Vienas žmogus gali sugriauti viską. Popiežius Benediktas XVI musulmonus sveikino su Ramadano pradžia, ne kartą kalbėjo apie santarvę. Kitaip sakant, gerino krikščioniško ir musulmoniško pasaulių santykius. Barakas Obama taisė santykius su Artimaisiais rytais. Tačiau atsirado T. Jonesas, kuris nusprendė, kad islamiškąjį pasaulį įspės, sudegindamas Koraną.

Toks poelgis sužlugdys viską, ką bando kurti JAV ir krikščioniškasis pasaulis. Nesvarbu, ar radikalas, ar tiesiog nuoširdžiai tikintis musulmonas, pyktis užplūs arabiškąjį pasaulį. Nors visa JAV vadovybė ir atsiribojo nuo šio poelgio, daugumai skirtumo nebus. Taigi pastorius, kuriam nė motais geopolitinės, ekstremistinės pasekmės, griauna viską. Nors vargu, ar tokiems radikalams yra skirtumas.

Kodėl? Sunku įlysti į žmogaus galvą. Galima teigti, kad jis tiesiog kvailas (labiau tiktų stipresnis žodis). Tačiau kyla ir kitokių minčių. Viena iš jų – noras sumenkinti islamą. Tiksliau, provokuojant įrodyti, kad islamas yra nepakanti religija, kuri paremta smurtu. Na, įsivaizduokite, kad Koraną sudegino, ekstremistai už tai supyko ir ką nors iškrėtė JAV. Tada bus galima toliau šaukti, jog musulmonai blogi. O pastaruoju metu pats islamas nebebuvo vadinamas blogio įsikūnijimu – viskas nuėjo valdžios lygmenimi. Kitaip sakant, dėl blogų dalykų šalių viduje kalti sustabarėję įstatymai.

Kam tai naudinga? Pirma į galvą šovusi mintis – ginklų gamintojams. Taip, tai sąmokslo teorija, tačiau kyla klausimas, ar tam įtakos nepadarė būtent jie. Kodėl mažos bažnytėlės nereikšmingas pastorius nusprendė taip drąsiai elgtis? Gal turi užnugarį? Skamba logiškai. Kovos su talibais greitu laiku turėtų nurimti, papildomų lėšų naujiems ginklams nebereikia. Ginklų pramonei vėl šiokia tokia stagnacija. Negerai – reikia įpilti žibalo į ugnį, kad konfliktas taip greitai nesibaigtų.

Blogai jau vien tai, kad iškelta tokia idėja – Korano deginimas. Jei ji bus įgyvendinta, teks neatitraukti akių nuo užsienio naujienų…

Šiai dienai sąmokslo teorijų pakaks.

Musės taip lengvai nepagausi. Aš turiu treniruotis ir galiu ją sumedžioti. Aš daug gudresnis už ją. Aš galiu suvokti, kas vyksta, galiu ne tik sumedžioti – aš galiu atsisakyti medžioklės. Aš laisvas, mano galva – ištisas kosmosas. Žmogus – didžiausias Kūrėjo (Gamtos arba Dievo, kaip norit) šedevras. Ką jūs matėte dar tobulesnio?

Prieina žmogus juodais drabužiais ir sako:

– Ne, žmogus nėra tobulas.

Kas jame padaryta blogai?

Juodaskvernis teologas dėsto:

– Jo blogi instinktai, žemi potraukiai, jis turi nešvarių organų, tokių, kaip penis, makštis, užpakalis… Visas jo kūnas nuo juosmens į apačią yra bjaurus!

Bet papuasai mano kitaip, jie nedalija kūno į blogus ir gerus, o indai net garbina penį, penio stabui neša gėlių...

– Žmogus klysta, jis daro blogus darbus! – pagaliau sušunka teologas ir atskleidžia savo mąstymo klaidą. Pasirodo, jis veiksmą painioja su veikėju, ligą – su ligoniu. Tų dalykų nuo pasaulio pradžios jis neįstengia arba tyčia nenori atskirti.

Skaitau: snaiperis nušovė žmogų. Ar blogas šautuvas, kuriuo buvo nušautas žmogus? Automobilis įvirto į griovį – ar tikrai blogas automobilis? Peilis perdūrė nekalto žmogaus širdį – ar blogas peilis? Kompiuteris apskaičiavo neteisingą prognozę – ar tikrai sugedęs kompiuteris?

Ištyrę tuos daiktus, ekspertai nustatė, kad snaiperio šautuvas labai gerai padarytas, ir tik tokiu galima kliudyti taikinį už kelių kilometrų. Dėl avarijos kaltas ne automobilis, nes jame nebuvo jokio gedimo, peilis aštrus ir tinka pjaustyti mėsą, o kompiuteris nėra sugedęs.

Išvada – šitie daiktai geri, jų taisyti nereikia. Bet jie gali daryti žalą. Arba duoti naudos. Kai šitais daiktais padaromi nusikaltimai, jie tampa nusikaltimo įkalčiais. Bet kitą dieną jais galima nudirbti neblogą darbą.

Žmogus būna girtuoklis, bet tik tada, kai girtauja. Kai jis nustoja girtavęs, ar ir tada girtuoklis? Ir kai liaujasi vogęs - ar ir tada vagis? Kam smerkti žmogų, jeigu užtenka pasmerkti negerą darbą? Kam išmesti kompiuterį, jeigu galima jam įdėti teisingą programą?

– Nieko nebus, – sako teologas.

Pasiknisęs jis pagaliau randa atsakymą senoje bažnyčios žiurkių apgraužtoje knygoje:

– Jo prigimtis bloga.

Ak taip, prigimtis!.. Vadinasi, viskas beviltiška?

– Neprarask vilties! - atkunta teologas. – Tave išgelbėtų krikštas, švenčiausias sakramentas, išpažinties, sutvirtinimo ir kiti sakramentai... Dar šventintas vanduo, smilkalai, šventieji paveikslai ir statulėlių galia…

Iš kur aš juos gausiu? „Maximoj“ šito nėra!

– Turiu aš! Galiu padaryti paslaugą, – pasisiūlo teologas ir iš po juodo skverno jam išlenda paauksuotas kryželis. Pasirodo, tai – kunigas, profesionalus sielų ganytojas!

– Pradėsim nuo krikšto…

Ak štai! Esu taip sugadintas, kad be bažnyčios meistrų neapsieisiu. Pats Dievas prie manęs nagų nebekiš – su tokiu šliužu kaip aš jis net nebendraus, kreiptis į jį galiu tik per tarpininką – parapijos kunigėlį. Virš jo dar yra visa piramidė tarpininkaujančių darbuotojų: vyskupai, kardinolai ir, žinoma, popiežius, paties Dievo įgaliotasis vietininkas.

Ir kas po to? Kai visi tie burtai su manimi bus atlikti? Ar jau negirtausiu, nevogsiu, nepaleistuvausiu ir nedarysiu kitų klaidų?

– Ne, – sako kunigaujantis teologas. – Tu darysi klaidas ir vis eisi pas mane išsigelbėti, o aš tau atleisiu savo šefo, atsiprašau, Dievo, vardu. Svarbu priklausyti mūsų bažnyčiai.

Bet aš noriu mesti girtavęs, man gėda vogti, norėčiau gyventi kitą gyvenimą!

– Tai jau puikybė, – sako juodaskvernis. – Be to, tai beviltiška. Juk tavo prigimtis sugadinta.

Žodžiu, be jo ir be jo kontoros man šakės.

Daug kas tiki tuo gudručiu ir žaidžia jo pasiūlytą keistą žaidimą. Žudo ir bažnyčioje plaunasi kraują, vagia ir bažnyčioje nusikrato kaltės, girtauja ir bažnyčioje išsiblaivo… Tikrai išsipagirioja po šventųjų sakramentų?

Oi ne, blaivytis geriau neurologiniame skyriuje, tai žino ir kai kurie kunigai. Girtavimas – keista yda, nuo kurios bažnyčia padėti negali. Net kunigams, kai po savaitės ar mėnesio ištinsta jų veidas. Bažnyčia gali išklausyti išpažinties, pašerti užburtais plotkeliais, apšlakstyti šventintu vandeniu, pakvėpinti smilkalais, bet kas iš to? Pagirios lieka!

Pasirodo, girtavimas - ne tik yda. Tai dar ir liga! Nuo jos neišgysi, bet gali mesti girtavęs. Sakramentai čia nepadės – turi liautis būti girtuoklis. Turi pasikeisti, turi būti tarsi kitas žmogus. Tada išvengsi kančių.

Ar tai iš tiesų įmanoma? Šis klausimas kamuoja milijonus alkoholikų, narkomanų ir kitų nelaimingųjų.

– Ne, žmogus laisvas būti negali, – sako juodaskvernių agentas. – Jis arba priklausys nuo kvaišalų, arba nuo mūsų bažnyčios. Mes galim pasiūlyti gerų smilkalų…

Ar tik vėl nemeluoji, dvasiškas tėve? Milijonai alkoholikų, narkomanų atgimsta be tavo užburto vandens ir atsikrato ydos. Milijonai nusikaltėlių be tavo sakramentų apsisprendžia gyventi kitaip ir daugiau jie – ne nusikaltėliai.

Pažiūrėk, kunigėli, ką sako vienas Mokytojas, kurio vardą pasivogė tavo kontora:

– Jūs turite gimti iš naujo. Jeigu neatgimsite ir netapsite  tarsi vaikai, jūs nematysit gyvenimo.

Tai va, mes galim atgimti! Mes galim atgimti realiai, o ne žaisti kvailus žaidimus tavo bažnyčioj ir po to vėl girtauti, vogti, žudyti bei veidmainiauti. Mes iš tiesų galim nustoti vogę, girtavę bei veidmainiavę, ir tai įrodė milijonai žmonių.

Štai keturiolika metų nebegeriu, ir niekas iš aplinkinių manęs nebelaiko girtuokliu. Kodėl aš ne girtuoklis? Todėl, kad nebegeriu!

Pasirodo, tai, ką bažnyčios profesionalai vadina „prigimtimi”, tėra socialinės etiketės. Pasikeitė veiksmas – pasikeitė etiketė. Kol kunigas švaistosi krapyla ir užsiima burtais – tol jis kunigėlis. O jeigu atsikvošėtų ir liautųsi?..

Atia, dvasiškasis tėveli, matau, tu lieki prie savo. Laiminu tave abrakadabra, tegu tave globoja Kalėdų Senelis, Snieguolė, Ali Baba ir 40 dvisparnių angelų bei arkangelų!..

„Brangieji draugai! – prasideda vienintelis, ilgą laišką primenantis Žano Meljė kūrinys „Testamentas”. – Gyvas būdamas, aš negalėjau atvirai pasakyti, ką maniau apie santvarką ir žmonių valdymo būdą, apie jų religijas ir papročius. Tai būtų sukėlę labai pavojingas ir liūdnas pasekmes. Todėl aš nutariau pasakyti jums tai po savo mirties”.

Žano Meljė rankraštyje tai ne vienintelė vieta, kur jis nedviprasmiškai sako, kad gyvas būdamas negalėjęs rizikuoti viešai parodyti savo įsitikinimų. Štai kitoje vietoje jis rašo: „...Aš šimtus kartų buvau per plaukelį nuo to, kad viešai ir skandalingai išreikščiau savo nepasitenkinimą, neturėdamas jėgų dangstyti savo pasipiktinimo, slėpti jo savyje. Vis dėlto sutramdydavau save ir stengsiuos taip elgtis iki mirties, nenorėdamas, kol dar gyvas esu, užsitraukti dvasininkų pykčio ir tironų žiaurumo. Aš, brangieji bičiuliai, noriu mirti taip pat ramiai, kaip gyvenau. Kadangi nė karto nesu davęs jums pagrindo norėti man pikto ir džiaugtis mane ištikusia nelaime, tai nemanau, kad jums būtų prie širdies, jeigu mane imtų persekioti. Štai kodėl nutariau tylėti.”

Lengviausia čia įžvelgti baimę senioko, susirūpinusio, kaip nepadarytų kvailysčių ir ramiai nugyventų paskutines dienas. Bet, taip manydami, būtume labai neteisūs. Jis niekada nesielgė kaip bailys, tik turėjo pakankamai išminties, kad per neapdairumą ar neatsargumą leistų sužlugti didžiausiam savo gyvenimo reikalui. Pats Žano Meljė gyvenimas, nors mes apie jį žinome ir nedaug, rodo, kad bailumas – ne Žano Meljė savybė.

Apie 1716 m. Etrepinji senjoras Antuanas de Tūli sugalvojo kažkokią naujovę valstiečiams plėšti. Šie vieningai stojo prieš jį. Ir štai paaiškėjo, kas gi iš tikrųjų yra kiurė Žanas Meljė, su kuo jis. Mus yra pasiekusi žinia, kad jis griežtai atsisakė per pamaldas pagerbti senjorą. Tada įtūžęs Antuanas de Tūli po bažnyčios langais ėmė trimituoti medžioklei. Pamaldos buvo sutrukdytos. Žano Meljė kantrybė trūko. Jis iš sakyklos ėmė pliekti savo senjoro savivalę. Kliuvo ir apskritai dvarininkijai. Bažnyčios sakykla pasidarė panaši į revoliucinę tribūną. Bukapročio didiko supratimu, tai buvo išpuoliai tik prieš jį, todėl jo skunduose į Reimsą maištingas kunigas neapibūdinamas kaip bažnyčios ir karaliaus priešas. Senjoras ieško priekabių tik asmeniniame kunigo gyvenime.

Šiaip ar taip, šiuos skundus arkivyskupija nutarė patikrinti. 1716 m. birželio 12 d. revizijos akte tarp kita ko parašyta, kad Žanas Meljė įžeidęs vietos senjorą, šalia jo suolo bažnyčioje pastatydamas ir prastuolių suolus. Šis nedidelis faktas irgi rodo maištingas kunigo nuotaikas. Apie tai vėl buvo pranešta Reimso arkivyskupui kardinolui de Maji. Bažnyčios kunigaikštis įtūžo: kunigas, užuot gynęs senjorą nuo besišiaušiančių valstiečių, pats kursto parapijiečius!

1716 m. birželio 18 d. pas arkivyskupą buvo ir „nusikaltėlis” Žanas Meljė, ir „nukentėjęs” senjoras Antuanas de Tūli. Žanas Meljė nė nemanė atgailauti už „paklydimą”, o kovojo toliau – išsitraukęs iš anksto parašytą dvarininkiją kritikuojančią kalbą, perskaitė ją abiem didikams. Nesunku suprasti, kad nenuolankus kunigas neliko nenubaustas. Be to, arkivyskupas pareikalavo, kad šis paragintų parapijiečius pasimelsti už savo senjorą. Ir pirmą sekmadienį po sugrįžimo iš Reimso Žanas Meljė „paragino”:

„Štai kokia paprastai būna vargšų kaimo kunigų dalia. Arkivyskupai, irgi senjorai, niekina juos ir nesiklauso jų; jų ausys atviros tik dvarininkams. Tad pasimelskime už mūsų kaimo senjorą... Prisiminkime, kad jis turtingas žmogus... Didžius jausmus, kurie tik ir sukuria tikrai kilnius žmones, jis visada laikė žemiau už turtus, darančius žmones godžius ir tuščiagarbius. Pasimelskime gi, kad dievas atleistų jam ir suteiktų malonę išpirkti aname pasaulyje piktą elgesį, čia nuo jo patirtą vargšų, ir savanaudiškumą, parodytą našlaičiams.”

Be abejo, ši „malda” nepradžiugino jau pasiruošusio švęsti savo pergalę nuožmaus didiko. Vėl skundai. Vėl liepia atvykti aukštos kilmės arkivyskupas. Bausmė šį kartą dar sunkesnė. Žanas Meljė, suprantama, galėjo ir toliau sakyti maištingus pamokslus, rinkti bausmes, galų gale atsidurti kalėjime. Bet jis to nedarė – nutilo. Bailumas? Ne. Jis suvokė, jog šitoks kovos būdas beprasmiškas. Tolesnis Meljė karščiavimasis būtų buvęs naudingas įtik senjorui – nenuolankų kunigą būtų galima tvirčiau prigriebti.

Maištingas kunigas suprato, kad varguolių priešai – tai ne senjoras de Tūli ir kardinolas de Maji, jų priešai – tai visi dvarininkai ir juos remiantys dvasininkai. Liaudis niekuomet nelaimės, jeigu kovos tik su blogais dvarininkais ir piktais kunigais, o ne su visu feodaliniu režimu. Liaudį reikia pažadinai, kad ji šį įspėjantį balsą išgirstų. Iš Etrepinji bažnyčios sakyklos Žaną Meljė girdėjo tik parapijiečiai, maždaug 150 vietinių gyventojų, vienas kitas prašalaitis. Bet to buvo per maža vien todėl, kad šį silpną balsą nesunkiai galėjo nutildyti. Į kovą kviečiantis balsas turėjo aidėti nenutrūkstamai, jį turi girdėti visa maištaujanti Prancūzija. O tai ir buvo visų sunkiausia – pasiekti, kad tavo balsą išgirstų, priversti, kad tave išklausytų. Mes Žaną Meljė kaip tik dėl to ir vertiname, kad jis itin sunkiomis sąlygomis ir nepalankiausiomis aplinkybėmis sugebėjo tai pasiekti.

Po nesibaigiančių sunkių konfliktų su šio pasaulio galingaisiais Žanui Meljė pasidarė aišku, kad laimėti atvirą kovą jis neturi jokių galimybių. Iškilo klausimas, kaip vis dėlto pasiekti savo, perduoti liaudžiai savo mintis. Ilgai mąstęs ir svarstęs, nelinkęs pasiduoti kunigas pasirinko... testamentą.

Dar pirmykštės visuomenės laikais atsiradęs prietaras laikyti paskutinę mirštančio žmogaus valią pomirtinio pasaulio balsu buvo labai gyvybingas ir tada. Savo mintims išreikšti Žanas Meljė sumaniai pasirinko tas galimybes, kurias teikia testamento jėga. Jis žinojo, kad pagal visas notarines taisykles apiformintas testamentas negali likti neįvykdytas, juo labiau kunigo testamentas. Vadinasi, jeigu jis kaip savo paskutinę valią nurodys, kad testamentas turi būti perskaitytas bažnyčioje susirinkusiems parapijiečiams, taip ir bus padaryta. Be to, Žanas Meljė buvo tikras, kad jo testamentas sukels skandalą, po kurio būtinai seks tyrimas. Tai reiškia, kad testamentas bus perskaitytas visų gretimų parapijų kunigams ir Reimso arkivyskupijos administracijai.

Žanas Meljė apdairiai parašo visiems jiems priešmirtinį laišką, siūlydamas iš pradžių rimtai apmąstyti jo įrodinėjimus, o paskui jau arba sutikti su jais, arba mėginti paneigti. Vadinasi, tuo jis pasirūpino, kad „Testamentas” bent jau iš pradžių nebus sunaikintas, kad jo mintys iškart bus žinomos nemažam žmonių būriui ir kad jos bus svarstomos.

Dabar Žanui Meljė reikėjo pasiekti, kad žmonės, į kuriuos jis kreipėsi, juo patikėtų. Skaitytojo ar klausytojo pasitikėjimą „Testamento” autoriumi stiprino dvi aplinkybės.

Visų pirma, Žanas Meljė nelaikė savęs nei didžiai mokytu, nei talentingu (kad jis per daug kuklus, įsitikiname, vos pradėję skaityti „Testamentą”). Todėl jis nemanė, kad sako kažkokias naujas tiesas. Jo nuomone, tai ne mažiau gerai žinoma visiems, kurie mąsto. Kam gi neaišku, kad gėris ir tiesa malonūs, o melas, neteisingumas, priespauda– nepakenčiami? Bet vis dėlto pasaulyje tiek daug neteisybės ir smurto, kad varguolis per ašaras nemato saulės šviesos. Išsilavinę, didieji žmonės žino, kodėl varguoliai nelaimingi, bet nesako jiems tiesos arba tyli, tuo gausindami ir šiaip jau nepakeliamą blogį. Varguolių bėdoms jautrus kunigas ir kreipiasi į savo mielus parapijiečius: „Brangieji draugai, kiek leis mano nedideli ir riboti sugebėjimai, aš pasistengsiu, nieko neslėpdamas, atskleisti jums visą tiesą”. Sako paprasta maniera, taip pažįstama iš daugybės jo pamokslų, sakytų per daugiau kaip 40 kunigavimo metų. Nesunku įsivaizduoti, kad toks nuoširdumas patraukia.

Skaitytojų pasitikėjimą Žanu Meljė kėlė ir testamento, kaip kreipimosi būdo, specifika. Į jus kreipiasi tas, kuris netrukus mirs! Tai pastebėjo jau Volteras, vienas Švietimo epochos idėjinių vadų: „Žano Meljė „Testamentas” žavi. Jis įtikina tuos, kurie jį perskaito – ir tai pats stipriausias iš visų argumentų. Žanas Meljė turi įtikinti visą pasaulį. Kodėl jo evangelijos tiek mažai išplatinta? Jūs ten Paryžiuje per daug jau šalti ir vangūs! Jūs slepiate savo žibintą”.

Kokiu tikslu Meijė rašė savo ,,Testamentą”, geriausiai paaiškina jo laiško gretimų parapijų klebonams žodžiai: „Jeigu norėsite atsakyti į šį laišką, adresuokite jį liaudžiai, kuri pasiims mano arba, tiksliau, savo reikalo gynimą, nes kalbama visai ne apie mane, ne apie mano asmenišką interesą...”

Kaip tik todėl, kad „Testamente” kalbama apie vargingų žmonių interesus, Žanas Meljė taip kruopščiai ir su pasiaukojimu jį rašė, perrašinėjo ir organizavo jo saugumą. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip buvo.

...Šešios dešimtys metų slegia nenuolankaus kunigo pečius. Gal dar ir nesunki būtų ši metų našta, jei ne pašlijusi sveikata. Kojos štai pasidarė sunkesnės. Ir širdis ima pavargti. O svarbiausia – akys vis labiau atsisako tarnauti. Reiktų pailsėti. Bet dar neparašytas paskutinis „Testamento” lapas, dar daug svarbaus nepasakyta mieliems žmonėms – nelaimingiems vargšams. O laikas nenumaldomai skrieja ir nešasi į nebūtį paskutines gyvenimo dienas. Delsti negalima.

Palengva, bet tvirtai ant balto popieriaus lapo gula viena po kitos eilutės, vienas prirašytas lapas ant kito. O kiek jų, didelių, jau prirašytų glausta Žano Meljė rašysena! Šimtas, du šimtai, trys šimtai... Štai jau atidėtas į šalį paskutinis, trys šimtai šešiasdešimt šeštasis lapas. Bet pavargusi ranka vėl atkakliai vedžioja eilutę po eilutės naujame: Meljė ruošia antrąjį „Testamento” egzempliorių. Juk „Testamentas” turi pasiekti adresatą – Prancūzijos liaudį, o vienas egzempliorius gali neįveikti visų šio duobėto ir vingiuoto kelio sunkumų. Ir beveik aklas, sunkiai sergantis kunigas parašė antrą, paskui trečią egzempliorių. O dar reikia, kad prieš mirtį visi egzemplioriai būtų savo vietose.

Ir štai vienas jų keliauja į Sent Meneuldo miesto teismo registratūrą (mes pasakytume, notarinę kontorą). Čia jis įgis dokumento galią. Kitas egzempliorius atsiduria Reimso arkivyskupo dvasinio teismo žinyboje; prie jo buvo dar pridėtas laiškas Reimso generalinio vikaro vardu (Žanas Meljė, matyt, tikėjosi, kad čia su jo rankraščiu galės susipažinti išsilavinę kunigai, kils ginčai). Trečias egzempliorius buvo skirtas advokatui Leru – Žano Meljė pažįstamam Mezjero mieste. Prie rankraščio dar buvo pridėtas ir laiškas gretimų parapijų kunigams.

Toks atsargumas gali atrodyti perdėtas. Bet jis buvo labai pagrįstas; kaip matysime vėliau, tikslą pasiekė tik „atsarginis”, trečias egzempliorius.

Kada „Testamento” autorius mirė, nežinia. Aišku tik tiek, kad 1729 m. birželio 27 dieną, jis dar buvo gyvas (išliko dokumentas, kurį jis pasirašė tą dieną), o tų pačių metų liepos 7 d. jau buvo aprašytas mirusio kunigo turtas.

Nelabai aiškios ir Žano Meljė mirties aplinkybės. Gana gausioje literatūroje apie šį kunigą ateistą dažniausiai sakoma, kad jis nusimarinęs badu. Vadinasi, savižudybė? Ką gi, pagrindo tokiam teigimui netrūksta. Prisiminkime: savo jėgomis Žanas Meljė nieko negalėjo pasiekti kovoje su neteisinga ir žiauria gyvenimo tvarka. Todėl jis pasitelkė pagalbon „Testamento” idėjas, kurių negalima nubausti, įkišti į kalėjimą ar nužudyti. Idėjas, kurios dirbs jo darbą, kai jo paties nebus. Štai „Testamentas” baigtas. Visi jo egzemplioriai – jiems skirtose vietose. Dabar kiekviena Žano Meljė nugyventa diena yra diena, kada tyli jo ginklas, į kurį sudėta tiek vilčių. Kitaip tariant, kiekviena tokia diena reiškia, kad Žanas Meljė nekovoja. Išeina, kad kovai su žiauria feodaline tikrove gyvas Žanas Meljė dabar visiškai nereikalingas. Netgi kenksmingas. O su tokia padėtimi kovingas kunigas, kiek mes jį pažįstame, neturėjo ramiai sutikti.

Beliktų viena išvada – Žanas Meljė savo gyvenimą iš tikrųjų baigė savižudybe. Juo labiau kad tai lyg ir patvirtina jo paties žodžiai laiške gretimų parapijų kunigams: ,,Ir jeigu jūs laikysite mane vertu pagyrimo, man nė į galvą neateis didžiuotis tuo. Aš nelaukiu iš jūsų nei pagyrimų, nei priekaištų, netgi atsakymo man, todėl, kad greit mirsiu. Ir aš priverstas palikti pasaulį, tai yra aš turiu užbaigti savo dienas anksčiau, negu jums bus perduotas šis laiškas” 4. Kai savo darbą atlikęs maištingas kunigas pasijuto nebereikalingas, jis ir mirė, kad gyventų ir kovotų jo idėjos.

Ir vis dėlto sunku tuo patikėti. Štai Žanas Meljė notariškai apiformina vieną savo „Testamento” egzempliorių. Vadinasi, jis šitaip daro todėl, kad tas egzempliorius būtų viešai perskaitytas bažnyčioje,– tokia mirštančiojo valia. Bet paskutinės savižudžio valios galima ir nevykdyti. Tai Žanas Meljė žinojo itin gerai. Taigi savižudybė galėjo būti naudinga tik jo priešininkams. Tuo tarpu jo paties reikalą, viso gyvenimo viltį, ji galėjo tik negrąžinamai palaidoti.

Logiškiausia būtų tokia išvada: į taip kruopščiai Žano Meljė planuotą smūgį bažnyčia atsakė svariu kontrsmūgiu. Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis Žanas Meljė sunkiai sirgo, be abejo, ir taip jau paliegęs seniokas labai nusilpo ir, ko gero, negalėjo valgyti. O tuo tarpu atėjo ir mirtis. Reikėjo vykdyti paskutinę, pasirodo, tokią nemalonią bažnyčiai mirusio jos tarno valią. Tačiau bažnyčia turi ilgaamžę patirtį, kaip išeiti sausai iš nemalonios padėties. Paskelbti, kad pavojingas kunigas nusimarino badu, taigi yra savižudis, be abejo, nebuvo sunku. Tokiu atveju bažnyčia turi laisvas rankas – gali nevykdyti jai priešiškos mirusiojo valios, gali net sunaikinti jo ,,Testamentą”, ką ji veikiausiai tuoj pat ir padarė. Toks pat likimas ištiko ir antrąjį „Testamento” egzempliorių. Vadinasi, tik savo autoritetą gindama, bažnyčia padarė nekenčiamą priešą savižudžiu – Žanas Meljė čia niekuo dėtas.

Atrodo, kad Žanas Meljė numatė ir tokį galimą bažnyčios žingsnį, nes Reimso departamento archyve rastas toks, neaišku, kam skirtas, paskutinėmis gyvenimo dienomis jo parašytas raštelis: „Tegu būna žinoma Kristaus išpažinėjams ir tegu juos nuramina, kad aš tvirtai ketinu viską daryti taip, kaip reikia daryti pagal mūsų vadinamosios bažnyčios taisykles”. Kitais žodžiais tariant: aš puikiai žinau, koks sukčius ta bažnyčia,– tegu nemėgina apgauti!

Tai, kad Žanas Meljė apsvarstė visus galimus atvejus, irgi patvirtina mintį, jog jis negalėjo padaryti tokios kvailystės – nusižudyti. Žanas Meljė žuvo nelygioje kovoje dėl liaudies išvadavimo. Jis mirė, nekenčiamas turtuolių ir apgailimas vargšų, sugebėjęs sunkiausiomis aplinkybėmis neatiduoti priešui savo kovos vėliavos – „Testamente” skelbiamų tų idėjų, išsaugojęs ją ateities kovotojų kartoms.

Alfredas Tytmonas. Žanas Meljė. Knyga mokiniams. V.: Šviesa, 1989.

Pasiskaitykite, visai smagus delfinariumo įrašas, kol nepradeda apie Landsbergį-Šūdkalnį pezėti.

Tačiau linksmiausia pabaigoje... Užfiksavau ateities kartoms:

<!--break-->

Pamiršo diedukas, kad lietuviai visų pirma yra buvo ir bus PAGONYS - ir savo kerzais visų pirma išspardys būtent žydkrikščionių okupantų subines, o tik tada imsis visų kitų šiukšlių bei parazitų.

Nors iš tiesų, mano nuomone taip pasireiškia natūralus visuomenės keitimosi procesas dėl dabar veikiančio naujojo socialinio laiko (kai vyraujančios technologijos keičiasi greičiau negu žmonių kartos - blyn, skaitykit KOBą) - pradeda aižėti šimtmečiais galiojusios socialinės formos ir sistema, kurioje vienas „elitas“ draugiškai čiulpė kitam „elitui“, kad kartu galėtų pisti nieko nesuprantančių debilų minią.

Įdėmiai skaitau, sužinau daug naujų dalykų, surandu daug naujų požiūrių į istoriją, kuris mane kartais nustebina…

Bet gal taip ir turi būti.

Juk ne kasdien miršta paskutinis LTSR LKP CK pirmasis sekretorius, tapęs pirmuoju Lietuvos Respublikos prezidentu…

Priminiau A.Brazausko pareigas todėl, jog, prisipažinsiu, visada būdavo nejauku matyti kadrus, kuriuose jis užfiksuotas klūpantis bažnyčioje ar besižegnojantis. Panašiai jaučiuosi ir šiomis dienomis, kai televizijos diena iš dienos rodo, kaip “A.Brazauskas grąžino Vilnaus Katedrą tikintiesiems”.

Šia prasme Č.Juršėnas man visada būdavo mielesnis:)

Nejauku man ir dabar, kai girdžiu prezidentę ir kitus rimtus žmones svarstant apie Lietuvos Bažnyčios padarytą klaidą ir bažnyčios hierarchų sąžinę.

Nejauku todėl, kad susidaro įspūdis, jog kai kas pamiršta, kas koks yra Lietuvos valstybės ir joje veikiančių religinių organizacijų santykis ir ką apie tai sako Lietuvos Konstitucija:

43 straipsnis

Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.
Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises.
Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti.
Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.
Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu.
Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
Lietuvoje nėra valstybinės religijos.

Tiems, kas moka skaityti, mano supratimu, neturėtų kilti jokių klausimų dėl Lietuvos katalikų bažnyčios sprendimo aukoti mišias už A.Brazauską be jo karsto Vilniaus Katedroje.

Kalbos apie tai, kad “žmogiška ir etiška” reikalauti, kad būtų vykdoma paskutinė velionio valia, mano supratimu yra visiška nesąmonė. Ir, beje, iš dalies atspindi A.Brazausko ir jo gerbėjų požiūrį į valstybę, visuomenę bei jų tarpusavio santykį. Taip pat ir į etiką.

Gal Valdovų rūmai Lietuvoje ir bus kada nors užbaigti, tačiau valdovų laikai, laimei, jau negrįžtamai baigėsi.

Kita vertus, kilusios diskusijos taip pat liudija apie nesveiką valstybės ir Lietuvos katalikų bažnyčios santykį. Nesveiką ta prasme, kad valdžia visada stengėsi pasinaudoti Katalikų Bažnyčios įtaka savo naudai, o Bažnyčia dažnai tam norui nesipriešindavo. Nes žinojo, kad už tai bus atlyginta. Ir būdavo.

Tačiau naivu buvo galvoti, kad atlyginimo už paslaugas visada norės tik Bažnyčia…

Visada juk ateina laikas mokėti už tai, ką gauni.

Tas laikas atėjo su A.Brazausko mirtimi.

Gera pamoka visiems. Ir galbūt gera paskata šiek tiek kitaip pažiūrėti į valstybės ir bažnyčios santykį.

Gal tikrai geriau tegul bažnyčia (ir ne tik katalikų) laisvai say tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus. Ten, kur joms tai priklauso daryti: maldos namuose, religinėse mokylose, vienuolynuose. Tačiau ne Seime, valstybinėse mokyklose ar ginekologų kabinetuose.

O valstybė gal tegul tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus (Konstituciją), kuri bažnyčiai jokio kito vaidmens, išskyrus tikinčiųjų sielų ganymą, nenumato.

Tie, kurie tiki tuo vaidmeniu, ir bus išganyti.

Geriau vėliau negu niekad – užimtas įvairiais darbais prieš atostogas, pavėluoju su naujienomis. O naujienos – mane nustebinusios. Istorija labai trumpai: žmogelis sumanė suorganizuoti eilinį mažutį renginį vaikams Katedros aikštėje – piešimas, žaidimai, etc. Iš savivaldybės sužinojo, kad reikia renginį suderinti su Vilniaus arkivyskupijos kurija. Kurija pasakė „pas mus tik valstybinės šventės“. Organizatoriai spjovė, gavo iš savivaldybės leidimą ir renginį suorganizavo. Vykstant renginiui atėjo purkštaujantis kunigėlis, o po renginio parašė skundą. Dabar organizatoriui gresia įspėjimas arba 2000 Lt bauda.

Už ką??? Pirmą kartą pamatęs jo pareiškimą (šį, viršuje), pagalvojau, jog kelis sakinius iš ten reiktų išbraukti. Tačiau susipažinęs su visa istorija, pagalvojau, ar pats jo vietoje nebūčiau parašęs dar pikčiau. Kai išgirdau apie šį įvykį, pagalvojau, jog žmogus negavo leidimo iš savivaldybės. Tačiau vėliau iš jo paties sužinojau, jog leidimas gautas ir viskas, nepaisant kunigėlio, įvyko sklandžiai ir gražiai. Pasirodo mūsų valstybėje egzistuoja kažkoks Administracinio įstatymo papildymas, kuriame nurodyta – jei nori rengti renginį viešoje, už mokesčių mokėtojų pinigus prižiūrimoje, visų Lietuvos žmonių ir svečių laisvoje erdvėje – Katedros aikštėje, turi atsiklausti Bažnyčios leidimo. Turi atsiklausti religinės organizacijos leidimo šalyje, kurioje nėra valstybinės religijos. Leidimo rengti renginį vietoje, kuri priklauso Vilniaus miestui ir Lietuvos valstybei. Absurdas. Čia tas pats, kaip aš dabar pasakyčiau, jog nuo šiol Fabijoniškėse ir Antakalnyje be mano žinios negali vykti joks renginys. Jokia mugė ar mainų turgelis. Skamba kvailai, ar ne?

Nors pats Donatas sako, jog jam gresia tik įspėjimas, visi suvokiame, jog problema slypi ne tame. Bažnyčia ne tik yra išskirtinė organizacija mūsų valstybėje (nemoka mokesčių, gauna įvairias pašalpas ir t.t.), bet ir savinasi viešąsias erdves. Uždraudžia žmonėms pilnateisiškai jomis naudotis. Šįkart aš tiesiog sėdėjau ir dar kartą pasigailėjau, kad manęs niekada netraukė teisė ir jos nestudijavau – dabar aukočiau daug savo laiko, kad tokie nekorektiški įstatymai būtų pakeisti, nes jie elementariai prieštarauja Konstitucijai.

Niekaip nesuprantu, kokią teisę turi religinė organizacija Lietuvoje nurodyti, ką kam veikti viešoje vietoje? Gal kas man, neprieteliui, paaiškins? Net savivaldybei davus leidimą, žmogus vis tiek bus baudžiamas – kaip taip įmanoma išsivysčiusioje valstybėje?

P.S.: štai ta demoniška šventė, prieš kurią kovoja Bažnyčia. Aš manau, kad savo mėšle sustabarėjusi organizacija jei galėtų, tai ir šiuos pramogaujančius jaunus žmones susemtų ir visiems išdalintų po porą tūkstantėlių baudos. Pikta.

Nutiko neįtikėtinas dalykas - staiga ėmė ir sutapo mano bei Anarchija.lt kūrėjų nuomonė. Beveik 100%.

Manau, kad jūs žinote šį žmogteisistų ir liberastuojančių trockistų, laikančių save alternatyva egzistuojančiai santvarkai, tačiau iš tiesų, gyvenančiai su ja neišskiriamoje simbiozėje, susivienijimą - http://anarchija.lt Aš ten net komentarų nerašau - nes į tą vietą kišti kažkokią informaciją yra ir bus beprasmiška tol, kol aukštesnės jėgos nepastatys jai gilios valančiosios sielos ir proto klizmos.

Taigi, o nuomonės sutapo dėl šio linksmo ir fantasmagoriško nutikimo - Juodaskverniai grasina baudomis Tarptautinės vaikų gynimo dienos rengėjams

Kad geriau pajustumėte kaip atrodė ta šventvagystė, pradėkime nuo skrajučių, kuriomis tėveliai buvo kviečiami į šventę:

Ir kita pusė

Vienas dalykas man kliūna - tai ta žmogteisistiška formuluotė ir tematika „Tarptautinė vaikų gynimo diena“. Tokios „tarptautinės dienos“ pasąmonėje koduoja, kad šiaip jau likusias 364-ias dienas turi būti giliai pofig, kaip tie vaikai gyvena, kadangi mes savo pareigą jau atlikome birželio 1-ą dieną, juos jau apgynėme. Žodžiu, tokios datos paprastai suteikia proga visokios veislės ir pakraipos žmogteisistų kontoroms „vykdyti projektus“, rengti renginius ir tokiu būdu demonstruoti savo būtinumą bei siurbti valdiškus pinigus tolimesnei veiklos imitacijai.

Tačiau šį kartą, bent jau taip atrodo iš aprašymo bei jutūbinių vaizdelių, buvo surengta normali šventė miesto vaikams - be jokio oficiozo ir šlykščios evrosojūzinės pompastikos. Būtent tokia šventė, kokios ir turėtų būti tarpusavyje bendraujančių žmonių visuomenėje.

Štai vaizdai:

ir antras klipukas

O rezultatas gavosi toks - Vilniaus arkivyskupijos kurija (pagal hierarchiją ir paskirtį tai parazituojančios žydkrikščionių organizacijos savivaldybės atitikmuo) apskundė, kad šitos šventės organizatoriai savo barbarišką veiklą Katedros aikštėje vykdė negavę jos leidimo. Šventės organizatoriai apie būsima šventę informavo Vilniaus savivaldybę ir be problemų gavo jos leidimą, o kai kreipėsi į kuriją, buvo katalikiškai pasiųsti nachui.

Todėl organizatoriai nusprendė, kad jiems, kaip laisviems Lietuvos piliečiams susirinkti savo mieste į šventę, turėtų visiškai užtekti ir savivaldybės išduoto popieriuko ir ta proga nusprendė pasavivaliauti - lygiai ten pat pasiųsti žydkrikščionių kontorą ir daryti šventę be raštiško kurijos sutikimo.

Kaip jie patys teigia - šventės metu jokių incidentų nekilo, iš policijos jokių priekaištų negavo, nei šiukšlių nei kitokios savo veiklos pėdsakų nepaliko, ramiai susirinko, ramiai su vaikučiais pašventė ir ramiai išsiskirstė.

O po savaitės prasidėjo cirkas.

Birželio aštuntą šventės organizatoriams paskambino iš savivaldybės ir pranešė, kad gautas kurijos skundas, dėl bezdarių, drįsusių majačintis Katedros aikštėje be šventosios kurijos leidimo beigi palaiminimo ir kurija reikalauja pasiaiškinimo.

Vienas iš organizatorių geranoriškai ir entuziastingai atsiliepė į tą reikalavimą atsiuntęs kurijai štai tokį nuoširdų savo pozicijos išdėstymą:

Aš mielai pasirašyčiau kartu.

Atsakas į pasiaiškinimą buvo numanomas: šventės organizatoriai tą pačią dieną gavo kvietimą į Administracinės komisijos posėdį savivaldybėje, kuris vyks birželio 15 dieną. Jame bus nagrinėjama byla dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR administracinių teisės pažeidimų kodekso 161 str. Už tokį pažeidimą numatoma iki 2000 Lt bauda.

161 straipsnis atrodo šitaip:

161 straipsnis. Miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas.

Savivaldybių tarybų patvirtintų miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas, taip pat miestų ir gyvenamųjų vietovių statinių tinkamos priežiūros taisyklių nesilaikymas – užtraukia įspėjimą arba baudą iki dviejų tūkstančių litų.

Paklausite, o ką vaikų ir jų tėvelių pasibuvimas miesto aikštėje turi bendro su švaros taisyklių pažeidimais jeigu neliko jokių šiukšlių ir jų buvimo pėdsakų ir jeigu aikštė (t.y., „statinys“) buvo tinkamai prižiūrimas ir panaudotas pagal paskirtį?

O visas bendrumas yra surašytas protokole, kurį gavo Donatas Velykis už savo įvykdytą nusikaltimą:

''Vadovaudamasis LR administracini... Žiūrėti daugiauų teisės pažeidimų kodekso 259, 259' , 260 str. surašiau šį protokolą todėl, kad 2010-06-01 18.30 val. Katedros aikštė DONATAS VELYKIS, Vilniaus universitetas studentas, pažeidė Vilniaus miesto tarybos 2008 m, liepos 16 d. sprendimu Nr 1-582 patvirtintų tvarkymo ir švaros taisyklių 36.18 punkto reikalavimus, nes nesilaikė Administracijos direktoriaus isakyme( 2010-05-31 Nr. 40-585) nustatyto reikalavimo t.y. nesuderino akcijos "Tiesos kelias" , skirtos Tarptautinei vaikų gynimo dienai, vietos ir laiko su Vilniaus arkivyskupijos kurija ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija prie Lietuvos Respublikos kultūros ministrerijos.
Tuo asm. DONATAS VELYKIS padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR administracinių, teisės pazeidimų kodekso 161 str.
Administracinio teises pazeidimo fakta. patvirtino liudytojai: Petras Neniskis, Konstitucijos pr. 3, Vilnius________________________________________"

tekstas netaisytas

Dėl derinimo su „Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos“ feisbuko komentaruose Velykis pakomentavo taip, kad jie į tą parazituojančią kultūros veikėjų įstaigą net nesikreipė, tačiau šventės metu parazitai patys jam paskambino ir telefonu jie sutarė, kad VPVKRDprLRKM pareikš pretenzijas tik tuo atveju, jeigu po renginio bus padaryta kokia nors žala kinietiškam marmurui, nuo Pakso laikų užgulusiam Lietuvos istorinį paveldą.

Stebėti vyksmą galite feisbuke - Donato Velykio gardelyje http://www.facebook.com/neronoop#!/neronoop?v=wall

Labai įdomu į kokį iškrypimą išsigims šitas kurijos bandymas nugesinti pilietinį pasipriešinimą - ji juk negali sukurti precedento reikštis ir kitiems aktyvistams, norintiems gyventi pagal savo, o ne pagal žydkrikščionių okupantų tvarką...

Jaučiu, gali būti linksma.

Račai, Račai… Ar Jūs save priskiriate prie krikščionių? Ne? Tai ir komentuoti čia nėra ko. Kitos dimensijos.

Pasaulis pagal Tomą

Pabaigos gal ir nebus, tačiau šumo – jau iki šiandienos nemažai. Kadangi šiandien, gegužės 20-ąją, yra pasaulinė diena „Visi pieškime Mohamedą“!

Diena skirta skleisti laisvą ir nuo neracionalių tradicijų apsaugotą žodį, o taip parodyti solidarumą su karikatūristais, kuriems iki šiol grasinama mirtimi už tai, kad jie išdrįso nupiešti Mohamedą. Jeigu kas nežinote, islamo religijoje draudžiama bet kokiu būdu atvaizduoti Mohamedą, netgi pavaizduoti jo balsą. Kadangi islamistai yra kaip viduramžių krikščionys, jie leidžia sau jų taisyklių nepaisantiems žmonėms grasinti mirtimi ir susidorojimu. Taip atsitiko daugybei dailininkų ir animacinių filmų kūrėjų, tarp kurių yra ir mano mėgstamo South Park kūrėjai. Nors pastarieji kūrėjai spjovė į grasinimus, televizijoms vis tiek teko cenzūruoti epizodus su Mohamedu, nes islamistai grasino ir televizijų darbuotojams. Vienu žodžiu, vyksta visiškos nesąmonės, islamistai bando savo religines taisykles primesti kitiems, užpuldinėja karikatūristą, Pakistanas blokuoja visą Feisbuką dėl šios dienos renginio jame, daro streikus ir visaip kitaip pamina bet kokias laisvo žodžio vertybes.

Todėl kažkas sugalvojo gegužės 20-ąją skelbti visame pasaulyje tokią akciją-pramogą ir piešti Mohamedą. Kuo daugiau piešinių – tuo greičiau visi pripras ir žmonės galės laisvai atvaizduoti ką tik nori, nepriklausomai nuo jų religijos. Aš pats piešti visiškai nemoku, tad pasiskolinau piešinį iš internetų :)

Kviečiu visus prisijungti! Pieškite ir pripildykite internetus Mohamedo!

Pagrindiniu cirkininku buvau aš. Na, bent jau taip sakė LRT tarybos narys R.Valatka. Kadangi nė vienas LRT tarybos narys (net ir patvirtinus LRT tarybos Etikos kodeksą) narys tokiai nuomonei viešai neprieštaravo, supratau, kad diagnozuota bendru sutarimu.

Nieko naujo.

Galiu būti cirkininku, galiu būti ir klounu (šiai diagnozei taip pat niekas neprieštaravo), tačiau niekada nebuvau ir nebūsiu statistu.

Todėl, kol dirbsiu LRT Taryboje, stengsiuosi, kad ten būtų kuo daugiau skaidrumo, viešumo ir aiškumo.

Galiu būti klounu, jei tik klounams rūpi, kodėl už biudžeto  lėšas LRT perkamos sporto varžybų licencijos vėliau pardavinėjamos be jokio konkurso. Sutinku būti cirkininku, jei ne cirkininkams yra priimtinas LRT generalinio direktoriaus paaiškinimas, jog sublicencija “buvo pasiūlyta vienai televizijai, bet ji atsisakė, po to kitai, bet jai nebuvo galima suteikti, tada atidavėme trečiai”.

 Man tokie paaiškinimai skamba ne tik juokingai, bet ir grėsmingai, ypač kai LRT generalinis direktorius viešai pareiškia, jog jis nemano, kad LRT taryba turi būti informuojama apie ketinimus už pinigus suteikti teisę transliuoti varžybas, už kurias LRT sumokėjo visų mokesčių mokėtojų pinigais. O dar kai direktorius iškilmingai pareiškia, jog “konkursų neskelbėme ir neskelbsime”, ir ne klounams tai atrodo visiškai priimtina, klounu būti gal ne taip ir blogai.

Ne taip blogai būti ir cirkininku, kuriam įdomu, kokie susitarimai numato, kad per LTV tiesiogiai turi būti transliuojama 16 katalikų apeigų per metus, ignoruojant kitų konfesijų apeigas. Galiu būti klounas, bet manau, kad visuomenė turi teisę žinoti apie tokias tradicijas įtvirtinančių susitarimų konkretų turinį. Net jei tie susitarimai tik žodiniai.

Sutinku būti klounu jei tik klounams atrodo, kad žinios apie LRT personalą ir valdymą struktūrą, darbo apmokėjimo ir skatinimo sąlygas, administracijos atlyginimų dydį, veiklos perspektyvinius planus, ketvirtines pajamų ir išlaidų sąmatų vykdymo ataskaitas, LRT klientus, komercinius partnerius ir tarpininkus neturi būti konfidencialios. Geriau jau būsiu cirkininku, nes esu įsitikinęs, kad viešoji įstaiga – o būtent tokia yra LRT – šios informacijos neturėtų slėpti nuo visuomenės.

Man bus negėda jei mane ir toliau vadins klounu ir cirkininku, kai balsuosiu prieš tai, jog Lietuvos televizija pardavinėtų eterį reklaminėms laidoms. LRT taryba balsų dauguma antradienį tokiam televizijos direktoriaus R.Paleckio pristatytam pasiūlymui pritarė.  Žinau, kad kai kas gali įsižeisti, tačiau balsuodama už tai, kad į tinklelį būtų įtraukta “laida”, kurios rengėjai sumoka už transliaciją”, LRT taryba pademonstravo savo nekompetenciją ir visišką nesuvokimą, kas yra žurnalistika, nekalbant jau apie Visuomenės informavimo įstatymą, kuriame aiškiai nurodoma, kad “reklama taip pat laikomi straipsnis, laida, parengti ir (ar) paskelbti ne viešosios informacijos rengėjo, kuris už užmokestį ar kitokį atlygį skleidžia šią informaciją, užsakymu.”

Sutinku būti cirkininku,nes man atrodo, kad LRT tarybos narys turi būti laisvas reikšti savo nuomonę visais, net ir taryboje tuo metu svarstomais klausimais.

Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad antradienį LRT Taryba patvirtino Etikos kodeksą, LRT tarybos nario susipažinimo su informacija tvarką ir konfidencialumo pasižadėjimo formas.

Tikrai stengsiuosi nepažeisti šio kodekso ir ypač – vieno iš septynių pagrindinių principų, skelbiančių, jog tarybos narys turi dirbti visuomenės interesams.

Man, kaip klounui ir cirkininkui, šis pricipas kur kas labiau priimtinesnis nei tarybos posėdyje nuskambėjęs raginimas dirbti LRT naudai.

P.S. Ne į temą. Taip jau sutapo, kad šiandien buvau geranoriškai įspėtas, kad kai kurie “žurnalistai” domisi mano privačiu gyvenimu. Žinau, kas juos labiausiai domina, tačiau vis tiek bus labai smalsu pamatyti.

Nekantriai laukiu…

Labai to tikiuosi. Kaip rašiau savo sename įraše apie JAV kunigus pedofilus, dabartiniam popiežiui J. Ratzingeriui jau seniai buvo pateikti kaltinimai pedofilijos slėpimu, tačiau tuometinis JAV prezidentas G. W. Bush’as suteikė popiežiui neliečiamybę. Ir garsiausias pasaulio nusikaltėlis liko nenubaustas. Iki šiol.

Nors abejoju, kad jį dabar nubaus. Abejoju, ar jam bus pareikšti kokie rimti kaltinimai, dėl kurių jam bus taikomos teisinės sankcijos. Tačiau labai tikiuosi nors ir per paprastų, bet vis tiek sunkių pasekmių: pažeminimo, sosto netekimo ir žmonių pagarbos praradimo. Kiekvienas nusikaltėlis turi atkentėti už savo nusikaltimus, ir nesvarbu, kokio jis svarbumo asmuo ir kokiame aukštame poste jis sėdi.

Kalbu apie dabar visame pasaulyje skambančius pedofilijos skandalus, kai pagaliau daugybė nukentėjusių visose šalyse išdrįsta prabilti. Ši banga prasidėjo ne visai aišku kur – gal Italijoje, gal Airijoje, tačiau banga jau tapo cunamiu – šimtai aukų prabilo Vokietijoje, Danijoje, Austrijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse, atsiranda atvejų netgi Lietuvoje (nors pastarųjų dienų atveju, J. Antanavičiaus skandalu aš nesu linkęs tikėti aklai, nes tas žmogus buvo tikrai sovietų persekiojamas ir šmeižiamas asmuo). Viena iš svarbiausiu naujienų yra ta, jog žmonės spjauna ant Vatikano ir pasirenka savo kelią: vien Austrijoje beveik milijonas žmonių ruošiasi palikti katalikų Bažnyčią, nors ir nenustoja savo tikėjimo. Pedofilijos tyrimai vyksta, kaltinamieji randami, nebebijoma stoti prieš šią baisią organizaciją su Vatikanu priešakyje. Nors Vatikanas dar vis bando viską užslėpti, tačiau nebesugeba suvaldyti tokios masės skundų ir liudijimų. Kunigai-pedofilai jau netgi yra baudžiami! O tai yra pasiekimas, nes dažniausiai tokie pedofilai likdavo nenubausti, o tik nušalinami nuo pareigų, ar, blogiausiu atveju, tiesiog perkeliami į kitas parapijas.

Taip Ratzingeris ir darė. Jis tikriausiai ne pedofilas, bent tokios prielaidos daryti nėra priežasties. Tačiau, kaip jau rašiau tame įraše, jis slėpdavo kitų kunigų nusikaltimus ir išsukinėdavo pedofilus nuo bėdų. Vaikai, šiuo atveju, jiems mažiausiai rūpėdavo. Svarbiausia būdavo išsaugoti savo luomo stiprybę. Vienas skandalas, kurį Vatikanas jau baigia numalšinti ir užglaistyti, susijęs su Ratzingerio direktoriavimu Ratisbonos katedroje, kurioje vienas kunigas ilgus metus prievartavo chore dainuojančius berniukus. Kadangi Ratzingerio kaltę šioje situacijoje sunku įrodyti, situacija užglaistoma ir jis baigia išsisukti.

Tačiau neseniai išlindo kita istorija, kai dabartinis popiežius, žinodamas kunigo-pedofilo (Peter Hullermann) nusikaltimus, nepranešė apie tai policijai ir palaimino to kunigo siuntimą į „terapinio gydymo“ įstaigą. Po „gydymo“ šį pedofilą J. Ratzingeris perkėlė į kitą parapiją, kurioje pedofilas toliau sėkmingai didino savo aukų skaičių. Pedofilas buvo perkeltas į kitą parapiją dar kartą, kur dirbo iki šiol, kol skandalas neišlindo į viešumą. J. Ratzingeris vėlgi teigia, jog nieko nežinojo apie tai.

Tikiuosi, kad šį kartą jam taip lengvai nepavyks išsisukti. Aš nesuprantu, kaip jis gali gyventi su tokiu purvu viduje ir vaidinti šventą žmogų? Bet kai pagalvoju, kokia galia ir turtai jam priklauso – dėl tokių dalykų žmonės daug ką galėtų padaryti. Nusikaltėlis yra nusikaltėlis ir nesvarbu, kas jis toks. Pedofilus dangstantis žmogus yra toks pats vaikų tvirkintojas, kaip pats pedofilas, nes padeda jam ramiai vykdyti savo nusikaltimus. Niekada nesuprasiu, kodėl žmonės bando pateisinti dabartinį popiežių, nors tuo pat metu pripažįsta, kad pedofilija yra žiaurus nusikaltimas.

Airijoje jau vyksta lažybos, kas bus naujas popiežius. Tikėkimės, kad šiai lobistinei organizacijai pradės vadovauti nors šiek tiek pasaulietiškesnis, sukalbamesnis ir ne toks siauro mąstymo žmogus (juk Ratzingeris čia tas, kuris pareiškė, kad prezervatyvai padeda plisti AIDS). Kadangi Vatikanas dar vis turi didžiulę įtaką pasaulyje, galėtų atsirasti koks popiežius, kuris apsvarstys celibato problemą, moralinę atsakomybę prieš kunigų aukas ir prisitaikys prie šiuolaikinio gyvenimo bei vertybių. Tikėkimės geriausio šioje blogio irštvoje.

Katalikybės veiksnys rodo A. Brazausko pasaulėžiūros konservatyvumą. Jis gali būti apibūdintas kaip Alexis de Tocquevillio tipo konservatorius. Prezidentas mano, kad demokratija yra neįsivaizduojama be religijos

Delfi

… tikriausiai netrukus paaiškės, kad A.Brazauskas buvo pokario rezistencijos dalyvis ir rašė komentarus “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai”…

Na gerai, šiek tiek nesmagu buvo dėl to, kad buvo pateikta dalis tiesos, bet, kaip supratau, ne iš blogos valios.  

Viskas, manau, išeis tik į naudą.

Tačiau šiandien skaitydamas Benedikto XVI-ojo ganytojiško laiško apžvalgą, pagalvojau, kad neklysta tik tie, kurie nedirba.

Ką noriu tuo pasakyti?

Atsakysiu. Bet pirmiausia – keletas citatų:

Tarp kitų dalykų, buvo tendencija, diktuojama geros, bet klaidingos intencijos, vengti baudžiamumo sprendžiant kanoniškai netvarkingas situacijas.

[...]

Daug iš jūsų teko patirti, kad, kai buvote pakankamai drąsus kalbėti apie tai, kas vyko, niekas jūsų nesiklausė

[...]

Šventasis Tėvas užtikrina, kad Bažnyčia priima ir toliau priims priemones, kurios apsaugos vaikus parapijose ar švietimo institucijose

[...]

Sprendimo klaidos ir gero vadovavimo trūkumas užminavo pasitikėjimą Airijos ganytojais ir jų veiksmingumą

[...]

Popiežius ragino naudotis išpažinties sakramento perkeičiančia jėga ir rengti Eucharistijos adoracijos laikus parapijose, seminarijose, vienuolynuose.

… A.Pupkis ar I.Smetonienė, perskaitę šias citatas, tikriausiai netektų žado. Ir tai būtų suprantama, nes lietuvių kalbos, o kai kur net ir minties jose aiškiai trūksta.

Tačiau pagrindinę mintį juk galima suprasti, ar ne?

Be to, laiškas buvo paskelbtas šeštadienį ir, žinoma, ne lietuvių kalba, o bernardinai.lt jo ištraukas publikavo jau sekmadienį. Tai yra, gana greitai, nes pagrindinis tikslas buvo, spėju, kuo greičiau pateikti šio laiško mintis savo skaitytojams.

Ir – neabejoju – dauguma skaitytojų tikriausiai nė neatkreipė dėmesio į vietomis šiek tiek netobulą lietuvių kalbą.

Jiems svarbiausia buvo esmė – tai yra, laiško turinys, jo pagrindinė mintis ir tai, kad dalis jo, bernardinai.lt pastangomis, tapo prieinamu Lietuvos katalikams ir visiems kitiems, kas juo domisi.

 Tik tiek ir tenorėjau pasakyti…

Madrido dienraščio „Pais“ nuomone, “pederastai Katalikų Bažnyčios gretose turi būti traktuojami lygiai taip pat, kaip ir tokie patys kituose visuomenės sluoksniuose. To reikalauja teisingumas”

Anot Ispanijos laikraščio, „nusižengusieji turi būti metami iš darbo, verčiami prašyti savo aukų atleidimo ir baudžiami pagal galiojančius įstatymus

lrt.lt

koks netolerantiškas tas “Pais”…

Tai gerai, nes išreikšdami pasitikėjimą A.Siaurusevičiumi, LRT Tarybos nariai prisiėmė atsakomybę už jo veiklą.

Manau, galiu išduoti paslaptį ir pasakyti, kad balsavau prieš, nes aš tokios atsakomybės nenoriu prisiimti. Gerbiu LRT Tarybos sprendimą, bet ir toliau laikausi nuomonės, kad A.Siaurusevičius netinkamai vadovauja LRT ir stumia ją į bankrotą (nors pagal įstatymą LRT ir negali bankrutuoti).

Ir, nepaisant jau ne kartą girdėtų siūlymų bei šiandieninio balsavimo, bent jau kol kas neketinu atsistatydinti iš LRT Tarybos.

Vienas iš argumentų – man patinka būti istorinių įvykių ir pokyčių LRT liudininku.

Štai, pavyzdžiui, antradienį LRT Tarybje svarstėme Tarybos etikos kodeksą, galbūt dar šiemet Taryba patvirtins LRT Tarybos narių susipažinimo su LRT informacija tvarką bei LRT Tarybos nario konfidencialumo pasižadėjimą.

Visi šie LRT Tarybos darbui labai reikalingi dokumentai yra pastarojo pusmečio darbo rezultatas ir aš labai džiaugiuosi, kad daugiau nei dešimtmetį be jų dirbusi LRT Taryba nusprendė imtis jų svarstymo kaip tik tada, kai prdėju dirbti Taryboje. Suprantu, kad man tiesiog pasisekė, bet vis tiek malonu.

Tiesa, etikos kodekso antradienį dar nepatvirtinome, nes aš, pavyzdžiui, nenorėčiau įsipareigoti nereikšti savo nuomonės apie Tarybos svarstomus klausimus ar savo požiūrį į į Tarybos veiklą derinti su kitais Tarybos nariais.

Mano nuomone, LRT veiklai ir taip trūksta viešumo. Manau, kad ir ketvirtinės veiklos ataskaitos turėtų būti skelbiamos viešai ir visų LRT darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, atlyginimai galėtų būti vieši, preliminarūs metų rezultatai taip pat galėtų būti skelbiami metams pasibaigus, o ne birželio mėnesį. Pagrindinis argumentas – LRT yra viešoji įstaiga, didžiąją dalį finansavimo gaunanti iš valstybės biudeto, tai yra, visų mūsų kišenės.

Tai, žinoma, ateities klausimas. Tačiau, gyvenimo tempas greitėja ir galima tikėtis, kad priešingai nei etikos kodekso ar susipažinimo su informacija  tvarkos atveju pokyčiai galimi anksčiau nei po 15 metų.

Grįžtant į dabartį, noriu prisipažinti, kad nebalsavau už radijo transliacijų ir LTV transliacijos analoginiu būdu trumpinimą. Susilaikiau.

Manau, kad LRT uždavinys yra kurti programas ir jas transliuoti ir transliacijų mažnimas bei kūrybinių darbuotojų atleidimas bei jų atlyginimų mažinimas turėtų būti kraštutinė ir paskutinė priemonė. Tai yra, jos imtis reikėtų tada, kai visos kitos galimybės jau išsemtos. Todėl siūliau ir toliau siūlysiu pradėti nuo struktūrinės reformos, aptarnaujančio personalo, nesusijusių su transliacijomis, išlaidų mažinimu. Antraip gali atsitikti taip, kad LTV nieko nebetransliuos, žurnalistų nebeliks, o pinigų vis tiek trūks. Šiek tiek ironizuoju, žinoma, tačiau ta ironija liūdna.

Ypač, kai žinai, kad net trumpinant transliacijas ir toliau atleidinėjant žurnalistus, planuojamas 2010 metų rezultatas yra 6-7 milijonai litų nuostolių. Pridėjus 6,5 milijonų litų nuostolių 2008-aisiais, n milijonų nuostolių 2009 ir gerokai išaugusius trumpalaikius įsipareigojimus, vėl grįžtame prie to, nuo ko pradėjome – LRT valdymo efektyvumo. (Iš karto noriu pasakyti, kad  rašydamas skaičius jokių LRT komercinių paslapčių neišduodu, nes 2008 metų rezultatai yra paskelbti viešai, o 2010 metų planuojamus rezultatus viešai paskelbė LRT Tarybos pirmininkas.

Bet nėra viskas taip blogai.

Štai, atsakydami į mano paklausimą dėl susitarimų su Lietuvos tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis dėl jų apeigų transliavimo per LTV, LRT generalinis direktorius ir televizijos direktorius informavo, kad toks susitarimas su katalikų bendruomene yra. Tiesa, jis žodinis ir jo turinio R.Paleckis plačiau nekomentavo. To ir nereikėjo, nes plačiau šia tema kalbėsime kitame Tarybos posėdyje. Bet vis tiek gerai yra sužinoti, kad LRT laikosi įstatymo reikalavimų.

Nors žodžiu.

Tokį respektą A. Mamontovas tikriausiai gavo tik už Gatvės Muzikos Dieną. Džiugu, kai garsūs žmonės prabyla apie šią didelę problemą. Kuo daugiau tokių žmonių apie tai kalbės, tuo greičiau žmonės spjaus ant auksu aptekusio Vatikano ir tiesiog tikės tuo, kuo tiki.

Kadangi vėl palietėme šią opią temą, kviečiu paskaityti labai puikų interviu su Sigitu Parulskiu – dar vienu labai protingu ir išskirtinai įdomiu žmogumi. Kaip teigia pats S. Parulskis, „Dvasingumas“ – sąvoka be turinio. Sąmoningumas – aiškesnis dalykas: žmogus įsisąmonina savo tikėjimą – kuo ir kodėl jis tiki.“ Autorius jam antrina savo klausimu-teiginiu: „Sąmoningas žmogus niekad nesakys: „galvok, ką nori, argumentuok, kaip nori, vis tiek aš tikiu, ir man tavo argumentai nesvarbūs“. O dvasingas žmogus turbūt dažnai taip sakys.“

Pagalvojau, labai puikios dvi mintys. Aš dar pridėčiau, kad žmogus gali būti sąmoningas netikėdamas jokiu dievu – svarbu, kad elgtųsi sąmoningai ir turėtų vertybių. Gaila, kad tikintys žmonės labai dažnai negali suprasti, jog ateistai ir agnostikai gali turėti vertybių, gali būti mąstantys, teisingai gyvenantys žmonės. Ir kad gali turėti teisę gyventi kitaip, nei jie.

Paskaitykite interviu, ypač teisingas paskutinis pasisakymas.

12:00 

Lietuvos globėjo Šventojo Kazimiero iškilmės ir vyskupo Arūno Poniškaičio konsekracija Tiesioginė transliacija iš Vilniaus arkikatedros

… Sakykit ką norit, bet nesuprantu…

Ir nepamenu, kad LTV būtų tiesiogiai rodžiusi kurios nors kitos religinės konfesijos vidines apeigas.

Net sunkmetis šiuo atveju ne problema…

…homoseksualūs veiksmai prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną

Delfi

… Labai gražiai pasakyta…

„Netikintys europiečiai persekioja krikščionis veikiau kaip politinius priešus nei kaip religinius priešininkus; jie neapkenčia religijos veikiau kaip partinių pažiūrų, o ne kaip klaidingo tikėjimo, kunigą jie atstumia ne kaip Dievo atstovą, o kaip valdžios šalininką.“

Tai visiškai atitinka mano mintis. Tai visiškai paaiškina tą mano susierzinimą ir mano piktus įrašus, kai koks nors jau nusenęs monsinjoras ar koks save pervertinantis ir susireikšminęs ūmus krikščionis politikas pradeda pezėti visokias nesąmones apie religijos pirmumą prieš Konstituciją. Nors religijų mokymas ir pažiūros man šiek tiek ir sukelia nepiktą juoką, bet tai tėra smulkmena palyginus su pykčiu, kai krikščionys Lietuvoje kišasi į įstatymų leidybą ir valstybės valdymą.

O žinote, kas nuostabiausia? Kad ta citata parašyta 1865-1840 metais. Autorius – Alexis de Toqueville. Senobinės mintys visiškai atitinka šiuolaikines aktualijas.