Taigi, preitą savaite užsisakiau knygų internetu ir dar maišą parsinešiau iš Sostinės dienų, tad prieš užmiegant, kaip Bridžit Džons kad sau pažadėdavo surūkyti mažiau cigarečių ir numesti Xkg, taip ir aš pasižadėjau šiemet daugiau knygų nebepirkti. Jei gerai atsimenat, panašiai buvau pasižadėjus po Knygų mugės ir dar poros gerų apsipirkimų. Taigi ir po tokio pasižadėjimo, aš einu į Tyto Albos prezentaciją. Vajei. Dabar noriu perskaityti VISAS pristatytas knygas. Visas. Gerai dar kad Filomena Taunytė ten nedalyvavo, nes tikriausiai norėčiau perskaityti ir jos knygą. Buvo toks šaunus pristatymas, tokie šaunūs autoriai, tokia šauni leidyklos vadovė, tiek skaniai prisijuokiau (balsu, garsiai, CHA CHA CHA!!!). Buvo superinė viena su pusė valandos. Kaip dabar pagalvoju – nerealu vienoj vietoj susitikti su tieka daug autorių. Ir toks saldus prisilietimas prie ateinančių knygų – šita spalį, šita – lapkritį, šitą – pavasarį. O jau tos kurios išleistos – reikės man implantuoti kokį aparatą, kuris imtų pypsėti prisiartinus prie knygyno, tada atvažiuotų apsaugos firma ir mane rėkiančią nuvežtų namo (į tą kitą virtuvę). AAAA!!!

Marius Burokas – poezijos knyga “Užmaršties užkalbėjimai”

Mariau Buroko eilės

Ilzė Butkutė “Karavanų lopšinės”

“Poezija – verkti iš laimės”

Ilzės Butkutės eilėraštis

Marius, Ilzė

Marius Jonutis “Slibinas Jurgis ir kitos istorijos”

Marius Jonutis :”Ką berašyčiau, deda į vaikų lentynas”

Nomeda Marčėnaitė: “Paveikslus irgi”

Marius Jonutis, Aušra Matulevičiūtė, Raimundas Milašiūnas

Aušra Matulevičiūtė “Ilgesio kojos” – apie emigrantus. Gal visai kitaip nei kitose knygose?

Raimundas Milašiūnas “Sielos paslaptys” – ne tik apie tai, ką mes sapnuojam ir ką tai reiškia.

Robertas Petrauskas “Trečiojo Reicho triumfas: Antrasis pasaulinis karas Europoje”, kaip sakė leidyklos vadovė, nors autorius ir nėra antrojo pasaulinio karo dalyvis, yra apsėstas tuo karu ir daug apie jį žino.

Linas Slušnys, Jonas Girskis, Paulius Jurkevičius, Algimantas Variakojis, Gabrielius Liaudanskas-Svaras “Būk vyras: berniukų knyga” -šitą irgi labai noriu perskaityt. Labai. Parašyta kaip atsvara mergaičių knygai, bet kažkodėl apie mergaites man visai neįdomu skaityti, o apie berniukus net labai

Svaras, Algimantas Variakojis ir Jonas Girskis

Martynas Starkus “Tuk tuk Indija”

Mačiau filmukus apie Martyno ir Vytaro kelionę, tai knygą pavartysiu, o štai Martyno knygos konsultanto, jo draugo indo būsimą knygą “Lietuvos žentas”, kurią jis nori parašyti mėnesį keliavęs po Lietuvą vienas (įsivaizduok jį savo kaime), tai tikriausiai norės paskaityti visi

Daiva Šabasevičienė “Valentinas Masalskis: ieškant teatro”

Na, ir kaip aš galiu čia perteikt autoriaus suvaidintą spektakliuką apie garbių žmonių jubiliejus? Niekaip jau man nebeišeis. Ech, tiek prisijuokėm

“Raimundas Sližys” sudarytoja Ramutė Rachlevičiūtė

Vis kur nors pamatydavau šito dailininko paveikslus, net nežinodama, kas tas dailininkas, kokia jo pavardė. Labai išskirtiniai paveikslai, labai kritę man į akį, kad net atsimenu (ne pavardę, paveikslus). O dabar jau žinau, kas jis ir labai laukiu knygos.

R.Sližys Dvyniai

Ksenija Jarošovaitė, Kristina Kleponytė, Regina Norvaišienė, Ramutė Rachlevičiūtė “Degantis gyvenimo artumas. Elvyra Kairiūkštytė (1950-2006)”

Sakė, šitą knygą reikia duoti skaityti vaikams, kurie nori lankyti dailės mokyklą būti dailininkais. Kad nebenorėtų jais būti arba, priešingai – norėtų.

Taip per savaitę mano prigrūsta knygų eilė… ech, patapo visišku chaosu. O skaityt visai neturiu kada. Šiandien vėl – nė puslapio…

|?><”:”|}{_|

Bažnyčioje laukė dar vienas skandalas. Trumpai pasėdėjusi šalia manęs ir močiutės Ritos, mažylė išsireikalavo eiti pažiūrėti, kur Olivija. Ten pamatė šalia sėdintį tėtį (mat jis atliko krikšto tėvo pareigas) ir pradėjo reikalauti jį iš ten išsivesti. Mėginau įkalbėti ją atsisėsti šalia tėčio, bet tai nepadėjo. Ji tik rėkė – „ne, aš noriu jį išsivesti“. Teko išsivesti ją rėkiančią iš bažnyčios lauk. Prasiėjom Vokiečių gatve iki fontano. Visą kelią verkšleno, bet jau tyliau. Pagalvojau, kad atrodom, kaip pabėgusios iš kokių vestuvių: aš violetine suknele ir aukštais kulnais (taip tikrai nevaikščiočiau miesto centre su vaiku), mažylė – su savo balerinos sijonu. Kai pasivaikščiojusios grįžom, mažylė praėjo pro bažnyčios duris ir prisitrėškusi nugara liko prie jų stovėti iki ceremonijos pabaigos. Džiaugiausi, kad bent neberėkia, tik rodo savo nepasitenkinimą.

„Grill Brazile“, kur visi susirinko šventinių pietų, skandalų nebekilo. Mažylė laiminga žaidė šalia esančioje vaikų aikštelėje, tąsėsi didžiulį minkštą asilą (iš Pūkuotuko serijos), iš kaladėlių statė namus. Pasiūlius pavalgyti, sutiko ir skaniai sukirto kelis šonkauliukus su ryžiais ir pomidorais, taip pat nustebino keliskart paprašiusi ir tėčio mėgstamiausio patiekalo - keptų vištų širdelių. Dar parodė man šaldytuve stovinčius pyragėlius su žvaigždutėmis, žinoma, vildamasi, kad po to vieną jų gaus. Praeitą kartą pyragėlio ji nevalgė, vien žvaigždutę, tad abejojau, ar tėtis jai tą pyragėlį nupirks. Tačiau jis rado išeitį, paprašydamas mažylei tik žvaigždučių. Mažylės akutės patenkintos suspindėjo, beliko tik vienas jos noras – įkalbėti močiutę Ritą pabūti su ja žaidimų aikštelėje. Pakako ir kelių minučių.

Na va, rašau tik apie mažylę. O kaipgi krikštytoji? Pačios ceremonijos nemačiau, bet, regis, ji tik kelis kartus paverkavo nepatenkinta. Po ceremonijos tylut tylutėlė gulėjo ant krikštamotės rankų kol užmigo. Tik pabudusi alkana restorane šiek tiek pademonstravo savo balselį ir pageidavimus, o pavalgiusi ir vėl buvo tyli rami. Padovanojom jai sidabro šaukštelį su išgraviruota mergaite. Kai parodžiau mažylei, ji tik paklausė - „čia nupiešta Olivija?“ Taip. „Tada gerai, dovanojam“.

Rodyk draugams

Na, o šiaip kas labiausiai krito į akį, tai susigrūdimas. Leidyklų palapinės kai kuriose vietose sustatytos vienos prieš kitas ir praėjimui belieka pora metrų, o žmonių daug, visi grūdasi, kiti žmonės gi su vaikais, vežimais… Tai tiek. Dabar einu galvoti klausimo pirmadieniui

Apie grobį gal kitame poste.

|sostinės gyventoja|

Sekmadienį mažylė turėjo dalyvauti Velomaratono vaikiškoje trasoje, deja, užslogavo, pakilo temperatūra (37,3) ir sudvejojau ten vykti. Senokai ji nesirgo, tad net nežinau, kaip turėčiau elgtis ir ar dėl to jau reikėtų laikyti vaiką uždarytą namie, tačiau nesinorėjo rizikuoti. Taigi visi draugiškai tvarkėm/jaukėm butą ir balkoną. Atsikratėm šiek tiek praeities šiukšlių. O su mažylės šalmu maratone sudalyvavo Tomas, atvažiavęs iki finišo paskutinis (tai dar pasiekimas, nes buvo daugybė tokių, kurie maratono net nebaigė).

Rodyk draugams

“Satta Outside” buvo dar vienas eilinis labai geras festivalis. Organizatoriai koncentravo, žmonės stovyklavo.  Gavosi smagi organizuota masinė beprotybė.  Šį kartą pagrindinis veiksmas vyko sovietinio brutalistinio renesansinio stiliaus nepabaigtame statyti amfiteatre. Augalija betone atrodė įspūdingai, bet už tokį vaizdą teko sumokėti garso kokybe, kuri buvo prastoka. Rytinės apklausos rodė, kad nebuvo didelių sensacijų, nes visi kalbėjo apie svarbiausius vardus – “Mount Kimbie” ir “Hudson Mohawke.” Meistrai darė savo darbą, vieniem patiko, kitiem – ne. Festivalis pasibaigė, kai kurie išvykdami, kalbėjo, kad trūko vaibo, Spartakiada buvo geriau, ar pernykštė Satta buvo geresnioji. Kitiems tiesiog patiko. Likau nesupratęs, ar dubstepas mirė, ar ne.

Penktadienį “Eleven Tigers” grojo būtent tai, ko laukiau, o panelės kalbėjo, kad su tokia šukuosena visi East Endo hipsteriai vaikšto. “Brokenchord” vėl įrodinėjo, kad yra vertas savo vardo, bet liko kai kurių nesuprastas, nes “su tokia muzika nėra baudų.” Atėjus vidurnakčiui  galėjai pamatyti bytų užliuliuotus asmenis. Miegojo sėdėdami, kalti buvo patys, bet ir atlikėjai tame bendradarbiavo. Kai ant scenos taip smarkiai laužo bytus, po valandos laužai galvą, o po dviejų eini gerti.

Nuomonių buvo tiek pat, kiek ir žmonių, bet visi sutiko, kad svarbiausia yra geri draugai, vieta ir muzika. Palapinių gyventojai skaičiavo pliusus ir minusus, todėl galiausiai nusistovėjo šioks toks sutarimas, kuris galiausiai sukietėjo ir virto dogma. Niekas neneigė pagrindinės scenos keistai monumentalaus įspūdingumo ir “Hudson Mohawke” nuostabumo. Ryte girdėjau tik susižavėjimus šituo keisto stiliaus atstovu. Sakė, kad pagrojo speed garage, seno gero reivo (lyg ir LFO), o paskui dar laistė visus degtine. Dauguma nutarė, kad “Knalpot” buvo tikrai geri.

Niekas neliko nusivylęs paplūdimyje iš Estijos atvykusiu transformeriu, iš kurio dj mamania grojo gal penkias valandas ir visi neleido jam baigt. Pliaže garso buvo nedaug, todėl visi spietėsi aplink palapinę ir niekas nesiskundė. Kur ėjau, girdėjau, kad “DZA” yra labai gerai. “Mount Kimbie” irgi žavėjo visus, tik kai kurie skundėsi, kad per trumpai viskas truko. Kosmetinių ir kuprinių vagystės bei dušų nebuvimas nepatiko visiems. Kas norėjo prisikabint, sakė, kad trūksta “Dorian Concept.” Niekas nesutarė dėl bytsų kovų, vieni sakė, kad tai buvo totali nesąmonė, tiek pat sakė, kad buvo smagu. Greičiausiai taip atsitiko, nes balsai buvo skaičiuojami pagal girtos minios baubimą, kuri dažniausiai taip pat baubdavo už abu dalyvius ir balsus kažkaip suskaičiuodavo vedėjai.

Galėčiau ir toliau mėginti vesti festivalio apskaitą, bet suprantu, kad galiausiai teisus bus Prancūzijos karalius Pranciškus pirmasis, kuris karališkuoju Villers-Cotterets ediktu 1539 metais paskelbė, kad “kiekvienam savas šūdas.” Nuomonių bus daug, bet jos niekam neįdomios. Reiveriai žino seną taisyklę: “Rave is not a spectator sport.” Festivalis buvo  tikrai geras, to niekas nepaneigs, o Šventoji yra Lietuvos Las Vegas – tai irgi beveik faktas.

Balandžio 17 d., šeštadienį, Vilniaus naktiniame klube „Opium“ pražys gėlės, iš video projekcijų nusišypsos dievai, o prie pulto stos dvasingiausi Vilniaus didžėjai – čia bus surengtas Eglės Jauncemaitės ir Rūtos Jankauskaitės parodos „Piligrimo kelionė“ atidarymo vakarėlis.

Bare „Briusly“  atidaromoje parodoje pristatoma Eglės Jauncemaitės sukurtų ir Rūtos Jankauskaitės nufotografuotų 12 kompozicijų kolekcija, kurios dalyviai įvairių religijų simboliai, surinkti autorės kelionių po pasaulį metu.

„Piligrimas gali buti kiekvienas iš mūsų, jautrus aplinkai, ieškantis naujų potyrių ir išgyvenimų žmogus. Šiuose darbuose piligrimas esu aš, keliaudama po pasaulį, patirdama skirtingas kultūras ir tradicijas bei priglausdama įvairių religijų simbolius, – sako parodos autorė Eglė Jauncemaitė.

Pasak E.Jauncemaitės amžinąsias vertybes pateikiant neįprastomis formomis, gatvės kultūrai artimoje erdvėje norima pasiekti jauną žmogų, paskatinti jį domėtis, pažinti ir toleruoti skirtingas pasaulėžiūras.

Autorės darbai atlikti naudojant skirtingas technikas (mixed media), o medžiagos bei artefaktai buvo atsivežti iš Taivanio, Indijos, Kinijos, Japonijos, Vatikano ir kitų tolimųjų kraštų. „Piligrimo kelionės“ idėja bei pirmieji darbai gimė autorei gyvenant Taipėjuje, vėliau Lietuvoje kompozicijos buvo patikėtos Rūtos Jankauskaitės fotografijai .

Parodos atidarymo vakarėlyje klube „Opium“ gros pseudonimu Lovespook pasivadinusi pati darbų  autorė taip pat kiti neabejingi tarpkultūriniams dialogams ir dvasingumui didžėjai Justas Fresh ir Tadas Quazar iš muzikos kultūros susivienijimo „Mondayjazz“, radijo laidos „Despotin Beat Club“ vedėjas Vaiperis ir naujas Vilniaus diskotekų veidas Synthsoulizer. „Piligrimo kelionės“ vaizdo projekcijas ruošia parodos bendraautorė, bususi grupės „Sheezanova“ atlikėja, Rūta Jankauskaitė.

Eglė Jauncemaitė  praeityje su bendraminčiais Andrium Šarapovu ir Roku Domerecku suburė  grupę „Pieno lazeriai“, vėliau studijavo sinoligiją Vilniaus ir Taivanio universitetuose. Būdama Taivanyje kartu kartu su Chi Lo sukūrė The Cup Art projektą, kurio tikslas – paskatinti kūrybiško ir iniciatyvaus Azijos ir Europos jaunimo bendradarbiavimą. Šiuo metu parodos autorė gyvena Londone bei ruošiasi menų studijoms viename iš Londono universitetų.

Video kvietimas:

Padėjo atrinkti

Penktadienis

Verkių dvaro parke lauksime sugrįžtančių gandrų. Nuo 10.30 val.

„Techstylism Bunker Park“ mistiškoje vietoje – ex banko saugykloje „The Lift“. Kas ieško, tas randa. Muzika: techno, experimental, hard.

Šeštadienis

Pirmą kartą Vilniuje vyks Verbų šeštadienis. Organizatoriai kviečia atnešti savo senas verbas ir jomis papuošti Vingio parko tiltą. Vėliau jos bus dovanojamos nepasiturintiems žmonėms, kad ir jų namai prieš Velykas pasipuoštų.

Jau penktąjį kartą renkamės išbandyti savo jėgų į Nacionalinį diktantą. 11 val. visi, neabejingi lietuvių kalbai, tikrinasi savo gimtosios kalbos žinias.

Sekmadienis

Sekmadienio vakarą apsilankykime „Arbatos Magijoje“ ir kartu su žolelių žinovais bei mėgėjais smagiai pavakarokime, iš naujo atrasdami bočių išmintį.

Rodyk draugams

Kovo 26 d. naktinėje kavinėje SATTA koncertuos atlikėjas iš Šveicarijos Dimlite (Dimitri Grimm). „Mondayjazz“ kolektyvas prisipažįsta, kad nepaisant laikinų susižavėjimų, Dimlite talentas jiems yra amžina meilė muzikoje.

„Dimitrijui negalioja jokie apibrėžimai ar priskyrimai. Jo muzika yra jo dvasios transliacija. O joje maža konkretumo bet daug grožio – melodijos,“ – sako bedarbis darbininkas Justas Fresh.

Dimlite koncertas Vilniuje yra atlikėjo turo pristatant naują EP Prismic Tops dalis. Dimlite neplanavo leistis į turą kol neįrašys trečiojo albumo, tačiau vienas kitas pakvietimas groti netruko tapti dviejų dešimčių koncertų turu Europoje. Į Vilnių atlikėjas atvyks iš Maskvos, o iš Vilniaus patrauks į Paryžių.

„Jau pasiilgau Vilniaus jo keistai mane traukiančios auros. Vėl norėsiu įsitaisyti ant kokio senamiesčio stogo saulei kylant,“ – savo jau trečiąjį pasirodymą Lietuvoje komentuoja Dimitri Grimm.

Šių metų kovo 10 d. Dimlite kartu tokiais scenos grandais kaip Nosaj Thing, The Gaslamp Killer, Daedelus, J.Rocc, Flying Lotus ir “Mondayjazz” klausytojams jau pažįstamu Dorian Concept, koncertavo Londono klube Fabric vykusiame „Red Bull Music Academy” renginyje pavadinimu Brainfeeder.

„Po tokio pripažinimo Dimlite jau nebegalėtume įpirkti, jeigu ne Vilniaus publika ir mūsų draugystė…“- atvirauja J. Fresh.

Video Fly:

Pakelta galva Comfort Fit Vilniuje

Labai geros žinios (kaip ir labai blogos) dažniausiai ateina netikėtai. Dėka Petro Auštrevičiaus derybinių galių, kurias prie laužo perėmė Mondayjazz, vokiečių modernistas Comfort Fit gyvai gros „Satta“ bare.

Comfort Fit yra vienas daugiausiai pasiekusių instrumentinio hip hop prodiuserių, kurio dėka populiarėja ir pripažinimą įgyja visa pogrindinė bytmeikerių scena.

Comfort Fit talentą pripažįsta ir techno super žvaigždė tėvukas Laurent Garnier, kuris apie paskutinį Comforto albumą pasakė: „Daug vandenėlio nutekėjo nuo tada, kada aš klausiausi tokio kokybiško hip hop/pop/nu soul/dope beats/electronic albumo. Tai yra absoliučiai pritrenkiama. Tikrai šviežia, tikrai futiristiška, „žalia“, funky, organiška… Tai yra tyra muzikos akimirka.“

Tuomet priėjo kadaise viso pasaulio manekėnėms ir jų draugams smegenis tirpdęs hauseris Atjazz ir pridūrė: „ Dešimt iš dešimt. Tai yra ateities tobulybė. Kiekvienas neabejingas hip hop ir soul muzikai tutėtų turėti jį savo kolekcijose.

Beje, pastarieji muzikai kaip ir break beat atstovas Domu, bei “Mondayjazz” artimesni Jay Scarlett, Swede:Art bei fLako ne tik giria Comfortą, tačiau ir remiksuoja jo kūrinius. Paskutinio jo albumo Pollyshufflez remiksų rinkinys ( Tokyo Dawn records) ketina toli eiti, nes visų laikų šokių muzikos legendos rado laiko remiksuoti šį kuklų jaunuolį iš Vokietijos.

Šnekėti ir šnekėti būtų galima apie Comfort Fit pasiekimus, bet geriau ateiti ir pabūti kartu su juo Vasario 26 d. “Sattoje”. “Mondayjazz” ketina susiimti ir atlikėjo pasirodymą paversti tikra poilsio akimirka: “Bus daug komforto visiems! – kelia į viršų nykštį it per akciją Justas Fresh.

Nusiteikti iš anksto Comfortui padės, „Mondayjazz“ darbo klasės atstovų limuzinuose be perstojo klausytas albumas Forget and Remember LP, kurį be jokios sąžinės graužaties galima įsigyti NEMOKAMAI!

VIDEO SKRAJUTĖ:

Skirtingai nei pavyzdžiui kolega Andrius, esu pasidaręs truputį tinginys ir tesugebu apie renginius, kuriuose sudalyvauju, parašyt beveik savaitę po to kai jie įvyko.

Savaitės pradžioj sudalyvavau Speak the Web Liverpool renginyje. Speak the Web — tai serija mini seminarų, kuriuose pranešimus skaito daugiau ar mažiau žinomi vietos pranešėjai. Iš viso buvo 4 reginiai, tačiau aš pasirinkau važiuoti į Liverpulį, nes jis arčiausiai ir pranešimai man pasirodė įdomiausi (dar galėjau važiuot į Mančesterį).

Renginiai mokami — 20 svarų, kurie be įėjimo dar padengia ir vieno gėrimo kainą. Įdomu tai, kad organizatoriai nesiekia pelno, tad jei padengus išlaidas lieka pinigų, jie padovanojami kokiai nors labdaros organizacijai.

Liverpulio renginyje pranešimus skaitė trys Anglijoje (o gal ir už jos ribų) gan žinomi „internetčikai“ — Jake Smith, Patrick Lauke ir Simon Collison. Kalbos pagrinde sukosi apie svetainių kūrimo subtilybes tiek iš grafinės, tiek iš techninės pusės.

Jake skaitė pranešimą apie šriftus bei jų panaudojimą. Iš jo pristatymo sužinojau apie Typekit, kas yra type foundry, bei kaip panaudot @font-face. Prezentacija patiko ir tuo, kad buvo pavyzdinė — trumpa, aiški ir be didesnių nukrypimų nuo temos.

Patrick pasakojo apie HTML5 galimybes ir kaip jas įgyvendina Opera. Pristatymas buvo kiek techniškesnis, dėl to ir ilgesnis. Sunku būtų išskirti vieną specifinį dalyką, kurį sužinojau — jų buvo daug. Gal tik apibendrinimui reiktų pasakyt, jog supratau, kad kuo greičiau HTML5 bus adaptuota ir pradėta naudoti plačiojoj visuomenėj, tuo lengviau bus gyventi mums, žmonėms, dirbantiems su web’u.

Simon pristatymas buvo kiek apspangęs, tiesiogine prasme. Dėl nugaros skausmų pranešėjas gėrė vaistus ir užsimiršęs juos „užpylė“ alum. Pats pristatymas buvo gerai parengtas, su įdomiom iliustracijom, tačiau viskas, ką iš jo atsimenu, tai raginimas prieš viešinant projektus, juos kuriam laikui atidėti ir sugrįžti prie jų vėliau.

Bendri įspūdžiai tikrai neblogi. Turbūt įdomesni nei pačios prezentacijos buvo pokalbiai su pranešėjais ir kitais dalyviais. Diskusijų buvo įvairiausių — nuo HTML5 video, iki Apple politikos AppStore klausimais.

Norėtųsi, kad tokie renginiai vyktų dažniau ir kiek arčiau namų.

Plačiau apie renginį anglų kalba galite paskaityti oficialiame tinklaraštyje.

Na, o kitą savaitę nusimato vietinio linux user group (LUG) susibėgimas — tikiuos bus taip pat smagu…

Gal sudomins?

• Rammstein Mančesteryje
• Susitikim Login 2010!
• Nežinau geresnės… už Firefox
• OggCamp įspūdžiai
• Aš dar nemiręs… turiu naują 125×125!

Praėjus beveik savaitei nuo Rammstein koncerto Mančesteryje, pagaliau prisiruošiau suguldyt savo mintis ir įspūdžius šiame įraše. Praėjusį antradienį (tiksliau tai jau trečiadienį) po koncerto namo grįžau tik antrą ryto, o tai visiškai išmušė mane iš vėžių ir visą likusią savaitę buvau šiek-tiek suzombėjęs.

Kartu su kolega Vytautu apsilankęs Rammstein koncerte Mančesteryje, drąsiai galiu teigti, kad tai buvo pats geriausias koncertas kokiame tik esu buvęs!

Idėja nuvažiuot į Rammstein koncertą kilo visai spontaniškai, twitter’yje perskaičius vieno kolegos čiulbesį, kad nusipirko bilietą į koncertą Lietuvoje (atsiprašau, bet nepamenu, kuris kolega tai buvo). Rammstein svetainėje radęs, kad jie Anglijoje koncertuos trijuose miestuose, nusprendžiau važiuot į Mančesterį, nes jis man arčiausiai. Nors žmona ir nėra didelė Rammstein fanė, ji sutiko važiuot su manim, bet Facebook’e atsiliepė kolega Vytautas, tad žmonai „kentėti“ neteko…

Apie Rammstein koncertus buvau girdėjęs daug gerų atsiliepimų, tad mano lūkesčiai buvo gan aukšti ir jau buvau pradėjęs bijot, kad jie liks nepatenkinti. Klydau. Šiame koncerte pamačiau tai, ko tikėjaus ir dar daugiau. O buvo visko… Fejerverkai ir spjaudymasis ugnimi — tai tik saldainiukai, ant scenos buvo padegtas žmogus, klavišininkas plaukiojo valtele ant fanų rankų, o scena keitėsi kiekvienos dainos metu.

Kiek stebino susirinkusios publikos įvairovė – nuo tėvelių su vaikais, įvairiaspalvių gotų ir metalistų, iki diedukų, kuriuos sutikęs gatvėj niekaip nepalaikytum Rammstein fanais. Koncertą apšildė grupė Combichrist, kuriems ne tik nepavyko normaliai užvesti publikos, bet ir bendrai geriausia jų pasirodymo dalis buvo po paskutinės dainos išvartyti instrumentai.

Combichrist nulipus nuo scenos, ji liko praktiškai tuščia ir neatrodė, kad kas nors ką nors ant jos neštų. Tai sukėlė įtarimų, bet vos koncertui prasidėjus, supratau, kad visa scena — vienas didelis mechanizmas, kuris visą koncertą nepaliaujamai keitės.

Kaip ir spėjau, Rammstein koncertą pradėjo daina Ramlied. Jei įdomu, sudariau visą Mačesteryje atliktų dainų Grooveshark grojaraštį — įtariu, kad toks pats (ar panašus) bus ir Lietuvoje.

Dar vienas nustebinęs dalykas buvo publikos nejudrumas — atrodė, kad arčiausiai scenos stovintiems labiausiai rūpėjo filmuoti kas vyksta, o ne gerai pasiardyti. Tuo tarpu sėdintys kur kas labiau smaginos, o alus aplink liejosi laisvai :) Nors šiaip tai toks koncertas, kuriame norisi matyti tai, kas vyksta, o ne prieš tave besiardančio plaukus. Tiesa, britų publikos labui reiktų paminėt ir tai, kad fanai neblogai mokėjo dainų tekstus — nepriklausomai nuo to ar jie mokėjo vokiškai, ar tiesiog (kaip aš) pamėgdžiojo tai, ką girdi.

Kaip ten bebūtų, tikiu, kad Lietuvos publika pasirodys geriau. O jei dar abejojate ar verta eiti į Rammstein koncertą, galiu drąsiai teigti, kad verta!

Gal sudomins?

• Aquarelas do Brazil – Brazilijos karnavalas
• Pain ir Nightwish koncertas Vilniuje
• KoЯn Rygoje
• 2008 vasario 8-11 dvigubas gėris Rygoje
• Naujausias Mamontovo albumas „Geltona. Žalia. Raudona“ bus platinamas internetu

Kaip jau pastebėjo kolega vienastoks, vakarykščiu Login 2010 svetainės atnaujinimu oficialiai pradėtos skaičiuoti dienos iki konferencijos.

Iki šiol nepraleidęs nė vieno renginio (LBK, BLOGin, Login), nežadu praleist ir Login 2010 — lėktuvo bilietai į Lietuvą jau nupirkti, o įėjimą į renginį turėtų garantuoti ambasadoriaus pareigos.

Manau, kad kaip tinklaraščių renginys, konferencija savo piką pasiekė BLOGin metu. Po pernykščio Login nemažai kolegų (taip pat ir aš) manė, kad tai jau ne tinklaraščių, o tiesiog „reklamščikų“, „PR’ščikų“ ir visokių kitokių „*ščikų“ konferencija. Tai tik iš dalies tiesa, esmė, mano manymu, yra lūkesčiuose. Šiemet žodžiai „blogeriai“ ar „tinklaraščiai“ konferencijos svetainėje praktiškai neegzistuoja. Login 2010 — tai interneto konferencija žmonėms, gyvenantiems, dirbantiems, ar besilinksminantiems internete. Taigi, susireguliuojam savo lūkesčius ir ruošiamės į renginį.

Na, o jei vistik norisi kažko savo, lieka tik pasinaudoti kolegos vienotokio patarimu ir „šturmuoti“ Ignite bei Mini BarCamp sesijas.

Šiemet žadu į konferenciją nesitempti kompiuterio ir geriausiu atveju tik gyvai „čiulbėti“. Noriu matyti, o ne raportuoti kas vyksta, noriu susitikti su žmonėm, noriu spausti letenas… Kalbant apie letenų spaudimą, mane pasiekė šiokie-tokie atgarsiai, kad kai kurie žmonės manęs lyg ir prisibijo. Nežinau, gal mano „Kontaktai ir privatumas“ puslapis atgraso, o gal šiaip pobaisiai atrodau, bet norėčiau paraginti visus norinčius prieiti, pasisveikinti, pabendrauti. Aš esu paprastas Lietuvos pilietis, nekeliantis savęs į jokius padebesius ir nemanąs, esantis bent kuo geresnis už kitus.

Taigi, susitikim Login 2010!

Gal sudomins?

• OggCamp įspūdžiai
• Rammstein Mančesteryje
• Aš dar nemiręs… turiu naują 125×125!
• Login 2009 prisimenant…
• Login 2009 gyvai