Beje šiandien  Google atnaujino savo privatumo politiką. Pagrindinis atradimas tai privatumo įrankiai. Primygtinai siūlau apsilankyti ir panaršyti. Pavyzdžiui galite pakeisti rodomų reklamų nustatymus. Jeigu nenorite ar tingite ką nors keisti,tai bent sužinosite, kas Jums įdomu Google požiūriu. Nors aš nelinkęs viskuo kas ten rašoma pasitikėti.

Pavyzdžiui Chrome inkognito režimas tai melas. Kad ir ką nenustatytumėte, paleidimo metu Chrome vistiek kreipiasi į Google serverius. Oficiali versija, kad tai reikalinga dėl paieškos frazių patarimų (suggestions), bet iš tikrųjų perduodamas ir Jūsų unikalus ID, pagal kurį Google gali Jus stebėti Jūsų naršymo veiksmus. Prieš keletą savaičių netgi buvo kilęs toks nedidelis skandalas, kai buvo atrasta, kad minėtas šnipinėjimo modulis buvo įdiegtas ir į Chromium, kuriame jo tikrai neturėtų būti. O jeigu Google nesigėdija savo šnipinėjimo modulius diegti netgi į atviro kodo naršyklę, kuria naudojasi techniškai išprusę internautai, tai nesinori nė galvoti, kaip jie nesiskaito su likusiaisiais.

O ta privatumo įrankių puslapį visgi aplankykite.

Nepavykus rasti padorių moksleivių siūlau pasigrožėti padoria mokytoja

Ar čia tik man taip pasirodė, ar šiais metais rugsėjo pirmoji ne tokia pompastiška kaip ankščiau? Po vakarykštės krepšininkų pergalės prieš Ispanijos rinktinę, tikėjausi, kad šiandien visi bus pakilios nuotaikos ir džiaugsis vakarykščiu laimėjimu, bei naujaisiais mokslo metais. Ir nė velnio. Beveik eilinė savaitės diena. Netgi spaudoje krepšininkų laimėjimas nušviečiamas labai skurdžiai. Aš aišku nutolęs nuo sporto ir galbūt šis laimėjimas nereikšmingas, bet jeigu jau aš žiūrėjau iki pabaigos, tai maniau visa likusi Lietuva švęs iki paryčių. Eilinį kartą apsirikau.

Bet aš nebijau apsirikti ir drįsčiau prognozuoti, kad po šio laimėjimo pasipils nesėkmės. Pastaruoju metu neseku naujienų apie krepšinį ir juo labiau apie rinktinę kuri atstovauja mūsų šaliai šiame čempionate, bet kiek prisimenu ankstesnius čempionatus, tai visą laiką pradžioje sužaidžiamos įspūdingos rungtynės apie kurias visi šneka, o po to prasideda vien tik pralaimėjimai ir nusivylimai. Kadangi paskutiniu metu dažnai būnu neteisus, tai belieka tikėtis, kad ši komanda skiriasi nuo ankstesnių ir mūsų dar laukia daug gražių pergalių. O tada niekas neatsimins ir mano klaidingų prognozių.

Norėjau dar parašyti apie vakar mūsų krepšininkų pademonstruotą kovinę dvasią, kai pralaimint 18 taškų buvo išplėšta pergalė, bet prieš tai nuėjau į Google vaizdų paiešką paieškoti kokios iliustracijos įrašui ir… nebus minčių apie kovinę dvasią. Sugaišau valandą laiko bandydamas rasti bent kiek padoresnę nuotrauką. Jau pirmame  rezultatų puslapyje dominuoja transvestitai. Ir nei vienos apsirengusios moksleivės! Pradedu galvoti, kad jau laikas užblokuoti Google vaizdų paiešką. Suprantu, kad nelabai protinga ieškoti vaizdų su tokiu raktažodžiu. Bet paskutiniu metu netgi ieškant kokio buitinio prietaiso iliustracijos greičiausiai būsit užversti paprasčiausia pornografija. Rytoj reikės paieškoti, ką Google mano šiuo klausimu ir kaip žada su tuo kovoti.

- Soup is the best food. You can have it for breakfast, lunch…

- Yeah, and it’s especially good when you’re a crack head.

- Right. Same with yogurt… Ummm, but no. You can’t have yogurt for a romantic dinner.

- Ha ha ha! Romantic dinner? Have we lost you?

Share on Facebook

Išpuoselėtasis Jennifer Aniston kūnas

Nesitikėjau daug iš filmo kuris rodomas per televiziją nepraėjus nė metams po pasaulinės premjeros. Jeigu čia daugiausiai, ką gali išspausti LNK sezono startui tai nenoriu pagalvoti, koks bus likęs sezonas. Bet apie LNK ir jos laidas, gal kitą kartą arba niekada, o šiandien apie Netikėtą meilę.

Nebuvau nusistatęs, kad būtinai šį filmą žiūrėsiu, tai nei IMDB reitingų, nei atsiliepimų apie filmą neskaičiau. Tiesiog buvo įdomu pasižiūrėti Aaron Eckhart vaidybą, kad lengviau būtų vertinti kitus jo darbus. Na ir paganyti akis į užlaikytą Jeniffer Aniston kūną. Deja to dailaus kūno rodoma nedaug. Turbūt mažiausiai per visą Aniston karjerą. Todėl neverta žiūrėti filmo vien tik dėl jos.

Ko gero nepasakysiu nieko naujo, konstatuodamas, kad  ji šiam filmui visai netiko. Ji stengėsi ir manau, kad padarė daugiau nei buvo galima tikėtis. Bent jau žiūrint su lietuvišku įgarsinimu, nelabai yra prie ko prisikabinti. Ji tiesiog netiko. Kaip beje nebūtų tikusios ir kitos romantinių komedijų karalienės Meg Rayan ar Michelle Pfeiffer – geriausiu atveju šį filmą galime įvardinti kaip romantinė drama. Nors realiai tai gavosi melodrama. Ar velniai žino kas. Bet Aniston turėtų nustoti dairytis rimtesnių vaidmenų ir mėgautis romantinėmis komedijomis – šiame žanre jai visai neblogai sekasi.

Kitas pagrindinio vaidmens atlikėjas Aaron Eckhart savo darbą atliko kur kas geriau. Norint pasakyti daugiau apie jo vaidmenį, tektu perpasakoti vos ne visą filmo siužetą,  o tai daryti aš tingiu. Tiesiog pasakysiu, kad mano durna galva, tai nepelnytai neįvertintas aktorius. Bet netgi jis negali ištempti silpnoko filmo vienas pats.

O, kad filmas silpnokas tai manau niekas ir nesiginčys. Atvirai pasakius netgi negaliu pasakyti, kaip sugebėjau dažiūrėti iki pabaigos. Išvydus filmo anonsą tikėjausi užmigti bežiūrėdamas saldžia romantinę melodramą. Pradėjus žiūrėti susidaro įspūdis, kad čia labiau satyra, nei melodrama. O pamačius visą filmą, taip ir palikau nesupratęs kas tai buvo. Turbūt visgi melodrama. Holivudiška melodrama su primityvia , laiminga pabaiga. O gaila, galėjo gautis nebloga satyra.

Beje šis įrašas dar skystesnis už patį filmą. Aš turiu pasiteisinimą, kad filmas nekoks. Kažin kaip pasiteisino filmo kūrėjai?

Serveris jau sutvarkytas ir veikiantis

Iš tikrųjų tai ne medkirtys o hipotekos darbuotojas. Bet man Utah ir Salt Lake City pirmiausia asocijuojasi su medkirčiais ir kraujomaiša bei juokeliais apie juos. Aš pats neką geresnis už juos ir prisimenu tik 2002 metų žiemos olimpiadą bei jų krepšinio komandą. Nors labiausiai man įstrigę anekdotai apie juos.

Visada sakiau, kad anekdotai tai realios situacijos. Šis kartas ne išimtis – kažkoks Joshua Lee Campbell dirbantis vietinėje hipotekoje prisiliuobė tiek, kad sušaudė firmos serverį. Tada paskambino į policiją ir pareiškė, kad kažkas pavogė jo ginklą ir sugadino hipotekos turtą. Genialus planas! Bent jau aš irgi bandyčiau išsisukti, nes pasak firmos kuri nuomavo serverį hipotekai jis buvo vertas 100 tūkstančių JAV dolerių.

Šiaip įvykis nelabai vertas dėmesio ir atskiro įrašo, bet kas mane labiausiai nustebino, tai kad absoliuti dauguma komentatorių sako suprantantys nelaimėlį ir jį palaiko. Suprasčiau jeigu tai būtų iš miškų išlindę medkirčiai, kuriems kompiuteriai tai sunkiai perprantama naujovė. Bet dauguma komentatorių visame pasaulyje pusiau rimtai pusiau juokais tvirtina, kad jiems norėtųsi pasielgti taip pat. Man paskutinį kartą norėjosi trenkti kompiuteriui daugiau kaip prieš 10 metų. Negi dar yra žmonių kurie turi problemų su kompiuteriu?

Vietoje post scriptum: gal kas žinot kur vyksta geltoniausios antraštės konkursai? Aš norėčiau sudalyvauti.

Aš tai taupydamas laiką spaudžiu "Don't Send"

Visą savaitę trūksta laiko net išsimiegoti, bet naujienas vis dar paskaitau. Labiausiai užkliuvo vakarykštė naujiena dėl kvailų programišių kurie sąžiningai siunčia ataskaitas apie savo problemas į Microsfot serverius. Pasak Rocky Heckmano kuris užsiima saugumo problemomis Microsoft korporacijoje, jie kasdien gauna daugybe tokiu ataskaitų, kuriose galima rasti ir nevykusių programišių bandymų rašyti virusus. O žinant kokiais metodais naudojasi programišiai kurdami virusus kur kas lengviau su jais ir kovoti. O kovoti pasirodo tenka kasdien. Minėtasis Heckman pasiguodė, kad microsoft.com serveriai kiekvieną sekundę sulaukia nuo 7000 iki 9000 atakų ir pasigyrė, kad kai dauguma serverių nebe atlaiko, microsfot.com vis dar laikosi. Lengva jiems gintis, kai patys programišiai dalinasi informacija, kaip jie ruošiasi pulti. Užaugs protingesnių programišių karta va tada ir pažiūrėsim.

Kita nelabai ir naujiena, bet perskaičiau apie ją tik prieš keletą dienų. Pasirodo W3 konsorciumas sukūrė ir paviešino šypsenėlių standartą. Pirmą kartą apie tai buvau girdėjęs gal prieš kokį penketą metų, bet tada galvojau, kad čia labiau balandžio pirmosios pokštas. Pasirodo ne. Dabar viskas bus pagal standartus. Ne tai, kad žolytės prisirūkėt ir naują šypsenėlę sukūrėt. Dabar viskas bus suskaičiuota ir netgi emocijos stiprumą bus galima išreikšti skaičiais. Visai nejuokauju – numatytas intensity ir netgi confidence. Nuo šiol juokausim griežtai pagal normatyvus. Iš kitos bus galima prisifilmuoti kvailų savo išraiškų ir tai naudoti kaip šypsenėles. Manau greitu laiku atsiras įrankių, kurie padės tai aprašyti pagal standartus. Nors jau ir dabar tai galite padaryti patys pasiskaitę aukščiau minėtą dokumentą. Tiesa nelabai įsivaizduoju kur tai realiai panaudoti. Bent jau kol kas.

Pabaigai vaizdelis iš serijos TIK BŪKIT GERI IR NEBANDYKITE TO NAMIE!

Rugpjūčio 23 dieną, pirmadienį 6 valandą rytoj kažkokiam dievo užmirštam Ohajo valstijos miestelyje buvo sulaikytas toks 19-metis Brennan Eden. Jo mašinoje buvo rasta alkoholio ir narkotikų vartojimo požymių bei 15 metų mergina, kuri iškart po incidento buvo atiduota tėvams ir išleista namo. Vaikino irgi niekas ilgai neužlaikė – įteikė šaukimą į teismą ir paleido. Dabar jau per vėlu spėlioti ar teisingai pasielgė humaniškieji Ohajo policininkai, bet, kad vaikinukas buvo apsinešęs tai niekam abejonių nebekyla. Nors gal jam tiesiog tą dieną nesisekė. Mūsų visų laimei šiais technologijų laikais jo skrydis su 1985 metų gamybos Firebird buvo užfiksuotas ir žinoma patalpintas į youtube.

Norite tikėkite, norite ne, bet pasak vietinių Ohajo šaltinių vaikinukas išgyveno. Nors žiūrint į nuotraukas tai atrodo neįtikėtina.

Ona Kolobovaitė "Šok su manimi" vakarėlyje

Kad jau apie šaipiausi iš “Kviečiu šokti”, tai nusprendžiau nesivaržyti ir dėl “Šok su manimi”. Beje abu projektai šįvakar 19 valandą atidaro naujus TV3 ir LNK sezonus. Tiesa, tie sezonų atidarymai bus labai ištempti ir tikrasis atidarymas bus berod tik sekantį savaitgalį. Bet šokiai prasideda jau šiandien. Aš tai bent pirmąsias laidas tikrai pažiūrėsiu.

Iš vakar rodyto metalinio kubo galima surinkti šį pistoletą

Vis dar atrodo neįtikėtina, kad iš vakar rodyto kubo galima surinkti šį ginklą? Apsilankykite autoriaus svetainėje. O jeigu labai patiks tai galėsite ir nusipirkti – jis gamina juos ir pardavimui.  Beje gamina ne tik ši pistoletą, bet ir daugybę mažesnių smulkmenėlių. Tik neišsigąskite svetainės dizaino – nebuvau matęs tokio dizaino daugiau kaip 10 metų. Tiesiog panaršykite ir pasigrožėkite kitais kūriniais.

Netikiu, kad įmanoma atspėti nežinant

Kad jau ištekėjau, mano pletkų blogas nuo šiol taps kulinariu blogu. Nes savo vyrą reikia šerti, kad nepabėgtų pas kokią VIRĖJĄ.

Taip pat nuo šiol savo gyvenimą leisiu ne Feisbuke, o Supermamų forume. Nes pastarajame recepčiukais kvepia labiau. Lolitukas.

Užvakar gaminau dvi sriubas. Vieną – pietums, kitą – vakarienei. Trintą pievagrybių sriubą ir Gazpacho. Beat that!

Žiauriai noriu pasidalinti receptais, bet taip pykina mane, kad zdochnu. Nu, tuoj tuoj. Tuoj prisiversiu. Bweeee.

TRINTA PIEVAGRYBIŲ SRIUBA.

Šiaip dietininkėms nepatariu šios sriubos ėsti dėl sviesto ir t. t. Mes šeimoje kadangi esame kūdi (?), tai mūsų tokie dalykai, atvirai Jums pasakysiu, kaip ir nelabai pisa.

Prašom supjaustyti pusę kilo pievagrybių. Pjaustyti reiktų smulkiai, bet galima ir nelabai smulkiai. Nuo to priklauso, kiek laiko vėliau praleisite su mikseriu.

Biškį nesupratau, kokio velnio aš čia Jums receptus dabar cituoju. Juk viską galite rasti internete. Kitą kartą gal ir pasidalinsiu nuosava patirtimi. Dabar skubu į miestą.

P. S. Šiandien gaminau trintą pomidorų sriubą su bazilikais. Vyras liko S U Ž A V Ė T A S.

P. P. S. Sėdi.

Share on Facebook

Minėtas tautos žiedas – tai verslo ir ne verslo žurnalistai, komunikatoriai, bankininkai, įvairiausio plauko vadybininkai beigi verslininkai, ir šiaip uolūs ragautojai. Visi, kurių šiaip nekviečia (na, gal tik vieną-kitą) į priėmimus Prezidentūroje. O kadangi jie apskritai dabar nebevyksta, žiedui tenka ieškoti kitų būdų prisikimšti pilvus.

Ir štai jau 5 kartą buvo surengtas toks “Maisto balius” (kurio pradininkai – Vija ir Audrius iš VŽ), kurio esmė – žiedo atstovai, suskirstyti į komandas, gamina valgius keliasdešimčiai žmonių, o pastarieji ragauja ir giria. Maisto terapija “all you can eat” tęsiasi 5-6 valandas, komandos viena po kitos gamina teminius patiekalus, taigi ragautojai turi marias laiko būriuotis, ramstyti sienas ir bendrauti. Taip mezgami ryšiai, kurie vėliau išnaudojami savanaudiškais sumetimais arba vardan tos.

Penktojo, jubiliejinio, “Maisto baliaus” tema – krizinių šalių virtuvė. O kas kaltas dėl krizės? Taigi bankai ir Vyriausybė. Ta proga parodyti kulinarinių gebėjimų buvo pakviesti bankininkai bankininkės (Asta Sungailienė iš SEB ir Jorūnė Juodžbalytė iš “Swedbank”) ir rimti vyrai iš Vyriausybės rūmų (Premjero patarėjai Gintaras Kalinauskas ir Jonas Survila). Ir žinoma, jaunimas, atstovaujamas organizacijos “Kitas variantas” (Božena Ruselevič ir Jonas Jurjonas) – Lietuvos ateitis. Kuri dar ilgai mokės palūkanas už milijardines paskolėles, kuriomis nūdien mintam ir misim.

Mes, kaip finansinis beigi informacinis šio baliaus rėmėjas, buvom prisižadėję paskelbti, kuris gi patiekalas, ragautojų nuomone, buvo įvertintas geriausiai. Susumavus balsavimo rezultatus, paaiškėjo, kad:

1. Tuno salotos, “Kitas variantas”, 118 balų

2. “Apsidairyk darže”, bankininkės, 115 balų

3. “Šarliotka” (obuolių pyragas), “Kitas variantas”, 111 balų

4. Aštriai saldi vištiena, Vyriausybė, 91 balas

5. Gaivioji rūgštelė, bankininkės, 86 balai

6. “Lazdele per grietinę”, bankininkės, 85 balai

7. Lietuviški kiaušiniai su latviškais šprotais, Vyriausybė, 78 balai

Žodžiu, laimėjo jaunatviškos tuno salotos Tai buvo pats pirmas vakaro patiekalas, matomai, įsimintiniausiai pripildęs išalkusios minios skrandžius.

Kulinarai žadėjo komentaruose pasidalinti receptais. Laukiame.

Ir mes ten buvom, alų midų gėrėm. Ir kad jau taip smagu ir gardu buvo, keletas mūsų ir organizatorių (Vijos ir Jūratės) padėkų:

- Gintarui ir Jonui iš Gedimino pr. 11 – ačiū, buvo skanu. Ypač tie kiaušiniai, kur tauta jums mėtė į langus Smagu, kad einat į tautą ir darote tai su šypsena. Primenu, kad žadėjote daryti viską, kad mes, kritikuodami Vyriausybę, jaustume diskomfortą

- bankininkėms už dosnumą. Gal bankai šiais laikais ir neskolina, bet bent jau maistą dalina negailėdami.

- “Kito varianto” jaunimui – už šarliotką, iškeptą pas draugą orkaitėj kaimynystėj. Paskelbkit to draugo adresą, aplinkiniai stoties rajono restoranai mielai kreipsis.

- Aušrai Barysienei – už nuotraukas specialiai tinklaraščiui commonsense.lt. Užkalnis pasiustų, pamatęs, kad viską fotkinom su jo nekenčiamais iPhonais

- Andriui Asiai – irgi dėkui už nuotraukas, nors ir darytas ne su iPhonu.

- Agnei Gintautaitei – už puikų DJ debiutą. Na, ir už tą Birutės dainą “Patikėki”.

- Dariui, gitaros guru – už tas kelias gyvas meliodijas.

- Prekybos tinklui IKI – už tai, kad kol vieni galvoja apie viską, kiti pagalvoja apie maisto baliauninkus.

- “VSA Vilnius” – už popierinius ekologiškus indus ir medines šakutes. Pirmas balius iš 5, kai nebuvo masiškai apsišiukšlinta.

- restoranui “Belgai” – už gerą brangoką alų ir super puikų aptarnavimą.

Nuotraukos žemiau atvaizduotos iš commonsense.lt Facebook puslapio.

From commonsense.lt (Showing 248 of 250 items)

Generated by Facebook Photo Fetcher

Šitas karštis neraliuotas mane pražudys dar šiandien.

Su mama šopinomės prekybos centre. Labai norėjau čipsų. Mama man jų nenupirko. Zirziau kaip penkiametė. Sako, nu leisk dar kartelį pabūt tavo motina (tipo, kai būni motina, tai reik būtinai draust ką nors). Sakau, su kavalierium tai man smagiau nei su tavim – LEIDŽIA ĖST MAN VISKĄ. Ėsk nors druską kibirais, zuikeli. Taip? Miau miau.

Žodžiu, kol grįžom namo sena nekondišine mašina, mane ėmė pykinti ir mintys apie čipsus tapo tolima praeitimi.

Tiesą sakant, man per viršų net ėmė lįsti prieš penkias valandas ėsti pietūs. Buvau klaidingai įsitikinusi, kad jie – jau seniai kažkur šiknoje. O pasirodo, česnakinė sriuba ir springrollsas tupėjo užmarinuoti mano skrandyje arba dar blogiau… iš šiknos pakilo atgal į skrandį.

OMG. Skanaus tiems, kas šuo metu valgo.

Mane guodžia tik vienas dalykas: vietoj čipsų mama man nupirko mažiuką bikiniuką ir dar keletą šūdelių. Yes.

P.S. Iki mano gimtadienio liko vienuolika dienų.

Share on Facebook

Gerbkime gyvūnus, o moterys savo teisėmis tegul pasirūpina pačios

Jeigu jau prakalbom apie gyvūnėlius, tai negaliu nepasidalinti Kanadiečių gyvūnų teisėmis besirūpinančios organizacijos plakatu. Norėčiau išvysti tiek reklamos užsakovus, tiek sumanytojus.

Kažin kaip PetaIndia įvertintu šią reklamą?

Pasirodo PetaIndia irgi už saugų gyvūnėliu seksą. Taip sakant akivaizdu, bet neįtikėtina. Bent jau man tai skamba kaip nevykęs pokštas.

Ne antkakaliui, bet sargiu augintinis apsidžiaugs?

Prancūzų kovos su AIDS reklaminius plakatus greičiausiai visi buvote matę. Bet, kad jau šios dienos keistose reklamose dominuoja gyvūnėliai, tai negaliu nepasidalinti.

Koks šios reklamos tikslas?

O kalbant apie AIDS, tai negalima neprisiminti kitos irgi daugumai turbūt jau matytos reklamos. Matomai kovos su AIDS laikais feministės nedalyvavo reklamos versle. Bent jau man neteko matyti atvirkštinės reklamos, kur būtų sakoma, kad vyrai dovanoje ne tik gėles ir brangenybes.

Kodėl tik merginos dovanoja ligas?

O jeigu persikelti į praeito amžiaus vidurį, tai galima rasti ir dar puikesnių reklamos perliukų. Išvydus tokią reklamą, pradedi suprasti kodėl gimė feminizmas.

Lytines ligos matomai plinta per moteriškus papuošalus

allaboutsex.be savo reklamoms irgi naudoja silpnąją lytį, bet bent jau daro tai žaismingai. Nors girdėjau, kad kai kurios merginos piktinasi šia reklama.

Amžinas klausimas: nuryti ar išspjauti

Jeigu pastaroji allabautsex.be reklama patiko, siūlau pasižiūrėti ir video. Labai šiuolaikiškas video leidžiantis suprasti, kad seksualinės mažumos tokie pat nemokšos kaip ir likusieji.

Pabaigai galiu Jus visus paguosti, kad netgi kompiuteriniai personažai tokie pat nemokšos ir miršta kaip ir mes visi.

Bene normaliausia reklama šiame įraše

O pasigardžiavimui britų reklama. Tiesa nelabai suprantu, ką joje norima pasakyti. Turbūt kiekvienas išvys savo baimes?

Gero sekmadienio.

Pats kūrimo procesas ganėtinai paprastas ir su beveik neribotomis galimybėmis. Proceso net neaprašinėsiu  – geriau pasižiūrėkite pixton video apie komiksų kūrimo procesą.

Pagrindinis trūkumas tai, kad negalima naudoti lietuviškų raidžių. Taip pat neleidžiama parsisiųsti sukurtų komiksų. Tai kainuoja pixton kreditus. Jeigu kreditų neturite, tai sukurtais komiksais  galite dalintis tik pasinaudodami pixton siūlomais būdais. Bet nei Flash, nei Javascript variantai man nepriimtini. Todėl tiesiog parsisiunčiau komiksą dalimis ir sumontavau savo kompiuteryje.

Starcraft2 ar mergina?

Suklijuoti komiksą ir sudėlioti varneles virš lietuviškų raidžių užtruko ilgiau, nei sukurti patį komiksą. Tikrai labai paprastas ir šaunus įrankis. Net jeigu niekada neturėjote polinkio kūrybai, siūlau išbandyti. Ir neužmirškite pasidalinti savo kūryba.

Na o jeigu kas žino komiksų kūrimo programą Windows sistemai tai duokit žinoti. Mano poreikiai kiek skiriasi nuo to, ką siulo pixton svetainė.

Serialo "Liudininkai" plakatas

Jau rašiau apie šį serialą pažiūrėjęs pirmąją seriją. Tada buvo neaišku ar kūrėjai nėrėsi iš kailio filmuodami tik įvadinę seriją, ir  ar vėliau “Liudininkai” nesuprastės. Pažiūrėjęs pastarąją, berods 3 seriją, turiu pripažinti, kad mane jis sudomino. Nemanau, kad serialas taps populiarus – antradieniais visi įpratę žiūrėti “Kalėjimo beglius“. Kuris savo ruoštu manęs visiškai nesudomino. Esu matęs pirmas 3 ar 4 serijas, ir dar kelias iš paskutinio sezono. Tai kriminalinė “Santa Barbara“. Ne ta, siužeto nebūvimo prasme, bet, kad netgi paprasčiausios situacijos dirbtinai tempiamos kol užsimanai perjungti kanalą. Visus 4 “Kalėjimo bėglių” sezonus drąsiai būtų galima sutalpinti į vieną. Ir tai jau būtų ištempta. Tai ką, parodydavo per 1 seriją, buvo galima parodyti per 5 minutes. Suprantu, kad dabar daugelis mintyse ar netgi garsiai juokiasi koks aš neišprusėlis. Galbūt. Bet niekad nesupratau kodėl žmonės taip mėgsta “Kalėjimo bėglius”. Ir nemanau, kad kada nors sugebėsiu tai suprasti. Taip, kaip ir  jie greičiausiai nesugebėsi suprasti kodėl man patinka “Liudininkai”.

Deja, bet aš ir pats nelabai galiu paaiškinti kodėl. Kaip jau minėjau rašydamas apie “Viešbutis Babilonas”, man patinka šou su savi ironija. “Liudininku” personažų savi ironija verčia mane garsiai juoktis. Taip, gal aš primityvas. Bet man patinka  šio serialo stilius. Tiek nuogystės pateisinamos ir jomis nepiktnaudžiaujama. Tiek nepersistengiama su moralinėmis vertybėmis ir gyvenimas parodomas toks koks jis yra iš tikrųjų, nepagražinant nė per nago juodymą. Režisieriaus ar operatorių darbas irgi be priekaištų. Tai labai kokybiškas TV produktas, prie kurio nė norėdamas negalėčiau prisikabinti. O man to ir užtenka.

Aišku aš suprantu, kad JAV Maršalų tarnyba tikrovėje labai skiriasi nuo rodomos seriale. Bet kam tai rūpi? Nebent tikriesiems JAV Maršalams? Todėl jeigu Jūs nepriklausote minėtajai tarnybai, mėgstate šou su jumoru ir antradieniais neturite ką veikti nuo 22 iki 23 valandos, tai drąsiai galite persijungti į TV3 kanalą ir pasižiūrėti serialą “Liudininkai”.

Laidos "Kviečiu šokti" pristatymo komiksai 1/3

Laidos "Kviečiu šokti" pristatymo komiksai 2/3

Laidos "Kviečiu šokti" pristatymo komiksai 3/3

Išvydęs “Kviečių šokti” pristatymo nuotraukas nesusilaikiau. Niekad anksčiau nebuvau daręs nieko panašaus. Jeigu žinot kokią normalesnę programą kurti komiksams tai pasidalinkit. Šįkart naudojausi Comic Life kuri šiaip skirta Macintosh OS ir Windows versija labai nepatogi. Panaudotos A.Didžgalvio nuotraukos.

serialo Viešbutis "Babilonas" plakatas

Kad jau prisižadėjau rašyti apie visas TV laidas kurias žiūrėjau iki galo neišjungdamas televizoriaus, tai negaliu neparašyti apie pirmadieniais per TV3 rodomą Viešbutis „Babilonas“. Tai retas BBC serialas rodomas Lietuvos televizijose. Ypač komercinėse. O gaila – BBC produkcija tikrai kokybiškesnė už daugumą JAV televizijos laidų.

Pagrindinė priežastis dėl kurios su mielu noru žiūriu šį serialą tai didelė jumoro ir ironijos porcija kiekvienoje serijoje. Negalėčiau pasakyti, kad tai grynai angliškas jumoras. Labiau jau toks šiuolaikinis internacionalinis. Gal tik saviironijos kiekis didesnis nei JAV produkcijoje. Bet jumoras tikrai negrubus ar vulgarus. Nors šiaip vulgarybių tai netrūksta bene kiekvienoje serijoje. Nors ko gero tai tik duoklė mažiau išprususiems žiūrovams. Man tai nemaišo. Kas mane kiek tai erzina ,tai perdėtas moralizavimas. Ypač pagrindinis veikėjas, tai… toks angeliukas be sparnų ir vilkintis juodą kostiumą. Berods pirmo sezono paskutinėje serijoje jį buvo pašovę, tai tikrai pergyvenau, kad jis mirs ir serialo veiksmas persikels į rojų. Kur jo aukštos moralinės normos neleis atsipalaiduoti net pavyzdingiausiems rojaus gyventojams. Gerai, kad mano baimės neišsipildė ir visagalė medicina leido serialui tęstis žemėje.

Iš kitos pusė man suprantamas tas kūrėjų noras iškilti aukščiau , virš vidutinės BBC serialų produkcijos, kurioje tik pokštaujama. Bet  tada gal nereikėtų piktnaudžiauti veiksmo vieta ir stengtis rodyti mažiau vulgarybių? Nors gal aš čia tik man atrodo, kad moralizavimas ir vulgarybės prastai subalansuotos? O gal tai jau ir nūdienos norma. Bet kuriuo atveju, sumažinus vieną ar kitą, manau kad serialas paliktu patrauklesnis kažkuriam tai žiūrovų ratui. Dabar besimėtydami greičiausiai jie praranda ir vienus ir kitus. Nes reitingai tikrai nespindi. Sakyčiau nepelnytai neįvertintas produktas.

Serialų skaičiais stengiuosi nevertinti. Ir išvis vertinti serialus labai nedėkingas užsiėmimas. Viena serija gali būti labiau nusisekusi, kita mažiau. Gali pasikeisti aktoriai ir taip toliau. Todėl jokių skaičių. Netgi nerekomenduosiu jį parsisiųsti ar nusipirkti DVD. Šiame seriale nėra griežtos siužeto linijos, todėl nereikia būti mačiusiam ankstesnes serijas, tam kad pasimėgauti eiline serija, kurią galbūt rodys per televizijos kanalą kurį žiūrite šiuo metu. Todėl jeigu įsijungus TV pamatėte užrašą Viešbutis “Babilonas” ir neturite jokių kitų planų tai drąsiai galite atidėti distancinio valdymo pultelį į šoną ir pasimėgauti reginiu. Manau nenusivilsite.

Amelija, kartu su mama Julija, atsiuntė savo fėjų šventės aprašymą.

Mama Julija rašo:

“Gaila neturime veiklos nuotraukų, bet pradėkim nuo pradžių:

Fėjos Amelijos šventė
Artėjant vaiko gimtadieniui vis mąstome, ką galėtumėme nuveikti su vaikais, kaip jiems padaryti smagią šventę, ką pakviesti ir kokį tortą kepti.
Šiemet (pirmą kartą mūsų istorijoje), Amelija pati nusprendė, kad bus Fėjų šventė , išvardino mergaites, kurias nori matyti savo puotoje. Suknelę, močiutės dovanotą, jau turėjome (nors ji visai ne “fėjiška”, bet sugalvojau ją papuošti kaspinu ir ji puikiai tiko fėjai), pritaikėme nuo Kalėdų likusią karūną, tik apipynėme ją kaspinėliais ir štai fėja jau pasipuošusi

Tada nutarėme, kad reikia pagaminti burtų lazdeles. Jas gaminome iš kinietiškų lazdelių. Lazdeles apsukome juostelėmis, surišau kaspinėlius  ir viršuje pritvirtinau gėlytę. Jubiljatei lazdelę padariau su žvaigžde, nes ji, pamačiusi lazdeles su gėlytėmis, pasakė, kad šios bus jos draugėms. Žvaigždę iškirpau iš popieriaus ir pritvirtinau lazdelės viršuje

Tortą užsakėme, nes šį kartą nedrįsau kepti pati, nes mažas kūdikėlis namuose, tad pabijojau. Tortą mums pagamino išties princesiškai fėjišką

Kai viskas buvo paruošta, laukėme viešnių. Kiekvienai atėjusiai mergaitei užrišau karūną (padarytą iš kaspino) ir daviau išsirinkti burtų lazdelę.
Susirinkus visoms fėjom, pradėjome fėjų šokį. Šokome sugalvodamos vis kitokius judesius- tai atsitūpusios, tai atsisėdusios, tai modavom rankomis, plodavom, tai rankomis plekšnojome į kelius ir t.t. Visos mergaitės labai smagiai šoko, įsilinksmino ir buvo be galo patenkintos.

Po smagių šokių žaidėme susipažinimo žaidimą. Žaidimo metu reikėdavo pasakyti savo vardą. Pirmoji fėja turėjo pasakyti TIK savo vardą, antroji- pirmosios fėjos ir savo,… o paskutinė turėjo pasakyti visų fėjų vardus.

Po to žaidėme žaidimą ”Pele, pele, pas ką žiedas žydi”. Mes turėjome fėjų žiedą. Viena fėja pasislėpusi skaičiuodavo iki 10, o kita dalindavo žiedą. Kai jau norėdavom, kad ateitų “nežiūrinti” fėja, dainuodavom “fėja, fėja, pas ką žiedas žydi”

Tada visos mergaitės gamino Amelijai atvirukus. Naudojo šias priemones: kartonas, žirklės, flomasteriai, klijai,… Atvirukus surišime ir išsaugosime.
Pagaminusios atvirukus, šokome fėjų šokius “beveik be taisyklių”. Svarbu buvo tik, kad plasnotų sparnais ir motų lazdele

Po šokių buvo prizai. Kiekviena mergaitė traukė iš dėžutės saldumynus.
Vėliau fėjos ėjo žaisti į lauką, o jau tada valgė fėjišką tortą

Baimė gali Jus įkalinti. Viltis gali Jus išlaisvinti.

Prieš keletą valandų nuobodulys nunešė mane į IMDB svetainės TOP250. Pasiteisinimui galiu pasakyti, kad niekada anksčiau nesilankydavau IMDB TOP’uose. Todėl  išvydus pirmojoje vietoje 1994 metų filmą  “The Shawshank Redemption” ta keista pilkoji masė vadinama smegenims pradėjo siųsti pavojaus signalus – negalėjau prisiminti, kad bučiau bent ką girdėjęs nors apie šį filmą. Beliko tik parsisiųsti ir sužinoti, kodėl jis lenkia netgi visų mėgstamą “Krikštatėvį” esantį antrojoje vietoje.

Jau pirmosiomis filmo akimirkomis prisiminiau jį matęs. Tiesa, net nesugebėčiau pasakyti kada ir kokiomis aplinkybėmis. Neįsivaizduoju, kodėl  man šis filmas nebuvo užsifiksavęs. Gal to paties režisieriaus vėlesnis darbas “Žalioji mylia” paliko stipresnį įspūdį. O galbūt kiti filmai išleisti tais pačiais metais: Forrest Gump, Four Weddings and a Funeral ar Pulp Fiction užgožė The Shawshank Redemption. Su tokiais konkurentais Oskarą laimėti tikrai buvo sunku. 7 nominacijos ir nei vienos statulėlės. Bet laikas viską sustatė į savo vietas, ir žiūrovai įvertino jį kaip visų laikų geriausius įvertinimus turintį filmą. 9.2/10 turint virš 500 tūkstančių balsų tai ne juokas. Greičiausiai aš esu paskutinis sugebėjęs atrasti ši filmą?

O jeigu jau visi esate jį matę,tai nelabai yra ką ir pridurti. Įvertinti irgi sunku. Per 16 metų prabėgusių nuo filmo pastatymo, kinematografas labai patobulėjo. Jeigu filmas būtų išleistas šiandien, tai būtų galima prisikabinti prie garso takelio. Ne, garsas puikus – bet kuris kitas filmas galėtų puikuotis tokiu garso takeliu. Žiūrint kino salėje manau garsas net nebūtų užkliuvęs. Bet turint omenyje, kad aš žiūrėjau filmą su ausinėmis  tai garso takelis toks… 1994 metų lygio?

Aktorių vaidybą irgi be priekaištų. Netgi masuotėse. Matomas kruopštus darbas parenkant aktorius nuo pagrindinių vaidmenų atlikėjų iki epizoduose pasirodančių statistų. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Tim Robbins galbūt ir galėjo kiek labiau pasistengti. Bet nelabai įsivaizduoju ką nors kitą atliekant šį vaidmenį geriau. Net jeigu Tom Hanks nebūtų užimtas filmuojant Forestą Gampą ir būtų suvaidinęs šiame filme, nemanau, kad būtų geriau įkūnijęs Andy Dufresne personažą. Vienintelis priekaištas, tai, kad visus 20 filme vaizduojamų metų herojų išvaizda praktiškai nepasikeičia. Nors tai nekrenta į akis ir užsiminiau tik todėl, kad bandau rasti prie ko prisikabinti. Ir tai praktiškai viskas prie ko įmanoma prisikabinti. Filmas iš tikrųjų vertas aukščiausių įvertinimų. Bet kodėl tokia gausybė žiūrovų jį įvertino aukščiausiais balais?

Manau atsakymą galima rasti paskutiniuose filmo kadruose, kai Redas skaito Andy laišką:

Atsimink Redai, viltis yra geras dalykas. Galbūt geriausias.

Jeigu Jūs dar nematėte šio filmo siūlau pažiūrėti. Primygtinai. Net jeigu norėsis išjungti, prisiverskite pažiūrėti iki pabaigos. Net jeigu filmo nesuprasite šiandien, tai vėliau tikrai atsiras noras peržiūrėti dar kartą. Ne kaip pramogą. Bet kaip 2 valandos parodančios, kad baimė gali Jus įkalinti, o viltis gali Jus išlaisvinti.

Jeigu laukiat mano įvertinimo tai vienareikšmiškai 10/10. Net jeigu tai ir nėra mano mėgstamiausias filmas. Net jeigu TOP250 reitingas suklastotas. Tai neabejotinai vienas iš geriausių mano matytų filmų. Ir man nesvarbų ką apie jį sako kino kritikai ar labiau už mane išprusę snobai. Tai filmas kuris verčia susimastyti. O jeigu visi bent kartais susimąstysime, tai gal ir nedegraduosime į beždžiones.

Net dvi šokių laidos, dvi talentų laidos. Nežinau, kaip reiks spėti viską aprėpti. Juk įdomu kaip Radžis šoka, bet reikia spėti pamatyti ir kaip kažkas kitam kanale užpakalį krutina. O talentai… M… Jau vien A. Ramanausko be galo protingi išvedžiojimai praėjusiame sezone ko verti buvo. Pasaka…

Bet šiemet TV tiesiog tobulėja. Nuostabiai tobulėja. Įsivaizduokite, tokie talentai kaip R. Grinevičiūtė užaugo ir suvešėjo taip, kad į vieną laidą nebetelpa. Džiaugiasi mano širdis!

Be to, TV pagalvojo, kad vakarais nereikia grūdinti mano smegenų. Nuo šiol savo mėgstamiausią laidą dar lengviau įsiminsiu – ji vadinsis ne “Kakadu”, o “KK2″. Ir dar su tokia intelektualia vedėja. Ach, negaliu nusėdėti vietoje, rašydamas šį tekstą.

Ir tikrai, tiesiog nesulaukiu naujo sezono. Iškart po žinių galėsiu ramiai išjungti TV ir atsiversti knygą. Nereiks bijoti, kad pražiopsosiu ką nors svarbaus.

Palapinės.Viskas prasidėjo nuo to, kad palapinių miestelyje (tame, kuriame buvo galima įsinešti alkoholį) praktiškai nebuvo vietų. Palapinė prie palapinės. Jokio paskaičiavimo, tad vėliau atvykusiems teko palapines statyti arba ant kitų palapinių, arba už palapinių miestelio tvoros. Beje, visisškai nesupratau, kodėl teko mokėti penkis litus už apsistojimą palapinių miestelyje, jei niekas netikrino, ar turi bilietą ir gali įeiti į kempingą…

Apsauga. Apsauginių pakako prie įėjimo į aktyviąją zoną. Tačiau aktyviojoje zonoje apsaugos praktiškai nebuvo. Galėjai daryti bet ką. Kai kurie taip ir padarė – įsinešė palapinę ir ėmė siautėti per koncertą. Iškeltą palapinę sugebėjo atsinešti iki pat scenos, kol pagaliau buvo sustabdyti.

Koncertai. Taip, koncertuose būna vėlavimų, būna nesklandumų. Tačiau vėluoti dvi valandas? Sindikato sulaukiau tik trečią nakties. Gerai, kad sulaukiau…

Maitinimas. Vėl problemos dėl apsiskaičiavimo. Matyt, tikėtasi dvigubai mažiau žmonių, nes eilėse prie maisto tekdavo pralaukti po kelias valandas (neperdedu). Pačių maitinimo įstaigų/palapinių negaliu kaltinti – mėsos nepaskubinsi. Užtat organizatoriams per kepurę duoti reiktų, kad nepagalvojo apie didesnį maistpalapinių kiekį.

Į traukinį netilpo

Kelionė. Nuvykome sėkmingai. Parvykti, deja, taip sėkmingai nepasisekė. Į traukinį netilpome, todėl teko vykti autobusu (dviem valandomis vėliau). Super idėja buvo nuolaida traukiniui su festivalio bilietui. Deja, nepavyko daugumai gauti nuolaidos atgal į Vilnių, nes kaina mažinama tik su festivalio bilietu. O šis festivalyje buvo paimtas ir iškeistas į spalvotą apyrankę… Apsiskaičiavimas.

Žodžiu, pasidžiaugiau gera kompanija, alumi, Sindikatu, tačiau Tamstos festivalis manęs daugiau nebematys. Bent kiek išrankesniam žmogui ten nėra ką veikti.

Šiandien mūsų saulutei Gertrūdėlei – dveji. Jau, kaip sakant, didelė mergaitė! Vakar sėdžiu ją apsikabinusi ir klausiu: tu mano mažylė? O ji: ne! Tai buvo pirmas kartas, kai ji taip sureagavo, kai aš sakau, kad ji – mano mažylė. Anksčiau visada sakydavo: teiiiiip

Gertrūda tik patvirtino tai, ką supratome su Morta: kiekvienas vaikas yra nepakartojamas…nors tu ką! Ir nors aplinka labai veikia žmogaus gyvenimą, tačiau neįtikėtinai daug tas žmogus ir atsineša. Be jokios abejonės, Gertrūdos gyvenimui darys įtaką tai, kad ji – jaunylė, kad ji turi du vyresnius brolius ir vieną vyresnę sesę ir pan., bet aš visada prisiminsiu, kaip jie visi juokdavosi iš visko, ką ji padarydavo neleistino.

Įsivaizduokite: yra vienturtis, kuris, pavyzdžiui, nusprendžia mėtyti daiktus nuo stalo. Ką daro tėvai? Parodo, kad nenorėtų, jog vaikas taip darytų, ar ne? Gertrūdėlės atveju yra taip: du tėvai rodo, jog nenorėtų, kad vaikas taip darytų, o TRIMS žmonėms (kurie, beje, yra ir didžiuliai sektini herojai ) tai atrodo laaaaaabai juokinga (nors kartais tą juoką ir bando nuslėpti). Žodžiu, ji auga aplinkoje, kur vaikų namuose – dauguma. O ji – tas vaikas, kuris sulaukia daugiausiai palaikymo, nes dažniausiai yra šešios + keturios rankos, kurios gali padėti.

Be to, su Gertrūda niekas nekonfliktuoja. Morta, galima sakyti, VIS DAR nėra rimtai susipykusi su Gertrūda. Ji gali pakelti balsą arba apsisukus išeiti, bet nėra nei stūmus, nei kaip nors kitaip užgavus Gertrūdos. Berniukams Gertrūda – per maža, kad su ja galima būtų pyktis. Ir jeigu Vilhelmas su Morta susipyksta (tarp jų – beveik treji), tai su Gertrūda jau (dar?) ne. Niekas nekonfliktuoja, bet…visi žaidžia. Gertrūda tiesiog dievina Mortulę, nes ji taip gražiai, kantriai ir rūpestingai su ja žaidžia, kad man tiesiog širdis dainuoja. Žinoma, kartais Gertrūda, pavyzdžiui, nenori būti šuniuku ir bando išsisukti, bet dažniausiai žaidžia viską, ką Morta pasiūlo. O tvirto ir vadovauti mėgstančio charakterio Mortai tokia adoracija – kaip medus.

Gertrūda auga mums ją mintyse lyginant su kitais vaikais…tokia pati švelnutė kaip VIlhelmas, tokia pati laipūnė ir lakstūnė kaip Augustas, lygiai taip pat dievinanti techniką kaip Augustas (net Morta kartais jos paprašo, kad viską sujungtų!), išmokusi iš sesės daugybę apžavėjimo triukų, bet tuo pačiu tokia atsipalaidavusi, kokio vaiko dar neturėjome! Vilhelmas buvo maminukas, tačiau ji – dar didesnė maminukė. Jau kaip supyks, kai man reikia išeiti! O jos bučiniai…yra kažkas dieviško. Ji vis užsiropščia ant kelių ir bučiuoja, bučiuoja… Mielumas neišpasakytas…

Kokia dar mūsų dvimetukė? Užsispyrusi. Savarankiška. Tik ką pradėjusi kalbėti taip, kad galima būtų registruoti kalbėjimo pradžią. Pradeda kalbėti dviem kalbom, tačiau dominuojanti – lietuvių. Siaubingai nemėgsta maudytis duše/vonioje, bet nepaprastai mėgsta vandens telkiniuose. Jeigu surišu plaukus, dažniausiai viską išplėšia. Daug šypsosi. Dainuoja. Nustebome, nes vieną dieną mašinoje užtraukė: “epi tu jū, epi tu jū” (happy (birthday) to you). Kai susitinka brolius/sesę/tėtį/mane ir kitus artimus žmones, visada bėga į glėbį…ir taip nepaprastai, nepaprastai ištirpdo apsivydama kaklą savo putliomis rankutėmis. Kai išlydėjome tėtį į Belgiją, man nubėgo kelios ašaros. Ji, tai pamačiusi, suėmė mano veidą savo rankutėmis ir klausia: Mama? Gejai? (Gerai?) Gejai? Ir tooooks rūpestis jos akutėse… Į ją žiūrėdama aš visada iki skausmo pajaučiu, kaip vis dėlto ilgėsiuos jos mažų basų kojyčių šlepsėjimo per grindis, kaip su ilgesiu žiūrėsiu į sienas be jos pirštukų atspaudų, nes dabar per ją aš tarsi išgyvenu ir kitų trijų vaikų kūdikystę: prisimenu, kokie jie buvo, ką jie darė. Atrodo, vienas mažylis, tačiau leidžia dar kartą išgyventi keturis… Dovana, ne kitaip… Ir nors viena mano pusė jau kaip ir laukia tos dienos, kai visi vaikai bus gerokai ūgtelėję ir jau su mažiausiu, o ne vyriausiu diskutuosime apie kapitoną Bladą, tačiau iš tiesų tai nepaprastai džiaugiuosi šia galimybe prisiliesti prie to, ką manau esant gražiausia – ankstyvosios vaikystės. Ir Gertrūda – labiau nei be kuris kitas vaikas – padeda be galo be krašto tuo džiaugtis, nes jau esu supratusi, kokia ta vaikystė laikina. Ir kaip negalima jos skubinti. Kaip reikia žiūrėti į miegantį mažylį ir gerti tą vaizdą visa savo esybę, kad po to, kai jau bus didelis ir išves iš kantrybės, tarsi kokią mantrą matytum prieš savo akis tą vaizdą, kai, atrodė, gali devynias upes perplaukti ir devynis kalnus basa perlipti, kad tik tas vaikelis būtų sveikas ir laimingas. Nes iš esmės juk kiekvienas suaugęs turi savyje tą mieliausią pasaulyje tvarinį – tik reikia mokėti jį pamatyti…

Labai norėjome su Gertrūdėle gimtadienį atšvęsti prieš išvažiuojant tėveliui, todėl pasikvietėme keletą artimiausių draugų šeimynų į mano tėvų sodybą. Gimtadienio tema – katinukai, mat Gertrūdai labai patinka katytės. Spalvą šiemet pasirinkome geltoną ir taip apsirengti pakvietėme ir visus svečius. Žodžiu, geltonai oranžiniai katinukai! (Pernai tema buvo boružėlės, o spalva – raudona).

Tačiau…visus planus sujaukė tai, kad Gertrūdėlei pakilo temperatūra. Teko atšaukti visus draugus ir į sodybą važiavome vien todėl, kad pabėgtumėme nuo miesto karščio. Be to, kadangi tortas buvo užsakytas, tai jį reikėjo pasiimti. Na, ir šiaip jau buvome susiruošę… Kadangi kaži ar pavyks vėl visus sukviesti (nes vieni atostogauja vieną savaitę, kiti – kitą, be to, ir mums tų savaičių jau nedaug likę), tai, galima sakyti, Gertrūdėlės gimtadienis buvo labai ramus ir idiliškas.

Mėgiamiausia Augusto drebulė. Ji yra prie lauko stalo, ten dažnai sėdi mano mama, tai taip ir kalbasi: Augustas medyje, o mama – ant kėdės Pernai krisdamas iš tos drebulės Augustas prasiskėlė galvą, teko “lopyti”, tačiau meilė drebulei dėl to nė kiek nesumažėjo…

Gertrūdai be galo patinka suptis. Kadangi Morta jau moka suptis pati, tai reikia supti tik mažylę. Taip ir supame visi pasikeisdami…

Šią žaidimų aikštelę bočiai pastatė, kad vaikams sodyboje būtų ką veikti. Ir apskritai visa sodyba yra pritaikyta vaikams, todėl šie neįsivaizduoja vasaros be sodybos…

Mortulė su bočium apžiūri ūkį, ruošia salotas prie grilintos mėsytės:)

Man šioje nuotraukoje nepaprastai įstrigo Vilhelmo žvilgsnis į mano tėtį.

Šilauogės – Gertrūdos uogos. Visų pirma, Gertrūda be galo be krašto mėgsta uogas, jas valgo be sustojimo. Visų antra, šilauogių sezonas trunka vos keletą savaičių, o Gertrūdėlė gimė būtent tada! Ir pernai, ir šiemet per gimtadienį buvo du pagrindiniai akcentai: Bijolos tortas (galima liežuvį praryti!) ir šilauogės…mmmmmm…

Nors Vilhelmas puikiai plaukia, tačiau jam patinka plūduriuoti ir, eidamas į tvenkinį, dažnai ant rankų užsitempia plūdurus. Aras – geras berniukų draugas, beveik kasdien trijulė linksmai išsidūksta. Be to, Augustas gali jį jau net nusivesti į mišką pasivaikščioti, žodžiu, yra ir šios toks autoritetas šiam dideliam šuniui.

Gabrielius kai pradeda kalbėti su tėte, tai nėra galo:)

Morta su baba medituoja…

Morta vis klausė: kada bus Gertrūdos su gimimo diena? Tai mes sakom: gi jau vyksta, mes čia susirinkom, atšvęsim. Morta sako: ne, su gimimo diena bus tada, kai bus TORTAS! Taigi teko traukti tortą PRIEŠ grilių, nes Morta niekaip negalėjo sulaukti. Tortas, žinoma, katytė:)  O jau skanumas… Darėme jogurtinį su bananais ir suvalgėme apsilaižydami.

Mūsų Morta vis dar atsargiai žvelgia į gamtą ir jos teikiamus malonumus (Morta kaži, ar pritartų šio žodžio vartojimui šiame kontekste): nuo kojyčių nusirankioja šapelius, vis vaiko vabzdžius ir mieliau sėdi ant akmens, o ne ant žemės.

Gertrūda – nuolat alkanas vaikas. Vos atsibudus pirmasis žodis būna: VALGYTI:) Na, ir jis kartojamas maždaug kas tris valandas. Valgo mergina viską ir su pasimėgavimu. Tiesa, būna dienų, kai skanėstas gali virsti blehhhhrk (čia toks mūsų vaikų išsireiškimas, kai kažkas nepatinka…niekaip neišgyvendinamas ), bet iš principo tinka viskas ir visada. Kol laukė torto ir griliaus, mergina rado Medeinos keptų sausainių lėkštę: suvalgė likusius sausainius, o po to ir visus trupinėlius.

Morta vilki suknelę, kurią man nunėrė močiutė – mamos mama.

Su tėveliu. Kai grįžome po savaitgalio iš sodybos (Gabrielius jau buvo išskridęs į Belgiją), Gertrūda bėgo iš lifto ir šaukė: “Tiati, jabas!”

O čia – gyva katytė. Jos vardas – Fėja. Mano tėtė taip ją pavadino, nes maža Mortulė vis sakydavo, kad ji – “fėva”. (Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad tai ne JI, o JIS, bet vardas liko tas pats ) Gertrūda mėgsta it šešėlis sekioti Fėjų, jį paniurkyti ir glostyti. Turiu pripažinti, kad daro tai labai gražiai, ir Fėjus nėra nė karto jos užgavęs (tfutfutfu).

“Pėšiam”

Kukū

Baba padovanojo abiems mergaitėms po vandens leliją iš bočių tvenkinio…

Galų gale valgysime tortą. Tėtė su ketveriuke.

Bengališkos ugnelės ir fejerverkai akimirkai išgąsdino mažąją jubiliatę.

Tačiau pūsti žvakeles – fantastika. Pasiruošiam.

Uždegam žvakeles.

Pučiam.

VALIOOOOO! (Ir tą kartojom daug daug kartų)

Gertrūda vaišina babą savo tortu.

Ir vėl pučiam žvakutes, nors pusės torto jau nelikę

Koks gimtadienis be tikrų taurių ir be tikrų burbuliukų???

DUOKIT DARRRRRR TŲ ŽVAKIŲ PŪSTI:)

Šilauogės…hmmm…gėėėėėris.

ČIA mano tortas. O metai – DU (rodo vieną pirštuką. KOL KAS, nes sesė su ja šia linkme intensyviai dirba ).

Kai suvalgė tiek torto ir tiek šilauogių, kiek norėjo, prasidėjo chemija. Nežinau, kaip jūsų vaikai, bet mūsiškiai labai mėgsta pažinti tūrio ir erdvės, priežasties ir pasekmės sąvokas viską išbandydami:) (Na, visi vaikai tą mėgsta, bet ne visi turi galimybę…)

Nieko sau. Gertrūda vis pažiūrėdavo į mus ir sako: Matei? Wow!

O kas bus, jei dar prikrausiu ir šilauogių?

Morta iš pradžių labai įtartinai žiūrėjo – jau pamiršusi, kad ir pati taip dar visai neseniai eksperimentuodavo:)

Tačiau netrukus atsipalaidavo ir prisijungė prie sesės.

Po tokių sunkių eksperimentų mažylė užmigo – juk vis dėlto dar net sirgo!

o mes tęsėme vakarėlį prie laužo, visaip stengdamiesi išvengti uodų antpuolio:)

Kitą dieną Gertrūdos pasveikinti atvažiavo ir Medeina su Pauliumi.

Dovanų Gertrūda gavo minkštutėlį Disney asiliuką ir žaislinį telefoną. O jau muzikėlės…na, kodėl negali į tuos telefonus įrašyti, pavyzdžiui, Mocarto arba Vivaldžio? Juokingiausia, kad Gertrūda ne pati klausė, o vis kišo katinui prie ausies, tai taip ir vaikščiojo jį gaudydama po kiemą

Karštą dieną arbūzas – pats tas!

Vaikai labai myli Medeiną ir visada džiaugiasi, kai ji atvažiuoja, kai būna su jais. Tądien dūko su visais, tai vaikai taip įsisiautė, kad po to buvo sunku nuraminti. Smagiausia buvo berniukams, kai jiedu su Pauliumi žaidė su jais futbolą.

Krikštamotė su krikštadukra…

Gimtadienio mergaitė su teta…

Štai toks buvo savaitgalis, kai buvome nusprendę švęsti mažylės gimtadienį. Kadangi galvojome, jog mažoji bus sveika ir bus grupė vaikų, buvau prigalvojusi visokiausių atrakcijų. Jas vis vien aprašysiu, nes juk jau viską buvau susirinkusi, tačiau…gal dar pavyks suburti vaikus? O šiaip turiu pasakyti, kad – nors visai nepatiko, kad Gertrūdai pakilo temperatūra – gimtadienis labai patiko. Nes vaikai gavo mažiau atrakcijų, bet daugiau dėmesio. Ir iš tiesų darė tai, ką norėjo. Ypač jubiliatė. O juk kartais taip yra būtina daryti būtent tai ir tik tai, ką daryti nori! Su antruoju gimtadieniu tave, mylimoji!

Vakar parvažiavome namo po smagaus Vincento gimtadienio, tad labai norisi apie jį papasakoti, kol įspūdžiai “neišgaravo”

Vincentulio gimtadienį šventėme dideliame senelių kieme ir su didele baime palydėdavome kiekvieną tamsesnį debesėlį, nes labai nesinorėjo, kad prapliupęs lietus nutrauktų linksmybes.

Kadangi Vincento gimtadienis buvo per pastarąsias ilgąsias išeigines, tad, nors net keletą kartų vis keitėme šventės valandą, iki paskutinės minutės nežinojome kiek mažųjų svečių sulauksime, nes beveik visi buvo kur nors išvykę, kai tieeeek laisvadienių. Tad laukėme svečių ir ruošiau žaidimus vis bandydama nuspėti kiek dalyvių bus.

Kai susirinko svečiai ir kurį laiką tevai pasidžiaugė dovanų konstravimu, o vaikai žaidimu, prasidėjo programėlė. Pasikviečiau vaikučius į ratelį ir papasakojau, kad, šio gimtadienio metu, mūsų laukia kelios užduotys ir, jeigu jas įvykdysime, “atplasnos” staigmenos.

Pirmos užduoties metu, visi vaikai, su tėvelių pagalba, turėjo pasigaminti sparniukus, o tada skraidė po kiemą nuo voro su voratinkliu (aš laksčiau su dekučiu, o Polinos tėtis su tinklu nuo futbolo vartų ). Sparniukus vaikai su tėveliais gamino iš didelių apskritimų, kuriuos iškirpau iš nereikalingų tapetų. Lankstėme juos “vėduokle”, o tada iš gumos darėme aštuonetus, kabinome vaikams ant pečių ir tvirtinome sparniukus. Tėveliai darbavosi, kad net gražu buvo žiūrėti. Vaikai taip pat labai labai stengėsi ir padėjo tėveliams.

Po šio pasilakstymo turėjo būti “rimtas” maistas, kad visi vaikai noriai pavalgytų, tik… ne visiems vaikams patiko, kad juos gaudė voras, tad neišvengėme ir ašarų. Teko greit koreguoti programą ir atlikti smagesnę užduotį. Antroji užduotis- “Vabzdžių matematika”. Pievoje pridėliojau kartoninių gėlių su balionėliais, o vaikai iš maišelio traukė po kartoninį vabzdį ant kurio buvo nupieštas skaičiukas

Ir turėjo pievoje surasti to vabzdelio gėlytę (reikėjo skaičiuoti gėlės žiedlapius)

Kam skaičiukas buvo dar per sudėtingas, kvietėsi į pagalbą tėvelį arba mamytę

Po gėle kiekvienas “matematikas” atrado mažytę staigmeną- čiulpinuką (nelabai gera užduotis prieš “rimtą” maistą, bet po baisiųjų voro gaudyniu- pats tas )

Pavalgę vaikai piešė (ši užduotis buvo sugalvota spontaniškai, nes tarp dovanų atradome labai gražias kreideles piešimui ant asfalto ir parūpo išbandyti)

Sekanti užduotėlė- boružėlės taškelių klijavimas. Aš ant vatmano lapų nupiešiau dvi dideles boružes be taškelių, tad juos teko priklijuoti. Apskritimus iškirpau iš juodo kartono ir prilipinau gabaliuką dvipusės lipnios juostos, o vaikai, užrištomis akimis klijavo taškelius ant boružėlės. Kas nesutiko, kad užrištumėme akytes, tai tik uždengdavome akis delnu

Tėvelių laukė šiek tiek sudėtingesnė užduotis- jiems teko klijuoti taškučius “ropojančiai” boružėlei

Paskutinė užduotis- iš paruoštų priemonių reikėjo pasigaminti drugelį, boružę, bitę ar dar kokį vabzdį. Priemonės: kūneliai- apvalūs sausainiai, sparneliai- vafliukai “taleriai”, ūsai- traškios lazdelės, boružėlių dėmės- apvalūs saldainukai ir klijai- virtas kondensuotas pienas “Rududu”. Ir vaikai, ir tėvai mielai lipdė sau skanumynus.

Po šios užduoties susėdome su vaikais ir suskaičiavome ar jau visas gimtadienio užduotis atlikome

Kadangi visas užduotis įvykdėme puikiai, “atplasnojo” staigmenos- ant virvių sukabinti drugeliai, laumžirgiai,… Jų viduje- į krepinį popierių supakuotos plonos knygelės, pieštukų rinkinukas ir javainių batonėlis

Vaikai turėjo išsirinkti sau kokį sparnuotį, o aš nukirpdavau

Po to dar dūkom, žaidėm, o prieš pat svečiams išsiskirstant prisiminiau, kad dar turiu labai gražių vabzdžių lipdukų, tad vaikai išsirinko ką jiems priklijuoti (kaip ženkliuką) už šaunų dalyvavimą šventėje

Vargšė Tviksela. Sėdi sau liūdna apsitviksinus prie kompo. “Atsiprašau, kur čia pas Jus statusas apsideitina?” Windowsai – tau ne Bletberry operacinė sistema, chui pariši, kur čia ką rašyt.

Liūdesiuksas ir toliau raižo Tvikselai paširdžius – “Kas man tame Loldone pins kasas nx?” Per Skaipalą kasyčkų nepripinsi.

“Virginijos” interneto ryšio padugnės vis mums neįveda šniūrles0. Atvarysiu daryt tvarkos ar ką. Arba vėl dingsiu be žinios metams.

Nusprendžiau, kad šiemet gal jau reikia apsilankyti Stereoupėje. Kažkaip man šis Nutelos ir šeimyninių vakarienių ketvirtą ryto kupinas ilgasis savaitgalis labai jau neprailgo. Norisi tęsinio. Ant Čiužinuko. Šaukštu kabinant šviežutėlę Nutelą. Girtas tėvas ir Nutela visuomet pasirūpins sesės ir Tvikselos alkiu, kurio nėra. Apkamšys cepelinukais. O aš iškepsiu tau omletuką. “Čia ne aš, čia jis.”

Čiužinukas vakar prarado nekaltybę. Šeima labai didžiuojasi šiuo sūnelio pasiekimu. Tviksela ir Nutela šiandien nuvežė Čiužinuką tėveliams. Tada visi susėdę žiūrėjome filmuką “Čiužinuko kelionės”. Oi daug nukeliauta, oi daug. Mažius jau N kartų prie ežero lankėsi. “Užaugęs būsiu Guliveris. Apkeliavęs pasaulį, apsistosiu druskos kasyklose.”

Nerandu nuotraukos, imituojančios dviejų Twixo gabaliukų pisybą.

Varau biškį į Dormeo padormirint. “Jūsų dukra labai gražiai dainuoja portugališkai.”

Kitos serijos gali ir nebūti.

Share on Facebook