Musės taip lengvai nepagausi. Aš turiu treniruotis ir galiu ją sumedžioti. Aš daug gudresnis už ją. Aš galiu suvokti, kas vyksta, galiu ne tik sumedžioti – aš galiu atsisakyti medžioklės. Aš laisvas, mano galva – ištisas kosmosas. Žmogus – didžiausias Kūrėjo (Gamtos arba Dievo, kaip norit) šedevras. Ką jūs matėte dar tobulesnio?

Prieina žmogus juodais drabužiais ir sako:

– Ne, žmogus nėra tobulas.

Kas jame padaryta blogai?

Juodaskvernis teologas dėsto:

– Jo blogi instinktai, žemi potraukiai, jis turi nešvarių organų, tokių, kaip penis, makštis, užpakalis… Visas jo kūnas nuo juosmens į apačią yra bjaurus!

Bet papuasai mano kitaip, jie nedalija kūno į blogus ir gerus, o indai net garbina penį, penio stabui neša gėlių...

– Žmogus klysta, jis daro blogus darbus! – pagaliau sušunka teologas ir atskleidžia savo mąstymo klaidą. Pasirodo, jis veiksmą painioja su veikėju, ligą – su ligoniu. Tų dalykų nuo pasaulio pradžios jis neįstengia arba tyčia nenori atskirti.

Skaitau: snaiperis nušovė žmogų. Ar blogas šautuvas, kuriuo buvo nušautas žmogus? Automobilis įvirto į griovį – ar tikrai blogas automobilis? Peilis perdūrė nekalto žmogaus širdį – ar blogas peilis? Kompiuteris apskaičiavo neteisingą prognozę – ar tikrai sugedęs kompiuteris?

Ištyrę tuos daiktus, ekspertai nustatė, kad snaiperio šautuvas labai gerai padarytas, ir tik tokiu galima kliudyti taikinį už kelių kilometrų. Dėl avarijos kaltas ne automobilis, nes jame nebuvo jokio gedimo, peilis aštrus ir tinka pjaustyti mėsą, o kompiuteris nėra sugedęs.

Išvada – šitie daiktai geri, jų taisyti nereikia. Bet jie gali daryti žalą. Arba duoti naudos. Kai šitais daiktais padaromi nusikaltimai, jie tampa nusikaltimo įkalčiais. Bet kitą dieną jais galima nudirbti neblogą darbą.

Žmogus būna girtuoklis, bet tik tada, kai girtauja. Kai jis nustoja girtavęs, ar ir tada girtuoklis? Ir kai liaujasi vogęs - ar ir tada vagis? Kam smerkti žmogų, jeigu užtenka pasmerkti negerą darbą? Kam išmesti kompiuterį, jeigu galima jam įdėti teisingą programą?

– Nieko nebus, – sako teologas.

Pasiknisęs jis pagaliau randa atsakymą senoje bažnyčios žiurkių apgraužtoje knygoje:

– Jo prigimtis bloga.

Ak taip, prigimtis!.. Vadinasi, viskas beviltiška?

– Neprarask vilties! - atkunta teologas. – Tave išgelbėtų krikštas, švenčiausias sakramentas, išpažinties, sutvirtinimo ir kiti sakramentai... Dar šventintas vanduo, smilkalai, šventieji paveikslai ir statulėlių galia…

Iš kur aš juos gausiu? „Maximoj“ šito nėra!

– Turiu aš! Galiu padaryti paslaugą, – pasisiūlo teologas ir iš po juodo skverno jam išlenda paauksuotas kryželis. Pasirodo, tai – kunigas, profesionalus sielų ganytojas!

– Pradėsim nuo krikšto…

Ak štai! Esu taip sugadintas, kad be bažnyčios meistrų neapsieisiu. Pats Dievas prie manęs nagų nebekiš – su tokiu šliužu kaip aš jis net nebendraus, kreiptis į jį galiu tik per tarpininką – parapijos kunigėlį. Virš jo dar yra visa piramidė tarpininkaujančių darbuotojų: vyskupai, kardinolai ir, žinoma, popiežius, paties Dievo įgaliotasis vietininkas.

Ir kas po to? Kai visi tie burtai su manimi bus atlikti? Ar jau negirtausiu, nevogsiu, nepaleistuvausiu ir nedarysiu kitų klaidų?

– Ne, – sako kunigaujantis teologas. – Tu darysi klaidas ir vis eisi pas mane išsigelbėti, o aš tau atleisiu savo šefo, atsiprašau, Dievo, vardu. Svarbu priklausyti mūsų bažnyčiai.

Bet aš noriu mesti girtavęs, man gėda vogti, norėčiau gyventi kitą gyvenimą!

– Tai jau puikybė, – sako juodaskvernis. – Be to, tai beviltiška. Juk tavo prigimtis sugadinta.

Žodžiu, be jo ir be jo kontoros man šakės.

Daug kas tiki tuo gudručiu ir žaidžia jo pasiūlytą keistą žaidimą. Žudo ir bažnyčioje plaunasi kraują, vagia ir bažnyčioje nusikrato kaltės, girtauja ir bažnyčioje išsiblaivo… Tikrai išsipagirioja po šventųjų sakramentų?

Oi ne, blaivytis geriau neurologiniame skyriuje, tai žino ir kai kurie kunigai. Girtavimas – keista yda, nuo kurios bažnyčia padėti negali. Net kunigams, kai po savaitės ar mėnesio ištinsta jų veidas. Bažnyčia gali išklausyti išpažinties, pašerti užburtais plotkeliais, apšlakstyti šventintu vandeniu, pakvėpinti smilkalais, bet kas iš to? Pagirios lieka!

Pasirodo, girtavimas - ne tik yda. Tai dar ir liga! Nuo jos neišgysi, bet gali mesti girtavęs. Sakramentai čia nepadės – turi liautis būti girtuoklis. Turi pasikeisti, turi būti tarsi kitas žmogus. Tada išvengsi kančių.

Ar tai iš tiesų įmanoma? Šis klausimas kamuoja milijonus alkoholikų, narkomanų ir kitų nelaimingųjų.

– Ne, žmogus laisvas būti negali, – sako juodaskvernių agentas. – Jis arba priklausys nuo kvaišalų, arba nuo mūsų bažnyčios. Mes galim pasiūlyti gerų smilkalų…

Ar tik vėl nemeluoji, dvasiškas tėve? Milijonai alkoholikų, narkomanų atgimsta be tavo užburto vandens ir atsikrato ydos. Milijonai nusikaltėlių be tavo sakramentų apsisprendžia gyventi kitaip ir daugiau jie – ne nusikaltėliai.

Pažiūrėk, kunigėli, ką sako vienas Mokytojas, kurio vardą pasivogė tavo kontora:

– Jūs turite gimti iš naujo. Jeigu neatgimsite ir netapsite  tarsi vaikai, jūs nematysit gyvenimo.

Tai va, mes galim atgimti! Mes galim atgimti realiai, o ne žaisti kvailus žaidimus tavo bažnyčioj ir po to vėl girtauti, vogti, žudyti bei veidmainiauti. Mes iš tiesų galim nustoti vogę, girtavę bei veidmainiavę, ir tai įrodė milijonai žmonių.

Štai keturiolika metų nebegeriu, ir niekas iš aplinkinių manęs nebelaiko girtuokliu. Kodėl aš ne girtuoklis? Todėl, kad nebegeriu!

Pasirodo, tai, ką bažnyčios profesionalai vadina „prigimtimi”, tėra socialinės etiketės. Pasikeitė veiksmas – pasikeitė etiketė. Kol kunigas švaistosi krapyla ir užsiima burtais – tol jis kunigėlis. O jeigu atsikvošėtų ir liautųsi?..

Atia, dvasiškasis tėveli, matau, tu lieki prie savo. Laiminu tave abrakadabra, tegu tave globoja Kalėdų Senelis, Snieguolė, Ali Baba ir 40 dvisparnių angelų bei arkangelų!..

„Brangieji draugai! – prasideda vienintelis, ilgą laišką primenantis Žano Meljė kūrinys „Testamentas”. – Gyvas būdamas, aš negalėjau atvirai pasakyti, ką maniau apie santvarką ir žmonių valdymo būdą, apie jų religijas ir papročius. Tai būtų sukėlę labai pavojingas ir liūdnas pasekmes. Todėl aš nutariau pasakyti jums tai po savo mirties”.

Žano Meljė rankraštyje tai ne vienintelė vieta, kur jis nedviprasmiškai sako, kad gyvas būdamas negalėjęs rizikuoti viešai parodyti savo įsitikinimų. Štai kitoje vietoje jis rašo: „...Aš šimtus kartų buvau per plaukelį nuo to, kad viešai ir skandalingai išreikščiau savo nepasitenkinimą, neturėdamas jėgų dangstyti savo pasipiktinimo, slėpti jo savyje. Vis dėlto sutramdydavau save ir stengsiuos taip elgtis iki mirties, nenorėdamas, kol dar gyvas esu, užsitraukti dvasininkų pykčio ir tironų žiaurumo. Aš, brangieji bičiuliai, noriu mirti taip pat ramiai, kaip gyvenau. Kadangi nė karto nesu davęs jums pagrindo norėti man pikto ir džiaugtis mane ištikusia nelaime, tai nemanau, kad jums būtų prie širdies, jeigu mane imtų persekioti. Štai kodėl nutariau tylėti.”

Lengviausia čia įžvelgti baimę senioko, susirūpinusio, kaip nepadarytų kvailysčių ir ramiai nugyventų paskutines dienas. Bet, taip manydami, būtume labai neteisūs. Jis niekada nesielgė kaip bailys, tik turėjo pakankamai išminties, kad per neapdairumą ar neatsargumą leistų sužlugti didžiausiam savo gyvenimo reikalui. Pats Žano Meljė gyvenimas, nors mes apie jį žinome ir nedaug, rodo, kad bailumas – ne Žano Meljė savybė.

Apie 1716 m. Etrepinji senjoras Antuanas de Tūli sugalvojo kažkokią naujovę valstiečiams plėšti. Šie vieningai stojo prieš jį. Ir štai paaiškėjo, kas gi iš tikrųjų yra kiurė Žanas Meljė, su kuo jis. Mus yra pasiekusi žinia, kad jis griežtai atsisakė per pamaldas pagerbti senjorą. Tada įtūžęs Antuanas de Tūli po bažnyčios langais ėmė trimituoti medžioklei. Pamaldos buvo sutrukdytos. Žano Meljė kantrybė trūko. Jis iš sakyklos ėmė pliekti savo senjoro savivalę. Kliuvo ir apskritai dvarininkijai. Bažnyčios sakykla pasidarė panaši į revoliucinę tribūną. Bukapročio didiko supratimu, tai buvo išpuoliai tik prieš jį, todėl jo skunduose į Reimsą maištingas kunigas neapibūdinamas kaip bažnyčios ir karaliaus priešas. Senjoras ieško priekabių tik asmeniniame kunigo gyvenime.

Šiaip ar taip, šiuos skundus arkivyskupija nutarė patikrinti. 1716 m. birželio 12 d. revizijos akte tarp kita ko parašyta, kad Žanas Meljė įžeidęs vietos senjorą, šalia jo suolo bažnyčioje pastatydamas ir prastuolių suolus. Šis nedidelis faktas irgi rodo maištingas kunigo nuotaikas. Apie tai vėl buvo pranešta Reimso arkivyskupui kardinolui de Maji. Bažnyčios kunigaikštis įtūžo: kunigas, užuot gynęs senjorą nuo besišiaušiančių valstiečių, pats kursto parapijiečius!

1716 m. birželio 18 d. pas arkivyskupą buvo ir „nusikaltėlis” Žanas Meljė, ir „nukentėjęs” senjoras Antuanas de Tūli. Žanas Meljė nė nemanė atgailauti už „paklydimą”, o kovojo toliau – išsitraukęs iš anksto parašytą dvarininkiją kritikuojančią kalbą, perskaitė ją abiem didikams. Nesunku suprasti, kad nenuolankus kunigas neliko nenubaustas. Be to, arkivyskupas pareikalavo, kad šis paragintų parapijiečius pasimelsti už savo senjorą. Ir pirmą sekmadienį po sugrįžimo iš Reimso Žanas Meljė „paragino”:

„Štai kokia paprastai būna vargšų kaimo kunigų dalia. Arkivyskupai, irgi senjorai, niekina juos ir nesiklauso jų; jų ausys atviros tik dvarininkams. Tad pasimelskime už mūsų kaimo senjorą... Prisiminkime, kad jis turtingas žmogus... Didžius jausmus, kurie tik ir sukuria tikrai kilnius žmones, jis visada laikė žemiau už turtus, darančius žmones godžius ir tuščiagarbius. Pasimelskime gi, kad dievas atleistų jam ir suteiktų malonę išpirkti aname pasaulyje piktą elgesį, čia nuo jo patirtą vargšų, ir savanaudiškumą, parodytą našlaičiams.”

Be abejo, ši „malda” nepradžiugino jau pasiruošusio švęsti savo pergalę nuožmaus didiko. Vėl skundai. Vėl liepia atvykti aukštos kilmės arkivyskupas. Bausmė šį kartą dar sunkesnė. Žanas Meljė, suprantama, galėjo ir toliau sakyti maištingus pamokslus, rinkti bausmes, galų gale atsidurti kalėjime. Bet jis to nedarė – nutilo. Bailumas? Ne. Jis suvokė, jog šitoks kovos būdas beprasmiškas. Tolesnis Meljė karščiavimasis būtų buvęs naudingas įtik senjorui – nenuolankų kunigą būtų galima tvirčiau prigriebti.

Maištingas kunigas suprato, kad varguolių priešai – tai ne senjoras de Tūli ir kardinolas de Maji, jų priešai – tai visi dvarininkai ir juos remiantys dvasininkai. Liaudis niekuomet nelaimės, jeigu kovos tik su blogais dvarininkais ir piktais kunigais, o ne su visu feodaliniu režimu. Liaudį reikia pažadinai, kad ji šį įspėjantį balsą išgirstų. Iš Etrepinji bažnyčios sakyklos Žaną Meljė girdėjo tik parapijiečiai, maždaug 150 vietinių gyventojų, vienas kitas prašalaitis. Bet to buvo per maža vien todėl, kad šį silpną balsą nesunkiai galėjo nutildyti. Į kovą kviečiantis balsas turėjo aidėti nenutrūkstamai, jį turi girdėti visa maištaujanti Prancūzija. O tai ir buvo visų sunkiausia – pasiekti, kad tavo balsą išgirstų, priversti, kad tave išklausytų. Mes Žaną Meljė kaip tik dėl to ir vertiname, kad jis itin sunkiomis sąlygomis ir nepalankiausiomis aplinkybėmis sugebėjo tai pasiekti.

Po nesibaigiančių sunkių konfliktų su šio pasaulio galingaisiais Žanui Meljė pasidarė aišku, kad laimėti atvirą kovą jis neturi jokių galimybių. Iškilo klausimas, kaip vis dėlto pasiekti savo, perduoti liaudžiai savo mintis. Ilgai mąstęs ir svarstęs, nelinkęs pasiduoti kunigas pasirinko... testamentą.

Dar pirmykštės visuomenės laikais atsiradęs prietaras laikyti paskutinę mirštančio žmogaus valią pomirtinio pasaulio balsu buvo labai gyvybingas ir tada. Savo mintims išreikšti Žanas Meljė sumaniai pasirinko tas galimybes, kurias teikia testamento jėga. Jis žinojo, kad pagal visas notarines taisykles apiformintas testamentas negali likti neįvykdytas, juo labiau kunigo testamentas. Vadinasi, jeigu jis kaip savo paskutinę valią nurodys, kad testamentas turi būti perskaitytas bažnyčioje susirinkusiems parapijiečiams, taip ir bus padaryta. Be to, Žanas Meljė buvo tikras, kad jo testamentas sukels skandalą, po kurio būtinai seks tyrimas. Tai reiškia, kad testamentas bus perskaitytas visų gretimų parapijų kunigams ir Reimso arkivyskupijos administracijai.

Žanas Meljė apdairiai parašo visiems jiems priešmirtinį laišką, siūlydamas iš pradžių rimtai apmąstyti jo įrodinėjimus, o paskui jau arba sutikti su jais, arba mėginti paneigti. Vadinasi, tuo jis pasirūpino, kad „Testamentas” bent jau iš pradžių nebus sunaikintas, kad jo mintys iškart bus žinomos nemažam žmonių būriui ir kad jos bus svarstomos.

Dabar Žanui Meljė reikėjo pasiekti, kad žmonės, į kuriuos jis kreipėsi, juo patikėtų. Skaitytojo ar klausytojo pasitikėjimą „Testamento” autoriumi stiprino dvi aplinkybės.

Visų pirma, Žanas Meljė nelaikė savęs nei didžiai mokytu, nei talentingu (kad jis per daug kuklus, įsitikiname, vos pradėję skaityti „Testamentą”). Todėl jis nemanė, kad sako kažkokias naujas tiesas. Jo nuomone, tai ne mažiau gerai žinoma visiems, kurie mąsto. Kam gi neaišku, kad gėris ir tiesa malonūs, o melas, neteisingumas, priespauda– nepakenčiami? Bet vis dėlto pasaulyje tiek daug neteisybės ir smurto, kad varguolis per ašaras nemato saulės šviesos. Išsilavinę, didieji žmonės žino, kodėl varguoliai nelaimingi, bet nesako jiems tiesos arba tyli, tuo gausindami ir šiaip jau nepakeliamą blogį. Varguolių bėdoms jautrus kunigas ir kreipiasi į savo mielus parapijiečius: „Brangieji draugai, kiek leis mano nedideli ir riboti sugebėjimai, aš pasistengsiu, nieko neslėpdamas, atskleisti jums visą tiesą”. Sako paprasta maniera, taip pažįstama iš daugybės jo pamokslų, sakytų per daugiau kaip 40 kunigavimo metų. Nesunku įsivaizduoti, kad toks nuoširdumas patraukia.

Skaitytojų pasitikėjimą Žanu Meljė kėlė ir testamento, kaip kreipimosi būdo, specifika. Į jus kreipiasi tas, kuris netrukus mirs! Tai pastebėjo jau Volteras, vienas Švietimo epochos idėjinių vadų: „Žano Meljė „Testamentas” žavi. Jis įtikina tuos, kurie jį perskaito – ir tai pats stipriausias iš visų argumentų. Žanas Meljė turi įtikinti visą pasaulį. Kodėl jo evangelijos tiek mažai išplatinta? Jūs ten Paryžiuje per daug jau šalti ir vangūs! Jūs slepiate savo žibintą”.

Kokiu tikslu Meijė rašė savo ,,Testamentą”, geriausiai paaiškina jo laiško gretimų parapijų klebonams žodžiai: „Jeigu norėsite atsakyti į šį laišką, adresuokite jį liaudžiai, kuri pasiims mano arba, tiksliau, savo reikalo gynimą, nes kalbama visai ne apie mane, ne apie mano asmenišką interesą...”

Kaip tik todėl, kad „Testamente” kalbama apie vargingų žmonių interesus, Žanas Meljė taip kruopščiai ir su pasiaukojimu jį rašė, perrašinėjo ir organizavo jo saugumą. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip buvo.

...Šešios dešimtys metų slegia nenuolankaus kunigo pečius. Gal dar ir nesunki būtų ši metų našta, jei ne pašlijusi sveikata. Kojos štai pasidarė sunkesnės. Ir širdis ima pavargti. O svarbiausia – akys vis labiau atsisako tarnauti. Reiktų pailsėti. Bet dar neparašytas paskutinis „Testamento” lapas, dar daug svarbaus nepasakyta mieliems žmonėms – nelaimingiems vargšams. O laikas nenumaldomai skrieja ir nešasi į nebūtį paskutines gyvenimo dienas. Delsti negalima.

Palengva, bet tvirtai ant balto popieriaus lapo gula viena po kitos eilutės, vienas prirašytas lapas ant kito. O kiek jų, didelių, jau prirašytų glausta Žano Meljė rašysena! Šimtas, du šimtai, trys šimtai... Štai jau atidėtas į šalį paskutinis, trys šimtai šešiasdešimt šeštasis lapas. Bet pavargusi ranka vėl atkakliai vedžioja eilutę po eilutės naujame: Meljė ruošia antrąjį „Testamento” egzempliorių. Juk „Testamentas” turi pasiekti adresatą – Prancūzijos liaudį, o vienas egzempliorius gali neįveikti visų šio duobėto ir vingiuoto kelio sunkumų. Ir beveik aklas, sunkiai sergantis kunigas parašė antrą, paskui trečią egzempliorių. O dar reikia, kad prieš mirtį visi egzemplioriai būtų savo vietose.

Ir štai vienas jų keliauja į Sent Meneuldo miesto teismo registratūrą (mes pasakytume, notarinę kontorą). Čia jis įgis dokumento galią. Kitas egzempliorius atsiduria Reimso arkivyskupo dvasinio teismo žinyboje; prie jo buvo dar pridėtas laiškas Reimso generalinio vikaro vardu (Žanas Meljė, matyt, tikėjosi, kad čia su jo rankraščiu galės susipažinti išsilavinę kunigai, kils ginčai). Trečias egzempliorius buvo skirtas advokatui Leru – Žano Meljė pažįstamam Mezjero mieste. Prie rankraščio dar buvo pridėtas ir laiškas gretimų parapijų kunigams.

Toks atsargumas gali atrodyti perdėtas. Bet jis buvo labai pagrįstas; kaip matysime vėliau, tikslą pasiekė tik „atsarginis”, trečias egzempliorius.

Kada „Testamento” autorius mirė, nežinia. Aišku tik tiek, kad 1729 m. birželio 27 dieną, jis dar buvo gyvas (išliko dokumentas, kurį jis pasirašė tą dieną), o tų pačių metų liepos 7 d. jau buvo aprašytas mirusio kunigo turtas.

Nelabai aiškios ir Žano Meljė mirties aplinkybės. Gana gausioje literatūroje apie šį kunigą ateistą dažniausiai sakoma, kad jis nusimarinęs badu. Vadinasi, savižudybė? Ką gi, pagrindo tokiam teigimui netrūksta. Prisiminkime: savo jėgomis Žanas Meljė nieko negalėjo pasiekti kovoje su neteisinga ir žiauria gyvenimo tvarka. Todėl jis pasitelkė pagalbon „Testamento” idėjas, kurių negalima nubausti, įkišti į kalėjimą ar nužudyti. Idėjas, kurios dirbs jo darbą, kai jo paties nebus. Štai „Testamentas” baigtas. Visi jo egzemplioriai – jiems skirtose vietose. Dabar kiekviena Žano Meljė nugyventa diena yra diena, kada tyli jo ginklas, į kurį sudėta tiek vilčių. Kitaip tariant, kiekviena tokia diena reiškia, kad Žanas Meljė nekovoja. Išeina, kad kovai su žiauria feodaline tikrove gyvas Žanas Meljė dabar visiškai nereikalingas. Netgi kenksmingas. O su tokia padėtimi kovingas kunigas, kiek mes jį pažįstame, neturėjo ramiai sutikti.

Beliktų viena išvada – Žanas Meljė savo gyvenimą iš tikrųjų baigė savižudybe. Juo labiau kad tai lyg ir patvirtina jo paties žodžiai laiške gretimų parapijų kunigams: ,,Ir jeigu jūs laikysite mane vertu pagyrimo, man nė į galvą neateis didžiuotis tuo. Aš nelaukiu iš jūsų nei pagyrimų, nei priekaištų, netgi atsakymo man, todėl, kad greit mirsiu. Ir aš priverstas palikti pasaulį, tai yra aš turiu užbaigti savo dienas anksčiau, negu jums bus perduotas šis laiškas” 4. Kai savo darbą atlikęs maištingas kunigas pasijuto nebereikalingas, jis ir mirė, kad gyventų ir kovotų jo idėjos.

Ir vis dėlto sunku tuo patikėti. Štai Žanas Meljė notariškai apiformina vieną savo „Testamento” egzempliorių. Vadinasi, jis šitaip daro todėl, kad tas egzempliorius būtų viešai perskaitytas bažnyčioje,– tokia mirštančiojo valia. Bet paskutinės savižudžio valios galima ir nevykdyti. Tai Žanas Meljė žinojo itin gerai. Taigi savižudybė galėjo būti naudinga tik jo priešininkams. Tuo tarpu jo paties reikalą, viso gyvenimo viltį, ji galėjo tik negrąžinamai palaidoti.

Logiškiausia būtų tokia išvada: į taip kruopščiai Žano Meljė planuotą smūgį bažnyčia atsakė svariu kontrsmūgiu. Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis Žanas Meljė sunkiai sirgo, be abejo, ir taip jau paliegęs seniokas labai nusilpo ir, ko gero, negalėjo valgyti. O tuo tarpu atėjo ir mirtis. Reikėjo vykdyti paskutinę, pasirodo, tokią nemalonią bažnyčiai mirusio jos tarno valią. Tačiau bažnyčia turi ilgaamžę patirtį, kaip išeiti sausai iš nemalonios padėties. Paskelbti, kad pavojingas kunigas nusimarino badu, taigi yra savižudis, be abejo, nebuvo sunku. Tokiu atveju bažnyčia turi laisvas rankas – gali nevykdyti jai priešiškos mirusiojo valios, gali net sunaikinti jo ,,Testamentą”, ką ji veikiausiai tuoj pat ir padarė. Toks pat likimas ištiko ir antrąjį „Testamento” egzempliorių. Vadinasi, tik savo autoritetą gindama, bažnyčia padarė nekenčiamą priešą savižudžiu – Žanas Meljė čia niekuo dėtas.

Atrodo, kad Žanas Meljė numatė ir tokį galimą bažnyčios žingsnį, nes Reimso departamento archyve rastas toks, neaišku, kam skirtas, paskutinėmis gyvenimo dienomis jo parašytas raštelis: „Tegu būna žinoma Kristaus išpažinėjams ir tegu juos nuramina, kad aš tvirtai ketinu viską daryti taip, kaip reikia daryti pagal mūsų vadinamosios bažnyčios taisykles”. Kitais žodžiais tariant: aš puikiai žinau, koks sukčius ta bažnyčia,– tegu nemėgina apgauti!

Tai, kad Žanas Meljė apsvarstė visus galimus atvejus, irgi patvirtina mintį, jog jis negalėjo padaryti tokios kvailystės – nusižudyti. Žanas Meljė žuvo nelygioje kovoje dėl liaudies išvadavimo. Jis mirė, nekenčiamas turtuolių ir apgailimas vargšų, sugebėjęs sunkiausiomis aplinkybėmis neatiduoti priešui savo kovos vėliavos – „Testamente” skelbiamų tų idėjų, išsaugojęs ją ateities kovotojų kartoms.

Alfredas Tytmonas. Žanas Meljė. Knyga mokiniams. V.: Šviesa, 1989.

Pasiskaitykite, visai smagus delfinariumo įrašas, kol nepradeda apie Landsbergį-Šūdkalnį pezėti.

Tačiau linksmiausia pabaigoje... Užfiksavau ateities kartoms:

<!--break-->

Pamiršo diedukas, kad lietuviai visų pirma yra buvo ir bus PAGONYS - ir savo kerzais visų pirma išspardys būtent žydkrikščionių okupantų subines, o tik tada imsis visų kitų šiukšlių bei parazitų.

Nors iš tiesų, mano nuomone taip pasireiškia natūralus visuomenės keitimosi procesas dėl dabar veikiančio naujojo socialinio laiko (kai vyraujančios technologijos keičiasi greičiau negu žmonių kartos - blyn, skaitykit KOBą) - pradeda aižėti šimtmečiais galiojusios socialinės formos ir sistema, kurioje vienas „elitas“ draugiškai čiulpė kitam „elitui“, kad kartu galėtų pisti nieko nesuprantančių debilų minią.

Nutiko neįtikėtinas dalykas - staiga ėmė ir sutapo mano bei Anarchija.lt kūrėjų nuomonė. Beveik 100%.

Manau, kad jūs žinote šį žmogteisistų ir liberastuojančių trockistų, laikančių save alternatyva egzistuojančiai santvarkai, tačiau iš tiesų, gyvenančiai su ja neišskiriamoje simbiozėje, susivienijimą - http://anarchija.lt Aš ten net komentarų nerašau - nes į tą vietą kišti kažkokią informaciją yra ir bus beprasmiška tol, kol aukštesnės jėgos nepastatys jai gilios valančiosios sielos ir proto klizmos.

Taigi, o nuomonės sutapo dėl šio linksmo ir fantasmagoriško nutikimo - Juodaskverniai grasina baudomis Tarptautinės vaikų gynimo dienos rengėjams

Kad geriau pajustumėte kaip atrodė ta šventvagystė, pradėkime nuo skrajučių, kuriomis tėveliai buvo kviečiami į šventę:

Ir kita pusė

Vienas dalykas man kliūna - tai ta žmogteisistiška formuluotė ir tematika „Tarptautinė vaikų gynimo diena“. Tokios „tarptautinės dienos“ pasąmonėje koduoja, kad šiaip jau likusias 364-ias dienas turi būti giliai pofig, kaip tie vaikai gyvena, kadangi mes savo pareigą jau atlikome birželio 1-ą dieną, juos jau apgynėme. Žodžiu, tokios datos paprastai suteikia proga visokios veislės ir pakraipos žmogteisistų kontoroms „vykdyti projektus“, rengti renginius ir tokiu būdu demonstruoti savo būtinumą bei siurbti valdiškus pinigus tolimesnei veiklos imitacijai.

Tačiau šį kartą, bent jau taip atrodo iš aprašymo bei jutūbinių vaizdelių, buvo surengta normali šventė miesto vaikams - be jokio oficiozo ir šlykščios evrosojūzinės pompastikos. Būtent tokia šventė, kokios ir turėtų būti tarpusavyje bendraujančių žmonių visuomenėje.

Štai vaizdai:

ir antras klipukas

O rezultatas gavosi toks - Vilniaus arkivyskupijos kurija (pagal hierarchiją ir paskirtį tai parazituojančios žydkrikščionių organizacijos savivaldybės atitikmuo) apskundė, kad šitos šventės organizatoriai savo barbarišką veiklą Katedros aikštėje vykdė negavę jos leidimo. Šventės organizatoriai apie būsima šventę informavo Vilniaus savivaldybę ir be problemų gavo jos leidimą, o kai kreipėsi į kuriją, buvo katalikiškai pasiųsti nachui.

Todėl organizatoriai nusprendė, kad jiems, kaip laisviems Lietuvos piliečiams susirinkti savo mieste į šventę, turėtų visiškai užtekti ir savivaldybės išduoto popieriuko ir ta proga nusprendė pasavivaliauti - lygiai ten pat pasiųsti žydkrikščionių kontorą ir daryti šventę be raštiško kurijos sutikimo.

Kaip jie patys teigia - šventės metu jokių incidentų nekilo, iš policijos jokių priekaištų negavo, nei šiukšlių nei kitokios savo veiklos pėdsakų nepaliko, ramiai susirinko, ramiai su vaikučiais pašventė ir ramiai išsiskirstė.

O po savaitės prasidėjo cirkas.

Birželio aštuntą šventės organizatoriams paskambino iš savivaldybės ir pranešė, kad gautas kurijos skundas, dėl bezdarių, drįsusių majačintis Katedros aikštėje be šventosios kurijos leidimo beigi palaiminimo ir kurija reikalauja pasiaiškinimo.

Vienas iš organizatorių geranoriškai ir entuziastingai atsiliepė į tą reikalavimą atsiuntęs kurijai štai tokį nuoširdų savo pozicijos išdėstymą:

Aš mielai pasirašyčiau kartu.

Atsakas į pasiaiškinimą buvo numanomas: šventės organizatoriai tą pačią dieną gavo kvietimą į Administracinės komisijos posėdį savivaldybėje, kuris vyks birželio 15 dieną. Jame bus nagrinėjama byla dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR administracinių teisės pažeidimų kodekso 161 str. Už tokį pažeidimą numatoma iki 2000 Lt bauda.

161 straipsnis atrodo šitaip:

161 straipsnis. Miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas.

Savivaldybių tarybų patvirtintų miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas, taip pat miestų ir gyvenamųjų vietovių statinių tinkamos priežiūros taisyklių nesilaikymas – užtraukia įspėjimą arba baudą iki dviejų tūkstančių litų.

Paklausite, o ką vaikų ir jų tėvelių pasibuvimas miesto aikštėje turi bendro su švaros taisyklių pažeidimais jeigu neliko jokių šiukšlių ir jų buvimo pėdsakų ir jeigu aikštė (t.y., „statinys“) buvo tinkamai prižiūrimas ir panaudotas pagal paskirtį?

O visas bendrumas yra surašytas protokole, kurį gavo Donatas Velykis už savo įvykdytą nusikaltimą:

''Vadovaudamasis LR administracini... Žiūrėti daugiauų teisės pažeidimų kodekso 259, 259' , 260 str. surašiau šį protokolą todėl, kad 2010-06-01 18.30 val. Katedros aikštė DONATAS VELYKIS, Vilniaus universitetas studentas, pažeidė Vilniaus miesto tarybos 2008 m, liepos 16 d. sprendimu Nr 1-582 patvirtintų tvarkymo ir švaros taisyklių 36.18 punkto reikalavimus, nes nesilaikė Administracijos direktoriaus isakyme( 2010-05-31 Nr. 40-585) nustatyto reikalavimo t.y. nesuderino akcijos "Tiesos kelias" , skirtos Tarptautinei vaikų gynimo dienai, vietos ir laiko su Vilniaus arkivyskupijos kurija ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija prie Lietuvos Respublikos kultūros ministrerijos.
Tuo asm. DONATAS VELYKIS padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR administracinių, teisės pazeidimų kodekso 161 str.
Administracinio teises pazeidimo fakta. patvirtino liudytojai: Petras Neniskis, Konstitucijos pr. 3, Vilnius________________________________________"

tekstas netaisytas

Dėl derinimo su „Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos“ feisbuko komentaruose Velykis pakomentavo taip, kad jie į tą parazituojančią kultūros veikėjų įstaigą net nesikreipė, tačiau šventės metu parazitai patys jam paskambino ir telefonu jie sutarė, kad VPVKRDprLRKM pareikš pretenzijas tik tuo atveju, jeigu po renginio bus padaryta kokia nors žala kinietiškam marmurui, nuo Pakso laikų užgulusiam Lietuvos istorinį paveldą.

Stebėti vyksmą galite feisbuke - Donato Velykio gardelyje http://www.facebook.com/neronoop#!/neronoop?v=wall

Labai įdomu į kokį iškrypimą išsigims šitas kurijos bandymas nugesinti pilietinį pasipriešinimą - ji juk negali sukurti precedento reikštis ir kitiems aktyvistams, norintiems gyventi pagal savo, o ne pagal žydkrikščionių okupantų tvarką...

Jaučiu, gali būti linksma.

Tokį respektą A. Mamontovas tikriausiai gavo tik už Gatvės Muzikos Dieną. Džiugu, kai garsūs žmonės prabyla apie šią didelę problemą. Kuo daugiau tokių žmonių apie tai kalbės, tuo greičiau žmonės spjaus ant auksu aptekusio Vatikano ir tiesiog tikės tuo, kuo tiki.

Kadangi vėl palietėme šią opią temą, kviečiu paskaityti labai puikų interviu su Sigitu Parulskiu – dar vienu labai protingu ir išskirtinai įdomiu žmogumi. Kaip teigia pats S. Parulskis, „Dvasingumas“ – sąvoka be turinio. Sąmoningumas – aiškesnis dalykas: žmogus įsisąmonina savo tikėjimą – kuo ir kodėl jis tiki.“ Autorius jam antrina savo klausimu-teiginiu: „Sąmoningas žmogus niekad nesakys: „galvok, ką nori, argumentuok, kaip nori, vis tiek aš tikiu, ir man tavo argumentai nesvarbūs“. O dvasingas žmogus turbūt dažnai taip sakys.“

Pagalvojau, labai puikios dvi mintys. Aš dar pridėčiau, kad žmogus gali būti sąmoningas netikėdamas jokiu dievu – svarbu, kad elgtųsi sąmoningai ir turėtų vertybių. Gaila, kad tikintys žmonės labai dažnai negali suprasti, jog ateistai ir agnostikai gali turėti vertybių, gali būti mąstantys, teisingai gyvenantys žmonės. Ir kad gali turėti teisę gyventi kitaip, nei jie.

Paskaitykite interviu, ypač teisingas paskutinis pasisakymas.

„Netikintys europiečiai persekioja krikščionis veikiau kaip politinius priešus nei kaip religinius priešininkus; jie neapkenčia religijos veikiau kaip partinių pažiūrų, o ne kaip klaidingo tikėjimo, kunigą jie atstumia ne kaip Dievo atstovą, o kaip valdžios šalininką.“

Tai visiškai atitinka mano mintis. Tai visiškai paaiškina tą mano susierzinimą ir mano piktus įrašus, kai koks nors jau nusenęs monsinjoras ar koks save pervertinantis ir susireikšminęs ūmus krikščionis politikas pradeda pezėti visokias nesąmones apie religijos pirmumą prieš Konstituciją. Nors religijų mokymas ir pažiūros man šiek tiek ir sukelia nepiktą juoką, bet tai tėra smulkmena palyginus su pykčiu, kai krikščionys Lietuvoje kišasi į įstatymų leidybą ir valstybės valdymą.

O žinote, kas nuostabiausia? Kad ta citata parašyta 1865-1840 metais. Autorius – Alexis de Toqueville. Senobinės mintys visiškai atitinka šiuolaikines aktualijas.