Šventės

Man Velykos asocijuojasi su pavasario kvapu ir kelione į Kretingą. Visada buvau jautri kvapams (būdavo, kad kartais mokyklos valgykloje žiaugčioju…šiandien, kai vaikai sudaužė keletą kiaušinių, irgi pajaučiau, kad jau prastai… ), todėl – sakau tvirtai ranką prie širdies pridėjus – yra PAVASARIO kvapas. Gaivus, kupinas deguonies, vėjo, kartkartėm dvelksenantis šuniukų k.kais ir toks vėsus, bet šildantis po žiemos sustingusį kūną…

Ir štai tokiu oru mes visada važiuodavome į Kretingą, kur gyvena mano seneliai (dabar tik močiutė). Kadangi mano tėtės gimimo diena yra panašiu metu (o kartais ir tuo pačiu kaip Velykos), tai beveik visada švęsdavome ne tik Šv.Velykas, bet ir tėtės gimimo dieną su jo šeimos puse. Žodžiu, dviguba šventė… Antrą Velykų dieną visada važiuodavome į Palangą su didžiuliais pintais krepšiais kiaušinių, ir juos ridendavome paplūdimyje. Ir aš puikiai prisimenu tą banguotą jūrą, kačiukus, saulę, žaidžiančią smėlio smiltelėse, ir vėją. Jo stiprų, gaivų kvapą. Ech…

Mano močiutė dar visada eidavo į bažnyčią. Ir niekada mūsų nevertė ten eiti. Bet visada buvo ta ėjimo į bažnyčią ir grįžimo iš bažnyčios dvasia… Mes pas močiutę miegodavome “ant aukšto” po pūkų antklode, nes kambariuose (viršuje) būdavo vėsoka. Ir aš prisimenu, kaip girdėdavau, kai močiutė išeidavo ir…panirdavau vėl į neišpasakyto saldumo snaudulį. Ir kaip beveik visada jausdavau, kai mano mama padėdavo kokią nors malonią – Velykų bobutės – staigmeną prie mano lovos… Ir sąžiningai nepramerkdavau akių ir leisdavau sau nustebti atsibudus…

O ryte gužėdavome žemyn kartu su pusbrolių šeimyna (kurie miegodavo ten pat, “ant aukšto”, tik kitame kambaryje), susirinkdavo tuntai giminių (juk a)mano tėtės gimtadienis ir b) atvažiavo sūnus ir dukra (čia mano tėtė ir jo sesuo) “iš Vilniaus” ). Tai būdavo bene vienintelis kartas metuose, kai susitikdavau visokiausius tolimesnius pusbrolius, dėdes ir tetas…na, toks vos ne giminės suvažiavimas!

Kiaušinių daužymas, smagūs ilgi ir dainingi (mano močiutė kartu su tėte ir jo sese – prisijungiant kitiems – beveik visada dainuoja devynias galybes lietuvių liaudies dainų…) pusryčiai, kelionė į Palangą, kiaušinių ridenimas…štai tai iškyla man iš vaikystės prisiminimų. Ir mano močiutės skardus balsas, stiprus juokas (mano močiutė – vienas labiausiai optimizmu trykštančių žmonių, sutiktų mano gyvenime…) ir kaip ji vadina mane Austulėle. Ir žemaitiška šnekta. TIKRA žemaitiška šnekta. Mat mano tėvai – “nuo” Telšių ir “nuo” Skuodo Ir kaip aš kartais vėpsodavau visiškai nesuprasdama, ką pasakė mano mama ar tėtė

O dabar…dabar švenčiame Velykas su savo vaikais. Jau penktadienį norėjau į tinklaraštį įdėti vieną Vilhelmo darbelį, kurį jis parsinešė iš mokyklos (pažadu – įdėsiu!). Toks gražus, kad į pabaigą (ten tokia istorija) akys apsitraukė ašaringa miglele… Kaip tik penktadienį prasidėjo ir vaikų atostogos mokyklose ir darželyje. Iš vienos pusės – todėl, kad atostogos prasidėjo tik šį penktadienį – nespėjau su vaikais padaryti visko, ką planavau padaryti iki švenčių. Kita vertus, dabar turėsime dvi savaites visiems darbams darbeliams!

Tačiau papuošėme namus Velykiniu vainiku,

Morta padarė darbelį-viščiuką,

išbandėme tris kiaušinių dažymo būdus,

susitvarkėme namučius, pasiruošėme vaišes…

Šįryt mus visus prikėlė Gertrūdėlė, kuri pusę dešimtos pradėjo reikalauti “amam!” (valgyti). Valgėme jau tradiciniais tapusius Velykinius pusryčius: visi susikabinę sukalbame maldelę, o po to aš einu su visais susidaužti kiaušiniu (sakoma, kad pagal lietuviškas tradicijas per Kūčias kalėdaitį turi pradėti laužyti tėtė, o per Velykas kiaušiniu daužtis – mama). Šiemet man atiteko tvirtas kiaušis: sumušti mane sugebėjo tik Gertrūdėlė!

Po pusryčių pradėjome dengti stalą: patiesėmė specialią – šventinę – staltiesę, uždegėme baltas žvakes, pastatėme šokoladinį (juk esame Belgijoje!) avinėlį tvartelyje, vaikai išsijuosę gamino servetėlių (žinoma, baltų!) velykinius žiedus…

Mes turime ir šventinius įrankius: kai įsikėlėme į SAVO (na, paskola dar ilgai kabės virš galvos it Damoklo kardas, bet vis vien…SAVO!) butą, Gabrieliaus baba padovanojo tokį absoliučiai fantastinį stalo įrankių rinkinį. Tai va. Jis yra mūsų Kūčių/Kalėdų/Velykų stalo įrankių rinkinys… Štai ir šiandien aš paprašiau Gabrieliaus atnešti mėlyną lagaminą, o Vilhelmas, jį pamatęs, sako: ooo, mūsų šventiniai įrankiai! Morta visiems sudėliojo ir šakutes, ir peilius…ir prie visų pastatė TIKRAS taures

Beje, mes šventinį stalą dengėme vaikams, ir vaikai buvo pirmieji, kurie prie jo sėdo ir valgė. Mes buvome šalia, kad jiems padėtumėme ir tik vaikams pavalgius prie stalo sėdome mes, suaugusieji (teisybę pasakius, net nelabai ir sėdome: tiesiog švediškai valgėme ) Man labai patinka, kad vaikai ne sodinami prie atskiro stalo, o valgo prie pagrindinio, geria iš taurių ir valgo šventiniais stalo įrankiais. Atrodo, smulkmena, bet, manau, augančiam žmogui ji yra svarbi! Mums gali atrodyti, kad jie nepastebi, neįvertina, tačiau…jau išvažiuodama draugų mergaitė ieškojo savo servetėlės su velykiniu žiedu (na, tuo, kur vaikai ryte darė). Vadinasi…svarbu! Ir pastebi.

Žinoma, buvo ir kiaušinių ridenimo (vargšas Augustas vos neapsi…, kai Gertrūda sutraiškė kiaušinį Mat Augustas – DĖMESIO – dar NĖRA, N-Ė-R-A, valgęs kiaušinio, nes jie jam smirdi ir bjaurūs ), ir stalo žaidimų, ir knygos skaitymas (Vilhelmas skaitė merginoms Kas?Kur?Kada? enciklopediją), ir ašarų, ir juoko…kaip ir turi būti per tikrą šventę!

Svečiams išvažiavus, keliavome į Miegonis… Su Morta skaitėme pasaką “Batuotas katinas”. Gertrūda vis bedė pirštuku į katiną ir sakė: “Tytė NIAUUU” (katytė sako miau), o Morta atlaidžiai šypsodamasi vis patraukdavo jos pirštuką, kad matytų iliustracijas ir įdėmiai klausėsi… Dievulėliau, kaip man patinka tokios dienos…Kaip sako Vilhelmas: “iš tiesų tai Jėzus nemirė”. Ir kaip sako mano geri draugai, kad mirdamas žmogus yra “promoted to glory“, nes iš tiesų mirtis reiškia prisikėlimą.  Štai taip! Taigi…su Nauju Gyvenimu!

P.S. Lyg tyčia – šiandien pumpurą sukrovė mūsų šaka:

P.P.S. Šiandien išbandžiau maskarponės-damų pirštelių tortą, kurį pavelykinau išpuošdama jį šokoladiniais kiaušinukais (bet apie jį – kitą kartą) :