Jau senokai keliu sau klausimą – kas yra menininkas? Kūrybiškumas, saviraiška, charizma, talentas? Ar turint šiuos kriterijus galima vadintis menininku? Gal pakanka gimti menininkų šeimoje, kur karta iš kartos mynė tuos pačius parodų takelius, kur nuo mažens supo visokio plauko personažai – rašytojai, dailininkai, režisieriai ir užaugus pasinaudojus plačiu pažinčių ratu bei iš menininkų šeimos paveldėtu talentu sėkmė ateina be didelių pastangų. Nieko nebandau sumenkinti, tiesiog analizuoju situaciją. Kaip parodyti save ir savo darbus, kaip pranešti pasauliui apie kūrybą, kad ne tik kalbėtų, bet ir prisimintų? Žinoma, tradicinė paroda išlieka patikimiausias būdas, tačiau ar tikrai efektyvus? Po kiek laiko tampi pripažintas ir žinomas be reklamos? Ar išsišokėliškas pasirodymas, veiksmas, kūrinys nėra vienas iš pasirinkimų, stengiantis parodyti save visuomenei ir lydint sėkmei toliau kopti karjeros laiptais? Pavyzdžiui, vienoje šalyje kilo skandalas, kai menininkas, pasiėmęs arbūzą ir jame išskaptavęs skylę, bandė viešai santykiauti miesto centre. Žinoma, buvo susilaukta atitinkamos aplinkinių reakcijos: arešto ir baudos. Kaip bebūtų, toks nepaaiškinamas poelgis jį išgarsino ir toliau viskas klojosi paprasčiau, t.y. kova po saule buvo lengvesnė, nes dauguma jau buvo girdėję apie menininką. Visada galima pasirinkti paprastesnį būdą save parodyti ir išreikšti, bet ar nekyla grėsmė būti pavadintam tiesiog išsišokėliu, o ne talentu?

Išsišokėlio terminas mane dar labiau suintrigavo kai neseniai atradau dabar jau vieną garsiausių Čekijos skulptorių David Cerny. Titulinę nuotrauką su rausvu tanku ir kyšančiu viduriniu pirštu pasirinkau ne be reikalo, stengdamasi pristatyti šią asmenybę. Nuotraukoje matoma skulptūra – tarsi vizitinė kortelė, jo, pripažinto menininko, ženklas. Sovietų armijai pasitraukus iš Čekijos, vienas iš karinių tankų per naktį buvo perdažytas ir pristatytas tarsi paminklas, išreiškiantis laisvę ir nepriklausomybę – pridėkim dar vidurinį pirštą, tarsi atsisveikinimo žinutę. Po tokio pasirodymo D.Cerny pavardę žinojo ne tik gimtojoje šalyje, bet ir už jos ribų. Apžvelgiant jo kūrybą, manau, pirmiausia turėčiau pateikti keletą pavyzdžių, kad būtų galima susidaryti bendrą vaizdą ir pamatyti pagrindinius bruožus, kurie visada išskiria D.Cerny iš kitų menininkų. Pavyzdžiui, besišlapinanti skulptūra.

Didelio tarptautinio pripažinimo D.Cerny susilaukė Šiaurės Karolinoje, Charlotte mieste, sukūręs nerūdijančio plieno fontaną Metalmorphsis

Ir tai dar ne viskas. Su kiekvienu nauju darbu Cerny pristato vis labiau provokuojančias skulptūras, sukeliančias daug diskusijų ir taip nuosekliai populiarėja. Menininkas neabejotinai kuria politinį ir, galima būtų teigti, antisovietinį meną. Skulptorius netgi neteko milijoninio užsakymo dėl pareiškimo, jog geras komunistas yra miręs komunistas. Jo darbai sukelia gan painias politines intrigas, kaip jau prieš tai minėtas rausvas tankas arba „Entropa“ – Europos žemėlapis. Pastarasis susilaukė tiek pašalinių emocijų, kad skulptūrą teko koreguoti ir teikti pasiaiškinimus.

Paaiškinimą apie kiekvieną šalį galima rasti šioje nuorodoje. Visa tai buvo atspausdinta buklete ir dalinama žiūrovams.

Skulptūra buvo eksponuojama Europos vadovų taryboje Briuselyje. Pagrindiniais organizatoriais tapo Čekijos valstybę ES būstinėje atstovaujantis politikų kolektyvas. Idėją turėjo pasidalinti 27 ES valstybių deleguoti menininkai, tačiau galiausiai D.Cerny persigalvojo ir viską padarė pats, pasiteisindamas, kad norėjo pirmiausia pamatyti, ar Europa gali juoktis pati iš savęs.

„We knew the truth would come out… But before that we wanted to find out if Europe is able to laugh at itself.“

Kas juokėsi, kas ne.

Italija pristatoma kaip futbolo aikštynas su žaidėjais, kamuoliu maloninančiais save.

Vokietija – greitkeliai su užslėptu svastikos simboliu.

Graikija – sudegęs miškas.

Liuksemburgas – aukso gabalas su skelbimu – parduodamas.

Lietuvių kareiviai šlapinasi ant Rusijos.

Slovakija vaizduojama kaip vengriška dešrelė.

Didžioji Britanija skulptūroje pradingusi.

Bulgarija – pritupiamų turkiškų tualetų komplektas.

Deja, Bulgarija oficialiai paprašė išimti jų šalį vaizduojančią skulptūros dalį, o D.Cerny bei Čekijos Ministras pirmininkas ES oficialiai atsiprašė (ministro atsiprašymas).

Kūrinys pavadinimu „Shark“ buvo skirtas 2006 metais Belgijoje vykusiam Modernaus meno festivaliui, tačiau galiausiai atsidūrė muziejuje. Miesto, kuriame buvo rengiama šventė, meras pabijojo ne tik musulmonų išpuolių dėl tokio eksponato, bet ir su vaikais į parodą atėjusių tėvų reakcijų – S.Hussein dar buvo gyvas.

„Families with children pass by the square that it was to stand on and some of them may not have taken it too well. The other thing that bothers me is that the exhibit portrays an almost deformed human being, a real person, who is still alive. He is in trial but should be presumed innocent until proven guilty. And lastly, I don’t want to provoke people… or a certain group of people.“

Pasinaudojęs daugumai gerai žinomo menininko D.Hirst idėja, už kurią britui buvo įteiktas prestižinis apdovanojimas, D.Cerny sužibėjo. Vėl klausiu – ar tai ne tik gerai apgalvotas kūrybinis ėjimas? Pasinaudoti žinomo menininko garsiu kūriniu, provokuojančia pasaulinio garsumo asmenybe ir iš viso to padaryti įsimintiną įvykį. Pasakysiu atvirai, man visa tai kvepia išsišokimu. Taip, šiuolaikinis menas turi šokiruoti, turi atkreipti dėmesį, galiausiai – turi išsiskirti iš aplinkos, tačiau visa tai galima įgyvendinti ir be garsių asmenybių įtakos. Beje, kitais garsiais personažais man kvepia ir kalbant apie sekantį D.Cerny projektą – „Meat factory“.

Jei pavadinimas būtų kitas, gal ir nepulčiau skulptoriaus lyginti su A.Worhol įkurtu fabriku. „The Factory“ – „Meat Factory“: ne tik pavadinimas, bet ir veikla panaši – renkasi menininkai, rengiami koncertai, vyksta kūrybinis procesas?

Visi mes vienaip ar kitaip linkę kopijuoti vieni kitus – taip tobulėjam, atrandam savo erdves, talentus ir sugebėjimus, tik ar vėliau negraužia vidinis kirminas, kai tenka būti su kažkuo lyginamiems ? Bet ką tas kirminas, kai malonina pasiekti tikslai ir rezultatai.

Gal išsišokti ir nėra taip jau blogai? Svarbiausia kaip tinkamai ir rezultatyviai tai padaryti, kad radikalios priemonės neužgožtų turinio.

Daugiau informacijos apie menininko darbus čia.

Šių metų Venecijos bienalės arsenalas pradžiugino dviem vyrais, užsižaidusiais laiku. Pirmasis jų būtų Christian Marclay ir jo kino laikrodukų grandinė The Clock, kur kino būtasis laikas netikėtai pradeda judėti paraleliai žiūrovo esamajam. Apie šį darbą Meno Duobė jau rašė, iš arčiau susipažinti galite čia.

Prisipažinsiu, dėl asmeninių problemų, susijusių su kantrybe, prie pastarojo darbo pasėdėjau penkias minutes, tiek laiko užteko įsitikinti, kad mano pigus laikrodukas tikrai sutinka su kažkokio nespalvoto gražuolio prabangaus aksesuaro rodyklėmis. Tuo tarpu antrasis menininkas Urs Fischer ir jo Untitled privertė pastoviniuoti, apeiti kelis ratus, patyrinėti iš arti, vėl atsitraukti tolyn ir dar kartą susimąstyti.

Autorius bienalės lankytojams pateikė trijų natūralaus dydžio vaškinių skulptūrų kompoziciją – Džovanio da Bolonijos skulptūros „Sabinių pagrobimas“ kopiją, prieš ją stovintį kostiumuotą žiūrovą ir nuošaly, matyt, to paties žiūrovo paliktą biuro kėdę. Sulig bienalės atidarymu vaško skulptūros virto milžiniškomis žvakėmis ir taip kasdien be perstojo kelis mėnesius vyko savidestrukcijos aktas. Iš pirmo žvilgsnio kažkaip banalu, ar ne? Todėl ir keista, kodėl būtent prie šio darbo stabtelėjau ilgam…

Spoksant pamažu galvoje dėliojasi mozaika. Pirmiausia grįžtu į tuos laikus, kai žmonija dar tik stengėsi pažaboti laiką, kai jį matavo rėžiais žvakėje, kai jis slinko lėtai ir švelniai, o ne staigiais ir mechaniškais rodyklių smūgiais, automatiškai verčiančiais galvoti, kad greičiausiai jau kažkur vėluoji. Kažkada laikas ne bėgo, o tirpo ir tekėjo. Untitled mes nykstame lėtai ir ramiai, be streso, kartu su viskuo aplinkui – su savo kasdienybės stabais ir atributais ir su marmuriniais amžinybės simboliais.

Ir kas, jei ne vaškas galėtų tiksliausiai įkūnyti laiką… sunkus ir tirštas nuo įvykių ir prisiminimų jis teka lėtai stingdamas, palikdamas žymes, graužiasi takelius tarp praeities griuvėsių ir formuoja naują būtį. Urs Fischer nesustabdomas nykimas apjungia viską – tirpstanti biuro kėdė puikiai neštų individo išsilaisvinimo idėją, jei nuo jos atsiplėšęs žmogus netirptų šalimais. Pastarojo žvilgsnis stebi dramatišką trijų figūrų sceną – kadaise užgimusios iš vientiso, tvirto marmuro luito, čia jos lėtai yra ir krenta gabalais.

Galiausiai, taip bemedituojant, pribloškia suvokimas, kad šioje situacijoje tik vaškinis antrininkas turi galimybę išvysti laiką, o tu, kaip ir realiame gyvenime, viso labo konstatuoji rezultatą ir laiko tėkmę suvoki tik iš jau sustingusių jo pėdsakų. Pavyzdžiui, mes suvokiam ir pastebim, kad vaikai auga, bet niekada nematome jų augant, o kitimą suprantame tik lygindami dabartinį vaizdą su tam tikrais praeityje užfiksuotais vaizdais. Visas virsmas, tekėjimas ir tekantys vaškinio laiko varvekliai, bestovint čia, tebuvo iliuzija, kuri bent kiek pajudėtų realybės link, jei prie Urs Fischer darbo prasėdėtumėm bent jau vieną dieną, bet juk tam paprasčiausiai neturime… laiko.

Daug gražių paveiksliukų čia.

Straipsnio autorė Ieva Vedeikaitė.

Pradėjau rašyti šitą tekstą, kai galvoje vis dar ūžė po „Kūrybiškumo kiosko“ renginių. (Aikštinga nuomotoja su puria chemine šukuosena Vilniuje! Megan Fox plakatas, pririštas grandine prie medžio nacio sodelyje Kaune! Vakarėlis pagal Barbra Streisand / Elitinė picerinė „Pasimatymas“ Telšiuose! Susitikimas su Lietuvos underundergoundo žvaigždėmis Šiauliuose! Prašmatni rezidencija Klaipėdoje!) Tačiau kelionė nebuvo vien apie gardžias picas ir disko rutulius. Jauni kūrėjai, su kuriais kalbėjausi, ne vien stebino savo kūriniais, bet laikas nuo laiko pasidalindavo ir problemomis, su kuriomis susiduria. Nuolat besisukanti tema – apie erdves. Vingrybės, kaip gauti patalpas darbų eksponavimui, galerijų vadovų požiūriai ir amžinas klausimas, ką daryti, jei noriu išvažiuoti kur nors toliau ir ne vien tam, kad padirbėčiau salotų rūšiavimo fabrike?

Diskusijos vis pakrypdavo iki menininkų rezidencijų (residency) programų. Tai kažkas, apie ką visi šį tą žino, bet neretai tik miesto legendų formate – tai, jog yra stebuklingos erdvės menininkams, kuriose jie gali kurti tai, ką nori, gyventi nesirūpindami dėl elektros kainų, ir vienintelis dalykas, ko iš jų prašoma – kolaboruotis su kitais kūrėjais ar dirbti individualiai ir sukurti ką nors, ką pademonstruotų baigiantis rezidavimo laikui. Daug kas netiki ir Kruvinąja Mere, bet anądien po kažkelintos taurės jos buvimas pasirodė daugiau nei realus. Miesto legendos gyvos! Siekdama įrodyti pirmąją, pakalbinau John W. Fail, šiuo metu Estijoje vadovaujantį Ptarmigan kūrybinei platformai, jungiančiai rezidencijos programą ir į formatą netelpančius kultūrinius renginius kuruojančią organizaciją. Jis papasakojo apie savo veiklas ir rezidencijos programą iš tos pusės, kuri dažniausiai nėra matoma. Ptarmigan 2009 metais savo veiklą pradėjo Suomijoje, čia surengė beveik 200 skirtingų renginių, pradedant avangardinės muzikos koncertais, baigiant garso dirbtuvėmis ar grafikos parodomis. Kiek pakeitęs formatą, Helsinkio Ptarmigan dabar yra prie erdvės nepririšta organizacija, bendradarbiaujanti su Oksasenkatu 11 galerija. Ptarmigan Taline išlaikė pradinį formatą, organizacijai pridėdamas naują atspalvį.

Schmelfhelp pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Avarus koncertas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Ilona Klimaitytė: Ar įmanoma palyginti kūrybines praktikas Suomijoje ir Estijoje? Šiek tiek patyrinėjus tavo FB, galima pastebėti klajoklišką tendenciją tavo gyvenime – iš JAV atkeliavai iki Didžiosios Britanijos, tada peršokai į Suomiją, galiausiai įsikūrei Estijoje. Kas paskatino tave pasilikti šiaurės Europoje – čia daugiau galimybių, lengviau dirbti, ar atvirkščiai – daugiau iššūkių, kuriuos norisi įveikti?

John W. Fail: Pačioje pradžioje apsigyvenau Škotijoje, kur studijavau Glazgo universitete, čia gavau magistro laipsnį iš postmoderniosios literatūros studijų. Vėliau persikrausčiau į Suomiją, tačiau praėjusiais metais nutariau pamėginti gyvenimą Estijoje. Vis dar daug dėmesio skiriu Suomijai, kadangi joje Ptarmigan ir buvo sukurtas, čia yra mūsų publika – nors dabar mūsų renginiai dažniausiai vyksta Taline, o tai atrodo šiek tiek keista.

Gyvenimas Suomijoje yra ir išskirtinai sudėtingas, ir lengvas tuo pačiu metu. Jaučiausi nusivylęs stipriai institucionalizuota kultūros struktūra Helsinkyje, tai buvo pagrindinė motyvacija pradėti Ptarmigan veiklas, eksperimentuojant su kultūrinės logikos alternatyvomis. Po poros metų mano mintys apie tai kone apvirto aukštyn kojomis. Aš vis dar manau, kad Suomija yra nelanksti ir institucionalizuota, bet būtent dėl to ten egzistuoja tikras alkis alternatyvai. Estijoje, kuri yra netvarkinga ir chaotiška, Ptarmigan yra tik dar viena menininkų valdoma erdvė projektams – iš esmės neįspūdinga ar siūlanti išskirtines alternatyvas. Manau, kad mes daugiau dėmesio skiriame neįprastai krypčiai – interdisciplina paremtoms post-subkultūrinėms veikloms. Aš ypač stengiuosi organizuoti keistus renginius, neįtelpančius į įprastas kategorijas. Laimingiausias jaučiuosi, kai renginyje apsilanko kuo įvairesnė publika, ne vien žmonės, kurie priskiria save prie koncertų ar meno renginių lankytojų.

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

I. K.: Kas tave labiausiai nustebino Estijos kūrybinėje scenoje? Ar galima išskirti tendencijas, pagal kurias prioritetas būtų tam tikrai krypčiai, tarkime, muzikai, video ar scenos menams?

J. W. F.: Net ir po 10 mėnesių, nesu tikras, ar esu pakankamai įsijautęs į Talino ritmą. Galiu pasakyti, kad Helsinkis yra gerokai labiau tarptautinis, dviems užsieniečiams ten buvo lengva vadovauti kultūrinei organizacijai, viską promotinant ir organizuojant anglų kalba – vien dėl publikos, kurią sudarė studentai ir „pasaulio piliečiai“. Estijoje į Ptarmigan žiūrima kaip į erdvę tarptautiniam darbui, ir mes iš esmės pritraukiame mažai kūrėjų iš Estijos meno scenos. Mūsų publika čia susideda kitų menu besidominčių imigrantų, rusakalbių ir estų, turinčių mažai ką bendro su alternatyvia kultūra. Nors Talinas turi aktyvesnę ir atviresnę kultūrinę sceną nei Helsinkis, vis dar panašu, kad daugelis renginių vyksta pagal griežtas taisykles.

Ptarmigan Taline šiuo metu yra paremtas mano ir dviejų kitų žmonių partneryste, tačiau aš, nors ir nenoriai, galėčiau pavadinti save jos „lyderiu“, kadangi atnešiau projekto idėją iš Helsinkio. Negaliu pasakyti, kokie kitų dviejų organizatorių prioritetai, manasis – rengti aktyvaus dalyvavimo reikalaujančias veiklas, tokias kaip kūrybinės dirbtuvės, mokymai, ir kitus interaktyvius/edukacinius renginius, kurių turinys būtų unikalus, neinstitucionalizuotas ir bent iš dalies eksperimentinis. Tai gana sudėtinga pasiekti neturint jokio finansavimo. Surengėme keletą garso meno dirbtuvių, labiausiai koncentruotų į elektroniką, taip pat kiekvieną mėnesį turime DIY tatuiruočių mokymus, vadovaujamus kanadiečio menininko – sakyčiau, kad tai yra tobulas pavyzdys to, ką norėčiau dažniau matyti Ptarmigan’e. Taip pat turime reguliarias kino ir video naktis, diskusijas su menininkais ir kitų renginių, kurie, tikiuosi, yra labiau orientuoti į dalyvavimą, nei stebėjimą. Tačiau organizuojam ir renginius, kurie yra labiau skirti klausytojams/žiūrovams, nors mūsų patalpos ir nėra tam idealiai pritaikytos.

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinkis, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas „Odisėjo lankas“ (The Bow of Oddyseus), Talinas, 2011-10-1

I. K. Ar galėtum daugiau papasakoti apie savo rezidencijos programą?

J. W. F. Mūsų rezidencija iš tiesų yra gana laisvos struktūros. Rezidencijos idėja nuo pat pradžios buvo gana neįprasto, anarchistinio tipo. Turim nemažai žmonių iš įvairių valstybių, atvykstančių pas mus dirbti su projektais. Ilgą laiką neturėjom jokios galimybės jų paremti finansiškai, todėl didžioji dalis jų už viską mokėjo patys. 2010 metais mes gavome 2 metų dotaciją iš KK Nord fondo, tai užtikrino Šiaurės/Baltijos šalių rezidencijos programos rėmimą ir leido mums finansuoti kūrėjų kelionės išlaidas bei suteikti jiems geras gyvenimo sąlygas. Tačiau subsidija skirta tik tiems menininkams, kurie sutikdavo išbūti 2 mėnesius, todėl buvo sudėtinga rasti žmones, kurie tiktų mūsų projektams.

Ptarmigan Helsinki

Pixelache 2010 festivalio uždarymo renginys. Antti Ahonen foto

I. K. Rezidencijas rengiate abiejuose miestuose. Kaip sekasi su jomis dirbti, ypač žinant, kad Helsinkyje neturit pastovių patalpų? Atrodo, tai labai įdomi praktika, tikrų pasaulio piliečių, nepririštų prie erdvės, dvasioje. Šiuo metu niekas neprivalo būti priskirtas prie vienos vietos, ir rezidencijos programos (ar organizacijos ar bet ko kito) forma yra labai lanksti. Ką apie tai manai?

J. W. F. Mūsų erdvės visados bus atviros žmonėms su įdomiomis idėjomis, kurios atitinka mūsų projektus – ypač socialiai atsakingus ir skatinančius aktyvų dalyvavimą. Tai viena priežasčių, kodėl aš stengiuosi vengti junginio „menininkas mūsų rezidencijos programoje“, kadangi mums svarbiau ne tai, kad žmogus būtų „menininkas“, bet tai, kad jis turėtų gerų idėjų – būtų kūrybingas praktikas (creative practitioner).

Leidimas vieną iš KK Nord rezidencijų perkelti į Taliną padėjo mums padalinti dotaciją, kadangi nebeturint patalpų Helsinkyje tapo labai brangu tiek suteikti erdves rezidentams, tiek ir organizuoti renginius. Kitos rezidencijos, kurias turime Taline, yra panašios, kokios buvo Helsinkyje – žmonės, kurie atvyksta dėl projekto trumpam laikui, miega ant grindų ir užsiima kažkuo įdomiu. Ką tik su mumis dirbo violončelininkas iš Škotijos, kuris čia gyveno savaitę, kurdamas ir vesdamas improvizavimo kūrybines dirbtuves abiejuose miestuose. Jis pats apmokėjo dalį savo išlaidų, todėl mums beliko pasirūpinti gyvenama vieta ir renginių organizavimu.

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

I. K. Ką planuojate ateičiai, kalbant tiek apie rezidenciją, tiek ir apie renginių organizavimą?

Šiuo metu rezidencijos man yra antraeilis dalykas. KK Nord pinigai buvo labai reikalingi, bet jie nepadėjo Ptarmigan tiesiogiai, kadangi jie tiesiog padengdavo rezidentų išlaidas, bet buvo gana sunku surasti žmonių, kurie tilptų į mūsų kryptį ir dviejų mėnesių/šalių apribojimą. Rezidavimo idėjos esmė mane žavi, ir mes tikrai esam atviri bei norim padėti kūrybiniams praktikams, kadangi visados buvome išskirtinai susikoncentravę į tarptautinę publiką – kartais tai nutolina mus nuo kitų kūrybinių erdvių Taline, taip yra ir dėl to, kad iš esmės Ptarmigan’e dirba nevietiniai.

Iš kitos pusės, renginiai šiuo metu yra svarbiausia, ką mes darom – nuo 2009 metų liepos, kai pradėjom savo veiklą, suorganizavom daugiau nei 180 įvykių dviejuose miestuose. Mūsų rezidencijos programos ir kiti projektai tam ir skirti. Kartais tai labai vargina, ypač neturint paramos, tačiau mes nebegalim gyventi be tokios kūrybos formos.

Performansas Ptarmigan’e, Antti Ahjonen foto

Koncertas Ptarmigan’e, Antti Ahonen foto

John W. Fail

Ptarmigan Helsinkis

Ptarmigan Talinas

Ptarmigan Vimeo

Ptarmigan Flickr

Prieš porą savaičių ant devynaukščio stogo kažkuriame iš Kauno miegamųjų rajonų su atsitiktiniais draugais gėriau labai pigų vyną. Kartu su alkoholiu mano kraujyje tekėjo saldus laisvės pojūtis, kurio man, kaip ne vienam dienas naktis leidžiančiam siaurose Vilniaus senamiesčio gatvėse, taip trūko. Pamenu, kai, turbūt, to vidinio jutimo paskatintas, atsistojau ant briaunos, norėdamas pažvelgti žemyn.

Aš nebijau aukščio, tačiau tąkart išsigandau kai ko kito – galimybės atsispirti nuo stogą juosiančios skardos ir nugarmėti žemyn devynis paprasto gyvenimo aukštus, tos žemiškosios komedijos ratus.

Žengiau žingsnį atgal ir įsijungiau į užnugarėje vykstantį vakarėlį, tačiau šis jausmas manęs nebeapleido. Negalėjau suprasti, ar baisu kristi ar pasiekti žemės paviršių, ar kritimas pasirenkamas ar pasirenka tave. Galų gale tai, kad pasitraukiau dėl galimybės, reiškia, jog to norėjau, tik sau neleidau. Ką apie tai pasakytų Bas Jan Ader?

Menininkas gimė 1942 metais ir, atrodo, niekur netiko. Jo tėvą nužudė naciai, kai jam buvo vos dveji ir tai, berods, Bas Jan tapo gyvenimo mitu. Jis buvo išmestas iš Rietvald menų mokyklos Amsterdame. Pasak draugų prisiminimų, jam užtekdavę vieno lapo popieriaus visam semestrui: vis ištrindavo savo piešinius, vos tik šie būdavę baigti ir piešdavo ant viršaus.

Devyniolikos olandas išsiruošė tranzuoti į Maroką iš kur, įsiprašęs dirbti junga jachtoje, išplaukė į Ameriką, regis, laimės ieškoti. Ten rado sau žmoną ir filosofijos studijas, palyginti ramų gyvenimą ir dailės mokytojo darbą.

Sulaukęs 28 metų, 1970-aisiais Bas Jan Ader pradėjo savo trumpą kūrybos kelią pirmuoju filmu apie kritimą. Tuo metu visas pasaulis žavėjosi naujai užgimusia tylia, vengiančia apie save kalbėti minimalizmo srove, redukuojančia viską į grynas formas, atskleidžiančia dalykų prigimtis.

Manau, tai negalėjo nepaliesti Bas Jan, kuriam filosofija buvo kur kas daugiau nei teorijos. Tiesą sakant, šio menininko darbai tokie paprasti, jog visuomet balansuoja ant ribos tarp naratyvo ir nutylėjimo, banalybės ir filosofijos. Jis tikra minimalizmo dvasia viską redukuoja. Tik ne į spalvą ar formą, o į emocijas ir pajautas. Gravitacija kaip medija tam puikiai tiko – nematoma, visur esanti jėga, be kurios kūnai išsisklaidytų į tūkstančius atomų; mūsų nematomo kalėjimo grandinės ir visatos buvimo garantas.

Fall I ir II juntama gili europietiška melancholija, tylus susikaupimas bei priešprieša tarp kūniško skausmo ir sąmonės intersubjektyvumo. Filme Ader pats tampa savo stebėtoju, taip tarsi išsivaduodamas iš savęs, virsdamas trečiuoju asmeniu, tačiau nenustodamas būti asmeniškas: kūrėjas teigė esąs tik mediumas išorinėms jėgoms, veikiančioms jo kūną ir sielą. Joms pasiduodamas jis aptinka save fatališkame kritime ir pastarasis tampa jo gyvenimo ir kūrybos logaritmu.

Savo filme Nightfall, apšviestas dviejų lempų, Bas Jan, manau, balansuoja ant ribos tarp būties ir nebūties. Tai kelios minutės kupinos įtampos ir kontempliacijos, kuriose, kūno jėgoms apleidus, dingsta šviesa, dingsta ir jis pats. Nebūtis yra dar vienas šio olando kūrybos baras. Tai juntama visų pirma kūrybos braiže: visi „kritimo“ filmai baigiasi menininko išnykimu, o jis pats nekalbėdamas apie savo kūrybą elgėsi taip, tarsi paties niekada ir nebūtų buvę anapus kūrinių.

Trisdešimt trys gyvenimo, penkeri kūrybos metai tapo tarsi tyli auka, kurią įkūnijo paskutinis Bas Jan Ader darbas, savotiškas neišsipildęs triptikas In Search Of The Miraculous. Tai turėjo būti trijų dalių performansas, kurio pirmoji dalis vyko Los Andžele, nedideliam moterų chorui atliekant giesmes apie jūrą. Po šios uvertiūros menininkas leidosi į kelionę dvylikos pėdų jachta „Ocean Wave“ iš Keip Kodo į Airiją, turėjusią trukti kiek daugiau nei šešiasdešimt dienų. Tai būtų buvęs mažiausias laivelis, kada nors perskrodęs vandenyną. Performanso atomazga buvo suplanuota Bas Jan Ader tėvynėje, tačiau jai įvykti nebuvo lemta: po trijų savaičių atvirame vandenyne radijo ryšys nutrūko, menininkas dingo be pėdsakų, o laivelis praslinkus aštuoniems mėnesiams buvo rastas išmestas kažkur Airijos krantuose.

Dar kurį laiką niekas netikėjo, kad Bas Jan žuvo vandenyne. Sklandė gandai, jog kelionė suklastota, o pats kūrėjas lyginamas su Donaldu’u Crowhorst’u, keleta metų prieš jį neva nusižudžiusiu panašios kelionės metu. Šiaip ar taip, didžioji dauguma laukė jo sensacingai pasirodant.

Taip paskutinis Bas Jan Ader kūrinys tapo amžina melancholija ir laukimu, kažkuo primenančia biblinę Lozoriaus istoriją, kurioje pasidavimas ir mirtis sąlygoja gyvenimą naujoje dimensijoje. Paskutinė kelionė tapo didžiuoju pasakojimu, apgaubiančiu visus ankstesnius darbus ir juos paaiškinančiu: regis, imi suprasti, kodėl Bas Jan niekada neatsistojo ant kojų po vieno savo kritimų ir nenusipurtė dulkių nuo rūbų, kodėl gęsta šviesos, o kūnas yra tik kažkoks mistinis jėgų raiškos laukas. Nuo pat pradžių šis olandas savo kūryboje buvo dvejopas: objektas ir subjektas. Persipynę jie abu susiliejo į mitą apie Menininką, vis iš naujo įkvepiantį ne vieną kartą kūrėjų.

Mąsliai pabaigai pasitelksiu Tacita’os Dean žodžius apie Bas Jan Ader: whatever we believe or whatever we imagine, on a deep deep level, not to have fallen would have meant failure.

Straipsnio autorius Audrius Pocius.

Praslinko visas laiko dešrigalis, o aš vis niekaip negaliu iškankinti šito teksto. Teisingiau – mane kankina žiauri dilema. Ką parašyti apie labiausiai lauktą muzikinį metų įvykį (kurio atgimimo kasmet laukiu labiau nei fenikso)? Ką parašyti?

Kai, kad ir kaip stengiuosi išgryninti po jo likusias emocijas, potyrius ar pojūčius, prisimenu tik viena – sąmonėje įsikerojusį nuobodulį.

Ir tas šiųmetis nuobodulys mane be galo išgąsdino, nes visi, kuriuos prisimenu, „Gaidos“ festivaliai mano sąmonėje vis dar žaižaruoja pačiomis šviesiausiomis emocijų spektro spalvomis: nuo lengvos euforijos iki begalinės nuostabos.

O čia nuobodulys ir (tarpais net nepadorus) žiovulys, ir baisus asmeninis nenoras blogai rašyti apie šitą festivalį.

Todėl pabandžiau prisiminti kas metai iš metų traukė mane „Gaidon“.

Ir šį bei tą prisiminiau. Tai vienintelis man žinomas muzikinis festivalis Lietuvoje, kuriame muzikos pateikimas ir atlikimas peržengia įprastas ribas. Tai vienas vizualiausių muzikinių renginių, kuriame deramą dalį programos užima muzikiniai performansai ir gana audiovizualūs projektai. O mane tai be galo vilioja, mat esu iš tų žemiausių muzikos klausytojų kastos, kuriems garsas automatiškai smegeninėje (ypač po užmerktais vokais) susisaisto su vaizdu…

Šiųmetėjė „Gaidoje“ mano akiratin pateko du vizualūs projektai.

Pirmasis buvo audiovizualinis elektroakustinis performansas pavadinimu „Elektros lempučių muzika“.

Prisipažinsiu, jog man jis ištraukė tik iki elektroakustinio projekto, o audiovizualinio performanso pasigedau. Virš preciziškai sukomponuoto lempučių stalo pakibęs vokietis labiau priminė bandymus atliekantį mokslininką, nei eksperimentuojantį muziką. Jo bandymus su šviesa išgauti ir garsą įdomu buvo stebėti pirmas dešimt minučių, po to norint išlaikyti įdomumą tekdavo vis užsimerkti, nes garsas vaizduotę dirgino labiau nei vaizdas. Bet tikriausiai tam ir reikalingi muzikiniai festivaliai.

Antras ir paskutinis mano patirtas „Gaidos“ projektas susėmė į vieną gražią puokštę lietuviško jaunimo, kuris bazavosi po reMIX | reMAX vėliava. Ten sutilpo video, elektroninė muzika, kamerinis styginių orkestras ir net DJ’ai. Ir tai ikrai buvo verta pamatyti. Nes tai dar vienas dalykas, už kurį be galo myliu ir vertinu „Gaidą“ – lietuviškos premjeros. Kūriniai, kurių šiaip (specialiai nesidomėdama) ko gero niekada neišgirsčiau ir nepamatyčiau.

Jauni, šviežūs kompozitoriai ir atlikėjai (nebūtinai jauni, bet progresyviai mąstantys), kurių tikrai negirdėjau nei „Filharmonijoj“, nei „Kongresų rūmuose“, nei operhause, bet vis išgirstu „Gaidoje“, ŠMC erdvėje (čia gal bene vienintelis įvykis, kuomet ŠMC tikrai atlieka savo funkciją ir atveria publikai šiuolaikinio meno gelmes).

O man liko dar du „Gaidoje“ išgirsti koncertai. Du sunkiausiai aprašymui ir apmąstymui pasidavę muzikiniai įvykiai, įvarę mane į pilkąją nuobodulio zoną.

„Kammerensemble Neue Musik Berlin” ansamblio muzikantai

Tradiciškai juodai apsirengę muzikantai, kuriuos oficialių renginių ir iškilmių nuzulintu balsu pristatė ilgu sijonu apsiginklavusi muzikos žinovė.

Du pasaulyje pripažinti kolektyvai: „KAMMERENSEMBLE NEUE MUSIK BERLIN“ ir „ENSEMBLE 2e2m“. Iki nuobodulio nepriekaištingai (bent jau mano neištobulintai ausiai) atliko avangardinę muzikos programą.

Atliko taip rimtai, kad net grojimas buteliais, švilpynėmis, folija ir ryškiai raudonu balionėliu neteko žaismės. Todėl buvo daug įdomiau stebėti ant sienos siaučiančius jų šešėlius nei ganyti rimtumu persisunkusius muzikos garsus.

Tai ką gi tokia prėska teksto pabaiga galėčiau pasakyti apie „Gaidą“? Nebent tai, jog jau laukiu kitų metų. Noriu įgyvendinti eksperimentą – selektyvų vaikščiojimą į kai kuriuos koncertus pakeisti ėjimu į visus be išimties.

Paklausite – kodėl? Tam, kad suprasčiau, kas iš tikrųjų yra tas kiekvienais metais neįprastomis gaidomis atgimstantis feniksas. Ar galimybė išgirsti tai, kas šiuo metu labiausiai vertinama šiuolaikinės rimtosios muzikos gerbėjų ir profesionalų, ar galimybė sužinoti, kas naujo vis užgimsta šitame rimtame muzikos pasauly?

Video ir foto: Paulius Karpas

„Vakar savo dukrytei pasakiau, kad eisim klausytis koncerto į baseiną. Ji manim dar iki šiol netiki!“, – nugirstu entuziastingą pokalbį koledžo koridoriuje. Ėmiau galvoti apie vandens ir muzikos paraleles ir vis bandžiau įsivaizduoti… Fortepijonas baseine? Visas orkestras baseine?! Net lakiausia vaiko fantazija nesugebėtų sukurti tokio koncerto modelio! Pasirodo, svarbiausia galvoje turėti idėją, o visos jai įgyvendinti reikalingos aplinkybės lyg nekviesti drugeliai nutupia ant peties. Jau spėjusi pažinti Mančesterio miestą ir meno troškulį vietinių žmonių gyvenimuose labai apsidžiaugiau sužinojus apie tokią savo koledžo iniciatyvą.

Pirmas drugelis, nutūpęs organizatoriams ant pečių, buvo senieji Mančesterio „vandens rūmai“. Prestižinis vandens kompleksas, suprojektuotas pirmojo miesto architekto Henry Price, buvo atidarytas 1906-aisiais metais. „Victoria Baths“ tapo mėgstama miestiečių erdve, kur galėjai įmerkti koją į vieną iš trijų baseinų, įkvėpti karšto garo turkiškose ar rusiškose pirtyse, o gūdžiais žiemos vakarais visus užsukdavo gramofono muzika ir pagrindinis baseinas tarnaudavo kaip šokių platforma. Šis pastatas, išmintingai davęs miestui gurkšnį visuomeniškumo, buvo uždarytas 1993-iaisiais metais. Iki šiol išsaugojęs savo autentišką dizainą, „Victoria Baths“ pastatas įgijo 2-ąjį laipsnį Buildings of Architectural and Historic Interest sąraše. Už pastatą atsakinga bendruomenė jau ilgus metus kovoja dėl jo restauracijos, o tuo metu miesto gyventojai bando atgaivinti jį kitokiomis formomis – „Vandens Rūmai“ po truputį virsta „Meno Rūmais“…

Royal Northern College of Music šią vasarą surengė tikrą muzikinę 3 dienų liūtį, kurioje buvo paskandinta Mančesterio publika. Idėjos autorius ir projekto meno vadovas Toby Smith jau kelis metus bando sudominti savo išradingomis idėjomis – jis jau įrodė, kad klasikinė muzika gali suskambėti ir prekybos centre, ir centrinėj autobusų stoty. Baseinuose Toby Smith norėjo atkurti šurmuliuojančią, gyvą, vandens srovenimu ir žmonių tauškėjimu prisipildžiusią atmosferą. Prieš šimtmetį šios sienos turėjo kozirį, kuris palaikė žmogaus ryšį su žmogumi ir nugriaudavo visas susikaustymo užtvaras. Dabar, kai šis ypatingas elementas – vanduo – išgaravo, teko imtis muzikos, kuri mėgdžiojo, žaidė, pasakojo linksmas ir liūdnas vandens istorijas kaip profesionalus mimas.

Tik peržengus „Victoria Baths“ slenkstį mane pasitiko vėsuma, kūną persmelkė žinojimas, kokia ilga istorija slepiasi už kiekvienos plytelės, o tada ausį pasiekė ir garsų maišalynė. Vanduo ir muzika, muzika ant vandens, muzika be vandens, muzika po vandeniu, vanduo muzikoje… Norint paklausyti vieno ar kito pasirodymo, teko pasikliauti savo klausa ir būti vedamai muzikos garsų.

Štai užkibusi už pažįstamos melodijos slenku link „Vyrų baseino“ (maudynių kompleksas buvo griežtai skirstomas į atskirus vyrų ir moterų baseinus) ir net sukikenu pamačiusi drauges lietuvaites grojančias fortepijonu, nuleistu į baseino dugną. Kokia šmaikšti gyvenimo ironija – menininkai, besimaudantys dugne. Spjaunu šią mintį į šalį ir judu toliau. Originaliausio sprendimo nominaciją savavališkai paskyriau „Rusiškai pirčiai“, kur užsidėjus ausines ir spaudaliojant guminę kompiuterio klaviatūrą galėjai sukurt savo kompoziciją iš įvairiausių ledo, vandens, garų ir pirties garsų. Daugelis iš svečių apstulbę kartojo besijaučiantys lyg po gero dušo.

Realizuojant šį renginį kūrybiniam potvyniui pasidavė ir koledžo kompozitoriai. Vienas iš jų pasigriebė idėją apie pavienius žmones, susirinkusius į baseiną, įsiliejusius į bendrą plaukimo treniruotę, pasidalinusius trumpa akimirka, o galiausiai vėl išeinančius pavieniui. Šią idėją įkūnijo savo kūrinyje: 10 muzikantų nusileido į baseiną, sugrojo kūrinį kaip ansamblis, pasidalino bendra akimirka, o vėliau išsiskirstė kas sau…

Galiausiai smagiai aptaškyta muzikos suku laukujų durų link, kai mano ranką pasigriebia draugė ir sušunka „Einam pabandyt!“. Kai jau atrodo, jog nieks nebegali nustebinti, išgirsti 1920-1930-ųjų šokių muziką ir moteriškų batų kulniukams pasiruošusį parketą. „Einam!“ – sutinku aš, ir pradedam dėlioti kojas į kairę ir į dešinę besimokydamos savo žingsnelius.

Taip gražiai iš sustabarėjusio ir didingo it ledas pastato, numalšinę troškulį gėlu muzikos vandeniu, visi išsiskirstė savais keliais ir išnyko Mančesterio gatvėse tarsi lengvas garas…

Straipsnio autorė Rūta Skudraitė.

„In art we trust“ („Mes tikime menu“), menų centras (FUHRWERKSWAAGE Kunstraum) Kiolne, Vokietija. Žodžiai Jochen Heufelder

Vis dar rašai žinutes pasauliui Facebook’e ant sienos ir stebiesi, kad tavo globalios ir itin svarbios mintys nieko nedomina?

Deja, turiu nuliūdinti, nesėkmingai atsilieki. Mes persikeliam ant stogo. To su čerpėm, kur laipioja drąsesni katinai ir kur paprastai mūsų žvilgsniai beveik neužklysta. Bent jau apčiuopiamoje realybėje.

,,Kunst muss nicht” (vok. ,, Menas neprivalo”), Berlyno menų universitetas (Universität der Künste Berlin), Vokietija. Žodžiai Tanja Dückers

,,Was bleibt ist die Zukunft” ( vok. ,,Belieka tik ateitis”), nebeveikianti anglių kasykla Dinslakeno mieste (Zeche Lohberg Dinslaken ), Vokietija. Žodžiai Tanja Dückers

Kai kas jau žengė žingsnį pirmyn. Turbūt supratę, kad tradicinėse terpėse pateikiamas tekstas ko gero tikrai nieko nebestebina bei vedini kūrybinio smalsumo atrasti naujas erdves komunikacijai, du vokiečių menininkai Achimas Mohne ir Uta Kopp 2007-aisiais metais pradėjo ilgalaikį projektą, pavadinimu REMOTEWORDS. Viena iš jo idėjų yra ta, kad ant įvairių pastatų stogų dažais milžinišku šriftu yra užrašomas žodis ar frazė.

Kaip galima suprasti iš pastatų pasirinkimo, šiems kūrėjams yra itin svarbus kontekstas, nes visi užrašomi tekstai yra kažkaip susiję su vieta, pastatu, ant kurio jie atsiranda. Pavyzdžiui, Vokietijoje Disnlakeno miesto pramoniniame rajone ant nebeveikiančios anglių kasyklos pastato stogo atsirado užrašas „Was bleibt ist die Zukunft“ („Belieka tik ateitis“), kuriuo, kaip skambiai teigia kūrėjai, išreiškiama viltis dėl merdėjančio industrinio rajono tapimo kultūrine erdve. Tuo tarpu Pietų Afrikos respublikoje ant Johanesburgo menų centro stogo galima įžiūrėti užrašą „Maboneng“, reiškiantį „Šviesos erdvė“. Šiuo užrašu kūrėjai ne tik išreiškia sąsają tarp meno ir šviesos, bet taip pat primena ir šalies istorijai itin skaudžią „apartheido“ politiką (PAR baltųjų vyriausybės 1948-1990 metais vykdytas juodaodžių atskyrimas nuo viešojo gyvenimo), kuri laikė vietinius tarsi „atskirtus nuo šviesos“. Dar daug įvairių susimąstyti skatinančių REMOTEWORDS žinučių yra parašyta ant įvairių meno galerijų ir muziejų įvairiose pasaulio vietose. Ir visgi…

„On“, Edith-Ruß-Haus für Medienkunst, Vokietija. Žodžiai REMOTEWORDS

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, na ir kas čia tokio ypatingo – žinutė matoma iš viršaus. Juk žemės meno atstovai ištisus piešinius perteikdavo dirbtinai formuodami reljefą, o čia jie tik užsiropštę ant stogo kažką papaišo, ir tai – jau išskirtinė kūryba. Bet viską įdomiu kampu pakreipia tai, kad užrašus kūrėjai siūlo skaityti pasitelkiant virtualią erdvę – palydovų vaizdus perteikiančias programas („Google Earth“ ir pan.). Taip projektas tampa, kaip idėjos autoriai sako „sąveikajančiu tarp realaus ir skaitmeninio pasaulio“ („interfaces between the analogue and the digital world“) ir „priverčia žiūrovą galvoti apie tai, kaip mes elgiamės virtualioje erdvėje, apie skaitmeninius kodus ir skaitmeninės erdvės panaudojimą“ („to incite our thinking: about the way we behave on the Net, about digital codes and about the use of digital space“).

„Click here“, Estijos menų muziejus Taline. Žodžiai REMOTEWORDS

Turbūt ne vieną pilietį, ramiai sau atsipūtus „Google Earth“ sistemoje beieškantį kokio reikalingo adreso ar pastato, bent kiek sutrikdytų netikėtai ant stogo įžiūrėtas užrašas „Click Here“ ar žodis „ON“. Benaršydami tokius puslapius, kuriuose yra talpinami vaizdai iš palydovo, mes vis dar jaučiamės saugiai, beveik nevargina reklamos, nuorodos – o čia netikėtai ant pastato šviečia baltas „Click Here“ – įsiveržimas į dar likusią bent kiek privačią sritį virtualioje erdvėje. Būtent šis netikėtumo jausmas ir atrodo žavingas. Be to, kai kur benaršydamas po virtualų žemės gaublį, gali netikėtai išvysti „POR QUE DUVIDO?“ (braziliškai „Kodėl aš dvejoju?“), kas gali nuvesti ir prie filosofinių pamąstymų.

„Por Que Duvido?“ (Kodėl aš dvejoju?) San Paulas, Brazilija. Žodžiai Vilém Flusser

Nepaisant to, kad projektas yra remiamas įvairių institucijų (tą galime suprasti iš to, kokiose vietose dažniausiai atsiranda užrašai), dėl savo netradiciškumo jis taip pat susiduria su sunkumais. Nors jau yra pažymėti septyniolika stogų įvairiose pasaulio vietose ir projekto internetiniame puslapyje yra suvestos visos nuorodos su koordinatėmis į tekstu pažymėtas vietas, tačiau tik nedaugelį iš jų, ypač naujesniųjų, galima virtualiai pamatyti. Taip yra todėl, kad REMOTEWORDS yra techniškai priklausomas nuo vaizdus iš palydovų teikiančių sistemų. Pavyzdžiui, „Google Earth“ sistemoje duomenų atnaujinimas priklausomai nuo vietos užtrunka nuo vienerių iki trejų metų. Kaip tik dėl šios priežasties gan smagiai ir kartu kiek ironiškai žiūrisi ant Berlyno menų akademijos stogo atsiradęs užrašas „Off limits for Google“.

„Off limits for Google“ („Panaikinkite apribojimus Google“), Berlyno menų akademija (Akademie der Künste Berlin), Vokietija. Žodžiai Klaus Staeck

Be to kūrėjai teigia, kad problemų kyla ir eksponuojant užrašų nuotraukas, nes kiekvienas atvaizdas turi būti pažymimas tos sistemos, iš kurios jis gautas, ženklu. Dėl to kartais norėdami išvengti teisinių problemų iniciatoriai patys sėda į sraigtasparnius ir iš aukšto fotografuoja savo darbus.

„Ich sehe nicht, was ich nicht sehe!“ (vok. „Aš nematau, ko aš nematau“), Menų centras (Kunstraum sylt quelle), Vokietija. Žodžiai Heinz von Foerster

„MABONENG“ („Šviesos erdvė“), Arts on Main Johannesburg, Pietų Afrikos respublika. Žodžiai Niq Mhlongo

MSAWAWA (vietine kalba „namuose“), Niq Mhlongo namas (Niq Mholongo‘s Home Soweto), Pietų Afrikos respublika. Žodžiai Niq Mhlongo

Tekstai yra užrašomi taip vadinamu „pikselių“ šriftu, kuris garantuoja matomumą žvelgiant net į labai sumažintą vaizdą. Beje, toks neįmantrus šriftas yra itin patogus dirbant su dideliais formatais.

Bendrai kalbant apie projektą dar yra keletas dalykų, kurie man asmeniškai kliūva. Pavyzdžiui, kai kurie tekstai tikrai nėra kažkuo ypatingi, kad sukeltų apmąstymus, be to jei daugelį žinučių kuria rašytojai, tada nelabai aiškus lieka pačių pagrindinių projekto kūrėjų indėlis. Taip pat daugelio užrašų atvaizdų bent jau idėjinis žavumas smunka, kai matome juos nuotraukose iš lėktuvo, o ne virtualiame žemės gaublyje.

Tačiau visgi man atrodo, kad vykdydami šį projektą, jo idėjos autoriai užčiuopė naują būdą, kaip pasitelkiant šiuolaikines technologijas galima sukelti netikėtus pojūčius, mintis, pripažinkime, virtualiosios erdvės įmantrybių išpaikintiems internautams. Be to, su rožinias akiniais žvelgdama į ateitį tikiuosi, kad jau artimiausioje ateityje „Google Earth“ ir kitos sistemos savo duomenis atnaujins bent jau kas mėnesį ar dar dažniau ir galbūt tas rašinėjimas ant stogų išaugs (juk pagaliau atsirado galimybė tai, ką užrašei ant stogo, pamatyti ne tik išsinuomavus lėktuvą) į kažką dar daugiau. Kad ir į susirašinėjimą, socialinę reklamą ar laiškus ateiviams… Bet čia jau palieku vietos pafantazuoti kiekvienam individualiai

Straipsnio autorė Deimantė Tamutytė.

The Clock, 2010. Nuotrauka B. Paplauskaitės

Kartą sustabdžiau savo draugą, kalbantį apie akimirkas, klausimu – O tai kiek trunka toji akimirka, a? Žinote, kaip laiko vienetas – sekundė, minutė, valanda. Tarytum kažkuriame iš mūsų pasaulių laikas skaičiuotųsi akimirkomis. Ir, pasirodo, skaičiuojasi.

Kompozitorius Christian Marclay šiųmetinėje Venecijos bienalėje kaip tik papasakojo apie tokį pasaulį – vaizdais, garsais, laikrodžiais – ir gavo už The Clock (2010) auksinį liūtą. 24-ių valandų filmą sudaro keliasdešimt tūkstančių akimirkų iš įvairių filmų (tik pamanykit, drįso perkarpyti kino istoriją), kuriuose bent keletą sekundžių galima stebėti judančius laikrodžius. Ir šit, istorija taip susipainiojo, kad net Ch. Marclay teko savęs paklausti – Ar aš žaidžiu tais laikrodukais, ar jie žaidžia manimi?

The Clock, 2010. Nuotrauka B. Paplauskaitės

Turbūt ne kartą norėjosi paklausti savęs to paties. Kai esi kino salėje ir jauti, kaip visur: visose laiko juostose, visose realybėse (čia, už ekrano ir ten, prieš kelis dešimtmečius) juda sekundės, imi nejučiom žvilgčioti į laikrodį. Filminis laikas sutampa su realiuoju laiku ir tai, pasak Ch. Marclay, turėtų paskatinti judėti (eiti pirmyn ir nesileisti būti prievartaujamam!), nes dabar yra pats laikas tai daryti. Tiesa, Ch. Marclay laikas nėra linijinis. Paprastai kai vaizdas (ir laikas) filmuose suskaidomas į mažus gabalėlius, laikas nebėra trukmė, dingsta tęstinumas, o The Clock tęsiasi ir turi visiems gerai žinomą siužetą – laiką. Mes juk žinome, kaip jis veikia, ar ne?

Pasak autoriaus, laikas tai – energija („It as an energy that appears immediately everywhere, and can be collected, balanced and regenerated in „pockets“ of information/material.“). Galbūt šis filmas galėtų būti atsakymas – kodėl? Su šiuo klausimu The Clock tartum duria į patį vidurį ir tampa gana skausminga ieškoti ryšio tarp filmo pasakojimo/simbolių/muzikos. O ryšys tikrai yra ir jis labai gražus.

Ch. Marclay dėlionių dėliojimu ir ryšio tarp išderintų (ar išsiderinusių?) dalykų ieškojimu užsiima jau nuo 1970-ųjų. Sugalvojo mat, kad žaisti su patefonais, plokštelėmis ir naudoti juos kaip instrumentus yra velniškai smagu ir pats to nežinodamas tapo „Turntablism“ išradėju ir pagrindiniu šito viso reikalo kūrėju.

Ch. Marclay ir jo išradimai

Vėliau požiūrio ir ieškojimų kampai išsiplėtė, Ch. Marclay darbai dar labiau suabstraktėjo. Dabar jie it subtilūs performansai, koliažai, skulptūros, instaliacijos, fotografijos, filmai, muzikiniai kūriniai… vienu metu. Kad ir kas tai būtų, daugybė garsių žmonių – Ulrich Krieger, Nicolas Collins, Alan Licht, John Zorn, Steve Beresford, John Butcher ir kiti mielai juos atlieka ir padeda. Man atrodo, kad labai taikliai David Toop viename interviu apibūdino Ch. Marclay kūrybą. Ji labai primena vieną „Tomo ir Džerio“ seriją, kai Tomas groja pianinu brangiame restorane, o Džeris visaip mėgina jam sutrukdyti – baksnoja, trauko už uodegos, šoka ant klavišų, keičia natas… Kad ir ką ir su kuo Ch. Marclay jungtų(si), tai labai dera.

Jis sieja skirtingas formas, kūrinius, vaizdus, jungiasi ir kuria su skirtingais žmonėmis, ieško ryšio tarp visko, kas šiame pasaulyje labiausiai nedera ir atrodo, kad jam visai neblogai sekasi.

Ch. Marclay’s Pianorama at The Roundhouse, London, 2011

Kai kuriuose ankstesniuose Ch. Marclay filmuose taip pat kartojasi įvairūs elementai, sukuriantys judėjimo apskritimu iliuziją – čia suklijuoti filminiai telefonų skambučiai, šūviai, muzikos kūrinių iškarpos. Taip palaipsniui augo ir kūrėsi The Clock idėja – iš karpymo ir klijavimo, garsų, vaizdų, istorijų, daugybės žmonių pagalbos, mūsų pačių, vieno visa išskaidančio ir sujungiančio elemento – laiko.

Ir štai prieš jus Ch. Marclay akimirkos, susijungusios į vieną energijos ratilą, kurias žiūrėkite tuomet, kai jūsų laikrodis rodys:

14:15

14:28

15:03

15:20

Visą filmą šiuo metu galima pamatyti tik keliose pasaulio galerijose ir bienalėse. Daugiau apie Ch. Marclay skaitykite – „Wire“, October, 2011, ieškokite čia.

Straipsnio autorė Karolina Rybačiauskaitė.

Straipsnis parašytas dviejų autorių – pirma dalis Monikos Kalinauskaitės, antra – Gintarės Žitkevičiūtės.

Pirma dalis – Monika Kalinauskaitė.

Fluxus yra toks dalykas, kuris šiandien plėšo mane į visas puses, kol verčiau pasiduodu ir nuleidus rankas einu ramiai negalvoti. Pabudus tauta ošia įvairiais fluxusais ant kiekvieno kampo. Teoriškai, turėtų būti svajonė ir šventė, nes visąlaik tikėjau, kad fluxus yra gerų žmonių kūryba geriems žmonėms – nebijantiems šypsotis, nusišnekėti ir sapnuoti atmerktom akim. Tai kaip čia yra, kad neskalavau ašarom iš Vilniaus pabėgusios Fluxus “ministerijos” grindų, nelaksčiau paskui Fluxus troleibusą, o išgirdus, tiksliau, pamačius naujieną apie Insanitus numatomą Fluxus barą išleidau kažkokį prismaugtą ir nelabai džiaugsmingą garsą? Ne, neturiu temperatūros. Čia, matyt, kažkas kita.

Bijau, kad stoviu ant labai jau guminės ribos. Fluxus vos išsiritęs nusipurtė ligtolinės meno istorijos lukštus, liko tik dadaizmo plunksnelių uodegoj. Fluxus buvo žmonės ir dalykai, kurie neturėjo taisyklių ir laiko ką nors auklėti – nes visąlaik darė, rašė ir sakė tai, ką norėjo. Fluxus nebuvo nei rimti, nei tiesmukai apsibrėžę, nei dogmiški, tai gal ir man nevertėtų vaidinti auklės, grūmoti pirštuku ir ieškoti neatitikimų? Pati juk taip sakiau, kai feisbuke užvirė pirmosios kritinės komentarų dramos – Fluxus ministerija, o šitas koncas čia prie ko, kur čia ryšys, tirli pirli, Zuokas. Lietuviškas pesimizmas, nusprendėm abi su kate, ir aš toliau tikėjau bei tikėjausi, kad turėsim kažką nuostabaus. Jau tuoj. Tuoj tuoj. Zuokas ar ne Zuokas, bet negi jie ryžtųsi taip begėdiškai prievartauti tą kikenančią Fluxus būtybę vien todėl, kad jai neimponavo užsidaryti dramblio kaulo bokšte ir įsileisti tik išrinktuosius su slaptažodžiais?

Dabar Fluxus “ministerijos” Vilniuj nebėra. Ir arba aš nieko taip ir neišmokau, arba fluxus ten irgi nelabai buvo – buvo lotynų afrolatin šokiai, buvo kažkada keista paauglių grupė ir daug jų gerbėjų, kurie cypė negalėdami nuspirkt išgert, vienas košmarų vertas tūlikas, ir aš kartais būdavau, būdavo ir džiazas, kas netgi labai gerai – visa tai griūvančiose, numindžiotose erdvėse, kas, turbūt, turėtų būti fluxus dvasia, nors turbūt panašus vaizdas atsivertų perdavus bet kokį klubelį tvarkyt saujai benamių. Gerai, gerai, tiek to, tai baigėsi, praėjo ir užgijo, bet piktos pensininkės akiniai nuo nosies nenukrenta. Krenta tik vaizdeliai su Insanitus prognozėm ir štai, dvi taip ir neidentifikuotos damos entuziastingai organizuoja ten fluxus barą. Organizacija pasireiškia padangų, porolono ir kabančių vonių dekoro, grindžiamu wikipedijos tipo citatomis, pavidalu. Nes tai, eeee, fluxus. Jokiu būdu ne šiaip šyza, noras suorganizuoti jaukią ir “netradicinę” pagėrimo erdvę ar savo veido paieškos. Čia fluxus, lygiai taip pat, kaip man kažkada buvo itin fluxus, kai netyčia išėjau su kojinėm vietoj pirštinių – nesvarbu, kad tiesiog neišsimiegojau, ir neturiu nė krislo to keisto humoro, neapčiuopiamai plono poetiškumo ir kūrybinės drąsos, kurią turėjo tikrieji šito kūrėjai.

Šioje vietoje jaučiuosi priversta sustoti, kol nepradėjau kartotis. Visgi pikta pensininkė nesu, tikrai nesiuntu ant tų jaunų menininkų, klubų, barų ir padangų. Man tik liūdna, kai džiugesį, kad tauta pagaliau at- ir pri- pažino fluxus, užspaudžia suvokimas, jog tai tėra masinis patrauklaus žodelio linksniavimas, kol dvasia paliekama ir uždaroma keliuose ŠMC Mačiūno kabineto kvadratiniuose metruose.

Fluxus troleibusas ir kuratorius Ed Carroll

Jacobs troleibusas ir  kultūros vadybos studentas

Fluxus troleibusas

Fluxus troleibusas

Fluxus troleibusas

Antra dalis – Gintarė Žitkevičiūtė.

Visų pirma Fluxus judėjimas, jo idėjos, pasiekimai bei apskritai esmė yra turbūt vienintelis tikrai vertingas fenomenas, kurį galėtume bent kažkiek sieti su savimi, turiu omenyje žmones, kurie dirba ir kažko siekia kūrybos srityje Rytų Europoje ir ypač Lietuvoje. Žinoma, juokinga klausyti menotyrininkų, kurie bando J. Mačiūną priskirti Lietuvai, nes Fluxus nepriklausė Lietuvai, kaip ir nepriklausė kažkam kitam, ir tikrai nėra kažkoks nacionalinis palikimas. Visgi, susitapatinimas vyksta daugiau idėjiniame, asmeniniame, kontekstualiame lygmenyje. Taigi, Fluxus visų pirma yra labai asmeniška.

Visų antra jei kalbėtume apie naudojimąsi ir Fluxus judėjimo bei Jurgio Mačiūno prisisavinimą Lietuvai bei tarsi šio vardo tikslingą susiejimą su tautybe ir lokacija, tai vienintelis dalykas ką galiu pridurti yra tai, jog visa tai daroma be galo nekokybiškai ir pigiai, nekalbu jau apie strategiją, kurios tiesiog nėra. Netgi kalbant apie komercinę pusę, marketingą ir kontingento populiarinimą naudojant garsius vardus, aš nežinau kokį čia šūdą mala mūsų tautiečiai su savo troleibusais, kurie tik prieš pusmetį buvo vadinami Jacobs troleibusais, o savaitgaliais kuriuose galima švęsti mergvakarius, kokius jūs čia barus statote iš padangų, kopijuodami “recycle”, “sustainable” tendencijas ir vadindami tai Fluxus ar kas ta Fluxus ministerija, kurioje turbūt vienintelis konceptualesnis renginys buvo mūsų pačių atvežtas performansų festivalis per kurį nesusivokęs Fluxus ministerijos jaunimas viduryje menininkų pasirodymų stumdė baldus.

Nežinau kokiu būdu visos šios akcijos buvo sugalvotos, tačiau tikrai žinau, jog geriau jų būtų išvis nebuvę, nes per jas ne tik kad iškraipoma Fluxus reikšmė, bet dar ir juokinami žmonės, kurie iš tiesų apie tai kažką nusimano bei kuriems šio judėjimo idėjos yra svarbios. Dar turbūt reikėtų pridurti, jog beveik visi šių idėjų iniciatoriai turbūt gyvenime neskaitė nei vienos knygos apie Fluxus, o jei ir skaitė tai turbūt nieko nesuprato, kadangi tokia infantilumo apraiška niekad nedėrėjo su kažkuo, kas turi prasmę ar mažiausią susivokimą.

Iš tiesų pats didžiausias šios situacijos paradoksas yra tai, jog visos šios iniciatyvos įsivaizduoja, jog jos yra žiauriai konceptualios, kietos ir labai įdomios bei turbūt tiki, jog artimaiusiu metu koks šiuolaikinio meno leidinys ar bent jau toks puslapis kaip “Meno Duobė” paims ir publikuos jų renginių nuotraukas ar iniciatyvų reklamas. Būtent todėl jie išsijuosia ruošia spaudos pranešimus ir jais bombarduoja šiuolaikinio meno portalų pašto dėžutes, rimtu veidu pristatydami savo inovatoriškas idėjas… Tikrai nesinori kelti neigiamos atmosferos ar ant kažko atvirai varyti, tačiau jeigu malate šūdą, tai ir laikykite visas tas savo idėjas savo vakarėliuose, bienalėse bei politikos partijose, nebūtina to skleisti plačiau, nes aš neįsivaizduoju nei vieno kūryba besidominčio ir bent kiek suprantančio žmogaus, besižavinčiu šiuo infantilumo ir nesamonių liūnu, važinėjančiu Fluxus troleibusu, begeriančiu alų Fluxus bare ar dėvinčiu Fluxus triusikus, kurių gamybą teks man pačiai išleisti, nes matau, jog rinka tikrai didelė – aprūpinsime visus Insanitus organizatorius, jų lankytojus, Kauno Tekstilės Bienalės iniciatorius ir svečius ir žinoma visą Zuoko partiją kartu su jos pasiekėjais. Galės pradėti kokius Fluxus nudistų paradus – vis įdomiau nei barą iš padangų statyt, tuo pačiu ir gėjų bendruomenė gal susidomės, o tai dar ir padės mažinti homofobiją Lietuvoje.

Trumpai tariant, visos šios iniciatyvos yra tiesiog banalios, nuobodžios ir visiškai nereikalingos. Ir jos tikrai negimė iš Fluxus idėjų įkvėpimo, kuris jau seniai yra istorija. Gaila, jog Lietuvoje viskas ateina ir praeina, o daugelis lieka tiesiog kažkur pasyvioje būsenoje, buvo, nebuvo, nesvarbu.

Vienintelis dalykas, ką galime padaryti mes, tai kiek įmanoma skleisti pasipriešinimą ir nepritarimą visoms šioms akcijoms bei jokiu būdu jų nereklamuoti ir neliaupsinti, savo skaitytojams tegalime pasiūlyti nesilankyti šiuose reiškiniuose arba taip pat kažkokiu būdu išreikšti savo nepritarimą. Būtų naivu tikėtis, jog tai kažką pakeis, bet bent jau žinosime, jog egzistuoja kita stovykla, nepriklausanti infantilaus jaunimo bei nupiepusių kuratorių klubui.

Kelionę pradėjom su daugmaž 3,54 euro ir be nustatytos nakvynės vietos („Coutch Surfinge skaičiau kad kažkur senamiesty yra burleskos teatras – kabaretas kuriame priima nakvoti!”, – tai kažkodėl skambėjo kaip neblogas planas). Gana logiškas sprendimas buvo tuos pinigus investuoti į porą puodelių kavos, kadangi maistas kaip koncepcija nėra labai įdomus, juo labiau, kad turėjom keistos formos sumuštinių. Kurį laiką paklaidžiojam Taline ir patekom į laiko duobę, nes Estijoje viskas vyksta lėtai – sekmadienį atrodė, kad mieste praleidom bent kelis metus, o festivalis niekados nesibaigia.

Beieškant koncertų vietos, visi žmonės, kurių tik klausiam, rodo skirtingas kryptis, mini skirtingus atstumus ir nuoširdžiai šypsosi. Po kurio laiko pradedu spėlioti viską pagal mėnulį („jei dabar yra 20 valanda, tai mėnulis tik pakilęs, tai reiškia, kad jis rytuose, einam ten”), šitas būdas nepasiteisino niekad, per daug naudingas nebuvo ir dabar. Kažkurioj vietoj nužiūrim hipsteriškai atrodantį jaunuolį, kuris apsimeta, kad varto mūsų žemėlapį, kol galiausiai pasako, kad festivalis vyks tame name, prie kurio dabar stovim. Šmaikštus vaikinas!

Lendam į kiemą, pasitinka didelis metalinis ratas, pasukam į šoną ir matom festivalio vietą – gražiai apšviestas kiemas, tinklinė tvora, dar daugiau hipsterių, keletas moterų su keistomis skrybėlėmis, daug pagyvenusių undergroundinių vyrų. Apskritai festivalis išsiskyrė savo tarptautiniu skoniu – nesutikau nei vieno vietinio esto, visi iš kažkur kitur, čia tik studijuoja, gyvena ar keliauja.

Pirmas vaizdas

Įėjimas į pagrindinę patalpą

Renginio vieta – senas, apleistas industrinis pastatas, koncertai vyksta dviejose salėse, viena didesnė su baru ir kalnu viduryje, čia dvi scenos, padalinančių erdvę į kelias dalis. Daug sofučių, staliukų ir foteliukų, nesinori kartotis, bet vaizduotės darbui palengvinti – „XI20 meets Loft” stiliukas. Antra salė mažesnė, atskiras įėjimas iš lauko, aukštos lubos, joje nėra vietos chillui, mažokai garso, bet labai gera akustika. Šen bei ten po seną katilą, kibirą ar variklį.

Kalnas didžiojoje salėje

Penktadienis

OLIMPIA SPLENDID. Kolonėlės springsta nuo trijų mergaičių vinguriavimo, gražu vien žiūrėti į jų bendravimą ant scenos, tai susiglaudžia kaktomis, tai pasišypso, tai palinguoja. Kala ritmo mašina, bosinės gitaros linija lyg pro surfą, malonūs, nesuvokiami tekstai.

Olimpia Splendid

Postinstrumentum

Love cult

LOVE CULT. Parulskis parašė knygelę „Iš ilgesio visa tai”, o „Love cult” savo pasirodymuose vis sugroja jai soundtrack’us. Skaidru ir raminama, pamažu pereinant į keistą energijos srautą. Tikrai gražus pasirodymas, pozityvus, vietomis melancholiškas, bet su aštresniais droniniais kampais.

Love Cult

SAND CIRCLES. Vienas vaikinas su F16 marškinėliais, sintezatorius ir daug žaislų, banguoja gaiviai – Laima sako, kad tropical club techno, aš noriu basomis stovėdama Karibų smėlyje klubais raityti aštuoniukes.

Sand Circles

Kylie Minoise

KYLIE MINOISE. Siūlau nesumaišyti su Kylie Minogue – šiame festivalyje vieną ikoną keičia kita. Labai linksma ir daug juokiausi, salėje tamsa, kurią KM paryškina į burną įsidėjęs lempų, kala galingas noiziukas, bet tai tik energija, besitaškančio pasirodymo papildinys. Atrodo, kad viskas vyksta per trumpai, iš pradžių ant stalo stovėjęs KM imasi kirmėliškai raitytis ant žemės, dūžta buteliai, kažkas išspardo šukes, matyt, rūpinasi jo ryškiomis šonkaulių linijomis.

Šeštadienis

MORGUE’S LAST CHOICE. Kietas grubus industrialas su smagiais teksto intarpais, galingas traukinio semplas labai vietoje. Nekanoninė struktūra ir nėra įvado/kilimo/kulminacijos/pabaigos, kurie dažniausiai būdingi tokiai muzikai, tai lyg jau ruošiausi burnoti, bet MLC pakilimai ir nuolaidos sugebėjo neprarasti struktūros. Užsigardžiavimui – gabalėlis iš klasika dvelkiančio filmo.

Morgue’s Last Choice

Morgue’s Last Choice

SAVIDIVAS. Šiek tiek Kraftwerk-ish garsas, bet visiškai neįtraukė. Du vaikinukai prilaižytais plaukais sustoję prie pulto maigo savo aparatus ir vos vos kruta, einu į kiemą pažaisti su draugais. Galbūt viskas būtų buvę įdomiau su daugiau garso.

Savidivas

LR. Žudanti galia – tas vyras žino, kaip išbaidyti nepratusius žmones, dalis jų iš karto ir išėjo, triukšmas kala per ausų būgnelius taip aukštais dažniais, kad norisi raitytis, geriausias mazochistinis malonumas vienam.

BIZARRE UPROAR. Pagal harsh noise hierarchiją BU buvo festivalio headlaineriai, net keista, kaip sugebėta prisikviesti tokį žinomą vardą. Bet pasirodymas man pasirodė daugiau pliusiuko sąraše legendų, kurias klausei gyvai, užsidėjimas. Garsas tikrai kokybiškas, įtraukiantis ir stebinantis, tačiau pasirodymas pasirodė perdėm pretenzingas – žinoma, kad ji yra sadistiška dominamatrix, žinoma, kad čia įdomu kaip ji kruvinasi, ir aišku kad jos žvilgsnis dramatiškas, bet viskas jau matyta. Geriau tiesiog stovėti atokiau ir mėgautis garsu.

Bizzare Uproar

Bizzare Uproar

LUST FOR YOUTH. Tikrai verta paklausymo grupė, sumaišanti triukšmą ir diskoteką, vienas festivalio atradimų. Puikiai susiderinę, klausantis norisi judėti, piktas piktas vokalistas vis taikėsi sulaužyti mikrofono stovą, publika lingavo pasimetus ir nelabai žinodama, šokti čia reikia ar moshinti.

Massive Ejaculation [nuo trečios minutės]

MASSIVE EJACULATION. Kiekvienas jo pasirodymas yra neišvengiamos linksmybės – 5 sekundžių dainelės, po kiekvienos jų po nuoširdų „THANK YOU”, kažkoks suimprovizuotas aprėdas (balaklava ir tigro rašto kelnaitės iškirptu priekiu. Kažkas po pasirodymo pyko, kad kaip čia nutiko, jog jam nestovėjo. Įtariu, kad projekto pavadinimas tik reklama ir jam iš tiesų nestovi, ką gali žinoti. Žinoma ME niekad neapsieina be didingų kostiumų, šįkart tai buvo popierinis apskritimas su kažkokiais priklijuotais papuošimais.

Sekmadienis

Pirmos dvi sekmadienio grupės – konceptuali drama, tingisi gilintis, tačiau vėliau darosi vis įdomiau ir įdomiau.

C. n. O. P. T. Ant kalnelio ant mažos kėdutės sėdi nuogas vaikinukas, po jo kėdute anglys, iš vieno šono kečupo butelis, iš kito pienas, priešais ženklas „Pagrindinis kelias”. Jis valgo anglį, užsigeria kečiupu ar pienu, dar pavalgo, kiša pirštus ir skystai vemia. Vėliau prasideda atvirkštinis striptizas, iš pakampių susirinkęs drabužius jis susisuka cigaretę, parūko. Ačiū už pasirodymą!

C. n. O. P. T.

Timo Viialainen

TIMO VIIALAINEN. Tikrai įdomus veiksmas filmuojant realiu laiku. Pradžioje tamsoje filmuodamas save su kokteiliniais skėtukais burnoje, atlikėjas pereina į didesnį interaktyvą ir vaikščiodamas po salę į video įlieja žmones – iš arti filmuojami veidai, dalinamasi minėtais kokteiliniais skėtukais, atsiranda” Blair witch mockumentary” dvasia. Video medžiaga iš karto maišoma su iškarpomis iš filmų, nuotraukomis – visą procesą tobulai įrėmina ambientinė muzika. Labai galingas ir pilnas paslapties pasirodymas. (Aukščiau esančiame video galima iš dalies pagauti performanso dvasią).

Timo Viialainen

Timo Viialainen

Timo Viialainen

Festivalio organizavimas pasirodė puikus, viskas vyko laiku – net keista, juk dažniausiai koncertai be pusvalandžio vėlavimo neprasideda. Pasirodymai sudėlioti atitinkamai iš lengvesnės muzikos į didelį tūrį turintį garsą, sekmadienis ramesnis ir su daugiau performansų, daugelio projektų atrodė norėjosi klausytis gerokai ilgiau. Festivalio organizatoriui Elijah, kuris ir pakvietė sudalyvauti Servataguse Muusika’oje, pavyko sukurti fenomenalaus dydžio ir kokybės renginį, kuris be abejonės būtų įvertintas ir didesnėse šalyse.

Taigi, važiavom į avantiūrą, o patekom į laiko duobę, kurioje susiradom begalę žmonių; su jais laimėjom tą miestą. Tyrinėjant Taliną kas nors vis stabteldavo su kokia nors gera idėja – einam į dramenbeiso tūsą, einam į kabaretą, einam į džentelmenų klubą, einam į šitą prašmatnią vietą kur Rusijos mafijos apsauginiai prie stalo grabalioja savo damas. Užsukus į kažkokį white trash barą atominių bandymų tema, sukasi šotai mėgintuvėliuose, kokteilių pavadinimai “I’m a scientist” ar “Acid reflux”, daug statinių su TOXIC ženklais. Sekdami legendomis suradom Depeche Mode barą, kuris, anot žmonių, yra pinigų plovykla. O anksčiau Taline Depeche Mode barų buvo du! Dalį nuotykių ir abejotinų papokštavimų tenka praleisti, bet susumuojant viską – vertas aplankyti festivalis, įdomūs kūrėjai ir neįtikėtini eksperimentai.

Festivalio svetainė čia.

Nuotraukų autorė Laima Stasiulionytė.

Pasveikinkite mane sugrįžus į rašančiųjų ratą… Taip, žinau, jog žadėjau labai suaktyvėti dėstant savo mintis virtualioje erdvėje, tačiau šiuo metu panašu, jog įklimpau į didelį liūną, kuomet pamatau, išgirstu, sutinku ir susidomiu daugiau dalykų nei kad turiu laiko jais pasidalinti su kitais, nors ir labai to noriu. Fotoaparato kortelė perpildyta, video įrašai nebetelpa į hardą, kalendorius vis aktyvėja, o galvoje kartais viena mintis staigiai perkerta kitą. Panikos kelti nesinori, pilatės kvėpavimo pratimų daryti nemoku, tad tenka gaudyti orą ir leisti sau tiesiog persipildyti, tikintis, jog kažkurį momentą viską pervirškinsiu ir iššausiu kokį bestselerį arba ne taip optimistiškai būsiu priversta imtis neplanuotų poilsio atostogų.

Šiame straipsnyje noriu parašyti apie šių metų Frieze Art Fair Londone, tačiau kai tik pradedu apie ją galvoti, galvoje iškarto sušmėsčioja tik prieš savaitę užbaigtas “Kūrybiškumo Kioskas” Lietuvoje, kurio metu lankantis po skirtingiausius miestus teko pajusti vietinį kūrybos pulsą, nuo labai sėkmingų kūrėjų, dirbančių industrijoje iki nerealių darbų ir kinetinių skulptūrų mažuose Telšiuose prie ežero, diskotekų, striptizo stulpo, “Pasimatymo” picerijos bei stulbinančių galerijų, kurios visą dieną stūkso tuščios.

Nežinau ar galėčiau imtis kokio radikalaus pavyzdžio ir šias dvi būsenas (lankymąsi Frieze ir kūrybinę kelionę po Lietuvą) prilyginti kokiam nors kraštutinumui, tačiau staigus peršokimas nuo vieno prie kito, padarė man įspūdį.  Ir tik paaštrino tą nuojautą, jog visi šie reiškiniai kažkodėl visiškai nelogiškai yra atskirti vienas nuo kito.

Nežinantiems, Frieze Art Fair yra viena tų vadinamų meno mugių (nemėgstu žodžio mugė), į kurias suvažiuoja įvairiausios galerijos iš skirtingiausių pasaulio miestų ir valstybių bei pristato savo menininkus ir parduoda jų darbus. Greta viso šio parduodu-perku šurmulio, vyrauja pramoginė programa su įvairiausiomis diskusijomis, filmų programa, skulptūrų parku, pramogų šeimoms, leidinių pristatymo ir visokių kitokių užsiėmimų. Kiekviena mugė turi skirtingas galerijas ir sakyčiau bando turėti savo veidą ir filtrą bei priežastis, kodėl turėtumėte vykti į šią, o ne kitą mugę. Žinoma, šiuolaikinio meno entuziastai, kolekcionieriai bei visokie kitokie išprotėję mylėtojai, o tarp jų ir darbuotojai, valgantys iš to duoną, žūtbūt turi lankytis visose garsiausiose ir žinomiausiose mugėse, nes čia ne tik perkama, tačiau žvalgomasi tendencijų, mezgami tokie svarbūs kontaktai (pamirškite objektyvumą kūrybinių industrijų srityje, čia viskas priklauso nuo kontaktų, nesvarbu ar tai Vilnius ar New York’as), gurkšnojamas šampanas bei ryškinami būsimų kontraktų kontūrai.

Vienu žodžiu, žiauriai nuobodu, bet kol kas reikalinga.

Nesakau, jog čia nerasite įdomių darbų ar nesutiksite patrauklių žmonių, bet bendras formatas ir vyksmas primena visas muges, tik produktas kitas. Kita vertus, taip turbūt ir turėtų būti. Be to, šiose mugėse dažniausiai reikia lankytis jau žinant menininkų pavardes ir žaidžiant tą ritualą: girdėjai apie šitą? Jo jo jis darė savo parodą ten, gavo tą ir tą stipendiją, o šitą – tai jo jo taigi čia tas. Trumpiau tariant vietinių globalių paskalų išmanymas pageidautinas, nes kitaip nebūsite nei įdomus pašnekovas, nei bus įdomu jums patiems. Blogiausi tokių mugių lankytojai, dažnai komiški herojai ir kitų sričių atstovai čia atsidūrę netyčia atvesti kokio menoholiko – pažvelgę į vieną ar kitą darbą garsiai ištaria - čia menas? mano dukterėčia taip irgi gali! Ir tokie žmonės čia labai nepageidaujami, aišku tai tik vidinės nebylios taisyklės, reikalingas, jog bendras ritualas nesugriūtų.

Vienas man įdomiausių eksponatų Frieze buvo kuratorių ir dealerių darbo stalai, kurie turiu pripažinti daug labiau išskyrė galeriją vieną nuo kitos, nei realiai pristatomi jų kūriniai. Na, jei žinoma nekalbėsime apie technologinius prietaisus, nes Apple produkcija savaime suprantama yra privalomas kūrybinių industrijų atributas. Šiuos spalvingus stalus galima būtų turbūt nagrinėti visais aspektais kokiais tik įmanoma, bet per daug nesigilinant galima daryti išvadą, jog jie neabejotinai pabrėžė šeimininkų charakteristikas.

Bandydama galvoti apie tai, kas man padarė įspūdį galiu pasakyti tik tai, jog mėgavausi tokia vartotojų gausa, tokiu susigrūdimu, tiek norinčių viską žiūrėti, klausyti ir apšnekėti, kartais atrodo net nesvarbu ką, kaip sakant svarbu ne rezultatas, bet procesas. Dar labai patiko įdomus reiškinys, vykstantis prieš patenkant į Frieze karalystės valdas – begalė įvairių pavienių nepriklausomų galerijų bei iniciatyvų, savaime suprantama nepapuolusių ar niekada nebūsiančių Frieze, bet entuziastingai prie įėjimo brukančių savo lankstinukus, informaciją ir visą kitą, kas gali sudominti.

Ironiška, tačiau eidamas į tokią mugę, kur dalyvauja galerijos iš skirtingiausių kampelių nori nenori tikiesi pamatyti spalvotą koloritą charakteristikų, tačiau galbūt pats formatas, galbūt kažkoks nelogiškas atsitiktinumas suklosto viską taip, jog bendrai paėmus jautiesi tarsi vaikščiotum ir žiūrėtum tą patį per tą patį. Na, gerai pripažinsiu, mane užkabino viena galerija iš Maskvos, viena iš New York’o, viena iš Berlyno bei viena iš Austrijos. Tačiau tai viskas iš šios milžiniškos, šurmuliuojančios ir mirguliuojančios mugės.

Jeigu reikėtų išskirti tendencijas, tai paminėčiau, jog šiais metais labai madinga eksponuoti šviečiančius užrašus, Bruce Nauman mokykla vėl ar dar vis ant bangos, taip pat daug skulptūros, daug tapybos ir vis daugėja grafikos bei galima sakyti labiau grafinio dizaino darbų, kurie žinoma rodomi institucinio meno kontekste, bet išėmus iš to konteksto ir patalpinus į grafikų ir grafinio dizaino plotmę, greičiausiai nubluktų – visgi čia jie žiūrisi neblogai. Buvo viena kita animacija, šiek tiek pasižaidimų 3D ir originaliausias eksponatas – jachta, su daug didesne nei rinkoje kaina, nes kaip patys suprantate bet koks objektas, patalpintas meno mugėje, įgauna pridėtinę vertę automatiškai. Tad taip, galima paprasčiausiai nusipirkti jachtą ir tai žinoma be galo konceptualu.

Viso Frieze nušvitimas ir atgaiva man asmeniškai buvo beveik dvi valandas trukęs pokalbis su rašytoju Adam Curtis. Įdomu, jog organizatoriai į savo programą įtraukė šią asmenybę, kuri daugeliu atveju paneigė tai, kas vyko po parodų stogu. A. Curtis daug kalbėjo apie įdomų laikotarpį, kuriame gyvename ir šiuo metu vykstančius pasikeitimus, kurie iš esmės drebina skirtingas industrijas bei palieka jas nežinioje, nesusivokus ko laukti, bet tuo pačiu judant kažkuria linkme pirmyn. Rašytojo žodžiais mūsų hipių karta deja tampa pasenusių hipių karta, o tendencijos, vežusios pirmyn paskutinį dvidešimtmetį, jau atgyveno ir nebepasiteisina. Daug kuriose srityse jaučiamas išsikvėpimas, tų pačių idėjų reprodukavimas, naujo nebuvimas ir svarbiausia istorijos nebuvimas. A. Curtis teigia, jog žmonėms reikalinga istorija, kuri juos vestų pirmyn, kuri uždegtų ir skatintų. Deja šiame pasenusių hipių laikmetyje tos istorijos nebeliko, tačiau dauguma filosofų kalba apie jaučiamą ribą, kuomet keisis normos ir galbūt atsiras nauja istorija, kuria vėl gyvensime.

Visos šios mintys stipriai siejasi ir su kūrybinėmis industrijomis bei tokiais renginiais kaip Frieze Art Fair. Naujumo nebuvimas, išsikvėpimas ir gaivaus gūsio poreikis jaučiamas ir čia. Tarsi, visos tos struktūros, kažkada gimusios iš naujų judėjimų, protesto, kūrybiškumo, kažko neordinalaus ir užvedančio, tiesiog paseno ir nebetinka nei mums, nei dabartinei visuomenei, kontekstui, technologiniam amžiui. Žinoma, tos idėjos vertingos, tačiau tai jau praeitis ir nebegali būti tas stimulas, kuriuo gyvenama ir žengiama pirmyn.

Tad pritariu A. Curtis ir su susidomėjimu laukiu to laikotarpio, kuris pamažu tampa nujaučiamas.

Lauko skulptūrų paroda. Be komentarų…

*Bohema – laisvi menininkų susiėjimai, nelabai paisant visuomenės etiketo reikalavimų.

Pradėkim sąžiningai – nuo pradžių pradžios. Nemažas gabalas mano vaikystės prabėgo Klaipėdos „Bohemoje“. Toje vietoje, kur rinkdavosi ne patys atsakingiausi esami ir tuo metu dar būsimi Klaipėdos tėvai. Tokiu pavadinimu pačiame senamiesty gyvavo galerija ir bariukas. Bariuku vadinti gal ir drąsu – staliukų ten tilpo koks vienas ar du, to nepamenu, bet tikrai buvo apvalus baras, kuris, kaip dabar galvoju, atliko vieną pagrindinių tos stebuklingos vietos karminių funkcijų. Ten tėveliai smagiai gurkšnodavo, o vaikučiai lakstydavo ant pievelės.

„Bohemos“ židinį kurstė neapsakomos charizmos barmenė Stefutė, palaikiusi įvairiausio plauko avantiūras. Kaip teigia sakytiniai šaltiniai, „Bohema“ neturėjo nei darbo valandų, nei face control‘o, užtat turėjo savo šventes ir teminius vakarus, „Bohema“ leisdavo gerti į sąskaitą ir joje grojo tik geriausia muzika…

Po maždaug dešimtmečio siautulingo gyvavimo, „Bohemos“ atmosfera natūraliai išblėso ir durys užsidarė. Stefutė pasirinko ramesnį gyvenimo būdą, o pastovūs gyventojai išsivaikščiojo kas sau. Tėveliai augo ir rimtėjo, o ilgiems pasisėdėjimams nebeliko laiko, juk išvarius rusą, staiga reikėjo galvoti apie karjeras ir kitus demonus. Tiesa, būta ir keleto partizanų – Benas Šarka dar kurį laiką mėgino apleistą barą gaivinti savo pasirodymais, bet ir tai su laiku nutilo.

Na ir ką čia daug kalbėti apie vaikystę, juk iš to laikotarpio neįmanoma vertinti objektyviai, kaip bepasuksi – viskas gražu ir tiek. „Bohemos“ vaikams irgi beliko panirti į savo reikalus: ruošti pamokas ir mokytis įtikinamai keiktis.

O tada mes paaugom ir tapom durnais studenčiokais. 300 km nuo namų, pirmaisiais litais kišenėje ir teise nesiteisinti, kai girti grįžtam namo. Taigi taip prasidėjo artima draugystė su alkoholiu, o čia, kaip ir kitose draugystėse einama per skirtingas stadijas: pirmiausia tik ištrūkus iš tėvų namų norisi gerti ir šokti iki ryto, vėliau užtenka tik gerti, kuo pigiau ir „kaip minimum“ kas savaitgalį, šiek tiek paaugus norisi gerti gražiai t.y. gražiose vietose, gražius gėrimus ir iš gražių taurių, tada, žiūrėk, įsimyli ir užtenka retkarčiais buit-romantiškai pagurkšnoti, vėliau su pirmaisiais nusivylimais grįžtame prie negražaus gėrimo tiesiai iš butelio su visokiom ašarom ir savigaila, o tarp minėtų stadijų kartais tampi kokiu nors eko-inteligentu ir geri dramblio šūdo arbatą su pienu, bet šiukštu be cukraus.

Taip vienas po kito buvo apsėdėti ir Vilniaus barai. Pradedant nuo praikaituojančių BIX‘ų sienų (ne ne, dar pašokam, juk autobusas į fabus važiuoja tik nuo šeštos ryto) iki pseudointeligentiškų pastenėjimų ŠMC. Dievaži nesiskundžiu – visko reikėjo ir viskas jau praėjusiai gražu. Bet pasitaiko taip, kad kažkuriuo metu neberandi sau vietos, o visi įdomiausi kampai taip pat išlandžioti: nei degtinė iš arbatinukų, nei gėjų striptizo stulpai nebedžiugina, tada išlendi vis rečiau ir ieškai, kur ramiai prisiglausti, bet neužmigti.

Taip vieną vėsų vakarą užėjom į „Suokalbį“. Buvom dvi kuklios ir padorios, nors jau kažkokį neaiškų potencialą viduj brandinančios, mergaitės, žodžiu, visiški svetimkūniai, dvi žalios vištos. Pirmasis į žvalgybą prisistatė trenktas matematikas Rimas, nekoordinavęs nei liežuvio, nei rankų ir vis taikėsi pačiupti kurios nors bokalą (o bokalus ir cigaretes „Suokalbyje“ reikėdavo gniaužti tvirtai, nes visa tai buvo laikoma bendru turtu). Išsigandom, bet negi išsiduosi.

Po pirmo karto nebuvo nei palaimos, nei euforijos, bet buvo dar daug kitų kartų, taip praėjo viena įdomiausių žiemų. Prisimenu vakarą, kai Užupio Juozukas šoko ant židinio, o kažkoks tamsus vyriškis išdalino visiems po vištos kulšį. Tada gėrėme arbatą ir stebėjome šį nesibaigiantį filmą tyloje, Twin Peaks, ne kitaip.

Normaliems reiktų paminėti, kad „Suokalbis“ buvo Rašytojų sąjungos kavinė, pagarsėjusi visokiom šlykštynėm ir skandaliukais. Šios vietos aukso amžius buvo jau senokai praėjęs ir kultūringesni literatai laikėsi atokiau, jei užeidavo, tai tik nostalgijos vedami ir tik dieną puodeliui kavos. O visa kita buvo skęstantis Titanikas, ironija ir purvas.

Tai kodėl „Suokalbis“? Turbūt todėl, kad čia visi buvo tikri. Čia galėjai būti nevykėliu arba pats sau labai vykusiu, čia gėrimais dalijosi neišsipildę menininkai ir išsipildę verslininkai, atėję pailsėti nuo padorumo, kampuose karalienių pozose sėdėjo senokai nužydėjusios prostitutės. Visi gyventojai elgėsi pagal tikrą šeimynišką scenarijų: draugavo ir dalijosi, kartais apkalbėdavo ir pasimušdavo, bet vėl grįždavo vienas kitam į glėbį. Ne kartą bandžiau pasidalinti „Suokalbiu“ su pažįstamais, bet retas atlaikydavo ir tai suprantama – tikrumas nėra lygus grožiui, veikiau atvirkščiai, tačiau esu tikra, kad prideda bent šaukštą gerumo.

Taip, „Suokalbis“ buvo šlykštus ir purvinas liūnas. Bent kelis kartus trenkiau durimis ir prisiekinėjau negrįžti, bet jis buvo charizmatiškas mylimasis, todėl pamiršdavom ambicijas ir susitaikydavom. Jis „nelaužė“ iš savęs išvaizdaus, jauno ir pajėgaus, kad neturtingas nereikėjo nė minėti, turbūt todėl vaišino tik pačiu šlykščiausiu alumi. Jis smirdėjo ir nepasižymėjo geriausiu skoniu muzikai, bet niekada neklausinėjo durnų klausimų: kodėl aš nestudijuoju vadybos ir ką manau apie politiką. Jam nerūpėjo kaip aš atrodau, jis visada džiaugėsi su manimi ir nekamantinėdavo, kai žliumbdavau kampe dėl savo milžiniškų mikrotragedijų.

O šokiai! Duodu galvą nukirst, kad tokių Vilniuje nebuvo niekur, pagaliau ir tokie nevėkšlos kaip aš galėjo išplaukti iš nuosavo dušo į platesnius vandenis. Savo įspūdžius iš šokių aikštelės jaukiai aprašė K. G. Žukauskas:

„Kad ir kokie būtų buvę nesutarimai, jie išsisklaidydavo pradėjus skambėti muzikai. Kai iš kolonėlių pasigirsdavo visu garsu paleistas „Highway to Hell“ įrašas, prasidėdavo spontaniškas šokis ir nelikdavo kitos išeities, tik griebti į porą pirmą pasitaikiusį asmenį – vyrą ar moterį, jauną ar seną, nusipraususį ar ne, – šis čiupdavo ranką ir įsprausdavo tave į kampą. Sėdėti prie stalo ir užsiimti savimi buvo neįmanoma, nes viskas – nuo stalo iki lentynos virš židinio ir plačių palangių – staiga virsdavo šokių aikštele. Į „Suokalbį“ ateidavai pasiruošęs kraipyti užpakalį ir atsiduoti negrabiai ekstazei; tam nereikėdavo nei ritmo pojūčio, nei klubinės aprangos; netgi ir visos galūnės nebuvo būtinos. Kai rusvos spalvos sovietinio stiliaus kelnes mūvintis senyvas vyrukas imdavo kraipytis imituodamas Freddie Mercury, o jo šokio partnerė, lyg ir gretimai esančio viešbučio registratūros darbuotoja, siūbuoti apvalainais klubais į taktą dainai „Fat Bottomed Girls“, buvo aišku kaip ant delno, kas čia dedasi. Kai matydavai liesą troleibuso vairuotoją, besigražinantį skruostus lūpdažiu, pasiskolintu iš mielai savo kosmetika besidalinančios turistės, ir porelę, šokančią pagal „Ra Ra Rasputin, Russia’s greatest love machine“, „Suokalbio“ paskirtis nekeldavo jokių abejonių. Baras nebuvo šiaip sau vieta, į kurią išsidūkti susirinkdavo kitose girdyklose nepageidaujami tipai ar apkvaišę kišenvagiai. Tai buvo viešoji Vilniaus erdvė, kuri rimtai eksperimentavo su absoliučios laisvės idėja.”

„Suokalbio“ laisvės idėja gyvavo su pertrūkiais, tačiau 2010-aisiais ją teko galutinai palaidoti. Patalpų nuomos konkursą laimėjo „In Vino“, sako, ten dabar nai nai kaip gražu ir tvarkinga. Nežinau, netikrinau, su kiekviena mirtimi reikia laiko susigyventi. Suokalbininkų trupiniai dar slankioja Vilniaus gatvėmis kaip neramios dūšios, kartais nutūpia kokiose purvinose pakampėse – psichbariuose ir stopkėse, bet iškart matyti, kad visuomenės atstumtieji ir įdomesnieji nebeturi šiltos vietos. Na ir kam to reikia, kas mums darbo? Geriau susikišam užpakalius į timpas ir varom kultūringai vynelio pagurkšnoti.

Labanakt

Teksto autorė Ieva Vedeikaitė.

Dažais išteptos rankos grabalioja papus, tepa visą kūną, glamonėja prostitutę. Stačias pimpalas didžiajame ekrane, šalia ropojantis kalbantis tarakonas, betrykštanti aplink sperma, ištrykštamti tiesiai ant tarakono. Sutraiškytas spermoj tarakonas, didelis zoomas (video epizodas iš parodos).

Londone vakar atsidarė nauja galerija. Toks didelis didelis baltas kubas, baltos sienos, baltos lubos, baltas tualetas, viskas labai balta. Atidarymas buvo skirtas šiuolaikinio meno vadinamam elitui, tokiam kaip Damien Hirst, Gilbert & George, Sam Taylor Wood, Thomas Dozol ir t.t. Dalinuosi įspūdžiu bei nuotraukomis, kurias apsauga tris kartus liepė ištrinti.

Su sijonu – meno mylėtoja Lilly Cole, jos išdidintas veidas Londone reklamuoja kvepalus

Nežinau nuo ko tiesa pasakiusi turėčiau pradėti. Tad pradėsiu nuo pradžių. Visų pirma atvykus prie galerijos, į kurią tikrai net nesitikėjau patekti (visi laikraščiai šaukė apie VIP svečių vakarą), buvau abstulbusi visa šia minia žmonių. Chaosas, šurmulys, nauji automobiliai, suknelės ir didžiąją dalį gatvės okupavusi eilė. Eilė laukiančių patekti į vidų – visi teigia turintys asmeninius pakvietimus. Greta įėjimo, prieš šį baltutėlį stiklo paminklą, visur išsirikiavę į rotveilerius panašūs apsauginiai nuolat šaukia – vietų nėra, nebepapulsite, neverta laukti, lauksite tris valandas, ateikite rytoj bus atvira, deja negalime jūsų įleisti, jūsų čia tūkstančiai, neturime tiek vietos. Ir žinoma, visi kas girdi šią frazę ir žinoma turi pakvietimą pradeda eiti iš proto – patekti šiandien, dabar arba niekada. Kaikurie kone net stumdosi.

Ką gi, analizuoju šį reginį toliau. Visame pasaulyje šiuo metu vyksta patys didžiausi menams skirtų biudžetų mažinimai, mokslo kaina metams kyla iki 9 000 tūkst. svarų per metus, jaunimas visai neseniai kėlė streikus, degino pastatus, daugelis menininkų persigandę žiūri kas bus toliau, tad atidaroma nauja “White Cube” erdvė, beje ganėtinai prabangiose apylinkėse, šiame kontekste atrodo gan keistai. Prisimenu neseniai skaitytus straipsnius apie Vakarų Pasaulio meno scenos žlugimą, jos stagnaciją bei itin didelį meno kolekcionuotojų aktyvumą.

Puikus paveikslas – baltas

Teigiamai ar neigiamai vertinti tokius reginius nėra lengva (nors man taip norėtųsi nukrypti tiesiog prie labai neigiamo) – tai skirta elitui, skirta pardavimams, stereotipams, savęs parodymui. Įdomu, kokia aistra šiuos žmones čia subūrė ir ar daug ji skiriasi nuo naujų drabužių įsigijimo? Kita vertus, šis šou prisideda prie to, jog kūryba plačiąja prasme yra bent jau žinoma, kitaip sakant tai šiokia tokia marketinginė kampanija populiarinanti šiuolaikinio meno brendą…

Dar vienas labai įdomus faktas – po visais meno kūriniais (kurie beje žvelgiant iš kritinio taško, visiškai neturi idėjos arba ją tiesiog pametė per transportavimą į galeriją) nėra nei pavadinimų nei autoriaus. Suprask – tu ką nežinai kas čia? Kaip galima nežinoti Damien Hirsto? Aš irgi nustembu kai jo kas nežino, tačiau pati visos parodos pozicija gan įdomi, turbūt apeliuojanti į labai jau platų išsilavinimą. Neabejotinai. Juk reikia žinoti tuos, kurie yra brangiai perkami ir kuriems rengiamas šis šou.

Turbūt šioje taip sakant recenzijoje negaliu apsieiti be mano herojų arba kitaip sakant herojaus kuratoriaus iš Prancūzijos. O prisiminti jį verta dėl kelių priežasčių. Jo dėka sudalyvavau šiame reginyje. Na ir dar vienas įdomus dalykas, nežinau ar būdingas visiems paryžiečiams ar tik šiam, bet panašu, jog skaityti leidinius, knygas ir visą kitą periodiką apie šiuolaikinį meną tėra absurdas. Mano herojus taip man ir taria,- ne ne aš tam neturiu laiko, tai per daug nuobodu, skaityti? Oi ne. Tu ką skaitai?  Parduoti meną, kuruoti meną – taip.

Bet užtat jis žino pavardes kas kur dirba ir kiek kas kainuoja, kaip suprantu, tai daug svarbiau ir žinoma naudinga – nesvarbu “Maxima” tai ar “White Cube”.

“.

Šiandien visuose laikraščiuose galėjote rasti atidaryme apsilankiusių įžymybių nuotraukas. Na ir žinoma užuominą, jog vakarėlis kartu su šampanu keliasi į Frieze Meno mugę, kartu su visais aukcionais ir apsipirkimu.

Turbūt daugelis ploja katučiu ir nekantrauja, aš kone pradedu žiovauti ir be galo džiaugiuosi, kad dar vis egzistuoja jauni menininkai, kuriantys naujas formas, veikiantys neįtikėtinose erdvėse, dirbantys ant sofos ar kokiam pogrindyje ir rengiantys neįtikėtinus susibūrimus. Tereikia žinoti kur juos rasti ir patikėkite, – tai padaryti daug sudėtingiau nei kad apsilankyti vienoje ar kitoje garsioje mugėje. Kaip bebūtų ironiška, tačiau tie nepasipūtę, idėjiški bei alternatyvūs ratai yra daug uždaresni nei kad visi šie dėdžių ir tetų sisibūrimai rankoje laikant taures.

Daugelis mūsų tai žino, linkėjimai suprasti tai ir likusiems.

Eilinį kartą pradėdama naujo mėnesio (šį kartą spalio) leidinių apie šiuolaikinį meną ir kūrybą apžvalgą, žurnale “Frieze” užkliuvau už ganėtinai smagaus ir entuziastingo straipsnio. Viskas, ką perskaičiau jame, nebuvo nauja, ypatinga ar stebėtina, tačiau visos šios taisyklės ir pavyzdžiai maloniai nuteikė, prisimenant, jog yra entuziastų, kurie visuomet pasiruošę pakelti jaunosios kartos optimizmą. Taigi, šiame straipsnyje tiesiog pacituosiu vieno “Frieze” redaktoriaus Douglas Fogle taisyklių rinkinį, taip ir pavadintą “Art Rules. The things they don’t teach you in art school” (Meno Taisyklės. Dalykai, kurių nemoko meno mokykloje).

1. Art Hurts (Menas Žeidžia)

Autorius teigia, jog šiuo pasakymu neturi galvoje menininko Cris Burden nusikryžiavimo ant Volksswagen automobilio, Ron Athey performansų ar profesionaliųjų imtynių dramaturgijos. Turėti karjerą kūrybos srityje žinoma yra įmanoma, tačiau būti labai sėkmingam finansiškai yra tikra retenybė. Suprantama, kad nekiekvienas tampa Andy Warhol’u, Bono ar Andy Kaufman. Geriausia taisyklė, kurią visų pirma reikėtų įsisavinti – išmok aptarnauti stalus ir klientus. Jeigu negali aptarnauti stalų, visuomet gali tapti mokytoju ir mokyti kitus. Patikėk, daug daugiau verti kūrybininkai negu tu praleido savo pirmuosius metus būdami apsauginiais garsiausiuose muziejuose.

2. Kill your parents (Nužudyk savo tėvus)

Kuomet Sofoklis teigia, jog savo tėvų žudymas nėra pats produktyviausias būdas siekti savo tikslo, tai yra visiška priešingybė kultūros srityje. Jaunoji karta turėtų norėti ir siekti keisti nusistatytus kanonus, nesvarbu ar tai estetikos, ar kuratorystės klausimai. Prašau, nestumkite savo vyresniųjų nuo laiptų. Žudyti savo tėvus tėra metafora, norinti jus priversti susirinkti savo šūdą vienoje vietoje ir pradėti kreipti pasaulį savo linkme.

3. You can learn more in the world than you can in school (Tu gali išmokti daug daugiau gyvenime, nei kad mokykloje)

Labai atsiprašau, jei šis išsireiškimas įžeidžia tuos, kurie išleidžia tūkstančius ant aukštojo mokslo. Pagrindinė mintis šiame pasakyme yra tokia, jog jūsų studijų metai tėra prabangus ir atpalaiduojantis metas skaitymui, ieškojimui, haliucogenų išbandymui, twitterio ir facebook’o tinklo išplėtimui ir t.t. Kitavertus po to, kai aš asmeniškai praleidau keturis metus universitete ir dar septynis baigdamas savo doktorantūrą, aš išmokau daug daugiau per vienus metus tiesiog dirbdamas Walker menų centre, tiesiogiai atliktamas pareigas su menininkais ir institucijomis realiame meno pasaulyje. Kūrybinių specialybių abiturientai – maldaukite, savanoriaukite ar tiesiog pavokite kito vietą šiuolaikinio meno institucijose. Nebūkite drovūs. Prižadėkite, jog padarysite viską. Jūs net neįsivaizduojate kaip esate mums reikalingi, tačiau mes patys dar to nežinome.

4. Don’t wait for the ‘man’ to come to you (Nelaukite, kol kažkas ateis pas jus)

Tarkime pirmoji Damien Hirsto paroda arba dabartinė labai populiari “Frieze” meno mugė. Hirstas ir jo draugai rado kažką, kas suteikė jiems sandėlį pietų Londone, jie išeksponavo ir išdėstė savo kūrinius su tokiu profesionalumu, jog pats jų studentų statusas buvo nebesvarbus, jie rado kelią kaip priversti tuo metu garsiausias meno pasaulio figūras apsilankyti jų parodoje ir taip įrašė save į istoriją. Surenkite savo parodą, pradėkite savo leidinį, išleiskite albumą arba įsteikite savo organizaciją. Viso to finalas nebūtinai turi būti milijoninės vertės kaukolės su inkrustuotais deimantais. Tiesiog sakau jums, nelaukite kol kažkas jums atneš ką ant lėkštutės.

5. Don’t spend more time networking than making work (Nepraleisk daugiau laiko plėsdamas kontaktus nei dirbdamas)

Kalbėdamas apie plečiamus kontaktus, turiu omenyje laiką besilinksminant vakarėliuose, stengiantis papulti į mados žurnalus, jungiant draugus “Facebook” tinkle ir t.t. Kieta (Cool) nereiškia gero darbo. Sunkus darbas daro darbą geru. Visai neseniai kalbėjau su menininku, kuris surengė savo parodą apie atostogas. Jis man atsakė, jog jis yra toks laimingas dirbdamas šioje industrijoje ir leisdamas laiką savo studijoje, jog sunkiai įsivaizduoja save tradicinėse atostogose. Visi geriausi menininkai su kuriais esu kada nors dirbęs yra taip apsėsti tuo, ką daro, jog jų darbo vieta jiems yra pati geriausia erdvė pasaulyje, pastogė bei užuovėja. Dirbk sunkiai ir rimtai ir visa kita ateis savaime.

6. Have fun (Jausk malonumą)

Jeigu tu nejauti malonumo darydamas tai, ką darai – nebūtina išleisti tūkstančių terapijai išsiaiškinimui kas su tavimi blogai. Pasirink kitą kryptį. Laikas, kurį turi dabar yra labai brangus, išnaudok jį išmaniai.

7. Live wrong (Gyvenk neteisingai)

Kartok šią mantrą: “Jeigu tai yra neteisinga, tuomet aš nenoriu būti teisus”. Nesielk taip, kaip iš tavęs tikimasi, daryk tai, kas turi skirtumą. Užduok daugiau klausimų nei gali gauti atsakymų. Šiame laikotarpyje per mažai tokio pykčio, kurį turėjo “Sex Pistols”, absurdo, kokį reprezentavo Dada ar tokios ironijos, kurią reiškė rašytojai kaip Thomas Pynchon. Jeigu pasaulis aplink mus šiuo metu skyla į dalis, tai būtent dabar mums reikia jaunų menininkų, kuratorių, filmų kūrėjų ar muzikantų, jog pakreiptume viską netikėta linkme.

Nuolankiai laukdamas ir tiesiog nieko nedarydamas, tu darai tikrų tikriausią nusikaltimą.

Turbūt niekam nesvetima atradimo nuostaba šįkart aplankė palikdama abejonės šešėlį. Pozityvios abejonės. Neneigsiu šios jaunos norvegų fotografės talento. Galbūt ir neturėčiau – atmosferiniai miško ir neaiškia juoda mase išteptų kūnų vaizdai privertė perkainoti nuomones ir įžvalgas.

Taip pat nemėgstu to pripažinti, tačiau klydau. Klydau manydama, kad nuogo kūno eksploatavimas fotografijoje jau pabaigė savo aukso amžių. O kur dar gausa kitų, pusbrangių metalų ir brangakmenių? Tiesą sakant, Linn Heidi Stokkedal pateikė staigmeną. Ilgai galvojau, ar man nesivaidena. Dėl visa ko. Bet fotografijų serija „Friends in the moss“ spinduliuoja pirmapradį atradimą, entuziazmą ir laisvę su užtarnautu nuopoliu žemyn. Estetiką! Įsivaizduokite, kad užuodžiate drėgnas vešlaus Norvegijos miško samanas. Jokių pašalinių daiktų bei erkių.

Šį kartą netrikdė net tai, kad pasirinktas motyvas labai primena nuskalbtą Adomo ir Ievos istoriją. Nors pati autorė teigia, kad idėja kilo iš vienos knygos, kurioje buvo rašoma apie žaidusį ir visą kūną, neskaitant veido, išsipurvinusį berniuką.

Viliuosi, kad Linn Heidi dar nežinojote, nors jos darbai jau spėjo pakeliauti internete. Ši mergina iš Bergeno 2010-aisiais baigė fotografijos studijas ir sparčiai kopia karjeros laiptais konkurencijos džiunglėse. Ten pat, Bergene, spalio mėnesį bus atidaroma „Friends in the moss“ serijos paroda. Tiems, kam pasisekė ten būti, rekomenduoju aplankyti.

Daugiau šios serijos bei kitų autorės darbų – jos tinklalapyje.

Žodis radiacija turi sunkiai apibrėžiamą mistikos skonį (fizikams mūsų tarpe dabar leidžiu juoktis). Nematoma, nesugaunama, iš vidaus suėdanti grėsmė. Ar tai būtų Černobylis, ar vargšė nukankinta Japonija, atominių katastrofų paliestos žemės žadina išgąstį, stipresnį už instinktyvius šiurpulius. Gyvas postapokaliptinis scenarijus, nelaimės vieta, kurioje veikiau susidursi su stingdančia tyla nei kriokiančiais mutantais, su pavojumi, kuris neiššoks iš konteinerio, nes jis jau tvyro visur, kur statai koją. Visa, kas susiję su atomine energija, liaudyje dažnai palydi ne tik nuoširdaus susirūpinimo, bet ir vešinčios paranojos bei panikos bangos. Savo efektingoje instaliacijoje Radioactive Control („Radiacijos kontrolė“) Luzinterruptus kolektyvas žvelgia į tai pusiau rimtai, pusiau su šypsniu.

Luzinterruptus – du anonimai, savo veiklą pradėję 2008 m. Madride. „We use light as a raw material and the dark as our canvas“ („Kaip savo medžiagą pasitelkiam šviesą, kaip drobę naudojame tamsą“) – taikliai prisistato kaltininkai. Iš paprastų „apšvieskime miesto problemas“ tipo projektėlių išaugo spalvotos ir ryškios platesnių užmojų instaliacijos, dažniausiai teišgyvenančios valandą, bet per tą laiką patraukiančios ne vieną porą akių. Pilna pieva beveidžių švytinčių būtybių su antiradiaciniais kostiumais – šviežias ir stiprus kūrinys, sukonstruotas Dockville festivaliui Hamburge. Jos nieko nedaro, tik stovi kaip (ne)gyvas priekaištas, šviečia ir vaiduokliškai siūbuoja vėjyje.

Radioactive Control yra ne tik aktualus, bet ir keleriopai įdomus kūrinys. Viena vertus, Luzinterruptus sukūrė šmaikštų reginį, gerą idėją išdurti kaimyną Joną. Pasaulis pilnas ir neradioaktyvių grėsmių, tai ar tikrai verta dėl kiekvienos elektrinės rautis plaukus, gerti valerijoną ir už kiekvieno kampo matyti mirtį? Galbūt vieną dieną laigydamas po pievelę iš tikrųjų gausi gamma spindulių dozę ir būsi išneštas vyrų su respiratoriais, tačiau nuo to juk neapsaugos jokia isterija, kad tuoj tuoj, chebra, sprogsim.

Kita vertus, paprasta ir atpažįstama „Radioactive control“ forma atsitempia ir sunkų emocinį bagažą. Tų netikrų žmonių niūrios povyzos optimizmo nekursto – sustingę beviltiški žingsniai į ten, kur nieko nebepakeisi, pilnas laukas postmodernių giltinių. Yra juk dalykų, prieš kuriuos esame bejėgiai, bent jau tada, kai nustojame būti protingi ir atsargūs. Arba padarome vieną apmaudžią klaidą. Luzinterruptus sukūrė lengvai išgirstamą perspėjimą, pateiktą maksimaliai nedidaktišku ir nedepresyviu pavidalu. Truputį paradoksas – maloni kritika. Neperspausta. Belieka žiūrėti, tikėtis ir linkėti, kad neišvystume vieną rytą tikros tokių nelaimės pranašų armijos slenkant link savo durų.

Čia rasite dar informacijos apie Luzinterruptus ir Dockville festivalio menus.

Humaniškumas, menas, estetikos ribos ir fantazija – visa tai neatsiejama pristatant Iris Schieferstein kūrybą, gyvenimo filosofiją ir kasdienybę.

Kokią reakciją dažniausiai provokuoja skulptūra, sukurta sujungiant atskiras gyvūnų kūno dalis? Višta su kiaulės galva, o gal jūsų mėgstamo šuniuko iškamša su paukščio sparnais?

Kaip pati Iris Schieferstein aiškina – viskas prasidėjo 1990 metais: „Ruošiant žuvį patiekalui susimąsčiau ką valgome, tai šiukšlės, kurios nemiega, nevalgo…“.

„I was thinking about what we eat whilst I was preparing some fish. They are like garbage. They can‘t eat or sleep or whatever.“

„Mane visada žavėjo negyvi dalykai. Buvau truputėlį nusivylusi naudodama žmogaus pagamintą medžiagą skulptūrai ir pagalvojau, kodėl nepanaudojus to, kas jau egzistuoja. Tai lengviau ir daug įdomiau. Taip aš tiesiog panaudojau mirusius gyvūnus.“

„I was always really fascinated by dead things. I got a bit disillusioned with using manmade materials for sculpture and just thought ‘why not use what is already there? It’s easier, and it’s more fantastic.’ I wondered why I should build something that looks similar but isn’t real. So I just used dead animals.“

Taigi, baigusi skulptūros studijas Berlyne ir susidomėjusi taksidermija I. Schieferstein savo individualios kūrybos pagrindiniu aspektu pasirenko gyvūnus – pakelėse rasti jau nebegyvi žvėreliai tam puikiausiai tiko – juk jie šiaip ar taip bus surinkti bei išmesti. Tik Vokietijoje viskas ne taip paprasta… Tokie gyvūnai šioje šalyje yra saugomi valstybės – juos draudžiama demonstruoti, parduoti, naudoti kūryboje. Po tokių teisėsaugos apribojimų, menininkei savo ekspresijai šiuo metu leidžiama naudoti tik žmonių medžiojamus ir valgomus žvėris. Be viso to, Iris dar bendradarbiauja su mėsos parduotuvėmis bei ūkininkais, teikiančiais jai nenaudojamas prekyboje gyvūnų dalis.

Iškamšų menas nuo senų laikų užėmė pakankamai svarbią poziciją žmogaus istorijoje. Ši išraiška buvo tarsi ryšys su pomirtiniu gyvenimu, pagarba požeminiam pasauliui, kažkas nerealaus. Panašių akibrokštų rasime ir I. Schieferstein kūryboje – ypač paskutiniojoje jos kolekcijoje „Hybrid“, kur autorė savo kuriamoms negyvoms skulptūroms suteikia išraiškas, tarsi jie ir toliau gyventų.

„Aš naudoju gyvūnus panašiai kaip literatūroje naudojami mitai ar legendos. Jie bendrauja su aplinka. Jie turi žmoniškus gestus.“

„Actually, I’m using the animals like literature uses the fable. They communicate. They have human gestures.“

Mirtis neatsiejama nuo taksidermijos. O ką kiekvienam iš mūsų reiškia gyvybės pabaiga? Tai kažkas sunkiai įsileidžiamo į fantaziją. Manyčiau, panašiai yra ir su I. Schieferstein skulptūrų kritika. Kai kurie jas peikia, nes greičiausiai nenori suvokti pačios mirties estetikos ir jos neišvengiamumo fakto. Štai jums ir pagrindinė menininkės kūrybos ašis – padėti pakeisti požiūrį apie visa ko pabaigą, kai užgęsta visos šviesos. Mielų, pūkuotų bei švelnių gyvūnėlių naudojimas tarsi mirties sinonimas sukelia tik dar stipresnes neigiamas emocijas. Standartiška būtų manyti, jog dėlioti atskiras kūno dalis tarsi mozaiką, iš kažkada tai buvusių gyvų būtybių, galėtų tik nejautrus, žiaurumu pulsuojantis žmogus, tačiau kaip pati menininkė teigia: „<…>menas niekada nebus labiau šokiruojantis ir žiauresnis už realybę. Visi turime šunį, bet ar kas nors domisi, ką tas šuo ėda?“

„But the art never can be more shocking and cruel than the reality in fact is. Everyone has a dog, but no one wants to know what that dog is actually eating.“

Panašaus pavyzdžio, žinoma, negalėtume prilyginti, pavyzdžiui, rykliui, kurį 1992 m. Londone pristatė Damien Hirst – ikonišku meno personažu laikomas Anglijos„taksidermijos“ atstovas. Ryklys buvo pagautas pagal užsakymą Australijoje ir demonstruojamas formaldehido pripildytoje vitrinoje. Du menininkai, ta pati medžiaga, tačiau analizuojant kūrybą detaliau – visiškai skirtingos idėjos: „D.Hirst yra nuostabus. Pagaliau kažkas galvoja panašiai kaip aš. Tačiau galiausiai vienintelis dalykas, ką mes turime bendro, yra tik medžiaga su kuria dirbam.“

„Damien Hirst is brilliant. Finally someone seems to think the same way i do. But at the end the only thing we have in common is the material.“

Tačiau visgi labiausiai žinomi Iris kūriniai, tai iš įvairių iškamšų gaminami batai.

Kokį įspūdį palieka iš gyvačių, gulbių ar arklio kanopų kuriami aukštakulniai? Abejingų tikrai nėra, tačiau vyrauja ganėtinai kraštutiniškos nuomonės – arba patinka, arba sukelia neigiamas emocijas ir pasibjaurėjimą. Ar tokias, vadinkime, futuristinės kanopas reikėtų priskirti praktiškoms, kažkiek net išskirtinėms meninėms išraiškoms?

Kiek praktiškumo šiuose „bateliuose“ – galima diskutuoti. O apie sukeliamas emocijas kalba ilgesnė: susižavėjimas, abejonės, pasišlykštėjimas, žmogiškumo suvokimas, vertybės, požiūris į naujoves – kitaip tariant, tai jausmų kalnas, o juk pristatant savo kūrybą, menininkai to ir siekia – emocijų proveržio, reakcijos, kad ir kokia ji bebūtų.

Paklausit, kas galėtų nešioti tokią avalynę?

Štai Anglijoje buvo sukurta panašių batų kolekcija, skirta Čeltnamo žirgų lenktynėms – žinoma, kanopos netikros, pagamintos iš anglies pluošto, tačiau panaudoti arklio šeriai buvo patys natūraliausi. Reiškia, poreikis tokiai avalynei yra. Na ir kas, kad skeptikai teigia, jog tai nėra higieniška, nėra estetiška, o pagal PETA (angl. People for the Ethical Treatment of Animals – „Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais“) tai tikriausiai ir amoralu. Čia akimirka, kai skeptikams reikėtų paminėti krokodilo odos avalynę bei aksesuarus, bizonų odos striukes, kailinius ir panašiai. Ar krokodilas estetiška, o arklys – jau nebe?

Video interviu su menininke čia.

Susidomėjusiems Iris Schieferstein kūryba, daugiau informacijos čia.

Batų mylėtojams siūlyčiau apsilankyti virtualiame batų muziejuje.

Smalsaujantiems apie iškamšų aksesuarus rekomenduoju šį puslapį.

Kaip galutinį tašką šiai temai, norėčiau pasirinkti labai lietuvišką žodį – dėmesio! Termino paaiškinimas: dėmesio kreipimo tikslai yra aplinkos, minčių ir jausmų, savo paties elgesio ir veiklos suvokimas.

Dėmesio – kaip mes elgiamės su gyvūnais, kaip mes elgiamės su žmonėmis, kaip mes elgiamės su mus supančia aplinka – istoriniu, biologiniu, socialiniu aspektu?

O kad straipsnio pabaiga nebūtų per daug dramatiška visiems skiriu dainą

Atleiskit man už pigų pokštą, bet, pasirodo, ir Varšuvoj galima gyventi. Ką ten Varšuvoj, galima net pusantro metro skersgatvyje, ir ne tik už konteinerio, užsiklojus laikraščiu.

Lenkų architektų komanda Centrala pasiryžo suprojektuoti stilingą ir funkcionalų būstą plote, kuris nesiekia penkiolikos kvadratinių metrų, ir iki šiol buvo išnaudojamas tik kaip vietinis šiukšlynas.

Būsimieji izraeliečio rašytojo Etgar Keret namai-studija formaliai projektuojami kaip instaliacija, nes neatitinka Lenkijos statybų reglamento reikalavimų. Pastato plotis sieks nuo 122cm plačiausioje iki 76cm siauriausioje vietoje, iš gatvės jis bus pasiekiamas nuleidžiamais laiptais, „susiplojančiais“ į pirmo aukšto grindis. Autonomiška vandentiekio sistema ir iš gretimo namo „pasiskolinta“ elektra aprūpins siauriausią Varšuvos namą visais įprastais patogumais.

Drąsus, per architektūros ir gyvensenos normas lipantis projektas turėtų būti pradedamas įgyvendinti jau šį mėnesį. Tikimasi, kad jame gyvens ne tik užsakovas, bet ir Varšuvoje besilankantys menininkai bei intelektualai. Pavyks šitoks architektūrinis-meninis-psichologinis eksperimentas ar ne? Bus įdomu stebėti tokią ambicingą idėją įsikūnijant pakankamai netoli namų.

Iš pradžių kiek pažaiskime. Nežinau, kiek iš jūsų matė vaizdus iš rugsėjo 11-osios be jokio komentavimo ir redagavimo. Aš pamenu, kaip man grįžus iš mokyklos ir įsijungus Byvio ir Tešlagalvio seriją, staiga nutrūko transliacija ir ją pakeitė siurrealistinių vaizdų kaskada. Be kažkokių pašalinių vertinimų, komentavimų ir interpretacijų – tai priminė greičiau S. Dali Naujojo Pasaulio gimimą nei, pavyzdžiui, Peterio Bruegel‘io vyresniojo Mirties triumfą. Būtent kažkas tarp vieno ir kito.

Tai tikriausiai buvo pirmasis medijai skirtas teroro išpuolis žmonijos istorijoje. Į kūdrą mestas akmuo sukėlė tokius ratilus, kad tikėtina, jog patys šio siaubingo išpuolio rengėjai šito nesitikėjo. Pasigirdo pirmosios pastabos ir, savaime suprantama, melas: virš milijono žuvusių, tiesiog skaičiavimas buvo adekvatus įspūdžiui.

Po 9/11 atakos viską papasakoti vaizdais tapo gero tono ženklas. Jei tai nenufilmuota – gal to ir nebuvo. „Priešas“ gali būti žeminamas jo žemėje Abu Graibo (Irakas) atvėju, galima šią teroristų medžioklės paradigmą perkelti ir savosios tėvynės lygmenį, atakuojant labiausiai pažeidžiamas ir trapų identitetą susikūrusias socialines grupes – benamiai gali puikiai tam tikti.

Britų video menininkas bei filosofas Hilary Lawson 2001 išleido knygą “Closure” („Užbaigimas“), –  joje jis teigia, jog Pasaulis pats savaime yra atviras, tačiau mes jį uždarome per savo mintis bei kalbą. Ši knyga yra tarsi biblija jo Pasaulio bei meno matymui, savo teoriją ponas Lawson‘as pritaikė plėtodamas savo inicijuotą video paveikslų judėjimą. Pagrindiniai reikalavimai video paveikslui yra sekantys: kamera turi būti statiška, jokio vaizdo redagavimo ar montavimo, jokio dialogo ir apskritai jokio garso.

Galbūt pademonstravus, kas nėra video paveikslai taps aiškiau, o ir bus duotas papildomas kontekstas. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti iš kompiuterinio meno bei poezijos išsivystęs video feedback fenomenas. Tiesiog imamas realybę atspindintis vaizdas ir ant jo „uždedamas“ tam tikras filtras.

Žodžiai (arba ženklų sistemos) meluoja: kai kurios šiaurės tautos, pavyzdžiui, evenkai, daugelio dalykų tiesiog neartikuliuoja, nuo neišvengiamos žodžių palydovės – melagystės – jie slepiasi intuityvaus veikimo Pasaulyje. Dabar labai madingą, įvairių ženklų reikšmes kontekstuose tyrinėjančią moderniąją kalbotyros atšaką semiotiką, vienas jos patriarchų, rašytojas Umberto Eco, pavadino sistema viso, ką galima panaudoti melui.

Amerikiečių rašytojas Šervudas Andersonas buvo išplėtojęs savitą groteskų teoriją. Anot jos, Pasaulio aušroje egzistavo gausybė minčių, bet nebuvo tokio dalyko kaip tiesa ir tik kai žmogus išsirinko kažkokią tiesą, pavertė ją sava ir pasiryžo jos laikytis, jis iškart tapo grotesku, o jo pasirinktoji tiesa – melu.

Tikriausiai mums reikėjo sukurti religiją, ideologijas, diskursus, kad tik nebūtume užgožti Pasaulio įvairovės grožio. Ką bendro turi visi šie dalykai? O gi siekį niveliuoti, supaprastinti mus supančią aplinką bei mus pačius, ieškoti universalijų ne bendrystės, o skirtybės bei labui, kirsti per žemiausius instinktus ir mumis manipuliuoti.

Jei reikėtų savarankiškai atrasti šios krypties šaknis, pasirinkčiau 7-ojo dešimtmečio pradžią ir garsųjį Andy Warholą. 1963 m. nusipirkęs pirmąją kamerą jis nusprendė nufilmuoti savo miegantį meilužį poetą John Giorno, „filmo“ trukmė – 5 valandos ir 20 minučių, nors darbas susilaukė nemenko žiniasklaidos dėmesio, į jo premjerą atėjo tik 9-i žmonės, du iš jų atkrito per pirmąją valandą. Mene kaip ir daug kur kitur, viskas turi polinkį kartotis kiek kitomis formomis – 2004-ais m. Londono Nacionalinėje portretų galerijoje visuomenei buvo pristatytas valandos ir 7-ių minučių trukmės miegančio moterų numylėtinio Deivido Backhamo filmas.

Abu filmai susiję su (pasyviu) geismu. Pirmajame tai susiję su asmeniniais išgyvenimais, tuo tarpu antrasis variantas skirtas platesniajai publikai, turbūt todėl varijuoja ir jų trukmė. Gyvename jau post-Youtube eroje ir norime visko greitai, aiškiai ir labai paviršutiniškai.

Pagalvojau, kad tai ir skiria tikrą šiuolaikinį meną nuo ne tokio vykusio, o kartais ir labai pervertinto niekalo, nekalbant jau apie gausybę vienašališką Pasaulio suvokimą nurodančių siaubingų Holivudo filmų, norisi paminėti kad ir Damien Hirst ir jo vieną garsiausių „šedevrų“ ryklį akvariume vaizduojantį “The Physical Impossibility of Death in the Mind of Someone Living” – jei įdėmiau įsižiūrėtume, pastebėtume, kad ta baigties estetika šiais laikais perkeliama į pačio žemiausio lygio produkciją, tai, kas tiko vienam kontekstui ir, pripažinkime, visai kitos meninės vertės kūrybai, absoliučiai netinka kitai, lyg tas ryklys būtų išmestas gaivaliotis į krantą.

Menas gali būti tas piemuo, kuris išves mus į pažadėtąją žemę. Meno tikslas lyg ir visada nukreiptas į baigtį, tai ypač ryšku visų klasikinio iki 20-ojo a. antros pusės meno mėgėjų diskurse, šiuolaikinis menas jiems – ne menas, jame nėra uždarymo, bent jau tai nėra labai ryšku ir kanonizuota, ta pati vaizdo instaliacija gali būti demonstruojama tiesiog be pertraukų.

Pabaigiant (!?). Žmonija ir jos kultūra jau išgyveno savotišką apokalipsę: antrasis Pasaulinis karas, fašistų degeneratų meno bei sovietų kultūrinis programavimas sunaikino nemažą dalį kultūros ir trukdė veikti kūrėjams, dėl karo griuvo miestai, kultūra, žemė, nepajėgdama nuryti, spjaudėsi žmonių krauju, o kur dar atominės bombos siaubas, niekas kitas šito taip neatskleidė kaip tikriausiai paskutinis didis uždarytojas Mark Rothko. Menui atėjo laikas inkorporuotis į mūsų gyvenimus, prasminti ir gilinti juos. Antrąjį košmarą išgyvenome prieš dešimtmetį, pastebėjome, ar ne, bet tai labai ryškiai pakeitė mus ir mūsų medijas. Ir galiausiai – neleiskime, kad mus užvaldytų apokaliptinės vizijos, leiskime, kūrybai sugrąžinti tai, ką iš mūsų yra nuolat bandoma atimti.

Daugiau sąlygiškų video paveikslų rasite čia.

Prieš keleta dienų mūsų kolekciją papildė didelis šūsnis naujų ir nevisai naujų leidinių bei knygų apie šiuolaikinį meną. Visą savaitgalį skyrėme skaitymui, vartymui ir vertinimui bei tuo pačiu nusprendėme šia kolekcija pasidlainti su jumis. Visiems žinoma, jog Lietuvoje sudėtinga rasti leidinių apie šiuolaikinį meną, tuo labiau už prieinamą kainą. Taigi, šį kartą šūsnis įvairiausių “socond hand” ir naujesnių knygų už prieinamą kainą. Užsisakiusiems iki trečiadienio, siuntimas nemokamas.

“Image Makers, Image Takers”

Nuostabi knyga besidomintiems fotografija, daugiau nei 300 puslapių interviu su skirtingiausiais fotografais. Čia rasite ir meninės fotografijos, ir reportažo, ir mados. kalbinami fotografai prabyla tiek apie įkvėpimą, tiek apie techniką, asmenines istorijas bei fotografų pasaulio užkulisius. Interviu papildo vizualinė medžiaga, tad skaityti ir tyrinėti be galo įdomu.

Originali kaina 80 LT, mūsų kaina 65 Lt.

“Temporary Spaces”

Stulbinanti knyga, pasakojanti apie įvairiausias apleistas erdves visame pasaulyje, kurios buvo prikeltos naujam gyvenimui – klubams, meno centrams, kavinėmis bei visokiomis kitokiomis socialinėmis erdvėmis. Daugiau nei 200 puslapių albumas su nepakartojamomis nuotraukomis bei istorijomis. Tuos ką žavi Berlynas, sužavės ir ši knyga.

Originali kaina 120 LT, mūsų kaina 85 Lt.

“Art of the 20th Century”

Puikus albumas ir nenuobodžiai parašyta 20-o amžiaus istorija. Jeigu domitės šiuolaikiniu menu, čia rasite pagrindinius autorius bei meno judėjimus tapybos, skulptūros, naujųjų medijų ir fotografijos srityse. Komplektas susideda net iš dviejų knygų, kiekvieną sudaro po 800 puslapių.

Originali kaina 80 LT, mūsų kaina 60LT.

“HR Giger”

Knyga apie legendinį menininką HR Gigerį, dauguma jį pažįsta ir žino už ką jis vertinamas. Knyga pilna kūrėjo darbų, biografijos faktų, filosofijos ir puikios aukštos kokybės vizualikos.

Kaina 45 Lt.

“Minimal Art”

Minimalizmo istorijos faktai, pagrindiniai kūrėjai, darbų pavyzdžiai, vizualinė medžiaga. 94 puslapiai.

Kaina 35 Lt.

“Introducing Gilbert & George”

Knyga apie jau šio amžiaus ikona tapusius porą Gilbert & George. Čia rasite daugelį jų genialių darbų, šiek tiek biografijos faktų bei esė, kuriose tarsi atsispindi šių genijų manifestas.

Kaina 35 Lt.

“MARK”

Kone vieni geriausių kada nors išleistų leidinių apie architektūrą. Visi naujausi projektai, interviu, nereali vizualika ir stulbinanti kiekvieno leidinio apimtis, kuris sveria beveik kilogramą ir sudaro 230 puslapių.

Originali vieno leidinio kaina 70 Lt, mūsų kaina 40 Lt, perkant tris leidinius 100 Lt.

“Art Now”, “Art Now Vol.2″, “Fashion Now”, “The Golden Age of Advertising – the 60s”

“Taschen” leidyklos knygos apie šiuolaikinę kultūrą. Vartydami puslapius rasite žinomiausius šiuolaikinio meno ir kultūros atstovus, begale vizualikos bei indeksus, kuriais pasinaudodami apie sudominusius autorius galėsite rasti daugiau informacijos.

Visų knygų kaina vienoda po 35 Lt.

“Terry World”

Leidinys susideda iš begalės didelio formato ir kokybės Terry Richardson nuotraukų. Pradžioje knygos rasite ir pačio autoriaus minčių bei kūrybos aprašymą.

Kaina 55 Lt.

“Over & Over”

Knyga „Over & Over” susideda iš ranka pieštų tekstūrų ir paternų rinkinio. Kiekviename puslapyje rasite vis naują menininką ir jo sukurtus paviršius.

Kaina 60 Lt.

Rinkinys “100 Contemporary Architects”

Visų šiuolaikinių architektų bei garsiausių pastatų rinkinys. Dvi knygos po 800 puslapių. Sveria tiek, jog galima žmogų užmušti. Ypač rekomenduojama besidomintiems architektūra.

Kaina 100 Lt.

“Camera Work”, “A History of Photography”, “The Photo Book”

Knygus fotografams arba besidomintiems fotografija.

Dvi kraštinės po 35 Lt, vidurinė 15 Lt.

Tiek šį kartą leidinių mūsų virtualiame turgelyje, susidomėję kaip visada rašykite meno.duobe@gmail.com. Lauksime!

Rygos šiuolaikinio meno festivalyje “Survival Kit – 3” sudėtas ekologijos ir meno duetas gelbėja pavydėtinai daug žmonių – po apleistą mokyklą Gertrūdos gatvėje šeštadienio vakarop nenustojo judėti minios.

Netrukus visi buvo priversti susirinkti žaislus ir su tetrapaku patraukti į kiek atokesnę vietą laukiant pagrindinio tikslo – ambiento ir drono koncerto viename iš pastato kambarėlių.

Kitos patalpos, vienok, buvo apžiūrėtos dar šviesoje ir vaikštinėjant laikas nuo laiko vis norėdavosi pastebėti, kaip čia gerai žmonės prigalvoja triukų Rygoje ir kaip Lietuvoj mažai ką rasi panašaus. Kol dar Taivanį aplankiusieji nepradėjo bartis, kad Ryga nėra tikras užsienis, skubu pakomentuoti/pailiustruoti ir pasiūlyti per artėjančią savaitę nepagailėti 10 Lt kelionei pas kaimynus.

Miesto ekosistema (Urban Ecosystem)

Ekologijos tema pasitinka vos įėjus į festivalio kiemelį, kuriame SERDE (Latvija) grupės nariai sukurpė gyvą instaliaciją, paremtą idėja, jog ir mieste įmanoma sukurti alternatyvų sodą, kuriame galėtų augti tiek daržovės, tiek prieskoniai, laistomi lietaus vandeniu ir tręšiami bet kuo, kas lieka nepanaudojama virtuvėje. DIY filosofija vystoma visur – nuo mainų turgelio iki pačios mokyklos; kūrybai tinkama medžiaga gali būti bet kas. Festivalio pradžia sutampa su prieš daugmaž trejus metus prasidėjusia krize, Latvijai kirtusia gana skaudžiai. Iš čia ir atsirado siekis panagrinėti, kokie sprendimai gali būti panaudojami sumažinant įtaką aplinkai ir užpildant ištuštėjusias erdves.

Lauktuvės iš festivalio – susmulkinto popieriaus pripildyti maišeliai, ant kurių užklijuotos nuotraukos iš performanso, rodomo festivalio metu. Žiūrint į video noris prisijungti prie popieriaus drožlėse besimaudančių pusnuogių kūrybininkų, geriančių šampaną.

Labas (Alo/Hello) – Ivars Drulle (Latvija) – senstančios visuomenės išsiliejimas radijo laidose

Kalbantys portretai (Runajosie Portreti) – Anete Lesite (Latvija) – pozuotojas nėra dar viena vaza, kiekvienas jų ateina su istorija

Kalbantys portretai (Runajosie Portreti) – Anete Lesite (Latvija)

Komunistai (Komunisti) – Aija Bley (Latvija) – kiekvienas pažįsta močiutę, prisimenančią, kaip gera buvo kolūkiuose

Kalbos burbulas (Runas Burbulis) – Adam Leech (Baltarusija) – nesunku užsisukti šokant kartu

12 dėžučių nuo praeities ateičiai (12 Boxes From the Past to the Future) – Andris Prigačevs (Latvija)

Matilde Brauna – Anna Heinrihsone (Latvija) – Matilda Brauna visados žino, kada leidžiasi saulė, nors niekada nėra buvusi Rygoje

Matilde Brauna – Anna Heinrihsone (Latvija)

Persikėlimo per upę žaidimas (River Crossing Puzzle) – Ahmed Ogut (Nyderlandai) – kuri iš šių figūrų upę laiveliu turėtų kirsti pirma?

Nestabili jėga (Unbalanced Force) – Krists Pudzens (Latvija) – futuristinis nukrypimas iki Sizifo. “The Art of Predicting the Future” – festivalio potemė, kuri iš karto patraukdavo laiptinėje įrengtoje instaliacijoje. Mechaninis padaras nenustodamas ropščiasi viršun, bet niekaip negali pasiekti penktojo aukšto

⅔ ambientą/droną grojusių šeštadienio vakarą – latviai Yuri_G ir Astrowind. Tarp jų – lietuvio Arma Nada ir ruso Redrum improvizacija

Festivalis savęs neriboja – greta instaliacijų ir video peržiūrų vyksta paskaitos ir dirbtuvės, ekskursijos ir parodos, tačiau labiausiai traukia gyvas vyksmas, prisiminimai juda vaizdiniais – pirmą valandą nakties trys senučiukės sėdi ant suolo ir aptarinėja vieną iš parodų, kažkas ką tik pasisiuvo suknelę iš dėvėtų drabužių, būrys pelių gyvena iš maisto suręstame namelyje. Truputį net keista, kad renginį organizavo Latvijos šiuolaikinio meno centras – būtų įdomu pažiūrėti lietuvišką ŠMC goes Kablys variantą.

Stipri idėja, mažai pritempinėjimų vien estetikos vardan, verta apsilankyti.

Plačiau – festivalio puslapyje.

.*` .* ;`*,`., `, ,`.*.*. tits vagina sex nude boobs britney spears paris hilton jordan capri honeymoon hollywood lindsey lohan girl woman lady sexy man hot stud slut fuck ass bitch nigger chink gook cracker beaner asshole shit feces death murder maim kill rape hurt pain cartoon anime naruto bleach dragonball DBZ <…>

Pradėjusi savo asmeninį susitikimą su šia asmenybe virtualioje erdvėje, kone žongliravau mintyse ironiškas pastabas - “Dar viena mergaitė, besidominti dekupažu, išmoko tris efektus” arba “Fantazijai, kaip praplėsti like skaičių facebook’e nėra ribų”, “Taip, taip, aš irgi turiu gražias kelnes ir filmuojantį mobiliaką” ir t.t. Visos šios pastabos pradėjo painiotis ir pintis, kone ryjant vieną video po kito ir galiausiai padarant išvadą – jog ši jauna mergina yra tiesiog geniali savo stilistika, išsišokimu, nuotaika ir žinoma ironija. Bandau perteikti jums ką pavyko atrasti bei darau trumpą portfolio apžvalgą.

Kuo labiau gilinuosi į dabartinį laikotarpį ir jaunąją kartą, tuo dažniau lieku tiesiog abstulbusi ir jau tikrai nebežinau kas yra kas ir kurioje lentynoje turėtų būti padėta. Turbūt pritarčiau neseniai kitos rašytojos Monikos išsakytai minčiai, jog skirstyti kūrybą į “gerą” ir “blogą” darosi vis sudėtingiau ir galiausiai viskas taip painiojasi, jog stereotipai ar kažkokios kokybės formulės tampa tiesiog nebeįmanomos.

Petra Cortright kūryboje pinasi mėgėjiškumas, kičas, facebook’as, gmail’as, skyp’as ir visi kiti elementai, kurie atspindi dabartinę mūsų visuomenę ir ypatingai jaunąją kartą. Mes sėdim prie kompų, mes žiūrim begales video, mes turim fotoaparatus ir visi įsivaizduojam esą labai kūrybiški, išmokom įvaldyti keletą filtrų photoshop’e, turim “second hand” drabužių bei madingų draugų. Menininkas, Profesorius, Profesionalas ir visi kiti statusai iš didžiųjų raidžių mums nebeturi daug reikšmės, mes visi individualistai, darom tai kas mums patinka, kritikuojam kas nepatinka ir downloadinam nemokamai brangiausias programas bei filmus. Tai mūsų kasdienybė, tai mūsų mąstymas. Turbūt dar niekad mėgėjiškumas ir savamokslių kultas nebuvo taip įsikerojęs kaip dabar.

Pradedant mąstyti apie visą šį judėjimą, “Anonymous” ir “Lulz” grupuotes, socialinius tinklus, nepriklausomas organizacijas bei iš nežinia kur dygstančius kūrėjus, kuriems užtenka “Youtube” kanalo, mobiliako ir trijų efektų, pradeda imti nuostaba, o kartu ir džiaugsmas, jog gyvename tokiame laikotarpyje, kai neaišku kokia kryptimi viskas pasisuks rytoj. P.Cortright savo video darbuose atspindi visą šį chaosą. Atsivertus jos asmeninį puslapį, pasijauti tarsi kokiuose 90-uosiuose – spalvos, judantys elementai, Skype šypsenos ir išraiškos visų pirma iškelia klausimą – kas čia per nesąmonė? Primena virtuvinį stalą baigiant gaminti vakarienę ar kambarį ryte po didelio vakarėlio su krūva stiklinių, nuorūkų ir tuščių butelių. Bet ką kas neestetiška, chaotiška ir neturi jokios tvarkos.

Pažvelkite į paskutinius keleta darbų – juk tai visiškas asmenybės kultas? Bet ar ne tą patį darome kiekvienas mūsų pildydami savo profilius “Facebook” ar dabar “Google+” tinkluose, rašydami blogus, pozuodami ir su visu pasauliu dalindamiesi savo šuns, vaikų, atostogų, drabužių bei visomis kitomis nuotraukomis? Ir tai tik labai maža dalis mūsų asmenybės, kurią kuriame, norime sukurti ir trokštame, jog būtent taip matytų mus kiti – su tokiais pomėgiais, tokiomis nuostatomis, nuomone ir t.t. Būtent šis kultas atsispindi ir P. Cortright kūryboje – su visais užkulisiais, jausmais, pašaipomis, rimtumu ir žaismingumu. Ir tai vėlgi tiesiog genialu.

Dažnai pagalvoju, jog visa ši saviraiška ir asmenybės kultas yra nieko verti ir labai neįdomūs, tačiau galiausiai be galo įdomu rasti kažką tokio nesąmoningo, juokingo ir tuo pačiu absurdiško. Smagu, jog vis labiau plėtojasi terpė, kur save reiškiame – vieniems tai padeda atsiskleisti, kitiems sutaupo laiką atskiriant neįdomias asmenybes nuo tų, su kuriomis norėtumei išgerti arbatos ar pachatinti šį vakarą.

Staigmena ir čia.

Interneto menininkas (kūrėjas) gan įdomi ir nauja sąvoka, tačiau kuo tolaiu tuo ji darosi įdomesnė. Kiekvieną dieną technologijos bei jų suteikiamos galimybės saviraiškai vis plečiasi, paprastėja ir tampa vis labiau prieinamos išmokti bei naudoti. Jeigu anksčiau būdavo be galo sunku išreikšti savo mintis, o išraiškos formų reikėdavo mokytis labai ilgą laikotarpį, tai šiandien viskas tampa paprasčiau, žinoma, nesakau, jog tai nereikalauja laiko, tačiau turint kompiuterį ir interneto ryšį įmanoma daugelis dalykų, kurie anksčiau buvo sunkiai įgyvendinami.

Visa ši vibracija, chaotiškumas, galimybės bei tuo pačiu neapibrėžtumas ir nežinia kas iš viso to gausis, mano manymu, ir atsispindi šios kūrėjos darbuose. Sakyčiau, tai įkvepia.

P.S. Ji gimus 1986 metais, gyvena Kalifornijoje, buvo eksponuojame Venecijos Bienalėje ir visokiose kitokiose erdvėse.

Kartais imu nebesuprasti šiuolaikinio meno. Nepadeda net galvos laužymas.

Tuomet baisiausiai įsigeidžiu, jog koks meno kūrinys bamteltų tiesiai ant mano kiauro makufeliaus ir bent patvirtintų Niutono dėsnį…

Kartais atrodo, jog tai neįmanoma. Kartais traukos dėsnis tikrai neveikia šiuolaikinio meno ir jis plevena kažkur pakibęs virš gyvenimo.

Prisipažinsiu tokius jausmus dažniausiai išgyvenu įvairiose menui skirtose institucijose ar stebėdama specialiai surežisuotus proginius-projektinius meno kūrinius.

Tada baisiausiai trokštu dviejų dalykų: tiesos ir šviesos.

Internetinėje erdvėje gausu šviesos šaltinių.

Tiesa, šį šaltinį aptikau laimingo atsitiktinumo dėka, apsilankiau seminare „Three uses of the knife“ ir užtaikiau ant E-flux naujienų portalo bei žurnalo steigiamojo vadovo paskaitos.

Tąkart atsivėrė akys.

Dabar vis dažniau veriasi e – flux internetinis puslapis.

Yra bent keletas svarių priežasčių, kodėl būtent ten ieškau tiesos.

Pirmiausia, labai gera pasijusti pasaulio piliečiu ir sužinoti kokie meno įvykiai kasdien vyksta plačiame pasaulyje.

Mano mažą surambėjusią širdį džiugina ir tai, jog šis virtualus leidinys (arba teisingiau jo tekstai) gali įgauti materialiai apčiuopiamą formą. Patikusį tekstą galima ne tik parsisiųsti PDF formatu, bet ir atsispausdinus pasidalinti su kitais žmonėmis. Ir tai nebus įvardinta kaip nusikaltimas, sunkia piratavimo nuodėme…

Naršydama po e-flux, jaučiuosi tarsi būčiau atsidūrusi socialiai atsakingoje erdvėje, kurioje nesu skatinama tapti tiesiog meno vartotoja. Čia nuolat purenamos ir kedenamos aktualios temos, kurios nebūtinai tiesiogiai siejasi su menu. Bet tos netiesioginės sąsajos tokios ryškios, priverčiančios susimąstyti.

Geriausias e – flux bruožas tas, jog jis peržengia įprastinio leidinio-portalo apie meną ribas. Puikiausias pavyzdys galėtų būti Hans’o Ulrich’o Obrist’o interviu su Julian’u Assange’u. Kai interviu, tampa ne tik priemone nuomonei išreikšti, bet ir savotišku tyrimu.

Kitas e – flux bruožas, kuris mane nuolat vilioja ten grįžti – tai noras dalintis. Žiniomis ir patirtimi. Puslapyje gausu nuorodų į kitus įdomius šaltinius, informacijos apie įgyvendintus projektus.

Tuomet imu tikėti, jog menas gali tapti natūralia ir suprantama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalimi, taip pat kaip ir noras pavalgyti išalkus.

Monikos blogas čia.

Pastaruoju metu kankina keista būsena. Noriu parašyti apie nusistovėjusius kultūros vandenis sudrumstusį „Naujojo cirko savaitgalį“, bet bijau. Nuotraukų ir video autorius Paulius Karpas.

Baisu, jog nesurasiu tinkamų žodžių. O tie, kuriuos sugebėsiu išspausti ne tik neatspindės patirto malonumo, bet dar ir visą naująjį cirką pavers banalybe.

Be galo trokštu išsilaisvinti ir keliais tiksliais apibūdinimais sužadinti skaitytojų smalsumą (bet ne tekstu, o naujuoju cirku).

„Naujojo cirko savaitgalis“ – savotiškas fenomenas. Mano manymu, tai festivalis, kurio ryškiausias, nors ir nepagrindinis bruožas – edukacija. Visų pirma festivalio spektakliai aukštyn kojomis apvertė iki kaulų smegenų į vaikystės prisiminimus įsiėdusį cirko vaizdinį. Čia nelakstė prakaituotu grimu išsiteplioję klounai, visų juslių neužgniaužė gyvūnų šlapimo tvaikas, niekas nesišvaistė botagais ir žiūrovų malonumo vardan neatliko gyvybei pavojingų triukų.

Naujojo cirko reginiai savo forma artimesni spektakliams ir performansams. Kiekvienas reginys išsiskyrė savita dramaturgija, ritmika, dinamika, choreografiniais elementais ir specialiai jam sukurta muzika.

Bet vakariniai pasirodymai tai toli gražu dar ne visas festivalis – tai tik labiausiai matoma ir rampų šviesos nutvieksta ledkalnio viršūnė. Šio festivalio programa išsiskyrė tuo, jog kiekvieną mielą dieną, be spektaklių vyko praktiniai užsiėmimai – žongliravimo dirbtuvės, teorinės paskaitos, atviros visiems norintiems, susitikimai su spektaklių kūrėjais ir dalyviais. Labai gaila, jog man šitoji ledkalnio dalis taip ir liko tik susižavėjimą sukėlusiomis eilutėmis programėlėje. Didesniems atradimams neužteko tų skurdžių laisvo laiko trupinių. Bet vis guodžiuosi, kitąmet… kitąmet tikrai bus kitaip.

Nuo pat pirmojo festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ mane pakerėjo malonų kūrybinį bardaką primenančia atmosfera. Šitai ypač ryškiai atspindėjo atviras ir nemokamas festivalio atidarymas “Menų Spaustuvės” kiemelyje.

Čia vienas po kito it neklusnūs kamuoliukai ant grindinio pažirdavo žaismingus studentų etiudus primenantys pasirodymai. O artistais tapo margas lietuviškas jaunimėlis. Įtariu (ir be proto džiaugiuosi), jog praktiškai visi jie – savamoksliai, įgūdžius tobulinantys miesto gatvėse, parkuose, ant žolynų, namų stogų ir visuose prieinamuose workshopuose (atleisk lietuvių kalbą už išsišokimą) . Šis faktas man be galo patiko, nes jis atspindi ne tik festivalio rengėjų siekį sukurti abipusį ryšį tarp žiūrovo ir atlikėjo, bet ir demokratišką festivalio dvasią.

Nors po šito atidarymo priėmiau ir kitą gana gėdingą sprendimą – neiti į vienintelį lietuvišką spektaklį. Taip netekau galimybės suvokti realią naujojo cirko situaciją Lietuvoje. Kažkodėl nuojauta man kuždėjo, jog mūsų naujasis cirkas dar neturi jokio pagrindo neigti senojo cirko, jog mūsų naujasis cirkas gyvuoja labiau kaip laisvalaikio užsiėmimas, gyvenimo būdas, bet dar ne kaip menas. Bet tai tik nuojauta ir įsivaizdavimas – ne faktas.

Belieka prisipažinti, jog „Naujojo cirko savaitgalį“ dievinu dėl galimybės nustebti. Atrodo, jog čia pasirodymai nepaklūsta ne tik gravitacijos dėsniams, bet ir nusistovėjusioms scenos meno taisyklėms bei kanonams. Tokia jėga pribloškė ir pirmasis festivalio spektaklis „Taiteul“. Stiprus emocijų užtaisas, kuriam sprogus neliko nieko. Tikra buvo tik tai, kas vyko scenoje. Sąlyginė spektaklio erdvė/scenografija labai priminė išprotėjusį, lengvai atpažįstamą civilizuoto miesto pasaulį (nūdieną), į kurį, kaip drugeliai į liepsną, veržiasi dauguma žmonių. O žongliravimas, muzikavimas, akrobatika tapo kovos su klišėmis ir kasdienio gyvenimo banalybėmis platforma. Pakerėjo be galo ryškūs ir neįtikėtinai išraiškingi personažai.

Antras festivalio spektaklis „Quiproquo“ buvo didesnis džiaugsmas akims ir ausims, priminė modernaus šokio performansą. Dvi judrios plikės scenoje su savo kūnais ir paprasčiausiais daiktais (plytomis, lentomis, vytelėmis, kamuoliuku) net tik išdarinėjo stebuklus, bet ir nuolat perkurdavo erdves, permesdami žiūrovą iš vienos būsenos į kitą. Per akimirką painus labirintas virsdavo į tyvuliuojančio ežero platybes, o ežeras susitraukdavo į jaukų pasisėdėjimą ant suoliuko.

Trečiojo festivalio spektaklio nepamiršiu dar ilgai, nes jis saulėtą šeštadienį nubiednėjusios, morališkai sustabarėjusios ir užsikonservavusios šalies sostinę pavertė gyvu miestu. Tam stebuklui neprireikė nieko ypatingo tik keturių kostiumuotų skirtingos kompleksijos ponų Bynų, vieno muzikanto, kartoninių dėžių, pintinės, šluotų, prancūziško batono, aikštės ir minios žioplių.

Perspausta vaidyba ir smagūs triukai, pasirodo tik tiek tereikia, jog žmonės pasijustų laimingi ir po miestą aidėtų ne policijos sirenos, o juokas. Man baisiai patiko vėpsoti ir ploti katučiu.

Šita smagia gaida ir norėčiau baigti, bet liko dar vienas spektaklis – „Motetas“. Prisipažinsiu, jo aprašymas mane buvo suintrigavęs labiausiai. Motetas – muzikinis terminas, apibūdinantis daugiabalsį vokalinės muzikos žanrą. Spektaklio atlikėjai penki skirtingų tautybių žonglieriai turėjo tikslą visame kame atspindėti tą daugiabalsiškumą. O iš viso to išėjo gana keistas reginys labiau primenantis meistriškumo pamoką nei spektaklį. Publika plojo karštai, atsistojusi. Iš to supratau, jog tai buvo tikrai vertinga pamoka profesionalams.

Taigi liko lašas nuoskaudos, bet ne dėl nesuprastos meistriškumo pamokos, o dėl neišnaudotos galimybės pasikalbėti su naujojo cirko kūrėjais. Iškart po spektaklių, emocijų ir klausimų bangai nenuslūgus.

Vaizdas iš festivalio atidarymo

Iš spektaklio „Taiteul“

Iš spektaklio „Taiteul“

Iš spektaklio „Taiteul“

Rašytojos Monikos blogas čia.

Šį kartą pasakojimą apie kūrybą, piešinius ir įkvėpimą noriu pradėti trumpu įvadu susijusiu su matematiniais skaičiavimais, šių dienų technologijomis bei išradimais.

Kam girdėta, kam ne, bet egzistuoja toks prietaisas kaip spirografas – mechanizmas kuriantis geometrines, matematiškai apskaičiuojamas linijas, moksliškai dar vadinamas hipotrochoidais ir epitrochoidais. Egzistuoja kelių tipų spirografai – elektroniniai, susidedantys iš plastikinių pavarų, įvairaus dydžio žiedų, trikampių ir tiesių liniuočių, bei paprastesni mechaniniai – liniuotė su krumpliaraščiais, įstatai tušinuką, pasuki ir gaunasi kreivės; priklausomai nuo skylių parametro ir dantiraščio, kreivės gaunasi vis kitokios. Pastarojo tipo spirografas buvo išrastas 1965 metais britų inžinieriaus Denys Fisher, ir 1966 metais pristatytas Amerikos ( JAV ) rinkai.

O štai po keturiolikos metų gimęs amerikietis Tony Orrico išrado žmogiškąjį spirografą: atsiklaupęs, atsigulęs ar stovėdamas prieš didžiules drobes, delnuose laikydamas rašymo įrankius, keletą valandų ritmingais judesiais – pirmyn ir atgal jis kuria savąją, spirografo pavyzdžiu paremtą, linijų raizgalynę.

Kas tai vadina linijų raizgalyne, kam tai tiesiog meditacijos išraiška, o kas šį reiškinį įvardina šiuolaikinio meno apraiška.

Kūno naudojimas kūryboje nėra naujiena. Jackson Pollock – atsiskyrėlis valandų valandas praleisdavo virš savo drobių, neproporcingai taškydamas dažus, ir taip fizinės jėgos dėka išgaudamas įvairias kompozicijas, šiuo metu vertas ne vieno milijono. Dar vienas pavyzdys Janine Antoni. Autorė savo kūną ar atskiras jo dalis (burna, plaukai, akių vyzdžiai, smegenys) naudoja kaip įrankius, kurdama savo pasirodymus. Kalbant apie šią menininkę verta paminėti keletą pavyzdžių. Vienas iš daugybės projektų „In Loving Care“, kur J.Antoni naudodama savo plaukus tarsi teptuką, piešia jais atsiklaupusi ant galerijos grindų. Dar vienas momentas iš jos kūrybos tai „Gnaw “ (graužimas ) – menininkė  apdoroto šokolado ir lydytų riebalų gabalus, sveriančius po 300 kilogramų, dantimis kramtydama paverčia didžiulėmis vienetinėmis skulptūromis.

Nepaisant skirtingų kiekvieno kūrėjo išraiškų, šį kartą, didesnį dėmesį norėčiau sutelkti į Tony Orrico kūrybą. Su kiekvienu pasirodymu jis pateikia ne tik naujus savotiško stiliaus darbus, bet tuo pačiu metu tyrinėja žmogaus kūno galimybes. Kartais naudodamas tik riešą, kartais visą kūną, jis kuria didelio formato sisteminus ir tikslius brėžinius.

Tokia kūrybos išraiška, tarsi pamažu įsitvirtina šiuolaikinėje meno kultūroje. Menininko darbai, šiuo atveju Tony Oricco antropometiniai piešiniai, tai sąveikos pavyzdys tarp žmogaus psichologijos ir fizinių judesių, geometrijos ir asmenybės pasąmonės.T.Orrico savo pasirodymuose pateikia ir galutinį proceso rezultatą ir patį procesą, taip derindamas vaizduojamąjį meną su savotišku šou. Galimybė stebėti „žmogų spirografą“ – tai galimybė pasinerti į meditacijos procesą. Pradžioje atrodo nuobodu, sukasi daugybė minčių, klausimų, galutinis rezultatas atrodo taip toli ir nepasiekiamas- kol galiausiai mintys išsivalo nuo nebereikalingų klausimų, belieka tik stebėtojas bei hipnotizuojantis procesas. Žinoma pasiekti tokią būseną reikia kantrybės – vidutinė T.Orrico pasirodymų trukmė yra keturios valandos.

Žvelgiant į šį reiškinį kritiko žvilgsniu, iš šalies atrodytų, jog tai nėra taip įdomu ar konceptualu – pagrindas yra fiziniai judesiai, kuriuos stebint reikia gerokai pasistengti norint čia įžvelgti menininę vertę. Tačiau emocijos, nors ir neišreiškiamos akivaizdžiai, palieka erdvės interpretacijai, sutikime, net neįsivaizduojame, kas vyksta menininko viduje kai tas pats veiksmas kartojamas keturias ar daugiau valandų.

Stebint T.Orrico pasirodymus galima atrasti daug įdomių detalių, kurios gali būti siejamos su meno, mokslo ar medicinos sritimis.  Žinoma, pirmiausia išryškėja elementarūs judesiai – rankų mostai, kūno pusiausvyra, ritmiški pasikartojimai. Meninė idėja lieka tarsi paslėpta. Tik skiriant šiam performansui daugiau laiko, kūno kalba pradeda perduoti daug trumpų ar ilgų, įdomių ar nuobodžių istorijų, kurias kiekvienas stebėtojas kuria individualiai mintyse.

Žvelgiant iš kitos perspektyvos šį reiškinį galima tapatinti ir su savotiška šokio išraiška. Įžengimas į sceną, veiksmas, pabaiga. Tačiau vėlgi tai šokis kur daugiau dominuoja judesiai nei perteikiamos idėjos.

Tony Orrico gimė Ilinojaus valstijoje (JAV). Įkvėptas dailininko senelio, nuo vaikystės daug piešė, vėliau universitete jam įtaką padarė draugė šokėja. Judesio išraiškos menas jauną menininką itin sudomino, po kurio laiko tapo choreografu, tuo tarpu šiuo metu jis save pristatato kaip menininkas – dailininkas – choreografas. Šiuo metu Kalifornijoje vyksta pirmoji solinė T.Orrico paroda.

Apibendrinant šią kūrybą, tiesiog norėtųsi pacituoti autorių bei palikti erdvės kiekvienam asmeniškai ją interpretuoti.

„Mane žavi natūralios kompozicijos. Aš nenusimanau apie meno, matematikos ar mokslo susijungimą į visumą, bet intuityviai tai mane domina. Taip aš stengiuosi atskleisti savo pastangas, surasti patirties tašką. Man patinka eksperimentuoti apjungiant ir susipažįstant su sistemomis, išreiškiančiomis grožį “.

I marvel at the composition of nature and cycles.I am not versed in the convergence of art and mathematics or sciences, but I find myself instinctually attracted to this relationship. I try to dilute my efforts and find an experiental point of entrance. I like to experiment with both embodied and cognitive systems that yield beauty.My favorite art is somewhat accidental and overwhelmingly concise.

Daugiau nuotraukų, video medžiagos bei informacijos apie organizuojamus pasirodymus rasite čia.

Straipsnio autorė Ema Kilikevičiūtė.

Žurnalistas Bill‘as Kantopheris šio albumo apžvalgoje rašė: „lyg ore pakibęs netikėtumo ir pavojaus kupinas virpulys. Vieta, kurioje susitinka T. Browningo filmas “Freaks”, R. Meyer‘is bei D. Lynch‘as. Mes visi mene siekiame intensyvumo bei dvilypumo“.

Ne taip jau dažnai šiais laikais gali išvysti kažką išties kitokio, stebinančio, gluminančio ir kartu gilaus, savito ir nepakartojamo. Su šio autoriaus anonimo darbais susipažinau visiškai netikėtai ir nieko nesupratau: kas, kodėl, kas iš to? Patraukė daug kas: radikalumas, savita estetika, anonimiškumas, savita marketingo bei viešųjų ryšių sistema, požiūris į vartotojus. Tik interviu metu ėmė kažkas aiškėti: pašnekovas nustebino savo atsidavimu, intelektu bei išties giliu pasaulio suvokimu. Dar kartą įsitikinau, kad niekas nėra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mokiausi klausinėdamas. Šis pokalbis apie šio meno prigimtį, filosofiją, raidą, santykį su aplinka. Meluoju! Jis apie žmogų, apie mus visus ir kiekvieną atskirai.

Pradedu vis labiau galvoti, kad tokių super-žvaigžių eros atstovų kaip Jeff Koons ar Damien Hirst laikas praeina ir, norėdami išlikti, kūrėjai turėtų nusileisti nuo savo ego supiltų smėlio kopų: kontaktas su vartotoju turi vykti viename akių lygyje… Antraip tas ant tuštybės supiltas kopas išpustys visagalis laikas.

O kaip jūs suvokiate dvilypumą bei dualizmą?

Aleksandras Rimdžius. Anglijoje taip vadinamos Viktorijos epochos laikmetyje (19a. antra pusė) buvo paplitusi praktika dėl pinigų viešai demonstruoti „neįprastos natūros“ žmones, šiais laikais tokie individai dažnai patys veržiasi į viešumą. Kaip manai, ar tai susiję su poreikiu būti priimtam į sociumą kaip lygiaverčio jos nario statusu?

Dualism Artist (toliau D.A.): Jei omeny turi fizinę išvaizdą, pabandykime viską sukonkretinti: Viktorijos eroje tik neturtingi, beklasiai ir niekam nerūpantys žmonės buvo šitaip išnaudojami, aristokratų niekas nelietė. Šiais laikais plastikos chirurgijos dėka tokių žmonių tiesiog nebeliko.

A.R. Kas yra normalu ir kas jau nebe? Kaip varijuoja šios kategorijos keičiantis socialiniam kontekstui?

D. A. Įprastumo bei vienodumo sąvokos paveikė mūsų kultūrą, religiją, žiniasklaidą bei politiką. O visa tai, kas netelpa į šiuos rėmus – iš tiesų yra NORMALU ir gaila, kad žmonės galvojantys savo galva ir neinantys su banda yra laikomi keistuoliais.

A.R. Papasakok apie savo darbo filosofiją. Kokie anonimiškumo teikiami pliusai bei minusai?

D.A. Dualizmo esmė yra tam tikra koncepcija arba požiūris, kad viskas šiame pasaulyje pagrįsta ko-egzistuojančiomis priešybėmis, kurios arba papildo viena kitą kaip kad jin ir jan idėja rytų kultūroje, arba patiria konfliktą kaip vakarų civilizacijoje. Dualizmas gali pasireikšti kaip priešpriešą tarp proto ir kūno, proto bei materijos, moralinio dvejopumo bei konflikto tarp gėrio ir blogio manifestacijos. Pats apibrėžimas gali varijuoti ir įgauti naujas formas: meno, psichologijos, filosofijos, bei religijų suvokimo laukuose.

Kai kurių dalykų atspindys mūsų mene yra susijęs su dualizmu kaip dilema arba tuo, kaip kai kurie žmonės įsivaizduoja Pasaulį ir tai, koks jis yra, kartu su beviltiška žmonija ir jos dvilypumo bei vidinių konfliktų sąlygoto silpnumo.

Anonimiškumo pliusai: nematomumas suteikia galios, suteikia gilesnio stebėjimo galimybę, „pertvarkyti“ save taip, kad galėtum viską matyti tarsi kito akimis.

Taip pat įsivaizduokite, kas būtų jei ateitumėte į britų socialistų partijos susirinkimą ir apsimestumėte nesuprantąs nė žodžio angliškai: apie savo paslaptis jie nebijotų garsiai kalbėti ir jūs sužinotumėte daugiau.

Kita priežastis yra ta, kad nuolatos žiūrėdamas žinias matau, kaip visuomenei žinomi žmonės yra maišomi su žemėmis dėl savo kvailų poelgių, kuriuos paprasti žmonės išdarinėja kasdien. Pavyzdžiui, kilo didžiulis skandalas kuomet lipdama į automobilį Britney Spears vos iš rankų neišmetė savo kūdikio – o kiek paprastų moterų ištinka panašūs incidentai?

Bill’as Clinton’as (pirmasis apkaltos būdu atstatydintas JAV prezidentas,- A.R.) savo darbo kambaryje užsiiminėjo oraliniu seksu. Visas Pasaulis tą sužinojęs išsikraustė iš proto, turėtum prisiminti kokį pažeminimą jam teko po to iškęsti. Tas pats Pasaulis pamiršo, kad tuo kasdien mėgaujasi milijonai vedusių vyrų ir niekas nekritikuoja Hillary (tuometinė pirmoji šalies dama,-A.R.) už tai, kad jos veidas primena šuns pasturgalį!

Nesistebiu, kad vyriškis „slystelėjo“. Dėl tokių dalykų man labai gaila žinomų žmonių; anonimiškumas suteikia galimybę gyventi PAPRASTĄ ir NEAPRIBOTĄ gyvenimą. Kaip ir kiekvienas eilinis žmogus aš galiu suklysti ir galiu mokytis iš jų nepakenkdamas savo kaip menininko, visos organizacijos bei kažkaip su visu tuo susijusių asmenų prestižui. Trūkumai: tipinio praeivio mentalitetas. Daugelį žmonių nuo gilesnio domėjimosi tavo kūryba atbaido būtent tas anonimiškumas. Tai stabdo visą plėtrą, tiesiog žmonės yra įpratę reiškinius sieti su tam tikru vardu ir veidu, tačiau stengiuosi iš paskutiniųjų ir visada matau puspilnę stiklinę.

A.R. Gal gali mus nušviesti, kaip viskas prasidėjo? Nelaikai savęs tam tikrus moralinius tabu laužančiu Banksy atitikmeniu ?

D. A. Dualizmas prieš tai kai tapo dabartiniu Dualizmu vadinosi „Prieštaros“ (The Contradictions)!! Supranti – gyvenimas yra nesibaigianti kova, kas daro tai vertą pasimėgavimo yra tai, kad tik šitokiu būdu (pvz. Blaškantis tarp proto ir širdies) galima pasiekti susitaikimą.

Laikui bėgant supratau, kad toks terminas pilnavertiškai neatspindi mano požiūrio… dualizmas yra platesnė sąvoka ir ji nebūtinai kalba vien opozicijomis, bet ir apie tam tikro reiškinio dvejopą prigimtį.

Kažkada turėjau savo „kūrybinį veidą“, net nuotrauką savo interneto puslapyje, tačiau žmonių reikalavimai, priekabės, niurzgėjimas bei kvailumas prispaudė mane prie sienos!!! Nusprendžiau keistis, praplėčiau savo dviejų pagalbininkų komandą, kad galėčiau rūpintis tik kūrybine šio reikalo puse.

Be to, kai kuriuos žmones gali įsiutinti net būdamas su jais malonus! Išlikdami nematomais mes kartu apsisaugojame nuo tiesioginių puolimų!

O kas dėl Banksy – nuvylei mane to klausdamas, jei šis interviu vyktu realybėje patirtum mano pykčio kupino žvilgsnio rūstybę. Didžiausias komplimentas man yra būti lyginamam su tokiu genijum kaip Joel Peter Witkin’as, taip pat Diane Arbus ar Caravaggio.

Galų gale: aš NESU pati svarbiausia viso to dalis! Esmė – pats menas ir jis liks po manęs. Ši idėja yra visaapimanti ir jai nelemta taip imti ir nutrūkti.

Įkvėpimo semiuosi iš klasikinio meno, graikų mitologijos, psichologijos, įvairių religijų, psichologinės seksualumo pusės, socialinės problematikos bei mokslo, taip pat filosofijos, literatūros, muzikos bei poezijos.

Viena pirmųjų Dualizmo nuotraukų

A.R. Nepagalvoji apie tai, kad kuo saugesni bei patogesni mūsų gyvenimai tampa, tuo labiau esame linkę tai atsverti mėgaudamiesi tamsiąja Pasaulio puse: bjaurastimi, demoniškumu, be jokios atjautos stebėti smurto jūroje skendinčios popkultūros bangavimą?

D.A. Nebūtinai: vargas, neteisybė ir priespauda GALI iššaukti lygiai tokius pačius rezultatus. Kaip aš jau sakiau, susitaikymas ateina kovojant dėl susitaikymo. Pridėsiu, kad Laikas ir Pinigai yra du dalykai, kurių abiejų drauge atimti iš žmogaus nevalia!

A.R. Po velnių! Turėčiau Tave pasveikinti su nuostabia žinia, jog Dualism photography albumą nuo šiol galima įsigyti ar bent pavartyti Londono Tate galerijoje. Jautiesi pagaliau įvertintas meno srities profesionalų?

D.A. Ačiū. O, ar teikiu tam didelę svarbą – tikrai NE!!! Supranti, jaučiuosi dėl to dėkingas, tačiau tai yra dalykas, kurį realiai gali nebent tik įrašyti į CV ar į kokią rekomendaciją, jei mano knyga ir nebūtų ten atsidūrusi – tai nieko nekalbėtų apie mano meno vertinimą ir, patikėk manimi, tie taip vadinami profesionalai patys nesupranta, ką tauzija. Man buvo pasakyta: galerijai nereikia šio albumo ir apskritai mums nepatinka Jūsų menas. Tiesiog vienas darbuotojų, prancūzas, primygtinai reikalavo matyti šį albumą Tate.

Lyginant su kitomis vakarų Europos šalimis (Vokietija ar Prancūzija), anglai yra pernelyg konservatyvi tauta, ir pagrindinis atmetimo argumentas buvo tai, jog ši knyga tiesiog neišsitenka jokios kategorijos rėmuose.

A.R. „Savaime suprantama“- kiekvienas pasakys,- „dualizmas nurodo tam tikras opozicijas: gėrį ir blogį, grožį ir bjaurastį, bet atleiskite man – nematau Jūsų fotografijose nieko gražaus“. Ką atsakytum tokiam žmogui?

D.A. Laba diena. Visų pirma tau reikėtų išvysti visą albumą prieš užduodant šitokius klausimus. Jame estetiškai turtingos, su paslėpta nuodėmingumo potekste, nuotraukos. Jos varijuoja savo emociniu, intelektualiniu ir vizualiniu turiniu, antraip tikrai būtų sunku peržvelgti visą albumą neapsivėmus. Tiesiog, estetikos pojūtis kiekvienoje kultūroje ir kiekviename asmenyje vis kitoks.

A.R. Papasakok apie ilgą ir niekaip nesibaigiančią kovą su Facebook socialinio tinklo taikomais cenzūros apribojimais.

D.A. O varge, net nežinau nuo ko pradėti. Trumpai tariant, tai ne vien facebook sistemos kaltė, politika taip pat vaidina dideli vaidmenį. Pavyzdžiui, pagal APPLE taisykles, negalima jų Iphone mobiliajame telefone įdiegtoje susitikinėjimų aplikacijoje kelti nuotraukų, kuriose esate pusiau apsinuoginę, tačiau niekas nesikabinėja prie Beyonce ar Lady Gagos, kai jos pagamina seksualinių užuominų kupiną video klipą. Politika = veidmainystė.

Vis dėl to, mes nusiuntėme laišką bei savo albumą vyriausiajai facebook valdybai, pažiūrėsime, kokia bus jų reakcija.

A.R. Kokiomis aplinkybėmis sutikai poetą Steven Pottle? Pasakok apie genialiąją „kankinančios masturbacijos“ idėją.

D.A. Su kitais menininkais susikontaktuojame internetu – žvalgymo darbus atlieka mano padėjėjai ir jei jie nusprendžia, kad žmogus mums tinkamas – praneša man. Kalbant apie „Underneath it all“ filmą, iš pradžių mes susitikome pokalbiui: pateikiau jam gausybę asmeninį gyvenimą liečiančių klausimų ir pradėjau kurti būsimo bendro darbo viziją. Pats filmas jau sukosi mano galvoje dar prieš pradedant filmavimą, tačiau padarėme eilę įvairiausių temos variacijų, kol Stevenas pagaliau pradėjo nesivaržyti nei manęs nei kameros. Filme ir matote paskutinį iš filmavimų; savo darbą atlikus grimuotojui, likusią dalį realizavau pats – viskas gavosi tiesiog be priekaištų.

Menas kuria pats save. Mes, menininkai, esame tiesiog viso to perdavėjai.

A.R. Palaikai itin glaudžius ryšius su savo klientais bei judėjimo gerbėjais: iš pačių įvairiausių Pasaulio kampelių žmonės Tau siunčia nuotraukas, kuriose jie yra įsiamžinę su dualizmo albumu rankose, Facebook vartotojai gali siūlyti pavadinimus patalpintoms nuotraukoms. Modeliai patys renkasi aplinką, stilistiką bei foto sesijos idėją, tiesa? Kvieti juos visus dalyvauti bendrame kūrybos procese ar tiesiog bendrai mėgaujiesi savo meno neapibrėžtumu?

D.A. Už visa tai, ką iškovojome esame skolingi savo fanams ir su didžiausiu malonumu su jais kasdien bendraujame internetinėje erdvėje. Jaučiamės begalo laimingi ištrūkę iš to meno burbulo, galėdami pasimokyti daugybės dalykų iš savo gerbėjų. Be savo gerbėjų Dualismas yra niekas ir už tai mes juos BEGALO MYLIME.

Modeliai negali rinktis, kaip jie bus fotografuojami, antraip, kokia prasmė jiems eiti pas mane? Turime modeliams skirtas rekomendacijas bei sąlygas ir jei tik jie su visu tuo sutinka – pakviečiame dirbti kartu. Jei modeliai patys rinktųsi sesijos pobūdį, ji prarastų mano asmeninį braižą bei sąmoningumą.

Mūsų taisyklės modeliams yra tokios: visiškas apsinuoginimas, jokių apribojimų, pasitikėjimas savimi, siekis laužyti standartus, nestandartinis mąstymas, sugebėjimas bendradarbiauti, drąsa, aistra menui bei nebijojimas išbandyti naujus dalykus.

Filipinietis Sunny (centre) kartu su draugais apžiūri įsigytą Dualism photography albumą

A.R. Ar turi nusistatęs kažkokius vidinius moralinius apribojimus? Esi atsisakęs ką nors fotografuoti? Niekada nepagalvojai: „o, brolyti, juk tai tiesiog nesveika“?

D.A. Ne… Išties jau nebeliko nieko, ką būtu galima priskirti šiai kategorijai. Karalienė ir ta tuštinasi du kartus per dieną ir pati valosi savo sėdimąją!

A.R. Ką patartum tiems mūsų skaitytojams, kurie taip pat užsinorės pas Tave nusifotografuoti?

D.A. Personalinių sesijų senai NEBEDARAU! Į rankas paiimu kamerą, kad sukurčiau savą Pasaulį. Savo komandai nurodžiau užuot interesantams pasakius griežtą „ne“ ir taip juos atstūmus, pateikti nesuvokiamo dydžio kainą už sesiją. Dauguma pasitraukia, bet yra buvę ir atkaklesnių, jiems teko pasakyti, esą esu išvykęs komandiruotės tikslams, kas iš tiesų ir būna gana dažnai, keliauju, teikiu konsultacijas bei skaitau paskaitas užsienyje.

A.R. Galiausiai, kokie Tavo ateities planai? Kaip visas Dualizmo judėjimas pasikeitė nuo pat jo pradžios, kokią transformaciją pergyvena dabar ir kas jo laukia ateityje? Galbūt galvoje jau kirba kažkokio naujo judėjimo idėja?

D.A. Ruošiu antrąją Dualizmo serijos knygą, kuri bus kur kas gilesnė už pirmąją, na o likusi dalis susiklostys savaime.

Ačiū už pokalbį!

Autoriaus svetainė čia.

Kalbino Aleksandras Rimdžius.

Idėja parašyti apie menininką pravardžiuojamą Charming Baker visų pirma kilo pamačius nuotaikingą parodos atidarymą, spinduliuojantį gera atmosfera ir įdomiu parodų organizavimo požiūriu. Netrukus pamačiau ir keletą darbų, kurie galima drąsiai pasakyti yra ganėtinai madingi ir komerciniai, o galiausiai sužinojau, jog Baker tiesiog šaudo į savo darbus, ką gi meno žudikai ir žmonės verčiau laiką leidžiantys pub’e nei VIP vakarėliuose visuomet buvo viena mano aistrų.

Charming Baker istorija vienų tų, kurios dažnai prisimenamos nusijuokiant ir pateikiamos kaip gyvenimo ironijos ir sėkmės pavyzdys. Daugelį metų būdamas ganėtinai nepastebėtas, augindamas vaikus namie kuomet žmona dirbdavo, galiausiai peržengęs 40-metį jis tapo menininku, kuris ironiškai juokaudavo, jog neįperka savo asmeninės kūrybos.

Šiuo metu jis dirba už galerijos sistemos ribų, vienas jo vadybininkų yra garsusis muzikos prodiuseris Pat Magnarella, kuris vizualiųjų menų kūrėjo Baker marketingines kampanijas kuria lygiai taip pat kaip savo atstovaujamų muzikantų. Taigi, prieš parodų atidarymą lygiai kaip prieš koncertus platinami akis kabinantys “trendy” flaeriai, atvirukai bei plakatai. Tuo tarpu parodų atidarymai garsėja savo kai kurių lankytojų vardinama rokenrolo stilistika, kuomet atidarymai vyksta netradicinėse erdvėse, juose pasirodo įvairūs dj-ėjai, baras taip pat priskiriamas prie neatsiejamų atmosferos dalių, o lankytojai pasižymi spalvingumu bei stiliumi.

Mano manymu, toks socialinio aspekto kūrimas yra neatsiejama sėkmingų parodų dalis. Iš karto kyla klausimas, kur jums įdomiau lankytis, baltame kube, pilname nuobodžių asmenybių, kompleksuojančių ką kur ir kada pasakyti ar originalioje patalpoje vykstančiame laisvame nuotaikingame susibūrime, kuomet renkamasi ne tik pažiūrėti kūrybos, bet ir pabendrauti, susipažinti bei visų pirma jaustis laisvai. Manau, tokioje atmosferoje atsiranda daugiau iniciatyvų bendradarbiauti ir bendrauti, na ir žinoma tai puiki marketinginė kampanija, kadangi po atidarymų, pažvelgus į vaizdinę medžiagą nori nenori susidomi kas čia vyksta.

Some Mechanisms That Trigger Desire Are Not Easily Understood ( Kai kurie mechanizmai, kurie reikalauja aistros nėra lengvai suprantami)

The Throbbing Realisation That The Future Looks An Impossible Place To Be (Stiprus suvokimas, jog ateitis atrodo kaip neįmanoma erdvė egzistuoti)

Love Is Never Putting All Your Eggs In One Bastard (Meilė nereiškia dėti visus savo kiaušinius (kiaušialąstes) į vieną šiknių)

Kalbant apie pačius autoriaus darbus lengva pastebėti, jog juose dominuoja gan madingos šiuo metu tendencijos, kaip tarkime tapybos ir grafikos sintezė, nutrintų, retro stilistiką primenančių paviršių ir spalvų naudojimas bei gyvūnų motyvai. Esu tikra, jog šitie bruožai taip pat prisideda ir prie darbų komercinės sėkmės – t.y. kūryba visų pirma atrodo patraukli ir skani vizualiai. Kita vertus, man asmeniškai patinka autoriaus ironija bei charakterio įskverbimas į darbus. Dedu galvą, jog kūryba su tokiais lozungais patraukia ne vieno kūrybininko ar marketingo direktoriaus akį, priversdama pagalvoti apie originalaus darbo arba bent jau printo pasikabinimą savo studijoje ar ofise.

Aš šią kūryba priskirčiau prie šiuolaikinės grafikos ir dizaino, tuo pačiu galbūt vėl pagalvojus apie tapybą, kuri daugeliui yra nuobodi, bent jau iki to kol į ją nepradedama šaudyti. Nereikėtų ir pamiršti pop-art’o, kurio įtaka čia akivaizdi, netgi pastebint kai kuriuos naudojamus simbolius, kurie vietomis gali pasirodyti ganėtinai nuobodoki.

Bet kokiu atveju, dedu pauzę palikdama jus mėgautis darbais ir interviu su menininku. Norintiems apsilankyti parodoje reikėtų iki liepos 31 apsilankyti Londone, informacija ir adresas čia.

Beje, jei kas naudojate google+ ir mėgstate mano straipsnius, mano profilis čia. Jei kam reikia pakvietimo į google+ kreipkitės.

Half Pint (The Panda Boy) (Pusė pintos. Panda berniukas)

Let Us Richochet Off All The Alternatives That Destiny Has To Offer (Panaikinkime visas alternatyvas, kurias likimas mums gali pasiūlyti)

Just One Of The Many Gods I Don’t Believe In (Tiesiog vienas iš dievų, kuriais aš netikiu)

The God Given Pleasure Of Another Man’s Nightmare (Dievo suteiktas malonumas mėgauti kitų košmarais)

I See Things I Don’t Want To Be In People I Like The Most (Matau dalykus nenorėdamas, jog juos turėtų žmonės, kurie man patinka)

Oh What Will Become Of The Mess We Have Made? (Eh, kas bus iš visos tos betvarkės, kurią sukūrėme?)

Dafnė ir Apolonas (Daphne and Apollo), 1990

Joel Peter Witkin skelbimuose rašo ieškantis neūžaugų, aukštaūgių, žmonių su uodegomis, ragais, sparnais ar persuktomis kojomis; taip pat jį domina visi, gimę be rankų, kojų, akių, krūtų, genitalijų, ausų, nosies ar lūpų. Visi, kurių genitalijos neįprasto dydžio. Visi, kurių išvaizda ekstremaliai iškrypusi. Gyvi ir mirę. Fetišistai ir tie, kurie tiki, kad yra dievai. Žinoma, ponas Witkinas neatsisakytų nufotografuoti ir tikrą Dievą.

Nusidėjėlis (Penintente), 1982

Jo fotografijose – preciziškai surežisuoti spektakliai, gilinantis į detales arba pasiklausius apibūdinimų išsiskleidžiantys visa savo kreiva ironija. Panašu, kad Witkin pats nori žaisti dievą, nes siekdamas įgyvendinti savo vizijas gali padaryti bet ką. Kūnas kaip medžiaga apskritai nėra neįprastas mene, tačiau tai, ką su iš morgų gautais negyvėliais leidžia sau daryti fotografas, pamaldesniems greičiausiai sukelia norą vanotis rožančiais.

Sėklidžių tempimas su galimybe sutraiškyti veidą (Testicle Stretch with the Possibility of a Crushed Face), 1982

Skausmas jam yra vienas būdų gauti atpirkimą – viename interviu Witkin yra pasakęs, kad skausmas jam įdomus ne kaip pojūtis, o kaip kelias į išsivalymą ( „I never deal in pain for pain’s sake – but only as a way to clarification”). Būtent tas meditatyvus ekstremalumas patraukia žvelgiant į jo fotografiją Testicle Stretch – čia matom pusiausvyrą tarp sunkiai suvokiamos formos sukelti sau skausmą, lydimos galimybės tą skausmą pakeisti dar didesniu – jeigu ant veido nukristų svarsčiai, laikantys visą konstrukciją.

Ir vis dėlto po tuo slypi kiti sluoksniai – mazochistinis pradas veikia fotografijos veikėją, situacijoje patiriantį malonumą, kai tuo pat metu kiek sadistinis smalsumas užvaldo žiūrovą, kuris visados atsiranda, kai tiriamos fizinės žmogaus galimybės.

Sutrikdytas skaitymas (Interrupted reading), 1999 ir Šuo ant pagalvės (Dog on a Pillow), 1994

Todėl, tarkime, kiekviena kruvina avarija mieste sulaukia smalsuolių apskritimo, kaip ritualo dalį priimančių nemalonią pareigą žiūrėti į uždengtus kūnus ir perduoti naujai atėjusiems savo žinias apie tai, kas čia nutiko. (Beje, kai Witkin buvo daugmaž šešerių, po siaubingos avarijos prie jo kojų atriedėjo nukirsta mergaitės galva. Jis laiko tai viena prielaidų, kurios privertė idealizuoti mirtį – dėl to jis vėliau kalbėjo, kad dievina darbą su mirusiais, nes iš esmės tai yra tas pats, kas ir darbas su gyvaisiais).

Todėl kažkas dabar skaito tekstą apie menininką, kuris gali sumontuoti būtybę iš žmogaus veido ir šuns kūno bei apsimesti, kad ji gyva. Todėl Witkin darbai, žaidžiantys ant ribos, kai vis dar įdomu, bet tai pripažinti jau šiek tiek gėda, provokuoja ir traukia – nors bandytum delnais užsidengti akis, vis viena galiausiai atsimerksi ir žiūrėsi į tai šiek tiek praplėtęs pirštus.

Bučinys (Le Baisier), 1982

Kvailių puota (Feast of Fools), 1990

,,Jeigu darbas su mirtimi man patinka, tai tik dėl to, kad joje randu tą realybės galią, kurios joks skulptorius ar dailininkas negalėtų atkurti – net Mikalandželas ar Da Vinčis. Pieta ar Madona tarp uolų yra tik proto kūrinys, kad ir koks nuostabus bebūtų; o tikrame žmogaus kūne, nesvarbu, gyvame ar mirusiame, slypi Dievo duota galia. Tai mane ir traukia fotografijoje.” – P. Witkin.

,,If I love working with death, it’s because even in death I find this power of reality, that no sculptor or painter could recreate, not even a Michelangelo or a Da Vinci. The Pieta or the Virgin of the Rocks are but inventions of the mind, however wonderful – while in the real human flesh, whether alive or dead, there is a power that is god-given. This is what keeps me in photography.’’

Mirtis Witkin kūryboje natūraliai išauga iš skausmo tyrinėjimų. Tačiau į tą žvelgiama ne kaip į paskutinę, svarbiausią kančią, o kaip į kažkokią naują buvimo formą. Tai iš dalies pateisina ir šventvagišką (?) požiūrį į mirusius, priverčiant dvi tos pačios perpjautos galvos puses bučiuotis (Le Baisier, 1982) ar negyvą naujagimį paguldant natiurmortan tarp vaisių ir papuvusių galūnių (Feast of Fools, 1990). Nes jie – jau nebe tikros būtybės ir geriausiu atveju tiesiog supus.

Witkin mano duodantis jiems progą pagyventi dar šiek tiek – nes egzistuoja didžiulis skirtumas tarp mirties ir skausmo. Mirtis jam – tik gyvenimo pabaiga, kelias į naują egzistavimo formą, nes ir po jos su kūnu tebevyksta pokyčiai. (,,There is a great difference between death and pain. Of course a person may die in a very painful way, but death is not the extremity of pain, it’s the end of life, the doorway to a higher plane of existence – and of work. After death we may continue working and growing.”)

JAV įstatymai tokios antrojo gyvenimo koncepcijos nepriima (keista, tiesa?), todėl Witkin yra geriau pažįstamas įvairiuose Meksikos morguose.

Gausybės rago šuo (Cornucopia Dog), 1984

Žmonių ir gyvūnų sudaiktinimas ir įvairios jungtys tarp gyvūnų ir augalų eina greta. Ir jeigu vidinio gyvulio atradimas gana dažna tema tarp įvairių kūrėjų, rasti savyje vidinį augalą siūlo toli gražu ne kiekvienas. Greta religinių siužetų fotografas naudoja ir mitologijos, dažnai antikinės, interpretacijas. Gausybės rago šuo (Cornucopia Dog, 1984) jo fotografijose užima ožkos Amaltėjos vietą, o Apolonas pakeičiamas į ožį, persekiojantį lauro medžiu bevirstančią mažutę moterį (Apollo and Daphne, 1990). Apskritai, labai mažai jo darbų apsiriboja vien vizualiniu smūgiu, dažniausiai dar laukia paslėptas suktukas su linkėjimais nuo įvairių laikotarpių kultūros paveldo.

Kalbant apie interpretacijas, siūlau paieškoti, kiek užuominų į Witkin darbus galima rasti Nine Inch Nails klipe “Closer”.

Vienos, akivaizdžiausios, toli ieškoti nereikia; tai spalva ir tekstūra. Norėdamas to pasiekti ir apibūdindamas kūrybos procesą jis kalba apie tris stadijas. Pirmiausiai yra komponavimas, kartais trunkantis iki pusės paros ar dar daugiau (tai atrodo įspūdingai, žinant, kad dažnai medžiaga, su kuria dirbama, tuo metu pamažu pūna). Po to seka pats fotografavimas. Trečioji darbo dalis – negatyvo transformavimas, išraižymas, braižymas, blukinimas ir ryškinimas siekiant nuotraukai suteikti norimą nuotaiką. Toks kūrybos stilius per daugiau nei 40 metų trunkančią karjerą beveik nepakito – tiesa, atsirado daugiau “švaresnių”, mažiau apdirbtų kadrų.

Youtube galima rasti Witkin pasakojimų apie kai kuriuos naujesnius darbus, tarkime, štai klipas apie ,,Bad Student” ir ,,Man Reflected”:

Atsispindintis vyras (Man Reflected), 2007 ir Magrite, Luis Vuitton vilnonė lauko kepurė (Margritte, Louis Vuitton wool garden hat), 2006

Moteris su mažomis krūtimis (Woman with Small Breasts), 2007 ir Istorija iš knygos (Story from the Book), 1999

Nepavykusios romantikos virtuvė (Cuisine of a Failed Romance), 2003 ir Grafienė de Monblanc Countessa de Monblanc, 2006

Witkin kurdamas kartu yra skulptorius ir fotografas – abi specialybes jis yra studijavęs. Nuo šešiolikos metų jis dirbo fotografu įvairiems žurnalams, tada 1961-1964 fiksavo armijos kasdienybę. Grįžęs iš ten tobulinosi kaip asistentas įvairiems fotografams, toliau mokėsi ir keliavo per įvairius universitetus. Dar kurį laiką keliavo po Indiją ir, kaip pridera, pasisėmė dvasingumo. Septyniasdešimtaisiais susituokė su Cyntia, tatiuruočių meistre, ir gyvena Naujajame Meksike kartu su ja ir jos meiluže.

Greta Witkin pavardės labai tinka žodis ,,manipuliacija” – kaip fotomanipuliacija, kaip manipuliavimas kultūriniais ženklais ir religiniais simboliais, bandant sukurti mistinę aurą, kai galų gale aiškinama, kad visi liko apgauti, nes jis – ne šiaip beprotis ar iškrypėlis, o atsidavęs krikščionis. Čia ir yra Witkin kūrybos esmė – sukurti paslaptį, kurią išaiškinti gali tik jis. Istorijos už fotografijų ypač sultingos – turbūt kitaip ir negali būti, kai matomi žmonės (ar jų dalys) gali būti pavadinti bet kaip, tik ne įprastais. Todėl tikrai rekomenduočiau panagrinėti, ką Witkin kalba per Youtube - kiekvienas darbas iš karto atrodo daug platesnis. Jo tyrinėjamos būsenos – mirtis, kančia, gašlumas – yra ribinės, perteikiamos žmonių, kurie dažniausiai taip pat atėję iš kažkurio visuomenės pasienio. Bet menininkas neapsimeta advokatu, siekiančiu juos destigmatizuoti. Jis garbina kitoniškumą ir kuria juo naudodamasis.

Joel Peter Witkin

Motina ir vaikas (Mother and Child), 1979

Diena kaime (A Day in the Country), 1998 ir Mirties menas (Ars Moriendi), 2007

Moteris, krūtimi maitinanti ungurį (Woman Breast Feeding an Eel), 1979

Menas mirti (Ars moriendi) , 2007 ir Bloga mokinė (Bad Student), 2007

Lavonas su vėriniu (Cadaver with Necklace), 1980

Humoras ir baimė (Humor and Fear), 1999 ir Eva, šventinanti į riterius Daguerą (Eve Knighting Daguerre), 2003

Kvailys (Carrotcake), 1980

Ateities motina (Mother of the Future), 2004 ir Manta (Impedimenta), 2000

Quevados paukštė (The Bird of Quevada), 1982

Neūžaugos portretas (Portrait of a Dwarf), 1987

Dailininko Courbet studija (Studio of the Painter Courbet), 1990

Alfa (The Aleph), 2001

Interviu su Witkin čia.

Norite pasigaminti nuosavą žiurkėno narvą? Padėkit tą plaktuką. Reikia tik kelių dešimčių suplėšytų telefonų knygų ir daug daug narkotikų. Daug daug reiškia tiek, kiek užtenka, kad pasijustum kaip žiurkėnas. Apsinešti ir voliotis – tokia tad viena iš Dash Snow pramogų. Tokių pramogų, kokias sau gali leisti tik turtingų šeimų atžalos, demonstratyviai bėgančios nuo savo “aukšto” prigimimo su viskio buteliu vienoje ir “Polaroid” fotoaparatu kitoje rankoje.

Šitaip Dashiell A. Snow, žymios Niujorko mecenatės Christophe de Menil anūkas, bėgo iki pat savo neištaigingos mirties ištaigingame Lafayette House viešbutyje 2009 – ųjų liepos 13 dieną. Perdozavęs heroino jis pats iškeliavo tūsintis anapus, o Niujorkui ir pasauliui paliko šūsnį svaigaus gyvenimo nuotraukų ir piktų koliažų, dvejų metų dukrą ir legendą apie save – mistinę, kultinę, Cobain’išką ir kokią tik norite asmenybę.

Dash Snow kūriniai yra tai, “iki ko nusirito pasaulis/menas/jaunimas” – tamsios ir/arba nešvankios laikraščių antraštės, nuotraukos, pilnos to, ko labiausiai bijo mamos ir tėčiai, nė pėdsako akademiškai lavintos profesionalo rankos ar bent jau, na bent jau stipraus filosofinio užmojo. Ai, ir dar tikriausiai viskas bus gausiai apšlakstyta sperma. Net ir po tokios glaustos apžvalgos turbūt nesunku atspėti, ką jis padarė, kai “New York Magazine” visai teisingai pastebėjo – “How much talent does it really take to come on the New York Post, anyway ?” (“Kiek talento tereikia “baigti” ant the New York Post ?”)…

Kaip kas tokį (ne)meną priims ir vertins – neginčytinas skonio reikalas, tačiau net ir norint sukritikuoti Dash’ą reikėtų prisiminti, kad jis pats sąmoningai kratėsi “menininko” ar “talento” etiketės ir savo kūriniams demonstruodavo tam tikrą abejingumą. Vienas iš gražių jo legendos audinio siūlelių – pasakojimas, kaip fotografuoti su vogta kamera jis neva pradėjęs trylikos, kad išsiblaivęs galėtų prisiminti, kur buvo vakar. Vienas po kito sušmėžuoja ir likusieji – graffiti, vagystės iš parduotuvių, kalėjimas, gatvė, vakarėliai. Visa, ką Dash’as sukūrė, buvo jo ir jo aplinkinių realybė, didelė nuogų kūnų, rokenrolo ir kartais sublyksinčio urbanistiško grožio painiava. Ir tai kažkodėl labai žavu. Visa ta pragerta tuštybė ir pro neaiškių rūkalų dūmus kartais prasiskvelbiantis didelio miesto vienatvės tvaikas. “Baigti” ant “New York Post” tikrai nereikia daug talento – tačiau ar daugelis mūsų galėtų išgertuvių ir nereprezentacinių miesto rajonų nuotraukomis sukelti nuoširdų susižavėjimą ar netgi tą jausmą, kurį vadina “įkvėpimu”?

Tas kažkas gali būti sugautas keliose vietose. Nors tai ir paviršutiniška, negalima neįvertinti pačių nuotraukų technikos žavesio. Polaroidai savaime nostalgiški, tai nuotrauka – suvenyras be išryškintos juostos brandumo ar skaitmeninio vaizdo perdėto aiškumo. Visos Dash’o nuotraukos – neryškios, grūdėtos, išsiliejusios ir persiliejusios, ir tuo mielos kaip nudėvėti džinsai. Prisipažinsiu – nesu iš tų, kurie besąlygiškai žavisi tariama apčiuopiamos nuotraukos romantika, ir manau, kad kartais verčiau pataupyti popierių ir laiką, bet galimybė laikyti ryškalais kvepiančią akimirką rankoje tikrai yra savaip ypatinga. Dash’as, nors ir nevalingai, išnaudoja ją, pateikdamas mums ne šiaip savo gyvenimo fragmentų fiksaciją, o šviežius jų originalus.

Tačiau, aišku, negalima tiesiog suversti visų nuopelnų vizualiniams triukams, juolab, kad iš pažiūros Dash’o vaizdų žavesys atrodo paaiškintas vien jų tematika – matome žmones, kurie šėlsta ir džiaugiasi, nepažinodami gėdos ir baimės. Jokioje nuotraukoje neateina rytojus ir pagirios, o kas nenorėtų nesibaigiančio vakarėlio, nesibaigiančio orgazmo, nesibaigiančio nuotykio? Tačiau laimingi maištininkai ir vėjavaikiai – toli gražu ne visi Dash’o personažai. Nors labiausiai jo pomėgis kartumui atsiskleidžia koliažuose, nuotraukos taip pat neišvengia aitraus prieskonio. Niekas jose neretušuojama ir neglamūrizuojama – o kartais tiesiog trykšta kraujas, vėmalai ir šiukšlės. Kaip bebūtų, toks gyvenimas, kokį pasirinko Dash’as ir jo draugai, neskirtas tiems, kurių silpnos širdys ir plaučiai, o kaifo priklijuotos šypsenos ilgainiui nukrenta. Ir kartais skaudžiai.

Kiekviena nuotrauka kaip atskira detalė ir jos visos kaip vieningas paveikslas iššaukia jausmą, panašų į tą, kuris apima susidūrus su garsiąja filmo “Trainspotting” mantra: Choose life (Pasirink gyvenimą). Iš pradžių viskas atrodo paprasta, juoda balta – renkiesi “normalų gyvenimą” arba ne. Priklausomai nuo požiūrio, mes galime būti teisieji, pasirinkusieji gyvenimą, o jie – degeneratai, visuomenės šiukšlės. Arba, jei labiau patinka: mes – sistemos žertvos ir masė, o jie – tie, kurie iš tikrųjų gyvena. Tačiau kaip apskritai galima šitaip nusvirti į vieną pusę ir sėkmingai joje laikytis, jei visi mes galų gale esame beviltiškai supainioti – tiek viduje, tiek savo ryšių, pareigų ir įvykių pilname pasaulyje?

Visi turime saują žvėries, saują kekšės ir mylinčio tėvo, saują viskyje skęstančio nihilisto ir dalį svajotojo, mylinčio ir švenčiančio gyvenimą; visi kartais vaikštome skustuvo ašmenimis, kartais – raudonu kilimu. Dash’o nuotraukos smogia iškart dvigubai, apdrabstydamos purvu ir ant viršaus užberdamos blizgučių, apnuogindamos didelio miesto pilve susikertančias daugybės (ne)pasirinktų gyvenimų linijas. Jų herojai – visiškai pasidavę prigimčiai, jų pasaulis – nusiaubtas ir nuvargintas nuolatinio skirtingų likimų zvimbesio. Narkotinėje fotopasakoje sutalpinamos visos vidinės ir išorinės painiavos briaunos; kad ir kaip jos herojai ir pats Dash’as norėtų rinktis nesirinkti gyvenimo, jie tiesiog pasimeta natūralioje tėkmėje, kurioje telieka šokčioti per akmenis ir kartais, o gal net dažnai, paslysti.

Dash’o nuotraukos ir jų kontrastinga laukinio gyvenimo estetika, vienu metu primindama filmą ir būdama labai buitiškai artima, leidžia ir mums išgyventi visus vidinius kraštutinumus, apdaužyti visus kampus ir patirti, kas būtų, jei kartą nuspręstume tiesiog pasiduoti ir prisiplėšę laikraščių tapti žiurkėnais. Patrauklus tas eskapizmas – galimybė išgyventi beprotybę be rizikos ir pasėkmių.

Dash’o mergina Jade “žiurkėno narve” (“Hamster cage”)

Visgi rašydama apie Dash’ą tokiais žodžiais nujaučiu, kad jo draugai užmėtytų mane “Jack Daniels” buteliais – ir būtų savaip teisūs jau vien dėl to, kad klajodama jo sukurtame pasaulyje pamiršau patį svarbiausią, jau pradžioje paminėtą bruožą – ypatingą asmeniškumą ir autentiškumą. Kai daroma tik tai, kas tikrai išgyventa ir išjausta, kas tikrai džiugina arba neduoda ramybės, kas net ir išviešinta kalba apie artimumą, ryšį, intymumą. Tai anaiptol nereiškia, kad viskas, ką mums rodo Dash’as, yra gėris ir teisybė – hedonizmas smagus tik tol, kol nepasidaro bekraštis ir kvailas.

Persivartoti narkotikų už turtingos močiutės pinigus nėra itin gražu, o ir Dash Snow kaip postmodernaus Bodlero mitas atrodo peraugęs jį patį. Tačiau, kaip bebūtų, jis mokėjo fotografuoti – ir ne bet kaip, o taip, kad jo pasaulis nuotraukoje mums yra toks tikras, koks buvo priešais objektyvą. Fotografuodamas Dash’as nerežisavo ir nemelavo – ir taip tapo savas. Savas visiems, taip pat gyvenantiems, norintiems gyventi, ar mėgstantiems stebėti taip gyvenančius. Techniškai nesudėtingi Dash’o darbai negali lygiuotis ir būti lyginami su idėjiškai brandžiais ir kruopščiai atliktais meno kūriniais, bet jie niekada to ir nesiekė – tai tiesiog gryna kūryba, kuriai puikiai sekasi užkalbinti ir patraukti žiūrovą. Eidami į Dash’o parodą einate į susitikimą su juo – esate kviečiami kartu dalyvauti vakarėlyje arba muštynėse. Ir niekas nesupyks, nesvarbu, ar priimate, ar atmetate kvietimą.

Aš turbūt neišgyvenčiau Dash Snow pasaulyje – kaip neišgyveno jis pats. Tačiau labai džiaugiuosi, kad kažkas tai sugalvojo ir įamžino. Nes kartais iki pilnos laimės trūksta tik trupučio laisvės ir rokenrolo. Ar bent jau nuoširdžiai pakrizenti dėl kažkieno beprotiškų nuotykių.

Daugiau Dash’o avantiūrų galima rasti čia arba čia arba čia.

Straipsnio autorė Monika Kalinauskaitė.

Na štai atėjo laikas kuomet norime su jumis pasidalinti dar viena mūsų paslauga. Šį kartą labiausiai įdomu bus tiems kas nuolatos domisi šiuolaikiniu menu, mėgsta skaityti bei laikyti rankose geros spaudos, originalaus dizaino ir kūrybiško turinio leidinius.

Dar kuruodami „Menų centrą“ Kaune pastebėjome, jog jaunimui, studijuojančiam ar tiesiog besidominčiam menais, labai trūksta leidinių bei literatūros apie šiuolaikinį meną, pagrindinius „trendus“ bei įvykius Pasaulyje. Mūsų įkurtas skaitymo kampas susilaukė didelio susidomėjimo ir vis dažniau susidurdavome su klausimais, kur galima būtų nusipirkti naują „Art Review“ numerį, knygą apie indie dizainą ar tieisog menininko portfolio leidinį. Tuo metu ką atsakyti į šiuos klausimus neturėjome, nes dažniausiai patys vieną kitą egzempliorių gaudavome tai atsiveždami iš kelionių, tai prašydami keliaujančių draugų, tai sulaukę kokių naujų leidinių ir knygų iš pačių savanorių. Tiesa, tokių knygų galima rasti ir keletoje Lietuvos knygynų, tačiau asortimentas nėra ypatingai originalus ir įvairus, be to lentynose dažnai atsiranda ne pačios „šviežiausios“ naujienos.

Nuo šiol „Meno duobėje“ rasite daugiau straipsnių apie šiuolaikinį meną kalbančius įvairius leidinius ir knygas bei galėsite patys tiesiogiai iš mūsų juos įsigyti bei tuo pačiu paremti „Meno duobės“ rašytojus ir prisidėti prie mūsų turinio plėtimo.

Taip pat raginame kiekvieną, kas norite įsigyti ir nerandate kažkokio leidinio, knygos ar medžiagos studijoms, kreiptis į mus. Mes jums padėsime rasti ko jums reikia bei paskelbsime apie jūsų paieškas ir kitiems skaitytojams. Galite „Meno duobei“ siūlyti ir savo leidinius apie šiuolaikinį meną, tiek asmeninės kūrybos, tiek jau perskaitytus, norimus parduoti ar išmainyti.

Pati „Meno duobė“ pristatys ir platins tik tokius leidinius ir knygas, kuriuos mes patys perskaitėme, įvertinome bei galime rekomenduoti. Siūlydami jums knygą pateiksime platesnį jos turinio vertinimą, naudą edukacine prasme, estetinį pateikimą bei dizainą, taip pat rašydami mums meno.duobe@gmail.com galėsite gauti visą norimą informaciją susijusią su vienu ar kitu leidiniu.

Stengsimės jums pasiūlyti ne tik naujas, bet ir jau kitų skaitytas knygas, taip prisidedami prie aplinkos tausojimo bei jūsų lėšų taupymo :]

Tiek šį kartą, pirmi knygų pasiūlymai jau artimiausiomis dienomis!