Geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje
šiuolaikinis menas
Žaidimai su vyriškumu Brian Kenny ir Slava Mogutin kūryboje
Jun 26th

Slava Mogutin iš serijos „Food Chain“
Rizikuoju būti sukritikuota, jog kišuosi į man nesuprantamas erdves, kur vyrų studijas, maskulinizmą ir to atspindžius šiuolaikiniame mene verčiau palikti vyrams. O ką jau kalbėti apie homoseksualių vyrų kuriamą meną. Ką gi tos moterys gali šiuo atveju suprasti?! Vis dėlto, surizikuosiu. Susidaro įspūdis, jog vyrai ir vyriškumas pernelyg dažnai užmirštami, lyčių studijas susiaurinant iki moterų problemų ir, žinoma, feminizmo.
Retai tenka išgirsti vyrų menininkų balsus, kvestionuojančius jų pačių kaip „lytinių-subjektų“ situaciją ir patirtis. Todėl grafa „moterų menas“ nieko nestebina, bet štai anksčiau minėtieji vis dar išlieka kažkur pakraščiuose. Atrodo, kad ir pati pernelyg dažnai užsimenu apie feminizmo ir meno sąsajas. Taigi, rizika šį kartą kaip tik vietoje.

Brian Kenny „Boys Never Fail“

Nors draugus, šeimą ir artimuosius vis linksminu savo feministiniu požiūriu ir juokais karts nuo karto dėl visko kaltinu baltaodžius heteroseksualus vyrus, pastarieji, manau, neišvengia savo paties „dominavimo“ naštos. Juk toli gražu ne kiekvienas sugeba išsilaikyti hegemoninio vyriškumo ribose, kur „būti vyru“ reiškia dominavimą, pergales, fizinę jėgą bei prievartą, emocinį šaltumą, išskirtinai heteroseksualumą, ekonominę nepriklausomybę, seksualinius laimėjimus… Sąrašą, spėju, kiekvienas dar gali pratęsti tikrai ne viena savybe. „Boys never fail“.
„Savo agresyvų būdą paveldėjau iš tėvo, kuris puldavo muštis kiekvieną kartą būdamas girtas. (…) Kartais savo agresyvumą nukreipiu į žmones, kuriuos myliu, žmones, kurie yra man artimiausi, ir tai yra reali problema.“ — menininkas Slava Mogutin.
O ką daryti tiems, kurie į minėtą apibrėžimą netelpa? Variantai keli – arba ieškoti tokių pačių panašių, kartais susiduriant su pašaipiomis užuominomis iš „tikrų“ vyrų, arba apsimetinėti tuo, kuo nesi, ir nuolat slėptis, arba, galiausiai, pasirinkti kilpą ant kaklo. Paskutiniu atveju, žinoma, juokauju, tačiau ir tame yra tiesos – šį kelią vis dar pasirenka dažnas vidutinio amžiaus vyras (lietuvis ir ne tik), nesugebantis finansiškai išlaikyti savo šeimos, dėl to nuolat engiamas žmonos, vaikų ir aplinkinių, o verkti ar eiti pas psichologą juk nedera! Aišku, visais atvejais gerokai hiperbolizuoju. Be to, atrodo, jog situacija kiek keičiasi.

Slava Mogutin iš knygos „Lost Boys“
Bet grįžkime prie šiuolaikinio meno. Vyriškumą kvestionuoja ir tuo pačiu kitokius seksualumus vaizduoja dažniausiai queer menininkai (Slava Mogutin, Brian Kenny, Sean Gyshen Fennell ir kt.). Homoseksualūs vyrai, ko gero, yra ryškiausias subordinuoto vyriškumo pavyzdys mūsų kultūroje, todėl mene jie dažnai kalba apie savo padėtį ir savojo tapatumo konstravimą. Rusas gyvenantis Niujorke Slava Mogutin ir jo draugas Brian Kenny kuria būtent tokį socialinį, politinį meną. Kartu jie multidisciplininis menininkų projektas SUPERM. Abu jie buvo užauginti tradicinėse šeimose, kur apie homoseksualumą nė kalbos negalėjo būti.
„Aš padariau daugybę dalykų, kad įveikčiau kompleksus, kuriuos mano prote pasėjo tėvai.“ — Slava Mogutin.

SUPERM instaliacijos
Sąmoningai neliečiu Slavos radikalios queer literatūros (dėl kurios buvo priverstas politinio prieglobsčio prašytis Amerikoje), performansų ar fotografijų, artėjančių prie homoerotinės pornografijos, nes šį kartą labiau domina vyriškumo kvestionavimas nei atviras šokiravimas, kuris gali ištikti dažną, kuriam ar kuriai homofobija vis dar nesvetima. Kita vertus, išvengti seksualumo, be abejo, nepavyksta – abi jo fotografijų monografijos („Lost boys“, 2006) ir „NYC Go-Go“, 2007) daugiau ar mažiau tuo persmelktos.
Tiesa, „Lost boys“ apie homoseksualų vyriškumą kalba kiek mažiau. Čia Slava dėmesį sutelkia į šiuolaikinį gyvenimo būdą, skirtingas vyriškas subkultūras, muštruojamus ir „tikro“ vyriškumo dvasia ugdomus jaunus kareivius, vietos nerandančius, kenčiančius vyrus ir berniukus, ekonominį nestabilumą, skurdą ir, galiausiai, skirtingus seksualinius tapatumus. Atvirai, taip kaip yra. Nes pernelyg dažnai esame valdomi kažkokio mistiško, kultūriškai sukonstruoto gėdos jausmo. Kitur – vyrų troškimai, fantazijos ir svajonės. Slava nedirba fotostudijose, specialiai neieško modelių, jo fotografija, anot menininko, labai dažnai atspindi pačio kasdienybę ir keliones. Jis ieško laisvės ir laisvų kūrybos formų (ne veltui, Slava pirmasis į rusų kalbą išvertė bitnikų subkultūros atstovų A. Ginsberg ir W. S. Burroughs kūrybą), o suvaržymus mato tiek komunistinėje, tiek kapitalistinėje santvarkoje.
„Aš siekiu gvildenti pačią „gėdos“ sąvoką, būdamas absoliučiai „begėdžiu“ — Slava Mogutin.



Slava Mogutin iš knygos „Lost Boys“
Jo gyvenimo draugas ir kolega Brian Kenny savo mintims ir klausimams išsakyti pasirenka instaliacijas, koliažus, video ir audio technikas. Pasitelkiąs šaudyklose ir policijoje naudojamus taikinius, jis piešia, rašo, klijuoja jaunimo, seksualumo ir smurto populiariojoje kultūroje temomis. Brian Kenny kūryboje gerokai daugiau vyriškos destrukcijos ir agresijos. Jis pats tai priima itin natūraliai, kaip bendražmogišką savybę. Būdama moterimi, drįstu tuo suabejoti.
„Destrukcija nuostabiai greitas ir galingas reiškinys. Manau, jausmas vykdyti destrukciją yra labai įprastas žmonėms Amerikoje, ypač visuose tuose filmuose kaip „Nepriklausomybės diena“ ir pan.“ — Brian Kenny.



Brian Kenny darbai
Vietoj pabaigos. Vienas dėstytojas apie vyriškumo krizes kažkada pasakė: „Vyrai auklėjami žaidimus priimti pernelyg rimtai. Jiems būdinga savisvarbos iliuzija, kuri kartais ima ir subliūkšta“.
Gerokai daugiau ir išsamiau apie Slava Mogutin ir jo kūrybą rasite čia; apie Brian Kenny čia.

Slava Mogutin

Slava Mogutin

Slava Mogutin

Slava Mogutin

Slava Mogutin fotografija iš knygos „Lost Boys“ ir Brian Kenny darbas
Žmogus žvelgiant iš Terry Richardson rakurso
Jun 18th

Parašyti šį straipsnį mane pastūmėjo įdomus atsitiktinumas ir atsitikimas, jau kuris laikas vykstantis „Menų centre“, kuriame dirbu gerą pusmetį. Greta centro yra kavinė, kurioje geros nuotaikos virėja kepa skanius kotletus, šnicelius ir verda kisielių ar kompotą. Įdomu, jog praėjus beveik pusmečiui, kuomet kas dieną vienaip ar kitaip susiduriame, persimetame keliais bereikšmiais žodeliais, moteris galų gale apsilankė mūsų teritorijoje, pasidomėjo kas čia vyksta, ką mes čia turime ir ko siekiame. Tačiau tai tik istorijos pradžia.
Jos akis užkliuvo už jau du mėnesius ant naujų leidinių spintelės begulinčios fotografo Terry Richardson knygos. Pradinės emocijos, juoko sumišimas su lietuvišku „o jėzus, o jėzus“, peraugo į tai, jog moteriškė beveik kiekvieną dieną pas mus atveda vis naujų lankytojų — savo vyrą, drauges, bendradarbes ir kikendama rodo į Terry Richerdsono kuriamas ironiškas, atviras, nuogo kūno ir sekso akimirkų pilnas nuotraukas.
Buvo smagu pamatyti šį reiškinį — edukacija, smalsumas, šokiravimas — vadinkite kaip norite. Šios istorijos kulminacija galėtų būti tokia — vieno renginio metu, atėjusi bobutė iš didžiosios salės pradėjo šaukti ant šių pusamžių moterų, jog jos žiūri velnio darbus, o garsiai šaukiasi „kristaus“. Lietuva ir jos ypatumai. Taigi, Terry Richardson, seksas ir jo begalinis žmogiškumas.



Besigilindama į šio vadinkime menininko, ekshibicionisto kūrybą, radau daugiau klausimų nei atsakymų. Visų pirma daugelis šią kūrybą šmeižia, vadina tai pornografija, buitiaku, bereikšmėmis neprofesionaliomis nuotraukomis ar vyro, kuris mėgsta krušantis fotkintis su kekšėmis, fetišu. Moterys čia dar mato pažeminimą, vyrų nenormalumą ar diskriminaciją. Sakyčiau, visa tai yra bukumo ir siauro požiūrio padarinys, tad daugiau kalbėti apie tai nesinori.
Terry Richardson kūryboje yra keletas labai įdomių aspektų, kuriuos reikia mokėti įžvelgti ir suprasti:
1. Realios emocijos, išgyvenimai ir patyrimai, kuriuose mėgaujasi tiek modelis, tiek fotografas
2. Moters grožio vaizdavimas žvelgiant iš vyro perspektyvos, vyriškumo paieškos moteryje
3. Žmogiškumo ironija
4. Gyvenimo, sekso ir aistros galia prieš glamūrą ir aukštąją madą
Pornografija yra iliuzija — netikra, suvaidinta akimirka, kurios nėra ir kuri kuriama tik tam, kad žadintų žiūrovo vaizduotę, teiktų pasitenkinimą. Terry Richardson kūrybos negalima būtų vadinti pornografija vien dėl to, jog visos jo fiksuojamos akimirkos yra tikros. Galima sakyti pagrindinis jo gebėjimas savo darbe ir yra priversti modelius atsipalaiduoti, jaustis savimi bei mėgautis. Didelę įtaką darbo procesui daro tai, jog fotografas pats dalyvauja fotosesijose, nevengia nusirengti, suteikia galimybę modeliui atsistoti į jo vietą, fantazuoti ir fotografuoti. Šis momentas dažnai plačiai interpretuojamas kaip šiame amžiuje susiformavusio modelio ir fotografo ryšio stereotipo paneigimas.




Mano nuomone šį vaizdų fiksavimą ir menininko filosofiją galima būtų sieti su nudizmo bei natūralizmo srovėmis, kurios kuo toliau tuo vis labiau įsitvirtina kasdienybėje ir yra interpretuojamos atskirai nuo erotikos bei iškrypimų, labiau akcentuojant paprastumą, žmogiškumą, atsigręžimą į gamtą bei atsipalaidavimą. Kitavertus, žinoma, nesunku pastebėti, jog Terry savo darbe žaidžia su šokiravimo, brutalumo, ironijos bei aistros simboliais, tačiau asmeniškai priešiškumą šių elementų naudojimui matau labiau kaip pačio suvokėjo nepasitikėjimą savimi, nuogumo ar savo potraukių atskleidimo baimę, negu autoriaus, kuris atvirai deklaruoja ką daro, nenormalumą.
Pats Terry teigia, jog dažnai sulaukia pasipiktinimų ir diskusijų apie normalumo ir nenormalumo sąvokas. Tačiau autoriaus teigimu, jam daug daugiau nenormalu atrodo tai, jog žmonės fotografuoja savo antrąją pusę, slepia jos nuotraukas ar užtušuoja veidą ir tuomet įdeda nuotrauką į internetą. Tai, ką jis pats daro, deklaruoja atvirai, nieko neslepia, o žiūrovui leidžia tai priimti kaip jam patinka. Paklaustas, ar nemano, jog tokias savo nuotraukas geriau laikyti kaip privatų dalyką, autorius nusistebėjo ir paaiškino, jog jis yra fotografas, fiksuoja žmones, todėl nemato jokių priežasčių kodėl negali rinktis kaip fiksuojamo objekto savęs. Slėpti savo darbus jam nekyla minčių — „<…>juk tam ir fotografuoju, kad tai galėtų pamatyti kiti“.




Meno kritiko Olivier Zahm teigimu, moterys Terry Richardson nuotraukose vaizduojamos iš tokios perspektyvos, kokias jas mato, o gal nori matyti vyrai, ieškomas moters vyriškumas. Tie patys modeliai ir įžymybės kaip Daniel Day Lewis, Leonardo DiCaprio, Vincent Gallo, Tom Ford, Jay Z, Kanye West, Johnny Knoxville, Karl Lagerfeld, Pharell Williams ir kiti čia šokiruoja savo žmogiškumu, atrodo kitokie, atsipalaidavę, pagauti besimėgavimo unikalioje akimirkoje. Tos pačios detalės kaip tarkime kadras, kuriame matomi plaukai ant krūtinės, primena, kad neįmanoma kontroliuoti gyvenimo, o už kadro ir glamūro, slypi žmogus su visu savo gaivališkumu ir žemiškumu. Nuoširdumas tai pagrindinis šios kūrybos elementas, kuris ir kelia daugiausiai diskusijų, pasibjaurėjimo bei klausimų. Visgi tas šokiravimas, spebėjimasis ir pasipiktinimas, manau, daugiau yra paprastas žmonių, kurie į bet kurį kiek kitokį dalyką reaguoja labai karštai, bruožas — ar tai būtų gėjai, ar nauja subkultūra, ar apnuoginta kiekvieno mūsų kasdienybės dalis.
„Nematau nieko blogo tame, jog žiūrėdami į mane ar mano kūrybą žmonės masturbuojasi, esu dėl to laimingas.“ — T. Richardson.






Įdomiausia, jog toks darbo stilius, vaizdavimas ir pateikimas, fotografą išskiria visoje mados industrijoje, o jo darbai vertinami ir daro daug didesnį poveikį bei įtaką negu glamūrinės ar aukštosios mados fotografija. Autorius dirba su tokiais projektais kaip Gucci, Sisley, Miu Miu, Chloe, French Vogue, British Vogue, i-D, GQ, Harper’s Bazaar & Purple, o pagrindinė jo sėkmės priežastis turbūt yra ta, jog kaip asmenybė Terry yra pakankamai trenktas, kad tokiai dinamiškai, nenuspėjamai ir kiekvieną kartą naujų sensacijų reikalaujančiai sričiai kaip mados fotografija, visada randa dar vieną kabliuką, kuris nustebina, papiktina ar tiesiog priverčia eilinį kartą pasimėgauti.
Dažnai menininko kūryba siejama su jo sunkia vaikyste, valkatavimu, pasinėrimu į svaigalus bei nuolatinį dardėjimą žemyn, galiausiai kapstymąsi pasiekus dugną, kuris nuvedė tiesiai į aukštumas. Šiuo metu jis gali pasigirti, jog uždirba daug ir daro tai, kas jam patinka. Daugiau informacijos apie menininką rasite čia, pavartyti visą albumą galima „Menų centre“ (Daukanto g. 28, Kaunas).

Šeštadienį „Menų centre“ svečiuosis menininkai Jeanne van Heeswijk ir Marcel van der Meijs
Jun 1st

Ateinantį šeštadienį birželio 5 dieną 15.00 val. kviečiame visus į susitikimą su Jeanne van Heeswijk ir Marcel van der Meijs, kurie pirmą kartą Kauno bienalės kvietimu aplankė Kauną 2009 metų vasarą. Jų vizito tikslas buvo susipažitni su Kauno senamiestyje esančia „Kauno pilies“ autobusų stotele (kurios teritorijoj yra alaus baras, tualetas, kioskas ir kebabinė) ir sukurti šioje erdvėje meno projektą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad išoriškai apmirusi stoties teritorija yra reikšminga daugeliui žmonių, kurie naudojasi čia teikiamomis paslaugomis: mikroautobusų vairuotojams ir keleiviams, tualeto ir baro darbuotojams ir lankytojams, ir kt. Van Heeswijk ir van der Meijs kūrybinės idėjos gimė menininkams bendraujant su vietiniais žmonėmis, klausantis jų pasakojimų ir kalbant apie tai, kaip pagerinti šią senamiesčio širdyje esančią vietą.

Paprastų žmonių siūlymai, viltys ir lūkesčiai tapo vienos dienos meninės veiksmo akcijos atspirtimi. 2009 metų lapkričio 11d. ši, 14 valandų trukusi akcija, buvo įgyvendinta ir nufilmuota. Taigi, šeštadienį kviečiame visus į video filmo „Belaukiant sugrįžimo arba Galimybių diena“ (trukmė 30 min.) peržiūrą ir aptarimą, iki malonaus!


Mados Ikona arba Keturios M
May 21st

Iš kairės: 1. — George Hoyningen Huene, Lee Miller Wearing Yraide Sailcloth Overalls, 1930; 2. — Edward Steichen, Lee Miller, 1928
Ilgai svarsčiau kaip pradėti šį tekstą. Kaip vientisame teksto audinyje „išskleisti“ sudėtingą ornamentą: moterį, madą, meną, meilę, mirtį. Ir visas šio išsišakojusio ornamento gijas suvesti į vieną asmenį vardu Lee Miller. Kaip žodžiais nusakyti tai, kas buvo ši kūrėja?
Gelbėdama savo kailį galėčiau ją pavadinti mados ikona.
Akimis perbėgus šios moters gyvenimo faktus, lengvai prisilietus prie internete labiausiai tiražuojamų josios vaizdų, gali pasirodyti, jog ši frazė tobulai atspindi tai, ką ši menininkė darė ir kas ji buvo.
Juk platusis pasaulis visų pirma pažino ją kaip modelį. Lee Miller sublizgo elegantiškose, glamūriniose mados fotografijose. Jos atvaizdus projektavo, fiksavo ir tiražavo ne vienas garsus to meto mados fotografas.
O apie Lee Miller kaip apie talentingą fotografę pasaulis ėmė šnabždėtis tada, kai ji tapo garsaus prancūzų siurrealisto Man Ray mokine, mūza, meiluže. Lee Miller perimdavo komercinius fotografijos užsakymus, idant Man Ray galėtų kurti siurrealizmą…
Jos fotografijos studijos tiek Niujorke, tiek Paryžiuje buvo komerciškai sėkmingos. Įžimybės mielai atsiduodavo jos fotoaprato objektyvui….

Kairėje — Man Ray, dešinėje — Lee Miller
Ką gi, priėjom tą pavojingą ribą, kai tekstas grasina pavirsti pikantiškų žinučių apie istorinį asmenį išklotine, todėl mados ikoną nukabinsiu nuo šio teksto altoriaus.
Supaprastinsiu šią moterį, išskaidysiu ją į keturis elementus, be kurių neįsivaizduoju jos kūrybos.
Pirmasis elementas – meilė. Meilė, kuri turi konkrečius vyriškus vardus.
Man Ray – pripažintas fotografas ir vienas žymiausių Prancūzijos siurealistų.
Aziz Eloui Bey – tiesiog egiptietis verslininkas. Vyras, kurio porteto neįmanoma rasti net pasitelkus visagalį google.
Roland Penrose – anglų tapytojas siurrealistas.

Kairėje — Lee Miller. „Women With Fire Masks“, Downshire Hill, 1941; dešinėje — Man Ray. Lee Miller
Be šių juodai ant balto ištartų vardų, buvo ir kitų, tik jie labiau įtakojo Lee Miller jausmus nei meną.
Taigi kokią reikšmę Lee Miller kūryboje turi tie trys vardai?
Man Ray – takelis į siurrealų pasaulį. Tai vyras, su kuriuo Lee Miller atrado šviesą fotografijoje. Šis atradimas pagimdė ne vieną išraiškingą portretą ir komercinę fotografiją iš atvaizduojančios pavertė spinduliuojančia estetiką.

Aziz Eloui Bey – vyras, kuris supažindino Lee Miller su dykuma ir griežtai hierarchizuotu Kairo gyvenimu. Šioje dykyroje gimė geriausios Lee Miller siurealistinės fotografijos.
Roland Penrose — vedlys po Graikiją ir Rumuniją. Kelionė su juo – tai pirmi rimti žingsniai į reportažinę fotografiją, kuri tapo šiuo tuo daugiau nei įvykių, įdomių vaizdelių fiksavimas ar tiesiog tiesos paliudijimas. Tai realaus, nepagražinto pasaulio, kuris slepia individualias, žmogiškas istorijas atspindys.

Antrasis elementas – mada. Komercinė mados fotografija – sritis, kurioje Lee Miller sėkmingai dirbo visą gyvenimą ir šiapus ir anapus fotoaparato. Be estetiškai nepriekaištingų ir išraiškingų pačią mados esmę atspindinčių fotografijų, man labiausiai į sąmonę įsirėžė jos sukurtas moters vaizdinys. Moters atvaizdas, kuris visų pirmiausia spinduliuoja moteriškosios prigimties vitališkumą. Lee Miller seksualumą vaizduoja kaip jėgą prikaustančią susižavėjimo kupiną žvilgsnį. Jos fotografijose moteris nėra bejėgis objektas it kempinė sugeriantis geismą.
Trečiasis elementas – menas. Kai kurie Lee Miller kūrybos tyrinėtojai lygina jos siurrealistinę ir reportažinę fotografiją su žymių Nyderlandų dailininkų Pieter Bruegel ir Hieronymus Bosch kūryba. Ir tikriausiai ne tik dėl siurrealistinio paveikslų turinio ar stilistinių vaizdavimo priemonių bei elementų, bet ir dėl aiškiai juntamo egzistencinio nerimo. Tie darbai, tiek paveikslai, tiek fotografijos užduoda klausimą, bet nepateikia jokio atsakymo, tik menką galimybę… pabandyti tą atsakymą surasti savo širdyje, sąmonėje ar prote.

Lee Miller, Buchenwald, 1945 m.
Ketvirtas elementas – mirtis. Antrojo pasaulinio karo metu Lee Miller mirtį matė ir iš toli ir iš labai arti. Ji gyveno bombarduojamame Londone, dirbo karo korespondente – fotografe. Ji ėjo ten, kur ėjo kariaujantys kariai. Ji tarsi pėdsekys sekė kruvinais mirties pėdsakais. Tai ką matome jos fotografijose dabar – šis tas daugiau nei nuoga dokumentika. Lee Miller sugebėjo suasmeninti, personalizuoti karo baisumus, gyvenimą ir mirtį, kiekvienai kančiai ir mirčiai, suteikdama žmogaus veidą.
Pasibaigus karui keturi kertiniai Lee Miller kūrybos elementai transformuojasi. Mirtis persikūnija į depresiją, apsunkinančią asmenininį Lee Miller gyvenimą. Meilė, mada ir menas sudaro neišardomą tandemą, kurio dėka gimsta vieni geriausių ir ryškiausių to meto meno žvaigždžių portetai. Lee Miller įamžina Picasso, Max Ernst, Antomi Tapies ir kt.
Įdomus faktas. Sėkminga fotografė, pripažinta menininkė, drąsi moteris, jautri asmenybė, pasibaigus karui nugrimzdo į užmarštį, neviltį ir depresiją. Fotografė buvo primiršta, tikriausiai, todėl, kad pati labai norėjo užmiršti…
Tačiau ją iš naujo atrado sūnus, kuris tiesiog tvarkė kambarį užgriozdintą dėžėmis. Pasirodė, jog dėžės slėpė visą menininkės gyvenimą.
Daugiau tikslios biografinės informacijos apie Lee Miller rasite čia.
Kaip nukeliauti į šiaurę?
Apr 16th

Nuotraukų autorius Paulius Karpas
Daug kam šis klausimas gali pasirodyti visiškai nemielas. Tik neseniai mus atleido žieminio šalčio gniaužtai, ant skruostų nusėdo šilti saulės bučkiai… Todėl nešaldysiu skaitančiųjų, išduosiu paslaptį. Šiaurė – tai ne lokacija žemėlapyje, ne vieta ant žemės paviršiaus, ne kryptis ir net ne stingdantis šaltis, apsigaubęs poliarinių meškų kailiais. „Šiaurė“ – tai audiovizualinės poezijos projektas, kurio pristatymas įvyko Vilniuje „Menų spaustuvės“ kišeninėje salėje, kovo 28 dieną.
Buvo saulėtas sekmadienis, davęs atsikvėti po ilgo ir beprotiško savaitės maratono. Tokią ramią dieną kelionė į „Šiaurę“ ir baugino ir viliojo. Jau atvykus į peržiūrą pasitiko neramus šurmulys, ant kiekvieno „Menų spaustuvės“ kiemelio kampo buvo pritūpę laukiančiųjų. Laukiantieji galėjo nuveikti keletą dalykų: saulės atokaitoje tingiai surukyti cigaretę, smalsiomis akimis medžioti ryškiaspalvius pažįstamus ir nepažįstamus, persimesti keletu greitų žodžių su projekto autoriais, patyrinėti išraiškingas Gedmanto Kropio fotografijas, kuriose „pagautas“ Šarka.

Benas Šarka ir Aivaras Ruzgas
Šitas šurmulys žadino keistą prieškelioninį jaudulį. Kelionė į „Šiaurę“ prasidėjo mažytėje juodoje salėje švysčiojant ekranui. Kaip įprasta pradžioje buvo kalbos. „Menų spaustuvės“ atstovė lakoniškai pristatė Šarką, kaip mažutę sniego gniūžtę mestelėjo žodį jam. Tuomet iš Šarkos lūpų pažiro magiškas abrakadabra. Paslaptys apgobusios „Šiaurę“ ėmė po truputį vertis. „Šiaurė“ tarsi snaigė lengvai nusileido ant ekrano. Mane įsiurbė nuo pačio pirmojo kadro. Panirau į transą. Neskubri juodai baltų kadrų tėkmė, begaliniai atsikartojimai, karts nuo karto užstringatys ekrane. Šamaniškai išgiedamas tekstas ir tarsi vandens raibuliai, pliumtelėjus akmeniui, banguojanti muzika. Jei reikėtų keliais žodžiais nusakyti su kuo man asocijuojasi šis kūrinys, tai būtu lėta begalinės pilkos upės tėkmė. Bet tai gana apgaulinga asocijacija, nes „Šiaurė“ sulipdyta iš daugybės miniatiūrų, kurias vieną nuo kitos skiria erkano juodumoje ir tyloje išnyrantys baltaraidžiai pavadinimai.
Ištraukos iš audiovizualinės poezijos projekto „Šiaurė”
Tiesioginio ryšio tarp jų ieškoti nebūtina. Mat „Šiaurė“ buvo sumanyta ne kaip išbaigtas kūrinys, bet kaip dialogas tarp kūrėjų ir žiūrovų, kuris gali keistis po kiekvienos peržiūros. Trumpėti, ilgėti, persirikiuoti. Apie tai po peržiūros prasitarė Šarka. Ko gero tai labai geras sprendimas, nes jei būtų reikėję vertinti visą keturiasdešimt penkių minučių kūrinį , man būtų buve labai sunku. Bendra kūrinio atmosfera priminė lėtą meditaciją. O tokių dalykų įvertinti estetinėmis kategorijomis neįmanoma, nebent esi budistų vienuolis, arba šiuolaikinis cinikas, įvaldęs gausybę meno reiškiniams preparuoti skirtų teorijų.
Nesu nei tas nei anas. Esu jaučiantis žmogus, todėl pabandysiu pasidalinti tomis mintimis, kurios tarsi dulkės nusėdo mano protą po peržiūros.

Virginijus Malčius
Visas „Šiaurės“ peržiūros procesas man buvo tarsi nesibaigianti kelionė, kuri turi konkretų maršrutą. Nori ar nenori tačiau prieš akis prabėgo visa keturiasdešimt penkių minučių „Šiaurė“. Bet stotelės – miniatiūros, ties kuriomis norėjosi užtrukti, lengvai iškildavo paviršiun ir įsirėždavo atmintin, visa kita liko kaip neerzinantis bendras fonas.
Lėtumas, su kuriuo ekrane rutuliojosi vaizdas, paskui save viliodamas tekstą ir garsą, lengvai galėjo suerzinti, jei bent menkiausiu širdies kampeliu nesi prislietęs prie poezijos. Visas kūrinio poetiškumas skleidėsi per vaizdą. Nežinau ar sąmoningai ar ne, tačiau čia vaizdas atsiskleidė vieną svarbiausių poezijos atsiradimo aspektų – nuolatinį bandymą paskolinti savo akis kitam ir jomis parodyti išgyventą akimirką. Bet be muzikos ir teksto, tai ir tebūtų likusi pamatyta akimirka. Poezija ji tapo susiliejus visiems trims elemantams: Benui Šarkai ir jo sunkiai nupasakojamam poetiškumui, Virginujui Malčiui ir jautriai banguojantiems video kadrų paviršiams, Aivarui Ruzgui ir sielos virpesius retransliuojančioms muzikinėms vibracijoms. O visa tai geriau pamatyti savo akimis.
Už straipsnį dėkojame Monikai Šlančauskaitei.
Ko galima pasiekti 12 metų nustojus lankyti mokyklą?
Apr 4th

“Personnes”
Žinoma, klausimas nelengvas ir turintis begalę atsakymų. Bet tarkime, kodėl napabandžius tapyti? O dar vėliau, jei kils noras, gal netgi tapti pasaulinio garso menininku? Christian Boltanski yra paryžietis menininkas, savo karjeroje pasiekęs didžiulių aukštumų. Būdamas vos 12 metų jis tiesiog nustojo eiti į mokyklą ir pradėjo kurti. Save jis laiko tapytoju, bet geriausiai yra žinomas dėl modernaus ir nestandartinio instaliacijų, fotografijų bei skulptūrų pateikimo. Menininkas dažnai šmaikščiai ir saviironiškai pasisako visuomenėje ir turi puikų humoro jausmą, tačiau jo darbų tematika visai nelinksma. Jis savo kūryboje nevengia mirties temų, prisimenant tuos, kurie išnyko ir tevirto anonimais laiko tėkmėje. Jis siekia juos savotiškai įamžinti, kapstosi po prisiminimus. Savo darbams naudoja skardines, elektros laidus, dėvėtus drabužius, nuotraukas iš nekrologų ir t.t.
Su šio menininko kūryba susipažinau prieš kelis metus būdamas Stokholme. Ten, tiesiog jūrų uoste esančioje labai įdomioje galerijoje “Magasin 3 Stokholm konsthall” jis pristatė savo parodą “Les Archives”. Paroda taip sužavėjo, kad išleidau paskutinius savo pinigus ir nusipirkau parodą pristatantį plakatą. Parvykęs namo gerai iškračiau internete Christian Boltanski biografiją ir jo lig tol buvusias parodas. O jų buvo tikrai daug, ir visame pasaulyje. Kitais metais Boltanskis jau 3 kartą dalyvaus Venecijos bienalėje. Jis vienas plačiausiai užsienyje eksponuojamų Prancūzijos menininkų. Vienas jo darbas yra pabuvojęs ir Lietuvoje, su Oslo nacionalinio šiuolaikinio meno muziejaus kolekcija, darbas buvo eksponuojamas ŠMC 1999 metais. Deja, truputį pavėlavau.
Fragmentas iš ekspozicijos ir interviu su menininku

Christian Boltanski

Sans-Souci,1991
Chrisitan Boltanski padarė stulbinančią karjerą, todėl apžvelgti ją visą būtų sunku. Manau, galime apsistoti ties keliais neseniai pristatytais projektais. Šių metų Monumenta programoje, kurioje kiekvienais metais, kuratorių teigimu, pasirodo lyderiaujantis šiuolaikinio meno atstovas, buvo suteikta garbė dalyvauti būtent Boltanski. Du jo pirmtakai: amerikietis skulptorius ir video meninkas Richard Serra (2008) bei vokiečių tapytojas ir skulptorius Anselm Kiefer (2007), kiekvienas sutraukė po daugiau nei 140 000 žmonių. Boltanksi įpūdingame, net 13.500 kvadratinių metrų plote, Grand Palais ,Paryžiuje pristatė savo instaliaciją, pavadinimu “Personnes”. Grand Palais navos gale supiltas milžiniškas 12 metrų aukščio drabužių kalnas, kuriame drabužiai, pačio menininko teigimu simbolizuoja žmones. Metalinis kranas, kuris savo ruožtu nuo drabužių (žmonių) kalno viršaus atsitiktinai sugriebia tam tikrą kiekį drabužių ir iškėlęs juos į 30 metrų aukštį iki navos lubų, numeta atgal, simbolizuoja Dievo pirštą. Pagrindinė mintis yra, kad mūsų galimybės šiam žudymo fabrike priklauso ne nuo musų, niekas nežino kas bus nužudytas o kas ne. Tačiau, didžioji ekspozicijos dalis yra ant žemės, 69 stačiakampiai einantys lygiomis eilėmis užpildyti tais paciais rūbais.Tuo pat metu, dižiuliame plote, per garso kolonėles visą laiką transliuojamas 400 žmonių širdies plakimas. Menininkas sako, kad vos atvykus į didžiulę navą, žmonės girdės visus 400 plakančių širdžių ir tai skambės tarsi fabrikas, bet vaikštinėdami ir priėję tam tikrą garsiakalbį, turės galimybę išgirsti vieno žmogaus širdies plakimą, ypatingą, asmenybės širdies plakimą. Pastaruosius du metus meninkas kolekcionavo plakančios žmogaus širdies įrašus.
Manau šiam menininko darbui tinka kartą pasakyti jo žodžiai ir pacituotas garsus prancūzų karvedys: “Kiekvienas yra unikalus ir svarbus. Bet man patinka kai kas, ką pasakė Napoleonas, kai kovos lauke pamatė daug negyvų savo vyrų: O, jokių problemų – viena meilės naktis Paryžiuje ir tu gali pakeisti visus”. Tarsi mes esame tik fabriko dalis, kuri nustojusi veikti, yra pakeičiama kita.



Theatre d’Ombre, 2008
Šių metų pradžioje Boltanski ėmėsi dar vieno, nė kiek nemažiau keisto ir dar labiau iššaukiančio projekto. Menininkas vadinamas kitų žmonių gyvenimų ir mirčių kolekcininku, pats įsivelė į žaidimą dėl savo gyvenimo trukmės. Jis susilažino su garsiu ir aktyviu pastarojo meto kolekcininku, kuris savo turtus susikrovė lošimo namuose, Davidu Walshu. Lošėjas iš Australijos, kuris mano jog niekada nepralošia, tikisi laimėti lažybas, jei Christian Boltanski neišgyvens 8 metų. Visus aštuonis metus 3 kameros bus įtaisytos menininko studijoje esančioje Paryžiaus priemiestyje Malakoff. Iš ten vaizdas bus visą parą tiesiogiai transliuojamas į vieną olą esančią Tasmanijoje. Tuos aštuonis metus, Walshas mokės Boltanskiui tam tikrą sumą, kuo ilgiau Boltanski gyvens, tuo daugiau viskas kainuos australui. Nufilmuota medžiaga priklausys Davidui Walšui. Walshas netgi norėjo nusipirkti prancūzo pelenus po jo mirties, bet meninkas atsisakė, teigdamas ir motyvuodamas tuo, jog tikrai nenorėtų baigti Tasmanijoje. O be to, Japonijoje yra maža šventyklėlė kuri jam puikiai tiksianti.
Viena iš priežasčių, kodėl Boltanskis sutiko lošti iš savo gyvenimo yra ta, kad jo tikslas kaip menininko, kuris kuria darbus surištus su mirtimi, gyvenimu, prisiminimais, užduoti klausimus naudojantis viskuo, tik ne žodžiais. Daug kam šis jo poelgis nepatiko. Žinoma, kaip visada, atsirado ir tokių, kurie juo susižavėjo dar labiau. Menininkas, bet kuriuo atveju pasiekė savo, abejingų neliko. O žurnalistai Boltanskio bendrininką Davidą Walshą jau pakrikštijo Tasmanijos velniu.
Iš kelių Boltanskio paskutinių projektų galima susidaryti nuomomę, kad tai vienas drąsiausių šiuolaikinių meninkų. Stebina, o kartu ir šiurpina tai, kad jis nebijo naudoti savo asmeninio gyvenimo, kaip priemonės savo tikslui pasiekti. Ar tai tiesiog šou elementai ir noras praturtėti? Nemanau. Boltanskis jau iki tol yra pasiekęs tiek, kiek daugelis galėtų tik pasvajoti. Juolab, kad apie menininkų drasą jis yra pasisakęs taip: “Geras menininkas paprastai yra arba labai jaunas, arba labai senas. Labai jauni menininkai yra tokie kvaili, kad neturi baimės jausmo. O kai jie tampa labai senais, jau daugiau nebebijo. Tuo tarpu tu visada bijai.”. Įdomu ar Boltanskis būdamas 65 metų amžiaus save vis dar laiko labai jaunu, ar mano kad jau yra labai senas, nes ko jau ko, bet drąsos jam nestinga. Bet jei aš lažinčiausi iš savo gyvenimo trukmės, tikriausiai tai daryčiau kol esu labai jaunas. Bent širdyje.

Les Registres du Grand-Hornu, 1997
Lloyd Newson: „Šokis – ne tapetas, o siena“
Mar 24th

Žymaus visame pasaulyje britų fizinio teatro „DV8“ vadovo Lloyd Newson‘o nuomonė kategoriška – jis prieš abstraktųjį šokį. „DV8“ kūryba kelia diskusijas apie gilesnes ir sudėtingesnes socialines, psichologines, politines problemas. Jau pavadinimas daug pasako apie grupės filosofiją. „DV8“ išsišifruoja kaip „deviate“- tai devijuoti, deviantas – nukrypstantis nuo normų, standartų. Arba kitaip – dance and video8, taip pat nusako grupės kūrybos pobūdį – jungti du vizualiuosius menus – teatrą ir mediją. „DV8“ darbuose dažnai liečiama homoseksualumo tema (ji artima L. Newson‘ui, jis pats yra homoseksualas), nepritampančių visuomenėje žmonių, jų santykių, nesusikalbėjimo problematika. Taip pat gvildenamos problemos susijusios su stereotipų įtaka žmonėms, tolerancijos stoka. Apie visą tai drąsiai, tačiau paprastai ir suprantamai kalbama „DV8“.
„Šokis neturi būti tapetas, šokis turi būti sienos ir stogas“- teigia L. Newson. Jis neigiamai vertina populiarųjį šokį, kuris tik gražus, bet nieko nesakantis. Abstraktaus šokio trupės turi labai ribotą supratimą kas yra „grožis“, „estetika“, taigi „DV8“ tikslas – naujomis, radikaliomis išraiškos formomis keisti žmonių išankstinę nuomonę apie judesio meną, ir šokėją: koks jis yra ar turi būti.

Kiekvienam „DV8“ projektui atrenkami nauji žmonės. Čia svarbu ne tik žmogaus profesionalumas šokio srityje, bet ir asmenybės ypatumai – aktoriai ir personažai tampriai susiję. Kai kuriuose projektuose visi šokėjai vaidina savo tikraisiais vardais (filmas „The Cost Of Living“; projektas „To Be Straight With You“). Tokiu būdu naikinama riba tarp teatro ir gyvenimo, kas leidžia efektyviau susitapatinti su veikėjais ir patiems šokėjams tampa lyg terapija, kurios metu atskleidžiami tikri jų išgyvenimai.
Kiekvienas žmogus ateidamas į projektą atneša savo patirtis ir praturtina kūrybinį procesą, todėl trupės spektakliuose ir filmuose išvystame ir „nestandartinių“ šokėjų – apkūnių, neįgalių vyresnio amžiaus. Pasak Newson‘o, patys įdomiausi su juo dirbę žmonės, prieš šokdami užsiėmė kitokia veikla (pvz: buvo informatikai, aktoriai ar tiesiog pardavėjai). Daugeliui šokančių nuo mažens trūksta gyvenimiškos patirties, kurią vadovas labai akcentuoja. Jis pastebi, kad profesionalūs šokėjai dažnai būna sužlugdyti kaip žmonės. Jie dirba tokioje aplinkoje, kurioje susikoncentruojama tik į įvairias formalias technikas ir žiūrima į šokėjo kūną kaip įrankį, skirtą lipdyti įvairioms kompozicijoms, pamirštama žmogaus esmė, jo individualumas. Šio fizinio teatro šokėjai savo žmogiškais išgyvenimais pasidalina su publika, būtent todėl spektakliai tokie nuoširdūs ir paveikūs.
„The Cost Of Living“ ištrauka
Visi „DV8“ darbai verti dėmesio, nes gvildena aktualias visuomenines problemas, kelia diskusinius klausimus, keičia nusistovėjusias normas, požiūrį į gyvenimą, vertybes. Juose judesiais ir šokiu atskleidžiami santykių keblumai, personažų charakteriai, jų jausmai, pažiūros.
Daugybę apdovanojimų gavęs 2004 m. filmas „The Cost Of Living“ kelia klausimus – kiek žmogus praranda gyvendamas? Ar patirtis jam padeda? Ar praranda savo naivumą, paprastumą? O gal tampa ciniškas ir kandus? Pagrindiniai veikėjai šiame filme outsideriai, ieškantys vietos po saule. Tai įkyrusis ir kandusis Edis, dažnai nukenčiantis dėl tokio elgesio, taip pat atsiskyrėlis Rowan‘as, vėliau randantis savo meilę. Ryškus personažas – bekojis žmogus Davidas, kuris pasitelkiamas atskleisti visuomenės požiūrį į neįgaliuosius. Vaizduojant šokėją be kojų plečiama grožio sąvoka. Ar gali neįgalaus žmogaus judesiai tapti estetinio susižavėjimo objektu? Filme bandoma parodyti, kad gali.
„Enter Achilles“ ištrauka
Kadangi „DV8“ kūryba susijusi su realiais išgyvenimais, kūrybinis procesas nevyksta vien tik treniruočių salėje. Pavyzdžiui 1995m. filmui „Enter Achilles“ šokėjai buvo paprašyti stebėti Londono kavinės lankytojus ir užfiksuoti kokia informacija perteikiama per jų kūno kalbą. Vėliau grįžus į studiją visą tai buvo bandoma paversti šokio judesių frazėmis. Filmo kūrimas bei išraiškos formų ieškojimas užtruko apie 2 metus. „Enter Achilles“ nagrinėjama „vyriškumo“ sąvoka. Vaizduojami stereotipiniai britų vyrai, sėdintys pub‘e, geriantys alų ir žiūrintys futbolą. Tačiau, kad ir būdami ramūs, jie seka vienas kito elgesį ir bet kada yra pasiruošę pašalinti tai, kas laikoma „nevyriška“. Filme ieškoma sąsajų ir atitikimų tarp vieno asmens ir stereotipo. Keliamas klausimas ar vyrai taip ilgai suvaržę moterį, patys nenukentėjo ir nesuvaržė savęs? Kodėl jie tokie priešiški tam, kas laikoma nevyriška? Galbūt tai, ko negali leisti sau, jie nori panaikinti kituose?
„Dead Dreams Of Monochrome Men“ ištrauka
1990m. darbas „Dead Dreams Of Monochrome Men“ priešingai – vaizduojami homoseksualių vyrų santykiai. Parodytas per televiziją filmas susilaukė kontraversiškų vertinimų dėl atviro homoseksualumo rodymo bei mirties vaizdavimo. Scenarijui pasitelkiama tikra serijinio vyrų ir berniukų žudiko Dannis Nilsen, siautusio 7 dešimtmetyje Londone, istorija. Vyras suviliodavo aukas klubuose ar gatvėse, vėliau, parsivedęs jas namo, nužudydavo ir prievartaudavo. Šiame filme bandomas pabrėžti skirtumas tarp įprastų seksualinių santykių ir iškrypimo. Panašios temos susijusios su homoseksualumu atsiskleidžia ir kituose ankstyvuosiuose L. Newsono darbuose „My Sex, Our Dance (1986), My Body, Your Body” (1987). Juose bandoma ieškoti šokiruojančių ir atvirų judesio išraiškos formų.
„Strange fish“ ištrauka
Filme „Strange fish“ (1992 m.) nebuvo tiek daug šokiruojančio fizinio judesio, kaip „Dead Dreams Of Monochrome Men“, tačiau čia Lloyed Newson’as išskėlė sau tikslą pavaizduoti pasakojimą apie sudėtingus jausmus. Jam įdomu buvo ar tragikomedinis teatras gali būti sukurtas pasitelkiant vien tik judesius.
Nors filmuose ir nagrinėjamos rimtos visuomeninės problemos, tačiau čia gausu humoristinių scenų. L.Newson‘ui juokas – geras įvertinimas.
„Juokas – gera reakcija, tai reiškia, kad žmonės kažką suprato. Juoką sukelti judesiais yra nepaprastai sunku. Kai šokis būna be prasmės, tu nesitiki iš žmonių jokios reakcijos, tiesiog žinai, kad žmonės sėdės pasipūtę ir žiūrės. Bet jei aš užsibrėžiau tikslą sužadinti žmonėms juoką – turiu labai aiškiai tai parodyti. Lygiai taip pat, jei noriu sužavėti ar sujaudinti žmones, turiu rasti tokius judesius, kurie tikrai sužadins tuos jausmus. Štai kas man yra šokis.“
„Strange Fish“ ištrauka
„DV8“ stengiasi būti prienami kuo platesnei ir įvairesnei auditorijai – dalyvauja daugybėje festivalių ir renginių visame pasaulyje. Neseniai grupė keliavo po pasaulį su nauju projektu „To Be Straight With You“, kuris taip pat šokiruojantis savo atvirumu. Šį kartą judesiai buvo jungiami su verbaliniu teatru. Čia nagrinėjamas sunkus santykis tarp homoseksualumo, religijos ir kultūrinių tradicijų. Spektaklyje 85 žmonių interviu, kurie susidūrė su homofobija. Kaip bebūtų keista žmonių susidūrusių su diskriminacija yra gausu ir tokiose šalyse kaip Anglija, kuri pasižymi tolerantiškumu ir pasaulietiškumu. Taigi ką kalbėti apie Islamo šalis, kur homoseksualumas draudžiamas valstybiniu lygmeniu. Pabrėžiamas faktas , kad 85 pasaulio šalyse homoseksualumas yra laikomas nusikaltimu, septyniose iš jų dėl santykių su tos pačios lyties asmeniu taikoma mirties bausmė. Daugiausia homofobija susijusi su religiniais įsitikinimais. Teigiama, kad krikščionybė klausimuose susijusiuose su homoseksualizmu nedaug skiriasi nuo mažiausiai tolerantiško tikėjimo Islamo. Taigi kyla klausimas – kodėl religija turi būti stipresnė jėga nei žmogaus laisvė? Kaip galime kaltinti giliai tikinčius žmones netolerancija kai Biblijoje ar Korane aiškus nusistatymas prieš santykius su ta pačia lytimi?
„The Cost Of Living“ ištrauka
Kūrybos turiniu ir jo aiškumu „DV8“ išsiskiria iš kitų šiuolaikinio šokio grupių. Tai grupė, turinti tvirtas nuostatas, nagrinėjanti visam pasauliui aktualias problemas ir užsibrėžusi keisti stereotipus. „Menas – tai būdas, priverčiantis į gyvenimą pažvelgti giliau, iš tos pusės iš kurios nebuvai pažvelgęs.“ – teigia L. Newson‘as. Nors neturime galimybės pamatyti spektaklių Lietuvoje, tačiau filmai – puiki proga susipažinti su žymiuoju fiziniu teatru „DV8“.
Mintimis pasidalino ir straipsnį parengė Agnė Kyguolytė.
David LaChapelle: „Aš niekada nenorėjau būti garsus. Aš visada norėjau, kad mano nuotraukos taptų garsiomis”
Mar 16th

David LaChapelle neabejotinai yra vienas garsiausių pastarojo laikmečio populiariųjų fotografų ir video režisierių. Jo kūryba šokiruoja, provokuoja, stebina spalvų gausa bei skaitmeninių technologijų dėka sukurtais neįtikėtinais vaizdiniais. Neretai nuotraukos primena siurrealistiškus Dali paveikslus, įvilktus į žvilgantį pop kultūros popierėlį. Garsenybės LaChapelle nuotraukose drąsiai apsinuogina ir paklūsta pakvaišusioms fotografo idėjoms. Reperį Tupac Shakur jis pavaizdavo tarsi vergą, iliustruodamas juodaodžių muzikos pradžią, Courtney Love laikančią į Kurt Cobain panašų vyrą , su aliuzija į Michelangelo La Pietà. Paskutinės vakarienės paveikslą jis interpretavo apsupdamas Jėzų pasekėjais reperiais.
LaChapelle aktyviai įsitraukė ir į reklaminių bei muzikinių video klipų kūrimą, kuriuose taip pat gausu satyros ar sukrečiančio atvirumo. Tarp jų būtų galima išskirti „Nusivylusių namų šeimininkių“, „H&M“ reklamas, „Moby – Natural blues“, „Elton John – Original Sin” muzikinius klipus. Jis taip pat režisavo filmą „Rize“.


David LaChapelle gimė 1963 metais Jugtinėse Amerikos Valstijose. Jo karjera prasidėjo Niujorke, į kurį jis išvyko baigęs menų mokyklą Šiaurės Karolinoje, siekdamas toliau tęsti mokslus Vizualiųjų Menų mokykloje. Vienoje galerijoje jo darbus pastebėjo pats Andy Warhol ir pasiūlė darbą žurnalui Interview. Šiame žurnale jis ir pradėjo fotografuoti garsiausias įžymybes. Vėliau jo darbai atsidūrė Vogue, French Vogue, Vanity Fair, GQ, Rolling Stone ir i-D viršeliuose.
Ko gero, viena LaChapelle sėkmės paslapčių yra ta, jog savo nuotraukomis jis visada siekia papasakoti mini istoriją, mąstydamas tik apie idėją, o ne galimus pardavimus, sėkmę. Paprastai garsenybių portretai žurnaluose mums nieko nepasako, išvystame tik dailiai pateiktą nuotrauką, nupudruotą veidą, o štai šis fotografas teigia:
„Savo nuotraukas noriu pateikti kaip filmų kadrą, ko gero todėl daugybė aktorių taip puikiai atsipalaiduoja ir įsijaučia į rolę. Tam tikrais simboliais siekiu atskleisti įžymybės gyvenimą, nebijodamas atitolti nuo realybės. Svajonės turi būti kasdienio mūsų gyvenimo dalis.“


Įdomu ir tai, jog vardindami garsenybes, turinčias lietuviško kraujo, galime drąsiai paminėti ir David LaChapelle. Jo mama yra Lietuvos išeivė Helga LaChapelle. Motina buvo didžiulė sūnaus kūrybos įkvepėja ir mokė jį žavėtis viskuo, kas artistiška nesibodint nuogumo. Kaip vieną savo ikonų LaChapelle taip pat išskiria pop – art kūrėją Andy Warhol.
„Pirmąsyk išvydęs „Gold Marilyn Monroe” kūrinį atsistojau prieš paveikslą ir negalėjau juo atsigėrėti. Tai buvo pats seksualiausias, labiausiai kerintis, užburiantis grožis, kokį tik buvau matęs.“
Neretai LaChapelle kritikuojamas, jog parsidavė komercijai ir nieko neišmano apie tikrąjį meną, tačiau tai nėra tiesa. Fotografas yra nepaprastai išsilavinęs ir neretai jį įvepia būtent istorinis ir religinis kontekstas, kurį jis derina su šiuolaikine kultūra. Artisto manymu, tik istorijos bėgyje bus galima suprasti, kas buvo tikrieji to laiko menininkai.
„Aš per daug užsiėmęs savo veikla, kad svarstyčiau ar žmonės tai vadina „komercine fotografija“ ar sugalvos kokį kitą terminą mano kūrybai apibūdinti. Asmeniškai man sąvoka komercinė fotografija skamba klaikiai, tarsi užsiiminėčiau tik „Ajax” valymo priemonių butelių fotografija, tačiau, žinau, kad žmonės mane jai priskiria. Galiu pasakyti, jog tai tik dar labiau užveda mane darbui!“

Fotografas taip pat yra išleidęs net 4 savo fotografijų knygas: LaChapelle Land, Hotel LaChapelle, Heaven to Hell bei Artists and Prostitutes.
2006 metais, pristatinėdamas pastarąją knygą, LaChapelle teigė, jog nebesiekia įamžinti kiekvienos naujos garsenybės ir nori grįžti nuo ko pradėjęs – fotografijų ekspozicijų galerijose. Jo darbus buvo galima išvysti daugybėje žymių galerijų Niujorke, Londone, Vokietijoje, Belgijoje. 2009 metais parodos Paryžiuje bei Meksikoje sumušo lankomumo rekordus. Jose buvo pateiktos nuotraukos pasitelkiant 3D technologijas.
Žinoma, David LaChapelle kūryba daugeliui gali atrodyti nepriimtinai vulgari, kičinė, tačiau jo įtakos šiuolaikinei fotografijai paneigti neįmanoma. Pop muzikos neįsivaizduojame be Michael Jackson, kino be Federico Fellini, o fotografijos be David LaChapelle. Jo troškimas: “Aš niekada nenorėjau būti garsus. Aš visada norėjau, kad mano nuotraukos taptų žinomomis” išsipildė su kaupu ir norisi tikėti, jog šis genialus vizualinių menų meistras pradžiugins gerbėjus dar ne viena staigmena.



Už straipsnį dėkojame Gabijai Venclovaitei.






Nauji pasisakymai