Šįryt su merginomis atlikome bandymą. G prisiminė skaitęs ir matęs, kad tokioje temperatūroje – jeigu pili verdantį vandenį – jis virsta garais. Ką gi, išbandėme ir mes. Smagiausia buvo matyti merginas ir plojančias, ir šūkaujančias susižavėjimo šūksnius.

Kas sakė, kad tokiu oru nėra ką veikti?!?!

Jau kartą rašiau, kad, grįžę iš Belgijos, stalo žaidimus žaidžiame daug rečiau. Na, vien tai, kad vėlai grįžtame namo. Ir tai dar ne viskas. Grįžę namo dar gaminame valgyti. Ir aš dar turiu mažų mažiausiai dešimtį el laiškų ir dar vieną-kitą-antrą-penktą darbelį. Kuo tai skiriasi nuo Belgijos? Tuo, kad Belgijoje aš jau beveik visada būčiau pagaminusi valgyti. Arba kažkaip pagamindavome greičiau. Ir tų darbelių tiek toli gražu nebuvo. Tiesiog gyvenimas tekėjo lėčiau. Kažkaip. Ir vis dar, kaip sakant, neatsigaunu po to pokyčio

Bet stalo žaidimus mano šeima vis dar mėgsta. Rašau “mano šeima”, nes aš jų ne(be)žaidžiu. Net nežinau, kodėl. Man smagiau tuo metu fotografuoti jų žaidimą arba veikti dar-ką-nors-šį-bei-tą. G sako, kad tiesiog jie nebežaidžia man patinkančių stalo žaidimų, o man patikę yra vaikiški.

Vienas itin mėgiamų žaidimų yra “Ticket to Ride. Europe“. Be to, vaikai jį žaidžia ir ant iPad’o (važiuodami į Suomiją išbandėme stalo žaidimus iPad formatu ir, turiu pasakyti, labai vykęs eksperimentas!).

Kodėl jiems šis žaidimas patinka?

G: Nes reikia strategiškai galvoti. Ir reikalauja didelio susikaupimo, nes reikia apžvelgti daug dalykų vienu kartu. Faina, kad yra daug kombinacijų, galima vis smagiai peržaisti. Niekada nežinosi, kam pasiseks. Nėra upper hand.

A.: Man jis fainas, nes čia galima susikaupti ir susikoncentruoti į žaidimą. Ir dar čia galima sužinoti įvairių įdomių dalykų apie šalis. Ir emocijų būna.

V.: Man patinka šis žaidimas, nes čia galima sužinoti apie atstumus.

M.: Man patinka žaisti, nes man patinka traukiniai.

Ir man nusispjauti, ką apie mane galvos ar kalbės. Taip, aš vis dar nesubrendau ir jumoro jausmas man reiškia daugiau nei išskirtinė kokybė. Nes naujojo Duke Nukem vaizdo kokybe visi skundžiasi ir lygina su 2005 metų žaidimais. Nors tai ir nenuostabu – žaidimas sukurtas naudojant Unreal Engine v2.5

Originally posted 2011-06-11 11:37:42. Republished by Blog Post Promoter

Naujus Metus pradedame kelione pas Kalėdų Senelį. Prieš tai užvažiuojame ant didžiausio Laplandijos kalno. Sninga ir šąla – galų gale pajaučiame tikrą žiemą, kai yra ne  -5, o -15! Nuo kalno atsiveria nuostabi panorama – abi Rovaniemi upės, miškai, sniegas. Ir, žinoma, slidinėtojų trasos ir pan. Mes jau antri metai nevažiuojame slidinėti, tai taip net širdį suspaudžia. Gėris tas slidinėjimas, nors tu ką. Beje, aš į Rovaniemį važiavau su savo slidinėjimo kostiumu, tai supratau, kad šiaip tokioms žieminėms išvykoms jis nėra tinkamas – per plonas ir per daug (per greitai?) praleidžiantis vandenį. Slidinėjant buvo super, bet sėdint ant sniego motociklo arba šaltoje kotoje – ne kas.

Tiesa, dar nuvažiavome pas šamanę, kur buvo lygiai tokia pati ceremonija kaip ta, kuri buvo, kai mes jau anksčiau kirtome poliarinį ratą. Taip ir nesupratau: ar ten mes gavom neplanuotą bonusą, ar ką, bet ceremonija ir pasakojimai buvo lygiai tokie patys. Tik truko ilgiau, nes juk žmonių gerokai daugiau: kur tik važiavę sniego motociklais, o kur – visas autobusas. Buvo du kitokie niuansai: a) čia šamanė – pasakodama istoriją – dar pagrojo būgneliu ir b) ji išvarė piktąsias dvasias peiliu. Gertrūda jau po to autobuse manęs prašė parodyti, kur ji tau peiliu įbrėžė

Ragaujam elnių pieną (visai kaip grietinėlė):

Gertrūda Elena – kaip ir visi mes – gavo pažymėjimą, kad kirto poliarinį ratą:)

Ir štai kelionės kulminacija – Kalėdų Senelis. Kadangi pas Senelį yra priėmimo valandos (gal tik grupėms, bet, pavyzdžiui, mes į vidų įėjome konkrečią valandą), tai, atvažiavę šiek tiek anksčiau, galime pasivaikščioti po Kalėdų Senelio miestą.  Žinote, ką pagalvojau? Kad ten trūksta amerikiečių ir jų požiūrio į pramogas. Mat amerikiečiai į pramogas žiūri iš esmės. Svaigina. Pritrenkia. Pasiruošia nuo a iki ž, o aptarnavimas būna toks, kad arba visiškai neturi prie ko prikibti, arba turi labai pasistengti, kad rastum, prie ko prikibti. Ir jei pasiskųsi, tai ne tik bus atsiprašyta, bet ir viskas padaryta, kad savo skundą pamirštum. Žodžiu,  aš įsivaizdavau Kalėdų Senelio miestą a la žiemos Disneyland’ą, kur tema – ne Disney filmukai, o Kalėdų Senelis ir jo ypatingumai.

Ar nusivyliau? Ne, juk neįmanoma nusivilti atvažiavus į Rovaniemi ir susitikus su Kalėdų Seneliu – savo vaikystės pasaka! Ten jis galėtų sėdėti vidury lauko, ir tai nenusiviltum. Dabar ten – tarsi senovinis suomių miestelis. Man tikriausiai miestelyje didžiausią įspūdį padarė ledo kavinė (viskas iš ledo, sėdi ant kailių), tačiau į ją nėjome, nes visiems buvo šalta ir – nors ir bandžiau sugundyti šia mintimi savo bendrakeleivius – nepavyko. Antras didžiausias įspūdis – lašišos valgymas: medinė lėkštė (tiesiog plonas beržo gabalas), mediniai įrankiai, kurie čia pat yra perdirbami, t.y. sudeginami lauže ir tiesiog neįsivaizduojamo skonio lauže kepta lašiša. Kai nuvažiuosite, būtinai paragaukite. Man tik viską gadino nuo bulvių salotų sklidęs svogūnų kvapas, bet sesuo sakė, kad buvo skanios ir jos.

Vaikams labiausiai patiko sniego atrakcionų parkas. Kadangi bilietas kainavo 12EU, tai ėjo tik G su Augustu, Vilhelmu ir Morta – mudvi su Gertrūda likome pasivaikščioti aplinkui. Taip ir apėjome visą miestelį. Mums pasisekė, nes tikrai nebuvo devynios galybės turistų – visur buvo galima gan lengvai įeiti. Daugiausia – suvenyrų parduotuvių. Nuėjome į paštą, galvojau, išsiųsiu į Sodelius atvirlaiškius vaikams iš Kalėdų Senelio miesto, tačiau paštas dar nedirbo.

Gertrūda susidomėjo lediniais kalneliais ir ledinėmis skulptūromis, kurių ten tikrai netrūko. Taigi tik pasipustė padus ir ėmė čiuožti nuo vieno kalnelio. Čiuožė tol, kol reikėjo eiti pas Kalėdų Senelį į pasimatymą.

Kai įeini į Kalėdų Senelio namą, eini tokiu keleliu link jo buveinės. Tas kelias – it Disneyland’e laukimo kelias iki atrakciono. Gražu. Sukuria tokią stebuklinę nuotaiką. Pasirodo, dažnai taip ir būna – žmonės laukia net nuo lauko durų. Prieiname Senelio svetainę – ten, kur jis sėdi, pasikalba su su vaikais ir galima – prisėdus šalia – nusifotografuoti. Prieš mus – nelabai ilga, bet vis dėlto eilė. Jau prie įėjimo yra įvairių garsenybių nuotraukos su Kalėdų Seneliu: LORDI, Mickey ir Minnie iš Disneyland’o, Suomijos premjeras ir pan. Ir štai įeiname. Kalėdų Senelis sėdi savo soste, o šalia – elfas, fotografuojantis ir apskritai parodantis, kas ir kur (įsivaizduokite klausimą: Kuo dirbi? Atsakymas: elfu Gerulis, ar ne?). Nustebino vaikų reakcija: Augustas, žinoma, ėjo jau kaip didelis, Vilhelmas ir Morta įtariai žvalgėsi, o Gertrūda atsisakė spausti ranką, bet žiūrėjo išsižiojusi.  Kalėdų Senelis pasisveikino lietuviškai, susėdome, nusifotografavome. Vieną akimirką buvau pagalvojusi, kad šis apsilankymas bus tarsi pliuso užsidėjimas: buvau, mačiau, atlikau. Bet tam tikra prasme man atrodo, kad suaugusiems tas Kalėdų Senelis palieka vos ne didesnį įspūdį. Todėl, kad mes prisimename savo vaikystės svajonę, prisimename Kalėdinį jaudulį ir jau mąstome abstrakčiai: suprantame, kur atvažiavome (laiko ir erdvės prasme) ir suprantame, kad vaikystėje gyvename būtent šio Senelio pasaka. Iškyla tiek daug prisiminimų, kad tiesiog ir nenorėdamas imi jaudintis. Vaikams – mąstantiems dar konkrečiai ir laiką bei erdvę suprantantiems dar visai kitaip, nei mes – šis susitikimas atrodo natūralių natūraliausias dalykas. Tarsi taip ir turėjo būti. O kaip kitaip, ar ne?!?! Vaikai gavo ir dovanų: mergaitės elnius-minkštukus, o berniukai – sniego motociklus. Gertrūda kaip tik tokio buvo prašiusi, tai tuoj pat ištraukė iš maišiuko ir nuėjo apsikabinusi. Pats įėjimas yra nemokamas, tačiau kainuoja ir nuotrauka (jei nori vėliau įsigyti), ir dovanėlės (jei nori, kad vaikai gautų). Man patiko tai, kad šiaip nereikia mokėti. Puikiai suprantu, kad tai – ne socialinė paslauga ir TIKRAI apsilankymas nėra nemokamas, bet, trumpai tariant, man patiko, kad ant durų nekabo iškaba: pasimatymas su Kalėdų Seneliu – 25eu. Išėję vaikai atsisėdo ant suoliuko ir dar ilgai diskutavo Kalėdų Senelio tema.

Vaikams nepaprastai daug džiaugsmo suteikė šalia esantis ledo kalnelis, t.y. du kalneliai, nuo kurių buvo galima čiuožti: čiuožinėjo iki pat tos akimirkos, kai jau reikėjo eiti į autobusą. O aš nepaprastai džiaugiausi, nes duris atvėrė paštas, ir aš galėjau išsiųsti Kalėdų Senelio linkėjimus iš Laplandijos į visus savo Sodelius!

Štai šioje kotoje valgėme lašišą…visai kaip vietiniai:)

Štai čia – būtent čia – eina poliarinis ratas:

Gertrūdėlė ant poliarinio rato:

Jis – iš tikrų tikriausio ledo. Ir, kaip sakant, ne vienas ten:)

Už šių durų – kelias link Kalėdų Senelio.

Nei kelio, nei vizito pas Kalėdų Senelį patiems fotografuoti/filmuoti negalima. Čia – jau PO. Mergaitės rankose laiko elnius, kuriuos padovanojo Kalėdų Senelis.

Istorinė nuotrauka pas Kalėdų Senelį, kurią padarė tikras Kalėdų Senelio elfas:

Po besniegės žiemos Lietuvoje, šie kalneliai vaikams – Rojus Žemėje.

Kadangi merginos nuo kalnelių važinėjosi su savo elniais, tai tie nabagai po pasivažinėjimo atrodė gerokai pavargę:

Temperatūra – apie -17C. Turiu pasakyti, kad Laplandijoje tai – labai šilta žiema. Jie net skundėsi, kad pirmasis sniegas, kuris iškrito ir liko, buvo gruodžio pradžioje. O ir mums ši temperatūra buvo žemiausia visos kelionės metu. Šiaip buvo apie -5C.

Tas mėlynas lazeris žymi poliarinio rato liniją:

Po apsilankymo pas Kalėdų Senelį pasukome atgalios į Lietuvą. Iki vidurnakčio skuodėme iki Jyvaskyle, kur vėl nakvojome tame pačiame viešbutyje. Kitą dieną – į Helsinkį. Kad jūs žinotumėte, kaip snigo! Buvo tiesiog tikrų tikriausia sniego audra. Helsinkyje buvo galima arba vaikščioti po Helsinkį, arba važiuoti į mokslo parką vaikams (ir ne tik) Heureka. Tas parkas – it Earth Explorer Belgijoje, Nemo Olandijoje, Universeum Švedijoje ir kt, kuriuos mes stengiamės aplankyti, kur tik nuvykę (žinoma, jei tokių yra!). Negalite net įsivaizduoti, kaip man patinka tokie centrai. Aš apskritai – nuo tada, kai pradėjau mokyti vaikus – esu absoliuti matematikos ir gamtos mokslų fanė. Manęs pačios matematika ir gamtos bei gyvybės mokslai (išskyrus, tikriausiai, biologiją) nežavėjo, o dabar tai yra būtent tai, kas man atrodo įdomiausia ir tikrai nepaprastai svarbu žmonijos gyvenime. Man gėda, kad buvau tokia netikša ir išmokdavau tik tiek, kad turėčiau trimestre 10tuką. Žodžiu, mokiausi pažymiui, o ne sau. Taigi dabar – kai mokau vaikus – noriu uždegti jų meilę matematikai ir gamtos mokslams, nes juk tai – fantastiški dalykai!

Be visų nuostabių dalykų, kuriuos darėme ten iki pat parko užsidarymo, dar žiūrėjome ir filmą. Filmas buvo apie juodąsias skyles. Išeinant iš filmo Augustas pasakė G, kad jam filmas taip patiko, kad ten bėgiojo šiurpuliukai. Ir tai yra vaikas, kuris atsisakė lankyti astronomiją Lietuvoje palankęs ją du mėnesius (nors Belgijoje visą laiką lankė gamtos mokslų būrelį ir be galo be krašto norėjo jį tęsti Lietuvoje).

Žemės drebėjimo kambarys – brrrr… Mortai buvo itin įdomu, nes kaip tik su ja vakarais skaitome enciklopediją, ir vienas skyrius buvo būtent apie žemės drebėjimus.

Ar pastatys iglu? (matėme, kad pastatė)

Šitas žaidimas gerulis: įkiši galvą ir pasuki virš galvos esantį paveikslėlį. Nežinai, koks atsisuka gyvūnas – tą mato tik kiti žaidėjai. Na, ir tada užduoti klausimus ir bandai atspėti, koks esi gyvūnas.

Gertrūda Mėnulyje, t.y. tame įtvare yra toks pojūtis it vaikščiotum Mėnulyje. Vos ištraukėm iš ten mažąją, nes pašokdavo eidama, atrodydavo, iki lubų!

Planetariumas, kuriame beveik gulom žiūrėjome filmą apie juodąsias skyles. Na, negaliu nepasakyti: XXI amžiuje turime šitiek ir tokių galimybių mokyti ir sudominti vaikus, o pamokos dažnai vykstai taip, kaip XVIII amžiuje.

Pabaigai vaikai pasigamino po monetą su savo atvaizdu. Net sunku patikėti – ant monetos išlietas Mortos Sofijos profilis!

Po parko dar turėjome šiek tiek laiko pasivaikščioti po Helsinkį. Turiu pripažinti, kad man Helsinkis daug labiau patiko žiemą, t.y. dabar, nei tada, kai buvome šią vasarą. Man patiko per pūgą pūkines striukes atsisagsčiusios ir apnuoginusios kaklus ir krūtines suomės, patiko iki negalėjimo apšviestas miestas, kuris, atrodo, buvo atsigavęs po vasaros miego  ir pulsavo gyvybe. Man patiko tas netikėtai apėmęs jausmas, kad sniegas ir žiema yra gėris.

Ach, dar pamiršau paminėti, kad lankėmės bažnyčioje, kuri yra iškalta uoloje. Nepasakyčiau, kad man paliko didžiulį įspūdį, bet, sako, ten lankosi labai daug turistų.

Kelte į Taliną supo ir nepagailėjo. Mamą, Medeiną ir mane gerokai supykino, tad atsigulėme, kad visai blogai nebūtų. Tėtė, G ir vaikai – it niekur nieko. Vaikai žaidė žaidimų kambaryje, o vyrai valgė ir, prilipę prie lango, stebėjo didžiules bangas, atsitrenkiančias į keltą. Visi lengviau atsikvėpėme, kai atplaukėme į Taliną.

Kaip visada man būna, pirmosios penkios minutės iš ne-sovietinio į post-sovietinį pasaulį yra tokios liūdnos. Tarsi pereitum nematomą sieną iš šviesos į prieblandą, iš ramybės į nerimą. Būtent tas nerimas man yra turbūt labiausiai jaučiamas. Ar matėte serialą Game of Thrones? Kai pereinama iš saugios žemės į nesaugią, jauti visų nerimą. Man visada apima tas jausmas grįžus į post-sovietinį pasaulį. Toks vidinis drebulys.  Net nežinau, kodėl.

Nakvojame motelyje, o ryte patraukiame į Lietuvą.

Ką galiu pasakyti apie šią kelionę?

Visų pirma tai, kad esu nepaprastai dėkinga už ją savo tėvams. Tai buvo tikras Kalėdinis stebuklas.

Važiavimas autobusu nebuvo toks iššūkis, koks atrodė, kad bus. Aš labiausiai bijojau dėl vaikų tualeto reikalų (na, juk neprašysi, kad autobusas kaskart stotų), tačiau mano baimės buvo nepagrįstos. Be to, autobuse buvo daug vaikų. Tiesa, dauguma jų – Mortos-Vilhelmo-Augusto amžiaus. Gertrūda buvo jauniausia keleivė. Vairuotojas sakė, kad jauniausia jo vairavimo istorijoje buvo dvejų.

Kadangi vadovė pri(si)galvojo daug veiklos (ir prizų!) ir pasiruošė daug filmukų, tai tikrai nenuobodžiavome. Na, negaliu sakyti, kad buvo vienas malonumas: vis vien visi vargtelėjome,  buvo etapas, kai mane autobuse pykino, buvo keletas akimirkų, kai vaikai pavargo ir pyko, bet šiaip  – reikia pripažinti – vaikai buvo tiesiog nuostabūs.

Aš kelionės metu perskaičiau vieną knygą ir gerokai įpusėjau antrą. Irgi gerai.

Gertrūdėlė pradėjo rodyti susidomėjimą raidėmis, tad vis kartojome, kur Gertrūdos raidelė, kur mamos, kur Augusto ir t.t. ir pan. Atrodo, kad namuose reikės raidžių sienos, nes merginai atsivėrė langas. Vilhelmas susidomėjo kryžiažodžiais. Taip, kad vis buvo negana. Irgi atradimas

Buvo gera praleisti daugiau laiko su tėvais. Tiesiog dabar – kai tiek daug laiko leidžiu Sodelyje – džiaugiuosi, kai galiu pabūti su vyru ir vaikais. Tėvams ir sesei lieka labai mažai arba – jei jau tiksliai – beveik nebelieka laiko. Todėl šios šešios dienos buvo tikrai ypatingos: juokavome, kalbėjomės, tiesiog buvome drauge. Tai tikriausiai dar didesnis Kalėdinis stebuklas, nei pati kelionė į Laplandiją. Kita vertus, be Laplandijos nebūtų šio stebuklo. Tiesiog visada visi prisiminsime, kad pas Kalėdų Senelį buvome drauge. Ir mūsų vaikai – kai jiems bus 50 metų ir savo anūkams pasakos apie kelionę pas Kalėdų Senelį – pasakys, kad ten buvo ne tik su tėvais ir teta, bet ir su SAVO bočiumi ir baba. Tai dovana, kuri buvo dovanota ne tik man ir mano vaikams, bet iš tiesų ir jų vaikams ir vaikaičiams. Kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad bene gražiausia dovana, kokią galima duoti artimam žmogui, yra prasminga būtis kartu.

Gražių visiems metų!

Tikrai taip.

Šiek tiek įžangos. Mano amerikietiška mama (na, ta moteris, kuri buvo man tarsi mama, kai viešėjau JAV) per savo 60metį susikvietė visus savo vaikus ir…išdalino jiems dalį savo santaupų. Keturiems vaikams po lygiai. Ji sakė, kad jai tas džiaugsmas ir nuostaba, kurią išvydo savo vaikų veiduose, buvo geriausia dovana garbaus jubiliejaus proga. Net ir dabar – apie tai rašydama – graudinuosi. Man, pratusiai prie lietuviškų puotų sodybose, šis žingsnis atrodė tikrai toks...out of the box.

Mano mamos gimtadienis – per Kalėdas. Taigi – kaip jau ir rašiau – per Kalėdas visada važiuojame pas mano tėvus. Šiemet buvo mano mamos garbus jubiliejus. Ir štai…mes visi gavome dovanų kelionę į Laplandiją: grįžo mano sesuo iš Olandijos, mano tėvai ir mūsų šeima. Mano mama pasakė, kad mūsų – ir ypač vaikų – džiaugsmas aplankius Kalėdų Senelį – bus/yra geriausia dovana jai. Patikėkite, vaikai net klykė iš džiaugsmo vos sužinoję! Pasakų pasaka…

O anksčiau rašiau, kad svajoti reikia atsargiai dėl to, kad jau ne vieną ir ne du ir ne tris kartus svajojome, kad būtų fantastiškai smagu vieną gražią žiemą – kol dar vaikams daro didžiulį įspūdį Kalėdų Senelio pasaka – apsilankyti čia, Rovaniemi.

Važiuojame autobusu su GRŪDA. Iš Vilniaus išvažiavome 3val ryto. Vaikus migdžiau su tais rūbais, su kuriais ruošiamės keliauti – kad ryte, jiems visai nenorint keltis ir rengtis, būtų kuo paprasčiau. Mes su G net nėjome miegoti: kol viską susitvarkėme (aš dar ir el laiškus baigiau atsakyti apie 2val ryto), kol susipakavome (nes, aišku, daiktus pakavome paskutinę akimirką). Man buvo šiek tiek sunku, nes a) rūbus reikėjo pakuoti(s) lyg ir slidinėjimui, tačiau iš tiesų ne slidinėjimui ir b) pirmą kartą važiavome su visais keturiais vaikais autobusu (o ne lėktuvu ar savo mašina).

Visą šitą reikalą tikrai ne lengvino, o sunkino tas faktas, kad iš pradžių tik kosėjusi Gertrūda ėmė ir sukarščiavo. Teko lėkti pas daktarę, kuriai nepatiko Gertrūdos kvėpavimas, padarėme nuotrauką ir…buvo rastas bronchitas. Mūsų daktarė buvo rami: šiaip nerašyčiau antibiotikų, bet dėl to, kad keliaujate, išrašysiu. Sausas ir šaltas oras bus tik į naudą. Kadangi tai jau nebuvo pirmas toks mūsų kartas (tiksliau, beveik neprisimenu, kad išvažiuotumėme visi sveiki, nors šiaip esame tikrai ne sirgaliai!), tai kažkaip per daug nesukome galvos. Ypač, kai gydytoja pasakė, kad tai tiesiog komplikavęsis kosulys, o ne virusas (kuriuo ji galėtų užkrėsti kitus keliautojus).

Ką gi, išvažiavome lyjant lietui. Pirmasis ilgas sustojimas – Talinas. Ten džiaugiausi neatsidžiaugiau, kad paėmėme Gertrūdai vežimėlį: a) ji jame užmigo, tad nereikėjo nešioti pavargusio vaiko (nes – galvą guldau – toks nešiojimas būtų pribaigęs ir mane su G, ir ją pačią); b)lynojo, tad ji – po lietaus apsauga – buvo visiškai sausa; c) buvo stiprus vėjas, o ji – po lietaus apsauga – buvo apsaugota ir nuo vėjo (kažkaip nebūtų buvusi smagi mintis, kad vaikui bronchitas, o mes sau lietuje ir taršant vėjui vaikštinėjame po Taliną; d) turėjome ir specialųjį miegmaišiuką, tad jai buvo ir šilta. Žodžiu, dama išmiegojo visą laiką, kol vaikščiojome po Taliną. Mums buvo itin smagu pamatyti Taliną ir gruodį (matėme liepą).  Talinas – tikrai gražus miestas, absoliučiai vertas ištrūkstamojo savaitgalio. Šįkart pagrindinėje aikštėje šurmuliavo ne lauko kavinės, o Kalėdinė mugė. Nuostabių nuostabiausia – tokia, kurias mėgome lankyti Belgijoje.

Čia reikia tarti giriamąjį žodį mūsų gidei Rasai: ji buvo nuostabi! Nekalbant apie tai, kad kelionės metu vaikams buvo begalė atrakcionų (autobuse vyko įvairiausi konkursai, žaidimai ir t.t. ir pan.), bet ir suaugusiems ji vis sužadindavo smalsumą įvairiausiomis istorijomis. Mūsų didžioji dalyvė Morta tiesiog kaifavo: Taline įsikibo gidei į ranką ir sekė visur koja kojon bei išsižiojusi klausė, o autobuse buvo pirmoji deklamuotoja, aktyviausia BINGO žaidėja, na, ir šiaip dalyvavo visur, kur tik galima buvo dalyvauti. Ir, žinoma, užduodavo klausimus. (Ach, kaip ji man primena Augustą, kai jis dar nevartė akių !)

Persikeliame keltu į Helsinkį. Lyja. Važiuojame į Jyvaskyle, kur nakvojame. Lieka dar 600km.

Ryte atsikeliame, papusryčiaujame ir važiuojame toliau. N etrukus pro langą matome vis daugiau ir daugiau sniego, kol galų gale sniegas jau ne tik dengia žemę, bet jo jau DAUG. Trečią valandą jau rimtai temsta. Poliarinė naktis. Jėga.

Sustojame tik varpų muziejuje. Muziejus – lauke. Vaikams daug didesnį įspūdį daro sniegas: lipa, griūva, lipa, mėtosi, griūva, lipa. Po kiek laiko susidomi ir varpais. Paskambina. Įspūdinga. Žinote, ką darė suomiai? Karo metu iš varpų išliejo ginklus. Po karo vėl iš jų išliejo varpus. Suomiai turi ką papasakoti apie kovą už laisvę.

Galiausiai pasiekiame ir Rovaniemi. Lauke – aklina tamsa. Važiuojame į haskių fermą, kur ne tik grožėsimės šunimis, bet ir važiuosime jų kinkiniais. Turiu pripažinti – tiek daug šunų vienoje vietoje dar nebuvau mačiusi. Ten buvo haskiai, malamutai ir samojedai. O jau meilumas! Mums pasakė, kad glostyti reikia be pirštinės, tai vaikai – vos išlipome iš autobuso ir pamatėme tą šunų gausybę – pirštines metė į šoną ir kad ims glostyti, niurkyti, myluoti. Aš – kadangi nuo visų gyvių laikausi atokiau – šiek tiek su baime žiūrėjau į vaikus, bet vaizdas buvo tikrai šaunus. Į kinkinius sėdame po keletą: Medeina sėda su berniukais, aš – su G ir mergaitėmis, tėvai ruošiasi važiuoti dviese. Įspūdingiausia tai, kad šunys baisiausiai loja – taip, kad, atrodo, visa šiaurė aidi. Pasirodo, jie nori bėgti – dėl to ir stūgauja. Kai kurių staugimas toks panašus į vilkų, kad per nugarą šiurpuliukai bėgioja. Važnyčiotojas (kuris stovi rogėse už mūsų, o mes sėdime taip, tarsi būtume susiruošę skristi nuo kalniuko) ant kaktos prisisegęs prožektorių ir net nekalba su mumis – kai bandžiau kalbinti, nieko neatsakė. Lekiame tuo šunų kinkiniu per apsnigtą mišką, o man net nesitiki, kad tai, kur esu, yra ne sapnas, o realybė. Vos sustojus Gertrūda pareiškia: DAR! Tad jai dar leidžiama važiuoti ir su bočiais. Žodžiu, mergina norėjo dar ir dar ir dar. Po pasivažinėjimo einame į rąstų trobą, geriame šiltas Suomijos miško uogų sultis ir žiūrime filmuką apie haskių maratonus, viena važnyčiotoja paberia gausybę įdomiausių faktų. Pavyzdžiui, kad jie bėga su kojinėmis/bateliais, kad nesusižeistų kojų. Arba tai, kad važnyčiotojai neturi GPS, nes jis dažnai neveikia (arba greitai ne(be)veikia tokioje temperatūroje, kokioje vyksta maratonai), o ir kelių nėra…jeigu kinkinys per 24val nepasirodo pažymėtame punkte, jis tikriausiai pasiklydo, ir ima dirbti gelbėtojai (čia buvo atsakymas į Augusto klausimą).

Išvykstant (na, žinote, kaip visada – prie pat durų) vaikai užmato mielučius švelnučius gražučius haskių mažylius-minkštukus, kurie žvelgia savo žydromis akelėmis nuo lentynų ir, atrodo, girdi, kaip urzgia: nupirk mane, nupirk mane :) Pavargusi Gertrūda paleidžia dūdas – reik jai to šuniuko, nors tu ką. Mano tėvams, aišku, pagailsta vargšo vaikelio, ir netrukus tėtė jau tiesia haskį Gertrūdai, šiosios ašaros akimirksniu nudžiūva, debesėlis nuplaukia, šypsenėlė nušviečia veidą ir, kaip sakant, gyventi vėl galima. Žinoma, ironizuoju, tačiau miela buvo žiūrėti, kaip Gertrūda niurko ir myluoja tą haskiuką – tikrai buvo itin laiminga. (P.S. Su juo žaidžia jau trečia diena).

BUS PRATĘSTA…

Tęsiu pasakojimą pradėdama nuo kiškių. Kai atvažiavome į motelį Rovieniemi’yje, į krūmus liuoktelėjo kiškis. Vaikai, žinoma, jį nusivijo. Pavijo? Žinoma, ne. Bet grįžo išsišiepę ligi ausų. Vakare prie namo atliuoksėjo… 6 kiškiai. Išnešiau ėdalo, priliuoksėjo ir pačiupo iš rankos. Jaučiausi kaip kokia Heidė Šveicarijos kalnuose. Vaikai prilipę prie langų žiūrėjo, mat jau buvo vėlu, o ir G šiek tiek (prisi)bijojo pasiutligės.

Noriu pagirti ir mūsų namukus. Mes turėjome tris triviečius: dvi viengules lovas ir vieną sofą-lovą, kurioje tikrai galima miegoti dviese. Medeina apsigyveno namelyje su berniukais, aš su G – su mergaitėmis, o tėvai – dviese. Kiekviename namuke – po pirtį. Visur paprasta, tačiau švaru, šilta ir tvarkinga – ko daugiau reikia?!?! Man dar nepaprastai patiko šildomos grindys gan dideliame koridoriuje (kur naktį ne tik sustatydavome batus, bet ir patiesdavau vaikų kombinezonus, pirštines, kepures ir pan., kad ryte apvilkčiau ir sausus, ir šiltutėlius) ir tikrai dideliame san mazge-duše-pirtyje.  Vakare užsikūrėme pirtį, į kurią pradžioj ėjo tėtė su G, o apie antrą valandą ryto apsisprendžiau ir aš. Tik aš – skirtingai nei jie – nebėgau į lauką ir nekritau ant sniego. Man užteko ir vėsaus dušo.  Pagalvojus, kad dar turime šaldytuvą, mikro bangų krosnelę, kavos aparatą ir kaitlentę, tai, sakyčiau, gyvename tiesiog puikiai.

Taigi šįryt (gruodžio 31) atsikėlėme vėl ankstokai, pavalgėme pusryčius ir išvažiavome į sniegomobilių safarį. Tiesa, tik aš, G, Medeina ir Augustas. Mano tėvai su Vilhelmu, Morta ir Gertrūda važiavo į elnių fermą.

Pradėsiu nuo to, kad safaris susidėjo iš kelių dalių: a) pasivažinėjimo sniegomobiliais; b) elnių fermos aplankymo; c) poliarinio rato kirtimo ceremonijos su vietiniu šamanu.

Pasivažinėjimas – super. Važiuoji vidury niekur į…niekur. Mūsų gidas pasakė, kad paprastai išvažiuojama užšalusia upe jau iš miesto, bet – kadangi ši žiema buvo itin šilta (sniegas iškrito ir užsiliko tik pirmąją gruodžio savaitę) – upė nespėjo užšalti, tad safariai vyksta miške, į kurį nuveža autobusiukas. Man, turiu pripažinti, visai patiko tai, kad buvo tik -5. Ir taip to šalčio pakako sočiai. Ypač po kelių valandų safario. Augustui teko sėdėti rogėse, kurias traukė mūsų gidas (vaikams iki 12 metų negalima sėdėti užnugaryje, o vairuoti galima tik tiems, kuriems yra pilni 18 ir kurie turi vairuotojo teises), tai jis šiek tiek burbeno, bet iš tiesų tai buvo laimingas – šypsojosi nuo ausies iki ausies. Medeina ir G vairavo po sniegomobilį, o aš sėdau už nugaros. Ir nesigailėjau. Nes išsitraukiau foto aparatą ir dariau nuotraukas. Ir apskritai manęs visiškai neviliojo toks būdas gauti adrenalino – jaučiuosi jo pakankamai turinti kiekvieną dieną savo darbe! Kai vieną kartą vos neapsivertėme (ten važiavome į tokį nepravažinėtą kalną, kur sniegas – jeigu nulipi nuo sniegomobilio – iki vidurio šlaunies), pagalvojau, kad aš patiriu daug daugiau malonumo, nei vairuotojai (nors tikriausiai ne visi vairuotojai su manimi sutiks).  Smagiausia man buvo mintis, kad važiuoju poliariniu ratu laukine gamta sningant. Pasaka.

Po pasivažinėjimo sustojome elnių fermoje, kur išgėrėme vėl tų šiltų uogų sulčių, pasišildėme prie laužo ir ėjome apžiūrėti elnių. Kadangi turėjome tikrai gerą gidą, daug sužinojome apie elnius:

-       elnių ragai pradžioj būna jautrūs ir minkšti ir net apaugę plaukeliais;

-       poravimosi metu – kadangi tenka kovoti su kitais elniais – jie tampa kieti ir nusibrūžinę – tiesiog tvirtas kaulas;

-       vasarą (o vasaros – neapsigaukite – čia šiltos, būna apie +20-25C) pro ragus elniai atiduoda savo kūno šilumą (mat jų kailis itin šiltas, atlaiko ir virš -40C temperatūrą): įkaitęs kraujas teka į ragus, kur atvėsta ir vėl teka į kūną;

-       šiame Suomijos regione yra daugiau elnių, nei žmonių;

-       elnė išaugina tik vieną elniuką; jeigu gimsta du, vienas (silpnesnis) yra pasmerktas mirti, nes mama neturi pakankamai pieno. Todėl mažylis dar labiau nusilpsta, kol galiausiai jį suėda plėšrūnai, kurių čia irgi netrūksta;

-       visi šio regiono elniai yra kieno nors nuosavybė;

-       elniai skerdžiami kartą metuose ir tik tam tikras jų kiekis; kaip pasakė gidas: elnias yra vertas tiek, kiek yra verta jo mėsa;

-       žiemą elniai numeta ragus, nes ne poravimosi metu jiems jų nereikia; be to, yra ir kita priežastis: elnės ragų nenumeta. Kaip tai susiję? Žiemą elnės laukiasi ir yra pažeidžiamos. O elniai stipriomis kanopomis – ieškodami maisto – atkasa samanas. Elnės juos ragais nubaido. Kaip sakė G, reikia elniams steigti profsąjungas .

-       Elnio ragai – sparčiausiai pasaulyje augantis kaulas, galintis augti (sparčiausio augimo metu) net iki 5cm per dieną. Deja, kol kas mokslininkai nežino, kas tai lemia.

Visas šias (ir dar kitas) žinias gavau iš mūsų jauno gido suomio. Nežinau, ar čia pasaka, bet buvo papasakota labai tikroviškai.

Pasiklausę pasakojimo ir – kas norėjo – paglostę, keliaujame į šamano kotą (palapinę). Ten toks pakvaišęs suomis-samis-šamanas išvaro iš mūsų piktąsias dvasias, prižada, kad atgimsime elniais, pažymi kaktoje vietą būsimiems ragams. Štai taip mes kertame poliarinį ratą. Ta proga einame pasivažinėti elnio traukiamomis rogėmis. Medeina važiuoja su Augustu pirmieji, o mes su G – antrieji. Gauname elnią-svajoklį. Už mūsų važiuojanti šeimyna ne tik pasiveja, bet ir tas jų roges traukiantis elnias – neperlenkiu lazdos nė lašeliu – kvėpuoja G į kaklą ir braukia ragais per nugarą.  O mūsiškis – visiškai dzen. Sustoja ir gėrisi elektros stulpu. Arba medžiu. Toks įspūdis, kad pirmą kartą mato. Tas antrasis, jaučiu, verda pykčiu, bet aplenkti negali.

Pasivažinėję einame į namuką tiesiai ant poliarinio rato juostos: mus vaišina arbata/kava ir imbieriniais sausainiukais.

Po viso šito įspūdingo potyrio sėdame į autobusą, kuris grąžina mus iki mūsų autobuso, kur jau mūsų laukia kelionės draugai. Pasirodo, jie buvo toje pačioje elnių fermoje, tačiau ten praleido daugiau laiko: šėrė elnius, važinėjo nuo kalniuko, važiavo (tais pačiais) elnių kinkiniais ir šiaip vaikštinėjo.

Vėl susitikę visi važiuojame į parduotuvę: juk šįvakar – Naujieji metai! Parduotuvėje mes apankame: paprasčiausioje PRISMA’oje: kombinezonai, vilnoniai apatiniai, superiniai batai, pirštinės, kepurės, lietaus rūbai ir visa kita, ko taip reikia ir Lietuvoje gyvenančiam tūlam piliečiui. Ir dar: a) pasirinkimas didžiulis ir b) kainos mažesnės. Taigi mes ne tik nusiperkame skanėstų vakarui, bet ir lietaus rūbus mergaitėms, kepures-šalmus, pirštines ir visą kitą gėrį, apie kurį svajojome nuo žiemos-ne-žiemos pradžios Lietuvoje.

Vilhelmas išsirenka ypatingas pirštines: galvotieji švedai sugalvojo tri-pirštinę (vieta nykščiui, vieta smiliui ir vieta visiems likusiems pirštams). Kai paklausėm, kodėl jis išsirinko šias pirštines, jis atsako: nes jos KITOKIOS. Pagarba aštuonmečiui, kuris ne tik nebijo būti kitoks, bet ir sąmoningai to siekia, mano, kad tai yra jo identiteto dalis. Bet tai dar ne viskas. Grįžtame į autobusą ir pastebime, kad pirštinės…brokuotos – vienos rankos neįmanoma įkišti. Visi jau sėdime autobuse. Vilhelmui akyse kaupiasi ašaros. Paklausiu, ar galiu nulėkti – staigiai – iki parduotuvės. Štai taip – be čekio ir jau su išpakuotomis pirštinėmis (nors prigriebiu etiketes) – nulekiu atgal į parduotuvę, priskuodžiu prie informacijos ir springdama pasakoju istoriją. Moteris nedelsdama išrašo man čekį tai sumai ir paklausia: ar labai nusiminė vaikas? Aš – išsižiojusi – tik padėkoju ir lekiu pakeisti pirštinių. Po ne daugiau, nei penkių minučių, aš jau sėdžiu autobuse, Vilhelmas patenkintas it slyva. Ar įsivaizduojate tokią situaciją Lietuvoje? Aš kažkaip nelabai. Liūdna.

Iš parduotuvės važiuojame į Arkties muziejų. Vienintelis dalykas, ko ten trūko, buvo laikas: aš norėjau būti ilgiau, apeiti viską, o reikėjo eiti gan skubiai.

Po muziejaus grįžtame namo, vakarieniaujame, ilsimės ir ruošiamės Naujųjų Metų pasitikimui prie laužo.

BUS PRATĘSTA (o nuotraukos – kai grįšim, nes šiuo metu esame laive į Estiją, kur šiąnakt nakvosime, o ryt jau trauksime į Lietuvą).

Praeitų, 2011 metų pabaigoje prieš pat Kalėdas sulaukiau netikėtos dovanėlės kuri matosi aukščiau esančioje nuotraukoje. Netikėta todėl, kad tikrai nelaukiau jokio siuntinio iš Samsung ir juolabiau iš Latvijos kur yra pagrindinė Samsung atstovybė Pabaltijos šalims. Nors po daugybės įrašų apie Samsung produkciją tikrai buvo malonu gauti tokią visai nemažą dėžutę. Bet apie tai kas viduje vėliau, o po kol kas pasinaudodamas proga apžvelgsiu apie kagi rašiau praeitais metais ir kurie įrašai sulaukė didžiausio susidomėjimo.

Nesunku atspėti, kad tarp populiariausių įrašų dominuoja žodis Samsung. Teisybę pasakius tarp populiariausių praeitų metų įrašų tik 14 vietoje esantis įrašas niekaip nesusijęs su Samsung. Tai įrašas apie Fukušimos elektrinės atominį reaktorių. Šis įrašas sulaukė 4124 unikalių lankytojų. Vėliau sekantys pagal populiarumą įrašai vėl apie Samsung, tai nemanau, kad yra prasmė juos visus ir vardinti. Šiaip jau dėl to Samsung dominavimo ir nenorėjau rašyti apie praeitus metus, bet, kad ir šiais metais greičiausiai nepavyks tokių įrašų išvengti tai teks susitaikyti su likimu.

O viskas prasidėjo kai 2010 metų gruodį įsigijau Samsung Galaxy 550 ir apie tai parašiau apžvalgą. Beja tai pats populiariausias įrašas skaitytas praeitas metais – sulaukė netgi 15985 unikalių lankytojų. Netrukus po šio įrašo paskelbimo su manimi susisiekė Samsung kompanijai atstovaujanti Publicum viešųjų ryšių agentūra ir pasiūlė išbandyti bei pasidalinti įspūdžiais apie vieną iš keleto Samsung įrenginių. Jeigu teisingai prisimenu buvo pasiūlyta Galaxy S, Galaxy Tab, kažkoks telefonas su Bada OS ir patvarusis B2710. Po Galaxy 550 labai norėjosi išbandyti tuometinį lyderį Galaxy S, tai pastarajį ir pasirinkau. Tiesa jo apžvalga per metus sulaukė tik 4025 unikalių lankytojų ir ši apžvalga praeitų metų populiarumo lentelėje yra tik 15 vietoje iškart po minėto įrašo apie Fukušimos AE.

Po Galaxy S teko išbandyti ir apžvelgti Samsung B2710 patvarujį telefoną. Deja, šiais telefonais labai mažai kas domisi ir šį įrašą perskaitė tik 2906 lankytojai. Matomai todėl, kad visiems rūpėjo tik išmanieji telefonai ir tuo pačiu metu pasirodęs mano įrašas apie Galaxy 550 Froyo atnaujinimą populiarus iki šiandien ir užima garbingą antrą vietą tarp praeitų metų populiariausių įrašų su 14312 lankytojų. Ne ką mažiau populiaresnis buvo ir įrašas apie lietuvišką Froyo Galaxy 550 atnaujinimą – šis įrašas ketvirtas pagal populiarumą su 11365 lankytojais.

Tarp 20 populiariausių įrašų yra ir Samsung Kies Air bei Samsung Allshare – atitinkamai 12 ir 17 vietose. Galiu prisipažinti, kad nesitikėjau šių įrašų tokio didžiulio populiarumo. Bet matomai yra nemažai besidominančių netgi šiomis technologijomis, kurios sukurtos tik vienos kompanijos gaminiams.

Na ir populiariausia praeitų metų įrašų serija, tai apie Samsung Smart TV. Pradedant trumpu įrašu apie išmaniąsias funkcijas kuris tapo trečiu pagal populiarumą praeitų metų įrašu su 13116 unikaliais lankytojais. Po jo penktasis 2011 metų populiariausias įrašas apie 3D su 10075 skaitytojais. Likusiųjių įrašų netgi neminėsiu – Smart TV visiems atsibodo dar praeitą vasarą. Tik pasakysiu, kad sudėjus visų įrašų apie Samsung Smart TV unikalius lankytojus gaunasi apvali 100 tūkstančių suma. Aš suprantu, kad dauguma unikalių lankytojų skaitė tuos pačius straipsnius ir realiai apie Smart TV sulaukiau turbūt netgi mažiau nei 20 tūkstančių lankytojų, bet neįsivaizduoju kaip sužinoti tikslų skaičių, nes įrašų buvo labai daug ir jie visi populiarūs iki šiol.

Kai sakau populiarūs, tai turiu omenyje ne tik naujus lankytojus, bet ir komentarus kuriuos užduodami su Smart TV susiję klausimai. Bandžiau suskaičiuoti kiek tokių komentarų yra ir man gavosi virš 500. Nors ankščiau minėti įrašai apie Galaxy 550 atnaujinimą šiai dienai yra sulaukę  453 ir 405 komentarų kiekvienas! Ir dar 176 komentarai Galaxy 550 apžvalgos įraše. Nežinau ar šie skaičiai atrodo įspūdingai žiūrint iš šono, bet kartais bijau ir @praeivis.lt paštą atverti, nes turiu tokį kvailą įprotį atsakyti į visus komentaruose užduotus klausimus. O neretai būna dienų kai sulaukiu ir po keliasdešimt komentarų su klausimais.

Negaliu nepaminėti dar keletos įrašų kurie sulaukė nedaug komentarų, bet patenka į populiariausių dvidešimtuką. Tai nešiojamų kompiuterių Q330 ir NP300 apžvalgos. Samsung monitorių Syncmaster CA550 bei Syncmaster TA750 apžvalgos. Na ir žinoma Samsung Galaxy Tab 8.9 apžvalga. Pastaroji atsiradus tik lapkričio pabaigoje jau spėjo įsiveržti tarp mano populiariausių įrašų ir lankytojų susidomėjimas Galaxy Tab produktais tikrai neblėsta. Gal netgi reikėtu pasiknaisioti po sukauptą medžiagą ir išspausti žadėtą antrą įrašą apie šį tapšninuką.

Jeigu dar liko neužmigusių ar tiesiog neuždariusių savo naršyklių tai reziumuosiu, kad manau, jog įrašo pradžioje minėtos Samsung dovanėles manau tikrai nusipelniau. Todėl su nekantrumu puoliau ją atidarinėti ir buvau nustebintas jos turiniu:

Jau ko tikrai nesitikėjau, tai arbatinuko. Nors tai ne šiaip arbatinukas, o Samsung arbatinukas! Ir dar su abrikosais šokolade bei Kalėdine arbata:

Kas galėjo pagalvoti, kad Samsung gamina ir arbatinukus bei arbatą ir netgi abrikosus šokolade?

Pabaigai turiu blogų naujienų visiems nemėgstantiems Samsung kompanijos gaminių  – 2012 metai greičiausiai irgi bus ne drakono, bet Samsung metais, nes prieš naujus metus gavau ne tik dėžutę su arbata, bet ir dar vieną juodą dėžutę:

Taigi, jeigu mėgstate išgirsti nuomonę iš pirmų lūpų kviečiu ir toliau skaityti mano keverzones 2012 metais.

Smarkiai vėluoja šis įrašas, bet ką padarysi, gyvenime visaip nutinka… Iš tikro kalėdinėmis dovanomis šįmet pradėjau rūpintis kaip niekad anksti. Rudeniop pradėjau dėliotis mintis, pirmas dovanas vaikiškai publikai parsitempiau iš „Vaikų šalies“, paskui nepraleidau gerų išpardavimų prekybcentriuose, na ir šiaip su vaikais gana paprasta. Tik ne su savais…

Saviškiams daug ir ilgai sukau galvą, ką padovanoti. Iš pradžių, žinoma, mąsčiau apie didelius daiktus. Tokia šventė, atrodo, kartą per metus, tad drąsiai kyla mintys paišlaidauti ir super ekstra pradžiuginti vaikus. Galvojau apie mašiną ar traukinį, kuriuo važinėjama užsilipus ir pasispiriant kojomis, taip pat apie kartoninį namą – būtų veiklos abiem, gal net užtektų abiem tokios vienos dovanos. Bet paskui susivokiau, ne. Vaikams smagu gauti asmeniškai. Ar jiems reikia didelių, brangių daiktų? Irgi ne. Vaiką (bent jau tokio amžiaus kaip mūsiškiai) pradžiugina iš esmės bet kas, net menkas mažmožis. Be to, mes juk visus metus perkam ką nors vaikams nelaukdami Kalėdų ar gimtadienių. Tai žaisliukas, tai dėlionė, tai knyga, tai teatras, galų gale užkandžių dėžutė, batai, striukė ir t. t. Pakanka tų išlaidų, tegu Kalėdoms išlaidauja seneliai ir visi kiti geri žmonės

Dovanų pradėjau dairytis elektroninėse parduotuvėse – lengviausias būdas dirbant mama Jetau, kokių dabar grožių ir gėrių pilna! Jeigu jums įdomu, tai aplankiau Knygų klubą ir Mano knygą (ten visada randu, ką dar galėčiau nupirkti vaikams ), Paukščių pieną (labai smagios dvasios krautuvėlė, nors asortimentas jau ima pabosti), Žaislandiją (kūrybiški ir kokybiškai žaislai, nors kartais norėtųsi mokėti mažiau), Perku Vaikui (pastaruoju metu labai „teisingai“ praplėtė asortimentą ), Žemuogių pievelę (ten radau visokių netikėtų dalykų, o šiaip ten – nieko nesveiko), Vaiko erdvę (atrodo, galėtum ten pirkti aklai, vis tiek pataikytum įsigyti nuostabų daiktą ), Lavinu.lt (nauja nepaprastų žaislų ir žaidimų karalystė tiems, kuriems smagu užsiimti su vaiku – raibsta akys ir norisi laimėti aukso puodą ).

Labai smagiai pasirodė netikėtai aptikti Kalėdų seneliai: Geradariai, kurie parašys laišką net įvardydami konkrečius gavėjo nuotykius ar svajones (šitą gal dar galima užsakyti), bei Lietuvos paštas, kuris atsiųs ne tik laišką, bet knygą ar CD su pasaka (deja, atrodo, gerosios siuntos jau baigėsi, nors šiandien dar mačiau apie tai rėkiantį plakatą pašte).

Nerealiai prajuokino dr. Austėjos įkelta schema, kas gi tas Kalėdų senelis – jis apima ir inkvizitorius, ir Dievą, ir žmogų-vorą O koks gi mūsiškis? Mūsų didysis vaikas, žinoma, laukia Kalėdų senelio. Numanau, kad tik miglotai suvokia visą tą reikalą, bet kai pradėjom kalbėti apie artėjančias Kalėdas, per dieną po kelis kartus perklausdavo, kada jau jos ateis.  Vis pastebi papuoštas eglutes parduotuvėse ir kitose įstaigose, ir konstatuoja, kad „čia jau atėjo Kalėdos“. Pas mus namie kol kas nieko kalėdiško (tik advento kalendorius), nes eglutę tėtukas linkęs puošti prieš pat Kūčias.

Man gyvenime, atsimenu, būdavo labai painu, kaip tas Kalėdų senis ateina ir namo, ir pas vienus senelius, ir pas kitus, ir dar pas kokią tetą + mokykla/darželis? Tuo naminiu šventai tikėjau, nes visad rasdavau pradarą balkoną, o kartais net pripėduota su sniegu! (Galvoju taip pat daryti ir savo vaikams.) Esu baisiai dėkinga mamai už tai – iki mėnulio ir atgal. Nes tik kažkoks “gudragalvis” klasiokas antroj ar trečioj klasėj “paprotino”, kad dovanas deda tėvai…

Paskui buvo nesmagiųjų Kalėdų periodas, kai atrasdavau suslėptas dovanas anksčiau laiko, paskui mama ne tik leisdavo išsirinkti, ką noriu Kalėdoms, bet net ir pačiai nusipirkti už duotus pinigus – uf… Nei staigmenos, nei ką… Ir tik suaugėliškame amžiuje vėl grįžo tas kalėdinis džiaugsmas, nes galiu dovanoti kitiems!

Žinoma, kartais sunku sugalvoti ką, bet tas galvojimas, rinkimas, gaminimas, pakavimas, įteikimas suteikia didžiulį kalną teigiamų emocijų, dėl kurių labiausiai ir laukiu Kalėdų. Nors iš tikro būtų gerai, kad Kalėdos nebūtų tokios koncentruotos.  Ar ne geriau išeitų, jeigu, pvz., kalėdinių labdarinių ir nelabdarinių renginių būtų po vieną kas mėnesį, o ne 2-3 kiekvieną to paties mėnesio savaitgalį?… Turėjau daug gerų norų, tik deja žiauriai mažai jiems laiko.

Dalį dovanų suaugėliams kaip tik maniau įsigyti tose gražių tikslų ir šiaip gražiose mugėse, tačiau dienos ir valandos viską surikiavo savaip. Tad kai kam kai ko sužvejojau prekybcentriuose ir kitose paprastose parduotuvėse, kai kam paruošiau „rankų darbo“ – valgomas dovanas.

Pernai labai graži idėja pasirodė dovanos iš virtuvės. Tačiau šįmet dovanoti stiklainiuką su ingredientais sriubai ar pyragui atrodo keistoka. Versiu žmogų kažką gamintis? Jis ką, nemoka savo iniciatyva išsivirt / išsikept? O aš tingėjau kept, tai sumečiau ingredientus ir še, terliokis pats? (Čia, žinoma, aš taip galvočiau tokią dovaną gavus, bet jei kas tokią jau suruošė, tai priimu, fun )

Pernai dar nežinojau apie tokį paprastą „rankų darbų“ dovanos gaminimo būdą, tad maišiau, minkiau ir kepiau pati. Išbandžiau cinamonines eglutes ir bent porą Angelo mamos kalėdinių receptų, tačiau neišėjo nei taip gražiai, nei taip skaniai (tiesa, dalį ir visai sudeginau…). Labiausiai liko atminty kokono katarinkos – tešlos išėjo baisiai daug, bet ne tokios konsistencijos. Ji nesidavė nei kočiojama, nei lipdoma – tiesiog tirpo rankose. Geriausiai katarinkas formuoti išėjo tešlinį slieką apvyniojus paleis sausainio formelės išorinį kraštą. Tačiau kepiniai buvo siaubingai saldūs (cukrus ir medus!), o pastovėjusių skonis nė kiek nepagerėjo ir užuot sukietėję, jie kaip tik sulūžo gulėdami viens ant kito… Štai kokia iš manęs gamintoja… Šiaip ne taip iš tokių ir kitokių sausainių sudariau vieną kuklią dovanėlę…

Tačiau tokie fiasko neatbaido nuo tolesnių bandymų Dabar šaldytuve vėl laukia katarinkų tešla, tik šįmet kepsiu jas sau ir iškeptų nebelaikysiu. Jei išeis tokios tuščiavidurės formos, kaip pernai, versiu kaspinėlius ir kabinsiu ant eglutės (turėtų gražiai derėt su mūsų šiaudiniais žaisliukais), o po Trijų Karalių suvalgysime, kas bus likę. Draugams brandinu germaniškus vaisinius pyragus. Tikiuosi, bus valgomi…

Na, o grįžtant prie mūsų vaikų dovanų, tai po to, kai susivokiau, kad ne dovanos brangume laimė, be to, labiausiai norėčiau savo vaikuose ugdyti ne individualizmą ir materializmą, o bendravimo ir bendradarbiavimo džiaugsmą bei brolišką meilę, nupirkau jiems tokius žaislus, kurie skirti kiekvienam asmeniškai, bet žaisti su jais smagiau drauge: vyresnėliui – dėlionę-žuvų gaudyklę su meškerėmis, o mažėliui – purkštukus vonioj turšktis. Liko TIK didysis darbas – supakuot ir „įteikt“

Neįsivaizduoju, kiek laiko būčiau tempęs, tačiau buvau beviltiškai įtikėjęs šiuo teisuoliškumu: jokiu būdu nedistiliuoti gamtinių resursų virtuvės skliautuose degančiomis keptuvėmis. Praradimus kompensuodavau dažnesniais parūkymais balkone, kur skysčiai skiriasi natūraliai be garo, o krentančios seilės trelėmis atsimušinėja į saugaus vidinio kiemo prižiūrėtojų automobilių stogus. Absoliučiai tikėjau tuo, ką darau.

Tačiau vieną vakarą, beserviruojant kasdienę šviežio šūdo porciją, paskambino į duris. Keikdamasis siaubingai užimto žmogaus balsu nuscrollinau atidaryti. Tarpduryje atsilapojęs ligi ausų viename asmenyje stovėjo Sunkių momentų dezertyras ir pirmasis patarėjas Tuščio laiko švaistymo filosofijos klausimais – Hobis Mobis.

Share on Facebook

Taigis šiandien toks magiškas skaičius 11 11 11 11:11:11 tai nusprendžiau prisijungti prie visuotinės isterijos ir parašyti 11 atsitiktinių faktų apie save. Sausio mėnesį jau buvau parašęs 7 faktus, tai šiandien dar 11 naujų:

1. Niekada nemačiau Džeimso Kamerono filmo „Titanikas“, nors iš daugkartinių anonsų pilnai įsivaizduoju visą filmo siužetą.
2. Vieną kartą gyvenime būdamas lengvai išgėręs apsivėmiau išgirdęs muzikos kūrinį. Iki tol nemaniau, kad tai įmanoma ir netgi mėgau šią grupę.
3. Esu labiau homofobas nei tolerastas.
4. Kiek ilgiau nei pusmetį yra tekę vairuoti automobilį su vairu dešinėje pusėje.
5. Esu žemaitis, todėl bandant išreikšti mintis taisyklinga lietuviu kalba kankinuosi labiau nei rašydamas angliškai, kai galima iškart mastyti angliškai ir tai išlieti popieriuje ar suvedant tekstą kompiuteriu.
6. Kai prieš savaitę sugalvojau šį įrašą turėjau kur kas daugiau idėjų ką apie save parašyti.
7. Septintoje klasėje teko muštis 1 prieš 1.
8. Manau, kad kunilingą sugalvojo tinginiai ir žmonės be fantazijos nesugebantys moterį patenkinti ir kitais būdais.
9. Nebijau mirties.
10. Esu viršijęs greitį 190km/h, bet nuobaudų už greičio viršijimą neturiu.
11. Nemėgstu kačių.

Jeigu koks zanūda parašys, kad zuikučių ne vienuolika gaus į snukį bus užblokuotas.

Kai sueina metai, kūdikis – jau nebe kūdikis, o mažylis (toddler). Anot babycentre.co.uk, jis tampa vis savarankiškesnis, pradeda pažinti pasaulį stačiomis, atranda humoro jausmą ir išmoksta pasakyti „aš tave myliu“. Tikra tiesa!

Nors savarankiškumo daugėja, metinukas vis dar smarkiai prisirišęs prie mamos. Gali būti, kad mamai pasitaiko kokių reikalų, kai mažylį geriau palikti su tėčiu, močiute ar aukle, o kai kas gal net ir į darželį išleidžia. Babycentre pataria atsisveikinimui pasilikti daugiau laiko: į darželį nuvažiuoti ankstėliau ar paprašyti auklę atvykti gerokai prieš išeinant mamai. Taip vaikas turės laiko apsiprasti kitoje aplinkoje ar įsidrąsinti prie kito žmogaus. O atsisveikinti reiktų dalykiškai: neišsmukti pro duris slapčia, bet ir nesigraudinti ilgiausiai apsikabinus – bučkis ir ate. Keista, kad kai kurie ikimokyklinio ugdymo pedagogai nesupranta tokio normalaus, žmogiško atsisveikinimo svarbos.

Babycentre iškelia gerą idėją, kurią mes su mažuoju vaiku kažkaip vis pamirštam – keisti žaislus. Mes palyginti turime mažai žaislų, bet tikrai užtektinai tam, kad vienus sukeltume į antresolę, o kitus paliktume žaisti, po kurio laiko sukeistume. Taip leidžiame vaikams iš naujo atrasti pamirštą seną, žaislai nenusibosta ir rečiau reikia pirkti naujų

Taip pat babycentre primena kūdikių gestų privalumus: metinukai jau daug suvokia ir daug nori pasakyti, pasidalinti savo mintimis ar išreikšti poreikius, tačiau dažno mažylio liežuvis dar nedirba taip gerai, kaip norėtųsi. Tačiau dirba rankos! Gestai išlaisvina tiek vaikus, tiek tėvus nuo nereikalingo nervinimosi. Mes juk esame bendraujančios būtybės, o bendrauti daug lengviau konkrečiais verbaliniais ar neverbaliniais ženklais, nei vien mykimu, verkimu ir spėlionėmis.

Negaliu atsidžiaugti, kad mokėme gestų pirmąjį sūnų, o mūsų metinukas irgi jau vartoja kelis gestus, kitus – supranta. Net nemokytas gestų vaikas daug ką pasako kūno kalba: iškelia rankas, kai nori būti paimamas, mojuoja „ate“, baksteli su pirštu į norimą daiktą. Kai kurie metinukai ištaria ir kelis suprantamus žodžius, o jų nesuprantami „bababa“ ir „tetete“ dažnai taip pat nėra bereikšmiai: priklausomai nuo tonacijos ir gestikuliavimo tai gali reikšti „Mama, mano puodelis nukrito“ arba „Šitas daiktas labai įdomus“

Beje, babycentre teigia, kad pirmieji mažylio žodžiai dažniausiai susiję su keliomis sritimis: 1) mylimiausi žmonės ar naminiai gyvūnai („mama“, „tete“); 2) valgymas („amam“), 3) ėjimas miegoti (galbūt „ate“), 4) turtas („brrr“ – mašinėlė, „lialia“ – lėlė); 5) troškimai („apa“ – aukštyn, ant rankų).

Metų amžiaus mažylis paprastai turi 6-8 dantis. (Žinoma, griežtų taisyklių nėra, todėl gal vienas turės tik 4, o kitas – net 12). Nekalbant apie tai, kad jeigu dantų yra ir yra valgomas kietas maistas (t. y. ne vien mamos pienas), juos reikia valyti, metai yra pats tas amžius pirmą kartą apsilankyti pas dantų gydytoją. Vaikas jau pakankamai brandus, kad jam būtų įdomu pažinti gydytojo kėdę, įrankius, o kuo anksčiau mažylis susipažins su šiais dalykais, tuo lengviau jam bus ateiti esant bėdai. Taip pat tai galimybė pastebėti bėdą, kol ji dar visai nedidelė, skelbia babycentre. Beje, jie siūlo visai protingą dalyką – nebūtina specialiai užrašinėti vaiko pas dantų gydytoją. Galima tiesiog nusivesti kartu, kai eina mama ar tėtis. Tik, žinoma, jeigu mama ar tėtis dantisto kėdėje aikčios ar klyks, vaikui įspūdis liks ne koks…

Metinukui jau tinka gerti karvės pieną. Babycentre sako, kad šis gėrimas antraisiais metais ypač svarbus – jis suteikia pakankamai energijos ir duoda riebalų, reikalingų vaikui augti. Mažylis turėtų išgerti apie 350 ml pieno kasdien. Jeigu gers daugiau, turės mažiau vietos kitam reikalingam maistui. Jeigu gers mažiau, neturės iš ko pasisavinti reikalingų maistinių medžiagų. Nenoriukui iš pradžių galima pasiūlyti gėrimą iš pieno ir mišinio ar mamos pieno, karvės pieno kiekį palaipsniui didinant iki 100%. Bet aš iš tiesų manau, kad jeigu vaikas geria mamos pieną, tai tegu jį ir geria. Karvės pienas nė iš tolo neprilygsta mamos pieno gėriui, tad kam jį keisti?

Beje, kai kurios mamos po pirmojo vaiko gimtadienio nusprendžia, kad žindyti jau gana. Žinoma, tai kiekvienos mamos pasirinkimas, tačiau man šis požiūris yra svetimas. Mamos pienas vaikui yra tiek reikšmingas ir tiek vertingas, kad jo nebeduoti tiesiog šiaip man atrodo visiškai neprotinga. Tas pats lyg sakytume, „Ai, gana jau mums tų daržovių iš močiutės kaimo, dabar pirksime tik konservuotus žirnelius iš Maximos“… PSO rekomenduoja žindyti iki 2 metų ir ilgiau.

Metinukai smalsiai tyrinėja pasaulį savarankiškai, daug laiko praleidžia ant grindų, o jų pirštukai jau gerai išmokę sugriebti mažulyčius trupinukus ir kitokias smulkmes, sunkiai pastebimas mūsų akimis iš viršaus. Babycentre primena elgtis atsargiai ir nepalikti mažyliui prieinamose vietose vitaminų ar vaistų piliulių, kačių ar šunų maisto, smulkių vyresnių vaikų žaislų ir kitokių mažų aštrių daiktų, nes vis dėlto mažiukas dar linkęs daug ką ragauti.

Smalsuolis ne tik pats sugalvoja visokios veiklos, bet ir labai seka suaugusiuosius ar vyresnius brolius ir seseris, kopijuoja jų elgesį, taip išmokdamas, kaip vis dėlto reikia gyventi šiame pasaulyje. Galbūt pastebėjote, kad jūsiškis bando šluostyti stalą savo seilinuku ar matuojasi jūsų saulės akinius. Mūsų mažius labai mėgsta prisidėjęs kokį daiktą prie ausies „kalbėti telefonu“, pagriebęs plaukų šepetį šukuotis ar šukuoti kitus, išsitraukęs šluotelę šlavinėtis virtuvėje. Jis taip pat puikiai mėgdžioja brolio burzgimą, seilių purškimą, cypavimą ir kitokius „fainus“ dalykus. Vis tik labiausiai reiktų vengti vaiko akivaizdoje gerti vaistus, lašintis akių lašus, krapštuku valytis ausis ir pan., taip pat jis neturėtų matyti, kaip atidarote stalčių ir spintelių užraktus, skirtus jam ten nelįsti. Dar pridėčiau – geriau vaiko akivaizdoje nemesti nieko į šiukšlių dėžę ar klozetą

Mūsiškis keletą kartų perėjo visas spinteles ir daugiau nebelenda, tik turi kelis mėgstamus stalčius, kuriuos vis mėgsta patikrinti. Žinoma, geriausia išeitis ne užrakinti dominančias vietas, bet šalia suteikti vaikui skirtą stalčių ar spintelę su daug įdomių virtuvinių rakandų, kurių nebranginame. Deja, šiuo metu neturime atliekamos vietos virtuvėje, tad tenka spintelių dureles užraišioti arba vis sušluoti sausus pusryčius, pipirus ar miltus… Be abejo, taip nenutiktų, jei su vaiku tiesiog patys žaistume, skaitytume knygelę ar rinktume rudeniškus lapus. Deja, ne visada išeina mažyliui skirti 100% dėmesio.

Apskritai ką turėtų mokėti daryti metinukas, tai mėgdžioti kitų žmonių veiklą, veblenti kažką panašaus į žodžius, gestais parodyti, ko nori. Maždaug pusė vaikų ištaria „mama“, „tete“ ir dar kokį nors žodį, paeina kelis žingsnelius, supranta paprastus nurodymus ir juos atlieka. Kai kurie vaikai moka šį tą papiešti kreidele, gerai vaikšto, ištaria „mama“, „tete“ ir dar du žodžius.

Mūsiškis tikrai mėgsta mėgdžioti, veblena, rodo kelis gestus, bet savo  norus retai išreiškia vienareikšmiškai, ištaria „ate“ ir „mama“, paeina kelis žingsnius, tačiau nenoriai – mieliau prisėdęs vieną koją keliauja krabo žingsniu, supranta, kai sakai „ateik“ ir ateina, jei neturi įdomesnės veiklos Piešti nelabai išeina, bet pabaksnoja pieštuku, kai brolis išsitraukia priemonių.

Babycentre primena, kad nuo metų amžiaus „normalumo“ ribos smarkiai išsiplečia. Pvz., vaikščioti kai kurie vaikai išmoksta vos 8-9 mėnesių, tuo tarpu kiti – tik 16-17. Visi vadovėliniai nurodymai, kad 12 mėn. vaikas daro tą ir tą, o 13 – tą, yra daugiau kaip gairės, rodančios, ko vaikas gali potencialiai pasiekti. Iš tiesų svarbu matyti tik tai, kad mažylis tobulėja: ima daugiau kuo domėtis, darosi mobilesnis, vis ko nors išmoksta. Na, o jeigu jau labai neramu, kad vaikas „nieko nedaro“, visada galima apie tai paklausti gydytojo.

Jeigu auginate ne pirmą vaikutį, tikriausiai išgyvenate panašius jausmus kaip ir mes – jaunėlis vis mažas ir mažas. Nuolat bandau įkalbinti save neskirstyti žmonių į didelius ir mažus, bet niekaip nepavyksta atsikratyti tų minčių ir tų žodžių „jis dar mažas“. Štai tik neseniai susipratome nuleisti mažėlio lovytės dugną žemiau ir pakeitėme automobilinę kėdutę iš kūdikiškos į 1 grupės Maxi-Cosi Tobi. Vyresnėliui po kūdikiškos iš karto pirkome Inglesina Prime Miglia I-FIX – visam kėdutiniam laikotarpiui. Tačiau būdavo gaila žiūrėti, kaip jis ilgoj kelionėj užmigęs sukniumba visas, tad šįkart dėmesio skyrėm ne tik saugumui ir ekonomijai, bet ir vaiko patogumui – Tobi kėdė šiek tiek atsilošia atgal. Ne visai tiek, kaip kūdikio kėdutė, bet pakankamai, kad galva nesvirtų ant kelių. O laikosi ir be iso-fix tikrai tvirtai. Be to, Tobi modelis patogus ir tėvams – vaikui paaugus nereikia kaišioti dirželių į kitas skyles, užtenka kilstelti galvos atramą ir dirželiai kyla patys. Šiuo patogumu jau teko kelis kartus pasidžiaugti, nes juk vyresnėliui žūt būt kartais reikia važiuoti brolio kėdutėje…

Gimtadienį atšventėme kaip rekomenduojama – be didelių pompastikų, beveik tik šeimos rate. Mažylis dovanų gavo kelis žaislus, smulkmenėlių, o svarbiausia – maitinimo kėdę! Taip, irgi tik dabar ja pasirūpinom… Išrinkom tokią pat kaip vyresnėliui – Stokke Tripp Trapp.  Tai net ne tai, kad maitinimo kėdė, bet daugiau virtuvinė kėdė ar apskritai kėdė, tinkama nuo naujagimystės iki brandaus suaugėliško amžiaus. Per pastaruosius kelerius metus nepastebėjau, kad rinkoje būtų pasirodę kas nors analogiškai gero. Ir prekiauja šia kėde, mano žiniomis, viena vienintelė parduotuvė – Baby Center (nemaišyti su informaciniu portalu babycentre.co.uk ). Laimei, tai parduotuvė, į kurią visada malonu užeiti. Konsultantai pasitinka atviri visiems klausimams, nusiteikę nuoširdžiai padėti išsirinkti ir tikrai išmanantys turimas prekes. Mielai parodys, kaip prisegti automobilinę kėdutę jūsų mašinoje, ar nuneš į bagažinę stambesnį pirkinį. Tikrai sakau, nežinau jokios kitos ne žaislų parduotuvės, kur būtų toks kokybiškas ir draugiškas aptarnavimas. Vat toks, už kurį net arbatpinigių norisi duoti!

Oi, ir vėl vos nepamiršau torto reikalų Nors labai patiko Elviolės tortas per vyresnėlio gimtadienį, dabar nieko ypatingo nereikėjo, bet persotinto E „vitaminais“  prekybcentrinio irgi nesinorėjo, tad išbandėm J. Gulbinienės įmonę. Esu girdėjus, kad čia stengiamasi nepiktnaudžiauti priedais, o kažkada skanautas tortas atrodė ganėtinai panašus į naminį. Dar labiau apsidžiaugiau, kad viską galima rinktis internete. (Būtų mano valia, padaryčiau, kad visos parduotuvės internete eksponuotų visą savo asortimentą, tada žinotum, į kurią verta važiuoti ir ko ten gali tikėtis ) Užsakinėt neužsakinėjau, tiesiog pasižymėjau kelis patikusius pavadinimus, nuvažiavau į parduotuvę ir nusipirkau. Iš buvusiųjų gražiausiai atrodė jogurtinis. Ant torto dar buvo vietos, tad iš vitrinos išsirinkau boružėlę jam „suvaikiškinti“, o pardavėja ją iškart ir prilipino norimoje vietoje ir dar meiliai pasiūlė užrašyti vaiko metus. Buvau labai nustebinta. Ji tiesiog atsinešė kelias tūtas spalvoto kremo ir išraitė 1. Ir tai nieko papildomai nekainavo! O torto skanumėlis… Mmmmm…

Tokios geros dienos buvo kad net nepatogu girtis. Kad reikėtų mažiau to nepatogaus teksto rašyti, sudėjau daugiau nuotraukų.

Ruošdamasi kelionei, skaičiau Vikipediją, įvairias turistines svetaines. Aha, apie bažnyčias, Gaudžio pastatus, parduotuvių rajonus ir…. Katalonijos virtuvę. Ir aš, ir mano bendrakeleivis mėgstame skaniai pavalgyti beigi turėjome tokių tikslų čia. Įspūdžiai labai geri.

Miestas gražus, oras geras, saulė, jūra, nuostabi architektūra, siauros senamiesčio gatvelės, puikūs parduotuvių rajonai, viešbutis pačiame centre – tobulas 4 dienų savaitgalis garantuotas.

Taigi, leidžiamės į detales.

Šiaip gyvenime pusryčius valgau tik vėlyvais sekmadienio rytais ir per atostogas. Gal todėl man juos ir patinka matyti ne kaip praktišką, o kaip malonią, dienos pradžią.

Todėl dienas pradėdavome jaukiose senamiesčio pusryčių kavinėse. Kava, šviežiai spaustos apelsinų sultys, tipiškas vietinis sumuštinis su kumpiu ar gabalas saldaus pyrago. Taip kažkaip pietietiškai atsipūtę, už lango šurmuliuojant skubantiems praeiviams, pradėdavome gerą dieną.

Tarp intensyvių ekskursijų ir parduotuvių lankymo pailsėti ir užkąsti nusėsdavome vėlgi kuriame nors iš daugelio centre esančių restoranų. Nors iš anksto valgymo vietų nesirinkdavome ir galutinį sprendimą priimdavome tiesiog apžiūrėję prie durų pakabintą meniu, vis tik turėjome minimalius kriterijus, kurių laikėmės rinkdamiesi vietas.

Vengėme maitinimo įstaigų stipriai turistinėse gatvėse, ypač La Rambloje (šita man apskritai priminė Palangos Basanavičiaus gatvę ir visai nepatiko). Vengėme restoranų, kurie lauke iškabinę ne tik paprastus tekstinius meniu, bet ir dideles patiekalų nuotraukas. Vengėme greitų užkandinių, kebabinių ir panašių vietų. Aš, žinote, tokia dama, ne dešrainių valgyti į Ispaniją atvykau.

Absoliučiai būtinas paragauti patiekalas yra paelja (isp. paella). Galima sutikti jos išvestinių, taip pat labai įdomių patiekalų, pavyzdžiui, fideu (isp. fideuà), kuriam paruošti vietoje ryžių naudojami vermišėliai, ar juoduosius ryžius / juodąją paelją (isp. arroz negro / paella negra), kuriems juodą spalvą suteikia kalmarų rašalas.

Stengėmės pataikyti į kokias mažesnes gatveles centre, atokiau nuo turistų srauto, rasti jaukius restoranus su staliukais lauke. Rodos, „Lonely Planet“ paskaičiau, kad labai verta vietų pavalgyti ieškoti Berselonetoje. Šiame buvusiame žvejų rajone prie jūros turėtų būti nemažai gerų žuvies restoranų. Ir tikrai, radome kelis.

Nors nebuvau didelė žuvies mėgėja, čia valgiau viską, kas buvo iš vietinės virtuvės. Tas atsivėrimas vietinei virtuvei suteikė netgi kokį tai praregėjimą.

Kelionės kulinarinis tradimas ir mano nauja mėgstamiausia žuvis – kardžuvė. Jos sultinga filė su sviesto ir žolelių padažu papirktų ir visai žuvies nevalgančius. Dabar lankydamasi turguje vis užmetu akį į žuvies prekystalius – o gal rasiu jos pirkti.

Na, gerai, prisipažįstu, visas šitas malonumas šiek tiek ir kainavo. Nenori riboti savo poreikių – neturėtum riboti ir biudžeto. Grįžę su bendrakeleiviu pasiskaičiavome išlaidas, susipratome, kad mūsų ilgų savaitgailų išvykos gaunasi nepigios, todėl nusprendėme, kad, norėdami išlaikyti aukštą tų savaitgalių kokybę, turėsime riboti jų kiekį.

Vakarienės buvo pačios nekukliausios. Įvairiausių rūšių krevetės – tik pradžia. Toliau buvo jūros sraigės, peiliakriaunės geldutės (pusę dienos lietuviško pavadinimo ieškojau), kalmarai su moliūgų ir kalmarų rašalo padažais, jūros šukutės su šonine, jautienos suktinukai su dar velniai žino kuo..

Viename iš tų vakarienės restoranų mane labai pralinksmino atneštas meniu. Tai buvo 1×2 m dydžio juoda lenta su vos keliais kreida ant jos užrašytais patiekalais. Užtat kitame pirmąkart mačiau desertų meniu gyvai: atneša visą padėklą pyragaičių ir galima rinktis iš to, ką matai.

Dienos pabaigoje būtinai dalyvauja butelis ispaniško putojančio vyno kava (isp. cava). Ir žinoma, įvairūs užkandžiai. Man didžiausią įspūdį paliko turbūt pats paprasčiausias – (isp.) pan con tomate – su alyvuogių aliejumi, pomidorais ir česnaku skrudinta duona.

Na, ir dar viena iš lankytinų vietų – didelis maisto turgus miesto centre – Mercat de Sant Josep de la Boqueria. Įėjimas iš pačios La Ramblos. Čia pamatėme turbūt visą, ko nespėjome paragauti per tas vos kelias dienas.

Liko Barselonoje dar daug nepamatyto, nepabandyto ir nepatikrinto – tiesiog nepavyko aprėpti visko per vos 4 dienas. Gal kiek ir stiprokai orientavausi į jūros gyvius, bet gi kiekvienas turime savų silpnybių.

Jei ėmėte stipriai varvinti seilę, WizzAir kaip tik Jums turi puikų pasiūlymą! Skrydžiai į Barseloną – tik nuo 130 Lt, o įspūdžiai ir skonių aromatai – liks nepamirštami ir neįkainojami!

Iki pasimatymo Barselonoje!

___________________________________________________

Šiame tekste yra reklamos.

Šią vasarą Vaikystės Sode išbandėme naujieną – lauko stovyklą. Kadangi teko keletą kartų viešėti Švedijos lauko darželiuose, norėjau pažiūrėti, kokios reakcijos sulauktų lauko stovykla ir Lietuvoje. Žinau, kad Lietuvoje vyksta įvairios išgyvenimo stovyklos, ir vaikai gyvena dar ne tokiomis sąlygomis kaip vaikai lauko darželyje Švedijoje, tačiau juk kalbame ne apie mokyklinukus, o apie ikimokyklinukus! Lauko stovyklai nusimačiau tris savaites, kurios, atrodė, bus bene ramiausios savaitės: prieš pat atostogas Vaikystės Sode, tačiau dar ne atostogų metu. Tačiau, žinia, kaip yra sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Panašiai atsitiko ir man – kadangi gavau kvietimą važiuoti į vieną Suomijos regioną stebėti darželių ir gavau jį būtent tuo metu, kai turėjo vykti lauko stovykla, teko apsispręsti.

Kadangi vizito į Suomiją vienas tikslų buvo rasti darželį-partnerį Vaikystės Sodui, tai apsisprendžiau važiuoti. Žinoma, išgyvenau, kad teks išbandyti lauko stovyklą…pačiai nesant Lietuvoje! Brrrr…

Šios stovyklos tikslas buvo visų pirma pažiūrėti, ar bus susidomėjimas ja Lietuvoje. Kita vertus, jau žinojau, kad lietuviams labai patinka gamta ir miškas (tai rodo ir daugumos mūsų noras gyventi kuo žaliau, kuo arčiau gamtos, turėti kuo daugiau žemės ir pan.) – tą įrodo dar ir dabar į Vaikystės Sodą ateinantys tėveliai, kuriems Žvėrynas – per daug miestas, ir jie labai nori žaliojo Antakalnio. Žodžiu, maniau, kad susidomėjimas bus, ir tai tikrai pasitvirtino – surinkome trims savaitėms grupes visiškai be jokios reklamos (buvo tik įrašas mano tinklaraštyje).

Antras tikslas buvo išbandyti Lietuvos ikimokyklinukus. Reikia pripažinti, Lietuvoje – imant tūlą vaiką – vaikai iš darželių yra mažiau savarankiški, nei Švedijoje: ir paeiti ne taip mėgstantys, ir apsirengti ne taip gebantys, ir pratę prie to, kad jiems parodoma, kokia gali būti veikla. Tikslas buvo turėti minimaliai priemonių, tačiau skatinti vaikus iš to, ką turi, kartu su auklėtojomis susigalvoti įvairiausios veiklos. Be to, viena užduočių auklėtojoms buvo stebėti vaikus, o ne laikytis plano. Planas – tik gairės, padedančios susipirkti priemones ir turėti bendrą stovyklos vaizdą, tačiau iš tiesų veiklą turi inicijuoti ir kreipti tam tikra linkme vaikai. Žinoma, tėveliams planus išsiuntėme, tačiau jų niekur nekabinome ir neviešinome – tai buvo tik gairės. Ši mintis pasitvirtino, nes vaikai daug ką pakreipė sava linkme, o tai, kad jiems patiko tai, ką darė, buvo nuostabiausia. Pavyzdžiui, aš atvažiavau stebėti stovyklėlės veiklos kaip tik tada, kai vaikai nusprendė surengti papūgų teatrą. Buvo nuostabu!

Sužavėjo ir tai, kad mūsų vaikai yra ir ištvermingi, ir savarankiški – reikia jiems tik duoti laisvę ir galimybę atsiskleisti. Be to, jie buvo nepaprastai draugiški ir supratingi silpnesnių ir mažesnių atžvilgiu.

Kokie buvo pirmieji žingsniai?

Visų pirma ieškojau pedagogų. Pavyko rasti dvi šaunias jaunas studentes, kurios entuziastingai ėmė planuoti veiklą: tai susitikdavome, tai susirašydavome ir viską aptardavome. Galų gale gimė tikrai kokybiškas planas. Artėjant numatytai stovyklos pradžiai suderinome su Vaikystės Sodo administratore, kad ji organizuos visus atvykimus/išvykimus; dirbs dvi merginos, tačiau – jeigu reikės daugiau rankų – galės ateiti padėti kuri nors iš besimokančių pedagogių (tuo metu Vaikystės Sode praktiką atliko net kelios būsimos Vaikystės Sodo pedagogės) ir t.t. ir pan. Taip pat sužiūrėjome lauko žaislus, kad nebūtų nei per daug, nei per mažai. Tikslas buvo turėti žaislus, kurie paskatintų veiklą. Be to, iki stovyklos pradžios turėjo atvažiuoti ir laipynė.

Viskas prasidėjo tuo, kad laipynė neatvažiavo. Negalėjau patikėti. Viena priežasčių, kodėl užsisakiau būtent iš tos įmonės, buvo ta, kad jie prižadėjo pristatyti laiku. Tikslas buvo pastatyti laipynę penktadienį, kad iki pirmadienio ji jau stovėtų tvirta ir šauni kiemelyje, kuriame visą laiką leis vaikai. Žodžiu, planuok neplanavęs. (Beje, laipyne nusivylėme ir tada, kai ji buvo pastatyta – įsivaizdavome, kad ji bus gerokai didesnė. Bet kuriuo atveju – laipynių kainos yra kosminės, ko niekada net neįtariau!)

Antra nemaloni staigmena buvo ta, kad viena auklėtojų po pirmos savaitės apsisprendė nebedirbti. Po tos dienos gavau triženklę telefono sąskaitą, nes akis išdegusi ieškojau iš Suomijos šiaurės, kas galėtų ją pakeisti. Dvi dienas likusiai auklytei padėjo viena Vaikystės Sodo pedagogių (kuri tuo metu galėjo padėti), o trečią dieną jau radau žmogų, kuris padėtų. Sunkiausia buvo tai, kad tos dvi dienos buvo pirmos antros stovyklos savaitės dienos. Man devyni prakaitai bėgo Suomijoje, o Lietuvoje – ir administratorei, ir dirbančiai auklytei, ir jai padedantiems, nes išėjusi auklytė buvo suplanavusi tos savaitės veiklas, tai, vadinasi, viską teko perdėlioti, o aš – už tūkstančių km. Švelniai tariant – nemalonu. Ačiūdiev, pavyko susidoroti ir su šiuo iššūkiu, tačiau maža nepasirodė!

Taip pat buvome suplanavę, kad – jeigu lis – vaikai leis laiką palėpėje. Merginos dar iki stovyklos pradžios palėpę pavertė tikru pasakų pasauliu. Tačiau – jau prasidėjus stovyklai – pastebėjome, kad būtis tarp dviejų gan nutolusių erdvių (lauko ir palėpės trečiame aukšte) yra nepatogi, todėl auklytės labai džiaugėsi, kai kieme pastatėme didžiulę neperšlampančią palapinę, kur visi stovyklautojai slėpėsi per lietų ir pietų miegelio metu. Oras stovyklautojų nelepino – tomis savaitėmis tai lijo, tai saulė švietė. Viena mama taip net ir parašė, kad susidūrėme su nemažai iššūkių. Kita vertus, iškart pamatėme, kas pasitvirtina, o kas – ne.

Taigi laipynė, vienos auklytės išėjimas ir palėpė buvo trys dalykai, kurių būčiau norėjusi išvengti. Tiesa, kaip ir minėjau, pastatę gerą ir didelę palapinę išsprendėme palėpės klausimą vienu ypu. Kiti du įvykiai tik dar kartelį įrodo, kad geriausia viską yra planuoti LABAI iš anksto ir pasiruošti, ką darytum, jei viskas nepavyktų taip, kaip esi suplanavęs.

Taip jau išėjo, kad aš nerimavau ir pardūmėme iš Suomijos anksčiau, nei planavome – labai jau rūpėjo, keletas tėvelių sunerimo dėl nesklandumų stovyklėlėje. Susirašėme. Jau po visko gavau gražius jų laiškus, vieną kurių noriu pacituoti:

” Stovykloje buvo netobulumų, bet tai yra normalu, taip visuomet atsitinka pradedant daryti kažką naujo. Įgyvendinti tai, ko prieš tai nebuvo, yra mažas stebuklas, o burtai nėra paprastas reikalas:) <…> Apibendrinant, stovykla pateisino mano lūkesčius su kaupu.”

Kadangi tai buvo laiškas tėvelių, kurie pradžioje buvo sunerimę, atrodo, tikrai vertėjo organizuoti stovyklėlę. Smagiausia – be jokios abejonės – yra tai, kad stovyklėlė patiko vaikams. O kad susidarytumėte aiškesnį vaizdą, kaip viskas vyko, paprašiau, kad lauko stovyklą aprašytų viena jos auklėtojų Elžbieta.

Stebuklinga karuselė

Dabar, kai žiūriu į tas tris savaites retrospektyviai, į galvą peršasi žodis „kaleidoskopas“. Kiekviena diena ryški ir spalvinga, o kartu ir visiškai skirtinga nuo kitų. Stovyklėlė buvo fiziškai sunki. Tiek man, tiek vaikams. Didžiumą laiko praleisdavome saulėje, lietuje, vėjyje. Valgėm kaip vilkai, miegojom it katinai. Pajutome, kas yra tikras buvimas gamtoje. Mokėmės kantrybės žygyje. Mokėmės, kaip padėti vieni kitiems. Panešti kits kito daiktus, apauti batuką. Patiesti kilimėlį mažesniam. Didžiausias džiaugsmas, kokį auklytė gali patirti – tai matyti, kaip sudėtingomis sąlygomis atsiskleidžia geriausios mažų žmogiukų savybės. Kūrybiškumas. Dosnumas. Valia.

Beveik kiekvieną dieną bastėmės po miškus. Kalbėjom apie medžius, paukščius ir miško gyvūnus. Kurpėme darbelius iš „nieko“. Pavyzdžiui, rišome paukščius iš medžio šakų ir lapų, ant medžių kamienų tapėme voverių dreves, gaminomės kaukes ir karūnas, papuoštas miške rastomis grožybėmis… Skaitėm daug pasakų, kalbėdavom apie gamtą, atostogas, jūras, ežerus, miškus ir viską, apie ką tik panorėdavom pasipasakoti. Tačiau kaip gi iš tiesų atrodė tos mūsų kaleidoskopinės dienos?

Renkamės aštuntą valandą ryto. Aišku, visiems labai knieti vasarą išsimiegoti, todėl į ryto ratą sėdam tik devintą ar pusę dešimt. Kiekvieną rytą turime vis naują potemę. Pavyzdžiui, jei trečiosios savaitės tema buvo „Mažieji miško gyventojai“, tai pirmadienio potemė – kiškis, antradienio – voverė ir taip toliau… Taigi, susėdę į ryto ratą pasisveikinam, susiskaičiuojam ir aptariam šiandieninę temą. Zuikis. Koks jis? Kur gyvena? Ką valgo?.. Nuostabu tai, kad net trims potemėms – zuikiams, pelėms ir papūgoms – turėjome tikrus vaikystės sodo gyvūnėlius. Todėl buvo dar lengviau ir įdomiau apie juos kalbėti.

Po ryto rato mąstome, kur tęsim veiklą. Ar einame į mišką jau dabar, ar truputį vėliau? Jei gražus oras ir yra noro, susikrauname kuprinėles, apsivelkame ryškias liemenes, kimbam į virvę ir traukiam žygin. Atėję į miškus susirandame savo pamėgtą stovyklavietę. Ten valgome užkandėles ir darome darbelius (jei būname nutarę juos daryti miške, o ne pačioje stovyklėlėje). Likusį laiką iki pietų žaidžiame žaidimus. Kokius? Ogi įvairių įvairiausius. Kamuolio, gaudynių, loginius, taiklumo… Žodžiu, kad tik būtų smagu.

Pietus valgom terasoje, prie stalelių. Bet ne po stogu. Stovyklautojai valgo nuostabiai ir nerealiai daug, nes būna išvargę ir išalkę po aktyvios dienos. Jei likdavo kokių daržovių, mėgdavom pamaitinti jomis triušiukus, kurie gyvena mūsų kieme. Pavalgę tvarkomės ir keliaujame praustis (prausimasis ir tualetas – vieninteliai dalykai, atliekami viduje).

Miegame lauke. Buvo kelios dienos, kuomet oras neleido miegoti kieme. Buvo tiesiog per karšta. Tuomet miegojome palėpėje. Tačiau didžiumą laiko miegojome lauke ar palapinėje (net per baisiausią lietų parpėm palapinėje ir nė siūlas nesušlapo). Miegam dvi valandas. Tačiau yra žmonių, kurie miegoti nenori. O versti tikrai neverčiame. Gi atostogos, dėl dievo meilės. Taigi, tie, kas nemiega, skaito, žaidžia stalo žaidimus, piešia, tapo rankomis ar tiesiog šnekasi su auklytėmis ar vieni su kitais.

Atsikėlę einam praustis ir ruošiamės vakarinei užkandėlei. Valgome kieme arba palapinėje. Lieka apie pusė valandos iki tėvelių atėjimo. Tai – laisvas laikas. Vaikai žaidžia tarpusavy, skaitom knygeles, lakstome.

Taip ir pralėkė trys savaitės miško vasaros stovykloje. Visos dienos, rodos, panašios. Tačiau vis besikeičiantys vaikai, vis naujos temos, nauji orai… Kaip karuselė mirga marga mano atsiminimuose. Dabar galvoju apie Merę Popins. Ji turėjo magiškų galių, todėl jai buvo labai lengva susitvarkyti su neklaužadomis Benksų vaikais. Aš visai jokių magiškų galių neturėjau. Na, nebent kantrybės, meilės ir valios. Ir vis tiek nė kartelio neteko pasigailėti savo darbo. Neteko pakelti balso. Neteko supykti. Žiūriu į prabėgusias stovyklos dienas kaip į kokią fantastinę knygą. Kurios kiekvienas veikėjas – pagrindinis. Ir kiekvienas stebuklingas.

Ačiū, Elžbieta, už nuostabias akimirkas vaikams ir už nuostabiai eksperimentinę pirmąją Vaikystės Sodo lauko stovyklą!

Jei kam įdomu tai viskas vyko čia.

Ir pas taukinus amerikonus atėjo “šviesaus rytojaus” laukimo nuotaikos – tuščios lentynos panikuojant dėl besiartinančio smarkaus uragano IRENE. Mes, gyvenę tarybų Lietuvoje matę ir tuščias lentynas ir eilėse pastovėję ir ką? Ir ištvėrėm, o šie mamyčiukai ims aimanuoti – “kodėl nekaupiau negendančio maisto, vandens ir spec. priemonių atsargų?”.

Buvo čia neseniai užėjusi amerikonų massmedijoj juoktis iš prepperių (žmonės, kurie pasirūpina maisto ir kitomis būtinomis atsargomis iš anksto – nelaukdami nelaimės), o dabar pasiruošę juoksis paskutiniai. Juodoms akimirkoms visi turi būti pasirengę bent minimaliai  - turėti gėlo vandens, kruopų, sausų davinių, ir pan. arba tiesiog galima įsigyti kareivišką negendančio maisto paketą internetu.

Taip pat yra gerai turėti virvę, izoliacijos juostos rulonų, medžioklinių degtukų (neužpučia vėjas, be to jie gerai impregnuoti), pagaląstą lenktinį peilį,vaistinėlę ir kt. daiktus, kurie gali labai praversti kritiniais atvejais, ir juos laikyti tvarkingai sudėliotus, kad būtų lengvas priėjimas prie jų ir maisto bei vandens atsargų. Atsarga gėdos nedaro – išdidumas nelaimės atveju nieko vertas.

Filed under: Besmegeniai, Debilų visuomenė, Fuck the police, Geoinžinerija, Globalus apsišikimas, JAV, Nacionalinė grėsmė Tagged: ateičiai, maistas, pasiruošimas, preppers, stichija, uraganas IRENE, vanduo

Tu pasakoji dar tą patį. Apie nereikšmingą laiko atkarpą, kai ilgai nesimatėme. Noriu pertraukti tave judesiu staigiu. Suvaidinu, kad noriu vemti ir iš scenos tiesiog atbulas krentu. Tu skambini, apsimetu negyvu, greitoji atvažiuoja, iššoka sanitarai. Aš kildamas matau pakibusias savo kojas ant suoliuko. Ir ta komanda sanitarų, kur vienas jau užaugęs vieno tavo priepuolio vadavimo sūnus.

O mes žili dabar ir garsiai čepsime tuščiomis burnomis. Sanitarai pumpuoja matracą seną. Tu stovi pajuodavusi, apsikabinus alkūnę ir skruostą smiliumi trini. Gaunu staigų ikvėpimą – acto smūgį. Dusliai trinkteliu ant nugaros, kurią staiga suskausta. Prieš save matau to sanitaro sūnų. Riešo tatuiruotę, auksinį laikrodį ir žiedą paveldėjo tikrai iš tėvo. Vyrukas lenkiasi artyn, vaidinu perbalusį abejingą senį. Iš arti matau raudonus obuolių kapiliarus. Garsiai sučepsėdamas atgyju, stveriu už riešo, bandau keltis sakydamas:

-Tu beprotiškai durnai panašus į tavo tėvą.

Ir sugržtu.

Pradėjau miegoti pokaičio miego. Po to, kai kūnas pradėjo leisti keistus garsus ne tik iš šiknos.

Share on Facebook

Sugeneruota http://www.google.com/mobile/goggles/#text

Share on Facebook

QR kodai veržiasi į mūsų gyvenimą labai sparčiai. Šie kodai jau naudojami tiek reklamose, tiek muziejuose, bet pirmą kartą į apyvartą išleitos moneta su QR kodu. Kiek supratau bus pagaminta tik 2011 vienetų 5 Eurų vertės monetų kurių kiekviena kainuos tik 10 Eurų.

Jeigu negalite nuskaityti QR kodų tai pasakysiu, kad užkoduotas adresas yra www.q5g.nl kuris peradresuoja į kiek supratau Nyderlandų Finansų ministerijos svetainę. Deja, bet visur informacija pateikiama tik Olandų kalboje.

Įdomi idėja, bet prastas įgyvendinimas – negi buvo sunku pateikti šių svetainių versijas ir kitomis kalbomis? Nes naudojant Google vertėję nelabai aišku, ko siekė Nyderlandų valdžia išleisdama šias monetas, jeigu vis pateikiama inforamcija skirta tik tautiečiams suprantantiems Olandų kalbą.

Įdarui sumaišome tarkuotą sūrį, rūkytos mėsytės gabaliukus ir truputį kečupo. Tą masę dedam ant „Mantingos“ sluoksniuotos tešlos kvadratėlio (paprastai esamą stačiakampį pjaunu per pusę, iškočioju iki stačiakampio ir perpjaunu per pusę, nes kitaip tešla per daug išsipučia ), užlankstom ir į orkaitę, kol apskrunda. Mmm…

Mėginome sykį kepti tokią sūrio duonelę:

Sumuštinių duonos trikampius užtepame sviestu, sočiai apibarstome tarkuotu sūriu ir kepam keptuvėje apie minutę sūriuota puse žemyn. Nelabai išėjo, nes duona prisigėrė per daug riebalų. Ar dėl to, kad naudojom ne Parmezano sūrį? Gal verčiau kepti orkaitėje…

Kai turim varškės sūrio, gaminam keptą sūrį:

sūrį dedam į kepimo formą ant folijos, supjaustom skersai ir išilgai, bet ne iki pat dugno (toks ežiukas išeina), tada gausiau apibarstom visokiais prieskoniais ar jų mišiniu ir apipilam aliejumi. Foliją užvyniojam ir kepam apie 1 val. Valgom karštą, tiesiai iš kepimo formos. Tie ežiuko spygliukai būna skaniai apsilydę, persigėrę prieskoniais ir riebalu.

Paskutinįkart kepiau močiutės sūrį, o jis, matyt, buvo labai riebus, tai ne keptas sūris, o kepta varškė išėjo

Bet vis tiek labai skanu. Žiogutis irgi pirštus apsilaižydamas kimšo.

Ne taip seniai atradau fantastišką varškės pyrago receptą:

Ištirpiname 200g sviesto ir išsukame jį su 400 g varškės, 2 stiklinėm cukraus ir 4 kiaušinio tryniais. 2 šaukštelius kepimo miltelių sumaišome su 2 stiklinėm miltų ir dedame į masę. Paskiausiai supilame atskirai išplaktus baltymus. Masę sukrečiame į formą (naudojame silikoninę, tad nereikia nei kuo tepti, nei ko kloti), viršų užbarstome cinamonuotais obuolių gabaliukais (esame darę ir su mango, o recepto autorė dar rekomenduoja šviežias braškes). Kepame apie 1 val. 190 C.

Jei laikaisi nurodytų ingredientų kiekių, pyragas gražiai iškyla ir iškeptas tiesiog tirpsta burnoje… Tik cukraus pudros nebarstome.

Dar gaminame varškės apkepus, bet nuostabaus recepto nesu aptikusi, tad neturiu kuo pasidalinti. O jums vaikystėje mama nekepdavo tokių varškėtukų?

Kiaušinis, miltų tiek pat, kiek varškės, druskos ir truputis nugesintos sodos. Masę išminkome, iškočiojame, supjaustome norimomis formomis ir kepame keptuvėje kaip blyniukus.

Šiuokart akivaizdžiai numažinau sodos, nes varškėtukai beveik nė kiek neiškilo. Bet skoniui nekenkia, ypač kai pasidažai geram padaže Mūsų mėgstami blyniukų ir apkepų padažai – tai jogurtas arba grietinė ar grietinėlė su uogiene.

O sykį darėm padažą iš naminio Ricottos sūrio. Sūrį gaminom pagal internetu klaidžiojusį receptą:

Gamybos procesas keistokas, bet kartu elementarus – kefyrą kišam į šaldiklį (aš įdėjau su visu pakeliu), laikom, kol pilnai sušąla. Tada traukiam lauk, pjaunam pakuotę ir kefyro ledą dedame į dvigubą marlę. Ją užrišam kaip maišelį ir pakabinam (pakabinau virš kiauklės, ant krano) bei paliekame nuvarvėti, geriausiai per naktį. Ryte dar lengvai nuspaudžiam, kad išvarvėtų visos išrūgos, o marlėje liktų mūsų ricota.

Nuostabu, nes iš 1 litro kefyro rezultate gauname apie 250 gr. švelnios, minkštos, kreminės ricotos, kurią galima naudoti tortų kremams, apkepams, desertams ir t.t. Ekonomika elementari – palyginkite, kiek kainuoja litras kefyro, o kiek – indelis ricotos. Jau nekalbant apie koncervantus, kurių užsieno gamintojai negaili į Lietuvėlę atvežamam sūriui. Aš į ją įmaišiau pamirkytų džiovintų abrikosų ir užpyliau atšildytom mėlynėm su cukrumi ir pasigardžiuodama susmaližiavau pusryčiams

Aš tuokart pirmiau dariau, paskui galvojau, tai pirmiausia nusipirkau kefyro, įdėjau į šaldiklį ir… pamiršau Receptą pasiskaičiau tik po geros savaitės. Kadangi visos mūsų marlės naudojamos vystyklystėje, kefyrą atitirpdžiau tiesiog dideliame sietelyje.

Tiesą sakant, nesu ragavusi tikros ricottos (nors ir mėgstam sūrius, bet užsienietiškus jaukinamės labai pamažu), tad negaliu palyginti pirktinio ir naminio varianto, tačiau išėjo savotiškas produktas: kai tik įsidedi į burną, primena elementarią varškę, bet tuoj pat pradeda tiesiog tirpti ir tas tirpimas mmm koks skanus. Kadangi nebuvau sugalvojusi jokio šios naminės ricottos realizacijos būdo, tai sumaišiau su uogiene ir pirštus apsilaižydami sudažėm prie blynų

Nuotraukos eilės tvarka:

• mariusniekotokio.wordpress.com
• beafunmum.com
• asmeninė
• gaspadine.lt
• asmeninė
• asmeninė

Vasarėjant vis daugiau laiko leisime prie vandens telkinių. Kada jūsų vaikai išmoko plaukti? Maniškiai taip apie ketvirtąjį-penktąjį gimtadienį. Ar jūsų vaikai lankė baseiną? Mūsų trys lankė ir lanko. Ar žinote, kad geriausias metas išmokti plaukti – nuo ketverių? Belgijoje vaikų net neužrašo į plaukimo būrelį (bent jau ten, kur lankė mūsų trijulė), jei vaikui nėra ketverių. Kažkaip labai tikiu baseino nauda ne tik fizinei vaiko raidai, bet ir imuniteto stiprinimui. Nors, kita vertus, kartais matau, kaip eina vaikai iš baseino: apkūtoti, galva išdžiovinta iki paskutinio plaukelio ir dar kepurė užmaukšlinta, skuba į mašiną, kad tik nesušaltų ir t.t. ir pan. Mortos baseino grupėje kartais tik ji viena ateina, nes kitiems – sloga. O galvą džiovindavome tik žiemą (aš ir pati galvos beveik niekada nedžiovinu).

Tada iš tiesų suabejoju baseino tiems vaikams nauda. Tik po to pikta, kai jų tėvai sako: va, ir baseiną vežioju, ir vis vien serga. Koks ten vežiojimas – kartą per mėnesį ir dar po stikliniu gaubtu?!?!?! Mortai bet kokia sloga išgaruoja, kai chloruotas vanduo nardant nosį praplauna Praeitą savaitę kalbėjau su mūsų vaikų pediatre. Buvome jau labai seniai nesimatę, nes aš jau beveik nebevedu vaikų pas daktarus. Tik vat abu su vyru sekmadienį pagalvojome, kad Augusto kosulys jau toks, kai vaikams duodami antibiotikai. Taip ir buvo. Tai buvo proga pasikalbėti apie vaikų ligas Lietuvoje. Pasidžiaugiau, kad vis dėlto aš nesu balta varna, nes dažnai tikrai gali tokia pasijusti. Pavyzdžiui, aš manau, kad – jeigu reikia – tai geriau sugerti penkias dienas antibiotikus, o ne alinti vaiko organizmą arbatėlėmis ir mikstūrėlėmis visą mėnesį (o kur dar vaiko pasipriešinimas gerti visa tai!). Tai dažnai – taip mąstydama – gali pasijusti vos ne asocialia mama, kuri vaikui kiša antibiotikus Žodžiu, kultūriniai skirtumai rocks!

Bet šįkart ne apie ligas, o apie baseiną ir plaukimą. Ar žinote, kokia pagrindinė saugumo vandenyje taisyklė?

NIEKADA NENULEISKITE AKIŲ NUO VAIKO. Net trumpam. Net akimirksniui. Net tada, kai, atrodo, jis saugiai plūduriuoja rate ar su “antrankiais”. Ir – jeigu šalia baseino yra gelbėtojai – vis vien nenuleiskite akių nuo vaiko. Paprastai maudosi daug žmonių, ir gelbėtojai negali visų matyti visą laiką. NEgalvokite, kad gelbėtojas įsmeigęs akis į jūsų vaiką

Kita taisyklė – VAIKAS IKI PENKERIŲ NETURI BŪTI NUTOLĘS LABIAU, NEI JŪSŲ IŠTIESTA RANKA. Žinoma, tos rankos elgiasi skirtingai – į mažylius visą laiką ištiestos, o, kuo vaikas vyresnis, tuo labiau nuleistos. Bet atstumas turi būti toks, kad ištiesę galėtumėte čiupti vaiką. Ar jūs taip darote? Aš, kai pagalvoju, taip nedarau. Jau pernai, kai lankėmės Lietuvoje ir Morta buvo ketverių, Morta su draugų mergaitėmis ramiai dūko ežere. Žinoma, mes buvome šalia, įbridę, bet tikrai ne visada per ištiestą ranką.

Trečia taisyklė: jeigu jūsų vaikui mažiau, nei treji metai, ir jūs nenardote su juo/neplaukiojate – JOKIU BŪDU NEKIŠKITE VAIKO PO VANDENIU. Vaikai praryja didelius kiekius vandens, o tai – pavojinga. Be to, galite išgąsdinti vaiką taip, kad jis ilgai nenorės pagalvoti apie plaukiojimą ir net apie vandenį.

Dar svarbi yra taisyklė – kad Į VANDENĮ – TIK SU SUAUGUSIUOJU. Gabrielius pasakojo, kad pas jo bočius Trakuose buvo taisyklė – jokiu būdu negalima eiti prie ežero vienam. Tos taisyklės ir dabar visi laikosi: ir vaikai, ir suaugę. Todėl vaikai vis eina ir prašo, kad juos lydėtų suaugęs Žinia, ikimokyklinio amžiaus vaikas visada turi būti ant akių, bet šiaip jau vaikas nuo dvejų puikiai gali suprasti, kad negali eiti prie vandens be suaugusiųjų. Mano tėvai turi sodybą su tvenkiniu, ir jau net ir visai maži mūsų vaikai žinodavo, kad negalima eiti už tam tikros ribos. Ir neidavo. Žinoma, suaugusieji niekada nepalikdavo (ir nepaliekam) jų vienų kieme, bet žinojimas, kad už tam tikros ribos eiti negalima, yra!

Visada, kai samdėm aukles, klausdavau, ar jos yra išklausiusios PIRMOSIOS PAGALBOS KURSUS ir ar moka daryti dirbtinį kvėpavimą ir atspringinti. Spėkite, kiek kandidačių tai mokėjo? Spėkite, kiek mūsų turėtų auklių? Deja… Aš visada galvojau, kas būtų, jei. Siaubas kažkoks. Apskritai man auklės Lietuvoje – opi tema. Nesuprantu, kaip galima tiesiog samdyti žmogų (juk tikriausiai 99.99% jų dirba net be verslo liudijimo!), patikėti jam SAVO vaiką, palikti SAVO namuose. Gerai, jei viskas gerai (ir – ačiūdiev – dažniausiai taip ir būna). Ir  - patikėkite – mes pradžioje turėjome labai aukštus reikalavimus, bet po to kartelę leidom…leidom…leidom ir galų gale ieškojom gero žmogaus, kuris – gal duos Dievas – dar net ir užsiims su vaiku. Iš visų mūsų turėtų auklių tik vieną norėčiau matyti dirbančią Vaikystės Sode. O – patikėkite – auklių turėjome ne vieną ir ne dvi. Ir situacija yra tokia, kad net neaišku, kaip iš to užburto rato išsiveržti, nes kol kas net patys tėvai dažnai neturi žalio supratimo, ką daryti, kai atsitinka nelaimė. O samdydami auklę galvoja tik apie tai, kad viskas būtų normalu. Todėl ir turime aukles, kurios nė žalio supratimo neturi apie amžiaus tarpsnius, apie ikimokyklinuko raidą, apie tinkamus ugdymo metodus, apie pirmąją pagalbą ir pan. Tai va. Tiesiog manau, kad visi, kurie susiduriame su vaikais, turime turėti bent jau žalią supratimą apie pirmąją pagalbą Man pačiai niekada dar neteko daryti dirbtinio kvėpavimo, bet aš labai tikiuosi, kad – jei reikės – galėsiu išgelbėti žmogui gyvybę. O atspringinti vaiką teko net kokius septynis kartus, o porą kartų buvo gan baisu, ir jau rankos kojos drebėjo. Brrrr…

Man atrodo, kad šie išvardinti punktai yra svarbiausi, kai aplink yra vaikų, kurie nemoka plaukti (arba dar tik pradedantys plaukikai). Gal jūs dar ką nors žinote? Ir radau puikų straipsnį apie tai, kaip mokyti vaikus plaukti pagal amžiaus tarpsnius (pradedama nuo pusės metų ir iki baigiama 6+). Gero skaitymo ir būkite šią (ir ne tik) vasarą saugūs!

Mes su mažiuku per pastarąjį mėnesį smarkiai paprotingėjom Apsilankėm net keturiuose naudinguose seminaruose. Ach, iš tiesų visi seminarai yra kažkuo naudingi. Net jeigu išėjęs pagalvoji, kad aš irgi galėjau tą patį papasakoti, ką sakė kalbėtojas, visgi būni išgirdęs kažkokios patirties, įžiebęs kibirkštėlę smegenims suktis ir rutulioti tą temą, dar labiau į ją gilintis.

Pirmasis iš seminarų, apie kurį norėčiau papasakoti – Natūralioji kūdikių higiena. Tai reiškia, kad kūdikis auginamas visiškai be vystyklų.

Mus mamos nuo pusės metų sodindavo ant puodo ir gaudydavo sisį ar kaką kada pavykdavo ar kada jos pačios norėdavo. Šiuolaikinės mamos, atsisukusios į tokias kultūras kaip “primityvias” Afrikos ar eskimų, pastebėjo, kad vaikai, net naujagimiai, iš tiesų parodo patys, kada nori šlapintis ar tuštintis. O mes, ypač atėjus pampersų pramonei, esam linkę ignoruoti tuos jų ženklus. Taip užmaunam vienokias ar kitokias sauskelnes ir pripratinam vaiką į jas daryti.

Realiai jokie gyvuliukai nedaro po savim, taip ir vaikiukai prieš artėjant reikalui stengiasi pasitraukti į kitą vietą arba prisidarę tuoj pat ima protestuoti, kad juos patrauktume. Natūralios higienos esmė yra pastebėti tuos vaiko ženklus ir išmokyti jį sisį ir kaką daryti į tam skirtas vietas, o ne kur papuolė, blogiausia – į kelnes. Jeigu nespėjai ant puoduko ar pan., reikia iškart numaut šlapias kelnes, nes svarbiausia sustiprinti vaiko suvokimą, kad UŽPAKALIS turi būti VISADA SAUSAS.

Laikantis šios filosofijos, netenka gyventi su sauskelnėm iki 3 metų ir permokyti vaiką, kur vis dėlto reikia atlikti gamtinius reikalus.
Užtat, ypač iš pradžių, reikia žiauriai atidžiai stebėti vaiką, o jeigu nepavyksta ir pražiopsai, tai susieikvoja kalnas sauskelnių…

Bet tai nėra siaubingai sudėtinga. Maniškis, pvz., prieš norėdamas šlapintis, pradeda specifiškai verkti, ir po kelių dienų praktikos mums jau pavykdavo laiku nubėgti ant puoduko ir po pusdienį išbūti visiškai sausiems. Tas išties labai smagu, bet kai žvirbliukas mažiau miega ir nepagaunu jo ženklų, tai ir pačiai kartais tenka persirengti, ir sauskelnes visas sueikvojam, o dabar, kai išjungtas šildymas, jos džiūsta lėtai, tad tenka ir į pampersą užpakalį vis dažniau įkišt…

Tačiau šitai manęs nestabdo. Aš nuoširdžiai pritariu tai minčiai, kad iš tiesų mes, ieškodami patogumo, išmokom vaiką daryt į kelnes. (Jeigu į vienkartines sauskelnes, tai netgi apgaunam jį, kad tai, ką padarai, išnyksta, nesijaučia.) Mano vyresnėlis ir didelės kančios išmokyti jį laikyti kelnes sausas man puikus šitos tiesos įrodymas. Net jeigu ne visiškai pritariate šiai minčiai, bet puikiai žinote, kada jūsų vaikas, ypač sėdintis, linkęs šlapintis ar tuštintis, pvz., 15 min. po valgio arba tuoj pat atsibudus, kodėl nepasodinus jo tuo metu ant puoduko ar nepalaikius virš klozeto ir nesutaupius kelių pampersų?

Antras labai lauktas seminaras – Papildomas kūdikių maitinimas. Internete gali pasiskaityti tiek ir tiek informacijos šia tema, poliklinikoj seselė irgi išdėstys grafikėlį, kaip ir kada reiktų kūdikėlį primaitinti. Vyresnėlį taip ir maitinau – pagal seselės nurodymus. Nežinau, kodėl šį kartą jais suabejojau, bet kažkas širdy suvirpėjo ir nutariau pasisemti tikresnės tiesos nei bruka poliklinika. Ir ne be reikalo širdelė virpėjo, nes sužinojau štai ką:

• Visiškai NESVARBU, ar pirmajam pusmetinuko maistui pasiūlyti VAISIŲ, DARŽOVIŲ ar GRŪDŲ. Svarbiausia – to, kas jo virškinimo sistemai įveikiama. O tie grafikai, kuriuos pateikia poliklinikoje, yra tik kultūriškai nusistovėję dalykai, bet jokiu būdu ne privalomos normos.
• Svarbiausios maisto produktų gairės yra šios: 6-8 mėn. kūdikiui tinka tyrelės pavidalo virtas arba troškintas maistas (vaisiai, daržovės, grūdai), 9-11 mėn. jau galima pasiūlyti termiškai neapdorotų vaisių ir daržovių, taip pat galima įvesti baltyminius produktus, nuo 10 mėn. tinka ragauti rauginto pieno produktus, o šviežias pienas tinka tik nuo 1 metų. Sulaukusį 12 mėn. mažiuką galima valgydinti pasmulkintu šeimos maistu, žinoma, vengiant per daug prieskonių.
• Paruoštas valgymui patiekalas tinkamas vartoti 2 val. Jeigu per 2 val.  nebus suvartotas, bet išmesti neketiname, reiktų dėti į šaldytuvą. Išėmus iš šaldytuvo ir palaikius 15-20 min. kambario temperatūroje, maistas yra tinkamas valgyti vaikui. Jeigu vis dėlto norisi pašildyti, geriausias šildymo būdas – indą su maistu įdėti į didesnį indą su karštu vandeniu.
• Paruoštą košę taip pat galima ir užšaldyti. Tai ypač aktualu pirmiesiems valgymams, kai kūdikis teparagauja arbatinį šaukštelį, o tiek išvirti išties sudėtinga.
• Nerekomenduojami produktai yra šie: iki 1 m. netinka druska, medus ir karvės pienas; iki 3 m. netinka cukrus, sėlenos, nesmulkinti riešutai, nesmulkinti džiovinti vaisiai, tarkuotų bulvių patiekalai, grybų patiekalai.
• Jeigu norime ir toliau žindyti vaikelį, kietą maistą reiktų duoti po motinos pieno, t. y. primaitinimas būtų tarsi priedas prie pieno. Jeigu norime žindymą pakeisti “žmonių” maistu ir pamažu nujunkyti, kietą maistą reiktų duoti prieš motinos pieną, t. y. pienas būtų tik kaip atsigėrimas, o gal vaikelis ir išvis jo nepageidautų šiuo valgymu.
• Primaitinant, ypač pradžioje, svarbu įsisąmoninti šią taisyklę: MAMOS DARBAS – PASIŪLYTI, VAIKO – ATSISAKYTI. Nereikia tikėtis, kad nuo pat pirmo šaukšto vaikas noriai ims ir viską suvalgys, ką su didele meile ir nuoširdžiomis pastangomis būsite pagaminę. Ir nereikia žūtbūt vaiko prikišti ta koše. Taip tik sugadinami sveiki mitybos įpročiai. Atsisakydamas vaikutis galbūt įžeis jūsų jausmus, tačiau ir parodys, kad yra brandus ir geba galvoti savo galva. Beje, gebėjimas atsisakyti – vienas iš bruožų, kad kūdikiui jau galima pasiūlyti kieto maisto.

Čia surašiau tik tai, kas man pačiai buvo nauja, o apskritai apie primaitinimą stengsiuosi įdėti atskirą išsamų įrašą, nes ši tema išties svarbi visoms mamoms, o esu pastebėjusi, kad toli gražu ne visos ją išmano taip, kaip vertėtų išmanyti, tad mielai pasidalinčiau žiniomis.

Apie kitus du seminarus kitame įraše.

Nuotrauka iš thejiujitsufighter.com

Būdamas blaivaus proto ir suprasdamas, kad manęs tuoj pradės nekęsti absoliuti dauguma paauglių ir šiaip nesubrendusių tautiečių pareiškiu, kad šis filmas yra visiškas mėšlas. Atvirai pasakius, net nežinau kas blogiau – ar idiotiški dialogai, ar prasta vaidyba ar prastas režisieriaus darbas. Per visą filmą yra tik vienintelė verta dėmesio lenktynių scena. Idėja bent jau man buvo niekur ankščiau nematyta ir prisipažinsiu, kad šia scena aš mėgavausi. Bet ji trunka 10 minučių. O likusias pusantros valandos tenka kankintis besiklausant kvailų dialogų ar titanų matomų aukščiau esančioje iliustracijoje mūšių.

Beje netgi ir muštynės pastatytos prastai. Kaip beje ir susišaudymai ar kitos veiksmo scenos kurių šiaip jau mažokai kaip tokio tipo filmui. Žodžiu visiškas mėšlas ir šį filmą gali žiūrėti tik užkietėję “Greiti ir įsiutę” serijos  gerbėjai. Na gal dar tų dviejų titanų ir snukiadaužio gerbėjai. Visiems normalios psichikos žmonėms manau netgi besiporuojančių šliužų stebėjimas gali būti prasmingesnis.

Teisybę pasakius, šis filmas tiek prastas, kad nevertas apie jį nė užsiminti. Bet man įstrigo kažkur dvidešimtą filmo minutę pagrindinio blogiuko savo naujiems partneriams išrėžtas monologas. Leisiu laisvai jį perpasakoti:

Norėčiau išplėsti savo verslą ir į jūsų šalis. Bet teisybę pasakius jūsų pasaulyje per daug smurto. Štai jums kruopelė istorijos: prieš 500 metų į šį kontinentą atkeliavo ispanai ir portugalai su tikslu atimti žemę iš čiabuvių. Ispanai atvyko šaudydami iš pabūklų iškart bandydami parodyti kas čia šeimininkas. Čiabuviams beliko stoti į kovą ir atmušti ispanų atakas.

Man asmeniškai labiau imponuoja portugalų metodai – jie atvyko su blizgučiais, veidrodžiais ir žirklėmis. Tai yra pasiūlė ko čiabūviai neturėjo ir negalėjo pasigaminti patys. Atsidėkodami jie sutiko dirbti portugalams ir šiandien Brazilija šneka portugališkai. Jeigu jūs bandote nugalėti žmones smurtu jie atsako tuo pačiu, kadangi neturi ko prarasti. Šitoje paprastoje tiesoje slypi visa paslaptis. Aš siūlau žmonėms tai ką jie bijo prarasti – vandenį, elektrą ar mokyklas jų vaikams. Ir už šią, geresnio gyvenimo viltį jie sutinka man vergauti.

Jeigu jūs nesugebate suprasti, kad tai apie jus, tai man jūsų gaila. Baisiausia, kad gailėtis tenka absoliučios daugumos…

Na, o jeigu perskaitėte aukščiau esantį monologą ir matėte šio filmo anonsinį filmuką, tai praktiškai viską vertą dėmesio šiame filme jau žinote ar matėte. Tas 2 valandas kurias trunka filmas geriau praleiskite kvėpuodami grynu oru. Pageidautina toliau nuo civilizacijos. Ir visai puiku jeigu su gera kompanija. Nes pavasaris gi!

Per vyresnėlio 1000 dienų sukaktį nusprendėme

• pabūti kur nors visa šeima,
• kad visi normaliai pavalgytų (kas po darbo, kas po darželio),
• paskanauti ledų, nes žiogutis juos labai mėgsta,
• kad būtų veiklos vaikams.

Žaidimų kambariai atkrito, nes ten labai triukšminga, o be picų kažin ar yra ką valgyti. Tykios ramios kavinukės irgi netiko, nes vaikui bus žiauriai nuobodu, o juk einame dėl jo, ne dėl ko kito. Ledainės gerai, bet reiktų ir ko nors rimtesnio prieš ledus. Iš pradžių pavalgyti namie – daug užtruksime.

Prisiminiau, kad sykį smagiai laiką leidome Gusto blyninėje Laisvės pr. Nors mūsų žiogutis iš tų, kurie valgo viską, ką tik galima pavadinti blynu, tąkart valgio vos paragavo, o visą laiką praleido žaidimų namelyje.

Manau, kad ne dėlto, jog labiau rūpėjo žaisti ar nebuvo alkanas. Tiesiog jam pasirodė neskanu…

Panašiai buvo ir šįsyk, tik dabar jis su malonumu sušveitė vieną blyną ir pradėjo skųstis, kad skauda pilvelį… (Skaudėjo jį dar ir kitą dieną ) Vaikų receptoriai ir virškinimo sistema vis dėlto daug jautresni nei suaugusiųjų, tad maistas, ko gero, iš tiesų ne itin. Mudu su tėtuku valgėm ir nieko, bet skonis neypatingas.

Tėtukas atkreipė dėmesį į meniu nuotraukas: vienos šiaip be ryšio, pvz., budistų vienuolis (kuo susijęs su blynais?), o galiausiai – bomžas prie tvoros. Nuteikia ne itin apetitiškai…

Patiekta buvo irgi be jokios aptarnavimo kultūros. Štai taip, tiesiai ant paskleistų meniu:

O prieš tai padavėja surūgusia mina paverkšleno, kad blyno, kurį užsisakiau, reiks palaukti. Penkiolika minučių… Na, man tai pirma mintis: „Smagu, kad keps, o ne tik pašildys“

Ledų negaili. Tiesa, pasirinkimas skurdus: vaniliniai arba šokoladiniai + priedai.

Aš dėl įdomumo desertinausi keptu bananu su ledais, bet antrą kartą jo neužsakinėčiau.

Na, tarkime, kad pavalgėme ir gavome ledų, o svarbiausia – vaikui buvo smagu (Neskaitant, kad suskaudo pilvą.)

Ką dar šaunaus nuveikti visiems drauge? Gal galėtume turėti kokį apčiuopiamą šios dienos prisiminimą? Man regis, geriausias suvenyras – nuotrauka, bet negi eisi į kokią fotoateljė ar užsakinėsi fotografą? Savarankiškai visiems drauge smagiai nusifotkinti ganėtinai sudėtinga.

Prisiminiau, kad šen bei ten mieste esu mačiusi fotobūdelių. Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje labai populiaru draugams ar mylimiesiems sulįsti į tokią ir smagiai „nusitraukti“. Užima mažai laiko, kelios akimirkos gero fun ir smagus rezultatas, kurį gauni iš karto.

Bet tai kur aš tas būdeles mačiau?… Draugai feisbuke pasiūlė nuvykti į Ozą. Šiaip ne taip radom būdelę, kuri žadėjo dvi juosteles su 4 skirtingom nuotraukom, papuoštom pasirinktais rėmeliais – skamba smagiai.

Pasipildėme “X Planet” kortelę ir susigrūdome į būdelę. Rėmeliai nė vieni nekrito į akį. Pasirinkome vos ne bet kokius, kur kiekvienas iš 4 rėmelių skirtingas, ir tuoj pat išvydome save ekrane. Ar mes buvom per daug triukšmingi, ar aplinka, ar ten tikrai nieks nedavė jokių garsinių signalų, bet nė nepajutome, kaip buvome nufotografuoti visus keturis kartus, dar tik bandydami visi kaip nors sutilpti į tą mažą langelį. Ko gero, trys veidai yra maksimumas

Paskui ekrane pamatėm visus keturis mūsų kadrus. Atrodė visai smagiai, nors tikrai vykęs buvo tik paskutinis kadras. Kažkas ekrane akimirką dar mirguliavo, tad nelabai susivokę dar paspaudžiojome mygtukus ir fit, po sekundės ekranas išsijungė – lipkite lauk ir laukite nuotraukų.

Cha, po fotografavimosi vis dėlto nieko nebereikėjo maigyti, nes numaigėme taip, kad atspausdino visas aštuonias nuotraukėles vienodas, prieš paskutinį, beveik vykusį kadrą, su vienu ir tuo pačiu rėmeliu, kuris iš tų keturių, mano akimis, buvo pats baisiausias Na, svarbiausia, kad tame kadre bent jau buvome tilpę visi keturi, nesvarbu, kad vieno tik nosis, o kito – daugiausia šukuosena Gal ir nelabai vykęs, bet fun.

Tai štai kokie mūsų bandymai smagiai praleisti laiką keturiese. Būtų tai savaitgalis, galima daug ką sugalvoti: baseiną, zoosodą, atrakcionus. Bet kad vakaras ir būtina pavalgyti, tai nieko gudraus ir neišėjo. O gal jūs žinote kokių geresnių vietų Vilniuje tokiems atvejams?