Geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje
Lietuva
Muzika: aukso amžius, degradacija ir perspektyvos
Jul 22nd
Viskas būtų tvarkoj, jeigu kalbos apie muzikos degradaciją tebūtų asmeninė senų perdylų nostalgija savo jaunystei. Tačiau požymiai yra objektyvūs: penkiolikmečiai, dvidešimtmečiai klausosi muzikos, sukurtos dar 1965-1985 periode - maždaug tą laikotarpį galim pavadinti muzikos aukso amžiumi. Daugybė žmonių puikiausiai atsimena pasaulinius hitus, sukurtus iki 1980. Tačiau grupės, kurios sėdėjo pirmose vietose kokiais 2000 metais - užmirštos visiškai. Muzika, kuri buvo populiari tais laikais ir muzika, kuri "populiari" dabar - tai tokie skirtingi dalykai, kad juos neretai sunku net palyginti. Ir ne dėl muzikinio stiliaus, o tiktai dėl tokio sunkiai apibrėžiamo dalyko, kaip meniškumas. Kita vertus, praktiškai nėra šiuo metu prisimenamų supergrupių iš periodo, ankstesnio, kaip 1965 (Elvis Presley - vienas iš nedaugelio tokių).
Suprantu, kad nuskambės tūpai, bet tokio lygio hitų, kaip SBS "Mėnulio šviesa" dabar, atrodo, nieks nekuria, nors prieš 20 metų šis gabalas buvo vienas iš daugelio panašaus lygio kūrinių, kuriuos Lietuvoje kepė daugelis įvairiausių grupių.
Pabandykim įvardinti pvz., 10 žymiausių pasaulio supergrupių ar superatlikėjų, kurių muzika būtų verta išlikti amžinai, kurios turi krūvas fanų, net jei ji nepatinka mums? Scorpions, Led Zeppelin, The Beatles, Aerosmith, Depeche Mode, David Bowie, Iron Maiden, Deep Purple, Pink Floyd, Sex Pistols - tai mano per kokią minutę išbertas dešimtukas, nieko negalvojant. Gal ne pats mylimiausias man, bet tiesiog, tokie pavadinimai pirmi į galvą atėjo. Pabandykit jūs į komentarus irgi parašyti po 10 grupių, kurios, jūsų manymu, labiausiai vertos. O paskui pabandykim pažiūrėti, iš kokio periodo tos grupės :-)
Lietuvos didžiausi monstrai - iš panašaus laikotarpio, vėlyvojo sovietmečio. Tai Foje, Antis, Bix, Hiperbolė, Katedra, SBS ir pan.. Kodėl?
Sakyčiau, du veiksniai. Pirmas - kodėl tik maždaug nuo 1960-1970 prasideda tikras supergrupių bumas? Tik todėl, kad atsirado bent iš principo paprastiems žmonėms įperkama koncertinė aparatūra, bent jau tokia, kad būtų galima surengti pasirodymą keliems šimtams žmonių kokios nors mokyklos aktų salėje. Ir, žinoma, todėl, kad atsirado buitinė audio aparatūra, pritaikyta įrašų atgaminimui - pirmiausiai juostiniai, o paskui ir kasetiniai magnetofonai. Šios technikos dėka atsirado galimybė koncertus rengti net moksleiviams. Ir atsirado galimybė platinti įrašus, taip populiarinant save. Rezultate - milžiniška įvairiausios, ir žemarūšės, ir geresnės muzikos pasiūla. Atitinkamai - ir milžiniška atranka. Ir superatlikėjai.
Kas ėmė keistis nuo kokių 1980 ir galutinai pasikeitė apie 1990? Ogi tas, kad muzikos industrijoje ėmė dominuoti visiškai kitas verslo modelis: ne ieškoti supertalentų, o tiesiog daryti biznį nuo A iki Z. Tokio modelio užuomazgos matėsi jau kokiais 1960, jau tada buvo nemažai šūdžvaigždių, tačiau tik apie 1980-1990 buvo pasiekta ypatinga sinergija: būsimos žvaigždutės gauna sukurtą muziką, sukurtus tekstus, už jas, esant reikalui, kažkas netgi sudainuoja/sugroja (BTW, kur per koncertus muzikantai pas visokias yvas? ten pat, kur ir jų balsai - fonogramose), konkrečios įmonės prasuka didžiules reklamos kampanijas, o paskui visą tą brudą transliuoja didžiausios TV ir radijo stotys, kurios, kaip paskui išlenda, susijusios su tomis pačiomis įrašų studijomis įvairiais finansiniais ryšiais. Nepriklausomi atlikėjai tuo tarpu gauna barjerus: net gerai sugrojus, prasimušti į eterį - beveik be šansų, platinti savo įrašus muzikos parduotuvėse - tik sudarius sutartis su muzikos industrijos atstovais ir t.t..
Prieš keletą metų buvau aptikęs vieną rusišką piratų puslapį, kuris duodavo parsisiųsti visokius mp3 failus. Užsuktas buvo rimtai, su reitingais. Mėnesio top-100, dienos top-100, visų laikų top-100 pagal atsisiuntimus. Įdomus dalykas, kad populiariausių tarpe dominavo tos pačios 1970-1985 periodo dainos. Naujų žvaigždučių "superhitai" teužėmė vos kelis procentus sąrašų ir tai ne viršutinėse vietose. Po kelių mėnesių užėjau į tą patį puslapį antrą kartą: jame buvo atsiradusios įvairios muzikos parduotuvių ir atlikėjų reklamos, o visi topai buvo keistai pasikeitę - viršuje neliko nei vienos dainos iš to auksinio periodo. Led Zeppelin gabalas "Stairway to Heaven", per pirmą apsilankymą turėjęs apie milijoną parsisiuntimų, staiga tapo visai nepopuliariu - visų laikų tope parsisiuntimų skaičius sumažėjo iki vos keliasdešimt tūkstančių. Akivaizdu: piratų portalas sudarė sutartis su rusiška muzikos industrija.
Tokios dirbtinės žvaigždutės, kaip Britney Spears - lengvai suvaldomos. Jos niekur nedings be savo darbdavių, o kai nustos nešti pelną - visad gali būti išmestos. Bet to juk nepadarysi su supergrupe. Ši pati ims diktuoti savo sąlygas, o ir jos gerbėjai - neįdomūs: jie perka vieną albumą per metus ir klausosi senų, dar prieš 10 ar 20 metų darytų įrašų. O parduoti juk norisi daug, kuo daugiau. Nesvarbu, kad dauguma atlikėjų sukuria vos vieną-du hitus per metus - norisi parduoti bent keliasdešimt, tiesa? Jei neklystu, Natalija Zvonkė atvirai apie save pasakė, kad dainuoja papais. Ir tai juk tiesa.
Kokią gi išvadą galime pasidaryti iš visų tų analizių? Ogi tai, kad talentingų atlikėjų, kūrėjų, muzikantų - yra, kaip ir anksčiau. Ir buitinė aparatūra įrašams netgi dar labiau atpigo. Tik atlikėjai, skirtingai, nei muzikos aukso amžiaus metu, susiduria su milžiniškais barjerais, kurie pradėti kurti dar apie 1980 metus. Kaip visa tai vystysis? Manau, kad muzikos industrija ilgai netemps. Per porą dešimtmečių jinai žlugs dėl interneto. O kol kas ši parazitinė industrija iš paskutiniųjų kovoja su neišvengiamybe, besipriešindama savo pačios sugalvotam "nusikaltimui" - muzikos įrašų kopijavimui. Piratai kelia grėsmę šiai industrijai ne todėl, kad ji praranda pelnus iš savo įrašų - kiek rodė tyrimai, realūs pelnai netgi išauga. Grėsmę kelia tai, kad naujos žvaigždės ims populiarėti nepriklausomai nuo muzikinių vertelgų valios - ima žlugti pats verslo modelis. Būtent todėl muzikos industrija kovoja su piratais, nepaisydama geresnių pardavimų per internetą ir piratų sukuriamos reklamos.
Taigi, o gal kažkur suklydau ir su muzika nėra taip blogai, kaip man atrodo? Kas, jūsų manymų, yra didžiausios visų laikų supergrupės? O gal yra kokių nors naujų?
Kodėl Kauno tarybos nariams reikia atlyginimų?
Jul 20th
… Neseniai pasirodė žinia, kad Kauno miesto savivaldybės nariai, neseniai norėję tapti lygesniai nei kiti, sumąstė, kad vietoj kompensacijų už kanceliarines prekes, už kurias reikia atsiskaityti, būtų geriau gauti paprastą atlyginimą, už kurį atsiskaityti niekam nereikės.
Iš pirmo žvilgsnio toks tarybos narių noras gali atrodyti keistai: taip ilgai gyveno be atlyginimo, tenkinosi vien kanceliarinėmis išlaidomis, kurias neseniai susimažino nuo 1700 iki 1200 litų litų ir staiga suprato, kad tokia tvarka negera.
Tačiau stebėtis Kauno valdžios noru gauti atlyginimą galima tik tol, kol nežinai, kaip sunkiai jie dirba.
Pakanka užmesti akį kad ir į liepos 22 dienos Kauno savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę, kad suprastum, jog jų norai yra visiškai suprantami ir pagrįsti.
Ne juokas juk per vieną posėdį priimti 85 sprendimus!!!
Galiu, žinoma, klysti, tačiau manau, kad net Seimui ir net baigiantis sesijai, tokie darbo tempai būtų tik rožinio drambliuko svajonė.
Ypač – turint galvoje, kad kai kurie klausimai gana svarbūs ir susiję su pinigais.
Pavyzdžiui, dėl nekilnojamojo turto lengvatos “Kauno energijai” (0,6 mln. litų), valstybės garantijos tos pačios bendrovės imamai paskolai (2,8 mln. litų).
Kauno miesto konkurencingumo ir patrauklumo didinimo programos ir Kauno miesto savivaldybės 2011 metų veiklos programų tvirtinimas.
Patalpų perėmimas ir jų perdavimas.
Nuomos sutarčių atnaujinimas ir sporto centro įkainių nustatymas.
Juk į viską reikia įsigilinti, apsvarstyti ir priimti visuomenei, tai yra, miesto gyventojų daugumai, palankius sprendimus.
Man, pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio, be “Kauno energijos” reikąlų, įdomūs pasirodė štai šie klausimai:
- Dėl pavedimo numatyti lėšų 2011 metų Savivaldybės biudžeto projekte viešosios įstaigos ,,Krepšinio perspektyvos” 2010-2011 metų veiklos ir lėšų panaudojimo programai įgyvendinti
- Dėl viešosios įstaigos ,,Kauno sporto miestelis” steigimo
Pirmuoju nieko doro išsiaiškinti nepavyko, nes tarybos darbotvarkėje pavedimo projekto nėra. Tačiau google sufleruoja, kad šis pavedimas tikriausiai yra susijęs su lėšų skyrimu “Žalgirio” krepšinio komandai ir kitiems mieste veikiantiems sporto klubams.
Tarybos nariai tikriausiai viską apie tai žino, tačiau, manau, kad ir visuomenei būtų įdomu.
Visuomenei tikriausiai būtų įdomu ir plačiau sužinoti apie naujai steigiamą viešąją įstaigą “Kauno sporto miestelis”: kodėl jos prireikė, ką ji veiks, kas ją finansuos.
Šį tą, žinoma, galima sužinoti paskaičius tarybos nariams teikiamą projektą. Jame nurodoma, kad nauja viešoji įstaiga bus steigiama kartu su Lietuvos kūno kultūros akademija, Kauno apskrities beisbolo klubu, asociacija sporto klubu „Gintaras“, viešąja įstaiga „Sporto olimpas“ ir Kauno neįgaliųjų draugija.
Taip pat galima sužinoti, kad viešosios įstaigos direktorius bus nesėkmingai į Kauno tarybos narius kandidatavęs Darbo partijos narys Juozas Kelmelis, kuris yra ir naująją viešąją įstaigą kartu su savivaldybe steigiančio sporto klubo “Gintaras” vadovas.
Dar galima sužinoti, kad naujajam direktoriui bus siūloma nustatyti tarnybinio atlyginimo koeficientą 16 – tai reiškia, kad atlyginimas bus 1952 litai.
Tai, žinoma, anaiptol nėra didelė ar labai svarbi naujiena, tačiau tarybos nariui, norinčiam priimti patį teisingiausią ir visuomenei naudingiausią sprendimą, vis tiek reikėtų keliolikos minučių į visą šią informaciją įsigilinti .
O štai įsigilinti į projektus, kuriais pratęsiamos nuomos sutartys keliolikos minučių galbūt ir nepakaktų.
Aš, pavyzdžiui, neradau atsakymo, kodėl iš esmės tai pačiai paskirčiai (mokinių maitinimui), tačiau iš skirtingų bendrovių nuomojamų patalpų Kaune kvadratinio metro kainos skiriasi daugiau nei 5 kartus - nuo 7 iki daugiau nei 40 litų. (Šiaip jau A klasės biurų patalpų 1 kvadratinio metro nuomos kaina Vilniuje dabar siekia maždaug 40 litų).
Tikiuosi, kad Kauno tarybos nariai tai žino. Ir galėtų visiems paaiškinti. Būtų gerai, nes nuomos sutartys tokiomis kainomis bus pratęsiamos iki 2015 metų rugpjūčio 15 dienos.
Tada tikriausiai niekas nebeabejotų, jog Kauno tarybos nariai tikrai nusipelno deramo užmokesčio už savo darbą.
Laikas paklausyti geros muzikos
Jul 19th
Liepos 20 d. 19 val., Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje, Kaune, Rotušės a. 19 įvyks Katherine Davis koncertas kartu su Luca Giordano band atlikėjais iš Italijos. Plačiau apie šią JAV ir pietų Europos samplaiką galite pasidomėti Geros muzikos klubo svetainėje. Susižvilgčiosime ten!Žalgirio mūšio metinės: Lietuvoje niekas nešvenčia?
Jul 15th
… Kolegos čia kažkaip atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje niekas nemini Žalgiro mūšio 600 metinių.
Išskyrus G.Kuprevičiaus oratorijos “Jėga ir ašaros” premjerą Kaune, daugiau jokių didesnių renginių lyg ir nenusimato…
Tiesa, išvakarėse nacionaliniame muziejuje dar buvo pristatytas Žalgirio mūšio maketas.
O paskui dar kažkas stebisi, jog jaunimas nežino, kad Žalgirio mūšį laimėjo Vytautas, o ne Jogaila…
Iš kur jiems tai žinoti, jei Lenkija, minėdama pergalę, švenčia tris dienas, o Lietuvoje švęsti niekam nesinori.
…nes visi išvažiuoja švęsti į Lenkiją…
Kauno mėsos kombinatas Po ilgokos pertraukos vėl pradėjome dar…
Jul 14th

Lankomės šiame pastate

Tarpukario raštai

Betvarkė


Laiko ženklai


Come in

Hollywood


Jei kartais reiktų evakuotis
Kauno mėsos kombinatas
Po ilgokos pertraukos vėl pradėjome dar vieną “ekspediciją” po apleistas Kauno vietas. Oras pasitaikė šiltas, saulė bandė veržtis pro ryto debesis, o mes nužingsniavome į buvusį “Kauno mėsos kombinatą”. Visa kombinato teritorija milžiniška, sovietmečiu dar buvo vadinama “dešrų kaimeliu”. Šiandien vienuose pastatuose įsikūrę sandėliai, kituose biurai, teritorijoje atsirado ir naujų statinių. Daugiau ar mažiau pastatai yra naudojami ne pagal pirminę jų paskirtį, tačiau yra keletas apleistų ir nenaudojamų “vaiduoklių”. Didžiausiame iš jų ir apsilankėme. Pirmi aukštai yra užmūryti, tačiau išlaužtos durys į rūsį, pro kurį galima patekti į bet kurią pastato vietą, rodo, jog pastatu šeimininkai nesirūpina. Laimei, mūsų komandai neteko lipti žemyn į rūsį ir pro jo labirintus ieškoti kelio į viršutinius aukštus. Viename iš pirmo aukšto užmūrytų durų radome išdaužtą skylę, pro kurią ir patekome į vidų. Pirmas vaizdas ne itin malonus: aplinkui tamsu, žibintuvėlių neturėjome, tad į tamsiausius kampelius nelindom, o patraukėm laiptais aukštyn. Akį patraukė puikiai išsilaikę tarpukario laikų laiptai, tikriausiai buvo atsarginė, mažai naudojama laiptinė. Patekome į ilgą koridorių ir aplankėme pakeliui visus kambarius. Visur jau spėta apsilankyti ekstremalių pojūčių mėgėjų ir piktybinių “turistų”: įvairūs popieriai ir dokumentai išmėtyti po visas grindis, ant grindų mėtosi žalios stiklo šukės, tuščia tara ir kitos šiukšlės, spintos išknistos ir apnuogintos - nė vienos sveikos vietos. Bet tokių vaizdų mes čia ir atėjome pasižiūrėti.
Apie NT kainas
Jul 6th
Žodžiu, per patį NT bumą, preiš kokiųs 4-5 metus, lietuvių emigrantų, išvykusių Airijon šeima sugalvojo įsigyti namą Lietuvoje. Surado visai "neblogą" variantą - už 70km nuo Vilniaus, namas su 10 arų sklypu, vaismedžių sodu, trim ūkiniais pastatais, visom komunikacijom, vandentiekiu, kanalizacija, etc., gerai išsilaikęs, senos statybos ir t.t.. Nusipirko už 140 tūkstančių. Jiems ta kaina kažkodėl pasirodė labai gera, ypač kai visos NT kainos vis dar kilo kaip kokios kosminės raketos.
Taigi, nusipirko, o pernai atvažiavo pažiūrėt. Galų gale, praėjus 3-4 metams po pirkinio. Paaiškėjo, kad tas senos statybos namas - tai visiškai supuvusi bakūžė, kurios sienose realios skylės, langai išdaužyti (tokie, beje, jau buvo pirkimo metu), viduje gyvena benamės katės ir šunys, auga kažkokie krūmai, vienas ūkinis pastatas - tai 5 kvadratinių metrų ploto sandėliuko griuvėsiai, antras pastatas - tai jau senovėje užakęs šulinys, o trečias - lauko tualeto liekanos. Vaismedžių sodas - ištisinis, neįtikėtinai tankus 2 metrų aukščio dilgėlynas be nei vieno medžio ar krūmo. "Gyvenamojo" pastato būklė tokia, kad apie jo remontą iš principo negali būti kalbų - gerais laikais tas puvėkas turėjo mažiau, kaip 2 metrų lubas, į kurias aukštesni žmonės galvas atsidaužydavo, dabar gi - tai griuvena, kurios sienos gali nuvirsti bet kuriuo momentu. Savaime aišku, apie kokias nors komunikacijas ar mistinius vandentiekius su kanalizacijomis - išvis nėra jokios kalbos, jų ten niekad nei nebuvo - ne tik pastate, bet ir sklypo apylinkėse.
Dabar tie veikėjai bando parduoti tuos griuvėsius už 60 tūkstančių litų. Sako, kad gerai pasiderėjus, gal ir už 40 tūkstančių perleistų. Žinoma, niekas neperka - visi dėjo ant tokių sklypų. Kaip sako rusai, 20k - krasnaja cena v bazarnij den. Aš realiai imčiau už 10k, bet ufonautams atrodo, kad na negali būti tiek mažai vertas pirkinys, už kurį jie išleido tiek daug.
Ir žinoma, po tokių bajerių toji lietuvių šeima apsisprendė. Anksčiau galvoję grįžti į Lietuvą, todėl ir pirkę tą sklypą su namu, dabar sakosi pasiliksią Airijoje, nes į tokią šalį grįžti nėra prasmės. Aš gi jų vietoje būčiau nepagailėjęs suinvestuoti į tą sandėrį dar kelių tūkstantėlių, už kuriuos vikriuosius NT prekeivius paguldyt į traumą. Tokios paslaugos vis dar nebrangios.
dek pragare, …
Jul 1st

„Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu.“
Algirdas Mykolas Brazauskas, apie Lietuvos vėliavą, šiek tiek prieš tai, kai sugalvojo „grąžinti Katedrą Lietuvai“.
**
Jau kokius metus laukiau, kada galėsiu parašyti vieno sakinio įrašą, kuriuo dabar pavadinau šį įrašą. Gal ir būčiau tokį parašęs, bet, lyg specialiai, tą birželio 26-ąją buvau užsieniuose be interneto. O gal per tuos laukimo metus paaugau arba šiaip apsiraminau, nes dabar trečiąjį sakinio žodį nutylėjau. Bet tikrai ne iš pagarbos.
Pasimiro Brazauskas. Pamenu tik tiek, jog tą vakarą Slovakijoj smagiai prigėrėm ir gerai leidom laiką. Tokia naujiena nė kiek nesugadino nuotaikos. Nesigailėsiu asmens, kuris menkino Lietuvą, o pajutęs svylantį savo užpakalį, iškart puolė į kitą barikadų pusę. Kai jį išrinko prezidentu, mano tėvas nešiojo gedulo juostelę. Ir dar beretę megztą nešiojo. Nors dabar jos nenešioja, bet visiškai nesigėdija (kaip ir aš), jei jį pavadina „megzta berete“. Tai šimtą kartų geriau, negu būti pavadintam komunistu, Lietuvos išdaviku.
Brazauskas nebuvo tikras Lietuvos prezidentas, jis buvo apsišaukėlis. Jam Lietuva nerūpėjo. Jis labiau buvo CK pirmininkas, lietuviškųjų komunistų herojus. Juo žavėtis galima nebent dėl to, jog mokėdavo tobulai plauti žmonėms smegenis ir sugebėjo visuose gyvenimo atvejuose pasirinkti tinkamą barikadų pusę ir tokiu būdu pasiekti daug daugiau, nei bet kuris kitas sovietinės ideologijos pripampęs individas. Pamenu, kai pirmą kartą išgirdau apie jo ligą ir kaip jam sunku su ja kovoti, negražiai pagalvojau: „nemirk, kankinkis ilgiau“. Tada sąžinė man pasakė, kad už tokius žodžius gausiu atlygį, bet man nusispjaut – tai vienintelis žmogus gyvenime, kuriam linkėjau kančių. Visgi gyvenimas atlygina kiekvienam už savo darbus, todėl ir AMB gavo labai neblogą dozę. Gal tik per lengvą.
Grįžus į Lietuvą skrandį pradėjo nenumaldomai traukioti televizijos ir žiniasklaidos vėmalai. Dar tikriausiai nesu matęs tokio dirbtino ir šleikštaus mirusio žmogaus užpakalio laižymo. Net bjauru skaityti dėl lankomumo kurpiamus portalų straipsnius. Šlykštu matyti laidas, kur AMB tapo ne tik „daug nuveikusiu Lietuvos prezidentu“, bet netgi „atvedė Lietuvą į Nepriklausomybę“! Tokį brudą išmąsčiusiam žurnalistui norėtųsi spjauti į veidą. Beveik niekas nerašo tiesos, o tik laikosi labai kvailos taisyklės „apie mirusį gerai arba nieko“. Kažkodėl vieno tipo nusikaltėlių (paskutinės Lietuvos „sensacijos“) atveju šios taisyklės nesilaikoma, bet kai pasimiršta Lietuvos progresą stabdęs ir šalį į sovietų gretas bandęs grąžinti asmuo – visi, nesilaikantys taisyklės, paskelbiami amoraliais žmonėmis. Tuomet ir aš pabūsiu amoralus. Negaliu susilaikyti neparašęs kitokios nuomonės, kai matau kaip neskoningai visoje žiniasklaidoje AMB garbinamas ir šlovinamas už tai, ko nepadarė. Kažkoks iškrypėlių šou, naujo „tautos didvyrio“ gimdymas iš mėšlo krūvelės.
Bjauru ir viskas. Būsiu naivus ir tikėsiuosi tik vieno – kad praėjus dešimčiai, dvidešimčiai metų istorija parodys, kur teisybė, ir AMB bus sutrintas su žemėmis, kaip menkiausias Lietuvos prezidentas. Man net neapsiverčia liežuvis jo vadinti prezidentu, nes prezidentas paprastai turi mylėti savo Tėvynę, gerbti ją ir bandyti ją iškelti kuo aukščiau. Ir jokiu būdu nemenkinti.
Sveikinu Bažnyčią su puikiu sprendimu nevelti politikos ir religijos. Ar tai bus pirmas žingsnis politikos ir religijos atskirties link? Abejoju, bet vis tiek palaikau. Nors nenustebčiau, jei po 50 metų jau kiti klerikalai sugalvotų Brazauską paskelbti šventuoju. Šioje organizacijoje visko pasitaiko.
Pabaigai, kadangi visa žiniasklaida atsiklaupusi lyžčioja užpakalius, o tokie politikai kaip Zuokas parodo visiškai nesuprantamą savo veidą (ir dar nupeza apie tai, jog AMB reiktų laidoti valdovų rūmuose), siūlau pasiskaityti kelis mano atrastus straipsnius ir įrašus; galbūt jie geriau apibūdins požiūrio tašką nei mano pamintyjimai:
Tomas Čyvas – trumpai ir tiksliai.
Uroboras – ką čia tokio pasakyti? Net ir aš prieš kelias dienas grįždamas mąsčiau, ar verta kažką rašyti, kai mirė toks nereikšmingas žmogus. Bet, kaip minėjau, negaliu susilaikyti, kai matau žiniasklaidos poziciją.
Artūras Račas apie 43 Kontstitucijos straipsnį – labai tiksliai apie tai, kodėl AMB neturėtų būti laidojamas Katedroje.
Adreview - žiauriai ir su daug netaktiškų keiksmažodžių (įspėjau!). Dėl šlykščios kalbos neapsisprendžiau, ar nurodyti čia jo įrašą, bet visgi jo mintys atspindi tam tikrą šios istorijos dalį.
Ir aišku vėl priminsiu garsiąsias jo frazes. Dar pasakykit, kad buvo ne toks ir darė ne tai, ką sakė.
Užbaigdamas įrašą pasakysiu labai paprastą ir banalią frazę: darbai, o ne užimamos pareigos ir populiarumas išaukština žmogų. O Algirdo Mykolo Brazausko darbai tikrai nebuvo suteikiantys garbės ar iškilumo.
Artimiesiems užuojauta ir ilgai neliūdėkite.
Numirė Brazauskas
Jun 30th
Man pačiam pasišlykštėjimą kelia ta isterija, kurią suka kai kurie veikėjai - vieni jau peza apie tai, kaip Algirdas Mykolas Brazauskas subūrė Sąjūdį ir iškovojo Lietuvai nepriklausomybę, kiti aiškina apie iškiliuosius jo prezidentavimo metus (per kuriuos buvo padaryta kas?), treti - netgi apie kažkokį jo atliktą tautos suvienijimą. Pasakysiu trumpai - ta visur staigiai kilusi žodinė tryda yra toks eina naxui, kad pyzdec. Aš daug ko tikėjaus, bet kad visa spauda, visa žiniasklaida bus užlieta tokiais kiekiais sacharininių vėmalų - to rimtai negalėjau prognozuoti.
Algirdas Mykolas Brazauskas kovojo prieš Sąjūdį, prieš Nepriklausomybę, jis tapo tuo žmogumi, kuris po nepriklausomybės sugebėjo suskaldyti Lietuvą į dvi dalis, kurias matome iki šiol - vienoj pusėj konservai, kitoj - socdemai. Algirdo Mykolo dėka iki šiol puikiai bujoja dar Sniečkaus sukurta nomenklatūrinė sistema. To paties Braziaus dėka iki šiol nebaudžiamais liko visokie KGB nusikaltėliai. Jo ir jo užaugintos partijos dėka gavome valstybininkus, Leo.lt, oligopolijas ir taip toliau. Už ką Algirdą Mykolą gerbt ir apie jį trysčiot - nežinau. Faktų už - atrodo, tiesiog nėra. Pokyčiai, kurie vyko, Brazauskui esant valdžioje - vyko nepaisant jo. Brazauskas prie jų prisidėdavo tik tada, kai suprasdavo, kad tų pokyčių išvengti neįmanoma. Bet iki tol - priešindavosi iš visos spėkos.
Tuo tarpu dabar iš Algirdo Mykolo daromas stabas. Socdemai ir kaip kurie kiti tiesiog orgazmuoja, skleisdami briedus apie tai, koks Algirdukas buvo nuostabus, kiti dar sugeba pareikšti, kad vienintelis politikas, su kuriuo Algirdukas kategoriškai atsisakė kalbėti - tai Kubilius. Suprask - Algirdukas prisakė Kubiliui eit nx, todėl mirusiojo norai turi būti vykdomi. Vemt verčia.
Paskutiniai cirkai - laidotuvės ir katedra. Tiesą sakant, bažnyčios vadukai man kelia didesnį pasišlykštėjimą, nei komunistai. Ir dabar, esą dėl to, kad Brazius buvo išsiskyręs, jo neleidžia į katedrą. Nors vienas geras sprendimas. Aš irgi neleisčiau, belenkokiu pretekstu. O tai dar turi ir gerąsias puses - kai jau Grybė pasipiktino, tai dabar bent jau patarkuos valdžiažmogiai bažnytininkus. Vieni kitus patarkuos - visuomenei bus geriau. Gal netgi baigsis tie absurdai su sakralinėmis erdvėmis.
Žodžiu, numirė Brazauskas, Lietuvai - geriau. Ir iš anksto siunčiu nx visus tuos, kurie man norėtų pasakyti nuvalkiotą šūdfrazę, kad "apie mirusius tik gerai arba nieko".
Vilnius šiandien parduodamas
Jun 30th
Upd.: parduota. Sutarties laikotarpį nuspręsta padidinti nuo 15 metų iki 35.
Upd-2: atrodo, arba aš kažko nesuprantu, arba Delfyje sėdi durniai, skelbiantys, esą atmesta. Arba savivaldybė užpublikavo vieną, o žurnalistams pranešė kitą. Arba išvis kažkokia nesąmonė. Jei ką - savivaldybės nutarimas yra viešai prieinamas - http://www.vilnius.lt/newvilniusweb/index.php/192/?itemID=1119 , žr. sutarties priedą.
Upd-3: Pasirodo, debilas aš. Savivaldybė prabalsavo prieš, bet savo puslapyje vietoj rezultatų paskelbė projektą. Šaunuoliai. Išties, atmesta 23 balsais prieš, 16 balsavo už, trys susilaikė. Balsavusiųjų už sąrašas, nepatvirtintais duomenimis, yra toks:
- V.NAVICKAS
- A.ŠALTENIS
- A.VAKARINAS
- D.MASKOLIŪNAS
- G.BABRAVIČIUS
- G.DAUBARAS
- G.KAZAKAS
- G.KĖVIŠAS
- G.K.MEILŪNIENĖ
- J.KVETKOVSKIJ
- K.NĖNIUS
- L.DMITRIJEVA
- S.DMITRIJEV
- V.MILIAUSKAS
- Z.KELMICKAITĖ
- Ž.JACKŪNAS
- Romas Adomavičius
- L.ANDREJAUSKAS
- V.KLIUKIENĖ
Po Braziaus. Adamkus.
Jun 29th
Trumpai tariant, sovietiniais laikais vietinės (respublikinės) kompartijos turėdavo du vadus - pirmąjį sekretorių iš vietinių kadrų ir antrąjį sekretorių, kuris būdavo skiriamas iš Maskvos. Antrasis sekretorius turėdavo prižiūrėti, kad vietiniai nenukryptų nuo centrinės linijos. Taip buvo ir Lietuvoje, kur ilgai sėdėjo anoks Nikolajus Mitkinas, sankcionavęs kariuomenės panaudojimą prieš vieno iš mitingų dalyvius. Mitkiną Algirdas Brazauskas pakeitė į Vladimirą Beriozovą, kuris jau buvo paklusnus Algirdui Mykolui, o ne Gorbačiovui.
Taigi, Adamkus pasakoja, kaip jis sėdėjo pas Algirdą Mykolą Brazauską kabinete, kai šis, rodydamas būsimam Lietuvos prezidentui savo pasitikėjimą, telefonu su Maskva derino Mitkino pakeitimą Beriozovu. Štai taip vat. Pasakojimas savo esme primena kažkokią pasiuntinuko istoriją - "štai, o tas vadovas, aš pas jį kabinete buvau, ir girdėjau, kaip jis su dar didesniu vadovu kalbėjo".
Taigi, 1988 metai, Valdas Adamkus Lietuvoje yra nulis, niekas jo čia nežino, niekam jis nerūpi, tačiau pas realų visos Lietuvos vadovą Algirdą Mykolą Brazauską (prisiminkim - sovietmetis, valdo vis dar kompartija, o pirmasis sekretorius - absoliutus vadas) sėdi, derinant tokį reikalą, kaip vietinės valdžios atsiskyrimas nuo Maskvos kontrolės.
Valdas Adamkus į Lietuvą atvykdavo ir iki tol, beveik kasmet. Nors ir buvo vienu iš JAV valdžios pareigūnų. Įdomu, tiesa? Ir tasai JAV pareigūnas, reguliariai, jau nuo 1972 metų (!!!) vis atvykstantis į Lietuvą, tačiau nežinomas vietinei publikai, sėdi pas Algirdą Mykolą Brazauską, šiam derinant esminius kompartijos įvykius.
Žodžiu, konspiracines teorijas kurkitės patys.

Nauji pasisakymai