Blogorama.lt » Spektaklis

“…teatras turi būti įvairus ir visoks, išskyrus nuobodų…” – pats save diagnozavo režisierius C. Graužinis

Laurynas Ragelskis — Sun, 26 Feb 2012 11:42:53 +0000

Karts nuo karto mane išveda į teatrą. Ir beveik po kiekvieno tokio karto man kyla begalinis noras grįžus po pavedžiojimo sėsti prie kompo ir išsilieti. Tačiau prisėdęs prie kompo kažkaip visada atrandu rimtesnių užsiėmimų – pavyzdžiui, pasiskaityti delfinariumo komentarus apie tai kaip Tauta vertina NATO fašistų vykdomą barbarų civilizatorinimo misiją, pasižiūrėti ką naujo antioranžiniame Rusijos fronte nuveikė Nikolajus Starikovas arba kokią gyvenimo išmintį pasauliui paskleidė kobistai…

Be to aš puikiai iš savo patirties pamenu, kaip diletantiškai, lyginant su profesionalių teatrologų recenzijomis, atrodo tokio kaip aš žiūrovo bandymai išsireikšti apie spektaklį…

Bet šį kartą nesusilaikysiu. Ir nebesilaikysiu jokį kitą kartą – nes galų gale, spektakliai juk rodomi visų pirma publikai ir todėl pati publika privalo duoti atkirtį tiems, kurie už savo pastangas reikalauja iš publikos pinigų.

Nagi pasižiūrėkime, ką už publikos pinigus jai davė Cezaris Graužinis Nacionaliniame dramos teatre pastatęs (rakom) siauram teatralų rateliui težinomo prancūzo pisakos tarpukarinę pjesę apie “mūsų” ir “anų” kovą visuomenės viduje.

“Mes” – tai geriečiai: valkatos, padavalkos, barmenai, gėlių pardavėjos, akli gitarų briamčytojai, nebylūs jų draugai, gatvės žonglieriai, nuperdę pensininkai, drovūs policininkai ir jų išgelbėti neįvykę skenduoliai bei požeminio šūdo vadybininkas a.k.a. nuotėkų inspektorius.

“Anie” – tai anoniminės valdančiosios sistemos tarnai: matriciniai agentai, mobiliakais pasaulį dulkinantys versluchininkai-politikieriai-mafijoziai, jų vedlys ir autoritetas Daktaras Evil iš amerikietiškai bukos, bet spalvotos Ostino Pauerso parodijos, bei tojo Dr. Blogio tarnai, kurie prieš ką nors nušaudami nevėkšliškai užtat su nuoširdžiu vaikišku pasimėgavimu ant piršto suka pistoletus…

Geriečiai smaukosi nusmurgusiame lauko skverelyje, susistatę joje lauko kavinės baldus, kiekvieną dieną pradėdami bei baigdami buitinio alkoholizmo ritualais ir apsiplovimais avanscenoje įrengta veikiančia (ir tuo sukeliančia nuolatinę žiūrovų ekstazę) vandens kolonėle.

Blogiečiai – po tuo skvereliu aptiko naftos ir dabar, kaip dera tikriesiems pasaulio valdovams, ruošiasi nugriauti viską nachui ir vietoj miesto (kuris, keisto sutapimo dėka, vadinasi “Paryžius”) padaryti naftos gręžinių lauką.

Štai ir visas atsiprašant konfliktas, iš kurio vystymosi scenoje turėjo kilti filosofinės metaforos, birti išminties perlai ir publika nušviesta Gėrio bei Pozityvo apsipatenkinusi patirti dvasinį katarsį…

Tačiau, nors užmušk – kai išminties perlus pradeda berti Vilniaus Rožytės sceninis avataras – tipo grafienė-bomžė, su ant absento pagrindo išsivysčiusia patologine Meile Pasauliui – pasidaro ne tik kad nejuokinga, o apima švelnus fantasmagorijos jausmas: “kas čia vyksta?.. kur aš esu?.. čia nacionalkė?.. kiek kainavo bilietai?..” ir išsprūsta ilgas retorinis “blяяяяяяяяяяtь“. Tokios gyvenimo išminties ir tokio pozityvo tonomis yra prikrauta milijonų bezdarių prirašytoje pisaninoje, pradedant serialais apie “tikrą meilę” ir baigiant pseudointelektualia eseistika.

Pirma nuo kairės – grafienė-bomžė a.k.a. Paryžiaus Rožytė, žarstanti savo išminties perlus publikos kiaulėms

Ir visa tai lydi etatinio nacionalkės “natų ir akordų meistro” Bialobžveskio sukompiliuota nevykusi ir beveidė Takešio Kitano filmų ir Enijo Morikonės muzikinių temų interpretacija:

Tačiau dar ne viskas supuvę danų karalystėje!

Aktorių vertinti aš nesiimu – tegu tai atlieka profesionalai, išmanantys scenos menų kūrimo techologijas, tačiau net diletantišką akį negailetingai badė kontrastas tarp taip vadinamų “Cezario trupės” vaidintojų ir klasikinės teatro mokyklos suformuotų Nacionalinio teatro trupės Aktorių.

Todėl aš šiame spektaklyje iš visos širdies supratau, susiempatinau ir užjaučiau Cezario aktoriuką, kurį pačioje spektaklio pradžioje labai simboliškai Nacionalkės grandas Vytautas Anužis (vaidinęs Dr. Blogį) išvadino berniuku – idiotu. Ir iš tiesų – visą spektaklį jis jautėsi ir elgėsi scenoje kaip tikras Dostojevskio Idiotas: stovintis šalia kitų ir vis bandantis įpaišyti save į režisieriaus užmanymo rėmus, tačiau niekaip iki galo neįvykdantis to viršuždavinio ir todėl stoiškai kenčiantis dalyvavimą šioje sceninėje perversijoje.

Berniukas – idiotas – nevykėlis skenduolis

Matyt, sujaudintas šios nebylios ir neišreiškiamos bevardžio aktorius kančios, po spektaklio aš pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai ir iš sielos gelmių visu balsu kaip idiotas sušukau “BRAVO!”

—

Čia turėjo būti pabaiga, tačiau prisiminiau vieną dalyką, kurį man padovanojo taip negrabiai ir abuojai atvaidintos Paryžiaus Rožytės personažas, kliedėjęs apie tai, kaip ji savo “neapykantą pavers meile, meilę – šokiu, šokį – mintimi, kuria po to traiškys blogį”… Nuo šiol aš lygiai taip pat, kiekvieną kartą kai man iš scenos pabandys sumaitinti riebų, valstybinėmis dotacijomis, projektinėmis babkėmis ir savo egocentriškomis ambicijomis prišarfiruotą ŠŪDĄ, atgal į tą sceną sviesiu savo nuoširdų idiotišką BRAVO!

Lėlių teatro spektaklis apie Pettersson ir Findus

Angelo mamos puslapis — Fri, 10 Feb 2012 15:27:00 +0000

Praėjusią savaitę mudu su Angelo apsilankėme Lėlių teatro spektaklyje “Kaip Findus atsirado pas Petterson” pagal Sven Nordquist (jis ir Mamulės Mū autorius).

Spektaklis mums nuo pat pirmos minutės labai patiko. Galbūt todėl, kad šiuos abu personažus (Petterson ir Findus) mudu labai gerai pažįstame, nes ne vieną knygelę apie juos esamę skaitę.

Visi norintys vaikiukai galėjo atsisėsti visai prie pat uždangos, ant žemės ant pagalvių. Visas spektaklis jiems kaip ant delno buvo. Ir Angelo ten patenkintas sėdėjo su viena mergaite iš savo darželio grupės.

Angelo laukia nesulaukia, kada aš jį vėl nusivesiu į Lėlių teatrą (vėl į spektaklį apie Pettersson ir Findus norėtų).

Pagrandukas

Angelo mamos puslapis — Wed, 18 Jan 2012 22:03:00 +0000

Iš čia.

Mes tiesiog dieviname pasakaitę apie pagranduką.

Dalia mums pernai kuriam laikui buvo paskolinusi knygelę su šia pasaka. Mudu su Angelo ją tiek daug kartų skaitėme, kad praktiškai visą tekstą pažodžiui į galvelės susidėjome.
Knygutė – vėl pas Dalią, o mes bent kelis kartus per savaitę šią pasakaitę vienas kitam sekame arba net vaidmenimis ją suvaidiname! Ir močiutė per Skype mūsų spektakliuką yra mačiusi

p.s. tikiuosi ir aš vieną gražią dieną turėti panašias savos gamybos pirštukines lėlytes (žiūrėti nuotrauką).

Spektaklis apie dantukus

Angelo mamos puslapis — Sun, 15 Jan 2012 22:35:00 +0000

Jau antrą kartą per nepilnus metus Angelo darželyje matė spektakliuką apie dantukus. Šiemet kiek kitokį nei pernai – šį kartelį apie burnoje tarp dantukų gyvenančius pabaisiukus.

Spektaklis visiems vaikams labai patiko. O po jo - Angelo ir kiti darželinukai gavo dovanų po spalvotą eiliuotą knygelę apie dantų priežiūrą.

Kalėdinis spektaklis

Angelo mamos puslapis — Mon, 09 Jan 2012 21:45:00 +0000

Kalėdų laikotarpiu mudu su Angelo sudalyvavome nuostabiame renginyje (kaip, beje pernai ir užpernai).

Visi atėję vaikai be jokių pasiruošimų ir repeticijų vaidino, grojo ir dainavo.

Angelo panoro būti avinėliu (kaip ir prieš du metus).

Dar daugiau šios stebuklingos popietės akimirkų:

Kunigai palaimino visus susirinkusius:

Po renginio visų laukė nuostabaus skonio arbata bei Kalėdiniai sausainiai. Vaikai, pasisotinę, mielai apžiūrinėjo prakartėlę ir, tiesiog, nė žingsnio nesitraukė nuo jos.

p.s. po Naujų Metų mudu dar kartelį sudalyvavome šiame renginyje kartu su Dalia ir jos vaikučiais Mathis ir Jana.
Buvo nepakartojama!

Spektaklis apie laimingąjį Hansą (Hans im Glück) pagal Brolius Grimus.

Angelo mamos puslapis — Fri, 18 Nov 2011 22:09:00 +0000

Vieną lapkričio sekmadienį mudu su Angelo mūsų miestelio bibliotekoje matėme šaunų ir daug gardaus juoko sukėlusį spektaklį “Hans im Glück”. Buvau šią pasaką primiršusi, bet jos moralą gerai atsiminiau

Angelui spektaklis irgi labai patiko. Kuo tas spektaklis buvo ypatingas? O gi visus vaidmenis atliko vienas ir tas pats talento nestokojantis aktorius. Nepakartojama!

Atvaryk į Dvarą

Lori Pyrstas — Mon, 12 Sep 2011 15:48:56 +0000

Stiklinių akių puota tik prasidėjo, o tarnai negali man atsakyti į klausimą “kas tos žmonės?”. Koridoriais laigo girtos nuogirdos:

-Tai tu atvarai?

-Ne, aš jau savo atvariau.

Atsigulu, šviečiu į veidą, kad neužmirščiau atsibusti – užsirašau.

Labas rytas,

Karaliene našle, siunčiu jums morge neregistruotą pranešimą iš ano pasaulio.

Kartais troškina pasijusti paprastu žmogučiu. Aplinkui ratus trina kekšės. Puota įpusėja, o kurvos pradeda vaidinti šachmatų karalienes. Spektaklis veržiasi didėjančiais nepamatuotos kritikos takeliais. Jos šaukia įsivaizduojamus tarnus, šie į veidą kiša veidrodinius padėklus ir liepia rodyti dantis. Tuomet nuo arklio peršoku kur buvęs, kviečiuosi kekšes į balkoną. Išsiimu akis stiklines ir pasižiūriu tikromis. Jos klausia ar jau eiti nachui. Tyliai atsakau:

-Ne, išeikit, našlės, paprastai. Karališkai kaip mokat.

Foto: Šreko liežuvis

Share on Facebook

Labiausiai laukiama dalis

Lori Pyrstas — Wed, 31 Aug 2011 02:07:02 +0000

Stipri karšta čiurkšlė nutraukė užpisančią žemos kokybės dramą. Virtinė nuosmūkių-pakilimų prarado taisyklingus intervalus. Hobio Mobio kritika, nepasitenkinimas, abejingumas, džiaugsmas, meilė, pyktis, japoniški šviesos kardai – nusiplovė į antrą planą. Tarp mūsų liko išmėtyti daiktai po vieną, kreditinės kortelės, teismo dokumentai, nepradėtos knygos, blevyzgų maratonas, kur teisėjauja pokalbiai rimti, tušti buteliai ir apmyžtos sienos.

Kuomet istorijos eigos taisyklė “amen” keičia žiovulį stiklinėmis akim, o salėje nepasitenkinę subyra kedro riešutų žinučių lukštai, ateina kilimu raudonu valytoja plaukais dažytais ir prasiskleidusi chalatą parodo auditorijai duris plaukuota koja.

Spektaklis baigtas, žiūrovai šąla:

-Grąžinkit, kurvos, pinigus! Kokia istorijos vinis?

Labiausiai laukiama dalis tuomet yra finalas.

Atsileidžiu pinigus toli nugrimzdęs fotelyje nei apčiupinėtame, nei perminkštame. Sąžinę padavinėja nervingai mušinėjanti ranka burbono stiklą į rudą stalą. Siūbuoja ledo gabaliukai, bumtelėjimas į padangų krantinės dangų, nes jachtą pasąmonės sargai švartuoja. Laukdamas, kol įniršę kirviai sukapos duris, kiek galima ramiai tampausi aplink cigarą. Kaip nuostabu save sutraukti visą kiek įmanoma giliai, susirangyti dūmuose iš vidaus, atsiriaugėti ir niekada negrįžti atsiprašyti kiliminėmis raidžių eilutėmis į tuščią salę.

Share on Facebook

Dar vienas renginys šį savaitgalį – spektaklio “Neklausinėk, Julyte!” premjera.

Austėja Landsbergienė — Thu, 30 Sep 2010 10:12:40 +0000

Pastarosiomis dienomis į savo el pašto dėžutę gaunu įvairiausių pranešimų spaudai. Atrenku tuos, kurie man įdomiausi ir perkeliu į savo tinklaraščio erdvę. Šio spektaklio mintis sudomino, nes užkabino ši citata: “Visa spektaklio kūrybinė grupė <…> stengiasi išvengti infantilumo ir štampų, kuriais „apaugo“ teatras vaikams. Jie kuria mažiems žmonėms, kurie anaiptol nėra kvailiukai. Vaikai viską supranta ir dar daugiau nujaučia.”

Kadangi gavau du kvietimus, o pati negaliu nueiti ir įvertinti, tai paskambinau Renatai, kad dovanoju juos jai su Benediktu:) Kaip sakant, atsikvėps nuo Vaikystės Sodo reikalų ir praleis pusdienį su pirmagimiu… O gal ir po spektaklio kokį komentariuką čia suraitys, kad matytumėte, kokia nuomonė apie spektaklį. Žodžiu, jei dar nieko neplanavote, galite bandyti keliauti į spektaklį. Viena mama minėjo, kad nebėra Vilniuje bobų vasaros…tai jeigu nežaidžiam lauke, vadinasi, einam kultūrintis!

Daugiau apie spektaklį:

„Neklausinėk, Julyte!“ – šešerių metų mergaitės akimis papasakota istorija, tam tikro šeimos gyvenimo etapo kronika. Per trumpą laiką ji patiria daug stiprių sukrėtimų: susidūrimą su mirtimi, liga, pirmaisiais praradimais. Vaikas bando suprasti tai, kas mums, suaugusiems žmonėms, jau nebekelia klausimų. Tiksliau, mes jau susitaikėme su tuo, kad atsakymų tiesiog nėra: nežinome, kas yra mirtis. Yra įvairiausių teorijų, bet intelektualūs svarstymai vaikų neįtikina. Jie viską stebi atvira širdimi. Julytė susiduria su natūraliais išgyvenimais, labai atvirai į juos reaguoja ir provokuoja savo šeimą atsakyti į jai labai svarbius klausimus.

Režisierė Agnė Dilytė kuria jau ne pirmą spektaklį vaikams, bet pirmą kartą imasi ne pasakos, o egzistencinius klausimus nagrinėjančios pjesės. Visa spektaklio kūrybinė grupė – jauna režisierė su ką tik studijas baigusiais aktoriais – stengiasi išvengti infantilumo ir štampų, kuriais „apaugo“ teatras vaikams. Jie kuria mažiems žmonėms, kurie anaiptol nėra kvailiukai. Vaikai viską supranta ir dar daugiau nujaučia. Jie taip pat turi problemų. Ir tikrai nusipelnė to, kad su jais būtų kalbamasi rimtai.

Kur?

Menų spaustuvė

Šiltadaržio g. 6, Vilnius

2010 spalio 2,3 dienomis

Juodojoje Salėje

Spektaklis rekomenduojamas vaikams nuo šešerių metų.

Antrasis vieno aktoriaus festivalis Kaune

Gintarė Žitkevičiūtė — Tue, 13 Apr 2010 15:52:43 +0000

Pernai gegužės mėnesį Kaune įvykęs pirmasis tarptautinis vieno aktoriaus teatro spektaklių festivalis „MonoBaltija“ įrodė, kad monospektaklio galimybės yra neribotos ir tapo pavykusiu startu ateičiai.Šių metų gegužės 5-9 d.d. įvyks II „MonoBaltijos“ festivalis. Kaip ir pernai jame dalyvaus Baltijos jūros šalių aktoriai, kurie pristatys geriausius savo monospektaklius Lietuvos publikai – Nijolė Narmontaitė (Lietuva), Rolandas Kazlas (Lietuva), Jurij Kraskov (Rusija), Tuukka Vasama (Suomija), Indrek Taalmaa (Estija), Krīstine Klētniece (Latvija), Anna Skubik (Lenkija), Roger Westberg (Švedija), Janusz Stolarski (Lenkija), Gabby Schelle (Vokietija), Sergej Barkovskij (Rusija), be to šiemet prisijungs ir Vengrijos aktorius Peter Scherer. Visi festivalio spektakliai (išskyrus Rolando Kazlo pasirodymą, kuris vyks Kauno lėlių teatre) vyks Kauno kamerinio teatro patalpose, kur penkias dienas bus galima mėgautis tikrai aukšto profesinio lygio spektakliais ir jaukiai dalintis įspūdžiais bei atradimais. Festivalis prasidės spaudos konferencija gegužės 5 d. 15 val., o 16 val. įvyks iškilmingas atidarymas. Kviečiame visus dalyvauti!

„Socialinė drama“ pasibaigusi bedugnėje: Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija.

Greta Klimavičiūtė — Tue, 16 Feb 2010 22:34:58 +0000

Foto: Karolis Sabeckis

Režisierius Oskaras Koršunovas teigia, jog į spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ bei pačią istoriją žiūri, kaip į socialinę dramą: „Šią istoriją norėjau suvokti kaip socialinę dramą, kuri, susiklosčius aplinkybėms, virsta žiauria tragedija. Joje susipynę daug peripetijų. Čia save atpažins Montekiai ir Kapulečiai — istorija nepraradusi aktualumo, nors parašyta 1599 metais. Romeo ir Džiuljeta išgyvena ne tik meilės istoriją — jie priversti susimąstyti ir apie kitas vertybes. Po Romeo ir Džiuljetos mirties išnyksta ir Verona — todėl šią istoriją dar galima pavadinti ir pamokoma”. Atrodo, jog šia citata pasakyta visa spektaklio esmė ir daugiau nieko nebereikia pridurti, galbūt tik apžvelgti techninį spektaklio išpildymą.

Foto: Karolis Sabeckis

Beveik visi liaupsina šį spektaklį, nes tai dar viena puiki ir įdomi Šekspyro interpretacija:

— Ach, na ir ką galima įdomaus sugalvoti, tokiai, visaip interpretuotai istorijai papasakoti, ir matot, Koršunovas viską perkėlė į kepyklą, į virtuvę su daug miltų, kurie tiek daug visko simbolizuoja, ach.. — sako vieni.

— Taip, tikrai įdomu. — aš jiems atsakau.

Tačiau mane labiausiai žavėjo ne pati interpretacija, ne aktorių nuostabi vaidyba (kuri tik glostė akį ir privertė patikėti), bet pats teatrališkumas, ta teatro Magija, magija iš didžiosios M. Vietomis aš pamiršau, kad esu tik žiūrovė. Pasijutau, taip lyg keliaučiau šešto dešimtmečio Italijos miestelio gatvelėmis ir eidama pro kepyklą „visai nesmalsiai“, o tik šiek tiek įkyriai, per vitrinos langą stebėčiau kas vyksta virtuvės viduje. Deja, kai kuriose scenose iš savosios šizofrenijos aš grįžau į realybę, galbūt buvo kaltas nežymus nuoboduliukas. Taip pat, akimirkomis žavėdavausi puikiu aktorių darbu, kitomis akimirkomis matydavau kontrastą tarp puikaus beveik genialaus ir tarp gero, šiek tiek vidutiniško aktoriaus. Kai kada net nežiūrėdavau ką daro pagrindiniai scenoje veikiantys herojai, o daiktelis po daiktelio analizavau butaforiją ir staiga į mano akiratį įsibraudavo kažkieno galva, rankos ir net visas gyvas torsas įsiterpęs tarp keisčiausių daiktų. Scenografija (Jūratės Paulėkaitės) buvo lygiai tokia pati nuostabi ir geniali kaip ir aktorių darbas. Scenografija ir aktorių vaidyba sukūrė visą tą teatrališką Magiją, kuri net ir dabar kutena, kažkur smegenyse pasislėpusius estetikos suvokimo receptorius.

— BRAVO! — kažkas šaukė po spektaklio.

Foto: Karolis Sabeckis

O man, išėjus iš spektaklio, įkyriai į galvą lindo Pranciškonas Lorencas (akt. Remigijus Vilkaitis), kuris ironiškai priminė Šv. Valentino dieną. Viena iš daugelio legendų apie Šv. Valentino dienos atsiradimą pasakoja: III a. Romoje gyveno vyskupas Valentinas, padėjęs įsimylėjusiems. Tuometinis Romos imperatorius Klaudijus II-asis siekė suburti kuo didesnę kariuomenę, kad jie gintų imperiją. Kad savo tikslą pasiektų, jis išleido įsakymą, laikinai draudžiantį tuoktis. Vyskupas Valentinas išklausydavo mylinčiųjų žmonių išpažintis ir prašymus slapčia juos sutuokti. — ironiška, bet ne visai į temą.

Kita, niekaip neapleidusi mano minčių, scena buvo — „balkono scena“. Ši dramos vieta yra visaip reprodukuota, interpretuota ir visiems iki gyvo kaulo įgrisusi, bet vis tiek be galo romantiška. Man šioje scenoje sutilpo visa spektaklio esmė ir prasmė. Džiuljeta (akt. Rasa Samuolytė) ir Romeo (akt. Gytis Ivanauskas) stovėjo vienas prieš kitą, kiekvienas virš savo kasdieninės šeimyninės virtuvės, lyg du žmonės sugebėję pakilti šiek tiek aukščiau nei kasdienybė. O tarp jų žiojėjo tarpas — skiriantis tas dvi kasdienio gyvenimo ir neapykantos virtuves — bedugnė. Kad ir kiek jie vienas kitam prisiekinėjo meilę, ta bedugnė neišnyko, ji tapo tik kryžiumi palaiminančiu jų meilę ir saugojančiu jų amžiną atilsį. O į tą bedugnę tilpo tiek daug — visa gyvenimo esmė ir išmintis — neapykanta dėl neapykantos, kerštas, meilė viltis ir mirtis. Ir visa tai taip stilingai, elegantiškai ir teatrališkai sukūrė teatro Magiją.

Foto: Karolis Sabeckis

Dabar norėčiau grįžti į realybę. Prie ko čia socialinė drama ir ta bedugnė? Tikriausiai režisierius O. Koršunovas sakydamas: „šią istoriją norėjau suvokti kaip socialinę dramą…“. Neturėjo galvoje to, ką aš dabar parašysiu. Pasak vieno žymaus antropologo ir teatro mylėtojo socialinė drama tai harmoningų ir disharmoningų socialinių procesų visuma, kylanti iš konfliktinių situacijų. Socialinės dramos modelis tinka tiek realiam socialiniam gyvenimui, tiek bet kokiai gerai teatro dramai. Socialinę dramą sudaro keturios pagrindinės fazės:

1) Nustatytų normų pažeidimas arba nesilaikymas. Spektaklio priešistorė, kurios nei spektaklio kūrėjai, nei žiūrovai, nei personažai nežino — neapykantos priežastys.

2) Krizė, kurios metu pažeidimai ir nesilaikymai išplinta. Tai pati spektaklio pradžia, dviejų kariaujančių grupių Montekių ir Kapulečių susigrūmimas, tiek fizinis tiek pagyrūniškas (kieno grožybės ir skanybės didesnės ir minkštesnės).

3) Atsitaisymas, vedamos derybos dėl krizės, siekiama įsteigti iki-kritinę socialinę erdvę. Manau šioje vietoje atsiduria Romeo ir Džiuljetos meilė, kuri nors ir yra slapta, Pranciškono Lorenco pagalba bando glaistyti nesantaiką tarp šeimų, visus tikindama, kad iš viso to išeis kažkas gero ir gražaus.

4) Reintegracija (problemos išsprendimas ir pakeitimų įteisinimas). O pakeitimas spektaklyje yra … bedugnė, į kurią visi ir sukrenta. Bedugnė egzistuoja nuo pat pradžių ir žiūrovas ją gali matyti viso spektaklio metu. Ji iš pat pradžių nieko gero nežada, bet nors ir drama mintinai žinoma, spektaklio kūrėjai mus apgauna ir sukuria mažą iliuziją, kad galbūt viskas baigsis gerai. Pasak Victor Turner socialinė drama visada kartojasi ir visada laikosi to paties modelio.

Taigi, nors tai nauja (sąlyginai) interpretacija, naujas požiūris, bet esmė išlieka ta pati, mes visada kartojame save, savas klaidas, savąjį Romeo ir Džiuljetos išgyvenimą. Tad dar kartą pakartokime savo tragišką meilės istoriją.

Foto: Karolis Sabeckis

Vasario 11d. O. Koršunovo spektaklyje — moderni Romeo ir Džuljetos istorija

Gintarė Žitkevičiūtė — Mon, 08 Feb 2010 14:00:30 +0000

Artėjant meilės dienai OKT/ Vilniaus miesto teatras kviečia į Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, įvyksiantį vasario 11 dieną 19 val. Ūkio banko teatro arenoje. Vienas geriausių Lietuvos režisierių legendinei istorijai atkurti subūrė talentingų aktorių komandą, kurių tarpe Rasa Samuolytė, Gytis Ivanauskas, Giedrius Savickas, Rasa Marazaitė, Vaidotas Martinaitis, Dainius Kazlauskas, Arvydas Dapšys, Eglė Mikulionytė, Dalia Michelevičiūtė, Arūnas Sakalauskas, Dainius Gavenonis ir kt. Tai bene labiausiai teatro žiūrovų pamėgtas Oskaro Koršunovo spektaklis, pripažinimo sulaukęs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 2008 m. Melburno tarptautiniame menų festivalyje OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ laimėjo pagrindinį teatro srities apdovanojimą – laikraščio „The Age“ kritikų prizą, geriausiu festivalio spektakliu jį išrinko ir Festivalio globėjų ratas.