Kartais sunku patikėti, kad ne taip ir seniai klausiausi Mark Leckey paskaitos, jo pasakojimo apie savo kūrybą. Tuomet net ir sukoncentravusi dėmesį nesuvedžiau į visumą jo dėstomų minčių, užgožtų jo asmenybės charizmos. Galų gale kažkokiu nežinomu būdu išsiaiškinau, kad supratimas ateina stengiantis mažiau suprasti, labiau pasiduoti įtakai bei patikėti nebūtais dalykais, apie kuriuos jis taip užsidegęs kalba.

Tarpdisciplininę Mark Leckey kūrybą dar galima pavadinti ir “tarpkoncepcine”, tačiau nė vienas bandymas apibendrinti, apie ką ji, netampa pakankamai išbaigta mintimi. Ar ji apie “brendų” galią nukelti į mistinę praeitį, ar apie aklavietę, kurioje atsidūrėme ir kasdien murkdomės kartu su stereotipiniais personažais, ar apie pykinantį kas sekundę pro šalį lekiančių vaizdų srautą, apie daiktus, su kuriais siejame daugiau savo ateities nei su žmonėmis, apie išsvajotą ateitį, kuri egzistuoja tik nuotraukose ir video įrašuose… Galbūt todėl tokie skirtingi yra jo darbai, “pristatantys” autorių kaip antropologą, fantastą ar šiaip menininką, kuris nenori, kad jo kūriniai būtų panašūs į meno kūrinius.

Mark Leckey išgarsėjo 1999-aisiais sukūręs Fiorucci Made Me Hardcore, kuris į vieną ilgą video sujungia 1970–1990 metų laikotarpio Jungtinės Karalystės klubinę kultūrą vaizduojančius klipus. Pats Mark Leckey aiškina, kad Fiorucci Made Me Hardcore video ne labiau atspindi neformalią 1970–1990 laikotarpio JK šokių kultūrą, o verčiau yra įrodymas, kaip stipriai mūsų akivaizdai pateikti praeities vaizdiniai gali mus paveikti, sukelti nenumaldomą ir net pykinantį nostalgijos jausmą.

Fiorucci Made Me Hardcore sukurtas iš surinktos, sukarpytos, išmaišytos rastos video medžiagos, sujungtos į vieną gana ilgos trukmės fragmentišką ir tuo pačiu išbaigtą kūrinį, kuriam vientisumo suteikia garsas. Rastos video ir filmų medžiagos (found footage) naudojimą, jos perdirbimą sukuriant naują darbą Mark Leckey laiko visiškai natūraliu reiškiniu, nes, pasak jo, kūryba gimsta iš to, kas supa kasdienybėje.

“Video medžiaga yra prieinama. Jei būčiau skulptorius, naudočiau medžiagas, kurios yra aplink mane; video medžiaga čia ir yra tam, kad būtų naudojama. (…) Aš stengiuosi ir reaguoju į pasaulį, kuriame gyvenu, naudodamas daiktus, kurie mane supa” (Mark Leckey).

Made in ‘Eaven 2004 video buvo rodytas 2008 metų Turner prizą pristatančioje parodoje. Šį prizą Mark Leckey laimėjo už parodą-performansą su paskaita Cinema-in-the-Round, kuriose nagrinėjamas ryšys tarp daikto ir jo atvaizdo. Video darbe Made in ‘Eaven 2004 autoriaus buto/studijos modelio atspindys blizgiame visiems žinomo pripučiamo žaislo paviršiuje atrodo keistas. Tai trunka tol, kol žiūrovas pastebi, jog atspindyje nesimato nieko, kas filmuotų. Šis darbas apeliuoja į egzistuojantį bet neapčiuopiamą skirtumą tarp realaus daiktų pasaulio ir atvaizdų pasaulio, kuriame “veikia” Mark Leckey.

“Tai begalybės teroras. Negaliu savęs įtikinti niekieno apčiuopiamumu. Viskas atrodo efemeriška. Kartais atvaizdai atrodo autentiškesni nei tai, ką jie atvaizduoja” (Mark Leckey).

Jo mintys apie judantį vaizdą gąsdinančiai pažįstamos, lyg jau pasąmonėje aptiktos:

“Tai yra tai, ką aš žinau, su kuo aš užaugau ir būtent tai mane labiausiai paveikė. Nesugebu atskirti savo tikrų troškimų nuo atvaizdų, nuo filmų, nuo video, nuo televizijos” (Mark Leckey).

Galbūt tuo pačiu principu remiantis galima teigti, kad jo kuriamas menas neegzistuoja kaip atskiras objektas, o greičiau kaip mūsų akivaizdon iškeltas realybės šešėlis. Kalbėdamas apie tai, ko nėra galimybės paaiškinti remiantis faktais, Mark Leckey neišvengia balansavimo ant meno ir nemeno ribos. Ne veltui jis žavėjosi Andy Warholu, nesąmoningai dariusiu savo darbus, kuomet atrodė, kad tarsi tuometinė kultūra jį naudojo kaip savo įrankį, o ne atvirkščiai. Pasak jo, kūrybai trukdo per didelis galvojimas apie tai, kaip kūrinys funkcionuos, kur jis bus padėtas; nuo pat tada, kai kūrėjas radeda galvoti apie kažką tokio kaip menas, jam galas, jis niekuomet nežengs į priekį.

Pernai Mark Leckey surengė parodą Serpentine galerijoje Londone, kurios metu pristatė performansą GreenScreenRefrigeratorAction. Juo kūrėjas tęsia temos apie žmogaus vaizduotės gebėjimą personifikuoti koncepciją, daiktą ar aplinką nagrinėjimą. Performanse apsisiautęs žaliu audiniu ir įkvėpęs šaldiklio dujų Mark Leckey garsiai reiškė greta jo stovinčio išmaniojo šaldytuvo mintis, pats įsiliedamas į žalios kambario erdvės foną ir jame pradingdamas. Žmogiškos šaldytuvo mintys apie šaltį ir baimę sklido kartu su monitoriuose demonstruojamais šio prietaiso “kelionių” po prieinamas ir neprieinamas vietas vaizdais.

GreenScreenRefrigeratorAction, performanso vaizdai

Įgyvendinęs rodos gana naivią buitinio prietaiso personifikacijos idėją Mark Leckey atkreipė dėmesį į technologijos stebuklų užvaldomą kasdienybę ir į grėsmę, jog mūsų susikurtos aplinkos kontrolė gali greitai išslysti iš mūsų rankų. Jau ilgą laiką besigilinantis į troškimų įgyvendinimo ir savi-transformacijos temą Mark Leckey sugeba perkelti susidomėjusį žiūrovą ten, kur gyvena paties menininko idėjos, pomėgiai ir manijos. Ir tada belieka apsispręsti, tiksliau, išsirinkti. Ne vadovaujantis racionaliais kriterijais, o tik pasąmoningais “patinka” ar “nepatinka”.

Nuo tada, kai laimėjo Tuner prizą, Mark Leckey pradėjo kalbėti apie autorinę televizijos laidų seriją su pokalbių, muzikos, vaidybos elementais, kurioje jis įsivaizduoja save sėdintį fotelyje ir diskutuojantį apie meną ir skirtingus požiūrius į pasaulį. Gaila, tačiau mano žiniomis ši laida dar neegzistuoja.

Nuotraukos iš anothermag.com

“Personnes”

Žinoma, klausimas nelengvas ir turintis begalę atsakymų. Bet tarkime, kodėl napabandžius tapyti? O dar vėliau, jei kils noras, gal netgi tapti pasaulinio garso menininku? Christian Boltanski yra paryžietis menininkas, savo karjeroje pasiekęs didžiulių aukštumų. Būdamas vos 12 metų jis tiesiog nustojo eiti į mokyklą ir pradėjo kurti. Save jis laiko tapytoju, bet geriausiai yra žinomas dėl modernaus ir nestandartinio instaliacijų, fotografijų bei skulptūrų pateikimo. Menininkas dažnai šmaikščiai ir saviironiškai pasisako visuomenėje ir turi puikų humoro jausmą, tačiau jo darbų tematika visai nelinksma. Jis savo kūryboje nevengia mirties temų, prisimenant tuos, kurie išnyko ir tevirto anonimais laiko tėkmėje. Jis siekia juos savotiškai įamžinti, kapstosi po prisiminimus. Savo darbams naudoja skardines, elektros laidus, dėvėtus drabužius, nuotraukas iš nekrologų ir t.t.

Su šio menininko kūryba susipažinau prieš kelis metus būdamas Stokholme. Ten, tiesiog jūrų uoste esančioje labai įdomioje galerijoje “Magasin 3 Stokholm konsthall” jis pristatė savo parodą “Les Archives”. Paroda taip sužavėjo, kad išleidau paskutinius savo pinigus ir nusipirkau parodą pristatantį plakatą. Parvykęs namo gerai iškračiau internete Christian Boltanski biografiją ir jo lig tol buvusias parodas. O jų buvo tikrai daug, ir visame pasaulyje. Kitais metais Boltanskis jau 3 kartą dalyvaus Venecijos bienalėje. Jis vienas plačiausiai užsienyje eksponuojamų Prancūzijos menininkų. Vienas jo darbas yra pabuvojęs ir Lietuvoje, su Oslo nacionalinio šiuolaikinio meno muziejaus kolekcija, darbas buvo eksponuojamas ŠMC 1999 metais. Deja, truputį pavėlavau.

Fragmentas iš ekspozicijos ir interviu su menininku

Christian Boltanski

Sans-Souci,1991

Chrisitan Boltanski padarė stulbinančią karjerą, todėl apžvelgti ją visą būtų sunku. Manau, galime apsistoti ties keliais neseniai pristatytais projektais. Šių metų Monumenta programoje, kurioje kiekvienais metais, kuratorių teigimu, pasirodo lyderiaujantis šiuolaikinio meno atstovas, buvo suteikta garbė dalyvauti būtent Boltanski. Du jo pirmtakai: amerikietis skulptorius ir video meninkas Richard Serra (2008) bei vokiečių tapytojas ir skulptorius Anselm Kiefer (2007), kiekvienas sutraukė po daugiau nei 140 000 žmonių. Boltanksi įpūdingame, net 13.500 kvadratinių metrų plote, Grand Palais ,Paryžiuje pristatė savo instaliaciją, pavadinimu “Personnes”. Grand Palais navos gale supiltas milžiniškas 12 metrų aukščio drabužių kalnas, kuriame drabužiai, pačio menininko teigimu simbolizuoja žmones. Metalinis kranas, kuris savo ruožtu nuo drabužių (žmonių) kalno viršaus atsitiktinai sugriebia tam tikrą kiekį drabužių ir iškėlęs juos į 30 metrų aukštį iki navos lubų, numeta atgal, simbolizuoja Dievo pirštą. Pagrindinė mintis yra, kad mūsų galimybės šiam žudymo fabrike priklauso ne nuo musų, niekas nežino kas bus nužudytas o kas ne. Tačiau, didžioji ekspozicijos dalis yra ant žemės, 69 stačiakampiai einantys lygiomis eilėmis užpildyti tais paciais rūbais.Tuo pat metu, dižiuliame plote, per garso kolonėles visą laiką transliuojamas 400 žmonių širdies plakimas. Menininkas sako, kad vos atvykus į didžiulę navą, žmonės girdės visus 400 plakančių širdžių ir tai skambės tarsi fabrikas, bet vaikštinėdami ir priėję tam tikrą garsiakalbį, turės galimybę išgirsti vieno žmogaus širdies plakimą, ypatingą, asmenybės širdies plakimą. Pastaruosius du metus meninkas kolekcionavo plakančios žmogaus širdies įrašus.

Manau šiam menininko darbui tinka kartą pasakyti jo žodžiai ir pacituotas garsus prancūzų karvedys: “Kiekvienas yra unikalus ir svarbus. Bet man patinka kai kas, ką pasakė Napoleonas, kai kovos lauke pamatė daug negyvų savo vyrų: O, jokių problemų – viena meilės naktis Paryžiuje ir tu gali pakeisti visus”. Tarsi mes esame tik fabriko dalis, kuri nustojusi veikti, yra pakeičiama kita.

Theatre d’Ombre, 2008

Šių metų pradžioje Boltanski ėmėsi dar vieno, nė kiek nemažiau keisto ir dar labiau iššaukiančio projekto. Menininkas vadinamas kitų žmonių gyvenimų ir mirčių kolekcininku, pats įsivelė į žaidimą dėl savo gyvenimo trukmės. Jis susilažino su garsiu ir aktyviu pastarojo meto kolekcininku, kuris savo turtus susikrovė lošimo namuose, Davidu Walshu. Lošėjas iš Australijos, kuris mano jog niekada nepralošia, tikisi laimėti lažybas, jei Christian Boltanski neišgyvens 8 metų. Visus aštuonis metus 3 kameros bus įtaisytos menininko studijoje esančioje Paryžiaus priemiestyje Malakoff. Iš ten vaizdas bus visą parą tiesiogiai transliuojamas į vieną olą esančią Tasmanijoje. Tuos aštuonis metus, Walshas mokės Boltanskiui tam tikrą sumą, kuo ilgiau Boltanski gyvens, tuo daugiau viskas kainuos australui. Nufilmuota medžiaga priklausys Davidui Walšui. Walshas netgi norėjo nusipirkti prancūzo pelenus po jo mirties, bet meninkas atsisakė, teigdamas ir motyvuodamas tuo, jog tikrai nenorėtų baigti Tasmanijoje. O be to, Japonijoje yra maža šventyklėlė kuri jam puikiai tiksianti.

Viena iš priežasčių, kodėl Boltanskis sutiko lošti iš savo gyvenimo yra ta, kad jo tikslas kaip menininko, kuris kuria darbus surištus su mirtimi, gyvenimu, prisiminimais, užduoti klausimus naudojantis viskuo, tik ne žodžiais. Daug kam šis jo poelgis nepatiko. Žinoma, kaip visada, atsirado ir tokių, kurie juo susižavėjo dar labiau. Menininkas, bet kuriuo atveju pasiekė savo, abejingų neliko. O žurnalistai Boltanskio bendrininką Davidą Walshą jau pakrikštijo Tasmanijos velniu.

Iš kelių Boltanskio paskutinių projektų galima susidaryti nuomomę, kad tai vienas drąsiausių šiuolaikinių meninkų. Stebina, o kartu ir šiurpina tai, kad jis nebijo naudoti savo asmeninio gyvenimo, kaip priemonės savo tikslui pasiekti. Ar tai tiesiog šou elementai ir noras praturtėti? Nemanau. Boltanskis jau iki tol yra pasiekęs tiek, kiek daugelis galėtų tik pasvajoti. Juolab, kad apie menininkų drasą jis yra pasisakęs taip: “Geras menininkas paprastai yra arba labai jaunas, arba labai senas. Labai jauni menininkai yra tokie kvaili, kad neturi baimės jausmo. O kai jie tampa labai senais, jau daugiau nebebijo. Tuo tarpu tu visada bijai.”. Įdomu ar Boltanskis būdamas 65 metų amžiaus save vis dar laiko labai jaunu, ar mano kad jau yra labai senas, nes ko jau ko, bet drąsos jam nestinga. Bet jei aš lažinčiausi iš savo gyvenimo trukmės, tikriausiai tai daryčiau kol esu labai jaunas. Bent širdyje.

Les Registres du Grand-Hornu, 1997

Originally posted 2010-04-04 23:09:08. Republished by Blog Post Promoter

Nors šiuolaikinės visuomenės kritikai pastebi, kad kultūriškai koduota lytis, jos vaidmuo, normos, modeliai, apibrėžimai, o pagaliau ir aiškiai apibrėžtas lytinis identitetas nyksta, aplink vis dažniau pastebiu nebe naujus mėginimus dekonstruoti moters lyties vaizdinius į keliančius atmetimo reakciją, pasišlykštėjimą. Korėjiečių menininko Lee Ho-Ryon tapybos darbai su dvigubu išlaikymu ironiškai klausia, ko vertos šios dekonstrukcijos, jei mėginimas panaikinti priešpriešą tarp vyro ir moters ištrina tarp jų ribas.

Pagrindiniai Lee Ho-Ryon žaisliukai yra judesys ir moters kūnas. Juda dvigubo išlaikymo būdu sukurtos ir tiksliai ištapytos klostės, kai kurios kūno detalės, sukurdamos švelnios, seksualios moters įspūdį, vis netyčia neprisidengusios.

Nors Lee Horyon moters vaizdiniai verčia ja žavėtis ir jos trokšti, kartu ši moteris – ironiška ir šmaikšti. Ji nėra nei abjektas, nei objektas.

Nemėgstu konspiracijos teorijų  ir nemanau, kad pasaulį valdo tik vyrai ar tik moterys, ar bet kokia sauja žmonių.  Visgi, tai, kad nyksta riba tarp vyro ir moters, kad populiarus tampa vienalytiškumas – galėtų būti problema, kurią spręsti mėginama tiek abjekto menu, tiek ir priešprieša jam. Man atrodo, Lee Horyon kelia klausimą, kaip reikėtų elgtis, dažniausiai pasirinkdamas antrąjį būdą.

O ką manote jūs?

Kas būdinga geram muzikos festivaliui? Tiksliau – netgi puikiam. Į kurį norėtųsi lėkti čia ir dabar nepaisant situacijos ar jūsų ketinimais pasipiktinusio oro nuotaikos. Taip, suprantama, galbūt ten turėtų groti mėgstamiausia jūsų grupė arba nemokamai dalinti dešreles su raugintais kopūstais. Tačiau egzistuoja ir kiti pasirinkimą nulemiantys aspektai, kuriais dažniausiai bent iš dalies vadovaujasi vizualinę aplinką sureikšminantys asmenys. Na, arba tiesiog dizaineriai. Įskaitant tokiems prijaučiančius. Plakatai, skrajutės, marškinėliai, paženklinti festivalio atributika ir kiti reklaminiai objektai kartais tampa teigiamu fetišu, atnešančiu pelną organizatoriams ir džiaugsmą akims.

Nors tenka pripažinti aiškią tiesą – festivalio plakatas ar į rankas pakliuvusi skrajutė niekad nebuvo ir nebus tik menkas informacinis objektas. Festivalio laikinumas smarkiai įpareigoja vizualinę informaciją. Juk reikia kažkaip suvaryti minią žmonių į tam tikrą vietą nurodytu laiku. Jiems pasibaigus – būna pamirštami, geriausiu atveju iki kitų metų. Nors tai beveik negalioja gilią istoriją turintiems ar itin žymiems festivaliams, kurių dažniausiai laukiama ištisus metus ir į kuriuos minios atplauktų beveik savaime. Tuo bandžiau pagrįsti keistą realybę beieškant pavyzdžių – mistiška, bet kai kurių žymiausių festivalių atributika grafine išmone nepasižymėjo. Tačiau naujesni, specifiniai arba tiesiog gavę talentingą dizainerį festivaliai traukia pažvelgti įdėmiau. O kartais netgi sukelia norą juose apsilankyti. Būtent, vien dėl plakato.

Taip jau išėjo, kad dauguma vaizdų, kuriuos matote yra iš Skandinavijos. Bet tikrai ne absoliuti. Šis regionas pasižymi daugiausia populiaraus ir alternatyvaus roko, metalo, elektronikos ir meno festivaliais. Taip pat tokiais paradoksais kaip juodojo metalo grupė, grojanti vaikams skirtame muzikos festivalyje Norvegijoje. Skandinavai puoselėja toleranciją ne tik atitinkamu muzikiniu jaunosios kartos ugdymu, bet ir festivalinės atributikos stiliaus įvairove. Nuo taikių žvėrelių ir kitos gamtinės simbolikos iki komiksų įkvėptų plakatų su nupjautom galvom. O elektronika dažniausiai užima garbingas minimalizmo ar įmantresnės koncepcijos išpažinėjų pozicijas. Štai kasmetiniam Bergeno elektronikos ir meno festivaliui Ekko 2009 identitetą kūrė dizaino studija Grandpeople. Tam buvo pasitelkti organinio stiklo raidžių ir geometrinių formų maketai, siekiant sukurti šviesos efektų tamsoje įspūdį.

Persikeliant į Lietuvos sceną, šiemet vienas iš labiausiai dėmesį patraukusių darinių buvo PetPunk kūryba elektroninės ir eksperimentinės muzikos festivaliui Sūpynės (gautą skrajutę garbingai įrėminom po permatoma staltiese). Autorių flickr puslapyje galima pamatyti „kelmo“ gamybos procesą. Tuo tarpu Satta Outside su festivalio identitetu padirbėjo pernai – agentūros Not Perfect kurta reklaminė kampanija naudojant du brolius herojų vaidmenyje laimėjo auksą lietuviškos reklamos festivalyje ADrenalinas. Taip pat jaučiu būtinybę išskirti tris Ženevos muzikos šventės plakatus, kuriuos sudėjus, gauname žodį „musique“. Jie puikiai veikia ir atskirai, juk tarpai tarp baltų raidžių yra pripildyti įvairių žmogaus organų piešiniais.

Objektyvumo vardan daugiau komentarų nebus. Galų gale, kiekvienam yra savos priežastys ir pretekstai mėgti/nekęsti, eiti/vengti. Tik, ko gero, nepatikėčiau tuo, kad vizualinis identitetas festivaliui yra totaliai nereikalingas. Niekad. Nors daugumoje pateiktų darbų reklamuojami praėję renginiai, linkiu apsilankyti tuose, kurie dar tik bus arba norėtumėt, jog būtų. Ir pasisemti įkvėpimo apžiūrinėjant, ką įdomaus yra sukūrę festivalių kūrybininkai. O jei teks lankytis Osle rugpjūčio viduryje – galbūt pavyks turiningai susidurti su vienu didžiausių festivalių Skandinavijoje „Øya“. Tik prieš tai pažiūrėkit reklaminį klipą.

Originally posted 2010-08-04 13:41:48. Republished by Blog Post Promoter

Ateinantį šeštadienį birželio 5 dieną 15.00 val. kviečiame visus į susitikimą su Jeanne van Heeswijk ir Marcel van der Meijs, kurie pirmą kartą Kauno bienalės kvietimu aplankė Kauną 2009 metų vasarą. Jų vizito tikslas buvo susipažitni su Kauno senamiestyje esančia „Kauno pilies“ autobusų stotele (kurios teritorijoj yra alaus baras, tualetas, kioskas ir kebabinė) ir sukurti šioje erdvėje meno projektą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad išoriškai apmirusi stoties teritorija yra reikšminga daugeliui žmonių, kurie naudojasi čia teikiamomis paslaugomis: mikroautobusų vairuotojams ir keleiviams, tualeto ir baro darbuotojams ir lankytojams, ir kt. Van Heeswijk ir van der Meijs kūrybinės idėjos gimė menininkams bendraujant su vietiniais žmonėmis, klausantis jų pasakojimų ir kalbant apie tai, kaip pagerinti šią senamiesčio širdyje esančią vietą.

Paprastų žmonių siūlymai, viltys ir lūkesčiai tapo vienos dienos meninės veiksmo akcijos atspirtimi. 2009 metų lapkričio 11d. ši, 14 valandų trukusi akcija, buvo įgyvendinta ir nufilmuota. Taigi, šeštadienį kviečiame visus į video filmo „Belaukiant sugrįžimo arba Galimybių diena“ (trukmė 30 min.) peržiūrą ir aptarimą, iki malonaus!

Originally posted 2010-06-01 01:08:35. Republished by Blog Post Promoter

Kažkur tarp daugybės protingų žmonių ištartų žodžių/idėjų/minčių vis prisimenu, kad genialumas slypi priešybių derinime. Šįkart rizikuoju pristatydama jums taip labai tarpusavyje nesusijusius menininkus, kaip tik įstengiau surasti ir sugalvoti. Jie gyvena skirtingose kultūrinėse pasaulio ašyse, dirba visiškai skirtingomis priemonėmis, svarsto ir galbūt netgi tiki visai skirtingais dalykais. Spėju, kad jie patys nė nepažįsta viens kito ir nustebtų pamatę, kad šitaip juos susiejau, o tiksliau – pastebėjau,  kad du Kevin Bauman ir Takahiro Kimura projektai  – 100 Abandoned Houses ir 1000 Broken Faces – turi vieną panašumą. Abu menininkai kuria tokį pat pavargusio, deformuoto žmogaus ir skaudžiai kintančios jo aplinkos pasaulį, išlaikydami neįprastai jaukią nerimo atmosferą.

Kevin Bauman tai fotografas iš Denverio, besidomintis architektūra, interjeru ir kitomis industrijomis. Daugelis jo projektų pasižymi ypač įžvalgiomis dokumentacijomis. 100 Abandoned Houses jis užfiksavo šimtą paliktų, pamestų, izoliuotų nuo visos likusios visai kitokios Detroito dalies namų. Apie labai panašų projektą prieš keletą metų Gintarė rašė čia. Ir jos straipsnyje minimo David Schalliol, ir Kevin Bauman dokumentacijos kalba apie panašias urbanistines problemas, kurias Gintarė pastebi ir Lietuvoje. Pats Kevin vieną jų įvardina taip:

The excitement about Detroit’s “rebirth” took center stage, while much of the rest of the city was becoming largely abandoned. /Susižavėjimas mėginimu atnaujinti Detroitą apėmė tik centrines jo dalis, kai tuo metu likusios periferinės dalys tapo vis labiau izoliuotos.

Tačiau man kur kas įdomesnės ne architektūrinės ir urbanistinės problemos, kuriomis šie pastatai galėtų būti pavadinami, bet jų atmosfera. Tiesa, žavėjimasis griuvėsiais jau praeityje – bet griuvėsių ir tuščių, pamirštų, nelaimingų namų, kaip ir žmonių, visad nemažai buvo ir bus mūsų miestuose. Tad kitaip nei Kevin Bauman, į šiuos namus žiūriu gana teigiamai ir manau, kad gyventi name, kuris turi istoriją, savitą atmosferą, yra nuostabu. Kartais užtektų šiuose namuose atlikti tik svarbiausius remonto darbus ir visai nebūtina jų nugriauti, o tuomet pastatyti iš naujo kažką NAUJO. Jei miestas yra gyvas organizmas, tokie nereikalingi namai gali būti išties reikalingi.

Na, o šių įspūdingų deformuotų veidų autorius Takahiro Kimura yra pačių įvairiausių koliažų kūrėjas, iliustratorius, kino filmų režisierius iš Tokijo. 1000 Broken Faces jis kuria nuo 2003-ųjų. Šiuos veidus-koliažus Takahiro projektuoja iš žmonių su įvairiomis fizinėmis veido deformacijomis nuotraukų jas sukarpydamas, suklijuodamas iš naujo ir suderindamas spalvas. Takahiro Kimura portretai tai tų žmonių vidinės interpretacijos.

O man atrodo, kad ir ne fiziškai deformuoti veidai kartais išsiderina dėl pernelyg didelių statybų ir rekonstrukcijų – miestų ir žmonių. Tik kaip vieniši, nerimastingi, sustingę žmonės, taip ir apleistos, niekieno erdvės ilgisi būti ne naujos ir gražios, bet savos ir jaukios. Visa tai turėtų būti susiję, kaip mini ir pats Takahiro:

And then if you feel some complicated emotions of human beings are expressed out of my work (faces), it might be projections of what you have inside. The broken faces might be mirrors to reflect your emotions. / Ir jei jauti kažką sunkaus viduje žiūrėdamas į mano darbus (veidus), tai galėtų būti projekcija to, kas yra tavo viduje. Sulaužyti veidai tai tartum veidrodžiai refleksuojantys su tavimi.

O ką manote jūs?

Daugiau apie Kevin Bauman 100 Abandoned Houses čia.

Daugiau apie Takahiro Kimura 1000 Broken Faces čia.

Sakydavau ir tebesakau sau, kad visuomet svarbu stebėti tai, kas nepažinta, neatrasta, galbūt tolima, bet ne tiek, kad nejustum  ryšio su tuo, greičiausiai pasąmoninio ryšio pažinti. Šios fotografijos – tai labai moteriškos ir subtilios moters Andreea Chiru mėginimas užfiksuoti judėjimą, kuris dažniau būdingas vyro akiai. Jose aš pajutau įdomų Andreea stilių, vietomis ištirpstantį santykį su objektu. Gal ištirpsta jis dėl to, kad vaizduojamas objektas – toks natūralus ir ne naujas, kitoks galėtų būti nebent santykis.

Adreea Chiru yra jauna 23 metų fotografė iš Rumunijos. Apie tai, kaip Andreea atrado fotografiją daugelyje interviu ji kalba taip:

The first time I attempted nude photography was when I saw one of my best friends undress. It was in that moment when my friend changed her clothes that I realized the beauty of the female body. / Pirmą kartą atradau aktų fotografiją, kai pamačiau vieną savo geriausių draugių nuogą. Tąkart, kai ji persirenginėjo, aš suvokiau, koks gražus yra moters kūnas.

Andreea aktų fotografijos yra šešėlių fotografijos. Šešėlių ji nebijo, kaip ir šviesos, kartais suliejančios nuotraukas, ištirpinančios jų kraštus, linijas, kampus. Labai įvairiais ir kartais dar neprofesionaliais būdais ji išryškina tai, kas svarbiausia, kas gražu.

Andreea Chiru mini, kad moters kūną, kaip ir pačias fotografijas ir fotografiją apskritai, galima atrasti daug kartų iš naujo. Moters kūnas kaskart įkvepia vis kitaip suvokti grožį, o fotografija tai labai panašus būdas vis ir vis labai artimai suvokti pasaulį, aplinką, save, ką tik norite.

Šalia jaudinančio kūno, Andreea fotografijose tokią pat vietą užima sužeistas kūnas. Manau, kad šis dvilypumas leidžia jos nuotraukose atrasti daugiau reikšmių. Kas yra moteris, koks yra moters švelnumas, jos grožis, šalia to, kas žeidžia, kas purvina, kas sukelia ratilus vandenyje?

Šios sužeistos jos fotografijos man atrodo įdomiausios. Labai keista ir žavi toji nuojauta bežiūrint į nuotraukas, kad atsitiko kažkas labai baisaus, bet beveik nėra nieko, kas galėtų išduoti, kas nutiko, ar nuojauta pagrįsta, ar ne. Šios nuotraukos savy slepia kiek daugiau nei paprastai slepia nuotraukos. Atrodo, gal net reikėtų, kad fotografė išduotų daugiau paslapties. Tik, kokia tuomet būtų paslaptis?

Šiuo metu autorė susidomėjusi spalvota fotografija, kur kas labiau nei nespalvota. Ji žaidžia su plunksnomis, miltais, vandeniu, vėju. Paskutinieji jos kadrai/ištisos su tuo susijusios serijos ir juose užfiksuoti judesiai man ne tokie įdomūs, pasigendu judesių pagrįstumo. Kita vertus, nuostabi, jautri kompozicija vis dar kelia pasigerėjimą ir estetinį susižavėjimą kone visose jos fotografijose.

Daugiau apie Andreea Chiru čia.

Neįsivaizduoju, kiek siekia jūsų žinių toliai, bet man buvo netikėtas atradimas, kai beieškodama informacijos apie gatvės meną viename puslapyje užtikau, kad jo šaknys kildinamos iš piešinių ant uolų, siekiančių 20 000 metų. Aišku, nuo pirmųjų darbų ant urvo sienų iki dabar daug kas pasikeitė, bet ši sąsaja leidžia suprasti, kad gatvės menininkas nėra kažkoks mūsų amžiaus „atradimas“ ir, kad žmonės visada ieškojo būdų, kaip jų žinia galėtų pasiektų kuo didesnę auditoriją. Tik šiais laikais, kai mes, skirtingai nei laukiniai, jau esam persivalgę tiksliai užfiksuoto kasdienybės vaizdo, paveikesnis tampa pieštas fantazijų pasaulis. SAM3, neseniai mano atrastas ispanų gatvės menininkas, taip pat yra tokio pasaulio kūrėjas, tačiau jo kūriniai, manau, yra kažkiek išskirtiniai šiandienos kontekste.

Kaip ir įprasta daugeliui gatvės menininkų, savo kūrybą SAM3 pradėjo kaip graffiti kūrėjas. Nors nuo 1993 metų jo kūryba smarkiai evoliucionavo, tačiau niekur nedingo žavėjimasis galimybe savo darbus pateikti kiekvienam prieinamoje erdvėje.

SAM3 darbai žavi tuo, kad, rodos, kuriama, pasakojama ne iš naujo, o tik pratęsiama gatvėje slypinti istorija, ištraukiama iš gilumos tai, kas galėtų lindėti pastato fasade, sienos faktūroje. Atvaizduojama tai, kas galėtų nesąmoningai šmėkstelti praeivio galvoje bekeliaujant į savo „urvą“ ir tuoj būtų nuginta sąmoningo „NESAMONĖ“. Ir pats menininkas, kaip vėliau aptikau internete, kalba panašiai.

It is hard for me to paint a white canvas, it’s all white and I must recreate the whole scenario, when I am painting in the street I only need to paint the finishing touches, to position characters in our scene. / Man sunku piešti baltoje drobėje, nes viskas balta ir aš turiu sukurti visą scenarijų. Tuo tarpu kai piešiu gatvėje, man tik reikia uždėti paskutinius potėpius, sustatyti veikėjus į vietas mūsų scenoje.

Tačiau visgi menininkas prisipažįsta, kad idėjos, nukreipiančios viena ar kita linkme, pasakančios, ko būtent ieškoti ant pilkų namų sienų, ateina bemiegant.

Žiūrint į SAM3 darbus kyla ir dar daugiau minčių. Pastebi, kad personažai ne šiaip skraido erdvėje, o priešingai – dažnai remiasi į kampus, yra tarsi apgyvendinami pastato ribose, sienose, reklaminiuose stenduose, o architektūra tampa darbo dalimi, rėmais ir taip sustiprinanti keistą realistiškumo pojūtį. Menininko darbai realybėje įsitvirtina lyg koks inkliuzas, kita paraleliai egzistuojanti erdvė, atsivėrusi prieš praeivio akis ir gan tikroviška – daugelis personažų „stovi“ ant žemės ar kito žmogaus kojai palankaus pagrindo.

Vis tas dvilypiškumas. Ir štai kaip menininkas, šiaip jau nedaug kalbantis apie savo kūrybą, tai aiškina:

Our society desperately needs new ways to face the dark and difficult near future. Art is the best way to reveal the hidden realities on the today’s way of life. I have always been fascinated by the ideas of symbols, something that contains more than one meaning and that says more than only one thing. All my work is filled with this sort of dualism, like a search mirror, where I try to reach a public that is not specialised.

Mūsų visuomenei gyvybiškai reikia naujų kelių, kad galėtų sutikti nežinomybę ir sunkią ateitį. Menas yra geriausias būdas atskleisti paslėptas realybes, egzistuojančias šiandieniniame mūsų gyvenino būde. Aš visada žavėjausi simbolių idėjomis, kažkuo, kas turi daugiau nei vieną prasmę ir kas kalba daugiau nei apie vieną dalyką. Visi mano darbai yra pripildyti tokios rūšies dualizmo, tarsi paieškai skirtas veidrodėlis, su kuriuo bandai pasiekti tuos žmones, kurie tuo nesidomi.

Ir išties, menininko darbų, išsibarsčiusių daugelyje Europos valstybių, kai jie tokio dydžio, sunku nepastebėti. Manau, SAM3 bent iš dalies tikrai pavyksta pasiekti savo tikslą – šiek tiek sujaukti žmonių smegenis. Ir žaviausia, kad jis tai daro tokia iš pirmo žvilgsnio paprasta, gal net kiek primityvia piešimo maniera. Ir visgi  jaučiu – talpinančia savyje tai, kas svarbiausia.

O ką būtent? Greičiausiai kiekvieno žiūrovo radiniai bus skirtingi.

Pamatyti ir tiesiog būti maloniai užgriūtam kūrinio masės, jėgos. Tai vienas iš didžiausių mano malonumų bent santykyje su vizualiuoju menu. Būtent tą galią pajutau ir pirmą kartą pamačiusi Nicko Cave darbus.

Kita mintis, kuri atėjo į galvą: tai galėtų būti emocinis žmogaus drabužis. Groteskiškas, fantasmagoriškas, išprotėjęs, fobiškas. Juk būtent tai ir daugiau kunkuliuoja mūsų viduje, taip gražiai slapiamam po išlygintais baltinukais ar dailiai krentančiu šaliu. Norėčiau matyti tokius gatvėj.

Šitokius gėrius amerikiečių menininkas arba kostiumo dizaineris, šokėjas ir performansistas Nickas Cave’as (ne, čia ne tas dainininkas) kuria jau 20 metų. Per tą laiką jie jau tapo šio menininko ikoniniu skiriamuoju ženklu.

Kaip ir įprasta genialioms idėjoms, menininko kūrybinė koncepcija atsirado atsitiktinai. 1992 metais Nicką buvo apėmusi kūrybinė krizė, kaip įprasta daugeliui menininkų. Tačiau, kaip jis pasakoja, vieną dieną Čikagos parke jo žvilgnis užkliuvo už besimėtančių medžio šakelių. Kažkodėl tąkart Nickas pažvelgė į jas naujomis akimis – jos jam pasirodė tokios pats apgailėtinos kaip ir jis pats. Taigi jis susirinko šakeles glėbin, parsinešęs namo sukarpė jas į trumpas 3 colių lazdeles ir pragręžė skylutes, kad galėtų prakišti siūlą. Tada paėmė naktinius marškinius ir tankiai apsiuvo juos pagaliukais. O čia jau prasideda įdomiausia dalis…

Kai tik darbas buvo baigtas, menininkas sako suvokęs, kad galėtų šį „drabužį“ dėvėti tarsi antrąją odą:

I put it on and jumped around and was just amazed. It made this fabulous rustling sound. /Aš užsivilkau jį, šoktelėjau ir buvau apstulbintas. Jis skleidė pasakišką šlamėjimo garsą.

Uch, įsivaizduoju tą atradimo džiaugsmą.

Štai taip ir gimė Garso kostiumai arba Soundsuites.

Turbūt pagrindinis dalykas, vienijantis visus tuos savaip skirtingus kostiumus, yra masyvumas, keistumas ir kitoks antžmogiškumas su išlyga žmogaus kojoms. Taip pat autorius neneigia ir etninio meno, ypač Afrikos ceremoninių kostiumų įtakos. Ir tai ypač jaučiasi žvelgiant į plaukuotus kostiumus, kurie, rodos, spinduliuoja laukine pirmaprade energija.

Ir visgi kostiumai, kurių kainos siekia 80 000 dolerių, nėra skirti tik parodų salėms, visuos juos galima dėvėti ir daugelis po atsiradimo savo gyvenimą tęsia įvairių performansų metu. Priklausomai nuo medžiagų, iš kurių Soundsuites pagaminti, atlikėjams judant kostiumai skleidžia įvairiausius garsus: nuo čaižaus žvangesio, barškėjimo iki tylaus šnaresio. Ir būtent muzika, o su ja kartu ir einantis šokis yra taip pat yra esminiai dalykai, vienijantys kostiumus. Be to Nickas net turi planų savo kostiumus panaudoti kaip orchestrą. Groti kūnu — gražai skambanti metafora.

Kai pamatai kažkokį meno kūrinį, be visų savų interpretacijų, visada norisi sužinoti, ką būtent pats kūrėjas nori visu tuo pasakyti.

I want my work to open up vistas to many cultures (including our own), explores a wide range of materials and formal approached, and looks inwardly as it examines personal and cultural identity in relation to the world. /Aš norėčiau kad mano darbai sukurtų prošvaistes į daugelį kultūrų (įskaitant ir manąją), ištirtų platų materijos spektrą ir tai apie ką kalbama formaliai, kad jie nepastebėti tyrinėtų asmeninę ir visuotinę tapatybę, pasaulio atžvilgiu.

Kitur radau Nicką teigiant, kad jam svarbiausia įnovatyvumas ir minčių provokavimas. Gal tiek ir gana. Svarbiausia, kad matai darbą ir jauti kažkokią tai neapsakomą galią, kartu ir nepaaiškinamumą. Kaip sakoma, menas turi praplėsti mąstymą.

Šįkart tiek.

Besikalbėdama su Laura apie jos fotografijas, supratau, kad ieškoti dar daugiau istorijų ir pasakoti apie jas tiesiog negalima. Negalima išduoti autorės atsakymų į klausimus, kurie jos pasakojimuose užduodami, nes nebelieka jokio atradimo džiaugsmo. Šį subtilų skonio praradimą supratau jau daug vėliau – kai sužinojau, kokios makabriškos pasakos užkoduotos nuotraukose ir kaip pati autorė jas jaučia. Tad šįkart pamėginsiu papasakoti apie Lauros pasaulį taip, kad klausimų kiltų kuo daugiau, o atsakymai būtų tik vis kitos ir kitos jos nuotraukos.

Laura Makabresku yra 24 metų fotografė iš Lenkijos, gyvena ir studijuoja lenkų literatūrą Krokuvoje. Apie save ji kalba taip:

I don’t have anything in common with myself. I’m a poet and an owl. I’m the sensitiveness and the empty space. Sometimes I feel that I grew up beside death. / Aš neturiu nieko bendro su savimi. Aš esu poetė ir esu pelėda. Aš esu jautrumo ir tuštumos erdvės. Kartais jaučiu, kad užaugau šalia mirties.

Jos nuotraukose daiktai dažniausiai turi savo vietas, jas turi ir žmonės, ir gyvūnai, netgi kūno įtrūkimai ir taškai. O skausmas, kurį jie sukelia, dažniausiai labai nevienareikšmiškas, kartais net nepastebimas. Kodėl tie daiktai taip įdėmiai žiūri, stebi? Atrodo, kad išnyksta riba tarp žiūrovo ir nuotraukos, kurioje užfiksuotas judesys. Tiksliau, čia beveik nėra judesio, beveik nėra gyvybės, o kartais atrodo, kad tik gyvybė ir tėra vienintelis žodis, tinkantis apibūdinti.

Tad kokia iš tiesų yra toji gyvybė, apie kurią kalba Laura? Kokie yra gyvūnai, kuriuos ji vaizduoja ir kodėl jie čia?

Gyvybė, kurią vaizduoja Laura yra miškuose, vandenyse, žemėje, žmogiškame kūne. Jos fotografijose gyvoje erdvėje negyvi daiktai tartum mėginami prikelti. Daiktai paprastai labai sustingę, įtartinai ramūs, įtartinai jausmingi ir įtartinai jautrūs. Moterys Lauros fotografijose stengiasi suvokti savo būtį, pajusti, kad yra gyvos, jos save liečia ir žaloja. Tai skauda.

Laura sako:

Every wound, tear is real. They are mine. And every photo separately I treat as my own spiritual child./ Kiekviena žaizda, kiekvienas jausmas yra tikras. Jie yra mano. Kiekvieną fotografiją aš suvokiu, jaučiu kaip savo bekūnį vaiką.

Laura Makabresku pasakojo, kad paprastai įkvėpimo ji semiasi iš pasakų ir net jos slapyvardis tai neatskleisti pasakų motyvai, o nuotraukos jai tėra būdas kalbėtis su savimi, surasti kažką, ko ji ilgisi. Man atrodo, kad jos fotografijos ypač atviros kitiems. Jos labai jautriai, kartais žodiniais fragmentais, verčia ilgėtis ilgėtis ir ilgėtis, moteriškai ilgėtis to kažko iš laiškų, iš gamtos, iš gyvybės, iš savęs.

If I could, I’d wear for you a scar after heart

Laura pasakas renkasi dėl jų dvilypumo – gražių istorijų ir ypač žiaurių, groteskiškų vaizdinių. Kaip dažniausiai įkvepiančias ji mini Brolių Grimų pasakas. Svarbu, kad:

Such double nature is an essence of not only what I create, but also me — as a woman./  Toks dvilypumas yra ne tik mano kūrybos pagrindas, bet ir manęs, kaip moters.

Įkvėpimo, be abejo, Laura semiasi ir iš meilės, kaip vieno svarbiausių gyvenimo gyvybės šaltinių. Aš neklausiau, kokia tai meilė, bet jaučiu ir perskaitau jos nuotraukose tik liūdnas istorijas.

Apie ką pasakoja šios fotografijos? Klausiu savęs ir nenoriu ieškoti atsakymo – čia skverbiasi netikrumo įspūdis, beveik viskas čia negyva, net žmonės, ir tie. Tokia stipri emocinė įkrova suardo naratyvus, palieka gyvenimo iliustracijas. Tačiau kai tiesiog žiūriu į jas ir negalvoju, aš jaučiu. Visai kaip ji pati:

But when I put the vision into an image — for a second or two ir all starts to be quiet and calm. I breathe./ Bet kai tik mano vizija tampa fotografija — bent vienai ar dviems sekundėms viskas ima virsti tyla ir ramybe. Aš kvėpuoju.

Ir tai, manau, yra pasakiška.

Daugiau apie Laurą Makabresku čia.

Visada mėgau siurrealius dalykus, todėl prisipažįstu, išvydusi miesto su milžiniškais veidais nuotrauką, net šoktelėjau. Šis vaizdas manęs nebepaleido – būtent taip ir prasidėjo mano pažintis su prancūzų fotomenininku JR, atskleidusi, kad tas vizualinis nerealumas yra tik ledkalnio viršūnė jo kūryboje.

JR. Net ir gerai panaršius internete informacijos apie patį menininką išties beveik nerasi. Skelbiama nebent tai, kad jis prancūzas, tačiau asmenybė neidentifikuota ir toliau rašoma tik apie kūrybą. Nelabai daug smalsiai nosiai. Bet būtent toks ir yra šio menininko tikslas – kelti klausimus. Ir pirmiausia savo darbais.

JR savo internetiniame puslapyje išdidžiai teigia eksponuojantis savo darbus didžiausioje pasaulio galerijoje – gatvėje. Taigi turbūt nestebina ir tai, kad savo kaip kūrėjo karjerą jis pradėjo paišaliodamas grafičius, t.y. – kaip jis pats sako – iššaukdamas pasauliui: „Aš čia buvau“. Kiti sakytų, gal kiek ir barbariška, bet turbūt tik nepaisant taisyklių atrandama kažkas tikra. Būtent tuo laiku menininkas ir suprato gatvės jėgą.

Klijai ir popierius yra dabartiniai JR ginklai, kad ir kaip darželinukiškai tai skambėtų. Tačiau visai nevaikiškai jau nuo savo pirmojo projekto pasinaudodamas viešąja erdve JR žaidžia su žmogaus reakcijomis į vaizdą. Dažniausiai mes įpratę, kad gatvėje nuo reklamų ant įvairių pastatų į mus žvelgia maloniai nusiteikę, besišypsantys gražuoliai, tuo tarpu jaučiu, kad savo pirmuoju projektu „Portrait of Generation“ JR sutrikdė ne vieną žmogelį Paryžiaus gyvenamųjų namų kvartaluose ant sienų iškabinėdamas milžiniškas priemiesčio banditų nuotraukas bei prie jų pridėdamas informaciją su jų vardais, gyvenamąja vieta. Jau įsivaizduoju reakcijas, turbūt ne vienas praeivis netikėtai išvydęs pagalvojo: „C’est quoi ce merdier?“

Projektas buvo JR reakcija į 2005 metais emigrantų iš Afrikos sukeltus neramumus Paryžiaus gatvėse, dar kartą išryškinusius įtampą tarp turtingų didmiesčių ir skurdžių priemiesčių. Šiaip visgi turiu pripažinti, kad ir kiek gilinausi, projekto idėjos iki galo nesuvokiau – nuotraukose banditai, darantys baisias grimasas, lyg savęs karikatūras. Visgi tame yra kažkas, kas kabina, verčia mąstyti. Turbūt apie situacijos absurdą.

Dar vienas JR projektas, nors jau ir kitame kontekste, taip pat žavi. Turbūt kiekvienas yra bent kažkiek girdėjęs apie jau daugiau nei pusšimtį metų nesibaigiančius nesutarimus tarp Palestinos ir Izraelio dėl teritorijų. Taigi, JR nusprendė gal kiek ironiškai pažaisti šia tema: 8 Izraelio ir Palestinos miestuose ant juos skiriančių sienų abiejuose sienų pusėse iškabino milžiniškus izraeliečių ir palestiniečių tų pačių profesijų portretus. Jau galit įsivaizduoti kokią nesantaiką tai galėjo sukurstyti. Ir pats JR pasakojo aplink girdėjęs: tau nepavyks, būsi „supakuotas“ ir t.t. Ir visgi pavyko. Tačiau man įdomiausia šios istorijos dalis yra ši: kai aplink menininko darbais apklijuotas sienas susispietusių žmonių buvo paklausta, ar jie gali pasakyti, kuris yra kuris, daugelis negalėjo atsakyti. Čia manau ir buvo šio projekto sėkmė, galbūt kiek praplėtusi šiaip jau kovingai nusiteikusio regiono gyventojų sąmonę. Pagalvokit, jie kovoja dėl kažkokių savo tariamų idealų, žudo vieni kitus, nė nesuvokdami, kokie yra panašūs. Gal jau metas mesti atgyvenusius principus?

Nežinau kaip jūs, bet aš retai girdžiu apie vyrus, kovojančius už moterų teises. Būtent tuo ir įdomus 2008 metais JR pradėtas projektas „Women“. Savo internetiniame puslapyje JR pasakoja, kad keliaudamas po besivystančias šalis suvokė, kad nors ir moterys yra tų visuomenių ramstis, tačiau vyrai vis dar valdo gatves. Todėl savo darbais Afrikoje, Brazilijoje, Indijoje bei Kambodžoje siekė parodyti moterį.

Bent man vaizdai iš šių šalių yra patys įspūdingiausi – matai, kaip nuotraukos pradeda gyventi savo atskirą gyvenimą, nepriklausomai nuo kūrėjo. O ir šiaip norisi tikėti, kad tiems vargingų šalių gyventojams, niekad turbūt taip ir neįžengsiantiems į meno galeriją, ant sienų pamatytos nuotraukos taip pat padarė ne tik stiprų vizualinį įspūdį, bet ir privertė pamąstyti.

Šio projekto įkvėptas JR sukūrė ir filmą „Woman are Herous“, jis net buvo pristatytas Kanuose. Siūlau jį pasižiūrėti, juk dažnai sulindę į savo „problemas“ pamirštam, kad ir tokie dalykai egzistuoja.

Kaip pastebėjau, naujausiuose darbuose JR kiek atitolsta nuo socialinių problemų, labiau nagrinėja vizualumą. Kuriant projektą „Unframed“ buvo paimti žymių fotografų darbai ir patalpinti netradicinėse vietose, norint sukelti netikėtų minčių. Štai kaip autorius teisinasi:

It doesn’t matter today if it’s your photo or not. The importance is what you do with the images, the statement it makes where it’s pasted. (Šiandien jau nebesvarbu, ar tai tavo nuotrauka ar ne. Svarbiausia tai, ką tu darai su tais vaizdais, kokias reikšmes jie kuria tam tikroje vietoje.)

Šveicarija. Ten buvo uždrausti statyti minaretai.

Tuo tarpu projekte „Wrinkles of the City“ ant sienų atsiduria senų žmonių atvaizdai, kurie atrodo išties labai tekstūriškai ir žaviai bei kartu ir kiek mistiškai – jau nebeaišku kas yra ko tęsinys. Gal net būtų galima sakyti, kad tie žmonės vaizdžiai įkūnija seno pastato ar net dar plevenančią senų laikų dvasią: užsimerkę, atskirti nuo pasaulio, jaučiantys, kad nebetinka šiam laikmečiui, kartu ir naivūs, iškrentantys iš šiuolaikinio pasaulio konteksto ir vizualikos. Ir pats JR sako, kad seni žmonės tarsi vaizduoja miesto atmintį ir kai jie išmirs, dings atmintis. Ar jos reikia? Čia jau kitas klausimas.

Jaučiu, kad masyvūs vaizdai netradicinėse vietose turi išties didelį poveikį. Ir to vertę ypač galima suprasti varganose šalyse, kur galbūt ant sienos pamatyti darbai kažkokiam žmogui ir tebus vienintelis santykis su menu per visą gyvenimą.

2011 metais JR tapo TED Prize laimėtoju už netradicines idėjas. Tad baigsiu su kūrėjo mintimi, išsakyta atsiimant prizą:

Art is not supposed to change the world, to chage practical things, but to change perceptions. Art can change the way we see the world. Actually the fact that art cannot change things makes it a neutral place for exchanges and discussions, and then enables you to change the world. (Menas neprivalo keisti pasaulio, praktinių dalykų, o tik keisti suvokimą. Menas gali pakeisti tai, kaip mes matome pasaulį. Žinoma, faktas, kad menas negali pakeisti kažko, padaro jį neutralia vieta apsikeitimams ir diskusijoms ir tik tada galima keisti pasaulį.)

JR projektas „Inside Out“.

Autorė: Raimonda Tamulevičiūtė

Nenuostabu, kad šiuolaikinio meno tematika šiandien dažnai pristatoma įvairiuose informacijos šaltiniuose, juk tai – vienas iš greičiausiai besikeičiančių, įvairias raiškos formas įgaunančių reiškinių, todėl kalbėti ir diskutuoti visuomet yra apie ką.

Kalbuosi su menininke Kristina Inčiūraite, kurios kūryboje derinamos įvairių menų rūšys, pradedant video menu, baigiant grafika. Solidžią tarptautinę patirtį turinti kūrėja dalinasi savo mintimis apie tai, kas vyksta meno pasaulyje šiandien. Taigi, šį kartą apie šiuolaikinio meno situacijos savitumą Lietuvoje bei jo pateikimo galimybes ir formas. Tikiuosi, kad šis interviu atsakys į rūpimus klausimus, o galbūt patvirtins ar paneigs jau esamą nuomonę.

7 nuodėmės, filmo kadrai, 2010

Gal galėtum įvardinti keletą tendencijų, kurios skiria Lietuvos šiuolaikinį meną nuo Vakarų Europos šiuolaikinio meno konteksto?

Lietuvos šiuolaikinis menas neišvengiamai susijęs su šalies geo-politine, istorine, o kartu ir ekonomine situacija Europos kontekste. Jei maža šalis nėra įtraukta į politiškai svarbių („karštų“) šalių žemėlapį, kitaip tariant, joje nevyksta esminiai istoriniai lūžiai, šalies balsas, manau, nėra labai girdimas Vakarų Europos meno pasaulyje. Per keletą paskutinių dešimtmečių Lietuvos menininkai tik kartą galėjo susilaukti itin didelio tarptautinio dėmesio — tuomet, kai žlugo sovietinė santvarka ir Lietuva susigrąžino nepriklausomybę. Tuo metu kūrybinį kelią pradėję menininkai — Deimantas Narkevičius, Nomeda ir Gintaras Urbonai, Artūras Raila, Eglė Rakauskaitė ir kiti — gavo tarptautinį dėmesį ne tik dėl savo kūrybinio talento, bet ir dėl to, kad tuo metu susiklostė palankios socio-politinės priežastys jiems būti išgirstiems tarptautinėje arenoje.

Dabartinė Lietuva kol kas neišgyvena naujo istorinio lūžio, tad manyčiau, kad efektyviausias būdas kaip jaunam lietuvių menininkui ar meno kuratoriui sėkmingai įsilieti į Vakarų Europos šiuolaikinį meno pasaulį, tai gyventi didžiuosiuose Vakarų Europos miestuose ir ten mėginti integruotis su savo specifine kultūrine patirtimi. Pavyzdžiui, šiuolaikinio meno galerijos „Tulips & Roses“ darbuotojai itin greit suprato, kad galerijos veiklą organizuojant Vilniuje, neįmanoma patenkinti savo ambicijų, susijusių su tarptautine karjera. Tad jų įsikūrimas Briuselyje yra logiškas.

Mano manymu, vienas svarbiausių skirtumų tarp Lietuvos ir Vakarų Europos šiuolaikinio meno konteksto, tai maža šiuolaikinio meno rinka. Jau vien tas faktas, kad keletą dešimtmečių egzistuojanti viena didžiausių šalyje privati meno galerija „Vartai“ savo projektams ieško valstybinės paramos, parodo, kad privatus verslas meno srityje sunkiai skinasi kelią Lietuvoje. Juk meno rinkos dinamika, o ne palyginti menkos valstybinės paramos injekcijos į šiuolaikinį meną, įgalina didesnę kūrėjų konkurenciją, produktyvumą ir kūrybinę sėkmę.

Nerimo dienos, piešinys ant sienos, 2009

Dabartinis menas neretai priartėja prie socialinių, antropologinių tyrimų bei filosofinių svarstymų ir yra žymiai arčiau žmogaus, nei bet kada seniau. Ar galima būtų sakyti, kad šiandienos menas, kai kuriais atžvilgiais, įgauna tyrimo pobūdį, taigi yra daug daugiau įvairiapusiškesnis bei tai ir yra dabarties meno pagrindinis variklis?

Šiuolaikinio meno procesai įvairiuose pasaulio taškuose verda taip intensyviai, kad trumpai apibūdinti jų pobūdį ir reikšmingumą man būtų labai sunku. Ir ar verta? Juk kiekvienas iš mūsų gyvenimo ir meno reiškinius vertiname pagal savo pasaulėžiūrą, susidėliotus vertybinius prioritetus. Tokia didelė meno stilių, koncepcijų ir formų įvairovė, kad renkamės ir analizuojame tai, kas mums patiems atrodo aktualiausia.

Tik ką skaičiau amerikiečių publicisto Nealo Gablerio straipsnį, kuriame informacinė visuomenė negailestingai kritikuojama dėl to, kad ji nori žinoti, bet ne generuoti naujas idėjas. Informacijos perteklius, tame tarpe ir asmeninio pobūdžio plepalai socialiniuose tinkluose, išstumia mąstymą, drąsių idėjų poreikį. Ir tokia visuomenė, anot autoriaus, praranda gebėjimą mąstyti apibendrintai. Šios mintys verčia suklusti, tačiau situacijos taip nedramatizuočiau. Pateiksiu pavyzdį. Prisimenu mažuosius Liudviko šiuolaikinio meno muziejaus lankytojus Budapešte. Ant minkšto kilimo tamsioje ekspozicijos erdvėje ant pilvukų gulintys, rankomis galveles pasirėmę moksleiviai labai įdėmiai žiūrėjo videofilmą. Tokio didelio vaikų susidomėjimo dar nesu mačiusi. Juk susidomėjimas palengva išprovokuoja mąslumą. Nuo mažumės ugdomas jautrumas ir atidumas gyvenimo ir meno reiškiniams nuteikia optimistiškai.

Blondinės, iš fotografijų ciklo, 2006

Savo pačios kūryboje esi apsvarsčiusi „sena“ ir „nauja“ dažnai skaudų susidūrimą, pagrindiniu objektu pasirenki moterį, būtent tą moterį, kuri žengia iš sovietinės Lietuvos į nepriklausomą. Kaip manai, kaip yra šiuo metu, kokius lūžius galime pastebėti dabartinės moters tapatybėje?

Nors mentaliteto poslinkiai nėra staigūs, tačiau mūsų visuomenei sparčiai modernėjant, greičiau pamirštam ilgai trukusį, slogų ir uždarą sovietmečio laikotarpį. Iš tiesų, ankstesniuose mano projektuose herojų sutrikimas dėl sparčios vertybių kaitos buvo didesnis, nei dabar.

Tačiau visi matome, kad šiandien gyvenančios moters orumą dažnai smukdo ekonominės priežastys. Norėdama pradėti naują gyvenimą moteris turi turėti ne tik artimųjų paramą, bet ir materialų pagrindą po kojom. Daugelis moterų gyvena skurde, bijo smurtaujančių savo vyrų, nes pasipriešinusios gali atsidurti tiesiog gatvėje. Todėl labai vertinu naujai išėjusį Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, kuris itin padeda nuo smurtautojo namų aplinkoje nukentėjusiam asmeniui.

Tačiau nepaisant ekonominių problemų, iš kurių kyla ir kitos, susijusios su savigarbos stoka, daugelis Lietuvos moterų randa vidinių resursų skleisti šilumą ir gyvenimo džiaugsmą. Kurdama filmą apie skirtingo amžiaus sportininkes, prieš keletą metų keliavau po Lietuvos miestus ir miestelius. Tačiau atkreipiau dėmesį ne į moterų fizinę stiprybę, bet į jų vidinę valią ir gerą nusiteikimą. Ir nors jas provokavau kalbėti apie įvairias visuomenę užraizgiusias nuodėmes, filmas „7 nuodėmės“ (2010) tapo šviesus dėl herojų optimizmo.

7 nuodėmės, filmo kadrai, 2010

Kalbant apie moteris kūrėjas, būtų įdomu sužinoti, kokie aspektai paliečiami šiuolaikinių menininkių kūryboje Lietuvoje ir pasaulyje? Kas jas skiria ir sieja?

Manyčiau, kad Lietuvoje moterų kūrėjų tarpe vis dar retai kalbama apie moterų emancipacijos problemas, daugiau dėmesio skiriama socialinės atskirties, skurdo problemoms. Už Lietuvos ribų aštriau keliami įvairūs lyties, rasės, tautybės, žmonių teisių klausimai, nes vyksta intensyvi migracija, todėl neišvengiama socialinių konfrontacijų. Tačiau neatkreipiau dėmesio, ar Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse yra išskirtinių, moteris menininkes vienijančių ar jas skiriančių temų.

7 nuodėmės, filmo kadrai, 2010

Asmeniškai save visų pirma laikai menininke, o į antrą planą nukeli kuratorystę. Kas paskatino užsiimti šia veikla?

Iš tiesų, esu kuravusi tik keletą projektų, nes tam tikru kūrybinio gyvenimo periodu norėjosi į viešumą iškelti tas aktualijas, kurios sklandė mano galvoje ir kultūrinėje terpėje: ne tik feministiniai diskursai, bet ir informacijos pertekliaus, susvetimėjimo problemos visuomenėje.

Kurortas, iš fotografijų ciklo, 2007-08

Lietuvoje šia tema buvo surengta keletas diskusijų, tačiau nėra aiškios ribos tarp kuratoriaus ir menininko, kaip manai, galbūt jos ir nereikia labai smarkiai brėžti? Šis klausimas iškilo, kadangi ir praktikuojantys menininkai vis dažniau organizuoja įvairias parodas bei tuo pačiu jose dalyvauja, taigi, kokia šiuo atveju kuratoriaus funkcija, jeigu dabartiniai menininkai puikiai susitvarko su šia užduotimi?

Be abejo, menininkai, kurie turi organizacinių gebėjimų ir sėkmingai bendradarbiauja su kitais, gali puikiai susitvarkyti su kuravimo užduotimis. 2012 metais įvyksiančios Berlyno šiuolaikinio meno bienalės kuratorius yra žymus lenkų menininkas Arturas Žmijevskis. Jis, kritikuodamas nusistovėjusią kuratorinę poziciją kviesti ir atrinkti „savo rato“ garsius kūrėjus, viso pasaulio menininkams paskelbė kvietimą siųsti savo socialiai ir politiškai angažuotus meninius pasiūlymus šiai bienalei. Paskelbta, kad gauta net virš 6000 meninių projektų pasiūlymų. Matant tokį didelį meninės bendruomenės aktyvumą, įdomu, koks bus galutinis rezultatas.

Iš esmės, turbūt galima būtų sakyti, kad šiandieninis menininkas yra savo kūrybinės veiklos kuratorius: turi aiškiai suformuluoti savo kūrinio idėją bei problematiką, suvokti potencialią savo žiūrovų auditoriją, nusakyti kuo tikslesnį savo projekto biudžetą ir gebėti vizualiai išpildyti sumanymą, suvokti lokalų ir tarptautinį šiuolaikinio meno kontekstą ir jį papildyti savo kūriniais.

Tačiau įgyvendinant stambius projektus su kitais kūrėjais, neišvengiamai „pavagiamas“ laikas iš savo paties kūrybos. Todėl aš pati stambesnių projektų kuravimui neturiu laiko. Kita vertus, juk savo paties kūrybinėje veikloje galima įgyvendinti kūrybinius sumanymus bendradarbiaujant su kitais žmonėmis, kurie yra projekto herojai ir kūrybinė grupė: tai gali būti skirtingo amžiaus, įvairių profesijų bei socialinių sluoksnių atstovai. Iš tiesų, riba tarp menininko ir kuratoriaus yra labai plona, nes šiandien dominuoja įvairių sričių tarpdiscipliniškumas. Dėl to įdomiau gyventi ir kurti.

Kažin, kodėl Lietuvoje susidaro įspūdis, kad meno kuratorių vaidmuo nusilpęs? Galbūt dėl to, kad yra tik keletą stambių šiuolaikinio meno institucijų Lietuvoje ir ambicingus tarptautinius meno projektus dažniausiai kuruoja tik tų institucijų vadovai arba kviestiniai kuratoriai iš kitų šalių. O jaunesni meno institucijų kuratoriai rengia mažesnius meno projektus, kurie bendrame renginių fone ištirpsta, nors jie, mano nuomone, yra verti dėmesio, aktualūs ir apmąstyti. O nepriklausomiems meno kuratoriams ne visuomet lengva įsiterpti į Lietuvos meno institucijų parengtą meno renginių programą, rasti nišą savo meninių projektų realizavimui. Bet, jei galimybės Lietuvoje save realizuoti yra ribotos, vietą po saule galima rasti už Lietuvos ribų. Pasaulis platus, galimybių daug, manau, tereikia sveiko avantiūrizmo ir nuoširdžių pastangų.

Ačiū už įdomų pokalbį!

Nuo gero prie puikaus, objektas (lankstiniai), 2009

Jau senokai keliu sau klausimą – kas yra menininkas? Kūrybiškumas, saviraiška, charizma, talentas? Ar turint šiuos kriterijus galima vadintis menininku? Gal pakanka gimti menininkų šeimoje, kur karta iš kartos mynė tuos pačius parodų takelius, kur nuo mažens supo visokio plauko personažai – rašytojai, dailininkai, režisieriai ir užaugus pasinaudojus plačiu pažinčių ratu bei iš menininkų šeimos paveldėtu talentu sėkmė ateina be didelių pastangų. Nieko nebandau sumenkinti, tiesiog analizuoju situaciją. Kaip parodyti save ir savo darbus, kaip pranešti pasauliui apie kūrybą, kad ne tik kalbėtų, bet ir prisimintų? Žinoma, tradicinė paroda išlieka patikimiausias būdas, tačiau ar tikrai efektyvus? Po kiek laiko tampi pripažintas ir žinomas be reklamos? Ar išsišokėliškas pasirodymas, veiksmas, kūrinys nėra vienas iš pasirinkimų, stengiantis parodyti save visuomenei ir lydint sėkmei toliau kopti karjeros laiptais? Pavyzdžiui, vienoje šalyje kilo skandalas, kai menininkas, pasiėmęs arbūzą ir jame išskaptavęs skylę, bandė viešai santykiauti miesto centre. Žinoma, buvo susilaukta atitinkamos aplinkinių reakcijos: arešto ir baudos. Kaip bebūtų, toks nepaaiškinamas poelgis jį išgarsino ir toliau viskas klojosi paprasčiau, t.y. kova po saule buvo lengvesnė, nes dauguma jau buvo girdėję apie menininką. Visada galima pasirinkti paprastesnį būdą save parodyti ir išreikšti, bet ar nekyla grėsmė būti pavadintam tiesiog išsišokėliu, o ne talentu?

Išsišokėlio terminas mane dar labiau suintrigavo kai neseniai atradau dabar jau vieną garsiausių Čekijos skulptorių David Cerny. Titulinę nuotrauką su rausvu tanku ir kyšančiu viduriniu pirštu pasirinkau ne be reikalo, stengdamasi pristatyti šią asmenybę. Nuotraukoje matoma skulptūra – tarsi vizitinė kortelė, jo, pripažinto menininko, ženklas. Sovietų armijai pasitraukus iš Čekijos, vienas iš karinių tankų per naktį buvo perdažytas ir pristatytas tarsi paminklas, išreiškiantis laisvę ir nepriklausomybę – pridėkim dar vidurinį pirštą, tarsi atsisveikinimo žinutę. Po tokio pasirodymo D.Cerny pavardę žinojo ne tik gimtojoje šalyje, bet ir už jos ribų. Apžvelgiant jo kūrybą, manau, pirmiausia turėčiau pateikti keletą pavyzdžių, kad būtų galima susidaryti bendrą vaizdą ir pamatyti pagrindinius bruožus, kurie visada išskiria D.Cerny iš kitų menininkų. Pavyzdžiui, besišlapinanti skulptūra.

Didelio tarptautinio pripažinimo D.Cerny susilaukė Šiaurės Karolinoje, Charlotte mieste, sukūręs nerūdijančio plieno fontaną Metalmorphsis

Ir tai dar ne viskas. Su kiekvienu nauju darbu Cerny pristato vis labiau provokuojančias skulptūras, sukeliančias daug diskusijų ir taip nuosekliai populiarėja. Menininkas neabejotinai kuria politinį ir, galima būtų teigti, antisovietinį meną. Skulptorius netgi neteko milijoninio užsakymo dėl pareiškimo, jog geras komunistas yra miręs komunistas. Jo darbai sukelia gan painias politines intrigas, kaip jau prieš tai minėtas rausvas tankas arba „Entropa“ – Europos žemėlapis. Pastarasis susilaukė tiek pašalinių emocijų, kad skulptūrą teko koreguoti ir teikti pasiaiškinimus.

Paaiškinimą apie kiekvieną šalį galima rasti šioje nuorodoje. Visa tai buvo atspausdinta buklete ir dalinama žiūrovams.

Skulptūra buvo eksponuojama Europos vadovų taryboje Briuselyje. Pagrindiniais organizatoriais tapo Čekijos valstybę ES būstinėje atstovaujantis politikų kolektyvas. Idėją turėjo pasidalinti 27 ES valstybių deleguoti menininkai, tačiau galiausiai D.Cerny persigalvojo ir viską padarė pats, pasiteisindamas, kad norėjo pirmiausia pamatyti, ar Europa gali juoktis pati iš savęs.

„We knew the truth would come out… But before that we wanted to find out if Europe is able to laugh at itself.“

Kas juokėsi, kas ne.

Italija pristatoma kaip futbolo aikštynas su žaidėjais, kamuoliu maloninančiais save.

Vokietija – greitkeliai su užslėptu svastikos simboliu.

Graikija – sudegęs miškas.

Liuksemburgas – aukso gabalas su skelbimu – parduodamas.

Lietuvių kareiviai šlapinasi ant Rusijos.

Slovakija vaizduojama kaip vengriška dešrelė.

Didžioji Britanija skulptūroje pradingusi.

Bulgarija – pritupiamų turkiškų tualetų komplektas.

Deja, Bulgarija oficialiai paprašė išimti jų šalį vaizduojančią skulptūros dalį, o D.Cerny bei Čekijos Ministras pirmininkas ES oficialiai atsiprašė (ministro atsiprašymas).

Kūrinys pavadinimu „Shark“ buvo skirtas 2006 metais Belgijoje vykusiam Modernaus meno festivaliui, tačiau galiausiai atsidūrė muziejuje. Miesto, kuriame buvo rengiama šventė, meras pabijojo ne tik musulmonų išpuolių dėl tokio eksponato, bet ir su vaikais į parodą atėjusių tėvų reakcijų – S.Hussein dar buvo gyvas.

„Families with children pass by the square that it was to stand on and some of them may not have taken it too well. The other thing that bothers me is that the exhibit portrays an almost deformed human being, a real person, who is still alive. He is in trial but should be presumed innocent until proven guilty. And lastly, I don’t want to provoke people… or a certain group of people.“

Pasinaudojęs daugumai gerai žinomo menininko D.Hirst idėja, už kurią britui buvo įteiktas prestižinis apdovanojimas, D.Cerny sužibėjo. Vėl klausiu – ar tai ne tik gerai apgalvotas kūrybinis ėjimas? Pasinaudoti žinomo menininko garsiu kūriniu, provokuojančia pasaulinio garsumo asmenybe ir iš viso to padaryti įsimintiną įvykį. Pasakysiu atvirai, man visa tai kvepia išsišokimu. Taip, šiuolaikinis menas turi šokiruoti, turi atkreipti dėmesį, galiausiai – turi išsiskirti iš aplinkos, tačiau visa tai galima įgyvendinti ir be garsių asmenybių įtakos. Beje, kitais garsiais personažais man kvepia ir kalbant apie sekantį D.Cerny projektą – „Meat factory“.

Jei pavadinimas būtų kitas, gal ir nepulčiau skulptoriaus lyginti su A.Worhol įkurtu fabriku. „The Factory“ – „Meat Factory“: ne tik pavadinimas, bet ir veikla panaši – renkasi menininkai, rengiami koncertai, vyksta kūrybinis procesas?

Visi mes vienaip ar kitaip linkę kopijuoti vieni kitus – taip tobulėjam, atrandam savo erdves, talentus ir sugebėjimus, tik ar vėliau negraužia vidinis kirminas, kai tenka būti su kažkuo lyginamiems ? Bet ką tas kirminas, kai malonina pasiekti tikslai ir rezultatai.

Gal išsišokti ir nėra taip jau blogai? Svarbiausia kaip tinkamai ir rezultatyviai tai padaryti, kad radikalios priemonės neužgožtų turinio.

Daugiau informacijos apie menininko darbus čia.

Šių metų Venecijos bienalės arsenalas pradžiugino dviem vyrais, užsižaidusiais laiku. Pirmasis jų būtų Christian Marclay ir jo kino laikrodukų grandinė The Clock, kur kino būtasis laikas netikėtai pradeda judėti paraleliai žiūrovo esamajam. Apie šį darbą Meno Duobė jau rašė, iš arčiau susipažinti galite čia.

Prisipažinsiu, dėl asmeninių problemų, susijusių su kantrybe, prie pastarojo darbo pasėdėjau penkias minutes, tiek laiko užteko įsitikinti, kad mano pigus laikrodukas tikrai sutinka su kažkokio nespalvoto gražuolio prabangaus aksesuaro rodyklėmis. Tuo tarpu antrasis menininkas Urs Fischer ir jo Untitled privertė pastoviniuoti, apeiti kelis ratus, patyrinėti iš arti, vėl atsitraukti tolyn ir dar kartą susimąstyti.

Autorius bienalės lankytojams pateikė trijų natūralaus dydžio vaškinių skulptūrų kompoziciją – Džovanio da Bolonijos skulptūros „Sabinių pagrobimas“ kopiją, prieš ją stovintį kostiumuotą žiūrovą ir nuošaly, matyt, to paties žiūrovo paliktą biuro kėdę. Sulig bienalės atidarymu vaško skulptūros virto milžiniškomis žvakėmis ir taip kasdien be perstojo kelis mėnesius vyko savidestrukcijos aktas. Iš pirmo žvilgsnio kažkaip banalu, ar ne? Todėl ir keista, kodėl būtent prie šio darbo stabtelėjau ilgam…

Spoksant pamažu galvoje dėliojasi mozaika. Pirmiausia grįžtu į tuos laikus, kai žmonija dar tik stengėsi pažaboti laiką, kai jį matavo rėžiais žvakėje, kai jis slinko lėtai ir švelniai, o ne staigiais ir mechaniškais rodyklių smūgiais, automatiškai verčiančiais galvoti, kad greičiausiai jau kažkur vėluoji. Kažkada laikas ne bėgo, o tirpo ir tekėjo. Untitled mes nykstame lėtai ir ramiai, be streso, kartu su viskuo aplinkui – su savo kasdienybės stabais ir atributais ir su marmuriniais amžinybės simboliais.

Ir kas, jei ne vaškas galėtų tiksliausiai įkūnyti laiką… sunkus ir tirštas nuo įvykių ir prisiminimų jis teka lėtai stingdamas, palikdamas žymes, graužiasi takelius tarp praeities griuvėsių ir formuoja naują būtį. Urs Fischer nesustabdomas nykimas apjungia viską – tirpstanti biuro kėdė puikiai neštų individo išsilaisvinimo idėją, jei nuo jos atsiplėšęs žmogus netirptų šalimais. Pastarojo žvilgsnis stebi dramatišką trijų figūrų sceną – kadaise užgimusios iš vientiso, tvirto marmuro luito, čia jos lėtai yra ir krenta gabalais.

Galiausiai, taip bemedituojant, pribloškia suvokimas, kad šioje situacijoje tik vaškinis antrininkas turi galimybę išvysti laiką, o tu, kaip ir realiame gyvenime, viso labo konstatuoji rezultatą ir laiko tėkmę suvoki tik iš jau sustingusių jo pėdsakų. Pavyzdžiui, mes suvokiam ir pastebim, kad vaikai auga, bet niekada nematome jų augant, o kitimą suprantame tik lygindami dabartinį vaizdą su tam tikrais praeityje užfiksuotais vaizdais. Visas virsmas, tekėjimas ir tekantys vaškinio laiko varvekliai, bestovint čia, tebuvo iliuzija, kuri bent kiek pajudėtų realybės link, jei prie Urs Fischer darbo prasėdėtumėm bent jau vieną dieną, bet juk tam paprasčiausiai neturime… laiko.

Daug gražių paveiksliukų čia.

Straipsnio autorė Ieva Vedeikaitė.

Pradėjau rašyti šitą tekstą, kai galvoje vis dar ūžė po „Kūrybiškumo kiosko“ renginių. (Aikštinga nuomotoja su puria chemine šukuosena Vilniuje! Megan Fox plakatas, pririštas grandine prie medžio nacio sodelyje Kaune! Vakarėlis pagal Barbra Streisand / Elitinė picerinė „Pasimatymas“ Telšiuose! Susitikimas su Lietuvos underundergoundo žvaigždėmis Šiauliuose! Prašmatni rezidencija Klaipėdoje!) Tačiau kelionė nebuvo vien apie gardžias picas ir disko rutulius. Jauni kūrėjai, su kuriais kalbėjausi, ne vien stebino savo kūriniais, bet laikas nuo laiko pasidalindavo ir problemomis, su kuriomis susiduria. Nuolat besisukanti tema – apie erdves. Vingrybės, kaip gauti patalpas darbų eksponavimui, galerijų vadovų požiūriai ir amžinas klausimas, ką daryti, jei noriu išvažiuoti kur nors toliau ir ne vien tam, kad padirbėčiau salotų rūšiavimo fabrike?

Diskusijos vis pakrypdavo iki menininkų rezidencijų (residency) programų. Tai kažkas, apie ką visi šį tą žino, bet neretai tik miesto legendų formate – tai, jog yra stebuklingos erdvės menininkams, kuriose jie gali kurti tai, ką nori, gyventi nesirūpindami dėl elektros kainų, ir vienintelis dalykas, ko iš jų prašoma – kolaboruotis su kitais kūrėjais ar dirbti individualiai ir sukurti ką nors, ką pademonstruotų baigiantis rezidavimo laikui. Daug kas netiki ir Kruvinąja Mere, bet anądien po kažkelintos taurės jos buvimas pasirodė daugiau nei realus. Miesto legendos gyvos! Siekdama įrodyti pirmąją, pakalbinau John W. Fail, šiuo metu Estijoje vadovaujantį Ptarmigan kūrybinei platformai, jungiančiai rezidencijos programą ir į formatą netelpančius kultūrinius renginius kuruojančią organizaciją. Jis papasakojo apie savo veiklas ir rezidencijos programą iš tos pusės, kuri dažniausiai nėra matoma. Ptarmigan 2009 metais savo veiklą pradėjo Suomijoje, čia surengė beveik 200 skirtingų renginių, pradedant avangardinės muzikos koncertais, baigiant garso dirbtuvėmis ar grafikos parodomis. Kiek pakeitęs formatą, Helsinkio Ptarmigan dabar yra prie erdvės nepririšta organizacija, bendradarbiaujanti su Oksasenkatu 11 galerija. Ptarmigan Taline išlaikė pradinį formatą, organizacijai pridėdamas naują atspalvį.

Schmelfhelp pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Avarus koncertas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Ilona Klimaitytė: Ar įmanoma palyginti kūrybines praktikas Suomijoje ir Estijoje? Šiek tiek patyrinėjus tavo FB, galima pastebėti klajoklišką tendenciją tavo gyvenime – iš JAV atkeliavai iki Didžiosios Britanijos, tada peršokai į Suomiją, galiausiai įsikūrei Estijoje. Kas paskatino tave pasilikti šiaurės Europoje – čia daugiau galimybių, lengviau dirbti, ar atvirkščiai – daugiau iššūkių, kuriuos norisi įveikti?

John W. Fail: Pačioje pradžioje apsigyvenau Škotijoje, kur studijavau Glazgo universitete, čia gavau magistro laipsnį iš postmoderniosios literatūros studijų. Vėliau persikrausčiau į Suomiją, tačiau praėjusiais metais nutariau pamėginti gyvenimą Estijoje. Vis dar daug dėmesio skiriu Suomijai, kadangi joje Ptarmigan ir buvo sukurtas, čia yra mūsų publika – nors dabar mūsų renginiai dažniausiai vyksta Taline, o tai atrodo šiek tiek keista.

Gyvenimas Suomijoje yra ir išskirtinai sudėtingas, ir lengvas tuo pačiu metu. Jaučiausi nusivylęs stipriai institucionalizuota kultūros struktūra Helsinkyje, tai buvo pagrindinė motyvacija pradėti Ptarmigan veiklas, eksperimentuojant su kultūrinės logikos alternatyvomis. Po poros metų mano mintys apie tai kone apvirto aukštyn kojomis. Aš vis dar manau, kad Suomija yra nelanksti ir institucionalizuota, bet būtent dėl to ten egzistuoja tikras alkis alternatyvai. Estijoje, kuri yra netvarkinga ir chaotiška, Ptarmigan yra tik dar viena menininkų valdoma erdvė projektams – iš esmės neįspūdinga ar siūlanti išskirtines alternatyvas. Manau, kad mes daugiau dėmesio skiriame neįprastai krypčiai – interdisciplina paremtoms post-subkultūrinėms veikloms. Aš ypač stengiuosi organizuoti keistus renginius, neįtelpančius į įprastas kategorijas. Laimingiausias jaučiuosi, kai renginyje apsilanko kuo įvairesnė publika, ne vien žmonės, kurie priskiria save prie koncertų ar meno renginių lankytojų.

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

I. K.: Kas tave labiausiai nustebino Estijos kūrybinėje scenoje? Ar galima išskirti tendencijas, pagal kurias prioritetas būtų tam tikrai krypčiai, tarkime, muzikai, video ar scenos menams?

J. W. F.: Net ir po 10 mėnesių, nesu tikras, ar esu pakankamai įsijautęs į Talino ritmą. Galiu pasakyti, kad Helsinkis yra gerokai labiau tarptautinis, dviems užsieniečiams ten buvo lengva vadovauti kultūrinei organizacijai, viską promotinant ir organizuojant anglų kalba – vien dėl publikos, kurią sudarė studentai ir „pasaulio piliečiai“. Estijoje į Ptarmigan žiūrima kaip į erdvę tarptautiniam darbui, ir mes iš esmės pritraukiame mažai kūrėjų iš Estijos meno scenos. Mūsų publika čia susideda kitų menu besidominčių imigrantų, rusakalbių ir estų, turinčių mažai ką bendro su alternatyvia kultūra. Nors Talinas turi aktyvesnę ir atviresnę kultūrinę sceną nei Helsinkis, vis dar panašu, kad daugelis renginių vyksta pagal griežtas taisykles.

Ptarmigan Taline šiuo metu yra paremtas mano ir dviejų kitų žmonių partneryste, tačiau aš, nors ir nenoriai, galėčiau pavadinti save jos „lyderiu“, kadangi atnešiau projekto idėją iš Helsinkio. Negaliu pasakyti, kokie kitų dviejų organizatorių prioritetai, manasis – rengti aktyvaus dalyvavimo reikalaujančias veiklas, tokias kaip kūrybinės dirbtuvės, mokymai, ir kitus interaktyvius/edukacinius renginius, kurių turinys būtų unikalus, neinstitucionalizuotas ir bent iš dalies eksperimentinis. Tai gana sudėtinga pasiekti neturint jokio finansavimo. Surengėme keletą garso meno dirbtuvių, labiausiai koncentruotų į elektroniką, taip pat kiekvieną mėnesį turime DIY tatuiruočių mokymus, vadovaujamus kanadiečio menininko – sakyčiau, kad tai yra tobulas pavyzdys to, ką norėčiau dažniau matyti Ptarmigan’e. Taip pat turime reguliarias kino ir video naktis, diskusijas su menininkais ir kitų renginių, kurie, tikiuosi, yra labiau orientuoti į dalyvavimą, nei stebėjimą. Tačiau organizuojam ir renginius, kurie yra labiau skirti klausytojams/žiūrovams, nors mūsų patalpos ir nėra tam idealiai pritaikytos.

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinkis, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas „Odisėjo lankas“ (The Bow of Oddyseus), Talinas, 2011-10-1

I. K. Ar galėtum daugiau papasakoti apie savo rezidencijos programą?

J. W. F. Mūsų rezidencija iš tiesų yra gana laisvos struktūros. Rezidencijos idėja nuo pat pradžios buvo gana neįprasto, anarchistinio tipo. Turim nemažai žmonių iš įvairių valstybių, atvykstančių pas mus dirbti su projektais. Ilgą laiką neturėjom jokios galimybės jų paremti finansiškai, todėl didžioji dalis jų už viską mokėjo patys. 2010 metais mes gavome 2 metų dotaciją iš KK Nord fondo, tai užtikrino Šiaurės/Baltijos šalių rezidencijos programos rėmimą ir leido mums finansuoti kūrėjų kelionės išlaidas bei suteikti jiems geras gyvenimo sąlygas. Tačiau subsidija skirta tik tiems menininkams, kurie sutikdavo išbūti 2 mėnesius, todėl buvo sudėtinga rasti žmones, kurie tiktų mūsų projektams.

Ptarmigan Helsinki

Pixelache 2010 festivalio uždarymo renginys. Antti Ahonen foto

I. K. Rezidencijas rengiate abiejuose miestuose. Kaip sekasi su jomis dirbti, ypač žinant, kad Helsinkyje neturit pastovių patalpų? Atrodo, tai labai įdomi praktika, tikrų pasaulio piliečių, nepririštų prie erdvės, dvasioje. Šiuo metu niekas neprivalo būti priskirtas prie vienos vietos, ir rezidencijos programos (ar organizacijos ar bet ko kito) forma yra labai lanksti. Ką apie tai manai?

J. W. F. Mūsų erdvės visados bus atviros žmonėms su įdomiomis idėjomis, kurios atitinka mūsų projektus – ypač socialiai atsakingus ir skatinančius aktyvų dalyvavimą. Tai viena priežasčių, kodėl aš stengiuosi vengti junginio „menininkas mūsų rezidencijos programoje“, kadangi mums svarbiau ne tai, kad žmogus būtų „menininkas“, bet tai, kad jis turėtų gerų idėjų – būtų kūrybingas praktikas (creative practitioner).

Leidimas vieną iš KK Nord rezidencijų perkelti į Taliną padėjo mums padalinti dotaciją, kadangi nebeturint patalpų Helsinkyje tapo labai brangu tiek suteikti erdves rezidentams, tiek ir organizuoti renginius. Kitos rezidencijos, kurias turime Taline, yra panašios, kokios buvo Helsinkyje – žmonės, kurie atvyksta dėl projekto trumpam laikui, miega ant grindų ir užsiima kažkuo įdomiu. Ką tik su mumis dirbo violončelininkas iš Škotijos, kuris čia gyveno savaitę, kurdamas ir vesdamas improvizavimo kūrybines dirbtuves abiejuose miestuose. Jis pats apmokėjo dalį savo išlaidų, todėl mums beliko pasirūpinti gyvenama vieta ir renginių organizavimu.

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

I. K. Ką planuojate ateičiai, kalbant tiek apie rezidenciją, tiek ir apie renginių organizavimą?

Šiuo metu rezidencijos man yra antraeilis dalykas. KK Nord pinigai buvo labai reikalingi, bet jie nepadėjo Ptarmigan tiesiogiai, kadangi jie tiesiog padengdavo rezidentų išlaidas, bet buvo gana sunku surasti žmonių, kurie tilptų į mūsų kryptį ir dviejų mėnesių/šalių apribojimą. Rezidavimo idėjos esmė mane žavi, ir mes tikrai esam atviri bei norim padėti kūrybiniams praktikams, kadangi visados buvome išskirtinai susikoncentravę į tarptautinę publiką – kartais tai nutolina mus nuo kitų kūrybinių erdvių Taline, taip yra ir dėl to, kad iš esmės Ptarmigan’e dirba nevietiniai.

Iš kitos pusės, renginiai šiuo metu yra svarbiausia, ką mes darom – nuo 2009 metų liepos, kai pradėjom savo veiklą, suorganizavom daugiau nei 180 įvykių dviejuose miestuose. Mūsų rezidencijos programos ir kiti projektai tam ir skirti. Kartais tai labai vargina, ypač neturint paramos, tačiau mes nebegalim gyventi be tokios kūrybos formos.

Performansas Ptarmigan’e, Antti Ahjonen foto

Koncertas Ptarmigan’e, Antti Ahonen foto

John W. Fail

Ptarmigan Helsinkis

Ptarmigan Talinas

Ptarmigan Vimeo

Ptarmigan Flickr

Prieš porą savaičių ant devynaukščio stogo kažkuriame iš Kauno miegamųjų rajonų su atsitiktiniais draugais gėriau labai pigų vyną. Kartu su alkoholiu mano kraujyje tekėjo saldus laisvės pojūtis, kurio man, kaip ne vienam dienas naktis leidžiančiam siaurose Vilniaus senamiesčio gatvėse, taip trūko. Pamenu, kai, turbūt, to vidinio jutimo paskatintas, atsistojau ant briaunos, norėdamas pažvelgti žemyn.

Aš nebijau aukščio, tačiau tąkart išsigandau kai ko kito – galimybės atsispirti nuo stogą juosiančios skardos ir nugarmėti žemyn devynis paprasto gyvenimo aukštus, tos žemiškosios komedijos ratus.

Žengiau žingsnį atgal ir įsijungiau į užnugarėje vykstantį vakarėlį, tačiau šis jausmas manęs nebeapleido. Negalėjau suprasti, ar baisu kristi ar pasiekti žemės paviršių, ar kritimas pasirenkamas ar pasirenka tave. Galų gale tai, kad pasitraukiau dėl galimybės, reiškia, jog to norėjau, tik sau neleidau. Ką apie tai pasakytų Bas Jan Ader?

Menininkas gimė 1942 metais ir, atrodo, niekur netiko. Jo tėvą nužudė naciai, kai jam buvo vos dveji ir tai, berods, Bas Jan tapo gyvenimo mitu. Jis buvo išmestas iš Rietvald menų mokyklos Amsterdame. Pasak draugų prisiminimų, jam užtekdavę vieno lapo popieriaus visam semestrui: vis ištrindavo savo piešinius, vos tik šie būdavę baigti ir piešdavo ant viršaus.

Devyniolikos olandas išsiruošė tranzuoti į Maroką iš kur, įsiprašęs dirbti junga jachtoje, išplaukė į Ameriką, regis, laimės ieškoti. Ten rado sau žmoną ir filosofijos studijas, palyginti ramų gyvenimą ir dailės mokytojo darbą.

Sulaukęs 28 metų, 1970-aisiais Bas Jan Ader pradėjo savo trumpą kūrybos kelią pirmuoju filmu apie kritimą. Tuo metu visas pasaulis žavėjosi naujai užgimusia tylia, vengiančia apie save kalbėti minimalizmo srove, redukuojančia viską į grynas formas, atskleidžiančia dalykų prigimtis.

Manau, tai negalėjo nepaliesti Bas Jan, kuriam filosofija buvo kur kas daugiau nei teorijos. Tiesą sakant, šio menininko darbai tokie paprasti, jog visuomet balansuoja ant ribos tarp naratyvo ir nutylėjimo, banalybės ir filosofijos. Jis tikra minimalizmo dvasia viską redukuoja. Tik ne į spalvą ar formą, o į emocijas ir pajautas. Gravitacija kaip medija tam puikiai tiko – nematoma, visur esanti jėga, be kurios kūnai išsisklaidytų į tūkstančius atomų; mūsų nematomo kalėjimo grandinės ir visatos buvimo garantas.

Fall I ir II juntama gili europietiška melancholija, tylus susikaupimas bei priešprieša tarp kūniško skausmo ir sąmonės intersubjektyvumo. Filme Ader pats tampa savo stebėtoju, taip tarsi išsivaduodamas iš savęs, virsdamas trečiuoju asmeniu, tačiau nenustodamas būti asmeniškas: kūrėjas teigė esąs tik mediumas išorinėms jėgoms, veikiančioms jo kūną ir sielą. Joms pasiduodamas jis aptinka save fatališkame kritime ir pastarasis tampa jo gyvenimo ir kūrybos logaritmu.

Savo filme Nightfall, apšviestas dviejų lempų, Bas Jan, manau, balansuoja ant ribos tarp būties ir nebūties. Tai kelios minutės kupinos įtampos ir kontempliacijos, kuriose, kūno jėgoms apleidus, dingsta šviesa, dingsta ir jis pats. Nebūtis yra dar vienas šio olando kūrybos baras. Tai juntama visų pirma kūrybos braiže: visi „kritimo“ filmai baigiasi menininko išnykimu, o jis pats nekalbėdamas apie savo kūrybą elgėsi taip, tarsi paties niekada ir nebūtų buvę anapus kūrinių.

Trisdešimt trys gyvenimo, penkeri kūrybos metai tapo tarsi tyli auka, kurią įkūnijo paskutinis Bas Jan Ader darbas, savotiškas neišsipildęs triptikas In Search Of The Miraculous. Tai turėjo būti trijų dalių performansas, kurio pirmoji dalis vyko Los Andžele, nedideliam moterų chorui atliekant giesmes apie jūrą. Po šios uvertiūros menininkas leidosi į kelionę dvylikos pėdų jachta „Ocean Wave“ iš Keip Kodo į Airiją, turėjusią trukti kiek daugiau nei šešiasdešimt dienų. Tai būtų buvęs mažiausias laivelis, kada nors perskrodęs vandenyną. Performanso atomazga buvo suplanuota Bas Jan Ader tėvynėje, tačiau jai įvykti nebuvo lemta: po trijų savaičių atvirame vandenyne radijo ryšys nutrūko, menininkas dingo be pėdsakų, o laivelis praslinkus aštuoniems mėnesiams buvo rastas išmestas kažkur Airijos krantuose.

Dar kurį laiką niekas netikėjo, kad Bas Jan žuvo vandenyne. Sklandė gandai, jog kelionė suklastota, o pats kūrėjas lyginamas su Donaldu’u Crowhorst’u, keleta metų prieš jį neva nusižudžiusiu panašios kelionės metu. Šiaip ar taip, didžioji dauguma laukė jo sensacingai pasirodant.

Taip paskutinis Bas Jan Ader kūrinys tapo amžina melancholija ir laukimu, kažkuo primenančia biblinę Lozoriaus istoriją, kurioje pasidavimas ir mirtis sąlygoja gyvenimą naujoje dimensijoje. Paskutinė kelionė tapo didžiuoju pasakojimu, apgaubiančiu visus ankstesnius darbus ir juos paaiškinančiu: regis, imi suprasti, kodėl Bas Jan niekada neatsistojo ant kojų po vieno savo kritimų ir nenusipurtė dulkių nuo rūbų, kodėl gęsta šviesos, o kūnas yra tik kažkoks mistinis jėgų raiškos laukas. Nuo pat pradžių šis olandas savo kūryboje buvo dvejopas: objektas ir subjektas. Persipynę jie abu susiliejo į mitą apie Menininką, vis iš naujo įkvepiantį ne vieną kartą kūrėjų.

Mąsliai pabaigai pasitelksiu Tacita’os Dean žodžius apie Bas Jan Ader: whatever we believe or whatever we imagine, on a deep deep level, not to have fallen would have meant failure.

Straipsnio autorius Audrius Pocius.

Praslinko visas laiko dešrigalis, o aš vis niekaip negaliu iškankinti šito teksto. Teisingiau – mane kankina žiauri dilema. Ką parašyti apie labiausiai lauktą muzikinį metų įvykį (kurio atgimimo kasmet laukiu labiau nei fenikso)? Ką parašyti?

Kai, kad ir kaip stengiuosi išgryninti po jo likusias emocijas, potyrius ar pojūčius, prisimenu tik viena – sąmonėje įsikerojusį nuobodulį.

Ir tas šiųmetis nuobodulys mane be galo išgąsdino, nes visi, kuriuos prisimenu, „Gaidos“ festivaliai mano sąmonėje vis dar žaižaruoja pačiomis šviesiausiomis emocijų spektro spalvomis: nuo lengvos euforijos iki begalinės nuostabos.

O čia nuobodulys ir (tarpais net nepadorus) žiovulys, ir baisus asmeninis nenoras blogai rašyti apie šitą festivalį.

Todėl pabandžiau prisiminti kas metai iš metų traukė mane „Gaidon“.

Ir šį bei tą prisiminiau. Tai vienintelis man žinomas muzikinis festivalis Lietuvoje, kuriame muzikos pateikimas ir atlikimas peržengia įprastas ribas. Tai vienas vizualiausių muzikinių renginių, kuriame deramą dalį programos užima muzikiniai performansai ir gana audiovizualūs projektai. O mane tai be galo vilioja, mat esu iš tų žemiausių muzikos klausytojų kastos, kuriems garsas automatiškai smegeninėje (ypač po užmerktais vokais) susisaisto su vaizdu…

Šiųmetėjė „Gaidoje“ mano akiratin pateko du vizualūs projektai.

Pirmasis buvo audiovizualinis elektroakustinis performansas pavadinimu „Elektros lempučių muzika“.

Prisipažinsiu, jog man jis ištraukė tik iki elektroakustinio projekto, o audiovizualinio performanso pasigedau. Virš preciziškai sukomponuoto lempučių stalo pakibęs vokietis labiau priminė bandymus atliekantį mokslininką, nei eksperimentuojantį muziką. Jo bandymus su šviesa išgauti ir garsą įdomu buvo stebėti pirmas dešimt minučių, po to norint išlaikyti įdomumą tekdavo vis užsimerkti, nes garsas vaizduotę dirgino labiau nei vaizdas. Bet tikriausiai tam ir reikalingi muzikiniai festivaliai.

Antras ir paskutinis mano patirtas „Gaidos“ projektas susėmė į vieną gražią puokštę lietuviško jaunimo, kuris bazavosi po reMIX | reMAX vėliava. Ten sutilpo video, elektroninė muzika, kamerinis styginių orkestras ir net DJ’ai. Ir tai ikrai buvo verta pamatyti. Nes tai dar vienas dalykas, už kurį be galo myliu ir vertinu „Gaidą“ – lietuviškos premjeros. Kūriniai, kurių šiaip (specialiai nesidomėdama) ko gero niekada neišgirsčiau ir nepamatyčiau.

Jauni, šviežūs kompozitoriai ir atlikėjai (nebūtinai jauni, bet progresyviai mąstantys), kurių tikrai negirdėjau nei „Filharmonijoj“, nei „Kongresų rūmuose“, nei operhause, bet vis išgirstu „Gaidoje“, ŠMC erdvėje (čia gal bene vienintelis įvykis, kuomet ŠMC tikrai atlieka savo funkciją ir atveria publikai šiuolaikinio meno gelmes).

O man liko dar du „Gaidoje“ išgirsti koncertai. Du sunkiausiai aprašymui ir apmąstymui pasidavę muzikiniai įvykiai, įvarę mane į pilkąją nuobodulio zoną.

„Kammerensemble Neue Musik Berlin” ansamblio muzikantai

Tradiciškai juodai apsirengę muzikantai, kuriuos oficialių renginių ir iškilmių nuzulintu balsu pristatė ilgu sijonu apsiginklavusi muzikos žinovė.

Du pasaulyje pripažinti kolektyvai: „KAMMERENSEMBLE NEUE MUSIK BERLIN“ ir „ENSEMBLE 2e2m“. Iki nuobodulio nepriekaištingai (bent jau mano neištobulintai ausiai) atliko avangardinę muzikos programą.

Atliko taip rimtai, kad net grojimas buteliais, švilpynėmis, folija ir ryškiai raudonu balionėliu neteko žaismės. Todėl buvo daug įdomiau stebėti ant sienos siaučiančius jų šešėlius nei ganyti rimtumu persisunkusius muzikos garsus.

Tai ką gi tokia prėska teksto pabaiga galėčiau pasakyti apie „Gaidą“? Nebent tai, jog jau laukiu kitų metų. Noriu įgyvendinti eksperimentą – selektyvų vaikščiojimą į kai kuriuos koncertus pakeisti ėjimu į visus be išimties.

Paklausite – kodėl? Tam, kad suprasčiau, kas iš tikrųjų yra tas kiekvienais metais neįprastomis gaidomis atgimstantis feniksas. Ar galimybė išgirsti tai, kas šiuo metu labiausiai vertinama šiuolaikinės rimtosios muzikos gerbėjų ir profesionalų, ar galimybė sužinoti, kas naujo vis užgimsta šitame rimtame muzikos pasauly?

Video ir foto: Paulius Karpas

„Vakar savo dukrytei pasakiau, kad eisim klausytis koncerto į baseiną. Ji manim dar iki šiol netiki!“, – nugirstu entuziastingą pokalbį koledžo koridoriuje. Ėmiau galvoti apie vandens ir muzikos paraleles ir vis bandžiau įsivaizduoti… Fortepijonas baseine? Visas orkestras baseine?! Net lakiausia vaiko fantazija nesugebėtų sukurti tokio koncerto modelio! Pasirodo, svarbiausia galvoje turėti idėją, o visos jai įgyvendinti reikalingos aplinkybės lyg nekviesti drugeliai nutupia ant peties. Jau spėjusi pažinti Mančesterio miestą ir meno troškulį vietinių žmonių gyvenimuose labai apsidžiaugiau sužinojus apie tokią savo koledžo iniciatyvą.

Pirmas drugelis, nutūpęs organizatoriams ant pečių, buvo senieji Mančesterio „vandens rūmai“. Prestižinis vandens kompleksas, suprojektuotas pirmojo miesto architekto Henry Price, buvo atidarytas 1906-aisiais metais. „Victoria Baths“ tapo mėgstama miestiečių erdve, kur galėjai įmerkti koją į vieną iš trijų baseinų, įkvėpti karšto garo turkiškose ar rusiškose pirtyse, o gūdžiais žiemos vakarais visus užsukdavo gramofono muzika ir pagrindinis baseinas tarnaudavo kaip šokių platforma. Šis pastatas, išmintingai davęs miestui gurkšnį visuomeniškumo, buvo uždarytas 1993-iaisiais metais. Iki šiol išsaugojęs savo autentišką dizainą, „Victoria Baths“ pastatas įgijo 2-ąjį laipsnį Buildings of Architectural and Historic Interest sąraše. Už pastatą atsakinga bendruomenė jau ilgus metus kovoja dėl jo restauracijos, o tuo metu miesto gyventojai bando atgaivinti jį kitokiomis formomis – „Vandens Rūmai“ po truputį virsta „Meno Rūmais“…

Royal Northern College of Music šią vasarą surengė tikrą muzikinę 3 dienų liūtį, kurioje buvo paskandinta Mančesterio publika. Idėjos autorius ir projekto meno vadovas Toby Smith jau kelis metus bando sudominti savo išradingomis idėjomis – jis jau įrodė, kad klasikinė muzika gali suskambėti ir prekybos centre, ir centrinėj autobusų stoty. Baseinuose Toby Smith norėjo atkurti šurmuliuojančią, gyvą, vandens srovenimu ir žmonių tauškėjimu prisipildžiusią atmosferą. Prieš šimtmetį šios sienos turėjo kozirį, kuris palaikė žmogaus ryšį su žmogumi ir nugriaudavo visas susikaustymo užtvaras. Dabar, kai šis ypatingas elementas – vanduo – išgaravo, teko imtis muzikos, kuri mėgdžiojo, žaidė, pasakojo linksmas ir liūdnas vandens istorijas kaip profesionalus mimas.

Tik peržengus „Victoria Baths“ slenkstį mane pasitiko vėsuma, kūną persmelkė žinojimas, kokia ilga istorija slepiasi už kiekvienos plytelės, o tada ausį pasiekė ir garsų maišalynė. Vanduo ir muzika, muzika ant vandens, muzika be vandens, muzika po vandeniu, vanduo muzikoje… Norint paklausyti vieno ar kito pasirodymo, teko pasikliauti savo klausa ir būti vedamai muzikos garsų.

Štai užkibusi už pažįstamos melodijos slenku link „Vyrų baseino“ (maudynių kompleksas buvo griežtai skirstomas į atskirus vyrų ir moterų baseinus) ir net sukikenu pamačiusi drauges lietuvaites grojančias fortepijonu, nuleistu į baseino dugną. Kokia šmaikšti gyvenimo ironija – menininkai, besimaudantys dugne. Spjaunu šią mintį į šalį ir judu toliau. Originaliausio sprendimo nominaciją savavališkai paskyriau „Rusiškai pirčiai“, kur užsidėjus ausines ir spaudaliojant guminę kompiuterio klaviatūrą galėjai sukurt savo kompoziciją iš įvairiausių ledo, vandens, garų ir pirties garsų. Daugelis iš svečių apstulbę kartojo besijaučiantys lyg po gero dušo.

Realizuojant šį renginį kūrybiniam potvyniui pasidavė ir koledžo kompozitoriai. Vienas iš jų pasigriebė idėją apie pavienius žmones, susirinkusius į baseiną, įsiliejusius į bendrą plaukimo treniruotę, pasidalinusius trumpa akimirka, o galiausiai vėl išeinančius pavieniui. Šią idėją įkūnijo savo kūrinyje: 10 muzikantų nusileido į baseiną, sugrojo kūrinį kaip ansamblis, pasidalino bendra akimirka, o vėliau išsiskirstė kas sau…

Galiausiai smagiai aptaškyta muzikos suku laukujų durų link, kai mano ranką pasigriebia draugė ir sušunka „Einam pabandyt!“. Kai jau atrodo, jog nieks nebegali nustebinti, išgirsti 1920-1930-ųjų šokių muziką ir moteriškų batų kulniukams pasiruošusį parketą. „Einam!“ – sutinku aš, ir pradedam dėlioti kojas į kairę ir į dešinę besimokydamos savo žingsnelius.

Taip gražiai iš sustabarėjusio ir didingo it ledas pastato, numalšinę troškulį gėlu muzikos vandeniu, visi išsiskirstė savais keliais ir išnyko Mančesterio gatvėse tarsi lengvas garas…

Straipsnio autorė Rūta Skudraitė.

„In art we trust“ („Mes tikime menu“), menų centras (FUHRWERKSWAAGE Kunstraum) Kiolne, Vokietija. Žodžiai Jochen Heufelder

Vis dar rašai žinutes pasauliui Facebook’e ant sienos ir stebiesi, kad tavo globalios ir itin svarbios mintys nieko nedomina?

Deja, turiu nuliūdinti, nesėkmingai atsilieki. Mes persikeliam ant stogo. To su čerpėm, kur laipioja drąsesni katinai ir kur paprastai mūsų žvilgsniai beveik neužklysta. Bent jau apčiuopiamoje realybėje.

,,Kunst muss nicht” (vok. ,, Menas neprivalo”), Berlyno menų universitetas (Universität der Künste Berlin), Vokietija. Žodžiai Tanja Dückers

,,Was bleibt ist die Zukunft” ( vok. ,,Belieka tik ateitis”), nebeveikianti anglių kasykla Dinslakeno mieste (Zeche Lohberg Dinslaken ), Vokietija. Žodžiai Tanja Dückers

Kai kas jau žengė žingsnį pirmyn. Turbūt supratę, kad tradicinėse terpėse pateikiamas tekstas ko gero tikrai nieko nebestebina bei vedini kūrybinio smalsumo atrasti naujas erdves komunikacijai, du vokiečių menininkai Achimas Mohne ir Uta Kopp 2007-aisiais metais pradėjo ilgalaikį projektą, pavadinimu REMOTEWORDS. Viena iš jo idėjų yra ta, kad ant įvairių pastatų stogų dažais milžinišku šriftu yra užrašomas žodis ar frazė.

Kaip galima suprasti iš pastatų pasirinkimo, šiems kūrėjams yra itin svarbus kontekstas, nes visi užrašomi tekstai yra kažkaip susiję su vieta, pastatu, ant kurio jie atsiranda. Pavyzdžiui, Vokietijoje Disnlakeno miesto pramoniniame rajone ant nebeveikiančios anglių kasyklos pastato stogo atsirado užrašas „Was bleibt ist die Zukunft“ („Belieka tik ateitis“), kuriuo, kaip skambiai teigia kūrėjai, išreiškiama viltis dėl merdėjančio industrinio rajono tapimo kultūrine erdve. Tuo tarpu Pietų Afrikos respublikoje ant Johanesburgo menų centro stogo galima įžiūrėti užrašą „Maboneng“, reiškiantį „Šviesos erdvė“. Šiuo užrašu kūrėjai ne tik išreiškia sąsają tarp meno ir šviesos, bet taip pat primena ir šalies istorijai itin skaudžią „apartheido“ politiką (PAR baltųjų vyriausybės 1948-1990 metais vykdytas juodaodžių atskyrimas nuo viešojo gyvenimo), kuri laikė vietinius tarsi „atskirtus nuo šviesos“. Dar daug įvairių susimąstyti skatinančių REMOTEWORDS žinučių yra parašyta ant įvairių meno galerijų ir muziejų įvairiose pasaulio vietose. Ir visgi…

„On“, Edith-Ruß-Haus für Medienkunst, Vokietija. Žodžiai REMOTEWORDS

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, na ir kas čia tokio ypatingo – žinutė matoma iš viršaus. Juk žemės meno atstovai ištisus piešinius perteikdavo dirbtinai formuodami reljefą, o čia jie tik užsiropštę ant stogo kažką papaišo, ir tai – jau išskirtinė kūryba. Bet viską įdomiu kampu pakreipia tai, kad užrašus kūrėjai siūlo skaityti pasitelkiant virtualią erdvę – palydovų vaizdus perteikiančias programas („Google Earth“ ir pan.). Taip projektas tampa, kaip idėjos autoriai sako „sąveikajančiu tarp realaus ir skaitmeninio pasaulio“ („interfaces between the analogue and the digital world“) ir „priverčia žiūrovą galvoti apie tai, kaip mes elgiamės virtualioje erdvėje, apie skaitmeninius kodus ir skaitmeninės erdvės panaudojimą“ („to incite our thinking: about the way we behave on the Net, about digital codes and about the use of digital space“).

„Click here“, Estijos menų muziejus Taline. Žodžiai REMOTEWORDS

Turbūt ne vieną pilietį, ramiai sau atsipūtus „Google Earth“ sistemoje beieškantį kokio reikalingo adreso ar pastato, bent kiek sutrikdytų netikėtai ant stogo įžiūrėtas užrašas „Click Here“ ar žodis „ON“. Benaršydami tokius puslapius, kuriuose yra talpinami vaizdai iš palydovo, mes vis dar jaučiamės saugiai, beveik nevargina reklamos, nuorodos – o čia netikėtai ant pastato šviečia baltas „Click Here“ – įsiveržimas į dar likusią bent kiek privačią sritį virtualioje erdvėje. Būtent šis netikėtumo jausmas ir atrodo žavingas. Be to, kai kur benaršydamas po virtualų žemės gaublį, gali netikėtai išvysti „POR QUE DUVIDO?“ (braziliškai „Kodėl aš dvejoju?“), kas gali nuvesti ir prie filosofinių pamąstymų.

„Por Que Duvido?“ (Kodėl aš dvejoju?) San Paulas, Brazilija. Žodžiai Vilém Flusser

Nepaisant to, kad projektas yra remiamas įvairių institucijų (tą galime suprasti iš to, kokiose vietose dažniausiai atsiranda užrašai), dėl savo netradiciškumo jis taip pat susiduria su sunkumais. Nors jau yra pažymėti septyniolika stogų įvairiose pasaulio vietose ir projekto internetiniame puslapyje yra suvestos visos nuorodos su koordinatėmis į tekstu pažymėtas vietas, tačiau tik nedaugelį iš jų, ypač naujesniųjų, galima virtualiai pamatyti. Taip yra todėl, kad REMOTEWORDS yra techniškai priklausomas nuo vaizdus iš palydovų teikiančių sistemų. Pavyzdžiui, „Google Earth“ sistemoje duomenų atnaujinimas priklausomai nuo vietos užtrunka nuo vienerių iki trejų metų. Kaip tik dėl šios priežasties gan smagiai ir kartu kiek ironiškai žiūrisi ant Berlyno menų akademijos stogo atsiradęs užrašas „Off limits for Google“.

„Off limits for Google“ („Panaikinkite apribojimus Google“), Berlyno menų akademija (Akademie der Künste Berlin), Vokietija. Žodžiai Klaus Staeck

Be to kūrėjai teigia, kad problemų kyla ir eksponuojant užrašų nuotraukas, nes kiekvienas atvaizdas turi būti pažymimas tos sistemos, iš kurios jis gautas, ženklu. Dėl to kartais norėdami išvengti teisinių problemų iniciatoriai patys sėda į sraigtasparnius ir iš aukšto fotografuoja savo darbus.

„Ich sehe nicht, was ich nicht sehe!“ (vok. „Aš nematau, ko aš nematau“), Menų centras (Kunstraum sylt quelle), Vokietija. Žodžiai Heinz von Foerster

„MABONENG“ („Šviesos erdvė“), Arts on Main Johannesburg, Pietų Afrikos respublika. Žodžiai Niq Mhlongo

MSAWAWA (vietine kalba „namuose“), Niq Mhlongo namas (Niq Mholongo‘s Home Soweto), Pietų Afrikos respublika. Žodžiai Niq Mhlongo

Tekstai yra užrašomi taip vadinamu „pikselių“ šriftu, kuris garantuoja matomumą žvelgiant net į labai sumažintą vaizdą. Beje, toks neįmantrus šriftas yra itin patogus dirbant su dideliais formatais.

Bendrai kalbant apie projektą dar yra keletas dalykų, kurie man asmeniškai kliūva. Pavyzdžiui, kai kurie tekstai tikrai nėra kažkuo ypatingi, kad sukeltų apmąstymus, be to jei daugelį žinučių kuria rašytojai, tada nelabai aiškus lieka pačių pagrindinių projekto kūrėjų indėlis. Taip pat daugelio užrašų atvaizdų bent jau idėjinis žavumas smunka, kai matome juos nuotraukose iš lėktuvo, o ne virtualiame žemės gaublyje.

Tačiau visgi man atrodo, kad vykdydami šį projektą, jo idėjos autoriai užčiuopė naują būdą, kaip pasitelkiant šiuolaikines technologijas galima sukelti netikėtus pojūčius, mintis, pripažinkime, virtualiosios erdvės įmantrybių išpaikintiems internautams. Be to, su rožinias akiniais žvelgdama į ateitį tikiuosi, kad jau artimiausioje ateityje „Google Earth“ ir kitos sistemos savo duomenis atnaujins bent jau kas mėnesį ar dar dažniau ir galbūt tas rašinėjimas ant stogų išaugs (juk pagaliau atsirado galimybė tai, ką užrašei ant stogo, pamatyti ne tik išsinuomavus lėktuvą) į kažką dar daugiau. Kad ir į susirašinėjimą, socialinę reklamą ar laiškus ateiviams… Bet čia jau palieku vietos pafantazuoti kiekvienam individualiai

Straipsnio autorė Deimantė Tamutytė.

The Clock, 2010. Nuotrauka B. Paplauskaitės

Kartą sustabdžiau savo draugą, kalbantį apie akimirkas, klausimu – O tai kiek trunka toji akimirka, a? Žinote, kaip laiko vienetas – sekundė, minutė, valanda. Tarytum kažkuriame iš mūsų pasaulių laikas skaičiuotųsi akimirkomis. Ir, pasirodo, skaičiuojasi.

Kompozitorius Christian Marclay šiųmetinėje Venecijos bienalėje kaip tik papasakojo apie tokį pasaulį – vaizdais, garsais, laikrodžiais – ir gavo už The Clock (2010) auksinį liūtą. 24-ių valandų filmą sudaro keliasdešimt tūkstančių akimirkų iš įvairių filmų (tik pamanykit, drįso perkarpyti kino istoriją), kuriuose bent keletą sekundžių galima stebėti judančius laikrodžius. Ir šit, istorija taip susipainiojo, kad net Ch. Marclay teko savęs paklausti – Ar aš žaidžiu tais laikrodukais, ar jie žaidžia manimi?

The Clock, 2010. Nuotrauka B. Paplauskaitės

Turbūt ne kartą norėjosi paklausti savęs to paties. Kai esi kino salėje ir jauti, kaip visur: visose laiko juostose, visose realybėse (čia, už ekrano ir ten, prieš kelis dešimtmečius) juda sekundės, imi nejučiom žvilgčioti į laikrodį. Filminis laikas sutampa su realiuoju laiku ir tai, pasak Ch. Marclay, turėtų paskatinti judėti (eiti pirmyn ir nesileisti būti prievartaujamam!), nes dabar yra pats laikas tai daryti. Tiesa, Ch. Marclay laikas nėra linijinis. Paprastai kai vaizdas (ir laikas) filmuose suskaidomas į mažus gabalėlius, laikas nebėra trukmė, dingsta tęstinumas, o The Clock tęsiasi ir turi visiems gerai žinomą siužetą – laiką. Mes juk žinome, kaip jis veikia, ar ne?

Pasak autoriaus, laikas tai – energija („It as an energy that appears immediately everywhere, and can be collected, balanced and regenerated in „pockets“ of information/material.“). Galbūt šis filmas galėtų būti atsakymas – kodėl? Su šiuo klausimu The Clock tartum duria į patį vidurį ir tampa gana skausminga ieškoti ryšio tarp filmo pasakojimo/simbolių/muzikos. O ryšys tikrai yra ir jis labai gražus.

Ch. Marclay dėlionių dėliojimu ir ryšio tarp išderintų (ar išsiderinusių?) dalykų ieškojimu užsiima jau nuo 1970-ųjų. Sugalvojo mat, kad žaisti su patefonais, plokštelėmis ir naudoti juos kaip instrumentus yra velniškai smagu ir pats to nežinodamas tapo „Turntablism“ išradėju ir pagrindiniu šito viso reikalo kūrėju.

Ch. Marclay ir jo išradimai

Vėliau požiūrio ir ieškojimų kampai išsiplėtė, Ch. Marclay darbai dar labiau suabstraktėjo. Dabar jie it subtilūs performansai, koliažai, skulptūros, instaliacijos, fotografijos, filmai, muzikiniai kūriniai… vienu metu. Kad ir kas tai būtų, daugybė garsių žmonių – Ulrich Krieger, Nicolas Collins, Alan Licht, John Zorn, Steve Beresford, John Butcher ir kiti mielai juos atlieka ir padeda. Man atrodo, kad labai taikliai David Toop viename interviu apibūdino Ch. Marclay kūrybą. Ji labai primena vieną „Tomo ir Džerio“ seriją, kai Tomas groja pianinu brangiame restorane, o Džeris visaip mėgina jam sutrukdyti – baksnoja, trauko už uodegos, šoka ant klavišų, keičia natas… Kad ir ką ir su kuo Ch. Marclay jungtų(si), tai labai dera.

Jis sieja skirtingas formas, kūrinius, vaizdus, jungiasi ir kuria su skirtingais žmonėmis, ieško ryšio tarp visko, kas šiame pasaulyje labiausiai nedera ir atrodo, kad jam visai neblogai sekasi.

Ch. Marclay’s Pianorama at The Roundhouse, London, 2011

Kai kuriuose ankstesniuose Ch. Marclay filmuose taip pat kartojasi įvairūs elementai, sukuriantys judėjimo apskritimu iliuziją – čia suklijuoti filminiai telefonų skambučiai, šūviai, muzikos kūrinių iškarpos. Taip palaipsniui augo ir kūrėsi The Clock idėja – iš karpymo ir klijavimo, garsų, vaizdų, istorijų, daugybės žmonių pagalbos, mūsų pačių, vieno visa išskaidančio ir sujungiančio elemento – laiko.

Ir štai prieš jus Ch. Marclay akimirkos, susijungusios į vieną energijos ratilą, kurias žiūrėkite tuomet, kai jūsų laikrodis rodys:

14:15

14:28

15:03

15:20

Visą filmą šiuo metu galima pamatyti tik keliose pasaulio galerijose ir bienalėse. Daugiau apie Ch. Marclay skaitykite – „Wire“, October, 2011, ieškokite čia.

Straipsnio autorė Karolina Rybačiauskaitė.

Straipsnis parašytas dviejų autorių – pirma dalis Monikos Kalinauskaitės, antra – Gintarės Žitkevičiūtės.

Pirma dalis – Monika Kalinauskaitė.

Fluxus yra toks dalykas, kuris šiandien plėšo mane į visas puses, kol verčiau pasiduodu ir nuleidus rankas einu ramiai negalvoti. Pabudus tauta ošia įvairiais fluxusais ant kiekvieno kampo. Teoriškai, turėtų būti svajonė ir šventė, nes visąlaik tikėjau, kad fluxus yra gerų žmonių kūryba geriems žmonėms – nebijantiems šypsotis, nusišnekėti ir sapnuoti atmerktom akim. Tai kaip čia yra, kad neskalavau ašarom iš Vilniaus pabėgusios Fluxus “ministerijos” grindų, nelaksčiau paskui Fluxus troleibusą, o išgirdus, tiksliau, pamačius naujieną apie Insanitus numatomą Fluxus barą išleidau kažkokį prismaugtą ir nelabai džiaugsmingą garsą? Ne, neturiu temperatūros. Čia, matyt, kažkas kita.

Bijau, kad stoviu ant labai jau guminės ribos. Fluxus vos išsiritęs nusipurtė ligtolinės meno istorijos lukštus, liko tik dadaizmo plunksnelių uodegoj. Fluxus buvo žmonės ir dalykai, kurie neturėjo taisyklių ir laiko ką nors auklėti – nes visąlaik darė, rašė ir sakė tai, ką norėjo. Fluxus nebuvo nei rimti, nei tiesmukai apsibrėžę, nei dogmiški, tai gal ir man nevertėtų vaidinti auklės, grūmoti pirštuku ir ieškoti neatitikimų? Pati juk taip sakiau, kai feisbuke užvirė pirmosios kritinės komentarų dramos – Fluxus ministerija, o šitas koncas čia prie ko, kur čia ryšys, tirli pirli, Zuokas. Lietuviškas pesimizmas, nusprendėm abi su kate, ir aš toliau tikėjau bei tikėjausi, kad turėsim kažką nuostabaus. Jau tuoj. Tuoj tuoj. Zuokas ar ne Zuokas, bet negi jie ryžtųsi taip begėdiškai prievartauti tą kikenančią Fluxus būtybę vien todėl, kad jai neimponavo užsidaryti dramblio kaulo bokšte ir įsileisti tik išrinktuosius su slaptažodžiais?

Dabar Fluxus “ministerijos” Vilniuj nebėra. Ir arba aš nieko taip ir neišmokau, arba fluxus ten irgi nelabai buvo – buvo lotynų afrolatin šokiai, buvo kažkada keista paauglių grupė ir daug jų gerbėjų, kurie cypė negalėdami nuspirkt išgert, vienas košmarų vertas tūlikas, ir aš kartais būdavau, būdavo ir džiazas, kas netgi labai gerai – visa tai griūvančiose, numindžiotose erdvėse, kas, turbūt, turėtų būti fluxus dvasia, nors turbūt panašus vaizdas atsivertų perdavus bet kokį klubelį tvarkyt saujai benamių. Gerai, gerai, tiek to, tai baigėsi, praėjo ir užgijo, bet piktos pensininkės akiniai nuo nosies nenukrenta. Krenta tik vaizdeliai su Insanitus prognozėm ir štai, dvi taip ir neidentifikuotos damos entuziastingai organizuoja ten fluxus barą. Organizacija pasireiškia padangų, porolono ir kabančių vonių dekoro, grindžiamu wikipedijos tipo citatomis, pavidalu. Nes tai, eeee, fluxus. Jokiu būdu ne šiaip šyza, noras suorganizuoti jaukią ir “netradicinę” pagėrimo erdvę ar savo veido paieškos. Čia fluxus, lygiai taip pat, kaip man kažkada buvo itin fluxus, kai netyčia išėjau su kojinėm vietoj pirštinių – nesvarbu, kad tiesiog neišsimiegojau, ir neturiu nė krislo to keisto humoro, neapčiuopiamai plono poetiškumo ir kūrybinės drąsos, kurią turėjo tikrieji šito kūrėjai.

Šioje vietoje jaučiuosi priversta sustoti, kol nepradėjau kartotis. Visgi pikta pensininkė nesu, tikrai nesiuntu ant tų jaunų menininkų, klubų, barų ir padangų. Man tik liūdna, kai džiugesį, kad tauta pagaliau at- ir pri- pažino fluxus, užspaudžia suvokimas, jog tai tėra masinis patrauklaus žodelio linksniavimas, kol dvasia paliekama ir uždaroma keliuose ŠMC Mačiūno kabineto kvadratiniuose metruose.

Fluxus troleibusas ir kuratorius Ed Carroll

Jacobs troleibusas ir  kultūros vadybos studentas

Fluxus troleibusas

Fluxus troleibusas

Fluxus troleibusas

Antra dalis – Gintarė Žitkevičiūtė.

Visų pirma Fluxus judėjimas, jo idėjos, pasiekimai bei apskritai esmė yra turbūt vienintelis tikrai vertingas fenomenas, kurį galėtume bent kažkiek sieti su savimi, turiu omenyje žmones, kurie dirba ir kažko siekia kūrybos srityje Rytų Europoje ir ypač Lietuvoje. Žinoma, juokinga klausyti menotyrininkų, kurie bando J. Mačiūną priskirti Lietuvai, nes Fluxus nepriklausė Lietuvai, kaip ir nepriklausė kažkam kitam, ir tikrai nėra kažkoks nacionalinis palikimas. Visgi, susitapatinimas vyksta daugiau idėjiniame, asmeniniame, kontekstualiame lygmenyje. Taigi, Fluxus visų pirma yra labai asmeniška.

Visų antra jei kalbėtume apie naudojimąsi ir Fluxus judėjimo bei Jurgio Mačiūno prisisavinimą Lietuvai bei tarsi šio vardo tikslingą susiejimą su tautybe ir lokacija, tai vienintelis dalykas ką galiu pridurti yra tai, jog visa tai daroma be galo nekokybiškai ir pigiai, nekalbu jau apie strategiją, kurios tiesiog nėra. Netgi kalbant apie komercinę pusę, marketingą ir kontingento populiarinimą naudojant garsius vardus, aš nežinau kokį čia šūdą mala mūsų tautiečiai su savo troleibusais, kurie tik prieš pusmetį buvo vadinami Jacobs troleibusais, o savaitgaliais kuriuose galima švęsti mergvakarius, kokius jūs čia barus statote iš padangų, kopijuodami “recycle”, “sustainable” tendencijas ir vadindami tai Fluxus ar kas ta Fluxus ministerija, kurioje turbūt vienintelis konceptualesnis renginys buvo mūsų pačių atvežtas performansų festivalis per kurį nesusivokęs Fluxus ministerijos jaunimas viduryje menininkų pasirodymų stumdė baldus.

Nežinau kokiu būdu visos šios akcijos buvo sugalvotos, tačiau tikrai žinau, jog geriau jų būtų išvis nebuvę, nes per jas ne tik kad iškraipoma Fluxus reikšmė, bet dar ir juokinami žmonės, kurie iš tiesų apie tai kažką nusimano bei kuriems šio judėjimo idėjos yra svarbios. Dar turbūt reikėtų pridurti, jog beveik visi šių idėjų iniciatoriai turbūt gyvenime neskaitė nei vienos knygos apie Fluxus, o jei ir skaitė tai turbūt nieko nesuprato, kadangi tokia infantilumo apraiška niekad nedėrėjo su kažkuo, kas turi prasmę ar mažiausią susivokimą.

Iš tiesų pats didžiausias šios situacijos paradoksas yra tai, jog visos šios iniciatyvos įsivaizduoja, jog jos yra žiauriai konceptualios, kietos ir labai įdomios bei turbūt tiki, jog artimaiusiu metu koks šiuolaikinio meno leidinys ar bent jau toks puslapis kaip “Meno Duobė” paims ir publikuos jų renginių nuotraukas ar iniciatyvų reklamas. Būtent todėl jie išsijuosia ruošia spaudos pranešimus ir jais bombarduoja šiuolaikinio meno portalų pašto dėžutes, rimtu veidu pristatydami savo inovatoriškas idėjas… Tikrai nesinori kelti neigiamos atmosferos ar ant kažko atvirai varyti, tačiau jeigu malate šūdą, tai ir laikykite visas tas savo idėjas savo vakarėliuose, bienalėse bei politikos partijose, nebūtina to skleisti plačiau, nes aš neįsivaizduoju nei vieno kūryba besidominčio ir bent kiek suprantančio žmogaus, besižavinčiu šiuo infantilumo ir nesamonių liūnu, važinėjančiu Fluxus troleibusu, begeriančiu alų Fluxus bare ar dėvinčiu Fluxus triusikus, kurių gamybą teks man pačiai išleisti, nes matau, jog rinka tikrai didelė – aprūpinsime visus Insanitus organizatorius, jų lankytojus, Kauno Tekstilės Bienalės iniciatorius ir svečius ir žinoma visą Zuoko partiją kartu su jos pasiekėjais. Galės pradėti kokius Fluxus nudistų paradus – vis įdomiau nei barą iš padangų statyt, tuo pačiu ir gėjų bendruomenė gal susidomės, o tai dar ir padės mažinti homofobiją Lietuvoje.

Trumpai tariant, visos šios iniciatyvos yra tiesiog banalios, nuobodžios ir visiškai nereikalingos. Ir jos tikrai negimė iš Fluxus idėjų įkvėpimo, kuris jau seniai yra istorija. Gaila, jog Lietuvoje viskas ateina ir praeina, o daugelis lieka tiesiog kažkur pasyvioje būsenoje, buvo, nebuvo, nesvarbu.

Vienintelis dalykas, ką galime padaryti mes, tai kiek įmanoma skleisti pasipriešinimą ir nepritarimą visoms šioms akcijoms bei jokiu būdu jų nereklamuoti ir neliaupsinti, savo skaitytojams tegalime pasiūlyti nesilankyti šiuose reiškiniuose arba taip pat kažkokiu būdu išreikšti savo nepritarimą. Būtų naivu tikėtis, jog tai kažką pakeis, bet bent jau žinosime, jog egzistuoja kita stovykla, nepriklausanti infantilaus jaunimo bei nupiepusių kuratorių klubui.

Kelionę pradėjom su daugmaž 3,54 euro ir be nustatytos nakvynės vietos („Coutch Surfinge skaičiau kad kažkur senamiesty yra burleskos teatras – kabaretas kuriame priima nakvoti!”, – tai kažkodėl skambėjo kaip neblogas planas). Gana logiškas sprendimas buvo tuos pinigus investuoti į porą puodelių kavos, kadangi maistas kaip koncepcija nėra labai įdomus, juo labiau, kad turėjom keistos formos sumuštinių. Kurį laiką paklaidžiojam Taline ir patekom į laiko duobę, nes Estijoje viskas vyksta lėtai – sekmadienį atrodė, kad mieste praleidom bent kelis metus, o festivalis niekados nesibaigia.

Beieškant koncertų vietos, visi žmonės, kurių tik klausiam, rodo skirtingas kryptis, mini skirtingus atstumus ir nuoširdžiai šypsosi. Po kurio laiko pradedu spėlioti viską pagal mėnulį („jei dabar yra 20 valanda, tai mėnulis tik pakilęs, tai reiškia, kad jis rytuose, einam ten”), šitas būdas nepasiteisino niekad, per daug naudingas nebuvo ir dabar. Kažkurioj vietoj nužiūrim hipsteriškai atrodantį jaunuolį, kuris apsimeta, kad varto mūsų žemėlapį, kol galiausiai pasako, kad festivalis vyks tame name, prie kurio dabar stovim. Šmaikštus vaikinas!

Lendam į kiemą, pasitinka didelis metalinis ratas, pasukam į šoną ir matom festivalio vietą – gražiai apšviestas kiemas, tinklinė tvora, dar daugiau hipsterių, keletas moterų su keistomis skrybėlėmis, daug pagyvenusių undergroundinių vyrų. Apskritai festivalis išsiskyrė savo tarptautiniu skoniu – nesutikau nei vieno vietinio esto, visi iš kažkur kitur, čia tik studijuoja, gyvena ar keliauja.

Pirmas vaizdas

Įėjimas į pagrindinę patalpą

Renginio vieta – senas, apleistas industrinis pastatas, koncertai vyksta dviejose salėse, viena didesnė su baru ir kalnu viduryje, čia dvi scenos, padalinančių erdvę į kelias dalis. Daug sofučių, staliukų ir foteliukų, nesinori kartotis, bet vaizduotės darbui palengvinti – „XI20 meets Loft” stiliukas. Antra salė mažesnė, atskiras įėjimas iš lauko, aukštos lubos, joje nėra vietos chillui, mažokai garso, bet labai gera akustika. Šen bei ten po seną katilą, kibirą ar variklį.

Kalnas didžiojoje salėje

Penktadienis

OLIMPIA SPLENDID. Kolonėlės springsta nuo trijų mergaičių vinguriavimo, gražu vien žiūrėti į jų bendravimą ant scenos, tai susiglaudžia kaktomis, tai pasišypso, tai palinguoja. Kala ritmo mašina, bosinės gitaros linija lyg pro surfą, malonūs, nesuvokiami tekstai.

Olimpia Splendid

Postinstrumentum

Love cult

LOVE CULT. Parulskis parašė knygelę „Iš ilgesio visa tai”, o „Love cult” savo pasirodymuose vis sugroja jai soundtrack’us. Skaidru ir raminama, pamažu pereinant į keistą energijos srautą. Tikrai gražus pasirodymas, pozityvus, vietomis melancholiškas, bet su aštresniais droniniais kampais.

Love Cult

SAND CIRCLES. Vienas vaikinas su F16 marškinėliais, sintezatorius ir daug žaislų, banguoja gaiviai – Laima sako, kad tropical club techno, aš noriu basomis stovėdama Karibų smėlyje klubais raityti aštuoniukes.

Sand Circles

Kylie Minoise

KYLIE MINOISE. Siūlau nesumaišyti su Kylie Minogue – šiame festivalyje vieną ikoną keičia kita. Labai linksma ir daug juokiausi, salėje tamsa, kurią KM paryškina į burną įsidėjęs lempų, kala galingas noiziukas, bet tai tik energija, besitaškančio pasirodymo papildinys. Atrodo, kad viskas vyksta per trumpai, iš pradžių ant stalo stovėjęs KM imasi kirmėliškai raitytis ant žemės, dūžta buteliai, kažkas išspardo šukes, matyt, rūpinasi jo ryškiomis šonkaulių linijomis.

Šeštadienis

MORGUE’S LAST CHOICE. Kietas grubus industrialas su smagiais teksto intarpais, galingas traukinio semplas labai vietoje. Nekanoninė struktūra ir nėra įvado/kilimo/kulminacijos/pabaigos, kurie dažniausiai būdingi tokiai muzikai, tai lyg jau ruošiausi burnoti, bet MLC pakilimai ir nuolaidos sugebėjo neprarasti struktūros. Užsigardžiavimui – gabalėlis iš klasika dvelkiančio filmo.

Morgue’s Last Choice

Morgue’s Last Choice

SAVIDIVAS. Šiek tiek Kraftwerk-ish garsas, bet visiškai neįtraukė. Du vaikinukai prilaižytais plaukais sustoję prie pulto maigo savo aparatus ir vos vos kruta, einu į kiemą pažaisti su draugais. Galbūt viskas būtų buvę įdomiau su daugiau garso.

Savidivas

LR. Žudanti galia – tas vyras žino, kaip išbaidyti nepratusius žmones, dalis jų iš karto ir išėjo, triukšmas kala per ausų būgnelius taip aukštais dažniais, kad norisi raitytis, geriausias mazochistinis malonumas vienam.

BIZARRE UPROAR. Pagal harsh noise hierarchiją BU buvo festivalio headlaineriai, net keista, kaip sugebėta prisikviesti tokį žinomą vardą. Bet pasirodymas man pasirodė daugiau pliusiuko sąraše legendų, kurias klausei gyvai, užsidėjimas. Garsas tikrai kokybiškas, įtraukiantis ir stebinantis, tačiau pasirodymas pasirodė perdėm pretenzingas – žinoma, kad ji yra sadistiška dominamatrix, žinoma, kad čia įdomu kaip ji kruvinasi, ir aišku kad jos žvilgsnis dramatiškas, bet viskas jau matyta. Geriau tiesiog stovėti atokiau ir mėgautis garsu.

Bizzare Uproar

Bizzare Uproar

LUST FOR YOUTH. Tikrai verta paklausymo grupė, sumaišanti triukšmą ir diskoteką, vienas festivalio atradimų. Puikiai susiderinę, klausantis norisi judėti, piktas piktas vokalistas vis taikėsi sulaužyti mikrofono stovą, publika lingavo pasimetus ir nelabai žinodama, šokti čia reikia ar moshinti.

Massive Ejaculation [nuo trečios minutės]

MASSIVE EJACULATION. Kiekvienas jo pasirodymas yra neišvengiamos linksmybės – 5 sekundžių dainelės, po kiekvienos jų po nuoširdų „THANK YOU”, kažkoks suimprovizuotas aprėdas (balaklava ir tigro rašto kelnaitės iškirptu priekiu. Kažkas po pasirodymo pyko, kad kaip čia nutiko, jog jam nestovėjo. Įtariu, kad projekto pavadinimas tik reklama ir jam iš tiesų nestovi, ką gali žinoti. Žinoma ME niekad neapsieina be didingų kostiumų, šįkart tai buvo popierinis apskritimas su kažkokiais priklijuotais papuošimais.

Sekmadienis

Pirmos dvi sekmadienio grupės – konceptuali drama, tingisi gilintis, tačiau vėliau darosi vis įdomiau ir įdomiau.

C. n. O. P. T. Ant kalnelio ant mažos kėdutės sėdi nuogas vaikinukas, po jo kėdute anglys, iš vieno šono kečupo butelis, iš kito pienas, priešais ženklas „Pagrindinis kelias”. Jis valgo anglį, užsigeria kečiupu ar pienu, dar pavalgo, kiša pirštus ir skystai vemia. Vėliau prasideda atvirkštinis striptizas, iš pakampių susirinkęs drabužius jis susisuka cigaretę, parūko. Ačiū už pasirodymą!

C. n. O. P. T.

Timo Viialainen

TIMO VIIALAINEN. Tikrai įdomus veiksmas filmuojant realiu laiku. Pradžioje tamsoje filmuodamas save su kokteiliniais skėtukais burnoje, atlikėjas pereina į didesnį interaktyvą ir vaikščiodamas po salę į video įlieja žmones – iš arti filmuojami veidai, dalinamasi minėtais kokteiliniais skėtukais, atsiranda” Blair witch mockumentary” dvasia. Video medžiaga iš karto maišoma su iškarpomis iš filmų, nuotraukomis – visą procesą tobulai įrėmina ambientinė muzika. Labai galingas ir pilnas paslapties pasirodymas. (Aukščiau esančiame video galima iš dalies pagauti performanso dvasią).

Timo Viialainen

Timo Viialainen

Timo Viialainen

Festivalio organizavimas pasirodė puikus, viskas vyko laiku – net keista, juk dažniausiai koncertai be pusvalandžio vėlavimo neprasideda. Pasirodymai sudėlioti atitinkamai iš lengvesnės muzikos į didelį tūrį turintį garsą, sekmadienis ramesnis ir su daugiau performansų, daugelio projektų atrodė norėjosi klausytis gerokai ilgiau. Festivalio organizatoriui Elijah, kuris ir pakvietė sudalyvauti Servataguse Muusika’oje, pavyko sukurti fenomenalaus dydžio ir kokybės renginį, kuris be abejonės būtų įvertintas ir didesnėse šalyse.

Taigi, važiavom į avantiūrą, o patekom į laiko duobę, kurioje susiradom begalę žmonių; su jais laimėjom tą miestą. Tyrinėjant Taliną kas nors vis stabteldavo su kokia nors gera idėja – einam į dramenbeiso tūsą, einam į kabaretą, einam į džentelmenų klubą, einam į šitą prašmatnią vietą kur Rusijos mafijos apsauginiai prie stalo grabalioja savo damas. Užsukus į kažkokį white trash barą atominių bandymų tema, sukasi šotai mėgintuvėliuose, kokteilių pavadinimai “I’m a scientist” ar “Acid reflux”, daug statinių su TOXIC ženklais. Sekdami legendomis suradom Depeche Mode barą, kuris, anot žmonių, yra pinigų plovykla. O anksčiau Taline Depeche Mode barų buvo du! Dalį nuotykių ir abejotinų papokštavimų tenka praleisti, bet susumuojant viską – vertas aplankyti festivalis, įdomūs kūrėjai ir neįtikėtini eksperimentai.

Festivalio svetainė čia.

Nuotraukų autorė Laima Stasiulionytė.

Pasveikinkite mane sugrįžus į rašančiųjų ratą… Taip, žinau, jog žadėjau labai suaktyvėti dėstant savo mintis virtualioje erdvėje, tačiau šiuo metu panašu, jog įklimpau į didelį liūną, kuomet pamatau, išgirstu, sutinku ir susidomiu daugiau dalykų nei kad turiu laiko jais pasidalinti su kitais, nors ir labai to noriu. Fotoaparato kortelė perpildyta, video įrašai nebetelpa į hardą, kalendorius vis aktyvėja, o galvoje kartais viena mintis staigiai perkerta kitą. Panikos kelti nesinori, pilatės kvėpavimo pratimų daryti nemoku, tad tenka gaudyti orą ir leisti sau tiesiog persipildyti, tikintis, jog kažkurį momentą viską pervirškinsiu ir iššausiu kokį bestselerį arba ne taip optimistiškai būsiu priversta imtis neplanuotų poilsio atostogų.

Šiame straipsnyje noriu parašyti apie šių metų Frieze Art Fair Londone, tačiau kai tik pradedu apie ją galvoti, galvoje iškarto sušmėsčioja tik prieš savaitę užbaigtas “Kūrybiškumo Kioskas” Lietuvoje, kurio metu lankantis po skirtingiausius miestus teko pajusti vietinį kūrybos pulsą, nuo labai sėkmingų kūrėjų, dirbančių industrijoje iki nerealių darbų ir kinetinių skulptūrų mažuose Telšiuose prie ežero, diskotekų, striptizo stulpo, “Pasimatymo” picerijos bei stulbinančių galerijų, kurios visą dieną stūkso tuščios.

Nežinau ar galėčiau imtis kokio radikalaus pavyzdžio ir šias dvi būsenas (lankymąsi Frieze ir kūrybinę kelionę po Lietuvą) prilyginti kokiam nors kraštutinumui, tačiau staigus peršokimas nuo vieno prie kito, padarė man įspūdį.  Ir tik paaštrino tą nuojautą, jog visi šie reiškiniai kažkodėl visiškai nelogiškai yra atskirti vienas nuo kito.

Nežinantiems, Frieze Art Fair yra viena tų vadinamų meno mugių (nemėgstu žodžio mugė), į kurias suvažiuoja įvairiausios galerijos iš skirtingiausių pasaulio miestų ir valstybių bei pristato savo menininkus ir parduoda jų darbus. Greta viso šio parduodu-perku šurmulio, vyrauja pramoginė programa su įvairiausiomis diskusijomis, filmų programa, skulptūrų parku, pramogų šeimoms, leidinių pristatymo ir visokių kitokių užsiėmimų. Kiekviena mugė turi skirtingas galerijas ir sakyčiau bando turėti savo veidą ir filtrą bei priežastis, kodėl turėtumėte vykti į šią, o ne kitą mugę. Žinoma, šiuolaikinio meno entuziastai, kolekcionieriai bei visokie kitokie išprotėję mylėtojai, o tarp jų ir darbuotojai, valgantys iš to duoną, žūtbūt turi lankytis visose garsiausiose ir žinomiausiose mugėse, nes čia ne tik perkama, tačiau žvalgomasi tendencijų, mezgami tokie svarbūs kontaktai (pamirškite objektyvumą kūrybinių industrijų srityje, čia viskas priklauso nuo kontaktų, nesvarbu ar tai Vilnius ar New York’as), gurkšnojamas šampanas bei ryškinami būsimų kontraktų kontūrai.

Vienu žodžiu, žiauriai nuobodu, bet kol kas reikalinga.

Nesakau, jog čia nerasite įdomių darbų ar nesutiksite patrauklių žmonių, bet bendras formatas ir vyksmas primena visas muges, tik produktas kitas. Kita vertus, taip turbūt ir turėtų būti. Be to, šiose mugėse dažniausiai reikia lankytis jau žinant menininkų pavardes ir žaidžiant tą ritualą: girdėjai apie šitą? Jo jo jis darė savo parodą ten, gavo tą ir tą stipendiją, o šitą – tai jo jo taigi čia tas. Trumpiau tariant vietinių globalių paskalų išmanymas pageidautinas, nes kitaip nebūsite nei įdomus pašnekovas, nei bus įdomu jums patiems. Blogiausi tokių mugių lankytojai, dažnai komiški herojai ir kitų sričių atstovai čia atsidūrę netyčia atvesti kokio menoholiko – pažvelgę į vieną ar kitą darbą garsiai ištaria - čia menas? mano dukterėčia taip irgi gali! Ir tokie žmonės čia labai nepageidaujami, aišku tai tik vidinės nebylios taisyklės, reikalingas, jog bendras ritualas nesugriūtų.

Vienas man įdomiausių eksponatų Frieze buvo kuratorių ir dealerių darbo stalai, kurie turiu pripažinti daug labiau išskyrė galeriją vieną nuo kitos, nei realiai pristatomi jų kūriniai. Na, jei žinoma nekalbėsime apie technologinius prietaisus, nes Apple produkcija savaime suprantama yra privalomas kūrybinių industrijų atributas. Šiuos spalvingus stalus galima būtų turbūt nagrinėti visais aspektais kokiais tik įmanoma, bet per daug nesigilinant galima daryti išvadą, jog jie neabejotinai pabrėžė šeimininkų charakteristikas.

Bandydama galvoti apie tai, kas man padarė įspūdį galiu pasakyti tik tai, jog mėgavausi tokia vartotojų gausa, tokiu susigrūdimu, tiek norinčių viską žiūrėti, klausyti ir apšnekėti, kartais atrodo net nesvarbu ką, kaip sakant svarbu ne rezultatas, bet procesas. Dar labai patiko įdomus reiškinys, vykstantis prieš patenkant į Frieze karalystės valdas – begalė įvairių pavienių nepriklausomų galerijų bei iniciatyvų, savaime suprantama nepapuolusių ar niekada nebūsiančių Frieze, bet entuziastingai prie įėjimo brukančių savo lankstinukus, informaciją ir visą kitą, kas gali sudominti.

Ironiška, tačiau eidamas į tokią mugę, kur dalyvauja galerijos iš skirtingiausių kampelių nori nenori tikiesi pamatyti spalvotą koloritą charakteristikų, tačiau galbūt pats formatas, galbūt kažkoks nelogiškas atsitiktinumas suklosto viską taip, jog bendrai paėmus jautiesi tarsi vaikščiotum ir žiūrėtum tą patį per tą patį. Na, gerai pripažinsiu, mane užkabino viena galerija iš Maskvos, viena iš New York’o, viena iš Berlyno bei viena iš Austrijos. Tačiau tai viskas iš šios milžiniškos, šurmuliuojančios ir mirguliuojančios mugės.

Jeigu reikėtų išskirti tendencijas, tai paminėčiau, jog šiais metais labai madinga eksponuoti šviečiančius užrašus, Bruce Nauman mokykla vėl ar dar vis ant bangos, taip pat daug skulptūros, daug tapybos ir vis daugėja grafikos bei galima sakyti labiau grafinio dizaino darbų, kurie žinoma rodomi institucinio meno kontekste, bet išėmus iš to konteksto ir patalpinus į grafikų ir grafinio dizaino plotmę, greičiausiai nubluktų – visgi čia jie žiūrisi neblogai. Buvo viena kita animacija, šiek tiek pasižaidimų 3D ir originaliausias eksponatas – jachta, su daug didesne nei rinkoje kaina, nes kaip patys suprantate bet koks objektas, patalpintas meno mugėje, įgauna pridėtinę vertę automatiškai. Tad taip, galima paprasčiausiai nusipirkti jachtą ir tai žinoma be galo konceptualu.

Viso Frieze nušvitimas ir atgaiva man asmeniškai buvo beveik dvi valandas trukęs pokalbis su rašytoju Adam Curtis. Įdomu, jog organizatoriai į savo programą įtraukė šią asmenybę, kuri daugeliu atveju paneigė tai, kas vyko po parodų stogu. A. Curtis daug kalbėjo apie įdomų laikotarpį, kuriame gyvename ir šiuo metu vykstančius pasikeitimus, kurie iš esmės drebina skirtingas industrijas bei palieka jas nežinioje, nesusivokus ko laukti, bet tuo pačiu judant kažkuria linkme pirmyn. Rašytojo žodžiais mūsų hipių karta deja tampa pasenusių hipių karta, o tendencijos, vežusios pirmyn paskutinį dvidešimtmetį, jau atgyveno ir nebepasiteisina. Daug kuriose srityse jaučiamas išsikvėpimas, tų pačių idėjų reprodukavimas, naujo nebuvimas ir svarbiausia istorijos nebuvimas. A. Curtis teigia, jog žmonėms reikalinga istorija, kuri juos vestų pirmyn, kuri uždegtų ir skatintų. Deja šiame pasenusių hipių laikmetyje tos istorijos nebeliko, tačiau dauguma filosofų kalba apie jaučiamą ribą, kuomet keisis normos ir galbūt atsiras nauja istorija, kuria vėl gyvensime.

Visos šios mintys stipriai siejasi ir su kūrybinėmis industrijomis bei tokiais renginiais kaip Frieze Art Fair. Naujumo nebuvimas, išsikvėpimas ir gaivaus gūsio poreikis jaučiamas ir čia. Tarsi, visos tos struktūros, kažkada gimusios iš naujų judėjimų, protesto, kūrybiškumo, kažko neordinalaus ir užvedančio, tiesiog paseno ir nebetinka nei mums, nei dabartinei visuomenei, kontekstui, technologiniam amžiui. Žinoma, tos idėjos vertingos, tačiau tai jau praeitis ir nebegali būti tas stimulas, kuriuo gyvenama ir žengiama pirmyn.

Tad pritariu A. Curtis ir su susidomėjimu laukiu to laikotarpio, kuris pamažu tampa nujaučiamas.

Lauko skulptūrų paroda. Be komentarų…

*Bohema – laisvi menininkų susiėjimai, nelabai paisant visuomenės etiketo reikalavimų.

Pradėkim sąžiningai – nuo pradžių pradžios. Nemažas gabalas mano vaikystės prabėgo Klaipėdos „Bohemoje“. Toje vietoje, kur rinkdavosi ne patys atsakingiausi esami ir tuo metu dar būsimi Klaipėdos tėvai. Tokiu pavadinimu pačiame senamiesty gyvavo galerija ir bariukas. Bariuku vadinti gal ir drąsu – staliukų ten tilpo koks vienas ar du, to nepamenu, bet tikrai buvo apvalus baras, kuris, kaip dabar galvoju, atliko vieną pagrindinių tos stebuklingos vietos karminių funkcijų. Ten tėveliai smagiai gurkšnodavo, o vaikučiai lakstydavo ant pievelės.

„Bohemos“ židinį kurstė neapsakomos charizmos barmenė Stefutė, palaikiusi įvairiausio plauko avantiūras. Kaip teigia sakytiniai šaltiniai, „Bohema“ neturėjo nei darbo valandų, nei face control‘o, užtat turėjo savo šventes ir teminius vakarus, „Bohema“ leisdavo gerti į sąskaitą ir joje grojo tik geriausia muzika…

Po maždaug dešimtmečio siautulingo gyvavimo, „Bohemos“ atmosfera natūraliai išblėso ir durys užsidarė. Stefutė pasirinko ramesnį gyvenimo būdą, o pastovūs gyventojai išsivaikščiojo kas sau. Tėveliai augo ir rimtėjo, o ilgiems pasisėdėjimams nebeliko laiko, juk išvarius rusą, staiga reikėjo galvoti apie karjeras ir kitus demonus. Tiesa, būta ir keleto partizanų – Benas Šarka dar kurį laiką mėgino apleistą barą gaivinti savo pasirodymais, bet ir tai su laiku nutilo.

Na ir ką čia daug kalbėti apie vaikystę, juk iš to laikotarpio neįmanoma vertinti objektyviai, kaip bepasuksi – viskas gražu ir tiek. „Bohemos“ vaikams irgi beliko panirti į savo reikalus: ruošti pamokas ir mokytis įtikinamai keiktis.

O tada mes paaugom ir tapom durnais studenčiokais. 300 km nuo namų, pirmaisiais litais kišenėje ir teise nesiteisinti, kai girti grįžtam namo. Taigi taip prasidėjo artima draugystė su alkoholiu, o čia, kaip ir kitose draugystėse einama per skirtingas stadijas: pirmiausia tik ištrūkus iš tėvų namų norisi gerti ir šokti iki ryto, vėliau užtenka tik gerti, kuo pigiau ir „kaip minimum“ kas savaitgalį, šiek tiek paaugus norisi gerti gražiai t.y. gražiose vietose, gražius gėrimus ir iš gražių taurių, tada, žiūrėk, įsimyli ir užtenka retkarčiais buit-romantiškai pagurkšnoti, vėliau su pirmaisiais nusivylimais grįžtame prie negražaus gėrimo tiesiai iš butelio su visokiom ašarom ir savigaila, o tarp minėtų stadijų kartais tampi kokiu nors eko-inteligentu ir geri dramblio šūdo arbatą su pienu, bet šiukštu be cukraus.

Taip vienas po kito buvo apsėdėti ir Vilniaus barai. Pradedant nuo praikaituojančių BIX‘ų sienų (ne ne, dar pašokam, juk autobusas į fabus važiuoja tik nuo šeštos ryto) iki pseudointeligentiškų pastenėjimų ŠMC. Dievaži nesiskundžiu – visko reikėjo ir viskas jau praėjusiai gražu. Bet pasitaiko taip, kad kažkuriuo metu neberandi sau vietos, o visi įdomiausi kampai taip pat išlandžioti: nei degtinė iš arbatinukų, nei gėjų striptizo stulpai nebedžiugina, tada išlendi vis rečiau ir ieškai, kur ramiai prisiglausti, bet neužmigti.

Taip vieną vėsų vakarą užėjom į „Suokalbį“. Buvom dvi kuklios ir padorios, nors jau kažkokį neaiškų potencialą viduj brandinančios, mergaitės, žodžiu, visiški svetimkūniai, dvi žalios vištos. Pirmasis į žvalgybą prisistatė trenktas matematikas Rimas, nekoordinavęs nei liežuvio, nei rankų ir vis taikėsi pačiupti kurios nors bokalą (o bokalus ir cigaretes „Suokalbyje“ reikėdavo gniaužti tvirtai, nes visa tai buvo laikoma bendru turtu). Išsigandom, bet negi išsiduosi.

Po pirmo karto nebuvo nei palaimos, nei euforijos, bet buvo dar daug kitų kartų, taip praėjo viena įdomiausių žiemų. Prisimenu vakarą, kai Užupio Juozukas šoko ant židinio, o kažkoks tamsus vyriškis išdalino visiems po vištos kulšį. Tada gėrėme arbatą ir stebėjome šį nesibaigiantį filmą tyloje, Twin Peaks, ne kitaip.

Normaliems reiktų paminėti, kad „Suokalbis“ buvo Rašytojų sąjungos kavinė, pagarsėjusi visokiom šlykštynėm ir skandaliukais. Šios vietos aukso amžius buvo jau senokai praėjęs ir kultūringesni literatai laikėsi atokiau, jei užeidavo, tai tik nostalgijos vedami ir tik dieną puodeliui kavos. O visa kita buvo skęstantis Titanikas, ironija ir purvas.

Tai kodėl „Suokalbis“? Turbūt todėl, kad čia visi buvo tikri. Čia galėjai būti nevykėliu arba pats sau labai vykusiu, čia gėrimais dalijosi neišsipildę menininkai ir išsipildę verslininkai, atėję pailsėti nuo padorumo, kampuose karalienių pozose sėdėjo senokai nužydėjusios prostitutės. Visi gyventojai elgėsi pagal tikrą šeimynišką scenarijų: draugavo ir dalijosi, kartais apkalbėdavo ir pasimušdavo, bet vėl grįždavo vienas kitam į glėbį. Ne kartą bandžiau pasidalinti „Suokalbiu“ su pažįstamais, bet retas atlaikydavo ir tai suprantama – tikrumas nėra lygus grožiui, veikiau atvirkščiai, tačiau esu tikra, kad prideda bent šaukštą gerumo.

Taip, „Suokalbis“ buvo šlykštus ir purvinas liūnas. Bent kelis kartus trenkiau durimis ir prisiekinėjau negrįžti, bet jis buvo charizmatiškas mylimasis, todėl pamiršdavom ambicijas ir susitaikydavom. Jis „nelaužė“ iš savęs išvaizdaus, jauno ir pajėgaus, kad neturtingas nereikėjo nė minėti, turbūt todėl vaišino tik pačiu šlykščiausiu alumi. Jis smirdėjo ir nepasižymėjo geriausiu skoniu muzikai, bet niekada neklausinėjo durnų klausimų: kodėl aš nestudijuoju vadybos ir ką manau apie politiką. Jam nerūpėjo kaip aš atrodau, jis visada džiaugėsi su manimi ir nekamantinėdavo, kai žliumbdavau kampe dėl savo milžiniškų mikrotragedijų.

O šokiai! Duodu galvą nukirst, kad tokių Vilniuje nebuvo niekur, pagaliau ir tokie nevėkšlos kaip aš galėjo išplaukti iš nuosavo dušo į platesnius vandenis. Savo įspūdžius iš šokių aikštelės jaukiai aprašė K. G. Žukauskas:

„Kad ir kokie būtų buvę nesutarimai, jie išsisklaidydavo pradėjus skambėti muzikai. Kai iš kolonėlių pasigirsdavo visu garsu paleistas „Highway to Hell“ įrašas, prasidėdavo spontaniškas šokis ir nelikdavo kitos išeities, tik griebti į porą pirmą pasitaikiusį asmenį – vyrą ar moterį, jauną ar seną, nusipraususį ar ne, – šis čiupdavo ranką ir įsprausdavo tave į kampą. Sėdėti prie stalo ir užsiimti savimi buvo neįmanoma, nes viskas – nuo stalo iki lentynos virš židinio ir plačių palangių – staiga virsdavo šokių aikštele. Į „Suokalbį“ ateidavai pasiruošęs kraipyti užpakalį ir atsiduoti negrabiai ekstazei; tam nereikėdavo nei ritmo pojūčio, nei klubinės aprangos; netgi ir visos galūnės nebuvo būtinos. Kai rusvos spalvos sovietinio stiliaus kelnes mūvintis senyvas vyrukas imdavo kraipytis imituodamas Freddie Mercury, o jo šokio partnerė, lyg ir gretimai esančio viešbučio registratūros darbuotoja, siūbuoti apvalainais klubais į taktą dainai „Fat Bottomed Girls“, buvo aišku kaip ant delno, kas čia dedasi. Kai matydavai liesą troleibuso vairuotoją, besigražinantį skruostus lūpdažiu, pasiskolintu iš mielai savo kosmetika besidalinančios turistės, ir porelę, šokančią pagal „Ra Ra Rasputin, Russia’s greatest love machine“, „Suokalbio“ paskirtis nekeldavo jokių abejonių. Baras nebuvo šiaip sau vieta, į kurią išsidūkti susirinkdavo kitose girdyklose nepageidaujami tipai ar apkvaišę kišenvagiai. Tai buvo viešoji Vilniaus erdvė, kuri rimtai eksperimentavo su absoliučios laisvės idėja.”

„Suokalbio“ laisvės idėja gyvavo su pertrūkiais, tačiau 2010-aisiais ją teko galutinai palaidoti. Patalpų nuomos konkursą laimėjo „In Vino“, sako, ten dabar nai nai kaip gražu ir tvarkinga. Nežinau, netikrinau, su kiekviena mirtimi reikia laiko susigyventi. Suokalbininkų trupiniai dar slankioja Vilniaus gatvėmis kaip neramios dūšios, kartais nutūpia kokiose purvinose pakampėse – psichbariuose ir stopkėse, bet iškart matyti, kad visuomenės atstumtieji ir įdomesnieji nebeturi šiltos vietos. Na ir kam to reikia, kas mums darbo? Geriau susikišam užpakalius į timpas ir varom kultūringai vynelio pagurkšnoti.

Labanakt

Teksto autorė Ieva Vedeikaitė.

Dažais išteptos rankos grabalioja papus, tepa visą kūną, glamonėja prostitutę. Stačias pimpalas didžiajame ekrane, šalia ropojantis kalbantis tarakonas, betrykštanti aplink sperma, ištrykštamti tiesiai ant tarakono. Sutraiškytas spermoj tarakonas, didelis zoomas (video epizodas iš parodos).

Londone vakar atsidarė nauja galerija. Toks didelis didelis baltas kubas, baltos sienos, baltos lubos, baltas tualetas, viskas labai balta. Atidarymas buvo skirtas šiuolaikinio meno vadinamam elitui, tokiam kaip Damien Hirst, Gilbert & George, Sam Taylor Wood, Thomas Dozol ir t.t. Dalinuosi įspūdžiu bei nuotraukomis, kurias apsauga tris kartus liepė ištrinti.

Su sijonu – meno mylėtoja Lilly Cole, jos išdidintas veidas Londone reklamuoja kvepalus

Nežinau nuo ko tiesa pasakiusi turėčiau pradėti. Tad pradėsiu nuo pradžių. Visų pirma atvykus prie galerijos, į kurią tikrai net nesitikėjau patekti (visi laikraščiai šaukė apie VIP svečių vakarą), buvau abstulbusi visa šia minia žmonių. Chaosas, šurmulys, nauji automobiliai, suknelės ir didžiąją dalį gatvės okupavusi eilė. Eilė laukiančių patekti į vidų – visi teigia turintys asmeninius pakvietimus. Greta įėjimo, prieš šį baltutėlį stiklo paminklą, visur išsirikiavę į rotveilerius panašūs apsauginiai nuolat šaukia – vietų nėra, nebepapulsite, neverta laukti, lauksite tris valandas, ateikite rytoj bus atvira, deja negalime jūsų įleisti, jūsų čia tūkstančiai, neturime tiek vietos. Ir žinoma, visi kas girdi šią frazę ir žinoma turi pakvietimą pradeda eiti iš proto – patekti šiandien, dabar arba niekada. Kaikurie kone net stumdosi.

Ką gi, analizuoju šį reginį toliau. Visame pasaulyje šiuo metu vyksta patys didžiausi menams skirtų biudžetų mažinimai, mokslo kaina metams kyla iki 9 000 tūkst. svarų per metus, jaunimas visai neseniai kėlė streikus, degino pastatus, daugelis menininkų persigandę žiūri kas bus toliau, tad atidaroma nauja “White Cube” erdvė, beje ganėtinai prabangiose apylinkėse, šiame kontekste atrodo gan keistai. Prisimenu neseniai skaitytus straipsnius apie Vakarų Pasaulio meno scenos žlugimą, jos stagnaciją bei itin didelį meno kolekcionuotojų aktyvumą.

Puikus paveikslas – baltas

Teigiamai ar neigiamai vertinti tokius reginius nėra lengva (nors man taip norėtųsi nukrypti tiesiog prie labai neigiamo) – tai skirta elitui, skirta pardavimams, stereotipams, savęs parodymui. Įdomu, kokia aistra šiuos žmones čia subūrė ir ar daug ji skiriasi nuo naujų drabužių įsigijimo? Kita vertus, šis šou prisideda prie to, jog kūryba plačiąja prasme yra bent jau žinoma, kitaip sakant tai šiokia tokia marketinginė kampanija populiarinanti šiuolaikinio meno brendą…

Dar vienas labai įdomus faktas – po visais meno kūriniais (kurie beje žvelgiant iš kritinio taško, visiškai neturi idėjos arba ją tiesiog pametė per transportavimą į galeriją) nėra nei pavadinimų nei autoriaus. Suprask – tu ką nežinai kas čia? Kaip galima nežinoti Damien Hirsto? Aš irgi nustembu kai jo kas nežino, tačiau pati visos parodos pozicija gan įdomi, turbūt apeliuojanti į labai jau platų išsilavinimą. Neabejotinai. Juk reikia žinoti tuos, kurie yra brangiai perkami ir kuriems rengiamas šis šou.

Turbūt šioje taip sakant recenzijoje negaliu apsieiti be mano herojų arba kitaip sakant herojaus kuratoriaus iš Prancūzijos. O prisiminti jį verta dėl kelių priežasčių. Jo dėka sudalyvavau šiame reginyje. Na ir dar vienas įdomus dalykas, nežinau ar būdingas visiems paryžiečiams ar tik šiam, bet panašu, jog skaityti leidinius, knygas ir visą kitą periodiką apie šiuolaikinį meną tėra absurdas. Mano herojus taip man ir taria,- ne ne aš tam neturiu laiko, tai per daug nuobodu, skaityti? Oi ne. Tu ką skaitai?  Parduoti meną, kuruoti meną – taip.

Bet užtat jis žino pavardes kas kur dirba ir kiek kas kainuoja, kaip suprantu, tai daug svarbiau ir žinoma naudinga – nesvarbu “Maxima” tai ar “White Cube”.

“.

Šiandien visuose laikraščiuose galėjote rasti atidaryme apsilankiusių įžymybių nuotraukas. Na ir žinoma užuominą, jog vakarėlis kartu su šampanu keliasi į Frieze Meno mugę, kartu su visais aukcionais ir apsipirkimu.

Turbūt daugelis ploja katučiu ir nekantrauja, aš kone pradedu žiovauti ir be galo džiaugiuosi, kad dar vis egzistuoja jauni menininkai, kuriantys naujas formas, veikiantys neįtikėtinose erdvėse, dirbantys ant sofos ar kokiam pogrindyje ir rengiantys neįtikėtinus susibūrimus. Tereikia žinoti kur juos rasti ir patikėkite, – tai padaryti daug sudėtingiau nei kad apsilankyti vienoje ar kitoje garsioje mugėje. Kaip bebūtų ironiška, tačiau tie nepasipūtę, idėjiški bei alternatyvūs ratai yra daug uždaresni nei kad visi šie dėdžių ir tetų sisibūrimai rankoje laikant taures.

Daugelis mūsų tai žino, linkėjimai suprasti tai ir likusiems.

Eilinį kartą pradėdama naujo mėnesio (šį kartą spalio) leidinių apie šiuolaikinį meną ir kūrybą apžvalgą, žurnale “Frieze” užkliuvau už ganėtinai smagaus ir entuziastingo straipsnio. Viskas, ką perskaičiau jame, nebuvo nauja, ypatinga ar stebėtina, tačiau visos šios taisyklės ir pavyzdžiai maloniai nuteikė, prisimenant, jog yra entuziastų, kurie visuomet pasiruošę pakelti jaunosios kartos optimizmą. Taigi, šiame straipsnyje tiesiog pacituosiu vieno “Frieze” redaktoriaus Douglas Fogle taisyklių rinkinį, taip ir pavadintą “Art Rules. The things they don’t teach you in art school” (Meno Taisyklės. Dalykai, kurių nemoko meno mokykloje).

1. Art Hurts (Menas Žeidžia)

Autorius teigia, jog šiuo pasakymu neturi galvoje menininko Cris Burden nusikryžiavimo ant Volksswagen automobilio, Ron Athey performansų ar profesionaliųjų imtynių dramaturgijos. Turėti karjerą kūrybos srityje žinoma yra įmanoma, tačiau būti labai sėkmingam finansiškai yra tikra retenybė. Suprantama, kad nekiekvienas tampa Andy Warhol’u, Bono ar Andy Kaufman. Geriausia taisyklė, kurią visų pirma reikėtų įsisavinti – išmok aptarnauti stalus ir klientus. Jeigu negali aptarnauti stalų, visuomet gali tapti mokytoju ir mokyti kitus. Patikėk, daug daugiau verti kūrybininkai negu tu praleido savo pirmuosius metus būdami apsauginiais garsiausiuose muziejuose.

2. Kill your parents (Nužudyk savo tėvus)

Kuomet Sofoklis teigia, jog savo tėvų žudymas nėra pats produktyviausias būdas siekti savo tikslo, tai yra visiška priešingybė kultūros srityje. Jaunoji karta turėtų norėti ir siekti keisti nusistatytus kanonus, nesvarbu ar tai estetikos, ar kuratorystės klausimai. Prašau, nestumkite savo vyresniųjų nuo laiptų. Žudyti savo tėvus tėra metafora, norinti jus priversti susirinkti savo šūdą vienoje vietoje ir pradėti kreipti pasaulį savo linkme.

3. You can learn more in the world than you can in school (Tu gali išmokti daug daugiau gyvenime, nei kad mokykloje)

Labai atsiprašau, jei šis išsireiškimas įžeidžia tuos, kurie išleidžia tūkstančius ant aukštojo mokslo. Pagrindinė mintis šiame pasakyme yra tokia, jog jūsų studijų metai tėra prabangus ir atpalaiduojantis metas skaitymui, ieškojimui, haliucogenų išbandymui, twitterio ir facebook’o tinklo išplėtimui ir t.t. Kitavertus po to, kai aš asmeniškai praleidau keturis metus universitete ir dar septynis baigdamas savo doktorantūrą, aš išmokau daug daugiau per vienus metus tiesiog dirbdamas Walker menų centre, tiesiogiai atliktamas pareigas su menininkais ir institucijomis realiame meno pasaulyje. Kūrybinių specialybių abiturientai – maldaukite, savanoriaukite ar tiesiog pavokite kito vietą šiuolaikinio meno institucijose. Nebūkite drovūs. Prižadėkite, jog padarysite viską. Jūs net neįsivaizduojate kaip esate mums reikalingi, tačiau mes patys dar to nežinome.

4. Don’t wait for the ‘man’ to come to you (Nelaukite, kol kažkas ateis pas jus)

Tarkime pirmoji Damien Hirsto paroda arba dabartinė labai populiari “Frieze” meno mugė. Hirstas ir jo draugai rado kažką, kas suteikė jiems sandėlį pietų Londone, jie išeksponavo ir išdėstė savo kūrinius su tokiu profesionalumu, jog pats jų studentų statusas buvo nebesvarbus, jie rado kelią kaip priversti tuo metu garsiausias meno pasaulio figūras apsilankyti jų parodoje ir taip įrašė save į istoriją. Surenkite savo parodą, pradėkite savo leidinį, išleiskite albumą arba įsteikite savo organizaciją. Viso to finalas nebūtinai turi būti milijoninės vertės kaukolės su inkrustuotais deimantais. Tiesiog sakau jums, nelaukite kol kažkas jums atneš ką ant lėkštutės.

5. Don’t spend more time networking than making work (Nepraleisk daugiau laiko plėsdamas kontaktus nei dirbdamas)

Kalbėdamas apie plečiamus kontaktus, turiu omenyje laiką besilinksminant vakarėliuose, stengiantis papulti į mados žurnalus, jungiant draugus “Facebook” tinkle ir t.t. Kieta (Cool) nereiškia gero darbo. Sunkus darbas daro darbą geru. Visai neseniai kalbėjau su menininku, kuris surengė savo parodą apie atostogas. Jis man atsakė, jog jis yra toks laimingas dirbdamas šioje industrijoje ir leisdamas laiką savo studijoje, jog sunkiai įsivaizduoja save tradicinėse atostogose. Visi geriausi menininkai su kuriais esu kada nors dirbęs yra taip apsėsti tuo, ką daro, jog jų darbo vieta jiems yra pati geriausia erdvė pasaulyje, pastogė bei užuovėja. Dirbk sunkiai ir rimtai ir visa kita ateis savaime.

6. Have fun (Jausk malonumą)

Jeigu tu nejauti malonumo darydamas tai, ką darai – nebūtina išleisti tūkstančių terapijai išsiaiškinimui kas su tavimi blogai. Pasirink kitą kryptį. Laikas, kurį turi dabar yra labai brangus, išnaudok jį išmaniai.

7. Live wrong (Gyvenk neteisingai)

Kartok šią mantrą: “Jeigu tai yra neteisinga, tuomet aš nenoriu būti teisus”. Nesielk taip, kaip iš tavęs tikimasi, daryk tai, kas turi skirtumą. Užduok daugiau klausimų nei gali gauti atsakymų. Šiame laikotarpyje per mažai tokio pykčio, kurį turėjo “Sex Pistols”, absurdo, kokį reprezentavo Dada ar tokios ironijos, kurią reiškė rašytojai kaip Thomas Pynchon. Jeigu pasaulis aplink mus šiuo metu skyla į dalis, tai būtent dabar mums reikia jaunų menininkų, kuratorių, filmų kūrėjų ar muzikantų, jog pakreiptume viską netikėta linkme.

Nuolankiai laukdamas ir tiesiog nieko nedarydamas, tu darai tikrų tikriausią nusikaltimą.

Turbūt niekam nesvetima atradimo nuostaba šįkart aplankė palikdama abejonės šešėlį. Pozityvios abejonės. Neneigsiu šios jaunos norvegų fotografės talento. Galbūt ir neturėčiau – atmosferiniai miško ir neaiškia juoda mase išteptų kūnų vaizdai privertė perkainoti nuomones ir įžvalgas.

Taip pat nemėgstu to pripažinti, tačiau klydau. Klydau manydama, kad nuogo kūno eksploatavimas fotografijoje jau pabaigė savo aukso amžių. O kur dar gausa kitų, pusbrangių metalų ir brangakmenių? Tiesą sakant, Linn Heidi Stokkedal pateikė staigmeną. Ilgai galvojau, ar man nesivaidena. Dėl visa ko. Bet fotografijų serija „Friends in the moss“ spinduliuoja pirmapradį atradimą, entuziazmą ir laisvę su užtarnautu nuopoliu žemyn. Estetiką! Įsivaizduokite, kad užuodžiate drėgnas vešlaus Norvegijos miško samanas. Jokių pašalinių daiktų bei erkių.

Šį kartą netrikdė net tai, kad pasirinktas motyvas labai primena nuskalbtą Adomo ir Ievos istoriją. Nors pati autorė teigia, kad idėja kilo iš vienos knygos, kurioje buvo rašoma apie žaidusį ir visą kūną, neskaitant veido, išsipurvinusį berniuką.

Viliuosi, kad Linn Heidi dar nežinojote, nors jos darbai jau spėjo pakeliauti internete. Ši mergina iš Bergeno 2010-aisiais baigė fotografijos studijas ir sparčiai kopia karjeros laiptais konkurencijos džiunglėse. Ten pat, Bergene, spalio mėnesį bus atidaroma „Friends in the moss“ serijos paroda. Tiems, kam pasisekė ten būti, rekomenduoju aplankyti.

Daugiau šios serijos bei kitų autorės darbų – jos tinklalapyje.

Žodis radiacija turi sunkiai apibrėžiamą mistikos skonį (fizikams mūsų tarpe dabar leidžiu juoktis). Nematoma, nesugaunama, iš vidaus suėdanti grėsmė. Ar tai būtų Černobylis, ar vargšė nukankinta Japonija, atominių katastrofų paliestos žemės žadina išgąstį, stipresnį už instinktyvius šiurpulius. Gyvas postapokaliptinis scenarijus, nelaimės vieta, kurioje veikiau susidursi su stingdančia tyla nei kriokiančiais mutantais, su pavojumi, kuris neiššoks iš konteinerio, nes jis jau tvyro visur, kur statai koją. Visa, kas susiję su atomine energija, liaudyje dažnai palydi ne tik nuoširdaus susirūpinimo, bet ir vešinčios paranojos bei panikos bangos. Savo efektingoje instaliacijoje Radioactive Control („Radiacijos kontrolė“) Luzinterruptus kolektyvas žvelgia į tai pusiau rimtai, pusiau su šypsniu.

Luzinterruptus – du anonimai, savo veiklą pradėję 2008 m. Madride. „We use light as a raw material and the dark as our canvas“ („Kaip savo medžiagą pasitelkiam šviesą, kaip drobę naudojame tamsą“) – taikliai prisistato kaltininkai. Iš paprastų „apšvieskime miesto problemas“ tipo projektėlių išaugo spalvotos ir ryškios platesnių užmojų instaliacijos, dažniausiai teišgyvenančios valandą, bet per tą laiką patraukiančios ne vieną porą akių. Pilna pieva beveidžių švytinčių būtybių su antiradiaciniais kostiumais – šviežias ir stiprus kūrinys, sukonstruotas Dockville festivaliui Hamburge. Jos nieko nedaro, tik stovi kaip (ne)gyvas priekaištas, šviečia ir vaiduokliškai siūbuoja vėjyje.

Radioactive Control yra ne tik aktualus, bet ir keleriopai įdomus kūrinys. Viena vertus, Luzinterruptus sukūrė šmaikštų reginį, gerą idėją išdurti kaimyną Joną. Pasaulis pilnas ir neradioaktyvių grėsmių, tai ar tikrai verta dėl kiekvienos elektrinės rautis plaukus, gerti valerijoną ir už kiekvieno kampo matyti mirtį? Galbūt vieną dieną laigydamas po pievelę iš tikrųjų gausi gamma spindulių dozę ir būsi išneštas vyrų su respiratoriais, tačiau nuo to juk neapsaugos jokia isterija, kad tuoj tuoj, chebra, sprogsim.

Kita vertus, paprasta ir atpažįstama „Radioactive control“ forma atsitempia ir sunkų emocinį bagažą. Tų netikrų žmonių niūrios povyzos optimizmo nekursto – sustingę beviltiški žingsniai į ten, kur nieko nebepakeisi, pilnas laukas postmodernių giltinių. Yra juk dalykų, prieš kuriuos esame bejėgiai, bent jau tada, kai nustojame būti protingi ir atsargūs. Arba padarome vieną apmaudžią klaidą. Luzinterruptus sukūrė lengvai išgirstamą perspėjimą, pateiktą maksimaliai nedidaktišku ir nedepresyviu pavidalu. Truputį paradoksas – maloni kritika. Neperspausta. Belieka žiūrėti, tikėtis ir linkėti, kad neišvystume vieną rytą tikros tokių nelaimės pranašų armijos slenkant link savo durų.

Čia rasite dar informacijos apie Luzinterruptus ir Dockville festivalio menus.

Humaniškumas, menas, estetikos ribos ir fantazija – visa tai neatsiejama pristatant Iris Schieferstein kūrybą, gyvenimo filosofiją ir kasdienybę.

Kokią reakciją dažniausiai provokuoja skulptūra, sukurta sujungiant atskiras gyvūnų kūno dalis? Višta su kiaulės galva, o gal jūsų mėgstamo šuniuko iškamša su paukščio sparnais?

Kaip pati Iris Schieferstein aiškina – viskas prasidėjo 1990 metais: „Ruošiant žuvį patiekalui susimąsčiau ką valgome, tai šiukšlės, kurios nemiega, nevalgo…“.

„I was thinking about what we eat whilst I was preparing some fish. They are like garbage. They can‘t eat or sleep or whatever.“

„Mane visada žavėjo negyvi dalykai. Buvau truputėlį nusivylusi naudodama žmogaus pagamintą medžiagą skulptūrai ir pagalvojau, kodėl nepanaudojus to, kas jau egzistuoja. Tai lengviau ir daug įdomiau. Taip aš tiesiog panaudojau mirusius gyvūnus.“

„I was always really fascinated by dead things. I got a bit disillusioned with using manmade materials for sculpture and just thought ‘why not use what is already there? It’s easier, and it’s more fantastic.’ I wondered why I should build something that looks similar but isn’t real. So I just used dead animals.“

Taigi, baigusi skulptūros studijas Berlyne ir susidomėjusi taksidermija I. Schieferstein savo individualios kūrybos pagrindiniu aspektu pasirenko gyvūnus – pakelėse rasti jau nebegyvi žvėreliai tam puikiausiai tiko – juk jie šiaip ar taip bus surinkti bei išmesti. Tik Vokietijoje viskas ne taip paprasta… Tokie gyvūnai šioje šalyje yra saugomi valstybės – juos draudžiama demonstruoti, parduoti, naudoti kūryboje. Po tokių teisėsaugos apribojimų, menininkei savo ekspresijai šiuo metu leidžiama naudoti tik žmonių medžiojamus ir valgomus žvėris. Be viso to, Iris dar bendradarbiauja su mėsos parduotuvėmis bei ūkininkais, teikiančiais jai nenaudojamas prekyboje gyvūnų dalis.

Iškamšų menas nuo senų laikų užėmė pakankamai svarbią poziciją žmogaus istorijoje. Ši išraiška buvo tarsi ryšys su pomirtiniu gyvenimu, pagarba požeminiam pasauliui, kažkas nerealaus. Panašių akibrokštų rasime ir I. Schieferstein kūryboje – ypač paskutiniojoje jos kolekcijoje „Hybrid“, kur autorė savo kuriamoms negyvoms skulptūroms suteikia išraiškas, tarsi jie ir toliau gyventų.

„Aš naudoju gyvūnus panašiai kaip literatūroje naudojami mitai ar legendos. Jie bendrauja su aplinka. Jie turi žmoniškus gestus.“

„Actually, I’m using the animals like literature uses the fable. They communicate. They have human gestures.“

Mirtis neatsiejama nuo taksidermijos. O ką kiekvienam iš mūsų reiškia gyvybės pabaiga? Tai kažkas sunkiai įsileidžiamo į fantaziją. Manyčiau, panašiai yra ir su I. Schieferstein skulptūrų kritika. Kai kurie jas peikia, nes greičiausiai nenori suvokti pačios mirties estetikos ir jos neišvengiamumo fakto. Štai jums ir pagrindinė menininkės kūrybos ašis – padėti pakeisti požiūrį apie visa ko pabaigą, kai užgęsta visos šviesos. Mielų, pūkuotų bei švelnių gyvūnėlių naudojimas tarsi mirties sinonimas sukelia tik dar stipresnes neigiamas emocijas. Standartiška būtų manyti, jog dėlioti atskiras kūno dalis tarsi mozaiką, iš kažkada tai buvusių gyvų būtybių, galėtų tik nejautrus, žiaurumu pulsuojantis žmogus, tačiau kaip pati menininkė teigia: „<…>menas niekada nebus labiau šokiruojantis ir žiauresnis už realybę. Visi turime šunį, bet ar kas nors domisi, ką tas šuo ėda?“

„But the art never can be more shocking and cruel than the reality in fact is. Everyone has a dog, but no one wants to know what that dog is actually eating.“

Panašaus pavyzdžio, žinoma, negalėtume prilyginti, pavyzdžiui, rykliui, kurį 1992 m. Londone pristatė Damien Hirst – ikonišku meno personažu laikomas Anglijos„taksidermijos“ atstovas. Ryklys buvo pagautas pagal užsakymą Australijoje ir demonstruojamas formaldehido pripildytoje vitrinoje. Du menininkai, ta pati medžiaga, tačiau analizuojant kūrybą detaliau – visiškai skirtingos idėjos: „D.Hirst yra nuostabus. Pagaliau kažkas galvoja panašiai kaip aš. Tačiau galiausiai vienintelis dalykas, ką mes turime bendro, yra tik medžiaga su kuria dirbam.“

„Damien Hirst is brilliant. Finally someone seems to think the same way i do. But at the end the only thing we have in common is the material.“

Tačiau visgi labiausiai žinomi Iris kūriniai, tai iš įvairių iškamšų gaminami batai.

Kokį įspūdį palieka iš gyvačių, gulbių ar arklio kanopų kuriami aukštakulniai? Abejingų tikrai nėra, tačiau vyrauja ganėtinai kraštutiniškos nuomonės – arba patinka, arba sukelia neigiamas emocijas ir pasibjaurėjimą. Ar tokias, vadinkime, futuristinės kanopas reikėtų priskirti praktiškoms, kažkiek net išskirtinėms meninėms išraiškoms?

Kiek praktiškumo šiuose „bateliuose“ – galima diskutuoti. O apie sukeliamas emocijas kalba ilgesnė: susižavėjimas, abejonės, pasišlykštėjimas, žmogiškumo suvokimas, vertybės, požiūris į naujoves – kitaip tariant, tai jausmų kalnas, o juk pristatant savo kūrybą, menininkai to ir siekia – emocijų proveržio, reakcijos, kad ir kokia ji bebūtų.

Paklausit, kas galėtų nešioti tokią avalynę?

Štai Anglijoje buvo sukurta panašių batų kolekcija, skirta Čeltnamo žirgų lenktynėms – žinoma, kanopos netikros, pagamintos iš anglies pluošto, tačiau panaudoti arklio šeriai buvo patys natūraliausi. Reiškia, poreikis tokiai avalynei yra. Na ir kas, kad skeptikai teigia, jog tai nėra higieniška, nėra estetiška, o pagal PETA (angl. People for the Ethical Treatment of Animals – „Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais“) tai tikriausiai ir amoralu. Čia akimirka, kai skeptikams reikėtų paminėti krokodilo odos avalynę bei aksesuarus, bizonų odos striukes, kailinius ir panašiai. Ar krokodilas estetiška, o arklys – jau nebe?

Video interviu su menininke čia.

Susidomėjusiems Iris Schieferstein kūryba, daugiau informacijos čia.

Batų mylėtojams siūlyčiau apsilankyti virtualiame batų muziejuje.

Smalsaujantiems apie iškamšų aksesuarus rekomenduoju šį puslapį.

Kaip galutinį tašką šiai temai, norėčiau pasirinkti labai lietuvišką žodį – dėmesio! Termino paaiškinimas: dėmesio kreipimo tikslai yra aplinkos, minčių ir jausmų, savo paties elgesio ir veiklos suvokimas.

Dėmesio – kaip mes elgiamės su gyvūnais, kaip mes elgiamės su žmonėmis, kaip mes elgiamės su mus supančia aplinka – istoriniu, biologiniu, socialiniu aspektu?

O kad straipsnio pabaiga nebūtų per daug dramatiška visiems skiriu dainą

Atleiskit man už pigų pokštą, bet, pasirodo, ir Varšuvoj galima gyventi. Ką ten Varšuvoj, galima net pusantro metro skersgatvyje, ir ne tik už konteinerio, užsiklojus laikraščiu.

Lenkų architektų komanda Centrala pasiryžo suprojektuoti stilingą ir funkcionalų būstą plote, kuris nesiekia penkiolikos kvadratinių metrų, ir iki šiol buvo išnaudojamas tik kaip vietinis šiukšlynas.

Būsimieji izraeliečio rašytojo Etgar Keret namai-studija formaliai projektuojami kaip instaliacija, nes neatitinka Lenkijos statybų reglamento reikalavimų. Pastato plotis sieks nuo 122cm plačiausioje iki 76cm siauriausioje vietoje, iš gatvės jis bus pasiekiamas nuleidžiamais laiptais, „susiplojančiais“ į pirmo aukšto grindis. Autonomiška vandentiekio sistema ir iš gretimo namo „pasiskolinta“ elektra aprūpins siauriausią Varšuvos namą visais įprastais patogumais.

Drąsus, per architektūros ir gyvensenos normas lipantis projektas turėtų būti pradedamas įgyvendinti jau šį mėnesį. Tikimasi, kad jame gyvens ne tik užsakovas, bet ir Varšuvoje besilankantys menininkai bei intelektualai. Pavyks šitoks architektūrinis-meninis-psichologinis eksperimentas ar ne? Bus įdomu stebėti tokią ambicingą idėją įsikūnijant pakankamai netoli namų.