Štai,  širdelė su džemu – labai tinka tokių sausainių išsikepus eiti iškylauti.

Receptas two tarts.

Jau metas vėl prisiminti ledus

6 bittersweets.

Ką gaminate jūs? Ar dažnai išbandote ką nors naujo?

Šiandien su šeima buvome Jūrų muziejuje ir Nidoje. Mudu ir trys mūsų vaikai (nes Augustas išvyko su mano tėvais) patraukėme į Klaipėdą. Iš pradžių manėme, kad tiesiog važiuosime į Jūrų muziejų, bet po to apsisprendėme aplankyti ir Nidą. Man patiko Jūrų muziejaus tinklalapis – jau toks įtraukiantis. Bet vos nuvažiavus pasitiko kita realybė:

a) Prie kasų – nė vieno žmogaus. Teko palaukti, kol ateis žm0gus, parduodantis bilietus. Paklausiau, ar yra galimybė pamatyti delfinus (nes delfinariumas uždarytas rekonstrukcijai). Man buvo pasakyta: “Ne”. Trumpai ir aiškiai

b) Nueiname į muziejų. Smirda. Pasirodo, kvapas ateina iš tualetų, esančių pusrūsyje. O visa pirmojo aukšto ekspozicija – kaip mano vaikystėje. Nežinau, gal ir ten kažkas kažką rekonstravo, bet aš nieko naujo nepamačiau. Nervino ir tai, kad užrašai ir eksponatai ne visada sutapdavo. Moterys, kurios turėjo (galėjo?) papasakoti apie eksponatus, sėdėjo ir kalbėjo tarpusavyje. Vaikams, beje, patiko. Ypač koralai ir spalvingosios žuvys. Jie itin susižavėjo Nemo, tačiau viską pasakoti tenka mums, nes apie tai (kas tikrai daugeliui vaikų aktualu) nėra parašyta nė žodžio. Aišku, kam rašyti tai, kas vaikams bus įdomu, ar ne?! Juk tai būtų kičas ir sekimas holivudine mada. Geriau parašykime apie menkę. Arba išvis nieko nerašykime. Tegul žiūri ir džiaugiasi.

c) Antrasis aukštas jau akivaizdžiai rekonstruotas. Yra ir interaktyvioji ekspozicijos dalis. Morta bando žaisti, tačiau nieko nesigirdi. G visaip bando pagarsinti, Vilhelmas aplekia koridorių ieškodamas žmogaus, kuris galėtų padėti, tačiau…nepavykus patiems ir neradus pagalbininko tenka tiesiog judėti tolyn. Vaikams nepatiko, kad ten nebuvo gyvų eksponatų. Man antrasis aukštas patiko. Kita vertus, jis turėtų būti tik kaip priedas, o ne kaip pagrindinis dalykas Jūrų muziejuje.

d) Liūdniausia – pusrūsyje. Ten ėjome, nes norėjome pažiūrėti, kaip plaukioja ruoniai. Vanduo – drumzlinas. Kvapas – prastas. Informacijos – nulis. Aplinka – tragiškai skurdi.

Teisybę pasakius, nesu ten kokia nors baisinga gyvūnų gynėja, bet man buvo gaila ir tų ruonių, ir pingvinų, ir jūrų liūtų. Kurie, beje, yra tiesiog fantastiški. Mums pasisekė, nes buvome kaip tik tada, kai juos maitino. Krapnojant nemaloniam lietučiui stebėjome ir stebėjomės, kokie jie nuostabūs ir panašūs į šuniukus. Kadangi žiūrovų buvo nedaug, tai net pasirodymo metu turėjome galimybę pakalbėti su žmonėmis, kurie juos treniruoja, o po pasirodymo – ir išsamiau pasikalbėti. Prisipažinsiu – žaviuosi jais. Tai žmonės, kurie sąmoningai pasirinko būti tose priplėkusiose patalpose ir treniruoti/bendrauti/maitinti gyvūnus su minimalia perspektyva kada nors išsiveržti iš to uždaro rato. Tam tikra prasme ir man jie it Kalifornijos jūrų liūtai…niekada nematę Kalifornijos. Gal ir neskauda, kai nesi matęs.

Bendras įspūdis: tuščia, nyku, visi laukia vasaros ir tikrai negyvena šia diena. Jeigu ne tie jūrų liūtai, tai išvis būčiau išėjus sudepresavus. Nors vaikams patiko ir klausė, ar galės grįžti vasarą.

Nidoje – tas pats. Kadangi norėjome užkąsti, bergždžiai ėjome į vieną-antrą-trečią kavinę. Nedirba. Vienoje ūbavo gerokai įkaušęs pilietis su savo sėbrais apie tai, kaip Kubilius jam mažai padeda. Geriau pats sau padėtų darban eidamas, o ne vidury dienos gerdamas. Informaciniame biure maloni ponia rekomendavo restoraną, kuris buvo pilnutėlis – matyt, visų keliai ten atveda ne sezono metu. Užsakymo laukėme 45min. Iš vienos pusės gerai – gamina (o ne šildo). Iš kitos pusės vaikams jau stogas čiuožė po tiek laukimo. Nepasiūlė nei piešti, nei spalvinti, nei knygutės pavartyti. Gerai, kad buvo servetėlių – lėktuvėlius lankstėme. Sąskaitos laukėme 15min (po to, kai paprašėme atnešti). Dėl to pavėlavome į keltą ir teko kito laukti 40min.

Neabejoju, kad yra tokių, kurie nori tokios mirtinos ramybės. Kita vertus, nereikia po to skųstis, kad mažai turistų. Suprantu, kad vasarą vilioja geras oras. Bet gal reikėtų pasukti galvą ir apie tai, kas galėtų privilioti turistą ir žiemą-pavasarį-rudenį? Gal tada nereikėtų įkaušus su sėbrais šūkauti apie nevykusią/nepadedančią valdžią? O gal mes tiesiog esame pakilę virš tų materialistų, kurie stengiasi ir tikimės, kad tiesiog turi užtekti mūsų nepakartojamojo paplūdimio? Reality check: tik mums jis toks nerealus, tik mums jis nepakartojamas ir žadinantis sentimentus. Realybėje mūsų paplūdimys yra normalus paplūdimys.

Summa summarum man patiko išvyka. Daug sentimentų. Prisiminiau, kaip su savo tėvais važiuodavau į Nidą ir į tą patį Jūrų muziejų. Ir G prisiminė. Smagiai pabuvome su vaikais. Vaikams buvo smagu. Smagiausia, žinoma, buvo tiesiog būti drauge. Bet vis vien visą laiką neapleido mintis, kad kaip-viskas-čia-galėtų-būti.

Viską atpalaidavo valanda pirties + baseino jau grįžus į Palangą. Pamatėme, kaip jau puikiai plaukia Morta – net nežinojome, kad ji plaukia TAIP puikiai! Taip pat pastebėjome, kad Gertrūda ne tik nebebijo vandens, bet ir jau drąsiai plaukia su makaronu.

Nusprendėm, kad tokių savaitgalių reikia daug daugiau.

Kara’s Party Ideas.

Galima pasigaminti tokių saldaininių dekoracijų, pvz keksiukams papuošti.

oh!cupcakes.

Namų papuošimai.

Pinterest.

Stebuklų lazdelės ypatingai pravers.

Collete Bream.

Karūnos jubiliatei ir draugėm.

Katie Did.

Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymas į žurnalistų dažniausiai užduodamus klausimus.

 Penkiolika metų dieną iš dienos savo straipsniuose, interviu, pokalbiuose per TV ir radiją, savo paskaitose, kurias skaitau mokyklose, bendruomenėse, seniūnijose, aiškinu, kad maisto prekių parduotuvėse maisto prekių išvis nėra, nes ten parduodami tik maisto produktų surogatai. Nėra duonos ir kepinių, nėra pieno produktų, nėra mėsos produktų, nebėra net gerų kruopų ir grūdų, daržovių, vaisių ir uogų, o viskas, kas supakuota, yra žalinga žmogaus organizmui, – nuodai.

 Ir niekas tuo netiki, bijo net žinoti. Žmonės nuo tokios mitybos virto biomase, o biomasė ir visko bijo, ir jau nebemoka ir dar labiau bijo mąstyti…

 Net kai vaikai ir jaunimas akropolius, bigus, megas, ozus ir kitus žmonių pinigus šluojančius gigantus pradėjo vadinti gavnopoliais, šūdlendais, jų tėvai ir seneliai niekaip negali įsisąmoninti, kad vaikų lūpomis sakoma tiesa…

 Kuo kenksmingos įvairios dešros. Kas į jas dedame ir kaip įvairūs priedai kenkia mūsų sveikatai?

 Priklausomai nuo žmogaus amžiaus, sveikatos būklės, geografinės gyvenamosios vietos, piniginės apimties, kaip auginami galvijai, kokiu pašaru jie šeriami, kaip jie skerdžiami, kokia yra dešrų gamybos technologija (o gamybos technologijų yra keliolika tūkstančių, – tai kokias dešras turite omenyje?), mėsos kokybės, rūkymo, džiovinimo, vytinimo, gamintojo požiūrio į pirkėją, gamintojo sąžiningumo ir jo supratimo savo krašto kulinarijos paveldo ir pan.,  priklauso įvairių dešrų dar įvairesnė kokybė ar kokybės nebuvimas.

 Kalbant vien tik teisybę, tai beveik visos Lietuvos mėsos įmonės dešras gamina ne iš geriausios rūšies mėsos, o iš atliekų, dedant į jas cheminius žmogaus, ypač vaikų organizmui pavojingus priedus: skoniklius ir skonio stipriklius, spalviklius, kvapiklius,  konservantus, mėsos kokybės ir išvaizdos „palaikytojus“, genetiškai modifikuotus baltyminius priedus, cheminius mėsos masės „didintojus“.

 Visas be išimties vaikams skirtų dešrelių gamyklas reikėtų šiandien pat sunaikinti, o jų savininkus už Lietuvos vaikų genocidą susodinti į kalėjimą iki gyvos galvos. Juk tai jų pastangomis mokyklose liko tik 12% sveikų vaikų!!!

Lietuvoje kiaulienos mėsos išvis nebėra (išskyrus vieną kitą ūkininką, kuris tik savo reikmėms augina kiaules) Ir parduotuvėse, ir turguose, ir net „ūkininkų turgeliuose“ šiandien visi kaip vienas prekiauja ne kiaulių, o kiauliagyvių mėsa, kurios auginamos Lietuvoje danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu arba yra atvežtos iš Lenkijos ar kitų užsienių, kur taip pat auginamos tuo pačiu danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu. Cheminiais ėdimo skatintojais, augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais, cheminiais inhibitoriais ėsdinami paršeliai jau nebegali natūraliai augti, jų organizmas nebegali natūraliai, pagal gamtos dėsnius suformuoti kūno raumenis ir riebalus, mėsą. Paršeliai virsta ne kiaulėmis, o chemizuotais kiauliagyviais, todėl ir jų mėsa yra pavojinga žmogaus sveikatai ir ypač nuodinga vaikų organizmui, sukelianti ne tik spuogų augimą, bet ir įvairias ligas. Kuo daugiau kiauliagyvių mėsos, – tuo daugiau Lietuvoje spuoguotų panelių, jaunimo, vaikų ir net suaugusių, tuo daugiau įvairių susirgimų ir tuo didesnis vaistinių pelnas…

Tas pats sakytina apie jautieną, tos pačios bėdos su importine aviena. Vien tik Lietuvoje augintų ėriukų ir avių, kurios natūraliai ganosi ekologinėse pievose ir pakrūmėse, nėra šeriamos cheminiais augimo skatintojais, dirbtiniu pašaru, mėsa galėtų būti skirta žmonių mitybai. Gaila, kad Lietuvoje nėra specializuotos avių skerdyklos, kurioje avys būtų skerdžiamos pagal Halalo kanonus ir taisykles.

Bet didžiausia nelaimė mūsų mitybai ir didžiausias nuodas vaikams bei jaunimui yra vištagyvių ir kalakutagyvių mėsa. Norite asmeniškai įsitikinti – pamėginkite išvirti sultinį iš maisto prekių parduotuvėje pirkto vištagyvio ir iš kaime pirktos kieme bėgiojusios ir lesiojusios vištos. Tai, ką pamatysite, ką užuosite, ką paragausite – bus Jums akivaizdus atsakas į visas abejones ir klausimus.

Norint kompetentingiau, išsamiau atsakyti į šį klausimą, reikėtų imti kiekvieną dešrą ir ją ištyrus pasakyti visą tiesą.

Kaip vertinti tokius teiginius ant jų pakuočių, kaip „dūmo skonio“?

Čia jokie vertinimai nereikalingi. Užrašas pats pasako, kad gaminys nėra rūkytas, o mirkytas „dūmų skonio“ chemikaluose.

Kiek procentų dešrose yra mėsos?

Konkretų atsakymą galiu duoti tik kiekvienai dešros rūšiai, o ne aplamai. O aplamai štai toks atsakymas: Lietuvos maisto prekių parduotuvėse rūkytų dešrų ir mėsos gaminių išvis nėra.

Gerbiamieji, ar kada nors klausėte savęs, kodėl Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių „rūkyta“ mėsa šilumoj sugenda per porą dienų, kai tokia pat kaimiška – gali stovėti mėnesius?

Taigi viskas labai paprasta: parduotuvėse nėra rūkytos mėsos, yra tik mirkyta.

Kodėl negenda gerai išrūkyta mėsa? Yra kelios priežastys:

1.Prieš rūkymą mėsa yra padžiovinama (rūkant mėsa taip pat džiūsta, taip prarasdama keliasdešimt procentų masės), o kuo mažiau vandens, tuo sunkiau dauginasi bakterijos.

2. Ji yra gerai sūdyta (o druska – puikiausias konservantas).

3. Joje nėra papildomų puvimą skatinančių medžiagų, tai natūralus produktas.

4. Rūkant mėsą, ant jos gabalo susidaro apsauginė mineralinių medžiagų plėvelė, o pati mėsa sterilizuojasi. Įpjovos vietoje vandens likutis greitai išgaruoja, druskos koncentracija padidėja, taip sudarydama apsauginį sluoksnį. Dėl to net prapjautas rūkytos mėsos gabalas kambario temperatūroje negenda ištisas savaites.

Kodėl genda Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių rūkytos mėsos gaminiai ir dešros?

Tam yra kelios priežastys:

1. Visa mėsa yra mirkoma arba prišvirkščiama kvapiklių tirpalo (taip, yra ir „rūkytą“ kvapą bei skonį suteikiantys kvapą), o dėl mirkymo ji ne tik nepraranda masės, bet ir pasunkėja iki 10-20 procentų. O kuo daugiau drėgmės, tuo bakterijoms smagiau daugintis…

2. Dalis druskos tokioje mėsoje pakeičiama „skonio ir kvapo stiprikliu“ – natrio gliutamatu, kuris ir pats turi sūrų skonį, bet netrukdo daugintis bakterijoms.

3. Kad mėsos skonis būtų stipresnis, ji dažniausiai mirkoma kraujo plazmos tirpale– pastarasis turi daugumą mėsoje esančių tirpių medžiagų, taip sustiprindamas „mėsišką“ skonį, bet kartu tampa ypatingai gera terpe bakterijoms daugintis.

 Žydų košerinėje ir musulmonų halalinėje mėsoje kraujo išvis negali būti, nes jame dauginasi žmogaus gyvybei pavojingos bakterijos. Net gyvulius privaloma skersti taip, kad jie nematytų vienas kito ir nestresuotų, negalima skerdimui naudoti elektros ir panašių kankinamų įrengimų. Tuo tarpu krikščioniškoje Lietuvoje visos skerdyklos tiek gyvulius, tiek paukščius ne skerdžia, o masiškai galabija ir tie baisiose kančiose dvesia tokio pat galolaukiantiems matant, virsta ne skerdenomis, o maitomis, ir būtent šitokių maitų dvėseliena prekiauja maisto prekių parduotuvės ir turgūs Lietuvoje. Būtent iš tokių maitų dvėselienos gaminami visi be išimties, net ir mažose kaimų ar miestelių mėsinėse rūkyti ir net vytinti mėsos produktai: dešros, kumpeliai, nugarinės, šoninės, šonkauliukai, vyniotiniai, slėgtainiai ir t. t. Atvirai kalbant, lietuviai mėsėdžiai šiandien tapo maitėdomis ir pilna burna kemša į save dvėselienos produktus. Gal todėl jau visai iš proto išsikraustę, net maitėdas varnas ryti pradėjo…
4. Prapjovus parduotuvėse pirktą „rūkytą“ mėsą, iš jos sunkiasi drėgmė ir jokia apsauginė druskos plėvelė nesusidaro. Todėl tokia Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių mėsa pradės labai greitai pūti. Palaikę kelias dienas ją kambario temperatūroje, gausite puvėsio gabalą.

Šiandien gudručiai Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių savininkai savo gaminiams naudoja iš užsienio atsivežtą 10 metų senumo šaldikliuose sudžiūvusią, praradusią bet kokią maistinę vertę „mėsą“.
Krabų lazdelės iš žuvų atliekų, nuodingi silkių produktai, kelis kartus šaldyta žuvis, ledai iš pieno ir genetiškai modifikuotų sojų miltelių bei sintetinių priedų, chemikalais perdozuoti konditerijos gaminiai, sintetiniais priedais „išpūsta“ duona ir batonai, nors ir šventvagiškai vadinama močiučių, diedukų, o dar šlykščiau, net šventųjų vardais, – štai mūsų mitybos, o gal totalinio genocido nūdienos realijos…

Vien tai, kad diena po dienos reklamuojamos ekologiškai švarios Uspaskicho Krekenavos mėsinės dešrelės, nors Lietuvoje išvis nėra ekologiškai švaraus pašaro, todėl nėra ir negali būti ekologiškai švarios kiaulienos, kuri, deja, yra auginama chemizuotu pagreitintu būdu, o kiaulės ypatingai kankinamai žiauriai žudomos elektra, įrodo, kad Lietuvoje sveikatos tarnybos valdininkai visi iki vieno korumpuoti…

Mane labiausiai stebina Uspaskicho Kėdainių konservų fabriko darbuotojų chamiškai niekinamas požiūris į savo produkcijos pirkėją: įmonės savininkai yra įsitikinę, kad visi be išimties Lietuvos pirkėjai yra beviltiški idiotai. Štai tarybiniai rusiško „obščepito“ konservuotos „sriubos“ (kiekvienas psichiškai normalus žmogus žino, kad sriuba vartojama tik šviežia, ką tik išvirta) yra „be konservantų“. Bet juk pagrindinis konservantas yra druska. Pamėginkite sriubą, daržovių troškinį sudėti į indelius, uždaryti dangteliais ir patys įsitikinsite, kad po paros-antros tie “be konservantų“ produktai surūgs arba supus ir išsprogdins indelius.

Kėdainių konservų fabrikas ant savo kečupų rašo: „be dažiklių, be saldiklių, be tirštiklių, be konservantų“ ir pirkėjui meluoja net keturis kartus, nes akivaizdžiai kiekvienas gali įsitikint, kad ryte sutrintas arba įpjautas pomidoras  paliktas kambario temperatūroje vakare jau pradeda rūgti, putoti.

Kėdainių konservų uogienė taip pat be konservantų, t. y. be cukraus, o jei be cukraus, tai jau tą pačią dieną pradėtų rūgti. O jei nerūgsta, tai tada yra įdėti kiti konservuojantys saldikliai, t.y. tie, kurie ir Europoje, ir JAV yra pripažinti nuodingais ir neleidžiami naudoti maisto produktų gamyboje.

Kokiu būdu Kėdainių fabrikas marinuoja ir konservuoja daržoves, agurkus, kopūstus, jei jie yra be konservantų, t.y. be acto, druskos ir cukraus (būtent jie ir yra konservantai)?

Kokias gamybos technologijas yra sukūręs Kėdainių fabrikas, jei gali gaminti 4 majonezo rūšis be konservantų, o vieną net be cholesterolio? Gal išvedė naują vištų veislę, kuri pradėjo dėti kiaušinius be cholesterolio, nes šiaip viso pasaulio vištų kiaušinio trynyje yra 250 mg cholesterolio, o majonezas be kiaušinio trynio yra nemajonezas, o tik surogatas, falsifikatas.

Tai kokiais stebuklingais būdais Kėdainių konservų fabriko „be konservantų“ produkcija gali negesdama išbūti 3 mėnesius?..

Kažin ar kada nors atsiras Lietuvoje žmonių, kuriems bus svarbu sveikas maistas, kuriems bus svarbu jų vaikų ateitis? Svarstau ir netikiu, nes matau, kas dabar vyksta internetinėje erdvėje: Lietuvoje jau atsiranda ir mamų, ir vaikų, ir net „ekosvetainių“, kurios po „eko“, „organic“ vardu talpina ne tik menkaverčius, bet ir nuodingus maisto produktus: tai visokių biovelų, nematekų, agrovetų, vičių, mantingu, pieninių, kepyklų, kečiupyklų, majonezyklų, aliejinyklų, žuvyklų ir visokių kitokių nuodyklų produktų aukštinimas ir reklamavimas.

O kur garbė ir orumas, kur rūpestis pirmiausiai savo paties ir  savų vaikų sveikata?

Normalioje civilizuotoje šalyje už šitokią klaidinančią reklamą įmonė būtų nubausta didžiulėmis piniginėmis baudomis, o pati įmonė už vartotojų mulkinimą būtų išvis uždaryta. Nebent visi įstatymus leidžiantys, už piliečių sveikatą atsakingi, vartotojų teises ginantieji jau seniai yra papirkti ir nupirkti, o Lietuvai iš anksčiau yra užprogramuotas žmonių sunaikinimas ir lietuvių tautos visiškas išnykimas.

Dešrelės: iš ko jos gaminamos? Kokie kenksmingi priedai jų gamyboje naudojami? Kaip jie veikia mūsų sveikatą?

Dešrelių yra įvairių, yra įvairių gamybos technologijų. Tačiau jei kalbėsime apie virtas dešreles, kurias gamina Lietuvos, Lenkijos, Rusijos mėsos įmonės ir kuriomis tėvai maitina savo vaikus, tai jos yra ne mėsos gaminiai, nes gaminamos iš baltyminių priedų (gerai, jei dar pridedama sutrintų odų, sausgyslių), cheminių mėsos skoniklių, cheminių mėsos kvapiklių, konservantų, stabilizatorių ir kitokių cheminių junginių.

Nėra ko stebėti, kad vaikeliai jau 100% gimsta alergiškais, didžioji dalis jaunimo tampa spuoguotomis, tingiomis, bukagalvėmis būtybėmis.

Pienas: kaip vertinti pieną, kuris prekybos centruose net nededamas į šaldytuvus, o ant jo pakuotės nurodoma – „galioja metus“? Kas turi būti į jį dedama, kad tiek ilgai laikytųsi?

Tai turėtų būti atskiras atsakymas, nes Lietuvoje nė viena pieno gamybos įmonė negamina pieno ir jo produktų. Parduotuvių lentynose yra tik pieno produktų surogatai ir apie kiekvieną reikia išsamiau atsakyti. Atskirai apie pieną, pasukas, jogurtą, kefyrą, rūgpienį, grietinėlę, grietinę, sviestą, varškę, varškės sūrius, fermentuotus sūrius, nes jų natūralių Lietuvos maisto produktų parduotuvėse jau 15 metų iš vis nėra.

„Pienas“ gaminamas iš pieno miltelių, sojos miltelių, cheminių pieno skoniklių, kvapiklių, spalviklių ir vandens. „Grietinėlė“ – suplakama iš prasčiausios kokybės genetiškai modifikuoto aliejaus su cheminiais grietinėlės skonikliais, kvapikliais, spalvikliais. „Grietinė“ – taip pat, kaip grietinėlė, tik įplakus blogos kokybės želatino. „Sviestas“ jau 20 metų gaminamas tik pagal margarino receptūrą. Apie kitus pieno produktus neminėsiu, nes, jei nėra pradinio produkto, tai kitų ir būti negali. Tik būtinai pabrėšiu, kad patys pavojingiausi vaikams ir jaunimui, nėščioms moterims yra varškė, sūreliai, jogurtai ir ledai, nes ten yra sukraunamos cheminių nuodų bombos.

Lietuvos pieno kombinatai šiandien sutartinai gamina žaliavą tekstilės pramonei – pieno audiniui ponių blizgioms suknioms, seimūnų blizgantiems kostiumams… Lietuvos pieno kombinatai šiandien pieno produktų nebegamina, o gamina tik jų surogatus – brangias prekes pardavimui ir didesniam pelnui gauti…

Tik pernai, metams baigiantis Lietuvos pieno gamintojai po mano pastangų žmonėmsaiškinant, kad jie gamina pieno produktų surogatus ir, matyt, kritus tų surogatų paklausai, „susiprato“ ant savo produkcijos lipdyti etiketes, kad tai atseit yra tikras pienas, tikra grietinė, tikras sūris, nors jie tokiais net būti negali…

Ar yra tikros duonos?

Lietuvoje nėra gerų grūdų, todėl nėra ir gerų miltų, jei nėra gerų miltų, nėra ir negali tikros duonos, bandų ir bandelių, ragaišių ir pyragų. Maisto prekių parduotuvėse yra daug „duonų“, o tikros duonos jau 15 metų iš vis nėra! Nekalbu apie vieną ar kitą kaimo entuziastą.

Lietuviams šiandien svarbiausiai būtų išsiaiškinti ir suprasti, kas iš tiesų yra duona. Atkreipkite dėmesį į miltų pavadinimus, ypač – viso grūdo.

3000 metų duoną lietuviai kepdavo ir šiandien privalo kepti iš viso grūdo rupiai maltų ruginių miltų su duonos raugu, kuris taip pat ruošiamas iš tų pačių miltų. Tikrai ruginei duonai tešla minkoma iš viso grūdo rupiai maltų ruginių miltų, vandens, o gardinama druska ir kmynais. Jei norima saldesnės duonos, tai dalis tešlos yra salsinama: miltai užpilami karštu vandeniu, sumaišomi ir palaikomi, kad susalsėtų.

Bandos kepamos iš viso grūdo rupiai maltų kvietinių miltų su bandos raugu (tarybiniais laikais bandas pradėjo vadinti balta duona arba batonais. Dzūkai banda vadina bulvių tarkių su raugu paplotį, kepamą krosnyje ant kopūstų lapo, nes savo šviesia išvaizda jis primena šviesią kvietinių miltų bandą).

Bandelės kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, bet ne mielėmis. Salsinamos plikytais miltais.

Ragaišiai kepami  iš viso grūdo rupiai maltų miežių su raugu. Ragaišis turi turėti du smailius galus – ragus. Šiandien nemokšos kepėjai ir atmintį praradę pirkėjai ragaišiais vadina pyragus Bet tai yra tas pats, kai agurką vadinti apelsinu…

Pyragai ir bobos kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, o saldinamos medumi.

Kaip matote, autentiškuose lietuviškose kepiniuose negali būti mielių, kepimo miltelių, cukraus, salyklo ir kitų priedų.

Kalbant tiesą, šiandien maisto prekių parduotuvėse tikros duonos nė su žiburiu nerasite, nes visos Lietuvos kepyklos, išskyrus vieną kitą entuziastą ar ūkininką, kepa tik duonos, bandų, bandelių, ragaišių ir pyragų surogatus, – tai matyti iš kepinių surogatų etiketėse išvardintų ingredientų. Todėl lietuviai, misdami biomasės gaminiais, patys virsta biomase.

Ar yra Lietuvoje geros žuvies?

Vieną kitą žuvį galima rasti ant ledų prekystalio, bet jos beprotiškai brangios. Visos „lašišos“, kurios parduodamos Lietuvoje, yra išsigimusios beveislės cheminiais augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais ir cheminiais dažikliais penėtos raudonos žuvienos žuviagyvės.

Jūrų ešeriai, beveik visos Baltijos menkės yra užsikrėtusios kirmėlėmis. Baltijos jūros žuvys taip pat beveik visos yra pavojingos mitybai.  Per 60% Baltijoje pagaunamų menkių yra užkrėstos kirmėlėmis.  Ypač blogos kokybės, pavojingos gyvybei yra „šaldytos“ žuvys.

Pagal Europos standartus atlaidinus šaldytas žuvis turi būti ne daugiau 4% vandens, o Lietuvoje jo yra net 60%…

Ypač prastos kokybės yra rūkytos žuvys, nes dažniausiai rūkomos išimtos iš apyvartos, brokuotos žuvys.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas

—

P.S. Jei tai ką perskaitei tau sukėlė neigiamus jaumus, vadinasi visa tai neturi nieko bendra su tavo sušikta realybe, nesiparink, išgerk valerijono, eik miegot.

Ačiū, Ernestai, kad priminė, nes jau buvau išrūšiavus jas perdirbimui.

Pieno pakeliai – ką iš jų galima pasigaminti, tikiu, kad prigalvosit dar daugiau. Inner Child Fun.

Declutter Organize Repurpose siūlo nepamiršti antrinio panaudojimo ir iš kartoninių dėžių ir kitų atliekamų smulkmenų pasigaminti linksmiausių dalykų.

O jei jūs vis dar bijot, dvejojat ar jums gausis, ikat bag paruošus labai išsamų straipsnį apie darbą su kartonu. Belieka pasiskaityt ir pasigamint na, kad ir tokius vikingų laivus

Dar neturit tipio?

Pasigaminkit būgnus!

Paskraidykit.

Kad per daug nesiplėsti trumpai galiu taip apibūdinti -jame nėra  užduočių, ypatingo veiksmo, vietoj to jūs sedėdamas su vaiku prie Land of Me mokotės daugybę dalykų- apie mus supančią aplinką ir kaip ji įtakoja mūsų gyvenimą, apie formas, spalvas, mokotės atskirti metų laikus, kuo skiriasi diena ir naktis, mokotės anglų kalbos ( ne tik vaikas, bet ir jūs ), kalbate apie tai, kokiame pasaulyje mes gyvenam, klausotės istorijų, kurios ne tik juokingos, bet kartais ir liūdnai baigiasi ir t.t. Galiu pasakyti, kai tik užkabini kokią nors temą diskusija gali tęstis dar ilgai ir nukeliauja toli nuo pradinės temos Žodžiu daugybė teigiamų dalykų, kaip jau ankščiau rašiau, kad man labai patinka tai, kaip žaidimas nupieštas, labai patinka veikėjų balsai, jie tokie vaikiški, neerzinantys.  Beje, Rhythm & Dance dalyje net nereikia sedėti prie kompiuterio, priešingai reikia šokti, ir mes šokam! Nerealiai linksma !

Prie kiekvienos dalies yra siūlomos veiksmų užduotys, pvz . galima atsispausdinti popierinės pilies maketą ir pačiam ją susilipdyti. Aš jau nusižiūrėjau vasarai, tokį , kaip ir tyrinėtojo dienoraštį, kuriame reikia stebėti aplink esančią gamtą, rinkti pavyzdžius ir t.t. Visa tai galima pačiam pasidaryti, bet ji tokio gražaus dizaino,kad būtinai atsispausdinsime.

Dar daug galėčiau pasakoti, ir apie driežiuką, kuris visur dalyvauja , ir apie, tai, kad kai atrodo jau viskas įvyko tereikia paspausti pelytę ir būtinai pamatysit ką nors visai netikėto, man dar labai patinka, kad pradinė scena visada bus tokia, koks dabar oras pas jus už lango- jei naktis ir sninga, tai ir pas juos bus tamsu ir kris sniegas !

Taigi, žaidimas puikus ir turi tik vieną minusą, jei tik tai galima vadinti minusu:)- jis reikalauja, kad jūs atidėtumėte savo reikalus į šalį ir būtinai prisėstumėte šalia, kad kalbėtumėtės ir pasakotumėte, kad leistumėte kalbėti ir pasakoti savo vaikui, ir ne tik pasakoti, kad eitumėte ir nuveiktumėte ką nors drauge.

Taigi lavinkite kalbą ir vaizduotę su Land of Me. Jų internetiniame puslapy galite atsisiųsti nemokamą versiją IPad’ui, Mac’ui ir PC.

Tikiuosi jums patiks taip pat, kaip ir mums !

Jau minėjau anksčiau, kad šis žaidimas atsirado mūsų namuose po Vaikystės Sodo stalo žaidimų renginio. Mudviems su G jis labai patiko, tad – neilgai trukę – įsigijome.

Žaidimas yra paprastas: žaidžia keturi žaidėjai, ir kiekvienas stengiasi kuo greičiau pasiekti priešingą stalo žaidimo lentos pusę. Kiti – lygiai taip pat. Tik tiek, kad visi dar gali statyti barjerus (kiekvienas žaidėjas žaidimo pradžioje gauna jų 5) ir trukdyti oponentams pasiekti kitą pusę.

Žaidimas greitas, įdomus, galim žaisti visi. Super.  Man dar patiko jo mediniškumas. Estetiška.

Gertrūdai dar stalo žaidimai ne itin įdomūs. Šiandien ją radau žaidžiančią namus. Kaip nuostabu turėti vaiką, kuris visada randa, ką ji(s) norėtų žaisti savarankiškai.

Į šį spektaklį keliavome kitą dieną po “Grybų karo”. Žodžiu, buvo visiškai teatrinis savaitgalis: abi dienas po spektaklį. Pradėsiu nuo to, kad man spektaklis labai patiko. Ėjome į spektaklį su mūsų krikšto dukros šeimyna, tad vaikai buvo 7.9, 6.4, 6 ir 3.6 metų. Rašoma, kad spektaklis yra skirtas vaikams nuo 5 metų. Tiesa. Gertrūda – kadangi jai iš esmės patinka teatras – žiūrėjo nė krust, bet iš užduodamų klausimų buvo nesunku suprasti, kad pats spektaklis dar sudėtingokas mūsų kruopai.

Muzika graži. Liūdna, bet graži. Katinai – irgi gražūs. Vienas toks naminis naminis didelėmis geromis tirpdančiomis akimis kaip tas katinas iš Šreko , o kiti tai tokie, sakyčiau, charakteriai. Nepaprastai graži žuvėdra, tokia trapi ir švelni uosto prieplaukos fone. Gėris ir blogis. Laisvė ir įsipareigojimas. Pažadas ir jo tesėjimas. Tėvystė. Ir kaip ji pakeičia. Ir kaip sunku pamilti kitokį.

Vaikai, žinoma, kvatojo, kai žuvėdriukas katiną vadino mama. Arba kai žuvėdriukas sakė, kad jis – katinas. Arba kai skaitė enciklopediją ir aiškinosi, per kiek laiko išsiris žuvėdriukas.

Žinoma, buvo geri katinai ir ne tokie geri katinai. Ir VISI turėjo kišeninius peiliukus Ir – be jokios abejonės – gėris triumfavo. O žuvėdriukas išmoko skristi.

Vyresniosios merginos spektaklyje dalyvavo iš visos širdies. Užduodavo klausimus, tačiau iš klausimų buvo galima suprasti, kad jos jau suprato, apie ką yra spektaklis. Žinoma, kaip ir “Mažasis Princas”: vienaip supranti, kai tau šešeri ir visai kitaip, kai 26eri. Bet vis vien supranti.

Man dar nepaprastai patiko tai, kad sėdėjome pirmoje eilėje ir dešinėje pusėje, tad mama katinas – atsivėrus uždangai – buvo ranka pasiekiamas. Ir apskritai visas veiksmas vyko prieš pat akis, kas, manau, dar labiau įtraukė.

100% rekomenduoju vyresniems vaikams. Ir jų tėvams.

Turiu pasakyti, kad į spektaklį ėjau su išankstine nuostata: perskaičiusi knygą ir Giedrės komentarą nerimavau, kad nusivilsiu ir aš. Aišku, svarbiausia buvo, ar patiks merginoms. Pats nuvykimas buvo ne itin linksmas: Gertrūda supyko, kad jos nenešiau nuo mašinos, tad visa pikta verkė. Tačiau – kai jau atsisėdome – nuotaikėlė pakilo. Ir tada…atsistojo, o kėdė tik TAUKŠT! jai per šoną…vėl ašaros. Bet šįkart jau, žinoma, buvo gaila mažulės, nes ta kėdė tikrai tokia kieta ir sunki.

Spektaklio trukmė – nepilna valanda. Pliusas. Be pertraukos. Irgi pliusas. Maža salė (mažoji) – maža rūbinė – greitai pasiimi paltus – irgi pliusas. Spektaklis – irgi pliusas. Man, turiu pasakyti, sprendimas patiko. Modernus toks:) Patiko tai, kad daug dainavimo. Ir tokio ne popsinio, o lyg ir džiazuojančio. Patiko ir tai, kad nebuvo jokio įrašo – dainavo a capella (be akompaniamento), todėl tikrai nebuvo per daug triukšmo. Tas dainavimas patiko ne tik man: Gertrūda – kaskart jiems pradėjus dainuoti – atsisukdavo ir sakydavo: Gražu, ar ne?

Patiko aktorių apranga (paprasta juoda, bet visai nemažai linksmų sprendimų), šukuosenos (tokie a la pasišiaušę troliai iš Norvegijos kalnų), makiažas (paprastas paprastas) ir kaip buvo išspręstas grybų klausimas. Aišku, Gertrūda nusivylusi tėtei pasakojo, kad ten iš tiesų tai buvo žmonės, o ne grybai Morta po spektaklio buvo pasipiktinusi, kad buvo mėlynų ir violetinių grybų. Bandžiau Mortai pasakyti, kad yra ir mėlynų grybų , ir violetinių grybų. Patikėjo tik kai parodžiau. Ir dar labiau nustebo, kad bent jau tie paveikslėliuose – tikrai valgomi!

Taigi jeigu nebūtų frazių, kurios – kaip ir knygoje – rėžė ausį (bet, kaip sakant, čia jau jie mažai ką galėjo padaryti), tai, sakyčiau, spektaklis net labai patiko. Buvau pasiilgusi neįprastų sprendimų ir žaismingumo bei lengvumo spektaklyje (ypač skirtame vaikams). Buvau pasiilgusi tikro dainavimo ir trupės šokio it kokiame miuzikle.

Panelėms – o jos juk svarbiausios kritikės! – spektaklis patiko. Gertrūdai labiau, nei Mortai, bet mūsų Morta, sakyčiau, jau yra išaugusi iš tokio teatro. Tikiuosi, kad režisierius (Valentinas Masalskis) sukurs ką nors ir vyresniems vaikams tuo pačiu įkvėpimu, nes aš mielai eičiau su vaikais dar ir dar!

P.S. Po spektaklio važiavome į PRISMA apsipirkti. Nežinojome, tačiau, pasirodo, šiandien visam maistui – 20% nuolaida. Taigi – dideliam mūsų nusivylimui – prismoje (kur paprastai būna ne tiek ir daug žmonių) buvo be galo daug žmonių. Taigi mes krauname viską savaitei (dabar dažnai užtenka ir dviems po tokio apsipirkimo), ir G nugirdo kaip vieni žmonės sako: Šitie žmonės visiškai išprotėjo dėl nuolaidos! Svarbiausia, kad jogurtėlius išrenkančiai damai tokie komentarai – nė motais! Skanaus savaitgalio!

Nuotrauka: Mushroom by JanetR3 

Šįvakar – nes berniukai išvažiavo slidinėti su seneliu ir jo šeimyna į Anykščius – su mergaitėmis žaidžiame Smart Games stalo žaidimus. Apskritai su Smart Games Belgijoje mus supažindino Mortos draugės Ringailės šeimyna. (Beje, Ringailė buvo pirmas vaikas po Augusto, kuris dėliones dėliodavo visai ne pagal amžių!) Pirmasis žaidimas, kurį pamatėme, buvo Colour Code. Augustas tą vakarą – kai nuėjome pas juos į svečius – jį visą ir perėjo. Tada jie mums parodė ir Castle Logix. Žodžiu, užkibom.

Dabar Vaikystės Sode visose Sodiečių klasėse yra bent po keletą Smart Games: puiki galimybė mankštinti smegenis, jei jau esi baigęs visas veiklas; arba jeigu nemiegi; arba jeigu nenori eiti į centrus. Be to, mes bendradarbiaujame su stalo žaidimų kompanija, tad vis turime galimybę nuolat išbandyti naujus stalo žaidimus. Kadangi stalo žaidimai yra puiki ugdymo(si) priemone, tai turime jų sočiai ne tik Sodelyje, bet ir namuose.

Šiandien Morta išsirinko Camouflage. Jis yra skirtas vaikams nuo 6 metų, tad Mortai – pats tas. Tikslas: žuvys turi būti vandenyje, meškos – ant ledo lyčių, ir niekas negali nutūpti ant žvejo. Viso yra šešios permatomos detalės su meškomis ir žuvimis. Yra keturi lygmenys: žalias (lengviausias), oranžinis (sunkesnis), raudonas (dar sunkesnis), mėlynas (pats sunkiausias). Žalią Morta pereina su daina. Oranžinį – reikia šiek tiek pagalbos. Būna, kad pasiunta – detalės skrenda į visas puses, o skruostais ritasi pykčio ašaros. Jei pasisiūlau padėti, į mano pusę skrieja piktas “NE!!!!!!” Kuo labiau sunkėja, tuo lengviau priimti pagalbą Bet mergina dirba iš peties.

Gertrūda šįvakar žaidė Prince & Dragon. Šio žaidimo esmė – nutiesti kelią (pagal instrukcijas). Žaidimas yra skirtas vaikams nuo penkerių metų. Gertrūdai taisyklės rodo visiškai vienodai, ji sau tiesia kokius tik nori kelius ir kur tik nori Sudėlioja ir sako: “Bet jau kaip čia lengva!” (Ypač smagu taip sakyti matant sesės įsiūtį, kai jai nepavyksta!).  Jeigu sakau: “Jeigu tau taip per lengva, dėliok taip, kaip parodyta knygelėje!”. Pasižiūri į mane ir sako: “Ne, dėlioju taip, kaip REIKIA”. Gerai, kad ji žino, kaip reikia.

Ir – svarbiausia – labai moka džiaugtis savo sėkme .

Taigi jeigu pamatote Smart Games logotipą, tai – bent jau iš mūsų asmeninės patirties – neapsiriksite įsigiję.

Kiek kartų per dieną ištariate šią frazę? Aš stengiuosi sakyti kuo dažniau. Dažniau. Ir dar dažniau. Gal kartais tai atrodo cheezy tiems, kuriems tai sakau, bet iš tiesų – ypač atsisveikindama – visada pagalvoju, kad – jeigu nebesusitikčiau – norėčiau, kad tai būtų paskutinė frazė, kurią mano mylimas žmogus prisimintų iš mano lūpų. Netikiu, kad ši frazė gali būti nuvalkiota. Netikiu, kad gali kam nors pabosti ją girdėti. Ypač, jei ji tariama iš širdies. Nes, po galais, tai yra labai graži frazė. Ir kiekvienas mūsų yra vertas ją girdėti dažnai. Dažniau. Ir dar dažniau.

http://www.youtube.com/watch?v=mCPZaX_foxU

Nuotrauka: Romantic Heart Form Love Seeds by epSos.de

Šįvakar penkiese susėdome žaisti stalo žaidimo. Jį pirmą kartą žaidėme per Vaikystės Sodo tėvų ir auklėtojų asociacijos stalo žaidimų vakarą: susirinko nemažai tėvelių (kai kurie poromis, o kai kurie – po vieną), buvo nusamdyta kompanija, kuri davė įvairius stalo žaidimus ir du vakaro vedėjus, kurie ir paaiškindavo, kaip reikia žaisti vieną ar kitą žaidimą. Tą vakarą žaidėme daug nuostabių žaidimų. Saboteur mums patiko, nes gan greitai žaidžiasi, įtampa auga, o atomazga gali būti visiškai netikėta!

Nors žaidimas siūlomas vaikams nuo 8 metų (tai galėtų žaisti tik Augustas su Vilhelmu), tačiau Morta (01.25. sukako šešeri) žaidė kuo puikiausiai! Paskutinį kartą žaidžiant tai niekas negalėjo patikėti, kad būtent ji buvo Saboteur – gerai užsimaskavusi buvo.

Aš vis būdavau gerasis nykštukas (kuris kasasi link aukso), o šįkart teko pabūti ir saboteur’u (nykštuku, kuris griauna kelią ir visaip kitaip trukdo, tačiau stengiasi neišsiduoti, kad jo neužblokuotų gerieji nykštukai).

Kas atspės: gerasis nykštukas ar saboteur’as?

Bandymai išsiaiškinti, po kuria korta slepiasi aukso grynuolis (yra trys kortos, o auksas – tik vienoje, vadinasi, dar gali taip būti, kad pasiekti tikslą, tačiau ten bus ne auksas, o akmuo).

Džiugesys dėl gerų kortų.

Hmmmz….

Tikslas pasiektas!

Žodžiu, smagus, greitas ir interaktyvus žaidimas, puikiai tinkantis didesnei grupei žmonių (apraše rašoma, kad geriausia yra kokie 8 žaidėjai). Manau, kad absoliučiai puiki dovana paaugliukams – kvatos iki nukritimo!  Ir, žinoma, teks pasukti galvą. Gera kombinacija, ar ne?

Šįryt su merginomis atlikome bandymą. G prisiminė skaitęs ir matęs, kad tokioje temperatūroje – jeigu pili verdantį vandenį – jis virsta garais. Ką gi, išbandėme ir mes. Smagiausia buvo matyti merginas ir plojančias, ir šūkaujančias susižavėjimo šūksnius.

Kas sakė, kad tokiu oru nėra ką veikti?!?!

Jau kartą rašiau, kad, grįžę iš Belgijos, stalo žaidimus žaidžiame daug rečiau. Na, vien tai, kad vėlai grįžtame namo. Ir tai dar ne viskas. Grįžę namo dar gaminame valgyti. Ir aš dar turiu mažų mažiausiai dešimtį el laiškų ir dar vieną-kitą-antrą-penktą darbelį. Kuo tai skiriasi nuo Belgijos? Tuo, kad Belgijoje aš jau beveik visada būčiau pagaminusi valgyti. Arba kažkaip pagamindavome greičiau. Ir tų darbelių tiek toli gražu nebuvo. Tiesiog gyvenimas tekėjo lėčiau. Kažkaip. Ir vis dar, kaip sakant, neatsigaunu po to pokyčio

Bet stalo žaidimus mano šeima vis dar mėgsta. Rašau “mano šeima”, nes aš jų ne(be)žaidžiu. Net nežinau, kodėl. Man smagiau tuo metu fotografuoti jų žaidimą arba veikti dar-ką-nors-šį-bei-tą. G sako, kad tiesiog jie nebežaidžia man patinkančių stalo žaidimų, o man patikę yra vaikiški.

Vienas itin mėgiamų žaidimų yra “Ticket to Ride. Europe“. Be to, vaikai jį žaidžia ir ant iPad’o (važiuodami į Suomiją išbandėme stalo žaidimus iPad formatu ir, turiu pasakyti, labai vykęs eksperimentas!).

Kodėl jiems šis žaidimas patinka?

G: Nes reikia strategiškai galvoti. Ir reikalauja didelio susikaupimo, nes reikia apžvelgti daug dalykų vienu kartu. Faina, kad yra daug kombinacijų, galima vis smagiai peržaisti. Niekada nežinosi, kam pasiseks. Nėra upper hand.

A.: Man jis fainas, nes čia galima susikaupti ir susikoncentruoti į žaidimą. Ir dar čia galima sužinoti įvairių įdomių dalykų apie šalis. Ir emocijų būna.

V.: Man patinka šis žaidimas, nes čia galima sužinoti apie atstumus.

M.: Man patinka žaisti, nes man patinka traukiniai.

Ir man nusispjauti, ką apie mane galvos ar kalbės. Taip, aš vis dar nesubrendau ir jumoro jausmas man reiškia daugiau nei išskirtinė kokybė. Nes naujojo Duke Nukem vaizdo kokybe visi skundžiasi ir lygina su 2005 metų žaidimais. Nors tai ir nenuostabu – žaidimas sukurtas naudojant Unreal Engine v2.5

Naujus Metus pradedame kelione pas Kalėdų Senelį. Prieš tai užvažiuojame ant didžiausio Laplandijos kalno. Sninga ir šąla – galų gale pajaučiame tikrą žiemą, kai yra ne  -5, o -15! Nuo kalno atsiveria nuostabi panorama – abi Rovaniemi upės, miškai, sniegas. Ir, žinoma, slidinėtojų trasos ir pan. Mes jau antri metai nevažiuojame slidinėti, tai taip net širdį suspaudžia. Gėris tas slidinėjimas, nors tu ką. Beje, aš į Rovaniemį važiavau su savo slidinėjimo kostiumu, tai supratau, kad šiaip tokioms žieminėms išvykoms jis nėra tinkamas – per plonas ir per daug (per greitai?) praleidžiantis vandenį. Slidinėjant buvo super, bet sėdint ant sniego motociklo arba šaltoje kotoje – ne kas.

Tiesa, dar nuvažiavome pas šamanę, kur buvo lygiai tokia pati ceremonija kaip ta, kuri buvo, kai mes jau anksčiau kirtome poliarinį ratą. Taip ir nesupratau: ar ten mes gavom neplanuotą bonusą, ar ką, bet ceremonija ir pasakojimai buvo lygiai tokie patys. Tik truko ilgiau, nes juk žmonių gerokai daugiau: kur tik važiavę sniego motociklais, o kur – visas autobusas. Buvo du kitokie niuansai: a) čia šamanė – pasakodama istoriją – dar pagrojo būgneliu ir b) ji išvarė piktąsias dvasias peiliu. Gertrūda jau po to autobuse manęs prašė parodyti, kur ji tau peiliu įbrėžė

Ragaujam elnių pieną (visai kaip grietinėlė):

Gertrūda Elena – kaip ir visi mes – gavo pažymėjimą, kad kirto poliarinį ratą:)

Ir štai kelionės kulminacija – Kalėdų Senelis. Kadangi pas Senelį yra priėmimo valandos (gal tik grupėms, bet, pavyzdžiui, mes į vidų įėjome konkrečią valandą), tai, atvažiavę šiek tiek anksčiau, galime pasivaikščioti po Kalėdų Senelio miestą.  Žinote, ką pagalvojau? Kad ten trūksta amerikiečių ir jų požiūrio į pramogas. Mat amerikiečiai į pramogas žiūri iš esmės. Svaigina. Pritrenkia. Pasiruošia nuo a iki ž, o aptarnavimas būna toks, kad arba visiškai neturi prie ko prikibti, arba turi labai pasistengti, kad rastum, prie ko prikibti. Ir jei pasiskųsi, tai ne tik bus atsiprašyta, bet ir viskas padaryta, kad savo skundą pamirštum. Žodžiu,  aš įsivaizdavau Kalėdų Senelio miestą a la žiemos Disneyland’ą, kur tema – ne Disney filmukai, o Kalėdų Senelis ir jo ypatingumai.

Ar nusivyliau? Ne, juk neįmanoma nusivilti atvažiavus į Rovaniemi ir susitikus su Kalėdų Seneliu – savo vaikystės pasaka! Ten jis galėtų sėdėti vidury lauko, ir tai nenusiviltum. Dabar ten – tarsi senovinis suomių miestelis. Man tikriausiai miestelyje didžiausią įspūdį padarė ledo kavinė (viskas iš ledo, sėdi ant kailių), tačiau į ją nėjome, nes visiems buvo šalta ir – nors ir bandžiau sugundyti šia mintimi savo bendrakeleivius – nepavyko. Antras didžiausias įspūdis – lašišos valgymas: medinė lėkštė (tiesiog plonas beržo gabalas), mediniai įrankiai, kurie čia pat yra perdirbami, t.y. sudeginami lauže ir tiesiog neįsivaizduojamo skonio lauže kepta lašiša. Kai nuvažiuosite, būtinai paragaukite. Man tik viską gadino nuo bulvių salotų sklidęs svogūnų kvapas, bet sesuo sakė, kad buvo skanios ir jos.

Vaikams labiausiai patiko sniego atrakcionų parkas. Kadangi bilietas kainavo 12EU, tai ėjo tik G su Augustu, Vilhelmu ir Morta – mudvi su Gertrūda likome pasivaikščioti aplinkui. Taip ir apėjome visą miestelį. Mums pasisekė, nes tikrai nebuvo devynios galybės turistų – visur buvo galima gan lengvai įeiti. Daugiausia – suvenyrų parduotuvių. Nuėjome į paštą, galvojau, išsiųsiu į Sodelius atvirlaiškius vaikams iš Kalėdų Senelio miesto, tačiau paštas dar nedirbo.

Gertrūda susidomėjo lediniais kalneliais ir ledinėmis skulptūromis, kurių ten tikrai netrūko. Taigi tik pasipustė padus ir ėmė čiuožti nuo vieno kalnelio. Čiuožė tol, kol reikėjo eiti pas Kalėdų Senelį į pasimatymą.

Kai įeini į Kalėdų Senelio namą, eini tokiu keleliu link jo buveinės. Tas kelias – it Disneyland’e laukimo kelias iki atrakciono. Gražu. Sukuria tokią stebuklinę nuotaiką. Pasirodo, dažnai taip ir būna – žmonės laukia net nuo lauko durų. Prieiname Senelio svetainę – ten, kur jis sėdi, pasikalba su su vaikais ir galima – prisėdus šalia – nusifotografuoti. Prieš mus – nelabai ilga, bet vis dėlto eilė. Jau prie įėjimo yra įvairių garsenybių nuotraukos su Kalėdų Seneliu: LORDI, Mickey ir Minnie iš Disneyland’o, Suomijos premjeras ir pan. Ir štai įeiname. Kalėdų Senelis sėdi savo soste, o šalia – elfas, fotografuojantis ir apskritai parodantis, kas ir kur (įsivaizduokite klausimą: Kuo dirbi? Atsakymas: elfu Gerulis, ar ne?). Nustebino vaikų reakcija: Augustas, žinoma, ėjo jau kaip didelis, Vilhelmas ir Morta įtariai žvalgėsi, o Gertrūda atsisakė spausti ranką, bet žiūrėjo išsižiojusi.  Kalėdų Senelis pasisveikino lietuviškai, susėdome, nusifotografavome. Vieną akimirką buvau pagalvojusi, kad šis apsilankymas bus tarsi pliuso užsidėjimas: buvau, mačiau, atlikau. Bet tam tikra prasme man atrodo, kad suaugusiems tas Kalėdų Senelis palieka vos ne didesnį įspūdį. Todėl, kad mes prisimename savo vaikystės svajonę, prisimename Kalėdinį jaudulį ir jau mąstome abstrakčiai: suprantame, kur atvažiavome (laiko ir erdvės prasme) ir suprantame, kad vaikystėje gyvename būtent šio Senelio pasaka. Iškyla tiek daug prisiminimų, kad tiesiog ir nenorėdamas imi jaudintis. Vaikams – mąstantiems dar konkrečiai ir laiką bei erdvę suprantantiems dar visai kitaip, nei mes – šis susitikimas atrodo natūralių natūraliausias dalykas. Tarsi taip ir turėjo būti. O kaip kitaip, ar ne?!?! Vaikai gavo ir dovanų: mergaitės elnius-minkštukus, o berniukai – sniego motociklus. Gertrūda kaip tik tokio buvo prašiusi, tai tuoj pat ištraukė iš maišiuko ir nuėjo apsikabinusi. Pats įėjimas yra nemokamas, tačiau kainuoja ir nuotrauka (jei nori vėliau įsigyti), ir dovanėlės (jei nori, kad vaikai gautų). Man patiko tai, kad šiaip nereikia mokėti. Puikiai suprantu, kad tai – ne socialinė paslauga ir TIKRAI apsilankymas nėra nemokamas, bet, trumpai tariant, man patiko, kad ant durų nekabo iškaba: pasimatymas su Kalėdų Seneliu – 25eu. Išėję vaikai atsisėdo ant suoliuko ir dar ilgai diskutavo Kalėdų Senelio tema.

Vaikams nepaprastai daug džiaugsmo suteikė šalia esantis ledo kalnelis, t.y. du kalneliai, nuo kurių buvo galima čiuožti: čiuožinėjo iki pat tos akimirkos, kai jau reikėjo eiti į autobusą. O aš nepaprastai džiaugiausi, nes duris atvėrė paštas, ir aš galėjau išsiųsti Kalėdų Senelio linkėjimus iš Laplandijos į visus savo Sodelius!

Štai šioje kotoje valgėme lašišą…visai kaip vietiniai:)

Štai čia – būtent čia – eina poliarinis ratas:

Gertrūdėlė ant poliarinio rato:

Jis – iš tikrų tikriausio ledo. Ir, kaip sakant, ne vienas ten:)

Už šių durų – kelias link Kalėdų Senelio.

Nei kelio, nei vizito pas Kalėdų Senelį patiems fotografuoti/filmuoti negalima. Čia – jau PO. Mergaitės rankose laiko elnius, kuriuos padovanojo Kalėdų Senelis.

Istorinė nuotrauka pas Kalėdų Senelį, kurią padarė tikras Kalėdų Senelio elfas:

Po besniegės žiemos Lietuvoje, šie kalneliai vaikams – Rojus Žemėje.

Kadangi merginos nuo kalnelių važinėjosi su savo elniais, tai tie nabagai po pasivažinėjimo atrodė gerokai pavargę:

Temperatūra – apie -17C. Turiu pasakyti, kad Laplandijoje tai – labai šilta žiema. Jie net skundėsi, kad pirmasis sniegas, kuris iškrito ir liko, buvo gruodžio pradžioje. O ir mums ši temperatūra buvo žemiausia visos kelionės metu. Šiaip buvo apie -5C.

Tas mėlynas lazeris žymi poliarinio rato liniją:

Po apsilankymo pas Kalėdų Senelį pasukome atgalios į Lietuvą. Iki vidurnakčio skuodėme iki Jyvaskyle, kur vėl nakvojome tame pačiame viešbutyje. Kitą dieną – į Helsinkį. Kad jūs žinotumėte, kaip snigo! Buvo tiesiog tikrų tikriausia sniego audra. Helsinkyje buvo galima arba vaikščioti po Helsinkį, arba važiuoti į mokslo parką vaikams (ir ne tik) Heureka. Tas parkas – it Earth Explorer Belgijoje, Nemo Olandijoje, Universeum Švedijoje ir kt, kuriuos mes stengiamės aplankyti, kur tik nuvykę (žinoma, jei tokių yra!). Negalite net įsivaizduoti, kaip man patinka tokie centrai. Aš apskritai – nuo tada, kai pradėjau mokyti vaikus – esu absoliuti matematikos ir gamtos mokslų fanė. Manęs pačios matematika ir gamtos bei gyvybės mokslai (išskyrus, tikriausiai, biologiją) nežavėjo, o dabar tai yra būtent tai, kas man atrodo įdomiausia ir tikrai nepaprastai svarbu žmonijos gyvenime. Man gėda, kad buvau tokia netikša ir išmokdavau tik tiek, kad turėčiau trimestre 10tuką. Žodžiu, mokiausi pažymiui, o ne sau. Taigi dabar – kai mokau vaikus – noriu uždegti jų meilę matematikai ir gamtos mokslams, nes juk tai – fantastiški dalykai!

Be visų nuostabių dalykų, kuriuos darėme ten iki pat parko užsidarymo, dar žiūrėjome ir filmą. Filmas buvo apie juodąsias skyles. Išeinant iš filmo Augustas pasakė G, kad jam filmas taip patiko, kad ten bėgiojo šiurpuliukai. Ir tai yra vaikas, kuris atsisakė lankyti astronomiją Lietuvoje palankęs ją du mėnesius (nors Belgijoje visą laiką lankė gamtos mokslų būrelį ir be galo be krašto norėjo jį tęsti Lietuvoje).

Žemės drebėjimo kambarys – brrrr… Mortai buvo itin įdomu, nes kaip tik su ja vakarais skaitome enciklopediją, ir vienas skyrius buvo būtent apie žemės drebėjimus.

Ar pastatys iglu? (matėme, kad pastatė)

Šitas žaidimas gerulis: įkiši galvą ir pasuki virš galvos esantį paveikslėlį. Nežinai, koks atsisuka gyvūnas – tą mato tik kiti žaidėjai. Na, ir tada užduoti klausimus ir bandai atspėti, koks esi gyvūnas.

Gertrūda Mėnulyje, t.y. tame įtvare yra toks pojūtis it vaikščiotum Mėnulyje. Vos ištraukėm iš ten mažąją, nes pašokdavo eidama, atrodydavo, iki lubų!

Planetariumas, kuriame beveik gulom žiūrėjome filmą apie juodąsias skyles. Na, negaliu nepasakyti: XXI amžiuje turime šitiek ir tokių galimybių mokyti ir sudominti vaikus, o pamokos dažnai vykstai taip, kaip XVIII amžiuje.

Pabaigai vaikai pasigamino po monetą su savo atvaizdu. Net sunku patikėti – ant monetos išlietas Mortos Sofijos profilis!

Po parko dar turėjome šiek tiek laiko pasivaikščioti po Helsinkį. Turiu pripažinti, kad man Helsinkis daug labiau patiko žiemą, t.y. dabar, nei tada, kai buvome šią vasarą. Man patiko per pūgą pūkines striukes atsisagsčiusios ir apnuoginusios kaklus ir krūtines suomės, patiko iki negalėjimo apšviestas miestas, kuris, atrodo, buvo atsigavęs po vasaros miego  ir pulsavo gyvybe. Man patiko tas netikėtai apėmęs jausmas, kad sniegas ir žiema yra gėris.

Ach, dar pamiršau paminėti, kad lankėmės bažnyčioje, kuri yra iškalta uoloje. Nepasakyčiau, kad man paliko didžiulį įspūdį, bet, sako, ten lankosi labai daug turistų.

Kelte į Taliną supo ir nepagailėjo. Mamą, Medeiną ir mane gerokai supykino, tad atsigulėme, kad visai blogai nebūtų. Tėtė, G ir vaikai – it niekur nieko. Vaikai žaidė žaidimų kambaryje, o vyrai valgė ir, prilipę prie lango, stebėjo didžiules bangas, atsitrenkiančias į keltą. Visi lengviau atsikvėpėme, kai atplaukėme į Taliną.

Kaip visada man būna, pirmosios penkios minutės iš ne-sovietinio į post-sovietinį pasaulį yra tokios liūdnos. Tarsi pereitum nematomą sieną iš šviesos į prieblandą, iš ramybės į nerimą. Būtent tas nerimas man yra turbūt labiausiai jaučiamas. Ar matėte serialą Game of Thrones? Kai pereinama iš saugios žemės į nesaugią, jauti visų nerimą. Man visada apima tas jausmas grįžus į post-sovietinį pasaulį. Toks vidinis drebulys.  Net nežinau, kodėl.

Nakvojame motelyje, o ryte patraukiame į Lietuvą.

Ką galiu pasakyti apie šią kelionę?

Visų pirma tai, kad esu nepaprastai dėkinga už ją savo tėvams. Tai buvo tikras Kalėdinis stebuklas.

Važiavimas autobusu nebuvo toks iššūkis, koks atrodė, kad bus. Aš labiausiai bijojau dėl vaikų tualeto reikalų (na, juk neprašysi, kad autobusas kaskart stotų), tačiau mano baimės buvo nepagrįstos. Be to, autobuse buvo daug vaikų. Tiesa, dauguma jų – Mortos-Vilhelmo-Augusto amžiaus. Gertrūda buvo jauniausia keleivė. Vairuotojas sakė, kad jauniausia jo vairavimo istorijoje buvo dvejų.

Kadangi vadovė pri(si)galvojo daug veiklos (ir prizų!) ir pasiruošė daug filmukų, tai tikrai nenuobodžiavome. Na, negaliu sakyti, kad buvo vienas malonumas: vis vien visi vargtelėjome,  buvo etapas, kai mane autobuse pykino, buvo keletas akimirkų, kai vaikai pavargo ir pyko, bet šiaip  – reikia pripažinti – vaikai buvo tiesiog nuostabūs.

Aš kelionės metu perskaičiau vieną knygą ir gerokai įpusėjau antrą. Irgi gerai.

Gertrūdėlė pradėjo rodyti susidomėjimą raidėmis, tad vis kartojome, kur Gertrūdos raidelė, kur mamos, kur Augusto ir t.t. ir pan. Atrodo, kad namuose reikės raidžių sienos, nes merginai atsivėrė langas. Vilhelmas susidomėjo kryžiažodžiais. Taip, kad vis buvo negana. Irgi atradimas

Buvo gera praleisti daugiau laiko su tėvais. Tiesiog dabar – kai tiek daug laiko leidžiu Sodelyje – džiaugiuosi, kai galiu pabūti su vyru ir vaikais. Tėvams ir sesei lieka labai mažai arba – jei jau tiksliai – beveik nebelieka laiko. Todėl šios šešios dienos buvo tikrai ypatingos: juokavome, kalbėjomės, tiesiog buvome drauge. Tai tikriausiai dar didesnis Kalėdinis stebuklas, nei pati kelionė į Laplandiją. Kita vertus, be Laplandijos nebūtų šio stebuklo. Tiesiog visada visi prisiminsime, kad pas Kalėdų Senelį buvome drauge. Ir mūsų vaikai – kai jiems bus 50 metų ir savo anūkams pasakos apie kelionę pas Kalėdų Senelį – pasakys, kad ten buvo ne tik su tėvais ir teta, bet ir su SAVO bočiumi ir baba. Tai dovana, kuri buvo dovanota ne tik man ir mano vaikams, bet iš tiesų ir jų vaikams ir vaikaičiams. Kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad bene gražiausia dovana, kokią galima duoti artimam žmogui, yra prasminga būtis kartu.

Gražių visiems metų!

Tikrai taip.

Šiek tiek įžangos. Mano amerikietiška mama (na, ta moteris, kuri buvo man tarsi mama, kai viešėjau JAV) per savo 60metį susikvietė visus savo vaikus ir…išdalino jiems dalį savo santaupų. Keturiems vaikams po lygiai. Ji sakė, kad jai tas džiaugsmas ir nuostaba, kurią išvydo savo vaikų veiduose, buvo geriausia dovana garbaus jubiliejaus proga. Net ir dabar – apie tai rašydama – graudinuosi. Man, pratusiai prie lietuviškų puotų sodybose, šis žingsnis atrodė tikrai toks...out of the box.

Mano mamos gimtadienis – per Kalėdas. Taigi – kaip jau ir rašiau – per Kalėdas visada važiuojame pas mano tėvus. Šiemet buvo mano mamos garbus jubiliejus. Ir štai…mes visi gavome dovanų kelionę į Laplandiją: grįžo mano sesuo iš Olandijos, mano tėvai ir mūsų šeima. Mano mama pasakė, kad mūsų – ir ypač vaikų – džiaugsmas aplankius Kalėdų Senelį – bus/yra geriausia dovana jai. Patikėkite, vaikai net klykė iš džiaugsmo vos sužinoję! Pasakų pasaka…

O anksčiau rašiau, kad svajoti reikia atsargiai dėl to, kad jau ne vieną ir ne du ir ne tris kartus svajojome, kad būtų fantastiškai smagu vieną gražią žiemą – kol dar vaikams daro didžiulį įspūdį Kalėdų Senelio pasaka – apsilankyti čia, Rovaniemi.

Važiuojame autobusu su GRŪDA. Iš Vilniaus išvažiavome 3val ryto. Vaikus migdžiau su tais rūbais, su kuriais ruošiamės keliauti – kad ryte, jiems visai nenorint keltis ir rengtis, būtų kuo paprasčiau. Mes su G net nėjome miegoti: kol viską susitvarkėme (aš dar ir el laiškus baigiau atsakyti apie 2val ryto), kol susipakavome (nes, aišku, daiktus pakavome paskutinę akimirką). Man buvo šiek tiek sunku, nes a) rūbus reikėjo pakuoti(s) lyg ir slidinėjimui, tačiau iš tiesų ne slidinėjimui ir b) pirmą kartą važiavome su visais keturiais vaikais autobusu (o ne lėktuvu ar savo mašina).

Visą šitą reikalą tikrai ne lengvino, o sunkino tas faktas, kad iš pradžių tik kosėjusi Gertrūda ėmė ir sukarščiavo. Teko lėkti pas daktarę, kuriai nepatiko Gertrūdos kvėpavimas, padarėme nuotrauką ir…buvo rastas bronchitas. Mūsų daktarė buvo rami: šiaip nerašyčiau antibiotikų, bet dėl to, kad keliaujate, išrašysiu. Sausas ir šaltas oras bus tik į naudą. Kadangi tai jau nebuvo pirmas toks mūsų kartas (tiksliau, beveik neprisimenu, kad išvažiuotumėme visi sveiki, nors šiaip esame tikrai ne sirgaliai!), tai kažkaip per daug nesukome galvos. Ypač, kai gydytoja pasakė, kad tai tiesiog komplikavęsis kosulys, o ne virusas (kuriuo ji galėtų užkrėsti kitus keliautojus).

Ką gi, išvažiavome lyjant lietui. Pirmasis ilgas sustojimas – Talinas. Ten džiaugiausi neatsidžiaugiau, kad paėmėme Gertrūdai vežimėlį: a) ji jame užmigo, tad nereikėjo nešioti pavargusio vaiko (nes – galvą guldau – toks nešiojimas būtų pribaigęs ir mane su G, ir ją pačią); b)lynojo, tad ji – po lietaus apsauga – buvo visiškai sausa; c) buvo stiprus vėjas, o ji – po lietaus apsauga – buvo apsaugota ir nuo vėjo (kažkaip nebūtų buvusi smagi mintis, kad vaikui bronchitas, o mes sau lietuje ir taršant vėjui vaikštinėjame po Taliną; d) turėjome ir specialųjį miegmaišiuką, tad jai buvo ir šilta. Žodžiu, dama išmiegojo visą laiką, kol vaikščiojome po Taliną. Mums buvo itin smagu pamatyti Taliną ir gruodį (matėme liepą).  Talinas – tikrai gražus miestas, absoliučiai vertas ištrūkstamojo savaitgalio. Šįkart pagrindinėje aikštėje šurmuliavo ne lauko kavinės, o Kalėdinė mugė. Nuostabių nuostabiausia – tokia, kurias mėgome lankyti Belgijoje.

Čia reikia tarti giriamąjį žodį mūsų gidei Rasai: ji buvo nuostabi! Nekalbant apie tai, kad kelionės metu vaikams buvo begalė atrakcionų (autobuse vyko įvairiausi konkursai, žaidimai ir t.t. ir pan.), bet ir suaugusiems ji vis sužadindavo smalsumą įvairiausiomis istorijomis. Mūsų didžioji dalyvė Morta tiesiog kaifavo: Taline įsikibo gidei į ranką ir sekė visur koja kojon bei išsižiojusi klausė, o autobuse buvo pirmoji deklamuotoja, aktyviausia BINGO žaidėja, na, ir šiaip dalyvavo visur, kur tik galima buvo dalyvauti. Ir, žinoma, užduodavo klausimus. (Ach, kaip ji man primena Augustą, kai jis dar nevartė akių !)

Persikeliame keltu į Helsinkį. Lyja. Važiuojame į Jyvaskyle, kur nakvojame. Lieka dar 600km.

Ryte atsikeliame, papusryčiaujame ir važiuojame toliau. N etrukus pro langą matome vis daugiau ir daugiau sniego, kol galų gale sniegas jau ne tik dengia žemę, bet jo jau DAUG. Trečią valandą jau rimtai temsta. Poliarinė naktis. Jėga.

Sustojame tik varpų muziejuje. Muziejus – lauke. Vaikams daug didesnį įspūdį daro sniegas: lipa, griūva, lipa, mėtosi, griūva, lipa. Po kiek laiko susidomi ir varpais. Paskambina. Įspūdinga. Žinote, ką darė suomiai? Karo metu iš varpų išliejo ginklus. Po karo vėl iš jų išliejo varpus. Suomiai turi ką papasakoti apie kovą už laisvę.

Galiausiai pasiekiame ir Rovaniemi. Lauke – aklina tamsa. Važiuojame į haskių fermą, kur ne tik grožėsimės šunimis, bet ir važiuosime jų kinkiniais. Turiu pripažinti – tiek daug šunų vienoje vietoje dar nebuvau mačiusi. Ten buvo haskiai, malamutai ir samojedai. O jau meilumas! Mums pasakė, kad glostyti reikia be pirštinės, tai vaikai – vos išlipome iš autobuso ir pamatėme tą šunų gausybę – pirštines metė į šoną ir kad ims glostyti, niurkyti, myluoti. Aš – kadangi nuo visų gyvių laikausi atokiau – šiek tiek su baime žiūrėjau į vaikus, bet vaizdas buvo tikrai šaunus. Į kinkinius sėdame po keletą: Medeina sėda su berniukais, aš – su G ir mergaitėmis, tėvai ruošiasi važiuoti dviese. Įspūdingiausia tai, kad šunys baisiausiai loja – taip, kad, atrodo, visa šiaurė aidi. Pasirodo, jie nori bėgti – dėl to ir stūgauja. Kai kurių staugimas toks panašus į vilkų, kad per nugarą šiurpuliukai bėgioja. Važnyčiotojas (kuris stovi rogėse už mūsų, o mes sėdime taip, tarsi būtume susiruošę skristi nuo kalniuko) ant kaktos prisisegęs prožektorių ir net nekalba su mumis – kai bandžiau kalbinti, nieko neatsakė. Lekiame tuo šunų kinkiniu per apsnigtą mišką, o man net nesitiki, kad tai, kur esu, yra ne sapnas, o realybė. Vos sustojus Gertrūda pareiškia: DAR! Tad jai dar leidžiama važiuoti ir su bočiais. Žodžiu, mergina norėjo dar ir dar ir dar. Po pasivažinėjimo einame į rąstų trobą, geriame šiltas Suomijos miško uogų sultis ir žiūrime filmuką apie haskių maratonus, viena važnyčiotoja paberia gausybę įdomiausių faktų. Pavyzdžiui, kad jie bėga su kojinėmis/bateliais, kad nesusižeistų kojų. Arba tai, kad važnyčiotojai neturi GPS, nes jis dažnai neveikia (arba greitai ne(be)veikia tokioje temperatūroje, kokioje vyksta maratonai), o ir kelių nėra…jeigu kinkinys per 24val nepasirodo pažymėtame punkte, jis tikriausiai pasiklydo, ir ima dirbti gelbėtojai (čia buvo atsakymas į Augusto klausimą).

Išvykstant (na, žinote, kaip visada – prie pat durų) vaikai užmato mielučius švelnučius gražučius haskių mažylius-minkštukus, kurie žvelgia savo žydromis akelėmis nuo lentynų ir, atrodo, girdi, kaip urzgia: nupirk mane, nupirk mane :) Pavargusi Gertrūda paleidžia dūdas – reik jai to šuniuko, nors tu ką. Mano tėvams, aišku, pagailsta vargšo vaikelio, ir netrukus tėtė jau tiesia haskį Gertrūdai, šiosios ašaros akimirksniu nudžiūva, debesėlis nuplaukia, šypsenėlė nušviečia veidą ir, kaip sakant, gyventi vėl galima. Žinoma, ironizuoju, tačiau miela buvo žiūrėti, kaip Gertrūda niurko ir myluoja tą haskiuką – tikrai buvo itin laiminga. (P.S. Su juo žaidžia jau trečia diena).

BUS PRATĘSTA…

Tęsiu pasakojimą pradėdama nuo kiškių. Kai atvažiavome į motelį Rovieniemi’yje, į krūmus liuoktelėjo kiškis. Vaikai, žinoma, jį nusivijo. Pavijo? Žinoma, ne. Bet grįžo išsišiepę ligi ausų. Vakare prie namo atliuoksėjo… 6 kiškiai. Išnešiau ėdalo, priliuoksėjo ir pačiupo iš rankos. Jaučiausi kaip kokia Heidė Šveicarijos kalnuose. Vaikai prilipę prie langų žiūrėjo, mat jau buvo vėlu, o ir G šiek tiek (prisi)bijojo pasiutligės.

Noriu pagirti ir mūsų namukus. Mes turėjome tris triviečius: dvi viengules lovas ir vieną sofą-lovą, kurioje tikrai galima miegoti dviese. Medeina apsigyveno namelyje su berniukais, aš su G – su mergaitėmis, o tėvai – dviese. Kiekviename namuke – po pirtį. Visur paprasta, tačiau švaru, šilta ir tvarkinga – ko daugiau reikia?!?! Man dar nepaprastai patiko šildomos grindys gan dideliame koridoriuje (kur naktį ne tik sustatydavome batus, bet ir patiesdavau vaikų kombinezonus, pirštines, kepures ir pan., kad ryte apvilkčiau ir sausus, ir šiltutėlius) ir tikrai dideliame san mazge-duše-pirtyje.  Vakare užsikūrėme pirtį, į kurią pradžioj ėjo tėtė su G, o apie antrą valandą ryto apsisprendžiau ir aš. Tik aš – skirtingai nei jie – nebėgau į lauką ir nekritau ant sniego. Man užteko ir vėsaus dušo.  Pagalvojus, kad dar turime šaldytuvą, mikro bangų krosnelę, kavos aparatą ir kaitlentę, tai, sakyčiau, gyvename tiesiog puikiai.

Taigi šįryt (gruodžio 31) atsikėlėme vėl ankstokai, pavalgėme pusryčius ir išvažiavome į sniegomobilių safarį. Tiesa, tik aš, G, Medeina ir Augustas. Mano tėvai su Vilhelmu, Morta ir Gertrūda važiavo į elnių fermą.

Pradėsiu nuo to, kad safaris susidėjo iš kelių dalių: a) pasivažinėjimo sniegomobiliais; b) elnių fermos aplankymo; c) poliarinio rato kirtimo ceremonijos su vietiniu šamanu.

Pasivažinėjimas – super. Važiuoji vidury niekur į…niekur. Mūsų gidas pasakė, kad paprastai išvažiuojama užšalusia upe jau iš miesto, bet – kadangi ši žiema buvo itin šilta (sniegas iškrito ir užsiliko tik pirmąją gruodžio savaitę) – upė nespėjo užšalti, tad safariai vyksta miške, į kurį nuveža autobusiukas. Man, turiu pripažinti, visai patiko tai, kad buvo tik -5. Ir taip to šalčio pakako sočiai. Ypač po kelių valandų safario. Augustui teko sėdėti rogėse, kurias traukė mūsų gidas (vaikams iki 12 metų negalima sėdėti užnugaryje, o vairuoti galima tik tiems, kuriems yra pilni 18 ir kurie turi vairuotojo teises), tai jis šiek tiek burbeno, bet iš tiesų tai buvo laimingas – šypsojosi nuo ausies iki ausies. Medeina ir G vairavo po sniegomobilį, o aš sėdau už nugaros. Ir nesigailėjau. Nes išsitraukiau foto aparatą ir dariau nuotraukas. Ir apskritai manęs visiškai neviliojo toks būdas gauti adrenalino – jaučiuosi jo pakankamai turinti kiekvieną dieną savo darbe! Kai vieną kartą vos neapsivertėme (ten važiavome į tokį nepravažinėtą kalną, kur sniegas – jeigu nulipi nuo sniegomobilio – iki vidurio šlaunies), pagalvojau, kad aš patiriu daug daugiau malonumo, nei vairuotojai (nors tikriausiai ne visi vairuotojai su manimi sutiks).  Smagiausia man buvo mintis, kad važiuoju poliariniu ratu laukine gamta sningant. Pasaka.

Po pasivažinėjimo sustojome elnių fermoje, kur išgėrėme vėl tų šiltų uogų sulčių, pasišildėme prie laužo ir ėjome apžiūrėti elnių. Kadangi turėjome tikrai gerą gidą, daug sužinojome apie elnius:

-       elnių ragai pradžioj būna jautrūs ir minkšti ir net apaugę plaukeliais;

-       poravimosi metu – kadangi tenka kovoti su kitais elniais – jie tampa kieti ir nusibrūžinę – tiesiog tvirtas kaulas;

-       vasarą (o vasaros – neapsigaukite – čia šiltos, būna apie +20-25C) pro ragus elniai atiduoda savo kūno šilumą (mat jų kailis itin šiltas, atlaiko ir virš -40C temperatūrą): įkaitęs kraujas teka į ragus, kur atvėsta ir vėl teka į kūną;

-       šiame Suomijos regione yra daugiau elnių, nei žmonių;

-       elnė išaugina tik vieną elniuką; jeigu gimsta du, vienas (silpnesnis) yra pasmerktas mirti, nes mama neturi pakankamai pieno. Todėl mažylis dar labiau nusilpsta, kol galiausiai jį suėda plėšrūnai, kurių čia irgi netrūksta;

-       visi šio regiono elniai yra kieno nors nuosavybė;

-       elniai skerdžiami kartą metuose ir tik tam tikras jų kiekis; kaip pasakė gidas: elnias yra vertas tiek, kiek yra verta jo mėsa;

-       žiemą elniai numeta ragus, nes ne poravimosi metu jiems jų nereikia; be to, yra ir kita priežastis: elnės ragų nenumeta. Kaip tai susiję? Žiemą elnės laukiasi ir yra pažeidžiamos. O elniai stipriomis kanopomis – ieškodami maisto – atkasa samanas. Elnės juos ragais nubaido. Kaip sakė G, reikia elniams steigti profsąjungas .

-       Elnio ragai – sparčiausiai pasaulyje augantis kaulas, galintis augti (sparčiausio augimo metu) net iki 5cm per dieną. Deja, kol kas mokslininkai nežino, kas tai lemia.

Visas šias (ir dar kitas) žinias gavau iš mūsų jauno gido suomio. Nežinau, ar čia pasaka, bet buvo papasakota labai tikroviškai.

Pasiklausę pasakojimo ir – kas norėjo – paglostę, keliaujame į šamano kotą (palapinę). Ten toks pakvaišęs suomis-samis-šamanas išvaro iš mūsų piktąsias dvasias, prižada, kad atgimsime elniais, pažymi kaktoje vietą būsimiems ragams. Štai taip mes kertame poliarinį ratą. Ta proga einame pasivažinėti elnio traukiamomis rogėmis. Medeina važiuoja su Augustu pirmieji, o mes su G – antrieji. Gauname elnią-svajoklį. Už mūsų važiuojanti šeimyna ne tik pasiveja, bet ir tas jų roges traukiantis elnias – neperlenkiu lazdos nė lašeliu – kvėpuoja G į kaklą ir braukia ragais per nugarą.  O mūsiškis – visiškai dzen. Sustoja ir gėrisi elektros stulpu. Arba medžiu. Toks įspūdis, kad pirmą kartą mato. Tas antrasis, jaučiu, verda pykčiu, bet aplenkti negali.

Pasivažinėję einame į namuką tiesiai ant poliarinio rato juostos: mus vaišina arbata/kava ir imbieriniais sausainiukais.

Po viso šito įspūdingo potyrio sėdame į autobusą, kuris grąžina mus iki mūsų autobuso, kur jau mūsų laukia kelionės draugai. Pasirodo, jie buvo toje pačioje elnių fermoje, tačiau ten praleido daugiau laiko: šėrė elnius, važinėjo nuo kalniuko, važiavo (tais pačiais) elnių kinkiniais ir šiaip vaikštinėjo.

Vėl susitikę visi važiuojame į parduotuvę: juk šįvakar – Naujieji metai! Parduotuvėje mes apankame: paprasčiausioje PRISMA’oje: kombinezonai, vilnoniai apatiniai, superiniai batai, pirštinės, kepurės, lietaus rūbai ir visa kita, ko taip reikia ir Lietuvoje gyvenančiam tūlam piliečiui. Ir dar: a) pasirinkimas didžiulis ir b) kainos mažesnės. Taigi mes ne tik nusiperkame skanėstų vakarui, bet ir lietaus rūbus mergaitėms, kepures-šalmus, pirštines ir visą kitą gėrį, apie kurį svajojome nuo žiemos-ne-žiemos pradžios Lietuvoje.

Vilhelmas išsirenka ypatingas pirštines: galvotieji švedai sugalvojo tri-pirštinę (vieta nykščiui, vieta smiliui ir vieta visiems likusiems pirštams). Kai paklausėm, kodėl jis išsirinko šias pirštines, jis atsako: nes jos KITOKIOS. Pagarba aštuonmečiui, kuris ne tik nebijo būti kitoks, bet ir sąmoningai to siekia, mano, kad tai yra jo identiteto dalis. Bet tai dar ne viskas. Grįžtame į autobusą ir pastebime, kad pirštinės…brokuotos – vienos rankos neįmanoma įkišti. Visi jau sėdime autobuse. Vilhelmui akyse kaupiasi ašaros. Paklausiu, ar galiu nulėkti – staigiai – iki parduotuvės. Štai taip – be čekio ir jau su išpakuotomis pirštinėmis (nors prigriebiu etiketes) – nulekiu atgal į parduotuvę, priskuodžiu prie informacijos ir springdama pasakoju istoriją. Moteris nedelsdama išrašo man čekį tai sumai ir paklausia: ar labai nusiminė vaikas? Aš – išsižiojusi – tik padėkoju ir lekiu pakeisti pirštinių. Po ne daugiau, nei penkių minučių, aš jau sėdžiu autobuse, Vilhelmas patenkintas it slyva. Ar įsivaizduojate tokią situaciją Lietuvoje? Aš kažkaip nelabai. Liūdna.

Iš parduotuvės važiuojame į Arkties muziejų. Vienintelis dalykas, ko ten trūko, buvo laikas: aš norėjau būti ilgiau, apeiti viską, o reikėjo eiti gan skubiai.

Po muziejaus grįžtame namo, vakarieniaujame, ilsimės ir ruošiamės Naujųjų Metų pasitikimui prie laužo.

BUS PRATĘSTA (o nuotraukos – kai grįšim, nes šiuo metu esame laive į Estiją, kur šiąnakt nakvosime, o ryt jau trauksime į Lietuvą).

Praeitų, 2011 metų pabaigoje prieš pat Kalėdas sulaukiau netikėtos dovanėlės kuri matosi aukščiau esančioje nuotraukoje. Netikėta todėl, kad tikrai nelaukiau jokio siuntinio iš Samsung ir juolabiau iš Latvijos kur yra pagrindinė Samsung atstovybė Pabaltijos šalims. Nors po daugybės įrašų apie Samsung produkciją tikrai buvo malonu gauti tokią visai nemažą dėžutę. Bet apie tai kas viduje vėliau, o po kol kas pasinaudodamas proga apžvelgsiu apie kagi rašiau praeitais metais ir kurie įrašai sulaukė didžiausio susidomėjimo.

Nesunku atspėti, kad tarp populiariausių įrašų dominuoja žodis Samsung. Teisybę pasakius tarp populiariausių praeitų metų įrašų tik 14 vietoje esantis įrašas niekaip nesusijęs su Samsung. Tai įrašas apie Fukušimos elektrinės atominį reaktorių. Šis įrašas sulaukė 4124 unikalių lankytojų. Vėliau sekantys pagal populiarumą įrašai vėl apie Samsung, tai nemanau, kad yra prasmė juos visus ir vardinti. Šiaip jau dėl to Samsung dominavimo ir nenorėjau rašyti apie praeitus metus, bet, kad ir šiais metais greičiausiai nepavyks tokių įrašų išvengti tai teks susitaikyti su likimu.

O viskas prasidėjo kai 2010 metų gruodį įsigijau Samsung Galaxy 550 ir apie tai parašiau apžvalgą. Beja tai pats populiariausias įrašas skaitytas praeitas metais – sulaukė netgi 15985 unikalių lankytojų. Netrukus po šio įrašo paskelbimo su manimi susisiekė Samsung kompanijai atstovaujanti Publicum viešųjų ryšių agentūra ir pasiūlė išbandyti bei pasidalinti įspūdžiais apie vieną iš keleto Samsung įrenginių. Jeigu teisingai prisimenu buvo pasiūlyta Galaxy S, Galaxy Tab, kažkoks telefonas su Bada OS ir patvarusis B2710. Po Galaxy 550 labai norėjosi išbandyti tuometinį lyderį Galaxy S, tai pastarajį ir pasirinkau. Tiesa jo apžvalga per metus sulaukė tik 4025 unikalių lankytojų ir ši apžvalga praeitų metų populiarumo lentelėje yra tik 15 vietoje iškart po minėto įrašo apie Fukušimos AE.

Po Galaxy S teko išbandyti ir apžvelgti Samsung B2710 patvarujį telefoną. Deja, šiais telefonais labai mažai kas domisi ir šį įrašą perskaitė tik 2906 lankytojai. Matomai todėl, kad visiems rūpėjo tik išmanieji telefonai ir tuo pačiu metu pasirodęs mano įrašas apie Galaxy 550 Froyo atnaujinimą populiarus iki šiandien ir užima garbingą antrą vietą tarp praeitų metų populiariausių įrašų su 14312 lankytojų. Ne ką mažiau populiaresnis buvo ir įrašas apie lietuvišką Froyo Galaxy 550 atnaujinimą – šis įrašas ketvirtas pagal populiarumą su 11365 lankytojais.

Tarp 20 populiariausių įrašų yra ir Samsung Kies Air bei Samsung Allshare – atitinkamai 12 ir 17 vietose. Galiu prisipažinti, kad nesitikėjau šių įrašų tokio didžiulio populiarumo. Bet matomai yra nemažai besidominančių netgi šiomis technologijomis, kurios sukurtos tik vienos kompanijos gaminiams.

Na ir populiariausia praeitų metų įrašų serija, tai apie Samsung Smart TV. Pradedant trumpu įrašu apie išmaniąsias funkcijas kuris tapo trečiu pagal populiarumą praeitų metų įrašu su 13116 unikaliais lankytojais. Po jo penktasis 2011 metų populiariausias įrašas apie 3D su 10075 skaitytojais. Likusiųjių įrašų netgi neminėsiu – Smart TV visiems atsibodo dar praeitą vasarą. Tik pasakysiu, kad sudėjus visų įrašų apie Samsung Smart TV unikalius lankytojus gaunasi apvali 100 tūkstančių suma. Aš suprantu, kad dauguma unikalių lankytojų skaitė tuos pačius straipsnius ir realiai apie Smart TV sulaukiau turbūt netgi mažiau nei 20 tūkstančių lankytojų, bet neįsivaizduoju kaip sužinoti tikslų skaičių, nes įrašų buvo labai daug ir jie visi populiarūs iki šiol.

Kai sakau populiarūs, tai turiu omenyje ne tik naujus lankytojus, bet ir komentarus kuriuos užduodami su Smart TV susiję klausimai. Bandžiau suskaičiuoti kiek tokių komentarų yra ir man gavosi virš 500. Nors ankščiau minėti įrašai apie Galaxy 550 atnaujinimą šiai dienai yra sulaukę  453 ir 405 komentarų kiekvienas! Ir dar 176 komentarai Galaxy 550 apžvalgos įraše. Nežinau ar šie skaičiai atrodo įspūdingai žiūrint iš šono, bet kartais bijau ir @praeivis.lt paštą atverti, nes turiu tokį kvailą įprotį atsakyti į visus komentaruose užduotus klausimus. O neretai būna dienų kai sulaukiu ir po keliasdešimt komentarų su klausimais.

Negaliu nepaminėti dar keletos įrašų kurie sulaukė nedaug komentarų, bet patenka į populiariausių dvidešimtuką. Tai nešiojamų kompiuterių Q330 ir NP300 apžvalgos. Samsung monitorių Syncmaster CA550 bei Syncmaster TA750 apžvalgos. Na ir žinoma Samsung Galaxy Tab 8.9 apžvalga. Pastaroji atsiradus tik lapkričio pabaigoje jau spėjo įsiveržti tarp mano populiariausių įrašų ir lankytojų susidomėjimas Galaxy Tab produktais tikrai neblėsta. Gal netgi reikėtu pasiknaisioti po sukauptą medžiagą ir išspausti žadėtą antrą įrašą apie šį tapšninuką.

Jeigu dar liko neužmigusių ar tiesiog neuždariusių savo naršyklių tai reziumuosiu, kad manau, jog įrašo pradžioje minėtos Samsung dovanėles manau tikrai nusipelniau. Todėl su nekantrumu puoliau ją atidarinėti ir buvau nustebintas jos turiniu:

Jau ko tikrai nesitikėjau, tai arbatinuko. Nors tai ne šiaip arbatinukas, o Samsung arbatinukas! Ir dar su abrikosais šokolade bei Kalėdine arbata:

Kas galėjo pagalvoti, kad Samsung gamina ir arbatinukus bei arbatą ir netgi abrikosus šokolade?

Pabaigai turiu blogų naujienų visiems nemėgstantiems Samsung kompanijos gaminių  – 2012 metai greičiausiai irgi bus ne drakono, bet Samsung metais, nes prieš naujus metus gavau ne tik dėžutę su arbata, bet ir dar vieną juodą dėžutę:

Taigi, jeigu mėgstate išgirsti nuomonę iš pirmų lūpų kviečiu ir toliau skaityti mano keverzones 2012 metais.

Smarkiai vėluoja šis įrašas, bet ką padarysi, gyvenime visaip nutinka… Iš tikro kalėdinėmis dovanomis šįmet pradėjau rūpintis kaip niekad anksti. Rudeniop pradėjau dėliotis mintis, pirmas dovanas vaikiškai publikai parsitempiau iš „Vaikų šalies“, paskui nepraleidau gerų išpardavimų prekybcentriuose, na ir šiaip su vaikais gana paprasta. Tik ne su savais…

Saviškiams daug ir ilgai sukau galvą, ką padovanoti. Iš pradžių, žinoma, mąsčiau apie didelius daiktus. Tokia šventė, atrodo, kartą per metus, tad drąsiai kyla mintys paišlaidauti ir super ekstra pradžiuginti vaikus. Galvojau apie mašiną ar traukinį, kuriuo važinėjama užsilipus ir pasispiriant kojomis, taip pat apie kartoninį namą – būtų veiklos abiem, gal net užtektų abiem tokios vienos dovanos. Bet paskui susivokiau, ne. Vaikams smagu gauti asmeniškai. Ar jiems reikia didelių, brangių daiktų? Irgi ne. Vaiką (bent jau tokio amžiaus kaip mūsiškiai) pradžiugina iš esmės bet kas, net menkas mažmožis. Be to, mes juk visus metus perkam ką nors vaikams nelaukdami Kalėdų ar gimtadienių. Tai žaisliukas, tai dėlionė, tai knyga, tai teatras, galų gale užkandžių dėžutė, batai, striukė ir t. t. Pakanka tų išlaidų, tegu Kalėdoms išlaidauja seneliai ir visi kiti geri žmonės

Dovanų pradėjau dairytis elektroninėse parduotuvėse – lengviausias būdas dirbant mama Jetau, kokių dabar grožių ir gėrių pilna! Jeigu jums įdomu, tai aplankiau Knygų klubą ir Mano knygą (ten visada randu, ką dar galėčiau nupirkti vaikams ), Paukščių pieną (labai smagios dvasios krautuvėlė, nors asortimentas jau ima pabosti), Žaislandiją (kūrybiški ir kokybiškai žaislai, nors kartais norėtųsi mokėti mažiau), Perku Vaikui (pastaruoju metu labai „teisingai“ praplėtė asortimentą ), Žemuogių pievelę (ten radau visokių netikėtų dalykų, o šiaip ten – nieko nesveiko), Vaiko erdvę (atrodo, galėtum ten pirkti aklai, vis tiek pataikytum įsigyti nuostabų daiktą ), Lavinu.lt (nauja nepaprastų žaislų ir žaidimų karalystė tiems, kuriems smagu užsiimti su vaiku – raibsta akys ir norisi laimėti aukso puodą ).

Labai smagiai pasirodė netikėtai aptikti Kalėdų seneliai: Geradariai, kurie parašys laišką net įvardydami konkrečius gavėjo nuotykius ar svajones (šitą gal dar galima užsakyti), bei Lietuvos paštas, kuris atsiųs ne tik laišką, bet knygą ar CD su pasaka (deja, atrodo, gerosios siuntos jau baigėsi, nors šiandien dar mačiau apie tai rėkiantį plakatą pašte).

Nerealiai prajuokino dr. Austėjos įkelta schema, kas gi tas Kalėdų senelis – jis apima ir inkvizitorius, ir Dievą, ir žmogų-vorą O koks gi mūsiškis? Mūsų didysis vaikas, žinoma, laukia Kalėdų senelio. Numanau, kad tik miglotai suvokia visą tą reikalą, bet kai pradėjom kalbėti apie artėjančias Kalėdas, per dieną po kelis kartus perklausdavo, kada jau jos ateis.  Vis pastebi papuoštas eglutes parduotuvėse ir kitose įstaigose, ir konstatuoja, kad „čia jau atėjo Kalėdos“. Pas mus namie kol kas nieko kalėdiško (tik advento kalendorius), nes eglutę tėtukas linkęs puošti prieš pat Kūčias.

Man gyvenime, atsimenu, būdavo labai painu, kaip tas Kalėdų senis ateina ir namo, ir pas vienus senelius, ir pas kitus, ir dar pas kokią tetą + mokykla/darželis? Tuo naminiu šventai tikėjau, nes visad rasdavau pradarą balkoną, o kartais net pripėduota su sniegu! (Galvoju taip pat daryti ir savo vaikams.) Esu baisiai dėkinga mamai už tai – iki mėnulio ir atgal. Nes tik kažkoks “gudragalvis” klasiokas antroj ar trečioj klasėj “paprotino”, kad dovanas deda tėvai…

Paskui buvo nesmagiųjų Kalėdų periodas, kai atrasdavau suslėptas dovanas anksčiau laiko, paskui mama ne tik leisdavo išsirinkti, ką noriu Kalėdoms, bet net ir pačiai nusipirkti už duotus pinigus – uf… Nei staigmenos, nei ką… Ir tik suaugėliškame amžiuje vėl grįžo tas kalėdinis džiaugsmas, nes galiu dovanoti kitiems!

Žinoma, kartais sunku sugalvoti ką, bet tas galvojimas, rinkimas, gaminimas, pakavimas, įteikimas suteikia didžiulį kalną teigiamų emocijų, dėl kurių labiausiai ir laukiu Kalėdų. Nors iš tikro būtų gerai, kad Kalėdos nebūtų tokios koncentruotos.  Ar ne geriau išeitų, jeigu, pvz., kalėdinių labdarinių ir nelabdarinių renginių būtų po vieną kas mėnesį, o ne 2-3 kiekvieną to paties mėnesio savaitgalį?… Turėjau daug gerų norų, tik deja žiauriai mažai jiems laiko.

Dalį dovanų suaugėliams kaip tik maniau įsigyti tose gražių tikslų ir šiaip gražiose mugėse, tačiau dienos ir valandos viską surikiavo savaip. Tad kai kam kai ko sužvejojau prekybcentriuose ir kitose paprastose parduotuvėse, kai kam paruošiau „rankų darbo“ – valgomas dovanas.

Pernai labai graži idėja pasirodė dovanos iš virtuvės. Tačiau šįmet dovanoti stiklainiuką su ingredientais sriubai ar pyragui atrodo keistoka. Versiu žmogų kažką gamintis? Jis ką, nemoka savo iniciatyva išsivirt / išsikept? O aš tingėjau kept, tai sumečiau ingredientus ir še, terliokis pats? (Čia, žinoma, aš taip galvočiau tokią dovaną gavus, bet jei kas tokią jau suruošė, tai priimu, fun )

Pernai dar nežinojau apie tokį paprastą „rankų darbų“ dovanos gaminimo būdą, tad maišiau, minkiau ir kepiau pati. Išbandžiau cinamonines eglutes ir bent porą Angelo mamos kalėdinių receptų, tačiau neišėjo nei taip gražiai, nei taip skaniai (tiesa, dalį ir visai sudeginau…). Labiausiai liko atminty kokono katarinkos – tešlos išėjo baisiai daug, bet ne tokios konsistencijos. Ji nesidavė nei kočiojama, nei lipdoma – tiesiog tirpo rankose. Geriausiai katarinkas formuoti išėjo tešlinį slieką apvyniojus paleis sausainio formelės išorinį kraštą. Tačiau kepiniai buvo siaubingai saldūs (cukrus ir medus!), o pastovėjusių skonis nė kiek nepagerėjo ir užuot sukietėję, jie kaip tik sulūžo gulėdami viens ant kito… Štai kokia iš manęs gamintoja… Šiaip ne taip iš tokių ir kitokių sausainių sudariau vieną kuklią dovanėlę…

Tačiau tokie fiasko neatbaido nuo tolesnių bandymų Dabar šaldytuve vėl laukia katarinkų tešla, tik šįmet kepsiu jas sau ir iškeptų nebelaikysiu. Jei išeis tokios tuščiavidurės formos, kaip pernai, versiu kaspinėlius ir kabinsiu ant eglutės (turėtų gražiai derėt su mūsų šiaudiniais žaisliukais), o po Trijų Karalių suvalgysime, kas bus likę. Draugams brandinu germaniškus vaisinius pyragus. Tikiuosi, bus valgomi…

Na, o grįžtant prie mūsų vaikų dovanų, tai po to, kai susivokiau, kad ne dovanos brangume laimė, be to, labiausiai norėčiau savo vaikuose ugdyti ne individualizmą ir materializmą, o bendravimo ir bendradarbiavimo džiaugsmą bei brolišką meilę, nupirkau jiems tokius žaislus, kurie skirti kiekvienam asmeniškai, bet žaisti su jais smagiau drauge: vyresnėliui – dėlionę-žuvų gaudyklę su meškerėmis, o mažėliui – purkštukus vonioj turšktis. Liko TIK didysis darbas – supakuot ir „įteikt“

Neįsivaizduoju, kiek laiko būčiau tempęs, tačiau buvau beviltiškai įtikėjęs šiuo teisuoliškumu: jokiu būdu nedistiliuoti gamtinių resursų virtuvės skliautuose degančiomis keptuvėmis. Praradimus kompensuodavau dažnesniais parūkymais balkone, kur skysčiai skiriasi natūraliai be garo, o krentančios seilės trelėmis atsimušinėja į saugaus vidinio kiemo prižiūrėtojų automobilių stogus. Absoliučiai tikėjau tuo, ką darau.

Tačiau vieną vakarą, beserviruojant kasdienę šviežio šūdo porciją, paskambino į duris. Keikdamasis siaubingai užimto žmogaus balsu nuscrollinau atidaryti. Tarpduryje atsilapojęs ligi ausų viename asmenyje stovėjo Sunkių momentų dezertyras ir pirmasis patarėjas Tuščio laiko švaistymo filosofijos klausimais – Hobis Mobis.

Share on Facebook

Taigis šiandien toks magiškas skaičius 11 11 11 11:11:11 tai nusprendžiau prisijungti prie visuotinės isterijos ir parašyti 11 atsitiktinių faktų apie save. Sausio mėnesį jau buvau parašęs 7 faktus, tai šiandien dar 11 naujų:

1. Niekada nemačiau Džeimso Kamerono filmo „Titanikas“, nors iš daugkartinių anonsų pilnai įsivaizduoju visą filmo siužetą.
2. Vieną kartą gyvenime būdamas lengvai išgėręs apsivėmiau išgirdęs muzikos kūrinį. Iki tol nemaniau, kad tai įmanoma ir netgi mėgau šią grupę.
3. Esu labiau homofobas nei tolerastas.
4. Kiek ilgiau nei pusmetį yra tekę vairuoti automobilį su vairu dešinėje pusėje.
5. Esu žemaitis, todėl bandant išreikšti mintis taisyklinga lietuviu kalba kankinuosi labiau nei rašydamas angliškai, kai galima iškart mastyti angliškai ir tai išlieti popieriuje ar suvedant tekstą kompiuteriu.
6. Kai prieš savaitę sugalvojau šį įrašą turėjau kur kas daugiau idėjų ką apie save parašyti.
7. Septintoje klasėje teko muštis 1 prieš 1.
8. Manau, kad kunilingą sugalvojo tinginiai ir žmonės be fantazijos nesugebantys moterį patenkinti ir kitais būdais.
9. Nebijau mirties.
10. Esu viršijęs greitį 190km/h, bet nuobaudų už greičio viršijimą neturiu.
11. Nemėgstu kačių.

Jeigu koks zanūda parašys, kad zuikučių ne vienuolika gaus į snukį bus užblokuotas.

Kai sueina metai, kūdikis – jau nebe kūdikis, o mažylis (toddler). Anot babycentre.co.uk, jis tampa vis savarankiškesnis, pradeda pažinti pasaulį stačiomis, atranda humoro jausmą ir išmoksta pasakyti „aš tave myliu“. Tikra tiesa!

Nors savarankiškumo daugėja, metinukas vis dar smarkiai prisirišęs prie mamos. Gali būti, kad mamai pasitaiko kokių reikalų, kai mažylį geriau palikti su tėčiu, močiute ar aukle, o kai kas gal net ir į darželį išleidžia. Babycentre pataria atsisveikinimui pasilikti daugiau laiko: į darželį nuvažiuoti ankstėliau ar paprašyti auklę atvykti gerokai prieš išeinant mamai. Taip vaikas turės laiko apsiprasti kitoje aplinkoje ar įsidrąsinti prie kito žmogaus. O atsisveikinti reiktų dalykiškai: neišsmukti pro duris slapčia, bet ir nesigraudinti ilgiausiai apsikabinus – bučkis ir ate. Keista, kad kai kurie ikimokyklinio ugdymo pedagogai nesupranta tokio normalaus, žmogiško atsisveikinimo svarbos.

Babycentre iškelia gerą idėją, kurią mes su mažuoju vaiku kažkaip vis pamirštam – keisti žaislus. Mes palyginti turime mažai žaislų, bet tikrai užtektinai tam, kad vienus sukeltume į antresolę, o kitus paliktume žaisti, po kurio laiko sukeistume. Taip leidžiame vaikams iš naujo atrasti pamirštą seną, žaislai nenusibosta ir rečiau reikia pirkti naujų

Taip pat babycentre primena kūdikių gestų privalumus: metinukai jau daug suvokia ir daug nori pasakyti, pasidalinti savo mintimis ar išreikšti poreikius, tačiau dažno mažylio liežuvis dar nedirba taip gerai, kaip norėtųsi. Tačiau dirba rankos! Gestai išlaisvina tiek vaikus, tiek tėvus nuo nereikalingo nervinimosi. Mes juk esame bendraujančios būtybės, o bendrauti daug lengviau konkrečiais verbaliniais ar neverbaliniais ženklais, nei vien mykimu, verkimu ir spėlionėmis.

Negaliu atsidžiaugti, kad mokėme gestų pirmąjį sūnų, o mūsų metinukas irgi jau vartoja kelis gestus, kitus – supranta. Net nemokytas gestų vaikas daug ką pasako kūno kalba: iškelia rankas, kai nori būti paimamas, mojuoja „ate“, baksteli su pirštu į norimą daiktą. Kai kurie metinukai ištaria ir kelis suprantamus žodžius, o jų nesuprantami „bababa“ ir „tetete“ dažnai taip pat nėra bereikšmiai: priklausomai nuo tonacijos ir gestikuliavimo tai gali reikšti „Mama, mano puodelis nukrito“ arba „Šitas daiktas labai įdomus“

Beje, babycentre teigia, kad pirmieji mažylio žodžiai dažniausiai susiję su keliomis sritimis: 1) mylimiausi žmonės ar naminiai gyvūnai („mama“, „tete“); 2) valgymas („amam“), 3) ėjimas miegoti (galbūt „ate“), 4) turtas („brrr“ – mašinėlė, „lialia“ – lėlė); 5) troškimai („apa“ – aukštyn, ant rankų).

Metų amžiaus mažylis paprastai turi 6-8 dantis. (Žinoma, griežtų taisyklių nėra, todėl gal vienas turės tik 4, o kitas – net 12). Nekalbant apie tai, kad jeigu dantų yra ir yra valgomas kietas maistas (t. y. ne vien mamos pienas), juos reikia valyti, metai yra pats tas amžius pirmą kartą apsilankyti pas dantų gydytoją. Vaikas jau pakankamai brandus, kad jam būtų įdomu pažinti gydytojo kėdę, įrankius, o kuo anksčiau mažylis susipažins su šiais dalykais, tuo lengviau jam bus ateiti esant bėdai. Taip pat tai galimybė pastebėti bėdą, kol ji dar visai nedidelė, skelbia babycentre. Beje, jie siūlo visai protingą dalyką – nebūtina specialiai užrašinėti vaiko pas dantų gydytoją. Galima tiesiog nusivesti kartu, kai eina mama ar tėtis. Tik, žinoma, jeigu mama ar tėtis dantisto kėdėje aikčios ar klyks, vaikui įspūdis liks ne koks…

Metinukui jau tinka gerti karvės pieną. Babycentre sako, kad šis gėrimas antraisiais metais ypač svarbus – jis suteikia pakankamai energijos ir duoda riebalų, reikalingų vaikui augti. Mažylis turėtų išgerti apie 350 ml pieno kasdien. Jeigu gers daugiau, turės mažiau vietos kitam reikalingam maistui. Jeigu gers mažiau, neturės iš ko pasisavinti reikalingų maistinių medžiagų. Nenoriukui iš pradžių galima pasiūlyti gėrimą iš pieno ir mišinio ar mamos pieno, karvės pieno kiekį palaipsniui didinant iki 100%. Bet aš iš tiesų manau, kad jeigu vaikas geria mamos pieną, tai tegu jį ir geria. Karvės pienas nė iš tolo neprilygsta mamos pieno gėriui, tad kam jį keisti?

Beje, kai kurios mamos po pirmojo vaiko gimtadienio nusprendžia, kad žindyti jau gana. Žinoma, tai kiekvienos mamos pasirinkimas, tačiau man šis požiūris yra svetimas. Mamos pienas vaikui yra tiek reikšmingas ir tiek vertingas, kad jo nebeduoti tiesiog šiaip man atrodo visiškai neprotinga. Tas pats lyg sakytume, „Ai, gana jau mums tų daržovių iš močiutės kaimo, dabar pirksime tik konservuotus žirnelius iš Maximos“… PSO rekomenduoja žindyti iki 2 metų ir ilgiau.

Metinukai smalsiai tyrinėja pasaulį savarankiškai, daug laiko praleidžia ant grindų, o jų pirštukai jau gerai išmokę sugriebti mažulyčius trupinukus ir kitokias smulkmes, sunkiai pastebimas mūsų akimis iš viršaus. Babycentre primena elgtis atsargiai ir nepalikti mažyliui prieinamose vietose vitaminų ar vaistų piliulių, kačių ar šunų maisto, smulkių vyresnių vaikų žaislų ir kitokių mažų aštrių daiktų, nes vis dėlto mažiukas dar linkęs daug ką ragauti.

Smalsuolis ne tik pats sugalvoja visokios veiklos, bet ir labai seka suaugusiuosius ar vyresnius brolius ir seseris, kopijuoja jų elgesį, taip išmokdamas, kaip vis dėlto reikia gyventi šiame pasaulyje. Galbūt pastebėjote, kad jūsiškis bando šluostyti stalą savo seilinuku ar matuojasi jūsų saulės akinius. Mūsų mažius labai mėgsta prisidėjęs kokį daiktą prie ausies „kalbėti telefonu“, pagriebęs plaukų šepetį šukuotis ar šukuoti kitus, išsitraukęs šluotelę šlavinėtis virtuvėje. Jis taip pat puikiai mėgdžioja brolio burzgimą, seilių purškimą, cypavimą ir kitokius „fainus“ dalykus. Vis tik labiausiai reiktų vengti vaiko akivaizdoje gerti vaistus, lašintis akių lašus, krapštuku valytis ausis ir pan., taip pat jis neturėtų matyti, kaip atidarote stalčių ir spintelių užraktus, skirtus jam ten nelįsti. Dar pridėčiau – geriau vaiko akivaizdoje nemesti nieko į šiukšlių dėžę ar klozetą

Mūsiškis keletą kartų perėjo visas spinteles ir daugiau nebelenda, tik turi kelis mėgstamus stalčius, kuriuos vis mėgsta patikrinti. Žinoma, geriausia išeitis ne užrakinti dominančias vietas, bet šalia suteikti vaikui skirtą stalčių ar spintelę su daug įdomių virtuvinių rakandų, kurių nebranginame. Deja, šiuo metu neturime atliekamos vietos virtuvėje, tad tenka spintelių dureles užraišioti arba vis sušluoti sausus pusryčius, pipirus ar miltus… Be abejo, taip nenutiktų, jei su vaiku tiesiog patys žaistume, skaitytume knygelę ar rinktume rudeniškus lapus. Deja, ne visada išeina mažyliui skirti 100% dėmesio.

Apskritai ką turėtų mokėti daryti metinukas, tai mėgdžioti kitų žmonių veiklą, veblenti kažką panašaus į žodžius, gestais parodyti, ko nori. Maždaug pusė vaikų ištaria „mama“, „tete“ ir dar kokį nors žodį, paeina kelis žingsnelius, supranta paprastus nurodymus ir juos atlieka. Kai kurie vaikai moka šį tą papiešti kreidele, gerai vaikšto, ištaria „mama“, „tete“ ir dar du žodžius.

Mūsiškis tikrai mėgsta mėgdžioti, veblena, rodo kelis gestus, bet savo  norus retai išreiškia vienareikšmiškai, ištaria „ate“ ir „mama“, paeina kelis žingsnius, tačiau nenoriai – mieliau prisėdęs vieną koją keliauja krabo žingsniu, supranta, kai sakai „ateik“ ir ateina, jei neturi įdomesnės veiklos Piešti nelabai išeina, bet pabaksnoja pieštuku, kai brolis išsitraukia priemonių.

Babycentre primena, kad nuo metų amžiaus „normalumo“ ribos smarkiai išsiplečia. Pvz., vaikščioti kai kurie vaikai išmoksta vos 8-9 mėnesių, tuo tarpu kiti – tik 16-17. Visi vadovėliniai nurodymai, kad 12 mėn. vaikas daro tą ir tą, o 13 – tą, yra daugiau kaip gairės, rodančios, ko vaikas gali potencialiai pasiekti. Iš tiesų svarbu matyti tik tai, kad mažylis tobulėja: ima daugiau kuo domėtis, darosi mobilesnis, vis ko nors išmoksta. Na, o jeigu jau labai neramu, kad vaikas „nieko nedaro“, visada galima apie tai paklausti gydytojo.

Jeigu auginate ne pirmą vaikutį, tikriausiai išgyvenate panašius jausmus kaip ir mes – jaunėlis vis mažas ir mažas. Nuolat bandau įkalbinti save neskirstyti žmonių į didelius ir mažus, bet niekaip nepavyksta atsikratyti tų minčių ir tų žodžių „jis dar mažas“. Štai tik neseniai susipratome nuleisti mažėlio lovytės dugną žemiau ir pakeitėme automobilinę kėdutę iš kūdikiškos į 1 grupės Maxi-Cosi Tobi. Vyresnėliui po kūdikiškos iš karto pirkome Inglesina Prime Miglia I-FIX – visam kėdutiniam laikotarpiui. Tačiau būdavo gaila žiūrėti, kaip jis ilgoj kelionėj užmigęs sukniumba visas, tad šįkart dėmesio skyrėm ne tik saugumui ir ekonomijai, bet ir vaiko patogumui – Tobi kėdė šiek tiek atsilošia atgal. Ne visai tiek, kaip kūdikio kėdutė, bet pakankamai, kad galva nesvirtų ant kelių. O laikosi ir be iso-fix tikrai tvirtai. Be to, Tobi modelis patogus ir tėvams – vaikui paaugus nereikia kaišioti dirželių į kitas skyles, užtenka kilstelti galvos atramą ir dirželiai kyla patys. Šiuo patogumu jau teko kelis kartus pasidžiaugti, nes juk vyresnėliui žūt būt kartais reikia važiuoti brolio kėdutėje…

Gimtadienį atšventėme kaip rekomenduojama – be didelių pompastikų, beveik tik šeimos rate. Mažylis dovanų gavo kelis žaislus, smulkmenėlių, o svarbiausia – maitinimo kėdę! Taip, irgi tik dabar ja pasirūpinom… Išrinkom tokią pat kaip vyresnėliui – Stokke Tripp Trapp.  Tai net ne tai, kad maitinimo kėdė, bet daugiau virtuvinė kėdė ar apskritai kėdė, tinkama nuo naujagimystės iki brandaus suaugėliško amžiaus. Per pastaruosius kelerius metus nepastebėjau, kad rinkoje būtų pasirodę kas nors analogiškai gero. Ir prekiauja šia kėde, mano žiniomis, viena vienintelė parduotuvė – Baby Center (nemaišyti su informaciniu portalu babycentre.co.uk ). Laimei, tai parduotuvė, į kurią visada malonu užeiti. Konsultantai pasitinka atviri visiems klausimams, nusiteikę nuoširdžiai padėti išsirinkti ir tikrai išmanantys turimas prekes. Mielai parodys, kaip prisegti automobilinę kėdutę jūsų mašinoje, ar nuneš į bagažinę stambesnį pirkinį. Tikrai sakau, nežinau jokios kitos ne žaislų parduotuvės, kur būtų toks kokybiškas ir draugiškas aptarnavimas. Vat toks, už kurį net arbatpinigių norisi duoti!

Oi, ir vėl vos nepamiršau torto reikalų Nors labai patiko Elviolės tortas per vyresnėlio gimtadienį, dabar nieko ypatingo nereikėjo, bet persotinto E „vitaminais“  prekybcentrinio irgi nesinorėjo, tad išbandėm J. Gulbinienės įmonę. Esu girdėjus, kad čia stengiamasi nepiktnaudžiauti priedais, o kažkada skanautas tortas atrodė ganėtinai panašus į naminį. Dar labiau apsidžiaugiau, kad viską galima rinktis internete. (Būtų mano valia, padaryčiau, kad visos parduotuvės internete eksponuotų visą savo asortimentą, tada žinotum, į kurią verta važiuoti ir ko ten gali tikėtis ) Užsakinėt neužsakinėjau, tiesiog pasižymėjau kelis patikusius pavadinimus, nuvažiavau į parduotuvę ir nusipirkau. Iš buvusiųjų gražiausiai atrodė jogurtinis. Ant torto dar buvo vietos, tad iš vitrinos išsirinkau boružėlę jam „suvaikiškinti“, o pardavėja ją iškart ir prilipino norimoje vietoje ir dar meiliai pasiūlė užrašyti vaiko metus. Buvau labai nustebinta. Ji tiesiog atsinešė kelias tūtas spalvoto kremo ir išraitė 1. Ir tai nieko papildomai nekainavo! O torto skanumėlis… Mmmmm…

Tokios geros dienos buvo kad net nepatogu girtis. Kad reikėtų mažiau to nepatogaus teksto rašyti, sudėjau daugiau nuotraukų.

Ruošdamasi kelionei, skaičiau Vikipediją, įvairias turistines svetaines. Aha, apie bažnyčias, Gaudžio pastatus, parduotuvių rajonus ir…. Katalonijos virtuvę. Ir aš, ir mano bendrakeleivis mėgstame skaniai pavalgyti beigi turėjome tokių tikslų čia. Įspūdžiai labai geri.

Miestas gražus, oras geras, saulė, jūra, nuostabi architektūra, siauros senamiesčio gatvelės, puikūs parduotuvių rajonai, viešbutis pačiame centre – tobulas 4 dienų savaitgalis garantuotas.

Taigi, leidžiamės į detales.

Šiaip gyvenime pusryčius valgau tik vėlyvais sekmadienio rytais ir per atostogas. Gal todėl man juos ir patinka matyti ne kaip praktišką, o kaip malonią, dienos pradžią.

Todėl dienas pradėdavome jaukiose senamiesčio pusryčių kavinėse. Kava, šviežiai spaustos apelsinų sultys, tipiškas vietinis sumuštinis su kumpiu ar gabalas saldaus pyrago. Taip kažkaip pietietiškai atsipūtę, už lango šurmuliuojant skubantiems praeiviams, pradėdavome gerą dieną.

Tarp intensyvių ekskursijų ir parduotuvių lankymo pailsėti ir užkąsti nusėsdavome vėlgi kuriame nors iš daugelio centre esančių restoranų. Nors iš anksto valgymo vietų nesirinkdavome ir galutinį sprendimą priimdavome tiesiog apžiūrėję prie durų pakabintą meniu, vis tik turėjome minimalius kriterijus, kurių laikėmės rinkdamiesi vietas.

Vengėme maitinimo įstaigų stipriai turistinėse gatvėse, ypač La Rambloje (šita man apskritai priminė Palangos Basanavičiaus gatvę ir visai nepatiko). Vengėme restoranų, kurie lauke iškabinę ne tik paprastus tekstinius meniu, bet ir dideles patiekalų nuotraukas. Vengėme greitų užkandinių, kebabinių ir panašių vietų. Aš, žinote, tokia dama, ne dešrainių valgyti į Ispaniją atvykau.

Absoliučiai būtinas paragauti patiekalas yra paelja (isp. paella). Galima sutikti jos išvestinių, taip pat labai įdomių patiekalų, pavyzdžiui, fideu (isp. fideuà), kuriam paruošti vietoje ryžių naudojami vermišėliai, ar juoduosius ryžius / juodąją paelją (isp. arroz negro / paella negra), kuriems juodą spalvą suteikia kalmarų rašalas.

Stengėmės pataikyti į kokias mažesnes gatveles centre, atokiau nuo turistų srauto, rasti jaukius restoranus su staliukais lauke. Rodos, „Lonely Planet“ paskaičiau, kad labai verta vietų pavalgyti ieškoti Berselonetoje. Šiame buvusiame žvejų rajone prie jūros turėtų būti nemažai gerų žuvies restoranų. Ir tikrai, radome kelis.

Nors nebuvau didelė žuvies mėgėja, čia valgiau viską, kas buvo iš vietinės virtuvės. Tas atsivėrimas vietinei virtuvei suteikė netgi kokį tai praregėjimą.

Kelionės kulinarinis tradimas ir mano nauja mėgstamiausia žuvis – kardžuvė. Jos sultinga filė su sviesto ir žolelių padažu papirktų ir visai žuvies nevalgančius. Dabar lankydamasi turguje vis užmetu akį į žuvies prekystalius – o gal rasiu jos pirkti.

Na, gerai, prisipažįstu, visas šitas malonumas šiek tiek ir kainavo. Nenori riboti savo poreikių – neturėtum riboti ir biudžeto. Grįžę su bendrakeleiviu pasiskaičiavome išlaidas, susipratome, kad mūsų ilgų savaitgailų išvykos gaunasi nepigios, todėl nusprendėme, kad, norėdami išlaikyti aukštą tų savaitgalių kokybę, turėsime riboti jų kiekį.

Vakarienės buvo pačios nekukliausios. Įvairiausių rūšių krevetės – tik pradžia. Toliau buvo jūros sraigės, peiliakriaunės geldutės (pusę dienos lietuviško pavadinimo ieškojau), kalmarai su moliūgų ir kalmarų rašalo padažais, jūros šukutės su šonine, jautienos suktinukai su dar velniai žino kuo..

Viename iš tų vakarienės restoranų mane labai pralinksmino atneštas meniu. Tai buvo 1×2 m dydžio juoda lenta su vos keliais kreida ant jos užrašytais patiekalais. Užtat kitame pirmąkart mačiau desertų meniu gyvai: atneša visą padėklą pyragaičių ir galima rinktis iš to, ką matai.

Dienos pabaigoje būtinai dalyvauja butelis ispaniško putojančio vyno kava (isp. cava). Ir žinoma, įvairūs užkandžiai. Man didžiausią įspūdį paliko turbūt pats paprasčiausias – (isp.) pan con tomate – su alyvuogių aliejumi, pomidorais ir česnaku skrudinta duona.

Na, ir dar viena iš lankytinų vietų – didelis maisto turgus miesto centre – Mercat de Sant Josep de la Boqueria. Įėjimas iš pačios La Ramblos. Čia pamatėme turbūt visą, ko nespėjome paragauti per tas vos kelias dienas.

Liko Barselonoje dar daug nepamatyto, nepabandyto ir nepatikrinto – tiesiog nepavyko aprėpti visko per vos 4 dienas. Gal kiek ir stiprokai orientavausi į jūros gyvius, bet gi kiekvienas turime savų silpnybių.

Jei ėmėte stipriai varvinti seilę, WizzAir kaip tik Jums turi puikų pasiūlymą! Skrydžiai į Barseloną – tik nuo 130 Lt, o įspūdžiai ir skonių aromatai – liks nepamirštami ir neįkainojami!

Iki pasimatymo Barselonoje!

___________________________________________________

Šiame tekste yra reklamos.

Šią vasarą Vaikystės Sode išbandėme naujieną – lauko stovyklą. Kadangi teko keletą kartų viešėti Švedijos lauko darželiuose, norėjau pažiūrėti, kokios reakcijos sulauktų lauko stovykla ir Lietuvoje. Žinau, kad Lietuvoje vyksta įvairios išgyvenimo stovyklos, ir vaikai gyvena dar ne tokiomis sąlygomis kaip vaikai lauko darželyje Švedijoje, tačiau juk kalbame ne apie mokyklinukus, o apie ikimokyklinukus! Lauko stovyklai nusimačiau tris savaites, kurios, atrodė, bus bene ramiausios savaitės: prieš pat atostogas Vaikystės Sode, tačiau dar ne atostogų metu. Tačiau, žinia, kaip yra sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Panašiai atsitiko ir man – kadangi gavau kvietimą važiuoti į vieną Suomijos regioną stebėti darželių ir gavau jį būtent tuo metu, kai turėjo vykti lauko stovykla, teko apsispręsti.

Kadangi vizito į Suomiją vienas tikslų buvo rasti darželį-partnerį Vaikystės Sodui, tai apsisprendžiau važiuoti. Žinoma, išgyvenau, kad teks išbandyti lauko stovyklą…pačiai nesant Lietuvoje! Brrrr…

Šios stovyklos tikslas buvo visų pirma pažiūrėti, ar bus susidomėjimas ja Lietuvoje. Kita vertus, jau žinojau, kad lietuviams labai patinka gamta ir miškas (tai rodo ir daugumos mūsų noras gyventi kuo žaliau, kuo arčiau gamtos, turėti kuo daugiau žemės ir pan.) – tą įrodo dar ir dabar į Vaikystės Sodą ateinantys tėveliai, kuriems Žvėrynas – per daug miestas, ir jie labai nori žaliojo Antakalnio. Žodžiu, maniau, kad susidomėjimas bus, ir tai tikrai pasitvirtino – surinkome trims savaitėms grupes visiškai be jokios reklamos (buvo tik įrašas mano tinklaraštyje).

Antras tikslas buvo išbandyti Lietuvos ikimokyklinukus. Reikia pripažinti, Lietuvoje – imant tūlą vaiką – vaikai iš darželių yra mažiau savarankiški, nei Švedijoje: ir paeiti ne taip mėgstantys, ir apsirengti ne taip gebantys, ir pratę prie to, kad jiems parodoma, kokia gali būti veikla. Tikslas buvo turėti minimaliai priemonių, tačiau skatinti vaikus iš to, ką turi, kartu su auklėtojomis susigalvoti įvairiausios veiklos. Be to, viena užduočių auklėtojoms buvo stebėti vaikus, o ne laikytis plano. Planas – tik gairės, padedančios susipirkti priemones ir turėti bendrą stovyklos vaizdą, tačiau iš tiesų veiklą turi inicijuoti ir kreipti tam tikra linkme vaikai. Žinoma, tėveliams planus išsiuntėme, tačiau jų niekur nekabinome ir neviešinome – tai buvo tik gairės. Ši mintis pasitvirtino, nes vaikai daug ką pakreipė sava linkme, o tai, kad jiems patiko tai, ką darė, buvo nuostabiausia. Pavyzdžiui, aš atvažiavau stebėti stovyklėlės veiklos kaip tik tada, kai vaikai nusprendė surengti papūgų teatrą. Buvo nuostabu!

Sužavėjo ir tai, kad mūsų vaikai yra ir ištvermingi, ir savarankiški – reikia jiems tik duoti laisvę ir galimybę atsiskleisti. Be to, jie buvo nepaprastai draugiški ir supratingi silpnesnių ir mažesnių atžvilgiu.

Kokie buvo pirmieji žingsniai?

Visų pirma ieškojau pedagogų. Pavyko rasti dvi šaunias jaunas studentes, kurios entuziastingai ėmė planuoti veiklą: tai susitikdavome, tai susirašydavome ir viską aptardavome. Galų gale gimė tikrai kokybiškas planas. Artėjant numatytai stovyklos pradžiai suderinome su Vaikystės Sodo administratore, kad ji organizuos visus atvykimus/išvykimus; dirbs dvi merginos, tačiau – jeigu reikės daugiau rankų – galės ateiti padėti kuri nors iš besimokančių pedagogių (tuo metu Vaikystės Sode praktiką atliko net kelios būsimos Vaikystės Sodo pedagogės) ir t.t. ir pan. Taip pat sužiūrėjome lauko žaislus, kad nebūtų nei per daug, nei per mažai. Tikslas buvo turėti žaislus, kurie paskatintų veiklą. Be to, iki stovyklos pradžios turėjo atvažiuoti ir laipynė.

Viskas prasidėjo tuo, kad laipynė neatvažiavo. Negalėjau patikėti. Viena priežasčių, kodėl užsisakiau būtent iš tos įmonės, buvo ta, kad jie prižadėjo pristatyti laiku. Tikslas buvo pastatyti laipynę penktadienį, kad iki pirmadienio ji jau stovėtų tvirta ir šauni kiemelyje, kuriame visą laiką leis vaikai. Žodžiu, planuok neplanavęs. (Beje, laipyne nusivylėme ir tada, kai ji buvo pastatyta – įsivaizdavome, kad ji bus gerokai didesnė. Bet kuriuo atveju – laipynių kainos yra kosminės, ko niekada net neįtariau!)

Antra nemaloni staigmena buvo ta, kad viena auklėtojų po pirmos savaitės apsisprendė nebedirbti. Po tos dienos gavau triženklę telefono sąskaitą, nes akis išdegusi ieškojau iš Suomijos šiaurės, kas galėtų ją pakeisti. Dvi dienas likusiai auklytei padėjo viena Vaikystės Sodo pedagogių (kuri tuo metu galėjo padėti), o trečią dieną jau radau žmogų, kuris padėtų. Sunkiausia buvo tai, kad tos dvi dienos buvo pirmos antros stovyklos savaitės dienos. Man devyni prakaitai bėgo Suomijoje, o Lietuvoje – ir administratorei, ir dirbančiai auklytei, ir jai padedantiems, nes išėjusi auklytė buvo suplanavusi tos savaitės veiklas, tai, vadinasi, viską teko perdėlioti, o aš – už tūkstančių km. Švelniai tariant – nemalonu. Ačiūdiev, pavyko susidoroti ir su šiuo iššūkiu, tačiau maža nepasirodė!

Taip pat buvome suplanavę, kad – jeigu lis – vaikai leis laiką palėpėje. Merginos dar iki stovyklos pradžios palėpę pavertė tikru pasakų pasauliu. Tačiau – jau prasidėjus stovyklai – pastebėjome, kad būtis tarp dviejų gan nutolusių erdvių (lauko ir palėpės trečiame aukšte) yra nepatogi, todėl auklytės labai džiaugėsi, kai kieme pastatėme didžiulę neperšlampančią palapinę, kur visi stovyklautojai slėpėsi per lietų ir pietų miegelio metu. Oras stovyklautojų nelepino – tomis savaitėmis tai lijo, tai saulė švietė. Viena mama taip net ir parašė, kad susidūrėme su nemažai iššūkių. Kita vertus, iškart pamatėme, kas pasitvirtina, o kas – ne.

Taigi laipynė, vienos auklytės išėjimas ir palėpė buvo trys dalykai, kurių būčiau norėjusi išvengti. Tiesa, kaip ir minėjau, pastatę gerą ir didelę palapinę išsprendėme palėpės klausimą vienu ypu. Kiti du įvykiai tik dar kartelį įrodo, kad geriausia viską yra planuoti LABAI iš anksto ir pasiruošti, ką darytum, jei viskas nepavyktų taip, kaip esi suplanavęs.

Taip jau išėjo, kad aš nerimavau ir pardūmėme iš Suomijos anksčiau, nei planavome – labai jau rūpėjo, keletas tėvelių sunerimo dėl nesklandumų stovyklėlėje. Susirašėme. Jau po visko gavau gražius jų laiškus, vieną kurių noriu pacituoti:

” Stovykloje buvo netobulumų, bet tai yra normalu, taip visuomet atsitinka pradedant daryti kažką naujo. Įgyvendinti tai, ko prieš tai nebuvo, yra mažas stebuklas, o burtai nėra paprastas reikalas:) <…> Apibendrinant, stovykla pateisino mano lūkesčius su kaupu.”

Kadangi tai buvo laiškas tėvelių, kurie pradžioje buvo sunerimę, atrodo, tikrai vertėjo organizuoti stovyklėlę. Smagiausia – be jokios abejonės – yra tai, kad stovyklėlė patiko vaikams. O kad susidarytumėte aiškesnį vaizdą, kaip viskas vyko, paprašiau, kad lauko stovyklą aprašytų viena jos auklėtojų Elžbieta.

Stebuklinga karuselė

Dabar, kai žiūriu į tas tris savaites retrospektyviai, į galvą peršasi žodis „kaleidoskopas“. Kiekviena diena ryški ir spalvinga, o kartu ir visiškai skirtinga nuo kitų. Stovyklėlė buvo fiziškai sunki. Tiek man, tiek vaikams. Didžiumą laiko praleisdavome saulėje, lietuje, vėjyje. Valgėm kaip vilkai, miegojom it katinai. Pajutome, kas yra tikras buvimas gamtoje. Mokėmės kantrybės žygyje. Mokėmės, kaip padėti vieni kitiems. Panešti kits kito daiktus, apauti batuką. Patiesti kilimėlį mažesniam. Didžiausias džiaugsmas, kokį auklytė gali patirti – tai matyti, kaip sudėtingomis sąlygomis atsiskleidžia geriausios mažų žmogiukų savybės. Kūrybiškumas. Dosnumas. Valia.

Beveik kiekvieną dieną bastėmės po miškus. Kalbėjom apie medžius, paukščius ir miško gyvūnus. Kurpėme darbelius iš „nieko“. Pavyzdžiui, rišome paukščius iš medžio šakų ir lapų, ant medžių kamienų tapėme voverių dreves, gaminomės kaukes ir karūnas, papuoštas miške rastomis grožybėmis… Skaitėm daug pasakų, kalbėdavom apie gamtą, atostogas, jūras, ežerus, miškus ir viską, apie ką tik panorėdavom pasipasakoti. Tačiau kaip gi iš tiesų atrodė tos mūsų kaleidoskopinės dienos?

Renkamės aštuntą valandą ryto. Aišku, visiems labai knieti vasarą išsimiegoti, todėl į ryto ratą sėdam tik devintą ar pusę dešimt. Kiekvieną rytą turime vis naują potemę. Pavyzdžiui, jei trečiosios savaitės tema buvo „Mažieji miško gyventojai“, tai pirmadienio potemė – kiškis, antradienio – voverė ir taip toliau… Taigi, susėdę į ryto ratą pasisveikinam, susiskaičiuojam ir aptariam šiandieninę temą. Zuikis. Koks jis? Kur gyvena? Ką valgo?.. Nuostabu tai, kad net trims potemėms – zuikiams, pelėms ir papūgoms – turėjome tikrus vaikystės sodo gyvūnėlius. Todėl buvo dar lengviau ir įdomiau apie juos kalbėti.

Po ryto rato mąstome, kur tęsim veiklą. Ar einame į mišką jau dabar, ar truputį vėliau? Jei gražus oras ir yra noro, susikrauname kuprinėles, apsivelkame ryškias liemenes, kimbam į virvę ir traukiam žygin. Atėję į miškus susirandame savo pamėgtą stovyklavietę. Ten valgome užkandėles ir darome darbelius (jei būname nutarę juos daryti miške, o ne pačioje stovyklėlėje). Likusį laiką iki pietų žaidžiame žaidimus. Kokius? Ogi įvairių įvairiausius. Kamuolio, gaudynių, loginius, taiklumo… Žodžiu, kad tik būtų smagu.

Pietus valgom terasoje, prie stalelių. Bet ne po stogu. Stovyklautojai valgo nuostabiai ir nerealiai daug, nes būna išvargę ir išalkę po aktyvios dienos. Jei likdavo kokių daržovių, mėgdavom pamaitinti jomis triušiukus, kurie gyvena mūsų kieme. Pavalgę tvarkomės ir keliaujame praustis (prausimasis ir tualetas – vieninteliai dalykai, atliekami viduje).

Miegame lauke. Buvo kelios dienos, kuomet oras neleido miegoti kieme. Buvo tiesiog per karšta. Tuomet miegojome palėpėje. Tačiau didžiumą laiko miegojome lauke ar palapinėje (net per baisiausią lietų parpėm palapinėje ir nė siūlas nesušlapo). Miegam dvi valandas. Tačiau yra žmonių, kurie miegoti nenori. O versti tikrai neverčiame. Gi atostogos, dėl dievo meilės. Taigi, tie, kas nemiega, skaito, žaidžia stalo žaidimus, piešia, tapo rankomis ar tiesiog šnekasi su auklytėmis ar vieni su kitais.

Atsikėlę einam praustis ir ruošiamės vakarinei užkandėlei. Valgome kieme arba palapinėje. Lieka apie pusė valandos iki tėvelių atėjimo. Tai – laisvas laikas. Vaikai žaidžia tarpusavy, skaitom knygeles, lakstome.

Taip ir pralėkė trys savaitės miško vasaros stovykloje. Visos dienos, rodos, panašios. Tačiau vis besikeičiantys vaikai, vis naujos temos, nauji orai… Kaip karuselė mirga marga mano atsiminimuose. Dabar galvoju apie Merę Popins. Ji turėjo magiškų galių, todėl jai buvo labai lengva susitvarkyti su neklaužadomis Benksų vaikais. Aš visai jokių magiškų galių neturėjau. Na, nebent kantrybės, meilės ir valios. Ir vis tiek nė kartelio neteko pasigailėti savo darbo. Neteko pakelti balso. Neteko supykti. Žiūriu į prabėgusias stovyklos dienas kaip į kokią fantastinę knygą. Kurios kiekvienas veikėjas – pagrindinis. Ir kiekvienas stebuklingas.

Ačiū, Elžbieta, už nuostabias akimirkas vaikams ir už nuostabiai eksperimentinę pirmąją Vaikystės Sodo lauko stovyklą!

Jei kam įdomu tai viskas vyko čia.

Ir pas taukinus amerikonus atėjo “šviesaus rytojaus” laukimo nuotaikos – tuščios lentynos panikuojant dėl besiartinančio smarkaus uragano IRENE. Mes, gyvenę tarybų Lietuvoje matę ir tuščias lentynas ir eilėse pastovėję ir ką? Ir ištvėrėm, o šie mamyčiukai ims aimanuoti – “kodėl nekaupiau negendančio maisto, vandens ir spec. priemonių atsargų?”.

Buvo čia neseniai užėjusi amerikonų massmedijoj juoktis iš prepperių (žmonės, kurie pasirūpina maisto ir kitomis būtinomis atsargomis iš anksto – nelaukdami nelaimės), o dabar pasiruošę juoksis paskutiniai. Juodoms akimirkoms visi turi būti pasirengę bent minimaliai  - turėti gėlo vandens, kruopų, sausų davinių, ir pan. arba tiesiog galima įsigyti kareivišką negendančio maisto paketą internetu.

Taip pat yra gerai turėti virvę, izoliacijos juostos rulonų, medžioklinių degtukų (neužpučia vėjas, be to jie gerai impregnuoti), pagaląstą lenktinį peilį,vaistinėlę ir kt. daiktus, kurie gali labai praversti kritiniais atvejais, ir juos laikyti tvarkingai sudėliotus, kad būtų lengvas priėjimas prie jų ir maisto bei vandens atsargų. Atsarga gėdos nedaro – išdidumas nelaimės atveju nieko vertas.

Filed under: Besmegeniai, Debilų visuomenė, Fuck the police, Geoinžinerija, Globalus apsišikimas, JAV, Nacionalinė grėsmė Tagged: ateičiai, maistas, pasiruošimas, preppers, stichija, uraganas IRENE, vanduo

Tu pasakoji dar tą patį. Apie nereikšmingą laiko atkarpą, kai ilgai nesimatėme. Noriu pertraukti tave judesiu staigiu. Suvaidinu, kad noriu vemti ir iš scenos tiesiog atbulas krentu. Tu skambini, apsimetu negyvu, greitoji atvažiuoja, iššoka sanitarai. Aš kildamas matau pakibusias savo kojas ant suoliuko. Ir ta komanda sanitarų, kur vienas jau užaugęs vieno tavo priepuolio vadavimo sūnus.

O mes žili dabar ir garsiai čepsime tuščiomis burnomis. Sanitarai pumpuoja matracą seną. Tu stovi pajuodavusi, apsikabinus alkūnę ir skruostą smiliumi trini. Gaunu staigų ikvėpimą – acto smūgį. Dusliai trinkteliu ant nugaros, kurią staiga suskausta. Prieš save matau to sanitaro sūnų. Riešo tatuiruotę, auksinį laikrodį ir žiedą paveldėjo tikrai iš tėvo. Vyrukas lenkiasi artyn, vaidinu perbalusį abejingą senį. Iš arti matau raudonus obuolių kapiliarus. Garsiai sučepsėdamas atgyju, stveriu už riešo, bandau keltis sakydamas:

-Tu beprotiškai durnai panašus į tavo tėvą.

Ir sugržtu.

Pradėjau miegoti pokaičio miego. Po to, kai kūnas pradėjo leisti keistus garsus ne tik iš šiknos.

Share on Facebook

Sugeneruota http://www.google.com/mobile/goggles/#text

Share on Facebook