Geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje
Laisvalaikis
Gertrūdėlė įkopia į trečiuosius metelius…
Jul 28th
Šiandien mūsų saulutei Gertrūdėlei – dveji. Jau, kaip sakant, didelė mergaitė! Vakar sėdžiu ją apsikabinusi ir klausiu: tu mano mažylė? O ji: ne! Tai buvo pirmas kartas, kai ji taip sureagavo, kai aš sakau, kad ji – mano mažylė. Anksčiau visada sakydavo: teiiiiip 
Gertrūda tik patvirtino tai, ką supratome su Morta: kiekvienas vaikas yra nepakartojamas…nors tu ką! Ir nors aplinka labai veikia žmogaus gyvenimą, tačiau neįtikėtinai daug tas žmogus ir atsineša. Be jokios abejonės, Gertrūdos gyvenimui darys įtaką tai, kad ji – jaunylė, kad ji turi du vyresnius brolius ir vieną vyresnę sesę ir pan., bet aš visada prisiminsiu, kaip jie visi juokdavosi iš visko, ką ji padarydavo neleistino.
Įsivaizduokite: yra vienturtis, kuris, pavyzdžiui, nusprendžia mėtyti daiktus nuo stalo. Ką daro tėvai? Parodo, kad nenorėtų, jog vaikas taip darytų, ar ne? Gertrūdėlės atveju yra taip: du tėvai rodo, jog nenorėtų, kad vaikas taip darytų, o TRIMS žmonėms (kurie, beje, yra ir didžiuliai sektini herojai ) tai atrodo laaaaaabai juokinga (nors kartais tą juoką ir bando nuslėpti). Žodžiu, ji auga aplinkoje, kur vaikų namuose – dauguma. O ji – tas vaikas, kuris sulaukia daugiausiai palaikymo, nes dažniausiai yra šešios + keturios rankos, kurios gali padėti.
Be to, su Gertrūda niekas nekonfliktuoja. Morta, galima sakyti, VIS DAR nėra rimtai susipykusi su Gertrūda. Ji gali pakelti balsą arba apsisukus išeiti, bet nėra nei stūmus, nei kaip nors kitaip užgavus Gertrūdos. Berniukams Gertrūda – per maža, kad su ja galima būtų pyktis. Ir jeigu Vilhelmas su Morta susipyksta (tarp jų – beveik treji), tai su Gertrūda jau (dar?) ne. Niekas nekonfliktuoja, bet…visi žaidžia. Gertrūda tiesiog dievina Mortulę, nes ji taip gražiai, kantriai ir rūpestingai su ja žaidžia, kad man tiesiog širdis dainuoja. Žinoma, kartais Gertrūda, pavyzdžiui, nenori būti šuniuku ir bando išsisukti, bet dažniausiai žaidžia viską, ką Morta pasiūlo. O tvirto ir vadovauti mėgstančio charakterio Mortai tokia adoracija – kaip medus.
Gertrūda auga mums ją mintyse lyginant su kitais vaikais…tokia pati švelnutė kaip VIlhelmas, tokia pati laipūnė ir lakstūnė kaip Augustas, lygiai taip pat dievinanti techniką kaip Augustas (net Morta kartais jos paprašo, kad viską sujungtų!), išmokusi iš sesės daugybę apžavėjimo triukų, bet tuo pačiu tokia atsipalaidavusi, kokio vaiko dar neturėjome! Vilhelmas buvo maminukas, tačiau ji – dar didesnė maminukė. Jau kaip supyks, kai man reikia išeiti! O jos bučiniai…yra kažkas dieviško. Ji vis užsiropščia ant kelių ir bučiuoja, bučiuoja… Mielumas neišpasakytas…
Kokia dar mūsų dvimetukė? Užsispyrusi. Savarankiška. Tik ką pradėjusi kalbėti taip, kad galima būtų registruoti kalbėjimo pradžią. Pradeda kalbėti dviem kalbom, tačiau dominuojanti – lietuvių. Siaubingai nemėgsta maudytis duše/vonioje, bet nepaprastai mėgsta vandens telkiniuose. Jeigu surišu plaukus, dažniausiai viską išplėšia. Daug šypsosi. Dainuoja. Nustebome, nes vieną dieną mašinoje užtraukė: “epi tu jū, epi tu jū” (happy (birthday) to you). Kai susitinka brolius/sesę/tėtį/mane ir kitus artimus žmones, visada bėga į glėbį…ir taip nepaprastai, nepaprastai ištirpdo apsivydama kaklą savo putliomis rankutėmis. Kai išlydėjome tėtį į Belgiją, man nubėgo kelios ašaros. Ji, tai pamačiusi, suėmė mano veidą savo rankutėmis ir klausia: Mama? Gejai? (Gerai?) Gejai? Ir tooooks rūpestis jos akutėse… Į ją žiūrėdama aš visada iki skausmo pajaučiu, kaip vis dėlto ilgėsiuos jos mažų basų kojyčių šlepsėjimo per grindis, kaip su ilgesiu žiūrėsiu į sienas be jos pirštukų atspaudų, nes dabar per ją aš tarsi išgyvenu ir kitų trijų vaikų kūdikystę: prisimenu, kokie jie buvo, ką jie darė. Atrodo, vienas mažylis, tačiau leidžia dar kartą išgyventi keturis… Dovana, ne kitaip… Ir nors viena mano pusė jau kaip ir laukia tos dienos, kai visi vaikai bus gerokai ūgtelėję ir jau su mažiausiu, o ne vyriausiu diskutuosime apie kapitoną Bladą, tačiau iš tiesų tai nepaprastai džiaugiuosi šia galimybe prisiliesti prie to, ką manau esant gražiausia – ankstyvosios vaikystės. Ir Gertrūda – labiau nei be kuris kitas vaikas – padeda be galo be krašto tuo džiaugtis, nes jau esu supratusi, kokia ta vaikystė laikina. Ir kaip negalima jos skubinti. Kaip reikia žiūrėti į miegantį mažylį ir gerti tą vaizdą visa savo esybę, kad po to, kai jau bus didelis ir išves iš kantrybės, tarsi kokią mantrą matytum prieš savo akis tą vaizdą, kai, atrodė, gali devynias upes perplaukti ir devynis kalnus basa perlipti, kad tik tas vaikelis būtų sveikas ir laimingas. Nes iš esmės juk kiekvienas suaugęs turi savyje tą mieliausią pasaulyje tvarinį – tik reikia mokėti jį pamatyti…
Labai norėjome su Gertrūdėle gimtadienį atšvęsti prieš išvažiuojant tėveliui, todėl pasikvietėme keletą artimiausių draugų šeimynų į mano tėvų sodybą. Gimtadienio tema – katinukai, mat Gertrūdai labai patinka katytės. Spalvą šiemet pasirinkome geltoną ir taip apsirengti pakvietėme ir visus svečius. Žodžiu, geltonai oranžiniai katinukai! (Pernai tema buvo boružėlės, o spalva – raudona).
Tačiau…visus planus sujaukė tai, kad Gertrūdėlei pakilo temperatūra. Teko atšaukti visus draugus ir į sodybą važiavome vien todėl, kad pabėgtumėme nuo miesto karščio. Be to, kadangi tortas buvo užsakytas, tai jį reikėjo pasiimti. Na, ir šiaip jau buvome susiruošę… Kadangi kaži ar pavyks vėl visus sukviesti (nes vieni atostogauja vieną savaitę, kiti – kitą, be to, ir mums tų savaičių jau nedaug likę), tai, galima sakyti, Gertrūdėlės gimtadienis buvo labai ramus ir idiliškas.
Mėgiamiausia Augusto drebulė. Ji yra prie lauko stalo, ten dažnai sėdi mano mama, tai taip ir kalbasi: Augustas medyje, o mama – ant kėdės 
Pernai krisdamas iš tos drebulės Augustas prasiskėlė galvą, teko “lopyti”, tačiau meilė drebulei dėl to nė kiek nesumažėjo…
Gertrūdai be galo patinka suptis. Kadangi Morta jau moka suptis pati, tai reikia supti tik mažylę. Taip ir supame visi pasikeisdami…
Šią žaidimų aikštelę bočiai pastatė, kad vaikams sodyboje būtų ką veikti. Ir apskritai visa sodyba yra pritaikyta vaikams, todėl šie neįsivaizduoja vasaros be sodybos…
Mortulė su bočium apžiūri ūkį, ruošia salotas prie grilintos mėsytės:)
Man šioje nuotraukoje nepaprastai įstrigo Vilhelmo žvilgsnis į mano tėtį.
Šilauogės – Gertrūdos uogos. Visų pirma, Gertrūda be galo be krašto mėgsta uogas, jas valgo be sustojimo. Visų antra, šilauogių sezonas trunka vos keletą savaičių, o Gertrūdėlė gimė būtent tada! Ir pernai, ir šiemet per gimtadienį buvo du pagrindiniai akcentai: Bijolos tortas (galima liežuvį praryti!) ir šilauogės…mmmmmm…
Nors Vilhelmas puikiai plaukia, tačiau jam patinka plūduriuoti ir, eidamas į tvenkinį, dažnai ant rankų užsitempia plūdurus. Aras – geras berniukų draugas, beveik kasdien trijulė linksmai išsidūksta. Be to, Augustas gali jį jau net nusivesti į mišką pasivaikščioti, žodžiu, yra ir šios toks autoritetas šiam dideliam šuniui.
Gabrielius kai pradeda kalbėti su tėte, tai nėra galo:)
Morta su baba medituoja…
Morta vis klausė: kada bus Gertrūdos su gimimo diena? Tai mes sakom: gi jau vyksta, mes čia susirinkom, atšvęsim. Morta sako: ne, su gimimo diena bus tada, kai bus TORTAS! Taigi teko traukti tortą PRIEŠ grilių, nes Morta niekaip negalėjo sulaukti. Tortas, žinoma, katytė:) O jau skanumas… Darėme jogurtinį su bananais ir suvalgėme apsilaižydami.
Mūsų Morta vis dar atsargiai žvelgia į gamtą ir jos teikiamus malonumus (Morta kaži, ar pritartų šio žodžio vartojimui šiame kontekste): nuo kojyčių nusirankioja šapelius, vis vaiko vabzdžius ir mieliau sėdi ant akmens, o ne ant žemės.
Gertrūda – nuolat alkanas vaikas. Vos atsibudus pirmasis žodis būna: VALGYTI:) Na, ir jis kartojamas maždaug kas tris valandas. Valgo mergina viską ir su pasimėgavimu. Tiesa, būna dienų, kai skanėstas gali virsti blehhhhrk (čia toks mūsų vaikų išsireiškimas, kai kažkas nepatinka…niekaip neišgyvendinamas ), bet iš principo tinka viskas ir visada. Kol laukė torto ir griliaus, mergina rado Medeinos keptų sausainių lėkštę: suvalgė likusius sausainius, o po to ir visus trupinėlius.
Morta vilki suknelę, kurią man nunėrė močiutė – mamos mama.
Su tėveliu. Kai grįžome po savaitgalio iš sodybos (Gabrielius jau buvo išskridęs į Belgiją), Gertrūda bėgo iš lifto ir šaukė: “Tiati, jabas!”
O čia – gyva katytė. Jos vardas – Fėja. Mano tėtė taip ją pavadino, nes maža Mortulė vis sakydavo, kad ji – “fėva”. (Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad tai ne JI, o JIS, bet vardas liko tas pats ) Gertrūda mėgsta it šešėlis sekioti Fėjų, jį paniurkyti ir glostyti. Turiu pripažinti, kad daro tai labai gražiai, ir Fėjus nėra nė karto jos užgavęs (tfutfutfu).
“Pėšiam”
Kukū
Baba padovanojo abiems mergaitėms po vandens leliją iš bočių tvenkinio…
Galų gale valgysime tortą. Tėtė su ketveriuke.
Bengališkos ugnelės ir fejerverkai akimirkai išgąsdino mažąją jubiliatę.
Tačiau pūsti žvakeles – fantastika. Pasiruošiam.
Uždegam žvakeles.
Pučiam.
VALIOOOOO! (Ir tą kartojom daug daug kartų)
Gertrūda vaišina babą savo tortu.
Ir vėl pučiam žvakutes, nors pusės torto jau nelikę
Koks gimtadienis be tikrų taurių ir be tikrų burbuliukų???
DUOKIT DARRRRRR TŲ ŽVAKIŲ PŪSTI:)
Šilauogės…hmmm…gėėėėėris.
ČIA mano tortas. O metai – DU (rodo vieną pirštuką. KOL KAS, nes sesė su ja šia linkme intensyviai dirba ).
Kai suvalgė tiek torto ir tiek šilauogių, kiek norėjo, prasidėjo chemija. Nežinau, kaip jūsų vaikai, bet mūsiškiai labai mėgsta pažinti tūrio ir erdvės, priežasties ir pasekmės sąvokas viską išbandydami:) (Na, visi vaikai tą mėgsta, bet ne visi turi galimybę…)
Nieko sau. Gertrūda vis pažiūrėdavo į mus ir sako: Matei? Wow!
O kas bus, jei dar prikrausiu ir šilauogių?
Morta iš pradžių labai įtartinai žiūrėjo – jau pamiršusi, kad ir pati taip dar visai neseniai eksperimentuodavo:)
Tačiau netrukus atsipalaidavo ir prisijungė prie sesės.
Po tokių sunkių eksperimentų mažylė užmigo – juk vis dėlto dar net sirgo!
o mes tęsėme vakarėlį prie laužo, visaip stengdamiesi išvengti uodų antpuolio:)
Kitą dieną Gertrūdos pasveikinti atvažiavo ir Medeina su Pauliumi.
Dovanų Gertrūda gavo minkštutėlį Disney asiliuką ir žaislinį telefoną. O jau muzikėlės…na, kodėl negali į tuos telefonus įrašyti, pavyzdžiui, Mocarto arba Vivaldžio? Juokingiausia, kad Gertrūda ne pati klausė, o vis kišo katinui prie ausies, tai taip ir vaikščiojo jį gaudydama po kiemą
Karštą dieną arbūzas – pats tas!
Vaikai labai myli Medeiną ir visada džiaugiasi, kai ji atvažiuoja, kai būna su jais. Tądien dūko su visais, tai vaikai taip įsisiautė, kad po to buvo sunku nuraminti. Smagiausia buvo berniukams, kai jiedu su Pauliumi žaidė su jais futbolą.
Krikštamotė su krikštadukra…
Gimtadienio mergaitė su teta…
Štai toks buvo savaitgalis, kai buvome nusprendę švęsti mažylės gimtadienį. Kadangi galvojome, jog mažoji bus sveika ir bus grupė vaikų, buvau prigalvojusi visokiausių atrakcijų. Jas vis vien aprašysiu, nes juk jau viską buvau susirinkusi, tačiau…gal dar pavyks suburti vaikus? O šiaip turiu pasakyti, kad – nors visai nepatiko, kad Gertrūdai pakilo temperatūra – gimtadienis labai patiko. Nes vaikai gavo mažiau atrakcijų, bet daugiau dėmesio. Ir iš tiesų darė tai, ką norėjo. Ypač jubiliatė. O juk kartais taip yra būtina daryti būtent tai ir tik tai, ką daryti nori! Su antruoju gimtadieniu tave, mylimoji!
(No Ratings Yet)
Loading ...Antrasis Vincento gimtadienis vabzdžių pulkelyje.
Jul 7th
Vakar parvažiavome namo po smagaus Vincento gimtadienio, tad labai norisi apie jį papasakoti, kol įspūdžiai “neišgaravo”
Vincentulio gimtadienį šventėme dideliame senelių kieme ir su didele baime palydėdavome kiekvieną tamsesnį debesėlį, nes labai nesinorėjo, kad prapliupęs lietus nutrauktų linksmybes.
Kadangi Vincento gimtadienis buvo per pastarąsias ilgąsias išeigines, tad, nors net keletą kartų vis keitėme šventės valandą, iki paskutinės minutės nežinojome kiek mažųjų svečių sulauksime, nes beveik visi buvo kur nors išvykę, kai tieeeek laisvadienių. Tad laukėme svečių ir ruošiau žaidimus vis bandydama nuspėti kiek dalyvių bus.
Kai susirinko svečiai ir kurį laiką tevai pasidžiaugė dovanų konstravimu, o vaikai žaidimu, prasidėjo programėlė. Pasikviečiau vaikučius į ratelį ir papasakojau, kad, šio gimtadienio metu, mūsų laukia kelios užduotys ir, jeigu jas įvykdysime, “atplasnos” staigmenos.
Pirmos užduoties metu, visi vaikai, su tėvelių pagalba, turėjo pasigaminti sparniukus, o tada skraidė po kiemą nuo voro su voratinkliu (aš laksčiau su dekučiu, o Polinos tėtis su tinklu nuo futbolo vartų ). Sparniukus vaikai su tėveliais gamino iš didelių apskritimų, kuriuos iškirpau iš nereikalingų tapetų. Lankstėme juos “vėduokle”, o tada iš gumos darėme aštuonetus, kabinome vaikams ant pečių ir tvirtinome sparniukus. Tėveliai darbavosi, kad net gražu buvo žiūrėti. Vaikai taip pat labai labai stengėsi ir padėjo tėveliams.
Po šio pasilakstymo turėjo būti “rimtas” maistas, kad visi vaikai noriai pavalgytų, tik… ne visiems vaikams patiko, kad juos gaudė voras, tad neišvengėme ir ašarų. Teko greit koreguoti programą ir atlikti smagesnę užduotį. Antroji užduotis- “Vabzdžių matematika”. Pievoje pridėliojau kartoninių gėlių su balionėliais, o vaikai iš maišelio traukė po kartoninį vabzdį ant kurio buvo nupieštas skaičiukas
Ir turėjo pievoje surasti to vabzdelio gėlytę (reikėjo skaičiuoti gėlės žiedlapius)
Kam skaičiukas buvo dar per sudėtingas, kvietėsi į pagalbą tėvelį arba mamytę
Po gėle kiekvienas “matematikas” atrado mažytę staigmeną- čiulpinuką (nelabai gera užduotis prieš “rimtą” maistą, bet po baisiųjų voro gaudyniu- pats tas )
Pavalgę vaikai piešė (ši užduotis buvo sugalvota spontaniškai, nes tarp dovanų atradome labai gražias kreideles piešimui ant asfalto ir parūpo išbandyti)
Sekanti užduotėlė- boružėlės taškelių klijavimas. Aš ant vatmano lapų nupiešiau dvi dideles boružes be taškelių, tad juos teko priklijuoti. Apskritimus iškirpau iš juodo kartono ir prilipinau gabaliuką dvipusės lipnios juostos, o vaikai, užrištomis akimis klijavo taškelius ant boružėlės. Kas nesutiko, kad užrištumėme akytes, tai tik uždengdavome akis delnu
Tėvelių laukė šiek tiek sudėtingesnė užduotis- jiems teko klijuoti taškučius “ropojančiai” boružėlei
Paskutinė užduotis- iš paruoštų priemonių reikėjo pasigaminti drugelį, boružę, bitę ar dar kokį vabzdį. Priemonės: kūneliai- apvalūs sausainiai, sparneliai- vafliukai “taleriai”, ūsai- traškios lazdelės, boružėlių dėmės- apvalūs saldainukai ir klijai- virtas kondensuotas pienas “Rududu”. Ir vaikai, ir tėvai mielai lipdė sau skanumynus.
Po šios užduoties susėdome su vaikais ir suskaičiavome ar jau visas gimtadienio užduotis atlikome
Kadangi visas užduotis įvykdėme puikiai, “atplasnojo” staigmenos- ant virvių sukabinti drugeliai, laumžirgiai,… Jų viduje- į krepinį popierių supakuotos plonos knygelės, pieštukų rinkinukas ir javainių batonėlis
Vaikai turėjo išsirinkti sau kokį sparnuotį, o aš nukirpdavau
Po to dar dūkom, žaidėm, o prieš pat svečiams išsiskirstant prisiminiau, kad dar turiu labai gražių vabzdžių lipdukų, tad vaikai išsirinko ką jiems priklijuoti (kaip ženkliuką) už šaunų dalyvavimą šventėje
(No Ratings Yet) Loading ...Championship Manager 2010 – ak tas futbolo užkratas…
Jun 26th
„Kompiuterinis“ Pasaulio čempionato stebėjimas turėjo man labai neprognozuotų pasekmių: įnikęs į lenteles ir statistiką ėmiau ir nusipirkau žaidimą Championship Manager 2010. Nusipirkau jį ketindamas sužaisti čempionatą pats, bet vos paleidęs žaidimą aptikau, kad CM (kaip toliau jį vadinsiu) yra skirtas ne nacionaliniams čempionatams, o klubų turnyrams.
Na, tiek jau to – iš azarto aš visai nieko prieš pasimuliuoti ir klubinį futbolą. Tiems, kas anksčiau nesusidūrė su Championship Manager arba rimtesniu tos pačios kategorijos žaidimu Football Manager, turiu iškart pasakyti, kad tai yra strateginiai-taktiniai-vadybos žaidimai, o ne veiksmo žaidimai, kaip Electronic Arts FIFA serija. FIFA žaidimai man trunka lygiai tris sekundes, kol iš manęs atima kamuolį. Neapsimoka pirkti brangaus žaidimo dėl tų kelių akimirkų aikštėje.
Su CM viskas kur kas geriau, nes kamuolio aš apskritai negaunu. Čia aš esu pasirinkto klubo vyriausiasis treneris (tas mėlynas siluetas ant žaidimo dėžutės – žr. viršuje). Esu strategas, mokytojas, įkvėpėjas ir beveik dievas. Su labai daug išlygų.
Nors tikri „trenerių“ žaidimų gerbėjai labiau vertina Football Manager, o CM laiko labai paprastu, man ir CM sudėtingumo per akis. Jei tiksliau, tai dar nesugebėjau įsigilinti nė į dešimtadalį jo funkcijų, žaidimo režimų ir pareigų, jau nekalbant apie rimtas gudrybes.
Trys T
Nors CM susideda iš daugybės lygiagrečiai vykstančių procesų (tarp kurių pasiklysti – juokų darbas), pagrindiniai yra trys: žaidėjų pirkimas/pardavimas/mainai (Transfers), treniruotės ir taktika.
Vos pradėjus sezoną ir įvertinus gautos komandos būklę, reikia apsispręsti, kuriuos žaidėjus dėl netinkamos „kokybės“ reikia paleisti iš klubo ir pradėti ieškoti, kuo juos pakeisti. Teoriškai pamainos galima paieškoti klubo rezervininkų ar jaunimo komandose, bet gerų žaidėjų ten pasitaiko retai. Dažniausiai tenka samdyti žvalgus, kurie iš pasirinkto regiono (žr. pav.) suranda perspektyvių žaidėjų.
Skamba paprastai, bet iš tiesų yra itin sudėtinga. Mat pinigų kiekis yra ribotas (ypač mažesniuose klubuose), mokestis žvalgams (kuo daugiau moki, tuo geresnius žaidėjus pasiūlo) išskaičiuojamas iš bendros sumos, skirtos žaidėjų algoms. Negana to, dėl kiekvieno žaidėjo reikia derėtis ir su jo klubu, ir su agentu; derinti begales detalių, įskaitant premijas už gerą žaidimą ar baudos dėl sutarties su klubu nutraukimo. Labai gera vieta mokytis personalo vadybos.
Pabandęs kelis kartus paieškoti talentų savo klubui, supratau, kad prireiks pusmečio, kol prisikasiu iki pirmų rungtynių. Spjoviau ir patikėjau visą žaidėjų samdymą, atleidimą ir kontraktų pratęsimą savo kompiuteriniam asistentui.
Šis asistentas yra didžiausias CM žaidžiančio naujoko išsigelbėjimas. Kai jau visiškai nebesusigaudai, ką kur nusamdei ar nenusamdei ir vieną dieną pamatai, kad klube liko tik atsarginis vartininkas bei du luoši saugai, tai pažymi perduoti visą „kadrų“ ūkį asistentui ir lengviau atsikvepi…
Tą patį patarčiau padaryti ir su treniruotėmis. Šiaip treniruočių kūrimas yra daug paprastesnis už žaidėjų mainus, bet jos idealiai veikia tik tuo atveju, kai kiekvienam žaidėjui yra pritaikytos individualiai pagal tai, kokių savybių jam trūksta ar kurias reikia lavinti. Žaidėjų klube būna 20-25. Vienos treniruočių programos paruošimui gali prireikti 10 minučių ar daugiau (jei peržiūri ir suskaičiuoji visus žaidėjo gebėjimus). Keturias valandas ruošti treniruotes?!? Tikrovėje – tai natūralus dalykas, tačiau žaidime pusę dienos prie to sėdėti yra skausmas. Tai ir šią sritį perduodame asistentui.
Lieka trečioji T – taktika. Jau šio dalyko tai nieku gyvu asistentui neatiduočiau (nors tai irgi yra galima). Mat būtent prieš rungtynes parenkamoje strategijoje ir taktikoje glūdi visas CM žavesys. Kaip išdėlioti aikštėje žaidėjus? Ar pagal jų sugebėjimus, ar reaguojant į priešininko strategiją? Kokį kamuolio perdavimo būdą pasirinkti (jis gi priklauso ir nuo oro sąlygų rungtynių dieną – per lietų geriau siųsti kamuolį į priekį ilgais perdavimais)? Ką pasodinti ant atsarginių suolelio? Daugiau puolamosios grandies, saugų ar gynybinės? Kas greičiausiai pavargsta aikštėje? Kas yra mėgėjas užsidirbti geltonų kortelių, taip sukeldamas riziką komandai likti mažumoje? Net jei visus žaidėjų samdos ir treniruočių dalykus patikime asistentui, taktikos dalykų lieka dar tiek daug, kad užtektų penkiems žmonėms.
Žinoma, į viską iš karto nesigilini. Antraip mėnesį sėdėtum prie lentelių, kol sukurtum „tobulą“ strategiją rungtynėms (kuri po to veikiausiai nepasiteisintų). Vietoje to tiesiog imi ir žaidi toliau, mokydamasis pakeliui.
Žaidimo metu esi tikras treneris. T.y. žaidžia tavo „berniukai“, o tu tik stebi ir bandai koreguoti jų veiksmus per pertraukėles, keitimus ar didžiąją pertrauką tarp kėlinių. Jei vaizdo negana, tai dar yra smulki rungtynių statistika (kamuolio valdymas, perdavimų procentai, smūgiai į vartus, pražangos, kiekvieno individualaus žaidėjo indėlis) ir asistento pastabos, kuris labiausiai stebi priešininkų žaidimą ir stengiasi aptikti silpnąsias vietas: „Priešininkų kairysis saugas šiandien prastos formos – galima būtų tai išnaudoti“. Ką gi – per pertraukėlę virtualioje aikštėje savo žaidėjams nubraižai naują perdavimų kelią dešiniuoju kraštu.
CM leidžia visas rungtynes stebėti „realiu laiku“ (pusantros valandos!), bet tai yra beprotybė. Dažniausiai pasirenkama stebėti svarbiausius žaidimo momentus, tarp jų paspaudant pauzę, kad spėtum peržiūrėti žaidimo statistiką ir asistento pastabas.
Nors negali sakyti, kad rungtynes stebėti neįdomu. Žmogeliukai aikštėje juda daug maž natūraliai (žaidimo kūrėjai teigia, kad kiekvienam jų yra įrašyta 500 animacinių judesių), įvarčiai beveik nesikartoja ir visada yra įdomūs. Tiesa, kompiuteris keistokai reguliuoja žaidimą pagal futbolininkų lygį. Jei žaidėjas prastai valdo kamuolį, tai gavęs perdavimą jis tiesiog prie to kamuolio kažkiek laiko stovi. Matyt tai reiškia, kad jis bando tarp susipynusių savo kojų surasti kamuolį. O tuo metu prie jo lekia keli priešininkai kamuolio atimti!
Iš pradžių keikiau stoviniuojančius žioplius paskutiniais žodžiais, bet paskui pastebėjau, kad priešininkai pagal savo lygį irgi elgiasi taip pat. Taigi jei priešininkas irgi prastas, tai atlėkęs prie maniškio jis irgi sustoja. Ir stovi du kaliošai, kol kompiuteris nusprendžia, kuris vertas laimėti dvikovą dėl kamuolio. Visa tai trunka vos sekundę, tačiau atrodo kiek nenatūraliai. Vėliau pripranti – ir nieko…
Aistros
Nors CM žaidimas daugiausiai susideda iš spoksojimo į begalę statistikos lentelių, jis irgi sugeba uždegti. Imi smarkiai „sirgti“ už savo klubą, rūpestingai prižiūri techniškai stiprius, bet greitai aikštėje pavargstančius komandos „senukus“ (žaidėjus virš 26 metų amžiaus), kad jie nepervargtų ir negautų traumų. Eini kalbėtis „akis į akį“ su nepatenkintais dėl reto išleidimo į aikštę ar dėl išnuomavimo kitam klubui. Savo klubo puolėjo ir gimimo dieną prisimenu…
Sekasi tai man nekaip. Matyt vis dėlto reikia pačiam ir žaidėjų ieškoti, ir treniruotes jiems ruošti. Kadangi pats klubo išsirinkti nesugebėjau, tai leidau kompiuteriui atsitiktine tvarka parinkti. Po kelių bandymų Anglijoje ir Velse, galiausiai ėmiausi vadovauti kažkokiai nudrengtai Argentinos pirmosios lygos komandai. Jos valdyba man iškėlė tik vieną tikslą – nelikti paskutinėje vietoje turnyro lentelėje.
Iš pradžių viskas buvo gerai. Buvome net į ketvirtą vietą pakilę. Bet paskui prasidėjo traumos, mano strategijos klaidos, geltonos kortelės, 11 metrų baudiniai. Šiandien mes dar ne paskutinėje eilutėje, bet galime ten atsidurti iki sezono pabaigos. Labai dėl to sielojuosi. Guodžiuosi bent tuo, kad tai pirmas mano sezonas. Įgudęs kito klubo nebepaskandinsiu.
Per tą Championship Manager vos tikro futbolo nepamiršau. Todėl perspėju susidomėjusius CM žaidimą atidėti po čempionato. Jei futbolo pasirodys per mažai, galėsite jį virtualiai pratęsti, kiek norėsite. Jei taip iš tikrųjų padarysite, pasidalinkite gudrybėmis – gal man vis dėlto pavyks išgelbėti tą nelemtą argentiniečių klubą nuo visiškos gėdos?
(No Ratings Yet) Loading ...Chlorofilų parkas Belgijoje.
Jun 14th
Prieš maždaug mėnesį buvome Chlorofilų parke (man labai patinka ir jų tinklalapis, nes labai jau meiliai čiulba paukštukai vos jį įsijungus!) Tiesiog perskaičiau, kad tą savaitgalį ten bus eko šventė, todėl ir patraukėme! Atstumas gan nemažas – virš 100km nuo Briuselio, tačiau vėl išsiruošėme visai dienai: pasidarėme pietus (dešrainius) į dėžutę, įsimetėme obuolių, sausainiukų, 3l mineralinio ir…išvykome!
Dalį kelio nuvažiavome labai greitai, o po to įsukome į mažyčius šalutinius kelelius ir važiuodami tiesiog gėrėjomės nuostabiu kraštovaizdžiu!
Parkas turi 2km kelią, kuriuo eidamas gali susipažinti su mišku ir jo augalija/gyvūnija. Be to, takas eina ratu: baigi ten, kur pradėjęs, tačiau visą laiką eini vienu keliu (mums tai dabar aktualu, kai važiuojame su Gertrūda). Tame take – net 24 lavinamosios atrakcijos! Mums patiko ir tai, kad – skirtingai, nei daug vietų Belgijoje – šiame parke (bilietams) didelei šeimai yra nuolaidos!
Gertrūdai labai patinka pienės. Jos vadinamos “fiū”, nes mat galima pūsti! Pamato kokią “apsipūkavusią” pienę ir tikrai jos nepraeis! Geltonos ne taip patinka, bet irgi tinka! Tik jos labai įtartinai nekvepia…
Vos įėjome pro pagrindinius vartus, mus pasitiko klouno šou. Kadangi tik atėjome, ten neužtrukome: šiek tiek pažiūrėjome ir ėjome tolyn.
Ir štai taip mums einant prasidėjo jojo (ar kaip jis ten vadinasi) šou. Ten susirinko nemaža minia žmonių. Mūsų berniukai irgi žiūrėjo išsižioję, nes mano mama jiems buvo padovanojusi tokius daikčiukus, ir jie ten vis treniruodavosi, tai, manau, įsivaizdavo, kiek tas vyrukas turėjo treniruotis, kad rodytų mums tai, ką rodė!
Štai toks įrėmintas įėjimas į parką.
Gertrūdėlei labai patiko lakstyti. O ir mums patiko, nes visai nereikėjo jos gaudyti: a) buvo vienas takelis, kuriuo tiesiog reikėjo eiti į priekį (į mišką Gertrūda nesiveržia!) ir b) jokių dviračių, mašinų ir pan., ko reikėtų saugotis.
Kas diriguoja paradui?
Gan greitai prasidėjo įvairios gamtinės pramogos. Pavyzdžiui, gali atsigulti ir paskaityti apie paukščius, esančius/gyvenančius tame parke. Be to, atrodo, kad tas paukštis iš tiesų skrenda danguje!
Gertrūdai dabar labai įdomu yra “dėlė” (skruzdėlė), “bitė” (bitė) ir visi vabaliukai (kurie dažniausiai įvardinami kaip “dėlė”), todėl vis sustodavo ir džiaugdavosi!
Stendas apie dirvožemį…
Apie tai, kas gyvena po žeme, kokios yra medžių šaknys, kodėl jų reikia ir t.t. ir pan.
Stendas, kuriame palyginamas žmogaus ir medžio gyvenimas. (Tokių stendų buvo labai daug: mes sustodavome, pasikalbėdavome, vaikai apžiūrėdavo paveikslėlius).
Kalvotoje vietoje parodyta, kaip gyvena gyvūnai, kurių nameliai yra po žeme…
Vaikams dar labiau už pavaizduotus gyvūnų namelius patiko ši skulptūra!
Augustas paprašė, kad jį nufotografuočiau prie skruzdėlių namelio – mat jis iš Allegros su gimimo diena gavo tokį rinkinį, kuris leis jam pasidaryti vat štai tokį (tikrą!) skruzdėlyną, kuris matysis kiaurai. Dabar šis rinkinys laukia kelionės į babos ir bočiaus sodybą, kur Augustas nori prigaudyti didelių skruzdėlių ir apgyvendinti jas tame ypatingame skruzdėlyne.
Juokingiausia buvo žiūrėti į Gertrūdą. Mat ji buvo 100proc įsitikinusi, kad gali apeiti šį ratą ratu:) Ir vis imdavo pykti, kai pradėdavo slysti atgal ir kristi… Ir vėl iš naujo bandydavo! Štai taip per hands-on (legs-on ) potyrį ir paaiškėja visi šio pasaulio dėsniai!
Broliams parke patiko, nes galėjo išlieti visą savo susikaupusią energiją! Be to, tokiame parke beveik neįmanoma rasti akstino susipykti ir pan.
Ir štai priėjome čiuožyklą, prie kurios užstrigome…ilgam. Gertrūda važiavo it patrakus! Baimė? Kokia baimė??? Čiuožė ir kvatojo! O jau kai mes nusprendėme, kad vis dėlto laikas eiti (jei norime apeiti visą parką), tai mergina paleido tooookias dūdas, kad maža nepasirodė!
Sesė irgi lėkė su vėjeliu!
Paukščių stebėjimo punktas. Tikrai įspūdingas, nes stovi ties medžių viršūnėmis. Bet taip tikrų tikriausiai ties pačiomis viršūnėmis! Yra įvairių stendų, kur gali pasiskaityti apie paukščius, kuriuos galima pastebėti čia skraidančius. Super!
Takas į paukščių stebėjimo punktą.
O čia – vietelė, kur pasakojama, kaip išmatuoti medžio amžių. Vaikai klausosi tėtės išsižioję
O štai čia – klausimai ir atsakymai: ištrauki skėtį truputį – užrašytas klausimas; ištrauki daugiau – perskaitai atsakymą! Gertrūda, pamačiusi, kad Vilhelmas su Morta traukia ir skaito, užsimanė ir pati taip daryti.
Mortulė ją pakėlė, tačiau ir Mortai sunku buvo laikyti, ir Gertrūdai tuo metu traukti.
Taigi Vilhelmas padėjo užkelti Gertrūdą ant paties to stovo, ir Gertrūda ten smagiai traukiojo tuos skėčius. Smagu stebėti, kaip vaikai vienas kitam padeda ir sprendžia gyvenimiškas problemas be mūsų įsikišimo!
O štai čia – miško gyvūnų mitybos grandinė (piramidė).
Iš pradžių tėtė vaikus paragino atspėti, kas tai yra. O po to – aiškinosi, kas ir kaip ir kodėl!
Vat dėl tokių akimirkų džiaugiesi, kad turi ne vieną vaiką…ir ne du…ir ne tris Nes – kai pagalvoji, kiek yra tų santykių lygmenų ir variacijų – supranti, kad mes iš tiesų matome labai daug tokių akimirkų, kuriose atsiskleidžia pačios gražiausios augančio žmogaus savybės!
Morta ir Gertrūda, žinoma, piramidės viršūnėje
Kadangi vyko šventė, tai po parką vaikščiojo ir štai ši voveraitė. Morta labai norėjo su ja nusifotografuoti, tai džiūgavo, kai šioji ją pakvietė (nes šiaip Morta nėra tas vaikas, kuris veržiasi bendrauti!).
Kelio atkarpa buvo šonuose aptverta štai tokia tvora iš vytelių. Ir toje tvoroje vis būdavo langeliai, o šalia langelių – paveiksliukas miške gyvenančio gyvūno. Vaikams reikdavo tą gyvūną atrasti miške! (O visi turėjo galimybę atrasti, nes parko darbuotojai pastatė muliažus!)
Štai kokios stiprios skruzdėlės! O mes?
Augustas išbando stirnos šuolį.
Ir tėtė.
Ir, žinoma, Gertrūda!
Garnys, garnys tur ilgas kojas…
Vilhelmas bando išlaikyti pusiausvyrą kaip šokinėjanti voveraitė.
O dabar – ar akys it erelio?
Laipiojimų sieną išbandė visi!
Morta nustebino, nes visiškai neleido prie jos liestis – PATI! Tai stovėjom šalia pasiruošę gaudyti…neprireikė!
Berniukai stebi, ar tėtė toks pat vikrus, kaip ir jie
Elnias ir jo augantys ragai (galima sukti tą diską)
Tako atkarpą galima eiti miške gyvenančių gyvūnų pėdsakais.
Berniukams buvo gan lengva…
…Mortai reikėjo šiek tiek pagalbos.
Stebėjimo bokštelis, iš kurio atsiveria labai gražūs apylinkių vaizdai.
Kliūčių ruožas. Čia buvo galima pasirinkti: ar eiti taku, ar šiuo ruožu. Aš su Gertrūda su vežimėliu nuvažiavau taku, o Gabrielius su trijule nuėjo šiuo ruožu. Sakė, kad visai rimtas reikalas!
Pakeliui matėme ir pirmųjų miškų gyventojų bakūžes. Vilhelmas susirūpino, kad jiems turėjo būti labai šalta…
Abi mergaitės pamatė vėl voveraitę. Abiems labai įdomu. Kai tik voveraitė pradėjo eiti link mergaičių….
…Morta paėjo link voveraitės, o Gertrūda kaip skuodė pas mane!
Nuo kelmelio ant kelmelio – gyvenimas pelkėse…
Išėjimo vartai.
Prie vartų buvo galima paragauti vietinio slyvų likeriuko, kurio mudu su Gabrieliumi ir paragavome. Saldu, bet gardu!
Prie pat išėjimo – milžiniškai vaikų žaidimo aikštelė. Tiesa, ne viena, o dvi. Viena – nuo 6m, o kita – iki 6m. Morta drąsiai nukeliavo su Augustu ir tėte į tą, kur NUO 6m.
Mudvi su Gertrūda ir su Vilhelmu nuėjome į tą, kur IKI 6m. Gertrūda įsėdo į sūpynes ir…sėdėjo neišlipdama tol, kol reikėjo važiuoti namo, o….
…Vilhelmas prastai pasijuto, todėl atsigulė ant žolytės pasiilsėti.
Sparnuotosios….
Pakeliui grįždami važiavome pro mažučius kaimelius. Mane Belgijoje vis dar stebina, kai įvažiuoji į vat tokį mažytį gražutį tvarkingą akmeninį miestelį, paskendusį žalumoje ir dažnai pro jį matai vinguriuojantį upelį ir…
…vilą vilaitę, prie kurios vis būna užrašas “privati teritorija”. Matyt, vis verždavosi turistai, kad teko tokį ženklą pastatyti!
Išvyka buvo smagi. Žinoma, džiaugėmės, kad važiavome būtent šventės metu! Žmonių nebuvo labai daug, tačiau atrakcijų – sočiai: ir gyva muzika, ir šio to paragauti, ir linksmintojų…ir, žinoma, ir pats takas patiko!
(No Ratings Yet) Loading ...Kasdienybės spindesys…
Jun 8th
Žinoma, visada norisi aprašyti dienoraštyje ypatingas dienas, ypatingus įvykius, tačiau dažnai pagalvoju, kad būtent kasdienybė yra nepaprastai graži, reikia tik stabtelėti ir pažvelgti į ją ne pro nusibodusios rutinos, o pro prabėgančios ir niekada nebesugrįžtančios akimirkos prizmę… Štai mūsų mergaitės dabar mėgsta piešti…
Morta dabar yra darbininkių darbininkė. Vos įėjusi pro duris iš mokyklėlės jau klausia: ar aš šiandien turiu padaryti lietuvių? (Mat berniukai turi, tai ji nori būti į kompaniją…) Esu nupirkusi keletą knygelių, tačiau ne visada sakau, kad atliktų tas užduotis, be to, ne visada ir ji pati nori. Pastaruoju metu dažnai nori piešti: su kreidelėmis, flomasteriais, guašu, akvarele… Viską pati susiruošia, pati apsisprendžia, nusprendžia, kam pieš (ji beveik niekada tiesiog nepiešia – visada būtinai kam nors piešinį dovanų!)
Mūsų absoliučiai totaliai visiška kairiarankė
Prašom nežiūrėti, piešinys dar nebaigtas!
Susikaupimo akimirka…
O mažoji, atrodo, jau tikrai be abejonių bus dešiniarankė! 2:2
Kaip jums toks rimtas požiūris į meną?
Ir, žinoma, ne ką ne mažiau rimtas menas!
Grožis reikalauja aukų…
Gertrūda išsitepusi nerodo jokio nepasitenkinimo, tik pasako: Oi Ir šypsosi Tačiau paraginta noriai eina praustis…
O štai maudytis Gertrūda nelabai mėgsta. Vienintelis išsigelbėjimas – sesė. Mat Morta be galo be krašto kantriai jai aiškina, kaip reikia atlenkti galvytę ir žiūrėti, ar neskraido musė , kad nepribėgtų vandens į akutes. Ir, žinoma, prigalvoja daugybę žaidimų, kurie mažajai amazonei patinka!
Morta jau prausiasi iš esmės savarankiškai. Ačiūdiev, kad yra mažesnė Gertrūda, nes kitaip tikriausiai mane išgrūstų iš vonios ir maudytųsi visiškai savarankiškai! Dabar bent jau galiu padėti išsiplauti galvą ir parodyti, kur dar liko muiliuko (o jo vis dar lieka )
Jau minėjau, kad mūsų vakaro ritualai – labai ilgi: matematinė knygelė, raidelės (ir pasikartojimas, ir bent jau vienas žaidimas), pasaka ir…Peppa Pig ir Beždžionėlės! Peppa (na, dar gali būti ir Dora, bet rečiau) – Mortos užsakymas, o Ū-Ū – Gertrūdos.
Beje, prieš gal savaitę net gyriausi draugėms, nes kažkaip ėmiau ir įjungiau itališką Peppos seriją. Morta sako: įjunk angliškai, aš čia nesuprantu! Aš taip ir išsižiojau, nes, na, Morta vis pasako žodį kitą angliškai, bet niekada nesu girdėjus daugiau, nei tie žodžiai. Ir štai įjungiu aš jai angliškai, klausiu, ką ten sako, o ji…man pasakoja!!! Na, esmę, šiek tiek prikurdama, bet ne šiaip kalba, o VERČIA! Aš taip ir išsižiojau… Štai jums ir nerodymas vaikui filmukų jokia kita kalba! Ir, žinoma, Augusto draugai, mūsų kaimynai, dainelės mašinoje ir t.t. ir pan. irgi darė savo, tačiau aš tikrai nesitikėjau, kad Morta taip ims ir pradės versti Tik dar kartą – eilinį kartą – apsidžiaugiau, kad vis dėlto Mortą leidome į prancūzišką, o ne į anglišką daržiuką…
Peppa Pig vakarinis seansas Gertrūda sako: mano kva kva, sesė – kiškis (O aš sakau: VALIO IKEA!, kurie geba už tokią nedidelę kainą parduoti tokius smagius rankšluosčius vaikams!)
Čia – dar viena istorija. Grįžta Morta vieną dieną iš mokyklos ir sako: noriu nusinaguoti nagus! Pasirodo, draugė juos nusinagavusi! Ne juokai! Sutarėme, kad lakuosime tik kojyčių nagučius. Gertrūda žiūrėjo žiūrėjo ir sako: Mano ajajai (Noriu, kad ir mano nagučiai būtų gražūs ) Ką gi, teko traukti mano vienintelį apkermijusį nagų laką iš spintelės ir…lakuoti merginoms nagus! Morta sėdėjo jau tokia patenkinta, tokia patenkinta, o Gertrūda vis čiupdavo už pirštukų (žinoma, viską išmozodama) ir kartojo: ajajai, ajajai Nejau teks nusipirkti ir kokį antrą laką per kokius gerus devynerius metus?
(No Ratings Yet) Loading ...Leuven’o botanikos sodas ir pats miestas.
May 19th
Sakiau, kad savaitgalis buvo aktyvus, o aprašiau tik išvyką į Paradisio parką. Na, vienas parkas mūsų nuo kojų nenuvaro , o štai trys išvykos per tris dienas – ojojoi!
Šeštadienį atšaukiau šeštadieninę mokyklėlę, nes 13 vaikų tėveliai pranešė, kad jie išvyksta ir mokyklėlėje nebus. Na, vaikai dar vaikai, bet išvyko ir abi mano bendradarbės, tai jau, kaip sakant, tikrai nebuvo noro eiti vienai persiplėšti
Tačiau…mūsų planų tai nepakeitė, nes mūsų vaikams vyko karate treniruotės (juk oficialus laisvadienis buvo tik ketvirtadienis). Kadangi oras buvo geras, o ore tvyrojo laisvadienio nuotaika (vis dėlto labai įvertini, kai šeštadienį nereikia važiuoti į darbą!), tai nusprendėme lėkti į Leuven’ą.
Leuven’as – nepilni 30km nuo Briuselio. Bene labiausiai šis miestas žinomas dėl savo universiteto – jis reitinguojamas 65 nr pasaulyje (socialiniuose moksluose net 41!) Ne veltui ir įrašą iliustravau išminties fontanu, Fonske (Fons Sapientiae) kuriame – studentas, skaitantis knygą, o išmintis tiesiog pilasi į jo galvą (Augustui ši alegorija pasirodė kiek keistoka…)
Dar garsus yra Leuven’o botanikos sodas, kuris įkurtas 1738 ir yra seniausias botanikos sodas Belgijoje. Botanikos sodas turi gražutėlaitę oranžeriją, tropikų šiltnamį, bet man labiausiai patiko pats sodas…su nepriekaištinga nukarpytais medeliais, nepaprastai gražiai žydinčiu sodu, upeliuku, tvenkiniu, kuriame plaukiojo visokios gražios žuvelės, tokiu mažu sodeliu su fontanu ir…mano svajone – vaismedžių sodu. Vaikščiojau ten tarp vynuogių medelių, obelų, serbentų ir t.t. ir pan. Visa tai PA-SA-KIŠ-KAI susodinta, šonuose – suoliukai, žolytės aksominiai smaragdinis kilimas….aaaaaaaaaaaaaa! Galima tiesiog vietoje kristi ant žemės ir šnabždėti, kad radai rojų žemėje… Vaikščiojau ir aikčojau, kaip norėčiau tokio sodo. Tik, žinoma, kad jį kas nors prižiūrėtų Aš ten noriu tik grožėtis, skaityti knygą ir žaisti su vaikais! Kaip sakant, reikia realistiškai save vertinti, o kad aš kada nors ne tik užauginčiau, bet ir prižiūrėčiau tokį sodą…yra tiesiog begalybė šviesmečių! Išvada – reikia uždirbti daug pinigų. Kada nors. O iki tol galima nuvažiuoti į Leuven’ą! Na, bent jau tol, kol gyvename Briuselyje!
Ir čia…čia verta pasakyti, kad Leuven’o botanikos sode padarėme daugybę nuotraukų, nes juk buvo taip gražu! Ir dar maždaug tiek padarėme beguinage ir pačiame mieste. Bet bet bet…viduryje vienos nuotraukos darymo ėmė ir sugedo mūsų foto aparato atminties kortelė. Vat taip. Ėmė ir sugedo. Ir, žinoma, visos nuotraukos atiaaaaaaaaaaaaaaa…. 
Taigi nuotraukų iš Leuven’o nėra. Tik pasakojimas.
Tame botanikos sode praleidome dvi valandas. Tiesa, jis nėra didelis, bet tiesiog nepaprastai smagu po jį vaikščioti, prisėsti ant suoliuko, pauostyti gėles…tiesiog grožėtis!
Po Botanikos sodo važavome į beguinage. Išversčiau, jei būtų šiam reikalui vertimas. Tai – miestelis miesto viduryje. “Beginės” buvo tokios a la vienuolės, bet ne visai. Tokios pusiau vienuolės, pusiau pasaulietės
Pats beguinage perkelia į senovę. Na, ne veltui įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą! Visų pirma, ten neįleidžiamos jokios motorizuotos transporto priemonės. Žodžiu, tik pėstute, dviračiais ir…vaikiškais vežimėliais ten keliaujama. Gertrūda tuoj pat išlipo iš vežimėlio, nes akmeniniu grindiniu NEpatiko važiuoti dar dar dar dar dar dar… Šiek tiek primena Brugge, nes yra kanalai ir siauri tilteliai per juos, panaši architektūra. Bet tuo pačiu turi ir kažkokią savitą aurą. Labai tylu. Tvarkinga. Tiesa, 1962 beguinage nusipirko Leuveno universitetas, ir dabar ten gyvena studentai ir universiteto darbuotojai. Nieko sau barakai Užėjome į miestelio miestelyje bažnyčią, kur vyko choristų repeticija. Ilgai paklausyti neteko, nes Gertrūda pradėjo šaukti “NE!” Kas jai nepatiko – taip ir nesupratome. Tikriausiai pats faktas, kad įėjome į vidų, o ne perpetuum mobile lauke. Apėjome per kokią valandikę, pasidžiaugėme ramybe, vaikai palakstė gatvelėmis, kuriomis drąsiai galima lakstyti… Žmonių ten nebuvo – tik studentų porelės meiliai burkavo ant suoliukų.
Pabaigai – Leuven centras. Kadangi vaikai jau buvo praalkę ir labai apsidžiaugė pamatę MacDonald’s, tai ten ir sustojome. Ot, pasisekė! Per vieną ilgą savaitgalį apsilankė golden arches net du kartus! (tiesa, tik berniukai)
Rotušė, kurios statyba prasidėjo 1439:
Šv.Petro bažnyčia – seniausia bažnyčia Leuvene. Manoma, kad pirmoji bažnyčia čia stovėjo jau 986 metais, o dabartinę išvaizdą pradėjo įgauti 1425.
Dar prisėdome lauko kavinėje Oude Markt (Senajame Turguje, t.y. Senojo turgaus aikštėje), kur mudu su Gabrieliumi išgėrėme kavos…
Taigi apėjome tai, ką lengvai buvo galima apeiti su keturiais jau gerą pusdienį einančiais vaikais aplink Rotušę, Šv.Petro bažnyčią, šią aikštę ir pasukome atgal link mašinos. Kadangi buvome pastatę ją šiek tiek toliau nuo centro, tai dar prasiėjome po miestą.
Nustebino tai, kad LABAI daug amerikiečių. Bet taip ne turistų, o studentinio amžiaus jaunimėlio. Ir šiaip – visas miestas, atrodo, pulsuoja studentišku gyvenimu. Gal tą labai pastebėjome, nes to tikėjomės, bet ką aš žinau…juk gali tikėtis ir nepastebėti! O dabar buvo vos ne toks jausmas, kad patekome į kažkokį tai studentišką renginį. Beje, man labai panašus jausmas buvo Švedijoje, universitetiniame Lundo mieste, nors patys miestai ir nėra panašūs.
Kadangi užsibuvome, namo grįžome jau vėlai…mergaites tiesiog nunešėme jau miegančias į lovą, o berniukai nusirengė, nusiprausė ir…irgi keliavo į Miegonis. Išvyka visiems patiko, nes viską darėme neskubėdami, visur buvome tiek, kiek norėjome ir neturėjome jokio tikslo kažką ar kažkiek nuveikti. Džiaugiamės galų gale aplankę šį miestą, nes jau seniai norėjome, bet niekaip neprisiruošdavome! Taip ir būna: kartais kažkur toliau išsiruošti yra lengviau, nei ten, kas visai arti…
Kadangi nuotraukų pati nedariau, už jas reikia dėkoti Vikipedijai ir Leuveno miesto tinklalapiui. Dank u wel!
(No Ratings Yet) Loading ...Paradisio – na, gal ne rojus, bet rojukas vaikams:)
May 17th
Šis savaitgalis buvo ilgas savaitgalis. Belgai jį vadina Ascension. Tiksliau, tai buvo ketvirtadienį. Nežinau, kaip ši diena vadinasi lietuviškai, bet tai yra ta diena, kai Jėzus grįžo į dangų pabaigęs visus savo darbus Žemėje. Tai va ta proga vaikai nėjo į mokyklą nei ketvirtadienį, nei penktadienį. Mūsų tai dar mūsų vaikai, bet štai Europinėje mokykloje tai nėjo visą savaitę:))) Žodžiu, Jėzaus darbų dirbimo proga belgai ir europiečiai nusprendė ilsėtis
Ketvirtadienį kaip tyčia lijo be prošvaisčių. Ir lijo taip, kad norėjosi tik gulėti lovoje susisupus į antklodę ir skaityti knygą. (Beje, toks dalykas tai tikrai svajuko dramblionės, nes net neprisimenu, kada taip skaičiau…vidury dienos, ta prasme ) Mano dideliam dideliausiam džiaugsmui berniukus į kiną eiti pasikvietė Gertrūdos krikštatėvis – mat jis, pasirodo, irgi norėjo pamatyti tą filmą, o jo šeima tuo metu buvo Lietuvoje. Taigi…pasikvietė mūsų vaikinus! Kadangi berniukai buvo matę Disney animacinį filmuką (taip, kaip, kalbu apie Robiną Hudą!), tai bent jau Augustas, atrodė, tą pačią akimirką atsidūrė prie durų, o Vilhelmas dar šiek tiek dvejojo, nes abejojo, ar jam nebus baisu. Bet po to apsisprendė, kad su R ir Augustu nebus baisu ir išsiruošė Užmigdžiau Gertrūdą ir mudvi su Morta darėme darbelį – kiškutį. (Jau turiu N darbelių, kurių nuotraukas ir aprašymus reikia sudėti į darbelių skiltį, bet vis neprisiruošiu…) Kai padarėme kiškutį, abi sukritome ant grindų ir dėliojome dėliones. Suuuuuper dienikė! Berniukai grįžo euforijoje, nes po kino dar nuėjo į MacDonaldą!!! O filmą taaaaaip užsimaniau pamatyti…ech! Tai va taip praėjo lietingas ketvirtadienis. Vaikams buvo super smagu!
Penktadienį Gabrielius pasiėmė tėvadienį-laisvadienį ir važiavome į parką Pairi Daiza – Paradisio. Kadangi Gertrūda yra labai pamėgusi gyvūnus, be to, jos toks amžius, kai labai nori eiti pati, pagalvojome, kad tokia išvyka tiks visiems. Tiksliau, Gabrielius pasiūlė važiuoti į zoo sodą ir pataikė tiesiai į dešimtuką! Diena buvo nuostabi. Oras – vidutiniškas, bet svarbiausia, kad nelijo. Paradisio yra maždaug 100km nuo Briuselio. Pagalvojau, kaip juokinga, nes Lietuvoje 100km atrodo daug, o gyvendami čia pradėjome galvoti, kad 100km iki atrakcijos – juokas!
Kadangi mes visaip visada stengiamės taupyti, tai į tokias išvykas vežamės savo maistą. Šįkart Gabrieliaus kolegė paprotino mus pirktines mišraines dėti ant sumuštinių bandelių. Dar nusipirkome agurkiuką, kurį papjausčius irgi sudėliojau ant suvožtinių ir pjaustytos mėsytės-vištienos (nes vaikai nenorėjo mišrainės). Kai važiuojame į išvykas, vežamės 3l mineralinio (arba vandens), nes jau 1.5l nebeužtenka! Dar nupirkau sausainiukų ir vaisių tyrelių. Žodžiu, pasiruošėme, kad nereikėtų pirkti maisto zoo sode, kur paprastai mūsų šeimynai jis kainuotų, na, minimum apie 30eu (čia jeigu pirktumėme kokį dešrainį). Parduotuvėje išleidau 7eu su truputėliu. Švelniai tariant, apsimoka Žinoma, tokiomis – išvykų – dienomis valgome rimtesnius pusryčius ir vakarienę.
Nuvažiavome ten apie pietus, Gertrūda pakeliui numigo savo pietų miegelio. Pirmas įspūdis didesnis buvo tėveliams, nei vaikams, nes ten – neaprašomo grožio kažintaikokia vila. Žinot, man į galvą šovė tik viena mintis: mansion. Vat būna, kai randi tinkamą žodį būtent tam tikroje kalboje. Tai va taip man buvo ten nuvažiavus. Toks apgriuvęs bokštas, viskas tikrai senoviška, lyg ir sena, bet taip ne visai. Matyt, toks ir būtas savininkų noras: šiek tiek senovės auros, tačiau viskas labai gražu ir modernu! Įeidami gavome parko žemėlapį, kuris, sakyčiau, nelabai aiškus, tačiau orientuotis iš esmės padėjo Žinoma, nemaloniausia dalis yra kainos, kurios beveik visuose panašiuose Belgijos parkuose yra labai panašios. Ir čia dar ir 4eu už stovėjimo aikštelę turi sumokėti! Na, bet nurijome tą karčią piliulę prie kasų ir…leidomės į parką!
Štai toks yra įėjimas į parką:
Tik įėjus, prišoka fotografė, kuri uždeda papūgą vaikui ant peties, labai greitai nufotografuoja ir vėl paima Mes nespėjom net susiorientuoti, kai uždėjo berniukams, nes viskas vyko žaibo greičiu! Gabrielius vos spėjo nufotografuoti, kai uždėjo ant Mortos ir ant Gertrūdos vežimaičio
Gertrūdai papūga didžiulio įspūdžio nepadarė – ji stengėsi apsaugoti savo bandelę, į kurią papūga nelabai ir kėsinosi
Vos įėjus tėveliams kvapą užgniaužė ne papūga, o įspūdingi bokšto griuvėsiai…
Vijokliais ir medžiais apaugęs antai…
Smagu tai, kad parke vaikšto povai, antys ir kiti naminiai ir ne visai naminiai paukščiai. Tie povai pritraukia itin daug smalsuolių. Gertrūda – kai tik juos pamatydavo – tai sekiodavo it vedžiojama už nematomos virvelės! O jei šie užspiegdavo ar išskleisdavo uodegą…uch, kiek džiaugsmo!
Bene smagiausia yra matyti gyvūnus tame, kas yra panašu į jų tikruosius namus! Iš tiesų jie visiškai neatrodo nei iškankinti, nei nuvargę, nei nelaisvi. Man jie labiau priminė Madagaskaro gyvūnus, kurie norėjo grįžti į savo zoo sodą, nei tokius, kurie norėtų pabėgti! Bet kuriuo atveju nenoriu leistis į diskusiją su zoo sodų priešininkais – tiesiog Kaune man nepatinka lankytis, o Belgijos zoo soduose – patinka!
Kai kurie gyvūnai gyvena salose (kad nepabėgtų), o salą su “žeme” sieja tokie korėti tiltai, kuriais, kaip suprantu, tie gyvūnai bijo eiti, nes mato vandenį. Žodžiu, nueini į tą salą ir bendrauji – iš tiesų! – su gyvūnais.
Šios drąsuolės lipa ant žmonių, o Augustas vat ėmė vieną ir paglostė!
Gertrūdai PATĮ didžiausią įspūdį padarė visokie paukščiai. Tiesiog tirpo iš laimės ir šaukė: CYP CYP, šypsodamasi žiūrėjo į mus ir, atrodė, išsiners iš kailio!
Juokingiausia tai, kad ji lenda prie jų, tačiau šiems pasislinkus link jos, atšoka it nuplikyta
Vilhelmas šiek tiek per arti prilindo…teko staigiai atitraukti pirštuką!
Po parką – jei nesinori eiti savom kojom – galima keliauti ir štai taip. Šitas traukinukas apveža po visą parką ir – jei nenori sustoti – visai geras būdas taip safariškai apkeliauti:
Visame parke gausu štai tokių didžiulių nuotraukų. Tiesiog keliuko pakraščiuose, ant žolytės sustatyti molbertai ir ant jų uždėtos šios nuotraukos. Man buvo labai gražu, ypač, kai jos būdavo pasislėpusios kokioje nors lapijoje.
Augustui labai patiko šitas didelis medis. Jis šiaip jau vengia būti fotografuojamas ir iš tiesų labai retai paprašo, o prie šito medžio norėjo nusifotografuoti.
Parko Kinija Didžiulė erdvė su kiniškais statiniais, skulptūromis, fontanais ir pan.
Vaikai žaidė su fontano vandenuku, tai apsitaškė:
Smagu, kai visur galima lipti, viską galima liesti…
Buivolai. Vėl taip, tarsi jie būtų tiesiog atėję prie šių kinų amfiteatro laiptų…
Gertrūda bandė mus įtikinti, jog čia – karvės
Parke buvo ir toks didžiulis laivas. Tas laivas – mokslininkų laivų muliažas. Na, įeini, o ten viskas tarsi laive, kuriuo keliautų mokslininkai, tiriantys gyvūnijos pasaulį. Žinoma, labai daug stendų ir informacijos apie nelegalią medžioklę, apie nykstančius gyvūnus. Vaikams bene didžiausią įspūdį paliko pasakojimas apie dramblių žudimą dėl jų ilčių…
…ir tai, kad kas 13min išnyksta viena gyvūnų rūšis! Bet tokių buvo daugybė…pavyzdžiui, vienoje salėje buvo per vienerius metus surinktų nelegalių odos (kaip supratau, krokodilų) dirbinių muitinėje krūva!
Kalbant apie krokodilus. Kai priėjome tokią krokodilų gyvenvientę, net nesuabejojome, kad jie – netikri. Gertrūda užsibuvo, ir aš kažkaip žiūrėjau jam į akis ir…ji sujudėjo!!!!!!!! Iškart pakviečiau visus grįžti ir pradėjome įdėmiai stebėti. Ir iš tiesų – pamatėme, kad jo apatinis žandikaulis vis dėlto juda, ir krokodilas kvėpuoja!!! Brrrr…
Visiems labai patiko vėžliai. O jų įvairovė! Tiesiog fantastika. Ir prie kiekvieno gali skaityti, iš kur jis (ir pamatyti pasaulio žemėlapyje), grožėtis juo ir pan.
Gertrūda – kai tik kuris nors priartėdavo – atsitraukdavo
Lauke balinius vėžlius buvo galima paglostyti…
Visur perėjimuose iš vieno gamtos pasaulio į kitą buvo įvairios žaidimų aikštelės vaikams:
O štai čia ėmė ir nusėdo mūsų foto aparato elementas. Likome nenufotografavę, mano manymu, dviejų įspūdingiausių parko vietų: kinų sodo ir pagrindinės vaikų žaidimų aikštelės. Žinoma, dar buvo paukštynas. Įeini į tokius šiltnamius (tropikai, ne kitaip!) ir persikeli į visai kitą pasaulio vietą. O ten – paukščių gausa ir margumynas neišpasakytas! Pavyzdžiui, mums labai patiko pelikanai, flamingai ir tikrai visi išsižiojome pamatę tukaną, mat jį tebuvome matę knygelėse. O jis buvo taip arti, per ištiestą ranką! O kai išskleidė didžiulius sparnus ir nuskrido, tai nustebino garsas…toks tufff, tufffff – tikrai stiprus ir galingas!
Apie kinų sodą tai galima būtų rašyti net atskirą įrašą, nes jis – tiesiog pasakiško grožio: išpuoselėtas, su smilkalų nameliais, kiniškais medžiais, tais tokiais lenktais stogais namukais, šventyklėle su varpu, kurio skambinimą gali išbandyti ir parko lankytojai (garsas – didžiulis, nes ir pats varpas didelis), groja kinų muzika, stovi Budos statula, gali praeiti siaurais takeliais pro krioklį, yra visokių vietelių, kur galima būtų prisėsti… Vaikams, žinoma, labiausiai patiko varpas ir raudonosios pandos (net nežinojau, kad tokios yra!), kurias pamatėme iš arti, tačiau mums – tas sodas. Na, tikrai verta pamatyti! Pavyzdžiui, užeini į vieną kinišką namuką, o ten visokie raižiniai, paveikslai ir…daug akvariumų ir groja kinų muzika! Taip ir klesteli ant ten esančio suoliuko. Verta paminėti ir tai, kad šio parko kinų sodas – apskritai didžiausias kinų sodas Europoje!
Kai viską apėjome, prieš išeidami nuėjome į žaidimų aikštelę. Ach, verta paminėti ir KAIP ten nuėjome. Ogi iš to paukštyno buvo toks beždžionių tiltas, kuris tęsėsi per gerą dalį viso parko ir baigėsi laiptais žemyn į žaidimų aikštelę. Aš su Gertrūda, žinia, nėjau tuo siūbuojančiu tiltu palei medžių viršūnes ir dar gerą gabalą Ir gerai, kad nėjau, nes po to Gabrielius sakė, kad mane tikriausiai būtų supykinę (Žiauriai nemėgstu siūbavimo!) Ta žaidimų aikštelė…gal kaip Katedros aikštė. Diiiiiiiiiiiidelė. O atrakcijų – begalė. Ir įvairaus amžiaus vaikams. Be to, visa žaidimų aikštelė – ant Palangos pajūrio smėlio…pasaka! Žinoma, vežimaitį traukti gan sunku, bet saugumo ir malonumo prasme…labai miela! Vaikus iš ten ištempėme (nes jie, žinoma, ten nuėję įgavo antrą kvėpavimą, ir jų prieš tai buvęs nuovargis iš-ga-ra-vo ) tik pažadėję ledų.
Iš parko ėjome pro papūgas. Vilhelmas visaip jas kalbino ir, pasirodo, ne veltui, nes ne viena pradėjo su juo kalbėti papūgiškai Jau prie pat išėjimo mūsų laukė jau įprastas (mat Belgijoje beveik visuose zoo ir pan. parkuose būna) gyvūnų, kuriuos galima glostyti ir šerti, aptvertas zoo sodelis. Ten įeini pro vartelius (prieš įeidamas gali nusipirkti ėdalo) ir pasitinka ožkos, avys, stirnos, vištos, antys ir pan. Daugiausia – ožkų ir ožiukų (ir beveik visur taip…gal jie draugiškiausi ir yra atspariausi žmonių niurkymams?) Gertrūdai ten jau nuvažiavo stogas: šaukė BĖĖĖĖĖ, MĖĖĖĖĖĖĖ, BĖĖĖĖĖ, MĖĖĖĖĖĖ ir tik lakstė nuo vieno prie kito Vilhelmas su Augustu labai ramiai ir gražiai glostė, paimdavo kokį ožiuką į rankas, priglausdavo. Morta į rankas nelabai norėjo imti, bet visai mielai (bet atsargiai) paglostydavo, kai laikydavo broliai Mudu su Gabrieliumi prisėdome ant suoliuko ir pailsinome kojas, rankas ir akis, kurios visą dieną ganė, nešiojo ir lakstė paskui vaikus
Sukalbėjome, kad nepaprasta, kaip mūsų vaikams smagu tokios išvykos, nors, atrodo, matę tų zoo sodų jau tikrai daug! Tačiau kiekvieną kartą vis vien jiems kyla begalė naujų klausimų, kaskart jie laksto iš vienos vietos į kitą kupinais susižavėjimo veidais, kaskart garsiai džiūgauja ir sako kaip gera, kad čia atvažiavome! ….tiesiog norisi ir vėl su jais važiuoti.
(No Ratings Yet) Loading ...Dėlionės. Kokios, kada ir kodėl?
May 16th
Beveik visi, kurie augina vaikus, perka dėliones. Nes jos yra “gerai”. O vis dėlto ar žinote, kodėl dėlionės yra “gerai”? Visų pirma, mes leidžiame laiką drauge su vaiku. Tai – neįkainojama. Ir turbūt vertingiausia, ką duoda dėlionės dėliojimas drauge. Dėlionės skatina loginį mąstymą, nes iš detalių reikia sudėlioti tarpusavyje susijusią visumą. Dėlionių dėliojimas moko koncentracijos ir atkaklumo, baigti tai, kas pradėta. Be to, dėlionė – rami veikla. Kadangi vaikai yra nuolat stimuliuojami (tą sąlygoja aktyvus gyvenimo tempas, daug būrelių ir pan.), tai tokia rami veikla – labai naudinga. Be to, dėlionės priverčia smegenis “prakaituoti”, t.y. jos yra smegenų mankšta, o, žinia, jas mankštinant susidaro daugiau neuronų jungčių, o kai daugiau neuronų jungčių, tai geriau sekasi atlikti įvairiausias užduotis! Taip pat pastebėta, kad vaikai, kurie reguliariai dėlioja dėliones, moka geriau surinkti informaciją, įvertinti situaciją ir greičiau randa sprendimus problemoms!
Po įžangos apie naudą (kuri, kaip matome, yra!), apžvelkime, kokių gi tų dėlionių būna. Kadangi vien savo namuose turime, manau, apie 60-70 dėlionių, be to, esu jas dėliojusi su tikrai daug vaikų nuo vienerių iki maždaug dešimties metų, tai nufotografavau keletą ir aprašysiu pagrindines jų grupes.
Pradėti geriausia nuo medinių dėlionių su “rankenėlėmis”. Beje, pirmųjų dėlionių ir “rankenėlės” turi būti nemažos, lengvai paimamos į mažas rankeles bei pačios detalės turi būti sąlyginai didelės. Taip pat gerai, kai pirmosiose dėlionėse vaikas – iškėlęs detalę – randa tokį patį paveikslėlį, kuris vėliau padeda grąžinti detalę į jos vietą!
Pirmoji dėlionė – tik keletas detalių, po jomis – tokie patys paveikslėliai ir solidžios “rankenėlės”:
Vaikas auga, detalių daugėja, “rankenėlės” mažėja:
Kai vaikas jau lengvai sudėlioja dėliones su paveikslėliais, galima bandyti dėlioti dėliones be paveikslėlių, kurie padeda žinoti, į kurią vietą reikia dėti detalę. Tegul mokosi atrinkti pagal formą!
Geometrinės figūros ir spalvos:
Dėlionė sudėtingėja: kiekviena detalė susideda iš dviejų!
Galima pasirinkti ir sumaunamas dėliones. Mūsų vaikai šias dėliones pamėgsta vyresni, nei rašoma ant dėžučių. Net nežinau, kodėl, bet jie jas pamėgsta, kai labai lengvai sudėlioja:)
1-2 metų vaikams jau rekomenduojamos dėlionės iš dviejų detalių. Tokių tikrai galima rasti pačių įvairiausių. Svarbiausia, kad detalės lengvai “sukibtų” (nes juk vaiko smulkioji motorika dar tokia nesmulki, kaip sakant!)
Na, o štai čia – rekomendacijos tėveliams, kurie nežino, kiek detalių turėtų būti jų amžiaus vaiko dėlionėje Kairėje lentelės pusėje – amžius, o dešinėje – detalių skaičius. Žodžiu, dvejų metų vaikas turėtų sudėlioti dėlionę bent jau iš šešių detalių, o jei sudėlioja dvylikos – puiku! Žinoma, čia tik rekomendacijos. Į ką siūlyčiau atsižvelgti? Į mažiausią ribą! Jeigu beveik trejų metų vaikas nesudėlioja 6 detalių dėlionės, tai vertėtų daugiau pasitreniruoti ir pamankštinti smegenėles! O aukščiausią ribą tegul nusistato kiekvienas vaikas! Esu mačiusi trimečių (pavyzdžiui, mūsų Augustas, keletas mano mokinių, dabar Mortos draugė Ringailė), kuriems šimtas detalių – juokas! Bet jeigu einate į gimtadienį pas trimetį, ir niekas neužsiminė, kad jis fantastiškai dėlioja dėliones, tai saugiausia būtų nešti 20-30 detalių dėlionę
Mano favoritės – “grindų” dėlionės. Tai tokios dėlionės, kurių detalės – didžiulės ir kurios dėliojamos ant grindų, nes ant stalo paprasčiausiai netilptų. Mūsų vaikai turi jų įvairiausių.
Į šią didžiulę dėlionę dar įsideda atskiros dalys – paveikslėliai:
O štai ši šviečia tamsoje, todėl ypač smagu dėlioti žiemą arba tamsų vakarą:
Tokių dėlionių galima rasti ir mėgiamų filmukų herojų:
Šias dėliones man pasisekė nupirkti po du eurus Mortos ir Vilhelmo mokyklos mugėje…tos princesės labai populiarios!
Dėlionės gali mokyti geometrinių formų, spalvų, raidžių ir skaičių:
Maždaug nuo trejų metų labai apsimoka (ir finansiškai, ir užsiėmimo prasme) pirkti dėliones dvi vienoje dėžutėje. Mes tokių dėžučių turime bent penketą. Beje, nusipirkę tokią dėlionę – jei nebūna pažymėta ant nugarėlių ženklais, kuri detalė kurios dėlionės – mes patys sudėliojame pirmą kartą, apverčiame ir pažymime, kad kitą kartą žinotumėme, kokios detalės kuriai dėlionei priklauso! Štai keletas:
Vienos mūsų vaikų mėgiamiausių – Diset DISCOVER dėlionės. Na, dėlionė kaip dėlionė, tačiau jos pakraščiuose – paveiksliukai iš pačios dėlionės, kuriuos reikia rasti. Kai berniukai buvo mažesni, tai dėliojo ir dėliojo, nors tada turėjome tik šią vieną! Sudėlioja ir bando kuo greičiau visus paveikslėlius atrasti, nors jau mintinai žino, kur koks Dabar mergaitėms nupirkome dar vieną, tai smagu žiūrėti kaip visi sukrenta ant grindų ir azarto apimti ieško!
Dėlionės gali ir mokyti apie pasaulio gyvūnus…
…ir būti 3D. Beje, Augustas visai neseniai “užsikabino”. Turėjo namuose keletą net nepradėtų. Kai paklausdavau, kodėl nesudeda, sakė, kad jam per sunku! Nors jaučiau, kad jam visai ne per sunku, nespaudžiau… Ir štai kartą – susipykus su broliu – teko jam pabūti savo kambaryje ir apgalvoti savo elgesį. Ir štai vaikinas nusileidžia nešinas šiuo dinozauru! Nenuostabu, kad tuoj po to atidarė dėžę, kurią buvo padovanojusi mano mama ir sudėliojo daugybę lėktuvų modeliukų. Norėjo sudėlioti ir mašinas, kurias gavo Vilhelmas, tačiau nerado instrukcijos, tai nusiminė…
Šiaip Gabrielius su berniukais vis imasi projekto, kuris vadinasi “1000 detalių”: nuvažiavę į parduotuvę išsirenka kokią nors dėlionę ir ją vakarais dėlioja tol, kol sudėlioja. Paskutinį kartą prie vaikinų prisijungė ir Morta. Mudvi su Gertrūda – kai jie dėlioja – dažniausiai einame žaisti į kitą trobos galą, nes kitaip Gertrūda bene intensyviausiai puola dėlioti, o šeimyna tuo nepasakyčiau, kad džiaugiasi!
Su Morta dabar dėliojame daug skaičių dėlionių (be tos, kurią ir nufotografavau). Turime vieną tokią gyvatę, kuri turi galvą, o po to skaičiai nuo 0 iki 20 ir, žinoma, galiausiai uodegą. Ta dėlionė moko ne tik skaičių, bet ir jų sekos. Taigi skaičiuojam, mokomės, kaip atrodo tie skaičiai ir kokia jų seka. Ir tą dėlionę vis prašau Mortos sudėlioti, kai tik turime truputėlį laisvo laiko – dažniausiai, kai pereiname nuo vienos veiklos prie kitos (pavyzdžiui, baigėme kokį nors žaidimą ir būtų laikas valgyti, tačiau dar yra keletas minučių). Taip pat turime dėlionę, kur kiekvienas skaičius – iš kelių detalių. Tai aš sumaišau visas detales, o Mortai reikia ne tik sudėti skaičius, bet ir sudėti juos iš eilės. Neabejoju, kad ir be dėlionių sugalvotumėme, kaip tų skaičių mokytis, tačiau jos labai palengvina mano gyvenimą
Štai tiek trumpai apie dėliones. Neabejoju, kad dar daug kas liko nepaminėta, bet, manau, esmę supratote. Sėkmės dėliojant!
(No Ratings Yet) Loading ...Lietuviškas teatras Briuselyje ir kaip mūsų vaikai į jį ėjo:)
May 4th
Vakar vaikai ėjo į spektaklį. Į STALO TEATRO “Avinėlio kelionę”. Kad eisime į spektaklį, apsisprendėme tik jau grįžus tėtei iš darbo. Kadangi bilietai buvo gan brangūs, nusprendėme, kad išleisime trijulę. Beje, sušaukėme šeimos Tarybą.
Klausiu: Vaikai, ar norite eiti į teatrą?
V: O apie ką bus?
A: Aš nenoriu.
Aš: Tai neinat? Bet jūs tik pagalvokite: galimybių nueiti į lietuvišką teatrą daug neturime!
M: Aš tai NORIU! Broliai ėjo į kiną (šį savaitgalį su draugais), į Star Wars (per Augusto gimtadienį), o AŠ??? Aš NIEKUR nėjau!
Gabrielius: Mortele, bet juk tu buvai su Sophia Princesių spektaklyje (“Princesės ant ledo”), o Lietuvoje ėjai su Medeina į daug spektaklių! Ir į kiną.
M: Bet aš ir dabar į spektaklį noriu.
V: Ir aš noriu.
Aš: Gerai, bėkit susiruošti.
A: O aš TURIU važiuoti?
Aš: Na, mums visiems važiuoti per brangu, tai važiuokite jūs.
A: O tu nori, kad aš tualetus valyčiau?
Aš: ?????
A: Na, užaugęs! Taigi namų darbų tai nespėsiu paruošti!!!
(Maniau, kad nugriūsiu vietoje…)
Išsiaiškinome kaip ten su tais tualetais. Žodžiu, tokiose situacijose labai padeda šiek tiek perfrazuoti Marko Tveno žodžiai: Never let schooling get in the way of your education. Aš sakau: Neleisk, kad mokymasis trukdytų išsilavinimui
Važiuojame į teatrą. Gertrūda labai supyko, kai įsodinome į mašiną ir ėmė šaukti iš visų plaučių. (Vežėme vaikus visi trys, nes aš norėjau įbėgti, nupirkti bilietus, juos pasodinti, o laiko jau buvo labai mažai ir bijojom, kad nebus, kur pastatyti mašinos…)
Vilhelmas: Gertrūda, nutilk!!!
Morta (atsisukusi į Vilhelmą ir nedviprasmišku tonu): NEŠAUK ANT VAIKO!
Vilhelmas: Gertrūdėle, gal galėtum nešaukti?
Gertrūda nutyla. Visi nutylam. Tylim. Ir tada Gertrūda sako:
NE!
Jau tada kvatojom visi…
Teatre vaikams patiko. Ačiū Astai, kuri juos “pašefavo”!
(No Ratings Yet) Loading ...Mūsų šeimos stalo žaidimai. “Snieguolė”.
Apr 29th
Šį žaidimą Morta šiemet gavo dovanų, kai šventė gimtadienį su savo draugais. Mortai – pats tas, mat juk dabar labai aktualios yra princesės! Be to, yra mačiusi ir filmuką, ir baletą, ir skaičiusi (DAUG kartų!) pasaką. Žodžiu, puikiai žino visą istoriją. Ir dar. Net nežinau, kodėl, bet jai tas užnuodytas obuolys paliko labai didelį įspūdį! Amžius: 4+ Manau, kad toks amžius yra tinkamas. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad tikrai šaunu ir smagu, jei vaikas jau žino pasaką! Lavina: gebėjimą skaičiuoti, palaukti savo eilės, moko garbingai pralaimėti:) Na, iš tiesų nieko stebuklingo – tai, ko moko beveik visi stalo žaidimai!
Pats žaidimas – tikrai nesudėtingas. Visas “turinys” lieka dėžėje, reikia tik išimti vieną kartoninę plokštę ir įkišti ją žaidimo gale – na, tarsi padaryti nugarėlę. Pagrindinė lenta – iškilusi (nes į obuolį-duobutes galima įkristi, todėl reikia, kad būtų tos duobutės. Be to, Mortai itin smagu įkristi. Ir tai turbūt vienintelis žaidimas, kur ji visiškai nesuraukia savo dailios nosytės, jei reikia praleisti ėjimą Manau, kad būtent tos tikroviškos duobutės vaidina nemažą vaidmenį!)
Be to, yra įvairių smagumų, kaip gali keliauti greičiau. Pavyzdžiui, neužnuodytas obuolys leidžia pasiirti į priekį dar dviem langeliais, paukštukas/drugelis perneša nemažai langelių į priekį ir pan. Užlipęs ant nupiešto užnuodyto obuolio eini porą langelių atgal…
O viso šito kelio gale prie namelio laukia Snieguolė (čia ta kartoninė plokštė-nugarėlė).
Žinoma, keliauja nykštukai, kurių, žinia, yra 7. Todėl gali žaisti 7 žaidėjai, kas vaikiškam stalo žaidimui yra puiku, jei susirenka daugiau vaikų, nes žaidimas tikrai tinkamas ikimokyklinukams! Be to, žaidimas trunka apie 15min, o tai irgi puiku, kai kalbame apie ikimokyklinukus
(No Ratings Yet) Loading ...
Nauji pasisakymai