukimo metus paaugau arba šiaip apsiraminau, nes dabar trečiąjį sakinio žodį nutylėjau. Bet tikrai ne iš pagarbos.

Pasimiro Brazauskas. Pamenu tik tiek, jog tą vakarą Slovakijoj smagiai prigėrėm ir gerai leidom laiką. Tokia naujiena nė kiek nesugadino nuotaikos. Nesigailėsiu asmens, kuris menkino Lietuvą, o pajutęs svylantį savo užpakalį, iškart puolė į kitą barikadų pusę. Kai jį išrinko prezidentu, mano tėvas nešiojo gedulo juostelę. Ir dar beretę megztą nešiojo. Nors dabar jos nenešioja, bet visiškai nesigėdija (kaip ir aš), jei jį pavadina „megzta berete“. Tai šimtą kartų geriau, negu būti pavadintam komunistu, Lietuvos išdaviku.

Brazauskas nebuvo tikras Lietuvos prezidentas, jis buvo apsišaukėlis. Jam Lietuva nerūpėjo. Jis labiau buvo CK pirmininkas, lietuviškųjų komunistų herojus. Juo žavėtis galima nebent dėl to, jog mokėdavo tobulai plauti žmonėms smegenis ir sugebėjo visuose gyvenimo atvejuose pasirinkti tinkamą barikadų pusę ir tokiu būdu pasiekti daug daugiau, nei bet kuris kitas sovietinės ideologijos pripampęs individas. Pamenu, kai pirmą kartą išgirdau apie jo ligą ir kaip jam sunku su ja kovoti, negražiai pagalvojau: „nemirk, kankinkis ilgiau“. Tada sąžinė man pasakė, kad už tokius žodžius gausiu atlygį, bet man nusispjaut – tai vienintelis žmogus gyvenime, kuriam linkėjau kančių. Visgi gyvenimas atlygina kiekvienam už savo darbus, todėl ir AMB gavo labai neblogą dozę. Gal tik per lengvą.

Grįžus į Lietuvą skrandį pradėjo nenumaldomai traukioti televizijos ir žiniasklaidos vėmalai. Dar tikriausiai nesu matęs tokio dirbtino ir šleikštaus mirusio žmogaus užpakalio laižymo. Net bjauru skaityti dėl lankomumo kurpiamus portalų straipsnius. Šlykštu matyti laidas, kur AMB tapo ne tik „daug nuveikusiu Lietuvos prezidentu“, bet netgi „atvedė Lietuvą į Nepriklausomybę“! Tokį brudą išmąsčiusiam žurnalistui norėtųsi spjauti į veidą. Beveik niekas nerašo tiesos, o tik laikosi labai kvailos taisyklės „apie mirusį gerai arba nieko“. Kažkodėl vieno tipo nusikaltėlių (paskutinės Lietuvos „sensacijos“) atveju šios taisyklės nesilaikoma, bet kai pasimiršta Lietuvos progresą stabdęs ir šalį į sovietų gretas bandęs grąžinti asmuo – visi, nesilaikantys taisyklės, paskelbiami amoraliais žmonėmis. Tuomet ir aš pabūsiu amoralus. Negaliu susilaikyti neparašęs kitokios nuomonės, kai matau kaip neskoningai visoje žiniasklaidoje AMB garbinamas ir šlovinamas už tai, ko nepadarė. Kažkoks iškrypėlių šou, naujo „tautos didvyrio“ gimdymas iš mėšlo krūvelės.

Bjauru ir viskas. Būsiu naivus ir tikėsiuosi tik vieno – kad praėjus dešimčiai, dvidešimčiai metų istorija parodys, kur teisybė, ir AMB bus sutrintas su žemėmis, kaip menkiausias Lietuvos prezidentas. Man net neapsiverčia liežuvis jo vadinti prezidentu, nes prezidentas paprastai turi mylėti savo Tėvynę, gerbti ją ir bandyti ją iškelti kuo aukščiau. Ir jokiu būdu nemenkinti.

Sveikinu Bažnyčią su puikiu sprendimu nevelti politikos ir religijos. Ar tai bus pirmas žingsnis politikos ir religijos atskirties link? Abejoju, bet vis tiek palaikau. Nors nenustebčiau, jei po 50 metų jau kiti klerikalai sugalvotų Brazauską paskelbti šventuoju. Šioje organizacijoje visko pasitaiko.

Pabaigai, kadangi visa žiniasklaida atsiklaupusi lyžčioja užpakalius, o tokie politikai kaip Zuokas parodo visiškai nesuprantamą savo veidą (ir dar nupeza apie tai, jog AMB reiktų laidoti valdovų rūmuose),  siūlau pasiskaityti kelis mano atrastus straipsnius ir įrašus; galbūt jie geriau apibūdins požiūrio tašką nei mano pamintyjimai:

Tomas Čyvas – trumpai ir tiksliai.
Uroboras – ką čia tokio pasakyti? Net ir aš prieš kelias dienas grįždamas mąsčiau, ar verta kažką rašyti, kai mirė toks nereikšmingas žmogus. Bet, kaip minėjau, negaliu susilaikyti, kai matau žiniasklaidos poziciją.
Artūras Račas apie 43 Kontstitucijos straipsnį – labai tiksliai apie tai, kodėl AMB neturėtų būti laidojamas Katedroje.
Adreview - žiauriai ir su daug netaktiškų keiksmažodžių (įspėjau!). Dėl šlykščios kalbos neapsisprendžiau, ar nurodyti čia jo įrašą, bet visgi jo mintys atspindi tam tikrą šios istorijos dalį.
Ir aišku vėl priminsiu garsiąsias jo frazes. Dar pasakykit, kad buvo ne toks ir darė ne tai, ką sakė.

Užbaigdamas įrašą pasakysiu labai paprastą ir banalią frazę: darbai, o ne užimamos pareigos ir populiarumas išaukština žmogų. O Algirdo Mykolo Brazausko darbai tikrai nebuvo suteikiantys garbės ar iškilumo.

Artimiesiems užuojauta ir ilgai neliūdėkite.

1. V.NAVICKAS
2. A.ŠALTENIS
3. A.VAKARINAS
4. D.MASKOLIŪNAS
5. G.BABRAVIČIUS
6. G.DAUBARAS
7. G.KAZAKAS
8. G.KĖVIŠAS
9. G.K.MEILŪNIENĖ
10. J.KVETKOVSKIJ
11. K.NĖNIUS
12. L.DMITRIJEVA
13. S.DMITRIJEV
14. V.MILIAUSKAS
15. Z.KELMICKAITĖ
16. Ž.JACKŪNAS

1. Romas Adomavičius
2. L.ANDREJAUSKAS
3. V.KLIUKIENĖ

Vargšė Tviksela. Sėdi sau liūdna apsitviksinus prie kompo. “Atsiprašau, kur čia pas Jus statusas apsideitina?” Windowsai – tau ne Bletberry operacinė sistema, chui pariši, kur čia ką rašyt.

Liūdesiuksas ir toliau raižo Tvikselai paširdžius – “Kas man tame Loldone pins kasas nx?” Per Skaipalą kasyčkų nepripinsi.

“Virginijos” interneto ryšio padugnės vis mums neįveda šniūrles0. Atvarysiu daryt tvarkos ar ką. Arba vėl dingsiu be žinios metams.

Nusprendžiau, kad šiemet gal jau reikia apsilankyti Stereoupėje. Kažkaip man šis Nutelos ir šeimyninių vakarienių ketvirtą ryto kupinas ilgasis savaitgalis labai jau neprailgo. Norisi tęsinio. Ant Čiužinuko. Šaukštu kabinant šviežutėlę Nutelą. Girtas tėvas ir Nutela visuomet pasirūpins sesės ir Tvikselos alkiu, kurio nėra. Apkamšys cepelinukais. O aš iškepsiu tau omletuką. “Čia ne aš, čia jis.”

Čiužinukas vakar prarado nekaltybę. Šeima labai didžiuojasi šiuo sūnelio pasiekimu. Tviksela ir Nutela šiandien nuvežė Čiužinuką tėveliams. Tada visi susėdę žiūrėjome filmuką “Čiužinuko kelionės”. Oi daug nukeliauta, oi daug. Mažius jau N kartų prie ežero lankėsi. “Užaugęs būsiu Guliveris. Apkeliavęs pasaulį, apsistosiu druskos kasyklose.”

Nerandu nuotraukos, imituojančios dviejų Twixo gabaliukų pisybą.

Varau biškį į Dormeo padormirint. “Jūsų dukra labai gražiai dainuoja portugališkai.”

Kitos serijos gali ir nebūti.

Share on Facebook

Vienu žodžiu, FINITO įvykdytas.

Na, ir tegul mane laiko visi negera. Esu savim patenkinta. Esu atviras mielas žmogutis. Neskraidau, kur papuola.

Aš geriu arbatėlę ir man patinka gražūs berniukai. Dar va burgeriai ėmė patikt. O štai pomų sultys tai nuo seno patinka man. Nuo tada, kai susipažinau su Dubauskaite ir ji man, nepilnametei, nupirko Bloody Mary “Tilto bare”. These were the days. Šiandien ryte maukiau labai gerai paruoštas pomidorų sultis pusryčiams. Maukiau taip, kaip karvė tikrai negertų savo pieno. Nom nom.

Kviečiu “Maistas Ausims” žurnalo skaitytojus prisijungti prie mano diskusijos su savimi ir papasakoti savo baisiausias “metimo” istorijas. Galbūt kas nors skuduru per veidą trenkė Jums, o galbūt Jūs patys prišikote kam nors ant galvos? Maloniai prašome pasidalinti. Galite pasakoti ir nuobodesnes istorijas. Mes mielai jas iškalausysime didesnio komentarų skaičiaus vardan.

Share on Facebook

Tuo metu aš valgiau burgerį, gėriau pomidorų sultis ir nenakvojau namie. Šios naktys man patinka. Tačiau ta sūka karma sumanė mane panervinti ir apdovanojo neapsakomu gerklės skausmu. Aš neturiu laiko sirgt. Neturiu tiek dienų Vilniuje, kad galėčiau dar ir pasirgt. Tai ir nesirgsiu.

Vakar per pietus susitikau su savo mylimu tėvu ir draugu Emiliu. Pasakiau jam, kad dabar turėčiau būti pakeliui į oro uostą ir papasakojau visą istoriją. Emilis susiėmė už galvos; paklausė, kam man tie lėktuvo bilietai, jei aš ir taip kosmose skraidau; na, ir pareiškė, kad aš jokiais praleistais skrydžiais jo tikrai nenustebinsiu. Sėdėdamas vynynėj gėdino mane prisiminimais apie senesnius mano “žygdarbius”, kurių čia gal gėriau neminėkime.

Nuojauta kužda, kad į sekantį lėktuvą man ir vėl bus per skausminga lipti. Bet aš neturiu kito pasirinkimo. Išskyrus teisingą.

Share on Facebook

Ieškinio kaina – 21 milijonas litų.

Teisėja – Rita Kisielienė.

Bylos esmė paprasta – VP grupė 2005-2006 įsigijo sklypą Vilniuje ir planavo ten pelningą verslą.

Tačiau netikėtai atėjo krizė, mažmeninės prekybos apyvartos sumenko, kvailių, norinčių įsigyti būstą už milijoną litų nebeliko ir VP grupė nusprendė, kad verslo sąlygos pasikeitė, planuojamos pelno maržos jų nebetenkina. Jie rizikavo, rizika nepasiteisino, tačiau rizikos mokesčio jie mokėti nenori. VP grupės nuomone, rizikos mokestį turi sumokėti valstybė:

Ieškovas nurodo, kad Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygos dėl mokėtinos žemės kainos, palūkanų ir kitų, su jomis susijusių sąlygų šiuo metu privalo būti šalių pakeistos, nes tam yra tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas. Ieškovas mano, kad tarp šalių galiojantiems valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandoriams taikytinas CK 6.204 straipsnyje įtvirtintas sutarties pakeitimo pagrindas, nes atsirado aplinkybių, kurios iš esmės pakeitė atsakovo ir ieškovo sutartinių prievolių pusiausvyrą, dėl kurių ieškovui tapo sudėtingiau negu atsakovui įvykdyti sudarytas sutartis. Mano, kad ženklų nekilnojamojo turto, įskaitant žemę, rinkos kainų sumažėjimą, susijusį su visiems žinomais ir įrodinėjimo nereikalaujančiais esminiais neigiamais pokyčiais pasaulio ir Lietuvos ekonomikoje, pagrįstai galima būtų laikyti aplinkybe, iš esmės pakeitusia, šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ieškovo nenaudai, dėl kurios ieškovui tapo žymiai sunkiau vykdyti savo piniginius įsipareigojimus atsakovui, nes reali nupirktos valstybinės žemės kaina, kurios didesnės dalies ieškovas dar nėra sumokėjęs, iš esmės sumažėjo (beveik du kartus), palyginus su 2005-11-04, 2006-06-22, 2006-07-05 sutartyse nustatyta bendra valstybinės žemės kaina (40 478 497 Lt.). Šiuo metu, remiantis pridedama Turto vertinimo ataskaita (1t.b.l.27-70), ieškovui priklausančios žemės sklypo dalies (131 868/140 453)  rinkos kaina yra lygi 21 969 706, 59 Lt , t.y. beveik dvigubai mažesnė už sutartyse nustatytąją kainą. Dėl ekonominio nuosmukio įvykęs realus žemės rinkos kainos sumažėjimas akivaizdžiai parodo, jog ieškovui iš esmės padidėjo įvykdymo kaina – jis priverstas mokėti atsakovui už nuosavybėn įgytą žemę žymiai daugiau, negu ji yra objektyviai verta rinkoje bei mokėti nuo tikrovės neatitinkančios kainos nepagrįstai dideles palūkanas.

Teisingumo dėlei rekėtų pasakyti, kad “ieškovas” taip pat skundžiasi, jog dėl po pirkimo-pardavimo sutarties nustatytų servitutų, įsigytos žemės vertė neva sumažėjo 6 mln. litų.

Tai galima priimti domėn, tačiau būtina atkreipti dėmesį ir į atsakovo paaiškinimą, jog visos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sąlygos pirkėjui buvo žinomos ir kad:

paminėtomis pirkimo-pardavimo sutartimis žemės sklypai buvo parduoti už pirkėjo pasiūlytą kainą, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, ieškovas pats atliko žemės sklypų individualų vertinimą.

Jei atsakovo – Lietuvos valstybės – paaiškinimai teisingi (o teismo nutartyje niekur nenurodoma, kad tai būtų melas), man logiškai peršasi išvada, kad VP grupė, pirkdama sklypą ir žinodama apie būsimus servitutus, gerai įvertino perspektyvas ir pasiūlė Lietuvos valstybei už perkamą žemės sklypą kainą, kuri tuometinėmis sąlygomis turėjo leisti jai neblogai uždirbti. Kalbant paprasčiau – investavo į ateitį, prisiimdama riziką (kurios tada neįžvelgė).

Teisėja R.Kisielienė remiasi Civilinio kodekso 6.204 straipsniu:

6.204 straipsnis. Sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms

1. Jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką.

2. Sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu:

1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo;

2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti;

3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti;

4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.

3. Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Teismas gali:

1) nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas;

2) pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

Be to, ji konstatuoja, kad:

Sutarties vykdymo varžymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą. Reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tokios aplinkybės turi atsirasti ar tapti žinomos jau sudarius sutartį, tų aplinkybių nukentėjusioji šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti, kad tos aplinkybės gali atsirasti. Be to, aplinkybės turi būti objektyvios.  

Ir atkreipia dėmesį, jog:

VĮ „Registrų centras“ 2009-11-25d. pranešimas (1t.b.l.98) nurodo, jog per pastaruosius metus visas šalies nekilnojamasis turtas, į kurį įeina Lietuvos žemė, masinio vertinimo duomenimis patyrė nuostolį, o Vilniuje esančios žemės vertė, palyginus su ankstesne jos verte sumažėjo daugiau nei dukart (52,6%). Ieškovas pateikęs turto vertinimo ataskaitą (1t.b.l.27-95) nurodo, jog jo įsigyjamos žemės sklypo dalies  rinkos vertė (2010m. sausio mėn.) yra lygi 21 969 706, 59 Lt. beveik dvigubai mažesnė už sutartyse nustatytąją kainą (40 478 497Lt.).

Be to, teisėja R.Kisielienė, nurodo, kad VP grupė, pirkdama žemės sklypą, iš esmės aukojosi valstybės, tai yra, visų mūsų interesų vardan. Tiesa, aukojosi todėl, kad nenumatė, jog nekilnojamojo turto kainos ne didės, o drastiškai mažės:

Ieškovas, sutikęs  prisiimti naujas, papildomas ir pozityvias pareigas – finansuoti  ir šalia įsikūrusių valstybinių žemės sklypų esminius ir būtinus tiek valstybei, tiek visuomenės reikmėms reikalingus 80 820 336Lt. vertės infrastruktūros pagerinimus, faktiškai negalėdamas objektyviai prognozuoti tokių didelių nekilnojamojo turto kainų šuolio, ekonominės krizės pasekmių, iš esmės padidino sutarties vykdymo kaina valstybės naudai.

Atsižvelgdama į tai, teisėja R.Kisielienė konstatuoja, kad:

Esamoje situacijoje ieškovo  įsipareigojimai dėl nesumokėtos žemės kainos 21 mlj.litų ir pareiga įgyvendinant detaliojo plano sprendinius atlikti miesto transporto infrastruktūros projektavimo ir įrengimo darbus ir juos finansuojant 80 mlj. Lt vertės suma ekonominės krizės sąlygomis už tai gaunant  40,5 mlj. litų sutartinės vertės žemės sklypą, kurio kaina šiuo metu yra dvigubai mažesnė, suteikia valstybei akivaizdų ekonominį pranašumą sudarytame valstybinės žemės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sandoryje.

Teisėjos nuomone, tai neteisinga, todėl VP grupės ieškinys tenkintinas.

Šioje vietoje pabūsiu labai grubus ir paklausiu labai paprastai: kieno interesus – Lietuvos valstybės ar VP grupės – gina teisėja R.Kisielienė ir už kiek.

Žinau, kad atsakymo į šį klausimą išgirsti bus sunku, tačiau tikiuosi, kad įmanoma.

Kita vertus, paskaičius R.Kisielienės pasirašytą nutartį, minčių kyla ne tik apie VP grupę.

Galima pradėti svarstyti apie paskolas būstui įsigyti prieš kelerius metus ėmusius Liteuvos gyventojus. Įdomu, jei jie visi kreiptųsi į teisėją R.Kisielienę prašydami leidimo mokėti tik pusę perkant sutartos kainos, ar ji taip pat tenkintų jų ieškinius, argumentuodama,  jog jie paskolas ėmė “faktiškai negalėdami objektyviai prognozuoti tokių didelių nekilnojamojo turto kainų šuolio, ekonominės krizės pasekmių”.

Teisėja R.Kisielienė tikriausiai patenkintų ir visus nuomininkų ieškinius, kurie prieš kelerius metus sudarė ilgalaikes patalpų nuomos sutartis fiksuotomis kainomis, nes VĮ Registrų centras, be jokios abejonės, pateiktų duomenis, kad nuomos kainos Vilniuje per pastaruosius porą metų sumažėjo dvigubai.

Juk ne tik VP grupė, bet ir visi fiziniaii ir juridiniai asmenys galėtų teigti, kad ”ženklų nekilnojamojo turto, įskaitant žemę, rinkos kainų sumažėjimą, susijusį su visiems žinomais ir įrodinėjimo nereikalaujančiais esminiais neigiamais pokyčiais pasaulio ir Lietuvos ekonomikoje, pagrįstai galima būtų laikyti aplinkybe, iš esmės pakeitusia, šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą” ir todėl reikalaujančią sutarčių peržiūrėjimą.

Teisėja R.Kisielienė gal net priteistų visų ieškovų – kaip ir VP grupė – naudai, žyminį mokestį ir advokato atstovavimo išlaidas ir ilgai bei laimingai gyventų atostogaudama šiltuose kraštuose.

Geriau būtų ir daugumai Lietuvos piliečių ir bendrovių.

Klausimas tik, ar geriau būtų Lietuvos valstybei, kurios vardu R.Kisielienė skelbė nutartį civilinėje byloje Nr.2-5288-258/10.  

P.S. …vis dar turiu lipdukų, kuriuose parašyta “Maximoje neperku, būk pilietis(ė) ir Tu”.