Tęsdama savo veiklą „Meno duobė“ rugsėjo mėnesį pristatys jaunuosius Estijos performansų menininkus. Šie menininkai Europoje pripažįstami kaip akyvūs, kompromisų neieškantys kūrėjai. Jų akcijose žmogiškasis kūnas naudojamas kaip neišvengiamybė,tarsi kūrybinio proceso mediumas, forma įvairiausių žmogiškųjų bei socialinių aktualijų perteikimui.

Visi pristatomi menininkai aktyviai veikia Taline įkurtame „Art Container“, savotiškoje „meno gamykloje“, kuri vienintelė Estijoje pristato performansus ir meno projektus ištisus metus.

Pristatomo renginio vienas pagrindinių tikslų — suteikti galimybę ir atverti dar neatradusiems plataus Estijos tarpdisciplininio meno lauko kraštelį, suburti aktyvius žmones betarpiškam bendravimui bei patirčių dalinimuisi. Pristatomi menininkai — tai performaso atlikėjai profesionalai, atviri naujoms idėjoms bei bendradarbiavimui.

Siūlome jums interviu su keletu jau greitai į Lietuvą atvyksiančių menininkų — Maii Soot ir Tiina Soot.

Lukas Kolmogorcevas. Kodėl pasirinkote performansą savo idėjoms perteikti, kaip tai tapo Jūsų gyvenimo dalimi?

Tiina Soot. Iš esmės performansus kaip pagrindinę kūrybos priemonę pasirinkau, nes labai bijau viešo vaidinimo. Performasų atsiradimo šaltiniai įvairūs, dažnai jie gimsta mąstymo proceso pasekoje. Tačiau, pačios temos paprastai atsiranda iš reiškinių, kurie neduoda ramybės mano asmeniniame gyvenime.

Maii Soot. Performansai išauga iš paprasčiausių svajonių, norų arba tam tikrų interesų. Jiems reikia pirmojo spyrio, kuris gali būti labai miglotas, tačiau jeigu aš tęsiu darbą, jie pradeda augti ir giedrytis.

L.K. Galbūt įmanoma pasakyti vienu sakiniu – mano kūryba tai…?, arba mano žinia, tai…?

T.S. Aš negaliu paaiškinti vienos pagrindinės minties ar žinios. Kūryba man, tai bendravimo galimybė, ar galimybė išreikšti save tokiais būdais, kuriais negaliu reikštis kasdienybėje.

M.S. Mano nešamos žinios tikslas yra parodyti tam tikras žmogiškumo puses, viskas ką darau kalba apie buvimą žmogumi ir savęs atvėrimą.

L.K. Ar galėtumėte apibūdinti šį performansų vakarą „Silence Please!”? (lt vert.- Prašom tylos!) Ar šis vakaras turi vieną pagrindinę idėją, ar tai bus kiekvieno iš Jūsų skirtingų problematikų lauko pristatymas?

T.S. Pradžioje mes neturėjome vienos pagrindinės, viską vienijančios idėjos. Tiesiog performansų vakarui „Silence Please“ pradėjome rinkti įvairių meno sričių žmones, kurie nori vykti į Lietuvą pasirodymams. Tačiau jau pradedu matyti kai kurias sąsajas. Intymumo, humaniškumo, asmeninių išgyvenimų perteikimas, tai galimi raktažodžiai pradinėms sąsajoms.

M.S. Tai bus mozaika problemų, kurias kiekvienas iš mūsų norime pristatyti. Matau tai kaip intymumo pagrindą, kiekvienas kalba apie savo asmeninius dalykus (na Olivija kalba apie bendrus dalykus, tačiau ji yra išimtis, suteikianti gerą kontrastą ir foną). Kalbėti apie asmeninius dalykus jau yra įprasta. „Silence, please!“ reiškia: „klausykite, kažkas pasakoja savo asmenines istorijas, dabar jūs negalite dainuoti ar šaukti, paslaptys atsiskleidžia. Olivijos atveju tai priešinga, „Silence, please!“ skamba labiau kaip įsakymas arba tiesioginis pareiškimas, arba tiesiog tai kas įvyksta kai ji pradeda sąveikauti su publika.

L.K. Ar performansas tau malonumas?

T.S. Taip, jaučiu tam priklausomybę.

M.S. Nuolat, performanso kūrimo metu turiu kautis su abejonėmis ir nusivylimu, bet tuo pačiu metu jaučiu ir džiaugsmą. Viena keičia kitą ir geriausiai būna tada kai džiaugsmas lieka. Tu negali įsivaizduoti ką aš išgyvenu performanso kūrimo metu! Tai visada ašaros, pyktis, juokas.

L.K. Ar galite pakomentuoti Estijos tarpdisciplininio meno situaciją? Ar tai populiaru? Galbūt performansai Estijoje turi tradicijas?

T.S. Performansai Estijos meno scenoje ganėtinai populiarūs. Egzistuoja keletas didesnių festivalių skirtų vietinių ir užsienio menininkų pasirodymams. Didžioji visuomenės dalis performanso meną labiau atmeta nei priima, bei laiko brutalia, skandalinga meno forma.

M.S. Na tarpdisciplininių menų studijos Estijos Menų Akademijoje nebeegzistuoja, vietoj jų šiuo metu yra scenos menų studijos! Šiais metais ši studijų šaka buvo gan populiari, daug profesionalių šokėjų stojo į magistro studijas. Estijoje performansas yra populiarus, bent jau tarp ekstremalios kultūros mėgėjų, tačiau čia nėra labai daug menininkų, kurie dirbtų vien šioje sferoje. Daugiau menininkų, kurie pasirenka tarpdisciplininius menus, kuria video, instaliacijas, garsą, o performansus tik retkarčiais. O kalbant apie populiarumą…performansas nėra populiarus tarpe žmonių, manau dauguma Estijos žmonių nekenčia performansų. Estijoje yra toks posakis: „menininkai yra šikantys į skardines“, jis atsirado 90-aisiais iš vieno Jaan Toomiks meno kūrinio ir niekada nenutyla estų lūpose, netgi jei tik keletas iš jų yra matę kūrinį.

Estijoje yra daug performansistų, kurie atlieka performansus laikas nuo laiko, jie nėra profesionalai. Menininkų, kurie iš tikro koncentruotųsi į performansų meną yra žymiai mažiau. Taip pat egzistuoja ir eksperimentinis teatras bei šokis, kurie yra be galo artimi performansui.

Pamatyti ir įvertinti menininkų performansus galėsite rugsėjo 5 dieną 20 val. Vilniuje (Fluxus ministerija, Gedimino g. 27) ir rugsėjo 9 dieną 20 val. Kaune (LAB’as, Kaunakiemio 4, Sanito gamykla). Iki susitikimo!

Interviu vertimas anglų kalba:

Lukas Kolmogorcevas. How your performances come to life and why you chose performance for your ideas?

Tiina Soot. I have chosen performance to my main media mainly because I am awfully afraid of public performing. Ideas for performances start from different sources, often just from brainstorming. But the topics are usually from things that bother me in my personal life.

Maii Soot. Performances grow out from simple wishes or desires or some interest. They need first knock, which might be very clouded, but if I work with it, it starts to grow and clears up.

L.K. Is it possible to say in one sentence – my creation is…?, or my message is…?

T.S. I can’t articulate one central message. For me art is a way to communicate, or to express myself in ways I can’t in everyday life.

M.S. My message is to show some parts of humanity, its all about being a human and opening yourself up.

L.K. What can you say about upcoming performance event – “Silence Please!”? Does it have basic message, or is it mosaic of problems that each of you want to present?

T.S. “Silence, please!” started from grouping of few performance (and other fields) artists who wanted to perform in Lithuania and we didn’t had one uniting topic. But for now I start to see some links between the performances. Keywords like intimacy, humanity and personal matters start to emerge.

M.S. It’s mosaic of problems each of us wants to present. I can see it as intimate basis, everybody talks about their personal matter (well Olivia talks about common matter, but she is exception, giving good contrast and background). Talking about personal matter is already the common idea. “Silence, please!” means – listen, someone is telling their intimate stories, you cannot sing or shout now, secrets are revealing. In Olivias case its opposite, “Silence, please!” is more like order or direct proposal or just what happens when she starts to interact with audience.

L.K. Is the performance pleasure for you?

T.S. Yes, I’m addicted.

M.S. Always, while creating performance, I have to fight with hesitations and despair, but I feel the joy as well. One change into another and its best if joy stays. You don’t imagine what I live through while creating performance! Its always tears, anger, laugh.

L.K. Can you describe (in a few sentences) the situation of Estonian interdisciplinary arts? Is it popular? Does it have traditions?

T.S. Concerning performance art, it’s quite popular in Estonia art scene. There are few bigger festival devoted to native and foreign performance art. As for the rest of the society performance art is more rejected as brutal and scandalous art form.

M.S. Well Interdisciplinary arts study does not exist anymore, it’s now performing arts study in Estonian Art Academy! This year it was quite popular, in master program many professional dancers stepped in this year. But it’s always different. Otherwise performance is popular in Estonia at least amongst extreme culture loving people, but there are not many artists who work in that field. There are more artists in the field of interdisciplinary arts, making video, installations, sound and rarely performance!

Aa and about being popular… performance is popular not among anybody, I think most Estonian people hate it. There is a saying: “artists are shitters in the can”, it comes from 90s, from one art piece of Jaan Toomik and this saying never dies in the mouths of Estonians, even if there are only few, who actually saw the work. In Estonia there are many performers, who are doing performances from time to time, they are not professionals, and there are less those, who really concentrate on performing arts. And of course there exists experimental theatre and dance, which is very close.

Thank you!

Kalbino Lukas Kolmogorcevas.

Nuotraukų autorius Rimvydas Ivoškis

Labai dažnai aptarinėdami kultūrinius reiškinius kalbame apie tokius dalykus kaip erdvė, jos interjeras, organizatoriai bei jų vadybos sugebėjimai, novatoriškumas, profesionalumas, akademiškumas. Aptardami visus šiuos bruožus galiausiai nusprendžiame ar vieta, renginys, vyksmas yra mums įdomūs ir bus dažnai lankytini. Tačiau mano manymu, labai dažnai mes, kultūros vartotojai, pamirštame arba galbūt dar net neišmokome vertinti ne išorinius dalykus, bet bandyti įsilieti į reiškinį, pagalvoti ką jam galime duoti patys ir kokia bendruomenė apie jį buriasi.

Būtent bendruomenė turėtų būti kiekvieno kultūrinio reiškinio pagrindinis tikslas ir labai smagu, jog taip mąstančių žmonių vis daugėja. Sunku kalbėti apie kitus miestus, tačiau Kaune palyginus visai neseniai gamykloje „Sanitas“ įsikūrė nauja erdvė, skirta alternatyviam mąstymo būdui bei DIY filosofijai prijaučiančiai bendruomenei. Prabanga ir formalumu visiškai nepasižyminti patalpa džiugina savo lankytojus visišku lankstumu, laisvumu, jaukiu chaosu, kurį sudaro vienur bei kitur išmėtyti baldai bei gardžiu maisto kvapu, kurį čia pat gamina viena iš vadinamo „LAB“ klubo nuolatinių lankytojų ar net gyventojų. Susidomėję nauju aktyvių žmonių judėjimu vieną vasaros vakarą čia apsilankyti bei pabendrauti nusprendėme ir mes. Mums pavyko sužinoti, jog nuolatos čia veikia apie dvidešimt žmonių, o pakalbinti pavyko tris iš jų — Lauryną, Tautvį ir Tomą. Kas tas „LAB“, kodėl jis išskirtinis ir kokie jo tikslai galite sužinoti skaitydami toliau pateiktą interviu.

Laurynas, Tautvis ir Tomas

Gintarė Žitkevičiūtė. Kada įsikūrėte ir kodėl būtent „Sanito“ gamykloje?

Laurynas. Pradėjome veikti dar visai neseniai gegužės mėnesį, o „Sanito“ gamyklos erdvė yra visiškas atsitiktinumas, kadangi tiesiog pasisekė rasti patalpas, kuriose kažkas kažką kažkada organizuoja ir organizavo bei galėjo jas išnuomoti mums. Šiose patalpose galime viską įsirengti ir keisti kaip norime, mūsų niekas neriboja ir tai, žinoma, didelis pliusas. Yra ir minusų, tarkime dar nežinome kaip reikės patalpas sušildyti žiemą. Nors įsikūrėme gegužės mėnesį, tačiau mūsų bendruomenė veikia jau keletą metų, tik šiuo metu pakeitėme patalpas.

G.Ž. Kokie renginiai vyksta „LAB’e“?

Tautvis. Organizuojami renginiai labai priklauso nuo žmonių, kurie juos rengia. Mūsų čia nuolatos sukasi 15-20 žmonių, kurie turi savo pomėgius ir kuruojamas sritis. Žinoma, pagrindinius klausimus sprendžiame kartu, kartais tenka labai pasiginčyti, tačiau stengiamės rasti visiems priimtiną variantą. Šiuo metu aktyviausiai rengiami skirtingų stilių koncertai, galima sakyti kol kas koncertai užima didžiausią dalį LAB’o repertuaro, tačiau stengiamės savo veiklą plėsti — vasara čia vyko paroda, kartais vyksta repeticijos, patys surengiame diskusijas. Labai norėtumėme plėtoti meninę veiklą, todėl visada laukiame žmonių su savo idėjomis, kurios neprieštarauja mūsų ideologijai. Esame visiškai atvira erdvė pasiūlymams, tad kiekvienas, kas nori kažką pas mus surengti ir bendradarbiauti, visada laukiamas.

G.Ž. Su kuo susijusi jūsų ideologija?

Laurynas. Mūsų idėjos ir nusistatymai labiausiai susiję su „DIY“ (do it yourself) kultūra. Kiekvienas, kas čia pietauja, lėkštes turėtų išsiplauti pats — tai pagrindinė taisyklė.

G.Ž. Kas padėjo jums įsirengti ir dekoruoti patalpas?

Tomas. Tai aišku, kad viską darėme patys, o kas daugiau… Visi kartu dirbo ir darė tai, ką moka. Tarkime čia yra besisukančių žmonių, kurie studijuoja tapybą, tai jie dekoravo sienas. Aparatūrą ir baldus kai kuriuos rinkomės, kai ką turėjome iš ankstesnių patalpų, bet šiaip viską įrengėme patys, turime nemažai planų kaip šią erdvę tobulinti.

Laurynas. Mums labai reikia medžiagos, norėtume aptraukti baldus (jei kas galite paremti „LAB’ą“ medžiaga, rašykite).

G.Ž. Kada žmonės gali lankyti „LAB’ą“, ar turite darbo grafiką?

Tautvis. Darbo grafiko neturime, kadangi nėra tokių žmonių, kurie galėtų nuolat skirti savo laiką ir čia būti, tačiau LAB’e galima apsilankyti bet kada, kai čia kas nors iš mūsų sukasi. Visą informaciją apie pas mus vykstančius renginius paskelbiame facebook’e, tad kiekvienas, kuris domisi, tikrai gali susirasti informaciją.

G.Ž. Kaip jums pavyksta gauti lėšas patalpų ir savo veiklos išlaikymui? Ar planuojate ateityje savo veiklą paversti ne tik mėgstama veikla, bet ir darbu? Ką darytumėte, jeigu jūsų veikla neštų pelną?

Tomas. Yra keletas žmonių, kurie išlaiko patalpas, Linas yra mūsų atstovas bendrauti su šeimininku. Ne, jokiu būdu ši veikla negalėtų būti mūsų darbas. Kai hobi tampa darbu, tai viską gadina.  Geriau dirbti kažką kitą, o veiklą vykdyti dėl malonumo ir savanoriškai. Jeigu mūsų veikla neštų pelną, tai vieną dieną sulauktume mokesčių inspekcijos, kažkam tektų sėsti į kalėjimą, greičiausiai man ir būtų galas viskam. Steigti VŠĮ ar dalyvauti projektuose mes nesiruošiame, esame labiau anarchistinė, laisva ir nuo nieko nepriklausoma organizacija, o projektinės lėšos manome dažnai atneša organizacijai stagnaciją. Mes esame savo veiklą mėgstančių žmonių bendruomenė ir kaip ši bendruomenė vystysis, taip vystysis ir mūsų veikla.

Kaune tokio tipo aktyvi bendruomenė kaip „LAB’as“ bene vienintelis pavyzdys, tuo tarpu užsienyje apleistų erdvių apgyvendinimas bei nuolatinis menininkų ir aktyvių žmonių, prijaučiančių DIY kultūrai veikimas jose, jau tapę kasdienybe ir turi gilias tradicijas. Tikėkimės, jog „LAB’o“ veikla ir iniciatyva užkrės ir kitus kūrybiškus žmones burtis į grupes ir kurti kažką kartu, na o „LAB’ui“ linkime kuo didžiausios sėkmės ir nesušalti žiemą!

Apsilankę „Sanite“ įsikūrusiame klube praleidome malonias akimirkas, pasimėgavome puikia ir chaotiška atmosfera bei linksmais gyventojais. Rugsėjo 9 dieną LAB’e renginį pristatysime ir mes — būtent čia įvyks Estijos menininkų performansų vakaras, tad kviečiame jus apsilankyti, o jeigu tik turite idėjų kreiptis į kurį iš šios erdvės gyventojų arba susisiekti su jais paštu: kaunas.pabrik@gmail.com.

Dar kartą dėkojame Laurynui, Tautviui ir Tomui už įdomų pašnekesį.

Kas būdinga geram muzikos festivaliui? Tiksliau – netgi puikiam. Į kurį norėtųsi lėkti čia ir dabar nepaisant situacijos ar jūsų ketinimais pasipiktinusio oro nuotaikos. Taip, suprantama, galbūt ten turėtų groti mėgstamiausia jūsų grupė arba nemokamai dalinti dešreles su raugintais kopūstais. Tačiau egzistuoja ir kiti pasirinkimą nulemiantys aspektai, kuriais dažniausiai bent iš dalies vadovaujasi vizualinę aplinką sureikšminantys asmenys. Na, arba tiesiog dizaineriai. Įskaitant tokiems prijaučiančius. Plakatai, skrajutės, marškinėliai, paženklinti festivalio atributika ir kiti reklaminiai objektai kartais tampa teigiamu fetišu, atnešančiu pelną organizatoriams ir džiaugsmą akims.

Nors tenka pripažinti aiškią tiesą – festivalio plakatas ar į rankas pakliuvusi skrajutė niekad nebuvo ir nebus tik menkas informacinis objektas. Festivalio laikinumas smarkiai įpareigoja vizualinę informaciją. Juk reikia kažkaip suvaryti minią žmonių į tam tikrą vietą nurodytu laiku. Jiems pasibaigus – būna pamirštami, geriausiu atveju iki kitų metų. Nors tai beveik negalioja gilią istoriją turintiems ar itin žymiems festivaliams, kurių dažniausiai laukiama ištisus metus ir į kuriuos minios atplauktų beveik savaime. Tuo bandžiau pagrįsti keistą realybę beieškant pavyzdžių – mistiška, bet kai kurių žymiausių festivalių atributika grafine išmone nepasižymėjo. Tačiau naujesni, specifiniai arba tiesiog gavę talentingą dizainerį festivaliai traukia pažvelgti įdėmiau. O kartais netgi sukelia norą juose apsilankyti. Būtent, vien dėl plakato.

Taip jau išėjo, kad dauguma vaizdų, kuriuos matote yra iš Skandinavijos. Bet tikrai ne absoliuti. Šis regionas pasižymi daugiausia populiaraus ir alternatyvaus roko, metalo, elektronikos ir meno festivaliais. Taip pat tokiais paradoksais kaip juodojo metalo grupė, grojanti vaikams skirtame muzikos festivalyje Norvegijoje. Skandinavai puoselėja toleranciją ne tik atitinkamu muzikiniu jaunosios kartos ugdymu, bet ir festivalinės atributikos stiliaus įvairove. Nuo taikių žvėrelių ir kitos gamtinės simbolikos iki komiksų įkvėptų plakatų su nupjautom galvom. O elektronika dažniausiai užima garbingas minimalizmo ar įmantresnės koncepcijos išpažinėjų pozicijas. Štai kasmetiniam Bergeno elektronikos ir meno festivaliui Ekko 2009 identitetą kūrė dizaino studija Grandpeople. Tam buvo pasitelkti organinio stiklo raidžių ir geometrinių formų maketai, siekiant sukurti šviesos efektų tamsoje įspūdį.

Persikeliant į Lietuvos sceną, šiemet vienas iš labiausiai dėmesį patraukusių darinių buvo PetPunk kūryba elektroninės ir eksperimentinės muzikos festivaliui Sūpynės (gautą skrajutę garbingai įrėminom po permatoma staltiese). Autorių flickr puslapyje galima pamatyti „kelmo“ gamybos procesą. Tuo tarpu Satta Outside su festivalio identitetu padirbėjo pernai – agentūros Not Perfect kurta reklaminė kampanija naudojant du brolius herojų vaidmenyje laimėjo auksą lietuviškos reklamos festivalyje ADrenalinas. Taip pat jaučiu būtinybę išskirti tris Ženevos muzikos šventės plakatus, kuriuos sudėjus, gauname žodį „musique“. Jie puikiai veikia ir atskirai, juk tarpai tarp baltų raidžių yra pripildyti įvairių žmogaus organų piešiniais.

Objektyvumo vardan daugiau komentarų nebus. Galų gale, kiekvienam yra savos priežastys ir pretekstai mėgti/nekęsti, eiti/vengti. Tik, ko gero, nepatikėčiau tuo, kad vizualinis identitetas festivaliui yra totaliai nereikalingas. Niekad. Nors daugumoje pateiktų darbų reklamuojami praėję renginiai, linkiu apsilankyti tuose, kurie dar tik bus arba norėtumėt, jog būtų. Ir pasisemti įkvėpimo apžiūrinėjant, ką įdomaus yra sukūrę festivalių kūrybininkai. O jei teks lankytis Osle rugpjūčio viduryje – galbūt pavyks turiningai susidurti su vienu didžiausių festivalių Skandinavijoje „Øya“. Tik prieš tai pažiūrėkit reklaminį klipą.

Slava Mogutin iš serijos „Food Chain“

Rizikuoju būti sukritikuota, jog kišuosi į man nesuprantamas erdves, kur vyrų studijas, maskulinizmą ir to atspindžius šiuolaikiniame mene verčiau palikti vyrams. O ką jau kalbėti apie homoseksualių vyrų kuriamą meną. Ką gi tos moterys gali šiuo atveju suprasti?! Vis dėlto, surizikuosiu. Susidaro įspūdis, jog vyrai ir vyriškumas pernelyg dažnai užmirštami, lyčių studijas susiaurinant iki moterų problemų ir, žinoma, feminizmo.

Retai tenka išgirsti vyrų menininkų balsus, kvestionuojančius jų pačių kaip „lytinių-subjektų“ situaciją ir patirtis. Todėl grafa „moterų menas“ nieko nestebina, bet štai anksčiau minėtieji vis dar išlieka kažkur pakraščiuose. Atrodo, kad ir pati pernelyg dažnai užsimenu apie feminizmo ir meno sąsajas. Taigi, rizika šį kartą kaip tik vietoje.

Brian Kenny „Boys Never Fail“

Nors draugus, šeimą ir artimuosius vis linksminu savo feministiniu požiūriu ir juokais karts nuo karto dėl visko kaltinu baltaodžius heteroseksualus vyrus, pastarieji, manau, neišvengia savo paties „dominavimo“ naštos. Juk toli gražu ne kiekvienas sugeba išsilaikyti hegemoninio vyriškumo ribose, kur „būti vyru“ reiškia dominavimą, pergales, fizinę jėgą bei prievartą, emocinį šaltumą, išskirtinai heteroseksualumą, ekonominę nepriklausomybę, seksualinius laimėjimus… Sąrašą, spėju, kiekvienas dar gali pratęsti tikrai ne viena savybe. „Boys never fail“.

„Savo agresyvų būdą paveldėjau iš tėvo, kuris puldavo muštis kiekvieną kartą būdamas girtas. (…) Kartais savo agresyvumą nukreipiu į žmones, kuriuos myliu, žmones, kurie yra man artimiausi, ir tai yra reali problema.“ — menininkas Slava Mogutin.

O ką daryti tiems, kurie į minėtą apibrėžimą netelpa? Variantai keli – arba ieškoti tokių pačių panašių, kartais susiduriant su pašaipiomis užuominomis iš „tikrų“ vyrų, arba apsimetinėti tuo, kuo nesi, ir nuolat slėptis, arba, galiausiai, pasirinkti kilpą ant kaklo. Paskutiniu atveju, žinoma, juokauju, tačiau ir tame yra tiesos – šį kelią vis dar pasirenka dažnas vidutinio amžiaus vyras (lietuvis ir ne tik), nesugebantis finansiškai išlaikyti savo šeimos, dėl to nuolat engiamas žmonos, vaikų ir aplinkinių, o verkti ar eiti pas psichologą juk nedera! Aišku, visais atvejais gerokai hiperbolizuoju. Be to, atrodo, jog situacija kiek keičiasi.

Slava Mogutin iš knygos „Lost Boys“

Bet grįžkime prie šiuolaikinio meno. Vyriškumą kvestionuoja ir tuo pačiu kitokius seksualumus vaizduoja dažniausiai queer menininkai (Slava Mogutin, Brian Kenny, Sean Gyshen Fennell ir kt.). Homoseksualūs vyrai, ko gero, yra ryškiausias subordinuoto vyriškumo pavyzdys mūsų kultūroje, todėl mene jie dažnai kalba apie savo padėtį ir savojo tapatumo konstravimą. Rusas gyvenantis Niujorke Slava Mogutin ir jo draugas Brian Kenny kuria būtent tokį socialinį, politinį meną. Kartu jie multidisciplininis menininkų projektas SUPERM. Abu jie buvo užauginti tradicinėse šeimose, kur apie homoseksualumą nė kalbos negalėjo būti.

„Aš padariau daugybę dalykų, kad įveikčiau kompleksus, kuriuos mano prote pasėjo tėvai.“ — Slava Mogutin.

SUPERM instaliacijos

Sąmoningai neliečiu Slavos radikalios queer literatūros (dėl kurios buvo priverstas politinio prieglobsčio prašytis Amerikoje), performansų ar fotografijų, artėjančių prie homoerotinės pornografijos, nes šį kartą labiau domina vyriškumo kvestionavimas nei atviras šokiravimas, kuris gali ištikti dažną, kuriam ar kuriai homofobija vis dar nesvetima. Kita vertus, išvengti seksualumo, be abejo, nepavyksta – abi jo fotografijų monografijos („Lost boys“, 2006) ir „NYC Go-Go“, 2007) daugiau ar mažiau tuo persmelktos.

Tiesa, „Lost boys“ apie homoseksualų vyriškumą kalba kiek mažiau. Čia Slava dėmesį sutelkia į šiuolaikinį gyvenimo būdą, skirtingas vyriškas subkultūras, muštruojamus ir „tikro“ vyriškumo dvasia ugdomus jaunus kareivius, vietos nerandančius, kenčiančius vyrus ir berniukus, ekonominį nestabilumą, skurdą ir, galiausiai, skirtingus seksualinius tapatumus. Atvirai, taip kaip yra. Nes pernelyg dažnai esame valdomi kažkokio mistiško, kultūriškai sukonstruoto gėdos jausmo. Kitur – vyrų troškimai, fantazijos ir svajonės. Slava nedirba fotostudijose, specialiai neieško modelių, jo fotografija, anot menininko, labai dažnai atspindi pačio kasdienybę ir keliones. Jis ieško laisvės ir laisvų kūrybos formų (ne veltui, Slava pirmasis į rusų kalbą išvertė bitnikų subkultūros atstovų A. Ginsberg ir W. S. Burroughs kūrybą), o suvaržymus mato tiek komunistinėje, tiek kapitalistinėje santvarkoje.

„Aš siekiu gvildenti pačią „gėdos“ sąvoką, būdamas absoliučiai „begėdžiu“ — Slava Mogutin.

Slava Mogutin iš knygos „Lost Boys“

Jo gyvenimo draugas ir kolega Brian Kenny savo mintims ir klausimams išsakyti pasirenka instaliacijas, koliažus, video ir audio technikas. Pasitelkiąs šaudyklose ir policijoje naudojamus taikinius, jis piešia, rašo, klijuoja jaunimo, seksualumo ir smurto populiariojoje kultūroje temomis. Brian Kenny kūryboje gerokai daugiau vyriškos destrukcijos ir agresijos. Jis pats tai priima itin natūraliai, kaip bendražmogišką savybę. Būdama moterimi, drįstu tuo suabejoti.

„Destrukcija nuostabiai greitas ir galingas reiškinys. Manau, jausmas vykdyti destrukciją yra labai įprastas žmonėms Amerikoje, ypač visuose tuose filmuose kaip „Nepriklausomybės diena“ ir pan.“ — Brian Kenny.

Brian Kenny darbai

Vietoj pabaigos. Vienas dėstytojas apie vyriškumo krizes kažkada pasakė: „Vyrai auklėjami žaidimus priimti pernelyg rimtai. Jiems būdinga savisvarbos iliuzija, kuri kartais ima ir subliūkšta“.

Gerokai daugiau ir išsamiau apie Slava Mogutin ir jo kūrybą rasite čia; apie Brian Kenny čia.

Slava Mogutin

Slava Mogutin

Slava Mogutin

Slava Mogutin

Slava Mogutin fotografija iš knygos „Lost Boys“ ir Brian Kenny darbas

Edgaras Andriūnas

Birželio 24 dieną 19 val. „Menų centre“ (daukanto g. 28) bus atidaryta dviejų jaunosios kartos menininkų paroda „Kintamumo žymės“.  Paroda kalba apie kintančias struktūras, formas, žmogaus ir jo aplinkos bei daiktų transformacijas. Audrius Šidlauskas transformacijų suvokimą išreiškia naudodamas fotografijos techniką, tuo tarpu Edgaras Andriūnas pristato šiai tematikai sukurtus tapybos darbus. Abu menininkai dirba kartu, nagrinėja tas pačias tematikas ir siedami skirtingas technikas siekia išvystyti, autorių teigimu, iki beprotybės sukrečiančius vaizdus. Nors abu menininkai yra jaunosios kartos atstovai, tačiau kartu jie stengiasi parodyti savo požiūrį į kūrybą bei jos pateikimą žiūrovui. Siūlome interviu su autoriais.

Gintarė Žitkevičiūtė. Kaip pradėjote kurti, kodėl pasirinkote būtent tapybos ir fotografijos technikas?

Edgaras Andriūnas. Tapyba – tai beveik visas mano gyvenimas. Aš ties ja gyvenu, ties ja alsuoju, ties ja prabundu, džiaugiuosi. Ji užima daugiausia mano laiko. Jei jos nebūtų, aš būčiau tiesiog pilkas žmogus. Mano tėvai nebuvo menininkai, bet jie gana anksti pastebėjo, kad turiu meninių įgūdžių. Vidurinėje buvau visiškai negabus tiksliesiems mokslams: matematikai, fizikai bei chemijai. Jei atsakymą reikėdavo gauti skaičių, man išryškėdavo kažkokie neaiškūs simboliai. Baigęs vidurinę jau tvirtai žinojau, kad stosiu į tapybą. Buvau tikras, kad tikrai įstosiu į Dailės Akademiją.

Audrius Šidlauskas. Nelaikau savęs fotografu, nes tai nėra mano darbas, esu daugiau stebėtojas, tyrinėjantis žmogų ir aplinką, kurioje jis egzistuoja. Fotografija gan vėlai atėjo į mano gyvenimą, o gal tai paveldėjau iš savo tėvo, nors jis daugiau buvo šeimos fotografas. Manau ne aš pats pasirinkau fotografiją, bet fotografija pasirinko mane.

Audrius Šidlauskas

G.Ž. Kokia jūsų nuomonė apie kūrybos situaciją Lietuvoje?

A.Š. Manau, jog Lietuvoje yra daug gabių, talentingų žmonių, bet jiems sunkiau čia save ralizuoti ir išreikšti. Šneku apie galimybes mokytis, tobulėti ir siekti savo tikslo, o deja žmogus yra suvaržytas, suvaržytas ne savęs bet aplinkos. Nesu materialistas, bet pašneket galima ir apie pinigus, apie nesvietiškas kainas už mokslus ir kokios perspektyvos laukia juos užbaigus. Juk netik reikia sumokėti už mokslus, bet ir pačiam įsigyti įrankius su kuriais dirbama. Aišku išsisukti iš kiekvienos keblios situacijos taip pat yra menas, nereikia nuleisti rankų, reikia judėti pirmyn.

E.A. Pusėtina, manau jauniems yra sunku prasimušti tarp vadinamų senųjų nusistovėjusių grandų. Kai kada pamanau, ką išvis čia darau, gal važiuoti kur toliau…

Audrius Šidlauskas naudoja fotografijos techniką

Edgaras Andriūnas perteikia mintis tapyba

G.Ž. Apie ką kalbės eksponuojama paroda? Parodoje dalyvaujate dviese, kodėl kuriate kartu?

E.A. Man patinka stebėti, kaip žmonių siluetai susisieja su fonu, bet kartu iš iškyla iš jo. Kintančios struktūros, kintanti forma. Aš noriu atkreipti dėmesį, kaip peizaže kinta apšvietimas, taip pat žmogus, jo forma. Manau, kad fotografijos ir tapybos sąsaja gali būti bendras dublis, žaidimas. Tapyboje tu matai, kaip viskas keičiasi, kiekvienu metu užfiksuoji ir gali tepti toliau. O nuotrauka — tai pastebėto motyvo užšaldymas.. Užfiksavai ir viskas, jis toliau niekur nejudės.

G.Ž. Kokie jūsų artimiausi planai?

A.Š. Artimiausi planai nėra tokie labai jau ryškūs, bet viziją jau turiu susidaręs, pasibaigus šiai parodai Kaune yra pamąstymų pratęsti „Kintamumo“ ciklą Klaipėdoje Edgaro gimtajame mieste, o paskui gal ir iki mano kaimuko Alytaus, tiesiog nesinori sustoti ties vienu tašku, juk nevisi turi galimybių atvažiuoti iš kito Lietuvos galo iki parodos.

E.A. Su savo draugų kompanija esam susibūrę į „Entrevue Art“ grupuotę, manau daug ką padarysime, esam potencialūs, jauno kraujo bei užsispyrę žmonės.

Ačiū už atsakymus, o visus susidomėjusius kviečiame į parodos atidarymą, paroda veiks iki liepos 24 dienos („Menų centro“ darbo laikas pirm.-penkt. 15-20 val.).

Parašyti šį straipsnį mane pastūmėjo įdomus atsitiktinumas ir atsitikimas, jau kuris laikas vykstantis „Menų centre“, kuriame dirbu gerą pusmetį. Greta centro yra kavinė, kurioje geros nuotaikos virėja kepa skanius kotletus, šnicelius ir verda kisielių ar kompotą. Įdomu, jog praėjus beveik pusmečiui, kuomet kas dieną vienaip ar kitaip susiduriame, persimetame keliais bereikšmiais žodeliais, moteris galų gale apsilankė mūsų teritorijoje, pasidomėjo kas čia vyksta, ką mes čia turime ir ko siekiame. Tačiau tai tik istorijos pradžia.

Jos akis užkliuvo už jau du mėnesius ant naujų leidinių spintelės begulinčios fotografo Terry Richardson knygos. Pradinės emocijos, juoko sumišimas su lietuvišku „o jėzus, o jėzus“, peraugo į tai, jog moteriškė beveik kiekvieną dieną pas mus atveda vis naujų lankytojų — savo vyrą, drauges, bendradarbes ir kikendama rodo į Terry Richerdsono kuriamas ironiškas, atviras, nuogo kūno ir sekso akimirkų pilnas nuotraukas.

Buvo smagu pamatyti šį reiškinį — edukacija, smalsumas, šokiravimas — vadinkite kaip norite. Šios istorijos kulminacija galėtų būti tokia — vieno renginio metu, atėjusi bobutė iš didžiosios salės pradėjo šaukti ant šių pusamžių moterų, jog jos žiūri velnio darbus, o garsiai šaukiasi „kristaus“. Lietuva ir jos ypatumai. Taigi, Terry Richardson, seksas ir jo begalinis žmogiškumas.

Besigilindama į šio vadinkime menininko, ekshibicionisto kūrybą, radau daugiau klausimų nei atsakymų. Visų pirma daugelis šią kūrybą šmeižia, vadina tai pornografija, buitiaku, bereikšmėmis neprofesionaliomis nuotraukomis ar vyro, kuris mėgsta krušantis fotkintis su kekšėmis, fetišu. Moterys čia dar mato pažeminimą, vyrų nenormalumą ar diskriminaciją. Sakyčiau, visa tai yra bukumo ir siauro požiūrio padarinys, tad daugiau kalbėti apie tai nesinori.

Terry Richardson kūryboje yra keletas labai įdomių aspektų, kuriuos reikia mokėti įžvelgti ir suprasti:

1. Realios emocijos, išgyvenimai ir patyrimai, kuriuose mėgaujasi tiek modelis, tiek fotografas

2. Moters grožio vaizdavimas žvelgiant iš vyro perspektyvos, vyriškumo paieškos moteryje

3. Žmogiškumo ironija

4. Gyvenimo, sekso ir aistros galia prieš glamūrą ir aukštąją madą

Pornografija yra iliuzija — netikra, suvaidinta akimirka, kurios nėra ir kuri kuriama tik tam, kad žadintų žiūrovo vaizduotę, teiktų pasitenkinimą. Terry Richardson kūrybos negalima būtų vadinti pornografija vien dėl to, jog visos jo fiksuojamos akimirkos yra tikros. Galima sakyti pagrindinis jo gebėjimas savo darbe ir yra priversti modelius atsipalaiduoti, jaustis savimi bei mėgautis. Didelę įtaką darbo procesui daro tai, jog fotografas pats dalyvauja fotosesijose, nevengia nusirengti, suteikia galimybę modeliui atsistoti į jo vietą, fantazuoti ir fotografuoti. Šis momentas dažnai plačiai interpretuojamas kaip šiame amžiuje susiformavusio modelio ir fotografo ryšio stereotipo paneigimas.

Mano nuomone šį vaizdų fiksavimą ir menininko filosofiją galima būtų sieti su nudizmo bei natūralizmo srovėmis, kurios kuo toliau tuo vis labiau įsitvirtina kasdienybėje ir yra interpretuojamos atskirai nuo erotikos bei iškrypimų, labiau akcentuojant paprastumą, žmogiškumą, atsigręžimą į gamtą bei atsipalaidavimą. Kitavertus, žinoma, nesunku pastebėti, jog Terry savo darbe žaidžia su šokiravimo, brutalumo, ironijos bei aistros simboliais, tačiau asmeniškai priešiškumą šių elementų naudojimui matau labiau kaip pačio suvokėjo nepasitikėjimą savimi, nuogumo ar savo potraukių atskleidimo baimę, negu autoriaus, kuris atvirai deklaruoja ką daro, nenormalumą.

Pats Terry teigia, jog dažnai sulaukia pasipiktinimų ir diskusijų apie normalumo ir nenormalumo sąvokas. Tačiau autoriaus teigimu, jam daug daugiau nenormalu atrodo tai, jog žmonės fotografuoja savo antrąją pusę, slepia jos nuotraukas ar užtušuoja veidą ir tuomet įdeda nuotrauką į internetą. Tai, ką jis pats daro, deklaruoja atvirai, nieko neslepia, o žiūrovui leidžia tai priimti kaip jam patinka. Paklaustas, ar nemano, jog tokias savo nuotraukas geriau laikyti kaip privatų dalyką, autorius nusistebėjo ir paaiškino, jog jis yra fotografas, fiksuoja žmones, todėl nemato jokių priežasčių kodėl negali rinktis kaip fiksuojamo objekto savęs. Slėpti savo darbus jam nekyla minčių — „<…>juk tam ir fotografuoju, kad tai galėtų pamatyti kiti“.

Meno kritiko Olivier Zahm teigimu, moterys Terry Richardson nuotraukose vaizduojamos iš tokios perspektyvos, kokias jas mato, o gal nori matyti vyrai, ieškomas moters vyriškumas. Tie patys modeliai ir įžymybės kaip Daniel Day Lewis, Leonardo DiCaprio, Vincent Gallo, Tom Ford, Jay Z, Kanye West, Johnny Knoxville, Karl Lagerfeld, Pharell Williams ir kiti čia šokiruoja savo žmogiškumu, atrodo kitokie, atsipalaidavę, pagauti besimėgavimo unikalioje akimirkoje. Tos pačios detalės kaip tarkime kadras, kuriame matomi plaukai ant krūtinės, primena, kad neįmanoma kontroliuoti gyvenimo, o už kadro ir glamūro, slypi žmogus su visu savo gaivališkumu ir žemiškumu. Nuoširdumas tai pagrindinis šios kūrybos elementas, kuris ir kelia daugiausiai diskusijų, pasibjaurėjimo bei klausimų. Visgi tas šokiravimas, spebėjimasis ir pasipiktinimas, manau, daugiau yra paprastas žmonių, kurie į bet kurį kiek kitokį dalyką reaguoja labai karštai, bruožas — ar tai būtų gėjai, ar nauja subkultūra, ar apnuoginta kiekvieno mūsų kasdienybės dalis.

„Nematau nieko blogo tame, jog žiūrėdami į mane ar mano kūrybą žmonės masturbuojasi, esu dėl to laimingas.“ — T. Richardson.

Įdomiausia, jog toks darbo stilius, vaizdavimas ir pateikimas, fotografą išskiria visoje mados industrijoje, o jo darbai vertinami ir daro daug didesnį poveikį bei įtaką negu glamūrinės ar aukštosios mados fotografija. Autorius dirba su tokiais projektais kaip Gucci, Sisley, Miu Miu, Chloe, French Vogue, British Vogue, i-D, GQ, Harper’s Bazaar & Purple, o pagrindinė jo sėkmės priežastis turbūt yra ta, jog kaip asmenybė Terry yra pakankamai trenktas, kad tokiai dinamiškai, nenuspėjamai ir kiekvieną kartą naujų sensacijų reikalaujančiai sričiai kaip mados fotografija, visada randa dar vieną kabliuką, kuris nustebina, papiktina ar tiesiog priverčia eilinį kartą pasimėgauti.

Dažnai menininko kūryba siejama su jo sunkia vaikyste, valkatavimu, pasinėrimu į svaigalus bei nuolatinį dardėjimą žemyn, galiausiai kapstymąsi pasiekus dugną, kuris nuvedė tiesiai į aukštumas. Šiuo metu jis gali pasigirti, jog uždirba daug ir daro tai, kas jam patinka. Daugiau informacijos apie menininką rasite čia, pavartyti visą albumą galima „Menų centre“ (Daukanto g. 28, Kaunas).

Ateinantį šeštadienį birželio 5 dieną 15.00 val. kviečiame visus į susitikimą su Jeanne van Heeswijk ir Marcel van der Meijs, kurie pirmą kartą Kauno bienalės kvietimu aplankė Kauną 2009 metų vasarą. Jų vizito tikslas buvo susipažitni su Kauno senamiestyje esančia „Kauno pilies“ autobusų stotele (kurios teritorijoj yra alaus baras, tualetas, kioskas ir kebabinė) ir sukurti šioje erdvėje meno projektą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad išoriškai apmirusi stoties teritorija yra reikšminga daugeliui žmonių, kurie naudojasi čia teikiamomis paslaugomis: mikroautobusų vairuotojams ir keleiviams, tualeto ir baro darbuotojams ir lankytojams, ir kt. Van Heeswijk ir van der Meijs kūrybinės idėjos gimė menininkams bendraujant su vietiniais žmonėmis, klausantis jų pasakojimų ir kalbant apie tai, kaip pagerinti šią senamiesčio širdyje esančią vietą.

Paprastų žmonių siūlymai, viltys ir lūkesčiai tapo vienos dienos meninės veiksmo akcijos atspirtimi. 2009 metų lapkričio 11d. ši, 14 valandų trukusi akcija, buvo įgyvendinta ir nufilmuota. Taigi, šeštadienį kviečiame visus į video filmo „Belaukiant sugrįžimo arba Galimybių diena“ (trukmė 30 min.) peržiūrą ir aptarimą, iki malonaus!

Iš kairės: 1. — George Hoyningen Huene, Lee Miller Wearing Yraide Sailcloth Overalls, 1930; 2. — Edward Steichen, Lee Miller, 1928

Ilgai svarsčiau kaip pradėti šį tekstą. Kaip vientisame teksto audinyje „išskleisti“ sudėtingą ornamentą: moterį, madą, meną, meilę, mirtį. Ir visas šio išsišakojusio ornamento gijas suvesti į vieną asmenį vardu Lee Miller. Kaip žodžiais nusakyti tai, kas buvo ši kūrėja?

Gelbėdama savo kailį galėčiau ją pavadinti mados ikona.

Akimis perbėgus šios moters gyvenimo faktus, lengvai prisilietus prie internete labiausiai tiražuojamų josios vaizdų, gali pasirodyti, jog ši frazė tobulai atspindi tai, ką ši menininkė darė ir kas ji buvo.

Juk platusis pasaulis visų pirma pažino ją kaip modelį. Lee Miller sublizgo elegantiškose, glamūriniose mados fotografijose. Jos atvaizdus projektavo, fiksavo ir tiražavo ne vienas garsus to meto mados fotografas.

O apie Lee Miller kaip apie talentingą fotografę pasaulis ėmė šnabždėtis tada, kai ji tapo garsaus prancūzų siurrealisto Man Ray mokine, mūza, meiluže. Lee Miller perimdavo komercinius fotografijos užsakymus, idant Man Ray galėtų kurti siurrealizmą…

Jos fotografijos studijos tiek Niujorke, tiek Paryžiuje buvo komerciškai sėkmingos. Įžimybės mielai atsiduodavo jos fotoaprato objektyvui….

Kairėje — Man Ray, dešinėje — Lee Miller

Ką gi, priėjom tą pavojingą ribą, kai tekstas grasina pavirsti pikantiškų žinučių apie istorinį asmenį išklotine, todėl mados ikoną nukabinsiu nuo šio teksto altoriaus.

Supaprastinsiu šią moterį, išskaidysiu ją į keturis elementus, be kurių neįsivaizduoju jos kūrybos.

Pirmasis elementas – meilė. Meilė, kuri turi konkrečius vyriškus vardus.

Man Ray – pripažintas fotografas ir vienas žymiausių Prancūzijos siurealistų.

Aziz Eloui Bey – tiesiog egiptietis verslininkas. Vyras, kurio porteto neįmanoma rasti net pasitelkus visagalį google.

Roland Penrose – anglų tapytojas siurrealistas.

Kairėje — Lee Miller. „Women With Fire Masks“, Downshire Hill, 1941; dešinėje — Man Ray. Lee Miller

Be šių juodai ant balto ištartų vardų, buvo ir kitų, tik jie labiau įtakojo Lee Miller jausmus nei meną.

Taigi kokią reikšmę Lee Miller kūryboje turi tie trys vardai?

Man Ray – takelis į siurrealų pasaulį. Tai vyras, su kuriuo Lee Miller atrado šviesą fotografijoje. Šis atradimas pagimdė ne vieną išraiškingą portretą ir komercinę fotografiją iš atvaizduojančios pavertė spinduliuojančia estetiką.

Aziz Eloui Bey – vyras, kuris supažindino Lee Miller su dykuma ir griežtai hierarchizuotu Kairo gyvenimu. Šioje dykyroje gimė geriausios Lee Miller siurealistinės fotografijos.

Roland Penrose — vedlys po Graikiją ir Rumuniją. Kelionė su juo – tai pirmi rimti žingsniai į reportažinę fotografiją, kuri tapo šiuo tuo daugiau nei įvykių, įdomių vaizdelių fiksavimas ar tiesiog tiesos paliudijimas. Tai realaus, nepagražinto pasaulio, kuris slepia individualias, žmogiškas istorijas atspindys.

Antrasis elementas – mada. Komercinė mados fotografija – sritis, kurioje Lee Miller sėkmingai dirbo visą gyvenimą ir šiapus ir anapus fotoaparato. Be estetiškai nepriekaištingų ir išraiškingų pačią mados esmę atspindinčių fotografijų, man labiausiai į sąmonę įsirėžė jos sukurtas moters vaizdinys. Moters atvaizdas, kuris visų pirmiausia spinduliuoja moteriškosios prigimties vitališkumą. Lee Miller seksualumą vaizduoja kaip jėgą prikaustančią susižavėjimo kupiną žvilgsnį. Jos fotografijose moteris nėra bejėgis objektas it kempinė sugeriantis geismą.

Trečiasis elementas – menas. Kai kurie Lee Miller kūrybos tyrinėtojai lygina jos siurrealistinę ir reportažinę fotografiją su žymių Nyderlandų dailininkų Pieter Bruegel ir Hieronymus Bosch kūryba. Ir tikriausiai ne tik dėl siurrealistinio paveikslų turinio ar stilistinių vaizdavimo priemonių bei elementų, bet ir dėl aiškiai juntamo egzistencinio nerimo. Tie darbai, tiek paveikslai, tiek fotografijos užduoda klausimą, bet nepateikia jokio atsakymo, tik menką galimybę… pabandyti tą atsakymą surasti savo širdyje, sąmonėje ar prote.

Lee Miller, Buchenwald, 1945 m.

Ketvirtas elementas – mirtis. Antrojo pasaulinio karo metu Lee Miller mirtį matė ir iš toli ir iš labai arti. Ji gyveno bombarduojamame Londone, dirbo karo korespondente – fotografe. Ji ėjo ten, kur ėjo kariaujantys kariai. Ji tarsi pėdsekys sekė kruvinais mirties pėdsakais. Tai ką matome jos fotografijose dabar – šis tas daugiau nei nuoga dokumentika. Lee Miller sugebėjo suasmeninti, personalizuoti karo baisumus, gyvenimą ir mirtį, kiekvienai kančiai ir mirčiai, suteikdama žmogaus veidą.

Pasibaigus karui keturi kertiniai Lee Miller kūrybos elementai transformuojasi. Mirtis persikūnija į depresiją, apsunkinančią asmenininį Lee Miller gyvenimą. Meilė, mada ir menas sudaro neišardomą tandemą, kurio dėka gimsta vieni geriausių ir ryškiausių to meto meno žvaigždžių portetai. Lee Miller įamžina Picasso, Max Ernst, Antomi Tapies ir kt.

Įdomus faktas. Sėkminga fotografė, pripažinta menininkė, drąsi moteris, jautri asmenybė, pasibaigus karui nugrimzdo į užmarštį, neviltį ir depresiją. Fotografė buvo primiršta, tikriausiai, todėl, kad pati labai norėjo užmiršti…

Tačiau ją iš naujo atrado sūnus, kuris tiesiog tvarkė kambarį užgriozdintą dėžėmis. Pasirodė, jog dėžės slėpė visą menininkės gyvenimą.

Daugiau tikslios biografinės informacijos apie Lee Miller rasite čia.

Balandžio 23 dieną (penktadienį) „Menų centras“ kviečia į pirmąjį renginį iš koncertų, perklausų, pokalbių, diskusijų ciklo pavadinimu „Sąsajos“, kuris bus skirtas įvairiai šiuolaikinei muzikai, garso menui bei šiuolaikiniam menui. Renginys taps ir savotišku eksperimentu, kurio neįmanoma suplanuoti. Klausytojai turės galimybę ne tik išgirsti trijų garso menininkų kūrybą (Ginto Kraptavičiaus, Tautvydo Bajarkevičiaus ir Darius Čiutos) , bet ir neformaliai pabendrauti, pasimėgauti dialogu tarp scenos ir auditorijos, gilintis į su eksperimentine, improvizacine bei kitokia šiuolaikine muzika susijusias temas.

Gintarė Žitkevičiūtė. „Sąsajos“ – pavadinimas savaime kalbantis apie sintezę, kontekstą bei bendradarbiavimą. Gal galėtum papasakoti kaip kilo idėja tokiam pavadinimui? Ką sieksi sieti renginio „Sąsajos“ metu?

Tautvydas Bajarkevičius.  Norisi pabandyti skurti ramią, jaukią, neinertišką salą tai muzikai bei idėjoms (atsirandančioms bei dingstančioms pakeliui), kurioms šis renginių ciklas skirtas, laikinai įsikurti. Su garso menininku Andriumi Rugevičiumi (kuris žinomas pseudonimu PB8 ir kuris, be kita ko, yra rengęs savo pobūdžiu iš dalies panašų renginių ciklą „VY gyvai“) esam ne kartą kalbėję, kad, ko gero, idealiausiai tam tiktų kamerinė aplinka ir bendraminčių ratas. Kita vertus, nesinori galvoti, kad nėra būdo tokiai salai atsirasti ir viešesnėje aplinkoje. Vienas iš būdų tai padaryti – koncentruotis į asmenybes, grojamos muzikos ar artikuliuojamų idėjų kontekstą. Tad kažkuria prasme tai kaip tik yra siekis „išgryninti“ bei paruošti kontekstą, kurioje vienos ar kitos muzikinės ar meninės idėjos atsiras, išlaikant distanciją tarp skirtingų požiūrių ir estetikų. „Sąsajos“ mano vaizduotėje yra kontekstualios gijos, vedančios į jautresnį scenoje besirandančios muzikos ir auditorijoje gimstančio atsako santykį. Tas gijas turėtų jungti tam tikros temos, apibūdinančios vieną ar kitą estetinį, stilistinį ar kitokį raktažodį (po atskirą temą kiekvienam vakarui), tačiau skirtingi vakarai nebūtinai turi būti tiesiogiai susiję tarpusavyje. Kalbant apie sintezę ir siejimą, kartais sąsajos iš tiesų gali būti regimos ten (ir tik ten), kur dalykai esti atskirai. Arba, perfrazuojant Umberto Eco – tai, kas vienose vietose atskleista, kitose paslėpta; ir atvirkščiai…

Darius Čiuta

G.Ž. Eksperimentinę muziką galėtume įvardinti kaip orientuotą į siauresnį ratą žmonių, kaip intelektualią meno sritį. Kaip manai ar galėtų eksperimentinė muzika būti įdomi platesniam žmonių ratui? Ko trūksta, jog klausytojai labiau domėtųsi šia muzikos šaka?

T.B. Pirmiausiai dėl termino. Vis dar linkstu naudoti „eksperimentinės muzikos“ terminą, nors man vis labiau patinka tai, kas anglakalbėse šalyse ar tarptautiniuose kontekstuose vadinama „exploratory music“ (nuo angliško žodžio „explore“, reiškiančio tiek „tyrinėti“, tiek ir „patirti“), kam tikslaus atitikmens negaliu surasti. Tai kiek tautologiškas apibūdinimas, nes bet kuris kūrybinis veiksmas yra eksperimentiškas, o, kita vertus, eksperimentinėje muzikoje gausu nusistovėjusių metodų, krypčių, estetinių požiūrių ir kt., tad jos eksperimentiškumas tėra eksperimentiškas populiariųjų ar konvencinių muzikos stilių atžvilgiu. Nemanau, kad tokia muzika į ką nors specialiai „suorientuota“, tiesiog realybė tokia, kad įvairios meno sritys – šiuolaikinis konceptualus menas ar videomenas, intelektuali literatūra, nepriklausomas kinas – kaip ir, tarkim, įvairios filosofinės idėjos ar subkultūriniai pasaulėvaizdžiai nėra labai populiarūs dalykai. Galima diskutuoti, kodėl kitose valstybėse eksperimentinės, improvizacinės muzikos situacija yra kitokia (čia prieitume prie kultūros politikos, infrastruktūros, edukacijos ir kitų sudėtingų klausimų), tačiau bent jau man asmeniškai – ir ypač konkrečiai šio renginio atveju – kur kas labiau rūpi ramiai pristatyti muziką ir jos kontekstą, nei bandyti kovoti dėl klausytojų rato (jis – vienoks ar kitoks – vis tiek dažniausiai yra). Be to, „Sąsajos“ skirtos ne tik eksperimentinei muzikai, bet ir kitoms šiuolaikinės muzikos stilistikoms, garso menui, bei – galbūt bent iš dalies – ir šiuolaikiniam menui.

G.Ž. „Sąsajų“ viena sudedamųjų dalių bus „pokalbių fojė“, kurios metu klausytojai galės pabendrauti su muzikantais. Kaip manai kokios temos galėtų būti paliestos šių pokalbių metu? Ar kūrėjai noriai bendrauja su klausytojais?

T.B. Norisi išlaikyti balansą tarp savotiškos „scenos magijos“ ir minėto kontekstualumo. Pokalbių fojė yra tavo, Gintare, pasiūlymas bei iniciatyva, su kuria sutikau pasitikėdamas tuo, kad gerai žinai kontekstą, kuriame vyks pirmasis (ir galbūt vėlesni) „Sąsajų“ vakaras. Kita vertus, nesinori pokalbių forsuoti. Nes bent jau koncerto atveju svarbiausia yra muzika. Kitaip koncertas gali virsti prezentacijų vakaru, spaudos konferencija ar paskaita. Pakankamai dažnai sunkiausia kūrybinio proceso (ypač, jei jis yra muzikinis) dalis yra sugalvoti pavadinimą, suteikti tam tikrą pasakojimo formą, ar pasakyti kažką, už ko nebūtinai turi tūnoti žodžiai. Tačiau pokalbis gali būti tam tikra prieiga prie asmeninių ar bendresnių kontekstų, kai pasakojimai padeda atverti patirtis, glūdinčias už muzikos, bei galinčias suteikti raktą į vienokį ar kitokį jos patyrimą. Vis dėlto, jokia „kontekstuali prieiga“ nepakeis paties garso. O kalbumas, kaip ir kitais atvejais, yra labai asmeninė savybė – visaip būna.

Gintas K

G.Ž. Minėjai, jog šis renginys bus lyg savotiškas eksperimentas, gal galėtum paplėtoti šią mintį?

T.B. Ne tik kad nesijaučiu, bet ir nenoriu jaustis užtikrintai dėl visų išankstinių įsivaizdavimų. Tiek man, tiek ir, manau, koncertų dalyviams, tai kiek neįprasta renginio forma. Kalbant bendriau – koncertų bei kitų sceninių vyksmų kuravimas yra kur kas labiau neprognozuojamas nei, pavyzdžiui, parodų kuravimas. Čia visada daugiau vietos atsitiktinumui, daugiau laisvės atlikėjams, mažiau prognozuojama publikos reakcija, daugiau laikinumo. Jau nekalbant apie pokalbį. Tačiau, tikiuosi, minėta viltis kad ir vienam vakarui sukurti sceną ir auditoriją jungiančią salą bent iš dalies išsipildys, o eksperimentinis „Sąsajų“ aspektas įgaus pačias teigiamiausias formas.

G.Ž. Renginio metu bus pristatyti trys kūrėjai. Gal galėtum papasakoti apie jų išskirtinumą?

T.B. Pirmasis vakaras vadinsis „mikro garsu“. Jis skirtas garso menininkams, kurių stilistikai nemažą reikšmę turi tylios garsų paletės bei jų sluoksniai, grūdėta ir skaidyta garso mikrosandara, išretintas kompozicijų tankis, bei kiti šį teminį raktažodį lydintys stilistiniai bruožai bei estetiniai pasirinkimai.

Darius Čiuta po intensyvaus kūrybinio periodo su industrinės bei triukšmo muzikos grupe naj, ko gero, anksčiausiai Lietuvoje pasuko tylios, konceptualios „mikro garsų“ stilistikos paieškų link. Dalyvavęs daugybėje kolaboracijų su muzikantais bei šiuolaikiniais menininkais, jis taip pat žinomas ir kaip parodų architektas, meninių projektų internetinių bei leidybinių katalogų dizaino kūrėjas, instaliacijų autorius. Nors kaip profesionalus architektas neigia tiesioginį garsų ir erdvės ryšį, jo kompozicijose akivaizdus beveik kinematografiškas, kartais – beveik taktilinis garsovaizdžių erdviškumas, o sceniniuose sprendimuose svarbi garso architektonika (tiek, kiek ją įmanoma suvaldyti). Be to, internetiniame archyve Darius talpina unikalius neįsivaizduojamos apimties garsinius archyvus – bet, neišsigandę jų dydžio ir pritaikę Dariaus propaguojamą pasyvaus klausymo (kai garsai tiesiog supa jus erdvėje, nekaustydami jūsų dėmesio) koncepciją, teoriškai galite juos tokiu būdu „suvartoti“ dar iki koncerto balandžio 23-iąją (nors reikėtų paskaičiuoti, norint įsitikinti).

Gintas Kraptavičius sceninę veiklą pradėjo kaip industrinės muzikos grupės „Modus“ lyderis. Vėliau kurį laiką užsiiminėjo konceptualiais su garsu susijusiais performansais (iš kurių vienas įsimintiniausių buvo „Kvietimas arbatai“ – jo metu kontaktiniais mikrofonais įgarsinamas metalinis virdulys nuo jo įjungimo iki vandens užvirimo; vėliau žiūrovams paruošiama ir išpilstoma arbata). 10-o dešimtečio pabaigoje, jau kaip Gintas K, vienas pirmųjų nėrė į šiuolaikinės vadinamosios „skaitmeninės muzikos“ estetiką bei jos tarptautinį kontekstą, gausybe savo darbų dalyvaudamas įvairiausiuose festivaliuose visame pasaulyje, leidybiniuose projektuose, parodose. Pastaruoju metu siejamas su Portugalijos leidybine platforma „Cronica“, kurioje išleido paskutines dvi kompaktines plokšteles. Šis etapas žymi jo susidomėjimą skaitmeniniais būdais išskaidomomis garso struktūromis, mikro melodijomis, trūkinėjančiais ritmais bei jų improvizacine sinteze. Jo internetinės buveinės čia ir čia.

Kadangi trečias dalyvis esu aš pats, šioje vietoje padėsiu daugtaškį… ir nurodysiu savąsias koordinates internete.

Tautvydas Bajarkevičius

G.Ž. Organizuodamas „Sąsajų“ renginį Kaune nusprendei bendradarbiauti su „Menų centru“? Kodėl?

T.B. Tai buvo ko-organizatoriaus Gedimino Banaičio mintis, kuri man patiko. Pirma, esu girdėjęs gerų atsiliepimų apie „Menų centrą“ iš anksčiau čia dalyvavusių menininkų. Antra, nors su „Menų centru“ nesu pažįstamas, labai žavėjo tai, kas meniniu žargonu vadinama „vietos specifika“: jauki erdvė be formalios scenos, savotiškai kamerinė atmosfera (nepaisant to, kad „Menų centre“, ko gero, gali tilpti nemažai žmonių), tikėtinai atvira publika ir šeimininkų entuziazmas. Trečia, suveikė asmeniniai sentimentai VDU (kur esu baigęs menotyrą ir kuriame bestudijuodamas su kolegomis pradėjau organizuoti festivalį „Garso zona“) bei Kaune visada esantis susidomėjimas tokio pobūdžio renginiais (nors tarp priežasčių yra ir tokio pobūdžio renginių badas ar jų epizodiškumas).

G.Ž. „Sąsajos“ – tęstinis renginys, kokia jo tolimesnė vizija?

„Sąsajų“ viziją galima rasti mūsų blog’e. Be to, manau, kad pabandžiau ją išsakyti ir šiame interviu. Sąžiningai sakau, kad, nors minčių ir yra, dar nėra konkrečiai suplanuotas nė vienas tolimesnis žingsnis. Norėčiau „Sąsajas“ palikti priklausomas nuo tolimesnės eigos ir bent jau kol kas nepririšti prie griežto tvarkaraščio. Anot garsaus ir vis pacituojamo ŠMC TV (Šiuolaikinio meno centro televizijos) šūkio: „Kiekviena laida pilotinė, kiekviena laida paskutinė“.

G.Ž. Kokius lankytojus įsivaizduoji „Sąsajų“ renginyje?

Susijusius.

Nuotraukų autorius Paulius Karpas

Daug kam šis klausimas gali pasirodyti visiškai nemielas. Tik neseniai mus atleido žieminio šalčio gniaužtai, ant skruostų nusėdo šilti saulės bučkiai… Todėl nešaldysiu skaitančiųjų, išduosiu paslaptį. Šiaurė – tai ne lokacija žemėlapyje, ne vieta ant žemės paviršiaus, ne kryptis ir net ne stingdantis šaltis, apsigaubęs poliarinių meškų kailiais. „Šiaurė“ – tai audiovizualinės poezijos projektas, kurio pristatymas įvyko Vilniuje „Menų spaustuvės“ kišeninėje salėje, kovo 28 dieną.

Buvo saulėtas sekmadienis, davęs atsikvėti po ilgo ir beprotiško savaitės maratono. Tokią ramią dieną kelionė į „Šiaurę“ ir baugino ir viliojo. Jau atvykus į peržiūrą pasitiko neramus šurmulys, ant kiekvieno „Menų spaustuvės“ kiemelio kampo buvo pritūpę laukiančiųjų. Laukiantieji galėjo nuveikti keletą dalykų: saulės atokaitoje tingiai surukyti cigaretę, smalsiomis akimis medžioti ryškiaspalvius pažįstamus ir nepažįstamus, persimesti keletu greitų žodžių su projekto autoriais, patyrinėti išraiškingas Gedmanto Kropio fotografijas, kuriose „pagautas“ Šarka.

Benas Šarka ir Aivaras Ruzgas

Šitas šurmulys žadino keistą prieškelioninį jaudulį. Kelionė į „Šiaurę“ prasidėjo mažytėje juodoje salėje švysčiojant ekranui. Kaip įprasta pradžioje buvo kalbos. „Menų spaustuvės“ atstovė lakoniškai pristatė Šarką, kaip mažutę sniego gniūžtę mestelėjo žodį jam. Tuomet iš Šarkos lūpų pažiro magiškas abrakadabra. Paslaptys apgobusios „Šiaurę“ ėmė po truputį vertis. „Šiaurė“ tarsi snaigė lengvai nusileido ant ekrano. Mane įsiurbė nuo pačio pirmojo kadro. Panirau į transą. Neskubri juodai baltų kadrų tėkmė, begaliniai atsikartojimai, karts nuo karto užstringatys ekrane. Šamaniškai išgiedamas tekstas ir tarsi vandens raibuliai, pliumtelėjus akmeniui, banguojanti muzika. Jei reikėtų keliais žodžiais nusakyti su kuo man asocijuojasi šis kūrinys, tai būtu lėta begalinės pilkos upės tėkmė. Bet tai gana apgaulinga asocijacija, nes „Šiaurė“ sulipdyta iš daugybės miniatiūrų, kurias vieną nuo kitos skiria erkano juodumoje ir tyloje išnyrantys baltaraidžiai pavadinimai.

Ištraukos iš audiovizualinės poezijos projekto „Šiaurė”

Tiesioginio ryšio tarp jų ieškoti nebūtina. Mat „Šiaurė“ buvo sumanyta ne kaip išbaigtas kūrinys, bet kaip dialogas tarp kūrėjų ir žiūrovų, kuris gali keistis po kiekvienos peržiūros. Trumpėti, ilgėti, persirikiuoti. Apie tai po peržiūros prasitarė Šarka. Ko gero tai labai geras sprendimas, nes jei būtų reikėję vertinti visą keturiasdešimt penkių minučių kūrinį , man būtų buve labai sunku. Bendra kūrinio atmosfera priminė lėtą meditaciją. O tokių dalykų įvertinti estetinėmis kategorijomis neįmanoma, nebent esi budistų vienuolis, arba šiuolaikinis cinikas, įvaldęs gausybę meno reiškiniams preparuoti skirtų teorijų.

Nesu nei tas nei anas. Esu jaučiantis žmogus, todėl pabandysiu pasidalinti tomis mintimis, kurios tarsi dulkės nusėdo mano protą po peržiūros.

Virginijus Malčius

Visas „Šiaurės“ peržiūros procesas man buvo tarsi nesibaigianti kelionė, kuri turi konkretų maršrutą. Nori ar nenori tačiau prieš akis prabėgo visa keturiasdešimt penkių minučių „Šiaurė“. Bet stotelės – miniatiūros, ties kuriomis norėjosi užtrukti, lengvai iškildavo paviršiun ir įsirėždavo atmintin, visa kita liko kaip neerzinantis bendras fonas.

Lėtumas, su kuriuo ekrane rutuliojosi vaizdas, paskui save viliodamas tekstą ir garsą, lengvai galėjo suerzinti, jei bent menkiausiu širdies kampeliu nesi prislietęs prie poezijos. Visas kūrinio poetiškumas skleidėsi per vaizdą. Nežinau ar sąmoningai ar ne, tačiau čia vaizdas atsiskleidė vieną svarbiausių poezijos atsiradimo aspektų – nuolatinį bandymą paskolinti savo akis kitam ir jomis parodyti išgyventą akimirką. Bet be muzikos ir teksto, tai ir tebūtų likusi pamatyta akimirka. Poezija ji tapo susiliejus visiems trims elemantams: Benui Šarkai ir jo sunkiai nupasakojamam poetiškumui, Virginujui Malčiui ir jautriai banguojantiems video kadrų paviršiams, Aivarui Ruzgui ir sielos virpesius retransliuojančioms muzikinėms vibracijoms. O visa tai geriau pamatyti savo akimis.

Už straipsnį dėkojame Monikai Šlančauskaitei.

“Personnes”

Žinoma, klausimas nelengvas ir turintis begalę atsakymų. Bet tarkime, kodėl napabandžius tapyti? O dar vėliau, jei kils noras, gal netgi tapti pasaulinio garso menininku? Christian Boltanski yra paryžietis menininkas, savo karjeroje pasiekęs didžiulių aukštumų. Būdamas vos 12 metų jis tiesiog nustojo eiti į mokyklą ir pradėjo kurti. Save jis laiko tapytoju, bet geriausiai yra žinomas dėl modernaus ir nestandartinio instaliacijų, fotografijų bei skulptūrų pateikimo. Menininkas dažnai šmaikščiai ir saviironiškai pasisako visuomenėje ir turi puikų humoro jausmą, tačiau jo darbų tematika visai nelinksma. Jis savo kūryboje nevengia mirties temų, prisimenant tuos, kurie išnyko ir tevirto anonimais laiko tėkmėje. Jis siekia juos savotiškai įamžinti, kapstosi po prisiminimus. Savo darbams naudoja skardines, elektros laidus, dėvėtus drabužius, nuotraukas iš nekrologų ir t.t.

Su šio menininko kūryba susipažinau prieš kelis metus būdamas Stokholme. Ten, tiesiog jūrų uoste esančioje labai įdomioje galerijoje “Magasin 3 Stokholm konsthall” jis pristatė savo parodą “Les Archives”. Paroda taip sužavėjo, kad išleidau paskutinius savo pinigus ir nusipirkau parodą pristatantį plakatą. Parvykęs namo gerai iškračiau internete Christian Boltanski biografiją ir jo lig tol buvusias parodas. O jų buvo tikrai daug, ir visame pasaulyje. Kitais metais Boltanskis jau 3 kartą dalyvaus Venecijos bienalėje. Jis vienas plačiausiai užsienyje eksponuojamų Prancūzijos menininkų. Vienas jo darbas yra pabuvojęs ir Lietuvoje, su Oslo nacionalinio šiuolaikinio meno muziejaus kolekcija, darbas buvo eksponuojamas ŠMC 1999 metais. Deja, truputį pavėlavau.

Fragmentas iš ekspozicijos ir interviu su menininku

Christian Boltanski

Sans-Souci,1991

Chrisitan Boltanski padarė stulbinančią karjerą, todėl apžvelgti ją visą būtų sunku. Manau, galime apsistoti ties keliais neseniai pristatytais projektais. Šių metų Monumenta programoje, kurioje kiekvienais metais, kuratorių teigimu, pasirodo lyderiaujantis šiuolaikinio meno atstovas, buvo suteikta garbė dalyvauti būtent Boltanski. Du jo pirmtakai: amerikietis skulptorius ir video meninkas Richard Serra (2008) bei vokiečių tapytojas ir skulptorius Anselm Kiefer (2007), kiekvienas sutraukė po daugiau nei 140 000 žmonių. Boltanksi įpūdingame, net 13.500 kvadratinių metrų plote, Grand Palais ,Paryžiuje pristatė savo instaliaciją, pavadinimu “Personnes”. Grand Palais navos gale supiltas milžiniškas 12 metrų aukščio drabužių kalnas, kuriame drabužiai, pačio menininko teigimu simbolizuoja žmones. Metalinis kranas, kuris savo ruožtu nuo drabužių (žmonių) kalno viršaus atsitiktinai sugriebia tam tikrą kiekį drabužių ir iškėlęs juos į 30 metrų aukštį iki navos lubų, numeta atgal, simbolizuoja Dievo pirštą. Pagrindinė mintis yra, kad mūsų galimybės šiam žudymo fabrike priklauso ne nuo musų, niekas nežino kas bus nužudytas o kas ne. Tačiau, didžioji ekspozicijos dalis yra ant žemės, 69 stačiakampiai einantys lygiomis eilėmis užpildyti tais paciais rūbais.Tuo pat metu, dižiuliame plote, per garso kolonėles visą laiką transliuojamas 400 žmonių širdies plakimas. Menininkas sako, kad vos atvykus į didžiulę navą, žmonės girdės visus 400 plakančių širdžių ir tai skambės tarsi fabrikas, bet vaikštinėdami ir priėję tam tikrą garsiakalbį, turės galimybę išgirsti vieno žmogaus širdies plakimą, ypatingą, asmenybės širdies plakimą. Pastaruosius du metus meninkas kolekcionavo plakančios žmogaus širdies įrašus.

Manau šiam menininko darbui tinka kartą pasakyti jo žodžiai ir pacituotas garsus prancūzų karvedys: “Kiekvienas yra unikalus ir svarbus. Bet man patinka kai kas, ką pasakė Napoleonas, kai kovos lauke pamatė daug negyvų savo vyrų: O, jokių problemų – viena meilės naktis Paryžiuje ir tu gali pakeisti visus”. Tarsi mes esame tik fabriko dalis, kuri nustojusi veikti, yra pakeičiama kita.

Theatre d’Ombre, 2008

Šių metų pradžioje Boltanski ėmėsi dar vieno, nė kiek nemažiau keisto ir dar labiau iššaukiančio projekto. Menininkas vadinamas kitų žmonių gyvenimų ir mirčių kolekcininku, pats įsivelė į žaidimą dėl savo gyvenimo trukmės. Jis susilažino su garsiu ir aktyviu pastarojo meto kolekcininku, kuris savo turtus susikrovė lošimo namuose, Davidu Walshu. Lošėjas iš Australijos, kuris mano jog niekada nepralošia, tikisi laimėti lažybas, jei Christian Boltanski neišgyvens 8 metų. Visus aštuonis metus 3 kameros bus įtaisytos menininko studijoje esančioje Paryžiaus priemiestyje Malakoff. Iš ten vaizdas bus visą parą tiesiogiai transliuojamas į vieną olą esančią Tasmanijoje. Tuos aštuonis metus, Walshas mokės Boltanskiui tam tikrą sumą, kuo ilgiau Boltanski gyvens, tuo daugiau viskas kainuos australui. Nufilmuota medžiaga priklausys Davidui Walšui. Walshas netgi norėjo nusipirkti prancūzo pelenus po jo mirties, bet meninkas atsisakė, teigdamas ir motyvuodamas tuo, jog tikrai nenorėtų baigti Tasmanijoje. O be to, Japonijoje yra maža šventyklėlė kuri jam puikiai tiksianti.

Viena iš priežasčių, kodėl Boltanskis sutiko lošti iš savo gyvenimo yra ta, kad jo tikslas kaip menininko, kuris kuria darbus surištus su mirtimi, gyvenimu, prisiminimais, užduoti klausimus naudojantis viskuo, tik ne žodžiais. Daug kam šis jo poelgis nepatiko. Žinoma, kaip visada, atsirado ir tokių, kurie juo susižavėjo dar labiau. Menininkas, bet kuriuo atveju pasiekė savo, abejingų neliko. O žurnalistai Boltanskio bendrininką Davidą Walshą jau pakrikštijo Tasmanijos velniu.

Iš kelių Boltanskio paskutinių projektų galima susidaryti nuomomę, kad tai vienas drąsiausių šiuolaikinių meninkų. Stebina, o kartu ir šiurpina tai, kad jis nebijo naudoti savo asmeninio gyvenimo, kaip priemonės savo tikslui pasiekti. Ar tai tiesiog šou elementai ir noras praturtėti? Nemanau. Boltanskis jau iki tol yra pasiekęs tiek, kiek daugelis galėtų tik pasvajoti. Juolab, kad apie menininkų drasą jis yra pasisakęs taip: “Geras menininkas paprastai yra arba labai jaunas, arba labai senas. Labai jauni menininkai yra tokie kvaili, kad neturi baimės jausmo. O kai jie tampa labai senais, jau daugiau nebebijo. Tuo tarpu tu visada bijai.”. Įdomu ar Boltanskis būdamas 65 metų amžiaus save vis dar laiko labai jaunu, ar mano kad jau yra labai senas, nes ko jau ko, bet drąsos jam nestinga. Bet jei aš lažinčiausi iš savo gyvenimo trukmės, tikriausiai tai daryčiau kol esu labai jaunas. Bent širdyje.

Les Registres du Grand-Hornu, 1997

Žymaus visame pasaulyje britų fizinio teatro „DV8“ vadovo Lloyd Newson‘o nuomonė kategoriška – jis prieš abstraktųjį šokį. „DV8“ kūryba kelia diskusijas apie gilesnes ir sudėtingesnes socialines, psichologines, politines problemas. Jau pavadinimas daug pasako apie grupės filosofiją. „DV8“ išsišifruoja kaip „deviate“- tai devijuoti, deviantas – nukrypstantis nuo normų, standartų. Arba kitaip – dance and video8, taip pat nusako grupės kūrybos pobūdį – jungti du vizualiuosius menus – teatrą ir mediją. „DV8“ darbuose dažnai liečiama homoseksualumo tema (ji artima L. Newson‘ui, jis pats yra homoseksualas), nepritampančių visuomenėje žmonių, jų santykių, nesusikalbėjimo problematika. Taip pat gvildenamos problemos susijusios su stereotipų įtaka žmonėms, tolerancijos stoka. Apie visą tai drąsiai, tačiau paprastai ir suprantamai kalbama „DV8“.

„Šokis neturi būti tapetas, šokis turi būti sienos ir stogas“- teigia L. Newson. Jis neigiamai vertina populiarųjį šokį, kuris tik gražus, bet nieko nesakantis. Abstraktaus šokio trupės turi labai ribotą supratimą kas yra „grožis“, „estetika“, taigi „DV8“ tikslas – naujomis, radikaliomis išraiškos formomis keisti žmonių išankstinę nuomonę apie judesio meną, ir šokėją: koks jis yra ar turi būti.

Kiekvienam „DV8“ projektui atrenkami nauji žmonės. Čia svarbu ne tik žmogaus profesionalumas šokio srityje, bet ir asmenybės ypatumai – aktoriai ir personažai tampriai susiję. Kai kuriuose projektuose visi šokėjai vaidina savo tikraisiais vardais (filmas „The Cost Of Living“; projektas „To Be Straight With You“). Tokiu būdu naikinama riba tarp teatro ir gyvenimo, kas leidžia efektyviau susitapatinti su veikėjais ir patiems šokėjams tampa lyg terapija, kurios metu atskleidžiami tikri jų išgyvenimai.

Kiekvienas žmogus ateidamas į projektą atneša savo patirtis ir praturtina kūrybinį procesą, todėl trupės spektakliuose ir filmuose išvystame ir „nestandartinių“ šokėjų – apkūnių, neįgalių vyresnio amžiaus. Pasak Newson‘o, patys įdomiausi su juo dirbę žmonės, prieš šokdami užsiėmė kitokia veikla (pvz: buvo informatikai, aktoriai ar tiesiog pardavėjai). Daugeliui šokančių nuo mažens trūksta gyvenimiškos patirties, kurią vadovas labai akcentuoja. Jis pastebi, kad profesionalūs šokėjai dažnai būna sužlugdyti kaip žmonės. Jie dirba tokioje aplinkoje, kurioje susikoncentruojama tik į įvairias formalias technikas ir žiūrima į šokėjo kūną kaip įrankį, skirtą lipdyti įvairioms kompozicijoms, pamirštama žmogaus esmė, jo individualumas. Šio fizinio teatro šokėjai savo žmogiškais išgyvenimais pasidalina su publika, būtent todėl spektakliai tokie nuoširdūs ir paveikūs.

„The Cost Of Living“ ištrauka

Visi „DV8“ darbai verti dėmesio, nes gvildena aktualias visuomenines problemas, kelia diskusinius klausimus, keičia nusistovėjusias normas, požiūrį į gyvenimą, vertybes. Juose judesiais ir šokiu atskleidžiami santykių keblumai, personažų charakteriai, jų jausmai, pažiūros.

Daugybę apdovanojimų gavęs 2004 m. filmas „The Cost Of Living“ kelia klausimus – kiek žmogus praranda gyvendamas? Ar patirtis jam padeda? Ar praranda savo naivumą, paprastumą? O gal tampa ciniškas ir kandus? Pagrindiniai veikėjai šiame filme outsideriai, ieškantys vietos po saule. Tai įkyrusis ir kandusis Edis, dažnai nukenčiantis dėl tokio elgesio, taip pat atsiskyrėlis Rowan‘as, vėliau randantis savo meilę. Ryškus personažas – bekojis žmogus Davidas, kuris pasitelkiamas atskleisti visuomenės požiūrį į neįgaliuosius. Vaizduojant šokėją be kojų plečiama grožio sąvoka. Ar gali neįgalaus žmogaus judesiai tapti estetinio susižavėjimo objektu? Filme bandoma parodyti, kad gali.

„Enter Achilles“ ištrauka

Kadangi „DV8“ kūryba susijusi su realiais išgyvenimais, kūrybinis procesas nevyksta vien tik treniruočių salėje. Pavyzdžiui 1995m. filmui „Enter Achilles“ šokėjai buvo paprašyti stebėti Londono kavinės lankytojus ir užfiksuoti kokia informacija perteikiama per jų kūno kalbą. Vėliau grįžus į studiją visą tai buvo bandoma paversti šokio judesių frazėmis. Filmo kūrimas bei išraiškos formų ieškojimas užtruko apie 2 metus. „Enter Achilles“ nagrinėjama „vyriškumo“ sąvoka. Vaizduojami stereotipiniai britų vyrai, sėdintys pub‘e, geriantys alų ir žiūrintys futbolą. Tačiau, kad ir būdami ramūs, jie seka vienas kito elgesį ir bet kada yra pasiruošę pašalinti tai, kas laikoma „nevyriška“. Filme ieškoma sąsajų ir atitikimų tarp vieno asmens ir stereotipo. Keliamas klausimas ar vyrai taip ilgai suvaržę moterį, patys nenukentėjo ir nesuvaržė savęs? Kodėl jie tokie priešiški tam, kas laikoma nevyriška? Galbūt tai, ko negali leisti sau, jie nori panaikinti kituose?

„Dead Dreams Of Monochrome Men“ ištrauka

1990m. darbas „Dead Dreams Of Monochrome Men“ priešingai – vaizduojami homoseksualių vyrų santykiai. Parodytas per televiziją filmas susilaukė kontraversiškų vertinimų dėl atviro homoseksualumo rodymo bei mirties vaizdavimo. Scenarijui pasitelkiama tikra serijinio vyrų ir berniukų žudiko Dannis Nilsen, siautusio 7 dešimtmetyje Londone, istorija. Vyras suviliodavo aukas klubuose ar gatvėse, vėliau, parsivedęs jas namo, nužudydavo ir prievartaudavo. Šiame filme bandomas pabrėžti skirtumas tarp įprastų seksualinių santykių ir iškrypimo. Panašios temos susijusios su homoseksualumu atsiskleidžia ir kituose ankstyvuosiuose L. Newsono darbuose „My Sex, Our Dance (1986), My Body, Your Body” (1987). Juose bandoma ieškoti šokiruojančių ir atvirų judesio išraiškos formų.

„Strange fish“ ištrauka

Filme „Strange fish“ (1992 m.) nebuvo tiek daug šokiruojančio fizinio judesio, kaip „Dead Dreams Of Monochrome Men“, tačiau čia Lloyed Newson’as išskėlė sau tikslą pavaizduoti pasakojimą apie sudėtingus jausmus. Jam įdomu buvo ar tragikomedinis teatras gali būti sukurtas pasitelkiant vien tik judesius.

Nors filmuose ir nagrinėjamos rimtos visuomeninės problemos, tačiau čia gausu humoristinių scenų. L.Newson‘ui juokas – geras įvertinimas.

„Juokas – gera reakcija, tai reiškia, kad žmonės kažką suprato. Juoką sukelti judesiais yra nepaprastai sunku. Kai šokis būna be prasmės, tu nesitiki iš žmonių jokios reakcijos, tiesiog žinai, kad žmonės sėdės pasipūtę ir žiūrės. Bet jei aš užsibrėžiau tikslą sužadinti žmonėms juoką – turiu labai aiškiai tai parodyti. Lygiai taip pat, jei noriu sužavėti ar sujaudinti žmones, turiu rasti tokius judesius, kurie tikrai sužadins tuos jausmus. Štai kas man yra šokis.“

„Strange Fish“ ištrauka

„DV8“ stengiasi būti prienami kuo platesnei ir įvairesnei auditorijai – dalyvauja daugybėje festivalių ir renginių visame pasaulyje. Neseniai grupė keliavo po pasaulį su nauju projektu „To Be Straight With You“, kuris taip pat šokiruojantis savo atvirumu. Šį kartą judesiai buvo jungiami su verbaliniu teatru. Čia nagrinėjamas sunkus santykis tarp homoseksualumo, religijos ir kultūrinių tradicijų. Spektaklyje 85 žmonių interviu, kurie susidūrė su homofobija. Kaip bebūtų keista žmonių susidūrusių su diskriminacija yra gausu ir tokiose šalyse kaip Anglija, kuri pasižymi tolerantiškumu ir pasaulietiškumu. Taigi ką kalbėti apie Islamo šalis, kur homoseksualumas draudžiamas valstybiniu lygmeniu. Pabrėžiamas faktas , kad 85 pasaulio šalyse homoseksualumas yra laikomas nusikaltimu, septyniose iš jų dėl santykių su tos pačios lyties asmeniu taikoma mirties bausmė. Daugiausia homofobija susijusi su religiniais įsitikinimais. Teigiama, kad krikščionybė klausimuose susijusiuose su homoseksualizmu nedaug skiriasi nuo mažiausiai tolerantiško tikėjimo Islamo. Taigi kyla klausimas – kodėl religija turi būti stipresnė jėga nei žmogaus laisvė? Kaip galime kaltinti giliai tikinčius žmones netolerancija kai Biblijoje ar Korane aiškus nusistatymas prieš santykius su ta pačia lytimi?

„The Cost Of Living“ ištrauka

Kūrybos turiniu ir jo aiškumu „DV8“ išsiskiria iš kitų šiuolaikinio šokio grupių. Tai grupė, turinti tvirtas nuostatas, nagrinėjanti visam pasauliui aktualias problemas ir užsibrėžusi keisti stereotipus. „Menas – tai būdas, priverčiantis į gyvenimą pažvelgti giliau, iš tos pusės iš kurios nebuvai pažvelgęs.“ – teigia L. Newson‘as. Nors neturime galimybės pamatyti spektaklių Lietuvoje, tačiau filmai – puiki proga susipažinti su žymiuoju fiziniu teatru „DV8“.

Mintimis pasidalino ir straipsnį parengė Agnė Kyguolytė.

David LaChapelle neabejotinai yra vienas garsiausių pastarojo laikmečio populiariųjų fotografų ir video režisierių. Jo kūryba šokiruoja, provokuoja, stebina spalvų gausa bei skaitmeninių technologijų dėka sukurtais neįtikėtinais vaizdiniais. Neretai nuotraukos primena siurrealistiškus Dali paveikslus, įvilktus į žvilgantį pop kultūros popierėlį. Garsenybės LaChapelle nuotraukose drąsiai apsinuogina ir paklūsta pakvaišusioms fotografo idėjoms. Reperį Tupac Shakur jis pavaizdavo tarsi vergą, iliustruodamas juodaodžių muzikos pradžią, Courtney Love laikančią į Kurt Cobain panašų vyrą , su aliuzija į Michelangelo La Pietà. Paskutinės vakarienės paveikslą jis interpretavo apsupdamas Jėzų pasekėjais reperiais.

LaChapelle aktyviai įsitraukė ir į reklaminių bei muzikinių video klipų kūrimą, kuriuose taip pat gausu satyros ar sukrečiančio atvirumo. Tarp jų būtų galima išskirti „Nusivylusių namų šeimininkių“, „H&M“ reklamas, „Moby – Natural blues“, „Elton John – Original Sin” muzikinius klipus. Jis taip pat režisavo filmą „Rize“.

David LaChapelle gimė 1963 metais Jugtinėse Amerikos Valstijose. Jo karjera prasidėjo Niujorke, į kurį jis išvyko baigęs menų mokyklą Šiaurės Karolinoje, siekdamas toliau tęsti mokslus Vizualiųjų Menų mokykloje. Vienoje galerijoje jo darbus pastebėjo pats Andy Warhol ir pasiūlė darbą žurnalui Interview. Šiame žurnale jis ir pradėjo fotografuoti garsiausias įžymybes. Vėliau jo darbai atsidūrė Vogue, French Vogue, Vanity Fair, GQ, Rolling Stone ir i-D viršeliuose.

Ko gero, viena LaChapelle sėkmės paslapčių yra ta, jog savo nuotraukomis jis visada siekia papasakoti mini istoriją, mąstydamas tik apie idėją, o ne galimus pardavimus, sėkmę. Paprastai garsenybių portretai žurnaluose mums nieko nepasako, išvystame tik dailiai pateiktą nuotrauką, nupudruotą veidą, o štai šis fotografas teigia:

„Savo nuotraukas noriu pateikti kaip filmų kadrą, ko gero todėl daugybė aktorių taip puikiai atsipalaiduoja ir įsijaučia į rolę. Tam tikrais simboliais siekiu atskleisti įžymybės gyvenimą, nebijodamas atitolti nuo realybės. Svajonės turi būti kasdienio mūsų gyvenimo dalis.“

Įdomu ir tai, jog vardindami garsenybes, turinčias lietuviško kraujo, galime drąsiai paminėti ir David LaChapelle. Jo mama yra Lietuvos išeivė Helga LaChapelle. Motina buvo didžiulė sūnaus kūrybos įkvepėja ir mokė jį žavėtis viskuo, kas artistiška nesibodint nuogumo. Kaip vieną savo ikonų LaChapelle taip pat išskiria pop – art kūrėją Andy Warhol.

„Pirmąsyk išvydęs „Gold Marilyn Monroe” kūrinį atsistojau prieš paveikslą ir negalėjau juo atsigėrėti. Tai buvo pats seksualiausias, labiausiai kerintis, užburiantis grožis, kokį tik buvau matęs.“

Neretai LaChapelle kritikuojamas, jog parsidavė komercijai ir nieko neišmano apie tikrąjį meną, tačiau tai nėra tiesa. Fotografas yra nepaprastai išsilavinęs ir neretai jį įvepia būtent istorinis ir religinis kontekstas, kurį jis derina su šiuolaikine kultūra. Artisto manymu, tik istorijos bėgyje bus galima suprasti, kas buvo tikrieji to laiko menininkai.

„Aš per daug užsiėmęs savo veikla, kad svarstyčiau ar žmonės tai vadina „komercine fotografija“ ar sugalvos kokį kitą terminą mano kūrybai apibūdinti. Asmeniškai man sąvoka komercinė fotografija skamba klaikiai, tarsi užsiiminėčiau tik „Ajax” valymo priemonių butelių fotografija, tačiau, žinau, kad žmonės mane jai priskiria. Galiu pasakyti, jog tai tik dar labiau užveda mane darbui!“

Fotografas taip pat yra išleidęs net 4 savo fotografijų knygas: LaChapelle Land, Hotel LaChapelle, Heaven to Hell bei Artists and Prostitutes.

2006 metais, pristatinėdamas pastarąją knygą, LaChapelle teigė, jog nebesiekia įamžinti kiekvienos naujos garsenybės ir nori grįžti nuo ko pradėjęs – fotografijų ekspozicijų galerijose. Jo darbus buvo galima išvysti daugybėje žymių galerijų Niujorke, Londone, Vokietijoje, Belgijoje. 2009 metais parodos Paryžiuje bei Meksikoje sumušo lankomumo rekordus. Jose buvo pateiktos nuotraukos pasitelkiant 3D technologijas.

Žinoma, David LaChapelle kūryba daugeliui gali atrodyti nepriimtinai vulgari, kičinė, tačiau jo įtakos šiuolaikinei fotografijai paneigti neįmanoma. Pop muzikos neįsivaizduojame be Michael Jackson, kino be Federico Fellini, o fotografijos be David LaChapelle. Jo troškimas: “Aš niekada nenorėjau būti garsus. Aš visada norėjau, kad mano nuotraukos taptų žinomomis” išsipildė su kaupu ir norisi tikėti, jog šis genialus vizualinių menų meistras pradžiugins gerbėjus dar ne viena staigmena.

Už straipsnį dėkojame Gabijai Venclovaitei.

Vizualumo Dievas. Grafikos tėvas. Geriausias visų laikų britų grafikos dizaineris. Žmogus, atnešęs spalvas į pokarinį Londoną. Tokie apibūdinimai mirgėjo jo mirties dieną žiniasklaidoje. Šis nepaprasto charakterio ir talento žmogus – Alanas Fletcheris, garsiausias Didžiosios Britanijos grafikos meistras. Tai menininkas sugebėjęs matyti viską truputėlį kitaip nei visi likusieji, jis buvo įsitikinęs, kad „<… žmonės nėra išmokyti žiūrėti tinkamai.“ , galbūt todėl pats ėmėsi juos to mokyti.

Gimęs britų šeimoje Afrikoje, Nairobyje, būdamas penkerių po tėvo mirties persikėlė gyventi į Angliją, antrojo pasaulinio karo metu mokėsi internatinėje mokykloje Horshame, Vakarų Sasekse, vėliau mokėsi Hammersmitho menų mokykloje, Centrinėje menų mokykloje, Karališkąjame menų koledže. Pasinaudodamas savo charizmatiška asmenybe A. Fletcheris sugebėjo gauti stipendiją studijoms Yale‘io universitete. Tad 1956 m. vedė savo mylimąją italę Paolą Biagi, susikrovė daiktus ir iškeliavo į spalvingąją svajonių šalį – Ameriką. Dar būdamas studentas gavo užsakymą sukurti viršelį tuo metu prestižiniam amerikiečių žurnalui „Fortune“.

Pavargęs nuo apniukusio, nepriteklių kamuojamo Londono Fletcheris žavėjosi JAV spalvingu ir turtingu, karo nepaliestu gyvenimu, šviesomis ir šiuolaikiniu menu. Ko gero ten būtų ir likęs jei ne žmona Paola, prašiusi grįžti į Europą. Pakeliui į Londoną A. Fletcheris netgi sugebėjo Milane rasti sau itin garsų klientą – „Pirelli“. Šiai kompanijai sukurta šmaikšti šlepečių reklama iki šiol yra vienas labiausiai žinomų jo darbų. Pasikaustęs naujų, Londonui nematytų idėjų gausa, Fletcheris šturmu ir spalvomis užkariavo niūrų miestą.

Su dviem buvusiais bendramoksliais įkūrė firmą Fletcher/Forbes/Gill. Gan greitai jie tapo madingiausiais dizaineriais Didžiojoje Britanijoje, sugebančiais sujungti griežtus kaligrafijos rėmus su amerikietiško pop meno žavesiu. Tačiau meniška Fletcherio prigimtis jam neleido paskęsti komerciniuose vandenyse.

1963 m. jis su dar keliais bendraminčiais įkūrė „Dizaino ir meno direktorių asociaciją“ (Design and Art Directors’ Association). Išnuomotoje Hilton viešbučio salėje asociacija surengė geriausių savo grafikos darbų parodą, kuri sulaukė netikėto, didžiulio pasisekimo, klientai ėmė rikiuotis eilėmis. Tai buvo itin svarbus žingsnis britų dizaino istorijoje.

1965 m. Fletcher/Forbes/Gill virto į Fletcher/Forbes/Crosby. Į klientų sąrašą įėjo tokie gigantai kaip „Shell“, žinių tarnyba „Reuters“, knygų leidėjas „Penguin“. Prie trijulės ėmė jungtis vis daugiau menininkų, galų gale Fletcheris suprato, jog nebegali pridėti dar daugiau pavardžių prie kompanijos pavadinimo. Taip gimė „Pentagrama“, penkių dizainerių idėjų kalvė.

Žinomiausi to meto A. Fletcherio darbai – sukurti įvaizdžiai Komerciniam Kuveito bankui, Lloyds of London, iki šiol gyvuojantis Viktorijos ir Alberto muziejaus (Victoria & Albert Museum) logotipas, Reuters žinių tarnybos logotipas naudotas net iki 1996 m. ( jo buvo atsisakyta dėl netinkamumo kompiuterių ekranams) ir Direktorių instituto (Institute of Directors) logotipas. Visi jie pasižymi grakštumu, lakoniškumu ir įsimenančiais, iki tol nematytais sprendimais. Tai idealūs pavyzdžiai posakiui – genialumas slypi paprastume.

„Pentagrama“ vis plėtėsi, kompanijos atšakos ėmė veikti JAV. Frančizė iki šiol sėkmingai veikia, nors Fletcheris ją paliko dar 1992 m. Menininkas norėjo grįžti prie to ką mėgo labiausiai – grafinių žaidimų. Tad įsirengęs studiją savo namuose leido sau imtis tik tų darbų, kurie jam teikė malonumą. Vienas tokių – meno direktoriaus pozicija leidykloje Phaidon Press. Būtent čia jis galėjo pilnai išlieti savo kaip menininko potencialą.

1994 m. A. Fletcheris išleido savo darbų rinktinę „Beware of wet paint“ (Saugokitės šlapių dažų), o 2001 m. daugybę metų brandintą knygą „The art of looking sideways“ (Menas žiūrėti šonu), kuri iki šiol laikoma privaloma turėti knyga kiekvieno, grafika ar dizainu besidominčio, lentynoje. Knyga kupina šmaikščių citatų, anekdotų ir įvairių vizualinių įdomybių, autoriaus mėgstamų koliažų ir eskizų, netgi praktinių patarimų kaip praplėsti savo akiratį, pamatyti daugiau.

Taip jis pristatė knygą plačiajai auditorijai

Alano kaip kūrėjo ir nepaprastai smalsaus pasauliui žmogaus dvasią geriausiai apibūdina draugų ir pažįstamų pasakojimai apie jo nepailstamą įkvėpimo ieškojimą kasdienybėje, jis nuolat vaikštinėjo su pieštuku ir bent skiautele popieriaus, visą pasaulį norėjo parodyti kitiems tokį, kokį matė pats. Pradėjus rengti menininko darbų retrospektyvinę parodą grafikas netikėtai mirė 2006 m. rugsėjį.

Alanas Fletcheris spėjo pakeisti netik visą grafinio dizaino koncepciją Anglijoje, bet ir daugybės žmonių požiūrį į šią meno sritį bei visą mus supantį pasaulį, deja taip ir nesulaukė jo darbus šlovinančio renginio skambiu pavadinimu „50 metų grafinio darbo (ir žaidimo)“, vykusio Londono Dizaino muziejuje. Tačiau nemarūs lieka jo įkvepiantys darbai ir sparnuota frazė jog „Dizainas tai nėra kažkas ką tu darai, tai gyvenimo būdas.“

Už straipsnį dėkojame Aušrinei Bandzaitei.

Jau kuris laikas seku menininkus, kurie didžiąją savo laiko dalį praleidžia gyvendami ir kurdami užsienyje, bet vis tik reprezentuoja mūsų šalį tarptautiniame meno pasaulyje. Vienas tokių pavyzdžių yra Žilvinas Kempinas, kuris nuo 1998 metų gyvena ir dirba Niujorke. Žilviną dar 2007 metais žurnalas „Art Review Magazine“ įtraukė į 25 ateities menininkų, kuriuos verta žinoti, sąrašą. Menininkas taip pat gavo „Calder Prize“ ir „Atelier Calder Residency“ apdovanojimą, jis yra laimėjęs ir ne vieną mažesnę premiją, bei dvi stipendijas.

http://www.youtube.com/watch?v=6H8kvEjcW4I&feature=fvsr

Instaliacija „Tūba“

Lietuva yra per maža, kad galėtų išlaikyti savo gabiausius kūrėjus čia. Menininkai įgydami išsilavinimą svečiose šalyse siekia įsilieti į platesnę ir geriau matomą meno pasaulio erdvę. Deja todėl, kai kuriuos Lietuvą garsinančius menininkus ir jų darbus mes retai matome būtent Lietuvoje. Žilvino Kempino instaliacijos, kurių stilius labiausiai jį ir išgarsino pasaulyje, Lietuvoje buvo eksponuojamos tik kartą. ŠMC (Šiuolaikinio meno centras) 2007 metais pristatė menininko personalinę parodą, kurią sudarė dvi instaliacijos „Paralelės“ ir „Skraidanti juosta“.

Pirmą kartą perskaitęs apie Žilviną Kempiną internete ir susiradęs jo darbų nuotraukų likau truputį nusivylęs. Tuo matyt instaliacijos ir skiriasi nuo kito vizualiojo meno, jų aura, bei poveikis jaučiamas tik matant savo akimis, paskirtoje vietoje ir numatytu laiku. Šiuolaikinio meno centre savo akimis išvydęs menininko kūrinius pakeičiau nuomonę, nes atrodo iš pirmo žvilgsnio elementariomis ir kiekvienam prieinamomis priemonėmis menininkas sukuria darbus, kurie žavi paprastumu, bet ir turi keistą poveikį. Kaip sakoma genialumas slypi paprastume, būtent taip būtų galima apibūdinti Žilvino Kempino darbus. Pirmoji instaliacija „Paralelės“ tai horizontaliai kas kelis centimetrus, virš parodą lankančių žmonių galvų, per visą salės ilgį ištemptos video juostos. Kas dar? Daugiau nieko, tik juostos transformuojančios didelės baltos salės erdvę. Šios juostos sąveikauja su žmogaus judesių sukeltais nedideliais oro gūsiais ir vos pastebimai plazda, taip jos pakeisdamos salės erdvės suvokimą. Salė tarsi padalinama į dvi atskiras dimensijas (paraleles, kaip pavadinime), dvi skirtingas erdves. Malonu yra tai, kad jautiesi lyg vaikščiotum meno kūrinio viduje, tampi interaktyvus dalyvis.

Kitas Žilvino darbas, demonstruotas Šiuolaikinio meno centre pavadinimu „Skraidanti juosta“ taip pat paliko didelį įspūdį. Instaliacija pirmą kartą buvo eksponuota Niujorke Spencer Brownstone galerijoje 2004 m. Vėliau buvo rodyta Paryžiuje, Palais de Tokyo 2006 m. Tačiau Vilniuje šiaurinėje salėje eksponuota instaliacija buvo dvigubai didesnė nei iki tol rodytos. Salės centre ratu išdėstyti industriniai ventiliatoriai ore išlaiko didžiulę video juostos kilpą. Štai kaip šis kūrinys buvo pristatomas lankstinukuose ir parodos aprašuose: „Aukštąsias technologijas simbolizuojančios video juostos kova su gravitacijos dėsniais yra įgyvendinama itin minimaliomis priemonėmis, todėl ši instaliacija labiau primena poetinį gestą, nei įprastą materialią instaliaciją.“ Sutinku su šiuo teiginiu. Juosta besisukanti ir sklandanti ore kaip drugelis atrodo tokia lengva ir poetiška, o sunkūs ir monumentalūs industriniai ventiliatoriai priešingai, atrodo bando savo jėga juostą „nuvyti“.

Dar vienas ypač palankaus ir plataus vertinimo pasaulinėje meno sferoje susilaukęs Žilvino Kempino kūrinys vadinasi „Tube“. Su šiuo kūriniu menininkas 53-joje Venecijos bienalėje vykusioje 2009 metais atstovavo Lietuvos šiuolaikinio meno sekciją. Instaliacija buvo atrinkta iš keturių pateiktų kūrinių, jį atrinko LR Kultūros ministerijos ekspertų komisija. Lietuvoje „Tūba“ pavadinta juodai-balta 26 metrų ilgio instaliacija sudaryta iš stačiakampio, kvadrato, apskritimo ir tiesių. Čia vėlgi yra naudojama skulptūrine medžiaga tapusi, vadinama Žilvino Kempino vizitinė kortelė, video juosta.

„Tūba“ nieko nereprezentuoja ir nesimbolizuoja, ja nesiekiama nieko papasakoti, tačiau ji veikia kaip jutiminis instrumentas. Instaliacijoje naudojamos paprastos ir elementarios priemonės, kurios priartėjus sukuria įdomų vizualų poveikį stebėtojui. Matematiškai tiksliai geometrinių figūrų sistemoje tarp kietų buitinių medžiagų naudojama video juosta perteikia cilindro formos iliuziją erdvėje, kuri stipriai reaguoja į kiekvieno žmogaus judėjimą, prieinant arčiau ar nutolstant. Einant cilindro (tūbos) vidumi, sunku nustatyti atstumą iki plonų horizontaliai supančių video juostų. Tūba reaguoja į bet kurį stebėtoją, taip pat ir į šviesą, tarsi gyvas darinys -  kiekvieną kartą žiūrint į ją iš vidaus matomas skirtingas vaizdas, sukeliantis vis kitus pojūčius.

Šiuo metu publikacijos apie Žilviną Kempiną pasaulinėje spaudoje yra dažnas reiškinys. Apie jį rašo Art In America, The New Yorker, Art Review Magazine ir kiti. Lietuvių menininką atstovauja prestižinė „Yvon Labert“ galerija, kuri yra įsikūrusi Niujorke ir Paryžiuje, taip pat galerija „Vartai“. Žilvinas Kempinas dalyvavo ir šių metų „Transmediale” festivalyje, Berlyne. Neabejotina, jog tokie lietuvio laimėjimai kelią Lietuvos prestižą tarptautinio meno kontekste. Tik labai gaila ir paradoksalu, bet lietuviai jo kūrinius pamatyti gali labai retai, viešėdami Paryžiuje ar Vienoje. Įdomu ar pakviesti Žilviną Kempiną į Lietuvą yra taip brangu ar mūsų galerijų kuratoriai tiesiog linkę tenkintis meno pasaulio vidutinybiėmis, nepagalvodami, jog galėtų mums duoti galimybę artimiau susipažinti su jau pripažinto ir įvertinto lietuvio menininko darbais. Palinkėsime Žilvinui Kempinui ir toliau sėkmingai kurti, tikėkimės artimiausiu metu Lietuvoje atsiras daugiau galimybių pamatyti ir įvertinti menininko kūrybą.

Už straipsnį dėkojame Donatui Jankauskui.

Nuotraukų autorius: Karolis Sabeckis

Vasario mėnesį Kazys Varnelis šventė savo devyniasdešimt trečiąjį gimtadienį. Alsėdžiuose gimęs, Kauno meno mokykloje, Vienos meno akademijoje tapybą studijavęs menininkas išgarsėjo Jungtinėse Valstijose (ten gyveno Čikagoje ir Stokbridže) savo dekoruotomis bažnyčiomis ir, svarbiausia – op meno, minimalizmo stilistikai priskiriama tapyba bei erdvinėmis konstrukcijomis. Jo darbų yra šešiuose JAV muziejuose, privačiuose rinkiniuose. Visą gyvenimą K. Varnelis taip pat kolekcionavo įvairius su Lietuvos istorija ir kultūra susijusias vertybes, Vakarų Europos ir Tolimųjų Rytų meno eksponatus. 1998 metais menininkas ir kolekcionierius grįžo į Lietuvą. Savo kūrybą ir kolekciją jis padovanojo Tėvynei. Vilniuje veikia Kazio Varnelio namai-muziejus (Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas), kuriuose K. Varnelis ir gyvena su savo žmona. Siūlome pokalbį su menininku.

Vidas Poškus. Paprastai teigiama, kad lietuviška tapyba yra koloristinė. Remiantis šiuo aspektu galima teigti, kad Jūs nesate tikras spalvininkas. Juolab, kad ir 7-9 dešimtmečių tapyba – vadinamasis optinis, minimalistinis periodas (manau – reikšmingiausias Jūsų kūrybinėje karjeroje) pasižymi ir achromatinių kompozicijų gausa. Tad norėčiau paklausti koks spalvos statusas yra Jūsų tapyboje? Ar tikrai jos ten nėra? Ar laikytumėte save koloristu?

Kazys Varnelis. Spalva man tikrai nėra antraeilis dalykas. Kiekvieno paveikslo siluetas, formatas, atskirų elementų piešinys reikalauja specifinės spalvos. Šioji formuoja bendrą nuotaiką, sprendžia kompozicijos ypatybes. Jos dėka kiekviename darbe sprendžiami vis kiti uždaviniai. Tapydamas įsisąmoninu, kad egzistuoja daugybė raudonos, mėlynos, žalios variantų ir nuo to priklauso kompozicijos pobūdis. Antai, raudona gali būti įvairaus charakterio. Ypač įspūdinga yra purpurinė. Taip pat mėgstu mėlyną. Maloniausia būna išsirinkti, surasti dar nematytą, nenaudotą. Kai pasirenku vieną ar kitą spalvą ir pamatau, jog „pataikiau“, apima džiaugsmas – kodėl iki tol tokios ar kitokios nenaudojau? (Tačiau spalvai nesuteikiu simbolinių reikšmių). Santūriau žvelgiu į rudą spalvą – ji regisi kiek nuvalkiota. Ypač lietuviškoje tapyboje. Visi ją naudoja! Iš kitos pusės (kalbant apie tą pačią rudą) – spalva yra spalva. Nėra blogos ar neįdomios spalvos. Ir bet kokiu atveju ją galima visiškai kitaip, naujai panaudoti – tai nepriklauso nuo to, ar kiti ją naudoja, ar nenaudoja…

Įdomiausia yra tai, kad kai dar mokiausi Kauno meno mokykloje, vienas iš argumentų, kodėl su Vytautu Kasiuliu perėjome iš J. Vienožinskio klasės pas Stasį Ušinską, buvo tas, kad pirmasis pasirodė vidutinišku, netgi silpnoku spalvininku. Ypač savo portretinėje tapyboje. S. Ušinskas – kitas reikalas – atrodė kur kas stipriau…

V.P. Kas darė įtaką Jūsų kaip menininko formavimąsi? Ar laikytumėte S. Ušinską tuo Mokytoju, kuris padarė didžiausią įtaką?

K.V. Negaliu teigti, kad man tiesiogiai darė įtaką vien tik jau paminėtas S. Ušinskas. Stiprią įtaką darė tėvelis (o ir mama, nors ji su daile neturėjo nieko bendro – buvo paprasta kaimo moterėlė). Ir net ne savo kūriniais, o pačiu gyvenimo būdu. Jis tapydavo, droždavo skulptūras bažnyčioms. Turėdavo daug užsakymų, paprastai sėdėdavo lauke ant namų laiptų ir drožinėdavo. Ypatinga buvo ir namų atmosfera. Papunis namų vidų buvo ištapęs architektūrinėmis detalėmis, peizažais. Vėliau tai viskas sudegė. (Alsėdžiuose buvo nupirkta priešgaisrinė įranga. Jos visiškai neišmanęs viršaitis sausos vasaros dieną nusprendė išbandyti. Bandydamas numetė nuorūką – sudegė visi Alsėdžiai. Mūsų namas buvo miestelio pakraštyje, todėl kai visi nubėgo gesinti centro, mes dviese su savo tėvu liepsnojančio mūsų namo užgesinti nebepajėgėme. Vėliau trobą atsistatėme, bet ji jau buvo be tapybos – tam nebebuvo jėgų).

O su profesionalia lietuvių daile ,,gyvai” susipažinau kai man buvo maždaug dešimt metų. Alsėdiškiai atviru sunkvežimiu važiavo į Klaipėdą. Vykome ir mes su mama. Pačio miesto nepamenu, tačiau užėjome į kažkokią parodą. Motinai nepatiko, o man padarė įspūdį grafikos darbai. Pirmą kartą pamačiau, kad paveikų meninį vaizdą galima sukurti juodų ir baltų dėmių pagalba.

Tad būdamas vaiku tvirtai žinojau, kad būsiu dailininku.

Nebuvau dar baigęs gimnazijos, kuomet sugalvojau stoti į Kauno meno mokyklą. Pačioje pradžioje nusprendžiau nuvykti į Kauną ir išsiaiškinti – kas, kaip. Buvo žiema. Važiavau apsirengęs tokiais storais kailiniais, verstų avikailių liemene. Atrodžiau kaip tikras kaimietis. Paėmiau keletą tapybos darbelių. Vienas darbas buvo portretas – vyro galva, su ūsais, barzda. Antra kompozicija – interpretacija Čiurlionio tema. Trečias kūrinys – taip pat „čiurlioniškas“, tačiau jau „laisvesnė kūryba“. Pastaruosius ypač vertinau. Galvojau, kad jeigu kas pamatys – iš karto supras, kad esu genijus. Su jais nuėjau tiesiai į Kauno meno mokyklos direktoriaus I. Šlapelio namus. (Nepamenu, kaip susiradau jo adresą. Turbūt pradžioje nuėjau į mokyklą, ten man ir pasakė). Pats direktorius tuo metu buvo užimtas, virtuvėje, pilnoje kažkokių dūmų ir garų, priėmė ponia Šlapelienė. Palaukėme jos vyro. Jis atidžiai apžiūrėjo tai, ką atsivežiau (reikia pasakyti, kad I. Šlapelis buvo labai mandagus, padorus žmogus). Sako: „Na, tas vyro portretas neblogas“. Bet „čiurlioniais“ nesusidomėjo. Dėl to jaučiausi nusivylęs. Tačiau vilties nepraradau. Aplankiau P. Galaunę. Nuėjau tiesiai į muziejų, į jo kabinetą. (Buvau toks „nachalas“). P. Galaunė irgi nesusižavėjo „čiurlioniais“. Dar pasakė, kad grįžčiau į kaimą, nes dailininkų reikia ne tik Kaune. Supykau, pagalvojau, kad nieko tie kauniečiai apie meną nesupranta, ir grįžau į Alsėdžius… (Gal ir gerai, kad tada taip atsitiko – manau, kad truputėlį pamokė).

Po gero pusmečio, vėl pabandžiau. Vežiausi tą pačią galvą. I. Šlapelis pažiūrėjo, tarė: „Kad šitą jau mačiau, negi nieko daugiau nepadarei?“. Tačiau jam patiko. Dar paklausė, kaip galvoju pragyventi studijų metais. Pasakiau, jog šiek tiek esu susitaupęs (nes jau dirbdavau šiokius tokius darbus, padėdavau tėvui, ir kaupiau pinigus studijoms). Direktorius tarė, jog svarbiausia išsilaikyti pirmus metus, o paskui bus lengviau („Gal ir kokią stipendijėlę parūpinsime, jeigu būsite darbštus“). Taip ir įstojau.

Mokantis Kauno meno mokykloje daugiausia davė S. Ušinskis. Jis buvo už studentų kūrybinę laisvę ir jau vien dėl to kaip dėstytojas davė daug (J. Vienožinskis labiau tempė ant savo kurpalio). Mūsų santykiai buvo labai artimi. Kai Karo muziejaus užsakymu kūriau „Rūdavos kautynes“ (šį didelį tapybos darbą tapiau savo namuose), jis pasisiūlė pakonsultuoti. S. Ušinskui pačiam buvo įdomu, nes dirbo panašiomis temomis. Gyvenau šalia Kauno meno mokyklos, beveik už tvoros – pas žydų šeimą nuomojau kambarį. Čia ir dirbau. S. Ušinskas nuolat ateidavo ir patardavo. Būtent jis paskatino pasirinkti diplominį darbą miesto statybos tema – man tai pasirodė nesvetima.

Karo metais, kuomet buvau baigęs mokslus Meno mokykloje, o Lietuvoje jau viešpatavo vokiečiai, sumąsčiau, kad reikia važiuoti mokytis į Europą. Norėjau pamatyti pasaulio. Didžiausia svajonė buvo Paryžius, tačiau galvojau, kad ten materialiniai sunkumai bus didesni, todėl pasirinkau Vieną. Nesunkiai įstojau į Meno akademiją. Studijavau tapybą. Diplominio darbo vadovu buvo profesorius Herbertas Dimmelis (tuo metu jis ėjo ir rektoriaus pareigas). Aišku, karo metais mokslai buvo gana sudėtingi. Aliejiniais dažais beveik nedirbau, paruošiau nemažai kartonų. Dirbome keli vienoje klasėje. Paskui profesorius išrūpino atskirą koridoriuką. Diplominiam darbui sumąsčiau didelį formatą. Jį išsitiesiau per visą patalpą. O gyniausi 1945 metų vasarį, visai prieš Vasario 16 dieną. Vienos mokykla buvo klasikinė, akademinė – tad profesine prasme įgijau neblogą pasiruošimą. Nors iš kitos pusės – karo metu mokslai nevyko normalia eiga, todėl daug kas buvo ir prarasta. Svarbiausia, kad prasiplėtė akiratis, įgijau patirties.

Po Kauno Viena atrodė visai kas kito. Jautėsi, kad tai imperijos (tegul ir buvusios) sostinė. Skirtumas dar jautėsi ir dėl to, kad čia mažiau jautėsi karas. Tik kai atvykau, gavau maisto korteles, su kuriomis buvo galima pavalgyti valgykloje. Žinoma, nebuvo ten kažkas ypatingo, tačiau badas nekamavo. Viena atrodė kur kas simpatiškiau lyginant su Berlynu. Modernios dailės matyti neteko. Ją juk naciai uždraudė… Tačiau G.Klimtą regėjau (nors, pavyzdžiui, O. Kokoschka buvo nerodomas). Apskritai, kažkokių parodų nelabai jau ir vyko. Atmintyje ypač įstrigo apsilankymas vienose kapinėse. Viduryje didelis gėlių ovalas, o aplinkui akmeniniai, marmuriniai paminklai. Kai pradėjau skaityti – vienas Straussas, kitas… Ir visi kiti kompozitoriai… Vienoje kurį laiką gyvenau pas buvusio Imperijos patarėjo našlę visai netoli prie Meno akademijos (į studijas vaikščiodavau pėsčiomis). Nuomojome su tokiu totoriumi iš Kauno, taip pat studentu. Jis mane vaišindavo lietuviškais lašiniais, dalindavomės viskuo, ką turime. Iš Lietuvos į Vieną pasikviečiau V. Kasiulį, tačiau jis čia kažkaip ,,neužsikabino”.

Po karo didelį poveikį padarė moderniosios dailės kolekcionierius ir abstrakcionizmo propaguotojas (filmų kūrėjas, menotyrininkas) Ottomaras Domnickas. Pas jį Štutgarte privačiai gydžiausi. Kažkaip išsikalbėjome, pasigyriau, kad esu dailininkas. Piniginėje turėjau kelias pašto ženklo dydžio savo darbų nuotraukas. Parodžiau. Tada jis pradarė savo kabineto duris – o ten, kitame kambaryje, visa moderniosios tapybos galerija (M. Ackermannas, W. Baumeisteris, H. Hartungas ir kiti)! Jis ją kaupė ir Hitlerio laikais – kada tai buvo draudžiama – nelegaliai. Pirmą kartą taip išsamiai susipažinau su abstrakcionizmu. Svarbiausia – „gyvais“ darbais. Nuo tada apsisprendžiau orientuotis į gryną abstrakciją. (Kažką bandžiau daryti dar Kauno meno mokykloje – tačiau kolegos šnairuodavo – sakydavo: „Kokiais niekais tu čia užsiiminėji?“. Geresnės nuomonės buvo tik tuo atveju, kai pabandžiau abstrahuoti batalinę kompoziciją, bet vis tiek nesuprato).

Visgi pasakyčiau, kad didžiausią indėlį man kaip dailininkui suteikė Jungtinės Valstijos. Į Čikagą atvykau 1948 metais. Patiko Amerika, jos menas ir kultūra. Apskritai, be JAV nebūčiau toks, koks esu. Kalbant apie įtakas galėčiau išvardinti ir vieną, kitą pavardę, tačiau stipriausiai įtakojo pats fonas. Ir ypač architektūra. Mano tapyba yra labai tampriai susijusi su architektūra. Savaime aišku – moderniąja. O Čikagoje, tuo metu (tačiau ir dabar) buvo susitelkusios ypač stiprios architektūrinės jėgos. Be to, gyvendamas Valstijose kiekvieną vasarą stengdavausi nuvažiuoti į Niujorką. (Visgi meninis gyvenimas vyko ten). Ir tai mane stimuliuodavo. Pavyzdžiui, 1965 metais savo akimis mačiau Moderniojo meno muziejuje mačiau W.C. Seitzo kuruotą svarbiausią op meno parodą The Responsive Eye. Nedrįsčiau teigti, jog mano tapyba yra grynai optinė, tačiau perceptualizmas darė įspūdį. Dar patiko minimalizmas: F. Stella, S. LeWittas, D. Juddas. Manau, kad tarp mūsų buvo daug bendrų dalykų. Tad ir savo tapybą gal net labiau priskirčiau minimalizmui, potapybinei abstrakcijai, bet ne op menui.

Dar daug ką diktavo ne tik šiaurės amerikietiškoji dailė ir architektūra. Antai – kokia iki šiol stipri yra visos Lotynų Amerikos, ypač Brazilijos mokykla! Iš lotynų amerikiečių anksčiau ypač didelį įspūdį darė meksikiečių menininkai. Muralistai (J. Orozco, D. Siceiros, D. Rivera) išsiskyrė monumentalumu. Kai kuriais atvejais jie man būdavo kur kas įdomesni nei amerikiečiai. Jie padarydavo velniškai įdomių ir drąsių dalykų.

V.P. Gal galite pakomentuoti kūrimo procesą? Teko patirti, kad ne vienas, žvelgiantis į Jūsų paveikslą, susijaudina dėl kelių dalykų. Pirma – „kiek laiko tai užima?“. Antra – „ar kai menininkas dirbo, jam neskaudėjo akių?“. Ir dar, tuo pačiu – Jūsų „firminis ženklas“ yra tolygiai ištapyta šviesotamsa – slinktis iš šviesos į tamsą ir atvirkščiai. Manyčiau, kad tai skiriamasis Jūsų optinės, minimalistinės tapybos bruožas. Kaip jį išgaunate?

K.V. Visi menai prasideda nuo medžiagų. Kartais tai labai daug ką duoda. Antai – porėmius visą laiką arba bent jau dažnesniais atvejais, darydavausi pats. Taip būdavo kur kas paprasčiau – ir pigiau, ir pats geriau žinai ko nori. Nes kai užsakydavau, meistrai nepadarydavo taip, kaip norėdavau, reikėdavo nuolat aiškinti, gaišti laiką. Sudėtingų porėmių padarymas yra panašu į skulptūrų, erdvinių konstrukcijų darymą. Tapyboje vertinu paprastą, aiškų formatą – visgi kvadratas, stačiakampis yra ta paprastoji forma. O paprastuose dalykuose glūdi esmė. Kai pradėjau savo geometrines abstrakcijas, tapiau ant tradicinių kvadratų, stačiakampių. Vėliau formatais pradėjau varijuoti – įvairiausius pavidalus lemdavo (panašiais kaip su spalva) kiekvienas konkretus atvejis – tai, ką norėdavau pasakyti, kas atrodydavo svarbiau… Pasirinkimą lemdavo visuma – ne konkrečiai tik spalva ar mastelis, bet atskirų dalių sąveika. Dirbdamas pradžioje pasidarau eskizą. Netgi pasakyčiau, kad piešiniai yra mano tikroji kūryba. Tai, kas padaroma dažais – jau daugiau mechaninis darbas. Gruntas paprastai būna baltas. Ant drobės perkeliu brėžinį – viską susibraižau, o tada jau naudoju dažus. Savo geometrinėms kompozicijoms naudodavau tik akrilą (liquitex firmos). Dirbti akriliniais dažais yra vienas malonumas. Jie greitai džiūsta, nekelia tiek daug problemų, kaip aliejiniai. Iš tikrųjų – galima vartoti ir aliejų, bet tai kur kas ilgesnis, vargingesnis procesas. Kartais teplioji-teplioji, tik užsimurzina kažkaip ir tiek. Nieko neišeina… Dirbant ne visada pasiseka. Bet tada turi dirbti toliau. Gyvenime juk visko būna… Visada mėgau tapyti didesnius plotus. Šie, žinoma, reikalaudavo ir daugiau sveikatos. Bet tai yra kur kas smagiau. Žinoma, laiko sąnaudų atimdavo taip pat. Nors čia darbas darbui nelygu. Kartais ilgiau, kartais lėčiau. Apskritai dėl laiko trukmės tai nėra ką ir pasakyti. Kai dirbi – į laikrodį nežiūri. Pagalbinės priemonės yra liniuotė ir lipni juostelė. Piešinį susibraižau su liniuote. Lipnia juostele užklijuoju nereikalingas (jau užtapytas arba dar nepadengtas) vietas. Perėjimus iš šviesos į tamsą ir atvirkščiai išgaunu teptukų pagalba. Naudoju siauresnius, platesnius teptukus ir nieko kito. Nepurškiu ir neštampuoju. Esu pabandęs pulverizatorių. Tačiau darbo su juo neperpratau ir vėl grįžau prie teptukų. Pakartoti, pataisyti (ypač kai darbas būna mechaniškai apgadinamas) praktiškai neįmanoma.

Tiek ir visų profesinių paslapčių. Svarbiausia – darbas. Kruopščiai tepi teptuku ir tiek.

V.P. Iš vieno menininko esu girdėjęs, kad tarp kolegų sklandžiusios legendos, esą Jūs darydavome aliumininius porėmius.

K.V. Darydavau aliumininius rėmus – ne porėmius. Visą laiką būdavo įdomu eksperimentuoti su naujomis medžiagomis. Pamatai kažką tokio parduodant ir nusiperki – tam, kad išbandytum. Panašiu principu konstruodavau erdvines konstrukcijas. Specialiai nieko negalvoju, materialūs dalykai kartais padiktuoja padaryti tiesiog taip, o ne kitaip, ir viskas. Pamačiau parduotuvėje medinių tašų, pagalvojau, kad būtų įdomu kažką padaryti. Vėliau parodžiau tai, ką padariau vienos Čikagos galerijos savininkui. Tas pasijuokė: ,,Kokias tu čia kabyklas darai?”. Tai truputį numušė ūpą rodyti erdvines konstrukcijas viešumoje. Jau vėliau, kai gyvenome Stokbridže, vienam savo kaimynui ,,pardaviau” konstrukciją už du bilietus į koncertą. Jis ją susivirino iš metalo. Tai vienintelė atviroje erdvėje esanti (o gal ir buvusi) minimalistinė skulptūra.

V.P.  Žinau, kad kai tapote, visuomet klausotės muzikos. Koks Jūsų tapybos santykis su muzika?

K.V. Dirbdamas mėgstu klausytis muzikos. Žinoma ne visada, ir kartais erzina (kuomet ausys zvimbia nuo garsų) tačiau muzika ir pakelia nuotaiką, ir sukuria tam tikrą darbo ritmą. Nesu angažuotas muzikiniu požiūriu. Pirmenybę atiduotu klasikai. Klausau kad ir L. Bethoveno Penktąją simfoniją ar J.S. Bacho Brandenburgo koncertus, mėgstu G. Verdi operas, G. Puccini Toscą. Tuo pačiu pripažįstu ir lengvesnę muziką – Vienos valsus, ispaniškus flamenko, paryžietiškus šansonus.

O maniškėje tapyboje – muzikinis momentas, be abejo, yra svarbus. Visų pirma pasakyčiau, kad ne muzikinis, o ritminis aspektas. Mūsų gyvenime ritmas daug ką diktuoja (koks svarbus yra dienų, širdies plakimo ar žingsnių ritmas). Maniškė tapyba yra paremta ritmo pagrindu. Taip pat svarbus yra judesys (bet tai ir yra ritmas).

Geras komplimentas mano tapybai buvo tuomet, kai vienas kompozitorius, pamatęs kompoziciją Riddle, tarė: „Oho, čia beveik kaip muzikinė tokata“.

V.P.  O koks Jūsų santykis su matematika?

K.V. Joks [juokiasi]. Mokykloje buvau paskutinis – pats bjauriausias ir prasčiausias – mokinys.

V.P. Visą laiką gyvenote ypatinguose namuose. Pradžioje Jūsų tėvelio ištapyta troba Alsėdžiuose, paskui dviejų aukštų namas Čikagoje, vėliau – Villa Virginia Stokbridže (Masačiusetso valstijoje), dabar – Mažosios gildijos namai Vilniuje. Koks gyvenamosios aplinkos poveikis Jūsų kūrybai?

K.V. Be abejo, kad didelis. Čikagoje gyvenau ypatingame name. Kai jau buvau susitaupęs daugiau pinigų, jį nusipirkau. Norėjau, kad mano namai būtų kaip muziejus. 1978 metais persikėliau į Stokbridžą. Tie namai buvo apšepę. Juos remontavau savo lėšomis ir jėgomis. Stokbridže labai patiko. Oras ten panašus į lietuvišką, tik švelnesnis. Labai gražios būdavo žiemos, kai pasnigdavo. Sniegas laikydavosi neilgai, tačiau kokie vaizdai būdavo! Stokbridže daug dirbdavau lauke – toje viloje buvo didelis parkas (jis priminė japonišką sodą – su tvenkiniu, natūraliai sudėstytais akmenimis). Tai buvo ne parkas, o tikras meno kūrinys. Savo jėgomis pjaudavau žolę, rūpindavausi augalais. Ūkio darbai užimdavo daug laiko ir sveikatos, tačiau ten buvo gera.

V.P. Ar tikite įkvėpimu?

K.V. Žinoma, kad tikiu! Jeigu esi suirzęs arba neišsimiegojęs – tada tikrai būna sunku dirbti. Reikia būti ramiam. Paskui – tik darbas! Tai ir yra įkvėpimas. Dar noriu pastebėti, kad kalbant apie tapybą labai sunku pasakyti – kodėl yra taip, o ne kitaip. Tiesiog reikia mąstyti vaizdais. Tai ir yra tapyba.

(kalbinta 2009 m. gruodį – 2010 sausį)

Ramūnas Jaras

Ko reikia, kad muzika taptų ne tik padrikų, nuobodžių ir banalių garsų kratiniu, bet dėmesį sukaustančia, įkvepiančia ir turinčia reikšmę meno šaka? Ko reikia garsams, jog jų klausantis, mintyse kiltų ne tik „maksiminių“ akcijų vaizdiniai, bet brandesni pamąstymai? Ko reikia šiandienos klausytojui, kurį kiekvieną penktadienį „pasitūsinti“ ir „pasitaškyti“ vilioja tuzinas mirgančių skrajučių, skelbiančių vis kitokiais vardais įvardintus, bet vienas nuo kito nesiskiriančius taip mylimus dj’ėjus?

Prieš keletą savaičių Armantas Gečiauskas kvietė kitokios muzikos pasiilgusius klausytojus į ambient muzikos stiliaus koncertus Kaune ir Vilniuje. Kaune „Jazz palėpėje“ įvykę trys pasirodymai subūrė klausytojus, kurie muzikos klausėsi ir ją vertino ne šokinėdami ir trypdami, bet susėdę, atsipalaidavę ir susikaupę. „Jazz palėpė“ — tamsi, šalta, bet su dideliu židiniu patalpa, puikiausiai tiko koncerto atmosferai papildyti. Nors kartsykiais būdavo tikrai šalta ir žvarbu, tačiau šie veiksniai tik prisidėjo prie bendros „Speigu“ įvardinto renginio dvasios ir idėjos. Siūlau jums interviu su renginio organizatoriumi Armantu Gečiausku.

„Alkis Įšalusiai Aušrai“

Įdomi tendencija ir priešprieša elektronikos vakarėliams, jog ambient’o koncertuose klausytojai tarsi grįžta prie kitokio muzikos suvokimo, klauso jos atsisėdę, tarsi tranzo būsenoje, o ne šokdami. Kaip vertinate šią tendenciją?

„Iš tikrųjų vienas mano tikslų ir yra — sugrįžti prie kitokio muzikos suvokimo, jau vien tai, kad ambient muzika nėra tokia aktyvi, lėta ir dažnai gan vaizdinga — šie bruožai atveria galimybes subtilesniems muzikos pajautimams. Šokis vyksta, tik labiau viduje. Yra nemažai vietų kur jūs galite nueiti pajudint kaulus, raumenis, liežuvius, bet visam tam reikalinga atsvara, kas ir, manau, pavyko „SPEIGO“ koncertuose Vilniuje ir Kaune.“

Įdomu, jog koncertui Kaune pasirinkote sekmadienį ir penktą valandą, tokį laiką sunku įvardinti į vakarėlį orientuotu, norėčiau paklausti koks jūsų renginio tikslas?

„Kadangi tokių renginių trūksta Kaune, jau kurį laiką sukosi mintis surengti panašaus pobūdžio koncertą. Proga pasitaikė, pakalbinus suomį Zoät-Aon sugroti Kaune, jam sutikus, negalėjau nepakviesti retokai gyvai grojančio Ramūno Jaro, o taip pat ir „Alkio Įšalusiai Aušrai“. Veiksmas vyko sekmadienį todėl, kad, tiesiog, nebuvo daugiau laisvų savaitgalio vakarų.“

Technologijų amžius kone kiekvienam atvėrė galimybės kurti ir būti išgirstam. Skeptiškai nusiteikę netgi juokauja, jog šiuo metu kas antras arba fotografas arba didžėjus. Kaip atsirenkate ir vertinate ambient muzikos stiliaus atlikėjus?

„Lietuvoje turime keletą vardų, kurių nereikia atrinkinėt, ir kurių jau kartais net nebereikia vertint, tik tikėt tuom, ką jie daro, ir suteikti galimybę tai daryti gyvai, viešai. Pastaruoju metu atsiranda nemažai naminių ambient/experimental projektų, kurie dar neturi galimybės atlikti veiksmų gyvai, bet tai sako apie gan įdomią ateitį. Visumoje tokią muziką kuriančių žmonių nėra daug, ir šioje sferoje padėtis, manau, geresnė nei su Jūsų vardintais kūrėjais, jei juos galima taip vadint.“

Ramūnas Jaras

Ramūnas Jaras

„Speigas“ vyko dviejuose miestuose – Kaune „Jazz palėpėje“ ir Vilniuje „Mulen Ružo“ klube. Ar galėtumėte juos palyginti? Kokie pagrindiniai skirtumai?

„Skirtumų nemažai, visų pirma visiškai skirtingi miestai, koncertų erdvės, atlikėjai, ir publika Kaune buvo žymiai ramesnė (dėkui židiniui) ir garso mažiau, bet visumoje šie skirtumai suteikė patirčiai unikalumo. Svarbu, kad renginiai praėjo darniai ir malonu, kad nemažai žmonių turėjo stiprių patyrimų.“

Iš visų „Speige“ dalyvavusių atlikėjų tik Ramūnas Jaras grojo gyvai, ar jums asmeniškai yra skirtumas tarp ambient muzikos atliekamos gyvai ir technologijų pagalba?

„Grojo gyvai“ — ta prasme naudojo akustinius instrumentus? Zoät-Aon irgi, beje, naudojo kažkokius afrikietiškus barškaliukus ir metalinius skambaliukus. Man patinka organiškas garsas, ir džiaugčiaus jei lietuviai daugiau naudotų akustinių instrumentų, kitą vertus dažnas atlikėjas naudoja field recording’us ambient muzikoje, aišku, skaitmeniškai apdorotus. Ir to pilnai užtenka. Nesu priešiškas technologijoms, kol jos nesusintetina, nesusterilina ant tiek, kad nebelieka nieko tikro.“

Dėkojame „Speigo“ organizatoriui už įdomius atsakymus ir linkime, jog šis renginys būtų tikrai nepaskutinis.

Nuotraukos: Emilija Briedytė