Todėl noriu pasidalinti savo kuklia patirtimi ieškant priešnuodžio lietuviškom šventėms – ogi tarpušvenčiu reikia dar intensyviau eiti į lietuvišką teatrą. Čia, jaukioje prieblandoje, galima saugiai, minkštai, komfortiškai susirangyti krėsle priešais sceną ir bent porai valandų pasiganyti iliuzinėje ramybės ir harmonijos, tobulų šviesų, grynų emocijų ir aiškių, nekomplikuotų santykių pievose… Du labiausiai mano askaridišką būseną pamaloninę praeitos savaitės teatriniai renginiai – Jurgos Šeduikytės muzikinis lėlių spektaklis “Metronomes” ir Menų spaustuvės maloniai pasiūlyta užuovėja paskutiniam 2011 metų vakarui – gatvės šokio spektaklis “Feel Link”.

Kas dėl “Feel Linkų” – manau gerklingoji Nina Simone  liko patenkinta nuo savo personalinio debesėlio veizėdama į šią, dviejų liepsnojančių steet dance atlikėjų, interpretaciją jos dieviškojo Feelings (1976) tema. Kaip gera, kad aistros ir kūrybinio parako neišeikvotus klodus galima aptikti tokioje netikėtoje terpėje kaip lietuviški gatvės šokiai. Puiki menininkų komanda – šokėjai Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius ir scenografė Renata Valčik sukūrė mažą scenos šedevrą nustebinantį ir sklandžiai papasakota istorija, ir plačia emocine amplitude ir nepriekaištinga, tobulu minimalizmu ir švara išsiskiriančia estetika.

Tomo Lušio foto

Estetikos, koncepto švaros ir tikslaus išpildymo labiausiai trūko Jurgos Šeduikytės muzikiniame lėlių spektaklyje “Metronomes”. Mane labiausiai nustebino spektaklio kūrėjų alogika turint po ranka tokią Moterį-sfinksą ją su visu tobula trejybe veidas-balsas-charizma nukišti į scenos pakraštį, o štai avansceną kažkodėl tai užteršti neįgaliomis Sergejaus Boculo lėlėmis… Rezultatas – stiprios dainininkės koncertas kažkodėl tai įvilktas į muzikinio lėlių spektaklio formą. Formoje dūsta ne tik puikūs muzikantai, forma ankštoka ir gniuždanti dar vieną svarbų renginio akcentą – autentiškas Jurgos rašytas mini istorijas. Galite įsivaizduoti – tik spėja tave pagauti subtilus vokalo, video projekcijos, teksto ažūras ir tik bac – harmoniją vel ir vėl sugriauna besiskerečiojanti eilinį lyrišką personažą iliustruojanti, o gal bandanti kurti žmoglėlė. Gal dailininkui ir labai originali pasirodė idėja išdidintą pomirtinės kaukės muliažą vienos dainos trukmei animuoti pasitelkus plastiškus aktorius. Tik kažin kodėl tas bandymas taip apgailėtinai graudžiai realizuojasi scenos realybėje?

Viskas prasidėjo nuo Advento kalendoriaus, tokio standartinio su šokoladiniais saldainiais, mergaitėms padovanojo baba. Mildutė savajį pribaigė per kelias dienas, ir paskui kaskart nervavosi kai sesė sąžiningai kiekvieną rytą lupdavo savo.

Kitas priešas – fejerverkai (jeigu juos taip galima pavadint), arba bombioškės. Mildutė bijo visokių keistų garsų, o bomboškių – labai. Vadina tai “dunda”, prašosi ant rankų. Vieną kartą taip išsigando, kad atsisakė važiuot į svečius pas tetą Nastią, teko visaip įkalbinėt, o ana irgi gudra “o dajai Niasią pakiesim į sesius!”. Bet kadangi Nastia kvietė puošti eglės, ir su visa eglei jai į svečius atvažiuot būtų problematiška, visgi suradom išeiti. Pasiūlėm Mildai šalmą (dviratininko), jis visai tiko. Ji vistiek bijojo “dundų”, bet iš namų išėjo.

Visokie Kalėdiniai personažai – irgi ne draugai. Seneliai nuvežė ją į “eglutę” – spektaklį “Mykolas žvejys”, o po jo dar dalino saldainius. Tai spektaklį Mima su baba praleido foje, ir mes paskui ilgai girdėjom, kad “Myka zejys busius”.

O apie tai, kad įleistume į namus pro langą kažkokį senį, kai visi miegosim, nebuvo ir kalbos kad ir su dovanomis (bet Senis vistiek apsilankė).

Click here to view the video on YouTube.

Android kūrėjai sukūrė šmaikštų kalėdinį sveikinimą visiems Android operacinės sistemos vartotojams. Linksmų švenčių jums linki ir Android24.lt komanda!

7-ąją Advento dieną mūsų laukė Adventinė popietė Angelo darželyje.

Visi susirinkusieji (tiek vaikai, tiek tėveliai) susėdome ratu – tai dar labiau sustiprino vienybės jausmą.

Šventę pradėjo Žalioji grupelė (joje yra Angelo).
Auklėtoja pasikvietė savo vaikučius pašokti žvaigždelių šokį pagal dainą “Ein kleiner Stern am Himmel”.
Buvo visko: kas greičiau, kas lėčiau ratu sukosi, kas vieną ar kitą zuikį pagavo, kas kaspiną su žvaigždelėmis iš rankų paleido…
Bet vaikų tikrumas ir nuoširdumas pakerėjo visų širdis.

Vėliau tą patį šokį šoko tiek Raudonoji, tiek Mėlynoji grupelės. Bet tarp šių šokių buvo padarytos dainų ir eilėraščių (ketureilių) pertraukėlės.

Adventinius eilėraščius skaitė auklėtojos, o vaikai joms pritarė įvairiais muzikos (ir ne tik) instrumentais. Tie eilėraščiai (viso jų girdėjome tris) taip ir vadinosi – garsų eilėraščiai.

Labai man į širdį įstrigo “Angelų šokis”.
Pradžioje trys mergaitės buvo angelai. Jos plasnojo savo ”sparnais”, šokdamos angelų šokį. Vėliau kiekviena pasikvietė į ratuko vidurį po kitą vaikutį. Taip angelai jau buvo šeši. Vėliau – dvylika ir t.t.
Šis šokis buvo šokamas tol, kol sėdinčių vaikiukų nebeliko. Tada angelai nepasimetė – sugalvojo pasikviesti ir suaugusius

Dar vienas žavus šventės momentas, kai auklėtojos savo vaikučius susikvietė į grupes, o mes, mamytės ir tėveliai, laukėme, jų laukėme, ir mums jau buvo beprailgstantis laikas tyloje, kai… pamatėme ateinančius mūsų vaikelius, lyg angelėlius atplasnojančius, su žvakelėmis rankose….
Kažkas nepakartojamo ir stebuklingo. Netekome žado.

Dar pamiršau paminėti, kad auklėtojos parūpino tiek angeliukų mini statulėlių, kiek vaikų darželyje. Paskui juos perdavė mums, mamytėms ir tėveliams, o mes jau iš savo rankų, juos padovanojome savo angeliukams.

Po šventinio renginio mes visi ėjome prie vaišių stalo (pas savo vaikus į grupeles).
Gardu buvo, per barzdą varvėjo burnoj neturėjau
Vaikai greičiau pasisotino už mus, suaugusiuosius, tai juos auklėtojos išvedė į darželio kiemą pažaisti ir pasiausti.
Mes, mamytės ir tėveliai, prie kavutės ir pyragų, aptarėme nuo rytojaus prasidedančius, tris rytus truksiančius Adventinius pusryčius darželyje. Pasiskirstėme, kas už ką bus atsakingas.

Po gero pusvalandžio auklėtojos parginė vaikučius į vidų. Mes visi susikabinome ratu rankomis, padėkojome vienas kitam už nuostabiai praleistą laiką ir išsiskirstėme pilni nuostabių įspūdžių ir gėrio kas sau.

Kitą rytą aš asmeniškai padėkojau visoms trims auklėtojoms (viena jų – ir darželio direktorė) už pasakišką renginį.
Ką sužinojau, o gi nei karto nebuvo repetuota! Išskyrus tai, kad vieną rytą vaikams buvo įduoti pagaliukai (vietoj žvakelių) į rankas ir buvo pabandyta sustoti visiems draugiškai ratu.

Ar jūsų laukia daug eglučių (žiemos švenčių)? Prisimenu, kai buvau maža, tai gruodžio-sausio mėnesiais būdavo eglučių maratonas: tėvų darbovietėse, senelių darbovietėse, darželyje, dar kur nors…Prisimenu, namie ant pianino išstatydavau visą eilę dėžučių. Kadangi man patikdavo tik “Aguona” (ar “Aguonėlė”, tiksliai neprisimenu), tai beveik visi saldaniai vėliau būdavo išdalinami draugams. Pats bjauriausias – su tokiu geltonu popierėliu, ant kurio nupieštas ananasas. O jo visada tiek daug į dėžutes prikraudavo! (Jau paaugus pradėjau galvoti, kad dėl to jį ir deda į uždaras (kur nieko nesimato) dėžutes – nes bjauraus skonio )

Man penktadienį buvo svarbiausia šių metų eglutė – “Vaikystės Sode”. Tik šiandien jaučiuosi jau atsikvėpusi, nes visą praeitą savaitę šurmuliavo pasiruošimo darbai, o penktadienį tai buvo tiek jaudulio, kad pusės nė neprisimenu Baisiausia buvo išvakarėse: paskambino vieno Sodelio koordinatorė ir pasakė, kad aštuoni – aštuoni! – vaikai po pietų miego susirgo vėjaraupiais ir juos tėveliai išsivežė namo. Įvyko tai, ko labiausiai bijojau: juk šia liga susergama bangomis: pradžioj vienas vaikas, kuris “pasigauna” ligą kitoje aplinkoje, o jau po to…visi darželio aplinkoje, kurie dar nebuvo sirgę. Kadangi Vaikystės Sode daug pirmagimių, tai, kaip sakant, čia juos ir pagavo vėjaraupiai. (Beje, ar žinote, kad kirčiuoti reikia ne vėjAAAAraupiai, o vĖĖĖĖĖjaraupiai?!?!). Kadangi Gertrūda pakliuvo į prieš tai buvusią vėjaraupių bangą, tai mūsų šeimos tikslas buvo sirgti lengvai ir pasveikti iki šventės (tikslą įgyvendinome).

Šventę organizavome LVJC (Moksleivių rūmuose) Didžiojoje salėje. Kadangi su vaikais kalbame apie tai, jog yra svarbu dovanoti save: savo dainas, savo eilėraščius, savo džiugią nuotaiką, savo keptus sausainius ir pan., tai koncertas – šventinė dovana tėveliams, seneliams ir visiems, kurie ateina į mūsų koncertą.

Koncertas buvo nuostabus: kiekviena grupė turėjo savo pasirodymą. Man įspūdingiausia buvo tęstinumas. Įsivaizduokite: metinukų tėvai pamatė, ką jų vaikas galės padovanoti, kai jau jam bus šešeri! Mišrių grupių pasirodymai tą irgi labai gražiai atskleidė: visi dalyvavo iš visos širdies, tačiau skyrėsi požiūris į sceną, į pasirodymą, į žiūrovus. Iš tiesų buvo smagu žiūrėti kaip mažieji aktoriai prisidėjo ranką prie krūtinės ir nusilenkė auditorijai!

Prisimenu, kartą teko dalyvauti diskusijoje, ar turi būti tokio pobūdžio šventės (su pasirodymais) ikimokyklinukams. Mat yra dvi stovyklos: vieni teigia, kad ikimokyklinukai yra tam per maži, o kiti mano, kad tai – neatsiejama ugdymo programos dalis. Mano pozicija šiuo klausimu yra aiški: aš jokiu būdu nemanau, kad vaikai turi stovėti scenoje it žvakės ar maži robotukai ir tobulai pasirodyti. 100% NE. Apskritai turiu keletą nerašytų taisyklių, kurių, manau, reikia laikytis dirbant su mažais vaikais.

1) Kuo mažiau streso, kuo daugiau geros nuotaikos. Visi turime tikėtis minimumo. Pavyzdžiui, kad vaikai užlips ant scenos. Jeigu užlipa, vadinasi, jau puiku! Jeigu dalyvauja – dar puikiau. Jeigu dauguma užlipa ir dalyvauja – pranokti visi lūkesčiai!

2) Programą savo klasei turi ruošti klasės mokytoja. Niekas geriau nepažįsta ikimokyklinukų klasėje, nei jų klasės mokytoja. Tik ji žinos, kuris vaikas turi išeiti pirmas, kuris gali būti piratu, kuris sužiūrės, kad kiti dalyvautų (vaikai nepaprastai moka motyvuoti vieni kitus, todėl viena didžiausių klaidų – sustatyti motyvatorius drauge, o tuos, kurių dėmesys lengvai nuklysta – irgi drauge ). Be to, ji gali parinkti, kas vaikams aktualu: jeigu vaikams patinka Geltonų plytų kelias, tai nepradės su jais dainuoti Tylios nakties, o išnaudos tai, ką jie mėgsta, kad tas susidomėjimas dar labiau išaugtų: tada vaikai mielai drauge darys dekoracijas, lengvai išmoks, patys pasiūlys, kaip ką galima daryti, žodžiu, drauge kurs programą. Visi žinome, kad tai, ką ruošiame patys, mėgstame daug labiau, nei tai, kas mums yra primesta.

3) Klasių tėvai turi sėdėti šalia vieni kitų. Kadangi po pasirodymo vaikai eina pas tėvelius (drauge – klasėmis – sėsti gali jau mokyklinukai, o ikimokyklinukams geriausia po pasirodymo eiti pas tėvelius: kad nuvestų į tualetą, jei bus poreikis; kad išeitų pasivaikščioti, jei nusibos; kad neliptų ant scenos ir netrukdytų kitiems mažiesiems aktoriams ir t.t.), tai vaikams (ir pedagogams!) lengviausia, jei žino, kur ieškoti tėvelių. Be to, vaikai mieliau eina į tą pusę, kur eina ir jų draugai. Tai sudaro sąlygas ir vaikams sėsti greta vienas kito, jei jie to nori.

4)  Programoje turi dalyvauti visi vaikai, ir visi pasirodymai turi būti tokie, kurie nesugrius, jei pusė vaikų nelips ant scenos. Kartais atrodo, kad klasės drąsuolis toks bus ir ant scenos. Nebūtinai. Be to, ikimokyklinukams gruodis – ligų metas. Didelė tikimybė, kad neturėsite pagrindinių veikėjų/solistų. Visiškai nereikalingas stresas. Taigi: dainuojate drauge, šokate drauge, pirštų žaidimas – drauge. Tada neišsigąsite/pasirodymas nesugrius net tada, jei į koncertą atvyks tik trys vaikai (kaip buvo vienai mūsų grupei).

Kartais pedagogams (ir tėvams!) atrodo, kad nuostabiai dainuojantis/šokantis/vaidinantis drąsuolis turėtų pasirodyti solo. Venkite šios pagundos. Nepamirškite, kad šventė – visų. Tėvai ateina pažiūrėti SAVO vaiko pasirodymo. Visi žinome, kad visų kitų vaikai yra normalūs, o mano – ypatingas. Taigi nesugadinkite šventės šeimoms išskirdami keletą vaikų. Nepamirškite, kad vienas svarbiausių tikslų – kad vaikas pasijustų svarbiu programos dalyviu, kad vaikas jaustųsi taip, tarsi be jo programa nebūtų buvusi tokia nuostabi. Nepamirškite, kad šventę kuriame VISI. Tai – viena svarbiausių sąlygų, kad šventė būtų sėkminga.

5) Nepamirškite, kad kuo vaikas jaunesnis, tuo egocentriškesnis. Jaunesni nei penkerių metų vaikai į pasaulį žiūri TIK iš savo varpinės. Kadangi darželyje beveik visi vaikai yra iki penkerių, tai pasirodymas turi būti trumputis (viena dainelė/pirštų žaidimas/šokis/vaidinimas ir pan.), repeticijos dažnos ir trumpos, emocijos – teigiamos (jokio muštro, nuobodaus laukimo ir tuo labiau jokios kritikos – tik visuotinis džiugesys!). Be to, ikimokyklinukams pasiruošimas dažnai yra svarbesnis, nei pats pasirodymas: jiems įdomiau dekoracijas gaminti, nei matyti ant scenos; įdomiau repetuoti pažįstamoje, saugioje ir jaukioje klasėje, nei didelėje, mažai pažįstamoje scenoje. Todėl su vaikais (ypač vyresniais, nei dvejų metų) svarbu kalbėti apie tai, kaip mes išeiname ant scenos, kaip elgiamės scenoje, kodėl taip elgiamės, kodėl aktoriai nusilenkia, ką mes darome pasirodymo metu ir t.t. ir pan. Tai – ugdymo proceso dalis. Nesitikėkite, kad vaikai, kurie niekada nekalbėjo apie išėjimą ant scenos/nusilenkimą/elgesį ant scenos ims ir supras, ką reikia daryti. Tai nėra įgimta, to mes išmokstame. Labai gerai, jei galima prieš pačių koncertą nuvykti į teatrą. Būtent nuvykti, o ne kviestis atvykti pas save. Tada pamatoma scena, pamatoma, kaip elgiasi aktoriai ir kaip elgiasi žiūrovai. Ugdomas ėjimo į teatrą/koncertą įprotis bei diegiama tai, kaip žmogus elgiasi, kai yra ant scenos/kai nuvyksta į teatrą/koncertą.

6) Sukurkite kuo panašesnę aplinką į tą, kurią turėjote repeticijų metu. Pavyzdžiui, pernai auklėtojoms parodžiau, kaip pasidaryti plakatą, kuris palengvintų vaikams grojimą varpeliais (koduoti spalvas) ir kaip ant scenos suklijuoti kryžiukus su vaikų vardais, kad jie aiškiai žinotų, kur stovėti. Nepamirškite kitos LABAI svarbios taisyklės: ikimokyklinukams turi būti viskas KUO AIŠKIAU. Jūs tikrai nieko neišaiškinsite koncerto metu, viskas turi būti aišku iki koncerto. Įvairūs aiškūs ir įprasti signalai (sutartiniai rankų judesiai, sutartiniai instrumentų garsai ir pan.) padeda vaikams suprasti, ko iš jų tikitės ir daryti būtent tai, ką norite, kad jie darytų. Maži vaikai – jei jie pavargę (o koncertas juk dažniausiai būna vakare), įsitempę (atvyko į naują vietą), itin apsidžiaugę (šventė, atėjo tėvai, visi pasipuošę, daug skanumynų, dūkstame su draugais ir pan) – išsibalansuoja, todėl labai svarbu turėti kodus, kurie padėtų vaikams susikaupti, atsipalaiduoti, pasijusti taip, kaip jie jaučiasi klasėje.

7)  Kostiumai turi būti kuo paprastesni (geriausia – tam tikros spalvos rūbai su minimaliais aksesuarais), repeticijos – dažnos ir trumpos – taip vaikai geriausiai supras, ko iš jų tikitės.

Napamirškite, kad jūsų tikslas – kuo daugiau šypsenų ir gražių prisiminimų. Gražių prisiminimų tėvams, vaikams ir pedagogams (kurie tų prisiminimų vedami ir kitais metais su jauduliu ir džiugesiu ruoš vaikus naujai šventei).

Jeigu šių taisyklių laikomasi, manau, kad šventinė programa (apskritai ikimokyklinukų pasirodymai) yra būtini. Vaikai yra labai protingi. Be to, jiems patinka dainuoti/šokti/vaidinti. Tad tebūnie dainininkais, šokėjais, aktoriais, kurie nugali jaudulį, užlipa ant scenos, klauso dirigento (plačiąja prasme), susikaupia, atlieka užduotį, nusilenkia ir išdidžiai nulipa nuo scenos lydimi ovacijų.

P0 mūsų šventės galiu pasakyti, kad LVJC pastatas nėra labiausiai pritaikyta erdvė mažiems vaikams. Taip pat su auklėtojomis sušnekome, kad kitą kartą rinktis reikėtų ne šventės salėje, o koncerto salės užkulisiuose (kad nereikėtų su vaikais keliauti iš vienos salės į kitą, nes daug tėvų vėlavo, kai kurie tėvai ėjo drauge ir t.t. ir pan.) – žodžiu, būtų daug paprasčiau rinktis iškart koncerto vietoje. Ypač su mažuliais.

Visi nepaprastai džiaugiamės koncerto dekoracijomis: koncerto salę ir šventės salę mums išpuošė Švenčių miestas. Reikėjo pamatyti! Teisybę pasakius, daugybė tėvų priėjo ir negailėjo gražių žodžių dekoracijoms. Džiaugiausi, nes jos derinamos buvo ne vieną dieną. Visų pirma norėjau, kad jos būtų dviejų spalvų: žydros – Sodelio ir baltos – žiemos spalvų. Taigi visos dekoracijos tokios ir buvo: scenos palubėje kabojo milžiniškos baltos snaigės, scenos kraštą puošė baltų-žydrų balionų pynė (ji labai gražiai paslėpė visus laidus ir apsaugojo, kad vaikai neliptų tiesiai nuo scenos), šonuose stovėjo snieginės palmės (norėjosi, kad jos būtų stabilios, kad vaikai lengvai nenuverstų).

Man bene įspūdingiausias buvo įėjimas į šventės salę – visi įėjo pro nuostabaus grožio sniego gėlių arką, o ant vaišių stalų stovėjo baltos helio pripildytos balionų puokštės. Gaila, kad nemačiau, kaip jas pripūtė, nes balionas balione žadino smalsumą

Smagiausia buvo tai, kad po pasirodymo ne tik visi balionai atiteko vaikams, bet ir tai, kad į šventės salę atvyko twisteriai, t.y. žmonės, kurie iš balionų vaikams darė tai, ką tik jie panorėjo. Prie twisterių visą vakarą spietėsi vaikai (prie manęs vis pribėgdavo tai vienas, tai kitas vaikas ir parodydavo, kokią grožybę turi ), kiti vaikai nešiojo milžiniškas snaiges ar ilsėjosi ant didžiulių balionų. Geriausias vaizdas buvo pabaigoje: kaip vaikai nešėse didesnę už save puokštę balionų į mašiną, o tėveliai visaip bandė juos sutalpinti, nes pavargę dalyviai nesileido į kalbas, kad galbūt užteks ir mažiau balionų

Su mano foto aparatu buvo padaryta labai nedaug nuotraukų, tad tikiuosi, kad tėveliai pasidalins savo darytomis nuotraukomis, nes – neabejoju – tikrai bus nepaprasto grožio nuotraukų. Mes su keliom mamom išsižiojusios apžiūrinėjome mažulyčius balionėlių sukinukus ant didesnių balionų – aš net neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Na, visas dekoravimo procesas truko nuo 14val (koncertas prasidėjo 18val).

Dar daug kam patikęs akcentas buvo visų mokytojų pasirodymas pabaigoje. Kai Sodelyje viešėjo muzikologė iš Suomijos (vedė mokytojoms seminarą/mokymus apie muzikinį lavinimą), kalbėdama apie tai, kaip apjungti judesį ir dainą, išmokė dainą. Mes sukūrėme savus žodžius ir…padainavome su visais judesiais po vaikų koncerto – tai buvo mūsų siurprizas VS bendruomenei. Didžiavausi savo komanda iki Mėnulio ir atgal: mūsų buvo daug, dainavome keliais balsais ir dvasia buvo tiesiog ypatinga! Smagiausia buvo jau vakare po renginio gauti mokytojų laiškus…ir didžiavausi, ir džiūgavau, ir graudinausi…

Ar buvo vaišės? Tikrai taip! Jau tradicija tampa mūsų naminės vaišės: kiekviena šeima atneša tai, ką jie valgo šiuo šventiniu periodu. Vieni atneša kažką saldaus, kiti – kažką sūraus, tačiau visi – savo ypatingą naminį šventinį patiekalą. Ir šįkart įvairiausiais skanėstais buvo nudengti visi 10 stalų! Man – nuolat su kuo nors kalbančiai –  (jau tampa tradicija:)) įvairių skanėstų lėkštę atnešė Indrė, tai – prisipažinsiu – tikrai buvo galima liežuvį praryti. O kur dar begalė skanėstų, kurių neparagavau. Tačiau dėl to neišgyvenau, nes mes turime ir kitą tradiciją: šiemet prieš Kalėdinį renginį visa bendruomenė dovanų gavo 2010 Vaikystės Sodo žiemos šventės receptų knygą, tad visi, kurie nori paragauti to, ko nespėjo per šventę, turi galimybę patys pasigaminti ir paragauti.

Žodžiu, visų jėgomis (programa – vaikų ir pedagogų, dekoracijos – Švenčių miesto, vaišės – tėvelių) šventė buvo nuostabi. Grįždama namo galvojau: štai, ką galima padaryti drauge! Super. Linkiu, kad ir jūs iš savo švenčių parsivežtumėte tiek teigiamų emocijų, kiek parsivežiau aš.

P.S. Vienintelis toks vidutiniškai smagus reikalas buvo tas, kad mūsų mažoji net nelipo ant scenos. Kai pamatė mane, įsikibo (o aš gi ten laksčiau it patrakusi pirmyn-atgal) ir jau nebeatkibo. Visaip kalbinau, bet ji sakė, kad žiūrės koncertą, ir tiek. Kai vėliau klausiau, kodėl nelipo ant scenos, sakė, kad nenorėjo. Fair enough, kaip sakant. Aš tai įtariau, kad taip gali ir būti, bet labiausiai nusivylė Augustas, kuris pareiškė: “Aš atėjau į šį mažių koncertą, o Gertrūda – dėl kurios aš ir atėjau – net ant scenos nelipo!!!”

P.P.S. Liūdniausia buvo tai, kad tą pačią dieną ir tą pačią valandą buvo mūsų mažųjų jūrų skautų – Vilhelmo ir Mortos – skautų šventinis karnavalas, kurį teko praleisti. Ačiūdiev, jie į karnavalą važiavo – juos palydėjo mano mama, kuri ir nufotografavo, ir papasakojo, bet, manau, suprantate, kad būtų buvę daug smagiau, jei nebūtų taip sutapę. Na, bet buvo geriausia, kas gali būti, kai taip atsitinka: vaikai karnavalo nepraleido, buvo su baba (net nakvoti po to pas babą ir bočių važiavo!), kitą dieną pasakojo įspūdžius ir – spėju – jiems ten buvo smagiau, nei stebėti tėvus, kurie tikrai turėjo ką veikti tą vakarą Vaikystės Sodo renginyje ir nebūtų skyrę tiek dėmesio, kiek jie gavo iš babos ir bočiaus.

Dovanėlė turėtų būti iki 15 Lt, bet aš planuoju nupiešti A5 darbelį akrilu arba A4 spalvotais pieštukais. Manau, kaip nuo manęs, tai bus visai nebloga dovanėlė

Na, ir kokių niekučių dar reikės prie siuntinuko pridėti ^3^

O čia yotubėje rastis video, kuris, tikiuosi, įkvėps visus mėgstančius paišyti spirales:

Šiemet, kaip ir pernai, mudu su Angelo sudalyvavome smagiame ir jaukiame renginyje – Šv. Martyno šventėje.

Su savimi nešėmes dar pernai darytą žibintą ir visi drauge dainavome štai šią dainą.

Pievoje prie darželio stebėjome sceną iš Biblijos: kaip Šv. Martynas perrėžė savo raudonąjį apsiaustą pusiau, ir juo pasidalino su sužvarbusia elgeta.

Vėliau, jau darželio kiemely, tradiciškai vaišinomės Šv. Martyno žąsimis (bandelėmis). Vaikai skanavo kakavą, o suaugusieji - Glühwein.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kurią bjaurūs mokiniai (taip pat ir aš) pravardžiuodavome “kopūstu”. Baisiausia, kad nebepamenu jos pavardės (ir vėl – klasiokai priminė, Vaitkevičienė), ir net nežinau, ar ji dar tarp mūsų, tikėkimės. Bet šis žmogus man pasakė, kad galiu rašyti šiek tiek daugiau nei bet kuris kitas raštingas žmogus. Ji leido patikėti savimi.

Matematikei (ir vėl – kokia gi pavardė? – aha, klasiokai priminė – S. Čeburnienė), kuri 12-oje klasėje pirmame trimestre įkalė tris dvejetus iš eilės. Po to sekė 4 5 4. Jeigu tai būtų atsitikę ne 12 klasėje, o ankstėliau, galbūt dabar būčiau kažkur netoli savo paauglystės svajonės – turėti kompiuterinius žaidimus kuriančią firmą, būti programuotoju ir t.t.

Auklėtojai biologei (E. Žilėnienei), kuri laiku kirto keletą smūgių per mano ego, kad jis per daug nesipūstų, kur neverta.

Buvo ir daugiau svarbių, įdomių, šaunių, bet kažkodėl šie atrodo žmonėmis, kirčiavę mano likimą.

Na, ir sveikinimai visiems draugams bei pažįstamiems, ypač starlin_elvea, pasirinkusiems šią nedėkingą, bet tokią kilnią profesiją.

Šiandien – puiki diena ikimokyklinukų pilietiškumui ugdyti. Na, kuris mažylis niekada nesvajojo apie tapimą karaliumi/karaliene/princu/princese?! O dar laisvadienis! Kaip pradėti? Ogi papasakokite, kad vieną kartą Lietuvoje gyveno karalius Mindaugas ir karalienė Morta. Ką ant galvos dėvi karaliai? Karūnas!

Karūną gaminti tikrai paprasta: iškerpate juostą (tokio ilgio, kokia yra galvos apimtis), susegate ją “krokodilu”, o jau tada leidžiate vaikui dekoruoti savo karūną kaip tik nori: spalvoto popieriaus gabalėliais, sutraukytų karoliukų karoliukais (NIEKADA neišmeskite tokio lobio!), įvairiais blizgučiais ir pan. Žinoma, galite ir nusipirkti karūną ir padovanoti ją vaikui šią dieną, bet, manau, paties gaminta yra daug smagiau. Prisimenu, mano vaikai (mokyklėlėje) daugybę dienų vis dėdavosi ir dėdavosi tas savo gamintas karūnas laisvo žaidimo metu.

Kai eisite į lauką, pastatykite smėlio pilį. Prieš tai galite pavartyti kokią nors gerą knygą ta tema. Pavydžiui, tokią. Statydami pilį dar su vaiku pakalbėkite apie tai, ar lengviau statyti šlapio, ar sauso smėlio pilį ir kas įvyks, kai smėlis išdžius. Kai grįšite iš lauko, organizuokite arbatos gėrimo ceremoniją iš vaikiškų puodelių. Nepatikėsite – vaikams tai yra nepaprastai smagu! Mes turim susitarimą, kad mergaitės nesineša skysčių (išskyrus vandenį) į savo kambarį. Tai įsivaizduojate, kaip smagu, kai Karalių diena tampa išimtimi ir galima prie savo mažo stalo gerti karališką arbatą su karališkais pyragaičiais.

O jei dar pritrūksite veiklos, iš savo ir sutuoktinio piniginės išberkite visus centus, ir vaikas tegul rūšiuoja: bus fantastiška matematikos pamokėlė. O, kaip sakant, karaliai ir karalienės juk turi susiskaičiuoti savo pinigėlius! Jeigu vaikas jau pradėjęs po truputį skaityti, surašykite karališkus žodžius (princas, princesė, karūna, sostas, žiedas, pilis, Morta, Mindaugas ir pan), kuriuos jis – su jūsų pagalba – turi perskaityti. Štai taip ne tik ugdysite vaikų pilietiškumą, bet ir integruosite dailę, dramą, matematiką ir kalbą į kasdienybę.

Ar žinote, kad yra karalienės Mortos premija talentingiems Lietuvos vaikams? Man labai gražūs yra Seimo Pirmininkės I.Degutienės žodžiai, pasakyti vakar, Lietuvos Karalienės Mortos vardo premijos laureatų inauguravimo ir pagerbimo šventėje: „Karalienė Morta mums visiems dar kartą primena, kad istoriją rašo ne tik karaliai, prezidentai. Istoriją rašo ir šalia jų esantys žmonės – kiekvienas, dirbantis savo kraštui, savo tautai, savo valstybei. Apie Karalienę Mortą žinome labai mažai, tačiau aš tikiu, kad jos buvimas šalia Karaliaus Mindaugo buvo labai svarbus”.

Siųskime šią žinutę savo vaikams. Ir rašykime savo ir Lietuvos istoriją. Tokią, kokia didžiuotumėmės ir mes, ir ateinančios kartos. Su liepos 6-ąja, Karalių diena!

Iliustracija iš alkas.lt

Nuo grįžimo į Lietuvą labai mažai rašau apie mūsų šeimyną. Anądien galvojau, kodėl, nes mano tėvai pasakė, kad daugiau apie mus žinodavo, kai mes gyvenom Belgijoje, o štai grįžau į Lietuvą ir prasmegau it skradžiai žemę…Vaikystės Sode Tačiau dabar Vaikystės Sodas – tarsi kūdikis, aplink kurį ir sukasi mūsų šeimos gyvenimas. Ir daug viso to yra tiesiog kasdienybė – juk nerašysi apie tai, kad didelė dienos dalis yra tiesiog apsipratimas gyventi su nauju kūdikiu. Tačiau yra tokių dienų, kurios nurauna stogą. Kai pasijunti išdidžiu išdidžiausiu to kūdikio tėvu (motina) ir norisi visam pasauliui šaukti apie tai, koks esi laimingas ir išdidus! Tokia diena buvo šiandien, nes vyko pirmoji jungtinė Miesto (Žvėryno) ir Miško (Antakalnio) Sodelių šventė.

Oficialiai mūsų šventė vadinosi BLUSŲ TURGUS. Kodėl Blusų Turgus? Ogi todėl, kad mes esame pilietiškai atsakinga organizacija ir stengiamės mažinti vartojimą. Žinia, pavasarį daug kas apsivalo namus, apsižiūri, kad vaikai išaugo rūbelius, žaislus, knygeles ir t.t. ir pan. Taigi mūsų Blusų Turgus – puiki galimybė atsikratyti to, kas jau nebereikalinga vieniems ir puiki galimybė įsigyti tai, kas reikalinga, kitiems (ne perkant parduotuvėje, o iš kitų!).

Be to, prie Blusų Turgaus stalelių pastatėme ir Aukų Dėžę. Aukų Dėžė buvo skirta aukoms (vaikiškiems rūbeliams, knygelėms ir žaisliukams), kurias viena mūsų Bendruomenės mama nuveš Mamos ir vaiko pensionui. Ten po prekybos likusius daiktus galėjo sudėti ir tie, kurie prekiavo, tačiau ne viską pardavė. Žodžiu, kiekvienas daikčiukas ras savo namučius!

Blusų turgus tai blusų turgus, tačiau juk reikia, kad būtų ir kitokios veiklos! Taigi Tėvelių ir Auklėtojų Asociacija organizavo dar ir atrakcijas, Skanėstų Mugę ir BBQ.

Kokios atrakcijos buvo?

- Visų pirma visi atėję galėjo nusifotografuoti prie Vaikystės Sodo Blusų Turgaus plakato; ir ne šiaip nusifotografuoti, o būti nufotografuoti profesionalios fotografės!

- Veidelių piešimas;

- Didžiulio darbelio – aplikacijos gaminimas;

- Batutai/šokinėjimo pilys mažyliams ir vyresniems;

- Figūrinių balionų pūtimas;

- Piešimas kreidelėmis ant grindinio;

- Šventės didžioji atrakcija – milžiniškų muilo burbulų (na, kaip pučia per burbuliatorių) pūtimas (atvažiavo moteris, kuri ir pati juos leido, ir visus kitus mokė).

Skanėstų Mugė jau buvo išbandytas reikalas per Kaziuko Mugę. Jos principas: tėvai kepa skanėstus (patys, namuose) ir atneša į Skanėstų Mugę, o mes jau ten jais prekiaujame – renkame lėšas. Neabejoju, kad esate girdėję apie fund-raising renginius? Tai va, tokia yra mūsų Skanėstų Mugė.

O BBQ – tiesiog smagu ir skanu. Naminiai mėsainiai ir dešrainiai, kepti ant griliaus (šiandien ryte nupirkome tokį didelį ir superinį visai Bendruomenei)…super duper du.

Kai visi pradėjo rinktis, kelios auklytės laukė ir visus registravo: kiekvienas suaugęs gavo lipduką su užrašu. Pavyzdžiui, mano lipdukas teigė: AUSTĖJA / Šnekutė Gertrūda, Žvėrynas. Juk Blusų Turgus buvo skirtas ir tam, kad susipažintų Miško (Antakalnio) ir Miesto (Žvėryno) Bendruomenių nariai! Štai taip užsiregistravę visi keliavo įsigyti bilietėlių, kurie buvo Blusų Turgaus pinigėliai. O lauke jau laukė smagumynai.

Važiuodami po šventės namo mudu su Gabrieliumi nutarėme, kad jausmas buvo tas pats kaip ir Belgijoje, o tai – pats didžiausias komplimentas. Kodėl? Nes iš tiesų jautėsi, kad esame Bendruomenė: nors pradžioje visi rinkosi labai nedrąsiai (kaip po to kelios šeimos sakė – net neįsivaizdavome, kur einame, apie nieką panašaus nebuvome net girdėję!), tačiau vieni susidraugavo prie šokinėjimo pilių (kurios buvo neįtikėtinai populiarios), kiti – sukritę ant ištiesų ant žolės pledų, treti – sukdamiesi prie griliaus, skanėstų, kavos, vandens (mes Sodelyje geriame tik vandenį), ketvirti – tiesiog ganydami savo mažylius ar stebėdami jų draugystę.

Aš stengiausi visus aplėkti, su visais pakalbėti, atokiau stovinčius padrąsinti, pakviesti, pastebėti, nes prisimenu, kaip man buvo svarbu, kad kas nors prieitų, kai buvo pirmieji mūsų metai Belgijoje. Žinoma, šis Blusų Turgus – pirmasis VISIEMS Vaikystės Sode, tačiau juk šeima šeimai nelygi! Vieni iškart su visais bendravo ir juokavo, o kiti jungėsi nedrąsiai. Žodžiu, ir aš, ir auklytės turėjome savo užduotis, ir aš šiandien – labiau nei bet kada – didžiavausi savo Vaikystės Sodo komanda.

Tačiau, žinote, kuo džiaugiuosi labiausiai? Ir kodėl šįvakar apėmęs toks jausmas, kad norisi šokti it dervišui? Tuo, kad man daug kas tiesiog kalė į galvą, kad aš pasvajočiau apie bendruomenę Lietuvoje, nes čia mat visi tikisi, kad viskas bus už juos padaryta, o ypač – privačiame darželyje. O aš tuo niekada netikėjau. Neabejojau, kad įmanoma suburti bendruomenę, kuri bus šurmulinga, aktyvi ir bendruomeniška. Reikia tik impulso, o po to jau žmonės patys daro stebuklus. Ir kai ruošiantis šventei aktyviai dalyvavo ir tėveliai, ir auklėtojos; kai šiandien nuo pat ryto skambinomės/susirašėme žinutėmis/vis lėkėme į parduotuvę/skambinome dar neišvažiavusiems (nes pasigedome tai degtukų, tai prijuosčių ir pan. ); kai net su kūdikiais tėveliai ir mamos savanoriavo įvairiuose centruose…pagalvojau, kad mano svajonė šių žmonių dėka tampa realybe. MANO svajonė JŲ dėka. Ir kaip aš visą gyvenimą būsiu dėkinga šiems žmonėms, nes jie ne tik patikėjo tuo, kuo aš tikiu, bet ir padėjo visa tai užkurti.

Žodžiu, tokia visiškai absoliučiai nepaprasta diena. Tokia, kai pagalvoju, kad nepaprastai džiaugiuosi, jog pasiryžau eiti sunkesniu keliu. Tokia diena, kuri atperka parduotus savaitgalius ir begalinį nerimą, kad o-kas-bus-jeigu arba neduokdie-tai ir pan. Tokia diena, kai galvoju, jog turiu nuostabiausią pasaulyje šeimą, kuri palaiko mane net tada, kai manęs nebūna namuose tris vakarus iš penkių ir dar dvi iš dviejų savaitgalio dienų. Ir aš žinau, kad taip nebus amžinai. Nes buriasi Bendruomenė. Nes Vaikystės Sodas kiekvieną dieną vis labiau tampa toks, kuris gyveno ir gyvena mano svajonėje.

Žodžiu, ačiū visiems už šią dieną!

O štai tik kelios iš daugiau, nei 600 nuotraukų. Kaip sakė akimirkas fiksavusi Gintarė: nuotraukų tiek, kiek iš vestuvių!

Mūsų per kukli aukų dėžė, į kurią labai greitai niekas nebetilpo ir teko daiktus dėti aplink ją.

Kas gali nenorėti tokių skanėstų? Net aš kepiau bananų duonelę

Šios piešimo ant veido centriuko kėdės buvo tuščios tik prieš šventę

Nepakartojamas auklėtojos Vitos 2011-ųjų Vaikystės Sodo Blusų Turgaus plakatas…galėčiau žiūrėti ir žiūrėti!

Tilps ar netilps visi skanėstai ant stalo? Netilpo! Teko laukti, kol vienus išgraibstys ir vis nešti naujus

Pasiruošta BBQ…

…ir Blusų Turgui.

Registracijai…

…ir bilietėliams:)

Blusų Turguje auga šurmulėlis.

Žinote, kur dabar sėdžiu? Ogi oro uoste! Čia veikia bevielis internetas:) Žinote, kur važiuoju? Ogi – kaip senovės lietuviai sakė – į Žuvėdų kraštą, į savo numylėtąją Švediją. Kadangi vasarą Miško (Antakalnio) Vaikystės Sode vasarą keletą savaičių veiks lauko darželis, važiuoju semtis į vieną seniausių Švedijoje (ir pasaulyje) lauko darželių. Jau ten lankiausi, tačiau norisi pamatyti, kaip viskas veikia, dar kartą:)

Teisybę pasakius, net spirgu iš laimės. Vienintelis minusiukas, kurį įžvelgiu, yra tai, kad nesudalyvausiu dviejuose renginiuose, kuriuose šį savaitgalį dalyvaus Vaikystės Sodas.

1) Gatvės Muzikos festivalis

2) Paskutinis Pasakos su PASAKA šeštadienis šį sezoną

Gatvės Muzikos festivalyje mes dalyvausime (aš mintimis TIKRAI dalyvausiu!) šį šeštadienį.

KUR? Sereikiškių parke.

KADA? Šeštadienį, 11.30 renkamės.

TRUKMĖ? Apie vieną valandą.

KĄ DARYSIME? Vaikystės Sodo Šnekučiai ir Sodiečiai visą savaitę ruošėsi šiai šventei: mokėsi dvi daineles ir gamino lietaus lazdas, kuriomis pritaria dainoms. Kadangi dainossenobinės, tai  auklytės su vaikais aiškinosi, ką reiškia dainose mūsų retai vartojami žodžiai, kalbėjo apie dainelių kontekstą, apie tai, kada jos dainuojamos (pavyzdžiui, kada mes dainuojame lopšinę?) ir t.t. ir pan. Tada visi vaikai savarankiškai gaminosi lietaus lazdas. Lietaus lazdos – kaip ir visi projektiniai darbeliai Vaikystės Sode – kiekvieno vaiko unikalios, nepakartojamos, dekoruotos taip, kaip vaikas norėjo. Žodžiu, vaikai dirbo iš peties ir sudėjo daug širdies!

Visų pirma vaikučiai padainuos dvi daineles, kurias yra išmokę, o tada bus KŪRYBINĖS DIRBTUVĖLĖS, ir visi, kurie ateis paklausyti, galės – drauge su Vaikystės Sodo vaikučiais – pasigaminti SAVO lietaus lazdą. Kadangi mes nežinome, kiek vaikų ateis, siūlyčiau atsinešti bent porą nuo tualetinio popieriaus likusių tūtelių Šiek tiek turėsime, bet – jeigu žiūrovų bus daug – gali neužtekti!

Pabaigai visi drauge sudainuosime vieną dainelę, pritardami savos gamybos lietaus lazdomis!

Taigi visus kviečiame jungtis ir dainuoti bei groti drauge su Vaikystės Sodu Gatvės muzikos šventėje Vilniuje šį šeštadienį!

Taip jau puolė ir išpuolė, kad šį savaitgalį – ir paskutinis pasaka su PASAKA renginys “Pasakos” kino teatre. Kaip visada, čia bus kūrybinės dirbtuvėlės po kurių visi drauge žiūrėsime filmuką. Turiu pasakyti, kad mums – po grįžimo į Lietuvą – šie savaitgaliai buvo nuostabūs dėl kelių priežasčių:

a) Mielas ritualas, kai išsiruošdavome drauge su mergaitėmis (ir kartais Vilhelmu) daryti drauge darbelių ir pažiūrėti filmo. Juokinga buvo tai, kad du kartus (per filmą) užmigau, nes, matyt, miego trūkumas daro savo! Auklytė Renata juokėsi, kad žiūrėjau žiūrėjau ir…lūžau Turint omeny, kad, grįžus į Lietuvą, tikrai vaikai nukenčia nuo nepaprastai didelio mano dėmesio Sodeliui, šie šeštadieniai buvo vienas tų nedaugelio kartų, kai būdavome iš tiesų drauge.

b) Buvo gera proga įvertinti, ką Vaikystės Sodas gali daryti už Vaikystės Sodo ribų; įvertinti tai, ko mes tikėjomės ir kaip tai pavyko. Bet kuriuo atveju – naudinga patirtis, kurią sėsime ir analizuosime, aptarsime. Nes, kaip sakant, juk visą gyvenimą mokaisi!

Procesiją visiškai atsitiktinai pasisekė pamatyti nedideliame Sant Agnello miestelyje į Šiaurę nuo Sorento. Vos pradundėjus būgnininkams pasirodė deglų nešėjai:

Eisenoje dalyvavo tiek knygų skaitytojų būrelio nariai:

Tiek ir visame pasaulyje pagarsėjusio kovotojo prieš pedofilus Drąsiaus Kedžio pasekėjai su violetine vėliava:

Siekiant užtikrinti tradicijų testinumą, eisenoje gausiai dalyvavo ir vaikučiai pabiručiai:

Būgnų griausmą subtiliai papildė giedamos giesmės:


Kaip žinia, Kukluksklano nariai turi tradiciją kūrenti laužus, todėl buvo nešamos ir malkos:

Jas nešė tiek maži,

tiek ir dideli

Laimingų šventų Velykų!

Kiekvienais metais rašau, kad vaikystėje labai laukdavau Velykų. Man tai reiškė pavasarį. Ir kelionę pas močiutę į Kretingą. Ir, žinote, ką? Šiemet darysime tą patį! Visos trys namų moteriškės jau esmi sukilę, o vyriokai visi trys dar miega. Atsikels, pavalgysime ir…trauksime į pajūrį! Aš iki trečios valandos ryto dar rašiau – norėjosi baigti straipsnį Green’o žurnalui, kurį visada su įdomumu perskaitau, o šįkart ne tik perskaitysiu, bet ir būsiu parašiusi straipsnį ir dar atsakiusi į keletą klausimų. Man kažkaip visa tai, apie ką kalbėjome su redaktore, tiko pavasariui: juk tiek daug mūsų klimato zonoje gimsta ir atgyja pavasarį. Grožių grožis. Ir reikia saugoti ir globoti tą grožį. Kaip sakome Vaikystės Sode: Mes saugome Žemę!

Šiemet Velykoms negaminsime. O ir namie niekaip joms nesiruošėme. (Gėda pelėda). Todėl lieka tik prisiminti, ką būtų galima padaryti, prisiminti, kaip šventėme ir ką gaminome pernai bei guostis mintimi ir džiaugtis, kad berniukai apie tai daug kalbėjo stovykloje (iš kurios vakar juos parsivežėme į Vilnių), o mergaitės – Vaikystės Sode. Vakar buvo didelė dilema: ar važiuoti į berniukų pasakos skaitymą-baigiamąjį stovyklos pasirodymą prie Anykščių, ar į mergaičių Velykų šventę Sodelyje. Nors persiplėšk! Važiavome pas berniukus, nes jų buvome nematę dvi savaites, o ir šiaip neabejojome, kad jiems mūsų buvimas bus svarbesnis. Kai nuvažiavome, Vilhelmas nepaprastai apsidžiaugė, puolė į glėbį ir pasakė: “Galvojau, kad tėtė gal atvažiuos, bet maniau, kad mama tikrai turės labai daug darbo ir neatvažiuos”. O į mergaičių šventę nuvažiavo mano tėvai, o po šventės jie dar visi keturi patraukė į restoraną. Ar gali būti geriau?!

Taigi pagalvojau, kad dabar – pats tinkamiausias laikas kaupti Velykiniams receptams. Kodėl? Todėl, kad prieš Velykas visi tik ieško (dažnai – nebent tai būtų tradicinis patiekalas – net pamiršę, ką gamino pernai) receptų, o ne dalinasi be galo be krašto. O po, kai nurimsta šventinis šurmulys ir ramiai atsisėdi prie kompo, viskas galvoje dar labai šviežia, o ir turi ramaus laiko pasidalinti tais visais receptais receptėliais.

TAIGI.

Komentare parašykite, ką skanaus valgėte šiais metais per Velykas. Aš irgi parašysiu, jei paragausiu pas močiutę ko nors naujo ir neįprasto.

Visi komentarai dalyvaus mielame konkursėlyje, kuriam prizą įsteigė Medinis Arkliukas. Medinis arkliukas – kaip jau tikriausiai supratote – daugiausiai medinių žaislų krautuvėlė. Vaikystės Sodas dovanų gavo nuostabų medinį arkliuką, kurį labai pamėgo Miesto (Žvėryno) Vaikystės Sodo Mažyliai.

O štai vieno komentaro autoriaus ar autorės mažylis gaus dovanų traukiamą pelytę (ar žinote, kad 1-3 metų vaikams vieni geriausių yra traukiami ir stumiami žaislai?):

RECEPTŲ LAUKSIU IKI TREČIADIENIO, BALANDŽIO 27 dienos.

O aš – kadangi Gintarė prašė (PERNAI ) – dalinuosi maskarponės – damų pirštelių torto receptuku, kurį mane Briuselyje gaminti išmokė Gabrieliaus močiutė:

Jums reikės:

- pusės litro maskarponės sūrio

- 5 trynių

- 5 šaukštų cukraus

- labai stiprios (ir skanios!) kavos puodelio, į kurį reikia įlašinti citrinos sulčių (aš išspaudžiau nedidelę citriną) ir įpilti šaukštą-kitą brendžio

Visą tą gėrį išsukate ir…sluoksniuojate! Damų piršteliai-pertepimas-damų piršteliai-pertepimas ir t.t. – galite – kaip tą pupą – iki dangaus išauginti! Paprasta ir skanu.

O dabar jau tikrai laukiu jūsų receptų ir siunčiu Velykinius sveikinimus. Linkiu…nepamiršti grožėtis ir džiaugtis mus supančia simetrija. Kad suprastumėte, ką turiu omeny, siunčiu jums filmuką. Gražių ir prasmingų švenčių!

Įrašo Velykinė nuotrauka – iš Medinis arkliukas.

Pati geriausia tų laikų ir iki šiol patriotinė daina

Na, ir vis dėlto, galvojau, kad žmonės per Kaziuką noriau perka. Ogi ne – panašu, mažai kam reikia “tiesiog grožio”. Privilioti – tai viena, parduoti – tai kita. Dar įdomu stebėti, kaip žmonės aukoja. Vienas iš ne kartą girdėtų dėsnių pasitvirtina – tie, kurie aiškiai pinigais nesiskundžia, aukoja kukliai. Vidurinė klasė daug dosnesnė. Na, ir ypač juokinga, kai moteriškės vis liepia savo vyrams: “nagi, paaukok, aš neturiu” :}

O šiandien buvome menų studijos “Garsas ir spalva” nedidelėse Užgavėnėse. Prisirinko pilnas Valakampių I pliažo miško klonis, su įvairiausio amžiaus jaunikliais, tad ir šokiai, ir žaidimai buvo smagiai nerangūs. Už saldainius ir mandarinus (valiuta) galima buvo nusipirkti blynų, kitų skanumynų, bet tarp vaikų labiausiai ėjo… hmm… popkornai. Juokingiausia, kad net ir paaugliukai nori lygių teisių su mažiukais – duok jiems ir pagalius blynams medžioti, ir lenktyniauti su rogėmis nori, ir dar visko. Kaip ir turėjo būti, Lašininį nugalėjome, tik va Morės nedeginome – tik ant pagalio surišome visokiausias blogybes simbolizuojančias virveles ir įmetėme į laužą. Kad kartu su žiema pabėgtų. Vaikus jau vos įmanoma parvaryti iš lauko – ir patiems nebesinori lindėti troboje. Ir saulė jau net pro langą į pakaušį kaitina taip, kad maža nepasirodo. Kovas kovas kovinėja. Greičiau laimėtų

Įdomu, kiek amžių jau vyksta diskusija, kiek mums reikia žinių? Aš, pavyzdžiui, tikiu, kad žinios yra reikalingos. Kuo daugiau mokomės, tuo daugiau susidaro neuronų jungčių, o kuo daugiau neuronų jungčių, tuo lengviau siejame informaciją, tuo lengviau įsisaviname naują. Juk tikriausiai kiekvienas girdėjote, kad sunkiausia mokytis pirmas penkias kalbas Ir štai negalėjau patikėti, kai perskaičiau, kokie reikalavimai buvo aštuntokams 1895 metais Kanzaso valstijoje. Įdomu, kiek mūsų atsakytumėme į šiuos klausimus?

Kita vertus, ar tikrai reikia? Ir dar. Pamąstymui. Tais laikais aštuntą klasę pasiekdavo tik nedaug mokinių, t.y. mokslas buvo skirtas elitui. Dabar gi – masėms. Juk beveik visi tų laikų “aštuntokai” dirbo laukuose ir džiaugdavosi, jei būdavo baigę pradžios mokyklą. Žodžiu, kiti laikai, kiti papročiai. Ką jūs manote?

Ir dar. Kurios, pavyzdžiui, yra fundamentalios aritmetikos taisyklės? Žodžiu, kai kas man tiesiog yra mažų mažiausiai keista.

Kadangi artėja Kaziuko Mugė, o Vaikystės Sode per Kaziuko Mugę turėsime Bake Sale. Visaip galvojau, kaip smagiai šį terminą išvertus į lietuvių kalbą. Bėda ta, kad juk nevadinsi “kepinių pardavimu” arba “kepinių išpardavimu”. Na, prasmė kaip ir ta pati, tačiau esmė – ne. Tai va taip ilgai svarsčiusi pagalvojau, kad tinkamas pavadinimas – kepinių mugė. O kaip jums atrodo? Būčiau labai dėkinga už siūlymus.

Kas ta “kepinių mugė”? Papasakosiu, kaip dažniausiai vyksta kepinių mugės tarptautinėse mokyklose:

a) Sugalvojama, kokiam tikslui bus renkami pinigai (nuo kilnių, pavyzdžiui, aukosime mokyklai Indijoje (buvo Augusto mokykloje) iki labai žemiškų, pavyzdžiui, norim pasidaryti filmų ir picų penktadienį (irgi buvo Augusto mokykloje). Jei vaikai vyresni, nei darželinukai, dažniausiai jie aktyviai dalyvauja priimant sprendimą, kam bus skirti surinkti pinigėliai;

b) Paskelbiama apie kepinių mugę ir pakviečiami tėvai-savanoriai, kurie padės vaikams parduoti kepinius (be to, jie paruošia salę/koridorių prieš mugę ir sutvarko po mugės);

c) Kepinių mugės dieną tėvai į ugdymo įstaigą ne tik atveda vaikus, bet ir atneša savo kepinį. Pagrindinis reikalavimas – kepinys turi būti naminis, o ne pirktas parduotuvėje (nors yra mokyklų, kuriose galima atnešti ir pirktinius);

d) Tėvai-savanoriai prieš mugę paruošia patalpas;

e) Prasideda mugė: vaikai (vieni arba su tėveliais) perka kepinius. Dažniausiai jie kainuoja (tarkim, mūsų vaikų mokyklose Belgijoje) 0.5eu, 1eu arba 2eu.

f) Dažnai pirkimui naudojami ne pinigai, o specialūs bilietėliai. Pavyzdžiui, vienas bilietėlis – 0.5eu. Prie įėjimo koks nors tėtė arba mama parduoda bilietėlius, o po to atsiskaitai jau bilietėliais (puiki matematikos pamoka pramogas ir kepinius parduodantiems vaikams, nes jie juk mokosi skaičiuoti!). Tarkim, sausainis – vienas bilietėlis, šokoladinio pyrago gabalėlis – trys bilietėliai ir t.t. ir pan.

f) Jeigu kepinių mugė yra kombinuojama su kokiu nors renginiu (mano patirtis rodo, kad beveik visada yra kombinuojama, t.y., kad kartais vyksta TIK kepinių mugė, o dažnai dar ir renginys + kepinių mugė), tai galima dar ir eiti į kokius nors atrakcionus ir šiaip patirti įvairių linksmybių: išsipaišyti veido, žvejoti iš vaikiškos vonelės ančiukus, verti karoliukus-saldainiukus, nusipirkti (tėvelių arba mokytojų) išpieštą balioną, pačių darytus darbelius (pavyzdžiui, Mortos gamintas kalendorius (apipieštas metų kalendoriaus lapas) kainavo 5eu, o Vilhelmo darytas rėmelis – 10eu) ir t.t.

Teisybę pasakius, tos kepinių mugės – apiplėšimas vidury baltos dienos Kodėl? Todėl, kad tikrai vienas balionas ir dar širdutėmis ar šuniukais (dažnai net negali suprasti, kad tai – šuniukas) apipieštas tėvelių arba mokytojų tikrai nėra tiek vertas.

BET.

Mes kalbame ne apie piniginę šio reikalo vertę. Esmė ta, kad nuo pat mažų dienų vaikas yra mokomas arba aukoti, arba uždirbti bendrai gerovei (priklausomai nuo prieš mugę išsikelto tikslo). Ypač tai veiksminga, kai vaikai parduoda savo gamybos darbus, nes juk – įsivaizduojate – reikia pirkti tai, ką pats padarei (na, gerai, ta dalis dar nieko), bet pinigai atitenka ne tau, o tavo klasei (paprastai čia būna sunkesnioji dalis, nes labiau norėtųsi pinigų sau). Be to, vaikai ruošiasi, kalba apie tai, stengiasi, skaičiuoja šventės metu ir pan. Mūsų ne tik abu berniukai, bet ir Morta nepamiršdavo man bent keletą kartų priminti: “Mama, kada eisim kepti kepinių mugei???” Mortos ir Vilhelmo darželyje/mokykloje dar būdavo galima atnešti naminių uogienių, kurias dažniausiai mamos taip supakuodavo/apipavidalindavo, kad seilė tįsdavo vos jas išvydus…ir, žinoma, neatsispirdavom ir namo parsinešdavom bent du stiklainėlius…O jei dar kokia nors mama/tėtė dailiai karpo, siuvinėja, siuva ir nusprendžią paaukoti bent keletą savo darbelių kilniam tikslui…sėkmė garantuota!

Žodžiu, mes su mokytojomis jau sugalvojome, koks bus mūsų tikslas Vaikystės Sode. Žinoma, jis bus prasmingas, nes juk viskas turi būti glaudžiai tarpusavyje susiję: ir ugdymo programa, ir veiklos, ir metų laikas, ir šventės, ir dar daug daug kas…bet jau kaip visos laukiam! O kad įsivaizduotumėte, kokie kepiniai yra kepami kepinių mugei, radau keletą receptėlių puslapių, skirtų būtent tam: paprasti kepiniai kepinių mugei ir kepu drauge su mama (o tėtė tai ką, nemoka kepti???).

Ir dar. Prisimenu, kaip vienas profesorius amerikietis paskaitoje davė pavyzdį apie 1960ųjų JAV mokyklą, kai mokytoja suskirstė vaikus į eiles. Kiekvienoje eilėje sėdėjo vaikai pagal gebėjimus. Teisybę pasakius, vienoje eilėje sėdėjo starlets (žvaigždutės), o kitoje – loselets (žodžių žaismas, nuo žodžio “loser”, t.y.nevykėliai). Jis mums kalbėjo apie tai, kad užtenka vaiką pasodinti į tą nevykėlių eilę, ir jis iš tiesų taps nevykėliu. Užkoduos save. Elgsis taip, kaip ir tikimasi, kad jis elgsis. Nematys prasmės stengtis. Save-išpildanti pranašystė, ar ne? Apie tai kalbama ir VAGOS neseniai išleistoje knygoje “Laimingų vaikų paslaptis”. Ir štai skaitau vasario 18, 2011 metų įrašą apie tai, kad mokytojos dirba tik su perspektyviais vaikais. Ir skaitau komentarus, kad “Jei norime tobulesnės visuomenės, turime palaikyti darbštesnius ir gabesnius”. Ir tai man labai primena Amy Chua istoriją, kuriai tikrai skirsiu atskirą įrašą. O jus ar šokiruoja tokie darbo su vaikais metodai?

Ir DAR. Kartais perskaitai apie kokį nors tyrimą, ir oda pašiurpsta. Švedijoje atliktas “trečiosios rankos” tyrimas buvo vienas tokių. Keistas jausmas, kad galima apgauti smegenis, ar ne? Ir tas faktas, kad kartais jos pačios ima ir sukvailioja…pavyzdžiui, skauda galūnę, kurios seniai nebėra. Ir dar tas faktas, kad mokstas žengia tokiais septinmyliais batais į priekį, kokių mes dar visai neseniai neįsivaizdavome. Kaip tik, atrodo, ketvirtadienį kalbėjome su viena mama Vaikystės Sode, kad yra vaikų, kurie tiesiog neserga – mat jiems nepatinka sirgti ir save taip nuteikia, kad jokia liga “nekimba”. O vat yra vaikų, kurie, pavyzdžiui, suserga kaskart, kai reikia eiti pas dantistą? Sutapimas? Beje, pastebėta, kad maži vaikai dažnai suserga prieš važiuodami, pavyzdžiui, viešėti pas močiutę, jei žino, kad, pavyzdžiui, mama tos močiutės nemėgsta arba ja nepasitiki. Ir apskritai serga daugiau tie maži vaikai, kurių tėvai labiausiai ligų bijo. Bet tam nereikia nė mokslinių tyrimų – per savo darbo praktiką pastebėjau, kad tai – tiesa. Dėl ko taip yra? Manoma, kad galioja sena gera priežastis – vaikai mėgsta dėmesį, o jei tėvams labai baisi jų sloga ir apipila dėmesiu kai susloguoja (ir ne tik tiesioginiu, bet ir kalbėdami apie tą slogą, išgyvendami ir t.t. ir pan.), tai vaikų pasąmonė daro savo darbą. Lygiai tas pats su adaptacija. KUo labiau tėvai pasitiki ugdymo įstaiga, kuo drąsiau palieka joje vaiką, tuo vaikas lengviau adaptuojasi. Dar ir dar kartą save išpildanti pranašystė. Vis dėlto keistas padaras tas žmogus, ar ne?

Nuotrauka: 7th grade bake sale by Kentucky Country Day

Visų pirma pasakysiu, kad darbelių su Renata laukėme iki pat šventinės dienos pabaigos. Ir neapsirikome – paskutinis darbelis atkeliavo likus kelioms valandoms iki konkurso pabaigos:)

Teisybę pasakius, daug lengviau, kai laimėtoją parenka random.org. Dabar gi ilgiausiai teko sukti galvą, kuriems darbininkėliams turėtų keliauti prizai. Ir vis dėlto nuspręsta buvo šitaip.

a) PIRMOSIOS VIETOS LAIMĖTOJUI: probiotikų (gerųjų bakterijų) BIFOVAL kietosios kapsulės suaugusiems (arba vaikams nuo 12 metų) – tam, kuriam rūpi vaiko patriotiškumas:) ir probiotikų (gerųjų bakterijų) BIFOVAL BABE braškių skonio kramtomosios tabletės vaikams (galima sutrintas duoti ir kūdikiams) – augančiam Lietuvos patriotui:) prizas

….KELIAUJA DARBELIO “GEDIMINO PILIS” autoriui AIRIDUI.

b) ANTROSIOS VIETOS LAIMĖTOJUI: probiotikų (gerųjų bakterijų) BIFOVAL BABE braškių skonio kramtomosios tabletės vaikams (galima sutrintas duoti ir kūdikiams) – augančiam patriotui:), o patriotiškajai mamytei arba tėveliui – BIOCELL veido kaukė

…KELIAUJA DARBELIO “KARŪNA” autorei DAURAI.

c) TREČIOSIOS VIETOS LAIMĖTOJUI: probiotikų (gerųjų bakterijų) BIFOVAL BABE milteliai kūdikiams (galima gerti ir vaikams su vandeniu, pienu ar sultimis).

…KELIAUJA  DARBELIO “TRISPALVĖ MEDELYJE” autoriams – Vilkyškių (Pagėgių savivaldybės, Tauragės apskrities) vaikų užimtumo kambario popamokinės grupės vaikams su socialine pedagoge Deimante.

Kadangi tai buvo ir pedagogės atsiųstas darbelis, tai jai keliauja ir ypatingas prizas pedagogei – OMEGA DEFEND žuvies taukų kapsulės. Labai noriu pasidžiaugti, kad atsirado bent viena pedagogė, kuri atsiuntė darbelį – AČIŪ IR VALIOOOOO:)

Na, bet tuo niekas nesibaigė, nes mums trijų prizininkų NEUŽTEKO . Taigi dar nusprendėme duoti du ypatingus prizus:

GYTEI UŽ “BALTIJOS JŪRA” ir

MATUI UŽ “LIETUVOS GIMTADIENIUI”

Jiems keliauja OMEGA DEFEND žuvies taukų kapsulės.

Tikiuosi, kad visi šiandien bent pagalvojote apie tai, kokia ši diena. Šį įrašą iliustravau Vaikystės Sodo vaikučių darytu meilės Lietuvai žemėlapiu. Mes šventėme vakar: visi susirinkę pas Mažylius giedojome Lietuvos himną; Sodiečiai su Šnekučiais šoko polką: ir vieni, ir įtraukdami Mažylius; prisiminė dainą apie Lietuvos vėliavos spalvas; gamino vėliavas ir dar begalę darbelių, kurie priminė, kas mes esame ir kuo turime didžiuotis. Reikėjo pamatyti, kaip metinukai šoka polką: atrodo, ir juokas ima, ir ašaros kaupiasi!

Mudvi su Morta šiandien ėjome į spektaklį – A/CH teatras pristatė Maskvos E.Vachtangovo teatro gastroles “Moterų krantas” pagal Marlene Dietrich dainas.

Visų pirma, vienas iš mano šių metų pasižadėjimų – kad skirsiu laiko kiekvienam vaikui atskirai eidama su juo į pasimatymus. Šitas buvo pirmasis šiemet su Morta: važiavome, kalbėjomės, po to užėjome į parduotuvę išsirinkti skanėsto, juokavome ir ėjome į mašiną susikibusios už rankų. G-E-R-A. Jau nekalbant apie tai, kad aptarėme šokėjų sukneles

Visų antra, spektaklis buvo toks…siurrealistinis. Atrodė, kad jos taip lengvai šoka, jog tą gali kiekvienas. Iš tiesų norėjosi lipti ant scenos ir šokti. Šokti lygiai taip pat nepakartojamai, kai, atrodo, šokis pasako viską. Ir taip lengvai lengvai. Lyg kiekvienam būtų savaime suprantama ir aišku. Nerealus jausmas. Kaip ir tai, kad Lietuva – laisva. VIVAT LIETUVA!

O darbelių konkurso laimėtojų prašau susisiekti: su vilniečiais tarsimės, kaip geriausia būtų perduoti (arba kada jūs galėsite atvykti pasiimti), o su ne vilniečiais – kaip perduoti ar atsiųsti. Ačiū, kad dalyvaujate!

Taigi baigėsi mūsų mažytis idėjų pasidalinimas, ką jūs veiktumėte ar norėtumėte veikti Šv.Valentino dieną. Ačiū už įvairias mintis.

Iš tiesų man nuoširdžiai atrodo, kad net ir komercializuotos šventės gali būti jaukios ir gražios bei nuostabi proga pasidžiaugti vieni kitais, pasidžiaugti gyvenimu. Būtent dėl šios dienos, manau, galima žvelgti į ją ir taip, kad tai – meilės sau diena. Juk visi esame nusipelnę meilės, o meilė sau yra pirmas žingsnis į sveikų santykių su aplinką ir su kitais formavimą.

Taigi, tikiuosi, pamylėsite save bent jau kauke ir – nors ir ne per pačią šventę – pasakysite, kad mylite save

Kadangi iš viso buvo trylika komentarų, o sakiau, kad kaukes išdalinsiu penkias, tai…traukiam radom.org iš kišenės ir žiūrim, kam keliauja penkios BIOCELL kaukės veidui:

1.  Nr.5 komentaras – Laura

Sveiki, mano šeima šios šventės nesureikšmina, tačiau turint vaikučių labai malonu skirti jai dėmesio ir tą dieną nuspalvinti romantiška rausva spalva. Šiemet aš šeimos vakarienės desertui gaminsiu žele tortą – širdelę. Su vyresniąja dukra (8m.) padarėm širdeles iš spalvoto popieriaus, su viduje įklijuotomis mano dukrų nuotraukomis( ale koliažas) ir jas paštu išsiuntėme seneliams, nes gyvename toli vieni nuo kitų. Manau toks būdas, ne tik romantiškas, šiais kompiuteriniais laikais, bet ir stiprinantis šeimos kartų santykius. O tą vakarą susėsime jaukiai visi kartu ir gersime arbatą su torčiuku.
Smagaus Valentino!!!

2. Nr.9 komentaras – Monika

Mes tai svesime namuose. Esu padariusi tokia grilianda is sirduciu, atvirutes pakabinau ant stendo, vakariene padarysiu skania, t.y lazanija. Kadangi vaikiukas mano dar mazas tai nelabai ir supras tos sventes, bet labai aciu uz mintis kitai valentino dienai. Va tada jau galesim su suneliu kazka ir patys sukurpti.

3. Nr.4 komentaras – Edita

Mudu su vyru kažkaip šitos dienos per daug nesureikšminam. Ir net nežinau ar mes tipo ją švenčiam ar ne  šiaip aš nemanau, kad tai turi būti tik porų šventė. Bet juk kuo dažniau ir kuo daugiau sakai artimiems žmonėms, kad juos myli – tuo geriau. Aišku, kad visos mielos staigmenėlės ne Valentino dieną yra tikriausiai žymiai smagiau, bet Valentino diena ypatinga, nes lauki ir žinai, kad bus dėmesio dar daugiau negu kasdien  laiškelis, raštelis, sausainis ar vakarienė yra be galo be krašto faina 

Bet šitą dieną norėčiau išbraukti iš mokyklose švenčiamų sąrašo, nes labai daug vaikų nuliūsta taip ir nesulaukę nė vienos širdelės..

4. Nr.2 komentaras – reda

Miela Austėja,
Labai malonu skaityti Jūsų šį internetinį puslapį, pasisemti jėgų, kantrybės ir supratimo vaikams, bei daug šaunių idėjų! Aš jau žinau, kaip švęsim dičkės ketvirtąjį gimtadienį kova!!!! Ačiū Jums… O dėl valentadienio – su mergaite jau ruošiamės visą savaitę – nusprendėm pasiūti medžiaginius zuikučius iš skiaučių tėveliui ir broliukui  ir papuošti juos raudonomis širdelėmis, ir ne tik – čia jau kaip mergina sumanys:))))

5. Nr.11 komentaras – Goda

O mes skirsime laiką sau. Sūnelį paliksime seneliams, o patys kur nors romantiškai atsipūsime.
Dar kepsiu pyragą, o kad vyras neužmirštų, kas per diena, ryte vonioje ant veidrodžio su lūpdažiu pripiešiu širdelių. :* :*

Laura, gal turite koliažų nuotraukas? Būtų labai smagu, jei pasidalintumėte, kaip gaminote ir keliomis nuotraukomis – įdėčiau į DARBELIŲ skiltį, kad idėja galėtų pasinaudoti ir daugiau žmonių, norinčių pradžiuginti artimuosius.

Monika, gal Jūs pasidalintumėte savo girlianda?

Edita, man atrodo, kad braukti nėra būtina, bet būtina pasistengti, kad visiems būtų smagu (o būdus tikrai būtų galima sugalvoti).

reda, ir Jūsų prašyčiau atsiųsti zuikučius iš skiaučių DARBELIŲ skilčiai Labai smalsu ir man pamatyti jūsų gamintus zuikučius.

Goda, įdomu, kur romantiškai atsipūtėte? Jei ne paslaptis – pasidalinkite

Mes gavome netikėtą senelių dovaną: galimybę palikti vaikus (tėvai pasirūpino jų priežiūra) ir nueiti į Kongresų Rūmuose vykusi koncertą “Ištarki man myliu”. Buvo tikrai gera klausyti nuostabios muzikos bei Ievos Prudnikovaitės ir Jeronimo Miliaus atliekamų gražių dainų – porą kartų vos nesusigraudinau, nes atmosfera buvo tokia tikrai miela ir meilinga

Taigi susisiekite su manimi, kaip galėsite atsiimti kaukes (vilniečiams – iš Vaikystės Sodo, o su ne vilniečiais tarsimės ) ir nepamirškite savęs mylėti…kasdien! Nes aš esu įsitikinusi: tik tas, kuris myli save, gali dalinti meilę ir kitiems.

Nuotrauka: Happy Valentine’s Day by Danijel

Apsinuodijimas alkoholiu © http://www.flickr.com/photos/24627476@N08/2865209161/

Kviečiu susimąstyti apie tai, ką mūsų vaikai mato nuo pat mažens. Ar galime kalbėti apie vaikų pasirinkimo laisvę alkoholyje paskendusioje visuomenėje? G. Šičko teigė: „Alkoholizmas prasideda ne nuo pirmos išgertos taurelės, o nuo pirmos pamatytos taurelės, kurią geria mama arba tėtis“. Tai, ką kalba ir daro tėvai, vėliau tampa orientyru vaiko gyvenime. Apmaudu, kad daugelis suaugusiųjų nesupranta šio ryšio, ir vaiko auklėjimas, matant užstales su alkoholiu, susiveda ir į pro-alkoholinį propagavimą.

Vaikai mus stebi, jie pastebi, kad kasdieniniame gyvenime suaugę dažnai būna susirūpinę ir įsitempę. Jie klauso, ką mes kalbame, kaip mes kalbame. Vaikai pastebi, kad per šventes išgėrę alkoholio, tėvai ir svečiai pralinksmėja, pasidaro kalbūs ir draugiški. Tokiu būdu sudaromas įspūdis, kad alkoholis išsprendžia visas problemas, nes suaugę pastebimai pasikeičia į gerąją pusę: įskiepijama asociacija, kad gyvenimas puikus, kai geriama.

Jau ir darželinukai žino, kas yra girtas žmogus ir gali parodyti, kaip jis elgiasi. O vienoje iš mokyklų atlikta dvylikamečių apklausa parodė, kad net neragavę alkoholio vaikai, paklausti apie alkoholį, net nesusimąstydami aiškina, kad alkoholį gerti sveika, kad jį geria dėl apetito, nuo peršalimo, nuo nuovargio. Jie atkartoja tai, ką kalba jų tėvai. Štai ką padaro nekaltos iš pirmo žvilgsnio šeimyninės užstalės, kurias mato vaikai.

Galima teisintis, kad maži vaikai už suaugusiųjų vaišių stalo nesodinami, tačiau ir tokiu atveju vaikams skiepijama dar viena asociacija: „puikusis“ alkoholis yra suaugusiųjų privilegija. Todėl ir atsiranda 12-15 metų vaikams noras pasirodyti „suaugusiu“ išgėrus alkoholio ar parūkius. Na, o jei tėvai ruošia vaikams šventinį stalą su vaikišku šampanu – tai jau tiesioginis pratinimas alkoholio vartojimui. Net saldainiai gaminami su alkoholio įdaru, apie juos jau sakoma: iš pradžių saldainiai su romu, paskui romas su saldainiais, o paskui jau grynas romas.

Taip mažas vaikas „kultūringai“ geriančiųjų šeimoje įgyja tik teigiamą požiūrį į alkoholį. Maža to, pasirinkęs pagal vaikystės asociacijas alkoholį, žmogus stengsis pateisinti savo teigiamą nusiteikimą ir ieškos jam patvirtinimų, pvz., apie alkoholio „naudingumą“. Atradęs arba sugalvojęs „patvirtinimus“, jis jau turės tvirtus įsitikinimus, kuriuos lyg estafetę perduos savo vaikams, draugams, savo kolegoms. Taip veikiama pagal primityvų susitapatinimą, kai atkartojamas aplinkinių žmonių elgesys.

Įsivaizduokime, kad tokioje atmosferoje užaugęs žmogus pradeda dirbti masinėse informacijos priemonėse, arba mokytoju, arba imasi valdyti valstybę. Kadaise suklaidintas, jis nevalingai savo elgesiu klaidins ir kitus, platindamas toliau pro-alkoholines programas. Ir ne todėl, kad jis kenkėjas, o todėl, kad jis tiki tuo, kuo jį įtikino nuo pat mažens aplinkiniai žmonės.

Socialinis poveikis pastiprina šeimos įdiegtas programas per reklamą, filmus, kur teigiami herojai geria, rūko ir smurtauja, „žvaigždžių“ gyvenimo būdo aptarinėjimą – visur matome alkoholio propagavimą, kuris jau panašėja į socialinę psichozę. Jai pasidavę žmonės plaukia su visais pasroviui nemąstydami ir tikėdami viskuo, kas jiems sakoma. Žmones klaidina ir tai, kad jiems įskiepyta: tie, kurie skaitomi visuomenės aukštuomene, yra teisūs, nors ir elgiasi destruktyviai, o „blogiukai“ visuomet tie, kurie „prasčiokai“.

Todėl tas prasčiokas gali būti alkoholikas, o jau aukštuomenės atstovo alkoholizmas įvardinamas kaip yda, paklydimas, profesijos neatsiejama dalis, nes jiems galima, net privalu. Štai ir sekama tokiais pavyzdžiais, nes jie – „lyderiai“. Kodėl gi tuomet stebimės, kad jaunimas anksti pradeda rūkyti, gerti, net vartoti narkotikus? Juk jie negimė su šiomis ydomis ir priklausomybėmis, jie tiesiog seka suaugusiųjų pavyzdžiu – to jau negalima paneigti.

Ar gali jaunas žmogus atsispirti pro-alkoholinei propagandai ir kuo pavojingas augantis alkoholizmas mums visiems – apie tai sekantį kartą.

Autorius: Ruvi

Artėjant Šv.Valentino dienai į savo pašto dėžutę gaunu įvairiausių darbelių su širdelėmis idėjų. Kai kurie – kaip tas, kuriuo iliustravau šį įrašą – man nepaprastai patinka.

Ši širdelių gėlė – taip pat vienas man labiausiai patikusių darbelių. Juk nebūtina ja dekoruoti dėžutę – galima sugalvoti įvairiausių būdų, kaip ką nors papuošti štai tokia gėlyte.

Dar krūvą darbelių radau štai čia. Keletas jų man tikrai labai patiko ir būtinai pasiūlysiu Sodelio auklytėms. Pavyzdžiui, šitos siuvinėtos širdelės (puiki užduotis smulkiajai motorikai lavinti, tinka temai, gražu ir t.t.):

Raudoni ledukai rožiniame kokteilyje?

Tačiau jeigu negaišite laiko ilgiau trunkantiems darbeliams, o norėsis tiesiog dovanoti mylimukui atvirlaiškį, tai štai čia galite rasti paruoštukų - reikės tik atsispausdinti.

Žinote, ką aš apsisprendžiau padaryti šiemet? Ogi parašyti vaikams keletą laiškelių ir įkišti juos į kojinių stalčių, pakišti po pagalve, įdėti į batuką. Ką rašysiu? Tiesiog “Mes tave labai mylim”; “Siunčiam tau milijoną bučkių”, “Tikiuosi, kad tavo diena nuostabi” ir pan. Žinau, kad reiktų tą daryti dažniau, bet, manau, svarbiausia, kad padarome bent kartkartėm

O ką jūs žadate daryti per Šv.Valentino dieną? Ir šiaip būtų įdomu išgirsti, ar apskritai ką nors darysite ir apskritai ką manote apie šią šventę.

Penkių komentarų autorių laukia prizai – penkios BIOCELL kaukės veidui. (Atrinkti padės random.org) Taigi labai laukiu, o prizininkus paskelbsiu VASARIO 14 dieną.

Vakar šventėme 5-ąjį krikštadukterės gimtadienį. Ji paprašė, kad krikšto mama paruoštų “pepišką” programėlę. Tad ruošėme, puošėmes ir išvažiavome švęsti.
P.S. Nuotraukų turiu nedaug. Kai tik gausiu daugiau nuotraukų, papildysiu įrašą.

Kol rinkosi visi dalyviai, vaikai dūko žaidimų kampelyje, o vėliau susėdome su vaikučiais į ratelį, susipažinome. Visi vaikai pasakė kiek jiems metų ir kur susipažino su Migluže (ar mokyklėlėje, ar darželyje,…) ir visiems vaikams nupiešėme strazdanas

Strazdanoti vaikai sėdo prie vaišių stalo. Pasivaišino ir vėl nuskuodė dūkti žaidimų kampelyje.

Vėliau Pepė pakvietė juos į estafetę su puodeliais. Visi vaikai sustojo vorele. Pepė ant galvos uždėdavo puodelį ir vaikai turėdavo iki nurodytos vietos atsargiai eiti su puodeliu ant galvos. Jei puodelis likdavo ant galvos, jie, tai kas buvo puodelyje, pasiimdavo sau, o jei puodelis nukrisdavo, padovanodavo Miglei. Puodeliuose buvo saldumynas.

Po estafetės Pepė išvyniojo plakatą ir paklausė ko trūksta plakate nupieštai Pepei (Pepę perpiešiau atsispausdinusi paveiksliuką iš interneto. Tik piešiau gerokai padidintą Pepę. Ant vatmano lapo)

Visi vaikai iškart pastebėjo, kad trūksta kasyčių (Kasytes karpiau iš oranžinio kartono ir užrišau žalias juosteles-kaspinėlius)

Tada du tėveliai laikė plakatą prie sienos, o vaikai (užrištomis akimis) klijavo kasytes

Po šios užduoties vaikai ėjo “daikteliauti”- ieškojo nurodyto daikto (iš šenilo vielučių susuktos gėlės, o gėlės viduriukas- čiulpinukų puokštė. Čiulpinukų tiek, kiek vaikų). Saldžioji gėlelė buvo paslėpta žaidimų kampelyje. Suradę ją, vaikai draugiškai pasidalino ir vėl sėdo prie vaišių stalo, nes su “čiupsais” dūkti nesaugu.

Tada dar nubėgo dūkti žaidimų kampelyje, o Pepė paruošė priemones “Pepės dirbtuvėlėms”. Pakvietusi vaikus, papasakojo, kad dabar gaminsime strazdanotus Pepės veidelius.

Priemonės:

• šokoladinis kremas- “klijai”,
• glaistytos saulėgrąžos- “strazdanos”,
• aviečių gabaliukai šokoladiniame glaiste- “akys”,
• saldžios kramtomos juostelės- “plaukai”,
• saldūs kramtomi guminukai kirmėliukai- “šypsena”,
• apvalūs sausainiai- “galva”.

Vaikai sėdo gaminti sau ir tėveliams saldumynų

Buvo ir tokių gudruolių, kurie nutarė, kad, kam tepti “klijus” ant sausainių ir klijuoti detales, kai privalgius “klijų” viskas puikiausiai susiklijuos pilve

Pagaminę “Pepės veidelius”, pasivaišinome

Tada visi traukėme po kortelę ant kurios buvo užrašytas gyvūno pavadinimas (katytė, šuniukas, varlytė, arkliukas, ančiukas, viščiukas, vištytė, karvytė, arkliukas, ežiukas). Miglės tėveliai uždegė ant torto 5 žvakutes, o mes turėjome dainuoti ”Su Gimimo diena”, bet ne žodžiais, o kvaksėdami, cypsėdami, mūkdami,…. Kokį gyvūną išsitraukėme, taip ir dainavome. Tada Miglė pūtė žvakutes ir valgėme skanutėlį tortą.

Kadangi tikroji Pepė visada apdovanoja savo draugus, tai ir Miglė su mama buvo paruošusios visiems vaikučiams dovanėles- veltinukus (bitę, Pepę, mašiną, Tomblibuką, meškutę, žvaigždelę,…)

Laiminga šeima

Sveiki, mano vardas Dionisas. Norėčiau pasidalinti savo gyvenimo patirtimi. Pakalbėti apie žmogaus užprogramavimą vartojimui.

Per prievartą mums įkalta programa vartoti alkoholinius gėrimus, vėliau alkoholis sukelia priklausomybę. Priverstinai, bet tarsi savonoriškai žmogus turi pastoviai VARTOTI, neužduodamas sau klausimo, ar jam to reikia. Mūsų pasaulyje yra daug įvairiu priklausomybių – nuo alkoholio, nuo tabako, nuo kazino, nuo narkotikų, nuo  persivalgymo ir taip toliau, bet dabar apie mane.

Kai man buvo apie 12 – 13 metų, aš tapau įvairių alkoholio/tabako gamybos įmonių auka. Pradėjau vartoti jų gamybos gaminius,  rūkyti, gerti alų, vėliau – kokteilius ir degtinę.

Nuo vaikystės gaudavau informaciją apie šiuos gaminius. Tėvas sakydavo – nerūkyk, tai kenkia sveikatai, o pats rūkydavo. Dėdė irgi sakydavo – tik nepradėk rūkyti, nes tai kenkia sveikatai, jis irgi pats rūkydavo. Tą pati girdėdavau ir apie alkoholį, kad jį galėsiu pradėti vartoti tik kai užaugsiu ir tik su saiku. Bet to saiko niekur neįmanoma nė pastebėti, aplink save nuolat matydavau girtų žmonių – kaimynai, tėvas, bendri šeimos draugai ir šiaip, išėjus į lauką, o ypač per šventes.

Taip ir augau. Išgirdau, – jeigu vartosiu alų, o ne degtinę, tai tikrai nebus šansų prasigerti. Taip aš ir padariau – pradėjau nuo alaus… Iš pradžių skonis pasirodė nelabai koks, kartus, bet vėliau po truputį pripratau, vartodamas patį silpniausią alų – apie 4,5 laipsnių. Vėliau, kai man buvo apie 16 – 17 metų, aš jau pirkdavau alų (Balta meška) apie 7 laipsniai.

Laikas nuo laiko girdėjau pasisakimus, kad tikras vyras „turi gerti degtinę“. Ką jau padarysi – turi, reiškia – turi. Tad nuo 14 metų aš pradėjau BŪTI VYRU. Apsinuodijęs pirmą kartą degtine, gulėjau ant grindų, net galvos pakelti negalėjau, nes nepraleidau nė vienos taurelės. Labai norėjau pasireikšti ir įsitvirtinti kompanijoje.

Rūkyti pradėjau Marlboro markės cigaretės, mat nuolat matydavau reklamą per TV, kur fiziškai tvirti vyrai – kaubojai, laksto su žirgais. Jie laisvi, savarankiški, patrauklios išvaizdos.

Vėliau perėjau prie LUCKY STRIKE cigarečių. Toje reklamoje nuolat sakydavo – LUCKY STRIKE – tai tikra Amerika. Ir paragavau aš tos, „tikros“ Amerikos.

Kai buvau 17-os vakarinė dozė alaus buvo apie 6 butelius 0,5 l (Baltos meškos). Po truputi dozės augo, ir kai buvau 18 – 19 metų, aš jau gerdavau po 2 – 3 dienas iš eilės. Dažniausia per išeigines, nes tuo metu atsirado nauja „mada“ – kaip švęsti penktadienį. Per vieną naktį aš išgerdavau apie 20 butelių alaus. Žiemos metu gerdavau ir degtinės „degtinė duoda šilumos organizmui“.

Jau 20-ies metų po pagėrimų ne visada galėjau atsiminti – kur buvau, ką veikiau ir panašiai. Dingdavo atmintis. Kartais pradėdavau elgtis agresyviai, o kitą dieną negalėjau paaiškinti savo elgesio, tad kad būtų lengviau vėl prisigerdavau. Į galvą buvo įkalta, „alkoholis padeda visais gyvenimo atvejais“. Liūdna – išgerk. Linksma – išgerk. Pakliuvai į sudėtingą situaciją – vėl išgerk. Vėliau, dėl nuolatinių „festivalių“, prasidėjo finansiniai sunkumai – skolos, įspėjimai darbe.

Aš susikaupiau iš paskutinių jėgų „surinkau smegenų likučius savo galvoje“ ir uždaviau sau klausimą, – ar tokio gyvenimo aš norėjau, ar apie tai svajojau vaikystėje? Galvojau, kodėl tai, ką aš matydavau per TV filmus, reklamą – nevyksta mano gyvenime. Juk dariau taip, kaip jie sakė ir skatino, bet kažkodėl ten rodomi vaizdai, kur žmonės ir gerdavo, ir rūkydavo įvairiomis dozėmis, ir beveik visi sugebėdavo augti, vystytis į geresnę pusę. Būti pavyzdžiais, kaip visuomenėje gerbiami žmonės, rūpestingi tėvai, geri meilužiai, sėkmingi verslininkai ir panašiai.

O pas mane viskas atvirkščiai… Ir ne tik pas mane…

Nusiritau iki to, kad būdamas 21 metų, aš nuo „saikingo vartojimo“ atsidūriau „narkologiniame”.

Pradėjau ieškoti atsakymų – kur gi yra TIESA, o kur MELAS? Tiesos ieškojimas užtruko apie 2 metus. Ir aš radau atsakymus!

Pasirodo, kad mus „programuoja“ nuo pat vaikystės visais įmanomais būdais – per radiją, įvairias stendo reklamas, televiziją. Pavyzdžiui, jeigu alaus gamintojai nori atkreipti dėmesį į savo produkciją, tai jie organizuoja kokią nors alaus šventę (jūros šventę), kviečia į svečius Į ŠVYTURIO ŠALĮ ir panašiai. Tik jie nepasako, kad alus daro įtaką lytiškumui, ir kad jo sudėtyje yra į estradiolį panašių medžiagų, ir kad vyrai, kurie ilgą laiką reguliariai vartoja alų pamažu tampa impotentais.

Kas link degtindarių, – reklamoje jie teigia, kad degtinė – tai geriausia, ką turime. Bet jie nesako, kad bet kokia dozė spirito, patekusi į organizmą užmuša ląsteles, esančias organizme.

Jeigu ryte vartotojams skauda galvą, tai nereiškia, kad degtinė buvo blogos kokybės. Tiesiog organizmas valo smegenis nuo numirusių ląstelių, apipildamas smegenis iš visų pusių skysčiu, kuris vėliau kartu su mirusiomis ląstelėmis pašalinamos per inkstus su šlapimu į kanalizaciją. Jie tik skelbia, kad yra nauja akcija, ir perkant daugiau – bus pigiau. Kad pirktų dar geriau, alkoholio gamintojai „šneka“ iki absurdo – jie teigia, kad girtuoklystė – yra mūsų tautos tradicija.

Juk ne tada, kai jau atsigula prie kioskelio, žmogus tampa alkoholiku! Alkoholizmas pasideda nuo bealkoholinio alaus ir šampano, mažai alkoholinių kokteilių ir taip toliau. Sudominai alkoholio vartojimu žmogų nuo vaikystės ir turėsi pastovų klientą.

Taigi, žmonės, pagalvokim kam mes gimdome vaikus. Tam, kad jie gyventų, ar tam, kad jie taptų įvairių sferų magnatų klientais – vartotojais.

Autorius: Dionisas Ščiurinas

Šūdų kultas

Po praeitų Kalėdų teko skaityti internete vieno paauglio atsiliepimus apie šventę, kurią jis aprašė taip, kaip ko gero, aprašytų daugelis mūsų dienų paauglių. Pasiruošimas ir pradžia smagi, o paskui prasideda suaugusiųjų kvailiojimai, kurių, kaip jis įvardino, geriau nematyti, nes visi atrodo kaip išprotėję. Todėl jis užsidarė savo kambaryje ir pasidžiaugė, kad turi ausines ir negirdi to balagano šalia.

Vartojantys alkoholį žmonės nepastebi to pokyčio tarp šventės pradžios ir pabaigos, nes yra apsvaigę. Stebėti tai blaiviems žmonėms išties yra sunku. Labai gaila, bet visos mūsų šventės virto banaliu nusigėrimu. Gaila, kad žmonės nepastebi, kokią žalingą estafetę savo pavyzdžiu perduoda jaunimui.

Dar Demokritas sakė, kad yra kūno ligų, yra gyvensenos ligų. Mūsų šventės jau tapo liga tikrąja ta žodžio prasme: vaistinėse daugybė vaistų nuo pagirių, o populiarieji žurnalai kaip apie kasdieninį ir įprastą dalyką pasakoja apie tai, kaip vaduotis nuo alkoholio vartojimo pasekmių. Jei anksčiau žmonės vartodavo alkoholį tik per šventes, tai dabar vartoja ir kiekvieną savaitgalį, o ir vakare po darbo dienos.

Tai labai liūdni faktai, kuriuos patvirtina išgeriamo alkoholio kiekio statistika. Labai sunku įsivaizduoti progresą, kai didelė dalis žmonių skiria savo laiką girtavimui ir pagirioms. Mūsų šventės virto sutartiniu girtavimu, todėl po jų būna taip liūdna. Todėl švenčių išvakarėse kviečiame susimąstyti, kad galima ir, matyt, jau būtina keisti mūsų švenčių tradicijas, kurios jau neįsivaizduojamos be alkoholio.

Apsispręskime būti blaivūs ir sąmoningi, supraskime savo atsakomybę už augančią kartą. Kiekviena šeima yra ta salelė, ta maža valstybė, kurioje galime sukurti ir savo pavyzdžiu parodyti tai, ką norime perduoti savo vaikams. Jei tokių šeimų daugės, tai galėsime tikėtis šviesios ateities sau, savo vaikams ir mūsų valstybei. Juk savo ateitį kuriame šiandien, dabar, o vaikai seka mūsų pavyzdžiu. Šiandien jau įrodyta alkoholio daroma žala, todėl skirtingai, nei praėjusios kartos, mes galime daryti motyvuotas išvadas ir sprendimus šiuo klausimu.

Šventės – sakralinis laikas, kai be skubėjimo, jaukioje aplinkoje galime nuoširdžiai bendrauti su artimais žmonėmis. Linkime džiaugtis bendravimu, buvimu kartu, dovanoti vienas kitam savo širdžių šilumą. Linkime, kad šios šventės būtų ypatingos dėl nuoširdaus ir smagaus bendravimo, kad prisimintumėte jas su dėkingumo šypsena. Gražių, jaukių, džiaugsmingų visiems Kalėdų!

Autorius: Ruvi

Šia šventa Kalėdų proga sveikinu jus ir visus apdovanoju dvasingumu bei kitu gėriu

Mane šiemet ėmė ir pasveikino ne kas kitas, o Cosmopolitan redakcija, taigi, matomai, kad moterys, ruošiančios šį puikų kosmopolitiškai hiperseksualų žurnalą (kadaise perskaičiau porą numerių – paskui vaikščiojau apspangęs dvi dienas, kamuojamas staigiai išsivysčiusios moterų baimės, rekomenduoju tą patirti ir jums), skirtą truputį trenktai publikai (sako, ten netgi serija straipsnių buvo su visomis detalėmis vyrams, kaip taisyklingai laižyti), domisi ir mano menka persona (tfu tu, per tuos skliaustus jau pamečiau mintį apie ką čia rašiau). Tad remdamasis tomis tendencijomis, drįstu prognozuoti, kad ateity visai nuprotėsit, jei mane skaitysit.

O išties… Išties Kalėdos yra šventė, savo visa lietuviška esatim spinduliuojanti tai, ko mums labiausiai reikia – šilumą, tarpusavio supratimą, galimybę pabūti kartu. Tai niūriausios metų dienos, kai kamuoja tamsa ir šaltis, o pasaulį žudo žiema. Būtent todėl tada mes ir švenčiame tai, kas mus sušildo, leidžia pasijusti truputį savais, reikalingais vieni kitiems, artimais, suprastais. To ir linkiu – juk žmogiška šiluma mus ir daro žmonėmis.

Per šventes truputį padarysiu pertrauką, tai nesupykit, jei vėluosiu atsakyti šiomis dienomis. O specialiai Maumui – atskiras prezentas: kažką įjungiau bloge, kad vaikščiotų emailais spamas apie komentarus, tai dabar tą pablūdusį navarotą, kurį visur atjunginėju, galės gauti ir naudoti. Nesuprantu, kaip galima norėti krūvų automatinių pranešimų į emailus? Bet tiek to, kiekvienam savaip

Share/Bookmark

Tags: bebrai, Belenkas, Cosmopolitan, Humoras, Kalėdos, Kūčios, Maumaz, sveikinimai, šventės

Straipsnis Sveikinimai su artėjančiomis Kalėdomis visiems iš Rokiškis, kur paskelbtas 2010/12/24.

Visų pirma sveikinu visus su artėjančiomis šventėmis. Nelinkėsiu skanių mandarinų, daug dovanų ir laimingų kitų metų. Labiau noriu palinkėti gardaus aguonų pieno: mandarinai per Kalėdas pradeda augti iš stalų, kad dovanos būtų naudingos ir prasmingos bei stiprybės sunkumams įveikti: laimė tada pati atrėplios.

Greičiausiai tai yra paskutinis arba priešpaskutinis mano įrašas šiais metais. Galbūt rasiu (mažai tikėtina) laisvą minutę tarp švenčių ir ką nors brūkštelėsiu. Vis dėlto didelių vilčių siūlau neturėti.

Apdairumo bedugnė

Sukurti demotyvaciją, kurioje šviečia vienas iš dėstytojų, ir profilyje nurodyti savo vardą bei pavardę.

Neteisingai. Neteisingai. Neteisingai!!!

Tvarka yra tam tikra netvarkos forma.

Kas gali pasakyti, kas yra gerai, o kas yra blogai? Va, amerikiečiai su rusais neseniai šnipais apsikeitė. Tose šalyse, kur pagavo, tai juos į kalėjimus uždarė. Grįžo į gimtinę – ordinais apdovanojo. Tai kaip čia išeina, kad vienoje šalyje tas pats poelgis traktuojamas kaip geras, o kitoje jau kaip blogas? Arba pavagia žmogelis 10 litų. Poelgis lyg ir blogas, bet gal jis už tuos pinigus pirks vaikams valgyti? Tai gal vis tik jis pasielgė gerai?

Prieš keletą savaičių paprašiau Jūsų atspėti, kas pasakė šias frazes. Dauguma spėjusių šovė į filosofiją. Absoliučiai visi spėjimai taikė į humanitarinius modulius.

O teisingas atsakymas yra: programuotojas.

Taip, dėstytojas, kuris pažėrė (nuolat pažeria) panašių minčių dėsto ne ką kitą, o programavimą.

Nepažadukų cirkas

Prieš į duris pasibeldžiant švelniais pūkais apaugusiems triušio metams aš:

• Nepažadu per trejetą mėnesių sutvarkyti blog‘o dizaino.
• Nepažadu keleto įrašų apie studentišką gyvenimą.
• Nepažadu interviu su kitais blog‘eriais serijos.
• Ir tikrai nepažadu, kad kažkada vasarį į blogosferą sugrįš „Tai nesąžininga”. Taip pat nepažadu, kad skyriai pasirodys reguliariai. Ir dar nepažadu, kad jie pasirodys ne dažniau kaip kas dvi savaites.

Moteriškas pasirausimas po savo daiktus

Baltumos kosmetinėje, papuošalų dėžutėje, batų dėžėje, ir spintoje nėra (ir greičiausiai niekada nebus):

• Pūkinių striukių,
• Paltų, kurie atrodo kaip pasiūti iš kiliminės dangos,
• „Crocs”, „Ugg” ir kitų nežinia kodėl labai brangių „kaliošų”,
• Bet ko, kas pasiūta iš šiuo metu itin populiarios medžiagos, panašios į šiukšlių maišus,
• Sportinių batelių ir aukštakulnių hibridų,
• Pūstų suknelių ir sijonų,
• Mini sijonų bei suknelių, labai trumpų šortų,
• Papuošalų, kurie atrodo kaip pagaminti aklos ūdros,
• Visais pasaulio aromatais dvelkiančios kvepalų kolekcijos,
• Veidą ar kūną tamsinančios kosmetikos.

Rodyk draugams

Baigėsi ir antroji darbelių reanimacijos savaitė. Labai džiaugiuosi, kad nepasidaviau, nes šią savaitę buvo atsiųsta daug daugiau darbelių – net 15! Tiesa, kadangi tik šiandien juos visus sėdau sukelti, tai maniau, kad į pabaigą reikės ir mane reanimuoti, ne tik darbelių skiltį

Labai noriu padėkoti visiems, atsiuntusiems darbelius. Akivaizdu, kad darbelių skiltis atsigauna.

Trečiasis darbelių reanimacijos etapas tęsis iki Naujųjų Metų. Galite siųsti ne tik Kalėdinius, bet ir pačius įvairiausius žiemos darbelius. Žinoma, ir vėl dviejų dalyvių lauks prizai - OMEGA DEFEND minkštosios želatinos kapsulės, kuriose yra išgrynintų žuvies taukų.