Gal todėl ypač vertinu bei išnaudoju galimybes pasimėgauti rusiško teatro trupiniais, retkarčiais nubyrančiais Lietuvoje. Matyt, vis tikiuosi pajusti tą retą poskonį vėl ir vėl… Ir kartais pavyksta, kaip per Maskvos Kinetinio teatro spektaklius Menų spaustuvėje praeitą savaitę. Komiksų ir lindyhopo spektaklis „Senė“ – smagiausias teatrinis kreizas matytas šiais metais. Dėl visko kaltas vienas toks DJ Saša – Aleksandras Pepeliajevas, vadinamas rusiško performanso tėvu, alchemiku, maišančiu teatro žanrus, kūrėju, apsėstu naujos teatrinės substancijos, netinkamos visuomeniniam naudojimui, išgavimu. Nerealusis Saša, beprotiškai tempais mikširuojantis vizualą, garsus ir mintis už savo pulto, spėjantis įšokti į veiksmą sušokti savo beprotišką Senės partiją ar išgimdyti baltus marškinėlius seksualiam vikšreliui, o gal drugeliui, prisidengti. Saša, savo intervuose DJ Charmsą drąsiai išvadinantis pižonu ir lietuviškai mūsų paklausiantis – Kelinta dabar valanda? Saša, taip smagiai išniekinantis tyrąjį lindyhopą – patį nekalčiausią, smagiausią jaunimėlio akrobatikos, baltų kelnaičių ir retro stiliuko miksą, taip dažnai trypiamą viešuose mūsų miesto erdvėse. Saša, pripažystantis tik vieną spalvą – raudoną, raudonesnę, raudoniausią, na, ir truputi, pilką.

Aleksandras Pepeliajevas – nuo pirmos Senės akimirkos privertęs pagalvoti apie kitą performanso, tik lietuviško, tėvą – Beną Šarką, ir apie kitą, chrestomatinę, lietuvišką Senę pasipuošusią baltu balerinos sijonėliu ir kito Beno veidu, ir dar vieną imbicilą, trolį – ekspertą, dažnai pasisakantį lietuviškų seniu klausimais. Ramybės jiems visiems.

Ar tikrai tokius spektaklius reikia rodyti vaikams? Kuo toks reginys skiriasi nuo kriminalinio filmo? Visgi mažylė nepabūgo, pražiūrėjo visą spektaklį ir vietomis rado iš ko pasijuokti. Na, žinoma, jai labiausiai patiko žuvėdra (aktorė vilkėjo baltą balerinos sijoną), kuri scenoje pabuvo vos 5 minutes, ir žuvėdriukas, o katinų išvaizda gąsdino. O gal tik suaugusiajam tas spektaklis atrodo pernelyg rimtas? Nes tik suaugusieji scenoje mato ne gatvės katinų gyvenimą, o mafiją? Vaikai mato katinų žaidimus, o peiliai jų rankose tėra jų nagai?
Spektaklio režisierius Evaldas Jaras teigia, kad šis spektaklis – eksperimentas, kuriame atsisakoma visų vaikiškam spektakliui būdingų dalykų: lipšnumo, vaikiškos aprangos, dainelių ir pan. Jame vaidinantys trisdešimtmečiai aktoriai (J.Bareikis, L.Pobedonoscevas, R.Cicėnas), patys turintys vaikų, teigia, kad šiuolaikiniams vaikams to nebereikia, jie puikiai supranta suaugusiųjų kalbą. O aš susimąsčiau… Nes vieną dieną mažylė, išgirdusi mane bendraujant su degučiu, pareiškė: kodėl tu su degučiu kalbi taip gražiai, o su manim griežtai? Suvokiau, kad su ja jau bendrauju kaip su suaugusia ir ji pasiilgo mano lipšnaus balso.

Nugalėjusi pirmą atmetimo barjerą, kurį laiką pati mėgavausi spektakliu ir akimirką sugavau save besižavinčią tais katinais-vyrais, jų apnuogintais kūnais, graikiškais šokiais ir tais mafijos nariams būdingais bučinukais į abu skruostus (Leo ir Jokūbas buvo tokie vyriški, ir jų bučinys anaiptol neatrodė gėjiškas). Gal to ir buvo siekiama? Vaikus prajuokinti istorija, tėvelius įtraukti mafijos gyvenimu, o mamas sujaudinti šokiais ir vyrišku seksualumu?

Na, o po spektaklio, mažylė tradiciškai dovanų gavo V.V. Landsbergio naujausią knygą, šįkart „Kiškis Pranciškus, be abejo“. Ir Kalėdų senelio šiemet, regis, bijo mažiau. Net nuliūdo, kad jis neišklausė jos eilėraščio (buvo didelė vaikų eilė, tad nelaukėm, tik pasiėmėm dovaną).

Rodyk draugams

Vilniuje gausu festivalių.

Ir visi jie – išskirtiniai.

Ne šiaip sau pasirinktos meno šakos sukauptų turtų demonstracija varguoliams.

Dažniausiai tie festivaliai – tai savotiškas langas, per kurį galima plačiau pasižiūrėti į pasaulį, iš arti pamatyti tokius dalykus, apie kurių egzistavimą (jei nesi tos srities specialistas) net neįtarei.

„Sirenos“ nuo pat jų atsiradimo mane žavėjo tuo netramdomu ir dažnai ausį rėžiančiu riksmu, kviečiančiu išlaisvinti teatrą nuo prietarų. Tai buvo festivalis, kuris be baimės atvirai laužydavo teatro tabu.

Šiais metais tirpau iš laimės, nes žinojau, jog vietoj graudžių trupinių (tiesiog finansinės galimybės niekada neleisdavo pamatyti visų spektaklių), laukia hedonistinis apsirijimas visais įmanomais buvimo teatre malonumais.

Žodžiai tvinko ir brukosi prie liežuvio ir pirštų galiukų, nerimaudami kada kada kada galės išsprūsti ir pasidalinti atradimo džiaugsmu su tais, kurie galbūt neturės galimybės patys pamatyti to nuolatinio teatro sugebėjimo prisikelti. Vis iš naujo ir iš naujo. Milijonus kartų su kiekvienu uždangos atsitraukimu.

Žodžiu spirgėjau kaip lašinys, kai „Meno Duobė“ gavo pakvietimą į spaudos konferenciją ir „Sirenų“ organizatoriams iškeliavo akreditacijų prašymas: fotografui ir tekstų rašytojui.

Pirmieji žingsniai link teatro, nepaisančio tabu, padaryti.

IR BUM!

Iš akių pažiro žiežirbos.

„Sirenų“ organizatoriai akreditacijomis nesimėto. Tik viena ir tik rašytojui.

Argumentai užmušantys.

„Sirenos“ turi savo fotografą. Bet jei jau vieną turi, tai iš kur ta baimė įsileisti kitą žmogų su fotoaparatu. Ar juos baugina tai, kad nepažįsta to žmogaus?

Šitai privertė susimąstyti, gal tokiu atveju „Sirenos“ turi ir savo žiūrovą, kuris viską pamatys ir įvertins teisingai. Ir daugiau žiūrovų ar vertintojų joms tiesiog nebereikia?

Kitas nemažiau pribloškiantis argumentas – vaizdinės medžiagos galima parsisiųsti iš oficialių teatro trupių svetainių. Tada piktdžiugiškai pamaniau, gal tokiu atveju užtektų paprašyti teatro trupių tiesiog atsiųsti ir spektaklių aprašymus. Ir niekam nebereikės vargti, organizuoti, vežti, eiti, žiūrėti, bandyti kažką pamatyti, suprasti, pasidalinti, diskutuoti. Paskaitai ir viskas aišku. O jei labai norisi papildomų dirgiklių, tai dar pasižiūri foto. Kam reikalinga tada ta magiška teatro akimirka, kai stebuklas įvyksta arba neįvyksta čia ir dabar.

Dar vienas pritrenkiantis argumentas – sunku sutarti su kiekvienu režisieriumi dėl filmavimo ir fotografavimo (kažkodėl omenyje turėti tik užsienio svečiai, apie lietuvių režisierius net neužsiminta). Po tokio argumento susimąstai – gal tikrai pats laikas skambinti ne tik pavojaus varpais, bet ir įjungti visas sirenas. Kodėl menininkai slepia savo darbus? Ar jiems baugu, kad juos pamatys kažkas, kas nesumokėjo už reginį? Ar gąsdina tai, kad išvystas vaizdas kažkam gali tapti stimulu sukurti naują meno kūrinį? Nejaugi menas, dabar kuriamas tik tam, kad būtų suvartotas už pinigus? Nejaugi meno tikslas nebėra būti tiesiog atrastam, pamatytam, perskaitytam, išgirstam?

Buvo ir paskutinis argumentas, apie kurio egzistavimą šiame pasaulyje net neįtariau: pasirodo fotografavimas kenkia spektakliams.

Prisipažinsiu, paskutinis argumentas sukėlė didžiulę, labai asmeniško pasipiktinimo bangą. Tokią, po kuria norėjosi palaidoti visas „Sirenas“ su visais organizatoriais. Tu turi ypatingai negerbti kitų žmonių darbo ir būti tikra storaode kiaule, tam, kad savo buvimu sugadintum spektaklį.

Mes ruošėmės eiti į „Sirenas“, nes su šiuo unikaliu festivaliu norėjosi supažindinti kuo platesnę auditoriją.

Tas noras palaidoti (man sunkus sprendimas boikotuoti) laukiamiausią teatro renginį, kažkodėl suveikė kaip katalizatorius. Akreditacijas gavome, kartu su leidimu filmuoti ir fotografuoti iš dvylikos net du spektaklius. Nuobodžiai pasikartosiu, jų tarpe nebuvo nei vieno lietuviško. Kilo natūralus klausimas, o ko bijo lietuvių režisieriai? Būti pamatyti platesnių masių, ne tik teatro gurmanų kastos? O gal organizatoriai turėjo rimtesnių rūpesčių, nei pasiteirauti saviškių, ką jie apie tai mano?

Kaip matot, šiųmetes mano patirtas „Sirenas“ sudaro bene aštuoniasdešimt procentų nusivylimo ir tik du pamatyti spektakliai (ir abu tikrai verti dėmesio). Jaučiu, jog tai nuliūdins ir papiktins teatro gerbėjus, nes šis tekstas turėjo būti apie teatro triumfą, sugebėjimą pavergti vaizdais persisotinusį žiūrovą, o ne pikti asmeniniai pamąstymai apie išsigimstančias institucijas, produkuojančias ir dauginančias meną.

Todėl po ilgos įžangos, uždanga pakyla.

Smalsumas nugalėjo. Ir net be teisės fotografuoti, be galimybės užfiksuoti tos akimirkos nuotaiką, nusprendėme įkišti nosį į tikrai ilgai lauktą ir tik nesenai pradėtą rodyti Oskaro Koršunovo spektaklį „Miranda“. Stilistiškai tai turėjo būti labai įdomus darbas, lietuviškam teatrui gana neįprasta Šekspyro „Audros” interpretacija.

Gyvenimo patirties sovietinėje santvarkoje iliustracija per Prospero gyvenimo dramą. Ir ta drama ištiko, net neprasidėjusi. Reikėjo ateiti ir pabučiuoti teatro arenos duris, kad sužinotum, jog spektaklio dėl kažkokių mistiškų priežasčių nebus. Jokios užuominos oficialiuose festivalio informacijos šaltiniuose neatsirado nei prieš nei po įvykio.

Tačiau kita Šekspyro interpretacija nenuvylė. Nors pirmas sekundes negalėjau patikėti, jog tai tas pats griausmingas, visų liaupsinamas, asmenybės mistiškumu kone prilygstantis Jėzui Kristui teatro grandas. Vengrų trupė „HOPPart“ savo spektakliui pasirinko Lietuvoje teatralų tarpe ne itin populiarią Šekspyro dramą „Koriolanas“.

Spektakliui dar neprasidėjus, kiekvieną į salę įeinantį žiūrovą šiek tiek sutrikdydavo už uždangos nepaslėpta sceninė erdvė. Ir po ją it po beprotnamio koridorių klaidžiojantys aktoriai.

Scenovaizdis – tai minimaliomis detalėmis ryškiai išreikšta „bytavucha“. Didžiulė tuščia erdvė, kurios veiksmui buvo naudojamas tik suspaustas gabalytis scenos prieš pat žiūrovų nosį. Nudremžti, skurdūs rūbai ir varvantis stogas. Kone fiziškai pajutau vaikystės slogutį. Visa atmosfera labai priminė paskutiniuosius sovietinės Lietuvos ir pirmuosius nepriklausomos metus.

Visiškas pasimetimas, nežinia ką daryti su staiga atsiradusia laisve ir skurdu. Ir vis dar inertiškas galvojimas, jog kažkas turėtų tavimi pasirūpinti.

Kasdieninis, buitiškas aktorių kalbėjimas nė lašo nekontrastavo su vietomis gana laisvai interpretuojamu ir riebiais (bet titruose neišverstais) keiksmais pagražinamu Šekspyro tekstu. O į sceninį veiksmą netikėtai įsipinančios šiuolaikinę kultūrą reprezentuojančios dainelės dar labiau sustiprindavo spektaklyje ryškiai išreikštą ironiją ir absurdą, tapdavo savotiška lūžio scenų kulminacija.

Visi šie spektaklio komponentai stulbinančiai tobulai išreiškė eilinio šiuolaikinio žmogaus bejėgiškumą ir savanorišką vergystę sistemai, bei sarkastišką požiūrį į tai, kuo pavirto politika.

Nors šį spektaklį buvo galima žiūrėti ir kaip beveik tobulą scenos meno pavyzdį. Kai nepriklausomai nuo draminės medžiagos interpretacijos, teatro stebuklas įvyksta ir be jokios pašalinės butaforijos. Tavo akyse atgimsta ištisas pasaulis, atsiveria būtis, kuri jaudina.

Kaip bebūtų keista ši šiuolaikinė Šekspyro interpretacija – galėtų būti tobulas tradiciškai suprantamo spektaklio pavyzdys.

O antras (mūsų matytas) ir paskutinis („Sirenose“ parodytas) trupės „Gob Squad“ darbas, festivalio organizatorių įvardintas kaip spektaklis, sukėlė tikrą sumaištį. Jo forma – novatoriška, labiau primenanti performansą su tam tikrais spektaklio elementais.

„SUPER NIGHT SHOT“ – tai vieno vakaro videonuotykis, bandant prisijaukinti svetimą miestą. O su miestu kartu ir jo gyventojus. Šis projektas iš visos masės mano matytų teatro eksperimentų išsiskyrė interaktyvumu.

Viskas prasidėjo nuo to, jog kiekvienas žiūrovas nori nenori buvo įtrauktas į šventinį iš miesto grįžtančių aktorių pasitikimą: su konfeti, šūksniais, plojimais, šaltosiomis ugnelėmis ir suvaidintu džiaugsmu.

Po to sekė pauzė ir galų gale atsivėrė salė su scenoje pakabintais keturiais ekranais, vienu metu rodančiais keturių skirtingų žmonių filmuotą medžiagą. Ją į darnią visumą susiejo ne tik tiksli kiekvieno aktoriaus-operatoriaus užduotis (surasti tinkamą lokaciją filmavimui, surasti partnerį pagrindiniam herojui, tapti herojumi, mieste išgarsinti herojaus vardą), bet ir technikas, filmuotos medžiagos peržiūros metu gyvai miksuojantis garsą.

Medžiaga žiūrovams pateikiama gryna, nekarpyta, nemontuota, netvarkyta. Viskas, kas rodoma ant ekrano, dar nesenai vyko miesto gatvėse. Nesuvaidintos žmonių reakcijos, emocijos ir vis šmėstelintis prisiminimas, kaip eidamas į spektaklį matei kažkokį keistuolį su kamera…

Tikiu, jog daugelis po šito pasirodymo pirmiausia susimąstė arba pajuto teatrui gana nebūdingą potyrį. O ką jeigu to nufilmuoto žmogaus vietoje būčiau atsidūręs aš, juk ėjau pro šalį. O kaip būčiau pasielgęs šitoj situacijoj?

Teatro stebuklas jau būna įvykęs, kažkur ten gatvėje, o emocijas ir išgyvenimus tu patiri dabar, čia pat prieš ekraną.

Po šito pasirodymo galvoje kirbėjo milijonai klausimų, sumišusių su netikėtais atradimais. Atsakymų ryžausi ieškoti antrą kartą nueidama pasižiūrėti šios trupės. Šį kartą neatbaidė net baimė, jog veiksmo plano žinojimas pavirs nuobodžiu ir nužudys susižavėjimą. Mano baimėms nebuvo lemta išsipildyt. Praeiviai ir aktorių bei operatorių natūralumas pažįstamą siužetą pavertė naujais potyriais ir emocijomis.

Tik klausimų nesumažėjo. Juos apmaldyti tikėjausi viešame susitikime su aktoriais. Tik gaila, jog laiko tam buvo mažai, o susitikimo moderatorius buvo linkęs labiau leistis į asmeninius pasvarstymus nei į galimybę leisti užduoti kuo daugiau klausimų.

Per visą laiką, pirmą kartą man taip sunku užbaigti tekstą. Bjaurias zuikio ausis vis kiša toks nemalonus asmeniškas nepasitenkinimas organizatorių požiūriu į žmones, besidominčius jų veikla.

Nors viskas turėjo būti apie teatrą griaunantį sienas ir peržengiantį ribas.

Vizualinės medžiagos autorius Paulius Karpas.

Šį straipsnį skiriu atpalaiduotam mąstymui. Menkam susimąstymui apie tai, ko iš tiesų nori. Tai yra apie paprastą gyvenimo pusę ir jos „ne konfliktus“. Apie vaikystę ir prisiminimus.

Kuo čia dėtas gatvės menas? Na, aš manau, jog vaikai ir gatvės atlikėjai- jie kažkuo panašūs. Gal dėl to vieni kitus ir supranta. Kada kūryba nuoširdžiausia? Kai neturi ko parduoti, kai neturi kur kristi, kai negalvoji apie milijoną kasdienių dalykų ar įsipareigojimų, kai niekur neskubi. Namelis medyje, tvirtovė iš kėdžių, mini spektakliai suaugusiems, naujų horizontų paieška, nuotykiai, fantazijos. Galima tik įsivaizduoti, jog kuri savo malonumui. Tuomet tiesiog sieki susikurti gerą nuotaiką, galbūt praskaidrinti sau gyvenimą, išsireikšti, vienaip ar kitaip atsipalaiduoti. Tuomet veiki, ką nori veikti. Kuri, bandai, mokaisi. Tobulėji. Taip, visi tie atlikėjai taip pat dėvi kaukes, tačiau jos yra labai tiesioginės ir už jų ne daug kas slepiasi. Būtent dėl to jie labiau žavi vaikus, nei mus. O gal, priešingai, kaukės padeda atsipalaiduoti, pamiršti, kas esi, pasislėpti nuo nepripažinimo gėdos tam, kad darytum, ką moki?

Prisiminkime Pixar trumpametražį, kuriame 2 muzikantai susirungia dėl monetos. Galiausiai vaikas apgudrauja juos abu:

Įdomus dalykas, kad Lietuvoje gatvės muzikantai (o tik, beje, jie, nes kitokių “menininkų”, apart kunigaikščio ir rožytės, daugiau neturim, ir jų, deja, kūrėjais pavadinti tikrai negaliu) yra daugiau laikomi išmaldą uždirbinėjančiais personažais ar neturinčiu ką veikt jaunimu, negu gatvės atmosferą kuriančiais atlikėjais. Labiausiai „nusipelnę“ gali netgi patekti policijos akiratin kaip triukšmadariai-vandalistai. Teko stebėti, kaip tvarkos sergėtojai prisikabina prie „hang“ tipo būgneliu grojančio atlikėjo (tokio būgnelio video pavyzdys žemiau), kai jau manėm atradus kūrybinį praskaidrėjimą Pilies gatvėj. Matyt, tokia muzika viršijo leistinus decibelų kiekius, labiau nei kokios dūdelės ar gitaros … Apie Palangos Basanavičiaus gatvės pramonę taip pat nekalbu.

Tuo tarpu internete net galima rasti gatvės muzikantams skirtų blogų su naudingais patarimais ar nuorodomis inspiracijai. Palandžiojus giliau, galima atrasti net ir visas filosofijas, grindžiamas gatvės meno gyvenimo būdu. Tarp jų – vienas kitas įdomesnis video, kuriame atlikėjai kalba apie tai, kodėl jie „tai“ daro.

Kalbant apie platesnį mastelį, Kanadoj, Airijoj, Barselonoj ar netgi Ganoj vyksta dideli gatvės meno festivaliai. Tarptautinis Kanados Edmonton festivalis visai neseniai (2009 metais) atšventė 25 metų jubiliejų. 3-4ių dienų, ar net visos savaitės pasirodymams sudaryti ištisi grafikai. Dublino čempionatui reklamuoti sukurtas netgi „Wally“ personažas, skatinantis gerą nuotaiką, įvairiais mastais vyksta judėjimai, pavadinti „where‘s wally?“ Nežinau, kiek tai yra juokinga, bet gal maloniau matyti gatves plūstančių milijoną klounų, dainuojančių „always look on the bright side of life“, negu baimę keliančių prisigėrusių ir viską daužančių paauglių grupuočių.

Visi didieji festivaliai, vėlgi, net turi savo susiformavusį, juos vienijantį stilių. Kanados atlikėjai, išsivystę iš taip populiarių keliaujančių cirkų (ar tik neklysiu manydama, jog Kanada, kaip ir Rusija, yra viena iš cirko tėvynių?), į savo pasirodymus įtraukia ugnies rijikus, žonglierius, magus, lyno vaikščiotojus, katapultuotojus, komedijų trupes, mimus, oro akrobatus, gatvės teatrus ir pan. Airijos festivalis, nors ir turi daugumą tų pačių dalyvių, labiau akcentuoja šviesiąją gatvės pusę ir tai, jog atlikėjai kuria teigiamą nuotaiką, praskaidrina kasdienybę. Gotiškam Barselonos festivaly viskas vyksta daugiau gatvės maskarado pavidalu, kur didžiausią vaidmenį pasiima kaukėti demonai, didelės mitologinės būtybės paukščio galvomis ar milžiniški liūtai-drakonai.

Tuo tarpu Chale Wote festivalis James Town‘e, Ganos mieste, mane iš tiesų žavi, kadangi čia atsispindi visa nepritekliaus kultūra, spalvos, gimstančios žmonių širdyse. Ten yra kalbama: viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Nors nesu tikėjimo šalininkė, tačiau noriu pacituoti mintis fotografės, dalyvavusios šiame renginyje. Manau, ji puikiai perteikia vietą:

„Už viso to triukšmo tyliai driekiasi jūra, pilna istorijos, tačiau per daug neatsiskleidžianti. Nusiraminimas yra stovėti ant fortų bei pilių ir tiesiog stebėti jūrą. Mes nesiliaujame statyti istorijos ant istorijos … ir galbūt vieną dieną mes atsidėsime laiko pažvelgti atgal į visa tai, kuo esame palaiminti kaip žmonės, visa tai, ką praėjome kaip žmonės, ir galiausiai prieisime išvados, jog: Dievas davė mums viską, ko reikia.“ (citata iš fotografės- rašytojos Ana Kofi Acquah blogo)

„Behind all the noise, the sea lay calmly, full of history but not divulging much. It was calming to stand in the forts and the castles and just watching the sea. We keep piling history on history… and may be someday, we’ll take the time and look at all we’ve been blessed with as a people, all we’ve been through as a people and come to the conclusion that: God has given us everything we need.“ – Ana Kofi Acquah.

Daugiau apie Ganos gatvės festivalį čia.

Dabar, kai pagalvoju, visi grafitti, gatvės šokiai – juk tai taip pat gatvės menas, kilęs iš pasipriešinimo, destrukcijos, protesto. Ar neatneš gatvės stilius naujų kūrybinių madų? Tai, kad japoniški „cosplay“ ar britiški „hipsteriai“ jau darosi meno kūriniais patys savaime, nėra rodiklis į kūrybiškumą, tačiau jokiu būdu nesakau, jog mada yra blogai.

Tik čia egzistuoja kitas dalykas – gatvėje gali rodyti tai, ką tikrai moki, čia ir dabar. Ir tai taip pat nėra tavo nerealūs protiniai sugebėjimai, nepaprasta iškalba ar mokėjimas dominuoti. Tokiems klounams vieta kitokiose cirko arenose. Tiesa, gatvėje gali demonstruoti savo politinius įsitikinimus, bet sunku bus įrodyti, jog tai menas, neturint specialaus tam leidimo.

Na ir pabaigai – civilizacija skatina pažangą, įtampa ir stresas neša laimėjimus, atsipalaidavimas gal ir yra tinginystė, tačiau nuoširdumas – ne; o kurti nereiškia rezultato, tai reiškia procesą. Tad nors Portugalijoj tokia pat krizė, kaip ir pas mus, Birdman kūrybai tai nėra aplinkybė ar bloga sąlyga (pirmasis video).

Labiau besidomintiems siūlau pažiūrėti dokumentiką.

Straipsnio autorė Simona Racaitė.

Šį kartą pasakojimą apie kūrybą, piešinius ir įkvėpimą noriu pradėti trumpu įvadu susijusiu su matematiniais skaičiavimais, šių dienų technologijomis bei išradimais.

Kam girdėta, kam ne, bet egzistuoja toks prietaisas kaip spirografas – mechanizmas kuriantis geometrines, matematiškai apskaičiuojamas linijas, moksliškai dar vadinamas hipotrochoidais ir epitrochoidais. Egzistuoja kelių tipų spirografai – elektroniniai, susidedantys iš plastikinių pavarų, įvairaus dydžio žiedų, trikampių ir tiesių liniuočių, bei paprastesni mechaniniai – liniuotė su krumpliaraščiais, įstatai tušinuką, pasuki ir gaunasi kreivės; priklausomai nuo skylių parametro ir dantiraščio, kreivės gaunasi vis kitokios. Pastarojo tipo spirografas buvo išrastas 1965 metais britų inžinieriaus Denys Fisher, ir 1966 metais pristatytas Amerikos ( JAV ) rinkai.

O štai po keturiolikos metų gimęs amerikietis Tony Orrico išrado žmogiškąjį spirografą: atsiklaupęs, atsigulęs ar stovėdamas prieš didžiules drobes, delnuose laikydamas rašymo įrankius, keletą valandų ritmingais judesiais – pirmyn ir atgal jis kuria savąją, spirografo pavyzdžiu paremtą, linijų raizgalynę.

Kas tai vadina linijų raizgalyne, kam tai tiesiog meditacijos išraiška, o kas šį reiškinį įvardina šiuolaikinio meno apraiška.

Kūno naudojimas kūryboje nėra naujiena. Jackson Pollock – atsiskyrėlis valandų valandas praleisdavo virš savo drobių, neproporcingai taškydamas dažus, ir taip fizinės jėgos dėka išgaudamas įvairias kompozicijas, šiuo metu vertas ne vieno milijono. Dar vienas pavyzdys Janine Antoni. Autorė savo kūną ar atskiras jo dalis (burna, plaukai, akių vyzdžiai, smegenys) naudoja kaip įrankius, kurdama savo pasirodymus. Kalbant apie šią menininkę verta paminėti keletą pavyzdžių. Vienas iš daugybės projektų „In Loving Care“, kur J.Antoni naudodama savo plaukus tarsi teptuką, piešia jais atsiklaupusi ant galerijos grindų. Dar vienas momentas iš jos kūrybos tai „Gnaw “ (graužimas ) – menininkė  apdoroto šokolado ir lydytų riebalų gabalus, sveriančius po 300 kilogramų, dantimis kramtydama paverčia didžiulėmis vienetinėmis skulptūromis.

Nepaisant skirtingų kiekvieno kūrėjo išraiškų, šį kartą, didesnį dėmesį norėčiau sutelkti į Tony Orrico kūrybą. Su kiekvienu pasirodymu jis pateikia ne tik naujus savotiško stiliaus darbus, bet tuo pačiu metu tyrinėja žmogaus kūno galimybes. Kartais naudodamas tik riešą, kartais visą kūną, jis kuria didelio formato sisteminus ir tikslius brėžinius.

Tokia kūrybos išraiška, tarsi pamažu įsitvirtina šiuolaikinėje meno kultūroje. Menininko darbai, šiuo atveju Tony Oricco antropometiniai piešiniai, tai sąveikos pavyzdys tarp žmogaus psichologijos ir fizinių judesių, geometrijos ir asmenybės pasąmonės.T.Orrico savo pasirodymuose pateikia ir galutinį proceso rezultatą ir patį procesą, taip derindamas vaizduojamąjį meną su savotišku šou. Galimybė stebėti „žmogų spirografą“ – tai galimybė pasinerti į meditacijos procesą. Pradžioje atrodo nuobodu, sukasi daugybė minčių, klausimų, galutinis rezultatas atrodo taip toli ir nepasiekiamas- kol galiausiai mintys išsivalo nuo nebereikalingų klausimų, belieka tik stebėtojas bei hipnotizuojantis procesas. Žinoma pasiekti tokią būseną reikia kantrybės – vidutinė T.Orrico pasirodymų trukmė yra keturios valandos.

Žvelgiant į šį reiškinį kritiko žvilgsniu, iš šalies atrodytų, jog tai nėra taip įdomu ar konceptualu – pagrindas yra fiziniai judesiai, kuriuos stebint reikia gerokai pasistengti norint čia įžvelgti menininę vertę. Tačiau emocijos, nors ir neišreiškiamos akivaizdžiai, palieka erdvės interpretacijai, sutikime, net neįsivaizduojame, kas vyksta menininko viduje kai tas pats veiksmas kartojamas keturias ar daugiau valandų.

Stebint T.Orrico pasirodymus galima atrasti daug įdomių detalių, kurios gali būti siejamos su meno, mokslo ar medicinos sritimis.  Žinoma, pirmiausia išryškėja elementarūs judesiai – rankų mostai, kūno pusiausvyra, ritmiški pasikartojimai. Meninė idėja lieka tarsi paslėpta. Tik skiriant šiam performansui daugiau laiko, kūno kalba pradeda perduoti daug trumpų ar ilgų, įdomių ar nuobodžių istorijų, kurias kiekvienas stebėtojas kuria individualiai mintyse.

Žvelgiant iš kitos perspektyvos šį reiškinį galima tapatinti ir su savotiška šokio išraiška. Įžengimas į sceną, veiksmas, pabaiga. Tačiau vėlgi tai šokis kur daugiau dominuoja judesiai nei perteikiamos idėjos.

Tony Orrico gimė Ilinojaus valstijoje (JAV). Įkvėptas dailininko senelio, nuo vaikystės daug piešė, vėliau universitete jam įtaką padarė draugė šokėja. Judesio išraiškos menas jauną menininką itin sudomino, po kurio laiko tapo choreografu, tuo tarpu šiuo metu jis save pristatato kaip menininkas – dailininkas – choreografas. Šiuo metu Kalifornijoje vyksta pirmoji solinė T.Orrico paroda.

Apibendrinant šią kūrybą, tiesiog norėtųsi pacituoti autorių bei palikti erdvės kiekvienam asmeniškai ją interpretuoti.

„Mane žavi natūralios kompozicijos. Aš nenusimanau apie meno, matematikos ar mokslo susijungimą į visumą, bet intuityviai tai mane domina. Taip aš stengiuosi atskleisti savo pastangas, surasti patirties tašką. Man patinka eksperimentuoti apjungiant ir susipažįstant su sistemomis, išreiškiančiomis grožį “.

I marvel at the composition of nature and cycles.I am not versed in the convergence of art and mathematics or sciences, but I find myself instinctually attracted to this relationship. I try to dilute my efforts and find an experiental point of entrance. I like to experiment with both embodied and cognitive systems that yield beauty.My favorite art is somewhat accidental and overwhelmingly concise.

Daugiau nuotraukų, video medžiagos bei informacijos apie organizuojamus pasirodymus rasite čia.

Straipsnio autorė Ema Kilikevičiūtė.

„Wayne McGregor pasaulis yra tolimas centralizuotai šildomoms auditorijoms Royal Ballet mokykloje bei delikatesiniams sumuštiniams Covent Garden‘e. Tai mąstymas, kuris sąveikauja su gyvo pasaulio konfliktais bei laisvumu, technologinės revoliucijos žiaurumu, žmonių bendrumu ir tuo pačiu neišsenkama jų skirtybe. Tai naujas pasaulis Royal Ballet teritorijoj, renesansas bet kuria šio žodžio prasme. (Norman Lebrecht)“ – Norman Lebrecht.

“The world as seen by Wayne McGregor is a world apart from the warm, centrally heated classrooms of the Royal Ballet School and the dainty interval sandwiches of Covent Garden. It is a mindset that engages with the real world of conflict and abandonment, of cruelty and technological revolution, of commonality and infinite human difference. It is a new world for the Royal Ballet, a renaissance by any other name.”

Random Dance, FAR, 2010

AtaXia, Random Dance, 2004

Yra 2 ryškūs bruožai, padarantys McGregoro kūrybą išskirtine. Pirma – tai unikali šokio žodyno kokybė, ekscentrinis judesio stilius, turintis išlaikytas tradicijas, tąsi bei elastinga fizinė išraiška, atrodanti tarsi plaukimas, kuris kartu yra kampuotas bei energingas. Antra – nuostabus technologijų panaudojimas bei susidomėjimas biologiniais mokslais.

„fizinė choreografijos skvarba, kurią galima pasiimti iš McGregor pasirodymų – didelio greičio detalių raizgalynė, lyriškumo bei neurotiškumo sąveika, nuožmi galūnių kaligrafija.“ – The Observer, London.”

“the physical rush of the choreography that you take away from a McGregor performance – the mesh of high-speed detail, the interplay between the lyrical and the neurotic, the steely calligraphy of the limbs.” (The Observer, London)

Infra, Random Dance, 2008

Taigi, pradėsiu nuo šiek tiek nuobodžių faktų, kad suprastumėte, apie ką kalbėsiu.

Wayne McGregor (gimęs 1970 m.) yra žymus britų modernaus šokio choreografas. Jis yra pagrindinis Wayne McGregor Random Dance studijos meno vadovas bei pagrindinis idėjinis jos įkūrėjas. Studija įkurta 1992 m., kai jam buvo 22 metai. Nuo 2006 m. jis tapo reziduojančiu choreografu Royal Ballet teritorijoje (net ir neturėdamas jokio baleto išsilavinimo ir nuo jaunų laikų pasišventęs klubinei šokio kultūrai). Tai yra itin didelis pasiekimas, kadangi baletas įvertino jo modernaus šokio eksperimentus su kūno galimybėmis, pastebėjo elegantiškas ekspresijas ir išskirtinį stilių. Be viso to, jis spėja pabūti dar ir nuolatiniu La Scala Theatre Ballet Milane, Paris Opera Ballet, Nederlands Dans Theater of La Hague, San Francisco Ballet of London kūrybininku. Taip pat yra gausybė projektų, kuriuos galima išvysti TV ekrane. McGregor dirbo su Rihanna jos vaizdo klipe „Umbrealla“ , prisidėjo prie Kanye West klipo „Runaway“, buvo pagrindinis šokio režisierius filme „Harry Potter and the Goblet of Fire“. Naujausias jo projektas – choreografija Radiohead muzikiniam klipui su Thom Yorke, pavadinimu „Lotus Flower“ – choreografija nusako žmogų, kuris jaučiasi nepatogiai savo paties odoje (pirmasis straipsnio video). Ir, mano manymu, pati įdomiausia dalis – tas pats žmogus nuo 2004 m. yra Kembridžo eksperimentinės psichologijos departamento tyrimų komandos narys.

Entity, Random Dance, 2008

Entity, Random Dance, 2008

“Choreografas yra tas, kuris susisiejęs fiziniu mąstymu. Tas, kuris kūno technologijas pritaiko koncepcijoms bei filosofijoms.” – Wayne McGregor.

“A choreographer is someone who’s engaged with physical thinking,” he says. “Someone who’s applying the technology of the body to concepts and philosophies.”

Chrysalis, Random Dance, video dance, 2002

“Random Dance“ pataikauja publikai iškrypėlišku savo vizijos keistumu. Visuomet dirbdamas su daugiau nei vienu projektu, didžiausius šokio eksperimentus Wayne McGregor visgi išsaugo būtent šiai studijai, taip išlaikydamas jos nepralenkiamą identitetą. Nuo mažens būdamas „geek‘as“, McGregor naudoja programinę įrangą (kuri originaliai yra pritaikyta žaidimų industrijai) tam, kad sugeneruotų naują judesį, taip pat naujų idėjų, susijusių su įvairiais algoritmais bei kognityviniais žemėlapiais, paieškai.

Tarp 1997 ir 2000, jis sukūrė The Millennarium (1997), Sulphur 16 (1998) bei Aeon (2000) – trilogiją, kuri apėmė animaciją, skaitmeninį filmą, 3d architektūrą, elektroninius garsus bei virtualius šokėjus gyvame pasirodyme, tuo pačiu nubrėždamas savo kompanijos stilių. Šokio spektaklyje Sulphur16 (1998 m.) jo šokėjai pasirodė tarp spektrinių kompiuteriu generuojamų figūrų, tarsi žmogaus dydžio šachmatų žaidime. Aeon, skaitmeniniu būdu sukurtas kraštovaizdis nukėlė šokėjus į tą erdvę, kuri galėtų būti pavadinta „kita dimensija“. Dalinai vabzdžių elgesio įkvėptame šokyje Nemesis (2002 m.), „grojant“ mobiliojo telefono pokalbiams, šokėjai susirungia su plieniniu rankos protezu.

McGregor naudoja technologijas tam, kad pakeistų dabarties sąlygas, kurios daro įtaką auditorijos reakcijoms. Geriausias to pavyzdys – jo darbas 53 Bytes (1997), kuris buvo rodomas sinchroniškai dviejų atskirų šokėjų grupių ir buvo galimas išvysti dviejų šalių žiūrovams satelito pagalba. 2000-aisiais jis tyrinėjo galimybes pasiekti platesnę auditoriją, įkeldamas gyvą savo Trilogijos pasirodymą į internetą.

Tokiose šokio ir technologijų santuokose McGregor sakosi siekiantis “suardyti erdves, kuriose kūnas atsidengia“. Pastatydamas žmogišką formą naujoje ir svetimoje jam pozicijoje, jis siekia, jog publika į tai pažiūrėtų naujomis akimis, taip pat, kad suprastų kūno galimybes.

Aeon, Random Dance, 2000

Nemesis, Random Dance, 2002

“Jis mėgsta drąsius žmones, kurie turi ryžto bandyti, ir nėra įmantrūs” – teigia Royal Ballet direktorius Edward Watson, šokęs spektaklyje Chroma.

”Tu jautiesi tarsi tavo smegenys buvo perkrauti. Kai kurie darbai yra protu nesuvokiami. Aš tai dievinu. Jis prašo mūsų būti mąstančiais šokėjais, ne tik kūnais.” – Jessica Wright, Random šokėja.

“He likes brave people who have a willingness to try, and aren’t precious,” says Royal Ballet principal Edward Watson, who performed in Chroma. “Afterward you feel like your brain’s been rewired.” Jessica Wright, a dancer with Random, knows this sensation well: “Some of the work is mind-boggling. I love it. He’s asking us to be thinking dancers, not just bodies.” (www.time.com)

Tad Wayne McGregor kartais priskiriamas tam tikram „nerd“ tipažui. Neseniai viena iš rimtesnių McGregor programų buvo atmesta Finansial Times kritiko Clement Crisp kaip „Pavojus šokio sveikatai“. “Aš pamaniau, jog tai yra labai linksma”- sako Mcgregor. “Tuomet užsimaniau paruošti Dyad 1909 programą su dideliu pavojaus įspėjimo ženklu pirmajame puslapyje.“ Toks atviras McGregoro humoras tikrai užkabina. Tai viena jo charizmos detalių, leidžiančių prastumti bet kurią iš pirmo žvilgsnio nušokusią idėją. Pats Dyad 1909 šokis buvo užsakytas paminėti Diaghilelev baleto Russes šimtmečiui, tačiau kontekstas apėmė žymiai platesnius dalykus, iki mokslinio bei politinio pačios Diaghilev eros suvokimo. Rezultata s- Shackleton ekspedicijos į Antarktiką bei Fokine baleto Les Sylphides vaizdai. Dar vienas mažas faktas, kurį norėčiau paminėti – muziką šiam spektakliui kūrė šiuolaikinės elektroninės muzikos kūrėjas Olafur Arnalds.

Dyad 1909, Random Dance, 2009

Chroma, Random Dance, 2006

Tačiau čia tik viena Wayne McGregor asmenybės pusė. Visi kiti, taip pat ir jo paties šokėjai bei publika jį laiko genijumi, suprantančiu, jog intelektas labai daug ką lemia.

“Jis pasakoja istorijas apie baletą Russes, apie keliones aplink Europą, politines įtampas bei socialinę sąveiką. Šokėjai, kilę iš skirtingų šalių, daugiausiai rytų Europos, kuriems anglų net nėra pirma kalba, pradeda klausti klausimų, protingų klausimų. Tai pirmą kartą suglumina mane ir priverčia susimąstyti, kas yra didžioji dalis modernaus šokio: paprasta išmintis. Taip, kūnai atlieka nepakartojamus dalykus, tačiau pirmasis proceso tarpsnis yra supratimas to, kokie nepakartojami dalykai gali pretenduoti būti parodyti. Taigi, McGregoras, garbingai žengdamas į scenos vidurį įkvėpti pozą, ar nukristi, ar apsisukti ir išsilaikyti vos tik gimstant naujai idėjai, pradeda šnekėti jiems apie dangoraižių idėjas bei spalvas.“

“He tells tales of the times of the Ballet Russes, and the voyages around Europe, the political tensions and the social interaction. And the dancers, drawn from a variety of countries, mainly eastern Europe, who don’t even have English as a first language, will ask questions, clever questions. It strikes me, for the first time, that this is surely what a huge part of modern dance is actually about: simple intelligence. Yes, the bodies go on to do amazing things, but the first stage of the process is understanding what the amazing things might purport to represent. So McGregor, occasionally striding midstage to strike a pose, or drop, or turn and hold, as a new idea comes to him, begins to talk them through ideas of skyscrapers, and of colours (guardian.co.uk)”

Tiek užtenka pristatymui, vizijos apčiuopimui, bendro vaizdo nusipiešimui. Toliau plačiau panagrinėsiu man įdomiausią Wayne McGregor kūrybos dalį – sąsajas su mokslu. Dar 2004 Wayne McGregor bendradarbiavo su Kembridžo eksperimentinės psichologijos departamentu kurdamas kelis savo šokius.

„Tikslas yra suieškoti kryžminio idėjų apvaisinimo per bendrą tyrimo procesą, kuris sustiprins abiejų sferų inovacinį mąstymą.“ – Scott deLahunta.

“The aim is to seek a cross fertilisation of ideas within a shared research processes that will enhance innovative thinking in both domains.”

Jis labai stipriai susižavėjo įžvalgomis, įgytomis dirbant kartu su kognityviniais mokslininkais San Diego universitete. Jo „kūrybiškumo technikos“ (protinės bei fizinės struktūros, įtakojančios kūrybinį procesą) tyrimai, taip pat „distribucinio pažinimo“ (kas atsitinka, kai grupė žmonių, pvz šokėjai, dalinasi mintimis) logika turėjo išlaisvinančios įtakos.

Amu, Random Dance, 2005

Pagrindinis tokių tyrinėjimų centras – Random dance kompanijos įsteigtas R-Research projektas, jungiantis mokslinį bei praktinį bendradarbiavimą. Plačiau apie numatytus R-RESEARCH tikslus ir projektus galima rasti čia.

Entity, Random Dance, 2008

Šių bendradarbiavimų metu gimę pasirodymai buvo unikalūs. Vienas tokių projektų, AtaXia (2004), atsirado, kai Wayne McGregor‘ą suintrigavo neurologinė disfunkcija. Ataxia – tai neurologinis simptomas, kai asmeniui pasireiškia didelė raumenų koordinacijos stoka. Savo darbe McGregor ištyrinėjo sąjungą tarp smegenų bei kūno judėjimo. Kitam šokio projektui, Amu (2005), buvo sudaryta komanda su širdies specialistais, tirtos fizinės širdies funkcijos bei simboliniai jos rezonansai. Didelė mokslinės analizės įtaka yra jaučiama ir spektaklyje „Entity“ bei „Chroma“.

Chroma, Random Dance, 2006

Chroma, Random Dance, 2006

“Čia glūdi visa filosofija apie psichologinį spalvų spektrą, ir kaip spalvos pažadina tam tikras emocijas – kai tu matai kūniškus tonus, tu matai kažką prigimtinai žmogiška.” – Wayne McGregor apie “Chroma”.

“<…> there’s a whole philosophy of psycho-chromatics, and how colour evokes certain emotions – when you see flesh tones, you see something innately human.”

Kitas tyrinėjimų rezultatas – naujas sezonas Covent Garden’e. The Deloitte Ignite – tai trijų dienų sensorinis instaliacijų „vakarėlis“, eksperimentai su garsu bei šviesa, netgi šokolado testavimas. McGregoras buvo uždegtas idėjos, jog egzistuoja žymiai daugiau nei 5 pojūčiai – mokslininkai jų siūlo daugiau nei 21. Tokie yra fiziologiniai ar emociniai būgštavimai, „pojūčiai, kuriuos suvoki egzistuojant, tačiau kurie dar nebuvo iki galo nustatyti“. Lankytojai gali žiūrėti Douglas Gordon filmą apie futbolo žaidėją Zinedine Zidane ar braidyti po kambarį, pilną plunksnų, ir tuo pačiu laukti, kol juos apsupa Jo Malone aromatai, tarsi išprotėjusiame Gulbių ežero atkartojime.

Stairwell, Hayward Gallery of London, 2010

Vienas naujesnių kūrybinių eksperimentų, nuo kurio ir prasidėjo gilesnis mano susidomėjimas šiuo „atlikėju“ – jungtinė šokio instaliacija Londono Hayward galerijai. Tai suanimuotos kelių menininkių judesio interpretacijos 3d projekcijų pavidalu. Plačiau apie tai čia.

“Per visus amžius mokslas ir menas kando vienas kitam į gerklę. Galiausiai, mokslas pradėjo “suprasti” meną, o menininkas pagaliau atvėrė duris šaltakraujiškai analizei vietoj to, kad apsimestų, jog už viso šito slypi nepaprastai sudėtingas “kūrybinis” procesas” (guardian.co.uk)

“For centuries, science and art have been <…> at each other’s throats. This is nothing less than science finally beginning to “understand” art, and artists for once welcoming dispassionate analysis rather than pretending there’s some incredibly complex “creative” process that only they, never mind mere mortals, and certainly never mind scientists with pens in their pockets, could ever hope to understand.”

Stairwell, Hayward Gallery of London, 2010

Na ir pabaigai, Wayne McGregor mintys po klausimo, ar jis nemano, jog baletas yra šiek tiek „pastrigusi“ meninė šokio forma, neturinti erdvės tolimesnei improvizacijai:

”Kol menininkai kuria, jokia meno forma nėra “pastrigusi”. Meno vystymas yra sudėtingas ir rafinuotas procesas. Matomas tobulėjimas ne visuomet gali būti pirmaeilis formos išreiškime kiekvieną sykį, tačiau tai nereiškia, jog inovacija bei augimas nevyksta. Tai daugiau mažiau reiškia, jog tas dar nepastebima. Visi mūsų mokymai kuria šviežius kanalus tyrimams, kurie mainais galiausiai nuneša formą į netikėtas vietas.”

“For as long as artists are creating, no art form is ‘stuck’. The development of art is a complex and sophisticated process. Visible development may not always be paramount in the experience of the form at any one time but that does not mean that innovation and growth is not taking place. It merely means that it is not yet visible. All of our learning builds to create fresh channels of exploration, which in turn ultimately takes the form to unexpected places.”

Ar gali mokslas ir menas dirbti kartu? Interviu su Wayne McGregor čia.

Straipsnio autorė Simona Racaitė.

“Movement never lies. It is a barometer telling the state of the soul weather to all who can read it.”

“Judėjimas niekuomet nemeluoja – tai barometras, atspindintis sielos būseną visiems, kurie sugeba tai

perskaityti.”

Šiais žodžiais prasideda įžanga į video, nors iš tiesų jis susideda iš kur kas daugiau nei vien tik šokio (tai ir scenografija, tipografinis dizainas, kinematografija, muzika). Dauguma šį video jau yra matę, dalinosi juo socialiniuose tinkluose. Deja, daug informacijos apie pačius “Illusionary Rockaz” (IRC inicialai slepiasi po „Illusionary Rockaz Crew“ kombinacija), nei apie video kūrimo užkulsius internete rasti nėra taip lengva. Priešingai, nei Ryan Woodward, kuris savo filmukui skyrė visą tinklalapį, nei „Illusionary Rockaz“, nei „Shueti“ studija , kuri atliko visą filmavimą, jo tiek neišaukština ir nereklamuoja. Iš tiesų, apie pačius juos daug kalbėti ir nenoriu – mane labiau sudomino tai, kokios galimybės slepiasi šokyje ir žmogaus kūne apskritai, bei kaip tai galėtų būti išreikšta šiuolaikinio meno pavidalu.

Springdance festivalis 2011

Yordana Rodriguez & Shailesh Bahoran

Taip, tą jau „daro“ modernus šokis, tačiau jis ir yra priskiriamas prie meno formų. Todėl įdomiau yra stebėti naujas išraiškas, tokias kaip „abstract dance“, kuris, grubiai tariant, yra modernaus bei gatvės šokių mišinys. Tad taip, kaip modernųjį šokį galima būtų priskirti menui tikrąja jo žodžio prasme, taip abstract galėčiau sulyginti su dizainu, tai yra meno forma, kuri (pavadinkime tai taip) yra labiau prisitaikiusi prie realių žmogaus poreikių. Tiesa, abstraktusis šokis (abstract dance) jau yra prasiskynęs kelius teatruose ir kartu su moderniu šokiu aukština sceninį meną. Nepaisant to, idėja apie įvairių šokių ir jų panaudojimo sintezę gali nunešti kur kas toliau nei tiesioginė scena, kadangi ir pati hip-hop‘o scena yra šiek tiek kitokia – gatvė. Kur link lenkiu? Tiesiog norėčiau pridurti, jog tokio tipo šokiams įdomiau nei teatras turėtų būti kitos meno interpretacijos, tokios kaip animacija ar skaitmeninė raiška.

IRC dance movement Los Angel’e

Čia norėčiau pacituoti, kokie aprašymai apie IRC dance movement glūdi interneto platybėse, nes galbūt būtent dėl to, kad eksperimentai neapsiribojo vien šokiu ir scena, jis taip žavi. Kalbos pirmenybę specialiai teikiu originaliajai, kad išsaugočiau pirminę ekspresiją:

“I don’t know what’s the most amazing and inspiring in this video. I adore the music.. These simple few notes of piano cooperatively stand with the glitch style music. The beach and the color montage.. I have no words.. It gives you a feeling of nostalgia. Also do dancers/actors. One more thing what gave me the shiver was the motion stopping which was really well synchronized with the music. I ain’t some kind of art/video art critic, but watching from my point of view, the vid is just – awesome!”

“Nežinau, kas labiausiai stebina ir inspiruoja šiame video. Aš dievinu muziką. Šios paprastos pianino gaidos kooperatyviai susišaukia su trūkinėjančiu muzikos stiliumi. Paplūdimys ir spalvų montažas – neturiu žodžių. Visa tai sukelia nostalgijos jausmą. Taip pat ir aktoriai/šokėjai. Dar vienas dalykas, kuris sukėlė man šiurpulį, buvo judesių stabdymas, kuris idealiai sutapo su muzika. Aš nesu koks nors meno/ video kritikas, tačiau mano nuomone šis video yra tiesiog stulbinantis!”

“This beautiful and highly aesthetic video of the dutch dance collective Illusionary Rockaz starts with a citation from the American dancer Martha Graham: “Movement never lies. It is a barometer telling the state of the soul weather to all who can read it”. The proof that this must be absolutely true follows after, whilst partially in slow motion you can see the dancers in their acrobatic poses and moves in the desert. All this is filmed in a pretty relaxed atmosphere with the soundtrack ‘Signal the Captain’ from Of Porcelain. Watching the clip makes you think about the perfection of the human body and the things it’s able to do.”

“Šis gražus ir itin estetiškas olandų šokio kolektyvo Illusionary Rockaz video prasideda amerikietės šokėjos Martha Graham citata: „Judėjimas niekuomet nemeluoja – tai barometras, rodantis sielos būseną visiems, kurie sugeba tai perskaityti“. Įrodymas, jog tai yra visiška tiesa, seka iškart po to, kur dalinai sulėtintai galima stebėti akrobatines šokėjų pozas ir judesius paplūdimyje. Visa tai nufilmuota gana atpalaiduojančioje atmosferoje, pritariant muzikiniam “Signal the Captain- Of Porcelain“ takeliui. Klipo žiūrėjimas verčia susimąstyti apie žmogaus kūno tobulumą ir dalykus, kuriuos jis geba padaryti.”

“Awesome editing and amazing footage makes for some really dramatic dance moves! This is a short film to show the choreography of Illusionary Rockaz. It has a great soundtrack that really supports the flow. The infographic typography that pops up in the video is a cool touch.”

“Nuostabus montažas ir filmuota medžiaga sukuria gana dramatiškus šokio judesius! Tai trumpametražis filmukas, skirtas parodyti Illusionary Rockaz choreografiją. Jis turi nuostabų garso takelį, kuris realiai sutvirtina vaizdo srautą.”

“I am speechless. I don’t think I can quite describe how great this video is – the music, camera angles, cinematography, choice of music, the editing with all the technical lines and details, everything comes together perfectly. Not to mention the dancing is DOPE. This 2 minute 23 second video is better than Step Up 3D, not kidding you. So much more originality and creativity expressed visually. Some people are so talented. *envy* I rarely embed videos as the main picture but I just had to, ya’ll got see this!”

“Aš netekęs žado. Net nežinau, ar galėčiau nupasakoti, koks šaunus šis video yra – muzika, kameros kampas, kinematografija, muzikos pasirinkimas, montažas su visom techninėm linijom ir detalėm- viskas kartu yra tobula. Nepaminėti paties šokio būtų klaida. Šis 2 minučių 23 sekundžių video yra geresnis nei Step Up 3D, nejuokauju. Žymiai daugiau origanlumo ir kūrybiškumo, išreikštų vizualiai. Kai kurie žmonės yra tokie talentingi. Pavydžiu. Aš retai dedu video kaip pagrindinį paveiksliuką, tačiau šį tikrai privalėjau, jūs visi turite tai pamatyti!”

“Ok, i haven’t been this excited and visually seduced by a video since Suddenly by Martin Nordqvist, animated by Magnus Engsfors. This short video is from a Dutch dance collective _ Illusionary Rockaz, and let me just say that this video is finger licking good (if that could apply).”

“Gerai, aš nebuvau tiek sujaudintas ir vizualiai sugundytas video dar nuo Magnus Engsfors animuoto Martin Nordgvist. Šis trumpas filmukas yra olandų šokio kolektyvo Illusionary Rockaz, ir leiskit man pasakyti jog jis yra tiesiog pirštus apsilaižant geras! (jei taip tinka vartoti).”

“There are creative mash-ups that are only happening in virtual world. And there are crazy mix between real life & digital leverages that amplify the real movements.”

“Yra kūrybinių mišinių, kurie vyksta tik virtualiame pasaulyje. Tai yra beprotiškas miksas tarp realaus pasaulio ir skaitmeninio sverto, sustiprinančio realius judesius.”

“The group of breakdancing and hip hop dutch Illusionary Rockaz presents its know-how in a short video “IRC Dance Movement”, in which their every move seems calculated to the nearest millimeter. This accuracy is shown in the video with numbers and geometric shapes that appear alongside their sequences. The dancers execute on a soundtrack Of Porcelain offers a parallel to this desert environment.”

“Breakdance ir hip-hop olandų šokėjų grupė “Illusionary Rockaz” demonstruoja savo išmanymą trumpame video “IRC Dance Movement”, kuriame kiekvienas jų judesys atrodo suskaičiuotas iki mažiausio milimetro. Šis tikslumas yra parodomas video su gausybe skaičių ir geometrinių formų, kurios atsiranda šalia savo rezultatų. Šokėjų atlikimas pagal muzikinį takelį “Of Porcelain” eina lygiagrečiai kartu su paplūdimio aplinka.”

Kitaip sakant, šokis žavi savo judėjimu, formos išraiška, mokėjimu pasakoti istoriją, tačiau yra tobulas tik tuomet, kai eina koja kojon su muzika. Galima sakyti, kad šokio išraiška galima tik sintezėje su kitais menais jau savaime, todėl kuo daugiau eksperimentų ir papildymų, tuo stipriau viskas atrodo. Taigi, grįžtant prie įžangoje naudotos citatos: “Movement never lies. It is a barometer telling the state of the soul weather to all who can read it”… Daugiau apie tuos, kas moka save išsireikšti.

Illusionary Rockaz kilę iš Nieuwegein miestelio Olandijoje. Kaip šokėjai savo žinomumą užsitvirtino po “Holland Got Talent 2008” muzikinio šou, kurį praėjo iki pat pusfinalio. Komanda susideda iš 5ių narių: Raymond den Uijl, Shailesh Bahoran, Eddy Vidal, Lebana Timisela and Jort Reinders. Visi jie aktyviai reiškiasi įvairiuose vietiniuose Olandijos šokio turnyruose. Pradėję savo karjerą kaip „breakdance“ šokėjai, vėliau apėmė platesnes šokio formas (popping, hip hop, abstract). Bendrai komandai skaičiuojama 8 metai patirties, per kuriuos yra gauti 9 dizaino apdovanojimai. Be dalyvavimo įvairiuose turnyruose, Illusionary Rockaz dar rengia įvairius workshopų tipo seminarus. Labiausiai čia skamba Shailesh Bahoran pavardė. Jis ypač dažnai linksniuojamas populiariame Utrechto tinklalapyje “STRAAT”, kurio tikslas – tiesti kelius nuo eksperimentinės iki profesionalios praktikos gatvės šokių srityje. Pagrindiniai STRAAT iniciatoriai – vieni žymesnių šokių teatrų Olandijoje (DOX ir Lab Theater) bei “Springdance” festivalis.

Mane šie šokėjai žavi tiesiog tuo, kad šoka, eksperimentuoja, daro. Kad šokis jiems yra tiesiog noras šokti, o kas iš to gaunasi (o gaunasi gerai), ir yra rezultatas.

Why do you dance? Atsakymas į šį klausimą manau nebūtų sudėtingas, arba:

“People dance because dance can change things. One move, can bring people together.” – Jon Chu.

“One move, can make you believe like theres something more.” – Michael Jackson.

“One move, can set a whole generation free” – Elvis Presley.

Beje, režisierius Jon Chu jau nuveikė gana daug iškeldamas šokėjus į aukštesnų lygį ir priskirdamas jiems superherojų titulą. Jo suburta šokėjų komanda ir mini serialas LXD (Legion of Extraordinary Dancers ) net apsilankė TED konferencijoje bei susilaukė visos salės ovacijų.

Argumentacija buvo paprasta: dabartiniai šokėjai sugeba daryti tai, ko nesugeba paprasti žmonės. Todėl jie ir nėra paprasti, jie – mūsų dienų superherojai, kiekvienas turintis ypatingų galių. Čia labai intensyviai prisideda internetas ir jo sparta tobulėjimui (įkvėpimą nesunku rasti tiek Tokijuje, tiek Amerikoje, tiek bet kur kitur). Šiuolaikinės technologijos labai žymiai prisideda prie judesio tobulinimo ir greitu metu gali atsirasti dar nematytos kompiuterinės bei 3D šokio išraiškos.

Lauksime tolimesnių “IRC Dance Movement” tarpdisciplininių projektų.

Straipsnio autorė Simona Racaitė.

Pirmą kartą susidūrusi su „Ship of fools“ nesupratau nei kas tai per žmonės, ką jie veikia ir kaip gyvena. Žinoma, teisindama savo neįžvalgumą turėčiau pridurti, jog pirma pažintis su laivo aktoriais įvyko jau po vidurnakčio, gurkšnojant ouzo (anyžinė degtinė) keistai dekoruotame laive. Visi labai draugiški, laisvai bendraujantys ir atviri – netrukus buvo surengta ir ekskursija po laivą. Kitą dieną aplankius jų pasirodyme, atsiskleidė daugiau detalių apie šį olandų projektą, plaukiojantį po pasaulį.

Viskas prasidėjo 1989 metais, kuomet ne pelno siekanti organizacija Azart (ART nuo A iki Z) įsigijo tipišką olandišką žvejybos laivą ir pavadino jį „Ship of Fools“. Tai buvo projekto tikslo dalis – įsigyti, aprūpinti ir išlaikyti tinkamą jūroje plaukioti laivą, skirtą pervežti žmones, objektus, idėjas, muziką – kitaip tariant, suteikti artistams ir savanoriams galimybę realizuoti savo fantazijas ir taip skatinti pasaulio kultūrinius mainus.

„Ship of fools“ – teatro laboratorija pastoviai ieškanti išskirtinių užmojų. Namų teatras laive yra be jokių taisyklių, kuriame profesionalūs menininkai iš įvairių pasaulio šalių savo gyvenimo tarpsnį laive paverčia karnavalu. Kostiumai, dekoracijos, muzika, įvairi spektaklių atributika – viskas kuriama laive, dažniausiai iš naujo perdarant jau panaudotus daiktus, drabužius, derinant skirtingus stilius, kultūras. Taip stengiamasi suteikti kiekvienam vaidinimo epizodui netikėtumo efektą. Kiekvienas rengiamas turas yra išskirtinis: komandos sudėtimi, programa, perteikiama mintimi. Keliaujančios komandos režisuojami spektakliai turi savo stilistiką, manyčiau, būdingą tik šiam laivo teatrui. Pasirodymuose visada vyrauja kontrastas bandant suderinti naują ir seną, rimtą ir juokingą: pvz. mitais paremtuose spektakliuose kalbama apie šiuolaikiškus senovės herojus, naudojama atributika taip pat tarsi sujungia praeitį su dabartimi – mediniai irklai pakeičiami šluotomis.

Eksperimentuojanti komanda savo pasirodymuose derina tradicinį teatrą su šiuolaikiška kasdienybe. Trupės rengiami spektakliai apibūdina jų požiūrį į pasaulį, juos supančią aplinką – į viską stengiamasi žvelgti su šypsena: pasišaipant iš kasdienybės, iš standartų, materialinių problemų, paviršutiniškumo.

Komedijos teatras su vis nauja programa lanko skirtingas šalis, miestus, kontinentus. Vaidinimai skirti ir suaugusiems ir vaikams, dažniausiai parenkami atsižvelgiant į lankomas valstybes bei kultūrų ypatumus. Visi kuriami spektakliai yra komedijos žanro ir režisuojami dviem kalbomis: anglų bei šalies, kurioje svečiuojamasi.

1916 metais statytas senoviškas žvejybinis laivas – tai skulptūra išreiškianti pasaulį aukštyn kojomis – naudojamas ir kaip transporto priemonė, kaip gyvenamas plotas (yra virtuvė, TV, teatro dirbtuvė) ir kaip pagrindinė scena bei užkulisiai. Dėl išskirtinio teatro formato – spektakliai rengiami miestų uostuose prie pat centro, po atviru dangumi, o žiūrovai sodinami tiesiog krantinėje prieš patį laivą (talpina 240 žmonių). Žiemos metu, pačiame laive rengiami kabaretai, improvizuotos operos, gyvos muzikos vakarai.

Visas projektas yra ne tik keliaujantys profesionalūs artistai. Reikia nepamiršti pagrindinio tikslo – kultūriniai mainai. Nuo akimirkos kai laivas prišvartuojamas uoste, prasideda savotiškas idėjų ir informacijos turgus – visi turi galimybę pabendrauti ir susipažinti su besisvečiuojančiais laivo įgulos nariais, išgirsti jų istorijas apie teatrą, pasirodymus, keliones ir nuo ko viskas prasidėjo. Kiekviename uoste laivo kapitonas susitinka su miesto merais, ministrais, stengiamasi bendrauti su vietiniais teatrais, visuomenės aktyvistais. Bendradarbiauti kviečiami aktoriai, muzikantai, režisieriai, kostiumų ar filmų kūrėjai.

Laivo kapitonas, vadybininkas, aktorius bei įkūrėjas – August Dirks (Olandija) jau daugiau nei dvidešimt metų yra neatskiriamas laivo gyventojas, skatinantis galimybę keliauti ir laisvę meno išraiškoms. Augusto svajonė – senuoju laivu pasiekti Karibų salas. Tai išskirtinė asmenybė, įkūnijanti pasakymą, jog gyvenimas, tai vienas didelis spektaklis. Kasdienybėje kapitoną visada sutiksi pasipuošusį išraiškinga skrybėle, jo mėgstamiausiomis medinėmis klumpėmis bei užsidėjusį dirbtines elfų ausis.

Šis projektas nėra vienintelis Augusto indėlis Olandijos menui. Studijuodamas rusų kalbą ir literatūrą jis įkūrė Mainų Intitutą, kurio dėka daugybė Rusijos artistų išvyko į Amsterdamą ir atvirkščiai. Taip pat, jo iniciatyva egzistavo “Operos laivas”.

Egzotiško laivo finansinė parama gaunama iš karališkųjų “Princo Bernando Fondų”, tačiau pagrindinis aktorių pragyvenimo šaltinis yra spektakliai ir pinigai surinkti pardavinėjant specialiai pasirodymams gaminamus marškinėlus, kompaktinius diskus, laivo suvenyrus.

Pabaigai noriu pridurti tik tai, jog šis unikalus kultūrinis teatro projektas nėra vien atrakcija vaikams ar turistams. Jis reprezentuoja daug gilesnes tradicijos ir idėjas, galbūt net prilygstančias viduramžių keliaujančioms trupėms.

Naujausias trupės kurtas spektaklis – „Kvailybės anatomija“. Daugiau informacijos čia.

Straipsnį parengė Ema Kilikevičiūtė.

Žinoma, mažylei patiko dinozauras, nors ir pabijojo pajodinėti ant jo uodegos, kur netgi buvo įtaisytas fotelis. Tik priėjo paliesti dantų ir dar pareiškė, kad dinozauras bezda (taip ji aiškino jo išduodamą garsą ir kvapą nuo degalų). Sulaukti dinozauro eisenos taip ir nepavyko, nes jis niekaip neišsiruošė, o mažylė nebeteko kantrybės. Kitais metais matyt visgi labiau verta važiuoti į dieninę dalį, kai dar vyksta atrakcijos, o ne į eiseną, kuri vyksta visai nepunktualiai.

Sekmadienį visgi pavyko apsilankyti balete „Snieguolė ir 7 nykštukai“. Dieną prieš tai mažylė paprašė perskaityti dvi šios pasakos versijas knygutėse, taip pat dar kartą pasižiūrėjo Disnėjaus filmuką apie Snieguolę. Taigi žinojo viską mintinai ir, tikėjausi, kad jai bus paprasčiau spektaklį suprasti. Spektaklis spalvingas, su daugybe nežmogiškų personažų: gėlės, drugeliai, paukšteliai, kiškiai, meškučiai, voverytės, lapės, ežiai, šikšnosparniai. Dekoracijos taip pat pasakiškos – pilis, miškas su didžiuliais medžiais, pamotės kambarys su degančiu židiniu ir milžinišku šikšnosparnio formos veidrodžiu (tiesa, mažylei turėjau paaiškinti, kad tai veidrodis, nes pamotė per jį mato Snieguolę). Tačiau spektaklio  ilga trukmė (3 dalys iš kurių kiekvienoje dar nuolatinės pertraukėlės, kai buvo keičiamos dekoracijos) vaikus vargino. Daugybė vaikų burbėjo – kada viskas baigsis. Vienas berniukas išsigando, kad nuo rūkstančio židinio neužsidegtų scena. Šalia mūsų sėdėjusi mergaitė vis klausinėjo – o kada gi rodys nykštukus. Nykštukus parodė tik antroje dalyje. Mažylė pirmą dalį pražiūrėjo ramiai, o antroje irgi pradėjo nenustygti vietoje ir klausinėjo, kada eisim namo. Tačiau, kai paklausiau, argi nenori pamatyti, kaip ragana atneša obuolį, pareiškė, kad nori. Per pertraukas su savo geltonu balerininiu sijonu iščiuožinėjo visas palanges ir net dar kelis vaikus užkrėtė taip nedorai elgtis. Leidau jai išsidūkti, kad ramiau sėdėtų salėje, tačiau paskutinę dalį pražiūrėjo stovėdama ir linguodama į šalis. Kai paklausiau, ar norėtų taip šokti kaip Snieguolė, atsakė – „ne, noriu vaidinti kiškį“. Tačiau, kai po spektaklio įsiprašė prieiti arčiau scenos ir pamatė baltą žibančią Snieguolės suknelę, staiga pakeitė nuomonę – „noriu būti Snieguolė, o kad tėtis būtų princas“. Matyt visos mergaitės turi įgimtą norą puoštis ir žavisi gražiomis suknelėmis, o tėtį įsivaizduoja kaip princą. Beje, įdomu buvo pastebėti, kaip aprengtus vaikus tėvai vedasi į teatrą. Vienos mergaitės buvo aprengtos princesių suknelėmis, netgi trumpomis rankovėmis. Na, ir tokiai aplinkai jos visai tiko. Berniukai vilkėjo kostiumus ir juokingas varlytes.  O štai visai kito tipo vaikai buvo aprengti pernelyg buitiškai – nunešiotais džinsais ir apsmūkusiomis megztomis kelnėmis. Visgi norėjosi kažko tarpinio, na, bent jau sijonukų mergaitėms.

Dar sekmadienį spėjom pabuvoti vaikiškame N. gimtadienyje ir, nusprendę, kad jau per vėlu miegoti pietų miegą 18 val. vakaro, išėjom pasidžiaugti gražiu oru – pasivaikščiojom Pušų keliu.

Rodyk draugams

Vieną savaitgalį tarp darbų visgi ištraukiau mažylę su tėveliu į spektaklį „Briedis Eugenijus“. Spektaklis, kaip ir visi V.V.Landsbergio kūriniai, orientuotas į nežinia kokį amžių. Suabejojau, ar jis iš viso vaikiškas. Bet mažylė pražiūrėjo ramiai, o pabaigoje pareiškė, kad jai patiko lakštingala, briedis, o Jurgis nepatiko.

Rodyk draugams

Pablo Wendel – jaunosios kartos menininkas, mažai liestas kritikų ir dar neįvilktas į kuratoriaus aprašytų koncepcijų rėmus, tačiau sulaukęs dėmesio iš masinės žiniasklaidos, socialinių tinklų ir jau šiais metais patekęs į keletą pripažintų parodų bei galerijų (Bloomberg Contemporaries 2010, Saatchi geriausių abiturientų apdovanojimai). Pagrindinis vaikiną iš minios išskiriantis bruožas tikrų tikriausiai susijęs su šmaikštumu ir taikliu sąmoju. Jo kuriami performansai plinta žaibišku greičiu ir žaibiškai gauna “privalomų pamatyti” kūrinių etiketę.

Vienas garsiausių vaikino performansų, nuskambėjusių per kone visas didžiųjų valstybių televizijas ir laikraščius buvo Terakotos kario inscenizacija kinų architektūrinio paveldo eksponate. Pablo tiesiog pats apsimetė dar vienu kariu ir sustingo visų legendinių herojų būryje. Diktatoriškai Kinijos policijai tai žinoma nepatiko, tad jaunuolis, nereagavęs į klausimus, raginimus pasitraukti ir eiti šalin, buvo tiesiog išneštas iš karžygių lauko (šiuo metu performanso video eksponuojamas Šiuolaikinio meno institute Londone).

Šis performansas yra ne vienintelis vaikino kūrinys, pakalbėkime apie kitus.

Terakota karys

Žuvies pasiskraidžiojimas

Vienas man įdomesnių performansų/akcijų atliktas Norvegijoje ir kalba apie skraidančias žuvis. Menininkas pritvirtino kabliuką prie helinio baliono ir pririšo jį mazgu prie inkaro, kad balionas nenuskristų. Kai žuvis (pralaukus 4 valandas) galiausiai užkibo, mazgas automatiškai atsirišo ir žuvis išskrido virš vandens paviršiaus. Video reportaže galite išgirsti menininką kontempliuojant apie skraidančias žuvis ir potyrį privertus žuvį, kuri visą gyvenimą praleidžia vandenyje, pakilti į orą. Įdomu tik ar žuvis po tokio pasiskraidymo lieka gyva, ar tai paskutinis jos nuotykis…

Maudynės šūduose

Dar viena, sakyčiau drąsi akcija įvykdyta Kinijoje, kur menininkas įšoko į kanalizaciją ir joje paplaukiojęs nusprendė pasivaikščioti po miestą – turbūt nereikėtų pabrėžti to, jog jis visas buvo šlapias ir kvepėjo išmatomis. Šitaip pasipuošęs jis lankėsi įvairiose parduotuvėse, o galiausiai bandė grįžti namo taksi, deja nesėkmingai, vairuotojai nesutiko priimti tokio kliento, tad teko tris valandas eiti pėsčiomis.

Laiptai tarp universiteto ir skvoto

Šis objektas ne ką mažiau šmaikštus už kitus. Pablo studijuoja Royal College of Art magistro studijų programoje, nuotraukoje matomi laiptai kandidatavo tapti jo baigiamuoju darbu, kurio pagrindinis tikslas buvo sukonstruoti jungiančią terpę (laiptus) tarp universiteto ir Pablo gyvenamos vietos. Gyvenamąją erdvę greta universiteto jis pasirinko taip pat šiek tiek netikėtai nuspręsdamas skvotinti greta koledžo esančio fish & chips restorano sandėlyje.

Jis tiesiog užėmė sandėlį, jį sutvarkė, įsirengė ir galiausiai pastatė jungiamuosius laiptus su koledžu, čia studentas tikėjosi gyventi iki pat baigiamojo darbo pabaigos ir pristatymo. Deja koledžo personalui šie laiptai neitin patiko ir jie buvo iškonstruoti remiantis prielaida, jog yra nesaugūs ir kelia pavojų, visgi restorano sąvininkas, atradęs gyventoją savo sandėlyje ir išklausęs jo istorijos pasirodė esąs supratingas.

Šis darbas yra šiek tiek ankstesnė menininko kūryba, jame atsiskleidžia ir Pablo skulptūros sugebėjimai. Skulptūra sukurta remiantis jo pačio paveikslu ir pastatyta trasoje Vilniuje. Deja sužinoti jos istorijos ir likimo nepavyko, gal reikės pabandyti susisiekti su pačiu menininku. Žinant kokia aktyvi yra Vilniaus trąsa, tikėtina, jog tranzuotojas sulaukė ne vieno pagelbėti norinčio vairuotojo.

Jaunojo menininko darbai, pirmu žvilgsniu labiau primenantys lengvai suvokiamus juokelius, turi potekstes ir gali būti plačiai interpretuojami. Mano manymu patys vertingiausi yra vėlesnieji darbai, anksčiausieji nors ir patraukia dėmesį, tačiau labai dvelkia studentiškumu ir savęs ieškojimu. Paul Wendel kūryboje labai svarbus dėmesys turi būti skiriamas ne kiekvienam darbui atskirai, bet bendroms jų serijoms ir sekoms, kadangi vienas, atskirai iš portfolio ištrauktas performansas, tikrų tikriausiai gali pasoirodyti kaip dar vienas youtube pajuokavimas (tuo įsitikinau parodoje Bloomberg Contemporaries, kur menininko performanso video dokumentika tiesiog ištirpo 49 autorių košėje). Gilintis į bendrą menininko portfolio svarbu norintiems perprasti bendrą menininko braižą, mąstymo būdą ir dialogą su žiūrovu. Šie darbai turi daug sąsajų su fotografija, kurioje serija yra bene svarbiausias vienetas, kadangi performansai gyvai pamatomi ribotam skaičiui žmonių, tuo tarpu eksponuojama video arba foto dokumentacija. Būtent apie šių dokumentacijų svarbumą ir kalbu.

Labai apmaudu, jog menininkas vis dar neturi savo asmeninio tinklalapio ir ieškant informacijos apie jo kūrybą tenka  knaisiotis po įvairiausius straipsnius, nuotrupas bei forumus.

Bet kokiu atveju Pablo atrandamas rakursas, idėja ir akibrokštai atrodo turi savo terpę ir greičiausiai keleto metų bėgyje sulauksime dar įdomesnių akcijų, performansų bei skulptūrų. Būtų smagu sulaukti rimtos ir daugiau kontekstų bei kūrinių apimančios Pablo Wendel ekspozicijos.

Be šio neįprasto teatro, šią savaitę mažylė darželyje dar žiūrėjo Nijolės ir Vitalijaus Mazūrų „Paršelio Ikaro lėlių teatro“ spektaklį „Sniego karalienė“. Man sunku įvertinti, nes nežinau, kas ten per teatras, bet ji liko patenkinta. Pasaką apie Sniego karalienę ji žino, kartais prašo paskaityti prieš miegą. Apskritai, jei darželyje kasdien rodytų teatro spektaklį, mažylė tikrai norėtų jį lankyti. Tądien grįžusi tuoj klausė – o rytoj vėl bus teatras darželyje? Ir sulaukusi neigiamo atsakymo nusiminė. Kol kas į darželį teatras atvažiavo du kartus. Pirmą kartą buvo kažkoks vitražų teatras, rodęs spektaklį apie Lapę ir strazdelius (internete nepavyko rasti apie šį teatrą jokių žinių).

Dar šią savaitę mažylę nusivedžiau į savo buvusią mokyklą, kurioje vyko mokinių ansamblio „Piemenėliai“ renginukas, skirtas jo 20-mečiui. Šįkart jo tema buvo saulė. Vaikai dainavo dainas, šoko žaidimus, pasakojo įvairių šalių mitus – viskas apie saulę. Kadangi buvo daug kalbų ir mažokai dainų, mažylė po kurio laiko jau ėmė prašytis namo. Koridoriuje dar padūko su savo bendraamžiais Matu ir Anele (iš Jamahos), taip pat nusižiūrėjo saulytės aplikaciją, kurią grįžusios suklijavom namuose.

Rodyk draugams

Ta proga prisiminiau smagų čekų dailininko Zdeneko Milerio begarsį animacinį serialą apie kurmį (šio serialo įkvėpti Keistuoliai iš tiesų ir pastatė spektaklį). Netikėtai atradau seriją, kaip kurmis priima kiškienės gimdymą. Neprisimenu, kad būčiau mačiusi. Sakyčiau, drąsus vaikų supažindinimas su gimdymu, reiks mažylei parodyti:

Rodyk draugams

Kai knygyne pamačiau knygą apie daktarą Aiskaudą, nusprendžiau, kad mažylei patiks, nes joje daugybė gyvūnų. Neprašoviau. Tad sumaniau ją nuvesti ir į spektaklį. Mažylė buvo pakerėta milžiniškų gyvūnų (juos vaidino po du sulindusius žmones). Pirmasis salėje pasirodė milžiniškas arklys. Mažylė tuoj puolė jį glostyti, o po to prašinėjo jį pavedžioti už pavadžio. Paglostyti arklį jo šeimininkas leido, bet pavesti – ne, pats nuvedė į sceną. Po to scenoje dar pasirodė milžiniškas krokodilas, liūtas, beždžionė. Mažylei labiausiai patiko krokodilas, kuriam daktaras gydė dantis ir šmaikščiai kalbanti mažytė spalvota papūga Karuda (tiesa, Dolitlio papūgos vardas buvo kitas, bet mažylė iškart puolė šaukti – papūga Karuda, prisiminusi skaitytą istoriją).

Knygelę apie katės namus mažylė kadais pasiskolino iš bendraamžio Mato ir niekaip nenori grąžinti, dažnai prašo paskaityti prieš miegą. Tad nutariau parodyti ir šį spektaklį. Tačiau jis nesužavėjo. Pastatymas keistokas, daugiau orientuotas į vyresnius vaikus, gal net suaugusiuosius – primena miuziklą ir madų šou. Tiesa, mažylė jį žiūrėjo tyliai, ramiai, bet po spektaklio priekaištavo, kad katė nemiegojo, negrojo pianinu (kaip knygelėje) ir kad gaisro neatskrido gesinti gaisrininkai-juodvarniai.

Apie daktarą Aiskaudą ir Katės namus mažylei rodėm ir animacinius filmukus. Stilizuotas Daktaro Aiskaudos animacinis serialas jai patiko, o katės namus vėl iškritikavo, kad katė negraži, apsirengusi ne raudona suknele (kaip knygelėj). Iš tiesų tas filmukas lėlinis ir niūrių spalvų. Dar kartu žiūrėjom meninį filmą apie Daktarą Doliltį (su Edžiu Merfiu), bet mažylė jį žiūrėjo vangiai, nepaisant ten kalbančių žvėrių, nelabai ji mėgsta realistinius filmus, o animaciją, priešingai, gali žiūrėti valandų valandas.
Taip bekultūrinant mažylę man pačiai tapo įdomios įvairios kūrinių pastatymo versijos. Dar rūpėtų pasižiūrėti Daktarą Aiskaudą, pastatytą Dramos teatre ir baletą.

Rodyk draugams

Lietuvos Respublikos prezidentei Daliai Grybauskaitei,
Lietuvos Respublikos Seimui,
Lietuvos kultūros ministrui

Mes, Lietuvos žmonės, manantys, kad esame inteligentai, kategoriškai nesutinkame su grupės asmenų, pasivadinusių Teatralais, atviru laišku Lietuvos Respublikos Prezidentei bei padarytu viešu pareiškimu dėl situacijos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Mes nedelegavome šių asmenų kalbėti mūsų visų vardu ir nemanome, kad toks nedoros konkurencijos pavyzdys bei stengimasis paveikti sprendimus konkurentų šmeižimu, visuomenės bei valdžios tendensingai neigiamos nuomonės formavimu bei moraliniu spaudimu yra korektiškas. Žinant, kad teatre yra tarpkadencinis laikotarpis tai yra visiškai nepriimtina ir neetiška.
Mes nesutinkame, jog žiūrovas, t.y. mes, nėra kriterijus teatro meno sklaidoje. Mūsų manymu, kūrėjas yra gyvas tol, kol reikalingas jo menas. Mes nesutinkame su niekinančiais Teatralų pareiškimais, teigiančiais, kad teatro mene svarbus ne žiūrovas, o kūrėjas ir “aukštasis menas”, kurio apart kūrėjo niekas nesupranta.
Mes manome, jog Teatralais pasivadinę asmenys neatstovauja viso Lietuvos meno elito, nepaiso meno mylėtojų (kaip, tariamai, menkesnių už save), taip pat ir netenkina esamų teatro meno mylėtojų poreikių. Manome, kad tendencingai pasisakantys tarpusavyje susiję asmenys, pasivadinę Teatralais, negali spręsti apie teatro kūrybos meninės išraiškos vertes ar atskirų kūrėjų indėlį į šalies kultūrą, nes patys sudaro konkurenciją šioje srityje. Jie, atstovaudami tas pačias menines erdves, kaip ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras, darydami spaudimą socialinei aplinkai siekia įgyvendinti tikslus, kilusius iš asmeninių paskatų.
Mes, Lietuvos žmonės, neanalizuojame Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaro ypatumų, negvildename kūrybinių sprendimų, nes nesame šių sričių specialistai. Tačiau, manome, kad esame pakankamai savarankiškas kultūros ir meno vartotojas, galintis išsakyti savo pilietines pozicijas ten, kur atsiranda ir mūsų vartotojiškas interesas.
Šį kartą, norime atkreipti dėmesį į tai, jog Lietuvos nacionalinis dramos teatras yra biudžetinė įstaiga išlaikoma iš mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigų, kuri šiuo nepaprastai sunkiu krizės metu išlaikė finansinius ir lankomumo išbandymus. Teatro lankomumas ir yra pagrindinis vertinimo kriterijus kalbant apie nacionalionio teatro statusą. Būtent šis statusas ir įpareigoja teatro repertuaru patenkinti kuo daugiau plačiosios visuomenės poreikių.
“Aukštasis menas” gali egzistuoti, tačiau turėtų būti kuriamas avangardiniuose privačiuose teatruose, kur jis galimai ir rastų savo žiūrovą.
Norime, kad Lietuvos nacionalinis dramos teatras tenkintų mus – teatro meno diletantus, nes būdamas nacionalinis jis ir yra mūsų visų.
Pageidaujame, kad kuopelė Teatralais pasivadinusių asmenų neribotų ir neįtakotų mūsų pasirinkimo teatro mene. Reikalaujame išsaugoti teatrą tokį, koks jis yra, galimai išplečiant jo repertuarą nacionalinės dramos prasme.
Reikalaujame, kad būtų užtikrintas konkurso į Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovo pareigas skaidrumas, vertinamos ne tik pateiktos kandidatų programos, bet ir nuosekliai išanalizuotas kiekvieno kandidato indėlis į nacionalinę teatro kultūrą per pastaruosius penkerius metus, įvertintos esamos situacijos dabartinėse jų darbo vietose ir atsižvelgta į vadybinius gebėjimus ne tik teoriniu, bet ir praktiniu lygmeniu.
Reikėtų nepamiršti, kad nacionalinio teatro vadovo pagrindinė pareiga yra kuo teisingiau panaudoti mokesčių mokėtojų pinigus iš iš teatro funkcijų uždirbti juos atgal į biudžetą. Teatro repertuaras ir teatro kūrybinė trupė yra meninė išraiška, kuri nacionaliniame teatre turi atspindėti visų teatro lankytojų grupių poreikius.
Taip pat yra būtina užkirsti galimybes Teatralų proteguojamiems asmenims daryti spaudimą konkurso į pareigas metu, ar net išeliminuoti tokias personas iš dalyvavimo konkurse.
Mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, lankomės Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, manydami, kad jis – mūsų visų, nes nacionalinis. Visa širdimi mylime teatro meną, todėl manome, jog mūsų nuomonė šioje situacijoje yra tikrai būtina ir svari.

Pagarbiai
Lietuvos Respublikos piliečiai:

Pasirašė daugiau nei 60 žmonių

Aktorė VAIVA MAINELYTĖ, aktorius VYTAUTAS TOMKUS, aktorė – režisierė GALINA DAUGUVIETYTĖ, aktorius REMIGIJUS VILKAITIS, aktorius MARIUS JAMPOLSKIS, aktorius VAIDOTAS MARTINAITIS, Teatro sąjungos veteran sekcijos pirmininkas VYTAUTAS DUMŠAITIS, Lietuvos nacionalinio operos ir bakleto teatro solistas AUDRIUS RUBEŽIUS, teatro režisierius RIMAS TUMINAS, Klaipėdos dramos teatro direktorius GEDIMINAS PRANCKŪNAS, muzikantas ARKADIJUS GOTESMANAS, žurnalistė VILMA ČEREŠKIENĖ, kultūrologas PRANAS MORKUS, poetė, prozininkė, dramaturgė VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ, kino režisierius RAIMONDAS BANIONIS, rašytojas ALGIMANTAS BUČYS, TV režisierius VYTENIS PAULIUKAITIS, aktorius RAMUTIS RIMEIKIS, Tarptautinių konkursų diplomantė ir prizininkė, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė RAIMONDA TALLAT – KELPŠAITĖ, aktorius OTTONAS LANIAUSKAS, dailininkas ARŪNAS ŽILYS, dainininkė VAIDA GENYTĖ, AUGUSTINAS GUTMANAS, dailininkas ARŪNAS RUTKUS, dizainerė ZITA GUSTIENĖ, scenografas MARIUS JACOVSKIS, Tarptautinių konkursų laureatas – pianistas ROMUALDAS LUKOŠIUS, aktorius RIDAS ŽIRGULIS, dainininkas ČESLOVAS GABALIS, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatro baleto meno vadovė TATJANA SEDUNOVA, pianistas RIMANTAS JURKONIS, LR Seimo narys DAILIS ALFONSAS BARAKAUSKAS, gydytoja JŪRATĖ MARGERIENĖ, dekoratorius REMIGIJUS JANČAUSKAS, DOVILĖ JUODVALKYTĖ, scenografas ANDRIUS ŽIBIKAS, aktorius AUDRONIS RŪKAS, dr. TAMARA LILEIKIENĖ, gydytoja VILIJA BUČIENĖ, ADOLFAS GEDIMINAS LILEIKA, AUDRONĖ KLOVIENĖ, LAIMUTĖ VALANTINIENĖ, Žagarės kultūros centro direktorė AIDA VISOCKIENĖ, VAIDOTAS STEPONAVIČIUS, ALVYDAS KLOVAS, VILMA RADZEVIČIŪTĖ, JURGITA ADOMAITIENĖ, ALMA VAINAUSKIENĖ, ELENA KARBAUSKIENĖ, GENOVAITĖ KORSAKIENĖ, RIMA POCIUVIENĖ, MODESTA STOČKUTĖ, VYTAUTAS BAČKYS, VIDA PAULAUSKIENĖ, SANDRA JUŠKEVIČIENĖ, MINDAUGAS BALČIŪNAS, LAIMA LAŠINSKIENĖ, ALGIRDAS PAULAUSKAS, ANDRIUS PETKAUSKAS, IRMA LANUŽIENĖ, DANUTĖ BUČIUVIENĖ, IRENA ČERKAUSKIENĖ, STASĖ EIDUKIENĖ, INGA KAPOČIOVIENĖ, VILMA MIKUCKAITĖ, RAIMONDA BOGVILAITĖ, DIANA SIČIOVIENĖ, DAIVIDAS MARKEVIČIUS, ANA PADOMČIKIENĖ, JUDITA KAZLAUSKAITĖ, IZABELĖ VISOCKAITĖ, LORETA BOROTKINAITĖ, JUSTINAS SIČIOVAS, ARTŪRAS SIČIOVAS, JUZEFA STANKŪNIENĖ, EVALDAS MARKAS, IRENA TAUTVAIŠIENĖ, ILONA MISEVIČIENĖ, SVETLANA ŠALKAUSKIENĖ, GRAŽINA JAKŠTIENĖ, VYTAUTAS PAKATILIUS, SIGITAS BUDRIUS,

Sąrašas nuolat atnaujinamas

2009 m. lapkritį ,,Vieno žmogaus Audronio Liugos organizacija” – VšĮ ,,Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras” pateikė paraišką Kultūros rėmimo fondui, siekdamas gauti finansinę paramą projektui „Lietuvos teatrų sistemos efektyvumo tyrimas ir modernizavimo gairės“ vykdyti. Prieš septynerius metus ekonominiais teatrų veiklos rezultatais grįstą įvertinimą Atviros Lietuvos fondo užsakymu parengė finansų ekspertė Margarita Starkevičiūtė.
Šiam projektui visgi buvo skirta 50000 Lt. Tačiau, ar nevertėtų atlikti kitokio pobūdžio tyrimą: ne Lietuvos teatrų sistemos efektyvumo tyrimą ir modernizavimo gaires, o paties Audronio Liugos bent 5 – erių praėjusių metų veiklos analizę…

Ir dar:
Vieno žmogaus Audronio Liugos organizacija – VšĮ ,,Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras” iš Kultūros ministerijos (KM) bei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) 2008 m. gavo 352 000 Lt, 2009 m. – 338 000 Lt, 2010 m. – 286 000 Lt.
Taigi, per 3 metus – VšĮ ,,Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras” iš KM ir SRTRF gavo 976 000 Lt, bemaž 1 mln. Lt. Tai tik KM ir SRTRF finansinė parama, neįtraukiant kitų valstybinių institucijų finansinės paramos ir rėmėjų. Manyčiau, jog ši suma ženkliai padidėtų sudėjus visus galimus rėmėjus.
Pabaigai perskaičius teatrologo, VšĮ ,,Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro“ steigėjo ir vadovo, VšĮ ,,Menų spaustuvė“ steigėjo ir bendrasavininkio, teatro prodiuserio pokalbį su Bernardinai.lt, norėčiau paminėti įstrigusį atmintyje šio pono požiūrį, jog viską ką jis darė per pastarąjį dešimtmetį, buvo reikalinga jam pačiam ir jo artimiems žmonėms.
Ištrauka iš minėtojo pokalbio:
“Į knygą „Laiko sužeistas teatras“ sudėjote pastarojo dešimtmečio savo teatro kritikos straipsnius, spausdintus savaitraštyje „7 meno dienos“ ir kitoje periodinėje spaudoje. Šiemet taip pat sukanka 10 metų nuo 1999-ųjų, kai Jūsų vadovaujamas Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras pradėjo rengti tarptautinį teatro festivalį „Naujosios dramos akcija“ (NDA), sėkmingai vykstantį iki šiol. Pastarasis dešimtmetis Jums labai kūrybingas ir produktyvus.“
„Pastaruoju metu laikausi tokio požiūrio: tai, ką darau, reikalinga man pačiam ir mano artimiems žmonėms…“

Dabartinė Lietuvos nacionalino dramos teatro Meno taryba, patvirtinta Lietuvos kultūros ministerijos, nebus atlikusi savo pilietinės ir kultūrinės pareigos iki galo, jei dabar, baigiantis eilinei koleginio patariamojo darbo kadencijai, neišsakys savo nuomonės ir nepaaiškins Lietuvos teatro žiūrovams, kas gi čia vyksta pasaruoju metu teatre, o ypač – aplink teatrą. Gal tai atims šiek tiek Jūsų laiko, nes laiškas netrumpas, bet ir tema neatrodo vienadienė.
Ilgokai turėjome iliuzijų: tikėjom, kad į Lietuvos kultūrinį gyvenimą negali ir neturi įsibrauti priešrinkiminių kampanijų juodosios technologijos, kai tarpusavyje konkuruojančių partijų atstovai ar šalininkai metodiškai ir nuobodžiai bet kokia kaina kvailina, kompromituoja ar paprasčiausiai šmeižia savo konkurentus. Ko gero Lietuvoje jau nebeliko nė vieno iškilesnio politiko, kuris nebūtų abdrabstytas visuomenės akyse gandų ir pramanų purvais. Valykis po to, kiek nori, nors iki gyvenimo pabaigos.
Ir štai – tie patys metodai jau Lietuvos kultūriniame gyvenime. Šiais metais, kap visados kas penkeri metai, skelbiamas konkursas į Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovo postą. Lietuvos kultūros ministerija kviečia visus norinčius dalyvauti konkurse laiku pristatyti savo planuojamos veiklos proraminius projektus. Sakytum, kas gali būti aiškiau ir tinkamiau šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje – dalyvauk ir laimėk!
Bet ne! Atsiranda žmonių, kurie iš anksto stengiasi nulemti būsimojo konkurso rezultatą triukšmingais pareiškimais. Mes gerbiame visus trylika teatralų ( penki režisieriai Aidas Giniotis, Oskaras Koršunovas, Gytis Padegimas, Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas ir aštuonios teatrologės Irena Aleksaitė, Elona Bajorinienė, Audronė Girdzijauskaitė, Vlada Kalpokaitė, Gražina Mareckaitė, Ramunė Marcinkevičiūtė, Rasa Vasinauskaitė ir Irena Veisaitė), kurie visai neseniai paskelbė atvirą kreipimąsį į Respublikos Prezidentę ir Lietuvos kultūros ministrą, prašydami, kad „atkreiptų dėmesį į konkurso eiti Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus pareigas procesą“. Visiškai pagrįstas prašymas.
Bet pažiūrėkime, kaip jis sukurptas. Tiesiog klasikinis užslėptos demagogijos pavyzdys, įpakuotas į pabrėžtinai oficialų biurokratinį stilių. Pirmiausiai, remiantis gandais, Respublikos Prezidentė viešai įpareigojama dėmesingai stebėti, kad kultūros ministras būtų sąžiningas (atseit, „mus pasiekia nerimą keliančios žinios apie politikų daromą įtaką kultūros ministrui siekiant padėti dabartiniam teatro vadovui išsaugoti postą ir šitaip paveikti konkurso rezultatus“). Ir tuo pačiu, antra vertus, nesąžiningumu įtariamas kultūros ministras užšachuojamas dvigubai. Jeigu jis dabartiniam teatro vadovui (nuo 2005 m. spalio mėnesio šias pareigas einančiam Adolfui Večerskiui) leis laimėti konkursą antrą kartą ( kaip jis laimėjo 2005 m.),vadinasi, naujasis kultūros ministras nesąžiningas, bailus ir tėra marionetė politikų rankose. Idant ministras per daug nenusimintų dėl trylikos teatralų įtarinėjimų, jam čia pat paliekama vienintelė alternatyva: ministras gali įrodyti savo sąžiningumą, drąsą ir vadovo nepriklausomybę tik tuo atveju, jeigu neleis A.Večerskiui laimėti konkurso. Elegantiški spąstai užtaisyti – dabar kultūrinė Lietuvos visuomenė bus verčiama stebėti, ar mūsų Prezidentė dėmesinga „grupės teatralų“ skundui, ir iš anksto spėlioti, rengiant piketus bei kertant lažybų, iki pat konkurso rezultatų paskelbimo: koks gi mūsų naujasis kultūros ministras: sąžiningas ar nesąžiningas? Formaliai reikalas lyg ir išspręstas ( kas gi norės būti nedėmesingas ar nesąžiningas?), o esminė problema ( kam atiteks teatro vadovo postas?) nustūmiama į šešėlį, atseit, tebūnie bet kas, tik ne A.Večerskis.
Kodėl? Kam jis taip baisiai trukdo?
Atkreipkime dėmesį: jau pats tas faktas, kad propagandinis puolimas prieš dabartinį Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovą prasidėjo iš anksto ir tęsiasi jau beveik pusmetis iki konkurso pradžios, aiškiai parodo, koks svarbus Lietuvai yra mūsų vienintelis valstybinis nacionalinis dramos teatras. Iš čia – ir teatro vadovo posto vertė. Būtent šio teatro tradicijos susijusios su atkakliausiu tautinės dvasios ugdymu sunkiausiais laikais. Prisiminkime, nuo pat Boriso Dauguviečio parašytos gudrios komedijos „Žaldokynė“ premjeros ( 1948 m.), taršytos už „lietuvišką nacionalizmą“, iki Justino Marcinkevičiaus istorinių dramų, ugdžiusių jau Sąjūdžio išvakarėse vis tą patį Maskvos nemėgstamą „lietuvišką nacionalizmą“, būtent šis teatras iš savo scenos liudijo lietuvių tautos gajumą, primindavo nepriklausomos Lietuvos istorinę praeitį ir pranašavo tautinį atgimimą. Tai buvo pirmoji ir svarbiausioji nacionalinio Lietuvos teatro misija ir pirmoji užduotis, o jau po to sekė antrinės užduotys – švietiejiškai skleisti užsienio dramaturgijos klasiką ir moderniausius pasiekimus. Tokios strategijos laikėsi pastaraisiais metais teatro vadovas ir Meno taryba.
Dabar susidaro įspūdis, kad būtent tokia kultūrinė strategija kai kam labai nepatinka. Viena iš Prezidentės patarėjų konkurso išvakarėse komentuodama trylikos teatralų kreipimąsi, viešai pareiškė, kad ji pati jau senokai nesilanko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, nes Vilniuje esama „didesnių ir geresnių teatrinių traukos centrų“. Ir iš tikrųjų – gal jau atėjo metas keisti tradicinę Lietuvos nacionalinio dramos teatro misiją? Kam Lietuvai tautinės dvasios ir kultūros ugdymo teatras, jeigu yra patrauklesnių teatrinės kultūros centrų su daug madingesne importine produkcija? Ko čia laikytis senų tradicijų, jei vis vien esame pasmerkti virti ir suvirti Europos tautų katile? Ko čia spyriotis? Reikia tik guo greičiau veikti ir visą tą legendinę lietuvių kultūros ir teatro tradiciją apversti aukštyn kojomis: pirmoj vietoj švietėjiškas importas, o jau po to „nacionaliniai reliktai“ – lietuvių literatūros ir dramaturgijos klasika. Reforma būtų labai paprasta. Reikia tik „denacionalizuoti“ Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, pasodinti į teatro generalinio direktoriaus krėslą kitokį vadovą, kuris ryžtingai reformuos teatrinį „tamsuolių lietuvių“ švietimą. Darbas labai paprastas: atsisėdai į patogų šiltą krėslą, maksimaliai išretinai arba visai išmetei iš repertuaro nacionalinės lietuvių dramaturgijos klasiką, prisikvietei iš užsienio atvykstančių režisierių, kad statytų mums anglų, prancūzų, lenkų, ispanų, amerikiečių ir kitų tautų dramaturgijos senienas bei „degančias naujienas“, ir viskas – naujoji strategija įkūnyta.
Bet ar to reikia?
Kam dubliuoti tai, kas Lietuvos teatriniame gyvenime jau egzistuoja ir gražiai klęsti?
Pavyzdys. Vienas iš garsiausiai žiniasklaidos skelbiamų pretendentų į Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovus teatrologas Audronis Liuga yra sukūręs ir įsteigęs ištisą modernios teatrinės informacijos ir švietimo tinklą: sėkmingai veikia vieša įstaiga ( VšĮ) „Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras“ (steigėjai Audronis Liuga, Ramunė Marcinkevičiūtė ir Živilė Pipinytė), veikia VšĮ „Menų spaustuvė“ ( steigėjas ir bendrasavininkis A. Liuga), jau dešimtį metų iš eilės prodiuseris A.Liuga rengia įdomius tarptautinius festivalius „Naujosios dramos akcija“ . Čia neįmanoma net išvardinti švietėjiškos A.Liugos surengtų festivalių programos masto. Pavyzdžio dėlei štai pernykštės „Naujoji dramos akcija 2009“ programa: John Patrick Shanley DVEJONĖ, rež. Jonas Jurašas; Simon Stephens PORNOGRAFIJA, rež. Kirilas Glušajevas; FRANKKENŠTEINO PROJEKTAS, rež. Kornel Mundruczo; DELTA, rež. Kornel Mundruczo ; VYŠNIŲ SODAS, rež. Kristian Smeds; NUSIAUBTA ŠALIS – VILNIUS, rež. Gintaras Varnas. Galima tik apgailestauti, kad toks prestižinis ir nepigus festivalis Lietuvoje kol kas tik labai kukliai finansuojamas ( pernai , berods, 90 000 Lt., užpernai – 110 000 Lt. ir pan.). Rengėjams tenka visaip manipuliuoti skirtingų programų lėšomis, idant sudurtų galą su galu. Galima tik džiaugtis, kad restauruotose ir vis dar restauruojamose „Menų spaustuvės“ patalpose veikia savas teatras ALP ( „Audronio Liugos produkcija“), kur galima ir patartina kuo dažniau lankytis ir pamatyti įdomiausius „Naujoji dramos akcija“ sumanytus ir įkūnytus spektaklius.
Ko gi, atrodo, laužtis į atviras duris? Mūsų manymu, būtų paprasčiausiai netikslinga ne tik dubliuoti, bet ir kaktomuša priešpastatyti šias dvi mūsų teatrinio gyvenimo formas ir strategijas.
Tačiau minėta prieškonkursinė kampanija buvo pradėta būtent tokio priešpastatymo televizijos laida, kur Audronis Liuga ir jo bendražygiai ėmė kartoti priekaištus, esą dabartiniam Lietuvos nacionalinio dramos teatre rodomos visokios pramoginės, komercinė, nusenusios ir persenusios „žaldokynės“, o „tikrojo meno“ nėra. O nėra todėl, kad teatro vadovas neįsileidžia į teatrą geriausių ir talentingiausių Lietuvos režisierių , tokių, kaip Nekrošius, Koršunovas, Tuminas, Padegimas… Bent jau taip ir panašiai bylota televijos laidoje, kuria ir prasidėjo minėtas priešrinkiminis A.Večerskio juodinimo, menkinimo ir net šmeižimo maratonas visur, kur tik įmanoma prieiti – ir spaudoje, ir teleekrane, ir, atrodo, įvairiuose aukštuose kabinetuose.
Kiek čia tiesos, kiek demagogijos, galima lengvai išsiaiškinti peržvelgus internete Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaro sąrašą už pastaruosius penkeris metus. Nėra prasmės nei vietos čia jį pateikti ir komentuoti. Visi, kaip dabar mėgstama sakyti, iškiliausieji Lietuvos režisieriai buvo kalbinti statyti savo pasirinktus spektaklius ir , kas norėjo, statė, nors ne vienas jų, tarkim, L.Nekrošius, J.Tuminas, O.Koršunovas turi savus teatrus, kur ir dirba.
Kitas dalykas, kad ir „iškiliausieji“ kartais nepateisina savo vardo. Ne taip seniai Jonas Vaitkus, itin aktyvaiai dalyvaujantis ikikonkursinėje „Večerskio nuvertimo“ akcijoje , pastatė A.Večerskio vadovaujamame teatre spektaklį „Demonai“ pagal F.Dostojevskio romaną „ Besy“. Nepaisant visų tradicinių J.Vaitkaus režisūros štampų ir „kietai sukaltų“ fragmentų, spektaklis žlugo tiesiog žiūrovų akyse, subyrėjo į margą klaikiai ištęstą ( virš 5 valandų) trunkančią vaidmenų ir frazių kakofoniją, kur neliko nei Dostojevskio dvasios, nei minties. Natūralu, kad nemaža dalis žiūrovų po pirmo veiksmo nebegrįžo į salę …Užtat smagu buvo klausytis, kai po šitokio fiasko režisierius ir jo bendražygiai aiškino televizijos laidoje, ęsą žiūrovai išeina po pirmo veiksmo ir negrįžta todėl, kad , anot paties režisieriaus, Lietuvos žiūrovas… dar nepriaugo iki Dostojevskio. Dar geriau paaiškino žiūrovų ėjimą iš salės režisieriaus bendražygis: esą spektaklis ilgas, o Vilniuje troleibusai vakarais ima važinėti retai, todėl po pirmo, o ypač po antro veiksmo žiūrovai išskuba į troleibusus…Deja, kuomet į J.Vaitkaus „Demonus“ buvo nupirkti iš viso 2 bilietai, teko atšaukti spektaklį, kuris tuo ir nusibaigė.
Rimčiau kalbant, teatro lankomumo ir jam ištikimo žiūrovo problema – viena aktualiausių Lietuvos teatriniame gyvenime. Visi žinome: be žiūrovo teatras miršta. Mirties simptomai liūdniausi, kuomet ne kokių nors kamerinių erdvių salėse (mažose erdvėse ar net butuose), bet valstybės finansuojamuose teatruose aktoriai vaidina pustuštei žiūrovų salei, o kartais ir trečdalio nesurenkama. J.Vaitkui tas puikiai žinoma. Dirbdamas Lietuvos rusų dramos tearto vadovu, jis nuolat susiduria su labai rimta rusakalbių žiūrovų lankomumo problema, ir visai be reikalo žiniasklaida jam prikiša, kad šiuo metu pagrindinis Rusų dramos teatro rėmėjas yra „Gazprom“ dujų tarpininkė Lietuvoje „Dujotekana“, maža to, pacituokime dėl šventos ramybės: „ekspertų manymu, neatmestina ir fondo „Russkij mir“, įsteigto buvusio Rusijos prezidento V.Putino, parama, nes šis prieš metus įsteigtas fondas milžiniškas lėšas skiria rusų tėvynainiams remti“. Ačiū Dievui, kad mūsų iškilusis režisierius nepasimeta ir gražiai paaiškina korespondentams smalsuliams: „Jei matome, kad galima gauti paramos, kodėl tuo nepasinaudojus? Pinigų per daug nebūna“, – klausė ir atsakė J.Vaitkus“ ( Lietuvos žinios).
Viskas, sakytum, baigiasi pinigais. Bet ne visai taip. Visi, net pikčiausi Lietuvos nacionalinio dramos etatro kritikai, žino, kad A.Večerskio vadovavimo metais mūsų nacionalinis teatras pritraukė ir turi savo ištikimą ir pastovų žiūrovą. Galima kurti įvairias gražiais programas, ypač vadovų konkursams, bet kažin, ar yra Lietuvoje kitas teatras, kuris galėtų ne žodžiais, o skaičiais pasigirti, kad savo jėgomis per metus uždirba apie 3 mln. Lt., kuriuos priduria prie gaunamo finansavimo iš valstybės biudžeto ( apie 4 mln. Lt per metus) ir 2 mėnesius pats save pilnai išlaiko. Atėjęs į nustekentą ir vidinių kivirčų draskomą teatrą, A.Večerskis per penkeris metus beveik padvigubino repertuaro apimtį ir šiandieną gali ne tik naujam konkursui, bet ir ataskaitai skaičiais įrodyti, kad Lietuvos nacionalinis dramos teartre kūrybinių renginių intensyvumas neatsilieka nuo kitų Europos Sąjungos valstybių – narių teatrų veiklos intensyvumo. Ir Didžioji, ir Mažoji teatro salės surenka savus žiūrovus, gal net skirtingų skonių publiką. Vieni ateina pasižiūrėti komedijų ir pasijuokti, kiti gali žiūrėti visai kitokio pobūdžio repertuarą, tarkim, ne taip seniai parodytą niūriai filosofišką Valentino Masalskio spektalį „Aš, Fojerbachas“, kurį net „Menų spaustuvės“ ideologai pavadino vienu ryškiausių pastarojo meto kūrybinių iššūkių Lietuvos teatre. Naujausia premjera Mažojoje salėje – jautrus ir kibus aktorės Birutės Mar dialogas su žiūrovo sterotipais elegantiškame monospektaklyje „Unė“ ( pagal garsios prieškario Europoje, bet mažai kam šiandien žinomos lietuvių aktorės primadonos Unės Babickaitės dienoraščius).
Minėtame trylikos teatralų atsišaukime į Aukščiausiąją valdžią peršamas teiginys apie komercinį teatro pobūdį gali būti teisingas kai kuriems Didžiosios salės spektakliams. Niekas to neneigia. Bet neužmirškim, kad būtent Didžioji salė „uždirba“ ir padeda atsirasti Mažosios salės spektakliams, kur teatro žiūrovai turi retą progą pamatyti kamerinius, elitinius, eksperimentinius spektaklius. Jau senokai jokio pelno nelaukiama iš Mažojoje salėje rodomo vienaveiksmio spektaklio „Saulėtos dienos“, kurį pastatė pagal savą Antano Škėmos apysakos inscenizaciją režisierė Ramunė Kudzmaitė, bet spektaklis išsaugomas repertuare, nes niekur kitur Lietuvos žiūrovas neturi galimybės susipažinti su lietuvių išeivijos bene pačiu moderniausiu literatūrinių tekstu ir A.Škėmos siurrealizmo pasauliu. Čia jokios komercijos su žiburiu nesurasi. Mažosios salės specifinė teatrinė erdvė duoda galimybę žiūrovams pamatyti, o dramaturgams, režisieriams ir monospekaklių kūrėjams aktoriams parodyti būtent tą „antikomercinį“, nepelningą, elitinį meną, kurį jie kuria ne „masei“, ne „miniai“, o sau ir „išrinktiesiems“ teatro gerbėjams. O kokia komercinė nauda teatrui iš kasmetinio nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“, kuris rengiamas nuo 2005 m.? Juk teatras organizuoja žinomų ir dar niekam nežinomų lietuviškų pjesių skaitymus ir eskizų peržiūras, o kas po to? Po to dauguma atrinktų ir premijuotų lietuvių dramaturgų kūrinių iškeliauja į kitus Lietuvos teatrus, kur savų režisierių užbaigiami ir rodomi ne tik Vilniuje. Kas čia daugiausia laimi – teatras organizatorius ar naujoji lietuviška dramaturgija? Skirtingos teatrinės strategijos „Versmėje“ ne kariauja tarpusavyje, o bendradarbiauja – festivaliui talkina visi norintys dalyvauti profesionalūs Lietuvos teatrai, kūrėjai, teoretikai, o festivalio diskusijose užsimezga trejopas ryšys tarp šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos kūrėjų, režisierių ir festivalį lankančių žiūrovų.
Nemaža dalimi save išlaikantis ir nekomercinius spektaklius pats remiantis nacionalinis teatras tuo ir išsiskiria šiuo metu iš kitų Vilniaus ir Lietuvos teatrų, kad žanrinė ir intelektualinė repertuaro įvairovė yra sąmoniningai orientuojama į Lietuvos žmonių realią ir margą įvairovę. Net Mano taryba nėra „grynų teatralų“ grupė, o savotiška įvairių inteligentijos bendruomenių atstovybė.Negalima užtrenkti svarbiausio Lietuvos teatro durų tautai prieš nosį vien dėl to, kad žmonės nesupranta ir nevertina „aukštosios mados“ demonstracijų teatre. Tauta suvokia tradicijos galią. Dėl to visose Vakarų ir Rytų šalyse nuo Ispanijos iki Japonijos visos valdžios, nepriklausomai nuo savo politinių principų, globoja ir puoselėja tradicinę teatrinę tautos kultūrą, nors ir ten daug kam ji atrodo esanti tik nusenusių teatrų reliktas. Griauti savo klasikinę kultūrą šoka pirmiausiai temperamentingos provincijos, visados svajojančios tapti europietiškesnėmis už senąją Europą.
Turėtume stiprinti, o ne griauti ar niekinti tradicinius tautinės kultūros židinius. Ir nacionalinio teatro vadovas tą sėkmingai darė. Bet vis labiau stiprėja įspūdis, kad nemaža dalis aistrų kovoje dėl teatro vadovo posto kyla kaip tik todėl, kad per penkeris savo darbo metus A.Večerskis suremontavus ir modernizavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro patalpas, inventorių, garso ir šviesos įrangą, atnaujino pastato interjerą, administracijos biuro techniką, įdiegė elektroninę bilietų įsigyjimo sistema, supaprastinant žiūrovams bilietų įsigyjimo vargus ir aktyvinant bilietų pardavimo kiekį ne tik Vilniuje. Dabar teatro patalpose ir fojė rengiamos dailės parodos, naujų knygų pristatymai, spektaklių aptarimai dalyvaujant žiūrovams, konferencijos ir pan. Žodžiu, net pačios teatro patalpos tapo „gardžiu kąsneliu“ kai kam , žiūrinčiam iš šalies.
Kita vertus, kaip tik teatro patalpų remontas virto teatro vadovui „galvos skausmu“, kuomet prieškonkursinė kampanija ėmėsi trimituoti apie „finansinius nusikaltimus“ teatre. Tuos dalykus yra patyrę turbūt visi teatrų vadovai Lietuvoje. Prisiminkime, kiek vargų teko iškentėti trylikos atsišaukimą pasirašiusiam iškiliajam režisieriui Gintarui Varnui, kuomet jis trejetą metų išdirbęs Kauno valstybinio dramos teatro meno vadovu, turėjo pasitraukti iš teatro, nes buvo apkaltintas kuo tiktai nori, beje, ir teatro remontui bei renovacijai skirtų lėšų iššvaistymu. Dabar, kiek galima spręsti iš spaudos, debesys pakibo ir virš Audronio Liugos įstegtos VšĮ „Menų spaustuvė“, kurios rekonstrukcijai iš Vilniaus savivaldybės buvo skirta 17 milijonų litų ir iš Europos sąjungos pinigų daugiau kaip 2 milijonai, o dabar žiniasklaida iškniso, kad manipuliuojant dokumentais per 2004- 2008 m. iš šio objekto rekonstrukcijos galėjo būti išplauti 3 milijonai litų. Kaip jaustis menininkui, patekusiam į tokių satybos rangovų veiklos labirintus, kada kontrolės komisijai kyla įtarimai, kad rekonstruojant „Menų spaustuvę“ tie patys darbai ir aktuojami , ir apmokami du kartus.?Argi meno žmogus gali sužiūrėti satybų tvarką ir buhalteriją?
Tam, ačiū Dievui, yra Valstybės kontrolės audito specialistai, kurie ir paskelbs tyrimo rezultatus. Panaši situacija buvo žiniasklaidos inicijuota dėl nacionalinio dramos teatro remonto. Ir kaip tik todėl Meno taryba nedalyvavo jokiose žiniasklaidos akcijose ir diskusijose, kol nebuvo baigtas finansinis teatro auditas. Dabar, kai turime audito išvadas ( lengvai randamas internete), kad jokių rimtesnių finansinių pažeidimų, išskyrus netolygius honorarus dramaturgams , režisieriams ir aktoriams ( nes pati kultūros ministerija nėra sudariusi normatyvo) nerasta, galime konstatuoti dar vieną įdomų prieškonkursinės kampanijos prieš A.Večerskį atspalvį. Tiktai žlugus gandui apie fiansinius „nusikaltimus“, nors gandas ir toliau eksploatuojamas žiniasklaidoje, kuriai neįdomu jokių auditų jokios išvados, visi rimtesni kritikai persėdo ant kito arliuko ir ėmė trimituoti apie mūsų jau aptartą „komercinę dvasią“ ir žemą „meno kokybę“ Lietuvos nacionaliniame teatre.
Kuo viskas baigsis? Kas gali žinoti… Teatro Meno tarybos nariai turi tik patariamojo balso teisę. Mes nesirengiam šauktis nei Aukščiausios valdžios, nei atskirų politinių partijų paramos, kad kaip nors prižiūrėtų ar įtakotų Kultūros ministerijos paskelbto konkurso eigą. Mes nesirengiame brautis per jėgą į konkurso komisiją, kad užrėktume ten įsibrovusius trylikos teatralų „sirgalius“ ( jei kultūros ministras juos įsileis į posėdžius).
Mums rūpi, kad Lietuvos teatro žiūrovai ir gerbėjai matytų ne vieną, o abi monetos puses – ne tik pinigėlio skaičiuką, bet ir Lietuvos herbą su Vyčiu, vienu seniausių valstybės herbų Europoje.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro Meno tarybos nariai
prof.habil. dr. Ramutis Bansevičius (Kauno technologijos universiteto Senato pirmininkas) .Hab.dr. Algimantas Bučys (rašytojas, literatūrologas, tarybos pirmininkas), doc. dr. akademikas Eugenijus Jovaiša (Vilniaus pedagoginio universiteto Baltų proistorės katedros vedėjas), Vaiva Mainelytė (Nacionalinio dramos teatro aktorė), Jonas Liubertas (UAB „Paroc“ generalinis direktorius).

Po viso to netikėtai įsiprašėm į svečius pas mažylės antros eilės pusbrolį Tomą. Vaikai pražaidė su mašinytėm, prisižiūrėjo filmukų.

Šeštadienį tarsi artėjančios Pasaulinės gyvūnijos dienos proga aplankėm kaimynystėje gyvenančių draugų katės kačiukus. Mažylė vis norėjo visus keturis sunešti į vieną krūvą, o jie vis išsilakstydavo. Pažaidė su jais tampydama prie siūlo pririštą dirbtinę pelę – kailiuką.

Dar savaitgalį pasižiūrėjom du spektaklius. Keistuolių teatro „Išėjau aš stotin“ pasirodė tikrai neįprastas ir nevaikiškas, keistai vaiduokliškas spektaklis. Laimei, mažylę buvom palikę seneliams. Užtat sekmadienį nuo jos juoko skambėjo visa „Lėlės“ teatro mažoji salė. Žiūrėjom „Kiškių sukilimą“. Mažylė su pusbroliu Tomu sėdėjo pirmoje eilėje, o mes, mamos, girdėjom jos juoką ir sėdėdamos paskutinėje. Iš tikrųjų mažylės ir kitų vaikų reakcijos pralinksmino net labiau nei pats spektaklis. (Pvz., kiškiui paklausus, ko šautuvas neiššovė, vienas vaikas suriko – „turbūt batareikos baigėsi“). Stebėtina, kaip viena aktorė sugebėjo suvaidinti 14 personažų – pamėgdžiojo ir mažo kiškučio verksmą, ir keturmečio šveplenimą, ir storą medžiotojo balsą. Kalbėjo už tris personažus vienu metu. Įdomiai nuteikė ir M.Petrausko personažas – medžiotojas su juodu fraku. O kiškienė nuolat niūniavo „Širdys mergelių linkę vilioti“.

Pirmadienį tarsi pratęsėm savaitgalį pasikvietę į svečius mažylės draugą Matą su tėveliais. Suaugusieji šnekučiavomės svetainėje, o vaikai (jau kuris laikas taip) žaidė vieni mažylės kambaryje, kartas nuo karto pralėkdami ir pro mūsų kambarį. Kai užėjau į mažylės kambarį, pamačiau, kad visi žaislai ištraukti ant žemės – nuo visokių kiaušinių-siurprizų žaisliukų iki kaladėlių ir minkštų žaislų. Jie rado kaip panaudoti ir stiklinius Maximos rutuliukus – jų buvo prikaišioja į apverstas kaladėles.

Rodyk draugams

O aš pasijaučiau taip, tarsi tas etapas jau seniai peržengtas. Netgi dvejų metų vaiko parodijavimas man nebepriminė mažylės. Ji niekuomet nesikėsino išgerti tėčio alaus, kaip spektaklio berniukas pareiškęs – „mano“. Artimiausios man pasirodė scenos lėktuve. Jos priminė mūsų pirmąjį skrydį. Pusantrų mažylė lėktuve nevėmė ir neviduriavo, tačiau aplinkinių dėmesį tikrai atkreipė. Ji be perstojo žviegė kėdėje. Po to dvi keleivės prisipažino, kad galvojo, jog mes niekam tikę tėvai, jei nesugebam nuraminti vaiko, tik susipažinusios su mumis nuomonę (lyg ir) pakeitė. Tačiau kol neturi savo vaiko, tikrai negali suvokti tokios situacijos. Ir esminis kulminacinis spektaklio momentas būtent lėktuve. Verkiančių ir visaip kaip apsidariusių vaikų tėvas, ant kurio dar rėkia ir žmona, jaunam vaikinui atsako į klausimą – „Ką reiškia būti tėvu?“ – „Būti tėvu nuostabu, bet tu turi pats tai patirti“, o tuo metu jo galvoje sukasi mintys apie visus vargus, įtemptas situacijas ir netgi norą nusižudyti.

Jei manęs paklaustų, ką reiškia būti mama, pasakyčiau paprastą pavyzdį – šiltos mažos vaiko rankutės meiliai apkabina tavo kaklą, bet galiausiai pradeda stipriai spausti ir dusinti. Aš sakau mažylei – paleisk, man skauda. O ji atsako – „mama, bet aš gi tau rodau, kaip labai tave myliu“.

Rodyk draugams

Tęsdama savo veiklą „Meno duobė“ rugsėjo mėnesį pristatys jaunuosius Estijos performansų menininkus. Šie menininkai Europoje pripažįstami kaip akyvūs, kompromisų neieškantys kūrėjai. Jų akcijose žmogiškasis kūnas naudojamas kaip neišvengiamybė,tarsi kūrybinio proceso mediumas, forma įvairiausių žmogiškųjų bei socialinių aktualijų perteikimui.

Visi pristatomi menininkai aktyviai veikia Taline įkurtame „Art Container“, savotiškoje „meno gamykloje“, kuri vienintelė Estijoje pristato performansus ir meno projektus ištisus metus.

Pristatomo renginio vienas pagrindinių tikslų — suteikti galimybę ir atverti dar neatradusiems plataus Estijos tarpdisciplininio meno lauko kraštelį, suburti aktyvius žmones betarpiškam bendravimui bei patirčių dalinimuisi. Pristatomi menininkai — tai performaso atlikėjai profesionalai, atviri naujoms idėjoms bei bendradarbiavimui.

Siūlome jums interviu su keletu jau greitai į Lietuvą atvyksiančių menininkų — Maii Soot ir Tiina Soot.

Lukas Kolmogorcevas. Kodėl pasirinkote performansą savo idėjoms perteikti, kaip tai tapo Jūsų gyvenimo dalimi?

Tiina Soot. Iš esmės performansus kaip pagrindinę kūrybos priemonę pasirinkau, nes labai bijau viešo vaidinimo. Performasų atsiradimo šaltiniai įvairūs, dažnai jie gimsta mąstymo proceso pasekoje. Tačiau, pačios temos paprastai atsiranda iš reiškinių, kurie neduoda ramybės mano asmeniniame gyvenime.

Maii Soot. Performansai išauga iš paprasčiausių svajonių, norų arba tam tikrų interesų. Jiems reikia pirmojo spyrio, kuris gali būti labai miglotas, tačiau jeigu aš tęsiu darbą, jie pradeda augti ir giedrytis.

L.K. Galbūt įmanoma pasakyti vienu sakiniu – mano kūryba tai…?, arba mano žinia, tai…?

T.S. Aš negaliu paaiškinti vienos pagrindinės minties ar žinios. Kūryba man, tai bendravimo galimybė, ar galimybė išreikšti save tokiais būdais, kuriais negaliu reikštis kasdienybėje.

M.S. Mano nešamos žinios tikslas yra parodyti tam tikras žmogiškumo puses, viskas ką darau kalba apie buvimą žmogumi ir savęs atvėrimą.

L.K. Ar galėtumėte apibūdinti šį performansų vakarą „Silence Please!”? (lt vert.- Prašom tylos!) Ar šis vakaras turi vieną pagrindinę idėją, ar tai bus kiekvieno iš Jūsų skirtingų problematikų lauko pristatymas?

T.S. Pradžioje mes neturėjome vienos pagrindinės, viską vienijančios idėjos. Tiesiog performansų vakarui „Silence Please“ pradėjome rinkti įvairių meno sričių žmones, kurie nori vykti į Lietuvą pasirodymams. Tačiau jau pradedu matyti kai kurias sąsajas. Intymumo, humaniškumo, asmeninių išgyvenimų perteikimas, tai galimi raktažodžiai pradinėms sąsajoms.

M.S. Tai bus mozaika problemų, kurias kiekvienas iš mūsų norime pristatyti. Matau tai kaip intymumo pagrindą, kiekvienas kalba apie savo asmeninius dalykus (na Olivija kalba apie bendrus dalykus, tačiau ji yra išimtis, suteikianti gerą kontrastą ir foną). Kalbėti apie asmeninius dalykus jau yra įprasta. „Silence, please!“ reiškia: „klausykite, kažkas pasakoja savo asmenines istorijas, dabar jūs negalite dainuoti ar šaukti, paslaptys atsiskleidžia. Olivijos atveju tai priešinga, „Silence, please!“ skamba labiau kaip įsakymas arba tiesioginis pareiškimas, arba tiesiog tai kas įvyksta kai ji pradeda sąveikauti su publika.

L.K. Ar performansas tau malonumas?

T.S. Taip, jaučiu tam priklausomybę.

M.S. Nuolat, performanso kūrimo metu turiu kautis su abejonėmis ir nusivylimu, bet tuo pačiu metu jaučiu ir džiaugsmą. Viena keičia kitą ir geriausiai būna tada kai džiaugsmas lieka. Tu negali įsivaizduoti ką aš išgyvenu performanso kūrimo metu! Tai visada ašaros, pyktis, juokas.

L.K. Ar galite pakomentuoti Estijos tarpdisciplininio meno situaciją? Ar tai populiaru? Galbūt performansai Estijoje turi tradicijas?

T.S. Performansai Estijos meno scenoje ganėtinai populiarūs. Egzistuoja keletas didesnių festivalių skirtų vietinių ir užsienio menininkų pasirodymams. Didžioji visuomenės dalis performanso meną labiau atmeta nei priima, bei laiko brutalia, skandalinga meno forma.

M.S. Na tarpdisciplininių menų studijos Estijos Menų Akademijoje nebeegzistuoja, vietoj jų šiuo metu yra scenos menų studijos! Šiais metais ši studijų šaka buvo gan populiari, daug profesionalių šokėjų stojo į magistro studijas. Estijoje performansas yra populiarus, bent jau tarp ekstremalios kultūros mėgėjų, tačiau čia nėra labai daug menininkų, kurie dirbtų vien šioje sferoje. Daugiau menininkų, kurie pasirenka tarpdisciplininius menus, kuria video, instaliacijas, garsą, o performansus tik retkarčiais. O kalbant apie populiarumą…performansas nėra populiarus tarpe žmonių, manau dauguma Estijos žmonių nekenčia performansų. Estijoje yra toks posakis: „menininkai yra šikantys į skardines“, jis atsirado 90-aisiais iš vieno Jaan Toomiks meno kūrinio ir niekada nenutyla estų lūpose, netgi jei tik keletas iš jų yra matę kūrinį.

Estijoje yra daug performansistų, kurie atlieka performansus laikas nuo laiko, jie nėra profesionalai. Menininkų, kurie iš tikro koncentruotųsi į performansų meną yra žymiai mažiau. Taip pat egzistuoja ir eksperimentinis teatras bei šokis, kurie yra be galo artimi performansui.

Pamatyti ir įvertinti menininkų performansus galėsite rugsėjo 5 dieną 20 val. Vilniuje (Fluxus ministerija, Gedimino g. 27) ir rugsėjo 9 dieną 20 val. Kaune (LAB’as, Kaunakiemio 4, Sanito gamykla). Iki susitikimo!

Interviu vertimas anglų kalba:

Lukas Kolmogorcevas. How your performances come to life and why you chose performance for your ideas?

Tiina Soot. I have chosen performance to my main media mainly because I am awfully afraid of public performing. Ideas for performances start from different sources, often just from brainstorming. But the topics are usually from things that bother me in my personal life.

Maii Soot. Performances grow out from simple wishes or desires or some interest. They need first knock, which might be very clouded, but if I work with it, it starts to grow and clears up.

L.K. Is it possible to say in one sentence – my creation is…?, or my message is…?

T.S. I can’t articulate one central message. For me art is a way to communicate, or to express myself in ways I can’t in everyday life.

M.S. My message is to show some parts of humanity, its all about being a human and opening yourself up.

L.K. What can you say about upcoming performance event – “Silence Please!”? Does it have basic message, or is it mosaic of problems that each of you want to present?

T.S. “Silence, please!” started from grouping of few performance (and other fields) artists who wanted to perform in Lithuania and we didn’t had one uniting topic. But for now I start to see some links between the performances. Keywords like intimacy, humanity and personal matters start to emerge.

M.S. It’s mosaic of problems each of us wants to present. I can see it as intimate basis, everybody talks about their personal matter (well Olivia talks about common matter, but she is exception, giving good contrast and background). Talking about personal matter is already the common idea. “Silence, please!” means – listen, someone is telling their intimate stories, you cannot sing or shout now, secrets are revealing. In Olivias case its opposite, “Silence, please!” is more like order or direct proposal or just what happens when she starts to interact with audience.

L.K. Is the performance pleasure for you?

T.S. Yes, I’m addicted.

M.S. Always, while creating performance, I have to fight with hesitations and despair, but I feel the joy as well. One change into another and its best if joy stays. You don’t imagine what I live through while creating performance! Its always tears, anger, laugh.

L.K. Can you describe (in a few sentences) the situation of Estonian interdisciplinary arts? Is it popular? Does it have traditions?

T.S. Concerning performance art, it’s quite popular in Estonia art scene. There are few bigger festival devoted to native and foreign performance art. As for the rest of the society performance art is more rejected as brutal and scandalous art form.

M.S. Well Interdisciplinary arts study does not exist anymore, it’s now performing arts study in Estonian Art Academy! This year it was quite popular, in master program many professional dancers stepped in this year. But it’s always different. Otherwise performance is popular in Estonia at least amongst extreme culture loving people, but there are not many artists who work in that field. There are more artists in the field of interdisciplinary arts, making video, installations, sound and rarely performance!

Aa and about being popular… performance is popular not among anybody, I think most Estonian people hate it. There is a saying: “artists are shitters in the can”, it comes from 90s, from one art piece of Jaan Toomik and this saying never dies in the mouths of Estonians, even if there are only few, who actually saw the work. In Estonia there are many performers, who are doing performances from time to time, they are not professionals, and there are less those, who really concentrate on performing arts. And of course there exists experimental theatre and dance, which is very close.

Thank you!

Kalbino Lukas Kolmogorcevas.

Žymaus visame pasaulyje britų fizinio teatro „DV8“ vadovo Lloyd Newson‘o nuomonė kategoriška – jis prieš abstraktųjį šokį. „DV8“ kūryba kelia diskusijas apie gilesnes ir sudėtingesnes socialines, psichologines, politines problemas. Jau pavadinimas daug pasako apie grupės filosofiją. „DV8“ išsišifruoja kaip „deviate“- tai devijuoti, deviantas – nukrypstantis nuo normų, standartų. Arba kitaip – dance and video8, taip pat nusako grupės kūrybos pobūdį – jungti du vizualiuosius menus – teatrą ir mediją. „DV8“ darbuose dažnai liečiama homoseksualumo tema (ji artima L. Newson‘ui, jis pats yra homoseksualas), nepritampančių visuomenėje žmonių, jų santykių, nesusikalbėjimo problematika. Taip pat gvildenamos problemos susijusios su stereotipų įtaka žmonėms, tolerancijos stoka. Apie visą tai drąsiai, tačiau paprastai ir suprantamai kalbama „DV8“.

„Šokis neturi būti tapetas, šokis turi būti sienos ir stogas“- teigia L. Newson. Jis neigiamai vertina populiarųjį šokį, kuris tik gražus, bet nieko nesakantis. Abstraktaus šokio trupės turi labai ribotą supratimą kas yra „grožis“, „estetika“, taigi „DV8“ tikslas – naujomis, radikaliomis išraiškos formomis keisti žmonių išankstinę nuomonę apie judesio meną, ir šokėją: koks jis yra ar turi būti.

Kiekvienam „DV8“ projektui atrenkami nauji žmonės. Čia svarbu ne tik žmogaus profesionalumas šokio srityje, bet ir asmenybės ypatumai – aktoriai ir personažai tampriai susiję. Kai kuriuose projektuose visi šokėjai vaidina savo tikraisiais vardais (filmas „The Cost Of Living“; projektas „To Be Straight With You“). Tokiu būdu naikinama riba tarp teatro ir gyvenimo, kas leidžia efektyviau susitapatinti su veikėjais ir patiems šokėjams tampa lyg terapija, kurios metu atskleidžiami tikri jų išgyvenimai.

Kiekvienas žmogus ateidamas į projektą atneša savo patirtis ir praturtina kūrybinį procesą, todėl trupės spektakliuose ir filmuose išvystame ir „nestandartinių“ šokėjų – apkūnių, neįgalių vyresnio amžiaus. Pasak Newson‘o, patys įdomiausi su juo dirbę žmonės, prieš šokdami užsiėmė kitokia veikla (pvz: buvo informatikai, aktoriai ar tiesiog pardavėjai). Daugeliui šokančių nuo mažens trūksta gyvenimiškos patirties, kurią vadovas labai akcentuoja. Jis pastebi, kad profesionalūs šokėjai dažnai būna sužlugdyti kaip žmonės. Jie dirba tokioje aplinkoje, kurioje susikoncentruojama tik į įvairias formalias technikas ir žiūrima į šokėjo kūną kaip įrankį, skirtą lipdyti įvairioms kompozicijoms, pamirštama žmogaus esmė, jo individualumas. Šio fizinio teatro šokėjai savo žmogiškais išgyvenimais pasidalina su publika, būtent todėl spektakliai tokie nuoširdūs ir paveikūs.

„The Cost Of Living“ ištrauka

Visi „DV8“ darbai verti dėmesio, nes gvildena aktualias visuomenines problemas, kelia diskusinius klausimus, keičia nusistovėjusias normas, požiūrį į gyvenimą, vertybes. Juose judesiais ir šokiu atskleidžiami santykių keblumai, personažų charakteriai, jų jausmai, pažiūros.

Daugybę apdovanojimų gavęs 2004 m. filmas „The Cost Of Living“ kelia klausimus – kiek žmogus praranda gyvendamas? Ar patirtis jam padeda? Ar praranda savo naivumą, paprastumą? O gal tampa ciniškas ir kandus? Pagrindiniai veikėjai šiame filme outsideriai, ieškantys vietos po saule. Tai įkyrusis ir kandusis Edis, dažnai nukenčiantis dėl tokio elgesio, taip pat atsiskyrėlis Rowan‘as, vėliau randantis savo meilę. Ryškus personažas – bekojis žmogus Davidas, kuris pasitelkiamas atskleisti visuomenės požiūrį į neįgaliuosius. Vaizduojant šokėją be kojų plečiama grožio sąvoka. Ar gali neįgalaus žmogaus judesiai tapti estetinio susižavėjimo objektu? Filme bandoma parodyti, kad gali.

„Enter Achilles“ ištrauka

Kadangi „DV8“ kūryba susijusi su realiais išgyvenimais, kūrybinis procesas nevyksta vien tik treniruočių salėje. Pavyzdžiui 1995m. filmui „Enter Achilles“ šokėjai buvo paprašyti stebėti Londono kavinės lankytojus ir užfiksuoti kokia informacija perteikiama per jų kūno kalbą. Vėliau grįžus į studiją visą tai buvo bandoma paversti šokio judesių frazėmis. Filmo kūrimas bei išraiškos formų ieškojimas užtruko apie 2 metus. „Enter Achilles“ nagrinėjama „vyriškumo“ sąvoka. Vaizduojami stereotipiniai britų vyrai, sėdintys pub‘e, geriantys alų ir žiūrintys futbolą. Tačiau, kad ir būdami ramūs, jie seka vienas kito elgesį ir bet kada yra pasiruošę pašalinti tai, kas laikoma „nevyriška“. Filme ieškoma sąsajų ir atitikimų tarp vieno asmens ir stereotipo. Keliamas klausimas ar vyrai taip ilgai suvaržę moterį, patys nenukentėjo ir nesuvaržė savęs? Kodėl jie tokie priešiški tam, kas laikoma nevyriška? Galbūt tai, ko negali leisti sau, jie nori panaikinti kituose?

„Dead Dreams Of Monochrome Men“ ištrauka

1990m. darbas „Dead Dreams Of Monochrome Men“ priešingai – vaizduojami homoseksualių vyrų santykiai. Parodytas per televiziją filmas susilaukė kontraversiškų vertinimų dėl atviro homoseksualumo rodymo bei mirties vaizdavimo. Scenarijui pasitelkiama tikra serijinio vyrų ir berniukų žudiko Dannis Nilsen, siautusio 7 dešimtmetyje Londone, istorija. Vyras suviliodavo aukas klubuose ar gatvėse, vėliau, parsivedęs jas namo, nužudydavo ir prievartaudavo. Šiame filme bandomas pabrėžti skirtumas tarp įprastų seksualinių santykių ir iškrypimo. Panašios temos susijusios su homoseksualumu atsiskleidžia ir kituose ankstyvuosiuose L. Newsono darbuose „My Sex, Our Dance (1986), My Body, Your Body” (1987). Juose bandoma ieškoti šokiruojančių ir atvirų judesio išraiškos formų.

„Strange fish“ ištrauka

Filme „Strange fish“ (1992 m.) nebuvo tiek daug šokiruojančio fizinio judesio, kaip „Dead Dreams Of Monochrome Men“, tačiau čia Lloyed Newson’as išskėlė sau tikslą pavaizduoti pasakojimą apie sudėtingus jausmus. Jam įdomu buvo ar tragikomedinis teatras gali būti sukurtas pasitelkiant vien tik judesius.

Nors filmuose ir nagrinėjamos rimtos visuomeninės problemos, tačiau čia gausu humoristinių scenų. L.Newson‘ui juokas – geras įvertinimas.

„Juokas – gera reakcija, tai reiškia, kad žmonės kažką suprato. Juoką sukelti judesiais yra nepaprastai sunku. Kai šokis būna be prasmės, tu nesitiki iš žmonių jokios reakcijos, tiesiog žinai, kad žmonės sėdės pasipūtę ir žiūrės. Bet jei aš užsibrėžiau tikslą sužadinti žmonėms juoką – turiu labai aiškiai tai parodyti. Lygiai taip pat, jei noriu sužavėti ar sujaudinti žmones, turiu rasti tokius judesius, kurie tikrai sužadins tuos jausmus. Štai kas man yra šokis.“

„Strange Fish“ ištrauka

„DV8“ stengiasi būti prienami kuo platesnei ir įvairesnei auditorijai – dalyvauja daugybėje festivalių ir renginių visame pasaulyje. Neseniai grupė keliavo po pasaulį su nauju projektu „To Be Straight With You“, kuris taip pat šokiruojantis savo atvirumu. Šį kartą judesiai buvo jungiami su verbaliniu teatru. Čia nagrinėjamas sunkus santykis tarp homoseksualumo, religijos ir kultūrinių tradicijų. Spektaklyje 85 žmonių interviu, kurie susidūrė su homofobija. Kaip bebūtų keista žmonių susidūrusių su diskriminacija yra gausu ir tokiose šalyse kaip Anglija, kuri pasižymi tolerantiškumu ir pasaulietiškumu. Taigi ką kalbėti apie Islamo šalis, kur homoseksualumas draudžiamas valstybiniu lygmeniu. Pabrėžiamas faktas , kad 85 pasaulio šalyse homoseksualumas yra laikomas nusikaltimu, septyniose iš jų dėl santykių su tos pačios lyties asmeniu taikoma mirties bausmė. Daugiausia homofobija susijusi su religiniais įsitikinimais. Teigiama, kad krikščionybė klausimuose susijusiuose su homoseksualizmu nedaug skiriasi nuo mažiausiai tolerantiško tikėjimo Islamo. Taigi kyla klausimas – kodėl religija turi būti stipresnė jėga nei žmogaus laisvė? Kaip galime kaltinti giliai tikinčius žmones netolerancija kai Biblijoje ar Korane aiškus nusistatymas prieš santykius su ta pačia lytimi?

„The Cost Of Living“ ištrauka

Kūrybos turiniu ir jo aiškumu „DV8“ išsiskiria iš kitų šiuolaikinio šokio grupių. Tai grupė, turinti tvirtas nuostatas, nagrinėjanti visam pasauliui aktualias problemas ir užsibrėžusi keisti stereotipus. „Menas – tai būdas, priverčiantis į gyvenimą pažvelgti giliau, iš tos pusės iš kurios nebuvai pažvelgęs.“ – teigia L. Newson‘as. Nors neturime galimybės pamatyti spektaklių Lietuvoje, tačiau filmai – puiki proga susipažinti su žymiuoju fiziniu teatru „DV8“.

Mintimis pasidalino ir straipsnį parengė Agnė Kyguolytė.