O aš pasijaučiau taip, tarsi tas etapas jau seniai peržengtas. Netgi dvejų metų vaiko parodijavimas man nebepriminė mažylės. Ji niekuomet nesikėsino išgerti tėčio alaus, kaip spektaklio berniukas pareiškęs - „mano“. Artimiausios man pasirodė scenos lėktuve. Jos priminė mūsų pirmąjį skrydį. Pusantrų mažylė lėktuve nevėmė ir neviduriavo, tačiau aplinkinių dėmesį tikrai atkreipė. Ji be perstojo žviegė kėdėje. Po to dvi keleivės prisipažino, kad galvojo, jog mes niekam tikę tėvai, jei nesugebam nuraminti vaiko, tik susipažinusios su mumis nuomonę (lyg ir) pakeitė. Tačiau kol neturi savo vaiko, tikrai negali suvokti tokios situacijos. Ir esminis kulminacinis spektaklio momentas būtent lėktuve. Verkiančių ir visaip kaip apsidariusių vaikų tėvas, ant kurio dar rėkia ir žmona, jaunam vaikinui atsako į klausimą - „Ką reiškia būti tėvu?“ - „Būti tėvu nuostabu, bet tu turi pats tai patirti“, o tuo metu jo galvoje sukasi mintys apie visus vargus, įtemptas situacijas ir netgi norą nusižudyti.

Jei manęs paklaustų, ką reiškia būti mama, pasakyčiau paprastą pavyzdį - šiltos mažos vaiko rankutės meiliai apkabina tavo kaklą, bet galiausiai pradeda stipriai spausti ir dusinti. Aš sakau mažylei - paleisk, man skauda. O ji atsako - „mama, bet aš gi tau rodau, kaip labai tave myliu“.

Rodyk draugams

Tęsdama savo veiklą „Meno duobė“ rugsėjo mėnesį pristatys jaunuosius Estijos performansų menininkus. Šie menininkai Europoje pripažįstami kaip akyvūs, kompromisų neieškantys kūrėjai. Jų akcijose žmogiškasis kūnas naudojamas kaip neišvengiamybė,tarsi kūrybinio proceso mediumas, forma įvairiausių žmogiškųjų bei socialinių aktualijų perteikimui.

Visi pristatomi menininkai aktyviai veikia Taline įkurtame „Art Container“, savotiškoje „meno gamykloje“, kuri vienintelė Estijoje pristato performansus ir meno projektus ištisus metus.

Pristatomo renginio vienas pagrindinių tikslų — suteikti galimybę ir atverti dar neatradusiems plataus Estijos tarpdisciplininio meno lauko kraštelį, suburti aktyvius žmones betarpiškam bendravimui bei patirčių dalinimuisi. Pristatomi menininkai — tai performaso atlikėjai profesionalai, atviri naujoms idėjoms bei bendradarbiavimui.

Siūlome jums interviu su keletu jau greitai į Lietuvą atvyksiančių menininkų — Maii Soot ir Tiina Soot.

Lukas Kolmogorcevas. Kodėl pasirinkote performansą savo idėjoms perteikti, kaip tai tapo Jūsų gyvenimo dalimi?

Tiina Soot. Iš esmės performansus kaip pagrindinę kūrybos priemonę pasirinkau, nes labai bijau viešo vaidinimo. Performasų atsiradimo šaltiniai įvairūs, dažnai jie gimsta mąstymo proceso pasekoje. Tačiau, pačios temos paprastai atsiranda iš reiškinių, kurie neduoda ramybės mano asmeniniame gyvenime.

Maii Soot. Performansai išauga iš paprasčiausių svajonių, norų arba tam tikrų interesų. Jiems reikia pirmojo spyrio, kuris gali būti labai miglotas, tačiau jeigu aš tęsiu darbą, jie pradeda augti ir giedrytis.

L.K. Galbūt įmanoma pasakyti vienu sakiniu – mano kūryba tai…?, arba mano žinia, tai…?

T.S. Aš negaliu paaiškinti vienos pagrindinės minties ar žinios. Kūryba man, tai bendravimo galimybė, ar galimybė išreikšti save tokiais būdais, kuriais negaliu reikštis kasdienybėje.

M.S. Mano nešamos žinios tikslas yra parodyti tam tikras žmogiškumo puses, viskas ką darau kalba apie buvimą žmogumi ir savęs atvėrimą.

L.K. Ar galėtumėte apibūdinti šį performansų vakarą „Silence Please!”? (lt vert.- Prašom tylos!) Ar šis vakaras turi vieną pagrindinę idėją, ar tai bus kiekvieno iš Jūsų skirtingų problematikų lauko pristatymas?

T.S. Pradžioje mes neturėjome vienos pagrindinės, viską vienijančios idėjos. Tiesiog performansų vakarui „Silence Please“ pradėjome rinkti įvairių meno sričių žmones, kurie nori vykti į Lietuvą pasirodymams. Tačiau jau pradedu matyti kai kurias sąsajas. Intymumo, humaniškumo, asmeninių išgyvenimų perteikimas, tai galimi raktažodžiai pradinėms sąsajoms.

M.S. Tai bus mozaika problemų, kurias kiekvienas iš mūsų norime pristatyti. Matau tai kaip intymumo pagrindą, kiekvienas kalba apie savo asmeninius dalykus (na Olivija kalba apie bendrus dalykus, tačiau ji yra išimtis, suteikianti gerą kontrastą ir foną). Kalbėti apie asmeninius dalykus jau yra įprasta. „Silence, please!“ reiškia: „klausykite, kažkas pasakoja savo asmenines istorijas, dabar jūs negalite dainuoti ar šaukti, paslaptys atsiskleidžia. Olivijos atveju tai priešinga, „Silence, please!“ skamba labiau kaip įsakymas arba tiesioginis pareiškimas, arba tiesiog tai kas įvyksta kai ji pradeda sąveikauti su publika.

L.K. Ar performansas tau malonumas?

T.S. Taip, jaučiu tam priklausomybę.

M.S. Nuolat, performanso kūrimo metu turiu kautis su abejonėmis ir nusivylimu, bet tuo pačiu metu jaučiu ir džiaugsmą. Viena keičia kitą ir geriausiai būna tada kai džiaugsmas lieka. Tu negali įsivaizduoti ką aš išgyvenu performanso kūrimo metu! Tai visada ašaros, pyktis, juokas.

L.K. Ar galite pakomentuoti Estijos tarpdisciplininio meno situaciją? Ar tai populiaru? Galbūt performansai Estijoje turi tradicijas?

T.S. Performansai Estijos meno scenoje ganėtinai populiarūs. Egzistuoja keletas didesnių festivalių skirtų vietinių ir užsienio menininkų pasirodymams. Didžioji visuomenės dalis performanso meną labiau atmeta nei priima, bei laiko brutalia, skandalinga meno forma.

M.S. Na tarpdisciplininių menų studijos Estijos Menų Akademijoje nebeegzistuoja, vietoj jų šiuo metu yra scenos menų studijos! Šiais metais ši studijų šaka buvo gan populiari, daug profesionalių šokėjų stojo į magistro studijas. Estijoje performansas yra populiarus, bent jau tarp ekstremalios kultūros mėgėjų, tačiau čia nėra labai daug menininkų, kurie dirbtų vien šioje sferoje. Daugiau menininkų, kurie pasirenka tarpdisciplininius menus, kuria video, instaliacijas, garsą, o performansus tik retkarčiais. O kalbant apie populiarumą…performansas nėra populiarus tarpe žmonių, manau dauguma Estijos žmonių nekenčia performansų. Estijoje yra toks posakis: „menininkai yra šikantys į skardines“, jis atsirado 90-aisiais iš vieno Jaan Toomiks meno kūrinio ir niekada nenutyla estų lūpose, netgi jei tik keletas iš jų yra matę kūrinį.

Estijoje yra daug performansistų, kurie atlieka performansus laikas nuo laiko, jie nėra profesionalai. Menininkų, kurie iš tikro koncentruotųsi į performansų meną yra žymiai mažiau. Taip pat egzistuoja ir eksperimentinis teatras bei šokis, kurie yra be galo artimi performansui.

Pamatyti ir įvertinti menininkų performansus galėsite rugsėjo 5 dieną 20 val. Vilniuje (Fluxus ministerija, Gedimino g. 27) ir rugsėjo 9 dieną 20 val. Kaune (LAB’as, Kaunakiemio 4, Sanito gamykla). Iki susitikimo!

Interviu vertimas anglų kalba:

Lukas Kolmogorcevas. How your performances come to life and why you chose performance for your ideas?

Tiina Soot. I have chosen performance to my main media mainly because I am awfully afraid of public performing. Ideas for performances start from different sources, often just from brainstorming. But the topics are usually from things that bother me in my personal life.

Maii Soot. Performances grow out from simple wishes or desires or some interest. They need first knock, which might be very clouded, but if I work with it, it starts to grow and clears up.

L.K. Is it possible to say in one sentence – my creation is…?, or my message is…?

T.S. I can’t articulate one central message. For me art is a way to communicate, or to express myself in ways I can’t in everyday life.

M.S. My message is to show some parts of humanity, its all about being a human and opening yourself up.

L.K. What can you say about upcoming performance event – “Silence Please!”? Does it have basic message, or is it mosaic of problems that each of you want to present?

T.S. “Silence, please!” started from grouping of few performance (and other fields) artists who wanted to perform in Lithuania and we didn’t had one uniting topic. But for now I start to see some links between the performances. Keywords like intimacy, humanity and personal matters start to emerge.

M.S. It’s mosaic of problems each of us wants to present. I can see it as intimate basis, everybody talks about their personal matter (well Olivia talks about common matter, but she is exception, giving good contrast and background). Talking about personal matter is already the common idea. “Silence, please!” means – listen, someone is telling their intimate stories, you cannot sing or shout now, secrets are revealing. In Olivias case its opposite, “Silence, please!” is more like order or direct proposal or just what happens when she starts to interact with audience.

L.K. Is the performance pleasure for you?

T.S. Yes, I’m addicted.

M.S. Always, while creating performance, I have to fight with hesitations and despair, but I feel the joy as well. One change into another and its best if joy stays. You don’t imagine what I live through while creating performance! Its always tears, anger, laugh.

L.K. Can you describe (in a few sentences) the situation of Estonian interdisciplinary arts? Is it popular? Does it have traditions?

T.S. Concerning performance art, it’s quite popular in Estonia art scene. There are few bigger festival devoted to native and foreign performance art. As for the rest of the society performance art is more rejected as brutal and scandalous art form.

M.S. Well Interdisciplinary arts study does not exist anymore, it’s now performing arts study in Estonian Art Academy! This year it was quite popular, in master program many professional dancers stepped in this year. But it’s always different. Otherwise performance is popular in Estonia at least amongst extreme culture loving people, but there are not many artists who work in that field. There are more artists in the field of interdisciplinary arts, making video, installations, sound and rarely performance!

Aa and about being popular… performance is popular not among anybody, I think most Estonian people hate it. There is a saying: “artists are shitters in the can”, it comes from 90s, from one art piece of Jaan Toomik and this saying never dies in the mouths of Estonians, even if there are only few, who actually saw the work. In Estonia there are many performers, who are doing performances from time to time, they are not professionals, and there are less those, who really concentrate on performing arts. And of course there exists experimental theatre and dance, which is very close.

Thank you!

Kalbino Lukas Kolmogorcevas.

Žymaus visame pasaulyje britų fizinio teatro „DV8“ vadovo Lloyd Newson‘o nuomonė kategoriška – jis prieš abstraktųjį šokį. „DV8“ kūryba kelia diskusijas apie gilesnes ir sudėtingesnes socialines, psichologines, politines problemas. Jau pavadinimas daug pasako apie grupės filosofiją. „DV8“ išsišifruoja kaip „deviate“- tai devijuoti, deviantas – nukrypstantis nuo normų, standartų. Arba kitaip – dance and video8, taip pat nusako grupės kūrybos pobūdį – jungti du vizualiuosius menus – teatrą ir mediją. „DV8“ darbuose dažnai liečiama homoseksualumo tema (ji artima L. Newson‘ui, jis pats yra homoseksualas), nepritampančių visuomenėje žmonių, jų santykių, nesusikalbėjimo problematika. Taip pat gvildenamos problemos susijusios su stereotipų įtaka žmonėms, tolerancijos stoka. Apie visą tai drąsiai, tačiau paprastai ir suprantamai kalbama „DV8“.

„Šokis neturi būti tapetas, šokis turi būti sienos ir stogas“- teigia L. Newson. Jis neigiamai vertina populiarųjį šokį, kuris tik gražus, bet nieko nesakantis. Abstraktaus šokio trupės turi labai ribotą supratimą kas yra „grožis“, „estetika“, taigi „DV8“ tikslas – naujomis, radikaliomis išraiškos formomis keisti žmonių išankstinę nuomonę apie judesio meną, ir šokėją: koks jis yra ar turi būti.

Kiekvienam „DV8“ projektui atrenkami nauji žmonės. Čia svarbu ne tik žmogaus profesionalumas šokio srityje, bet ir asmenybės ypatumai – aktoriai ir personažai tampriai susiję. Kai kuriuose projektuose visi šokėjai vaidina savo tikraisiais vardais (filmas „The Cost Of Living“; projektas „To Be Straight With You“). Tokiu būdu naikinama riba tarp teatro ir gyvenimo, kas leidžia efektyviau susitapatinti su veikėjais ir patiems šokėjams tampa lyg terapija, kurios metu atskleidžiami tikri jų išgyvenimai.

Kiekvienas žmogus ateidamas į projektą atneša savo patirtis ir praturtina kūrybinį procesą, todėl trupės spektakliuose ir filmuose išvystame ir „nestandartinių“ šokėjų – apkūnių, neįgalių vyresnio amžiaus. Pasak Newson‘o, patys įdomiausi su juo dirbę žmonės, prieš šokdami užsiėmė kitokia veikla (pvz: buvo informatikai, aktoriai ar tiesiog pardavėjai). Daugeliui šokančių nuo mažens trūksta gyvenimiškos patirties, kurią vadovas labai akcentuoja. Jis pastebi, kad profesionalūs šokėjai dažnai būna sužlugdyti kaip žmonės. Jie dirba tokioje aplinkoje, kurioje susikoncentruojama tik į įvairias formalias technikas ir žiūrima į šokėjo kūną kaip įrankį, skirtą lipdyti įvairioms kompozicijoms, pamirštama žmogaus esmė, jo individualumas. Šio fizinio teatro šokėjai savo žmogiškais išgyvenimais pasidalina su publika, būtent todėl spektakliai tokie nuoširdūs ir paveikūs.

„The Cost Of Living“ ištrauka

Visi „DV8“ darbai verti dėmesio, nes gvildena aktualias visuomenines problemas, kelia diskusinius klausimus, keičia nusistovėjusias normas, požiūrį į gyvenimą, vertybes. Juose judesiais ir šokiu atskleidžiami santykių keblumai, personažų charakteriai, jų jausmai, pažiūros.

Daugybę apdovanojimų gavęs 2004 m. filmas „The Cost Of Living“ kelia klausimus – kiek žmogus praranda gyvendamas? Ar patirtis jam padeda? Ar praranda savo naivumą, paprastumą? O gal tampa ciniškas ir kandus? Pagrindiniai veikėjai šiame filme outsideriai, ieškantys vietos po saule. Tai įkyrusis ir kandusis Edis, dažnai nukenčiantis dėl tokio elgesio, taip pat atsiskyrėlis Rowan‘as, vėliau randantis savo meilę. Ryškus personažas – bekojis žmogus Davidas, kuris pasitelkiamas atskleisti visuomenės požiūrį į neįgaliuosius. Vaizduojant šokėją be kojų plečiama grožio sąvoka. Ar gali neįgalaus žmogaus judesiai tapti estetinio susižavėjimo objektu? Filme bandoma parodyti, kad gali.

„Enter Achilles“ ištrauka

Kadangi „DV8“ kūryba susijusi su realiais išgyvenimais, kūrybinis procesas nevyksta vien tik treniruočių salėje. Pavyzdžiui 1995m. filmui „Enter Achilles“ šokėjai buvo paprašyti stebėti Londono kavinės lankytojus ir užfiksuoti kokia informacija perteikiama per jų kūno kalbą. Vėliau grįžus į studiją visą tai buvo bandoma paversti šokio judesių frazėmis. Filmo kūrimas bei išraiškos formų ieškojimas užtruko apie 2 metus. „Enter Achilles“ nagrinėjama „vyriškumo“ sąvoka. Vaizduojami stereotipiniai britų vyrai, sėdintys pub‘e, geriantys alų ir žiūrintys futbolą. Tačiau, kad ir būdami ramūs, jie seka vienas kito elgesį ir bet kada yra pasiruošę pašalinti tai, kas laikoma „nevyriška“. Filme ieškoma sąsajų ir atitikimų tarp vieno asmens ir stereotipo. Keliamas klausimas ar vyrai taip ilgai suvaržę moterį, patys nenukentėjo ir nesuvaržė savęs? Kodėl jie tokie priešiški tam, kas laikoma nevyriška? Galbūt tai, ko negali leisti sau, jie nori panaikinti kituose?

„Dead Dreams Of Monochrome Men“ ištrauka

1990m. darbas „Dead Dreams Of Monochrome Men“ priešingai – vaizduojami homoseksualių vyrų santykiai. Parodytas per televiziją filmas susilaukė kontraversiškų vertinimų dėl atviro homoseksualumo rodymo bei mirties vaizdavimo. Scenarijui pasitelkiama tikra serijinio vyrų ir berniukų žudiko Dannis Nilsen, siautusio 7 dešimtmetyje Londone, istorija. Vyras suviliodavo aukas klubuose ar gatvėse, vėliau, parsivedęs jas namo, nužudydavo ir prievartaudavo. Šiame filme bandomas pabrėžti skirtumas tarp įprastų seksualinių santykių ir iškrypimo. Panašios temos susijusios su homoseksualumu atsiskleidžia ir kituose ankstyvuosiuose L. Newsono darbuose „My Sex, Our Dance (1986), My Body, Your Body” (1987). Juose bandoma ieškoti šokiruojančių ir atvirų judesio išraiškos formų.

„Strange fish“ ištrauka

Filme „Strange fish“ (1992 m.) nebuvo tiek daug šokiruojančio fizinio judesio, kaip „Dead Dreams Of Monochrome Men“, tačiau čia Lloyed Newson’as išskėlė sau tikslą pavaizduoti pasakojimą apie sudėtingus jausmus. Jam įdomu buvo ar tragikomedinis teatras gali būti sukurtas pasitelkiant vien tik judesius.

Nors filmuose ir nagrinėjamos rimtos visuomeninės problemos, tačiau čia gausu humoristinių scenų. L.Newson‘ui juokas – geras įvertinimas.

„Juokas – gera reakcija, tai reiškia, kad žmonės kažką suprato. Juoką sukelti judesiais yra nepaprastai sunku. Kai šokis būna be prasmės, tu nesitiki iš žmonių jokios reakcijos, tiesiog žinai, kad žmonės sėdės pasipūtę ir žiūrės. Bet jei aš užsibrėžiau tikslą sužadinti žmonėms juoką – turiu labai aiškiai tai parodyti. Lygiai taip pat, jei noriu sužavėti ar sujaudinti žmones, turiu rasti tokius judesius, kurie tikrai sužadins tuos jausmus. Štai kas man yra šokis.“

„Strange Fish“ ištrauka

„DV8“ stengiasi būti prienami kuo platesnei ir įvairesnei auditorijai – dalyvauja daugybėje festivalių ir renginių visame pasaulyje. Neseniai grupė keliavo po pasaulį su nauju projektu „To Be Straight With You“, kuris taip pat šokiruojantis savo atvirumu. Šį kartą judesiai buvo jungiami su verbaliniu teatru. Čia nagrinėjamas sunkus santykis tarp homoseksualumo, religijos ir kultūrinių tradicijų. Spektaklyje 85 žmonių interviu, kurie susidūrė su homofobija. Kaip bebūtų keista žmonių susidūrusių su diskriminacija yra gausu ir tokiose šalyse kaip Anglija, kuri pasižymi tolerantiškumu ir pasaulietiškumu. Taigi ką kalbėti apie Islamo šalis, kur homoseksualumas draudžiamas valstybiniu lygmeniu. Pabrėžiamas faktas , kad 85 pasaulio šalyse homoseksualumas yra laikomas nusikaltimu, septyniose iš jų dėl santykių su tos pačios lyties asmeniu taikoma mirties bausmė. Daugiausia homofobija susijusi su religiniais įsitikinimais. Teigiama, kad krikščionybė klausimuose susijusiuose su homoseksualizmu nedaug skiriasi nuo mažiausiai tolerantiško tikėjimo Islamo. Taigi kyla klausimas – kodėl religija turi būti stipresnė jėga nei žmogaus laisvė? Kaip galime kaltinti giliai tikinčius žmones netolerancija kai Biblijoje ar Korane aiškus nusistatymas prieš santykius su ta pačia lytimi?

„The Cost Of Living“ ištrauka

Kūrybos turiniu ir jo aiškumu „DV8“ išsiskiria iš kitų šiuolaikinio šokio grupių. Tai grupė, turinti tvirtas nuostatas, nagrinėjanti visam pasauliui aktualias problemas ir užsibrėžusi keisti stereotipus. „Menas – tai būdas, priverčiantis į gyvenimą pažvelgti giliau, iš tos pusės iš kurios nebuvai pažvelgęs.“ – teigia L. Newson‘as. Nors neturime galimybės pamatyti spektaklių Lietuvoje, tačiau filmai – puiki proga susipažinti su žymiuoju fiziniu teatru „DV8“.

Mintimis pasidalino ir straipsnį parengė Agnė Kyguolytė.

Foto: Karolis Sabeckis

Prologas trumpas. Klasikiniams dramaturgams reikia klasika tampančių režisierių — ir todėl šiek tiek lengviau rašyti apie jų bendrus kūrinius. Tada galima praleisti tą dalį apie pasiekimus ir nuopelnus visuotinei kultūrai — jie ir taip akivaizdūs. Tarkime, žodis „Šekspyras“ jau senokai yra labiau simbolis, nei pavardė. Visgi, paėmus vos vieną simbolį, sudėtinga išplėsti jį į išskirtinę interpretaciją. Kartu galima prijungti naujų prasmių paryškinus kai kuriuos mažiau matomus akcentus ir pridėjus modernumo (nors bendroji žmonijos idėja nekintanti, visgi prastas tonas yra juoktis iš praėjusio amžiaus sąmojų). Įvyksta reakcija, rezultatas — Oskaro Koršunovo teatro „Hamletas“.

Pasižiūrėjęs į veidrodį, gali atsidurti pelėkautuose. Nesvarbu, ar esi beprotis, ar princas, ar karali(a)us juokdarys. Gal visi trys kartu. Gal trys aptariamos, ir dar keliasdešimt antraeilių rolių, kurias galima atlikti net neužsitepus grimo. Dėl kiekvieno savos kasdienybės personažo nėra prasmės kaskart sėstis prie veidrodžio ir pieštis naujo veido. Juk kiekvieną kartą rizikuoji priešais pastebėti keistą tipą, klausiantį: „Kas tu esi?“. Žaidžia nebe baltieji prieš raudonuosius, čia tu prieš save. Laimėjęs išprotės, pralaimėjęs irgi. Skirtumas priklauso nebent nuo laiko — kiek truks, kol gerklėj pajusi metalą. Rapyra, pelėkautai ar gyvsidabris — nebėra svarbu, kokia forma. Tavo laikas spektaklyje baigėsi, užleisk vietą kitam.

Apie OKT „Hamletą“ sunkoka kalbėti neminint atspindžių. Veidrodžiai riša žiūrovus su personažais, personažų vidų su vaidmeniu, kurį jie atlieka savo gyvenime. Klaudijaus (Dainius Gavenonis) kaltė dėl nužudyto brolio gali virsti spjūviu ant žiūrovo atspindžio. Stebėtojai nusikalsta ne mažiau nei patys veikėjai, nes jie tik žiūri, bet nieko nekeičia. Hamletas ilgai buvo tokioje — stebėtojo — padėtyje. Gal dėl to Dariaus Meškausko personažas — subrendęs ir išsodrinęs savo neapykantą, jo pamišimas apskaičiuotas. Kuriasi susivijęs daugiasluoksnis konfliktas — dabartinis karalius kovoja ir su savo dvilypumu (D.Gavenonis įkūnija tiek Klaudijų, tiek ir mirusio karaliaus šmėklą), ir su Hamletu, teisėtu paveldėtoju.

Svarbiausi paties Hamleto nesutarimai kyla viduje, stebint tai, kas dedasi aplink — nepateisinama motinos (Nelė Savičenko) išdavystė nukreipia į nepasitikėjimą moterimis, tai kartu sutrukdo santykius su Ofelija (Rasa Samuolytė). Bendrasis dekadansas rūmuose stabilumo taip pat nesuteikia. Ofelijos tėvas Polonijus (Vaidotas Martinaitis) — pigaus nuolankumo ir veidmainystės maestro. Rozenkrancas ir Gildensternas, du dvaro freilinai, papildo spektaklį metroseksualiu šarmu. Greta jų gyvumo įneša guvūs sargybiniai ir Hamleto draugas Horacijus (Julius Žalakevičius), chuliganišku linksmumu prataškantys gedulingą atmosferą.

Ji kuriama puikiai derinant garsą ir apšvietimą, jutimas slenka nuo malonaus sunkumo iki grėsmingos padūmavusios mistikos. Laikas nuo laiko slėgimą prastumdo raudona juokdario nosis ir ją dėvintis nebylus padaras, skleidžiantis lengvą paranoją. Neaišku, ar jis atspindi emociją (kaltė? išdavystė? agresija?), ar tai tik dekoratyvus kontrastas mirusiam rūmų klounui Jorikui.

Scenografija subtili, nukreipianti į Šekspyro „Globus“ teatro iškabą, skelbusią, jog vaidina visas pasaulis. Pagrindinis elementas — staliukai grimuotis su veidrodžiais. Viena įdomiausių vietų spektaklyje dar labiau pagilina teatro teatre idėją: čia vyksta keliaujančių aktorių spektaklis, kurį Hamletas panaudoja demaskuojat nusikaltėlius. Karališkasis dvaras kartu ir stebi pasirodymą, ir jame vaidina. Aukščiau visko stovintis Hamletas režisuoja, iš motinos ir patėvio reakcijų mėgindamas išskirti patvirtinimų apie tėvo nužudymą. Panašu, jog Hamletas yra lėlininkas, manipuliuojantis savo žaislais mechaninėmis šypsenomis. Jų dirbtinumas yra įrodymas, kad spėjimai tikri.

Tikrovės ir abejotinų jos atspindėjimų santykis negali vesti prie jokių išvadų. Kiekvienas turi savo realybės versiją, priklausomą nuo asmeninio patyrimo. Ji kuriama stebint aplinką ir bandant nuvalyti daugiasluoksnį grimą, dengiantį grynąją daikto idėją. Dažnai tai nėra įmanoma. Bet gal ir nėra svarbu — miręs karalius niekuo ne pranašesnis už savo mirusį juokdarį.

Nuotrauka: Gintaras Česonis

Vasario 22 dieną Kauno Kameriniame teatre vyko režisieriaus, Kauno kamerinio teatro įkūrėjo bei meno vadovo Stanislovo Rubinovo jubiliejinis vakaras. Režisierius šventė 80-ąjį gimtadienį bei savo kūrybinės veiklos 60-metį.

Dažnai iš žmonių, o dar dažniau iš teatro žmonių išgirstu, jog Kauno kamerinis teatras turi kažkokią malonią, šildančią, kūrybišką aurą. Tuo įsitikinau ir pati. Kiek kartų man jau teko sėdėti dienos metu fojė ir klausytis malonios tylos, kurią kartas nuo karto suvirpina scenoje berepetuojančių aktorių balsai. Kiek kartų jau teko ateiti į teatrą ir pajusti šiltą, draugišką ir netgi šeimynišką atmosferą. Pasak Kauno kamerinio teatro režisieriaus Stanislovo Rubinovo, patį žodį teatras galima suprasti labai įvairiai. Tai gali būti pastatas, tai gali būti ir žmonių kolektyvas, kurie kuria sceninį meną, ir netgi vienas žmogus, kuris per savo personažą gali atlikti savotišką išpažintį, parodyti save, savo mintis ir taip kurti teatrą. Pats režisierius į pirmą vietą iškelia žmonių kolektyvą, kurie kūrybos procese tampa savotiškais vienminčiais, „juos idealiu atveju jungia bendros idėjos, bendras estetinis pasaulio supratimas“. Būtent apie tokius dalykus ir kalbėjausi su režisieriumi Stanislovu Rubinovu vieną lapkričio popietę.

Greta Klimavičiūtė-M. kalbina režisierių Stanislova Rubinovą.

„Aktorius tai ne profesija, o gyvenimo būdas“ sako režisierius „Žinoma, svarbu įvaldyti amatą, tačiau be meilės teatrui ir noro gyventi šitokį gyvenimą, amatas yra nieko vertas“. Toliau kalbėdamas S. Rubinovas prisimena tuos laikus, kai dar kūrė savo studiją „tuomet turėjome labai griežtas taisykles, dabar jos nebe tokios giežtos, gyvenimas eina, žmonės kuria šeimas ir turi ne vien teatrą kaipo šeimą“. Kaip teatro idealą režisierius pateikia Miltinio teatrą, kuris pasak jo, atspindi tą idealų aktoriaus gyvenimo būdą, kad ir koks jis žiaurus atrodytų. Tiek pas Miltinį teatre, tiek S. Rubinovo studijoje vietelė šeima buvo teatras. Tačiau režisierius džiaugiasi, jog dar yra išlikusių tradicijų, kurių visi stengiasi laikytis, viena iš jų Naujųjų Metų šventimas drauge „tai yra mūsų šeima, tai yra gyvenimo būdas“. Ir iš ties dažniau apsilankius teatre, pasišnekėjus su aktoriais gali jausti tą draugišką, šeimynišką bei betarpiška atmosferą. Tikriausiai šiandien tokių teatrų yra be galo mažai.

Per pirmąjį mūsų susitikimą Jūs užsiminėte apie meluojantį ir nemeluojat aktorių, parūpo išsiaiškinti ką tai reiškia?

Kas iš viso yra atlikėjas? Tai yra žmogus (aktorius ar muzikantas), kuris atlieka svetimą tekstą. Svetimą tekstą, reikia padaryti savu, tik tada tai yra tiesa, o jeigu tas svetimas ir skamba kaip svetimas tai tuomet yra melas. O jeigu jis atlieka kaip savo tekstą, su savo įsitikinimais… Čia galime prisiminti gyvojo teatro sąvoką. Tuomet, kai tekstas tampa savu, tada yra gyvasis teatras, bet ką reiškia – tampa savu? Teatras turi vieną tokią sąlygą, kuri dviem žodžiais yra apibudinama: čia ir dabar. Ką tai reiškia čia ir dabar? Sakykim filmas, nufilmavo filmą prieš dvidešimt metų, o jis sukasi ir dabar ir aktorius mato save vaidinantį tada, žinoma, malonu save matyti jauną, bet iš kitos pusės jisai nesutinka, su savim. Jis jau kitoks, jis dabar tą patį supranta kitaip ir dažniausiai aktoriai negali žiūrėti filmo kuriame jie vaidina, nes tai yra „konservai“. Tai yra įdėta į tą dėžutę, užkonservuota ir viskas, tai gali būti geri „konservai“, bet „konservai“. Teatro menas ir apskritai atlikėjo menas skiriasi nuo filmo, tuo, kad jisai egzistuoja kartu su žiūrovais, jis nebūna atskirai nuo žiūrovų. Dailininkas tapo atskirai nuo savo žiūrovo, rašytojas rašo atskirai, dėlto apie rašytoją galima pasakyti: „na manęs nesupranta, nieko, praeis šimtas metų mane supras“. Aktorius negali sakyti: „praeis savaitė ir mane supras“, jį turi suprasti čia ir dabar. Vadinasi, tas kas yra daroma yra daroma toje kultūroje, kurioje yra gyvenama. Tai yra didelė problema, kada tą patį spektaklį vaidinam Lietuvoj ir jis yra puikiai priimamas, o kitur – visiškai nesuprantamas, nors ir būna išversta į jų kalbą. Nesupranta, nes tai yra visiškai kitos kultūros dalykas. Toliau, maža to, spektaklis niekuomet nesikartoja, jeigu tai gyvo teatro spektaklis. Negyvo teatro spektaklis, eina viens prie vieno, tiksliai. Aktoriai vaidina gerai, bet jie neišgyvena čia ir dabar ir būtent šitoj vietoj, o ne kitoj. O jeigu aktoriai išgyvena čia ir dabar ir būtent su šiais žiūrovais, tada yra kitas dalykas! Viena kartą išeina geriau, kitą kartą išeina blogiau, dėl daugelio priežasčių, visų pirma dėl žmonių, kurie ateina, bet tai yra gyvas dalykas – čia ir dabar. Kada šita sąlyga čia ir dabar veikia, tada galima sakyti, kad tai yra būtent gyvo teatro sąlyga. Kada yra čia ir dabar, spektaklis kiekvieną kartą bus kitoks, jis niekados nepasikartos – tekstas bus tas pats, mizanscenos bus tos pačios, bet pats spektaklis nesikartoja, jis bus kitas.

Ar aktorius jaučia, kaip žiūrovas reaguoja?

Žinoma, netgi labai. Tuomet kai žmonės sėdi salėje ir stebi spektaklį, kaip per rakto skylutę tuomet jaučiasi bendra žiūrovų salė, o tokiais atvejais, kai aktorius atsiduria visai šalia auditorijos, jis gali jausti kiekvieną žiūrovą individualiai. Aktoriams būna labai sunku tuomet, kai kažkurioje spektaklio vietoje, kur visada žiūrovai reaguodavo, staiga reakcijos nebūna. Būna tokia pauzė, aktoriai duoda žmonėms pasijuokti, ir saiga pauzė nereikalinga! Ir pas mus būna, į vieną spektaklį susirenka reaguojanti, gyva publika, o kitame – žiūrovų salė lyg mirus. Žmonės galbūt viską supranta, bet jie tokie „nereaguojantys“. Aišku tai ne tragedija. Tragedija būna tada, kai nesupranta. Bet žinoma, aktoriui yra reikalinga šita gyva reakcija. Dėl to Lietuvoje yra sunkoka vaidinti, nes lietuviškas žiūrovas yra santūrus, žymiai lengviau vaidinti Lenkijoje, Rusijoje, jau nekalbant apie Gruziją, Armėniją, kur reakcijos būna audringos.

Nuotrauka: Gintaras Česonis

Kaip aktorius sugeba vaidinti, įsijausti į charakterį ir tuo pačiu matu stebėti, kas vysta aplinkui?

O! Jūs davėt gerą klausimą, Jūs žinot tokią ligą šizofrenija? Tai egzistuoja vadinama aktorinė šizofrenija – kada vienu metu, aktorius verkia scenoje ir tuo pačiu metu galvoja, „šiandien aš gerai verkiu“, o verkia jis iš tikrųjų, nevaidina, ne taip kaip vaikiškuose spektakliuose, ašaros rieda iš tikrųjų. Kitas dalykas, jeigu žmogus turi labai daug racionalumo, jis negali būti aktoriumi. Žmogus norėdamas būti aktoriumi, turi išpildyti vieną sąlygą – jis pats turi tikėti duotom aplinkybėm. Kuo tu labiau pats tiki, tuo tu labiau įtikini kitus. Aišku, be jokios abejonės, aktoriui auditorija tuo geresnė, kuo ji patiklesnė, kuo meniškesnė. Priešingai negu kažkas galvoja, jog labai sunku vaidinti aktoriams, aktoriams vaidinti yra labai lengva, na aišku jeigu vaidini gerai, jeigu blogai – jie šito nepriima, iš karto atmeta. bet jeigu gerai jie taip įsitraukia, jie taip pradeda gyventi tuo, normalūs žiūrovai šitaip nesugeba.

Kaip manote ar teatras moko gyventi?

Aš jums atsakysiu ne taip kaip Jūs norit išgirsti. Teatras nemoko gyventi. Jeigu teatras nori atlikti šitą funkciją – tai blogas teatras. Teatras ir bet koks tikras menas neduoda atsakymų, o, geriausiu atveju, formuluoja klausimus, bet atsakymų neduoda. Jis nėra receptas, kaip gyventi. Taip pat yra ir etinė ir estetinė teatro kategorija. Tačiau teatras, ir apskritai menas neužsiiminėja etika. Teatras turi žadinti estetinius jausmus, o ne etinius.

O tuomet galbūt teatras pakartoja kažkokias žmonių kultūrines vertybes?

Aš pasakyčiau, nevisai taip, jeigu kalbėti apie tragedijos meną. Jūs apie froidizmą ką nors žinot? Froidas atrado psichoanalizę. Psichoanalizė atlieka tokią funkciją, jog yra iškapstoma iš žmogaus atminties labai daug visokių dalykų, ne pačių geriausių ir ne pačių gražiausių, atvirkščiai, ieškoma negatyvios pusės. Dažnai žadinant žmoguje atgailos jausmą ar dar kažką. Tai daro r tragedija, jinai iškelia ne šviesias žmogaus puses. Tatras turi katarsio, apsivalymo funkciją.

Dėkojame už nuostabų ir be galo įdomų pokalbį.

Foto: Karolis Sabeckis

Režisierius Oskaras Koršunovas teigia, jog į spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ bei pačią istoriją žiūri, kaip į socialinę dramą: „Šią istoriją norėjau suvokti kaip socialinę dramą, kuri, susiklosčius aplinkybėms, virsta žiauria tragedija. Joje susipynę daug peripetijų. Čia save atpažins Montekiai ir Kapulečiai — istorija nepraradusi aktualumo, nors parašyta 1599 metais. Romeo ir Džiuljeta išgyvena ne tik meilės istoriją — jie priversti susimąstyti ir apie kitas vertybes. Po Romeo ir Džiuljetos mirties išnyksta ir Verona — todėl šią istoriją dar galima pavadinti ir pamokoma”. Atrodo, jog šia citata pasakyta visa spektaklio esmė ir daugiau nieko nebereikia pridurti, galbūt tik apžvelgti techninį spektaklio išpildymą.

Foto: Karolis Sabeckis

Beveik visi liaupsina šį spektaklį, nes tai dar viena puiki ir įdomi Šekspyro interpretacija:

— Ach, na ir ką galima įdomaus sugalvoti, tokiai, visaip interpretuotai istorijai papasakoti, ir matot, Koršunovas viską perkėlė į kepyklą, į virtuvę su daug miltų, kurie tiek daug visko simbolizuoja, ach.. — sako vieni.

— Taip, tikrai įdomu. — aš jiems atsakau.

Tačiau mane labiausiai žavėjo ne pati interpretacija, ne aktorių nuostabi vaidyba (kuri tik glostė akį ir privertė patikėti), bet pats teatrališkumas, ta teatro Magija, magija iš didžiosios M. Vietomis aš pamiršau, kad esu tik žiūrovė. Pasijutau, taip lyg keliaučiau šešto dešimtmečio Italijos miestelio gatvelėmis ir eidama pro kepyklą „visai nesmalsiai“, o tik šiek tiek įkyriai, per vitrinos langą stebėčiau kas vyksta virtuvės viduje. Deja, kai kuriose scenose iš savosios šizofrenijos aš grįžau į realybę, galbūt buvo kaltas nežymus nuoboduliukas. Taip pat, akimirkomis žavėdavausi puikiu aktorių darbu, kitomis akimirkomis matydavau kontrastą tarp puikaus beveik genialaus ir tarp gero, šiek tiek vidutiniško aktoriaus. Kai kada net nežiūrėdavau ką daro pagrindiniai scenoje veikiantys herojai, o daiktelis po daiktelio analizavau butaforiją ir staiga į mano akiratį įsibraudavo kažkieno galva, rankos ir net visas gyvas torsas įsiterpęs tarp keisčiausių daiktų. Scenografija (Jūratės Paulėkaitės) buvo lygiai tokia pati nuostabi ir geniali kaip ir aktorių darbas. Scenografija ir aktorių vaidyba sukūrė visą tą teatrališką Magiją, kuri net ir dabar kutena, kažkur smegenyse pasislėpusius estetikos suvokimo receptorius.

— BRAVO! — kažkas šaukė po spektaklio.

Foto: Karolis Sabeckis

O man, išėjus iš spektaklio, įkyriai į galvą lindo Pranciškonas Lorencas (akt. Remigijus Vilkaitis), kuris ironiškai priminė Šv. Valentino dieną. Viena iš daugelio legendų apie Šv. Valentino dienos atsiradimą pasakoja: III a. Romoje gyveno vyskupas Valentinas, padėjęs įsimylėjusiems. Tuometinis Romos imperatorius Klaudijus II-asis siekė suburti kuo didesnę kariuomenę, kad jie gintų imperiją. Kad savo tikslą pasiektų, jis išleido įsakymą, laikinai draudžiantį tuoktis. Vyskupas Valentinas išklausydavo mylinčiųjų žmonių išpažintis ir prašymus slapčia juos sutuokti. — ironiška, bet ne visai į temą.

Kita, niekaip neapleidusi mano minčių, scena buvo — „balkono scena“. Ši dramos vieta yra visaip reprodukuota, interpretuota ir visiems iki gyvo kaulo įgrisusi, bet vis tiek be galo romantiška. Man šioje scenoje sutilpo visa spektaklio esmė ir prasmė. Džiuljeta (akt. Rasa Samuolytė) ir Romeo (akt. Gytis Ivanauskas) stovėjo vienas prieš kitą, kiekvienas virš savo kasdieninės šeimyninės virtuvės, lyg du žmonės sugebėję pakilti šiek tiek aukščiau nei kasdienybė. O tarp jų žiojėjo tarpas — skiriantis tas dvi kasdienio gyvenimo ir neapykantos virtuves — bedugnė. Kad ir kiek jie vienas kitam prisiekinėjo meilę, ta bedugnė neišnyko, ji tapo tik kryžiumi palaiminančiu jų meilę ir saugojančiu jų amžiną atilsį. O į tą bedugnę tilpo tiek daug — visa gyvenimo esmė ir išmintis — neapykanta dėl neapykantos, kerštas, meilė viltis ir mirtis. Ir visa tai taip stilingai, elegantiškai ir teatrališkai sukūrė teatro Magiją.

Foto: Karolis Sabeckis

Dabar norėčiau grįžti į realybę. Prie ko čia socialinė drama ir ta bedugnė? Tikriausiai režisierius O. Koršunovas sakydamas: „šią istoriją norėjau suvokti kaip socialinę dramą…“. Neturėjo galvoje to, ką aš dabar parašysiu. Pasak vieno žymaus antropologo ir teatro mylėtojo socialinė drama tai harmoningų ir disharmoningų socialinių procesų visuma, kylanti iš konfliktinių situacijų. Socialinės dramos modelis tinka tiek realiam socialiniam gyvenimui, tiek bet kokiai gerai teatro dramai. Socialinę dramą sudaro keturios pagrindinės fazės:

1) Nustatytų normų pažeidimas arba nesilaikymas. Spektaklio priešistorė, kurios nei spektaklio kūrėjai, nei žiūrovai, nei personažai nežino — neapykantos priežastys.

2) Krizė, kurios metu pažeidimai ir nesilaikymai išplinta. Tai pati spektaklio pradžia, dviejų kariaujančių grupių Montekių ir Kapulečių susigrūmimas, tiek fizinis tiek pagyrūniškas (kieno grožybės ir skanybės didesnės ir minkštesnės).

3) Atsitaisymas, vedamos derybos dėl krizės, siekiama įsteigti iki-kritinę socialinę erdvę. Manau šioje vietoje atsiduria Romeo ir Džiuljetos meilė, kuri nors ir yra slapta, Pranciškono Lorenco pagalba bando glaistyti nesantaiką tarp šeimų, visus tikindama, kad iš viso to išeis kažkas gero ir gražaus.

4) Reintegracija (problemos išsprendimas ir pakeitimų įteisinimas). O pakeitimas spektaklyje yra … bedugnė, į kurią visi ir sukrenta. Bedugnė egzistuoja nuo pat pradžių ir žiūrovas ją gali matyti viso spektaklio metu. Ji iš pat pradžių nieko gero nežada, bet nors ir drama mintinai žinoma, spektaklio kūrėjai mus apgauna ir sukuria mažą iliuziją, kad galbūt viskas baigsis gerai. Pasak Victor Turner socialinė drama visada kartojasi ir visada laikosi to paties modelio.

Taigi, nors tai nauja (sąlyginai) interpretacija, naujas požiūris, bet esmė išlieka ta pati, mes visada kartojame save, savas klaidas, savąjį Romeo ir Džiuljetos išgyvenimą. Tad dar kartą pakartokime savo tragišką meilės istoriją.

Foto: Karolis Sabeckis

Foto: Karolis Sabeckis

Foto: Karolis Sabeckis

Foto: Karolis Sabeckis

Foto: Karolis Sabeckis

Foto: Karolis Sabeckis

Foto: Karolis Sabeckis

D. Vaitiekūnas spektaklyje "Juozapas ir jo svajonių apsiaustas"

Šiandien po miuziklo „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“, vykusio „Keistuolių“ teatre, Vytauto Kernagio stipendija buvo įteikta spektaklyje Juozapo vaidmenį atlikusiam 22 metų aktoriui ir muzikantui Dominykui Vaitiekūnui. Apdovanojimą aktoriui įteikė Dalia Kernagienė su „Sostinės“ LIONS klubo atstovu.

„Tai pirmas mano asmeninis apdovanojimas. Jaučiuosi gana smagiai, kad įvertino mano darbus, tai skatina dirbti toliau.“ – sakė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) aktorinį meistriškumą  studijuojantis D. Vaitiekūnas. Darbų aktoriui tikrai netrūksta – jis yra grupės „Liūdni slibinai“ vokalistas, „Trupės liūdi“ ir gospel choro “Sounds in G” narys.  „Ši stipendija man ypatinga dėl to, kad paauglystėje labai daug klausydavau Vytauto Kernagio muzikos, ypač akustinio albumo. Kai 2006m. stojau į LMTA, mūsų kursą rinko Vladas Bagdonas kartu su V. Kernagiu, tik deja, jis jau nebegalėjo su mumis dirbti.“

D. Vaitiekūnas yra antrasis V. Kernagio stipendijos laureatas – 2008m.  buvo įvertintas „Utopia“ teatro aktorius, „No theatre“ trupės idėjinis vadas, grupės „Suicide DJ‘s“ narys Vidas Bareikis.

V. Kernagio fondas kartu su „Sostinės“ LIONS klubu ir LMTA įsteigė V. Kernagio stipendiją, kuri, komisijos sprendimu, kiekvienais metais  įteikiama geriausiems LMTA Teatro ir kino fakulteto studentams.