Geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje
Teatras
Antrasis vieno aktoriaus festivalis Kaune
Apr 13th
Pernai gegužės mėnesį Kaune įvykęs pirmasis tarptautinis vieno aktoriaus teatro spektaklių festivalis „MonoBaltija“ įrodė, kad monospektaklio galimybės yra neribotos ir tapo pavykusiu startu ateičiai.Šių metų gegužės 5-9 d.d. įvyks II „MonoBaltijos“ festivalis. Kaip ir pernai jame dalyvaus Baltijos jūros šalių aktoriai, kurie pristatys geriausius savo monospektaklius Lietuvos publikai – Nijolė Narmontaitė (Lietuva), Rolandas Kazlas (Lietuva), Jurij Kraskov (Rusija), Tuukka Vasama (Suomija), Indrek Taalmaa (Estija), Krīstine Klētniece (Latvija), Anna Skubik (Lenkija), Roger Westberg (Švedija), Janusz Stolarski (Lenkija), Gabby Schelle (Vokietija), Sergej Barkovskij (Rusija), be to šiemet prisijungs ir Vengrijos aktorius Peter Scherer. Visi festivalio spektakliai (išskyrus Rolando Kazlo pasirodymą, kuris vyks Kauno lėlių teatre) vyks Kauno kamerinio teatro patalpose, kur penkias dienas bus galima mėgautis tikrai aukšto profesinio lygio spektakliais ir jaukiai dalintis įspūdžiais bei atradimais. Festivalis prasidės spaudos konferencija gegužės 5 d. 15 val., o 16 val. įvyks iškilmingas atidarymas. Kviečiame visus dalyvauti!Diskusija “Menų centre” – Režisūra kamerinėse erdvėse
Apr 12th
Balandžio 14 dieną (trečiadienį) 18 val. į „Menų Centrą“ (Daukanto g. 28, Kaunas) kviečiami visi besidomintys teatru arba norintys daugiau apie jį sužinoti. Diskusijos tema: Režisūra kamerinėse erdvėse. Vakaro svečias – daugeliui gerai žinomas Kauno mažojo teatro vadovas ir režisierius Vytautas Balsys. Režisierius su mumis pasidalins savo patirtimi dirbant kamerinėse erdvėse, bandysime aiškintis kokie yra kamerinės erdvės privalumai bei trūkumai. Kviečiami visi teatru besidomintys ir norintys diskutuoti jo problemomis. Diskusija vyks dialogo forma, kiekvienas norintis galės bet kada įsijungti ir užduoti rūpimus klausimus. Iki susitikimo balandžio 14 dieną, lauksime!Diskusija: Aktoriaus teatras – koks jis?
Mar 28th
Kovo 30 dieną (antradienį) 18 val. „Menų centras“ (Daukanto g. 28, Kaunas) kviečia visus besidominčius teatru arba norinčius daugiau apie jį sužinoti į diskusiją tema: Aktoriaus teatras – koks jis? Šį kartą turėsime du vakaro svečius – Kauno dramos teatro aktorių Sigitą Šidlauską bei aktorę Godą Piktytę. Aktoriai pasidalins savo patirtimi kuriant teatrą „Mens Publika“ bei apie jau sukurtus ir būsimus šio teatro kūrybinius projektus. Diskusija vyks dialogo forma, kiekvienas norintis galės bet kada įsijungti ir užduoti rūpimus klausimus. Diskusiją moderuos Greta Klimavičiūtė. Iki susitikimo kovo 30 dieną, lauksime!Lloyd Newson: „Šokis – ne tapetas, o siena“
Mar 24th

Žymaus visame pasaulyje britų fizinio teatro „DV8“ vadovo Lloyd Newson‘o nuomonė kategoriška – jis prieš abstraktųjį šokį. „DV8“ kūryba kelia diskusijas apie gilesnes ir sudėtingesnes socialines, psichologines, politines problemas. Jau pavadinimas daug pasako apie grupės filosofiją. „DV8“ išsišifruoja kaip „deviate“- tai devijuoti, deviantas – nukrypstantis nuo normų, standartų. Arba kitaip – dance and video8, taip pat nusako grupės kūrybos pobūdį – jungti du vizualiuosius menus – teatrą ir mediją. „DV8“ darbuose dažnai liečiama homoseksualumo tema (ji artima L. Newson‘ui, jis pats yra homoseksualas), nepritampančių visuomenėje žmonių, jų santykių, nesusikalbėjimo problematika. Taip pat gvildenamos problemos susijusios su stereotipų įtaka žmonėms, tolerancijos stoka. Apie visą tai drąsiai, tačiau paprastai ir suprantamai kalbama „DV8“.
„Šokis neturi būti tapetas, šokis turi būti sienos ir stogas“- teigia L. Newson. Jis neigiamai vertina populiarųjį šokį, kuris tik gražus, bet nieko nesakantis. Abstraktaus šokio trupės turi labai ribotą supratimą kas yra „grožis“, „estetika“, taigi „DV8“ tikslas – naujomis, radikaliomis išraiškos formomis keisti žmonių išankstinę nuomonę apie judesio meną, ir šokėją: koks jis yra ar turi būti.

Kiekvienam „DV8“ projektui atrenkami nauji žmonės. Čia svarbu ne tik žmogaus profesionalumas šokio srityje, bet ir asmenybės ypatumai – aktoriai ir personažai tampriai susiję. Kai kuriuose projektuose visi šokėjai vaidina savo tikraisiais vardais (filmas „The Cost Of Living“; projektas „To Be Straight With You“). Tokiu būdu naikinama riba tarp teatro ir gyvenimo, kas leidžia efektyviau susitapatinti su veikėjais ir patiems šokėjams tampa lyg terapija, kurios metu atskleidžiami tikri jų išgyvenimai.
Kiekvienas žmogus ateidamas į projektą atneša savo patirtis ir praturtina kūrybinį procesą, todėl trupės spektakliuose ir filmuose išvystame ir „nestandartinių“ šokėjų – apkūnių, neįgalių vyresnio amžiaus. Pasak Newson‘o, patys įdomiausi su juo dirbę žmonės, prieš šokdami užsiėmė kitokia veikla (pvz: buvo informatikai, aktoriai ar tiesiog pardavėjai). Daugeliui šokančių nuo mažens trūksta gyvenimiškos patirties, kurią vadovas labai akcentuoja. Jis pastebi, kad profesionalūs šokėjai dažnai būna sužlugdyti kaip žmonės. Jie dirba tokioje aplinkoje, kurioje susikoncentruojama tik į įvairias formalias technikas ir žiūrima į šokėjo kūną kaip įrankį, skirtą lipdyti įvairioms kompozicijoms, pamirštama žmogaus esmė, jo individualumas. Šio fizinio teatro šokėjai savo žmogiškais išgyvenimais pasidalina su publika, būtent todėl spektakliai tokie nuoširdūs ir paveikūs.
„The Cost Of Living“ ištrauka
Visi „DV8“ darbai verti dėmesio, nes gvildena aktualias visuomenines problemas, kelia diskusinius klausimus, keičia nusistovėjusias normas, požiūrį į gyvenimą, vertybes. Juose judesiais ir šokiu atskleidžiami santykių keblumai, personažų charakteriai, jų jausmai, pažiūros.
Daugybę apdovanojimų gavęs 2004 m. filmas „The Cost Of Living“ kelia klausimus – kiek žmogus praranda gyvendamas? Ar patirtis jam padeda? Ar praranda savo naivumą, paprastumą? O gal tampa ciniškas ir kandus? Pagrindiniai veikėjai šiame filme outsideriai, ieškantys vietos po saule. Tai įkyrusis ir kandusis Edis, dažnai nukenčiantis dėl tokio elgesio, taip pat atsiskyrėlis Rowan‘as, vėliau randantis savo meilę. Ryškus personažas – bekojis žmogus Davidas, kuris pasitelkiamas atskleisti visuomenės požiūrį į neįgaliuosius. Vaizduojant šokėją be kojų plečiama grožio sąvoka. Ar gali neįgalaus žmogaus judesiai tapti estetinio susižavėjimo objektu? Filme bandoma parodyti, kad gali.
„Enter Achilles“ ištrauka
Kadangi „DV8“ kūryba susijusi su realiais išgyvenimais, kūrybinis procesas nevyksta vien tik treniruočių salėje. Pavyzdžiui 1995m. filmui „Enter Achilles“ šokėjai buvo paprašyti stebėti Londono kavinės lankytojus ir užfiksuoti kokia informacija perteikiama per jų kūno kalbą. Vėliau grįžus į studiją visą tai buvo bandoma paversti šokio judesių frazėmis. Filmo kūrimas bei išraiškos formų ieškojimas užtruko apie 2 metus. „Enter Achilles“ nagrinėjama „vyriškumo“ sąvoka. Vaizduojami stereotipiniai britų vyrai, sėdintys pub‘e, geriantys alų ir žiūrintys futbolą. Tačiau, kad ir būdami ramūs, jie seka vienas kito elgesį ir bet kada yra pasiruošę pašalinti tai, kas laikoma „nevyriška“. Filme ieškoma sąsajų ir atitikimų tarp vieno asmens ir stereotipo. Keliamas klausimas ar vyrai taip ilgai suvaržę moterį, patys nenukentėjo ir nesuvaržė savęs? Kodėl jie tokie priešiški tam, kas laikoma nevyriška? Galbūt tai, ko negali leisti sau, jie nori panaikinti kituose?
„Dead Dreams Of Monochrome Men“ ištrauka
1990m. darbas „Dead Dreams Of Monochrome Men“ priešingai – vaizduojami homoseksualių vyrų santykiai. Parodytas per televiziją filmas susilaukė kontraversiškų vertinimų dėl atviro homoseksualumo rodymo bei mirties vaizdavimo. Scenarijui pasitelkiama tikra serijinio vyrų ir berniukų žudiko Dannis Nilsen, siautusio 7 dešimtmetyje Londone, istorija. Vyras suviliodavo aukas klubuose ar gatvėse, vėliau, parsivedęs jas namo, nužudydavo ir prievartaudavo. Šiame filme bandomas pabrėžti skirtumas tarp įprastų seksualinių santykių ir iškrypimo. Panašios temos susijusios su homoseksualumu atsiskleidžia ir kituose ankstyvuosiuose L. Newsono darbuose „My Sex, Our Dance (1986), My Body, Your Body” (1987). Juose bandoma ieškoti šokiruojančių ir atvirų judesio išraiškos formų.
„Strange fish“ ištrauka
Filme „Strange fish“ (1992 m.) nebuvo tiek daug šokiruojančio fizinio judesio, kaip „Dead Dreams Of Monochrome Men“, tačiau čia Lloyed Newson’as išskėlė sau tikslą pavaizduoti pasakojimą apie sudėtingus jausmus. Jam įdomu buvo ar tragikomedinis teatras gali būti sukurtas pasitelkiant vien tik judesius.
Nors filmuose ir nagrinėjamos rimtos visuomeninės problemos, tačiau čia gausu humoristinių scenų. L.Newson‘ui juokas – geras įvertinimas.
„Juokas – gera reakcija, tai reiškia, kad žmonės kažką suprato. Juoką sukelti judesiais yra nepaprastai sunku. Kai šokis būna be prasmės, tu nesitiki iš žmonių jokios reakcijos, tiesiog žinai, kad žmonės sėdės pasipūtę ir žiūrės. Bet jei aš užsibrėžiau tikslą sužadinti žmonėms juoką – turiu labai aiškiai tai parodyti. Lygiai taip pat, jei noriu sužavėti ar sujaudinti žmones, turiu rasti tokius judesius, kurie tikrai sužadins tuos jausmus. Štai kas man yra šokis.“
„Strange Fish“ ištrauka
„DV8“ stengiasi būti prienami kuo platesnei ir įvairesnei auditorijai – dalyvauja daugybėje festivalių ir renginių visame pasaulyje. Neseniai grupė keliavo po pasaulį su nauju projektu „To Be Straight With You“, kuris taip pat šokiruojantis savo atvirumu. Šį kartą judesiai buvo jungiami su verbaliniu teatru. Čia nagrinėjamas sunkus santykis tarp homoseksualumo, religijos ir kultūrinių tradicijų. Spektaklyje 85 žmonių interviu, kurie susidūrė su homofobija. Kaip bebūtų keista žmonių susidūrusių su diskriminacija yra gausu ir tokiose šalyse kaip Anglija, kuri pasižymi tolerantiškumu ir pasaulietiškumu. Taigi ką kalbėti apie Islamo šalis, kur homoseksualumas draudžiamas valstybiniu lygmeniu. Pabrėžiamas faktas , kad 85 pasaulio šalyse homoseksualumas yra laikomas nusikaltimu, septyniose iš jų dėl santykių su tos pačios lyties asmeniu taikoma mirties bausmė. Daugiausia homofobija susijusi su religiniais įsitikinimais. Teigiama, kad krikščionybė klausimuose susijusiuose su homoseksualizmu nedaug skiriasi nuo mažiausiai tolerantiško tikėjimo Islamo. Taigi kyla klausimas – kodėl religija turi būti stipresnė jėga nei žmogaus laisvė? Kaip galime kaltinti giliai tikinčius žmones netolerancija kai Biblijoje ar Korane aiškus nusistatymas prieš santykius su ta pačia lytimi?
„The Cost Of Living“ ištrauka
Kūrybos turiniu ir jo aiškumu „DV8“ išsiskiria iš kitų šiuolaikinio šokio grupių. Tai grupė, turinti tvirtas nuostatas, nagrinėjanti visam pasauliui aktualias problemas ir užsibrėžusi keisti stereotipus. „Menas – tai būdas, priverčiantis į gyvenimą pažvelgti giliau, iš tos pusės iš kurios nebuvai pažvelgęs.“ – teigia L. Newson‘as. Nors neturime galimybės pamatyti spektaklių Lietuvoje, tačiau filmai – puiki proga susipažinti su žymiuoju fiziniu teatru „DV8“.
Mintimis pasidalino ir straipsnį parengė Agnė Kyguolytė.
Šekspyras, Hamletas, Koršunovas
Mar 7th

Foto: Karolis Sabeckis
Prologas trumpas. Klasikiniams dramaturgams reikia klasika tampančių režisierių — ir todėl šiek tiek lengviau rašyti apie jų bendrus kūrinius. Tada galima praleisti tą dalį apie pasiekimus ir nuopelnus visuotinei kultūrai — jie ir taip akivaizdūs. Tarkime, žodis „Šekspyras“ jau senokai yra labiau simbolis, nei pavardė. Visgi, paėmus vos vieną simbolį, sudėtinga išplėsti jį į išskirtinę interpretaciją. Kartu galima prijungti naujų prasmių paryškinus kai kuriuos mažiau matomus akcentus ir pridėjus modernumo (nors bendroji žmonijos idėja nekintanti, visgi prastas tonas yra juoktis iš praėjusio amžiaus sąmojų). Įvyksta reakcija, rezultatas — Oskaro Koršunovo teatro „Hamletas“.

Pasižiūrėjęs į veidrodį, gali atsidurti pelėkautuose. Nesvarbu, ar esi beprotis, ar princas, ar karali(a)us juokdarys. Gal visi trys kartu. Gal trys aptariamos, ir dar keliasdešimt antraeilių rolių, kurias galima atlikti net neužsitepus grimo. Dėl kiekvieno savos kasdienybės personažo nėra prasmės kaskart sėstis prie veidrodžio ir pieštis naujo veido. Juk kiekvieną kartą rizikuoji priešais pastebėti keistą tipą, klausiantį: „Kas tu esi?“. Žaidžia nebe baltieji prieš raudonuosius, čia tu prieš save. Laimėjęs išprotės, pralaimėjęs irgi. Skirtumas priklauso nebent nuo laiko — kiek truks, kol gerklėj pajusi metalą. Rapyra, pelėkautai ar gyvsidabris — nebėra svarbu, kokia forma. Tavo laikas spektaklyje baigėsi, užleisk vietą kitam.
Apie OKT „Hamletą“ sunkoka kalbėti neminint atspindžių. Veidrodžiai riša žiūrovus su personažais, personažų vidų su vaidmeniu, kurį jie atlieka savo gyvenime. Klaudijaus (Dainius Gavenonis) kaltė dėl nužudyto brolio gali virsti spjūviu ant žiūrovo atspindžio. Stebėtojai nusikalsta ne mažiau nei patys veikėjai, nes jie tik žiūri, bet nieko nekeičia. Hamletas ilgai buvo tokioje — stebėtojo — padėtyje. Gal dėl to Dariaus Meškausko personažas — subrendęs ir išsodrinęs savo neapykantą, jo pamišimas apskaičiuotas. Kuriasi susivijęs daugiasluoksnis konfliktas — dabartinis karalius kovoja ir su savo dvilypumu (D.Gavenonis įkūnija tiek Klaudijų, tiek ir mirusio karaliaus šmėklą), ir su Hamletu, teisėtu paveldėtoju.

Svarbiausi paties Hamleto nesutarimai kyla viduje, stebint tai, kas dedasi aplink — nepateisinama motinos (Nelė Savičenko) išdavystė nukreipia į nepasitikėjimą moterimis, tai kartu sutrukdo santykius su Ofelija (Rasa Samuolytė). Bendrasis dekadansas rūmuose stabilumo taip pat nesuteikia. Ofelijos tėvas Polonijus (Vaidotas Martinaitis) — pigaus nuolankumo ir veidmainystės maestro. Rozenkrancas ir Gildensternas, du dvaro freilinai, papildo spektaklį metroseksualiu šarmu. Greta jų gyvumo įneša guvūs sargybiniai ir Hamleto draugas Horacijus (Julius Žalakevičius), chuliganišku linksmumu prataškantys gedulingą atmosferą.
Ji kuriama puikiai derinant garsą ir apšvietimą, jutimas slenka nuo malonaus sunkumo iki grėsmingos padūmavusios mistikos. Laikas nuo laiko slėgimą prastumdo raudona juokdario nosis ir ją dėvintis nebylus padaras, skleidžiantis lengvą paranoją. Neaišku, ar jis atspindi emociją (kaltė? išdavystė? agresija?), ar tai tik dekoratyvus kontrastas mirusiam rūmų klounui Jorikui.


Scenografija subtili, nukreipianti į Šekspyro „Globus“ teatro iškabą, skelbusią, jog vaidina visas pasaulis. Pagrindinis elementas — staliukai grimuotis su veidrodžiais. Viena įdomiausių vietų spektaklyje dar labiau pagilina teatro teatre idėją: čia vyksta keliaujančių aktorių spektaklis, kurį Hamletas panaudoja demaskuojat nusikaltėlius. Karališkasis dvaras kartu ir stebi pasirodymą, ir jame vaidina. Aukščiau visko stovintis Hamletas režisuoja, iš motinos ir patėvio reakcijų mėgindamas išskirti patvirtinimų apie tėvo nužudymą. Panašu, jog Hamletas yra lėlininkas, manipuliuojantis savo žaislais mechaninėmis šypsenomis. Jų dirbtinumas yra įrodymas, kad spėjimai tikri.
Tikrovės ir abejotinų jos atspindėjimų santykis negali vesti prie jokių išvadų. Kiekvienas turi savo realybės versiją, priklausomą nuo asmeninio patyrimo. Ji kuriama stebint aplinką ir bandant nuvalyti daugiasluoksnį grimą, dengiantį grynąją daikto idėją. Dažnai tai nėra įmanoma. Bet gal ir nėra svarbu — miręs karalius niekuo ne pranašesnis už savo mirusį juokdarį.













Jaunųjų teatro trupių festivalis „Teatras foje“
Mar 4th
Renginys kviečia žiūrovus, kuriems įdomu susipažinti su jaunaisiais Lietuvos teatralais entuziastais, įvertinti jų kūrybą ir pabendrauti tarpusavyje. Dvi dienas truksiančiame festivalyje jūs turėsite galimybę išvysti net penkių skirtingų jaunųjų teatro trupių pasirodymus įvairiose ir kaip žinia neįprastose „Menų centro“ (Daukanto g. 28) erdvėse. Spektaklių forma ir tematika labai įvairi, tad nuobodžiauti tikrai neteks. Renginys nemokamas, tačiau prašome pasivaišinti karštais gėrimais ir taip paaukoti „Menų centro“ skaityklai. Iki malonaus! Programa:
Kovo 5 d. (penktadienis):
17 val. teatro trupės „Teatronas“, 5 žmonių monospektaklis „Tik viena duota“
18 val. VDU akademinio teatro trupė „Didelio miesto mažų žmonių nutikimai“ pagal D. Charmso apsakymų ir apysakų rinkinį „Nutikimai“
19 val.šiuolaikinio šokio grupė „Flow’in“, spektaklis „Atspindžiai“
20 val. vakarėlis ir pasisėdėjimas su jaunaisiais aktoriais
Kovo 6 d. (šeštadienis):
19 val. Vilniaus universiteto teatro trupė „Minimum“, spektaklis „Duonos padauginimas“
20 val. festivalio uždarymas lydimas improvizuoto VPU „Dramos Studijos“ nuotaikingo pokšto.Spektaklyje – kartos dvasia erotizuotoje iliuzijoje
Feb 24th
Oskaro Koršunovo teatras kviečia į naujausią savo spektaklį William Shakespeare „HAMLETAS“, įvyksiantį vasario 25 d., Ūkio banko teatro arenoje, Vilniuje. Tai vienas asmeniškiausių Oskaro Koršunovo spektaklių, dažnai teatro kritikų lyginamas su paties režisieriaus charizmatiška asmenybe. Kaip sako pats Koršunovas, „Shakespeare`o „Hamletas“ išreiškia režisieriaus kartos dvasią, kartos, kuri gyvena ne realiame pasaulyje, o erotizuotoje iliuzijoje, ir yra apskaičiuojanti, prisitaikanti, patenkinta savimi ir kartu nesubrendusi daryti suaugusiam žmogui būtinų sprendimų.“ Daugiau informacijos čia.Teatras tai visų pirma žmonių kolektyvas: pokalbis su režisieriumi Stanislovu Rubinovu
Feb 23rd

Nuotrauka: Gintaras Česonis
Vasario 22 dieną Kauno Kameriniame teatre vyko režisieriaus, Kauno kamerinio teatro įkūrėjo bei meno vadovo Stanislovo Rubinovo jubiliejinis vakaras. Režisierius šventė 80-ąjį gimtadienį bei savo kūrybinės veiklos 60-metį.
Dažnai iš žmonių, o dar dažniau iš teatro žmonių išgirstu, jog Kauno kamerinis teatras turi kažkokią malonią, šildančią, kūrybišką aurą. Tuo įsitikinau ir pati. Kiek kartų man jau teko sėdėti dienos metu fojė ir klausytis malonios tylos, kurią kartas nuo karto suvirpina scenoje berepetuojančių aktorių balsai. Kiek kartų jau teko ateiti į teatrą ir pajusti šiltą, draugišką ir netgi šeimynišką atmosferą. Pasak Kauno kamerinio teatro režisieriaus Stanislovo Rubinovo, patį žodį teatras galima suprasti labai įvairiai. Tai gali būti pastatas, tai gali būti ir žmonių kolektyvas, kurie kuria sceninį meną, ir netgi vienas žmogus, kuris per savo personažą gali atlikti savotišką išpažintį, parodyti save, savo mintis ir taip kurti teatrą. Pats režisierius į pirmą vietą iškelia žmonių kolektyvą, kurie kūrybos procese tampa savotiškais vienminčiais, „juos idealiu atveju jungia bendros idėjos, bendras estetinis pasaulio supratimas“. Būtent apie tokius dalykus ir kalbėjausi su režisieriumi Stanislovu Rubinovu vieną lapkričio popietę.
Greta Klimavičiūtė-M. kalbina režisierių Stanislova Rubinovą.
„Aktorius tai ne profesija, o gyvenimo būdas“ sako režisierius „Žinoma, svarbu įvaldyti amatą, tačiau be meilės teatrui ir noro gyventi šitokį gyvenimą, amatas yra nieko vertas“. Toliau kalbėdamas S. Rubinovas prisimena tuos laikus, kai dar kūrė savo studiją „tuomet turėjome labai griežtas taisykles, dabar jos nebe tokios giežtos, gyvenimas eina, žmonės kuria šeimas ir turi ne vien teatrą kaipo šeimą“. Kaip teatro idealą režisierius pateikia Miltinio teatrą, kuris pasak jo, atspindi tą idealų aktoriaus gyvenimo būdą, kad ir koks jis žiaurus atrodytų. Tiek pas Miltinį teatre, tiek S. Rubinovo studijoje vietelė šeima buvo teatras. Tačiau režisierius džiaugiasi, jog dar yra išlikusių tradicijų, kurių visi stengiasi laikytis, viena iš jų Naujųjų Metų šventimas drauge „tai yra mūsų šeima, tai yra gyvenimo būdas“. Ir iš ties dažniau apsilankius teatre, pasišnekėjus su aktoriais gali jausti tą draugišką, šeimynišką bei betarpiška atmosferą. Tikriausiai šiandien tokių teatrų yra be galo mažai.
Per pirmąjį mūsų susitikimą Jūs užsiminėte apie meluojantį ir nemeluojat aktorių, parūpo išsiaiškinti ką tai reiškia?
Kas iš viso yra atlikėjas? Tai yra žmogus (aktorius ar muzikantas), kuris atlieka svetimą tekstą. Svetimą tekstą, reikia padaryti savu, tik tada tai yra tiesa, o jeigu tas svetimas ir skamba kaip svetimas tai tuomet yra melas. O jeigu jis atlieka kaip savo tekstą, su savo įsitikinimais… Čia galime prisiminti gyvojo teatro sąvoką. Tuomet, kai tekstas tampa savu, tada yra gyvasis teatras, bet ką reiškia – tampa savu? Teatras turi vieną tokią sąlygą, kuri dviem žodžiais yra apibudinama: čia ir dabar. Ką tai reiškia čia ir dabar? Sakykim filmas, nufilmavo filmą prieš dvidešimt metų, o jis sukasi ir dabar ir aktorius mato save vaidinantį tada, žinoma, malonu save matyti jauną, bet iš kitos pusės jisai nesutinka, su savim. Jis jau kitoks, jis dabar tą patį supranta kitaip ir dažniausiai aktoriai negali žiūrėti filmo kuriame jie vaidina, nes tai yra „konservai“. Tai yra įdėta į tą dėžutę, užkonservuota ir viskas, tai gali būti geri „konservai“, bet „konservai“. Teatro menas ir apskritai atlikėjo menas skiriasi nuo filmo, tuo, kad jisai egzistuoja kartu su žiūrovais, jis nebūna atskirai nuo žiūrovų. Dailininkas tapo atskirai nuo savo žiūrovo, rašytojas rašo atskirai, dėlto apie rašytoją galima pasakyti: „na manęs nesupranta, nieko, praeis šimtas metų mane supras“. Aktorius negali sakyti: „praeis savaitė ir mane supras“, jį turi suprasti čia ir dabar. Vadinasi, tas kas yra daroma yra daroma toje kultūroje, kurioje yra gyvenama. Tai yra didelė problema, kada tą patį spektaklį vaidinam Lietuvoj ir jis yra puikiai priimamas, o kitur – visiškai nesuprantamas, nors ir būna išversta į jų kalbą. Nesupranta, nes tai yra visiškai kitos kultūros dalykas. Toliau, maža to, spektaklis niekuomet nesikartoja, jeigu tai gyvo teatro spektaklis. Negyvo teatro spektaklis, eina viens prie vieno, tiksliai. Aktoriai vaidina gerai, bet jie neišgyvena čia ir dabar ir būtent šitoj vietoj, o ne kitoj. O jeigu aktoriai išgyvena čia ir dabar ir būtent su šiais žiūrovais, tada yra kitas dalykas! Viena kartą išeina geriau, kitą kartą išeina blogiau, dėl daugelio priežasčių, visų pirma dėl žmonių, kurie ateina, bet tai yra gyvas dalykas – čia ir dabar. Kada šita sąlyga čia ir dabar veikia, tada galima sakyti, kad tai yra būtent gyvo teatro sąlyga. Kada yra čia ir dabar, spektaklis kiekvieną kartą bus kitoks, jis niekados nepasikartos – tekstas bus tas pats, mizanscenos bus tos pačios, bet pats spektaklis nesikartoja, jis bus kitas.
Ar aktorius jaučia, kaip žiūrovas reaguoja?
Žinoma, netgi labai. Tuomet kai žmonės sėdi salėje ir stebi spektaklį, kaip per rakto skylutę tuomet jaučiasi bendra žiūrovų salė, o tokiais atvejais, kai aktorius atsiduria visai šalia auditorijos, jis gali jausti kiekvieną žiūrovą individualiai. Aktoriams būna labai sunku tuomet, kai kažkurioje spektaklio vietoje, kur visada žiūrovai reaguodavo, staiga reakcijos nebūna. Būna tokia pauzė, aktoriai duoda žmonėms pasijuokti, ir saiga pauzė nereikalinga! Ir pas mus būna, į vieną spektaklį susirenka reaguojanti, gyva publika, o kitame – žiūrovų salė lyg mirus. Žmonės galbūt viską supranta, bet jie tokie „nereaguojantys“. Aišku tai ne tragedija. Tragedija būna tada, kai nesupranta. Bet žinoma, aktoriui yra reikalinga šita gyva reakcija. Dėl to Lietuvoje yra sunkoka vaidinti, nes lietuviškas žiūrovas yra santūrus, žymiai lengviau vaidinti Lenkijoje, Rusijoje, jau nekalbant apie Gruziją, Armėniją, kur reakcijos būna audringos.

Nuotrauka: Gintaras Česonis
Kaip aktorius sugeba vaidinti, įsijausti į charakterį ir tuo pačiu matu stebėti, kas vysta aplinkui?
O! Jūs davėt gerą klausimą, Jūs žinot tokią ligą šizofrenija? Tai egzistuoja vadinama aktorinė šizofrenija – kada vienu metu, aktorius verkia scenoje ir tuo pačiu metu galvoja, „šiandien aš gerai verkiu“, o verkia jis iš tikrųjų, nevaidina, ne taip kaip vaikiškuose spektakliuose, ašaros rieda iš tikrųjų. Kitas dalykas, jeigu žmogus turi labai daug racionalumo, jis negali būti aktoriumi. Žmogus norėdamas būti aktoriumi, turi išpildyti vieną sąlygą – jis pats turi tikėti duotom aplinkybėm. Kuo tu labiau pats tiki, tuo tu labiau įtikini kitus. Aišku, be jokios abejonės, aktoriui auditorija tuo geresnė, kuo ji patiklesnė, kuo meniškesnė. Priešingai negu kažkas galvoja, jog labai sunku vaidinti aktoriams, aktoriams vaidinti yra labai lengva, na aišku jeigu vaidini gerai, jeigu blogai – jie šito nepriima, iš karto atmeta. bet jeigu gerai jie taip įsitraukia, jie taip pradeda gyventi tuo, normalūs žiūrovai šitaip nesugeba.
Kaip manote ar teatras moko gyventi?
Aš jums atsakysiu ne taip kaip Jūs norit išgirsti. Teatras nemoko gyventi. Jeigu teatras nori atlikti šitą funkciją – tai blogas teatras. Teatras ir bet koks tikras menas neduoda atsakymų, o, geriausiu atveju, formuluoja klausimus, bet atsakymų neduoda. Jis nėra receptas, kaip gyventi. Taip pat yra ir etinė ir estetinė teatro kategorija. Tačiau teatras, ir apskritai menas neužsiiminėja etika. Teatras turi žadinti estetinius jausmus, o ne etinius.
O tuomet galbūt teatras pakartoja kažkokias žmonių kultūrines vertybes?
Aš pasakyčiau, nevisai taip, jeigu kalbėti apie tragedijos meną. Jūs apie froidizmą ką nors žinot? Froidas atrado psichoanalizę. Psichoanalizė atlieka tokią funkciją, jog yra iškapstoma iš žmogaus atminties labai daug visokių dalykų, ne pačių geriausių ir ne pačių gražiausių, atvirkščiai, ieškoma negatyvios pusės. Dažnai žadinant žmoguje atgailos jausmą ar dar kažką. Tai daro r tragedija, jinai iškelia ne šviesias žmogaus puses. Tatras turi katarsio, apsivalymo funkciją.
Dėkojame už nuostabų ir be galo įdomų pokalbį.
„Socialinė drama“ pasibaigusi bedugnėje: Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija.
Feb 17th

Foto: Karolis Sabeckis
Režisierius Oskaras Koršunovas teigia, jog į spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ bei pačią istoriją žiūri, kaip į socialinę dramą: „Šią istoriją norėjau suvokti kaip socialinę dramą, kuri, susiklosčius aplinkybėms, virsta žiauria tragedija. Joje susipynę daug peripetijų. Čia save atpažins Montekiai ir Kapulečiai — istorija nepraradusi aktualumo, nors parašyta 1599 metais. Romeo ir Džiuljeta išgyvena ne tik meilės istoriją — jie priversti susimąstyti ir apie kitas vertybes. Po Romeo ir Džiuljetos mirties išnyksta ir Verona — todėl šią istoriją dar galima pavadinti ir pamokoma”. Atrodo, jog šia citata pasakyta visa spektaklio esmė ir daugiau nieko nebereikia pridurti, galbūt tik apžvelgti techninį spektaklio išpildymą.

Foto: Karolis Sabeckis
Beveik visi liaupsina šį spektaklį, nes tai dar viena puiki ir įdomi Šekspyro interpretacija:
— Ach, na ir ką galima įdomaus sugalvoti, tokiai, visaip interpretuotai istorijai papasakoti, ir matot, Koršunovas viską perkėlė į kepyklą, į virtuvę su daug miltų, kurie tiek daug visko simbolizuoja, ach.. — sako vieni.
— Taip, tikrai įdomu. — aš jiems atsakau.
Tačiau mane labiausiai žavėjo ne pati interpretacija, ne aktorių nuostabi vaidyba (kuri tik glostė akį ir privertė patikėti), bet pats teatrališkumas, ta teatro Magija, magija iš didžiosios M. Vietomis aš pamiršau, kad esu tik žiūrovė. Pasijutau, taip lyg keliaučiau šešto dešimtmečio Italijos miestelio gatvelėmis ir eidama pro kepyklą „visai nesmalsiai“, o tik šiek tiek įkyriai, per vitrinos langą stebėčiau kas vyksta virtuvės viduje. Deja, kai kuriose scenose iš savosios šizofrenijos aš grįžau į realybę, galbūt buvo kaltas nežymus nuoboduliukas. Taip pat, akimirkomis žavėdavausi puikiu aktorių darbu, kitomis akimirkomis matydavau kontrastą tarp puikaus beveik genialaus ir tarp gero, šiek tiek vidutiniško aktoriaus. Kai kada net nežiūrėdavau ką daro pagrindiniai scenoje veikiantys herojai, o daiktelis po daiktelio analizavau butaforiją ir staiga į mano akiratį įsibraudavo kažkieno galva, rankos ir net visas gyvas torsas įsiterpęs tarp keisčiausių daiktų. Scenografija (Jūratės Paulėkaitės) buvo lygiai tokia pati nuostabi ir geniali kaip ir aktorių darbas. Scenografija ir aktorių vaidyba sukūrė visą tą teatrališką Magiją, kuri net ir dabar kutena, kažkur smegenyse pasislėpusius estetikos suvokimo receptorius.
— BRAVO! — kažkas šaukė po spektaklio.

Foto: Karolis Sabeckis
O man, išėjus iš spektaklio, įkyriai į galvą lindo Pranciškonas Lorencas (akt. Remigijus Vilkaitis), kuris ironiškai priminė Šv. Valentino dieną. Viena iš daugelio legendų apie Šv. Valentino dienos atsiradimą pasakoja: III a. Romoje gyveno vyskupas Valentinas, padėjęs įsimylėjusiems. Tuometinis Romos imperatorius Klaudijus II-asis siekė suburti kuo didesnę kariuomenę, kad jie gintų imperiją. Kad savo tikslą pasiektų, jis išleido įsakymą, laikinai draudžiantį tuoktis. Vyskupas Valentinas išklausydavo mylinčiųjų žmonių išpažintis ir prašymus slapčia juos sutuokti. — ironiška, bet ne visai į temą.
Kita, niekaip neapleidusi mano minčių, scena buvo — „balkono scena“. Ši dramos vieta yra visaip reprodukuota, interpretuota ir visiems iki gyvo kaulo įgrisusi, bet vis tiek be galo romantiška. Man šioje scenoje sutilpo visa spektaklio esmė ir prasmė. Džiuljeta (akt. Rasa Samuolytė) ir Romeo (akt. Gytis Ivanauskas) stovėjo vienas prieš kitą, kiekvienas virš savo kasdieninės šeimyninės virtuvės, lyg du žmonės sugebėję pakilti šiek tiek aukščiau nei kasdienybė. O tarp jų žiojėjo tarpas — skiriantis tas dvi kasdienio gyvenimo ir neapykantos virtuves — bedugnė. Kad ir kiek jie vienas kitam prisiekinėjo meilę, ta bedugnė neišnyko, ji tapo tik kryžiumi palaiminančiu jų meilę ir saugojančiu jų amžiną atilsį. O į tą bedugnę tilpo tiek daug — visa gyvenimo esmė ir išmintis — neapykanta dėl neapykantos, kerštas, meilė viltis ir mirtis. Ir visa tai taip stilingai, elegantiškai ir teatrališkai sukūrė teatro Magiją.

Foto: Karolis Sabeckis
Dabar norėčiau grįžti į realybę. Prie ko čia socialinė drama ir ta bedugnė? Tikriausiai režisierius O. Koršunovas sakydamas: „šią istoriją norėjau suvokti kaip socialinę dramą…“. Neturėjo galvoje to, ką aš dabar parašysiu. Pasak vieno žymaus antropologo ir teatro mylėtojo socialinė drama tai harmoningų ir disharmoningų socialinių procesų visuma, kylanti iš konfliktinių situacijų. Socialinės dramos modelis tinka tiek realiam socialiniam gyvenimui, tiek bet kokiai gerai teatro dramai. Socialinę dramą sudaro keturios pagrindinės fazės:
1) Nustatytų normų pažeidimas arba nesilaikymas. Spektaklio priešistorė, kurios nei spektaklio kūrėjai, nei žiūrovai, nei personažai nežino — neapykantos priežastys.
2) Krizė, kurios metu pažeidimai ir nesilaikymai išplinta. Tai pati spektaklio pradžia, dviejų kariaujančių grupių Montekių ir Kapulečių susigrūmimas, tiek fizinis tiek pagyrūniškas (kieno grožybės ir skanybės didesnės ir minkštesnės).
3) Atsitaisymas, vedamos derybos dėl krizės, siekiama įsteigti iki-kritinę socialinę erdvę. Manau šioje vietoje atsiduria Romeo ir Džiuljetos meilė, kuri nors ir yra slapta, Pranciškono Lorenco pagalba bando glaistyti nesantaiką tarp šeimų, visus tikindama, kad iš viso to išeis kažkas gero ir gražaus.
4) Reintegracija (problemos išsprendimas ir pakeitimų įteisinimas). O pakeitimas spektaklyje yra … bedugnė, į kurią visi ir sukrenta. Bedugnė egzistuoja nuo pat pradžių ir žiūrovas ją gali matyti viso spektaklio metu. Ji iš pat pradžių nieko gero nežada, bet nors ir drama mintinai žinoma, spektaklio kūrėjai mus apgauna ir sukuria mažą iliuziją, kad galbūt viskas baigsis gerai. Pasak Victor Turner socialinė drama visada kartojasi ir visada laikosi to paties modelio.
Taigi, nors tai nauja (sąlyginai) interpretacija, naujas požiūris, bet esmė išlieka ta pati, mes visada kartojame save, savas klaidas, savąjį Romeo ir Džiuljetos išgyvenimą. Tad dar kartą pakartokime savo tragišką meilės istoriją.

Foto: Karolis Sabeckis

Foto: Karolis Sabeckis

Foto: Karolis Sabeckis

Foto: Karolis Sabeckis

Foto: Karolis Sabeckis

Foto: Karolis Sabeckis



Nauji pasisakymai